Duona ir vynas by UAB Leidykla VAGA

„Duona ir vynas“ – viena iš tų retų knygų, kurios užvaldo tave visą: mintis, kūną ir sielą. Jausmingas Shaunos pasakojimas privertė mane juoktis, priminė, kad nesu viena, ir leido kitu kampu pažvelgti į senus vargus. Toks atviras pasakojimo stilius kažkuo šventas. Negalėjau atsiplėšti nuo šios knygos. Dr. Brené Brown, New York Times bestselerio Daring Greatly: How the Courage to be Woulnerable Transforms the Way We Live, Love, Parent and Teach („Didi drąsa: Kaip sprendimas būti pažeidžiamu keičia mūsų gyvenimą, meilę, tėvystę ir lyderystę“, Psichologija tau, 2014) autorė.

„Duona ir vynas“ – tai nauja knyga apie įprastą maistą, tačiau ne vien apie jį; ši knyga apie žmones, sėdančius prie stalo, apie juoką, apie susitikimo džiaugsmą ir išsiskyrimo kartėlį. Perskaitęs ją pasijusi tarsi grįžęs namo po vakarienės su draugu – patenkintas ir sotus. Donald Miller, Blue Like Jazz ir A Million miles in Thousand Years autorius.

Nuostabi Shaunos Niequist tapyba žodžiais knygoje „Duona ir vynas“ poetiškai primena, kad turime branginti ritualus, žmones ir kasdienio gyvenimo potyrius. Autorė pasikviečia mus į savo virtuvę, ji ragina nepraleisti pro akis daugybės malonumų, kurie lydi gyvenimo sunkumus, ir pamoko, kaip galima jais dalytis su kitais. Kelle Hampton, New York Times bestselerio Bloom: Finding Beauty in Unexpected autorė.

Niekas kitas taip puikiai nesuderina man itin brangių dalykų, kaip Shauna knygoje „Duona ir vynas“: tai gražūs žodžiai, skanus maistas, receptai, brūkštelėti ant servetėlės drauge su užuominomis ir pritaikymu savo skoniui, tikroviškos ir komiškos istorijos. O kai perskaičiau sakinį: „Meilės neįmanoma įrodyti nei užsitarnauti, jos galima tik sulaukti, galima ją dovanoti kaip paguodą arba palaiminimą net pačią sunkiausią akimirką“, nutariau šią knygą įteikti visiems savo pažįstamiems. Jen Hatmaker, Interrupted and 7: Experimental Mutiny Against Excess autorius.

Ši nuostabi knyga – tikra puota sielai! Išmintingas, gilus ir žavus tekstas, skirtas puoselėti jūsų širdį. Ian Morgan Cron, Jesus, My Father, the CIA; Me: a Memoir... of Sorts ir Chasing Francis autorius.

„Duona ir vynas“ stalą grąžina į deramą vietą namuose, maistas ir gėrimai čia virsta draugyste ir ilgalaikiais prisiminimais. Ši knyga nukėlė mane atgal į mano gyvenimo virtuves, leido vėl pajusti bendrumo jausmą, džiaugsmą ir sielvartą šeimai susirinkus prie stalo. Bažnyčioms reikia knygų apie virtuvės stalą, nes jos vertina namus, šeimą ir brangius prisiminimus, papasakotus susirinkus draugėn. Scot McKnight, Šiaurės seminarija, The King Jesus Gospel autorius.

Bum! Niam! Tai pikantiška ir gardi knyga, kuria mėgausitės nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Margaret Feinberg (www.margaretfeinberg.com), Wonderstruck ir Scouting the Divine autorė.

Shauna Niequist taip moka žaisti žodžiais, kad pasijunti žmogiškesnis, gyvesnis. Visos frazės, supintos tarpusavyje, verčia stebėtis net įprasčiausiais gyvenimo įvykiais, kuriuos esame linkę praleisti pro akis. Skaitydami šią knygą pajusite alkį – geisite ne vien maisto, pajusite troškimą gyventi ir mylėti iš visos širdies. Man tikrai taip nutiko. Jeff Goins, Wrecked: When a Broken World Slams into Your Comfortable Life autorius.

Shauna Niequist parašė neprilygstamo žavesio knygą. Pradėjęs ją skaityti esi ne vien skaitytojas – esi draugas. Troškau, kad ji nesibaigtų. John Ortberg, vyresnysis Menlo Parko presbiterionų bažnyčios pastorius ir knygos Who is This Man? autorius.

shauna niequist

Duona ir vynas meilės laiškas gyvenimui prie stalo su receptais

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

vilnius 2014

UDK 392 Ni64

Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. © Shauna Niequist, 2013 © Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2014 © Viršelio nuotrauka, Corbis © Leidykla VAGA , 2014 ISBN 978-5-415-02375-2

Shauna Niequist Bread & Wine

Skiriu savo vyriškiams – Aronui, Henriui ir Mekui. Taip pat kulinarijos klubo narėms: Brannonai Anderson Margaretai Hogan Amandai Hybels Melodei Martinez Casei Sundstedt

turinys

AUTORĖS ŽODIS

ĮŽANGA

Apie duoną ir vyną

PIRMA DALIS

Mano mamos trupininis šilauogių pyragas šilauogių pyragas

Kam skirtas stalas mažučiai makaronų ir sūrio užkandžiai

Alkana nigelos šokoladinis pyragas be miltų

Pradėk nuo to, ką moki paprastas salotų užpilas

Nepamainomas rizotas paprastas rizotas

Gana

Pjaustymo lenta pipirinis didkepsnis su konjako padažu

turinys

Apie arbatą ir pižamas balandos pusryčiams

Bėgimas green well salotos

Kolibris pyragėliai su ožkos pieno sūriu

103

ANTR A DALIS

Visur skanu arbūzų ir fetos salotos

110

Džiazas ir karis vištienos troškinys su kariu ir mangais

115

Atidaryti duris baltasis aitriųjų paprikų troškinys su vištiena

123

Sausainių kepimas su Betmenu pusrytiniai sausainiai

129

Rytas, diena ir vakaras saldžiųjų bulvių šiaudeliai su shriracha mirkalu

134

Ko mane išmokė mama labai paprastas mėsos troškinys cassoulet

140

Keksiukai orkaitėje

145

Lėbavimas ir pasninkavimas ypač sveika robinos lęšių sriuba

152

Meilė ir enčilados anetės enčilados

turinys

160

Meko sutikimas

TREČIA DALIS

167

Sveika, Marija

175

Stebuklinga baltų pupelių sriuba stebuklinga baltų pupelių sriuba

181

Akimirka prieš tobulumą šoninės suktinukai su datulėmis

189

Bosisto gimtadienis

193

Matrioškos

199

Apie plaktą kiaušinienę ir sunkius dalykus plakta kiaušinienė su ožkos pieno sūriu

206

Laimingų Naujųjų metų juoduoju šokoladu glaistyti karameliniai saldainiai su jūros druska

214

Pasiplaukiojimas tyloje meksikietiški kukurūzai

225

K E T V I R TA D A L I S

Ko nenusipirksi už pinigus gaia sausainiai

231

Paskutinės minutės pietūs kiaulienos nugarinė su klevų sirupu ir balzaminiu actu

237

Meilės miestas

242

Geriau vėliau, nei niekada brenonos cezario salotos

Maudymosi kostiumėli, ar tu pasirengęs? ūkininkų turgelio bulvių salotos

254

Upės meras mar-a-lago mėsainiai su kalakutiena

turinys

248

262

Pont Neuf paprasti juodojo šokolado putėsiai

270

Imkite šią duoną sullivan street duona

278

Kviečiu prie stalo

286

PRIEDAI

Gairės keturių savaičių trukmės knygų arba kulinarijos klubo diskusijoms keturių savaičių trukmės knygų arba kulinarijos klubo valgiaraštis

289

Receptai vienai vakarienei su pirkinių sąrašu pirkinių sąrašas

298

Vertingiausi patarimai vaišėms su pavyzdiniu valgiaraščiu valgiaraščių pav yzdžiai

304

Siūlau perskaityti

305

Receptų sąrašas

306

Patiekalai pagal kategorijas 308

PADĖKA

autorės žodis

Tiesą sakant, nesu receptų rašytoja. Daugumą šių receptų, taip vertinamų prie mūsų stalo, gavau iš savo mėgstamų virėjų, kulinarijos knygų leidėjų, restoranų ir esu laiminga galėdama jais pasidalyti su jumis. Prieš kiekvieną receptą pateikiu įkvėpimo šaltinį su viltimi, kad įsigysite tas kulinarijos knygas, paskaitysite žurnalus, o interneto dienoraščius įtrauksite į savo skaitinių sąrašą, kad jie jus įkvėps ir bus naudingi jums taip, kaip buvo man. Daugeliu atvejų receptus kiek pakeičiau, kad būtų paprasčiau arba atitiktų mano skonį. Kaip ir visus receptus, juos reikia išmėginti ir prisitaikyti: pagal savo skonį ir įpročius, savo šeimai ir savo stalui. Dauguma receptų – be glitimo, tačiau kai kuriems patiekalams paruošti reikia avižų. Daliai žmonių, nevartojančių maisto su glitimu (tokiems kaip mano vyras Aronas), avižos nekenkia. Tačiau kitiems, ypač sergantiems celiakija, tiks tik sertifikuotos avižos be glitimo. Tęsiant temą apie maistą be glitimo verta atkreipti dėmesį, kad kai kuriems patiekalams paruošti reikia migdolų miltų. Jų virtuviniu kombainu galite susimalti ir patys iš riešutų be odelių. Malkite, kol šie taps biriais miltais, tik nepaverskite visko migdolų kremu. Migdolų miltais prekiaujama ir sveikų produktų parduotuvėse arba Trader Joe’s.

Dar keli dalykai: aš naudoju tik jūros druską ir tik sūdytą sviestą. Visi receptai apskaičiuoti šešiems asmenims, nebent nurodyta kitaip. Savo nedidelei šeimai paprastai tiek ir ruošiu, nes mėgstu, kad kitai dienai liktų viena ar dvi porcijos; kviestinei dešimties ar dvylikos žmonių vakarienei viską dauginu iš dviejų. Norėčiau, kad pirmiausiai šią knygą perskaitytumėte jaukiai įsitaisę namuose ant sofos ar mirkdami vonioje, o tada neštumėtės ją į virtuvę: užlankstytumėte puslapių kampus, perlenktumėte antraip, išlietumėte ant jos raudonojo vyno taurę ar aptaškytumėte puslapius actu. Kad ji – paglamžyta ir pataškyta – būtų greta, kai jūs verdate, pjaustote, kepate, improvizuojate, klausotės muzikos ir sukatės smagiame virtuvės chaose. Bet užvis labiau meldžiu, jog padėję šią knygą į šalį, sukviestumėte prie stalo savo mylimus žmones pavalgyti, išgerti ir pasikalbėti: tegul jie jaučiasi išklausyti, pamaitinti ir visomis prasmėmis palepinti.

įžanga Apie duoną ir vyną

apie duoną ir vyną

Esu duonos mėgėja ir mėgstu ją visokią: auksaspalvius prancūziškus batonus kieta pluta, sočią grūdėtą duoną, plonus traškius picos padus. Sluoksniuotus sviestinius ragelius, prie dantų limpančias pitas, tortilijas, šiltas ir kvapias, pūslėtas nuo karščio. Kai pasijuntu nebeįtelpanti į džinsus, kaskart pagalvoju, kad nereikėtų taip mėgti duonos, tačiau meilė tikrai akla ir protu nesuvokiama. Be to, dievinu vyną – ir kraujo raudonumo, ir skysto aukso spalvos, prabangų taurių aukšta kojele skambesį, paplėkusį, sodrų, kone grybais atsiduodantį jo aromatą. Dar daugiau – esu duonos ir vyno žmogus. Noriu pasakyti, jog aš – krikščionė, būtybė iš kūno ir kraujo, duonos ir vyno žmogus. Kaip ir kiekvienas krikščionis, į duoną ir vyną žvelgiu kaip į maistą ir gėrimą, bet suvokiu juos ir kaip šį tą aukštesnio – kaip paslaptį, tradiciją, simbolį. Duona yra duona, vynas yra vynas, tačiau duona ir vynas drauge – jau visai kas kita. Abu kartu jie yra šventa ir materialu, dangiška ir žemiška, dieviška ir kasdieniška. Ši knyga – tai esė rinkinys apie šeimą, draugystę ir patiekalus, suvedančius mus draugėn. Apie tai, kaip Dievas moko ir puoselėja mus, kol mes rūpinamės kitais žmonėmis, apie alkį, tiek fizinį, tiek dvasinį, ir ryšį tarp jų.

apie duoną ir vyną 18

Ji – apie maistą, šeimą, tikėjimą. Ir apie visa kita, nes gyvenimas – tai kratinys minčių, patirčių ir daiktų, kuriuos randame po sofos pagalvėlėmis. Visas gyvenimas yra kunkuliuojanti didelių ir mažų dalykų košė – dalykų, kuriuos matome, prisimename, užuodžiame ir jaučiame, apie kuriuos mąstome. Tikrų vertybių, kurios mus veda į priekį, purvo panagėse, povandeninių tikėjimo ir abejonių srovių, medvilninių patalų vėsos, kurią juntame kojų pirštais slysdami link lovos kojūgalio. Ji apie maistą, bet ne tik apie jį. Apie gyvenimą, vadinasi, – apie viską. Prieš kelerius metus per Kalėdas brangūs mano draugai Stivas ir Sara padovanojo knygą My Last Supper („Mano paskutinė vakarienė“). Tai nuostabi didžiulė knyga kietais viršeliais, kurioje pateikiami pokalbiai su penkiasdešimt puikių virtuvės šefų apie menamą paskutinę jų vakarienę. Paaiškėjo, jog tai viena iš pačių seniausių virtuvės temų, kurias be perstojo narsto virtuvės šefai ir virėjai per pertraukėles tarp patiekalų ar po įtemptos darbo dienos, vėlai vakare uždarydami restorano virtuvę nakčiai: Ką valgytum žinodamas, jog tai tavo paskutinė vakarienė? Kam patikėtum ją paruošti? Ką gertum, su kuo sėstum prie stalo, jeigu būtų aišku, kad darai tai paskutinį kartą? Esu ištekėjusi už muzikanto, todėl puikiai žinau atitikmenį: Jei galėtum pasirinkti iš visų muzikos įrašų, kokią dainą norėtum būti sukūręs tu? Arba: Jeigu burtum savo svajonių grupę, kas ir kokiu instrumentu joje grotų? Manęs, filologės, būtų galima paklausti: Jeigu galėtum pasėdėti kavinėje su kuriuo nors rašytoju, kurį pasirinktum? O galbūt: Kokį eilėraštį norėtum būti parašiusi? Tai vienas iš klausimų, kuriuos gali narstyti visą amžinybę ir kiekvieną kartą truputį pakeisti atsakymą; tu mėgsti į juos atsakinėti, nes tai leidžia tau pagyventi kitame – maisto, muzikos, literatūros – pasaulyje bent jau tol, kol sugalvoji atsakymą. Jeigu jūs esate panašus į mane, atsakote vis kitaip, nes tame pasaulyje norite užsibūti kuo ilgiau. Jei norite žinoti, mano paskutinė vakarienė atrodytų štai kaip: visų pirma, aišku, būtų jūra ledo šaltumo šampano, taurėse atsispin-

apie duoną ir vyną

dėtų mirguliuojančios žvakių šviesos. Norėčiau šoninės suktinukų su ožkų pieno sūriu kimštomis datulėmis ir rizoto su stambiomis parmezano spiralėmis, apibarstyto maltais juodaisiais pipirais. Dar plonytės it popierius picos su pomidorais, mocarela ir siauručiais bazilikų lapelių kaspinais, makaronų su česnakiniu padažu, traškios duonos, įvairiausių sūrių, manieringojo pinot noir, o gal net nepadoriojo martinio, nes juk paskutinį vakarą šiame pasaulyje gali kilti noras kaip reikiant pašėlioti. Būtų ir irisinio deserto su juoduoju šokoladu ir jūros druska, taip pat dubuo stambių šilauogių. Mes ilgėliausiai sėdėtume prie stalo, juokdamiesi ir pasakodami istorijas tiestume ranką paimti dar vieno kąsnio, dar vieno ir dar vieno. Vis aiškiau suvokiu, kad pačios švenčiausios akimirkos, kai nepaprastai aiškiai jaučiu Dievo buvimą, kai mane sukausto atsiskleidęs pasaulio gėris, aplanko prie stalo. Ypatinga šventės ir maisto, žmonių bendravimo ir patiekimo jiems to, ką paruošiau savo rankomis, alchemija duoda rezultatą, kuris yra daugiau nei sudedamųjų dalių visuma. Man patinka gyvenimo prie stalo garsai, kvapai ir struktūra, iš rankų į rankas keliaujantys dubenys, šakučių skimbčiojimas į lėkštes, duonos plėšymas, valgymo ir maitinimo ritmas bei energija. Mėgstu kalbėti apie maistą, jo ruošimą ir vaišinimą. Man įdomu išgirsti, kaip tai daro kiti, apie nuostabius ir reikšmingus dalykus, kurie nutinka žmonėms susėdus prie stalo. Dauguma mano perskaitytų ir labiausiai pamėgtų knygų buvo apie maistą ir sambūrius prie stalo. Geriausias akimirkas esu praleidusi virtuvėje, o dauguma pačių dvasingiausių pastarųjų metų įvykių nutiko užstalėje. Iš tiesų man tai nėra griežtai susiję vien su maistu. Svarbiausia, kas vyksta, kai visi susirenkame, prilėtiname tempą, atveriame savo namų duris, žvelgiame vienas kitam į veidą, klausomės vienas kito pasakojimų. Tai nutinka, kai baigiame darbą, pasisamdome auklę arba praleidžiame treniruotę norėdami atšvęsti kieno nors gimtadienį, paaukštinimą, vestuves arba kūdikio gimimą, kai ištrūkstame iš įprastos kasdienio gyvenimo rutinos ir šaltą niūrų trečiadienį, be jokios rim-

apie duoną ir vyną 20

tesnės priežasties, vien todėl, kad prie stalo susirinko mylimi žmonės, iššauname butelį šampano. Tai nutinka, kai dalijamės mylimų žmonių džiaugsmu arba liūdesiu, kai susėdame drauge prie stalo kitų pamaitinti ir leistis pamaitinami. Ir nors svarbiausia ne maistas, be jo taip pat neapsieiname. Maistas – visa ko pradžia, vienijantis dalykas, valiuta, kurią siūlome vieni kitiems. Neatsitiktinai mirus mylimam žmogui šeima užverčiama maistu. Instinktyvus noras pamaitinti yra įgimtas. Maistas rodo rūpestį, jo griebiamės tada, kai įprasta kalba nebepadeda, kai nežinome, ką pasakyti, kai nelieka žodžių. Maisto siūlome per šventes – vestuves, jubiliejus, švęsdami įvairius džiaugsmingus įvykius. Jis mus jungia, per jį atskleidžiame savo tradicijas, namų ir šeimos jausmą, seniausius prisiminimus, o praktiniame lygmenyje – gebėjimą gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Maistas – svarbus dalykas. Nuo pat pradžių, visoje Biblijoje, visuose pasakojimuose apie Dievą ir jo kūrinius žmones daug kalbama apie maistą: kaip dėl obuolio kąsnio pasikeičia žmonijos gyvenimas, kaip pirmagimystės teisė perleidžiama už dubenį viralo, kaip ryte žemė būna nuklota duona, nes Dievas rūpinasi savo žmonėmis; apie vestuves, per kurias vanduo paverčiamas vynu, – pirmasis Jėzaus stebuklas; apie Paskutinę vakarienę – nuo tada paprasta duona ir vynas visiems laikams galutinai susiejami su Kristaus kūnu ir tampa tūkstantmečių tradicijų ir tikėjimo esme. Tai svarbu. Buvo svarbu tada, yra svarbu ir dabar, gal dabar netgi svarbiau, nes tai būdas atgauti bent dalį to, ką jau esame praradę. Tiek bažnyčia, tiek šiuolaikinis gyvenimas, drauge ir atskirai, nuklydo nuo stalo. Bažnyčia nutarė apsigyventi žmonių mintyse, širdyje ir sieloje, visai apleisdama pirštus, burną ir pojūčius. O šiuolaikinis gyvenimas pastūmėjo mus prie dirbtinio smarkiai apdoroto greitmaisčio steriliose pakuotėse, kurį valgome automobiliuose arba metro – tarsi būtume kokie astronautai, tarsi negalėtume rasti laiko ir ramiai pavalgyti.

apie duoną ir vyną

Daugybei žmonių visai nesvarbu, kas vyksta prie stalo. O man tai vis labiau rūpi. Man gyvenimas prie stalo – pats geriausias, o dvasinė prasmė to, ką, kaip, su kuo ir kur valgome, kasdien atrodo vis kitokia ir ypatinga. Tikiu, jog Dievas yra tarp mūsų, čia Jis gyvena ir veikia. Tikiu, kad visas gyvenimas yra persmelktas Dievo buvimo, o Jo mums teikiamos dovanos iš dalies pasireiškia gebėjimu pastebėti netikėčiausius Jo pėdsakus. Mano draugė Nensė – gamtos žmogus. Pažinęs ją supranti, kad visas supantis pasaulis – kalnai, laukų gėlės, saulė – yra saitai, siejantys ją su Dievu, jie pačiu tikriausiu būdu įrodo jai Jo buvimą. Mano tėčiui tai – vanduo. Gyvenimo ant vandens garsai, kvapai ir ritualai su Dievu jį sieja taip tvirtai, kaip niekas kitas. Mano vyrui Aronui tai – muzika. O man – stalas. Suteikdama progą savo mylimiems žmonėms atsipūsti, pabendrauti ir pavalgyti prie mano stalo aš tikrai gyvenu, jaučiu Dievo balsą ir Jo dvasią šiame pasaulyje. Tikiu, kad tokia esu sukurta ir kad tai svarbu. Daug metų neigiau šią svarbą dėl begalės priežasčių, tačiau norėdamas tapti savimi dvasine prasme turi rasti žodžius ir apibūdinti tai, ką iš tikrųjų mėgsti. Pasak mano mylimos poetės Mary Oliver, reikia „leisti švelniam savo kūno gyvuliui mėgti tai, ką jis mėgsta“. Nei aš, nei mano draugės specialiai nesimokėme ruošti maisto. Trokšdamos praplėsti mūsų galimybes, mus išlaisvinti, kad galėtume tapti tuo, kuo norime, daugelio mūsų mamos vydavo mus lauk iš virtuvės – ilgametės jų priespaudos ir įkalinimo vietos. Jos ragino mus studijuoti, keliauti, sportuoti, užsiimti menais, daryti tai, ko jų jaunystėje moterys daryti negalėjo. Motinos vydavo mus lauk iš meilės, neatsižvelgdamos į tai, jog kai kurios iš mūsų tikrai norėdavo ten būti. Tad dauguma jaunų vyrų ir moterų palikdavo tėvų namus visai nemokėdami ruošti maisto ir dėl to jausdavosi sutrikę. Todėl pirkdavo išsineštinį maistą ir galvodavo apie kitus dalykus. Tačiau daug mūsų, vyrų ir moterų, vieną dieną grįžome į virtuvę ir iš pradžių apgraibomis, pamažu mokydamiesi, bandome

apie duoną ir vyną 22

pasimaitinti ir pamaitinti tuos, kuriuos mylime, nes jaučiame, kad tai svarbu ir kad savo gyvenime esame netekę kai ko itin reikšmingo. Ypač tuos, kurie pragyvenimui užsidirba sėdėdami priešais kompiuterio ekraną, užplūsta ypatingas jausmas, kai pakilę nuo klaviatūros jie panaudoja rankas ne vien klavišams maigyti, o ir pjaustyti, kapoti, iš produktų žaliavos išgauti kvapus ir skonius. Šiuolaikiniame, vis labiau į virtualią erdvę persikeliančiame pasaulyje didžiulį malonumą teikia tokie paprasti dalykai kaip karštis, peilis, spragsėjimas. Man labiausiai patinkančias kulinarijos knygas ir straipsnius parašę žmonės mėgsta pavalgyti, jie nespjauna į tai, ką pavadinčiau paprastų žmonių maistu. Prisipažinkite, juk mėgstate skrebučius. Mėgstate pigius saldainius ir sūrio pakaitalus (pavyzdžiui, aš sūrio pakaitalus dievinu). Prisipažinkite, juk kartais stovite prie kriauklės ir valgote likučius, o riebalai varva jums per smakrą. Žinau, yra žmonių, kurie į maistą žiūri visų pirma kaip į kalorijas, maistingąsias medžiagas, sudėtingą energijos šaltinį dūzgiančioms mūsų kūnų mašinoms. Pažįstu tokių, bet jie – ne mano žmonės. Jie priklauso tai žmonių kategorijai, kurie avi patogius batus ir skaito instrukcijas. Geri žmonės, tačiau man visiškai svetimi. Nesu virėja, o ši knyga – ne kulinarijos vadovėlis. Nepuoselėju iliuzijų atidaryti aukštos klasės restoraną ar jaukius nakvynės namus, sukinėtis juose su prijuoste ir kas rytą kepti pusryčių bandeles. Mano vyras jums papasakotų, jog mes dažnai valgome išsineštinį maistą, o aš turiu maniakišką polinkį šveisti likučius. Tą patį patiekalą galiu valgyti aštuonis kartus iš eilės, kad tik nieko nereikėtų išmesti. Nesu pamišusi dėl sveikatos nei linkusi į kraštutinumus dėl ekologiško maisto, vis dėlto šie dalykai man svarbūs. Pamažu vis daugiau apie tai sužinau, palengva, patiekalas po patiekalo, vis labiau su tuo susigyvenu. Nesu veganė, nesirenku maisto su mažai angliavandenių ir nenoriu, kad būtinai pakeistumėte savo maitinimosi įpročius. Tačiau noriu, jog mėgautumėtės tuo, ką valgote, dalytumėtės maistu su

tais, kuriuos mylite, ir sukviestumėte žmones sukirsti šaldytos picos ar jautienos kepsnio, nes esu įsitikinusi: svarbiausia – susitikti. Norėčiau, kad valgydami mąstytumėte apie Dievą, apie tai, kokios šventos yra mus maitinančios rankos, kaip jos mumis pasirūpina kaskart patiekdamos valgio. Norėčiau, kad apie kūną ir kraują pagalvotumėte kaskart, valgydami duoną ir gerdami vyną ant iškylos stalo, kietmedžio grindų ar paplūdimyje, o ne vien bažnyčioje. Pačius švenčiausius patiekalus esu valgiusi iš kelioninių indelių stovyklaudama ir Europoje, sėdėdama gatvėje ant suoliuko. Ne vieną kartą šventą maistą valgiau prie mūsų namų stalo ar kavos staliuko, patogiai įsitaisiusi ant sofos. Tai buvo sveikas maistas ir šlamštmaistis, šviežias ir šaldytas, prabangus ir tiesiai iš picos dėžės. Bet svarbiausia pats stalas ir visos kitos vietos, kuriose mums tenka valgyti. Svarbiausia, kad vakarienės, sriubos ar pusryčių, o gal duonos ir vyno pavidalu siūlydami vieni kitiems patį gyvenimą, pakeliame dvasią ir būtį padarome malonesnę.

p ir m a da l is

– Pūkuotuk, – pagaliau prabilo Knysliukas, – kai atsibundi ryte, ką pirmiausia pasakai? – „Kas pusryčiams?“ – atsakė Pūkuotukas. – O ką sakai tu, Knysliuk? – Sakau: „Įdomu, kas nuostabaus nutiks šiandien?“ – atsakė Knysliukas. Pūkuotukas susimąstęs linktelėjo. – Tai juk visai tas pats, – tarė jis. a. milne mikė pūkuotukas

Mano mamos trupininis šilauogių pyragas

mano mamos trupininis šilauogių pyragas

Mamos tėtis yra airis, puikus pasakotojas ir pokštininkas linksmai žiburiuojančiomis akimis, o jos mama – vokietė, rožių augintoja ir nuostabi virėja. Susipažino juodu trečioje klasėje Viksburge, Mičigano valstijoje. Tų pačių mokslo metų pabaigoje senelio šeima išsikraustė gyventi kitur, tačiau baigę vidurinę mokyklą mano seneliai vėl susitiko; senelis iki šiol atkakliai tvirtina visus tuos metus nepamiršęs senelės dailaus veidelio. Jie susituokė prieš pat mano seneliui įstojant į karinį jūrų laivyną; mano mama, pirmasis jų vaikas, gimė Perl Harbore. Nė vienas iš jų neaugo religingoje šeimoje, tačiau susituokę juodu nusprendė, kad religija – svarbus dalykas ir jie nori priklausyti kuriai nors Bažnyčiai. Aplankę kelių skirtingų religinių bendruomenių tikėjimo namus pasirinko Senterio ežero Biblijos bažnyčią. Metams bėgant mano seneliai kurį laiką priklausė ir kitoms Biblijos bažnyčioms, bet dabar, beveik po šešiasdešimt metų, jie ir vėl aktyvūs Senterio ežero bažnyčios nariai ir savanoriai. Mano tėčio artimieji – šimtaprocentiniai olandai, Kalamazu mieste Mičigano valstijoje turintys didžiulę žemės ūkio produktų perdirbimo įmonę. Jiems priklausė nemažai ūkių visame pasaulyje, taip pat ir sandėlių, iš kurių sunkvežimiais buvo gabenama produkcija mūsų šalies parduotuvėms, restoranams ir viešbučiams. Tėčiui ir visiems jo

mano mamos trupininis šilauogių pyragas 28

broliams yra tekę dirbti sandėliuose, laukuose arba vairuoti sunkvežimius. Nuo penkerių metų vaikai šeštadienius praleisdavo sandėlyje: mažais vežimėliais vežiodavo produktus, atlikdavo kitas užduotis. Jie buvo atsidavę Kalamazu Krikščionių reformatų bažnyčios nariai – ši Bažnyčia pasižymėjo griežtumu ir drausme, reikalavo švęsti sekmadienį, vertino taupumą, smerkė lengvabūdiškumą ir jausmingumą. Tie žmonės vartojo daug mėsos ir bulvių: nuo ryto iki nakties ūkyje dirbantys vyrai atitinkamai ir valgė. Neretai jų pietūs būdavo kepalas baltos duonos ir svaras kiaulienos dešros kiekvienam. Dešrą jie pasikepdavo keptuvėje su sviestu ir pasidarydavo po kalną sumuštinių. O vėliau visi šeši broliai – senelis ir penki mano tėčio dėdės – mirė nuo širdies smūgio nesulaukę penkiasdešimt penkerių. Man gimus tėvai suprato: reikia kažką keisti, nes tėtis paveldėjo tuos pačius pavojingus genus ir tik mityba gali užkirsti kelią tam, kas taip baugino ir atrodė neišvengiama. Mano mama, kaip ir visos jaunos mamytės, buvo pakerėta, koks tobulas ir tyras jos vaikelis. Norėjo maitinti mane tik sveiku maistu. Todėl – ir dėl bauginančių mano tėčio šeimos sveikatos problemų – ji tapo sveiko maisto šalininke gerokai anksčiau, nei tai atėjo į madą. Kai kiti vaikai valgė dribsnius Froot Loops su nenugriebtu pienu, užkandžiavo Twinkies ir Little Debbie, mama mudu su jaunesniuoju broliu maitino nesmulkintais grūdais, sojų varške ir nugriebtu pienu. Valgėme beveik neapdorotą maistą ir truputį raudonos mėsos, o šlamštmaisčio – saldintų vaisvandenių, bulvių traškučių ir parduotuvėje pirktų sausainių namuose niekada negaudavome. Kai mūsų draugai rijo mėsainius ir kitokius sumuštinius iš minkštų baltų bandelių, mes valgėme viso grūdo miltų makaronus su tunu, sumuštinius su lęšiais ir avižinius dribsnius. Tais laikais – dvidešimto amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje – Čikagos priemiesčiuose jogurtas buvo keistenybė, o humusas kėlė nuoširdų siaubą. Priešpiečiams į mokyklą nešdavausi duonos iš viso

mano mamos trupininis šilauogių pyragas

grūdo miltų, tikros uogienės ir riešutų kremo, kuris buvo gaminamas iš žemės riešutų sveiko maisto krautuvėje, kvepiančioje vitaminais ir mulčiumi. Dar turėdavau didžiulį maišą morkų, o kartais ir džiovintų abrikosų lakštų (kitaip vadinamų „vaisių oda“), kurie išties yra tokie įmantrūs, kaip galima tikėtis išgirdus pavadinimą. Ir kodėl kas nors turėtų norėti valgyti maistą, kurį reklamuojant pabrėžiamas jo tekstūros panašumas į odą? Tuo metu mainai per priešpiečius buvo labai svarbi viešojo bendravimo forma ir aš raudonuodavau iš gėdos dėl savo davinio. Troškau baltos duonos, lydyto sūrio, Cheetos traškučių, Hawaiian Punch vaisvandenių. Tai buvo dar prieš atsirandant sveiko maisto prekybos tinklams Whole Foods ir Trader Joe’s, ūkininkų turgeliams su gyva muzika ir maloniais, kiek nevalyvais ūkininkais, prekiaujančiais savo užaugintais kopūstėliais. Sveiko maisto parduotuvės, sojų varškė ir lęšiai tada kėlė šiokį tokį įtarimą ir tikrai nebuvo populiarūs tarp aukštesnio visuomenės sluoksnio piliečių. Dabar pusė mano draugų užsisako produktų iš vietos ūkininkų su pristatymu į namus, o dauguma iš mūsų pasimatymus skiriame ūkininkų turgeliuose. Šeimoje ir tarp draugų yra visokių – nevalgančių maisto su glitimu, nevartojančių pieno produktų, vegetarų ir veganų. Viso grūdo produktai ir bolivinė balanda – mūsų kasdienybė. O anuomet dėl tokių dalykų į tave žiūrėdavo kaip į keistuolį. Pirmas daiktinis įrodymas. Vienais metais per Heloviną mano mama dalijo vaikams mažyčius dantų šepetėlius, nes buvo įsitikinusi, kad suvalgius tiek saldumynų vertėtų išsivalyti dantis. Ar galite tuo patikėti? O mano socialinis statusas jau kabėjo ant plauko. Buvau pastoriaus dukra, tikra vėpla, kad ir iš kurios pusės žiūrėtum. Negana to, jog valgau keistus ekologiškus priešpiečius, vien su juoda duona. Dabar dar tapome šeima, per Heloviną dovanojanti dantų šepetėlius? Mama, tu mane pribaigsi! Nūnai, kai esu jau suaugusi, suvokiu, kokių didžiulių pastangų, išteklių ir meilės mamai reikėjo norint taip mus maitinti. Tačiau

mano mamos trupininis šilauogių pyragas 30

vaikystėje žinojau tik tiek, kad valgau keistus priešpiečius, o mano pusbroliai ir pusseserės nesutinka nakvoti pas mus (nebent gauna leidimą atsivežti savo pusryčius), nes mintis, kuo mūsų namuose gali būti pavaišinti, jiems kėlė siaubą. Mano pusseserė Melodė visada atsiveždavo savo riestainį su cinamonu ir razinomis, nenorėdama rizikuoti per pusryčius valgyti Grape-Nuts sveikuoliškų dribsnių arba blynų iš viso grūdo miltų. Mano tėvai ir jų draugai bažnyčią pradėjo lankyti tais metais, kai aš gimiau, o jeigu priklausai bažnyčiai, vadinasi, tavo savaitė ne tokia kaip kitų šeimų. Sekmadienio rytas būdavo skirtas darbui – šeštadienis dažniausiai taip pat, taigi savaitgalis mums iš tikrųjų prasidėdavo sekmadienį po bažnyčios. Grįžę namo po ankstyvųjų pamaldų mudu su broliu ir mama laukdavome, kada išgirsime ilgu, plytelėmis išklotu koridoriumi ataidinčius sunkius tėvo, parėjusio po paskutinių pamaldų, žingsnius. Jis visada traukdavo tiesiai prie spintos ir drabužius, kuriais eidavo į bažnyčią, pasikeisdavo Chicago Bears džemperiu, o kai išlįsdavo iš savo darbo kambario, prasidėdavo savaitgalis. Tėtis būdavo pavargęs, tačiau laimingas, atsipalaidavęs ir gerai nusiteikęs. Sekmadienio popietės priklausydavo šeimai – be pašalinių žmonių, nerūpestingos, su pakvailiojimais. Pamokas galėdavome ruošti darbo kambaryje, ne prie virtuvės stalo, kaip paprastai, o paskui žiūrėti, kaip žaidžia beisbolą Bears komanda. Mama pietums paruošdavo sušio, o vakarienei iškepdavo trapųjį šilauogių pyragą. Šilauogių pyragą mama kepdavo apskritame mėlyname moliniame kepimo inde, ganėtinai giliame, tad jame būdavo storas sluoksnis šiltutėlių sultingų uogų, pridengtų saldžiais trupiniais. Indas buvo su dangčiu ir rankenomis, mama atnešdavo jį į darbo kambarį suėmusi puodkėliu ir uždengtą, kad gardėsis būtų dar šiltas, jeigu užsimanytume suvalgyti po antrą porciją. Į kiekvieną dubenėlį ant pyrago ji uždėdavo po kaušelį vanilinių Breyers ledų su juodomis vanilės pupelių kruopelytėmis, tirš-

mano mamos trupininis šilauogių pyragas

tos kreminės tirpstančių ledų upės permerkdavo trupininį sluoksnį ir karštas uogas. Tai būdavo ypatingos vaišės, nes tik sekmadienio vakarais mes namuose gaudavome ledų. Be to, būdavo ypatingas malonumas viduržiemį paragauti vasaros, pasimėgauti vasarnamio prie ežero skoniais. Nuo pat mano ir brolio Todo vaikystės mūsų šeima vasaras leisdavo Saut Heivene Mičigano valstijoje, ant Mičigano ežero kranto. Saut Heivenas yra kurortinis miestelis su paplūdimiais, už valandos kelio nuo tos vietos, kur užaugo mano tėvai. Tėčio tėvai Saut Heivene turėjo vasarnamį, o abu seneliai prieplaukoje laikė po burlaivį. Čia mano tėvai ėjo į pirmąjį pasimatymą, ši vieta saugo daugelį pačių gražiausių mūsų šeimos prisiminimų. Saut Heivenas – tikra šilauogių sostinė. Baigiantis vasarai mes kasmet veždavomės namo šaldyti pilnas pintines šių uogų. Pamenu, grįždavome prieš pat mokslo metų pradžią ir kol išsikraudavome daiktus ir sunešdavome skalbti smėlio pilnus rankšluosčius, mama virtuvės spinteles nuklodavo rankšluostėliais, uogas perrinkdavo, nuplaudavo ir suberdavo į šaldymo maišelius, kad ištisus metus sekmadienio vakarais darbo kambaryje galėtume valgyti trapųjį šilauogių pyragą. Dabar mudu su Aronu vasaras leidžiame tame pačiame miestelyje. Henris maudosi ten pat, kur kadaise turškėmės mudu su Todu, o dar anksčiau – mano tėtis, jo broliai ir seserys. Plaukiojame ta pačia upe, kuria prieš daugelį metų buriavo abu mano seneliai. Vasarnamyje mama turi lentynėlę su kulinarijos knygomis, kiekvieną vasarą aš vis iš naujo jas skaitinėju, tingiai vartau lapus, nors moku jau beveik atmintinai. Labiausiai mėgstu mažą kišeninio meilės romano formato Marthos Storey knygutę Keeping Entertaining Simple („Kad vaišės būtų paprastos“). Rašydama apie trupininius vaisių pyragus autorė rekomenduoja iš karto reikalingą vaisių kiekį šaldyti atskiruose maišeliuose, be to, ji pataria pasidaryti didelį kiekį trupinių ir taip pat užsišaldyti maišeliuose porcijomis, reikalingomis vienam pyragui.

Šiemet, kai grįždami namo po atostogų prie ežero, išvažiuodami iš miestelio stabtelėjome prie Bardenų ūkio kiosko, aš nusipirkau dešimt kilogramų šilauogių ir visą kalną persikų. Namie, užuot padėjusi iškrauti mantą ir nešusi skalbti nešvarius drabužius, nuploviau, nusausinau, perrinkau nusipirktas šilauoges ir subėriau į maišelius, po porciją vienai skardai pyrago. Tada pridariau kalną trupinių ir subėrusi į maišelius taip pat užšaldžiau. Dabar visus metus turėsime beveik paruošto trupininio šilauogių pyrago, puikiai tinkamo jaukiems sekmadienio vakarams, – aš tuo pasirūpinau visai kaip mano mama prieš daugelį metų.

šil au og ių py ra ga s

Yra daugybė būdų paruošti trupininį vaisių pyragą, daugumai receptų reikia kokių nors miltų, cukraus, sviesto, avižų ir cinamono, bet aš klausiu savęs: „O kaip darytų mano mama?“ Šis trupininis tikrai pagal jos skonį: sveikas, ne per daug saldus, gaivus ir paprastas. Norėjau recepto be miltų, kad mano pyragą galėtų valgyti glitimo vengiantis Aronas, be to, jei tik įmanoma, norėjau apsieiti be cukraus ir sviesto, tada galėčiau valgyti jį pusryčiams ir nesijausti nusidedanti. Po vasaros pusryčių su spurgomis, tešloje keptais vaisiais ir prancūziškais rageliais nepakenktų grįžti į doros kelią. Išsirinkau variantą su klevų sirupu ir karijomis, kuris tinka ir su šilauogėmis, ir su persikais, o įdėjus ir vienų, ir kitų rezultatas bus fantastiškas. Esu tikra, kad būtų labai gardu ir su obuoliais arba kriaušėmis – išmėginsime šį rudenį.

Valgau šį pyragą pusryčiams, kartais užsidedu kelis šaukštus graikiško jogurto. Puikiai tinka po vakarienės, šiltutėlis, su vienu kitu šaukštu vanilinių ledų. Kaip ir visus mano mėgstamiausius receptus, šį taip pat galima keisti iki begalybės. Kai neturiu klevų sirupo, puikiai tinka rudasis cukrus – su juo kepinys būna kiek saldesnis ir traškesnis. O kai neturiu karijų, tinka ir graikiniai riešutai.

mano mamos trupininis šilauogių pyragas

Kai kuriuose receptuose rekomenduojama vaisius apvolioti kukurūzų miltuose, cukruje arba apšlakstyti citrina, bet man atrodo, jog nuo kukurūzų miltų jie tampa glitūs ir primena konservuotą pyrago įdarą, o man labiau patinka, kai pyragas būna kiek sudrėkęs salstelėjusiomis, šiltomis varvančiomis uogų sultimis, o ne sausas. Be to, mėgstu, kai produktų patiekalui reikia nedaug, ypač vasarą. Su avižomis galiu susitaikyti. Migdolų miltai – nebūtinas kraštutinumas. Kukurūzų? Jokiu būdu.

reikės: §

4 stiklinių šilauogių (arba kokių nors kitų vaisių). trupininiam sluoksniui:

1 stiklinės stambių avižinių dribsnių,

pusės stiklinės nekepintų ir nesūdytų karijų (puselėmis arba susmulkintų),

pusės stiklinės migdolų miltų (jų galite nusipirkti Trader Joe’s, sveiko maisto parduotuvėse arba be vargo susimalti patys, tereikia susmulkinti migdolus virtuviniu kombainu iki birios masės, bet nepersistengti, kad masė nevirstų migdolų kremu),

ketvirčio stiklinės klevų sirupo,

ketvirčio stiklinės alyvuogių aliejaus,

pusės arbatinio šaukštelio druskos.

Sumaišykite trupininio sluoksnio sudedamąsias dalis. Sukratykite uogas į 20 x 20 cm kepimo indą, ant jų suberkite trupininio sluoksnio mišinį. Kepkite orkaitėje 180 °C temperatūroje 35–40 minučių, o jeigu vaisiai ir trupiniai šaldyti, apie 10 minučių ilgiau, kol vaisiai ims čirškėti, o trupiniai sukietės ir apskrus. 4–6 porcijos.

Kam skirtas stalas

kam skrtas stalas

Šviesa traukiasi, dangus ima blukti, mėlį keičia baltuma, kuri, pamažėl šildama, įgauna švelnutį rausvumą – kaip baleto tamprės arba orinukai. Jaučiuosi pavargusi, namai apversti aukštyn kojomis, tačiau mintys ir širdis kupini džiaugsmo po nedidelės praėjusio vakaro šventės, skirtos Brenonai, kuri laukiasi sūnaus, – jis bus ketvirtas kulinarijos klubo narės kūdikis per metus. Vakaras buvo mielas ir pašėlęs – visur pilna mažylių, virtuvė apkrauta indais, pusdubeniai su kepta mėsa ir lėkštės su migdoliniais sausainiais varžėsi dėl vietos su vyno taurėmis, šakutėmis ir nedideliais kepimo indeliais, kuriuose buvo keptas pudingas. Brenona užsispyrusi reikalavo, kad vakarėlis nebūtų skirtas jos būsimam kūdikiui – jokių kvietimų ir sambrūzdžio, jokio oficialumo ir tokiai progai tinkamų atributų. Tačiau mes jai priminėme – ji mums ne viršininkė, ir jeigu norime atšvęsti, kad ji turės sūnelį, tai ir švęsime, kiek širdis geis. Buvo pasiektas kompromisas: kaip paprastai, dalyvaus kulinarijos klubo narės, dar kelios draugės, o vakaras bus skirtas pasveikinti mažąjį žmogiuką, kuris po kelių mėnesių prisijungs prie mūsų nedidelės šeimos. Kulinarijos klubas susikūrė prieš trejus metus, kai mudu su Aronu iš Grand Rapidso atsikraustėme į Čikagą. Mes esame šešios –

kam skirtas stalas 36

mano pusseserės Melodė ir Amanda – jiedvi seserys ir abi mokytojos; mūsų draugė Keisė, su kuria aš ir Melodė susidraugavome dar pradinėje mokykloje, Brenona, mano stilinga ir rafinuota koledžo laikų kambario draugė, tapusi ir sielos drauge; ir Margareta – aktorė, scenarijų rašytoja ir mūsų bažnyčios bendruomenės narė. Kulinarijos klubui priklausė ir mūsų draugė Žoslina iš Saut Heiveno, tačiau ji išsikėlė gyventi kitur. Susitinkame kartą per mėnesį, kartais dažniau; ta, kuri priima klubo nares savo namuose, sugalvoja susitikimo temą ir paruošia pagrindinį patiekalą, o kitos pasirūpina užkandžiais, garnyrais ir desertais. Bent jau taip buvo iš pradžių. Dabar elgiamės kiek lanksčiau. Amanda primena mums temas, kurias vis kartojame norinčios išbandyti. Melodė ir Keisė ruošia pagrindinius patiekalus. Aš pasirūpinu užkandžiais ir garnyrais. Amanda beveik visada daro salotas ir desertą, dažniausiai ledus. Margareta mėgsta kepti ir ką nors iškepa, o Brenona visada atsineša kokteilių. Kaip dera tokia proga, tą vakarą Melodė atnešė mažų sumuštinukų – minkštų baltų bandelių su kepta mėsa, o Margareta iškepė nedidukus indelius pudingo su šokolado gabaliukais. Aš paruošiau mažučių makaronų ir sūrio užkandžių bei pomidorų sriubos su nedideliais kepsninėje apkeptais sūrio sumuštinukais. Keisė į stiklines įpylė po šlakelį savo puikiojo padažo „Žalioji deivė“ ir prikišo žalių daržovių – mažų morkyčių, salierų kotų ir šiaudeliais pjaustytų agurkų. Mūsų draugė Emilė iš Mičigano atvyko nešina mažulyčiais kepalėliais aguoninio pyrago, iškepto pagal savo močiutės receptą; šį pyragą buvau užsisakiusi aš, nes labai jį mėgstu, ypač prie kavos per pusryčius. Kuriai nors atvykus būtinai kyla nedidelė sumaištis – nešami karšti patiekalai, nusivelkami paltai, iš automobilio kėdučių iškeliami vaikai. Orkaitės temperatūrą tai didiname, tai mažiname, rausiamės viena kitos stalčiuose ieškodamos peilių, pjaustymo lentelių ir lėkščių. Smulkiname prieskonines žoleles, dėliojame sumuštinius, maišome salotas ir gardiname jas padažais. Buvusios tuščios mūsų namų erdvės

kam skrtas stalas

prisipildo krepšių, paltų, batų, atvežtų grąžinti pasiskolintų daiktų, torto lėkščių, vaikų drabužių, kulinarijos knygų. Puldinėjame viena prie kitos, glėbesčiuojamės pasisveikindamos, nuo aukščiausių lentynų nukeliame taures. Melė ir Amanda visada atvyksta pirmos. Margareta amžinai vėluoja. Melė, Brenona ir aš perkame tik raudonas Le Creuset firmos keptuves ir kepimo indus, todėl kartais jie susimaišo, o Keisės indai oranžiniai ir visiems aišku, kurie priklauso jai. Brenona atsigabena kone sunkvežimį įvairiausių prietaisų ir krepšių su daiktais: vienus ji mums atveža paskolinti, kitus prigriebia parduotuvėje, nes jie primena jai kurią nors iš mūsų, įsimeta lopšį, nešynę kūdikiui ir buteliukų. Tą popietę puošdama namus vakarėliui, kurio susitarėme nevadinti Brenonos kūdikio laukimo vakarėliu, pagalvojau, kad nors mes, kulinarijos klubo merginos, visada, be jokios išimties, sėdime prie stalo, šįkart būtų visai smagu pasivaišinti svetainėje. Perstumdžiau baldus, padariau vietos dovanoms, o užkandžius sukroviau ant apskrito staliuko svetainėje. Kai visos susirinko, kai visose lėkštėse atsirado po šakutę arba šaukštą, kai viskas buvo supjaustyta, šilta ir paruošta valgyti, mėginau paraginti drauges persikelti į svetainę, deja, bergždžiai. Aš vis skatinau jas eiti prie užkandžių stalo, įsitaisyti svetainėje ant sofų ir kėdžių. Bet galiausiai pasidaviau ir mes, prisistūmusios prie valgomojo stalo dar vieną dvivietį minkštasuolį, patenkintos susėdome. Panašu, kad mūsų vieta kaip tik čia – prie šito stalo. Kai Žoslina persikraustė į Haitį, ji parašė mums atsisveikinimo laišką. Jame buvo tokia eilutė: „Neįsivaizduoju gyvenimo be stalo tarp mūsų.“ Taip. Taip. Kaip tik taip. Ir aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo be stalo tarp mūsų. Stalas – tai tarsi gelbėjimosi valtis, svarbiausias dalykas, mus vienijanti namų dvasia. Tie penki veidai prie stalo padeda man išlaikyti sveiką protą, saugo mane nuo kasdienio gyvenimo naštos, strėlių ir minų. Ir ne todėl, kad visos užsiimtume tais pačiais dalykais, panašiai gyventume ar

kam skirtas stalas 38

tuo pačiu tikėtume. Vienos iš mūsų ištekėjusios, kitos vienišos, vienos liberalių, kitos konservatyvių pažiūrų, vienos atkakliai sportuojančios, kitos – kategoriškai nusistačiusios prieš sportą, vienos motinos, kitos – ne. Ir mamos mes esame skirtingos – vienos leidžia vaikams išsiverkti, kitos migdo juos šeimos lovoje, vienos nedirba ir prižiūri juos namuose, kitos dirba visą darbo dieną. Prie šio stalo gedėjome aštuonių negimusių kūdikių nutrūkus nėštumui ir net dabar, kai rašau apie tai, šis skaičius atrodo žiaurus ir neįtikėtinas. Drauge mes dalyvavome laidotuvėse ir šventėme gimtadienius, dalijomės prastais tyrimų rezultatais, sulaukėme patarimų susirgus vaikui, vykome į ligoninės skubios pagalbos skyrių, išgyvenome pogimdyvinę depresiją. Ligoninėje lankėme viena kitos vaikus, vežėme maisto, šliaužtinukų ir antklodžių. Kalbėjomės apie tikėjimą, baimes ir kivirčus su vyrais, kurie gali išmiegoti kiaurą naktį, apie nerimą ir kaip prireikus paprašyti pagalbos. Sunkiausiomis dienomis, kai Brenonos dukrelei Emei darė operaciją, kai mirė Keisės patėvis, kai kas nors skiriasi ar kai mums būna baisu, mes išsiunčiame draugėms trumpą elektroninį laiškelį, nors rankos dreba, o skausmas veria kiaurai. Visoms pranešame apie tai, kas nutiko, prašome pasimelsti, padėti, paruošti maisto arba prižiūrėti vaikus, o laiško pabaigoje nepamirštame pridurti: „Ačiū, kad esate mano gyvenime.“ Arba: „Džiaugiuosi, kad esate mano gyvenime.“ Arba: „Ką daryčiau, jei jūsų nebūtų mano gyvenime?“ Štai kas svarbiausia. Ne receptai. Svarbiausia šeima, gentis, būrelis žmonių, su kuriais drauge perėjai šilta ir šalta, buvai šalia, kai prislėgė siaubinga neviltis, tada, kai tikrai to reikėjo, kai matei nepagražintą padėtį. Visa tai prasidėjo prie stalo, prie kurio susitinkame kartą per mėnesį arba dažniau. Kliūvame viena už kitos virtuvėje, kišame kepimo skardas į orkaitę, ištraukiame, vėl kišame, nustatome laikmatį – ir taip be galo. Viena kitos virtuvę atpažintume net užsimerkusios: žinome, kur Keisė laiko peilius, kiek kepimo indų telpa Brenonos orkaitėje.

Atrodo, kad pažįstame viena kitą amžinai, tačiau praėjusį vakarą susigriebėme, jog šį mėnesį suėjo tik treji metai; man regis, verta įsidėmėti, kad tam nereikia dešimtmečio ir visai nebūtina matytis triskart per savaitę. Susitikdamos trejus metus maždaug kartą per mėnesį mes sukūrėme įspūdingą ryšį – patvarų, kompleksišką, daugiasluoksnį. Tarsi troškinys su kariu arba burgundiška jautiena, patiekalai, kuriuos ruoši kelias valandas, kol palengva atsiskleidžia tikrasis skonis, jis keičiasi ir stiprėja sulig kiekviena valanda ant ugnies. Ne visada tiksliai žinai, kas iš to išeis, tačiau vis tiek skiri daug laiko, o paskui, gerokai vėliau, aiškiai suvoki, dėl ko ši auka: dėl šio vakaro, dėl valandų prie stalo, dėl to subtilaus ir sodraus skonio, tokio malonaus ir netikėto, kad prisimeni jį net kitą dieną. Štai kaip jaučiuosi šiandien, vis dar užburta vakarykščio vakaro, karamelinio Amandos pudingo, kūdikio drabužėlių netrukus gimsiančiam berniukui, juoko ir vaikų erzelio, draugių veidų; man atrodo, tam ir skirtas mūsų gyvenimas, sekmadienio vakarai ir stalas.