Sara Gruen „Žirgyno pamokos" by UAB Leidykla VAGA

Iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė

vilnius 2012

UDK 821.111(73)-31 Gr649

Versta iš: Sara Gruen Riding Lessons HarperCollins Publishers, New York, 2007

Bobui – dėl daugybės priežasčių

Arklio galia 1. (fiz.) Matavimo vienetas, apibrėžiamas kaip energija,

reikalinga pakelti 33 000 svarų vieną pėdą per minutę, arba 55 svarus dešimt pėdų per sekundę. 2. (angl. šnek.) Įstabus arklio gebėjimas pakelti žmogui dvasią.

1 skyrius – Pirmyn? – klausia Rodžeris, prilaikydamas man koją, kai lipu į balną, ir aš susijuokiu, nes gyvenime labiau nesiveržiau pirmyn. Haris irgi veržiasi pirmyn – išrietęs kaštoninį sprandą, karpo ausimis kaip vabalas ūsais; jos nė karto sutartinai nekrusteli viena kryptimi – kai viena linkteli priekin, kita atsivožia atgal, tik kartais kažkaip neįmanomai nulėpsta į šonus lyg ožkos. Kai nusileidžiu į balną ir suimu vadžias, jis trypia ir prunkščia – šįkart nepykstu, kad nenustygsta man lipant, mat netikusios jo manieros pateisinamos, o ir aš pati neįstengiu visiškai susiimti. Sugriebiu vadžias juodomis pirštinėmis aptrauktomis plaštakomis, – delnai sudrėkę, pirštai sustingę, – atsigręžusi dirsteliu į tėvą, į raukšlėtą, rūstų jo veidą, paskui į Rodžerį: jo šypsena – tai idealių proporcijų nerimasties, pasididžiavimo manimi ir džiugesio mišinys. Jis uždeda man ranką ant aulo sukaustytos blauzdos ir taria: – Parodyk jiems, kur pipirai auga, mažule. – Ir aš vėl susijuokiu, nes visiškai pagrįstai galiu sau tai leisti. Mardžorė palydi mus prie vartų – pastvėrusi vadžias, sakytum, aš, kuriai įkandamos mažne penkių pėdų aukščio kliūtys, nesugebėčiau įvesti Hario į maniežą. – Valdyk greitį prieš kombinaciją, – kalba Mardžorė, – ir neleisk jam užbėgti už akių. Imk jį į nagą, kai suksis peršokęs vandens kliūtį, o jei peršoksi per aptvarą nenumušusi karties, stabdyk 9

jį, niekur neskubėk – tu jau peršokai, nesvarbu, jei ir uždirbsi baudos tašką už viršytą laiką. Linkteliu, akimis apmetu maniežą ir teisėjus – viską pati žinau. Jei surinksim aštuonis baudos taškus, vis tiek pasidalysim pirmąja vieta su varžovu, jei negausim nė vieno arba ne daugiau kaip keturis, kitiems neliks jokių vilčių. Mardžorė kalba toliau, aš nekantraudama linkčioju – trūks plyš noriu pradėti, nes mes su Hariu tuoj sprogsim iš jaudulio, mes veržiamės pirmyn, pirmyn, ak, tik pirmyn! Bet žinau, kad ne Mardžorė sprendžia, kada startas, man užgniaužia kvapą, stengiuosi jos nebegirdėti, ir staiga tampa taip lengva, lyg būčiau atsidūrusi aerodinaminiame vamzdyje, ir viskas, išskyrus mane su Hariu, būtų likę anapus. Išgirstu signalą ir pamanau, kad metas pradėti – regis, jau, – Haris žengteli pirmyn ir žąslai taip įsirėžia į prusnas, kad šnervės prisispaudžia prie piršių, ir mums įžengus į maniežą matau ant žemės mudviejų šešėlį ir užpakaly jo uodegą kaip vėliavą. Girdžiu, kaip mus pristato žiūrovams – Anemerė Cimer su Hailando Hariu, tvirtai pirmaujantys, ir taip toliau, ir taip toliau – bet niekas nesiklauso, nes visi išpūtę akis spokso į Harį. Šįkart negirdėti aikčiojimų ir kuždėjimosi kaip prieš tris dienas, bet kažkas pertraukia tylą – išgirstu kažkokį vyrioką: „Tai bent arklio plaukas“, – ir vien iš šių žodžių suprantu, kad pirmą ir antrą dieną jo nebuvo, ir nekenčiu jo, nes jaučiu, kad tariasi labai protingai pasakęs. Gal ir pati būčiau ne kitaip kalbėjusi, mat ne taip dažnai pamatysi dryžuotą žirgą, iki Hario išvis tokio nebuvau regėjusi, bet štai jis, ir nieko nepridursi. Tik ne dabar. Tik ne čia. Išgirstu švilpuką, spusteliu jam šonus blauzdomis ir mes pasileidžiam. Haris šauna pirmyn it atleista spyruoklė – taip įtempęs šlaunis, kad jos, regis, atsiduria po pat manimi. 10

Sugniaužiu pirštus, ne, ne, Hari, dar ne, leisiu, bet paskui, jis atstato priekin ausis – šįkart abi vienu metu, atsako man – tvarka, ir susikaupęs ima nešti mane sutelktąja risčia kaip supamasis arkliukas, sviesdamas aukštai aukštai ir mesdamas žemai žemai. Mes linguodami pasisukam, artinasi pirmas šuolis ir jis klausia: jau? Atsakau: ne, jis vėl klausia: dabar? Atsakau: ne, dar po žingsnio pasakysiu, kad vėl gali klausti, bet jam nespėjus paliepiu: dabar, ir jis pradeda, o aš jau nieko nebegaliu daugiau padaryti ir negalėsiu, kol viskas bus baigta ir mes jau būsim kitoje pusėje, o tada vėl turėsiu jo paprašyti, ir jis viską padarys, nes myli mane ir mes esam kaip vienas. Pliaukšt pliaukšt pliaukšt plekšnoja oda į odą, kaukšt kaukšt KAUKŠT, kaukšt kaukšt KAUKŠT, kaukšt kaukšt KAUKŠT nenumaldomai incalzando* trinksi kanopos, galingas atsispyrimas, šimto tūkstančių svarų jėga mus neša pirmyn ir... Tyla. Kol mes lanku skriejame virš užtvaros, vienintelės mano kūno dalys, kuriomis liečiuosi prie jo, yra blauzdos, plaštakos ir pėdų kauliukai, nors atrodo, kad ant jo guliu – esu taip smarkiai palinkusi jam prie sprando, kone priglaudusi veidą prie karčių, tiksliau, prie eilės spurgų, į kuriuos supinti karčiai. O tada – dunkst! Mes nutūpėm ir, vos tik priekinės jo kanopos paliečia žemę, aš vėl balne, o mes įveikėm plytų sieną, ir įveikėm nepriekaištingai. Galiu pasakyti, kad ketinam įveikti visas kliūtis sausai, į tai ir einame. Mes vėl skrendam ir man šmėsteli įtarimas, ar išvis ruošiamės nusileisti ant žemės, nes mums gi nereikia peršokti viena, dviem, trimis kartimis daugiau. Nebepamenu išdėstymo, bet man ir nereikia jo prisiminti, nes jaučiu, prisižiūrėjau tiek, kad jis tapo mano esybės dalimi, ir štai mes skriejame ten, kur nesiryžo šokti nei Baltoji * Greitėjančiu tempu. (It. muz.) (Čia ir toliau vert. past.)

Naktis, nei Frito Mistas, bet Haris – kas kita: jis dar šiapus, bet tuoj bus anapus, pūkštels į vandenį, leidžiu jam atsispirti, pasitikiu juo, ir mes skriejame. Pristabdau posūkyje, lygiai kaip sakė Mardžorė, ir dabar mes artėjam prie lygiagrečių, vienintelės kliūties, skiriančios mus nuo finišo, ir jei peršoksim ją, pergalės kaspinas mūsų rankose, mes keliaujam į Kentukio „Rolekso“ varžybas ir – kas žino, gal ir į olimpines, kodėl gi ne? Nes nieko nėra neįmanoma. Leisk, sako jis, ir aš sakau – gerai, argi galima sakyti „ne“, ir juntu, kaip užpakalinėse jo kojose kaupiasi energija ir staiga švyst! Jis iššauna mus abu nuo žemės ir man prieš akis iškyla jo sprando ketera, labiau atkišu rankas priekin, kad neįtempčiau vadžių, ir tai yra įstabu. Pagaunu keleto veidų žvilgsnius iš žiūrovų suolų, jie už mus serga sulaikę kvapą – net Denas, kuris yra šalia, nors iki šiol kraustosi iš galvos, kad aš su Rodžeriu, – ir kai Hario užpakalinės kulkšnys perskrieja viršų, žinau, kad mums pavyko. Mes paėmėm pirmą vietą, ir nors dar esam ore, aš džiūgauju, nes mes nugalėjom ir kelio atgal nebėra. Priekinės jo kanopos leidžiasi, sprandas tiesiasi ir atitraukdama atgal rankas leidžiu pirštams slapta meiliai pataršyti jam plauką – nujaučiu, kad jo galva jau loštels į mane. Bet ne. Kažkas negerai, bet nesuvokiu kas, nes į mane artėja žemė, sakytum, jo kojos smegtų skradžiai. Aš suglumusi, nes mes įveikėm kliūtį, žiūrėjau, kaip leidžiasi jo kojos, aš suirzusi, bet neišsigandusi, o paskui nieko nebejaučiu, kai žemė su sprogimo trenksmu žiebiasi į mane. Stoja juoda tamsa. Juodą tamsą neritmiškai perskrodžia šviesos ir besisukančių spalvotų dėmių pragiedruliai, spragsintys kaip trūkinėjančio vaizdo kameros užraktas. Aplink tai tolsta, tai priartėja balsai – Dieve Dieve, ar girdi mane, nejudinkit jos, duokit prieiti. Tada vėl stoja juoda tamsa, paskui dar vienas baltas blyksnis ir ritmingas sraig12

tasparnio menčių ūžt ūžt ūžt, kažkokia moteris sako: „Anemere, ar girdi? Anemere, paklausyk manęs“, – o aš iš tikro nieko daugiau nenoriu, tik jos nebegirdėti ir pasinerti į juodą tamsą. Ir pasineriu, man gera, tik rūpi, ar Haris su manim.

2 skyrius Hario neliko, nors aš šito nežinojau beveik tris savaites. Kai mes leidomės peršokę lygiagretes, ilgasis Hario slėsnakaulis – stambiausias iš trijų kaulų tarp kanopos ir čiurnos – subyrėjo į devynias skeveldras. Į šipulius sutrupėjo ir mentikaulis, krūtinkaulis, dubenkaulis, bet viskas prasidėjo nuo slėsnos. Nieko daugiau neliko daryti su tomis devyniomis kaulo nuolaužomis, tik nušauti jį ten, kur parkrito. Aš buvau dar labiau sulaužyta negu Haris, bet manęs nenušovė. Nuskraidino į Sonomos slėnio traumų centrą, kur buvo nustatyta, kad man lūžo kaklas. Taip pat raktikaulis, kairė ranka, aštuoni šonkauliai, nosis ir žandikaulis, bet tikroji bėda buvo kaklas. Nuo milžiniškų metilprednizolono dozių dvi savaites plūduriavau užlieta euforijos, palaimingai nesuvokdama fakto, kad nebegaliu judinti jokios kūno dalies. Kai išnėriau į paviršių, ant galvos pasipylė klausimai: koks jūsų vardas? kur gyvenate? ar žinote, kurie dabar metai? O aš buvau tokia pavargusi ir niekaip nesupratau, kodėl žmonės neduoda man ramybės klausimais, kurių atsakymai savaime suprantami ir kartu kažkodėl man neįkandami. Ar galite pakrutinti pirštus, ar galite paspausti man ranką – nesiliovė klausimai, o aš, žinoma, nieko negalėjau. Kūnas buvo kaip pelų maišas, pririštas prie galvos – praradau bet kokią 13

nuovoką apie rankas ir kojas, supratimą, kur yra kūno nariai, nors jų nejudini. Pojūtis, kad veržia drabužiai, kad oro dvelksmas kutena nuogą odą, akimirksnio dalį trunkanti mintis, kad štai turiu rankos pirštą, – viskas išnyko. Nieko nebebuvo, tik negyvėlio sąstingis. Sakytum, kažkas man būtų nupjovęs galvą, padėjęs ant lėkštės ir įsigudrinęs prijungti mechanizmus, palaikančius jai gyvybę. Ir, žinoma, vos tai suvokusi tuoj pat pamaniau, kad geriau jau būtų dėl manęs nesivarginę. Po kiek laiko pro morfino miglą – jo vis dar reikėjo, nes man ir toliau buvo daromos veido rekonstrukcinės operacijos – išgirdau, kaip tėvas kalba su gydytoju. – Ar ji dar kada nors jodinės? – paklausė tėvas. Jo balsas buvo prislopintas ir man teko ištempti ausis, kad ką nors išgirsčiau pro medicinos prietaisų keliamus garsus: dirbtinio kvėpavimo aparato šniokštimą, mano širdies tvinksnius sekančio įtaiso čirpsėjimą, vienodais tarpsniais ranką suspaudžiančios kraujospūdžio matuoklio rankovės šnypštimą. Manau, jie buvo už širmos, bet lyg ir ne galukojyje. Nežinau, nes galva man buvo įsprausta į kaklo tempimo įtvarą, negalėjau jos pasukti ir apsidairyti. Gydytojas taip ilgai aiškino, kad bijojau neišgirsti atsakymo, bet niekaip negalėjau priartinti jo balso prie savęs – pridėti prie ausies saujos, įsižiūrėti jam į lūpas. Net negalėjau sulaikyti kvapo, kad būtų tyliau. Baigiamieji jo žodžiai buvo ištęsti ir rėžė ausį: – Ką gi, būtų per anksti prognozuoti, kiek funkcijų ji gali atgauti. Pirmiausias mūsų tikslas – kad ji pradėtų pati kvėpuoti. Tėtis ėmė kažką beviltiškai vapėti ir tuo metu sušnypštė spaudimo matuoklis. Aparatui be pertrūkio siurbiant orą, aplink mane kaip paukščiai blaškėsi sakinių nuotrupos: „Didžiojo prizo varžy14

bų dalyvė“, „Pretendentė į olimpines žaidynes“; tėtis kalbėjo sunerimęs, lyg gydytojas kažką slėptų. Jis derėjosi, meilikavo, gąsdino, sakytum, gydytojas būtų galėjęs padaryti daugiau, jei tik būtų supratęs, kaip svarbu vėl pasodinti mane į balną. Vėl pauzė ir spaudimo matuoklis trūkčiojamai atsileido. Pasigirdo dar kelios pokalbio nuotrupos: „spinalinis šokas“, „vibracijos pojūtis“, „nugaros smegenų centrinio pažeidimo sindromas“. Spaudimo matuoklis nurimo, pritilo ir kvėpavimo aparatas, tad girdėjau aiškinimą tėvui, kaip aš susižeidžiau: lūžęs antras ir trečias kaklo slanksteliai – paprastai šios traumos pasekmės būna katastrofiškos; pacientei nepaprastai pasisekę, kad įvykio vietoje buvo elgiamasi griežtai pagal taisykles ir man iškart imobilizuotas stuburas; greitosios pagalbos sraigtasparnyje suleisti steroidai taip pat suveikę mano naudai; galiausiai esanti tikimybė, – nors būtina pabrėžti, kad jis negalįs nieko garantuoti, – kad atslūgus audinių pabrinkimui pacientė atgaus dalinį gebėjimą judėti. Kai vėl nugrimzdau į narkotinį snaudulį, galvoje be perstojo aidu kartojosi žodžiai, tik, kitaip negu tikras aidas, nėmaž neslopdami: dalinį gebėjimą judėti, dalinį gebėjimą judėti, dalinį gebėjimą judėti. Jei būčiau pajėgusi iš sienos išrauti kvėpavimo aparatą, taip būčiau ir padariusi. ***

Atmintyje blyksteli dar keli kadrai. Pragaras, kurį išgyvenau po devynių savaičių intensyviosios terapijos skyriuje sužinojusi, kad Haris negyvas. Kankynių naktys, kurias leidau įkalinta akmeniniame savo kūno luite įsivaizduodama, kaip Haris kažkur pūva, kol kažkas malonėjo man pasakyti, kad tėtis jį sudegino. Nekalbi 15

silpnaregė internė, kuriai pirmajai šovė į galvą suduoti sau į kelį kamertoną ir tebeskambantį prispausti man prie padų. Pajutau, kaip tos gaidos – pirmosios oktavos la – virpesiai pasiekė mano smegenis, ir tai reiškė, kad gal ne viskas prarasta. Kaklo tempimas, titano varžtai, kuriuos man į kaukolę įsuko ta pati internė, kad šešiolikos svarų galvą įtaisius tarp suktuvų būtų galima ištempti kaklą ir sugytų slanksteliai. Reabilitacija, operacijos, ortopediniai įtvarai, lygiagretės, ramentai; antžmogiškos būrio specialistų pastangos, kurių objektas buvau aš, penkiolika nepalaužiamo, antžmogiško atkaklumo mėnesių ir – beveik normalus, tik vos mažėlesnis pirštų galų jautrumas. Galiausiai – nuostabioji kitų metų liepos diena, kai savo kojomis per savo vestuves žengiau bažnyčios navos viduriu grakščiai siūbuodama klubais po karoliukais siuvinėta suknia, šnabždėdama šilkais, pergalingai užkandusi kvapą. Aš niekada daugiau nejodinėjau, nors galiausiai tam neliko jokių fizinių kliūčių. Mano tėvai buvo šventai įsitikinę, kad nebesėsti į balną nusprendžiau dėl to, kad ištekėjau už Rodžerio, bet buvo atvirkščiai. Ištekėjusi Rodžeriu persikėliau į Minesotą, kad niekas manęs nekalbintų lipti ant kito žirgo, nes niekas nesuprato, kad jis – ne tas. Ne tas žirgas. Galvodama apie patirtą katastrofą nejučia leidžiuosi į metaforas – iš dalies dėl to, kad per daug mąstau, iš dalies dėl to, kad galiausiai įstojusi į koledžą studijavau anglų literatūrą. Tuos įvykius paprastai lyginu su domino efektu, kai parvirsta pirmasis kauliukas, iki tol kaip įkaltas stovėjęs vienoje eilėje su kitais: tolesnė grandininė seka tokia nesustabdoma, kad lieka tik stovėti ir žiūrėti. Turėjo praeiti net dvidešimt metų, kol galiausiai parvirto trys paskutiniai kauliukai. Vienas. Du. Trys. 16

3 skyrius Vienas. Įprasta – bjauriai įprasta – popietė, redaguoju juodraštinį tekstą, akis įsmeigusi į monitorių, tarsi ieškodama ten įkvėpimo. Suskamba telefonas, ištiesiu ranką neatitraukdama akių nuo skystųjų kristalų ekrano. – Anemerė Oldrich, – sakau į ragelį. – Čia aš, – sako Rodžeris. – Norėjau paklausti, kada šįvakar grįši namo. – Mmmm... Gal vėliau, – atsakau, o mintys neatsiplėšia nuo teksto prieš akis. Galvoje plaukioja mintis, kaip jį sukomponuoti, ką pakeisti. – Ar žinai, kiek laiko? – Hm, – atsakau. Beveik įkirtau: pirmoji ir trečioji pastraipa – tai... – Kada būsi namie? Dėmesys išblaškytas, straipsnio visumos vaizdinys išsisklaido. Atsilošiu krėsle ir vėl grįžtu į šį pasaulį. Anapus monitoriaus, už kabineto durų, nerimsta šurmulys. Plyšauja telefonai, taukši klaviatūros, girdėti pokalbio nuotrupos, prislopintas kvatojimas. – Nežinau, – ištariu. – Noriu tave pamatyti, – kalba jis. – Aha, ir aš tave, – sakau vėl palinkdama priekin. Dėmesį patraukia atėjusi žinutė. Prakeikimas. Pagrindinis „Interfinansų“ autorius nori pateikti medžiagą, kurią neva reikia įdėti į šios savaitės numerį, ir įsivaizduoja, kad aš tam pritarsiu. Nė velnio. Įdėsim, tik ne dabar, kai leidžiam „Stop kadrą“. Įbruku telefoną tarp ausies ir peties ir imu barškinti atsakymą. 17

– Kiek girdžiu, tu baisiai užsiėmusi, – sako Rodžeris. – Taip ir yra. Pats žinai, kaip visada prieš atiduodant į spaustuvę. – Ką darysi, matyt, tavęs sulauksiu vėlai. – Teisingai, zuiki, – pasistengiu, kad mano balsas būtų žvalesnis ir kad jis suvoktų, ką sakau. – Iki. Padedu ragelį. – Anemere? Vėl mane pertraukė. Šįkart viršininkė, kurios galva ir kaklas įlenda pro durų plyšį. – O, Evelina, – sakau jai, – šaunu, kad užsukai. Man reikia, kad tartum žodį Deniui. Jis ką tik atsiuntė žinutę, kad ruošiasi šią savaitę perduoti „Interfinansų“ failus. Tegu nesidrasko. Dabar ne jų eilė, aš iki ausų įklimpusi į „Stop kadrą“. Evelina linkteli. – Pakalbėsiu su juo. – Dėl šito ir paleidžiu į vidaus tinklą lentelę, kad kiekvienas galėtų joje įrašyti naujus duomenis, nes bijau, kad jų projektams suteikiama pirmenybė neatsižvelgiant į apimtį... – Aha, – atsako Evelina linktelėdama. Ji žengteli į mano kabinetą ir atsistoja žiūrėdama sau į kojų pirštus. – ...o aš paprasčiausiai nepavežu, kai kreipiasi užsakovas ar dar kas, nesusipažinęs su užsakymų įforminimo tvarka. Turbūt niekaip nerasiu jam laisvo tarpo dar kokias tris savaites, jis turi savo pliurpalus įtraukti į grafiką, antraip vėl būsim užsivertę kitais darbais. Aš gi negaliu... – Aš su juo pakalbėsiu, – pertraukia mane Evelina. – Klausyk, Anemere, man reikia su tavim pasitarti. Ar gali užsukti po kelių minučių? 18

Prikandu lūpą. Nėra kada. Bet ji mano vadė. – Žinoma, užeisiu. Tuoj baigsiu, – atsakau. Įžengus pakvimpa negeruoju. Evelina stovi prie rašomojo stalo. Prie jo sėdi kažkas kostiumuotas. – Kas atsitiko? – klausiu išversdama akis. – Sveika, Anemere, – sako Evelina, žengdama man už nugaros ir uždarydama duris. – Ačiū, kad atėjai negaišuodama. Būk gera, atsisėsk. Ji siekteli atgalia ranka servetėlių dėžutės nuo savo stalo. Kai atsisėdu, pastato ją prieš mane. – Kas atsitiko? Ji sėdi ir žiūri man tiesiai į akis. – Neabejoju – atkreipei dėmesį, kad mūsų bendrovė pastaruosius du ketvirčius atsilieka nuo buvusių rodiklių... O Viešpatie švenčiausias. Mane meta lauk. – ...tikėjomės, kad reikalai pagerės, bet aukštesnė vadovybė liepė sumažinti darbuotojų skaičių, ir man labai gaila, bet tu esi viena iš tų, kurių aš nebegaliu laikyti. – Ką? – pratariu, nors kuo puikiausiai išgirdau. Jaučiu, kaip lūpos pašaipiai persikreipia. Jei ji laukė mano ašarų, turės smarkiai nusivilti. – Tai visiškai nerodo mūsų požiūrio į tavo darbą. Patikėk, aš puikiai žinau, kiek tu padarei tobulindama mūsų dokumentaciją... Po velnių, ji nemeluoja. Devyniolika leidinių, dvidešimt du autoriai ir mano skyrius – aš ir trys redaktoriai. Mūsų – tiesą sakant, mano – pastangomis jie išleidžiami visi aliai vieno. Jei konkrečiai – redaguojami ir koreguojami. Aš pati nešuosi namo korektūras. 19

– Deja, dokumentacijos svarba dažniausiai nepelnytai nuvertinama... Ir taip toliau, ir panašiai. Mano popieriuose esą bus įrašyta, kad esu atleista laikinai, o ne atleista iš darbo. Žinoma, galėsiu gauti jos rekomendaciją. Tik nelėk lauk kaip akis išdegusi, štai tau dėžė. Omaras padės susikrauti turtą į mašiną arba gali pasinaudoti krovikų tarnybos paslaugomis išsikraustyti iš kabineto. Man išliks socialinės garantijos, kol susirasiu darbą, bus išmokėta išeitinė išmoka pagal dirbtą laiką, gausiu juristo konsultacijas, jei prireiktų, ir visos kitos kvailystės, kurių nebegirdžiu, nes nebesiklausau. ***

Du. Kai atidarau namų lauko duris, randu Evą prieškambaryje. Pamačiusi mane ji krūpteli, gal todėl, kad nuoga bamba dar labiau išstatyta parodai nei paprastai. – Oi, labas, mam, – sako ji. Atitokusi sugriebia nuo pakabos švarkelį. – Kaip anksti parėjai. Pasidedu ant grindų rankinę ir uždarau duris. – Pasikeitė planai. Kur eini? – Pas Leisę. Leisė? Viešpatie, ką tėvai sau galvojo duodami vaikui tokį vardą? – Pareisi vakarienės? – klausiu lipdama iš „Amalfio“ mokasinų. – Nea. Nakvosiu pas ją, – sako Eva. Prasmunka pro mane, rausva kuprinėlė permesta per petį. Atsiduoda cigaretėmis, bet suk ją devynios. Penkiolika metų – priešgyniavimo amžius, tad turiu rinktis, su kuo kovoti, o prieš ką užsimerkti. Pastarasis mūsų susirėmimas, už kurį ji iki šiol man neatleidžia, buvo tamsiai mėlynas 20

liežuvio auskaras, kurį priverčiau išsiverti. Užsispyriau kaip mulas – kol jo neišsivers, matys žirgyną kaip savo ausis. Ji pavadino tai šantažu, bet galiausiai blizgutis iš liežuvio dingo. – Tai iki, – sakau užsiveriant durims. Durys vėl prasiveria. – Aha, iki, mam, – šūkteli Eva pro plyšį. Įėjusi į virtuvę pamatau ant spintelės didelį geltoną voką. Nusmelkia bloga nuojauta. Pranešimas iš mokyklos. Permetu nuo viršaus iki apačios, karštligiškai apverčiu, kuo toliau, tuo labiau negalėdama patikėti savo akimis. Nežinau, ant ko labiau pykstu – ant Evos ar ant mokyklos. Pamokų praleidinėjimas pasibaisėtinas, pasekmė – vienas po kito neišlaikyti egzaminai. Vėl paimu voką ir pajuntu, kad jame dar kažkas yra. Apverčiu ir pakratau. Ant grindų iškrinta mažesnis baltas vokas. Jame – paties direktoriaus raštas, apačioje kairėn pasvirusia rašysena pakeverzotas parašas. Filosofijos daktaras Haroldas Stodardas norėtų mane informuoti, kad jei Eva dar kartą be pateisinamos priežasties praleis pamokas, ji bus visam laikui pašalinta iš mokyklos. Apačioje nurodyta vieta mano parašui. Bukai klapsėdama akimis laikau popierių, nes nieko protingesnio nesugalvoju. Esu tokia priblokšta, kad net drebu. Dėl Dievo meilės, kodėl anksčiau nesakė, kai dar galėjau ką nors padaryti? Dabar, jei net apsaugosiu ją nuo išmetimo, viskas, ko galiu tikėtis – kad bus įskaitytas kokio trečdalio dalykų kursas. Įgrūdu laišką atgal į voką ir įniršusi suglamžau. Nė neketinu jo pasirašyti. Jis primena siutinančius perspėjimus kompiuterio ekrane prieš užlūžimą: taip ir taip, įvyko nepataisoma programinė 21

klaida – atleiskite, niekaip neįmanoma išsaugoti jūsų duomenų, o dabar būk gerutė ir paspausk „taip“. Taip? Nė velnio. Svarstau, ar skambinti Rodžeriui į darbą, bet nusprendžiu palaukti, kol grįš namo. Tada galėsim mesti monetą, traukti raštelį ar degtuką, kuriam iš mūsų skambinti Evai, kad drožtų namo, kadangi jai skelbiamas namų areštas. Įsipilu vyno ir einu mirkti į vonią. Nieko nenusitveriu, o šito negaliu pakęsti. Namuose tvarka ir vien dėl to nieko nenusitveriu. Neturiu laikraščio, taigi iki rytojaus negaliu net peržiūrėti darbą siūlančių skelbimų. Kai Rodžeris įžengia į namus, sėdžiu svetainėje po savimi pabrukusi kojas. Mėginu apmažinti per kokius metus susikaupusią neskaitytų „Niujorkerių“ krūvą, o po dviejų gerų taurių geviurctraminerio pereinu prie kavos. – Ačiū Dievui, jau parsiradai, – sakau, kai jis pasirodo iš prieškambario. Iš tikrųjų apsidžiaugiu. Pastaruoju metu mūsų keliai retokai susitikdavo, o man dabar šalia nepakenktų gyvas žmogus ir jo palaikymas. – Įsipilk. Žinok, prireiks. Jis prisėda šalia manęs ant sofos be taurės rankoje, nenusivilkęs švarko. Kažkas ne taip. Ne tiek svarbu tas nenusivilktas švarkas ar neįsipilta taurė, bet jis niekada nesėda šalia manęs. Tik priešais. Nujausdama grėsmę pakeliu akis nuo „Niujorkerio“. Kažkas mirė. Trūksta žodžių. Jis abiem rankomis suima mano dešinę. Delnai šalti ir drėgni. Vos atsispiriu norui ištraukti plaštaką ir nusišluostyti į šlaunį – jis turbūt kuoktelėjo. – Anemere... – balsas prismaugtas, sakytum, liežuvis užstrigęs galugerklyje. 22

O Viešpatie, negi tai tiesa. Ko netekom? Niekaip neprisimenu, kad kas būtų sirgęs. Gal avarija? – Kas yra? Kas? – klausiu jo. Jis žiūri žemyn į susikibusias mūsų rankas, paskui vėl žvilgsniu grįžta prie mano veido. – Nežinau, kaip tau pasakyti. – Ką pasakyti? Jo burna iš lėto prasiveria, bet neišduoda garso. – Jėzusmarija, Rodžeri, sakyk gi! – padedu „Niujorkerį“ ir suimu kairiąja ranka susipynusias mūsų plaštakas. Jis vėl nuleidžia galvą ir vėl aš priversta spoksoti į jo plikę. Kai dar kartą pakelia veidą, jame matyti kankinantis pasiryžimas. – Aš išeinu. Prisimerkiu. – Ką tai reiškia? – Išeinu pas Sonią. Klapteliu akimis. Žodžiai ištarti, jie sukasi man apie galvą, bet ausys, regis, atsisako juos priimti. Na, taip. Trūkteliu rankas. – Aš labai labai atsiprašau, – kalba jis toliau. Pasideda rankas ant kelių ir žiūri į jas tartum stebėdamasis, kaip jos ten atsirado. – Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti. Nei aš, nei ji nemanėm, kad taip gali atsitikti. – Sonia? – sakau aš. – Internė? Jis linkteli. Stebeiliju išpūtusi akis. Jis kalba toliau, ausyse spengia atsiprašymai ir kiti niekai, skirti mano reakcijai sušvelninti, bet aš mintimis šoku kitur. Atsiminimai bloškia mane į Kalėdų vakarėlį – vienintelį kartą, kai gavau užmesti akį į Sonią: žvilgančius 23

kaštoninius plaukus ir neišvengiamai – į figūrą, gundančią ir grakščią, aptemptą raudona žvynuota suknele. Nutraukiu jo monologą. – Jai ne daugiau kaip eee... dvidešimt aštuoneri? – Dvidešimt treji. Vis dar išpūtusi akis pajuntu, kaip nukąra žandikaulis. – Ji atrodo vyresnė, – sako jis, supratęs mano išraišką. – Gyvenime matė šilto ir šalto. Subrendusi ne pagal amžių. Ir po visko, ką kartu išgyvenom, – Dieve brangus, mes gi kartu auginom vaiką, galima sakyti, auginom ir vienas kitą, – jis ruošiasi mesti mane dėl moters, jaunesnės už mane penkiolika metų? Vos aštuoneriais metais vyresnės už savo dukterį? Šiuos skaičiavimus atlieku ne iškart, o atlikusi pajuntu, kaip sukyla įniršis. Užvirus kraujui pajuntu, kaip kažkokia mano dalis atskyla nuo manęs, atsitraukia šalin, pradeda analizuoti padėtį ir įsisąmoninti absurdišką likimo ironiją, kad tai jis mane meta. Po šitiek metų, per kuriuos aš taiksčiausi su jo ydomis, kvailystėmis, kai pagaliau mūsų gyvenimas tapo beveik toks, kokio reikia, nors vis tiek ne toks, ir tai buvo mūsų sąjungos kertinis akmuo, jis meta mane? Staiga suprantu, kad dar nieko neatsakiau. Jis laukia įsmeigęs akis su apsimestiniu susirūpinimu. Lenkiasi artyn atstatęs surauktą kaktą, iš akių srūte srūva atgaila. Neapsakomo kvailumo kaklaraištis užlinkęs jam ant kelių. Mielai pasmaugčiau jį tuo kaklaraiščiu. – Eik lauk, – sakau jam. – Anemere, būk gera, – jo balsas tylus ir švelnus. Jis kaip įmanydamas stengiasi atgailoti tiek, kiek pridera – ne daugiau ir ne mažiau. Kažkas manyje užlūžta. – Eik lauk! Eik lauk! Lauk! Lauk! Lauk! Lauk! – klykiu. 24

Metu jam į galvą sanpauliją. Paskui padėklą. Paskui vieną „Niujorkerį“, paskui dar vieną ir dar, o kai pritrūkstu laikraščių, mėtau kompaktines plokšteles, sviedžiu savo užrašų knygelę ir, kai griebiuosi pusiau nugerto kavos puodelio, jis smunka iš kambario. Puodelis tvojasi į sieną su palaimingu trenksmu, ištėkšdamas kavos fontaną, bet kažkokiu būdu, deja, nesubyra į šukes. ***

Po penkiolikos minučių jis grįžta su dideliu lagaminu. Sėdžiu prie virtuvės stalo sukryžiavusi rankas. Kėksau ant kėdės krašto ištiesusi kojas, beveik nesusilenkusi per liemenį. Stengiuosi į jį nežiūrėti, nors lenda man į akis. Negaliu nepastebėti, kad pasiėmė žaliąjį lagaminą lūžusia rankena. Man palieka gerąjį. – Pasakysiu tau, kur gyvenu, kai apsistosiu. Jis laukia mano atsakymo. Mielai nespoksočiau jam į tarpušakį, bet jei nusisukčiau, parodyčiau, kad jį matau, tad žiūriu kiaurai jį, kol kelnių chaki susilieja į dėmę, į kurią mano akys reaguoja ne daugiau nei į vokų vidinę pusę. Po kelių tylos minučių samaninė spalva dingsta man iš akių ir aš vėl žiūriu į Viljamo Moriso* žilvičio šakelių raštą, puošiantį mano virtuvės sienas. Girdžiu, kaip name tolsta jo žingsniai, paskui girgžteli lauko durų vyriai ir galiausiai tyliai spragteli užraktas. Tyliai – dėl to, kad jis stengiasi kuo atsargiau uždaryti duris, iki galo atsukęs rankenos bumbulą, kad durys užsivertų nestrigdamos. Jis išeina ne su trenksmu, o šliaužte. Per vieną dieną mano šeimos skeveldros išlėkė į kosmosą. * William Morris (1834–1896) – anglų architektas, baldų ir tekstilės dizaineris, prerafaelitas. Jo sukurti baldų ir sienų apmušalų raštai populiarūs iki šiol.