M i c h ail Ĺ iĹĄk in
Veneros plaukas
Michail Šiškin
Veneros plaukas Iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė
Vilnius · 2013
Versta iš: Михаил Шишкин, Венерин волос, Москва: ACT / Acтрeль, 2011 Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija The publication was effected under the auspices of the Mikhail Prokhorov Foundation TRANSCRIPT Programme to Support Translations of Russian Literature Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas © Vertimas į lietuvių kalbą, Aušra Stanaitytė-Karsokienė, 2013 © Leidykla „Vaga“, 2013 ISBN 978-5-415-02325-7 UDK 821.161.1-31 Ši-108
Ir pelenai bus pašaukti, ir jiems bus pasakyta: „Grąžink, kas tau nepriklauso, parodyk, ką sergėjai iki stojant metui.“ Nes žodis sukūrė pasaulį ir žodis prikėlė. Apreiškimas Baruchui, Nerijos sūnui, 4, XLII
Darijus ir Parisatidė turėjo du sūnus – vyresnįjį Artakserksą ir jaunesnįjį Kyrą. Pokalbis prasideda aštuntą ryto. Visi apsimiegoję, susiglamžę, paniurę – ir tarnautojai, ir vertėjai, ir policininkai, ir pabėgėliai. Tiksliau, pabėgėliais jiems dar reikia tapti. O kol kas jie tik GS. Taip čia vadinami šie žmonės. Gesuchsteller 1. Įveda. Vardas. Pavardė. Gimimo metai. Išverstalūpis. Spuoguotas. Aiškiai vyresnis nei šešiolikos. Klausimas. Trumpai papasakokite, dėl kokių priežasčių prašote suteikti prieglobstį Šveicarijoje. Atsakymas. Nuo dešimties gyvenau vaiknamyje. Mūsų direktorius mane prievartavo. Aš pabėgau. Aikštelėje susipažinau su vairuotojais, varinėjančiais fūras į užsienį. Vienas mane išvežė. Klausimas. Kodėl nesikreipėte į miliciją su skundu prieš savo direktorių? Atsakymas. Jie būtų mane užmušę. Klausimas. Kas tie jie? Atsakymas. Tai kad jie ten visi vienodi. Mūsų direktorius į mašiną pasiimdavo mane, dar vieną vaikėzą, dvi mergiūkštes ir veždavosi į vasarnamį. Ne į savo, kažkieno, nežinau. Tai va ten jie visi
1 Asmuo, pateikęs prašymą suteikti prieglobstį. (Vok.)
ir susirinkdavo, visa jų valdžia, taip pat milicijos viršininkas. Pasigerdavo, mus taip pat versdavo gerti. Paskui išsivedžiodavo į kambarius. Didelis vasarnamis. Klausimas. Ar tai visos priežastys, dėl kurių prašote suteikti prieglobstį? Atsakymas. Taip. Klausimas. Papasakokite, kokiu keliu atvykote. Iš kokios šalies ir kur pervažiavote Šveicarijos sieną? Atsakymas. Nežinau. Važiavau fūroj, mane užstatė dėžėmis. Davė du plastikinius butelius: vieną su vandeniu, kitą nusišlapinti, ir išleisdavo tik naktį. Mane išsodino tiesiog čia, už kampo, net nežinau miesto pavadinimo, ir pasakė, kur eiti ir kam prisistatyti. Klausimas. Ar užsiėmėte politine ar religine veikla? Atsakymas. Ne. Klausimas. Esate teistas ar tardytas? Atsakymas. Ne. Klausimas. Esate prašęs prieglobsčio kitose šalyse? Atsakymas. Ne. Klausimas. Ar Šveicarijoje turite teisinį atstovą? Atsakymas. Ne. Klausimas. Ar sutinkate, kad būtų atlikta ekspertizė jūsų amžiui nustatyti pagal kaulų audinį? Atsakymas. Ką? Per pertrauką vertėjų kambaryje galima išgerti kavos. Šios pusės langai išeina į statybas – ten kyla naujas pabėgėlių priėmimo centro pastatas. Baltas plastikinis puodelis blykčioja rankose, o ir visą kambarį protarpiais nušviečia suvirinimo įrangos pašvaistė – suvirintojas įsitaisęs po pat langu. Nieko nėra, galima bent dešimt minučių ramiai paskaityti. Taigi, Darijus ir Parisatidė turėjo du sūnus, vyresnįjį Artakserksą ir jaunesnįjį Kyrą. Kai Darijus apsirgo ir pajuto besiartinant mirtį, liepė atvesti abu sūnus. Vyresnysis tada buvo prie jo, o pakviesti Kyro Darijus nusiuntė pasiuntinius į tą sritį, kurios satrapu buvo jį paskyręs. 8
Knygos puslapiai irgi blykčioja nuo suvirinimo aparato pašvaistės. Skaitant skauda akis – po kiekvieno blyksnio puslapis pajuosta. Užsimerki – kiaurai prasimuša ir pro vokus. Pro duris dirsteli Pėteris. Herr Fischer 2. Likimų lėmėjas. Mirkteli – girdi, jau metas. Jį irgi nušviečia blyksnis – lyg spragtelėjus fotoaparatui. Taip ir liks įamžintas viena primerkta akimi. Klausimas. Suprantate, ką sako vertėjas? Atsakymas. Taip. Klausimas. Pavardė? Atsakymas. ×××. Vardas? Atsakymas. ×××. Klausimas. Kiek jums metų? Atsakymas. Šešiolika. Klausimas. Turite pasą ar kitą jūsų tapatybę patvirtinantį dokumentą? Atsakymas. Ne. Klausimas. Turėtumėte turėti gimimo liudijimą. Kur jis? Atsakymas. Sudegė. Viskas sudegė. Mūsų namus sudegino. Klausimas. Koks jūsų tėvo vardas ir pavardė? Atsakymas. ××× ×××. Seniai miręs, aš jo išvis neprisimenu. Klausimas. Tėvo mirties priežastis? Atsakymas. Nežinau. Jis labai sirgo. Gėrė. Klausimas. Pasakykite savo motinos vardą, pavardę ir mergautinę pavardę. Atsakymas. ×××. Mergautinės pavardės nežinau. Ją nužudė. Klausimas. Kas ir kada nužudė jūsų motiną, kokiomis aplinkybėmis? Atsakymas. Čečėnai. Klausimas. Kada? Atsakymas. Šitą vasarą, rugpjūtį. Klausimas. Kokią dieną? Atsakymas. Nepamenu tiksliai. Rodos, devynioliktą, o gal dvidešimtą. Nepamenu. Klausimas. Kaip ją nužudė? Atsakymas. Nušovė.
2 Ponas Fišeris. (Vok.)
9
Klausimas. Pasakykite paskutinę savo gyvenamąją vietą prieš išvykstant. Atsakymas. ×××. Tai kaimelis prie Šali. Klausimas. Pasakykite tikslų adresą: gatvę, namo numerį. Atsakymas. Ten nėra adreso, tik viena gatvė ir mūsų namas. Jo nebėra. Sudegino. O ir iš kaimo nieko neliko. Klausimas. Turite giminių Rusijoje? Brolių? Seserų? Atsakymas. Turėjau brolį. Vyresnį. Jį užmušė. Klausimas. Kas ir kokiomis aplinkybėmis nužudė jūsų brolį? Atsakymas. Čečėnai. Tuo pačiu metu. Juos kartu nužudė. Klausimas. O daugiau giminių Rusijoje? Atsakymas. Daugiau nieko nėra. Klausimas. Turite giminių trečiosiose šalyse? Atsakymas. Ne. Klausimas. O Šveicarijoje? Atsakymas. Ne. Klausimas. Jūsų tautybė? Atsakymas. Rusas. Klausimas. Tikyba? Atsakymas. Kas? Klausimas. Religija. Atsakymas. Tikintis. Klausimas. Stačiatikis? Atsakymas. Taip. Tiesiog nesupratau. Klausimas. Trumpai papasakokite, dėl kokių priežasčių prašote suteikti prieglobstį Šveicarijoje. Atsakymas. Pas mus vis ateidavo čečėnai ir sakydavo broliui eiti su jais į kalnus kariauti su rusais. Jei ne – užmuš. Motina jį slėpė. Tą dieną ėjau namo ir pro atvirus langus išgirdau klyksmą. Pasislėpiau krūmuose prie daržinės ir mačiau, kaip kambaryje čečėnas buože daužo brolį. Jie ten buvo keliese ir visi su automatais. Brolio nemačiau – jis jau gulėjo ant grindų. Tada motina puolė juos peiliu. Virtuvinis peiliukas, kuriuo skusdavom bulves. Vienas nustūmė ją prie sienos, pridėjo prie galvos kalašą ir iššovė. Paskui jie išėjo, apipylė namą benzinu iš kanistro ir padegė. Stovėjo aplink ir žiūrėjo, 10
kaip dega. Brolis dar buvo gyvas, girdėjau, kaip rėkė. Bijojau, kad mane pamatys ir irgi užmuš. Klausimas. Netylėkite, pasakokite, kas buvo paskui. Atsakymas. Paskui jie išėjo. Tupėjau ten iki sutemų. Nežinojau, ką daryt ir kur eit. Paskui iškeliavau į rusų postą prie kelio į Šali. Maniau, kad kareiviai man kaip nors padės. Bet jie patys visų bijo ir ėmė mane varyti šalin. Norėjau paaiškinti, kas nutiko, bet jie šaudė į orą, kad dingčiau. Tada nakvojau gatvėje, kažkokiame sugriautame name. O paskui bandžiau prasigauti į Rusiją. O iš ten – čia. Nenoriu ten gyventi. Klausimas. Ar tai visos priežastys, dėl kurių prašote suteikti prieglobstį? Atsakymas. Taip. Klausimas. Papasakokite, kokiu keliu atvykote. Per kokias šalis važiavote, kokios rūšies transportu? Atsakymas. Visaip. Traukiniais – elektriniais ir paprastais. Per Balta rusiją, Lenkiją, Vokietiją. Klausimas. Turėjote lėšų bilietams? Atsakymas. Iš kur? Važiavau, ir tiek. Bėgiojau nuo kontrolierių. Bal tarusijoje mane pagavo ir išmetė iš važiuojančio traukinio. Gerai, kad lėtai važiavo ir buvo šlaitas. Laimingai nukritau, nieko nesusilaužiau. Tik stiklo šukė įdrėskė koją. Va čia. Nakvojau stotyje ir kažkokia moteris man davė pleistrą. Klausimas. Kokius dokumentus pateikėte kirsdamas sienas? Atsakymas. Jokių. Eidavau naktį pėsčias. Klausimas. Kur ir kaip perėjote Šveicarijos sieną? Atsakymas. Ten, tame, kaip jis… Klausimas. Kroiclingene. Atsakymas. Taip. Tiesiog praėjau pro policiją. Jie tik mašinas tikrina. Klausimas. Iš kokių lėšų pragyvenote? Atsakymas. Iš jokių. Klausimas. Ką tai reiškia? Vogdavote? Atsakymas. Visaip. Kartais taip. O ką daryt? Valgyt tai norisi. Klausimas. Ar užsiėmėte politine ar religine veikla? Atsakymas. Ne. 11
Klausimas. Buvote teistas ar tardytas? Atsakymas. Ne. Klausimas. Esate prašęs prieglobsčio kitose šalyse? Atsakymas. Ne. Klausimas. Ar Šveicarijoje turite teisinį atstovą? Atsakymas. Ne. Kol spausdintuvas leidžia protokolą, visi tyli. Vaikinukas krapštosi juodus apkramtytus nagus. Nuo jo striukės ir purvinų džinsų trenkia rūkalais ir šlapimu. Pėteris atsilošęs supasi ant kėdės, žiūri pro langą. Ten paukščiai lenkia lėktuvą. Bloknote paišau kryžiukus, kvadračiukus, įstrižom linijom daliju juos į trikampius ir spalvinu, kad išeitų reljefiškas ornamentas. Visur ant sienų nuotraukos – likimų lėmėjas pasimaišęs dėl žvejybos. Štai jis už žiaunų laiko žuviną Aliaskoje, o ten kažkas iš Karibų su dideliu kabliu, styrančiu iš plačios gerklės. Man virš galvos – pasaulio žemėlapis. Nusmaigstytas smeigtukais su įvairiaspalvėmis galvutėmis. Juodagalviai įsisiurbę į Afriką, geltongalviai styro Azijoje. Baltos galvutės – Balkanai, Baltarusija, Ukraina, Moldavija, Rusija, Kaukazas. Po šio pokalbio prisidės dar viena. Adatų terapija. Spausdintuvas apmiršta ir raudonai sumirkčioja – baigėsi popierius. Maloningasis Nabuchodonozaurai! Jūs jau gavote manąjį skubotą atviruką su pažadu, kad bus smulkesnis aprašymas. Štai jis. Po dienos ne per tolimiausiose vietose grįžau namo. Pavalgiau makaronų. Perskaičiau taip mane pradžiuginusį Jūsų raštą. Pažvelgiau pro langą. Vėjas atpūtė sutemas. Įsilijo. Ant vejos kėpso raudonas skėtis kaip žaizda žolės kailyje. Bet apie viską iš eilės. Išties ne kasdien laiškanešys mus lepina raštais iš svečių kraštų! Ir dar tokiais! Tarp sąskaitų ir reklamų – nelauktas džiaugsmas, Jūsų 12
laiškas, kuriame smulkiai aprašote savąją nabuchodonozaurinę viešpatystę, šlovingą jos geografinę praeitį, istorijos potvynius ir atoslūgius, floros įpročius, faunos papročius, ugnikalnius, įstatymus, katapultas ir žmogėdriškus gyventojų polinkius. Pasirodo, Jūs turite net vampyrų, net drakulų! O Jūs, vadinasi, imperatoriaujate. Pamaloninote. Tiesa, jūsų raštuose apstu gramatinių klaidų, bet iš tikro koks skirtumas! Klaidas galima išmokti pataisyti, o štai tokio rašto, gali būti, man daugiau niekada ir nebeatsiųsite. Imperatoriai taip greitai suauga ir pamiršta savo imperijas. Negaliu atsižiūrėti į pridėtą Jūsų tėvynės saloje žemėlapį – kruopštų įkvėptų imperatoriškųjų kartografų kūrinį. O žinote, aš jį turbūt pri smeigsiu štai čia, ant sienos. Žvilgčiosiu ir spėliosiu, kur Jūs dabar tarp tų kalnų, dykumų, ežerų, flomasterinių brūzgynų ir sostinių. Ką beveikiate? Ar iš vasaros rezidencijos jau persikėlėte į Rudens rūmus? O gal jau miegate? O Jūsų miegą saugo nenuskandinamas laivynas – štai aplink salą kilvaterio kolona plaukioja trijeros ir povandeniniai laivai. O kaip puikiai maloningajam viešpačiui pritinka vardas, parašytas spalvotomis raidėmis! Net šiek tiek numanau, kaip jis atėjo Jums į galvą, bet savo spėliones pasilaikysiu sau. Savo laiške prašote suteikti žinių apie mūsų tolimąją viešpatystę, dar nežinomą jūsų geografams ir keliautojams. Na nejaugi galėčiau neatsakyti į Jūsų klausimą! Ką Jums papasakoti apie mūsiškę imperiją? Pažadėta, svetmylinga, dangoraižinga. Jok akipločiu tris dienas – neperjosi. Uodų skaičiumi vieno gyventojo kūnui jai nėra lygių. Tvora praliuoksi voveraitės. Kai pasninga, mūsų žemėlapyje netrūksta baltųjų dėmių. Sienos taip toli, kad net neaišku, kur mūsų imperijos riba. Vieni sako, kad ties horizontu, kiti – kad ties angelų trimitų baigiamąja kadencija. Tikrai žinoma, kad ji driekiasi kažkur į šiaurę nuo helenų, palei kabančiojo vandenyno kranto liniją – po tą vandenyną kilvaterio kolona plaukioja nenuskandinamas mūsų debesų laivynas. Floros kol kas turime, iš faunos teliko štai šių medžių vainikai, primenantys mailiaus guotus. Jie baidosi vėjo. 13
Vėliava – chameleonas, įstatymai – iš kur vėjas pučia, apie ugnikalnius bent man nieko nežinoma. Svarbiausias klausimas, kankinantis jau ne vienos kartos imperijos protus, – kas mes ir kas iš to? Kad ir koks iš pažiūros aiškus atsakymas, vis tiek neįkandamas. Iš profilio – hiperborėjai, iš priekio – sarmatai, žodžiu, gal orkai, gal tungusai. Ir kiekvienas iš mūsų – slapta blakė. Norėjau parašyti – slaptinga būtybė. Tikybos primityvios, bet joms nesvetima ir poezija. Kai kurie įsitikinę, kad pasaulis – tai milžiniška briedė, kurios kailis – miškai, jame besiveisiantys parazitai – girių žvėrys, o aplink zvimbiantys vabzdžiai – tai paukščiai. Tokia visatos valdovė. Kai briedė pradeda kasytis į medį, žūva visa, kas gyva. Trumpai tariant, šią imperiją kai kas vienu balsu pripažįsta esant geriausiu iš pasaulių, kuriame nuolankus Jūsų tarnas – Jums įdomu, ar tik ne viršininkas? – nėra viršininkas. Kaip Jums, maloningasis Nabuchodonozaurai, paaiškinti, kuo mes čia verčiamės? Ko gero, mėginsiu taip: juk net tas mailius už lango, besispiečiantis į tuntą ir neįtariantis, kad tai tik vėjas, įsitikinęs: kiekvieno iš jų kas nors laukia, prisimena, pažįsta iš veido – aliai gysliukės, aliai šlakelio. Ir niekaip jiems neįrodysi, kad yra kitaip. Štai ir plūsta iš visų pasaulių visų gyvių po porą: nevėkšlos ir paniurėliai, teisuoliai ir šeimynykščiai, kairiarankiai ir dešiniarankiai, apsukruoliai ir iškamšų dirbėjai. O nė vienas nė vieno nesupranta. Štai jums ir mano tarnyba. Rojaus gynybos ministerijos pabėgėlių kanceliarijos vertikas. Ir kiekvienas nori kažką paaiškinti. Tikisi būti išklausytas. O čia mes su Petru. Aš išverčiu klausimus ir atsakymus, o Petras užrašo, linkčioja galva – girdi, šnekėk šnekėk, taip ir patikėjom. Jis niekuo netiki. Štai pas jį kokia nors ateina ir sako: „Aš – paprasta piemenaitė, pamestinukė, kas mano tėvai – nežinau, mane augino paprastas ožkaganys, vargeta Driantas.“ Ir pradeda visus šunis karti. Medžiai vaisiais lūžta, laukai javais plaukia, įsauliuose vynvyčiai vejasi, bandos pievose ganosi, kur pasisuksi – cikados ir švelnios jų serenados, vaisių kvapsniai gardieji. Piratų išpuoliai, priešų antpuoliai. Išpuoselėti nagai sušvinta nuo žiebtuvėlio liepsnelės. „Aš juk augau kaime ir niekad iš nieko net žodžio „meilė“ negirdėjau. Įsivaizdavau, kad 14
spiralė – tai daiktas, panašus į sofos spyruoklę. Ak, manasis Dafni! Išskyrė mus, bėdžius! Gaujų aiškinimaisi ir susirėmimai. Tai tyriečių grupuotė atsibeldžia, tai svečiai iš Metimnos teises reiškia. Dafnis mane pas klientus lydėdavo kaip apsauginis. Nuo šukuosenos priklauso, kaip susiklostys diena, o galiausiai – ir gyvenimas. O jie – matote, ką mano dantims padarė? Mano dantys niekam tikę. Iš mamos paveldėjau. Ji pasakojo, kad vaikystėje tinką nuo krosnies lupdavo ir valgydavo. Kalcio trūko. O ir aš, kai Janočką nešiojau, institute iš dėstytojų kniaukdavau kreidą ir grauždavau. Ar meilė, ar mėnulis – vis tas pat: jei ne pilnėja, tai dyla, bet lieka tokia, kokia jau buvo, ir visada tokia pati.“ Petras: „Viskas?“ Ji: „Viskas.“ – „Tai va, – rodo, – štai jūsų pirštukų atspaudai, madam.“ – „Ir ką tai reiškia?“ – apstulbsta. „Ogi tai, kad mūsų visuotinėje imperinėje bibliotekoje jūs jau palikusi pėdsakus.“ Ir – keliu į užpakalį. O ji jau iš lifto rėkia: „Jūs dar nė ne žmonės, tik šaltas molis – jus nulipdė, bet dar nieko neįpūtė!“ O kitas išvis dviejų žodžių nesurezga. Ir dar kalbėsena kaip iš vandentiekio vamzdžio. Aš vargstu, stengiuosi perprasti, ką jis ten švagžda, o Petras ant savo stalo viską sulygiuoja kaip parade, sakytum koks stalo vadas – priima pieštukų ir dantų šepetėlių paradą. Laikas gi valdiškas. Niekas neskuba. Petras mėgsta tvarką. O tas GS vograuja apie kažkokį sezamą, rėkia atsiverti. Vapa apie kažkokius baltus ratukus ant vartų, paskui apie raudonus. Pradeda tikinti, kad tūnojo sau burdiuke ir nieko pirštu nelietė, niekam netrukdė, o jį – verdančiu aliejumi. „Va, – rėkia, – žiūrėkit, argi taip galima? Verdančiu aliejumi gyvą žmogų?“ O norint išvyti lauk plėšiką užtenka nesutampančių parodymų – Petras nuo lentynos ima užnugario reikalų knygelę, na, ir visa gubernija sujudo. Pasakyk, mielasai, kiek kilometrų iš tavo Bagdadiškių iki sostinių? Koks dolerio kursas piastrais? Kokios nacionalinės šventės, be nekalto prasidėjimo ir pirmojo sniego senio, švenčiamos tave apleidusioje šalyje? Kokios spalvos ten tramvajai ir burdiukai? Ir po kiek kepaliukas „Borodino“? Arba, pavyzdžiui, grįžta judėjai iš Babilono nelaisvės, užtraukia chorą iš trečiojo „Nabuko“ veiksmo, o mūsiškis vyresnybės atstovas jiems į tai: „Kokia kalba kalbama Chaldėjos karalystėje?“ Jie: „Akadų.“ Jis: „Kaip Babilone vadinama dievo Marduko šventykla?“ 15
Jie: „Esagila.“ Jis: „O Babelio bokštas?“ Jie: „Etemenankis.“ Jis: „O kokiai deivei skirti šiauriniai vartai?“ Jie: „Ištar, Veneros deivei. O saulės įsikūnijimas – Šamašas, mėnulio – Sinas. Marsas – tai Nergalis. Saturną galvažudžiai babiloniečiai regi kaip Ninurtą, Merkurijų – Nabu, o patį Marduką jie tapatina su Jupiteriu. Beje, iš šitų septynių astralinių dievų kilo septynių dienų savaitė. Žinojote?“ Jis: „Čia klausimus užduodu aš. Nesantuokinė Nabuchodonozauro duktė, antra raidė „b“, aštuonios raidės.“ Jie: „Ką, negi mus kokiais kvailiais laikote? Abigailė!“ Skyriaus vyresnioji iki Petro buvo Sabina. Ji, priešingai, visais tikėjo. Ir niekada nedėdavo antspaudo „Prioritätsfall“. Tai va, ją ir atleido. O Petras deda beveik visiems. Pirmame dosjė puslapyje. Tai reiškia skubesnį bylos nagrinėjimą turint omeny neabejotiną prašymo atmetimą. Štai GS pasirašo protokolą, atsisveikina, įteikliai šypsosi ir likimų lėmėjui, ir vertikui, ir pas mus atėjusiam sargybiniui su alebarda, viliasi, kad dabar tai jau viskas bus gerai, o vos tik užsidaro durys, Petras jam – antspaudą. Šita duona buvo ne Sabinai. Kai vertikas eidavo su ja per pertrauką į kavinę priešais, ji skųsdavosi, kad grįžusi namo po darbo sėdasi vakarieniauti, o prieš akis stovi moteris, kuri dieną per pokalbį verkė pasakodama, kaip sūnui lupo nagus, o tas berniukas be nagų sėdėjo laukiamajame. Vaikus apklausia be tėvų. – Čia nieko negalima gailėti, – kartą pasakė Sabina. – O aš visų gailiu. Paprasčiausiai reikia mokėti atsijungti, tapti robotu, klausimas – atsakymas, klausimas – atsakymas, užpildai žinialapį, pasirašai protokolą, išsiunti į Berną. Tegul ten sprendžia. Ne, turiu ieškotis kito darbo. Sabina buvo dar visiškai jauna vyresnioji. Atleista ji išvažiavo į kitą imperijos pakraštį ir vertikui atsiuntė keistą atviruką. Bet visa tai nesvarbu. Gal kada nors kitąkart paaiškinsiu. Arba ne. Regis, nukrypom į šalį, maloningasis Nabuchodonozaurai. Kuo gi dar garsi mūsų imperija? Įsivaizduokite, mes taip pat turime ir povandeninių laivų, ir dykumų, ir net drakulą, tik ne vampyrą, o tikrą. Čia išvis viskas tikra. Kas dar? Žaizdelė žolėje užsitraukė – sutemo. 16
Tiesa, pamiršau pasakyti, žmogėdrystė ir pas mus neišnykusi, ir visus ryja ne kas kitas kaip pats patvaldys, o gal patvaldė, jau seniai buvau užmetęs akį į dvaro vardyną, o juk giminė priklauso nuo tarmės, žodžiu, toks Erodas Didysis, bet jeigu be paliovos apie tai negalvosi, tai gali čia gyventi pasišvilpaudamas pagal tramvajuje į galvą įlindusią muzikėlę. Šiandien kažkas švilpiniuodamas išlipo prie stoties. Įdomu – kada nors po daugelio metų gausite šį laišką ir gal net neprisiminsite, kad kadaise buvote štai šios įstabios prie sienos pri smeigtos imperijos valdovas. Bloknotas, tušinukas, vandens stiklinė. Už lango saulė. Nuo vandens stiklinėje šoka saulės zuikutis, – kur ten zuikutis, gerai įmitęs saulės zuikis, – mirga ant lubų ir staiga akimirką tampa panašus į ausį. Ir dar į embrioną. Atsidaro durys. Įveda. Klausimas. Trumpai papasakokite, dėl kokių priežasčių prašote suteikti prieglobstį. Atsakymas. Dirbau muitinėje prie Kazachstano sienos. Kariškiai savo mašinose gabeno narkotikus, o mano viršininkas buvo su jais susimokęs, mes turėjom užsimerkti ir viską įforminti kaip priklauso. Aš parašiau laišką į FSB. Po kelių dienų mano duktė papuolė po mašina, o man paskambino ir pasakė, kad tai pirmas perspėjimas. Klausimas. Trumpai papasakokite, dėl kokių priežasčių prašote suteikti prieglobstį. Atsakymas. Per gubernatoriaus rinkimus aktyviai palaikiau opozicijos kandidatą, dalyvavau mitinguose ir rinkau parašus. Mane kelis kartus kvietė į miliciją ir reikalavo liautis puldinėti srities valdžią grasinimais demaskuoti. Mane ne kartą buvo sumušę civiliais persirengę milicininkai. Prie prašymo suteikti prieglobstį pridėjau medicinos pažymas dėl žandikaulio ir rankos lūžio bei kitus sumušimų padarinius. Dabar, kaip matote, esu invalidas ir negaliu dirbti. Mano žmonai, atvažiavusiai kartu su manimi, skrandžio vėžys. 17
Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce’o Uliso ribuliai. Tai antrasis Michailo Šiškino romanas lietuvių kalba (pirmas, Laiškų knyga, pasirodė 2011, „Vaga“). 2005 m. Veneros plaukas pelnė paradoksaliausios literatūrinės premijos – „Nacionalinio bestselerio“, o 2006 m. – „Didžiosios knygos“ trečiosios vietos apdovanojimus.
ISBN 978-5-415-02325-7
w w w. v a g a . l t