Tove Jansson „Vasaros knyga“ by UAB Leidykla VAGA

Iš švedų kalbos vertė Gelminė Bauraitė

vilnius 2012

UDK 821.113.6(480)-31 Ja424

Versta iš: Tove Jansson, Sommarboken, Albert Bonniers Förlag, 1972

Knygos vertimą parėmė Suomijos literatūros informacijos centras Knygos leidybą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondas

Turinys

Maudynių rytas 9 Mėnesiena 13 Vaiduoklių miškas 15 Gaglė 20 Berenikė 26 Lanka 36 Žaisti Veneciją 41 Štilis 47 Katė 54 Ola 61 Kaimo kelias 66 Vidurvasaris 69 Palapinė 77

Kaimynas 84 Šlafrokas 96 Didžioji plastmasinė žarna 104 Niekšų laivas 116 Vizitas 122 Sliekai ir kiti 132 Sofijos audra 141 Pavojingoji diena 152 Rugpjūtį 158

Maudynių rytas

Buvo ankstyvas, labai šiltas liepos rytas, naktį palijo. Plikasis kalnas garavo, samanos ir įskilimai skendėjo drėgmėje, o visos spalvos tapo sodresnės. Augalija už verandos suvešėjo lyg atogrąžų miškas – vis dar ryto šešėlyje, tankūs niekdariai lapai ir žiedai; ji turi būti atsargi, kad ieškodama jų nenulaužtų, ranka prisidengusi burną ir nuolat baimindamasi prarasti pusiausvyrą. − Ką darai? – pasiteiravo mažoji Sofija. − Nieko, − atsakė jos senelė. – Tai yra, − piktai pridūrė, − ieškau savo dantų protezo. Vaikas nusileido nuo verandos ir dalykiškai paklausė: − Kur jį pametei? − Čia, − tarė ji. – Kaip tik čia stovėjau ir jie įkrito kažkur tarp bijūnų. Jos ieškojo drauge. − Leisk man, − tarė Sofija. – Tu vos ant kojų pastovi. Pasitrauk. 9

Ji niurktelėjo po žydinčiu sodo stogu ir ropinėjo tarp žaliųjų stiebų: čia, apačioje, buvo malonu ir lyg ir nevalia būti; juoda, minkšta žemė, o antai ten gulėjo dantys, balti ir trapūs − visa senų dantų burna. − Radau! – suriko vaikas ir atsistojo. – Įsidėk. − Bet tau žiūrėt nevalia, – tarė senelė. – Tai privatu. Sofija dantis laikė už nugaros. − Noriu žiūrėti, − tarė ji. Tuomet jos senelė vienu žlegtelėjimu, įgudusiu judesiu, įsidėjo savo dantis, ir, teisybės dėlei, nėr ko daugiau ir burnos aušint. − Kada tu mirsi? – pasiteiravo vaikas. Ji atsakė: − Greitai. Bet tai − visai ne tavo reikalas. − Kodėl? – paklausė anūkė. Ji neatsakė, kopė į kalną, ėjo tolyn, daubos link. – Ten nevalia! – suriko Sofija. Senolė paniekinamai atšovė: − Žinau. Nei tau, nei man nevalia eiti į daubą, bet dabar vis vien eisim, nes tavo tėtis miega ir nesužinos to. Jos perkopė kalną, samanos buvo slidžios, saulė jau spėjo nemažai pasilypėti, viskas garavo, visa sala skendėjo saulės rūke – buvo labai gražu. − O duobę jie iškasa? – draugiškai paklausė vaikas. − Aha, − atsakė senolė. – Didelę duobę. Ir klastingai pridūrė: 10

− Tokią didelę, kad vietos pakaks mums visiems. − Kodėl gi? – pasiteiravo vaikas. Jos toliau pėdino rago link. − Taip toli niekuomet nesu buvus, − prasitarė Sofija. – O tu? − Ne, − atsakė senelė. Jos nuėjo iki pat rago galo, kur kalnas grimzdo vis tamsesnėse ir tamsesnėse terasose, kiekvieną žingsnį į tamsą vainikavo šviesiai žalias jūržolių kutas – jis teliūskavo pirmyn atgal su vandens bangavimu. − Noriu maudytis, − pareiškė vaikas. Ji tikėjosi pasipriešinimo, bet nesulaukė. Tuomet nusirengė – lėtai ir bailiai. Nevalia pasitikėti tais, kurie tiesiog viską leidžia. Kyštelėjo koją į vandenį ir tarė: − Šalta. − Aišku, kad šalta, − atšovė senoji moteris, mintimis klajodama visai kitur. – Ko tikėjaisi? Vaikas paniro iki liemens ir nekantriai laukė. − Plauk, − tarė jos senelė. – Juk moki plaukti. „Gilu, − mąstė Sofija. Ji pamiršo, kad niekuomet, kai nieko kito nėra šalia, neplaukioju giliuose vandenyse.“ Todėl ji išlipo, atsisėdo ant uolos ir pareiškė: − Matyt, šiandien bus gražus oras. Saulė pasilypėjo dar aukščiau. Visa sala tviskėjo, jūra taip pat, o oras buvo labai lengvas. 11

− Aš moku nardyti, – tarė Sofija. – Ar žinai, kaip būna, kai nardai? Jos senelė atsakė: − Žinoma, kad žinau. Pasileidi, atsispiri ir neri. Palei kojas junti raudondumblius – jie rudi, o vanduo skaidrus, į viršų šviesesnis; ir burbulai. Slysti. Sulaikai kvėpavimą ir slysti, apsiverti ir kyli į viršų, leidiesi kilti ir iškvepi. O paskui plūduriuoji. Tik plūduriuoji. − Ir visada atmerktomis akimis, − tarė Sofija. − Žinoma. Niekas nenardo neatsimerkęs. − Patikėtum, kad aš moku, nors ir neparodyčiau tau? – pasiteiravo vaikas. − Taip, taip, − atsakė senelė. – Apsirenk dabar, tuomet spėsim namo, kol jis nenubudo. Prisiartino pirmas nuovargis. „Kai pareisim namo, − mąstė ji, − kai grįšim vidun, manau, kad snūstelsiu. Ir reik prisiminti, kad pasakyčiau jam, jog šitas vaikas tebebijo gilaus vandens.“

Mėnesiena

Kartą balandį buvo pilnatis, o visa jūra sukaustyta ledo. Nubudusi Sofija prisiminė, kad jie grįžo į salą, kad ji turi atskirą lovą, nes jos mama mirusi. Krosnis vis dar kūrenosi, o ugnis pleveno lubose, kur kabojo sudžiaustyti auliniai. Ji nuleido kojas ant labai šaltų grindų ir pažvelgė pro langą. Ledas juodavo, o vidury ledo ji išvydo atvirą krosnies angą ir degančią ugnį, − dvi krosnies angas, visai greta viena kitos. Antrajame lange laužai kūrenosi žemėje, o pro trečiąjį langą ji pamatė dvigubą viso kambario atspindį: lagaminus, skrynias bei dėžes žiojėjančiais dangčiais − jie buvo sklidini samanų, sniego ir sausos žolės − visi atviri, juodo kaip anglis šešėlio dugnais. Ant kalno ji išvydo du vaikus, o kiaurai jų augo šermukšnis. Dangus už jų buvo tamsiai mėlynas. Ji atgulė į savo lovą ir žvelgė į lubose šokančią ugnį, o sala tuo metu artinosi link trobos. Vis artinosi ir artinosi. 13

Jie miegojo pajūrio pievoje, antklodę buvo nutūpę snaigės, po jais juodavo ledas, pradėjo slysti, grindyse pamažu vėrėsi laivų vaga ir visa jų manta išplaukė į mėnesieną. Visi nešuliai buvo atviri ir pilni tamsos ir samanų, ir nė vienas jų taip niekad ir negrįžo. Sofija ištiesė ranką ir timptelėjo savo senelę už kasos, labai atsargiai. Senelė bemat nubudo. − Žinai ką, − sušnibždėjo Sofija. – Lange mačiau du laužus. Kodėl laužai du, o ne vienas? Senelė pamąstė ir atsakė: − Todėl, kad mūsų langai dvigubi. Po valandėlės Sofija paklausė: − Ar durys tikrai uždarytos? − Atdaros. Jos visuomet atdaros, gali ramiausiai sau miegoti. Sofija susivyniojo į apklotą. Ji leido visai salai išsiskverbti ant ledo ir slysti tolyn, iki pat horizonto. Prieš pat jai užmingant atsikėlė tėtis ir į krosnį užmetė daugiau malkų.

Vaiduoklių miškas

Salos pakrašty, už uolėto kalno, buvo mirusio miško ruožas. Būtent čia čaižydavo vėjai – daug šimtmečių miškas bandė augti pasipriešindamas audroms ir taip įgavo savitą išvaizdą. Jei irkluodavai pro šalį, tapdavo akivaizdu, kad kiekvienas medis stiebėsi nuo vėjo, tūpėsi ir raizgėsi, o daugelis net ropojo. Paskui kamienai suskildavo, supūdavo arba susmegdavo, medžiai negyvėliai rėmėsi arba sutrupindavo kitus, vis dar žaliuojančiomis viršūnėmis, ir visi kartu susiveldavo į tarsi kokią užsispyrusio nuolankumo masę. Žemė blizgėjo nuo rudų spyglių, išskyrus ten, kur eglės nusprendė šliaužti, o ne stovėti, – jų žaluma augo su kažin kokiu gaju įniršiu, tokiu žaliu ir švytinčiu, lyg džiunglėse. Mišką vadino vaiduoklių mišku. Jis susiformavo per kančias, o riba tarp išlikimo ir išnykimo buvo tokia trapi, kad nė minties negalėjo būti apie mažų mažiausią pokytį. Atverta laukymė arba atnarplioti vienas į kitą sukritę 15

kamienai vaiduoklių miškui reikštų galą. Nevalia nusausinti pelkės, nevalia nieko sodinti už tankios, saugančios sienos. Pačioje tankmėje, nuolatinėje tamsoje skendinčiose angose, gyveno paukščiai ir žvėreliai; ramiu oru buvo girdėti sparnų ar spėriai tipenančių letenėlių čiuženimas. Šie žvėreliai niekuomet nepasirodydavo. Iš pradžių šeima vaiduoklių mišką bandė padaryti baisesnį nei jis iš tiesų buvo. Aplinkinėse salose jie rinko kelmus ir sausus kadagio krūmus ir juos parsiplukdydavo − į salą buvo tempiami didžiuliai sutrūnijusio ir nublyškusio grožio egzemplioriai. Jie lūždavo, skildavo ir nutiesdavo plačius, tuščius kelius iki tos vietos, kur turėjo stovėti. Senelė matė, kad nieko gera nebus, bet tylėjo. Paskui ji išvalydavo laivą ir laukdavo, kol vaiduoklių miškas jiems pabos. Tuomet ten eidavo viena. Ji lėtai sliūkindavo pro balą ir gyvačių landas, o privargusi atguldavo ant žemės ir žvelgdavo į viršų pro pilkų kerpių ir šakelių tinklą. Paskui jie klausinėdavo, kur ji buvusi, o ji atsakydavo, kad gal valandėlę numigusi. Aplink vaiduoklių mišką sala tapo tvarkingu ir gražiu parku: išvalyta iki menkiausio šapelio, nors žemė dar permerkta pavasarinio lietaus, − nuo vieno rago ligi kito ir į smėlio paplūdimį vedė siauri takeliai. Tik valstiečiai ir vasaros turistai vaikšto samanomis. Jie nežino, – kartok nekartojęs, nebus per daug, − kad nieko gležnesnio už samanas nerasi. Kartą užlipus samanos lietuje atsities, 16

bet antrą sykį jos nebepakils. Kai per samanas eini trečią kartą, jos miršta. Ir paprastosios gagos taip pat: kai trečią kartą jas išbaidai iš lizdo, jos niekuomet nebegrįžta. Kažin kada liepą samanos pasidabina lengva, ilgastiebe žole. Žiedynai išsiskleidžia vienodu atstumu nuo žemės ir kartu linguoja vėjyje – lyg žemyno pievos, ir tuomet visą salą dengia šilumoje suvilgyta skraistė, vos regima, išnyksianti po savaitės. Niekas negalėtų palikti stipresnio nepaliestos, laukinės gamtos įspūdžio. O vaiduoklių miške sėdėjo senelė ir drožinėjo nepažįstamus žvėris. Ji skaptuodavo juos iš šakų ir medžio gabalėlių, suteikdavo jiems letenėles ir veidus, vis dėlto jų išvaizda likdavo tik numanoma, ne pernelyg aiški. Jie neapleisdavo savo medinės sielos, o kupra ir kojų šleivumas turėjo savitą formą, – tarsi taip ir likę sudūlėjusio miško dalimi. Kartkartėmis senelė juos išpjaustinėdavo tiesiai iš kelmo ar kamieno. Medinių jos žvėrių vis daugėjo ir daugėjo. Jie glaudėsi prie medžių ar tupėjo juos apsižergę, ilsėjosi parimę į kamieną arba susmigę į žemę; ištiesę rankas jie grimzdo į pelkės vandenis arba ramiai susirangę gulėjo ar miegojo prie kokios šaknies. Kartais jie buvo tik profilis šešėlyje, kartais du arba trys kartu, įsivėlę į muštynes arba meilę. Senelė dirbo tik su senu medžiu, kuris jau buvo atradęs savo formą, tai yra ji pastebėdavo ir atsirinkdavo tokį medį, kuris pats išreiškė tai, ko ji norėjo. 17

Kartą smėlyje senelė rado didelį, baltą stuburo slankstelį. Šis buvo per kietas, kad būtų galima su juo dirbti, bet ir nieko gražesnio būti negalėjo, todėl padėjo jį vaiduoklių miške tokį, koks yra. Ji rado ir daugiau kaulų – baltų ar papilkusių – visi jūros išmesti į krantą. − Ką čia veiki? – pasiteiravo Sofija. − Žaidžiu, − atsakė senelė. Sofija įrėpliojo į vaiduoklių mišką ir išvydo viską, ką jos senelė buvo padariusi. − Ar tai − vernisažas? – paklausė ji. Bet senelė pasakė, kad tai neturi nieko bendra su skulptūra − skulptūra yra visai kas kita. Drauge pakrantėse jos ėmė rinkti kaulus. Ieškoti ir rinkti – savotiškas užsiėmimas, nes nematai nieko kita nei tai, ko ieškai. Jeigu renki bruknes, matai tik tai, kas raudona, o jeigu ieškai kaulų, matai tik baltumą – kad ir kur eitum, nematai nieko kita nei kaulai. Kartais jie − ploni kaip adatos, nepaprastai smulkūs ir trapūs, juos reikia nešti ypač atsargiai. Kartais – didžiuliai, stambūs šlaunikauliai arba šonkaulių ląsta, palaidota smėlyje lyg laivo nuolaužų korpusas. Jie būna tūkstančio formų ir kiekvienas turi savitą struktūrą. Viską, ką radę, Sofija ir senelė sukrovė vaiduoklių miške. Paprastai ten eidavo saulei leidžiantis. Žemę po medžiais jos išdekoruodavo baltomis kaulų arabeskomis, lyg ženklų kalba, o kai paveikslo raštą baigdavo, tebesėdė18

davo ir šnekučiuodavosi, ir klausydavo paukščių judesių tankmėje. Kartą pakilo tetervinas, o kitą sykį jos išvydo mažytę pelėdą. Ši tupėjo ant šakos siluetu į vakaro dangų. Niekada anksčiau salos nėra aplankiusi pelėda. Vieną rytą Sofija rado nepriekaištingą didelio žvėries kaukolę – pati ją rado. Senelė manė, kad tai ruonio kaukolė. Jos paslėpė ją pintinėje ir laukė vakaro. Saulėlydis nutvisko įvairiais raudonais atspalviais, šviesa užtvenkė visą salą taip, kad net žemė paraudo. Kaukolę jos padėjo vaiduoklių miške, ten ji ir gulėjo žybsėdama visais savo dantimis. Staiga Sofija ėmė rėkti: − Patrauk ją! – šaukė ji. – Patrauk ją! Senelė bemat ją apkabino, bet manė, kad geriausia bus nieko nesakyti. Po valandėlės Sofija užmigo. Senelė sėdėjo ir mąstė apie namelį iš degtukų dėžučių smėlio pakrantėje ir Joninių mėlynojų kartį už namo. Iš sidabrinio popierėlio būtų galima padaryti tiltelį ir langus. Taip mediniai žvėrys pradingo miške. Arabeskos susmego į žemę ir nuo samanų pažaliavo, o medžiai, laikui bėgant, krito ir krito dar giliau vienas kitam į glėbį. Senelė dažnai pati viena leidžiantis saulei eidavo į vaiduoklių mišką. Bet vidurdienį ji sėdėjo ant verandos laiptų ir darė laivus iš medžio žievės.

Gaglė

Vieną rytą, prieš aušrą, svečių kambaryje atšalo. Senelė užsiklojo skiautinį taką ir nuo sienos nusikabino keletą apsiaustų nuo lietaus, bet tai nelabai gelbėjo. Ji pamanė, jog tai dėl liūno. Keistas dalykas – liūnai. Pripildai juos akmenų ir smėlio, ir senų rąstų, o ant viršaus sutveri skiedryną, bet jie vis vien ir toliau elgiasi kaip liūnai. Ankstyvą pavasarį jie kvėpuoja ledu ir skleidžia savo pačių ūką – lyg to laiko prisiminimą, kai juodos vandens skylės ir neliesti viksvų žiedynai priklausė jiems. Senelė pažiūrėjo į užgesusią, alyva kūrenamą krosnį ir laikrodį, kuris rodė tris valandas. Paskui atsikėlė ir apsirengė, pasiėmė lazdą ir nulipo akmens laiptais žemyn. Buvo tyki naktis ir jai kilo noras pasiklausyti ledinių ančių. Ne tik skiedryną, bet ir visą salą gaubė rūkas, tvyrojo toji ypatinga tyla, kokia būna prie jūros gegužės pradžioje. Nuo medžių šakų kapsėjo vandens lašai, aiškiai girdimi tyloje, niekas dar neaugo, o šiaurės pusėje tebetįsojo 20

sniego lopiniai. Gamtovaizdis buvo pritvinkęs lūkesčio. Ji girdėjo rėkiant ledines antis − jos vadinamos gaglėmis dėl savo ryksmo: gag, gag, gag; vis toliau, giliau – šių paukščių niekada nepamatysi. Jos pasižymi tokiu pat paslaptingumu kaip ir griežlės, bet šios būna po vieną ir slepiasi pievoje, o gaglių – už tolimiausių salų didžiuliai vestuvių būriai vienu balsu gieda ištisą pavasario naktį. Senelė perkopė per kalną ir mąstė apie paukščius apskritai. Jai susidėjo, kad jokie kiti žvėrys ir nesugeba taip dramatiškai pabrėžti, taip pilnai išreikšti vyksmo, metų ar oro kaitos ir permainų, kurios užgauna tave patį. Ji mąstė apie migruojančius paukščius ir klegesį vasaros vakarą, ir gegutę, taip, gegutę, ir didžiuosius, šaltuosius paukščius, kurie plaukia ir stebi, ir tuos, visai mažuliukus, kurių būriai trumpam aplanko vėlyvą vasarą, apvalaini kaip kamuolėliai, paiki ir nebaikštūs, o kur dar kregždės, kurios pagarbina tik tuos namus, kur esama laimės. Keista, kaip tie bevardžiai paukščiai galėjo tapti tokiais stipriais simboliais. O gal ir ne. Ledinės antys senelei reiškė lūkestį ir atsinaujinimą. Sustingusiomis kojomis ji atsargiai kopė kalnu, o priėjusi klėtelę, pabeldė į langą. Sofija bemat nubudo ir išėjo lauk. − Einu ledinių ančių paklausyti, − tarė senelė. Sofija apsirengė ir toliau jos patraukė drauge. Rytinėje salos pusėje aplink akmenis matėsi siauri ledo ruožai. Niekas dar nespėjo surinkti malkų ir visa 21

pakrantė buvo pilna medienos: tįsojo platus, linkstantis surištų lentų ryšulys ir jūržolės, ir nendrės, ir pastoliai sutvirtinimui, ir netvirtos medžio dėžės plieniniais siūlais išsivertę vidumi į išorę, o skersai, ant viršaus, riogsojo sunkus, milžiniškas rąstas, pajuodęs nuo išsiliejusios naftos. Vandenyje, prie ledo ruožo, judėjo lengvi medžio žievės gabalėliai bei senų audrų šukės, bangų mūša lėtai juos siurbė tolyn ir vėl nešė artyn. Saulėtekis buvo labai arti ir virš jūros krintantį ūką jau perkošė šviesa. Ledinės antys be perstojo klykė tolimais ir melodingais balsais. − Jos dauginasi, − tarė Sofija. Patekėjo saulė, akimirką rūkas ruseno, o paskui jo paprasčiausiai nebeliko. Ant plokščios uolos vandenyje gulėjo gaglė, šlapia ir negyva, ji atrodė lyg išgręžtas plastikinis maišelis. Sofija paaiškino, kad tai – sena varna, bet senelė ja nepatikėjo. − Juk pavasaris! – tarė Sofija. – Jos dabar nemiršta, jos visai naujos ir ką tik susituokę – tu taip sakei. − Na, − tarė senelė, – šioji visgi numirė. − Kaip ji numirė? – suriko Sofija. Ji buvo labai pikta. − Iš nelaimingos meilės, − paaiškino jos senelė. – Visą naktį giedojo ir gageno savo gaglei, bet va pasirodė kitas ir ją pasiėmė, tuomet šis panardino galvą po vandeniu ir nuplaukė. − Netiesa, − suriko Sofija ir prapliupo verkti. – Ledinės antys negali nuskęsti, normaliai papasakok. 22

Tuomet senelė pasakė, jog šioji paprasčiausiai susitrenkė galvą į akmenį, vis giedojo ir gageno be galo be krašto, kad net nematė, kur plaukia, o jau atsitiko, kas atsitikę tada, kai toji buvo laiminga kaip niekad. − Taip geriau, − tarė Sofija. – Reikia ją palaidoti? − Nėra reikalo, − atsakė senelė. – Bus potvynis ir pati pasilaidos. Jūrų paukščiai laidojami taip kaip jūreiviai. Jos patraukė toliau ir šnekėjosi apie jūreivių laidotuves, ledinės antys giedojo dviem balsais, trim balsais – jie vis tolo ir tolo. Sąsmauka, vedanti į ragą, buvo visai pasikeitusi nuo žiemos audrų. Nieko kita nei akmenys ten niekada nėra buvę, o dabar visa pakrantė buvo iš smėlio. − Reiktų išgelbėti, − prabilo senelė, lazda baksnodama smėlį. – Jei vanduo pakils ir pūs šiaurys, vėl viską nuplaus. Ji išsitiesė išguldytose, pabalusiose nendrėse ir žiūrėjo į dangų. Sofija atgulė šalia. Darėsi vis šilčiau ir po geros valandėlės jos išgirdo keistą, lyg nutolusį migruojančių paukščių skleidžiamą klegesį ir išvydo visą pulką praskrendant virš salos šiaurės rytų kryptimi. − Ir ką gi dabar veiksim? – pasiteiravo Sofija. Jos senelė pasiūlė jai pasivaikščioti po ragą ir paieškoti, kas išplauta į sausumą. − O tu tikrai nenuobodžiausi? – pasiteiravo Sofija. − Tikrai, − tarė senelė. 23

Ji pasivertė ant šono ir uždėjo ranką ant galvos. Tarp megztinio rankovės, skrybėlės ir baltos nendrės ji galėjo užmatyti dangaus, jūros ir smėlio trikampį – mažuliuką trikampėlį. Netoli jos, smėlyje, stypsojo sausas šiaudas, kuris savo lyg pjūklas dantytais lapais laikė vandens paukščio pūką. Ji įdėmiai stebėjo jo konstrukciją: įtemptas baltas smaigalys viduryje, o aplinkui – pūkai, rusvi ir lengvesni už orą, toliau tamsesni ir blizgūs link viršūnės, kuri baigėsi mažu, bet žaismingu linkiu. Pūkas judėjo oro gūsyje, kurio ji negalėjo pajusti. Senelė pastebėjo, kad šiaudas ir pūkas yra būtent tokiu atstumu, koks tinkamas jos akims. Jai knietėjo, ar pūkas šiaude užstrigo dabar, pavasarį, gal šiąnakt, ar jo ten būta ištisą žiemą. Ji žvelgė į užapvalėjusį pagilėjimą smėlyje aplink šiaudo apačią ir jūržolės giją, apsivijusią aplink stiebą. Visai greta gulėjo gabalėlis žievės. Jei jį stebėtum kiek ilgiau, rodytųsi, kad jis auga ir tampa labai senu kalnu, su krateriais viršuje ir kasinėjimais, primenančiais sūkurius. Žievės skiautė buvo graži ir dramatiška. Ji rymojo savo šešėlyje, su kuriuo turėjo vieną sąlyčio tašką smėlyje, o smėlis buvo rupių smilčių, švarus ir beveik pilkas ryto šviesoje, dangus visai tuščias kaip ir jūra. Sofija grįžo bėgte. − Radau karutį, − šaukė ji. – Didelis, iš laivo! Ilgas kaip valtis! − Eik jau eik, − tarė senelė. 24

Buvo svarbu, kad ji nepakiltų per greitai, todėl turėjo laiko stebėti šiaudą smėlyje kaip tik tuo metu, kai pūkas atsiplėšė ir nuskrido su lengvu ryto brizu. Jį nunešė iš senelės akiračio, o jai pakilus ant kojų, gamtovaizdis susitraukė. Ji tarė: − Mačiau plunksną, gaglės pūką. − Kokios gaglės? − paklausė Sofija, nes jau buvo pamiršusi iš meilės mirusį paukštį.