Vieno žmogaus misija taiką... ne ginklu, o pieštuku Vieno kurti žmogaus misija kurti taiką... ne ginklu, o pieštuku GREG MORTENSEN DAVID OLIVER RELIN GREG MORTENSEN DAVID OLIVER RELIN
Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke
vilnius 2012
UDK 364(581) Mo-216
Greg Mortenson and David Oliver Relin THREE CUPS OF TEA
All rights reserved.
Viršelyje panaudota CorbiImages fotografija © 2006, Greg Mortenson and David Oliver Relin © Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Jomantienė ir Milda Dyke, 2012 © Leidykla VAGA , 2012 ISBN 978-5-415-02239-7
Skiriama Irvinui Mortensonui-Dempsiui, Bariui Bishopui-Barelui ir Loidui Henriui Relinui už tai, kad būdami čia parodėte kelią
Vieno žmogaus misija kurti taiką... ne ginklu, o pieštuku
GREG MORTENSEN DAVID OLIVER RELIN
gregas mortensonas yra Centrinės Azijos instituto (CAI) direktorius. Buvęs alpinistas, kariuomenės veteranas, kasmet keletą mėnesių jis praleidžia Pakistane ir Afganistane statydamas mokyklas. Gyvena Montanoje su žmona ir dviem vaikais. deividas oliveris relinas – po visą pasaulį keliaujantis žurnalistas, už rašymą ir redagavimą laimėjęs daugiau kaip keturiasdešimt nacionalinių apdovanojimų. Ajovos valstijos rašytojų seminarų mokytojas ir autorius, dažnai rašo žurnalams Parade ir Skiing Magazine. Gyvena Oregone, Portlande.
Vieno žmogaus misija kurti taiką... ne ginklu, o pieštuku
GREG MORTENSEN DAVID OLIVER RELIN
Turinys
įžanga
Mortensono orbitoje / 13 1 sk yrius
Nesėkmė
/ 19
2 sk yrius
Ne toj upės pusėj
/ 30
3 sk yrius
„Pažanga ir tobulumas“
/ 42
4 sk yrius
Saugykla
/ 50
5 sk yrius
580 laiškų, vienas čekis
/ 65
6 sk yrius
Sutemos viršum R avalpindžio stogų
/ 77
9
7 sk yrius
Sunki kelionė namo
/ 93
8 sk yrius
Įveiktas Br aldu
/ 108
9 sk yrius
Tauta išreiškė savo valią
/ 127
10 sk yrius
Sujungti kr antai
/ 138
11 sk yrius
Šešios dienos
/ 158
12 sk yrius
Chadžijaus Ali pamokos
/ 172
13 sk yrius
„K ad šypsena neliktų vien prisiminimas“ 14 sk yrius
Pusiausv yr a
/ 217
15 sk yrius
Mortensonas veržiasi
/ 229
16 sk yrius
R audona aksominė dėžutė
/ 245
17 sk yrius
Vyšnios smėlyje
/ 260
18 sk yrius
Drobulėn susupta figūr a 10
/ 277
/ 194
19 sk yrius
Niujorku vadinamas k aimas
/ 296
20 sk yrius
Arbata su Talibanu
/ 320
21 sk yrius
R amsfeldo batai
/ 340
22 sk yrius
„O priešas – tai tamsa“
/ 362
23 sk yrius
Mokyklomis virstantys akmenys pabaigos žodis padėk a
/ 407
/ 405
/ 382
įžanga
Mortensono orbitoje
Raudona lempelė mirksėjo geras penketą minučių, kol Bhangu atkreipė į ją dėmesį. – Šių senų orlaivių degalų matuokliai skandalingai nepatikimi, – takšnodamas jį tarė brigados generolas Bhangu, vienas labiausiai patyrusių Pakistane didelių aukščių sraigtasparnių lakūnų. Nebuvau tikras, ar taip nori mane padrąsinti. Skridau šalia Bhangu, ties kojomis žvelgdamas žemyn pro Vietnamo laikų sraigtasparnio „Alouette“ sferinį priekinį stiklą. Per porą tūkstančių pėdų apačioje vingiavo upė, abipus suspausta išsišovusių Hunzos slėnio dantytų uolų. Akių lygyje sklendėme pro kybančius žalius ledynus, eižėjančius atogrąžų saulėje. Bhangu skrido toliau, pro ventiliacijos angą su šalia priklijuotu lipduku „Rūkyti draudžiama“ ramiai kratydamas cigaretės pelenus. Iš sraigtasparnio galo Gregas Mortensonas ištiesė ilgą ranką ir pakrutino skrydžio kostiumu vilkintį Bhangu už peties. – Tamsta generole, – šūktelėjo Mortensonas, – man atrodo, kad skrendam klaidinga kryptimi.
13
14
Prieš išeidamas iš kariuomenės į atsargą ir pradėdamas dirbti su civilinės aviacijos kompanija, brigados generolas Bhangu buvo asmeninis prezidento Mušarafo pilotas. Generolas jau bebaigiąs septintą dešimtį, širmų plaukų ir ūsų, apkarpytų ir išpuoselėtų kaip ir jo balsės, paveldėtos iš britų kolonijos laikų mokyklos, kurią vaikystėje lankė su Mušarafu ir daugeliu kitų būsimųjų Pakistano vadovų. Jis sviedė cigaretę pro angą ir atsikvėpė. Tada pasilenkė palyginti pirktinio GPS prietaiso, kurį laikė ant kelio, ir karinio Mortensono žemėlapio, sulankstyto taip, kad rodytų, kur esame. – Skraidau po Šiaurės Pakistaną keturiasdešimt metų, – tarė generolas, kraipydamas galvą taip, kaip būdinga šio subkontinento žmonėms. – Kaip gali šią vietovę pažinti geriau už mane? Bhangu padarė statų viražą kairėn, ir „Alouette“ nuskrido atgal tuo pačiu keliu. Raudonoji man nerimą kelianti lemputė vėl sublyksėjo. Šokinėjanti matuoklio rodyklė skelbė, kad teliko mažiau nei šimtas litrų degalų. Ši Pakistano dalis tokia atkampi ir nesvetinga, kad teko susitarti su bičiuliais, jog jie džipais pristatytų ir paliktų aviacinio benzino statinių atsargų strateginėse vietose. Jeigu nepasieksime nusileidimo zonos, įstrigsime tiesiogine prasme, nes dantytame kanjone, per kurį skrendame, nėra lygių vietų „Alouette“ nutūpti. Bhangu pakėlė sraigtasparnį aukščiau, kad, degalams pasibaigus, galėtume savisuka pasiekti tolimesnę nusileidimo zoną, ir spaudė vairalazdę priekin, iki devyniasdešimties mazgų greičio. Kai tik adata nuslydo iki „E“ ir raudonoji lemputė ėmė pypsėti, Bhangu įtaikė sraigtasparnio tūpimo slides tiesiai į didelės „H“ vidurį, kuria ant baltų uolų buvo pažymėta nusileidimo platforma, įrengta šalia mūsų statinių su aviaciniu benzinu. – Šaunus skrydis, – pareiškė Bhangu degdamasis dar vieną cigaretę. – Bet jei ne ponas Mortensonas, galėjo baigtis ir kitaip. Paskui į surūdijusią degalų benzino statinę įkišę rankinį siurblį ir prisipylę benzino, nuskridome virš Braldu slėnio į Korfės kaimą, paskutinę žmonių gyvenamą salelę – už jos Baltoro ledynas jau kyla į Čogorio viršukalnę ir didžiausią pasaulyje dvidešimt tūkstančių
pėdų pranokstančių viršukalnių tankumyną. Po nesėkmingo 1993 metų bandymo įkopti į Čogorį Mortensonas atkeliavo į Korfę išsekęs ir paliegęs. Šioje skurdžioje molio ir akmenų trobelėse gyvenančioje bendruomenėje Mortensono ir Šiaurės Pakistano vaikų gyvenimas pakrypo nauja vaga. Vakare Gregas atsigulė jako mėšlu pakūrentoje trobelėje būdamas paklydęs alpinistas, o kitą rytą, su šeimininkais išgėręs arbatinį sviestinės arbatos ir susivarstęs aulinius, tapo humanitaru, kuris atrado prasmingą viso gyvenimo kelią. Atvykusius į Korfės kaimą su dr. Gregu, mudu su generolu Bhangu pasitiko išskėstomis rankomis, su šviežiai paskersto kalnų ožio galva ir nesuskaičiuojamais puodeliais arbatos. Klausydamiesi Korfės šiitų, vienos neturtingiausių pasaulio bendruomenių, vaikų pasakojimų apie tai, kaip dabar jie gali puoselėti viltis, svajoti apie ateitį, nes prieš dešimtmetį čia atvykęs milžinas amerikietis pastatė pirmąją kaime mokyklą, mudu su generolu nė nepajutę tapome Mortensono šalininkais. – Žinot, – tarė Bhangu, kai šimto dvidešimties mokinių tuntas, apsupę mus tampė už rankų, rodydami savo mokyklą, – skraidydamas su prezidentu Mušarafu, susipažinau su daugybe pasaulio vadovų, nepaprastų vyrų ir moterų. Tačiau manau, kad Gregas Mortensonas – ypatingiausias mano kada nors sutiktų žmonių. Kiekvieną, kuriam savo akimis teko matyti, kaip Gregas Mortensonas dirba Pakistane, stebina jo kone enciklopedinės žinios ir išmanymas apie šį vieną atkampiausių pasaulio regionų. Kone prieš savo valią daugelis stebėtojų pasijunta įtraukti į Mortensono orbitą. Per pastarąjį dešimtmetį, kai dėl virtinės nesėkmių ir nelaimingų atsitikimų Mortensonas iš alpinisto tapo humanitaru, jis subūrė mažiausiai kvalifikuotą, tačiau našiausią darbuotojų kolektyvą, kokį kada turėjo labdaringa organizacija. Neraštingi į Pakistano Karakorumo aukštikalnes kopiančiųjų palydovai nešikai paliko krovinius ir nuėjo dirbti su Gregu už menkutį atlyginimą, kad jų vaikai galėtų įgyti išsilavinimą, be kurio gyvenime teko verstis jiems patiems. Taksi vairuotojas, parvežęs Mortensoną iš Islamabado oro uosto, pardavė automobilį ir nuėjo ištikimai rūpintis jo reikalais. Buvę Talibano kovotojai, smurto ir moterų priespaudos
15
16
šalininkai, susidūrę su Mortensonu pakeitė savo įsitikinimus ir pasuko su juo taikiai statyti mokyklų mergaitėms. Jis pritraukė savanorių ir aistruolių iš visų Pakistano visuomenės sluoksnių, iš visų kariaujančių islamo sektų. Tariamai objektyvūs žurnalistai, matyt, irgi neapsaugoti nuo pavojaus būti įsukti į Mortensono orbitą. Tuos trejetą kartų, kai lydėjau Mortensoną į Šiaurės Pakistaną, į tolimiausius Karakorumo ir Himalajų kalnynų slėnius bei Hindukušą, skridome tokiais sraigtasparniais, kuriems derėtų kyboti muziejaus palubėse. Kuo ilgiau stebėjau Mortensoną dirbantį, tuo labiau įsitikinau, kad susidūriau tikrai su neeiline asmenybe. Pasakojimai apie Mortensono nuotykius, kurių šis patyrė statydamas mokyklas mergaitėms atkampiuose Pakistano kalnų rajonuose, skambėjo taip stulbinamai, kad vykdamas čia nebuvau tikras, ar jais tikėti. Istorija, kurią pasakojo kalnų ožių medžiotojai Karakorumo aukštikalnėse, klajokliai kaimiečiai menkai apgyventame Afganistano pakraštyje, Pakistano kariškių elitas prie posėdžių stalų, kurią ir vėl išgirdau, gurkšnodamas puodelį po puodelio sviestinės arbatos – paju ča – tokiose prirūkytose arbatinėse, jog neprisimerkęs neįžiūrėdavai bloknoto, buvo dar labiau neįtikima nei vaizdavausi. Kaip žurnalistas, jau porą dešimtmečių dirbantis šį keistą skverbimosi į asmeninius žmonių gyvenimus darbą, esu sutikęs nemažai smarkiai blankesnių nei žiniasklaidos sukurtasis įvaizdis visuomenės veikėjų. Tačiau ir Korfėje, ir kiekviename kitame Pakistano kaime, kur mane pasitiko tarsi seniai matytą šeimos narį vien dėl to, kad anas amerikietis nepagailėjo laiko užmegzti su jais saitų, aš išvydau, kaip Grego Mortensono gyvenimas per pastarąjį dešimtmetį išsiskleidė, išsišakojo ir subrandino tokių vaisių, kokių kiti kažin ar paliksime nugyvenę visą gyvenimą. Na, bet taip tik vaizdingiau pasakiau, kad vien stebėti šios istorijos nebepajėgiau. Visi, kas tik su Mortensonu nuvyksta į kurią nors iš penkiasdešimt trijų Centrinės Azijos instituto mokyklų, įtraukiami į darbą, ir dirbdami tampa šalininkais. Visą bemiegę naktį praleidus kaimo vyresniųjų susirinkime džirgoje, pasveriant kiekvieną naujų pro-
jektų pasiūlymą, ar parodžius džiūgaujančių aštuonmečių mergaičių klasei, kaip padrožti pieštuką pirmuoju gyvenime kažkieno padovanotu drožtuku, be pasiruošimo pravedus pamoką apie anglų kalbos slengo vartojimą pilnutėlei bauginamai pagarbių mokinių klasei, likti vien reporteriu neįmanoma. Kaip galų gale supranta Grehamo Grino romano Tykusis amerikietis herojus, melancholiškasis korespondentas Tomas Fauleris, kartais žmoniškumas reikalauja pasirinkti kieno nors pusę. Aš pasirinkau Grego Mortensono pusę. Ne todėl, kad Gregas būtų be trūkumų. Dėl itin laisvo jo laiko jausmo sudėlioti tikslią didumos šioje knygoje aprašytų įvykių seką buvo beveik neįmanoma, kaip ir remiantis pokalbiais su jam talkinusiais baltais, kurių kalboje nėra gramatinių laikų, o linijiniam laikui jie abejingi panašiai kaip ir daktaru Gregu jų vadinamas vyriškis. Per tuos dvejetą metų, kai drauge rašėme šią knygą, Mortensonas dažnai taip iš proto varomai vėluodavo į susitikimus, jog svarsčiau, ar neatsisakius šio sumanymo. Daugelis žmonių, ypač Amerikoje, susidūrę su šiuo jo įpročiu nuo Mortensono nusigręžė, apšaukę nepatikimu, o gal ir blogiau. Tačiau aš jau supratau, kaip dažnai kartoja jo žmona Tara Bišop, kad „Gregas iš kitokio molio“. Jis veikia pagal Mortensono laiką, kurį išsiugdė veikiausiai dėl to, kad augo Afrikoje, kad kasmet ilgokai dirba Pakistane. O savo darbo metodu – samdydamas mažai patyrusius žmones, kliaudamasis vien nuojauta, kai nevengia sudaryti sąjungos ir su nekokios reputacijos asmenimis, ir svarbiausia pats rūpindamasis sumanymu, kol darbas įeina į vėžes, – jis nuverčia kalnus. Kaip tiek daug pasiekusiam žmogui, Mortensonui nepaprastai trūksta egocentriškumo. Kai sutikau rašyti šią knygą, padavė man laiškinio popieriaus lapą su tuzinais pavardžių, su paraštėse tankiai, smulkiu šriftu surašytais telefono numeriais. Tai buvo jo priešų sąrašas. „Pasišnekėk su visais, – tarė jis, – tegul ir jie pasako, ką mano. O mes pasiekėme rezultatų. Visa kita nesvarbu.“ Išklausiau šimtus Mortensono sąjungininkų ir priešų. Saugumo ar slaptumo sumetimais pakeičiau tik vieną kitą vardą ir vietovės pavadinimą.
17
Rašant šią knygą, vyko tikras bendradarbiavimas. Aš rašiau istoriją. Tačiau Gregas Mortensonas ją gyveno. Drauge mes peržiūrėjome tūkstančius skaidrių, pervertėme dešimtmečio dokumentus ir vaizdo medžiagą, įrašėme šimtus valandų pokalbių ir nuvykome susitikti su svarbiausiais šiame neįtikimame pasakojime žmonėmis. Taip tad ir gimė knyga. Kaip išvydau Pakistane, Mortensono Centrinės Azijos institutas nenuginčijamai pasiekė rezultatų. Šioje pasaulio dalyje, kur amerikiečių geriausiu atveju nesupranta, o dažniau bijo ir nekenčia, tyliakalbis metro devyniasdešimt trijų buvęs alpinistas iš Montanos įgyvendino kalną nuostabių sumanymų. Nors pats to niekada nepasakytų, savo rankomis jis pakeitė dešimties tūkstančių vaikų gyvenimus, niekieno nepadedamas palenkė savo pusėn daugiau širdžių ir protų, negu visa šį regioną užtvindžiusi oficiali amerikietiškoji propaganda. Taigi prisipažinsiu: užuot paprastai rašęs apie tai, kaip einasi darbai, noriu, kad Gregui Mortensonui pasisektų. Linkiu jam sėkmės, nes jis kariauja karą su terorizmu taip, kaip, mano manymu, ir reikėtų kariauti. Trinksėdamas vadinamuoju Karakorumo plentu senu „Land Cruiser“, asmeniškai rizikuodamas dėl savo tikslo Talibaną pagimdžiusį kraštą prisėti mokyklų, Mortensonas susikauna su pamatinėmis terorizmo ištakomis kiekvieną kartą, suteikdamas mokiniui galimybę įgyti įvairiapusį išsilavinimą, užuot lankius ekstremistų medresę. Jeigu mes, amerikiečiai, ketiname pasimokyti iš savo klaidų, iš padriko, neveiksmingo būdo, kokiu mūsų tauta kariauja karą su terorizmu po sausio vienuoliktosios puolimų, iš nesėkmingų bandymų paaiškinti savo siekius išdidžiai santūriai taiką mylinčių žmonių daugumai musulmoniškojo pasaulio gilumoje, mums reikėtų paklausyti Grego Mortensono. Aš paklausiau, ir tai tapo viena iš didžiausią atlygį suteikusių mano gyvenimo patirčių. deividas oliveris relinas portlandas, oregonas
1 sk yrius
Nesėkmė Visai sutemus, pamatai žvaigždes. p e r s ų pa t a r l ė
Pakistano Karakorume, nudaigsčiusios vos per šimto mylių plotą, atšiauriu kalnų grožiu viršum niekieno neregimų laukinių aukštikalnių puikuojasi daugiau nei šešiasdešimt aukščiausių pasaulio viršukalnių. Be snieginių leopardų ir kalnų ožių, tiek mažai gyvų būtybių perkeliavo šį pliką ledynkraštį, kad iki XX a. pradžios apie antrojo Žemėje aukščiausio kalno K2 egzistavimą pasaulyje težinota vien iš nuogirdų. Tekėdamas žemyn nuo K2 į gyvenamąją Indo aukštupio slėnio pusę, tarp keturių rievėtų Gašerbrumo granito viršūnių ir mirtim gresiančių Didžiųjų Trango Bokštų ašmenų, šešiasdešimt dviejų kilometrų ilgio Baltoro ledynas beveik netrikdo šios sustingusios uolų ir ledo katedros rimties. Net šios užšalusios upės judėjimas, o nukeliauja ji ketvertą colių per dieną, beveik nepastebimas. 1993 m. rugsėjo 2 d. popietę Gregui Mortensonui atrodė, kad ir pats iriasi ne ką greičiau. Vilkėjo lopytu sulopytu purvo spalvos šalvarkamyzu, plačkelnių ir marškinių kostiumu, tokiu, kaip ir jo pakistaniečiai nešikai, ir jam atrodė, kad sunkūs juodi odiniai
19
20
alpinisto batai patys kreipia jį Baltoru žemyn, gabena savu ledyniniu greičiu pro armadą aisbergų – lyg tūkstančių lede sustingusių laivų burių. Mortensonas vylėsi, kad tučtuojau išvys Skotą Darsnį – jų ekspedicijos narį, su kuriuo keliavo atgal į civilizaciją, sėdintį sau ant milžiniško akmens ir besišaipantį, kad šis taip lėtai eina. Tačiau aukštutinis Baltoras primena veikiau labirintą nei taką. Mortensonas dar nesuprato, kad paklydo ir atsiskyrė. Nuo pagrindinės ledyno masės jis pasuko šonine atšaka, vedančia ne vakarų kryptimi, į už penkiasdešimties mylių esantį Askolės kaimą, kur tikėjosi rasti iš šių kalnų išsikapstyti padėsiantį džipo vairuotoją, bet pietų pusėn, į neišžengiamą sueižėjusio, byrančio ledo labirintą bei už jo plytinčią aukštumų karo zoną, kur pakistaniečių ir indų kareiviai per išretintą orą svaidosi vieni į kitus artilerijos sviediniais. Kitu atveju Mortensonas būtų įdėmiau apsižiūrėjęs. Būtų atkreipęs dėmesį į tokią išlikimą ar mirtį lemiančią informaciją, kaip tai, kad nešikas Muzafaras, pasirodęs tarsi palaima ir pasisiūlęs patempti sunkų krepšį su alpinisto įranga, gabeno ir jo palapinę bei mažne visą maistą, – ir nebūtų išleidęs jo iš akių. Būtų atkreipęs daugiau dėmesio ir į pribloškiamos aplinkos fizinius požymius. 1909 m. Abrucų kunigaikštis, vienas didžiausių savo meto alpinistų ir veikiausiai geriausias savo amžiaus skardingų peizažų žinovų, vedė italų ekspediciją į Baltorą, bet K2 viršukalnės įveikti jiems nepavyko. Kunigaikštį apstulbino atšiaurus kalną supančių viršukalnių grožis. „Šių viršukalnių grožio nepranoktų jokie kalnai, – rašė jis savo dienoraštyje, – tai ledynų ir stačių uolų pasaulis, neįtikimas reginys, puota tiek menininko, tiek alpinisto akiai.“ Net kai saulė ėmė grimzti už aštrių Muztago Bokšto smailių vakarų kryptimi, o šešėliai ropštis rytinėmis slėnio sienomis aštrių it ašmenys Gašerbrumo monolitų link, Mortensonas to veik nepastebėjo. Tą popietę jis žvelgė sau į vidų, apstulbintas ir susimąstęs apie tai, ko iki šiol gyvenime nebuvo pažinęs, – nesėkmę.
Šalvarkamyzo kišenėje apčiuopė jaunėlės sesutės Kristos dažnai nešiotą gintarėlių vėrinį. Tanzanijoje, kur iš Minesotos kilę Mortensono tėvai buvo nuvykę kaip liuteronų misionieriai ir mokytojai, trejų metukų Krista susirgo sunkios formos meningitu ir nepasveiko. Dvylika metų už ją vyresnis Gregas tapo jos globėju. Nors Kristai buvo sunkios ir paprasčiausios užduotys, – kasryt apsirengti užimdavo kone valandą, – nors ją ištikdavo sunkūs epilepsijos priepuoliai, Gregas reikalaudavo, kad mama Džerenė suteiktų seseriai bent kiek nepriklausomybės. Jis padėdavo Kristai susirasti paprasto fizinio darbo, išmokė Tvin Sičio autobusų maršrutus, kad galėtų nuvykti kur norinti, ir, motinos pasibaisėjimui, sužinojęs, jog sesutė vaikšto į pasimatymus, paaiškino jai apie kontracepciją. Tarnaudamas amerikiečių kariuomenės mediku ir būrio vadu Vokietijoje, studijuodamas ir taip siekdamas slaugytojo kvalifikacijos Pietų Dakotoje, tobulindamasis magistrantūros studijose Indianoje, gilindamasis į epilepsijos neurofiziologiją su viltimi išgydyti Kristą, net Kalifornijoje, gyvendamas bastūno alpinisto gyvenimą įsikūręs savo automobilyje Berklyje, Mortensonas kasmet kviesdavo jaunėlę sesutę mėnesiui atvykti pas jį. Kartu lankydavo ypatingas vietas, ir tai Kristai suteikdavo nepaprasto džiaugsmo. Jie keliavo Indianopolio 500 mylių automobilių lenktynių trasa, lankėsi Kentukio Derbyje, automobiliu pasiekė Disneilendą, Gregas parodė seseriai tuo metu slaptą savo katedrą – vaizdingąsias Josemičio slėnio granito sienas. Dvidešimt trečiojo gimtadienio proga Krista su motina planavo keliauti iš Minesotos į Ajovą, javų lauką Dajersvilyje, kur buvo filmuotas Kristos mėgstamas ir daugybę kartų žiūrėtas „Svajonių laukas“. Tačiau paryčiais, gimtadienio dieną, dar joms nespėjus išvykti, Krista mirė nuo sunkaus epilepsijos priepuolio. Po Kristos mirties iš nedaugelio likusių sesers daiktų Mortensonas išsirinko vėrinėlį. Jis dar kvepėjo laužu, kurį juodu kūreno sesutei lankant jį Kalifornijoje. Suvyniotą į tibetietišką maldų vėliavą, vėrinėlį jis atsivežė į Pakistaną jau nusprendęs, kaip pagerbs
21
22
sesers atminimą. Mortensonas buvo alpinistas ir nutarė, kokiu prasmingiausiu, artimiausiu sau pačiam būdu pagerbs jos atminimą. Jis užkops į K 2 – viršūnę, kurią daugelis alpinistų laiko sunkiausiai Žemėje pasiekiama, ir ten, 28 267 pėdų aukštyje, paliks Kristos vėrinėlį. Mortensonas užaugo šeimoje, kuriai patiko sunkios užduotys, kaip antai pastatyti mokyklą ir ligoninę Tanzanijoje, ant Kilimandžaro kalno šlaitų. Tačiau nors nesvyruojančių tėvų tikėjimas kreipė jį išmintu taku, Mortensonas dar nebuvo apsisprendęs, kokios prigimties jo dievybė. Jis paliks auką tam dievui, kuris gyvena aukštutinėje atmosferoje. Prieš trejetą mėnesių Mortensonas tiesiog peršoko šį ledyną vien „Teva“ sandalais, basaminčia, ir keturiasdešimt kilogramų sverianti kuprinė atrodė niekai, palyginti su nuotykiu, viliojusiu į Baltorą. Kartu su anglų, airių, prancūzų ir amerikiečių grupe, dalyvaujančia šiame kuklių lėšų, bet protą pranokstančios drąsos bandyme įkopti į antrą aukščiausią pasaulio viršukalnę, iš Askolės jis leidosi į ilgesnį nei septyniasdešimties mylių žygį. Jie visi žinojo, kad, palyginti net su Everestu, besidriekiančiu per tūkstantį mylių į pietryčius Himalajų ketera, K 2 yra žudikas. Alpinistams, vadinantiems jį „Laukine viršūne“, tai tebėra didžiausias išbandymas – skustuvo ašmenis primenanti granito piramidė tokia stati, jog sniegas neprilimpa prie jo aštriabriaunių gūbrių. Mortensonas, tuo metu tvirtas it jautis trisdešimt penkerių jaunuolis, vienuolikos metų įkopęs į Kilimandžarą, išėjęs laipiojimo po gryno granito Josemičio slėnio uolas mokyklą, o paskui sėkmingai įveikęs dar pustuzinį Himalajų viršūnių, atvykęs čia gegužės mėnesį, nėmaž neabejojo, jog netrukus stovės ant, kaip manė, „didžiausios ir grėsmingiausios Žemės viršukalnės“. Jam liko sukrečiamai mažai, vos šeši šimtai metrų iki viršūnės. Tačiau jam už nugaros K 2 atsitraukė į rūkus, sesers vėrinėlis tebebuvo kišenėje. Kaip tai galėjo įvykti? Rankove nusišluostė ašaras, sutrikęs jas pamatęs – tikriausiai ašaroja dėl aukščio. Jautėsi tikrai
tarsi nesavas. Po septyniasdešimt aštuonių dienų pirmapradės kovos su aukščiu ant K 2 kalno jautėsi it silpna susitraukusi savo paties karikatūra. Jis net nežinojo, ar jam liko jėgų nueiti dar 50 mylių šia pavojinga vietove iki Askolės. It šratinio šautuvo šūvis šaižus atskylančios uolos garsas sugrąžino jį į tikrovę. Žiūrėjo, kaip triaukščio namo dydžio akmuo ėmė riedėti vis greičiau, šokčiodamas ir sukdamasis žemyn byrančiu šlaitu, kol sumalė į miltus pakeliui pasitaikiusį ledkalnį. Mortensonas pabandė pasipurtyti, atgauti budrumą. Apsižiūrėjo, išvydo, kaip aukštai šešėliai užkopę rytinėmis viršūnėmis, pamėgino prisiminti, kada matė kitų žmonių ženklą. Turbūt jau kelios valandos, kai Skotas Darsnis pranyko, pirma jo nusileidęs taku žemyn. Prieš kokią valandą, gal dar anksčiau, girdėjo armijos mulų karavano varpelius, – jie gabena amuniciją Siačeno ledkalnio link, į dvidešimties tūkstančių pėdų aukštyje esantį mūšio lauką, per tuziną mylių į pietryčius nuo ten, kur Pakistano ir Indijos karinių pajėgų konfliktas sustingo amžinoje aklavietėje. Žvilgsniu naršė taką ieškodamas kokių nors ženklų. Jei takas vestų į Askolę, bet kur ant jo matytųsi kariuomenės šiukšlių. Tačiau nesimatė jokių mulų išmatų. Jokių nuorūkų, jokių skardinių nuo maisto. Nei pribyrėjusio šieno, kurį mulų varovai gabendavosi galvijams pašerti. Bet juk čia nė nepanašu į taką, čia tiesiog plyšys nestabiliame akmenų ir ledo labirinte, tik niekaip negalėjo suprasti, kaip į šią vietą atklajojo. Pabandė susikaupti ir galvoti aiškiai. Tačiau taip ilgai prabuvus dideliame aukštyje, Mortensono gebėjimas ryžtingai veikti ir mąstyti buvo pakirstas. Valandą praleido kapanodamasis byrančiu šlaitu, tikėdamasis išlipti į apžiūros vietą virš akmenų ir ledkalnių, kur nors, iš kur galėtų pamatyti ieškomą orientyrą, didįjį uolėtąjį Urduko kyšulį, išlindusį viršum Baltoro tarsi didžiulis kumštis, o tada kaip nors nusigauti atgal iki tako. Tačiau užsikapstęs į viršų, sulaukė vienintelio atpildo – pasijuto dar labiau pavargęs. Per aštuonetą mylių nuklydo nuo tako į žmonių nelankomą slėnį, ir iš šios naujos
23
24
stebėjimo vietos blėstančioje šviesoje net gerai pažįstamų viršūnių kontūrai atrodė nepažįstami. Jausdamas, kaip pro aukščio sukeltą nejautrą grybšteli baimės pirštas, Mortensonas atsisėdo įvertinti padėties. Mažoje saulės išblukintoje dienai skirtoje violetinėje palapinėje turėjo lengvą vilnonę pakistaniečių armijos karinę antklodę, tuščią vandens butelį, vienintelį baltyminį batonėlį. Pūkinis miegmaišis aukštumoms, visi šilti drabužiai, palapinė, krosnelė, maistas, net žibintuvas bei visi degtukai liko nešiko gabenamoje kuprinėje. Jam teks čia praleisti naktį ir ieškoti tako išaušus. Nors temperatūra jau nukrito gerokai žemiau nulio, nuo šalčio nemirs, svarstė. Be to, mąstė pakankamai rišliai, kad suprastų, jog daug pavojingiau būtų naktį kliuvinėti ant judančio ledkalnio, kur pro melsvo ledo dykynes į požemines sietuvas žiojasi kelių šimtų pėdų gylio plyšiai. Apsičiupinėdamas kelią žemyn nuo yrančio kauburio, Mortensonas ieškojo pakankamai nuo kalno sienų atitolusios, kad miegant nekliudytų akmenų griūtis, ir tvirtos vietos, kad nesuskiltų ir nepanardintų jo į ledyno gelmes. Susirado plokščią akmens luitą, kuris atrodė gana tvirtas, plikomis rankomis prižėrė ledinio sniego į vandens butelį ir įsisupo į antklodę, liepęs sau negalvoti apie tai, koks jis vienišas ir pažeidžiamas. Dilbis buvo it sučaižytas, nubrauktas virvės gelbstint draugą, žinojo, kad reikėtų nuplėšti sulipusius marlės tvarsčius ir išleisti pūlius iš žaizdų, kurios šiame aukštyje atkakliai negijo, tačiau niekaip neįstengė savęs motyvuoti. Mortensonas drebėdamas gulėjo ant nelygios uolos ir žiūrėjo, kaip paskutiniai saulės spinduliai kraujo raudoniu uždegė durklus primenančias viršūnes rytuose, paskui išsisklaidė, nudriekdami tik tamsmėlio juodumo šešėlius. Kone prieš amžių Filipas De Filipas, Abrucų kunigaikščio ekspedicijos į Karakorumą gydytojas ir metraštininkas, aprašė šių kalnų sukeliamą apleistumo jausmą. Nors keliavo su dviem tuzinais europiečių ir dviem šimtais šešiasdešimt nešikų, gabenusių sulankstomas kėdes ir sidabrinius arbatos servizus, nors visas būrys
bėgikų jiems reguliariai pristatydavo europietiškų laikraščių, šis peizažas priversdavo jį pasijusti sugniuždytu ir nereikšmingu. „Virš slėnio tvyrodavo mirtina tyla, – rašo jis, – nenusakomu sunkumu prislegianti mūsų sielas. Visame pasaulyje turbūt nėra kitos tokios vietos, kur žmogus pasijustų toks vienišas, toks izoliuotas, toks visiškai Gamtos nepaisomas, taip neįstengiantis užmegzti su ja kokio nors bendrumo.“ Gal dėl to, kad Mortensonas buvo patyręs vienatvę, ir augdamas vienintelis amerikietis vaikas tarp šimtų afrikiečių, ir nakvodamas lauke trijų tūkstančių pėdų aukštyje Josemičio Puskupolyje, kai vykdavo į kelių dienų keliones, jis jautėsi ramus. Jei būtų paklausę kodėl, priskirtų tai aukščio sukeltai silpnaprotystei. Tačiau bet kas, kam teko pabūti šalia Mortensono, stebėti, kaip šis savo užsispyrimu išsekina kongresmeno, dvejojančio filantropo ar afganistaniečio karo vado kantrybę, kol pagaliau išplėšia iš jų vėluojančius paramos fondus ar auką, ar siektą leidimą įžengti į genties teritorijas, žino, kad ta naktis buvo dar vienas geležinės Mortensono savitvardos pavyzdys. Pakilo vėjas, naktis tapo geliamai giedra. Pabandė atskirti viršūnes, kurios, atrodė, pikta lemiamai tvyrojo aplink jį, tačiau tamsoje neįstengė jų pažinti. Valandą pasišildęs po antklode, įstengė prie kūno atšildyti sušalusį baltyminį batonėlį ir ištirpinti pakankamai dumblino ledinio vandens užsigerti, tačiau nuo jo ėmė smarkiai drebėti. Užmigti tokiame šaltyje, regis, neverta tikėtis. Tad Mortensonas, gulėdamas po žvaigždėtu skliautu, nusprendė pamąstyti apie savo nesėkmę. Jo ekspedicijos vadovai, Danas Mazuras ir Džonatanas Pratas, drauge su prancūzų alpinistu Etjenu Finu, buvo grynakraujai alpinistai. Greiti ir grakštūs, iš prigimties apdovanoti talentu itin greitai įveikti techniškai sudėtingas didelių aukščių trasas. Mortensonas buvo lėtas, stiprus kaip lokys. Metro devyniasdešimt trijų ūgio ir devyniasdešimt penkių kilogramų svorio, Mortensonas mokėsi Minesotos Konkordijos koledže gaudamas futbolo komandos stipendiją.
25
26
Nors niekas to nenurodė, bet visi lėti, sunkūs, su kopimu į kalnus susiję darbai, tarsi savaime suprantama, tekdavo jam ir Darsniui. Aštuonis kartus skirtingomis aplinkybėmis Mortensonas tarnavo kaip krovininis mulas, vilkdamas maistą, kurą, deguonies butelius į vos per šešis šimtus metrų nuo K 2 ekspedicijos iškirstą slėptuvę, aprūpindamas šią ekspedicijos aukštumų stovyklą atsargomis, kad svarbiausieji kopikai, nusprendę įveikti viršūnę, nieko nestokotų. Visos kitos tą sezoną į kalną kopusios ekspedicijos nusprendė pasiekti viršūnę tradiciškai, kildamos dar prieš amžių išbandytu taku, K 2 Pietryčių Abrucų ketera. Tik jie pasirinko Vakarų keterą, aplinkinį, žvėriškai sudėtingą minų prisėtą kelią su gerų įgūdžių reikalingais šlaitais, kuriais sėkmingai užkopta tik vieną kartą. Prieš dvylika metų tai padarė japonų alpinistas Eihas Otanis ir jo bendrakeleivis pakistanietis Naziras Sabiras. Mortensonas dievino sunkumus ir didžiavosi jų pasirinktu atšiauriu maršrutu. Kaskart, pasiekęs kurią iš aukštai Vakarų keteroje iškirstųjų laktų ir iškrovęs skardines su kuru ir virvių ringes, pastebėdavo, kad pasijuto tvirtesnis. Tegul ir lėtas, tačiau viršūnę neišvengiamai pasieks ir jis. Vieną vakarą, praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai dienų ant kalno, Mortensonas ir Darsnis, grįžę į pagrindinę stovyklą, devyniasdešimt šešias valandas kopę ir eilinį kartą papildę atsargas, rengėsi griūti sąžiningai užtarnauto miego. Bet kai vos sutemus dar kartą pro teleskopą žvilgtelėjo į viršūnę, Mortensonas ir Darsnis išvydo aukštai ant K 2 Vakarų keteros sumirgant šviesą. Suprato, kad tikriausiai jų ekspedicijos nariai siunčia pavojaus signalus žibintais, ir sumojo, kad jų bičiulį prancūzą ištiko bėda. „Etjenas buvo alpiniste, – aiškino Mortensonas, perdėtu prancūzišku tarimu pabrėždamas tą pagarbą ir puikavimąsi, kuriuos šiuo terminu išreikšdavo lipikai. – Etjenas keliaudavo greitai, tepasiėmęs vien būtiniausią įrangą. Mums tekdavo jį gelbėti, kad, nesuspėjęs aklimatizuotis, neužkoptų per aukštai.“
Mortensonas ir Darsnis, abejodami, ar po tokio sekinamo nusileidimo jiems užteks jėgų vėl taip greitai užkopti iki Fino, pakvietė savanorius iš kitų penkių pagrindinėje stovykloje buvusių ekspedicijų. Tačiau niekas neatsiliepė. Porą valandų jie pagulėjo palapinėse ilsėdamiesi ir gerdami vandenį, paskui susikrovė įrangą ir vėl išvyko. Besileidžiantiems iš 7 kilometrų ir 600 metrų aukštyje esančios IV stovyklos, Pratui ir Mazurui teko kautis už savo gyvybes. „Etjenas užkopė, ketindamas prisidėti prie mūsų ir sykiu kilti į viršukalnę, – pasakojo Mazuras, – tačiau, mus pasiekęs, bejėgiškai susmuko. Gaudydamas kvapą, pasakė, jog jo plaučiuose girdėti gargimas.“ Finą ištiko plaučių edema, aukščio sukeltas plaučių užtvindymas skysčiais, galintis baigtis mirtimi, jei tokios būklės žmogus nėra nedelsiant nugabenamas į žemiau. „Tai buvo klaiku, – pasakojo Mazuras, – Etjenui iš burnos veržėsi rausvos putos. Bandėme kviesti pagalbą, bet radijo stotis įkrito į sniegą ir nustojo veikti. Tad ėmėme leistis žemyn.“ Pratas ir Mazuras pakaitomis prisitvirtindavo prie Fino ir leidosi su juo žemyn virve stačiais Vakarų keteros šlaitais. „Jautėmės tarsi kabėtume ant virvės prisirišę prie sunkaus bulvių maišo, – pasakoja Mazuras, – skubėti negalėjome, bijojome užsimušti.“ Su jam būdingu santūrumu, Mortensonas šykščiai kalba apie tas dvidešimt keturias valandas, kurių jam prireikė užsitempti aukštyn ir pasiekti Finą, tetardamas, kad tai „pareikalavę nemažai pastangų“. „Danas ir Džonas buvo tikri herojai, – sakė jis, – jie nebekopė kaip susiruošę į viršūnę, bet gabeno žemyn Etjeną.“ Kai Mortensonas ir Darsnis sutiko savo komandos narius ant uolos šlaito netoli I stovyklos, Finas atgaudavo sąmonę ir vėl ją prarasdavo – jam buvo prasidėjusi smegenų edema dėl aukščio sukelto smegenų tinimo. „Jis neįstengė ryti, bandė atsivarstyti batus“, – pasakojo Mortensonas. Mortensonas, dirbęs traumatologijos skyriuje slaugytoju, – dėl nepastovių darbo valandų galėjo užsiimti alpinizmu, – suleido
27
28
Finui „Decadron“ plaučių edemai palengvinti, ir keturi jau pavargę alpinistai pradėjo keturiasdešimt aštuonių valandų odisėją, vilkdami draugą uolingais šlaitais ir taip leisdami jį žemyn. Paprastai laisvai kalbantis angliškai, dabar Finas retsykiais atgaudavo sąmonę ir imdavo nerišliai kažką šnekėti prancūziškai, prisimena Mortensonas. Ant šlaitų, reikalaujančių daugiau technikos, turėdamas viso gyvenimo alpinisto savisaugos instinktą, Finas pakildavo prisisegti prie virvės apsaugos įtaisų, bet ir vėl susmukdavo negyvu svoriu, pasakojo Mortensonas. Praėjus septyniasdešimt dviem valandoms nuo to, kai Mortensonas ir Darsnis iškilo į šį žygį, grupei pasisekė nuleisti Finą ant lygios žemės priešakinėje pagrindinėje stovykloje. Darsnis per radiją susisiekė su žemiau esančia Kanados ekspedicija, kurie pakistaniečiams kariškiams perdavė prašymą atsiųsti dideliems aukščiams skirtą gelbėjimo sraigtasparnį „Lama“. Tačiau karinis štabas atsakė, kad oras per prastas, o vėjas per stiprus, ir liepė atgabenti Finą žemiau. Tačiau viena yra įsakyti. Kas kita – tiems nežmoniškai pavargusiems keturiems vyrams tai įvykdyti. Šešetą valandų, surišę Finą į miegmaišį, jie šnekėjosi tik krioktelėjimais ir inkštimu, tempdami bičiulį žemyn pavojingu, sudėtingų įgūdžių reikalaujančiu taku, nuo Savojos ledkalnio byrant ledui. „Mes buvome taip išsekę, pasiekę kraštutinę ribą, kad kartais tegalėjome vien šliauždami irtis žemyn“, – pasakojo Darsnis. Pagaliau grupė pasiekė pagrindinę K2 stovyklą, maiše už savęs vilkdami Finą. „Visos kitos ekspedicijos užkopė per ketvirtį mylios aukštyn mūsų pasveikinti, sutiko mus kaip didvyrius, – pasakojo Darsnis. – Kai atvyko Pakistano armijos karinis sraigtasparnis ir išgabeno Finą, Kanados ekspedicijos nariai pagamino galybę maisto, visi puotavo. Bet mudu su Gregu jau nestabtelėjome nė pavalgyti, atsigerti ar net nusilengvinti, o griuvome į miegmaišius lyg nušauti.“ Dvi dienas Mortensonas ir Darsnis pabusdavo ir tuoj vėl užmigdavo, mat taip aukštis veikia labiausiai išsekusius. Palapines
kliudantis vėjas atnešdavo garsus metalinių virėjo lėkščių, ant kurių buvo išgraviruoti keturiasdešimt aštuonių Negailestingajame kalne žuvusių alpinistų vardai; nejaukus žvangėjimas atsklido ir nuo Arto Gilkio atminimo piramidės, pavadintos 1953 metais žuvusio amerikiečių ekspedicijos alpinisto vardu. Pabudę rado raštelį nuo Prato ir Mazuro, vėl išvykusių į aukštutinę stovyklą. Pailsėjusius komandos draugus jie kvietė prisidėti prie jų ir bandyti kopti į viršūnę. Tačiau atgauti jėgas pasirodė neįmanoma. Gelbėdami draugą iškart po atsargų papildymo misijos, Mortensonas ir Darsnis išeikvojo paskutines jėgas. Kai pagaliau jie išžengė iš palapinių, jėgų tebuvo likę tiek menkai, kad paprasčiausiai vos paėjo. Finas išgelbėtas brangia kaina. Jam ta kančia vėliau kainuos visus kojų pirštus. Gelbėdami draugą, Mortensonas ir Darsnis visiškai išeikvojo tas jėgas, kurių būtų galėję sukaupti kopti į viršūnę, o juk šito siekdami padėjo tiek pastangų. Mazuras ir Pratas po savaitės paskelbs pasauliui stovėję ant viršūnės, grįš namo, lydimi šio laimėjimo šlovės. Tačiau metalinių, vėjyje skambančių lėkščių vis daugės, nes keturi iš šešiolikos alpinistų, tą sezoną įkopusių į viršūnę, žus leisdamiesi žemyn. Mortensonas nerimavo, kad jo vardas nepapildytų šios atminimo vietos. Baiminosi dėl to ir Darsnis. Tad nusprendė, jei tik įstengs, kartu leistis žemyn. Paklydęs, vėl išgyvendamas draugo gelbėjimą, vienišas, apsigaubęs plonyte vilnone antklode, priešaušriu Gregas Mortensonas niekaip negalėjo rasti patogios padėties. Ūgis neleido išsitiesti taip, kad galva neišlįstų į ledinį orą. Per ant K 2 kalno praleistas dienas sulyso keturiolika kilogramų, tad, kad ir kaip pasisuktų, plikas kaulas vis atsiremdavo į šaltą uolą. Prarasdamas sąmonę ir vėl ją atgaudamas, klausydamasis paslaptingo grumėjimo ledyno viduje, susitaikė su neįvykdytu ketinimu pagerbti Kristą. Tai kūnas neištvėrė, nusprendė, ne dvasia, o kiekvienas kūnas turi savo ribas. Pirmą sykį gyvenime Gregas aptiko absoliučias savo paties ribas.
30