Bernard Cornwell „Šarpo tigras“ by UAB Leidykla VAGA

Ĺ arpo tigras

BERNARD CORNWELL

Šarpo tigras

Ričardas Šarpas ir Seringapatamo apgultis 1799 m.

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

V ILNIU S 2 0 1 0

UDK 820-3 Co-207

All rights reserved. No part of this publication may be reproduced, stored in a retrieval system, or transmitted, in any form or by any means, electronic, mechanical, photocopying, recording or otherwise, without the prior permission of the publishers. First published in Great Britain by HarperCollinsPublishers 1997

Copyright © 1997 by Bernard Cornwell Bernard Cornwell asserts the moral right to be identified as the author of this work. © Map by Ken Lewis © Vertimas į lietuvių kalbą, Vytautas Petrukaitis, 2010 © Leidykla VAGA, 2010 ISBN 978-5-415-02143-7

Bernard Cornwell S h a r p e’s Ti g e r

Nuoširdžiai dėkodamas skiriu šią knygą Muirui Sutherlandui ir Malcolmui Craddockui

Scheminis Seringapatamo apgulties žemėlapis, 1799 m. balandis–gegužė

Antra britų stovykla

M a lū n

ŠV bastionas

Spraga

Maža s is K

Prasimanytas Vartų bokštas

Sultono baterija

Išoriniai Vandens vartai

Vidiniai Vandens vartai Vidiniai rūmai Mečetė

o ve r is

Induistų šventykla Vidinis griovys

Maisoro vartai

Išorinis griovys Pylimas

Kanalas

Generolo Hariso stovykla

Sultanpetos giraitė

Pie

tų

Kori goto bras ta

Ko ve rio

up ė

Vasaros rūmai

Seringapatamo sala

Bangalūro vartai

Gumbazo mauzoliejus

Sustiprinta stovykla

P ly t ų s ie K o ve r

na Š

Ar ak er io br as

1 mylia

1 sky rius

eista, pamanė Ričardas Šarpas, kad Anglijoje nėra grifų. Bent jau jis nė vieno nematė. Šlykštūs padarai – tikros sparnuotos žiurkės. Apie grifus jis galvodavo dažnai, o laiko galvoti jam netrūkdavo, nes buvo kareivis – eilinis, todėl armija beveik visada galvodavo už jį. Armija nuspręsdavo, kada jam keltis, kada miegoti, kada valgyti, kada žygiuoti, o kada sėdėti rankas sudėjus. Didžiąją dalį laiko jis taip ir darydavo – nieko neveikdavo. Skubėk, paskui spjaudyk ir gaudyk – tokia tvarka buvo priimta armijoje, ir Šarpui ji įgriso iki gyvo kaulo. Viskas jam nusibodo, ir jis galvojo bėgti. Su Mere. Sprukti. Dezertyruoti. Jis galvojo apie tai net šią akimirką, ir tai buvo keista, nes armija tuoj ketino suteikti Ričardui galimybę pirmą kartą dalyvauti tikrame mūšyje. Viename jis jau dalyvavo, bet tai buvo prieš penkerius metus, ir tai buvo tikra maišalynė, nes susirėmimas vyko rūke. Be to, niekas nežinojo, ką 33-iasis pulkas veikia Flandrijoje ar bent jau ką turėtų ten veikti. Galų gale vyrai tik paleido kelis šūvius į rūke tūnančius prancū-

B e r n a r d C or nw e l l

zus, ir visas „mūšis“ baigėsi, jaunajam Ričardui Šarpui nespėjus nė suprasti, kad jis prasidėjo. Tačiau jis matė, kaip žuvo pora vyrų. Jis gerai prisiminė, kaip mirė seržantas Hotornas, nes muškietos kulka pataikė į šonkaulį, ir šis kiaurai išlindo pro raudoną mundurą. Kraujo beveik nebuvo matyti, vien baltas šonkaulis, styrantis pro nublukusį raudoną audeklą. – Galėtum pasikabinti ant jo skrybėlę, – su nuostaba balse tarė Hotornas, ėmė raudoti, paskui springti krauju ir susmuko. Šarpas toliau užtaisinėjo muškietą ir šaudė. Kai jam buvo bepradedą patikti, batalionas pasitraukė ir parplaukė atgal į Angliją. Ne mūšis, o vieni juokai. Dabar jis tarnavo Indijoje. Nežinojo, ko jo armija įsibrovė į Maisoro kunigaikštystę, bet jam tai nelabai ir rūpėjo. Karalius Jurgis III norėjo, kad Ričardas Šarpas būtų Indijoje, ir Ričardas Šarpas buvo Indijoje, bet tarnyba karaliui jau buvo jam beįgrystanti. Jis buvo jaunas, ir jam atrodė, kad gyvenimas gali pasiūlyti geresnių dalykų negu skubėti, o paskui spjaudyti ir gaudyti. Pavyzdžiui, galėjai užsidirbti pinigų. Jis gerai nežinojo, kaip jų užsidirbti, nes mokėjo tik vogti, bet viena gerai žinojo: viskas jam nusibodo ir likti mėšlo krūvos apačioje – ne geriausia išeitis. Mat jis nuolat sau kartojo esąs mėšlo krūvos apačioje, o visi juk žino, kas virš jos sukrauta. Verčiau jau bėgti, sakė jis sau. Norint prasimušti pasaulyje, tereikia krislelio proto ir spėti apspardyti savo artimą, kol jis neapspardė tavęs. Ričardas Šarpas tarėsi šių gebėjimų turįs iki valios. Bet kur gali pabėgti Indijoje? Atrodė, kad pusė čiabuvių nusamdyti britų; jie tave išduos už saujelę peisų, o peisas tevertas ketvirtadalio penso. Kiti indai kovėsi arba ruošėsi kautis su britais, tad jeigu Šarpas pas juos pabėgtų, jį tik priverstų tarnauti jų

Šarpo tigras

kariuomenėje. Čiabuvių armijoje jis gautų daugiau, galbūt gerokai daugiau negu du pensus per dieną išskaičius mokesčius – tiek Šarpui dabar mokėjo. Bet kuriems galams keisti vieną uniformą į kitą? Ne, jam reikia bėgti ten, kur armija niekados jo nerastų, antraip jo lauktų egzekucija – vieną karštą rytą jį sušaudytų, ir tiek. Muškietų salvė, griovelis raudonoje žemėje vietoj kapo, ir kitą dieną tos sparnuotos žiurkės traukytų žarnas tau iš pilvo kaip strazdai sliekus iš vejos. Štai kodėl Šarpas galvojo apie grifus. Jis svarstė apie tai, kad nori bėgti, bet nenori šerti grifų. Neįkliūk – pirma armijos taisyklė, vienintelė svarbi. Mat jeigu įkliūsi, tie šlykštynės užplaks rykštėmis arba sudarkys šonkaulius muškietų kulkomis. Abiem atvejais grifai tuks. Grifai amžinai laikydavosi netoliese. Kartais jie ištiesdavo ilgus sparnus ir sukdavosi ratais, ir staigūs vėjo šuorai nunešdavo juos į šalį. Kitąsyk jie išrietę nugaras tupėdavo ant medžių šakų. Juos maitino mirtis, tad žygiuojanti armija leido jiems persiryti, juolab kad dabar, paskutiniais aštuoniolikto amžiaus metais, šią derlingą pietų Indijos lygumą kirto dvi sąjungininkų armijos. Viena buvo britų, kita – jų sąjungininko, Haidarabado nizamo*. Abi armijos pasirūpino, kad grifai nepristigtų maitos. Gaišo arkliai, jaučiai, kupranugariai ir net du drambliai, nors šie atrodė neįveikiami jokių negandų; mirdavo ir žmonės. Paskui abi armijas vilkosi uodegos, dešimtį kartų ilgesnės už jas pačias: būriai civilių, pirklių, piemenų, kekšių, žmonų su vaikais, o tarp visų tų žmonių, kaip ir tarp kareivių, siautė epidemijos. Vyrai krito nuo dizenterijos, nukarščiuodavo ar paspringdavo vėmalais. Jie uždusdavo, nusikapanodavo išpilti prakaito, mir* Haidarabado kunigaikštystės valdovo titulas. (Čia ir toliau vertėjo pastabos.)

B e r n a r d C or nw e l l

davo iš beprotystės ar todėl, kad visa oda nueidavo pūslėmis. Mirė visi – vyrai, moterys ir vaikai. Net jeigu juos, užuot palaidoję, sudegindavo, galop grifai vis tiek juos rijo, nes amžinai pritrūkdavo laiko ar medžio sukurti gerą laidotuvių laužą, ir tada grifai plėšydavo apkepusią mėsą nuo apanglėjusių kūnų; jeigu lavonus palaidodavo, kad ir kiek akmenų virš jų užversdavo, žvėrys maitėdos atkasdavo išpampusius, pūvančius lavonus, ir grifai riestais snapais nudraskydavo tai, kas likdavo nuo plėšrūnų dantų. Ši karšta kovo diena žadėjo gausybę ėdesio, ir grifai, matyt, tai juto, nes į pavakarę vis daugiau paukščių prisidėjo prie sparnuočių pulko, sūkuriuojančio virš žygiuojančių vyrų. Paukščiai net nemojo sparnais, tik sklendė, keitė kryptį ir laukė – vis laukė, tarsi žinodami, kad netrukus prisikimš pilvus daugybe lavonų. – Prakeikti šlykštūs paukščiai! – keikėsi Šarpas. – Tikros sparnuotos žiurkės. Tačiau niekas iš 33-iojo pulko lengvųjų pėstininkų kuopos jam neatsakė. Visiems trūko kvapo, tad atsakyti tiesiog negalėjo. Priekyje einantys vyrai kėlė tiek dulkių, kad paskutinės gretos duso nuo jų įkvėpdami su šiltu oru, raižančiu ir džiovinančiu gerkles, ėdančiu akis. Dauguma vyrų grifų visai nematė, o kiti buvo tokie pavargę, kad nepastebėjo net būrio kavaleristų, staiga pasirodžiusių už pusės mylios į šiaurę. Raiteliai risčia prijojo iki raudonais žiedais aplipusių medžių guoto, paskui paspartino žingsnį ir nujojo tolyn. Ištraukti iš makščių jų kardai suspindo saulėje, kai jie ėmė tolti nuo pėstininkų, paskui raiteliai staiga sustojo – taip pat nepaaiškinamai, kaip ką tik nujojo greičiau ir pasuko į šalį. Šarpas juos pastebėjo. Tai buvo britų kavaleristai. Lepūnėliai atjojo pasižiūrėti, kaip kaunasi tikri kareiviai.

Šarpo tigras

Priekyje, nuo nedidelės aukštumos, kur melsvo dangaus fone ryškėjo antro raitelių būrelio apybrėžos, iššovė patranka. Ji driokstelėjo įspūdingai, garso banga riaumote nuriaumojo per lygumą. Kai į dangų kilo patrankos dūmų kamuolys, sunkus sviedinys rėžėsi į krūmus, draskydamas lapus ir žiedus į gabalus, pakėlė dulkes nuo perdžiūvusios žemės ir nuriedėjo vis trumpiau pašokdamas į orą, kol galop trenkėsi į išvirtusį gumbuotą medį, ir iš jo pažiro į šalis pūvančios medienos atplaišų lietus. Sviedinys pralėkė gerus du šimtus žingsnių nuo raudonmundurių pėstininkų, bet šūvio garsas sukrėtė nuvargėlius. – Dieve! – pasigirdo balsas paskutinėse gretose. – Kas čia buvo? – Kupranugaris nusiperdė, kad jį kur velnias. O tu ką pamanei? – atsakė kapralas. – Velniškai netaiklus šūvis, – pakomentavo Šarpas. – Mano motina ir ta būtų taikliau iššovusi. – Nežinojau, kad turi motiną, – nusišaipė eilinis Garardas. – Visi turi motiną, Tomai. – Tik ne seržantas Heiksvilis, – paprieštaravo Garardas ir nusispjovė seilėmis, sumišusiomis su dulkėmis. Kareivių kolona stabtelėjo – ne todėl, kad kas būtų davęs įsakymą. Tiesiog patrankos šūvis sutrikdė priekinei kuopai vadovaujantį karininką, ir šis gerai nebežinojo, kur turi vesti batalioną. – Heiksvilį pagimdė ne motina, – niršo Garardas. Jis nusiėmė kiverą* norėdamas nusišluostyti nuo veido dulkes ir prakaitą. Vilnos rankovė kaktoje paliko vos pastebimą raudonų dažų rėžį. – Heiksvilis – velnio išpera, – pridūrė Garardas vėl užsidėdamas kiverą ant baltai pudruotų plaukų. * Aukšta cilindro pavidalo kariška skrybėlė su snapeliu.

B e r n a r d C or nw e l l

Šarpas spėliojo, ar Tomas Garardas bėgs su juo. Dviem vyrams išlikti gyviems didesnė tikimybė negu vienam. O Merė? Ar ji prisidės? Jis daug galvodavo apie Merę, kai negalvodavo apie visus kitus dalykus; bėda ta, kad Merė buvo neperskiriamai susipynusi su visais kitais dalykais, todėl Šarpas sutriko. Merė buvo seržanto Bikerstafo našlė, pusiau indė, pusiau anglė. Ji buvo dvidešimt dvejų, taigi Šarpo bendraamžė – bent jau jis manė, kad juodu to paties amžiaus. Jam galėjo būti dvidešimt vieneri ar dvidešimt treji – gerai nežinojo, nes niekada neturėjo motinos, kuri būtų jam pasakiusi. Aišku, motiną jis turėjo – juk visi turi motiną – bet ne visų motinos yra Londono kekšės, dingstančios vos gimus sūnui. Jam kadaise davė pavardę turtingo globėjo pamestinukų prieglaudoje, kurioje jis užaugo, bet gavęs pavardę Ričardas Šarpas neįsigijo globėjo, tik atsidūrė dvokiančio armijos mėšlo krūvos apačioje. Vis dėlto mano ateitis gali būti šviesesnė, svarstė Šarpas, o Merė mokėjo porą Indijos tarmių. Tai galėjo praversti, jeigu juodu su Tomu išties pabėgs. Raiteliai Šarpui iš dešinės vėl paleido žirgus risčia ir dingo už raudonai žydinčių medžių, palikę vien vėjo nešamą dulkių debesį. Jiems iš paskos riedėjo du arkliais pakinkyti vežimai su lengvomis, šešių svarų sviediniais šaudančiomis patrankomis. Vežimai pavojingai šokinėjo nelygiu paviršiumi. Visas kitas armijos patrankas tempė vos pasivelkantys jaučiai, tad šios judėjo tris kartus greičiau. Vieniša priešų patranka iššovė vėl; šiurpus jos garsas, rodės, lyg kumštis trenkia į įkaitusį orą. Ant kalvos keteros Šarpas matė daugiau priešo patrankų, bet jos buvo mažesnės už tą, kuri ką tik šovė. Šarpas spėjo, kad jos negali pasiekti tokių tolimų taikinių kaip toji didesnė. Tada jis pamatė ore pilką pėdsaką, žybtelėjimą, panašų į vertikalų pieštuko brūkšnį melsvo dangaus dugne, ir su-

Šarpo tigras

prato, kad didžioji patranka tikriausiai šovė tiesiai į jo pusę. Jis dar suprato, kad vėjas per silpnas ir nenuneš sunkaus sviedinio į šalį. Visa tai jam dingtelėjo per sekundę ar panašiai, kol sviedinys lėkė oru. Laiko sureaguoti buvo per mažai, Šarpas tespėjo pagalvoti, kad artinasi mirtis, bet tada sviedinys atsimušė į žemę neprilėkęs dešimties žingsnių iki jo, pašoko jam virš galvos ir nuriedėjo į cukrašvendrių lauką nepadaręs niekam nieko bloga. – Tikriausiai tie šunsnukiai dabar privertė tavo motiną taikyti patranką, Dikai*, – pajuokavo Garardas. – Baigti kalbas! – staiga pasigirdo spigus seržanto Heiksvilio balsas. – Prikąskit savo palaidus liežuvius! Čia tu kalbėjai, Garardai? – Ne aš, seržante. Man trūksta oro. – Tau trūksta oro? – seržantas Heiksvilis atskubėjo palei kareivių gretas ir prisikišo veidu prie Garardo. – Sakai, trūksta oro?! Vadinasi, tu negyvas, eilini Garardai! Lavonas! Vadinasi, iš tavęs nėr jokios naudos nei karaliui, nei tėvynei, bet iš tavęs ir taip niekada nebuvo jokios naudos, trauk tave velniai! Seržantas nukreipė piktą žvilgsnį į Šarpą. – Čia tu kalbėjai, Šarpuk? – Ne aš, seržante. – Niekas jums nedavė įsakymo kalbėti. Jeigu karalius būtų norėjęs, kad jūs kalbėtumėt, būčiau jums pasakęs. Taip parašyta statute, o kas parašyta, nebus nė kirviu ištašyta. Duokš man savo šaudyklę, Šarpuk. Tik greičiau! Šarpas padavė muškietą seržantui. Heiksviliui ėmus tarnauti kuopoje, Šarpas ir nusprendė, kad atėjo laikas bėgti iš armijos. Jį ir taip buvo bepapjaunąs nuobodulys, bet per Heiksvilį jis dar * Mažybinė vardo Ričardas forma.

B e r n a r d C or nw e l l

patyrė ir neteisybės. Šarpui neteisybė nerūpėjo – šiame pasaulyje tik turčiai gali tikėtis teisybės – bet Heiksvilis buvo taip piktybiškai neteisingas, kad visoje pėstininkų kuopoje vargu ar būtum radęs vyrą, kuris nebūtų pasirengęs maištauti. Nuo maišto karius sulaikė vien tai, kad jie žinojo Heiksvilį suprantant šį jų troškimą, norint juos pakelti galvas, o tada už tai nubausti. Mat seržantas puikiai mokėjo išprovokuoti karius įžūliai elgtis, o paskui už tai bausti. Jis visuomet iš anksto nuspėdavo tavo ėjimus ir, taip sakant, laukdavo už kampo su kuoka rankose. Heiksvilis, be jokios abejonės, buvo nelabasis, šėtonas su prašmatniu raudonu munduru, papuoštu seržanto antsiuvais. Tačiau žiūrėdamas į Heiksvilį matei pavyzdingą karį. Tiesa, keistai gumbuotas jo veidas kas kelias sekundes trūkčiodavo, tarsi piktoji dvasia tampytųsi ir purtytųsi po pat įraudusia nuo saulės oda, bet jo akys buvo mėlynos, išpudruoti plaukai baltutėliai it sniegas, niekada neiškrentantis šiame krašte, o uniforma tvarkinga, tarsi seržantas eitų sargybą priešais Vindzoro pilį. Rikiuotės pratimus atlikdavo lyg prūsas: kiekvienas judesys būdavo toks tikslus, toks nušlifuotas, kad jutai malonumą stebėdamas seržantą. Bet tada jo veidas trūktelėdavo, akys sušnairuodavo, ir pamatydavai pro jas spoksantį šėtoną. Kadaise, kai Heiksvilis verbavo kareivius – Šarpas tada su juo ir susipažino – jis slėpdavo savyje glūdintį nelabąjį, bet dabar, kai seržantui nebereikėjo klastų ir gudrybių, siekiant įvilioti jaunus kvailius į armiją, jam buvo nė motais, kad kas nors pamatys, koks jis nedoras. Šarpas stovėjo nekrustelėdamas, kai seržantas nurišo skudurą, kuriuo šaulys saugojo muškietos spyną nuo klastingų raudonų dulkių. Heiksvilis įdėmiai apžiūrėjo spyną, nepastebėjo nieko bloga ir nusisuko nuo Šarpo, kad šio šešėlis nekristų ant ginklo.

Šarpo tigras

Tada apžiūrėjo dar kartą, atlaužė gaiduką ir iššovė neužtaisytą muškietą. Paskui muškieta nustojo jį dominusi, mat pulkelis karininkų pentinais paraginę arklius nujojo prie sustojusios kolonos priekio. – Kuopa! – suriko Heiksvilis. – Kuopa! Ramiai! Vyrai nustojo trepsėję ir stovėjo išsitiesę, kol pro šalį prašuoliavo trys karininkai. Heiksvilis sustingo groteskiška poza: dešinį batą užkišęs už kairio, ištiestomis kojomis, atlošęs galvą ir pečius, atkišęs pilvą į priekį, viena alkūne stengdamasis pasiekti kitą už nugaros. Jokios kitos Karaliaus 33-iojo pulko kuopos vadai dar nevertė atsistoti „ramiai“ pagerbiant praeinančius ar prajojančius karininkus, bet šis Heiksvilio pagarbos ženklas liko nepastebėtas. Karininkų nedėmesingumas nepadarė jokio poveikio seržantui – trijulei nujojus tolyn, jis sušuko kuopai komandą „laisvai“, paskui vėl įsispitrijo į Šarpo muškietą. – Nieko jai neprikišite, seržante, – tarė Šarpas. Vis dar stovėdamas padėtyje „ramiai“ Heiksvilis įmantriai apsisuko ir treptelėjo dešiniu batu. – Ar girdėjai, kaip daviau leidimą kalbėti, Šarpuk? – Ne, seržante. – Ne, seržante. Vadinasi, negirdėjai. Už šį prasižengimą baudžiama rimbu, Šarpuk. Dešinį Heiksvilio žandą supurtė nevalingas traukulys, kas kelias sekundes darkantis jo veidą. Staiga jo išraiška tapo tokia žiauri, kad visi pėstininkų kuopos kareiviai akimirksniu sulaikė kvapą laukdami, kada seržantas lieps Šarpą suimti. Bet tuomet šalimais nusirito priešų patrankos dundesys; sunkus sviedinys taškydamas vandenį į šalis, draskydamas žemę, pasišokinėdamas nulėkė skaisčiai žalių ryžių lauku. Matyt, šis niekam bloga nepa-

B e r n a r d C or nw e l l

daręs, bet įspūdingas sprogimas atitraukė Heiksvilio dėmesį, ir jis pasisukęs žiūrėjo, kol sviedinys sustojo. – Velniškai netaikliai šaudo, – niekinamai tarė seržantas. – Nekrikštai nemoka nutaikyti patrankų. O gal jie žaidžia su mumis. Žaidžia?! – jis net nusijuokė iš tos minties. Šarpas įtarė, kad šitaip seržantą Abdiją Heiksvilį pralinksmino ne laukiamas jaudulys, bet mintis, jog per mūšį vieni žus, o kiti patirs kančių, mat šios nepaprastai džiugino seržantą. Jam patikdavo matyti susigūžusius, išsigandusius vyrus, nes tada jie tapdavo paklusnūs, o seržantas Heiksvilis niekada nesijausdavo toks laimingas, kaip tada, kai kokie nelaimėliai jam paklusdavo. Trys karininkai sustabdė žirgus palei kolonos priekį ir dabar pro žiūronus žvelgė į tolumoje dunksančios kalvos keterą, virš kurios draikėsi išsitaršęs dūmų kamuolys, pakilęs virš iššovusios priešų patrankos. – Čia mūsų pulkininkas, vaikinai, – 33-iojo pulko lengvųjų pėstininkų kuopai pranešė Heiksvilis. – Pats pulkininkas Artūras Velslis, telaimina jį Dievas, nes jis yra džentelmenas, ne taip kaip jūs. Jis atjojo pažiūrėt, kaip jūs kaunatės, tad žiūrėkit, kad kautumėtės, kaip ir dera anglams. – Aš škotas, – suniurzgėjo kažkas iš paskutinių gretų. – Aš girdėjau! Kas tai pasakė?! Heiksvilis žaibavo akimis į kuopos vyrus ir jo veidas nevaldomai trūkčiojo. Jei būtų nusiteikęs nerūpestingiau, būtų išsiaiškinęs, kas prasižiojo, bet susijaudinęs dėl laukiančio mūšio pražangos nepaisė. – Škotas, – pašaipiai tarstelėjo. – Kokį geriausią dalyką kada nors yra matęs škotas? Atsakykit man! Niekas neatsakė.

Šarpo tigras

– Vieškelį į Angliją – štai ką. Šitaip parašyta knygose, o kas parašyta, nebus nė kirviu ištašyta. Jis pakėlė Šarpo muškietą ir pažvelgė į laukiančius karius. – Aš jus stebėsiu, – suurzgė jis. – Nė vienas jūsų nedalyvavot tikrame, rimtame mūšyje, bet anapus tos kalvos tūno daugybė juodaodžių nevidonų, trauk juos velniai. Jiems maga purvinomis rankomis grabalioti jūsų moteris, taigi jei bent vienas jūsų bandys bėgti iš mūšio lauko, jums visiems nudirsiu odą! Iš jūsų liks vien nuogi kaulai ir kraujo balutės. Bet jeigu atliksite pareigą ir vykdysite įsakymus, viskas bus gerai. O kas čia duoda įsakymus? Seržantas laukė atsakymo. – Karininkai, seržante, – galop ryžosi atsakyti eilinis Malinsonas. – Karininkai? Karininkai?! – Heiksvilis nusispjovė rodydamas savo niekinamą požiūrį į tokį atsakymą. – Karininkai čia tam, kad parodytų, dėl ko mes kaunamės, nes jie – džentelmenai. Tikri džentelmenai! Turtingi, gerai išauklėti vyrai, o ne skatiko kišenėje neturintys smuklės padavėjai ir raudonmunduriai kišenvagiai, tokie kaip jūs. Įsakymus duoda seržantai. Ant seržantų laikosi visa armija. Atminkite tai, vaikinai! Netrukus jūs kausitės mūšyje su pagoniais ir jeigu nepaisysite mano įsakymų, būsite lavonai! Seržanto veidas ėmė groteskiškai trūkčioti, žandikaulis staiga persikreipė, ir Šarpui, žiūrint į seržanto veidą, dingtelėjo, ar Heiksvilis šitaip daugiažodžiauja ne iš baimės. – Bet nenuleiskite nuo manęs akių, vaikinai, – kalbėjo toliau seržantas, – ir jums nė plaukas nuo galvos nenukris. Žinot kodėl?

Cornwell, Bernard Co-207 Šarpo tigras: [romanas] / Bernard Cornwell; iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. – Vilnius: Vaga, 2010. – 432 p. ISBN 978-5-415-02143-7 Kovos, įtampa, pavojai, nutrūktgalviški nuotykiai – visa tai tampa Ričardo Šarpo kasdienybe, kai jį kariuomenės vadai išsiunčia į pavojingą misiją. UDK 820-3