Nusikaltimu metrastininke by UAB Leidykla VAGA

Suzane Rindell

Nusikaltimu , . v

metrastininke Iš anglų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman

vilnius 2014

UDK 821.111(73)-31 Ri96

All rights reserved including the right of reproduction in whole or in part in any form. This edition published by arrangement with Amy Einhorn Books, published by G.P. Putnam’s Sons, a member of Penguin Group (USA) LLC, A Penguin Random House Company.

Versta iš: The Other Typist Suzanne Rindell

Skiriu savo tėvams, Arthurui ir Sharon Rindell. Esu Jums už viską nepaprastai dėkinga.

jos tvirtina, esą rašomoji mašinėlė pasiglemžia mūsų moteriškumą. Pakanka užmesti akį ir aišku kaip dieną, kaip joms, toms tariamoms moteriškų dorybių ir dorovės apskritai sergėtojoms, galėjo į galvą šauti tokia mintis. Rašomoji mašinėlė – nesvarbu, Underwood, Royal, Remington ar Corona firmos – tėra užsispyręs, pasipūtęs įrenginys aštriais dėžiškais kampais, stokojantis bet kokio grakštumo ir šiaip moteriškų formų. Ką jau kalbėti apie tvirtas geležines jos rankas, kuriomis negailestingai tvatija vieną puslapį po kito. Negailestingai. Gailestis rašomajai mašinėlei svetimas. Nesakau, kad ir aš puikiai pažįstu šį jausmą, nes mano darbas veikiau susijęs su priešingomis emocijomis. Kalbu apie įtariamųjų prisipažinimus. Žinoma, prievarta aš jų neišgaudavau – tai jau policijos seržanto reikalas. Arba vyresniojo detektyvo. Pagaliau nesvarbu, bet tai tikrai buvo ne mano daržas ir ne mano pupos. Mano pareiga – kuo tyliau atlikti savo darbą. Taip tyliai, kad perrašinėjant stenografijos medžiagą girdėti tik kaip 7

tvaksi mašinėlės klavišai. Kad ir kiek to triukšmo, jį keldavau ne aš, nes tik moteris – reiškinys, kurį seržantas, atrodo, pastebėdavo tik tardymo kabinete, kur vos palietęs man petį išdidžiai ir iškilmingai pareikšdavo: Apgailestauju, Rouze, kad jūs, moteris, privalote klausytis tokių dalykų. Jis turėdavo galvoje išprievartavimą, apiplėšimą ar kokį kitą nusikaltimą, kurį padaręs įtariamasis būdavo ką tik prisipažinęs. Mūsų apylinkėse, Manhatano rajone, Žemutiniame Istsaide, retai kada kildavo noras išgirsti apie dar vieną piktadarystę. Suprantu, kad vadindamas mane dama policijos seržantas paprasčiausiai stengėsi būti mandagus. Anuomet ėjo 1924-ieji – netrukus turėjo prasidėti 1925-ieji – o aš buvau tarp to, kas tomis dienomis atitiko damos ir paprastos merginos įvaizdžius. Skirtumą iš dalies lėmė išsilavinimas, kurį, baigusi Astorijos stenografuotojų kolegiją, nors ir didžiai kuklindamasi, vis dėlto galėjau tvirtinti turinti, o iš dalies aplinka ir turtinė padėtis. O visu tuo aš, našlaitė su penkiolikos dolerių savaitiniu uždarbiu, nieku gyvu negalėjau pasigirti. Pagaliau dar buvo ir darbo klausimas. Pagal įsigalėjusią to meto tradiciją, dama galėjo turėti pomėgių, bet darbo – niekuomet, o štai aš norėdama išlaikyti stogą virš galvos ir dar reguliariai maitintis privalėjau žūtbūt į darbą įsikibusi nagais jį išsaugoti. Galbūt tos uoliosios dorovės sergėtojos tai ir turėjo galvoje tvirtindamos, esą rašomoji mašinėlė pasiglemžia mūsų moteriškumą – ji plėšte išplėšia mus iš namų ir nubloškia ne į siuvimo fabrikus ar skalbyklas, o į advokatų kontoras ar apskaitos biurus, kurių slenkstį dar taip neseniai mindavo tik vyriška koja. Mašinėlė padėjo mums išsinarplioti iš painių prijuosčių raištelių, jas iškeitėme į pastandintas palaidines ir vienodus pilkšvai rudus jūreiviškus sijonus, pavertusius mus belytėmis būtybėmis. Mūsų visuomenės dorovingosios baiminosi, esą nuolat supamos naujų 8

technologijų keistenybių – stenografijos įrenginių, mimeografų, pneumatinio pašto vamzdžių – prarasime moterišką jautrumą, o mūsų minkštos širdys, godžiai mėgdžiodamos visą tą geležį, varį ir plieną, žiūrėk, netruks surambėti. Pritariu minčiai, kad darbas rašomąja mašinėle gražiąją lytį įvedė į šiaip jau vyrišką darbo aplinką – štai kad ir policijos nuovadą, kurioje mes, moterys, dirbančios mašininkėmis, sudarome mažumą. Neabejoju, jog esate girdėję apie vieną kitą Manhatano policijos matroną – tas susenusias tuklias moterėles, pasamdytas ginti vyrų, apkaltintų neteisėta veikla, paprastai visuomet susijusia su prostitucija. Tiesa, policijos seržantai ne itin linkę pasikliauti moterimis, todėl paprastai jų paslaugų atsisako. Jei nebūtų reikėję spausdinti mašinėle tokios gausybės dokumentų, mūsų apylinkėje, tikiu, nebūtų dirbusi nė viena moteris. Rašomoji mašinėlė lyg pasas, atveriantis kelią į pasaulį, kuris kitu atveju tokiai kaip aš, neabejoju, būtų užgintas. Tik prašau suprasti mane teisingai, spausdinti mašinėle anaiptol nėra bukas ar perdėm vyriškas darbas. Tiesą sakant, galima net tvirtinti, kad mašininkės profesija (reikia klausyti, ką kalba kiti, skoningai ir grakščiai pirštais šokinėti mašinėlės klavišais) galbūt yra viena kultūringiausių, kokias šiuolaikinis pasaulis apskritai gali pasiūlyti moteriai. Be to, mašininkėms daugiau dėl nieko nebetenka rūpintis; savo darbą išmananti mašininkė žino savo vertę. Kaip moteris ji jaučiasi laiminga, nes gauna visai neblogą atlygį. Kad ir kaip ten būtų, rašyti mašinėle nėra vyriškas darbas, antraip tuo užsiimtų daugiau vyrų. Prie mašinėlės beveik visuomet aptiksi į kuprelę susimetusią moterį, štai kodėl galima daryti išvadą, kad tai perdėm moteriška veikla. Per visą savo darbo praktiką teko sutikti vos vieną vyriškos lyties mašininką, tiesa, ir šio moteriškai apvalios kūno formos dar mažiau pritiko 9

paprasto policininko darbui nei manosios. Jau nuo pat pradžių jaučiau, kad darbe tas vyrukas ilgai neužsibus. Jo nervų sistema buvo jautri it mažyčio paukštelio, o rūpestingai išpuoselėtus ūsus, nekyla abejonės, kasdien prižiūrėjo kirpėjas. Ant batų mūsų mašininkas avėjo baltus, puikiai prižiūrimus antkurpius. Jau antrąją jo darbo dieną nuovadoje vienas įtūžio pagautas nusikaltėlis apspjovė juos tabako kramtalu. Buvo skaudu žiūrėti, kaip akimirksniu išblyškęs vyrukas mandagiai atsiprašė ir išskubėjo į tualetą. Po šio įvykio darbe jis ištvėrė vos savaitę. Balti antkurpiai, nepritariamai purtydamas galvą nesiliovė bambėti seržantas. O štai iš lėto kinkuodamas galva jis neretai išreikšdavo pasitikėjimą ir pritarimą. Baltiems antkurpiams čia ne vieta, – seržantas nė nemanė būti mandagus ir aš supratau, kad mano viršininkas slapčia džiaugiasi atsikratęs tuo dabita. Žinoma, tąsyk neišdrįsau jam priminti, jog ir mūsų vyresniojo detektyvo antkurpiai ne mažiau balti. Nors vyresnysis detektyvas ir seržantas buvo dvi itin skirtingos asmenybės, įtariau, kad jau senokai juodu sieja kažkokie migloti saitai. Stengiausi niekaip nė vieno jų neišskirti, nes baiminausi galinti sukelti grėsmę ir taip trapiam jų bendradarbiavimui. Atvirai pasakysiu, geriau jaučiausi seržanto draugijoje. Jis buvo kiek vyresnis, be to, man rodė didesnį palankumą, nei derėtų vedusiam vyrui, tačiau, regis, tai buvo veikiau tėviškas dėmesys; kita vertus, policijos seržanto postą tam vyrui tikriausiai padėjo pasiekti jo įgimtas teisingumo jausmas, o jis pats buvo nuoširdžiai įsitikinęs, jog atsakomybė už mūsų didžiulio miesto tvarką gula vien ant jo pečių. Maža to, seržantas mielai palaikė deramą tvarką ir labai didžiavosi, kad griežtai paiso taisyklių. Štai, tarkime, praeitą mėnesį jis laikinai nuo darbo nušalino vieną policijos patrulį, atimdamas iš vargšelio visos savaitės uždarbį vien todėl, kad šis už grotų 10

įkištam benamiui vogčia padavė sumuštinį su kumpiu. Nesunku suprasti tokį patrulio poelgį: areštinėje atsidūręs bėdžius atrodė ypač apgailėtinai: pro plonytes marškinių draikanas ryškiai prasišvietė šonkaulių kontūrai, o tamsiose akiduobių gelmėse it stiklo rutuliukai ridinėjosi godžios bado išsekinto žmogaus akys. Seržantui, žinoma, niekas bent jau į akis nedrįso prikišti nekrikščioniško elgesio, tačiau, regis, jis pastebėjo priekaištingus aplinkinių žvilgsnius. Penėdamas tokią žmogystą leidi suprasti, kad neverta nei sunkiai triūsti, nei paisyti taisyklių, o mes nieku gyvu negalime paminti šių nuostatų, – priminė seržantas. Vyresnysis detektyvas tarnybos rangu buvo viršesnis už policijos seržantą, tačiau iš šalies to nebuvo galima pasakyti. Ne vieną bauginęs seržantas nebuvo aukšto ūgio, nors taip neatrodė. Apie juosmenį susikaupę riebalai tėviškai raminamai pūpsojo išvirtę virš uniformos kelnių diržo. Į vairą panašūs ūsai pastaruoju metu būdavo nuolat pribyrėję druskos ir pipirų. Į viršų užriesti ūsai ir žemyn nutįsusios žandenos – ne itin šiuolaikiška išvaizda, tačiau nuolat kintanti mada seržantui, regis, buvo nė motais, jis nė nemanė jos vaikytis. Sykį vartinėdamas laikraštį seržantas lyg pats sau burbtelėjo, esą šių dienų mada yra akis badantis mūsų tautos nuosmukio pavyzdys. O štai vyresnysis detektyvas ūsų neturėjo, jo veidas buvo švariai nuskustas, be mažiausių šeriukų – toks įvaizdis labiau atliepė paskutinės mados šauksmą. Su mados reikalavimais derėjo ir žaismingai neklusnūs detektyvo plaukai, šukuojami atgal ir sutepti žele. Beveik visuomet viena ar dvi sruogelės, išsivadavusios iš tankaus kuokšto, krisdavo ant akių, atrodytų, vien tam, kad jų savininkas galėtų ranka persibraukti plaukus ir vėl atmesti juos atgal. Didžiulis randas nuo kaktos vidurio iki akies keistai paryškino veido bruožus. Tai buvo dar jaunas vyras, už mane vyrėlesnis vos vieneriais ar dvejais metais. Tarnyboje detektyvas nepriva11

lėjo dėvėti uniformos kaip paprastas policijos pareigūnas. Šiaip jis rengėsi skoningai, nors keistokai: atrodė tarsi būtų ką tik išlipęs iš lovos ir paskubomis apsivilkęs kaip papuola. Šis žmogus visas, net ir baltieji antkurpiai, kurie, reikia pripažinti, niekada nebuvo tokie balti ir švarūs kaip jau minėto mašininko, dvelkė vangiu nerūpestingumu. Negalėjai prikišti, kad detektyvas nepaiso higienos, anaiptol – jis tik nesuko galvos ir nesivaikė nepriekaištingos tvarkos. Tiesą sakant, nors visuomet susiglamžęs ir suveltais plaukais, buvau tikra, kad švarai detektyvas neabejingas. Jam palinkus per mano stalą, mano nosis neretai pagaudavo Pears’ muilo gūsį. Kai sykį nesulaikiusi liežuvio už dantų pasiteiravau, ar šios rūšies muilas nėra skirtas moterims, detektyvas visas nuraudo ir, regis, šią mano pastabą pernelyg skaudžiai paėmė į širdį, nors, prisiekiu, aš nė nemaniau iš jo tyčiotis. Jis nieko neatsakė ir mažne dvi savaites kaip įmanydamas manęs vengė. Tiesa, po to lemtingo karto daugiau nuo jo Pears’ muilo aromatas nesklido. Kai kitąsyk detektyvas vėl palinko per stalą – šiukštu, ne pasikalbėti, o tylomis paimti vieną iš mano pranešimų – užuodžiau jau kitokio muilo kvapą; šįsyk detektyvas dvelkė brangiais cigarais ir sena oda. Viena iš priežasčių, kodėl, užuot rinkusis detektyvą, mieliau laiką leisdavau seržanto draugijoje, buvo ta, kad pirmasis paprastai tyrinėdavo žmogžudystes, vadinasi, jo pakviesta eiti į tardymo kabinetą neišvengiamai turėdavau klausytis žmogžudžio prisipažinimų. Kitaip nei seržantas, iš kurio, pakviesta dalyvauti varginančiame tardymo procese, sulaukdavau gausybės atsiprašymų, vyresnysis detektyvas neišspausdavo nė menko paguodos žodelio. Tiesą sakant, kartkartėmis jo balse netgi pasigirsdavo užuomina apie iššūkį. Iš pažiūros šis vyras atrodė neapsakomai energingas ir praktiškas žmogus. 12

Vyrai mus vadina silpnąja lytimi, nors labai abejoju, ar jiems kada nors šovė į galvą, jog mes, moterys, tų nusikaltėlių prisipažinimų privalome klausytis net po du kartus. Pirmą, kai tekstas renkamas stenografijos įrenginiu, o antrą – kai tą patį tekstą tenka aiškia anglų kalba perrašyti rašomąja mašinėle, nes, pasirodo, vyrams per sunku skaityti stenogramą. Visi ženklai stenogramų ritiniuose jiems atrodo nelyginant neįskaitomi hieroglifai. Man vis tiek, jog tenka rašyti ir perrašyti tas pačias istorijas, nors ir suprantu, kad turėtų rūpėti, nes artėjant pietų metui dar sykį iki smulkmenų prisiminti, kaip kas nors ką nors nudūrė ar pasmaugė, nėra pats maloniausias užsiėmimas. Taip jau yra, kad vos nusprendę nebeneigti savo kaltės ir galiausiai viską prisipažinti, įtariamieji paprastai su visomis smulkmenomis papasakoja savo painius nusikalstamus veiksmus. Nesu jautrumo netekusi storžievė, todėl nesiruošiu mėgautis tokiomis siaubingomis detalėmis, nors iš paskutiniųjų stengiuosi neparodyti, jog man koktu, kitaip, tuo visai neabejoju, detektyvas netruktų nuspręsti, kad dėl visko kalta perdėm silpna moteriška mano prigimtis. Galiu jus patikinti, kad nors ir esu moteris, šiuo požiūriu tikrai nesu silpna. Tenka pripažinti, kad liejantis panašių prisipažinimų upėms ir upeliams, kai be manęs jų klausosi dar vienas žmogus, prieš mano pačios valią įsiviešpatauja intymi nuotaika, nors tokiomis akimirkomis dalytis su vyresniuoju detektyvu nėra malonu. Neretai jo į kampą užspeistas tardomasis prisipažįsta nužudęs moterį, o tada dar iki smulkmenų iškloja visą tiesą, kaip prieš tai su auka išdarinėjo visokius pasibaisėtinus dalykus. Klausantis žudiko, žvėriškai užpuolusio jauną moterį, išpažinties kabinete, regis, ima stigti oro ir užima kvapą. Retsykiais įtariamajam iš užmaršties keliant kokią itin siaubingą smulkmeną, pastebėdavau į save įsmeigtą ramų, šalčiu stingdantį detektyvo žvilgsnį. 13

Tokiomis akimirkomis pasijusdavau nelyginant mokslinio eksperimento auka. Arba vienas iš tų pastarosiomis dienomis itin išpopuliarėjusių psichologijos tyrimų objektų. Tada pasitempdavau, dar įnirtingiau puldavau tvaksėti mašinėle ir sukaupusi visas jėgas stengdavausi nekreipti į jį dėmesio. Kitaip nei seržantui, neatrodė, kad detektyvui būtų rūpėję, jog pasibaisėtinos įtariamųjų išpažintys mano perdėm moteriškai sielai galėtų kaip nors pakenkti. Tiesą sakant, apskritai nesupratau, kodėl jis su tokiu susidomėjimu mane tyrinėjo. Turbūt spėliodavo, ar tik jo akyse nenualpsiu ir nekrisiu veidu į mašinėlę. Kas ten žino, galbūt net susilažindavo su kitais pareigūnais, ištversiu ar ne. Kad ir kaip ten būtų, gyvename moderniame pasaulyje, kuriame moterims be pareigos nuolat alpėti atsirado ir daugiau ką veikti, todėl visa širdimi troškau, jog, be kitų šiuolaikinių įpročių, detektyvas dar ir liautųsi į mane žvilgčiojęs it smalsus šunytis ir leistų man ramiai dirbti savo darbą, su kuriuo, tiesą sakant, visai gerai susitvarkydavau. Paprasta rašomąja mašinėle per minutę sugebėdavau išspausdinti apie šimtą šešiasdešimt žodžių, o stenografijos įrenginiu – iki trijų šimtų. Be to, nusikaltėlių prisipažinimai man nedarydavo perdėm didelio įspūdžio. Kaip ir rašomosios mašinėlės, manęs reikėjo, kad kuo tiksliau užfiksuočiau nuogus nešališkus duomenis, kurie vėliau būtų panaudoti teisme. Į popieriaus lapą perkeldavau tai, kas galiausiai tapdavo visiems žinoma tiesa. Suprantama, turėjau saugotis, kad panūdusi garbės tų faktų nepanaudočiau netinkamai ir nepradėčiau dėl to pūstis. Sykį išėjusi iš tardymo kabineto garsiau nei pati to norėjau šūktelėjau vyresniajam detektyvui: „Tikiuosi, nemanote, jog esu žiopla geltonsnapė.“ „Atsiprašau?“ – nustebęs detektyvas grįžtelėjo ir kurį laiką akimis klajojo manimi aukštyn žemyn, o jo žvilgsnis pasidarė 14

panašus į mokslininko. Galop žingtelėjo prie manęs, sakytum būtume seni bičiuliai, ore vėl pasklido parfumerinis cigarų ir senos odos kvapas. Paskubomis pasitempiau, negarsiai krenkštelėjau ir kaip įmanydama stengiausi išlaikyti pusiausvyrą. „Na, tik priminiau, kad nesu geltonsnapė. Visos tos kalbos manęs nėmaž negąsdina. Nė trupučio. Nesu kokia isterikė, pažadu nenualpti, man tikrai neprireiks amoniako.“ Pastarąjį sakinį išbėriau siekdama didesnio įspūdžio; nuovadoje amoniako apskritai nebuvo, o ir šiaip abejoju, jog mūsų dienomis dar kas nors nešiotųsi jo kišenėje. Tiesa, netrukus supratau mažumėlę perlenkusi lazdą. Mano žodžiai nuskambėjo perdėm dramatiškai, todėl pati to nenorėdama pasirodžiau kaip tikra isterikė, nors ką tik dievagojausi tokia nesanti. „Panele Beiker... – tarė vyresnysis detektyvas. Tiesa, kiti žodžiai kažkur užstrigo. Kelias akimirkas jis neatplėšė nuo manęs akių. Galiausiai, sakytum jam kas nors būtų žnybtelėjęs, išpyškino: – Nėmaž neabejoju, jog nė nemirktelėjusi sugebėtumėte išklausyti net ir paties Džeko Skerdiko išpažintį.“ Nespėjau nė tinkamai atsikirsti, kai apsisukęs ant kulno vyresnysis detektyvas nuskubėjo tolyn. Nesu tikra, ar tai buvo komplimentas. Dirbdama policijos nuovadoje esu prisiklausiusi išties nemažai sarkazmo. Atrodo, vyresnysis detektyvas paprasčiausiai iš manęs pasišaipė. Apie Džeką Skerdiką neteko daug girdėti. Sklido kalbos, kad tas žmogus sugebėjo neįtikėtinai meistriškai valdyti peilį. Norėdama kuo greičiau pamiršti šį mažytį nutikimą, daugiau apie tai neužsiminiau. Nuovadoje kone netrikdomas kunkuliavo įprastinis gyvenimas: seržantas ir toliau, nors mažumėlę suvaržytai, bendradarbiavo su vyresniuoju detektyvu, o šis, lyg nieko nebūtų nutikę, kaip ir anksčiau kalbėjo su manimi mandagiai, nors trumpai ir atžariai. 15

Viskas, regis, ėjosi kaip sviestu patepta, kol sykį darbe pasirodė antroji mašininkė. tą pačią akimirką, kai atėjusi į pokalbį dėl darbo ji įžengė pro duris, mane nusmelkė mintis, kad kažkas nutiks. Tąsyk moteris atrodė nepaprastai rami ir tyli, tačiau nuojauta kuždėjo, jog tai tyla prieš audrą. Ji buvo tamsus epicentras kažko, apie ką tąsyk dar niekas nenumanė ir ničnieko negalėjo pasakyti, vieta, kurioje buvo pavojingai susimaišęs karštis ir šaltis, viską aplinkui sprogdinanti jėga. Galbūt klydau pavadindama ją antrąja mašininke, nes per visą mano darbo laiką nuovadoje būta ir kitų. Aš ir pati buvau viena iš trijų. Pirmoji – keturiasdešimtmetė Airisė, lieso veido, aštraus smakro ir pilkšvų paukštiškų akių moteris. Ji kasdien ryšėdavo vis kitos spalvos moterišką kaklaraištį. Prireikus mielai sutikdavo papildomai padirbėti, o tai, žinoma, buvo didžiai vertinama. (Nusikaltėliai nepaiso nei savaitgalių, nei valstybinių švenčių, – mėgdavo juokauti seržantas.) Kiek žinoma, Airisė niekuomet nebuvo ištekėjusi, o ir sunku įsivaizduoti, kad santuoka kada nors galėjo būti jos gyvenimo tikslas. Kita buvo vardu Merė, daugeliu atžvilgiu Airisės priešingybė. Merė buvo apkūni, visada geros nuotaikos jauna moteris. Ji mažumėlę šlubčiojo, nes vaikystėje kairę koją pervažiavo autobusas. Nors tik trisdešimties metų, ji jau buvo spėjusi net du kartus ištekėti – pirmasis vyras paspruko su kažkokia choriste. Negalėdama surasti sutuoktinio, ji numojo ranka į skyrybas ir neišsiskyrusi ištekėjo už antrojo vyro vardu Horacijus, kuris buvo jai geras, tačiau sirgo podagra. Merė dirbo nuovadoje, nes nepuoselėjo nė menkiausių iliuzijų, kad Horacijus gali ją aprūpinti. Ji buvo jausminga moteris, ištekėjusi iš meilės, nors reikia pasakyti, kad negailestinga vyro liga vis dažniau prikaustydavo 16

jį prie lovos. Už akių buvo šaipomasi, esą Merė suknežinta koja ir Horacijus ištinusia pėda drauge galėtų smagiai sutrypti kadrilį. Prie Merės, žinoma, niekas nedrįsdavo taip bjauriai šaipytis, tačiau ji buvo nekvaila ir viską jautė. Seniai buvo nusprendusi apsimesti, esą patyčios jai nė motais. Su visais stengėsi palaikyti bičiuliškus santykius, todėl nuovados darbuotojai mėgo su ja dirbti. Na, o trečia mašininkė, žinoma, buvau aš. Nuovadoje dirbau šiek tiek ilgiau nei dvejus metus, tačiau spėjau užsitarnauti greičiausios ir kruopščiausios mašininkės vardą. Visos trys be didesnių pastangų sugebėjome patenkinti kanceliarinius nuovados poreikius, uoliai mašinėle barškindamos sąskaitybos, prisipažinimų tekstus ir įvairius laiškus. Buvome išties profesionalios mašininkės, kol mus, kaip sakoma, sukrėtė Volstedo aktas*. Iš pradžių nuovadoje šio įstatymo nebuvo itin paisoma, jo vykdymas netgi buvo kuriam laikui atidėtas. Policijos patruliai niurnėjo ir nelabai stengėsi talkinti Antirestoranų lygai**, pasišovusiai krašte vieną po kito užsukti visus kranelius. Aptikę siaurakaklių butelių su džinu pareigūnai neretai apsiribodavo įspėjimu ir, žinoma, pasirūpindavo konfiskuoti įrodymus. Nors Krikščionių moterų sąjunga dėjo daug pastangų įskiepyti tautai mintį, esą alkoholyje tūno pats nelabasis, anaiptol ne visi buvo tokios nuomonės. Net ir teisėjai ne visada įstengdavo aptikti savyje tiek įniršio, kad įstengtų sąžiningai nubausti kontrabandininkus, atvirai ir sumaniai nusižengusius įstatymams. Neatrodo keista, jei po sunkios darbo dienos žmogui norisi išlenkti taurelę, – sykį garsiai, kad visi girdėtų, išpyškino vyresnysis detektyvas ir vangiai trūktelėjo pečiais. * Volstead Act – prohibicijos įstatymas, priimtas 1919 m. spalio 29 d. JAV Konstitucijos 18 pataisos nuostatoms įgyvendinti. (Čia ir toliau – vert. pastabos.) ** Anti-Saloon League – prohibicijos šalininkų organizacija JAV. 17

Kurį laiką viskas taip ir buvo. Retsykiais pasklisdavo gandas, kad kuris nors kvartalo gyventojas – neretai šeimos vyras ir tėvas – buvo sučiuptas prekiaujant namine ir paleistas vos trinktelėjus per krumplius. Niekas nė nemanė imtis griežtesnių priemonių. Tiesa, sakoma, kad girgždantį ratą būtina sutepti, ir galiausiai tuo ratu tapo vyriausiojo advokato padėjėja Meibelė Vilebrant, o taukais – mūsų nuovada. Negalėčiau tvirtinti, jog viską žinau apie tos moters teisinę karjerą, tačiau iš to, ką teko skaityti spaudoje, supratau, kad ponia Vilebrant paprastai imasi menkai nagrinėtų bylų, kuriomis tingesni ir išmintingesni jos kolegos vyrai nieku gyvu nenori apsisunkinti gyvenimo, ir tiria jas itin netikėtu kampu. Man regis, visai suprantama, kodėl ponia Vilebrant tapo pasmerktų bylų angelu sargu: šiaip ar taip, ji buvo moteris, o moteris, imdamasi nepopuliarių bylų, beveik niekuo nerizikuoja. Visai kas kita, kai profesinėje veikloje susimauna vyras. Tiesa, ponia Vilebrant nė nemanė susimauti, ji jau buvo spėjusi įrodyti, kad sugeba už save pakovoti ir yra nepaprastai sumani. Nepavykus koja kojon žengti su miesto meru Hailanu, jai iš dalies pasisekė tai padaryti su jo žmona Mirjama. Jiedvi sukėlė tokią sumaištį, kad galiausiai Niujorkas, virtęs pirmuoju sausu miestu, tapo sektinu pavyzdžiu visai tautai. Apie tai pasakoju todėl, kad dėl tokios politinės nuostatos mūsų nuovada buvo pasirinkta kaip ypatingas kilnaus eksperimento instrumentas. Štai ką turėjau galvoje sakydama, kad tapome taukais ponios Vilebrant girgždančiam ratui sutepti. Buvo priimtas sprendimas ir mes tapome pirmuoju būriu, turinčiu imtis griežtų priemonių mieste. Privalėjome būti pavyzdys kitoms nuovadoms. Mums buvo skirta daugiau darbo jėgos, nes privalėjome iššniukštinėti visus pagrindinius kvartalo barus ir masinių susibūrimų vietas. Policijos nuovada yra 18

keista vieta, ji veikia recepto principu: prireikia laiko surinkti sudedamąsias dalis, o tada jau nusistovi harmonija. Mūsų nuovados policininkai anaiptol neapsidžiaugė išgirdę naujieną, jog bus priimta daugiau darbuotojų, o dar labiau juos gąsdino mintis, kad teks puldinėti žmonių susibūrimo vietas, nes taip galima užsitraukti dar didesnę gyventojų neapykantą, tačiau kito pasirinkimo nebuvo ir teko nuolankiai paklusti. Kai vyrai nuovadoje niurnėjo dėl tokių pokyčių, seržantas, regis, itin rimtai pažvelgė į naują užduotį. Manau, ši jam galėjo suteikti galimybę siekti naujų profesinių aukštumų, be to, jis jautė ir moralinę pareigą. Ir štai atėjo lemtinga diena, kai seržantas paskelbė, jog kiekvienas, kuris kirsdamas Niujorko ir Naujojo Džersio valstijų sieną bus sučiuptas tegul ir su vienu buteliu viskio, sulauks bausmės pagal įstatymą. Dėl šio potvarkio didžiulis krūvis teko ne tik mūsų nuovados pareigūnams, bet ir mašininkėms. Tiesa, tai nutiko kiek anksčiau, kol dar nebuvo užplūdęs toks kanceliarinio darbo srautas, o sulaikymo kameros nebuvo spėjusios tapti kontrabandininkų susibūrimo vieta, kur svarstomos pačios įvairiausios strategijos, kaip ateityje nepakliūti policijai į nagus. Štai tada seržantas ir paskambino į įdarbinimo agentūrą vildamasis, kad ši galės pasiūlyti dar vieną mašininkę. kai odalė atėjo į pokalbį dėl darbo, ji dar nebuvo trumpai nusikirpusi plaukų. Antraip labai abejoju, ar seržantas būtų ją priėmęs į darbą, nors vyresniajam detektyvui, esu tikra, plaukai anaiptol nebūtų trukdę. Net kai Odalė dar nebuvo nusikirpusi trumpai, man pasirodė, kad vyresniajam detektyvui patiko jos šokiruojanti šukuosena, kaip, beje, ir jos savininkė. Pamenu akimirką, kai Odalė nusiėmė skrybėlaitę ir parodė juodus kaip degutas plaukus, jau tąsyk pakirptus panašiu stiliumi. Ilgumo sulig smakru brėžėsi itin griežta, tvarkinga linija. 19

Pamenu, pagalvojau, kad tokia šukuosena Odalės veidui suteikia rytietiškų bruožų, ypač akims. O plaukai taip kerinčiai žvilgėjo, kad ji atrodė tarsi su emaliuotu šalmu. Man neprasprūdo pro akis, kaip per kabinetą išdidžiai žengiančią Odalę vyresnysis detektyvas godžiai nulydi akimis. Tą dieną jis net kelis kartus pagyrė merginą už drąsą. Seržantas nieko nepasakė, tik per pietus pusbalsiu sumurmėjo, esą vyrai turi klaidingą nuomonę apie trumpaplaukes moteris. Tiesa, tai nutiko vėliau. Kaip jau minėjau, tą dieną, kai Odalė atėjo į pokalbį dėl darbo, jos plaukai dar nebuvo trumpai nukirpti. Patį pirmą kartą jos veidas buvo nežymiai papudruotas, o plaukai tvarkingai sudėti į šinjoną. Kaip dabar matau: Odalė mūvėjo baltas pirštinaites, buvo pasipuošusi brangia moteriška eilute, puikiai derančia prie žydrų akių, tačiau didžiausią įspūdį paliko jos balsas, nes jau anuomet geriausiai atskleidė tikrąją merginos esybę, kurią supratau anaiptol ne iš karto. Odalė kalbėjo prikimusiu tarškančio tembro balsu, vertusiu iš arti akimis sekti vaikišką jos lūpų linkį, nes negalėjai būti tikras, kad gerai supranti, ką ji kalba. Kai kas nors ją prajuokindavo arba šiaip pradžiugindavo, jos balsas tarsi melodija, apimanti visą gamą, imdavo staiga kilti ir leistis, sakytum kas nors būtų skambinęs pianinu. Viskas atrodė susipynę į viena: ir naivi nuostaba, ir demoniškas sąmokslas. Visus jos klausytojus tai veikdavo tarsi nuodai. Būdavo, pasvarstau, o ir dabar dar retkarčiais pagalvoju, ar balsą ji specialiai lavino ne vienerius metus, ar tokį turėjo iš prigimties. Pokalbis su Odale buvo trumpas. Sunku įsivaizduoti, kad seržantui ar vyresniajam detektyvui apie moterį, kurią ketina priimti į darbą, rūpėtų sužinoti ką nors daugiau, nei tai, kaip greitai ji geba spausdinti mašinėle (Odalės sugebėjimai buvo patikrinti laikmačiu, o ji be paliovos garsiai juokėsi, lyg jie būtų 20

sugalvoję juokingiausią ir išradingiausią žaidimą pasaulyje) ar yra tinkamos išvaizdos ir ar padoriai elgiasi. Daugiau naująja mašininke nebuvo reikalo domėtis. Turėdama tokį balsą Odalė akimirksniu sužavėjo abu vyrus. Kai šie pasiteiravo, ar jai nebus atgrasu klausytis itin nemalonių nusikaltėlių pasakojimų, moteris tik pratrūko skambiu juoku, kuriam įkandin pasigirdo jau minėtas kimus balsas, kai pašmaikštavo nesanti kokia išlepėlė, o malonių ji norėtų nebent pietų Mokino užeigoje. Man asmeniškai tai nepasirodė itin sąmojinga, tačiau seržantas su vyresniuoju detektyvu sutartinai nusikvatojo, jau iš pradžių, kaip man pasirodė, nerdamiesi iš kailio jai patikti. Vėliau netyčia nugirdau jų pokalbį, kad Odalė priimta ir nuo pirmadienio pradės dirbti. Tą pačią akimirką, prisiekiu, naujoji mašininkė akimis perbėgo per kabinetą, o kai trumpam prikaustė mane žvilgsniu, jos lūpų kampučiuose šmėstelėjo vos pastebima šypsenėlė. Tiesa, šis įspūdis buvo trumpalaikis, o vėliau apskritai buvo sunku pastebėti, kad ji bent kartelį žvilgtelėtų į mano pusę. Po paraliais, graži mergaitė, – Odalei išėjus tarstelėjo vyresnysis detektyvas. Jo apibendrinimas buvo trumpas, tačiau it pirštu į akį, nes aš neatkreipiau į tai dėmesio. Už Odalę buvau jaunesnė – galbūt net kokiais penkeriais metais, tačiau žodis mergaitė jai tiko labiau nei man. Iš dalies Odalės žavesį nulėmė apsimestinis jos naivumas. Ji degte degė jaunatviška aistra, kuri nesunkiai galėjo bet ką apakinti ir užkerėti, o tada neišvengiamai tapdavai jos sąmokslo bendrininku. Odalės balse skambėjo valiūkiška energija, kuri, nepaisant jos savitvardos ir begalinio rafinuotumo, nesunkiai išdavė, kad jo šeimininkei sunkoka nustygti vietoje. Atrodo, panūdusi be jokio vargo galėtų įsiropšti į medį ar laimėti teniso setą. Netrukus suvokiau, kad geidulingas Odalės linksmumas bylojo apie norą visur pirmauti ir vaikystę, kurioje nestigo nei automobilių, nei teniso kortų. To, apie ką pati 21

būdama maža nedrįsau nė pasvajoti, spėju, seržantas su vyresniuoju detektyvu taip pat. Odalės elgesys bylojo apie nežabotą prabangą. Šiuo požiūriu mums visiems ji buvo tikra egzotika, tiesa, nesąmoningai. Kaip ir bet kokiai egzotinei būtybei, Odalei pasirodžius nejučia sulaikydavome kvapą, baimindamiesi, kad garsiai kvėpuodami galime ją išgąsdinti. Niekam nuovadoje nešovė į galvą mintis pasidomėti, kodėl gi ši jauna turtinga moteris atėjo čia, pas mus, ir dar be atvangos juokiasi, sakytum nesitvertų džiaugsmu gavusi kuklų mašininkės darbą. Nuo seno klioviausi savo aštriais instinktais ir skvarbia akimi, bet jau pirmomis dienomis pradėjusi įtarinėti naująją mašininkę, taip ir nesumojau paklausti, kam Odalei reikėjo darbo. Galiu pasakyti viena: apakinti itin ryškios šviesos visi bent trumpam netenka regėjimo. Pačią pirmą dieną, kai Odalė atsisveikino ir jai buvo pasakyta sugrįžti pirmadienį, iki laukujų durų ji plaukte nuplaukė vaikiškai lengvu žingsniu. Pakeliui iš jos mėlynojo švarko atlapo kažkas iškrito ir garsiai nusirito per grindis. Akimirksniu mano žvilgsnis sustojo prie plytelės, ant kurios apšviestas plikos elektros lemputės gulėjo jos pamestas spindintis daiktas. Žinoma, derėjo šūktelėti Odalei, tačiau nežinia kodėl nepratariau nė žodžio, o ji nieko nepastebėjusi žingsniavo toliau. Kai mergina pradingo už durų, kelias sekundes sėdėjau tarsi prišalusi prie kėdės. Užvaldyta begalinio smalsumo galiausiai pajudėjau. Tyliai atsistojusi priėjau prie pamesto daikto. Tai buvo sagė – atrodo, labai brangi su mažyčiais opalo, deimantų ir juodojo onikso akmenėliais, sudėliotais anuomet itin naujovišku stiliumi – spalvotų ledinukų mozaika. Pamenu, dingtelėjo, kad ši sagė atspindi tikrąją Odalės esybę, lyg būtų miniatiūrinis jos portretas. Nieko nelaukdama pasilenkusi ją pakėliau ir stipriai spausdama rankoje netikėtą radinį, kurio aštrūs kampai skaudžiai smigo į delną, paskubomis grįžau į savo 22

vietą. Iš nuostabos susmukusi kėdėje po stalu pakišau ranką, vis dar spaudžiau akiai mielą papuošalą (kiti jo nepastebėjo) ir tarsi pakerėta neįstengiau atplėšti nuo jo žvilgsnio. Net prieblandoje sagė nuostabiausiai spindėjo. Netrukus mane pakvietė spausdinti, todėl sagės kerams buvo lemta akimirksniu išsisklaidyti. Paskubomis atvėrusi stalčių paslėpiau papuošalą jo gelmėse, o ant viršaus dar užkroviau popierių šūsnį. Pirmadienį, kai Odalė pasirodys darbe, maniau jai sagę grąžinti, nors giliai širdyje žinojau, kad to nebus. Visą likusią dieną neapleido keistas jausmas. Buvau be galo išsiblaškiusi, sakytum mano mintis būtų prikaustęs kažkoks tolimas objektas, į kurį neįstengiau žiūrėti tiesiai. Jau tąsyk man dingtelėjo mintis, kad sagę Odalė galėjo pamesti tyčia, norėdama mane patikrinti. Gerai pagalvojus, toks elgesys anaiptol nebūtų jai svetimas. Vos vienu menku judesiu Odalė įstūmė mane į pagundos ir gėdos spąstus. Tą akimirką tapau nuo jos priklausoma, visą laiką ramybės nedavė mintis, tačiau taip niekuomet ir neišdrįsau paklausti, ar ji žino apie mano vagystę. Ir tai nutiko anksčiau nei spėjome susipažinti ir spustelėti viena kitai ranką.