Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė
vilnius 2012
UDK 821.111-31 Ra 24
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamais kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
© Tom Rachman, 2010 © Vertimas į lietuvių kalbą, Emilija Ferdmanaitė, 2012 © Viršelio nuotrauka, Corbis/Scanpix, 2012 © Leidykla VAGA , 2012 ISBN 978-5-415-02259-5
tom rachman
The imperfectionists
Klarai ir D탑ekui
turinys
„bušo reitingai ir toliau smunka“ kor espondentas paryžiuje – loidas bur ko / 9
„sulaukęs 126 -erių mirė seniausias melagis pasaulyje“ nekrologų r ašytojas – artūr as gopalas / 39
„tyrimas atskleidė europiečių tingumą“ verslo r eporter ė – har dė bendža min / 69
„visuotinis atšilimas gerai ledams“ atsakingasis sekr etor ius – her manas koenas / 95
„jav karo atžvilgiu nusiteikusi optimistiškai“ v yr iausioji r edaktor ė – ketlina solson / 123
„islamo ekstremistų lytinis gyvenimas“ r eporter is k air e – vinstonas čengas / 157
„bepročiai su bombom“ k albos r edaktor ė – rubė zaga / 187
„76 žuvę per bombardavimą bagdade“ naujienų r edaktor ius – kr eigas menzis / 213
„šaltasis karas baigėsi, prasideda karštasis“ sk aitytoja – or nela de monter eki / 239
„baiminamasi kinijos ekonomikos sulėtėjimo“ v yr iausioji finansininkė – ebė pinola / 263
„per sumaištį nušauti 32 studentai“ leidėjas – oliver is otas / 293 padėka / 317
„bušo reitingai ir toliau smunka“ kor espondentas paryžiuje – loidas burko
Loidas nusispiria užklotą ir nuskuba prie durų, mūvėdamas vien baltais apatiniais ir juodomis kojinėmis. Įsitveria rankenos bumbulo ir užsimerkia. Pro durų apačią skverbiasi žvarba, jis pariečia kojų pirštus. Tačiau laiptinėje tylu. Girdėti tik aukštakulnių kaukšėjimas viršuje. Kitapus kiemo čirpiančios langinės. Jo paties kvėpavimas, švilpčiojantis šnervėse. Atsklinda vos girdimas moters balsas. Jis užsimerkia smarkiau, lyg taip galėtų jį pagarsinti, bet išskiria tik murmesius, pusrytinį moters ir vyro pašnekesį bute anapus laiptinės. Staiga durys atsiveria: jos balsas pagarsėja, sugergžda laiptinės grindlentės – ji artinasi. Loidas sprunka atgal, atsklendžia langą į kiemą ir įsitaiso, žvalgosi iš savo Paryžiaus kertės. Ji pabeldžia į duris. – Užeik, – sako jis. – Belstis nebūtina. – Ir jo žmona pirmą kartą nuo vakar vakaro įžengia į jų butą. Jis neatsigręžia į Ailiną, tik stipriau prispaudžia nuogus kelius prie geležinių turėklų. Ji paglosto pražilusį jo pakaušį. Vyras krūpteli, nustebintas glamonės. – Tai tik aš, – sako ji. Jis šypteli, primerkia akis, praveria lūpas, įkvepia, lyg ketintų kalbėti. Bet neranda žodžių. Moteris atšlyja. Pagaliau jis atsisuka ir randa ją sėdinčią priešais stalčių, kuriame sudėtos senos jųdviejų nuotraukos. Per petį persimetusi virtuvi11 /
nį rankšluostį, kuriuo šluostosi pirštus, šlapius nuo bulvių skutimo, svogūnų smulkinimo, indų ploviklio, prakvipusius naftalinu nuo vilnonių apklotų, žeme iš vazonėlių, – Ailina yra moteris, kuri viską liečia, viską ragauja, visur knaisiojasi. Ji užsideda skaitymo akinius. – Ko ten ieškai? – klausia jis. – Savo vaikystės nuotraukos iš Vermonto. Parodysiu Didjė. Ji pakyla, pasiimdama nuotraukų albumą, stabteli prie durų. – Tu juk pietums susitaręs? – Mhm. – Jis linkteli į albumą. – Šapelis po šapelio, – sako. – Apie ką tu? – Kraustaisi anapus laiptų aikštelės. – Ne. – Turi teisę. Jis nesipriešina jos draugystei su Didjė, vyriškiu iš kaimyninio buto. Priešingai nei Loidas, ji dar neatsisakė tos savo gyvenimo dalies, neatsisakė sekso. Ji aštuoniolika metų jaunesnė, ta spraga kadaise jaudino, bet dabar, jam sulaukus septyniasdešimties, skiria juos tarytum ežeras. Jis pasiunčia jai oro bučinį ir grįžta prie lango. Sugergžda laiptinės grindlentės. Atsiveria ir užsiveria Didjė buto durys – į jas Ailina nesibeldžia, užeina ir tiek. Loidas pašnairuoja į telefoną. Straipsnį atidavė prieš kelias savaites, reikia pinigų. Jis paskambina į redakciją Romoje. Praktikantė sujungia su naujienų redaktoriumi Kreigu Menziu, plinkančiu nerimastingu vyriškiu, kurio balsas labiausiai lemia, kas atsidurs kitame laikraščio numeryje. Bet kuriuo dienos metu Menzį rasi prie darbo stalo. Gyvenime jo nedomina niekas, išskyrus naujienas. – Turi man laiko? – klausia Loidas. – Tiesą sakant, aš mažumą užsiėmęs. Gal brūkštelėsi elektroninį laišką? 12 /
– Negaliu. Bėda su kompiuteriu. – Bėda ta, kad kompiuterio jis neturi; Loidas tebenaudoja senamadišką 1993-iųjų teksto procesorių. – Galiu ką nors atspausdinti ir atsiųsti faksu. – Pasakyk telefonu. Tik prašau tavęs, ar gali pasitaisyti kompiuterį? – Taip: pasitaisyti kompiuterį. Pasižymiu. – Jis pirštu paskrebena bloknotą, lyg tikėtųsi privilioti geresnę idėją nei ta, kuri ten pakeverzota. – Gal domina sodinių startų tema? Tai toks prancūziškas delikatesas, nedidukai paukščiukai, – regis, kikilių giminės, – kuriais čia uždrausta prekiauti. Juos įkiša į narvą, išduria akis, kad neskirtų dienos nuo nakties, ir kiaurą parą lesina. O kai prilesina, paskandina konjake ir iškepa. Miteranas sodinę startą užsisakė paskutinei vakarienei. – Aha, – atsargiai taria Menzis. – O kur naujienos? – Naujienų nėra. Tik tema. – Turi dar ką nors? Loidas vėl paskrebena bloknotą. – O jeigu į verslo skiltį apie vynus: rožinio pardavimai Prancūzijoje pirmą kartą lenkia baltojo. – Tai tiesa? – Man rodos. Reikėtų pasitikslinti. – Neturi ko nors aktualesnio? – Nenori sodinių startų? – Nemanau, kad turėsime vietos. Diena įtempta – keturi naujienų puslapiai. Visos kitos redakcijos, kurioms rašinėdavo Loidas, jo paslaugų atsisakė. Jis įtaria, kad ir šis laikraštis – paskutinis šiaudas, paskutinis darbdavys – ketina atsukti jam nugarą. – Juk žinai, kad mums sunku su finansais, Loidai. Šiais laikais perkame tik tokius rašinius, nuo kurių žandikaulis atvimpa. Nesakau, kad tavieji nėra geri. Sakau tik, kad Ketlina reikalauja iniciaty13 /
vų. Terorizmo, branduolinio Irano, atsigaunančios Rusijos – tokių dalykų. Visa kita imame iš naujienų agentūrų. Tai ne dėl tavęs, tai dėl pinigų. Loidas padeda ragelį ir sugrįžta prie lango, žiūri į šeštojo kvartalo gyvenamuosius namus: baltos sienos išpurvintos ten, kur nulijo lietus ir prakiuro vamzdžiai, dažai apsilaupę, langinės sandariai užsklęstos, vidiniuose kiemuose be tvarkos suversti gyventojų dviračiai, rankenos, pedalai ir stipinai sukibę į vieną daiktą, viršuje – cinkuoti stogai, balti dūmai iš kepurėtų kaminų raižo baltą dangų. Jis prieina prie durų ir sustoja, įsiklauso. Galbūt ji sugrįš iš Didjė nekviesta. Juk tai jųdviejų namai, dėl Dievo meilės. Stojus pietų metui, jis kuičiasi kuo triukšmingiau, trinkteli durimis į kabyklą, dar suvaidina kosulio priepuolį, kad tik Ailina anapus laiptinės išgirstų jį skubant neva sutarto pasimatymo, nors jokio susitarimo nėra. Jis nebeištvertų dar vienų labdaros pietų su ja ir Didjė. Stumdamas laiką jis klaidžioja po Monparnaso bulvarą, nuperka dėžutę kalisonų dukteriai Šarlotei ir sugrįžta namo taip pat tykiai, kaip triukšmavo išeidamas. Žengdamas pro duris, kilsteli jas nuo vyrių, kad šie necyptelėtų, atsargiai užtrenkia. Nedega šviesų – Ailina gali jas pastebėti pro durų apačią – ir apgraibomis pasiekia virtuvę, pasišviečia pravėręs šaldytuvo duris. Atsidaro avinžirnių skardinę ir kimba į juos tiesiai su šakute, pastebi, kad dešinė ranka išmarginta senatvinių dėmių. Perima šakutę į kairiąją, seniokišką dešiniąją sugrūda giliai į kelnių kišenę, sugniaužia liesą odinę piniginę. Kiek jau kartų buvo atsidūręs finansinėje duobėje. Visada išleisdavo daugiau, nei sutaupydavo. Elegantiškiems marškiniams iš Žermin gatvės. Dėžėms 1971-ųjų Château Gloria. Žirgų lenktynėms, per plauką neatnešusioms pelno. Spontaniškoms atostogoms Brazilijoje su spontaniškomis moterimis. Taksi. Jis pakabina dar 14 /
avinžirnių. Druskos. Reikia druskos. Įberia žiupsnelį tiesiai į skardinę. Švintant jis gūžiasi po antklodžių ir užtiesalų sluoksniais – šildymo nebejungia, nebent Ailina liktų nakvoti. Šiandien aplankys Šarlotę, bet ši mintis jo nedžiugina. Persiverčia ant kito šono, lyg persiverstų nuo jos prie sūnaus, Džeromo. Mielas vaikis. Loidas vėl persiverčia. Toks budrus, toks pavargęs. Tingus – jis tapo tingus. Kaip tai nutiko? Jis nusimeta antklodes ir drebėdamas, vienais apatiniais bei kojinėmis, nusigauna prie darbo stalo. Įninka sklaidyti senus telefonų numerius – šimtus popieriaus skiaučių, įklijuotų, įsegtų, lipnia juosta įlipdytų į užrašų knygelę. Per daug ankstyvas metas kam nors skambinti. Kreivai vypteli aptikęs buvusių bendradarbių pavardes: redaktoriaus, su keiksmais išvijusio jį po to, kai pražiopsojo 1968-ųjų Paryžiaus riaušes, mat tuo metu girtas niurkėsi su mergiote vonioje. Skyriaus vedėjo, 1974-aisiais iškomandiravusio jį į Lisaboną rašyti apie Gvazdikų revoliuciją, nors portugališkai nesuprato nė žodžio. Reporterės, per Žiskaro d’Esteno spaudos konferenciją užkrėtusios jį isterišku kikenimu – tąsyk įtūžęs spaudos sekretorius abudu išmetė lauk. Kažin keli iš šių prieštvaninių numerių tebeveikia? Pro svetainės užuolaidas pamažu skverbiasi aušra. Jis jas atitraukia. Nematyti nei saulės, nei debesų – vien namai. Gerai, kad Ailina nenutuokia apie jo finansinę būklę. Jei sužinotų, bandytų pagelbėti. Ir kas tada jam beliktų? Jis atveria langą, įkvepia, prispaudžia kelius prie turėklų. Paryžiaus didybė – jo aukštybė ir platybė, kietybė ir švelnybė, tobula simetrija, žmogaus valios primesta akmeninėms sienoms, lygiai nuskustoms vejoms, nepaklusniems rožynams – tasai Paryžius priklauso ne jam. Jo asmeninis Paryžius mažesnis, jame telpa tik jis, šis langas, anapus laiptinės gergždančios grindlentės. 15 /
Devintą ryto jis jau žygiuoja per Liuksemburgo sodą šiaurės kryptimi. Prie Teisingumo rūmų sustoja atsikvėpti. Jau padusai? Tinginio pantis. Prisiverčia judėti toliau, kerta Seną, kyla Montorgei gatve pro Didžiuosius bulvarus. Šarlotės krautuvė įsikūrusi Rošešua gatvėje – laimė, ne kalvos viršūnėje. Krautuvė dar neatidaryta, taigi jis susiranda kavinę, bet prie durų apsigalvoja – negali švaistyti pinigų tokiai prabangai. Dairosi po dukters krautuvės vitriną, nukabinėtą rankų darbo skrybėlėm, kurias modeliuoja pati Šarlotė, o siuva grupelė merginų, pasirišusių linines prijuostes ir užsimaukšlinusių nėriniuotas kepuraites – it aštuoniolikto amžiaus kambarinės. Ji pasirodo vėliau, nei skelbia krautuvės darbo valandos. „Oui?“ – taria išvydusi tėvą – su juo kalbasi tik prancūziškai. – Žavėjausi tavo vitrina, – sako jis. – Gražiai įsirengei. Ji atrakina duris ir žengia vidun. – Kam tas kaklaraištis? Kažkur susiruošei? – Taip, aplankyti tavęs. – Jis ištiesia jai saldainių dėžutę. – Atnešiau kalisonų. – Aš jų nevalgau. – Maniau, tu juos dievini. – Ne aš. Brigita. – Tai jos motina, antroji iš buvusių Loido žmonų. – Gal gali jai perduoti? – Ji nieko iš tavęs nepriims. – Ko tu pyksti ant manęs, Šarle? Ji nupluošia į kitą krautuvės galą, pakeliui šluodamasi lyg prieš mūšį. Pasirodžius pirkėjai išspaudžia šypseną. Loidas pasislenka į kampą. Pirkėja išeina, ir Šarlotė vėl puola kariauti su dulkėmis. – Ar padariau ką bloga? – klausia jis. – Dieve mano, tu toks egocentriškas. Jis užmeta akį į krautuvės galą. 16 /
– Jų dar nėra, – burbteli ji. – Ko nėra? – Merginų. – Tavo siuvėjų? Kodėl man tai sakai? – Per anksti pasirodei. Neapskaičiavai laiko. Šarlotė įsitikinusi, kad Loidas bandė suvilioti kiekvieną jam pristatytą moterį, pradedant jos geriausia drauge iš licėjaus, Natali, kuri sykį atostogavo kartu su jais Antibuose ir bangose pametė viršutinę bikinio dalį. Šarlotė tąsyk užtiko Loidą stebint. Laimė, niekada nesužinojo, kaip toli ilgainiui pažengė jos tėvo ir Natali santykiai. Bet su tuo jau baigta. Pagaliau. Žvelgiant į praeitį atrodo taip beprasmiška – grynas jėgų švaistymas. Libido: jo jaunystės tironas, prieš daugelį metų nubloškęs iš saugios Amerikos į nuodėmingąją Europą ieškoti nuotykių ir pergalių, keturis sykius jį apvesdinęs, dar šimtą kartų paspendęs spąstus, išblaškęs, pažeminęs ir vos nesugniuždęs. Bet pagaliau jis maloningai atsitraukė: pastaraisiais metais geismas vis mažėjo ir galų gale išnyko taip pat paslaptingai, kaip kadaise atsirado. Pirmą kartą nuo tada, kai buvo dvylikos, Loidas stebi gyvenimą be jokio akstino. Ir jaučiasi kaip reikiant sutrikęs. – Tu tikrai nemėgsti saldainių? – klausia jis. – Aš jų neprašiau. – Ne, neprašei. – Jis liūdnai šypteli. – Gal ką kito galėčiau dėl tavęs padaryti? – Kurių galų? – Kad padėčiau. – Aš nenoriu tavo pagalbos. – Na gerai, – sako jis. – Tiek to. – Linkteli, atsidūsta, pasuka durų link. Ji nuseka iš paskos. Jis bando paliesti jos ranką, bet ji atšlyja. Grąžina kalisonų dėžutę. „Man jų nereikia.“ 17 /
Namie jis peržiūri turimus kontaktų numerius ir galų gale paskambina senam bičiuliui reporteriui, Kenui Lacarino, šiuo metu dirbančiam viename Manhatano žurnale. Juodu apsikeičia naujienomis ir kelias minutes atsiduoda nostalgijai, bet pokalbyje juntama įtampa: abu vyrai žino, kad Loidui reikia paslaugos, tik jis neprisiverčia paprašyti. Galų gale išspaudžia. – O ką, jeigu pasiūlyčiau straipsnį? – Tu niekada mums nerašei, Loidai. – Žinau, bet klausiu – jeigu. – Dabar dirbu prie interneto strategijos – nebeturiu balso ruošiant turinį. – Tai gal patartum, su kuo galėčiau susisiekti? Išklausęs keleto „ne“ variantų, Loidas padeda ragelį. Suvalgo dar vieną avinžirnių skardinę ir dar kartą paskambina į redakciją Menziui. – O ką, jei parengčiau šiandieninio Europos verslo apžvalgą? – Ja užsiima Hardė Bendžamin. – Kaip matau, viską apsunkina mano neveikiantis elektroninis paštas. Bet galiu atsiųsti faksą. Nebus jokio skirtumo. – Šiaip jau bus. Klausyk, aš tau pasuksiu, kai mums reikės naujienų iš Paryžiaus. Arba tu paskambink, jei nugirsi kokį gandą. Loidas atsiverčia prancūzišką dienraštį, vildamasis nugvelbti idėją savo straipsniui. Nekantriai sklaido lapus – pusės pavardžių nebepažįsta. Ir kas, po velnių, galėtų būti šis vyrukas nuotraukoje? Kadaise jis žinojo viską, kas vyksta šioje šalyje. Per spaudos konferencijas sėdėdavo iškėlęs ranką pirmutinėje eilėje, po to užsipuldavo pranešėją su pašaliniais klausimais. Per kokteilių vakarėlius su šypsena gretindavosi prie ambasadorių, iš kelnių kišenės traukdamas bloknotą. O dabar, jei iš viso pasirodo spaudos konferencijose, tai įsitaiso paskutinėje eilėje ką nors skrebeliodamas ar snūduriuodamas. Ant kavos stalelio kaupiasi oficialūs kvietimai. Didelės ir 18 /
mažos sensacijos praeina jį aplenkdamos. Tiesa, jam dar netrūksta nuovokos suregzti elementarius tekstus – tą tai jis gali daryti girtas, užmerktomis akimis, vienais apatiniais, teksto procesoriumi. Jis nusviedžia dienraštį ant kėdės. Kam dar stengtis? Paskambina sūnui į mobilųjį telefoną. – Nepažadinau? – klausia prancūziškai, ta kalba, kuria kalba jie abu. Džeromas uždengia ragelį ir kosteli. – Ketinau vėliau pavaišinti tave pietumis, – sako Loidas. – Ar tokiu metu neturėtum būti ministerijoje? Bet Džeromui šiandien laisvadienis, taigi jie sutaria susitikti kavinukėje Kliši aikštėje, netoli vaikino namų, nors tikslus Džeromo adresas Loidui vis dar mįslė, kaip ir jo pareigos Užsienio reikalų ministerijoje. Tai slapukas. Loidas į kavinukę ateina anksčiau sutarto laiko, kad patikrintų valgiaraščio kainas. Atsiverčia piniginę, perskaičiuoja grynuosius ir tik tada sėdasi prie staliuko. Kai pasirodo Džeromas, Loidas su šypsena pakyla iš vietos. – Buvau pamiršęs, kaip tave mėgstu. Džeromas vikriai atsisėda, tarsi žaistų „muzikines kėdes“. – Tu keistas. – Taip. Tas tiesa. Džeromas išlanksto servetėlę ir delnu perbraukia savo išsitaršiusias garbanas, taip tik dar labiau jas suveldamas. Jo motina Fransuaza, teatro aktorė tabaku prakvipusiais pirštais, turėjo tokį pat įprotį nuolatos taršyti sau plaukus; kadaise tai teikė jai žavesio, tačiau bėgant metams ji liko bedarbė ir atrodė tiesiog pasišiaušusi. Dvidešimt aštuonerių Džeromas jau dabar atrodo driskius, lyg rengtųsi iš sendaikčių parduotuvės: šiandien jis su aksominiu švarku, kurio rankovės baigiasi ties alkūnėmis, ir siauručiais dry19 /
žuotais marškinėliais – pro skylę kišenėje boluoja cigarečių popierėliai. – Leisk tau nupirkti marškinius, – staiga sako Loidas. – Tau reikia padorių marškinių. Keliaukime į „Hilditch & Key“ Rivoli gatvėje. Pasiimsime taksi. Nagi. – Pasiūlymas skubotas, jis juk naujų marškinių neįpirktų. Tačiau Džeromas atsisako. Loidas pasilenkia per stalą ir čiumpa vaikiną už nykščio. – Šimtą metų nesimatėme – o juk gyvename viename mieste, dėl Dievo meilės. Džeromas ištraukia nykštį ir atsiverčia valgiaraštį. Išsirenka salotas su ožkų sūriu ir graikiniais riešutais. – Suvalgyk ką nors rimtesnio, – prieštarauja Loidas. – Suvalgyk kepsnį! – Jis šypsosi, bet žvilgsnis bėgioja valgiaraščiu, ieškodamas kepsnio kainos. Jis sugniaužia kojų pirštus. – Užteks ir salotų, – atsako Džeromas. Loidas ir sau užsisako salotų, nes jos pigiausios. Pasiūlo sūnui pasidalyti butelį vyno ir su palengvėjimu priima prieštaravimą. Loidas godžiai suryja savo porciją ir visą duoną krepšelyje. Per daug avinžirnių, per mažai mėsos. Tuo tarpu Džeromas vangiai knebinėja ožkų sūrį, o salotlapių iš viso neliečia. Loidas erzindamas sako jam angliškai: „Valgyk daržoves, sūnau!“ Džeromas nesupratęs susiraukia, ir Loidui tenka išversti į prancūzų kalbą. Kažkada Džeromas kalbėjo angliškai, bet Loidas išsikraustė, kai berniukas buvo šešerių, ir nuo to laiko šis neturėjo progos lavintis. Kaip vis dėlto Loidui keista šio jauno prancūzo veide atpažinti savo seniai mirusį tėvą iš Ohajo. Jei nekreipsi dėmesio į plaukus, panašumas pribloškiantis – ta pati plokščia nosis ir miglotos rudos akys. Netgi tasai Džeromo įprotis burbtelėti tris žodžius ten, kur tikėtumeisi dvidešimties. Žinoma, Džeromo žodžiai tariami kita kalba. Staiga Loidą išmuša iš vėžių mintis: vieną dieną jo sūnus mirs. Lyg ir savaime aišku, bet anksčiau jam tai nebuvo šovę. 20 /
– Nagi, – sako Loidas. – Pasikvieskime tą gražutę padavėją. – Jis pakelia ranką, bandydamas atkreipti jos dėmesį. – Daili, tiesa? Aš tau gausiu jos numerį, – priduria jis. – Nori? Džeromas nuleidžia tėvo ranką ant stalo. – Nereikia, – sumurma jis, paskubomis sukdamas cigaretę. Nuo paskutinio jų susitikimo praėjo keli mėnesiai, ir priežastis akivaizdi: juodu vienas kitą mėgsta, bet neturi apie ką kalbėtis. Ką Loidas žino apie Džeromą? Daugiausia tai, ką atsimena iš pirmųjų sūnaus metų, – jis buvo drovus, ištisai skaitė „Laimingojo Luko“ komiksus ir norėjo užaugęs juos piešti. Loidas patarė jam tapti žurnalistu. Geriausias darbas pasaulyje, sakė jis. – Vis dar paišinėji? – klausia Loidas. – Paišinėju? – Komiksus. – Daugybę metų to nedariau. – Nupiešk ką nors dabar. Ant servetėlės. Džeromas nepakeldamas akių papurto galvą. Pietūs tuoj baigsis. Loidas privalo užduoti klausimą, dėl kurio ir surengė šį susitikimą. Jis pagriebia sąskaitą, aplenkdamas ištiestą sūnaus ranką. – Jokiu būdu. Vaišinu. Jiems išėjus iš kavinukės, jis vis dar galėtų paklausti. Štai ta paskutinė akimirka, bet žodžiai išsprūsta ne tie: – Kur dabar gyveni? – Kraustausi į naują vietą. Adresą duosiu vėliau. – Gal norėtum šiek tiek pasivaikščioti? – Man į priešingą pusę. Jie paspaudžia rankas. – Ačiū, kad susitikai su manimi, – sako Loidas. Visą kelią namo save keiksnoja. Netoli Halių sustoja ant šaligatvio perskaičiuoti piniginėje pinigų. Šaligatviu tiesiai į jį lekia paauglys ant motorolerio, pypina kaip pamišėlis. 21 /
– Ir kurgi man trauktis? – rikteli Loidas. – Kur turėčiau eiti? Berniūkštis keikdamasis pristabdo, motoroleris kliudo Loidui blauzdą. – Mažas šiknius, – niršta Loidas. Taip ir neuždavė Džeromui klausimo. Namuose Ailina sako: – Galėtum jį pakviesti į svečius. Mielai ką nors paruoščiau. Argi nebūtų puiku, jei jis kartais pas mus užsuktų? – Jis ir be mūsų turi ką veikti. – Ministerijoje? – Spėju. Nežinau. Bandau jo klausti, bet išgirstu tik neaiškų... – Loidas lyg kažko ieškodamas atgniaužia delną, įsižiūri, bet tinkamo žodžio neranda. – Nežinau ką. Pati jo paklausk. – Gerai, paklausiu, bet pirma turėsi jį čia atsivesti. Ar jis turi mergaitę? – Nežinau. – Tik nereikia širsti. – Aš neširstu. Bet iš kur man žinoti, Ailina? – Tikriausiai įdomu dirbti ministerijoje. – Ką žinai, gal jis ten fotokopijas daro. – Na jau. – Supranti, man tai atrodo keista. – Kas keista? Jis dvejoja. – Na, kad jis... puikiai žinodamas, iš ko valgau duoną, iš ko užauginau jį, iš ko mokėjau už jo vaikystę... žinodamas, kad esu žurnalistas, jis nė kartelio nepasidalijo nė menkiausia sensacija, nė trupinėliu nuo ministerijos paskalų stalo. Aišku, baisaus čia daikto. Betgi galėjo. – Gal jis neturi ko tau papasakoti? – Puikiai žinau, kaip veikia tokios įstaigos. Jis tikrai turi informacijos, kuri man praverstų. 22 /
– Turbūt jam draudžiama kalbėtis su žurnalistais. – Visiems draudžiama. Bet visi kalba. Tai vadinama informacijos nutekinimu. – Žinau, kaip tai vadinama. – Nenorėjau tavęs užgauti. Atleisk. – Jis paliečia jos ranką. – Tiek to. Nesvarbu. Kitą rytą nubunda suirzęs. Kažkas sapne jį supykdė, bet nebepamena kas. Kai pusryčių užsuka Ailina, jis suurzgia kulniuoti iš kur atėjus ir pusryčiauti pas Didjė. Ji išeina, o jį suima apmaudas, jam gaila, kad praėjusią naktį ji nakvojo ne čia. Atveria piniginę. Ir taip žino, kiek ten tų pinigų, bet vis tiek patikrina. Jei artimiausiu metu šio to neuždirbs, nebegalės išlaikyti buto. O jei išsikraustys, Ailina jį paliks. O be jos kurgi jam eiti? Jam reikia pinigų; jam reikia temos. – Antrą dieną iš eilės tave pažadinu. Kada tu paprastai keliesi? – telefonu paklausia Džeromo. – Žiūrėk, mums reikia dar kartą susitikti. Atėjęs į kavinę Džeromas paspaudžia tėvui ranką. Loidas išberia atmintinai iškaltą frazę: – Atleisk, kad vėl trukdau. Noriu paklausti šio to svarbaus, tai dėl darbo. – Paklausti manęs? – Vienos smulkmenos. Rašau straipsnį apie Prancūzijos užsienio politiką. Tai skubu. Šiandien turiu atiduoti. Šią popietę. Džeromas atsilošia kėdėje. – Kad nežinau nieko naudingo. – Tu dar nė klausimo neišgirdai. – Bet aš tikrai nieko nežinau. – Tai ką tu ten veiki? – pratrūksta Loidas, bet tuoj susiima. – Juk tu dar neišgirdai, ko aš klausiu. Jau trejus metus ten dirbi. Neleidi tavęs aplankyti, nieko nepasakoji. Gal dirbi durininku, 23 /
tik gėdijiesi prisipažinti? – Jis nusijuokia. – Juk jie tau skyrė stalą, tiesa? – Taip. – Tebūnie, paspėliokime. Ir toliau atsakinėk vienu žodžiu. Galų gale prisikasiu. Ar tavo stalas stovi arti ministro kabineto? Ar toli? Džeromas nepatogiai pasimuisto. – Nežinau. Vidutiniu atstumu. – Vidutiniu yra arti. – Ne taip jau arti. – Dėl Dievo meilės, lyg rautum dantį. Klausyk, man reikia temos straipsniui. Tiesiog leiskis šiek tiek pakamantinėjamas. – Maniau, turi konkretų klausimą. – O tu ar turi minčių? Vakar pavaišinau tave pietumis. Juokauju, – priduria jis. – Aš negaliu. – Nesiruošiu tavęs cituoti. Ir neprašau vogti dokumentų ar dar ko nors. – Kokio pobūdžio informacijos tu nori? – Bet kokio. Gal apie terorizmą. Arba Iraką. Ar Izraelį. – Aš nežinau, – sušnabžda Džeromas savo keliams. Kiti Loido vaikai jau seniai būtų jo atsikratę. Vienas Džeromas lojalus. Visos trys dukros tokios pat kaip Loidas – amžinai kovoja, amžinai kažko siekia. Tiktai Džeromas jo neatstumia. Jis vienintelis lieka ištikimas. Ištikimybę įrodo atsakymu: – Na, gal nebent apie Gazos pajėgas. – Kokias Gazos pajėgas? – suklūsta Loidas. – Smulkmenų nežinau. – Pala. Ministerijoje kalbama apie pajėgas Gazos ruože? – Man rodos, kažką girdėjau. – Tau rodos? – Manau, kad taip. 24 /
Loidas nušvinta. – Atrodo, kažką turime. Atrodo, turime. Jis išsitraukia užrašų knygelę ir pasižymi. Mėgaujasi sensacija, žnaibo ir gnaibo ją. Loido nugara perbėga šiurpulys: štai kas jam sekasi. Bet Džeromas vėl užsisklendžia. Per vėlu – jau prasižiojo. Žodis ne žvirblis. – Negali to panaudoti. – Nebijok, į bėdą nepapulsi. – Tai mano informacija, – priešgyniauja Džeromas. – Ji ne tavo. Tai tiesiog informacija. Ji niekam nepriklauso. Egzistuoja nepriklausomai nuo tavęs. Nebegaliu jos nežinoti. Nori, kad keliais prieš tave šliaužiočiau? Paprašiau nedidelės paslaugos. Nematau čia nieko baisaus. Atleisk, – apibendrina Loidas, – bet tu pats prasitarei. Jis skuba namo – vis dar gali suspėti iki termino. Paskambina Menziui. Cha – velniai griebtų – cha, mąsto Loidas laukdamas, kol jį sujungs. – Bičiuli, – pradeda jis, – turiu tau temą. Menzis jį išklauso. – Bet pala, Prancūzija Jungtinėms Tautoms siūlo taikdarių pajėgas Gazoje? Izraelis niekada su tuo nesutiktų. Tai neįmanoma. – Tu įsitikinęs? Na, tai parašysiu, kad prancūzai svarsto idėją. Kas įvyks po to – jau kita kalba. – Mums reikės patvirtinimo. – Galiu gauti. – Turi keturias valandas. Klausyk, primesk kokį velnią greitosiomis ir paskambink už pusantros. Loidas padeda ragelį. Užmeta akį į kontaktų numerius. Jis nė nenutuokia paskutinių žinių apie Gazos situaciją. Surenka Džeromo mobiliojo telefono numerį, bet girdi tik pypsėjimą. Susiranda Užsienio reikalų ministerijos numerį. Galbūt pavyktų gauti detalių, 25 /
neišduodant Džeromo kaip šaltinio. Žinoma, pavyktų. Yra tai daręs milijoną kartų. Paskambina į ministerijos spaudos tarnybą, pirmą kartą dėkingas, kad ta pamišėlė Fransuaza pakeitė sūnaus pavardę į savąją, – niekas nesusies Loido Burko su Džeromu. Budinčiai tarnautojai Loidas užduoda keletą apšilimo klausimų. Bet ji labiau linkusi išpešti informaciją, nei ja pasidalyti, tad pokalbis greitai baigiasi. Vos spėja padėti ragelį, telefonas jau čirškia: tai Menzis. – Tai dabar tu man skambini, – su triumfo gaidele balse atsiliepia Loidas. – Užsiminiau apie tavo temą per popietės susirinkimą, ir Ketlina įsiaudrino, – sako jis, omenyje turėdamas vyriausiąją redaktorę. – Kaip mums visiems žinoma, Ketlinos geriau neaudrinti. – Tai imate? – Pirmiausia reikia pamatyti. Asmeniškai aš už. – Kiek žodžių? – Kiek reikia. Kad tik kabintų. Kaip sakiau, pirmiausia norėsiu pamatyti rankraštį. Manai, galėtų eiti į pirmą puslapį? Jeigu straipsnis spausdinamas pirmame laikraščio puslapyje, jis perkeliamas ir į vidinius puslapius, taigi turi būti ilgesnis. O ilgesnis reiškia brangesnis. – Be abejo, į pirmą, – sako Loidas. – Tik į pirmą. – Esi tikras? – Ką tik skambinau į Užsienio reikalų ministeriją. – Ir? – Dar daugiau to paties. – Net patvirtinimą susiveikei – įspūdinga. Niekur nemačiau tokių dalykų. Pokalbiui pasibaigus, Loidas mindžikuoja po butą, žiopso pro langą, krapšto turėklą, kapstosi atmintyje, ieškodamas dar bent vieno naudingo šaltinio. Nėra laiko. Belieka suktis su tuo, kas yra, – 26 /
nugludinti tekstą, paramstyti jį istoriniais faktais ir melstis, kad praslystų. Jis sėdasi prie teksto procesoriaus ir sukala straipsnį, kuris, ištraukus popierių iš mašinėlės, pasirodo skysčiausias iš visų, kokius tik jam yra tekę siūlyti. Padeda lapą į šalį. Nė vienos citatos, nieko. Jis įsuka naują lapą ir pradeda iš naujo, šįsyk rašo taip, kaip dera: su pilnomis citatomis, datomis, karinių dalinių numeriais, ginčais ministrų kabinete, transatlantiniais karo veiksmais. Jis išmano savo amatą – viską apraizgo „galimybėmis“, „pasiūlymais“, „sklandančiais gandais“. Visi suklastoti šaltiniai yra „anonimai“, „oficialūs asmenys“ arba „ekspertai“. Niekas necituojamas pavarde. Tūkstantis keturi šimtai žodžių. Apskaičiuoja, kiek iš to uždirbs. Užteks nuomai – galima lengviau atsikvėpti. Užteks nupirkti Džeromui padorius marškinius. Pakviesti Ailiną į barą. Perskaito straipsnį, raudonu parkeriu išbraukia tai, prie ko būtų galima prisikabinti. Tekstas patrumpėja, taigi jis prasimano dar porą „administracijos tarnautojo Vašingtone“ citatų. Perspausdina, dar pataiso ir išfaksuoja iš skambučių centro gatvės gale. Bėgte parlekia namo, laiptų aikštelėje stabteli atgauti kvapo, bando šypsotis. „Tinginio panti!“ – subara save. Pasibeldžia į Didjė duris. „Ailina? Tu ten?“ Grįžta į savo butą, išsitraukia apdulkėjusį džino butelį, įsipila taurelę ir leidžia skysčiui skalauti burną, deginti vidinę žandų pusę. Jam dar niekada nėra tekę klastoti straipsnio. „Ir nieko čia tokio, – sako pats sau. – Seniausiai reikėjo! Būčiau išvengęs baisybės darbo!“ Kliukteli dar džino, laukdamas neišvengiamo skambučio. Telefonas sučirškia. – Reikia patikslinti šaltinius, – sako Menzis. – Kaip tai patikslinti? – Čia toks Ketlinos pasakymas. Beje, faksuota medžiaga – visiškas košmaras artėjant terminui. Viską teko perspausdinti. Greičiau pasitaisyk tą savo kompiuterį. 27 /
Geras ženklas: Menzis tikisi straipsnių ir ateityje. – Teisingai sakai. Tuoj pat nunešiu į taisyklą. – Ir dar šaltiniai. Turime būti konkretesni. Štai trečioje pastraipoje citata kažkokia keista. Negalime asmens įvardyti kaip „susipažinusio su raportu“, jei neminime jokio raporto. – Nejau šitą palikau? Ruošiausi išbraukti. Juodu bendromis pastangomis pašlifuoja straipsnį ir sutartinai padeda ragelį. Loidas gurkšteli džino. Telefonas vėl čirškia. Menzis vis dar nepatenkintas. – Nėra jokių tiesioginių nuorodų nei į asmenį, nei į instituciją. Gal visgi rašykime „Prancūzijos užsienio reikalų ministerija“? – Nesuprantu, kodėl nepakanka „oficialaus asmens“. – Visame straipsnyje minimas vienintelis šaltinis, ir tas pats neįvardijamas. Pernelyg miglota, kaip pirmam puslapiui. – Kaip tai miglota? Jūsų vedamieji visi tokie. – Regis, sakei, kad Užsienio reikalų ministerija informaciją patvirtino. – Taip. – Argi negalime to paminėti? – Pakišiu savo šaltinį. – Mums baigiasi terminas. – Aš apskritai nenoriu, kad būtų minima Prancūzija. Užteks „oficialaus asmens“. – Jei nesutinki sukonkretinti teksto, negalėsime jo spausdinti. Atleisk – šalia manęs dabar stovi Ketlina, tai jos žodžiai. O tai reiškia, kad pirmasis puslapis nueis velniop. O tai savo ruožtu reiškia tikrą pragarą, kai terminas ant nosies, tą ir pats supranti. Privalome apsispręsti. Ar sutinki su pataisymais? – Jis lukteli. – Loidai? – Tebūnie „Užsienio reikalų ministerijos atstovas“. – Tai patvirtinta? – Taip. 28 /
– Man tinka. Bet, pasirodo, ne Ketlinai. Ji paskambina savo kontaktiniam asmeniui Paryžiuje, kuris iš jų išsišaipo. Menzis perskambina Loidui. – Ketlinos šaltinis – kažkoks ministerijos agentas. Taviškis geresnis? – Taip. – Kiek geresnis? – Tiesiog geresnis. Neturiu teisės jo įvardyti. – Aš čia kovoju su Ketlina. Tavo šaltiniu neabejoju. Bet vardan ramios galvos, duok bent kokią užuominą. Ne spaudai. – Negaliu. – Tuomet nieko nebus. Atleisk. Loidas užtyla. – Kai kas iš Artimųjų Rytų direktorato. Jis patikimas: politikos, ne spaudos pusėje. Menzis persako Ketlinai, kuri įjungia garsiakalbį ir kreipiasi tiesiai į Loidą. – Tas tavo vyrukas rimtas? – Visiškai. – Kada nors juo rėmeisi? – Ne. – Bet galime juo pasikliauti? – Taip. – Tik tarp mūsų: kas jis? Loidas sudvejoja. – Nesuprantu, koks jums skirtumas. – Betgi supranta. – Tai mano sūnus. Per garsiakalbį girdėti šurmulys. – Tu nejuokauji? – Jis dirba ministerijoje. 29 /
– Netrykštu entuziazmu cituoti tavo šeimynykščių, – pareiškia Ketlina. – Bet laikas spaudžia, todėl teks rinktis tarp tavęs ir naujienų agentūros pranešimo apie kylančius Bušo reitingus, o tai, atvirai kalbant, šioje stadijoje nebėra verta pirmojo puslapio. – Galime įkišti straipsnį Rugsėjo 11-osios metinėms, beveik pabaigtas. – Ne, metinės tik pirmadienį, noriu pataupyti savaitgaliui. – Ji užtyla. – Tiek to, dėsime Loidą. Kai namo sugrįžta Ailina, jis jau girtas. Palikusi Didjė džiazo klube su draugais, ji beldžiasi į Loido duris. Kodėl tiesiog neina vidun? Bet verčiau dabar neužsivesti. Jis suranda antrą taurelę ir įpila džino, kol ji nespėjo atsisakyti. – Nepamiršk rytoj nusipirkti laikraščio. Pirmasis puslapis. Ji paglosto jam kelį. – Sveikinu, mielasis. Kada paskutinį kartą puikavaisi pirmajame? – Ko gero, prie Ruzvelto. – Franklino ar Tedžio Ruzvelto? – Tedžio, žinoma. – Jis šiurkščiai ją prisitraukia ir pabučiuoja – ne švelniai pakšteli, kaip juodu įpratę, bet aistringai įsisiurbia. Ji atšlyja. – Pakaks. – Tikrai – o ką, jei pasirodys tavo vyras. – Neversk manęs jaustis pasileidėle. – Juokauju. Nesigraužk – aš nesigraužiu. – Jis sužnybia jai skruostą. – Aš tave myliu. Netarusi nė žodžio ji pereina anapus laiptų aikštelės. Jis nuvirsta į lovą girtai vapėdamas: „Sušiktas pirmasis puslapis, po galais!“ Kitą rytą Ailina jį švelniai pažadina ir padeda ant lovos laikraštį. – Čia žvarbu, – sako ji. – Pastatysiu virti kavą. 30 /
Jis atsisėda lovoje. – Neradau tavo straipsnio, mielasis, – sako ji. – Jis tikrai turėjo pasirodyti šiandien? Loidas peržvelgia pirmojo puslapio antraštes: „Bleiras privalo atsistatydinti per 12 mėnesių“, „Pentagonas draudžia smurtą teroristų tardymuose“, „Ameriką piktina gėjų santuokos“, „Australija gedi „Krokodilų medžiotojo“, ir galiausiai „Bušo reitingai ir toliau smunka“. Gazos straipsnis į pirmąjį puslapį nepateko. Jis perverčia vidinius. Niekur. Jis keikiasi ir skambina į Romą. Metas ankstyvas, bet Menzis jau sėdi darbo vietoje. – Kur dingo mano straipsnis? – Atleisk. Negalėjome jo dėti. Tas Ketlinos bičiulis prancūzas paskambino ir viską paneigė. Sakė, jei išspausdinsime – mums galas. Jie pateiktų oficialų skundą. – Ketlinos bičiulis suvaro mano straipsnį, o jūs tylite? Ir apskritai, kodėl Ketlina tikrina mano darbą? Juk sakiau, mano sūnus dirba ministerijoje. – Na, tai irgi keista. Ketlina paminėjo bičiuliui tavo sūnaus pavardę. – Nurodė jį kaip šaltinį? Jūs ten iš proto išsikraustėte? – Ne, ne – palauk. Ji neprasitarė, kad tai tavo šaltinis. – Nesunku susiprotėti. Jėzau! – Leisk man pabaigti, Loidai. Leisk pabaigti. Pas juos nedirba joks Džeromas Burko. – Na ir avigalviai. Jis pasirašinėja mergautine motinos pavarde. – Šit kaip. Loidas privalo įspėti sūnų, duoti laiko sugalvoti pasiteisinimą. Paskambina Džeromui į mobilųjį, bet tas nekelia. Matyt, paįvairinimui šį rytą dirba. Jėzau, kokia katastrofa. Loidas skambina į ministerijos priimamąjį. 31 /
– Skaitau visų pastate dirbančių žmonių sąrašą, – sako operatorė. – Jūsų minėtos pavardės nerandu. Loidas išbėga į Monparnaso bulvarą, iškėlęs ranką stabdo taksi, paskui apsigalvoja. Patrypčioja ant šaligatvio, pamaigo kaip niekada liesą piniginę. Et, jei jau bankrutuoti, tai tik šitaip. Jis pamojuoja taksi. Apsaugininkas į ministerijos pastatą jo neįleidžia. Loidas pakartoja sūnaus pavardę ir patikina, kad tai skubu – šeimyninės aplinkybės. Nepadeda. Tada išsitraukia spaudos akreditaciją, bet jos galiojimas pasibaigęs 2005 metų gruodžio 31-ąją. Lieka lūkuriuoti lauke, skambina Džeromui į mobilųjį. Funkcionieriai vienas po kito išlenda parūkyti. Jis dairosi sūnaus, klausinėja, ar tarp jų nėra dirbančių Šiaurės Afrikos arba Artimųjų Rytų direktorate. – Prisimenu tą vaikiną, – sako viena moteris. – Atliko pas mus praktiką. – Žinau, bet kuriame skyriuje jis dabar? – Jokiame. Mes jo taip ir nepasamdėme. Atrodo, egzaminus išlaikė, bet susikirto su kalbomis. – Ji prisimerkia ir šypteli. – O aš įtarinėjau, kad tėvą amerikietį jis išsigalvojo. – Kodėl taip sakote? – Jo anglų kalba tiesiog beviltiška. Ji duoda Loidui seną Džeromo adresą. Jis nuvažiuoja metro iki Šato Ruž stotelės ir susiranda nurodytą pastatą: griūvantį tinko luitą išlūžusiais pagrindiniais vartais. Peržiūri visų namo gyventojų pavardes, ieškodamas Džeromo. Neranda. Staiga užtinka tai, ko nesitikėjo, – savo paties pavardę. Šalia durų skambučio parašyta „Džeromas Burko“. Loidas spusteli skambučio mygtuką, bet niekas neatsiliepia. Gyventojai ateina ir išeina. Jis prisėda kiemo pakraštyje ir žvalgosi į langinėmis užsklęstus langus. 32 /
Po valandos pro pagrindinius vartus įžengia Džeromas, bet tėvą pastebi ne iš karto. Praveria pašto dėžutę, perverčia reklamas ir nulinguoja per kiemą. Loidas pašaukia sūnų vardu, ir šis krūpteli. – Ką čia veiki? – Atleisk, – sako Loidas ir vargais negalais atsikelia. – Atleisk, kad pasirodžiau ne laiku. – Jis dar niekada nekalbėjo su sūnumi šitaip pagarbiai. – Tiesiog nutariau užsukti – ar nieko tokio? – Dėl straipsnio? – Ne, ne. Tai visiškai nesusiję. – O dėl ko? – Ar galime užeiti vidun? Man šalta. Ilgokai čia laukiu. – Jis susijuokia. – Žinai, aš jau senas! Gal ir neatrodau, bet... – Tu ne senas. – Senas, senas. – Jis ištiesia ranką, šypteli. Džeromas nesiartina. – Vis pagalvoju apie savo šeimą. – Kurią šeimą? – Ar galiu užeiti, Džeromai? Jeigu neprieštarauji. Mano rankos suledėjusios. – Jis jas pasitrina ir pašildo kvapu. – Turiu sumanymą. Tikiuosi, neužsigausi. Pamaniau, galbūt – jei tu norėtum – galėčiau pamokyti tave anglų kalbos. Jei reguliariai užsiimtume, greitai pramoktum, pažadu. Džeromas nurausta. – Kodėl? Angliškai kalbu kuo puikiausiai. Iš tavęs išmokau. – Neturėjai daug galimybių mokytis. – Pamokų man nereikia. Kada spėčiau? Ministerija manęs neišleistų. Loidas tyčia pradeda kalbėti angliškai, ir dar greitakalbe: – Privalau tau pasakyti tai, ką žinau, sūnau. Bet nenoriu, kad jaustumeisi nevykėliu. Ką tu veiki šioje skylėje? Dieve, neįtikėtina, kaip tu primeni mano tėvą. Kaip keista vėl jį regėti. Žinau, kad tu 33 /
nedirbi. Turiu keturis vaikus, bet tu vienintelis vis dar su manimi kalbiesi. Džeromas lieka nesupratęs nė žodžio. Drebėdamas iš pažeminimo atšauna prancūziškai: – Kaip galiu suprasti, ką sakai? Kalbi per greitai. Tai kvaila. Loidas grįžta prie prancūzų kalbos. – Norėjau tau šį tą pasakyti. Šio to paklausti. Žinai, metas man į pensiją. Kasdien po straipsnį, ir taip nuo dvidešimt dvejų. Nebesurezgu nė vienos naujos minties. Nė vienos. Nebežinau, kas, po velnių, dedasi šiame pasaulyje. Net laikraštis manęs nebespausdina. Tai buvo mano paskutinis – paskutinis šiaudas. Supranti? Niekas nebespausdina mano rašliavų. Džeromai, ruošiuosi išsikraustyti iš savo buto. Nebeįstengiu už jį susimokėti. Nebeturėčiau ten gyventi. Bet nežinau. Dar neapsisprendžiau. Todėl ir klausiu, na – tiesiog bandau susivokti. Ko toliau imtis. Kaip sakai? Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu? – Pagaliau jis prisiverčia. – Ką tu man patartum daryti? Sūnau? Džeromas atrakina namų duris. – Eime, – sako jis. – Gyvensi pas mane.
1953. Kavinė „Greco“, Roma
Betė pabarškino savo aukštą taurę ir žvilgtelėjo vidun, po ledukais ieškodama užsilikusio kampario lašelio. Jos vyras Leo sėdėjo priešais ją kitapus marmurinio stalelio, pasislėpęs po itališku laikraščiu. Pasilenkusi ji pabeldė į puslapį – tarsi į jo darbo kambario duris. – Ahaaa, brangioji, – subaubė jis, didžiąja laikraštine siena atsitvėręs nuo aplinkos ir nesuvokiantis, kad jų šeimyniniai plepalai girdimi visiems; šitiek metų pragyvenęs Romoje jis vis dar tikėjo, kad užsienyje niekas nesupranta angliškai. – Oto nė ženklo, – tarė ji. – Teisybė, teisybė. – Dar po taurę? – Ahaaa, brangioji. – Jis pabučiavo sau į saują ir sviedė bučinį it granatą, akimis sekdamas parabolės trajektoriją į viršų, per stalelį ir iki jos skruosto. – Taiklus smūgis, – pareiškė jis ir pasislėpė už laikraščio puslapių. – Žmonės tokie kvaili! – pridūrė svaigdamas nuo visų tų nuostabių pranešimų apie chaosą. – Tokie neįtikėtinai kvaili! Betė pakėlė ranką, norėdama pakviesti padavėją, bet pastebėjo Otą, ramiai sėdintį prie baro ir juodu stebintį. Ranka ties riešu nusviro, ji atsilošė ir be garso sukuždėjo: „Ką ten veiki?“, smulkūs raumenys abipus jos burnos sutrūkčiojo, lūpų kampučiai pakilo, nusileido, vėl pakilo. Otas stebėjo Betę su Leo dar akimirką, tada pakilo nuo baro kėdės ir nuėjo prie jų stalelio kavinės gilumoje. Paskutinį kartą ją matė prieš dvidešimt metų Niujorke. Dabar jai per keturiasdešimt, ištekėjusi, juodi plaukai kiek patrumpėję, žalios akys pašvelnėjusios. Ir visgi galvos krestelėjime, dvejojančioje šypsenoje šmėkštelėjo Oto kadaise pažinota moteris. Atrodė, kad praeitis nykdama tik ryškėja. Jis užsigeidė pasilenkti per stalelį ir ją paliesti. Bet jis tik paspaudė ištiestą Betės vyro delną ir paplekšnojo per petį, išreikšdamas Leo – Otas jį regėjo pirmą kartą – švelnumą, kurio nederėjo reikšti jo žmonai. Otas prisėdo ant aksominio minkštasuolio šalia Betės, patapšnojo jai ranką pasveikindamas ir vikriai įsitaisė prie staliuko – jau pen35 /
kiasdešimt ketverių, bet vis dar miklus. Pasitrynė platų sprandą, delnu perbėgo per mašinėle kirptą pakaušį, pasikasė surauktą kaktą, iš po kurios stebėjo pašnekovus; melsvų akių išraiška vis mainėsi, tarytum jis ketintų tai susimušti su visa kavine, tai nusikvatoti, tai apskritai viską mesti. Jis paplekšnojo Leo skruostą. „Man malonu čia būti.“ Šie Oto žodžiai užliejo juos dėkingumu – Betė buvo pamiršusi, ką reiškia jo draugija. Sairas Otas į Romą atvyko iš savo valdybos būstinės Atlantoje, vardan šio susitikimo apleidęs verslą, žmoną ir mažą sūnelį. Pakeliui perskaitė jų rašytus straipsnius. Leo, Čikagos laikraščio korespondentas Romoje, buvo tikras klišių meistras, jo rašliavose vėrėsi fantastinis laikraštinis pasaulis, kuriame pabėgėliai be atvangos kerta sienas, miestus skandina audros, balsuotojai plūsta į rinkimus. Betė rašinėjo amerikietiškiems moterų žurnalams, dažniausiai – šmaikščius pasakojimus apie gyvenimą užjūryje arba pamokomas istorijas apie vargšes amerikietes, suviliotas nedorėlių italų. Kadaise ji turėjo ambicijų. Otas apgailestavo, kad iš jų beliko tik tiek. – Taigi, – tarė Leo, – ar galiu paklausti, dėl ko norėjai su mumis susitikti? – Noriu pasikalbėti apie laikraštį. – Kurį? – Savo, – atsakė Otas. – Noriu įsteigti laikraštį. Tarptautinį, anglų kalba. Leidžiamą Romoje ir parduodamą visame pasaulyje. – Tikrai? – tarė Leo, atsilošdamas į priekį ir atsilaisvindamas rudą kaklaraištį, kuriuo dangstė ištrūkusią marškinių sagą. – Kaip įdomu, – pridūrė jis. Kaklaraištis siūbavo it laikrodžio švytuoklė, atidengdamas siūlų mazgelį ten, kur būta sagos. – Gal ir pavyks. Tikrai pavyks. Hm, tai tu ieškai žmonių? – Jųdviejų. Jį leisite judu. Betė pasimuistė minkštasuolyje. – Kam tau laikraštis? – Kuo ilgiau apie tai galvoju, – įsiterpė Leo, – tuo labiau man patinka ši mintis. Niekas dar to nedarė. Niekas neuždirbo pinigų iš tokio dalyko. 36 /
Tą naktį jiems atsisveikinant Otas vienintelis buvo blaivas. Jis paspaudė jiems rankas, paplekšnojo Leo per petį ir Ispanijos laiptais užkopė į viešbutį „Hassler“, kuriame buvo apsistojęs. Betė su Leo nukulniavo Babuino gatve namo. – Ar jis kalbėjo rimtai? – sušnabždėjo Leo jai į ausį. – Jis visada kalba rimtai. Bet Leo jos negirdėjo. – Tai pats turtingiausias vyrukas, su kuriuo man yra tekę prisišnioti, – pareiškė jis. Jie vargais negalais užsikadarojo į ketvirtą aukštą, it virvių laikydamiesi laiptų turėklų. Jų butas buvo kaip tik tokio dydžio, kokio pakako bevaikei porai: aukštomis lubomis ir plikomis medinėmis gegnėmis, su vieninteliu langu − o tai buvo visai neblogai ištikus pagirioms. Ji išvirė kavos. – Būk man švelnus, – tarė staiga surimtėjusi. Palietė Leo skruostikaulį, kuriame buvo likę nenuskustų šerių, – visą vakarą stebėjo tą lopinėlį. Už kelių kvartalų Otas sėdėjo ant viešbučio lovos. Galbūt, mąstė jis, man nevertėtų to daryti. Galbūt turėčiau palikti visa kaip buvę. Galbūt neturėčiau leisti šio laikraščio.