Mylimųjų laiškai Sudarė Ursula Doyle
Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė
vilnius 2014
UDK 82-6(082) Mi201
Sudarymas ir komentarai © Ursula Doyle, 2010 Vertimas © Marija Bogušytė, 2014 Viršelis © Živilė Adomaitytė, 2014 © Leidykla VAGA, 2014 ISBN 978-5-415-02342-4
Versta iš: Love Letters of Great Men and Women, Pan Macmillan, London, 2010
keturioms did탑ioms moterims atminti: AD ir MIS ; AD ir ND
Turinys Įžanga / 9
ledi joan pelham – serui Johnui Pelhamui
/ 15
margery brews (paston) – serui Johnui Pastonui kotryna aragonietė – Henrikui VIII anne boleyn – Henrikui VIII
/ 17
/ 20
/ 25
dorothy osborne (temple) – serui Williamui Temple’ui
/ 30
nell gw yn – Lawrence’ui Hyde’ui (vėliau tapusiam Ročesterio grafu) / 34
ledi mary pierrepont (ledi mary wortley montagu) – Edwardui Wortley Montagu / 37
abigail smith (adams) – Johnui Adamsui
/ 46
manon jeanne philipon (madam roland) – Léonard’ui Buzot / 53
maria smythe (ponia fitzherbert) – princui regentui mary wollstonecraft – Gilbertui Imlay
/ 56
/ 60
mary wollstonecraft – Williamui Godwinui
/ 60
marie-josèphe-rose tascher de la pagerie (imperatorienė joséphine) – Napoleonui Bonaparte’ui / 65 mary hutchinson (wordsworth) – Williamui Wordsworthui maria branwell (brontë) – dvasininkui Patrickui Brontë maria bicknell (constable) – Johnui Constable’ui
/ 77
/ 72
/ 68
claire clairmont – lordui Byronui
/ 80
jane welsh (carlyle) – Thomui Carlyle’ui george sand – Alfredui de Musset george sand – Pietro Pagello
/ 83
/ 87
/ 87
clara wieck (schumann) – Robertui Schumannui karalienė viktorija – princui Albertui
/ 97
karalienė viktorija – Belgijos karaliui
/ 97
emily dickinson – Susan Gilbert (Dickinson)
/ 94
/ 102
isabella mayson (ponia beeton) – Samui Beetonui mary w yndham (ledi elcho) – Arthurui Balfourui
/ 106 / 110
edith newbold jones (wharton) – W. Mortonui Fullertonui rosa luxemburg – Leo Jogichesui
/ 116
rusijos imperatorienė aleksandra – carui Nikolajui II katherine mansfield – Johnui Middletonui Murry katherine mansfield – princesei Bibesco (gim. Elizabeth Asquith) / 126
laiškai iš didžiojo karo Cituoti šaltiniai / 138 Padėka / 139
/ 135
/ 126
/ 120
/ 113
Įžanga
Pasirodžius Didžių vyrų meilės laiškams – šio rinkinio pirmtakui – imta diskutuoti, ar žmonės vis dar rašo meilės laiškus. Atrodo, dauguma linkę manyti, kad popieriuje guldomas mintis šiandienos pasaulyje pakeitė tiesioginis bendravimas – iš tiesų, šiais laikais retai pasitaiko, kad vyras vargintųsi parašyti laišką (o paskui dar jį ir paštu išsiųsti). Bet žmonės (beje, daugiausia moterys), regis, apgailestauja ne dėl to, kad meilės laiškus pakeitė trumposios žinutės ar elektroniniai laiškai, bet kad praeityje liko laikai, kai vyrai iš tiesų kalbėdavo apie savo jausmus, užuot niurnėję ant sofos. Žmonės ėmė rodyti susidomėjimą romantikos ir jausmų kupinais didžių istorijos vyrų laiškais, ir galbūt tie laiškai labiausiai juos traukia ne dėl pačių autorių, o dėl to, kad vyrai savo jausmus bet kokiu pavidalu šiais laikais atskleidžia palyginti retai. Tie laiškai, kaip anuomet rašiau, nepaprastai skiriasi savo stiliumi, nuotaika ir (deja) nuoširdumu – atrodytų, lyg kai kurie tų didžių vyrų rašė, žvelgdami į ateinančias kartas ar meilės laišką laikydami priemone savo kūrybiniams gabumams pademonstruoti. Tačiau, skaitant ir renkant laiškus šiai knygai, manyje užgimė visai kitokių minčių. Meilės ir vedybų klausimas didiems istorijos vyrams tebuvo viena gyvenimo pusė; jų 9
įž a nga
didybė priklausė nuo kitų sričių pasiekimų: mokslinių atradimų, tyrinėjimų, užkariavimų, politinių pergalių, meninių bandymų. O štai moterims tokie keliai atsivėrė dar visai neseniai, iš tiesų, gaila, kad daugelio moterų, kurių laiškai pateko į šį rinkinį, didybė priklausė tik nuo asmenų, už kurių ištekėjo arba kuriuos pagimdė; ir tų moterų ryšys su savo iškiliais sutuoktiniais ar atžalomis buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jų laiškai apskritai išliko iki mūsų dienų. Nuo santuokos priklausė visas tolesnis daugelio šių moterų gyvenimas. Negaliu tvirtinti (ir, žinoma, to nedarysiu), kad moterys nuoširdesnės už vyrus ar mažiau linkusios veidmainiauti, apsimetinėti; esmė ta, kad moteriai širdies reikalai galėjo negrįžtamai pakeisti visą gyvenimo tėkmę, o štai vyrui tas tikrai negrėsė. Sunku ir įsivaizduoti kurį nors iš tų didžių vyrų, rašantį taip, kaip ledi Mary Wortley Montagu savo mylimajam prieš slaptas jų sutuoktuves 1712-aisiais (ir tėvo valios sulaužymą): „Mane labai baugina tai, ką darome. Ar tikrai mylėsi mane amžinai? Ar tikrai niekada to nesigailėsime? Bijau, bet viliuosi.“ Moters, priėmusios netinkamą sprendimą, neišvengiamai laukė pražūtis. Žinoma, kai kurios šių laiškų autorės drįso nepaisyti tuometės tvarkos, nepaklusti artimiesiems ir kovoti už savo gyvenimą. Iš esmės šios moterys buvo arba nepaprastai talentingos, arba labai turtingos, arba ir viena, ir kita. Bet tai tikrai nemenkina jų pasiekimų; tiesiog verta paminėti, kad sėkmės kartelė šioms moterims buvo iškelta į bemaž nepasiekiamas aukštumas. Be abejo, šiame rinkinyje yra laiškų, parašytų moterų, kurias jų vyrai aktyviai rėmė ir palaikė, pavyzdžiui, Abigail Adams ir Isabellos Beeton sutuoktiniai, rodos, iš tiesų troško, kad jų žmonoms sektųsi viskas, ko tik jos imsis. 10
mylimųjų lašk ai
Šioje knygoje surinktos liūdnos istorijos yra ne tik apie nelaimingai pasibaigusius meilės romanus, bet ir apie pavojų bei sielvartą, kuriuos moterys patyrė įvairiose gyvenimo srityse – tiek dėl bejėgiškumo, išsilavinimo stygiaus ar ekonominės priklausomybės, tiek dėl akistatos su mirtimi, gimus vaikui, ar dėl didelės tikimybės atžaloms mirti labai ankstyvoje vaikystėje. Antibiotikai ir teisė balsuoti viską pakeitė, bent jau geriau ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse (verta paminėti šiurpią JT statistiką, kad kasmet iš 536 000 motinų mirčių 99 procentai jų užfiksuojama ekonomiškai prasčiau išsivysčiusiose šalyse). Žinoma, permainos neįvyko staiga, bet pasidaro gera pagalvojus, kokią pažangą padarė moterys nuo tada, kai 1790 m. Mary Wollstonecraft parašė Moterų teisių gynimą. Šiame laiškų rinkinyje, mano nuomone, labiausiai atsispindi autorių gebėjimas sutelkti fizines ir dvasines jėgas, susidūrus su, rodos, neįveikiamais sunkumais, jų narsa, stoicizmas, protas, žavesys ir kilnumas. Meilė šiuose laiškuose esti visokia – tolerantiška, nelaiminga, dviprasmiška, ambicinga, savanaudiška, erotiška, tyra ir aistringa, – bet visuomet tai ta pati meilė, palikimas, kurį reikia branginti. ursula doyle, londonas, 2009 m.
„Žvelgdavau į tas naivias merginas, tekančias už pirmo sutiktojo, su kuriuo tikėdavosi sugyventi. O štai aš, ko gero, laukiau to, be kurio gyventi negalėčiau.“ nora doyle, 1917–2007 m.
Ledi Joan Pelham
Šį laišką ledi Pelham 1399 m. parašė savo vyrui serui Johnui jųdviejų namuose, Pevensio pilyje, Rytų Sasekse. Seras Johnas Pelhamas buvo išvykęs – padėjo Henrikui IV suburti kavaleriją, ir jie sėkmingai nuo sosto nuvertė Ričardą II. Pevensis buvo apgultas jos vyro priešų; ledi Pelham, nenorėdama kelti sambrūzdžio, klausia vyro, ar jis greitai pargrįš.
Serui Johnui Pelhamui
{1399 m. (liepos 15 d.?)}
Mano brangus lorde, į jūsų aukščiausiosios šviesybės rankas atsiduodu visa savo širdimi, kūnu ir menkomis jėgomis. Dėkoju jums, mano lorde, brangiausias ir mylimiausias iš visų žemės lordų. Dėkoju, mano brangus lorde, visu tuo, ką jau paminėjau, už jūsų šiltą iš Pontefrakto man pasiųstą laišką, į mano rankas patekusį švč. Marijos Magdalenos dieną; garbės žodis, dar niekada taip nesidžiaugiau kaip tąsyk, kai iš jūsų laiško sužinojau, kad su Dievo malone jums užteko stiprybės išsigelbėti nuo priešo klastos. Beje, mano brangus lorde, jei tik jūsų šviesybė neprieštaraus, norėčiau kuo greičiau išgirsti apie didžią gerovę, kurios Visagalis Dievas jums nesiliauja teikęs. Mano brangus lorde, jei jums įdomu, kaip 15
ledi joa n pelh a m
laikausi aš čia, Sasekso, Sario ir didelės Kento dalies apgultyje, nors negaliu niekur išeiti ir stokoju maisto, vilties neprarandu. Todėl, brangusai, prašau jūsų atsižvelgti į savo išmintingos tarybos patarimus ir imtis priemonių, padėsiančių išgelbėti jūsų pilį ir pasipriešinti minėtų grafysčių piktadarystėms. Beje, kad būtumėte galutinai informuotas, pranešu, jog minėtų grafysčių piktadariai labai žiauriai elgėsi su jumis, jūsų pilimi, jūsų vyrais ir jūsų tarnais; jau kurį laiką jie šį kraštą niokoja. Laimingai, mano brangus lorde! Te Švenčiausioji Trejybė sergsti jus nuo priešų, netrukite atsiųsti man savo žinių. Laišką Pevensio pilyje šv. Jokūbo dieną parašė jūsų brangioji J. Pelham. Mano ištikimajam lordui.
Margery Brews (Paston) (apie 1428–?)
Pastonai buvo iškili vėlyvųjų viduramžių Norfolko šeima, palikusi didį lobį – keturių kartų laiškus, kuriuose ryškiai atsispindi tuometis gyvenimas. Šie 1476-ųjų laiškai, kuriuos Margery Brews skyrė Johnui Pastonui, kartais apibūdinami kaip seniausi anglų kalba parašyti meilės laiškai, nors, iš tiesų, jie kur kas dalykiškesni, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinė juose gvildenama tema – derybos dėl Margery kraičio, kuris, Pastonų šeimos manymu, yra per mažas. Vis dėlto 1477 m. Margery ir Johnas galiausiai susituokė.
Johnui Pastonui {Išsiųstas iš Topkrofto, 1476 m. vasaris}
Tepriima mano karštai mylimas Valentinas, Johnas Pastonas (eskvairas), šį dokumentą. Didžiai gerbiamas, karštai mylimas Valentinai, į jūsų rankas atsiduodu, iš visos širdies trokšdama sužinoti apie jūsų klotį, kurią Visagalio Dievo meldžiu sergėti pagal jo valią ir jūsų širdies troškimą. Jeigu jus domina, pasakysiu, kad aš pati laikausi nekaip tiek kūnu, tiek siela, ir šią būklę kentėsiu, kol žinių iš jūsų sulauksiu. 17
margery brews
Niekam nežinia, kokį skausmą man skirta ištverti, Bet net mirtinų kančių akivaizdoje daugiau nesugebėčiau Brangi mano motina kruopščiai išdėstė šį reikalą tėvui, bet jai nepavyko gauti daugiau, nei buvo jums pažadėta, dėl to, Dievas mato, aš didžiai apgailestauju. Betgi jei mane mylite, o aš labai tikiu, kad mylite, vien dėl to manęs nepaliksite; jeigu jūs nė pusės savo pragyvenimo šaltinio neturėtumėte, dėl kilniausio darbo, kokio jokia geraširdė moteris neatsisakytų, aš niekada jūsų neatsižadėčiau. Ir jei tu liepsi man būti ištikimai, kad ir kur nukeliaučiau, Žinoma, iš visų jėgų aš mylėsiu tave, ir tik tave vieną. O jei draugai man sakys, kad elgiuos negerai, Jiems manęs sustabdyti vis vien nepavyksią, Mano širdis šaukia mylėti tave amžinai Ir tyrai, labiau už visus žemiškuosius dalykus, Ir jei jie niekada nebus tokie rūstūs, Aš tikiu, kad laikai ateis geresni. Šį kartą tiek, tegloboja jus Švenčiausioji Trejybė; ir meldžiu jūsų nerodyti šio dokumento jokiai gyvai būtybei, pasilikite ją tik sau. Šis laiškas parašytas Topkrofte iš visos širdies Jūsų Margery Brews
Johnui Pastonui Visa širdimi dėkoju už laišką, kurį man atsiuntėte... dabar neabejoju, kad ketinate atvykti jau visai netrukus... ir ne tam, kad 18
mylimųjų lašk ai
sutvarkytumėte asmeninius reikalus, o vien tam, kad sudarytumėte sutartį su mano tėvu. Tapčiau laimingiausia pasauly, jei sutartis būtų sėkmingai sudaryta. Bet jei atkeliausite ir sutarti nepavyks, apgailestausiu dar labiau ir be galo liūdėsiu. Aš pati, dievaži, stengiausi, kiek tik gebėjau. Noriu, kad aiškiai žinotumėte, jog mano tėvas atsisako šiam reikalui skirti daugiau nei šimtą [svarų] ir penkiasdešimt markių, o tai kur kas mažiau, nei jūs pageidaujate. Jei sutiktumėte priimti šią sumą ir mane neturtingą, būčiau pati laimingiausia mergelė. Bet jei šis siūlymas jūsų netenkina, jei manot, kad galėtumėte gauti daugiau, kaip anksčiau leidote tą suprasti, gerasis, ištikimasis ir mylintis Valentinai, nevarkit ir šiuo klausimu pas mus nesilankykit. Nutraukim šį reikalą ir niekada apie jį nekalbėkim, jei tik pripažinsite mano ištikimą draugystę, kol gyva būsiu. Lig šiolei tiek. Tesaugo Visagalis Dievas jūsų kūną ir sielą.
Kotryna Aragonietė (1485–1536)
Kotryna Aragonietė gimė Alkala del Henareso rūmuose, esančiuose Madrido regiono šiaurės rytuose, 1485-ųjų gruodžio 16-ąją Ferdinando Aragoniečio ir Izabelės Kastilietės šeimoje. Izabelė griežtai rūpinosi, kad jos dukros įgytų gerą, katalikiškomis vertybėmis grįstą išsilavinimą. Visi žavėjosi Kotrynos lotynų ir kitų Europos kalbų bei literatūros žiniomis, be to, ji garsėjo nepaprastu pamaldumu. Kai princesė buvo vos dvejų, Anglijos karalius Henrikas VII pasiūlė Kotrynai į porą savo vyriausiąjį sūnų – Velso princą Artūrą, kuris, beje, buvo metais jaunesnis už būsimą nuotaką. Po daugiau nei dešimtmetį trukusių derybų, 1501-ųjų spalį princesė atvyko į Plimutą ir lapkričio 14-ąją Šv. Pauliaus katedroje Kotryna Aragonietė ir Velso princas Artūras buvo iškilmingai sutuokti. Kitų metų balandį, sulaukęs penkiolikos metų, Artūras mirė. Ispanai nedelsdami pareiškė norą, kad Kotryna susituoktų su Henriku, naujuoju Velso princu. Iš pradžių Henrikas VII laikėsi nuolaidžios pozicijos, bet Anglijoje, Ispanijoje ir Romoje buvo pradėtos derybos (reikėjo gauti popiežiaus leidimą, nes Henrikas šešerius metus buvo Kotrynos dieveris). Kotryna liko Londone kaip Velso princo našlė; ilgėjosi namų ir stokojo pinigų, dažnai skųsdavosi tėvui šykščiu Henriko VII elgesiu. 1509-ųjų kovą nuspręsta leisti jai grįžti į Ispaniją ir tapti vienuole. Henrikas ir Kotryna galiausiai susituokė 1509-ųjų birželį, praėjus vos keletui savaičių po to, kai Henrikas tapo sosto įpėdiniu. 20
mylimųjų lašk ai
Santuoką – trukusią daugiau nei dvidešimt metų – nuolat temdė vėlesni įvykiai; per dešimt neramių metų nuo 1533 m. Henrikas vedė penkis kartus. Atrodytų, kad didžiumą laiko sutuoktiniai vedybiniu gyvenimu buvo patenkinti, nors dažni Kotrynos persileidimai, pagimdyti negyvagimiai poros santykiams tikrai padarė neigiamą įtaką; vienintelis Kotrynos išgyvenęs vaikas – princesė Marija, gimusi 1516 metais. Liaudies pasakojimuose Kotryna vaizduojama kaip žemo ūgio, stambi, niūri, perdėtai religinga moteris su rožiniu rankose, kalbanti laužyta anglų kalba ir vargstanti dėl gėdingų ginekologinių problemų, tačiau yra pagrindo manyti, kad Henrikas Kotryna pasitikėjo – išvykdamas atsakomybę už valstybės reikalus perleisdavo žmonai, nepaisydamas jos nepalaužiamo įsitikinimo, kad krikščioniška žmonos pareiga yra besąlygiškai paklusti vyro valiai. Pirmas toliau pateiktas laiškas buvo parašytas Henrikui kovojant su prancūzais. Kotryna sėkmingai atrėmė škotų invaziją, kuriai vadovavęs patsai karalius Jokūbas IV griuvo negyvas mūšio lauke. Ji su džiaugsmu praneša Henrikui, kad pasiuntė jam negyvo monarcho apsiaustą, patikindama, kad mieliau būtų išsiuntusi negyvą nukautojo kūną, tačiau jautrūs anglų dvariškiai šito nebūtų leidę. Henriko ir Kotrynos nesutarimai – daug sudėtingesnis reikalas, nei būtų galima manyti, atsižvelgiant į gausiai vaizduojamus jųdviejų portretus beletristikoje, – kilo Henrikui kenčiant nuobodulį šalia senstančios žmonos ir pasidavus žavingos Anne Boleyn kerams. Būta ir kitų lemtingų veiksnių, įskaitant silpstančią sąjungos su Ispanija reikšmę ir stiprėjantį Henriko norą susilaukti sūnaus, sosto įpėdinio. Tačiau nėra jokios abejonės, kad Henriko elgesys su žmona buvo nedovanotinas. Jis privertė Kotryną iškęsti žeminantį teismo procesą, apkaltinęs ją nesantuokiniais santykiais su savo broliu, o kai jųdviejų santuoka buvo pripažinta negaliojančia, Henrikas atskyrė ją nuo mylimos dukters, kurią, beje, laikė nesantuokine. Kai Anne Boleyn tapo karaliene, Kotryna buvo išsiųsta į provinciją, pirma į Hantingdoną, paskui – Kembridžšyrą. Ji atsisakė pripažinti Anne titulą, nepripažino savęs kilminga našle ir nesutiko 21
kotry na a r agonietė
pasirašyti rašto, kuriuo Anne vaikai būtų pripažinti teisėtais Henriko sosto įpėdiniais. Kotryna mirė 1536 m., iki pat mirties nepaliaujamai tvirtinusi, kad jos santuoka su Henriku buvo teisėta, o ji – karalienė, niekada nesiliovusi mylėti savo vyro. Paskutinis Kotrynos laiškas jam, antrasis jos laiškas šiame rinkinyje, sukrečia: „Ir galiausiai prisiekiu, kad mano akys trokšta jūsų labiau už viską.“ Henrikas su Anne paminėjo jos mirtį, apvilkę savo dukrą, mažąją princesę Elžbietą, geltonais apdarais, ir ši iškilmingai apėjo karališkojo dvaro rūmus.
Henrikui VIII {1513 m. rugsėjo 16 d.}
Sere, milordas Howardas atsiuntė man laišką, skirtą ir Jūsų Kilnybei, jis yra manajame, jį perskaitęs daug sužinosite apie didžią pergalę, kurią mūsų Viešpats jums dovanojo, kol jūsų nebuvo; ir dėl šios priežasties nevarginsiu Jūsų Kilnybės ilgomis kalbomis, bet aš išties manau, kad ši kova Jūsų Kilnybei ir visai jūsų karalystei pelnė pačią didžiausią garbę, ir dargi manau, kad jūs turėtumėte laimėti Prancūzijos karūną; dėkokime už tai Dievui, ir aš neabejoju, kad Jūsų Kilnybė nepamirš to padaryti, kad Dievas pasiųstų jums dar daugiau tokių nuostabių pergalių, o aš tikiu, kad pasiųs. Manasis žmogau, dėl skubotumo man nepavyko per Rougecrossą Jūsų Kilnybei Škotijos karaliaus apsiausto skiautės pasiųsti, tačiau ją jums jau veža Johnas Glynnas. Tegu Jūsų Kilnybei tai bus įrodymas, kaip aš laikausi duoto žodžio – siunčiu jums karaliaus apsiaustą. Ketinau išsiųsti patį jo kūną, bet mūsų anglų širdys to nepakęstų. Verčiau būtų taikiai gyvenęs, nei gavęs štai šitokį atpildą. Tai, ką Dievas mums siunčia, visuomet tik į gera. 22
mylimųjų lašk ai
Sario Milordas, manasis Henrikai, tikrai žino, kad būtumėte norėjęs pats Škotijos karaliaus kūną užkasti, jis man taip rašė. Kitam pasiuntiniui Jūsų Kilnybės pageidavimas tebūnie perduotas. Tuo ir užbaigsiu šį laišką, melsdama Dievo, kad kuo greičiau jus namo sugrąžintų, nes be jūsų čia jokio džiaugsmo nejusti; to aš ir meldžiu, o dabar vykite pas Volsingamo Mergelę Mariją, kurią pati taip seniai aplankyti žadėjau. Parašyta Voberne rugsėjo 16-ąją. Siunčiu Jūsų Kilnybei dokumentą, rastą škoto krepšyje, be kitų dalykų, siųstų Prancūzijos karaliaus minėtam Škotijos karaliui, kad su jumis kariautų, ir meldžiu jūsų pasiųsti čionai Mathew, kai tik pasiuntinys atneš man žinių iš Jūsų Kilnybės. Jūsų nuolanki žmona ir ištikima valios vykdytoja Kotryna
Henrikui VIII {1535 m.}
Mano lorde ir brangus vyre, atsiduodu jūsų valiai. Greitai artėja mano mirties valanda, man sergant, ta švelni meilė, kurią jums jaučiu, verčia bent keliais žodžiais paminėti jūsų gerovę ir saugoti jūsų sielą, kuri jums turi rūpėti labiau už bet kokius žemiškuosius reikalus, netgi labiau už savo paties kūną, dėl kurio ne tik mane privertėte šitiek vargų kentėti, bet ir pats daugel rūpesčių patyrėte. Aš gi atleidžiu jums viską, taip, iš tiesų linkiu, kad ir Dievas jums atleistų, karštai jo šito meldžiu. Patikiu jums Mariją, mūsų dukterį, ir maldauju, būkite jai geras tėvas, aš visada šito troškau. Ir dargi prašau, kad mano 23
kotry na a r agonietė
vardu duotumėte mano mergelėms kraitį, bus nedaug, nes jų gi tik trys. Kitiems tarnams prašau mokėti vienais metais ilgiau, nei priklauso, tegu jie būna aprūpinti. Ir galiausiai prisiekiu, kad mano akys trokšta jūsų labiau už viską.
Anne Boleyn (apie 1500–1536)
Anne Boleyn buvo Thomo Boleyno, Ormondo grafo, ir Thomo Howardo, Norfolko kunigaikščio, dukters Elizabeth duktė. Thomas Boleynas dėl savo trijų vaikų, iš kurių Anne – antroji, buvo nepaprastai ambicingas. Taigi, kai jai, vos trylikos metų, buvo pasiūlyta tapti Margaritos Austrės rūmų Briuselyje freilina, tėvui tokia proga atrodė nieku būdu nepraleistina. Margaritos rūmai buvo vieni prestižiškiausių Europoje, tai sudarytų sąlygas Anne iškovoti didįjį prizą – vietą Kotrynos Aragonietės rūmuose. Tačiau Anne atvykus į Briuselį diplomatinė padėtis netrukus pasikeitė, ir ji buvo perkelta į Prancūziją, kur pradėjo tarnystę karalienei Klaudijai. Jiedvi labai susidraugavo ir pamažu Anne tapo nepaprastai elegantiška bei žavinga dama – tai buvo akivaizdu, 1521 m. jai grįžus į Anglijos rūmus; gracinga, skoninga, sąmojinga ir gražiai pasipuošusi Anne labai skyrėsi nuo savo amžininkių. Kitas Thomo tikslas, susijęs su dukterimi, buvo vedybos, bet vienas po kito sekė nesėkmingi bandymai ją su kuo nors supiršti – tikėtina, dėl to, kad tėvo akimis Anne rankos siekiantys kandidatai nebuvo pakankamai jos verti. Ir tuomet, apie 1526-uosius, Anne patraukė Henriko VIII dėmesį. Karalius jautėsi pasirengęs naujam romanui, kadangi neseniai buvo atsisakęs Mary, Anne sesers, paslaugų. O ši „laisva vieta“ atsirado kaip tik tada, kai buvo labai sustiprėjęs Henriko, niekaip nesusilaukiančio vyriškos lyties palikuonio, įsitikinimas, jog jųdviejų su Kotryna santuoka nuo pat pradžių negaliojo. 25
a nne boley n
Henriko ir Kotrynos santuokos anuliavimas, po kurio Henrikas susituokė su Anne, truko šešerius metus. Neigiami politiniai ir religiniai atgarsiai buvo milžiniški ir galų gale privertė Henriką nutraukti ryšius su Roma ir įsteigti Anglijos bažnyčią. Galiausiai 1533-iųjų sausį pora buvo sutuokta iš karto, kai Anne pastojo. Princesė Elžbieta gimė rugsėjo 7-ąją. Anne nesielvartavo, kad jos pirmagimė – mergaitė; juk ji dar buvo jauna. Tačiau persileidimas 1534-ųjų rugpjūtį gera nežadėjo, dar kartą Anne pastojo tik 1535-ųjų rudenį. 1536-ųjų sausį mirė Kotryna, ir Henrikui su Anne labai palengvėjo, mat ji puikiai žinojo, kaip Kotryną ir jos dukterį Mariją palaikė visa šalis, tačiau tas palengvėjimas truko neilgai – to paties mėnesio pabaigoje Anne patyrė dar vieną persileidimą. Padėtis būtų buvusi ištaisoma, jei ne Anne nesutarimai su lordu kancleriu Thomu Cromwellu, buvusiu pagrindiniu sąjungininku, ir nesėkmingos diplomatinės derybos, Henrikui primygtinai reikalaujant galinguosius Europos monarchus pripažinti Anne teisėta jo žmona. Anne turėjo išnykti ir Thomas Cromwellas tuo pasirūpino. Vien skyrybų jiems nebūtų užtekę; Anne ir jos klika reikėjo atsikratyti visiems laikams. Taigi Cromwellas primetė jai ištisą siaubingų kaltinimų komplektą, apkaltino ją neva turėjus lytinių santykių ne tik su savo broliu George’u, bet ir su dar keturiais jos draugų rato vyrais. Visi buvo sulaikyti ir uždaryti Taueryje. Po neteisėtai surengtų teismo procesų George’ui Boleynui ir kitiems keturiems kaltinamiesiems 1536-ųjų gegužės 17-ąją buvo įvykdyta mirties bausmė, o tą pačią popietę Kenterberio arkivyskupas paskelbė Anne ir Henriko santuoką negaliojančia, remdamasis Henriko ankstesniais ryšiais su Mary Boleyn (ir iškart kyla klausimas, kaip su Henriku nesusituokusią Anne galima kaltinti svetimavimu). Gegužės 19 d. Tauer Grino aikštėje Anne įvykdyta mirties bausmė – iš Prancūzijos pakviesti fechtuotojai nukirto jai galvą. Nuo Kotrynos Aragonietės mirties buvo praėję mažiau nei šeši mėnesiai. Gegužės 30 d. Henrikas vedė Jane Seymour, vieną iš Anne freilinų. 26
mylimųjų lašk ai