Melagis ant kušetės

I RV I N D .

YALOM MELAGIS ANT KUŠETĖS Romanas Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė

VILNIUS 2012

UDK 821.111(73)-31 Ia-02

© Irvin D. Yalom, 1997 © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2007 © Leidykla VAGA, 2007 ISBN 978-5-415-02257-1

Irvin D. Yalom LYING ON THE COUCH HarperPerennial, 1997

„Jei Froidas ar Jungas būtų ėmęsi rašyti psichologinį trilerį, abejoju, ar kuriam nors iš jų būtų pavykę sukurti tokią neįtikimą ir įtampos kupiną istoriją.“ Los Angeles Times

„Melagis ant kušetės – tai sąmojingas, intriguojantis ir nepaprastai smagus romanas, iš kurio skaitytojas be vargo daug sužinos apie psichoterapijos teoriją ir praktiką.“ David Lodge, „Terapijos“ ir „Literatūros meno“ autorius

Šis romanas yra grožinės literatūros kūrinys. Nors epizoduose minimi tikri žmonės, ši informacija naudojama tik tam, kad romanui suteiktų kultūrinį ir istorinį kontekstą. Visi kiti knygoje minimi vardai, personažai ir įvykiai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus įvykius ar asmenis yra atsitiktinis.

Ateičiai – Lily, Alanai, Lenore, Jasonui, Desmondui.

Tegul jūsų gyvenimas būna kupinas stebuklų.

Padėka Šioje rizikingoje perėjoje iš psichiatrijos į grožinę literatūrą man daug kas pagelbėjo: Johnas Beletsis, Martelis Bryantas, Casey Feutsch, Peggy Gifford, Ruthellen Josselson, Juliusas Kaplanas, Stina Katchadourian, Elizabeth Tallent, Josiah Thompsonas, Alanas Rinzleris, Davidas Spiegelis, Saulius Spiro, Randy Weingarten, pokerio bičiuliai, Benjaminas Yalomas ir Marilyna Yalom (be kurios šią knygą būčiau rašęs daug patogiau). Visiems jiems nuoširdžiausiai dėkoju.

PROLOGAS

ERNESTUI PATIKO BŪTI PSICHOTERAPEUTU .

Kiekvieną dieną pacientai kviesdavosi jį į pačius slapčiausius savo gyvenimo kambarius. Kiekvieną dieną jis juos guosdavo, rūpindavosi jais, suteikdavo jiems viltį. Pacientai savo ruožtu juo žavėjosi ir jį mylėjo. Taip pat mokėjo jam, nors Ernestas dažnai pagalvodavo, kad jei jam nereikėtų pinigų, gydytų veltui. Laimingas tas, kas mėgsta savo darbą. Taip, Ernestas jautėsi laimingas. Daugiau nei laimingas. Palaimintas. Jis buvo žmogus, suradęs savo pašaukimą – žmogus, galintis patvirtinti, kad yra kaip tik ten, kur turi būti, savo talentų, pomėgių, aistros sūkuryje.

Ernestas nebuvo tikintis. Tačiau kai kasryt atsiversdavo užrašų knygutę ir išvysdavo aštuonių ar devynių brangių žmonių, su kuriais praleis dieną, vardus, jį persmelkdavo jausmas, kurį galėtum vadinti tik tikėjimu. Tuo metu jam kildavo stiprus troškimas dėkoti: kam nors, kažkam – kas parodė jam šį pašaukimą.

Būdavo rytų, kai jis žvelgdavo pro savo Viktorijos stiliaus namo Sakramento gatvėje stoglangį į tirštą rūką ir įsivaizduodavo, kaip auštančiame danguje sklando psichoterapijos pirmtakai. „Dėkui, dėkui jums“, – giedodavo jis. Dėkodavo jiems visiems – visiems gydytojams, padėdavusiems, kai apimdavo neviltis. Pirmiausia išnirdavo vos matomi dangiškųjų protėvių kontūrai: Jėzaus, Budos, Sokrato. Žemiau jų, šiek tiek ryškesni buvo didieji pradininkai: –9–

Nyčė, Kierkegoras, Froidas, Jungas. Dar arčiau buvo matyti seneliai psichoterapeutai: Adleris, Horni, Salivanas, Fromas ir maloniai besišypsantis Šandoro Ferencio veidas.

Prieš kelerius metus, kai Ernestas, baigęs rezidentūrą, pakliuvo į kitų jaunų ambicingų neuropsichiatrų būrį ir ėmėsi neurocheminių tyrimų, jie atsiliepė į jo nevilties šauksmą. Tai buvo ateities veidas, asmeninių galimybių aukso kasykla. Pirmtakai žinojo, kad jis nukrypo nuo savojo kelio. Jo vieta buvo ne mokslo laboratorijoje. Ir ne vaistus išrašinėjančio psichofarmakologo kabinete.

Jie atsiuntė pasiuntinį: keistą galingą pasiuntinį, kad nukreiptų jo likimą. Šiandien Ernestas neprisimena, kaip nusprendė tapti psichoterapeutu. Tačiau atmena, kada tai įvyko. Ta diena įsirėžė jo atmintyje. Jis prisimena ir tą pasiuntinį: Seimurą Troterį, žmogų, kurį jis tematė vienintelį kartą ir kuris visiems laikams pakeitė jo gyvenimą.

Prieš šešerius metus skyriaus vadovas paskyrė Ernestą į Stenfordo ligoninės medicinos etikos komitetą, ir pirmasis jo drausminis procesas buvo daktaro Troterio byla. Seimuras Troteris buvo septyniasdešimt vienerių metų psichiatrų bendruomenės patriarchas ir ankstesnis Amerikos psichiatrų asociacijos prezidentas. Jis buvo kaltinamas seksualiniu nusižengimu su trisdešimt dvejų metų paciente.

Ernestas vos prieš ketverius metus buvo baigęs rezidentūrą ir dirbo profesoriaus asistentu. Visą savo laiką jis skyrė neurocheminiams tyrimams ir ničnieko nenutuokė apie psichoterapijos pasaulį. Netgi nenumanė, kad šio reikalo niekas nenorėjo imtis ir todėl tas pareigas patikėjo jam. Kiekvienas pagyvenęs Šiaurės Kalifornijos psichiatras didžiai gerbė Seimurą Troterį ir jo prisibijojo.

Ernestas pokalbiui pasirinko asketišką ligoninės administracijos kabinetą ir pasistengė atrodyti oficialiai. Laukdamas daktaro Troterio jis dirsčiojo į laikrodį, o ant stalo priešais jį gulėjo taip ir neatversta byla. Norėdamas likti nešališkas, Ernestas nusprendė pasikal– 10 –

bėti su kaltinamuoju nekreipdamas dėmesio į visų peršamus faktus ir išklausyti jo istoriją be išankstinių nuostatų. Jei reikės, vėliau jis perskaitys bylą ir dar kartą su juo pakalbės.

Netrukus jis išgirdo taukšėjimą. Negi daktaras Troteris aklas?

Niekas tokiai situacijai jo neparuošė. Taukšėjimas, lydimas šliurinimo, vis artėjo. Ernestas pakilo ir išėjo į koridorių.

Ne, ne aklas. Raišas. Daktaras Troteris vilkosi koridoriumi sunkiai remdamasis dviem lazdomis. Jis buvo sulinkęs per juosmenį, lazdas laikė plačiai išskėtęs, beveik per rankos ilgį. Jo tvirti žandikauliai ir gražus smakras teberodė ryžtą, tačiau visus veido raumenis buvo įveikusios raukšlės, o odą išmušusios senatvinės dėmės. Kaklas suglebęs, iš ausų styrojo baltų plaukų kuokšteliai. Tačiau amžius neįveikė šio vyro: jame išliko kažkas jaunatviška, netgi berniokiška. Kas tai buvo? Galbūt plaukai, žili ir tankūs, madingai apkirpti, o gal drabužiai: džinsinis švarkas ant balto megztinio aukšta atlenkiama apykakle.

Juodu vienas kitam prisistatė tarpduryje. Daktaras Troteris įklibikščiavo į kabinetą, staiga kilstelėjo lazdas, energingai jas pasuko ir tarsi visiškai netyčia nusileido ant kėdės.

– Išpūtei akis! Nustebai, ėėė?

Ernestas nesileido išblaškomas.

– Jūs suprantate, koks šio pokalbio tikslas, daktare Troteri, ir žinote, kodėl jį įrašinėju?

– Girdėjau, kad ligoninės administracija ketina mane apdovanoti Mėnesio darbuotojo premija.

Ernestas nieko neatsakė, tik įdėmiai pažvelgė pro savo didžiulius akinius storais stiklais.

– Atsiprašau, suprantu, kad turit atlikti savo darbą, tačiau kai tau per septyniasdešimt, šaipaisi pasitaikius bet kokiai progai. Taip, praeitą savaitę suėjo septyniasdešimt vieneri. O kiek jums metų, dak– 11 –

tare..? Pamiršau jūsų vardą. Kiekvieną minutę, – tarė jis, baksnodamas sau į smilkinį, – tuzinas smegenų žievės neuronų zvimbteli kaip gaištančios musės. Likimo ironija, parašiau keturis straipsnius apie Alzheimerį; aišku, pamiršau, kur juos išspausdino, tačiau tai buvo rimti žurnalai. Ar žinot?

Ernestas papurtė galvą.

– Taigi jūs nesate apie tai nieko girdėjęs, o aš pamiršau. Vadinasi, mes abu maždaug lygūs. Ar žinot, kokie du geri dalykai būdingi Alzheimerio ligai? Seni bičiuliai tampa naujais draugais, ir pats gali slėpti savo velykinius kiaušinius.

Nors ir suirzęs Ernestas neištvėrė nešyptelėjęs.

– Jūsų vardas, amžius ir įsitikinimai?

– Aš daktaras Ernestas Lešas, o visa kita šiuo metu, ko gero, nėra susiję su mūsų tema. Šiandien turime daug ką aptarti.

– Mano sūnui keturiasdešimt. Negalėtumėte būti vyresnis. Žinau, kad baigėte rezidentūrą Stenforde. Girdėjau jus pernai per didžiąsias vizitacijas. Puikiai kalbėjote. Labai aiškiai išdėstėte medžiagą. Dabar viskas psichofarmakologija, ar ne? Kokios psichoterapijos jūs dabar mokotės? Ar apskritai mokotės?

Ernestas nusisegė laikrodį ir padėjo ant stalo.

– Kokiu nors kitu metu mielai įteikčiau jums Stenfordo mokymo programos kopiją, tačiau dabar, prašau, imkimės reikalo, daktare Troteri. Turbūt būtų geriausia, jei pats papasakotumėte apie ponią Felini.

– Gerai, gerai, gerai. Norite, kad kalbėčiau rimtai. Norite, kad iškločiau savo istoriją. Atsiloškite, berniukėli, ir aš jums viską papasakosiu. Na, pradėkime nuo pradžių. Tai buvo maždaug prieš ketverius metus – mažiausiai prieš ketverius... Pamečiau visus savo užrašus apie šią pacientę... Kokia data įrašyta jūsų kaltinimuose? Ką? Neskaitėte? Tingėjote? O gal siekėte išvengti šališkumo?

– 12 –

– Daktare Troteri, prašau kalbėti toliau.

– Pirmoji pokalbio taisyklė – jauki, saugi aplinka. Dabar, kai jūs sumaniai ją sukūrėte, jaučiuosi daug laisvesnis kalbėti apie tai, kas skaudina ir trikdo. Ak, jūs puikiai suprantate. Turite saugotis manęs, daktare Lešai, jau keturiasdešimt metų tyrinėju veidus. Man puikiai sekasi. Bet jei liausitės mane pertraukinėjęs, pradėsiu. Pasirengęs? Prieš kelerius – tarkime, prieš ketverius, – metus į mano kabinetą įėjo, tiksliau pasakius, įsliūkino susitaršiusi moteris, Belė.

Kokių trisdešimt penkerių, iš pasiturinčio sluoksnio, italų kilmės šveicarė, prislėgta, net vasarą vilkėjo ilgarankovę palaidinukę. Veikiausiai bandė žudytis – supjaustyti riešai. Jei vasarą matai sumišusį pacientą ilgomis rankovėmis, visada pagalvoji apie supjaustytus riešus ir leidžiamus narkotikus, daktare Lešai. Daili, nuostabios odos, gundančių akių, elegantiškai apsivilkusi. Nepaprasta, tačiau tik ir laukianti, kol bus apvaisinta. Ilga savęs naikinimo istorija. Daug visko: narkotikai, visus išbandė, nė vienų neužmiršo. Kai pirmą sykį ją išvydau, buvo grįžusi prie alkoholio ir vartojo šiek tiek heroino.

Tačiau nebuvo priklausoma. Kažkaip neužkibo – kai kuriems žmonėms taip esti – nors mažai trūko. Taip pat valgymo sutrikimai. Ryškūs anoreksijos požymiai, bet kartais ir bulimijai būdingas žarnyno valymas. Jau minėjau, kad pjaustėsi: daugybė randų ant abiejų rankų ir riešų – patiko skausmas ir kraujas; tik tada jausdavosi gyva. Iš pacientų tai nuolat girdi. Ne kartą gulėjusi ligoninėje, trumpai. Ją visada išrašydavo po dienos ar dviejų. Ligoninės personalas džiūgaudavo, kai ji išeidavo. Ji puikiai – tiesiog talentingai – sugebėjo kelti skandalus. Prisimenate Eriko Berno knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“? Ne? Tikriausiai jūsų dar nebuvo. Dieve, jaučiuosi senas. Puikus kūrinys – Bernas nebuvo kvailas. Paskaitykite – neužmiršite.

Ištekėjusi, vaikų neturėjo. Nenorėjo jų turėti – sakė, kad pasaulis per bjauri vieta, kad ją primestum vaikams. Malonus vyras, žlugę – 13 –

santykiai. Jis siaubingai norėjo kūdikio, ir dėl to dažnai kildavo kova.

Jis, kaip ir jos tėvas, buvo investicijų bankininkas, nuolat keliaudavo.

Praėjus keleriems metams po vestuvių jo libido išseko, o gal pasuko kita vaga, jis kalė pinigus – nors gerai uždirbo, niekada nesulaukė tokios sėkmės kaip jos tėvas. Plušėjo, plušėjo, plušėjo, net miegodavo su kompiuteriu. Gal jį ir dulkindavo, kas žino? Tačiau tikrai nedulkino žmonos. Pasak Belės, metų metus jos vengė, veikiausiai pyko, kad ji nenori turėti vaikų. Sunku pasakyti, kodėl jie neišsiskyrė. Jis užaugo krikščionių scientistų šeimoje, todėl griežtai atsisakydavo sutuoktinių ar kokios kitokios psichoterapijos. Vis dėlto Belė prisipažino niekada jo labai atkakliai ir neraginusi. Taigi. Kas dar? Priminkite, daktare Lešai.

Jos ankstesnė psichoterapija? Gerai. Svarbus klausimas. Visada to pasiteirauju per pirmąjį pusvalandį. Nuo paauglystės ji nesiliovė gydytis – ar bent bandžiusi gydytis. Vaikščiojo pas visus Ženevos psichoterapeutus, net į Ciurichą važinėjo, į psichoanalizės seansus. Įstojo į koledžą Jungtinėse Valstijose, Pomonoje, be paliovos keitė psichoterapeutus, nors dažnai nueidavo vos vieną kartą. Tris ar keturis ištvėrė po kelis mėnesius, tačiau rimtai į juos nežiūrėjo. Belė buvo – ir tebėra – itin išranki. Niekas jai neįtinka. Visi psichoterapeutai kuo nors blogi: pernelyg formalūs, pernelyg pasipūtę, greiti kritikuoti, pernelyg nuolaidūs, pernelyg dalykiški, šalti, užsiėmę diagnoze, įsikibę formulių. Medikamentai? Psichologinis testavimas?

Elgesio protokolai? Turėjai tai užmiršti – bet kas, kas tai pasiūlydavo, iškart būdavo išbraukiamas. Kas dar?

Kaip pateko pas mane? Nuostabus klausimas, daktare Lešai – sutelkia dėmesį ir paspartina eigą. Iš jūsų mes dar padarysime psichoterapeutą. Jaučiau tai, kai klausiausi įspūdingų jūsų vizitacijų. Sveikas, skvarbus protas. Jis atsiskleidė, kai prisistatėte ir pateikėte savo duomenis. Tačiau labiausiai jūsų paskaitoje man patiko tai, kad leidžiate – 14 –

pacientams daryti jums įtaką. Mačiau, kad turite visas reikiamas savybes. Karlas Rodžersas sakydavo: „Negaiškite laiko mokydami psichoterapeutus – naudingiau jį praleisite jų ieškodami.“ Visą laiką maniau, kad šiame pasakyme daug tiesos.

Taigi kur sustojau? Ak, kaip ji pateko pas mane: ginekologas, kurį ji dievino, buvo mano pacientas. Pasakė jai, kad aš normalus vyrukas, netauškiu niekų ir nebijau susitepti rankų. Ji nuėjo į biblioteką ir jai patiko straipsnis, kurį parašiau prieš penkiolika metų. Ten aptariau Jungo mintį, kad kiekvienam pacientui reikia sukurti naują psichoterapijos kalbą. Žinote tą straipsnį? Ne? „Ortopsichiatrijos žurnalas“.

Atsiųsiu jums. Pažvelgiau dar giliau nei Jungas. Pasiūliau kiekvienam pacientui sukurti naują psichoterapiją, kruopščiai įvertinti kiekvieno žmogaus unikalumą ir gydyti į tai atsižvelgiant.

Kavos? Taip, išgersiu. Juodos. Dėkui. Štai taip ji pakliuvo pas mane. Ko dar turėtumėte paklausti, daktare Lešai? Kodėl tada? Taiklu. Kaip tik tai. Šį klausimą visada labai naudinga užduoti naujam pacientui. Atsakau: jos seksualinis gyvenimas tapo pavojingas. Net ji tai suprato. Ji visą laiką tuo užsiimdavo, tačiau tuo metu pasiekė neleistiną ribą. Įsivaizduokite, važiuodama greitkeliu pro furgonus ir sunkvežimius, kurie būdavo pakankamai aukšti, kad vairuotojas ją matytų, ji pasikeldavo sijoną ir masturbuodavosi – lėkdama šimto trisdešimties kilometrų per valandą greičiu. Beprotė. Paskui ji įsukdavo į artimiausią keliuką ir, jei vairuotojas sekdavo iš paskos, sustodavo, įlipdavo į jo kabiną ir greitom pasimylėdavo. Mirtini nuotykiai. Ir jų nesuskaičiuoti. Ji taip nesivaldė, kad neturėdama ko veikti droždavo į kokį nors apleistą San Chosė barą, kartais meksikiečių, kartais juodaodžių, ir ten ką nors pakabindavo. Tai buvo pavojinga – ten būdavo apstu įsišėlusių vyrų. Pavojų keldavo ne tik vyrai, bet ir prostitutės, kurios jos nekentė už tai, kad atimdavo iš jų darbą.

Jos grasindavo jai net mirtimi, ir Belei teko nuolat keisti vietą. O – 15 –

AIDS, herpesas, saugus seksas, prezervatyvai? Tarsi nė nebūtų apie juos girdėjusi.

Taigi maždaug tokia buvo Belė, kai pradėjome dirbti. Įsivaizduojate? Norite ko nors paklausti ar man pasakoti toliau? Gerai. Per pirmą konsultaciją perėjau visus jos išbandymus. Ji atėjo antrą kartą, paskui trečią, ir pradėjome terapiją, du ar tris kartus per savaitę. Visą valandą skrupulingai nagrinėjau, kaip ji dirbo su ankstesniais psichoterapeutais. Tai visuomet naudinga, kai susitinki sunkų pacientą, daktare Lešai. Išsiaiškinau, kaip jie ją gydė, ir stengiausi nekartoti jų klaidų. Pamirškite tą nesąmonę, kad pacientas nėra pasirengęs psichoterapijai! Tai psichoterapija nėra pritaikyta pacientui. Tačiau tam, kad kiekvienam pacientui sukurtum naują terapiją, turi būti drąsus ir kūrybingas.

Belei Felini tradiciniai būdai netiko. Jei būčiau atlikęs savo įprastą profesinį vaidmenį – klausęsis istorijos, kritikavęs, įsijautęs, interpretavęs, – žybt, ir ji būtų dingusi. Patikėkite manim. Sayonara. Auf Wiedersehen. Taip ji pasielgė su visais psichoterapeutais, pas kuriuos lankėsi, nors dauguma iš jų turėjo gerą reputaciją. Žinot tą seną anekdotą: operacija pavyko, bet pacientas mirė.

Kokią metodiką taikiau? Bijau, nesupratote manęs. Mano metodika – atsisakyti bet kokios metodikos! Aš nesimaivau, daktare Lešai, – tai pirmoji geros psichoterapijos taisyklė. Ir jūs turėtumėte jos laikytis, jei tapsite psichoterapeutu. Stengiuosi būti kuo humaniškesnis ir kiek galėdamas atsisakyti mechaniškų sprendimų. Aš nekuriu sisteminio psichoterapijos plano – ir jūs to nedarysite pradirbęs keturiasdešimt metų. Tiesiog kliaujuosi intuicija. Kol kas, kaip naujokui, jums tai netiktų. Žvelgdamas atgal manau, kad pats ryškiausias Belės patologijos aspektas buvo jos impulsyvumas. Vos kildavo noras – baigta, reikia jį įgyvendinti. Prisimenu, kaip siekiau ją išmokyti toleruoti frustraciją. Tai buvo išeities taškas, mano pirmasis ir galbūt svarbiau– 16 –

sias psichoterapijos tikslas. Kaip mes pradėjome? Sunku be užrašų prisiminti, tiek metų praėjo.

Sakau, kad pamečiau. Jūsų veide matau abejonę. Užrašai dingo.

Prapuolė, kai maždaug prieš dvejus metus kėliausi į kitą kabinetą.

Neturite kitos išeities, kaip tik patikėti manim. Gerai prisimenu, kad pradžioje viskas ėjosi sklandžiai, daug sklandžiau, nei tikėjausi.

Gerai nežinau kodėl, bet Belė iš karto mane priėmė. Žinoma, ne dėl gražios išvaizdos. Man ką tik buvo išoperavę kataraktą, ir akis atrodė klaikiai. Ataksija irgi nedidino seksualinio patrauklumo... Tai paveldima smegenėlių ataksija, jei jums įdomu. Neišvengiamai progresuojanti... Ateityje manęs laukia vaikštynės, metus ar dvejus, o po trejų ketverių – ratukinė kėdė. C’est la vie.

Manau, Belei patikau dėl to, kad su ja elgiausi kaip su asmenybe.

Dariau lygiai tą patį, ką jūs dabar – ir noriu jums pasakyti, daktare Lešai, kad vertinu tai, ką darote. Neskaičiau jos bylų. Ėmiausi darbo aklai, norėjau pažvelgti nauju žvilgsniu. Belė man niekada nebuvo vien diagnozė, ribinio atvejo, valgymo, nepataisomo ar asocialaus sutrikimo pavyzdys. Taip elgiuosi su visais pacientais. Ir, tikiuosi, jums taip pat niekada netapsiu diagnoze.

Klausiate, ar aš manau, kad čia vieta nustatyti diagnozę? Na, tiesiog žinau, kad jūs, vyrukai, kurie dabar baigiate, kaip ir visa psichofarmakologijos industrija, gyvenate diagnozėmis. Psichiatrijos žurnalai užteršti tuščiomis diskusijomis apie diagnozių niuansus. Ateities šlamštas. Žinau, tai svarbu kai kurių psichozių atvejais, tačiau kasdienėje psichoterapijoje tai vaidina menką, tiesą sakant – neigiamą vaidmenį. Ar kada susimąstėte apie tai, kaip lengva nustatyti diagnozę, kai pirmą kartą pamatai pacientą, ir juo sunkiau, juo geriau jį pažįsti? Paklauskite bet kurio patyrusio psichoterapeuto – jis jums pasakys tą patį! Kitaip tariant, tikrumas atvirkščiai proporcingas žinioms. Tai bent mokslas, chm?

– 17 –

Nesakau, daktare Lešai, kad nenustačiau Belės diagnozės; tačiau aš negalvojau apie diagnozę. Ir dabar negalvoju. Nepaisydamas to, kas įvyko, nepaisydamas to, ką ji man padarė, vis dar negalvoju. Manau, ji tai žinojo. Mes tebuvome du bendraujantys žmonės. Ir Belė man patiko. Visą laiką patiko. Net labai! Ji ir tai žinojo. Gal tai ir buvo svarbiausia.

Belė nebuvo gera pacientė – pagal jokius standartus. Impulsyvi, linkusi veikti, nesidominti savimi, neįžvalgi, nekurianti laisvų asociacijų. Jai nekaip sekėsi tradicinės psichoterapijos užduotys: tyrinėti save, gilintis į save – tuomet ji dar labiau ant savęs pykdavo. Štai dėl ko psichoterapija visuomet žlugdavo. Todėl ir žinojau, kad jos dėmesį turiu patraukti kitais būdais. Taigi turėjau sukurti Belei naują psichoterapiją.

Pavyzdžiui? Na, pateiksiu vieną pavyzdį iš psichoterapijos pradžios, gal iš trečio ar ketvirto mėnesio. Sutelkiau dėmesį į jos destruktyvų seksualinį elgesį ir paklausiau, ko ji norinti iš vyrų, neišskiriant ir pirmojo vyro jos gyvenime – tėvo. Nieko neišėjo. Ji nenorėjo kalbėti apie praeitį – prisišnekėjusi apie tai su kitais terapeutais, sakydavo.

Be to, laikėsi nuomonės, kad kapstymasis po praeities pelenus tėra dingstis vengti asmeninės atsakomybės už savo veiksmus. Ji buvo skaičiusi mano knygą apie psichoterapiją ir citavo šią mano mintį.

Negalėjau to pakęsti. Kai pacientai savo pasipriešinimą grindžia citatomis iš tavo paties knygos, tarsi pačiumpa tave už pakarpos.

Per vieną konsultacijų paprašiau jos papasakoti apie kokią nors vaikystės svajonę ar seksualinę fantaziją. Galiausiai ji nusileido ir papasakojo, ką dažnai fantazuodavo būdama aštuonerių ar devynerių.

Lauke siautėja audra. Sušalusi ir peršlapusi ji įeina į kambarį, kur jos laukia pagyvenęs vyras. Apkabina ją, nurengia šlapius drabužius, nušluosto ją dideliu šiltu rankšluosčiu ir duoda karšto šokolado. Tuomet pasiūliau pavaidinti: ji išeitų iš kabineto, o paskui įeitų – 18 –

vaidindama šlapią ir sustirusią. Žinoma, nenurenginėjau jos, tačiau paėmiau iš prausyklos didelį rankšluostį ir stipriai ją aptryniau – ne seksualiai, kaip visada. „Nušluosčiau“ jai nugarą ir plaukus, paskui apgaubiau ją rankšluosčiu, pasodinau ir paruošiau puoduką tirpaus karšto šokolado.

Neklauskite, kodėl anuomet nusprendžiau taip pasielgti. Kai padirbėsite pakankamai ilgai, išmoksite kliautis savo intuicija. Ta situacija viską pakeitė. Belė negalėjo ištarti nė žodžio, tik ašaros iš akių riedėjo, paskui ji kaip kūdikis užbliovė. Iki tol Belė per psichoterapiją niekada niekada nebuvo verkusi. Pasipriešinimas ėmė ir ištirpo.

Ką turiu galvoje, sakydamas „pasipriešinimas ištirpo“? Tai, kad ji ėmė pasitikėti manimi, suvokė, jog esame išvien. Techniškai tai vadinama „psichoterapine bendryste“. Nuo tada ji tapo tikra pacien­te.

Tiesiog veržėsi bendradarbiauti. Ji pradėjo laukti susitikimų. Terapija tapo esminiu dalyku jos gyvenime. Nuolat kartodavo man, kiek daug jai reiškiu. Ir tai įvyko vos po trijų mėnesių.

Ar netapau pernelyg svarbus? Ne, daktare Lešai, psichoterapeutai gydymo pradžioje negali būti per svarbūs. Net ir Froidas naudojosi šia strategija siekdamas psichoneurozę pakeisti perkėlimo neuroze – tai veiksmingas metodas, padedantis valdyti destruktyvius simptomus.

Atrodote suglumęs. Taip, pacientas be paliovos galvoja apie psichoterapeutą, apsvarsto kiekvieną konsultaciją, tarp susitikimų vaizduotėje ilgai šnekasi su gydytoju. Galop psichoterapija perima simptomus. Kitaip tariant, simptomai, užuot valdomi vidinių neurozės veiksnių, ima svyruoti, tai priklauso nuo psichoterapinio santykio poreikių.

Ne, ačiū, kavos gana, Ernestai. Tačiau jūs gerkit. Neprieštarausite, jei vadinsiu jus Ernestu? Gerai. Taigi toliau. Man tai buvo labai svarbu. Dariau viską, ką galėjau, kad tapčiau dar svarbesnis Belei.

Atsakydavau į visus klausimus, kuriuos tik ji užduodavo apie mano – 19 –

asmeninį gyvenimą, palaikiau ją, džiaugdavausi dėl jos teigiamų bruožų. Kartodavau, kokia ji protinga ir graži moteris. Man nepatiko, kaip ji elgėsi su savimi, ir visiškai tiesiai tai pasakydavau. Nebuvo sunku: man tereikėjo kalbėti tiesą.

Prieš tai klausėte, kokį metodą taikiau. Teisingausias atsakymas būtų visai paprastas: kalbėjau tiesą. Pamažu ėmiau vaidinti vis svarbesnį vaidmenį jos fantazijose. Ji daug svajodavo apie mus – kaip būname kartu, laikomės už rankų, kaip žaidžiu su ja vaikiškus žaidimus, maitinu ją. Kartą į kabinetą ji atsinešė stiklainiuką džemo, šaukštelį ir paprašė, kad ją pamaitinčiau. Jos didžiam džiaugsmui, taip ir padariau.

Skamba nekaltai, ar ne? Tačiau nuo pat pradžių jaučiau pavojų.

Net žinojau jį tykant – ji prisipažino susijaudinusi, kai ją maitinau.

Jaučiau jį, kai ji pasakodavo, kaip ilgam išplaukia baidare, dviem trims dienoms, kad galėtų būti viena ant vandens ir mėgautis svajomis apie mane. Žinojau, kad mano metodas rizikingas, tačiau tai buvo apskaičiuota rizika. Ketinau leisti susidaryti teigiamam perkėlimui, kad juo naudodamasis nugalėčiau savižudišką elgesį.

Po kelių mėnesių tapau jai toks svarbus, kad galėjau pamažu pereiti prie patologijos. Pirmiausia sutelkiau dėmesį į gyvybiškai svarbius klausimus: ŽIV, nuotykius baruose, gailestingojo angelo darbus greitkeliuose. Ji pasitikrino dėl AIDS – ačiū Dievui, testas buvo neigiamas. Prisimenu, kaip dvi savaites laukėme rezultatų. Prisipažinsiu, prakaitavau ne mažiau už ją. Ar kada nors dirbote su pacientais, kai jie laukė ŽIV testo rezultatų? Ne? Taigi, Ernestai, tas laukimo laikas – tai naujai atsivėrusios galimybės. Gali juo pasinaudoti ir gerokai padirbėti. Kelias dienas pacientas gyvena savo mirties akivaizdoje – ko gero, pirmą kartą. Tai laikas, kai gali padėti jam iš naujo persijoti vertybes, pagrįsti savo gyvenimą ir elgesį tikrai reikšmingais dalykais. Egzistencinė šoko terapija, kaip kartais tai vadinu. Tačiau – 20 –

Belei taip nenutiko. Tai jos nesukrėtė. Jos neigimas buvo pernelyg stiprus. Kaip ir daugelis pacientų, kurie nepaliaujamai save naikina, Belė jautėsi išoriškai nepažeidžiama, jos nuomone, tik ji pati sau kenkė.

Aiškinau jai apie ŽIV ir apie pūslelinę, šia liga, laimė, ji taip pat nebuvo užsikrėtusi, ir apie saugų seksą. Nurodžiau saugesnes vietas, kur ji galėtų susirasti vyrų, jei jau būtinai jų reikėtų: teniso klubus, tėvų ir mokytojų asociacijos susirinkimus, knygų pristatymus. Belė buvo tikra manipuliatorė! Per penkias šešias minutes ji galėdavo paskirti pasimatymą žaviam visiškai nepažįstamam vyrui, kartais už trijų metrų stovint nieko neįtariančiai žmonai. Prisipažįstu, pavydėjau jai. Dauguma moterų neįvertina, kokios jos laimingos šiuo atžvilgiu.

Ar įsivaizduojate taip elgiantis vyriškį – ypač tokį griuveną kaip aš?

Vienas stulbinamas Belės bruožas, atsižvelgiant į tai, ką iki šiol papasakojau, buvo jos visiškas nuoširdumas. Per pirmąsias kelias konsultacijas, kai nusprendėme dirbti drauge, iškėliau savo svarbiausią psichoterapijos sąlygą: absoliutus nuoširdumas. Ji įsipareigojo pranešti man apie visus reikšmingesnius savo gyvenimo įvykius: apie narkotikus, impulsyvius seksualinius veiksmus, pjaustymąsi, žarnyno valymą, fantazijas – apie viską. Antraip, pasakiau jai, mes tik švaistytume savo laiką. Tačiau jei ji man viską atvirai pasakosianti, galėsianti būti tikra, kad ištversiu tai drauge su ja. Ji pasižadėjo, ir mes iškilmingai paspaudėme vienas kitam ranką.

Kiek žinau, ji laikėsi duoto žodžio. Tiesą sakant, taip sustiprinau jai savo įtaką – jei, pavyzdžiui, ji būtų susipjausčiusi riešus ar nuėjusi į barą, būčiau analizavęs tai be atvangos. Būčiau išsamiai ir ilgai tyrinėjęs, kas nutiko prieš paslystant. „Bele, prašau, – būčiau sakęs, – turiu žinoti viską, kas nutiko prieš tą įvykį, viską, kas gali mums padėti suprasti jūsų elgesį: ką veikėte tą dieną, ką galvojote, ką jautėte, kokios fantazijos jus aplankė.“ Tai varydavo Belę iš proto – ji – 21 –

norėdavo kalbėtis apie kitus dalykus ir negalėdavo pakęsti, kad didumą psichoterapijos seanso laiko švaistome tokioms temoms. Vien jau tai padėjo jai suvaldyti savo impulsyvumą. Įžvalgos? Jos nebuvo itin svarbios Belės psichoterapijoje. Taip, ji suprato, kad prieš pasielgdama impulsyviai dažniausiai jausdavo liūdesį ir tuštumą, o rizika, pjaustymasis, seksas, persivalgymas buvo pastangos užpildyti save ar grįžti į gyvenimą.

Vis dėlto Belė nesuvokė, kad šios pastangos buvo bergždžios. Jos duodavo priešingą rezultatą – sukeldavo baisią gėdą ir versdavo elgtis dar beatodairiškiau, dar destruktyviau. Belė niekaip negalėjo suprasti, kad tokį jos elgesį lydi skaudžios pasekmės.

Taigi įžvalga nebuvo naudinga. Turėjau griebtis ko nors kito. Išbandžiau įvairiausių knygų patarimus ir dar kai ką, kad padėčiau jai suvaldyti impulsyvumą. Sudarėme jos destruktyvių impulsyvių poelgių sąrašą, ir ji sutiko nedaryti nieko iš jo, prieš tai man nepaskambinusi ir nesuteikusi man progos ją perkalbėti. Tačiau ji retai skambindavo – nenorėjo man trukdyti. Ji buvo įsitikinusi, kad mūsų susitarimas kabo ant plauko, kad netrukus ji man įgris ir ją paliksiu.

Negalėjau jos įtikinti, kad taip nebus. Ji paprašė, kad duočiau jai kokį atminimo ženklą, kurį galėtų nešiotis. Esą tai padės jai geriau valdytis. Išsirink ką nors kabinete, pasakiau jai. Ji išsitraukė iš mano švarko kišenės nosinę. Atidaviau jai, tik prieš tai ant jos užrašiau svarbius žodžius: Jaučiuosi mirusi, todėl susižeidžiu, kad žinočiau, jog dar esu gyva.

Jaučiuosi atbukusi, todėl pavojingai rizikuoju – gal tada pasijusiu gyva.

Jaučiuosi tuščia, todėl bandau prisikimšti narkotikų, maisto, sėklos.

Tačiau maža iš to naudos. Galop susigėstu – jaučiuosi negyvesnė ir tuštesnė nei bet kada.

– 22 –

Pasiūliau Belei medituoti nosinę ir šiuos žodžius kaskart, kai norės pasielgti impulsyviai.

Jūsų žvilgsnis pašaipus, Ernestai. Nepritariate man? Kodėl? Pernelyg išpūsta? Visai ne. Gal ir atrodo tuščia, sutinku, tačiau beviltišku atveju reikia išbandyti viską. Pacientams, kurie nesuvokia objekto pastovumo dėsnio, labai naudinga turėti kokį nors daiktą, prisiminimą. Vienas mano mokytojas, Levisas Hilis, genialiai gydęs sunkius schizofrenija sergančius pacientus, išvykdamas atostogų įpūsdavo į buteliuką oro ir duodavo savo pacientams, kad nešiotų pasikabinę ant kaklo.

Manote, kad ir tai perdėta, Ernestai? Leiskite pavartoti tinkamesnį žodį: tai kūrybinga. Prisimenate, ką sakiau apie naują psichoterapiją kiekvienam pacientui? Kaip tik tai ir turėjau galvoje. Beje, jūs neuždavėte svarbiausio klausimo.

Ar tai padėjo? Būtent. Geras klausimas. Vienintelis teisingas klausimas. Pamirškite taisykles. Taip, tai padėjo! Tai padėjo ir daktaro Hilio pacientams, ir Belei. Ji nešiojosi mano nosinaitę ir pamažu mokėsi vis geriau valdyti savo impulsyvumą. Ji vis rečiau „paslysdavo“, ir netrukus savo dėmesį per konsultacijas nukreipėme į kitus dalykus.

Ką? Tik perkėlimo sukeltas pagerėjimas? Na, jūs šiek tiek susigaudote, Ernestai. Tai puiku – geras klausimas. Jaučiate, kas svarbiausia.

Pasakysiu jums – ne tokį gyvenimą pasirinkote, jums neskirta būti neurochemiku. Na, Froidas jau bemaž prieš šimtą metų nuvertino „pagerėjimą dėl perkėlimo“. Yra šiek tiek tiesos, bet iš esmės klaidingas požiūris.

Patikėkite manim: jei gali įsiskverbti į destruktyvų elgesio ciklą, – nesvarbu kaip, – pasieki kai ką svarbaus. Pirmasis žingsnis – nutraukti neapykantos sau, savinaikos, paskui dar didesnės neapykantos sau ir gėdos dėl savo elgesio užburtą ratą. Nors Belė niekada nė žodeliu apie tai neužsiminė, įsivaizdavau, kokią gėdą ir panieką sau – 23 –

ji turėjo jausti dėl savo netikusio elgesio. Psichoterapeuto uždavinys iš pagrindų pakeisti elgesį. Karena Horni kartą pasakė... ar žinote Horni darbus, Ernestai?

Gaila, bet toks mūsų srities žymiųjų teoretikų likimas – jų mokymas išlieka tik vienai kartai. Horni – viena mylimiausių mano autorių. Studijuodamas perskaičiau visus jos darbus. Jos geriausia knyga „Neurozė ir žmogaus augimas“ parašyta daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, tačiau ji nė kiek ne prastesnė už kitus psichoterapijos vadovėlius, kuriuos esate skaitęs – ir jokio žargono. Atsiųsiu jums savo egzempliorių. Regis, šioje knygoje ji išreiškė paprastą, tačiau skvarbią mintį: „Jei nori didžiuotis savimi, daryk darbus, kuriais galėtumei didžiuotis.“ Nukrypau nuo temos. Užveskite mane ant kelio, Ernestai. Mano santykiai su Bele? Žinoma, juk kaip tik dėl to mes čia ir esame, ar ne? Šioje srityje buvo daug įdomių dalykų. Tačiau neabejoju, kad jūsų komitetui svarbiausias yra fizinis kontaktas. Belė nuo pat pradžių kėlė rūpesčių. Na, aš liečiu visus savo pacientus – vyrus ir moteris; per kiekvieną konsultaciją, paprastai išeinant, paspaudžiu ranką, kartais patapšnoju per petį. Belei tai nėmaž nerūpėjo. Ji atsisakydavo paspausti man ranką ir netgi pasišaipydavo: „Ar APA patvirtino šį rankos paspaudimą?“ arba „Gal pasistengtumėte būti šiek tiek oficialesnis?“ Kartais konsultacijos pabaigoje ji mane apsikabindavo – visuomet draugiškai, ne seksualiai. Per kitą susitikimą priekaištaudavo dėl mano elgesio, dėl oficialumo, dėl to, kad sustingstu, kai ji mane apkabina. Žodis „sustingti“ apibūdina mano kūną, Ernestai, ne mano varpą – mačiau jūsų žvilgsnį. Iš jūsų išeitų prastas lošėjas. Mes dar nepriėjome prie seksualiosios dalies. Kai prieisime, duosiu žinią.

Ji skųsdavosi, kad diskriminuoju ją dėl amžiaus. Jei ji būtų sena ir raukšlėta, sakydavo, aš nedvejodamas ją apkabinčiau. Veikiausiai ji buvo teisi. Fizinis kontaktas Belei buvo nepaprastai svarbu: – 24 –

ji reikalaudavo, kad ją liesčiau, ir niekada nesiliovė mygusi. Spaudė ir spaudė. Be atvangos. Tačiau aš ją supratau: Belei vaikystėje stigo prisilietimų. Mama mirė, kai ji tebebuvo kūdikis, ją augino santūrios guvernantės, šveicarės. O tėvas! Įsivaizduokite, jos tėvas bijojo mikrobų, niekada jos neliesdavo, visada mūvėdavo pirštines, ne tik lauke, ir namie. Turėjo tarnų, kurie plaudavo ir lygindavo visus jo popierinius pinigus.

Galų gale, maždaug po metų, pakankamai atsipalaidavau, o gal mane suminkštino nesiliaujantis Belės spaudimas, ir konsultacijų pabaigoje ją tėviškai apsikabindavau. Tačiau, kad ir kiek jai duodavau, vis buvo maža; kai apsikabindavome, ji bandydavo pabučiuoti mane į skruostą. Reikalavau, kad ji laikytųsi nustatytų ribų, o ji be paliovos bandė jas pralaužti. Net nepasakyčiau, kiek kartų skaičiau jai apie tai paskaitas, kiek knygų ir straipsnių šia tema jai daviau.

Tačiau ji buvo it kūdikis moters įsčiose – nejučia daužantis mamos kūną, be paliovos ieškantis sąlyčio. Gal galima arčiau prisitraukti kėdę? Gal galėčiau kelias minutes palaikyti jai už rankos? Gal galėtume sėdėti ant sofos vienas šalia kito? Gal galėčiau tiesiog apsikabinti ją ir tyliai sėdėti, o gal užuot šnekėjęsi pasivaikščiotume?

Ji mokėjo sumaniai įtikinėti. „Seimurai, – sakydavo, – jūs daug rašote apie naujos psichoterapijos kiekvienam pacientui kūrimą, tačiau savo straipsniuose praleidote žodžius: „Tik tiek, kiek leidžiama oficialiuose vadovėliuose“ arba „Tik tol, kol tai netrikdo vidutinio amžiaus psichoterapeuto miesčioniško komforto.“ Ji bardavo mane, kad laikausi APA nurodymų dėl psichoterapijos ribų. Žinojo, kad pats prisidėjau kuriant tuos nurodymus, kai buvau APA prezidentas, ir kaltino mane, kad esu įkalintas savo paties taisyklių. Priekaištaudavo, kad neskaitau savo paties straipsnių. „Jūs pabrėžiate kiekvieno paciento unikalumą, o paskui įsivaizduojate, kad vienas taisyklių rinkinys gali tikti visiems pacientams visose situacijose. Mes visi – 25 –

sumetami į vieną krūvą, – kalbėdavo ji, – tarsi visi pacientai būtų vienodi ir turėtų būti vienodai gydomi.“ O jos priedainis visuomet būdavo: „Kas svarbiau: laikytis taisyklių? Likti savo patogiame krėsle? Ar daryti tai, kas geriausia pacientui?“ Kartais ji mane koneveikdavo dėl „gynybos“. „Jūs taip baiminatės, kad būsite apkaltintas. Visos jūsų humanistinės psichoterapijos susigūžia prieš teisininkus, nors pats raginate savo psichiškai nesveikus pacientus kovoti už laisvę. Ar tikrai manote, kad patraukčiau jus į teismą? Negi dar nepažįstate manęs, Seimurai? Jūs gelbstite man gyvybę. Ir aš jus myliu!“ Žinote, Ernestai, ji buvo teisi. Ji privertė mane atsitraukti. Aš iš tikrųjų gūžiausi. Gyniau savo nuostatas net ir žinodamas, kad toje situacijoje jos netinkamos. Savo nuogąstavimus, baimę dėl menkos karjeros iškėliau virš jos interesų. Iš tikrųjų, kai į viską žvelgi nešališkai, aišku, nebuvo nieko blogo leisti jai sėdėti šalia ir laikyti man už rankos. Tiesą sakant, kaskart, kai taip pasielgdavau, psichoterapija pasistūmėdavo į priekį: Belė užmiršdavo gynybą, labiau manimi pasitikėdavo, lengviau atsiverdavo.

Ką? Ar apskritai psichoterapijoje galimos griežtos ribos? Be abejo. Paklausykite, Ernestai. Bėda ta, kad Belę siutindavo bet kokios ribos, lyg jautį raudona skepeta. Kaskart, kaskart, kai tik nustatydavau ribas, ji jas tik griaudavo. Ji ėmė vilkėti aptemptus drabužius ar permatomas palaidines be liemenėlių. Kai apie tai prabildavau, ji imdavo šaipytis iš mano Viktorijos laikų požiūrio į kūną. Aš norįs žinoti kiekvieną intymiausią jos proto dalį, sakydavo ji, tačiau jos oda man griežtas tabu. Kelis kartus ji pasiskundė dėl gumbo krūtyje ir paprašė, kad ją apžiūrėčiau – žinoma, to nedariau. Galop ją tiesiog apsėdo mintys apie seksą su manimi ir ji maldavo bent kartą su ja pasimylėti. Vienas jos argumentų buvo, kad kartą su manimi pasimylėjusi ji išsivaduotų iš įkyrių minčių. Ji sužinotų, kad nieko – 26 –

čia ypatinga ar magiška nėra, ir išsilaisvinusi galėtų galvoti apie kitus dalykus gyvenime.

Kaip jaučiausi dėl jos reikalavimų? Geras klausimas, Ernestai, bet ar jis susijęs su šiuo tyrimu?

Nesate tuo tikras? Svarbu, regis, yra tai, ką aš padariau – juk už tai mane teisia, o ne už tai, ką jaučiau ar galvojau. Linčiuodami niekas apie tai nė velnio nesusimąsto! Tačiau jei kelioms minutėms išjungtumėte magnetofoną, pasakyčiau. Tarkime, kad tai pamoka. Skaitėte Rilkės „Laiškus jaunam poetui“, ar ne? Na, tegu tai būna mano laiškas jaunam psichoterapeutui.

Gerai. Jūsų rašiklis, Ernestai. Pasidėkite jį ir valandėlę paklausykite. Norite žinoti, kaip tai mane veikė? Graži moteris, apsėsta minčių apie mane, kasdien masturbuojasi galvodama apie mane, maldauja permiegoti su ja, nuolat pasakoja savo fantazijas apie mane, apie tai, kaip mano sperma išsitepa veidą ar prisideda jos į šokoladinius traškučius – kaip manote, kaip jaučiausi? Pažvelkite į mane! Dvi lazdos, ir vis blogyn, esu bjaurus – mano veidą išvagojo raukšlės, kūnas suglebęs, irstantis.

Prisipažįstu. Esu tik žmogus. Tai pradėjo mane veikti. Rengdamasis tomis dienomis, kai būdavo mūsų susitikimai, galvodavau apie ją. Kokius marškinius apsivilkti? Ji nekentė plačių dryžių – atrodau pernelyg patenkintas savimi, tvirtindavo ji. Kokiu losjonu po skutimosi pasišlakstyti? Royall Lyme jai patiko labiau nei Mennen, ir aš kaskart svarstydavau, kurį pasirinkti. Paprastai pasišlakstydavau Royall Lyme. Vieną dieną teniso klube ji susitiko mano kolegą, vėplą ir tikrą narcizą, visą laiką konkuruojantį su manim. Vos išgirdusi, kad jis mane pažįsta, Belė ėmė su juo šnekėtis. Jo ir mano santykiai Belę sujaudino, ir ji tučtuojau nuėjo pas jį į svečius. Įsivaizduokite, tas kiaulė gulėjo šalia nuostabios moters ir nežinojo, kad tai dėl manęs. O aš negalėjau jam pasakyti. Baisiai susinervinau.

– 27 –

Tačiau stiprūs jausmai pacientui – tai viena. Juos išveikti – visai kas kita. Kovojau su jais: nuolat analizavau save, ilgą laiką tariausi su keliais bičiuliais, stengiausi tyrinėti juos per konsultacijas. Kartais pareikšdavau jai, kad nė už ką su ja nesimylėsiu, kad taip pasielgęs niekada sau nedovanočiau. Aiškindavau, kad gero, rūpestingo psichoterapeuto jai reikia kur kas labiau nei senstelėjusio luošo meilužio. Tačiau prisipažindavau, kad ji man patraukli. Sakydavau jai, kad nenoriu sėdėti taip arti, nes fizinis kontaktas mane jaudina ir trukdo veiksmingai dirbti. Elgiausi autoritetingai: tvirtinau, kad galiu geriau numatyti ateitį nei ji, kad žinau tokių psichoterapijos dalykų, kurių ji niekada neperpras.

Taip taip, galite vėl įjungti aparatą. Manau, kad atsakiau į jūsų klausimą apie savo jausmus. Taigi šitaip mes dirbome maždaug metus, stengdamiesi įveikti simptomų proveržius. Ji dažnai paslysdavo, tačiau apskritai mums puikiai sekėsi. Žinojau, kad tai ne išsigelbėjimas. Aš mokiau ją tik „susilaikyti“, kūriau palaikomąją aplinką, saugiai vedžiau nuo vienos konsultacijos iki kitos. Vis dėlto girdėjau, kaip tiksi laikrodis; ji nuvargo, darėsi vis neramesnė.

Ir tada vieną dieną ji atėjo visiškai išsekusi. Vyko kažkas nauja; kurį laiką ištvėrusi, Belė prisipažino vėl ketinanti pradėti vartoti heroiną. „Negaliu gyventi tokio beviltiško gyvenimo, – pasakė ji. – Baisiai stengiuosi, bet parakas baigiasi. Pažįstu save, gerai pažįstu save, žinau, kaip man būna. Jūs palaikote man gyvastį, ir aš noriu su jumis dirbti. Manau, kad galiu. Tačiau man reikia kokio nors akstino! Taip taip, Seimurai, žinau, ką ketinate sakyti: atmintinai žinau jūsų žodžius. Ketinate pasakyti, kad turiu akstiną: trokšti geresnio gyvenimo, patikti sau, nebandyti nusižudyti, gerbti save.

Tačiau to nepakanka. Tai pernelyg toli. Pernelyg miglota. Man reikia ko nors, ką galėčiau pačiupinėti. Man reikia ko nors, ką galėčiau pačiupinėti!“ – 28 –

Norėjau ištarti kokius guodžiamus žodžius, tačiau ji mane nutraukė. Jos neviltis augo, ir iš to kilo žūtbūtinis pasiūlymas. „Seimurai, dirbkite su manim. Mano metodu. Maldauju. Jei metus išbūsiu dora, visiškai dora – žinote, ką turiu galvoje: nevartosiu narkotikų, negersiu laisvinamųjų, nesilankysiu baruose, nesipjaustysiu, ničnieko – tuomet apdovanokite mane! Suteikite man akstiną! Pažadėkite nusivežti mane savaitei į Havajus. Ir gyventi ten kaip vyras ir žmona – ne kaip terapeutas ir nevykėlė. Nesijuokite, Seimurai, aš kalbu rimtai, visiškai rimtai. Man to reikia. Seimurai, tegul bent kartą mano poreikiai būna viršesni nei taisyklės. Dirbkite su manimi šitaip.“ Nusivežti ją savaitei į Havajus! Jūs šypsotės, Ernestai; ir aš šypsojausi. Be reikalo! Pasielgiau taip, kaip ir jūs būtumėte pasielgęs: pasijuokiau iš jos. Nežiūrėjau rimtai, kaip ir į ankstesnius nepadorius pasiūlymus. Tačiau Belė nepasidavė. Jos elgesyje buvo justi įtaiga, kažkas grėsminga. Ji buvo atkakli. Neketino trauktis. Negalėjau jos perkalbėti. Kai pasakiau, kad apie tai negali būti nė kalbos, Belė ėmė derėtis: gero elgesio laikotarpį pratęsė iki pusantrų metų, Havajus pakeitė į San Franciską, o savaitę sutrumpino iki penkių, paskui iki keturių dienų.

Net nejutau, kaip tarp susitikimų ėmiau galvoti apie Belės pasiūlymą. Negalėjau atsispirti. Žaidžiau su juo mintyse. Pusantrų metų – aštuoniolika mėnesių – doro elgesio? Neįmanoma. Absurdas.

Ji nieku gyvu neištvertų. Kam dar gaišti laiką ir apie tai kalbėtis?

Tačiau tarkime – tik tokią prielaidą padarykime, pasakiau sau, – kad ji pusantrų metų tikrai elgtųsi kitaip. Pabandykite ir jūs įsivaizduoti, Ernestai. Pagalvokite apie tai. Tik kaip apie teorinę galimybę.

Negi nepamanytumėte, kad jei ši impulsyvi, linkusi veikti moteris pusantrų metų valdytųsi, gyventų darnoje su savimi, be narkotikų, be pjaustymosi, be kitokių savižudos būdų, tai taptų kitu žmogumi?

– 29 –

Ką? Rizikos pacientai mėgsta žaisti žaidimus? Taip jūs pasakėte?

Ernestai, jei taip manysite, niekada netapsite tikru psichoterapeutu.

Kaip tik tai turėjau galvoje, kai kalbėjau apie pavojų nustatant diagnozę. Ribiniai atvejai ir yra ribiniai atvejai. Etiketės prievartauja žmogų. Negali gydyti etiketės; turi gydyti žmogų, ant kurio ji kabinama. Taigi dar kartą klausiu jūsų, Ernestai: negi nesutiksite, kad žmogus, ne etiketė, būtent Belė, kūnas ir kraujas, radikaliai, iš esmės pasikeistų, jei pusantrų metų elgtųsi visiškai kitaip?

Neprisiimtumėte tokios atsakomybės? Nekaltinu jūsų – turiu omeny jūsų padėtį. Ir magnetofoną. Na, tuomet tyliai atsakykite pats sau. Ne, leiskite man už jus atsakyti. Nemanau, jog yra bent vienas psichoterapeutas, kuris nesutiktų, kad jei Belės nebevaldytų sutrikę impulsai, ji taptų visai kitu žmogumi. Jos vertybės, svajonės, prioritetai būtų visai kitokie. Ji pabustų, atsimerktų, išvystų tikrovę, galbūt pastebėtų savo pačios grožį ir vertę. Ir mane ji pamatytų kitaip, taip, kaip jūs matote: šlubą, sukrypusį senį. Jei tik ji jaustų, kokia yra realybė, jos erotinis perkėlimas, nekrofilija paprasčiausiai išnyktų, o drauge ir svajonė apie Havajus.

Ką sakote, Ernestai? Ar aš pasigesčiau erotinio perkėlimo? Ar tai mane nuliūdintų? Be abejo! Be abejo! Man patinka, kai mane garbina. Kam nepatiktų? Gal jums?

Liaukitės, Ernestai. Negi jums nepatiktų? Negi jums nepatinka, kai žmonės ploja po didžiųjų vizitacijų? Negi nemėgstate, kai žmonės, ypač moterys, spiečiasi aplink?

Gerai! Vertinu jūsų atvirumą. Čia nėra ko gėdytis. Kam tai nepatiktų? Taip jau esame sukurti. Man tikrai būtų stigę jos žavėjimosi, būčiau daug praradęs, tačiau su tuo tenka susitaikyti.

Toks mano darbas: supažindinti ją su tikrove, padėti nukirsti tarp mūsų atsiradusius saitus. Netgi, tesaugo mus Dievas, padėti užmiršti mane.

– 30 –

Slinko dienos ir savaitės, o Belės lažybos mane vis labiau intrigavo. Pusantrų metų liks dora – taip ji pasiūlė. Nepamirškite, kad tai buvo pirmas pasiūlymas. Aš puikiai moku derėtis, tad neabejojau, kad galėsiu išpešti daugiau, sugriežtinti reikalavimus ir taip suteikti jai dar daugiau galimybių. Stebėti permainas ir joms vadovauti.

Galvojau apie įvairias sąlygas, kurias būčiau galėjęs iškelti: galbūt priversti ją lankyti grupės terapiją ir pasistengti prikalbinti vyrą ateiti į sutuoktinių psichoterapijos seansą.

Dieną naktį mąsčiau apie Belės pasiūlymą. Negalėjau išmesti jo iš galvos. Mėgstu lažintis, ir tai, ką galėjau išlošti, atrodė fantastiška.

Jei Belė praloštų lažybas, jei nukryptų nuo kelio: vis tiek vartotų narkotikus, gertų laisvinamuosius, šlaistytųsi po barus ar pjaustytųsi riešus – nieko neprarasčiau. Tiesiog grįžtume ten, nuo ko pradėjome.

Net jei būčiau apdovanotas vos keliomis abstinencijos savaitėmis ar mėnesiais, galėčiau tuo remtis. O jei Belė laimėtų, ji taip pasikeistų, kad atsisakytų savo laimėjimo. Atrodė, tai bus puikus lošimas. Jokios rizikos ir puikios galimybės išgelbėti šią moterį.

Man visuomet patikdavo veikti, mėgstu lenktynes, lažinuosi bet kur – per beisbolą, per krepšinį. Baigęs vidurinę nuėjau į karinį jūrų laivyną, o mokydamasis koledže gyvenau iš laive per pokerį išloštų pinigų; atlikdamas internatūrą Niujorko „Sinajaus kalno“ medicinos centre, daug laisvų naktų praleisdavau lošdamas su akušeriais akušerijos skyriuje Parko aveniu. Gydytojų poilsio kambaryje šalia gimdymo palatos nuolat būdavo lošiama. Kai atsirasdavo laisva vieta, jie skambindavo operatoriui ir kviesdavo daktarą Blek­ vudą. Kai tik išgirsdavau: „Į gimdymo palatą kviečiamas daktaras Blekvudas“, lėkdavau kiek įkabindamas. Puikūs daktarai, visi, tačiau pakvaišę dėl pokerio. Žinote, Ernestai, anais laikais gydytojams internams beveik nemokėdavo, tad baigiantis metams jie visi būdavo paskendę skolose. O aš? Aš Parko aveniu akušerių dėka – 31 –

važinėdavau į savo rezidenciją An Arbore nauju „De Soto“ sulankstomuoju stogu.

Grįžkime prie Belės. Ištisas savaites galvojau apie jos pasiūlytas lažybas ir vieną dieną užkibau. Pasakiau Belei, kad suprantu, jog jai reikia akstino, ir ėmiau rimtai derėtis. Reikalavau dvejų metų. Ji jautėsi tokia dėkinga, kad rimtai atsižvelgiau į jos pasiūlymą, jog sutiko su visomis mano sąlygomis, ir mes greitai sudarėme tvirtą skaidrią sutartį. Ji įsipareigojo dvejus metus gyventi tvarkingą gyvenimą: nevartoti narkotikų (tarp jų ir alkoholio), nesipjaustyti riešų, nevartoti laisvinamųjų, nesimylėti su vyrais iš barų, pakelių ar kitų įtartinų vietų. Tvarkingas seksualinis gyvenimas nebuvo draudžiamas. Jokių neteisėtų veiksmų. Pamaniau, kad į tai telpa viskas. Ak, taip, ji turėjo pradėti lankyti grupinę psichoterapiją ir pažadėti su vyru vaikščioti į sutuoktinių terapiją. Aš įsipareigojau savaitgalį praleisti su ja San Franciske. Viešbučiai, tai, ką mes veiksime, ir kitos detalės būsią jos pasirinkimas. Aš su viskuo sutiksiu.

Belė tai vertino labai rimtai. Kai baigėme derėtis, ji pasiūlė oficialiai prisiekti. Į konsultaciją atsinešė Bibliją, ir mes abu prisiekėme, kad laikysimės savo sutarties sąlygų. Paskui paspaudėme vienas kitam ranką.

Psichoterapija nenutrūko. Kaip ir anksčiau su Bele mes susitikdavome maždaug du kartus per savaitę – trys būtų buvę geriau, tačiau jos vyras ėmė murmėti dėl mokesčio. Kadangi Belė elgėsi protingai ir mums nebereikėjo gaišti laiko analizuojant jos „paslydimus“, psichoterapija įgavo pagreitį ir buvo nuodugnesnė. Sapnai, fantazijos – viskas tapo lengviau pasiekiama. Pirmą kartą ji susidomėjo savimi; Belė užsirašė į psichopatologijos kursus universitete ir pradėjo rašyti ankstyvosios vaikystės autobiografiją. Pamažu ji prisiminė, kaip tarp abejingų guvernančių ieškojo naujos mamos, tačiau dažniausiai po kelių mėnesių jos išeidavo, nes neištverdavo fanatiškų tėvo reikalavi– 32 –

mų laikytis tvarkos ir švaros. Jo bakterijų fobija reguliavo visą Belės gyvenimą. Įsivaizduokite: iki keturiolikos metų tėvas neleido dukros į mokyklą ir mokė namie, kad už jų sienų neužsikrėstų ir neparsineštų bakterijų. Todėl ji turėjo mažai artimų draugių. Net ir pietaudavo su draugėmis retai; jai buvo uždrausta valgyti ne namie, be to, Belė baiminosi, kad drauges glumins tėčio kvailystės: pirštinės, rankų plovimasis tarp patiekalų, tikrinimas, ar tarnų rankos švarios.

Jai neleisdavo skolintis knygų; viena mylima guvernantė buvo iškart atleista, nes leido Belei vieną dieną su drauge apsikeisti drabužiais.

Kai Belei buvo keturiolika, jos vaikystė staiga baigėsi – ją nusiuntė į internatinę mokyklą Grenoblyje. Nuo to laiko ji tik priešokiais bendravo su tėvu, o šis netrukus vėl vedė. Jo naujoji žmona buvo daili, bet buvusi prostitutė. Pasak senmergės tetos, naujoji žmona tebuvo viena iš daugelio kekšių, su kuriomis tėvas bendravo pastaruosius keturiolika metų. Galbūt, svarstė Belė – ir tai buvo pati pirmoji jos interpretacija per psichoterapiją, – jis jautėsi purvinas, todėl be paliovos prausdavosi ir neleisdavo jai prisiliesti.

Per tuos mėnesius Belė apie mūsų susitarimą kalbėjo tenorėdama išreikšti dėkingumą. Ji vadino tai „pačiu didžiausiu palaikymu“, kokį tik kada nors yra patyrusi. Ji žinojo, kad lažybos – tai dovana jai, kad tai nepanašu į „dovanas“, kurias gaudavo iš kitų terapeutų: į žodžius, interpretacijas, pažadus, „psichoterapinį rūpestį“. Ši dovana buvo tikra ir apčiuopiama. Paliečiama. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad esu pasiryžęs jai pagelbėti. Jai tai reiškė ir mano meilės įrodymą.

Dar niekada, sakė Belė, ji nebuvo taip mylima. Dar niekada niekas jos neiškėlė aukščiau savo interesų, aukščiau taisyklių. Juolab tėvas, kuris paduodavo jai tik pirštinėtą ranką ir kuris iki pat savo mirties prieš dešimt metų kasmet atsiųsdavo jai tą pačią gimtadienio dovaną: šimto dolerių banknotų pluoštą, tiek banknotų, kiek pragyventa metų. Visi banknotai būdavo išplauti ir išlyginti.

– 33 –

– 34 –