José Ortega y Gasset
masių
sukilimas Iš ispanų kalbos vertė Elena Treinienė
vilnius 2013
UDK 930.1 Or89
versta iš: josé ortega y gasset. la rebelión de las m asas . m adrid – barcelona , 1932
ortega y gasset, josé
Masių sukilimas / José Ortega y Gasset; iš ispanų kalbos vertė Elena Treinienė. – Vilnius: Vaga, 2013. – 224 p. UDK 930.1+316.722(4) Ryškus ir garsus XX a. filosofijos istorijoje veikalas „Masių sukilimas“ išsiskiria plačiu interesų lauku, aprėpiančiu ir filosofiją, ir estetiką, ir sociologiją, ir kultūrologiją. Knygoje analizuojama Vakarų Europos savimonės raida, atskleidžiamas ryšys tarp individualumą praradusių, trafaretinių, ir todėl lengvai valdomų masių, ir totalitarinio valdymo formų, vedančių į nužmogėjimą.
m ak e tavo er nesta s vinick a s
Leidykla VAGA, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius El. p. info@vaga.lt; www.leidykla.vaga.lt tel. +370 5 249 8121; faks. +370 5 249 8122 Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Tiražas 1300 egz. © Vertimas į lietuvių kalbą, Elena Treinienė, 2013 © Leidykla VAGA , 2013 © Serijos viršelių idėjos autorė Deimantė Rybakovienė ISBN 978-5-415-02334-9
turinys
I grūsties faktorius / 9
II istorijos lygio kilimas / 19
III laikotarpių pilnatvė / 29
IV gyvenimo augimas / 41
V statistikos faktorius / 51
VI masės žmogaus analizė / 59
VII
gyvenimas kilnus ir gyvenimas banalus , arba energija ir inertiškumas / 67
VIII kodėl masės visur braunasi ir kodėl tik jėga ? / 76
IX primityvizmas ir technika / 87
X primityvizmas ir istorija / 99
XI pasitenkinimo savimi epocha / 109
5
„ specializacijos“
XII barbariškumas / 122
XIII didžiausias pavojus
–
valstybė / 132
XIV kas valdo pasaulį ? / 144
XV prieiname prie pačios problemos / 220
m asi킬 suki lim as titulinis pusl apis .
1930 met킬 leidimas, madridas
I
grūsties faktorius *
Šių dienų Europos visuomenės gyvenimą – gerai tai ar blogai – lemia vienas itin svarbus faktas: visa valdžia masių rankose. Kadangi iš esmės masės nei privalo, nei sugeba valdyti netgi savo likimo, o ką jau kalbėti apie visą visuomenę, – vadinasi, dabar Europa išgyvena vieną sunkiausių krizių, kokia tik gali ištikti žmogų, tautas, kultūrą. Istorijoje tokia krizė buvo ne kartą. Jos veidą mes pažįstame ir žinome padarinius. Žinome ir jos vardą – tai masių sukilimas. Kad geriau suprastume šį grėsmingą reiškinį, susitarsime, jog nuo šiol žodžiams „sukilimas“, „masės“, „visuomenės valdžia“ ir t. t. nesuteiksime vien siauros, grynai politinės reikšmės. Visuomenės gyvenimas – tai ne tik politika: drauge ir netgi pirma politikos eina intelektualinė veikla, moralė, ekonomika, religija; jis apima visus mūsų įpročius, netgi drabužių madas ir pramogas. Galbūt mes geriau perprasime šį istorijos fenomeną, jeigu pirmiausia aptarsime išorinį mūsų epochos reiškinį, * Savo knygoje „Bestuburė Ispanija“ (España invertebrada), išleistoje 1922 m., ir straipsnyje, pavadintame „Masės“ (1926), žurnale „EI Sol“ bei dviejuose pranešimuose Meno bičiulių draugijoje Buenos Airėse (1928) nagrinėjau temą, prie kurios vėl grįžtu šioje studijoje. Dabar mano tikslas viską suvesti į daiktą ir papildyti, t. y. išplėtoti, vientisą doktriną apie pačią svarbiausią mūsų laikų problemą.
9
kuris tiesiog bado akis. Jis lengvai pastebimas, bet, deja, sunkiai perkandamas; aš jį pavadinčiau grūstimi arba perpildymu. Miestai prikimšti žmonių. Namai pilni gyventojų. Viešbučiai – atvykėlių, traukiniai – keleivių, kavinės – lankytojų, gatvės ir bulvarai – praeivių, garsių gydytojų laukiamieji – ligonių, teatrai – žiūrovų, kai spektaklis ne itin senamadiškas, kurortai – vasarotojų. Tai, kas buvo paprasta seniau – surasti sau vietą, dabar tampa tikra problema. Štai ir viskas. Ar mūsų šiandienos gyvenime yra dar kas akivaizdesnio, geriau žinoma, įprasta? Na, pamėginkime visa tai apmąstyti, tarsi perleisti per prizmę, kuri į margiausią vaivorykštę suskaido baltąją kasdienos saulės šviesą, ir būsime pritrenkti netikėčiausių įžvalgų ir išvadų gausos. Ką mes išvydome ir kas mus taip stebina? Mes regime minią, kuri užvaldė visą civilizacijos sukurtą gyvenamąją erdvę ir gerovę. Rimčiau pamąsčius, atrodo, – kuo čia stebėtis? Argi tai ne puiku? Teatras tam ir pastatytas, kad juo naudotųsi, kad žiūrovų salė būtų pilnutėlė. Tas pat ir su traukiniais, ir su viešbučių kambariais. Taip, be abejonės, taip. Bet faktas lieka faktu, jog seniau šie pastatai, šie keleiviniai vagonai nebūdavo perpildyti, o dabar jie sausakimši ir visi norintys nebegali į juos patekti. Nors tai logiška, natūralu, tačiau turime pripažinti, kad anksčiau taip nebuvo, o dabar yra; na, bet šis seniau
10
nepatirtas pakitimas bent jau iš pradžių pateisina mūsų nusistebėjimą. Apstulbti, stebėtis – vadinasi, pradėti suprasti. Tai intelektualo sritis, jo sportas ir jo pramoga. Jam būdinga žiūrėti į pasaulį iš nuostabos išplėstomis akimis. Plačiai atvertam žvilgsniui stebuklingiausių dalykų pilna visur ir visada. Futbolininkui stebėtis nebūdinga, o intelektualui pasaulis – neišsenkamas stebuklų šaltinis. Pagrindinis intelektualo bruožas – nuostaba žėruojančios akys. Ne veltui senovėje Minervą vaizdavo pelėda – paukštis spindinčiomis akimis. Anksčiau grūsties, perpildymo bemaž nebūdavo. Kodėl dabar yra? Šitos minios atsirado ne šiaip sau. Prieš penkiolika metų bendras gyventojų skaičius buvo veik toks pat. Atrodė savaime aišku, kad po karo žmonių turėjo net sumažėti. Kaip tik čia mes ir susiduriame su pirmuoju svarbiu faktoriumi. Individai, dabar sudarantys minias, gyvavo ir anksčiau, bet ne minioje! Išsklidę pasaulyje po vieną arba mažomis grupelėmis, jie, kaip žinome, gyveno skyrium, uždaroje aplinkoje. Kiekvienas iš jų – ar asmuo, ar grupė – laikėsi savojo kampo, savo vietos: lauko, kaimo, miestelio, miesto, rajono. Dabar jie susigrūdo visi kartu, ir kur tik pažvelgsi – vien minių minios. Visur? O, ne – paprastai geriausiose,
11
rinktinėse vietose, kurias tik sukūrė žmogaus išmintis ir kurios seniau buvo skirtos nedaugeliui, kitaip tariant, mažumai. Staiga minia tapo matoma – ji įsitaisė visuomenės itin pamėgtose vietose. Ji egzistavo ir anksčiau, bet, užimdama socialinės scenos užkulisius, nekrito į akis, o dabar ji išėjo į avansceną, prie pačios rampos, ir tapo svarbiausio vaidmens atlikėja. Pagrindinio veikėjo nebeliko – yra tik choras. „Minia“ – kiekybinė ir akivaizdi sąvoka. Na, apibrėžkime ją sociologiškai. Turėsime socialinę masės sampratą. Kiekvienas socialinis vienetas yra dviejų dinamiškų veiksnių vienybė – mažumos ir masės. Mažuma – tai ypatingos, labai dorybingos asmenybės ar jų grupės. Masė – niekuo nepasižyminčių žmonių sankaupa. Tačiau šiukštu jos negalima tapatinti su „darbo masėmis“. Masė – tai paprastas žmogelis. Taigi „minia“ – ši kiekybinė sąvoka dabar mums virto kokybine: dabar ji tapo įprastų gabumų žmogaus, kuris niekuo neišsiskiria iš kitų, kuris tiesiog žmogus – toks kaip visi, bendriniu socialiniu požymiu. Ką mes laimėjome kiekybę perkeldami į kokybę? Ogi štai ką: mes perpratome masės kilmę ir esmę. Be abejo, visiems žinoma, jog normali, savaime besiformuojanti minia paklūsta ją sudarančių individų skoniui, jų siekiams bei gyvenimo būdui. Galima būtų
12
prieštarauti, kad tai būdinga kiekvienai socialinei grupei, netgi pretenduojančiai į elito viršūnes. Tikra tiesa, tačiau egzistuoja esminis skirtumas. Tose grupėse, kurių negalima pavadinti nei minia, nei masėmis, narių susibūrimą lemia skoniai, idėjos bei idealai, būdingi tik nedaugeliui. Pagrindinė kiekvienos mažumos formavimosi sąlyga – jos narių atsiskyrimas nuo daugumos dėl grynai asmeninių, nors ir ne itin ryškių savybių. Grupės narių sutarimas – jau kitas – bendro atsiskyrimo veiksnys, kuris, teisybę pasakius, dažniausiai yra sutarimas nesutarime. Kartais tos grupės bruožas būna gana akivaizdus: pavyzdžiui, anglų grupuotes, vadinančias save nonkonformistais – nesutinkančiais, sieja tik nesutikimas ir panieka bekraštei miniai. Šis mažumos noras susiburti, kad galėtų atsiriboti nuo daugumos, retsykiais yra neteisingai primetamas bet kokios mažumos formuotei. Pavyzdžiui, kartą Mallarmé, kalbėdamas apie pulkelį žmonių, klausiusių garsaus muziko, žaismingai metė, kad, girdi, šie žmonės išsiskirią iš minios savo negausumu. Iš tikrųjų priklausymą masei galima apibūdinti kaip psichologinį reiškinį, ir visai nebūtina, kad asmuo fiziškai į ją įsijungtų. Apie kiekvieną individą galima pasakyti, ar priklauso jis masei, ar ne. Masės žmogus yra tas, kuris nesijaučia esąs netalentingas, neturįs jokio išskirtinio bruožo – nei gero, nei blogo, kuris save laiko, „tokiu
13
kaip visi“ ir dėl to visai nesielvartauja, atvirkščiai – jis laimingas, kad visiškai toks pat kaip ir kiti. Įsivaizduokite kuklų žmogų, kuris išmėgina save įvairiose srityse, išbando savo gabumus šen bei ten ir galiausiai prieina išvadą, kad neturi jokių ypatingų gabumų, jokio talento. Toks žmogus pasijus gamtos nuskriausta vidutinybe, bet niekada nelaikys savęs mase. Kada kalbama apie „išrinktųjų mažumą“, dviveidžiai dažniausiai sąmoningai iškraipo šių žodžių prasmę, tarsi nežinotų, kad „išrinktasis“ visai nereiškia „tobulesnis už kitus“, kad tai žmogus, kuris sau yra kur kas reiklesnis nei kiti, nors kartais jam asmeniškai ir nepavyksta pasiekti užsibrėžtų aukštumų. Nėra abejonės, kad pats radikaliausias žmonijos suskirstymas į grupes būtų jų padalijimas į du asmenų tipus: į tuos, kurie ypač reiklūs sau ir nevengia sunkumų bei pareigų, ir į tuos, kurie nieko nesiekia, patenkinti savimi ir savo egzistencija, nesistengia tobulėti, – tai pasroviui plaukiančios plūdės. Šitai man primena ortodoksinį budizmą, susidedantį iš dviejų skirtingų religijų: vienos – kur kas griežtesnės ir sunkesnės; kitos – laisvesnės ir paviršutiniškesnės. Mahajana – „didieji ratai“, arba „didysis kelias“, ir Hinajana – „mažieji ratai“, arba „mažasis kelias“. Viską lemia tai, į kokius ratus – su didžiausiais ar su minimaliais reikalavimais – įsodinsime savo gyvenimą.
14
Visuomenės skirstymas į masę bei išrinktųjų mažumą reiškia visai ne jos skirstymą į socialines klases, o tik į žmonių tipus – tai neturi nieko bendra su hierarchine aukštesnių bei žemesnių klasių samprata. Žinoma, aukštesnėse klasėse, jeigu iš esmės tokios egzistuoja, kur kas daugiau galimybių sutikti žmonių iš „didžiųjų ratų“, o žemesnes klases paprastai sudaro individai be išskirtinių savybių. Tačiau, teisybę sakant, kiekvienoje socialinėje klasėje yra masė ir rinktinė mažuma. Kaip mes pamatysime toliau, mūsų dienomis netgi tradiciškai rinktinėse grupėse dominuoja masės ir prasčioko tipas. Intelektualiniame gyvenime, kurio esmė reikalinga aukščiausių vertybių, irgi smarkiai daugėja pseudointelektualų, kurie jau nebegali laikytis didelių dorybių – jie arba tiesiog jų neturėjo, arba jų nebeturi. Tas pat vyksta ir dar užsilikusiose „kilmingųjų“ grupėse – tiek vyrų, tiek moterų! Ir atvirkščiai – šiandieną tarp darbininkų, kurie anksčiau buvo laikomi tipiškiausiu masės pavyzdžiu, neretai galima sutikti iškilių, disciplinuotų individų. Na, mūsų visuomenėje apstu veiksmų, reikalų, įvairiausių profesijų, kurių prigimtis reikalauja iš atlikėjo deramų savybių, talento. Pavyzdžiui, pramogoms ir renginiams reikia artistiško charakterio; valstybės valdymui būtina politinė nuovoka, politikos reikalų išmanymas. Seniau visose veiklos srityse triūsdavo kvalifikuota
15
mažuma – tikrai kvalifikuota arba bent pretenduojanti į kvalifikaciją. Masė į tai nepretendavo: ji žinojo, kad tam darbui atlikti jai trūksta kvalifikacijos; jeigu ji turėtų šią dovaną, tai jau nebebūtų masė. Esant normaliai socialinių jėgų dinamikai, masė žinojo savo vietą. Jeigu mes sugrįštume prie aukščiau aptartų faktų, nesuklysdami pripažintume, jog masės elgesys iš esmės pasikeitė. Visi požymiai rodo, kad masė pasiryžusi išeiti į socialinio gyvenimo avansceną, ten įsitvirtinti, naudotis technikos atradimais ir mėgautis visais malonumais, anksčiau prieinamais tik nedaugeliui. Pavyzdžiui, savaime aišku, kad pirmosios vietos yra skirtos mažumoms, o minia į jas vis plūsta ir plūsta liudydama naujo reiškinio atsiradimą, – masė, likdama mase, išstumia mažumą ir pati užima jos vietą. Tikiu, kad visi sutiks, jog dabar pramogauja kur kas daugiau žmonių ir išmoningiau bei įvairiau nei seniau, – tam jie turi noro ir lėšų. Čia glūdi pavojus: masių ryžtas užvaldyti visas veiklos sritis, kurios anksčiau priklausė tik mažumai; neapsiriboti vien pramogomis – tai mūsų epochos pagrindinė linija, pagrindinis dabarties bruožas. Todėl, užbėgdamas įvykiams už akių, kuriuos vėliau aptarsime, sakau, kad artimiausiu metu politiniai įvykiai nulems kaip tik politinį masės viešpatavimą. Senoji demokratija iki kaulų smegenų buvo prisisunkusi liberaliz-
16
mo ir įstatymų garbinimo. Laikantis šitų principų, individas privalėjo būti labai disciplinuotas. Liberalių principų ir teisinių normų saugoma mažuma galėjo veikti ir gyventi. Demokratija ir įstatymas buvo neatskiriami – tai sinonimai. Šiandieną mes dalyvaujame hiperdemokratijos triumfe, kada masė, apeidama įstatymus, veikia tiesiogiai, remdamasi vien materialinėmis vertybėmis, primesdama visuomenei savo valią ir skonį. Neteisinga būtų šį naują masės elgesį aiškinti tuo, kad jai pabodo politika ir kad ji šią sritį rengiasi perleisti specialiems asmenims. Anaiptol, taip būdavo tik anksčiau, tik tikrosios demokratijos laikais. Pagaliau tada masė dar tikėjo, kad mažumos politikai, nors ir turėdami trūkumų bei darydami klaidų, vis dėlto geriau išmano visuomenės problemas negu pati masė. O dabar – atvirkščiai: masė įsitikinusi, kad turi visišką teisę leisti veikti vietinių kavinių tauškalams ir suteikti jiems valstybės įstatymo galią. Abejoju, ar žmonijos istorijoje kada nors buvo tokie laikai, kad minia taip akivaizdžiai būtų ėmusi valdžią į savo rankas kaip mūsų dienomis. Štai dėl šito aš ir prabilau apie hiperdemokratiją. Tas pats vyksta ir kitose gyvenimo srityse, ypač intelektualinėje. Gal aš ir klystu, tačiau rašytojas, prieš imdamas plunksną, kad išklotų ilgai studijuotą ir visapusiškai išnagrinėtą temą, privalo pagalvoti apie paprastą
17
skaitytoją, kuris apie šį dalyką nieko nenutuokia ir kuris skaitys jo kūrinį ne tam, kad pasimokytų, kad sužinotų ką nors nauja, o tam, kad pasmerktų rašytoją, jog šis kalba ne apie tas banalybes, kurių prikimšta jo galva. Jeigu masę sudarantys asmenys laikytų save ypač išmintingais, tai būtų tik pavienio asmens suklydimo atvejis, bet ne socialinis poslinkis. Šių dienų pagrindinis bruožas štai koks: vulgarios miesčioniškos sieliūkštės, suvokdamos savo vidutinybę, drąsiai reiškia teisę į vulgarumą ir jį visur platina. Kaip sakoma Šiaurės Amerikoje, išsiskirti iš kitų nepadoru. Masė nušluoja viską: kitonišką, įžymų, individualų, tobulą ir rinktinį. Žmogus, kuris ne toks kaip visi, kuris mano ne taip kaip visi, rizikuoja būti išstumtas. Žinoma, šitie „visi“ toli gražu nereiškia visų. Seniau „visi“ – tai sudėtinga vienalytės masės ir nevienalytės savitos mažumos vienybė. O dabar „visi“ – tik masė.
II
istorijos lygio kilimas
Tai toks šis grasus mūsų dienų poslinkis, kurio brutalias apraiškas išdėsčiau be jokių užuolankų. Beje, masių valdžia yra visai naujas faktorius šių dienų civilizacijos istorijoje. To dar nebuvo visoje jos raidoje. Norėdami ką nors panašaus aptikti, turėsime nutolti nuo savo epochos ir pasinerti į visai kitą – senovės pasaulį, įsigilinti į antikos laikus, į jos nuosmukio dienas. Romos imperijos istorija, jos žlugimas – tai masių sukilimo ir viešpatavimo istorija, masių, kurios prarijo ir sunaikino valdančiąją mažumą, kad pačios užimtų jos vietą. Tada irgi išryškėjo masių grūsties ir visuomeninių postų perpildymo fenomenas. Tuo paaiškinami (tai gan įžvalgiai nurodė Spengleris) milžiniški romėnų statiniai, taip būdingi ir šiandienai. Masių epocha – gigantizmo epocha*. Gyvename brutaliai viešpataujant masėms. Iš tiesų jau du kartus šią viešpatystę pavadinome brutalia; jau atidavėme duoklę masės dievaičiams ir dabar su leidimu rankose galime žvaliai gilintis į mūsų temą, stebėti spektaklį iš vidaus. Galbūt kam nors pasirodė, kad aš pasitenkinsiu vien šiuo aprašinėjimu, nors ir tiksliu, bet * Šis vyksmas tragiškas todėl, kad, persipildžius centrui, kartu ištuštėjo ir apsileido provincija, o tai lėmė gyventojų sumažėjimą ir lemtingą žūtį.
19
išorišku, sudarančiu vien paviršių, apvalkalą, po kuriuo slypi pritrenkiantis faktas, kai į jį žvelgi iš praeities? Jeigu man šitoje vietoje reiktų nutraukti savo studiją, skaitytojas galėtų visai pagrįstai pamanyti, jog stulbinantis masių išplaukimas istorijos paviršiun mane tik erzina, kelia pasibjaurėjimą, kurį aš reiškiu nedraugiškais, niekinamais žodžiais, – juk aš garsėju kaip tobulo, aristokratiško istorijos aiškinimo šalininkas*. Tobulo, bet juk niekada nesu sakęs, kad žmonių visuomenė privalo būti aristokratiška, – aš turėjau galvoje kur kas daugiau. Sakiau ir sakysiu, tikiu ir tikėsiu ir kaskart vis tvirčiau įtikiu, kad žmonių visuomenė savo esme visada yra aristokratiška – nori ji to ar nenori. Jai taip būdingas aristokratiškumas, kad jį praradusi žmonių visuomenė nustoja būti visuomene. Manau, aišku, kad aš kalbu apie visuomenę, o ne apie valstybę. Kas tada gali tikėtis, kad į tokį fantastišką masių bruzdesį galima bus aristokratiškai atsakyti manieringa Versalio dvariškio šypsenele. Versalis (aš turiu galvoje pamaivų Versalį) – tai ne aristokratija; priešingai, tai kadaise buvusios didingos aristokratijos mirtis ir dūlėjimas. Iš tiesų tikrasis šitų ponų aristokratiškumas skleidėsi tik didingu gracingumu, guldant galvą po giljotinos kirviu; jie šį smūgį priimdavo kaip auglys – chirurgo skalpelį. Ne, kas visa širdimi * Žr. „Bestuburė Ispanija“.
20
jaučia didįjį aristokratijos pašaukimą, tą minios vaizdas supurto ir uždega it skulptorių priešais gulintis netašyto marmuro luitas. Socialinė aristokratija visai nepanaši į tą grupę apgailėtinų menkystų, kurie tik save laiko vertais „visuomenės“ vardo, nors jų gyvenimas apsiriboja vien tarpusavio vizitais. Žinoma, jie, kaip ir viskas pasaulyje, irgi turi savo vertę ir paskirtį, būdingus siauram šios mažytės, elegantiškos „visuomenės“ pasaulėliui, tačiau jų misijos šiukštu nepalyginsi su aukšta, kupina milžiniškos kasdienės, visuomenei naudingos veiklos tikrosios aristokratijos paskirtimi. Galėčiau pakalbėti ir apie šios elegantiškos „visuomenės“ bedvasės būties reikšmę, tačiau šiuo metu mums rūpi nepalyginti svarbesnė tema. Man atrodo, kad ši „rinktinė visuomenė“ irgi žygiuoja į koją su epocha. Tokią mintį man pakišo viena moderni, jaunyste trykštanti panelė, pirmo ryškumo žvaigždė tarp Madrido elegantiškų damų, pareiškusi, kad negalinti pakęsti pokylio, kuriame mažiau kaip aštuoni šimtai kviestinių svečių. Ši frazė man patvirtino, kad masės stilius pergalingai įsivyravo visose šiandienos gyvenimo srityse, kad pagaliau įsitvirtino ir tokiuose kampeliuose, kurie skirti tik nedaugeliui „išrinktųjų“. Beje, aš lygiai taip pat atmetu tokį mūsų laikų apibūdinimą, kuris nepažymi teigiamos šiandienio masių viešpatavimo reikšmės, kaip ir tą, kuris šį viešpatavimą
21
abiem rankom laimina ir nepaiso baimės ir siaubo. Iš esmės kiekvienas likimas yra dramatiškas, netgi tragiškas. Tam, kuris nepajuto savyje baimės virpulio stebėdamas mūsų epochos pavojingumą, nepavyko prasiskverbti į likimo gelmes – jis tik paglostė jo švelnų skruostą. Mūsų laikais šį baisų kraupulį sėja audringas, viską nušluojantis masių moralinis perversmas – jis tapo valdingas, nesutramdomas ir dviprasmis, kaip ir pats likimas. Kur link jis mus veda? Gal į absoliučią žūtį, o gal į visuotinę gerovę? Ir kabo virš mūsų epochos it lemties ženklas šis klausimas, neaprėpiamas savo esme, dvilypis savo forma, – lyg giljotina, lyg kartuvės, tačiau kažkuo panašus ir į triumfo arką! Reiškinys, kurį privalome visapusiškai išnarstyti, turi dvi puses, du aspektus: pirmas – dabar masės atlieka bemaž tas pačias visuomenines funkcijas, kurios anksčiau priklausė vien mažumai; antras – tuo pačiu metu masės ėmė nebepaisyti tos mažumos – nei jai paklūsta, nei prie jos dedasi, nei ją gerbia, – atvirkščiai, stengiasi mažumas nušalinti, išstumti. Panagrinėkime pirmąjį aspektą. Šiuo atveju norisi priminti, kad masės naudojasi tais pačiais malonumais ir daiktais, kuriuos sugalvojo išrinktųjų mažuma ir kurie anksčiau jai ir tepriklausė. Masė pasisavino skonį bei įpročius, seniau laikytus itin rafinuotais, nes jie buvo prieina-
22
mi nedaugeliui. Štai vienas gan paprastas pavyzdys: 1820 metais Paryžiuje nuosavuose namuose nebuvo nė dešimties vonios kambarių – žvilgtelėkite į grafienės de Boigne memuarus. Na, o dabar... Šiandieną masė ne tik išmano ir naudojasi daugeliu technikos atradimų, kuriuos seniau valdydavo tik specialistai, – jie tiesiog tapo masių kasdienybe. Mūsų laikais masėms prieinami ne tik materialinės pažangos, bet ir, svarbiausia, teisiniai bei socialiniai dalykai. XVIII amžiuje kai kas iš elitinės mažumos atskleidė, jog kiekvienas žmogiškas individas savo gimimu laiduoja sau pagrindines pilietines teises – vadinamąsias žmogaus ir piliečio teises, kurios ir yra vienintelės visų visuomenės narių teisės. Visos kitos teisės, suteiktos išimties būdu, smerkiamos kaip privilegijos. Iš pradžių tai buvo gryna teorija, idėja, priklausanti labai nedaugeliui; vėliau šią teoriją imta taikyti praktiškai, pradėta ją teigti kitiems, platinti. Taip veikė geriausieji iš „nedaugelio“. Tačiau per visą XIX amžių masės, vis labiau perimdamos šią mintį, garbindamos ją kaip idealą, nesuvokė jos teisinės prasmės, nesinaudojo ja ir nesistengė įtvirtinti. Esant demokratiniam režimui, masės gyveno kaip gyvenusios anais senojo valdymo laikais. „Liaudis“ – taip tada buvo įprasta vadinti – žinojo, kad valdžia jų rankose, bet tuo netikėjo. Dabar ana idėja tapo realybe ne tik įstatymų leidyboje, lemiančioje išorinį visuomenės gyvenimą, bet
23
ir kiekvieno individo širdyje – kiekvieno žmogaus, kad ir koks jis būtų, nors ir pats reakcingiausias, taigi ir to, kuris su žemėmis maišo visas institucijas, garantuojančias jo teises. Mano galva, tas, kuris neperprato šios gan keistos masių moralinės nuostatos, tiesiog nesusigaudo, kas dabar vyksta mūsų pasaulyje. Paprasto individo, tiesiog žmogaus suverenitetas nustojo buvęs abstrakčia idėja ar teisiniu idealu ir tapo psichologine vidutinės asmenybės nuostata. Gerai įsidėmėkite: kai buvęs idealas tampa kasdiene tikrove, jis neišvengiamai žūva. Idealus gaubianti aureolė ir stebuklingas spindesys, prie savęs masinantys žmogų, išsisklaido. Pagrindinis demokratijos idealas – lygios teisės visiems – išsigimė ir praktiškai virto apetito bei pasąmonės įgeidžių tenkinimu. Taigi, o juk teisių lygybės esmė – išplėšti žmonių sielas iš vidinės vergovės, įkvėpti joms tikrą laisvę ir kilnumą. Argi siekta ne to, kad vidutinis žmogelis pasijustų esąs tikras žmogus, šeimininkas, savo paties ir savo gyvenimo viešpats? Ir štai viskas pasiekta. Tai kodėl aimanuoja visi tie, kurie prieš trisdešimt metų buvo liberalai, demokratai, pažangos šaukliai? Gal todėl, kad jie, tarsi vaikai, siekė daikto, nepagalvodami apie padarinius? Jeigu norėjo, kad paprastas žmogelis taptų ponu, tai ko čia stebėtis, kad šis paleido vadžias, kad geidžia visokiausių malonumų, kad ryžtingai primeta savo valią, kad atsi-
24
sako kitiems padėti ar patarnauti, niekam nepaklūsta ir rūpinasi vien tik savimi, savo įgeidžiais, savo garderobu, – juk kaip tik visa tai ir būdinga senjoro psichikai. Dabar šias savybes mes matome paprastame žmoguje, masėje. Beje, mes matome ir tai, jog mūsų dienomis paprasto žmogaus gyvenimo aplinkybės tokios pačios, kokias anksčiau turėjo tik iškili mažuma. Gerai, dabar paprastas žmogus stovi toje arenoje, kurioje rutuliojasi visų epochų žmonijos istorija; šis žmogus istorijoje – tai jūrų vandens lygmuo geografijoje. Jeigu šiandienos pragyvenimo vidurkis pakilo į tokį aukštį, kuris seniau buvo pasiekiamas tik aristokratijai, tada be jokių išlygų galima sakyti, kad žmonijos istorijos lygis po ilgų požeminių pasiruošimų šoktelėjo staiga – tik per vienos kartos gyvenimą. Žmonijos gyvenimo lygis pakilo visose srityse. Šių dienų kareivius galima laikyti beveik karininkais; taigi žmonių armija susideda bemaž vien iš karininkų. Pakanka tik pasižiūrėti, kaip energingai, ryžtingai ir laisvai žygiuoja per gyvenimą kiekvienas individas. Jis griebia malonumus, kurie tik po ranka, visur pasiekia savo. Šiandienos, rytdienos ir gėris, ir blogis – istorijos lygio kilimo priežastis ir šaknys. Tačiau mums reikia atkreipti dėmesį į dar vieną faktą, kurį buvom išleidę iš akių. Tai, kad dabartinis
25
pragyvenimo vidurkis atitinka buvusį rinktinės mažumos pragyvenimą – nauja tik Europai, o Amerikai tai yra prigimta kasdienybė, jos buities esmė. Kad geriau suprastume vienas kitą, panagrinėkime visų lygybės prieš įstatymą nuostatą. Psichologinis pojūtis, kad pats sau esi šeimininkas, kad esi lygus tarp lygių, Europoje buvo tik itin privilegijuotų grupių savastis, o Amerikoje jau nuo XVIII amžiaus, kitaip tariant, visą jos gyvavimo laikotarpį, buvo savaime suprantamas dalykas. Ir dar vienas tiesiog pritrenkiantis sutapimas! Kai Europą užvaldė ši nauja vidutinio žmogaus samprata, kai ėmė kilti visuomenės gerovė ir europinio gyvenimo būdas visose veiklos srityse ėmė taip spėriai keistis, tada ir paplito posakis: „Europa amerikonėja“. Žmonės, kartodami šią frazę, neteikė jos žodžiams ypatingos reikšmės, manydami, jog vyksta tik paviršutinis papročių, madų kitimas; išorinių požymių apgauti, jie šiuos pokyčius priskyrė Amerikos įtakai Europoje. Mano galva, tuo jie be galo supaprastino šią problemą, kuri yra kur kas subtilesnė, sudėtingesnė ir kupina netikėtumų. Mandagumas reikalautų truputį pameilikauti užjūrio žmonėms ir pareikšti, kad Europa iš tiesų amerikonėja ir kad už tai turi būti dėkinga Amerikos įtakai. Tačiau nieko nebus – šiuo kartu teisybė susikerta su mandagumu ir laimi. Europa neamerikonėja. Ji dar nepatyrė sti-
26
presnės Amerikos įtakos. Galbūt šis procesas prasideda kaip tik šiuo momentu, tačiau praeityje jo nebuvo. Čia susipina visas kamuolys absurdiškų idėjų, kurios iškraipo ir vienų, ir kitų – tiek amerikiečių, tiek ir europiečių pažiūras. Masių triumfas ir po to buvęs veržlus pragyvenimo lygio kilimas Europoje vyko savaime, kaip dviejų šimtmečių intensyvaus masių švietimo išdava, kartu turtėjant visuomenei, kylant ekonomikai. Reikalas tas, kad mūsų pažangos rezultatai sutampa su pačiais ryškiausiais amerikietiškos būties bruožais. Toks vidutinio europiečio moralinės situacijos sutapimas su amerikiečio situacija leido Europos gyventojui pirmą kartą kaip reikiant suprasti anų gyvenimą, kuris lig šiol jam buvo mįslė ir paslaptis. Todėl ir kalbama čia ne apie įtaką (tai būtų tiesiog šiek tiek keistokas apmąstymas), o apie reiškinį, kurio vyksmo nė neįtariame, – apie niveliaciją. Nuo seno europiečiai buvo kvailokai įsikalę sau į galvą, kad Amerikoje pragyvenimo vidurkis yra kur kas aukštesnis nei Senojo žemyno. Šis tyrimais nepagrįstas spėjimas sukūrė idėją, kuri buvo priimta be jokių išlygų ir kuria buvo tikima ir tebetikima iki šiol, – jog ateitis priklauso Amerikai. Suprantama, kad tokia plačiai paplitusi ir giliai įsišaknijusi mintis negalėjo atsirasti be realaus pagrindo, be priežasties – juk sakoma, kad ore kybo tik orchidėjos. Jos atsiradimo priežastis ta, kad Amerikos masių ir rinktinės
27
mažumos pragyvenimo lygio skirtumas kur kas mažiau krinta į akis negu Europoje. Tačiau šiandienos istorija, kaip ir žemės ūkio kultūros, gyvybės syvus traukia iš slėnių, o ne iš kalnų viršūnių; ją maitina vidurinysis visuomenės sluoksnis, o ne iškilios asmenybės. Gyvename visuotinės niveliacijos laiku: mažėja turtiniai skirtumai, vienodėja įvairių socialinių klasių kultūra, netgi lytys. Beje, niveliuojasi ir atskiri žemynai. Kadangi europiečio pragyvenimo lygys buvo žemesnis, tai iš tokios lygiavos jis gali tik išlošti. Šiuo požiūriu masių sukilimas reikštų gyvybinių jėgų ir galimybių suklestėjimą, o dabar tegirdime virkavimus apie Europos nuosmukį. Tai nemokšiškas ir gan miglotas apibūdinimas, nes negalima susigaudyti, apie ką kalbama – apie Europos valstybes, jos kultūrą ar apie tai, kas joje slypi, kas yra visų svarbiausia – apie Europos gyvybines jėgas. Apie Europos valstybes, apie jos kultūrą užsiminsime vėliau – o gal užteks to, kas jau pasakyta, – tačiau kai kalbame apie jėgų išsekimą, tai reikia iš karto pasakyti, kad čia jau būtų didžiausia klaida. Jeigu aš dabar ją ištaisysiu, gal mano teiginiai pasirodys labiau įtikinantys arba bent jau labiau panašūs į tiesą. Taigi sakau, kad mūsų dienų vidutinis italas, vidutinis ispanas ar vidutinis vokietis dabar savo gyvybine jėga kur kas mažiau skiriasi nuo jankio arba argentiniečio negu prieš tris dešimtmetų. Šito fakto amerikiečiai neturėtų užmiršti.
III
laikotarpių pilnatvė
Masių viešpatavimas turi nemažai ir teigiamų savybių: visapusiškai skatina istorijos lygio kilimą ir akivaizdžiai įrodo, kad šiandieninis pragyvenimo lygis aukštesnis už vakarykštį. Tai mums primena, kad gyvenimas gali įvairiai susiklostyti ir kad dažnokai nesąmoningai kartojamas pasakymas „epochos lygis“ yra kupinas svarbios prasmės. Mums kaip tik vertėtų prie šito sustoti, nes tuomet galėsime aptarti vieną nuostabiausių mūsų laikų bruožų. Pavyzdžiui, yra įprasta sakyti, kad koks nors reiškinys yra žemiau mūsų dienų išsivystymo lygio. Iš tikrųjų čia turima omenyje ne chronologija, ne abstraktus laikas, kuris teka lygiai lygutėliai, o tas apčiuopiamas laikas, kurį kiekviena karta vadina savuoju laiku ir kuris turi nusakomą aukštį: šiandien gali būti aukštesnis už vakarykštį arba stovėti vietoje, arba kristi žemyn. Nuosmukio įvaizdis, įkūnytas žodyje „dekadansas“, kaip tik ir išplaukia iš minėtos laiko sampratos. Kiekvienas žmogus daugmaž nujaučia, koks jo asmeninio pragyvenimo lygio santykis su bendru to laikotarpio lygiu. Yra tokių, kuriuos esamos gyvenimo sąlygos verčia jaustis nuskendusio laivo keleiviais, tragiškai plūduriuojančiais jūros paviršiuje. Šuoliuojantis mūsų laikų gyvenimo tempas,
29
30