Gyvenimas yra kelione

Page 1





JUDITH FEIN

Gyvenimas yra kelionė Visa keičianti kelionių magija


JUDITH FEIN

Gyvenimas yra kelionė Visa keičianti kelionių magija

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

V I L N I U S, 2 0 1 4


Gyvenimas yra kelionė UDK 821.111(73)-4 Fe-134

Visos teisės saugomos. Jokia šio leidinio dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar mechaninėmis formomis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą ar kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas be leidėjo raštiško sutikimo.

© Judith Fein, 2010 First printing by Spirituality & Health Books © Judith Fein, 2012 Second Printing by Pudie Inc. © Viršelio nuotrauka, Corbis, 2014 © Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2014 © Leidykla VAGA, 2014 ISBN 978-5-415-02349-3

8

LIFE IS A TRIP: the transformative magic of travel By Judith Fein


Turinys

Įžanga.................................................................................................................11 1. Jo kelias arba greitkelis: kelionėje su maorių vyresniuoju.................17 2. Taip, tu gali: ypatingasis Niufaundlandas.............................................28 3. Niekada nesakyk niekada: majų moters iš Gvatemalos sėkmės receptas...............................................................37 4. Paskutinis teismas Mikronezijos Mog Mogo saloje...........................46 5. Atleidimo paieškos Vietname.................................................................52 6. Vyriausiasis kunigas ir kupranugarių valgytoja ant Palaiminimų kalno..............................................................................61 7. Meksikos kalėjime.....................................................................................68 8. Susitikimas su Maksimonu Gvatemaloje..............................................76 9. Raganos mokinė Meksikoje....................................................................83 10. Kapų pasakos Izraelyje.......................................................................... 101 11. Žydrosios mečetės Stambule šešėlyje................................................. 112 12. Laiminga tarp hmongų ir namuose: dzeniškos kelionės................ 116

9


13. Kita piligrimų kelio Ispanijoje pusė.................................................... 124 14. Pomirtinis gyvenimas Naujojoje Škotijoje........................................ 137 15. Stebuklingieji kalbantys akmenys....................................................... 145 16. Psichikos liga, apie kurią nesate girdėję: Jeruzalės sindromas................................................................................ 152 17. Pacifistas karo zonoje............................................................................. 159 18. Ramus aktyvizmas.................................................................................. 163 19. Kodėl gerai būti nemokša..................................................................... 170 20. Vikingų užkeikimas................................................................................ 174 21. Nešiojamojo kompiuterio ir mobiliojo telefono dilema................ 178 22. Pažadas kovoti už taiką.......................................................................... 183 23. Dydis nesvarbu: penio istorija iš Ramiojo vandenyno salų................................................................... 186 24. Tu – genties žmogus.............................................................................. 191 25. Meksikos ir Egipto piramidės: ar yra koks nors ryšys?................... 194 26. Persirengimo žaidimai: kokia iš jų nauda?......................................... 201 27. Žemės darbai: gyvūnų perkėlimas...................................................... 205 Apie autorę....................................................................................................... 210 Padėka.............................................................................................................. 212


Įžanga

Įžanga

D

augiau nei dvylika metų dirbau Holivude, rašiau filmų scenarijus. Per dienas kurpdavau pasakojimus apie meilę, sudaužytas širdis, tragedijas, triumfą ir paauglių baimes. Slampinėdavau su naktiniais marškiniais, įsispyrusi į rudas pūkuotas šlepetes, primenančias meškos letenas. Vakarais dažnai dalyvaudavau aktorių atrankose ar prašmatniose vakarienėse ir mano gyvenimas priminė verpetą, kuriame sukausi regzdama istorijas, gerdama kokteilius, vaikščiodama į susirinkimus, derėdamasi dėl sutarčių sąlygų ir stebėdama žmones, kad vėliau galėčiau paversti juos filmų veikėjais. Atrodo prabangiai, tiesa? Bet iš tikrųjų tai buvo žvėriškas, žiaurus ir pakvaišęs verslas, verčiantis rašytoją drebėti iš baimės ir nesaugumo, atrodė, kažkoks milžiniškas pramoninis siurblys siurbia iš manęs sielą.

11


Gyvenimas yra kelionė

Vieną dieną pabudusi supratau: nebegaliu. Daugiau nebus jokios rašliavos, jokių agentų, teisininkų, laukimo, skausmo... ir jokių pajamų. Nieko. Visiškai tuščia galva sėdėjau namie ir svarsčiau, ar apskritai ką nors sugebu ir ar dar kada nors įstengsiu dirbti. Bėgo mėnesiai. Tuštuma augo ir darėsi vis juodesnė. Nukeliavau į vienuolyną Arizonoje, daviau tylos įžadus ir visą savaitę tylėjau. Tada sulaukiau keisto savo sesers skambučio. „Klausyk, – tarė ji, – nacionalinis radijas pradėjo transliuoti naują kelionių laidą. Dešimt metų gyvenai Europoje ir Afrikoje, esi aistringa keliautoja, be to, turi patirties ir aktorinių gebėjimų. Gal įrašyk ir nusiųsk jiems kokį savo pasakojimą?“ „Kodėl turėčiau juos sudominti? Konkurencija veikiausiai žvėriška. O aš neturiu ko pasakyti“, – suaimanavau. Nerasdama geresnio užsiėmimo parašiau apie savo dabartinį pasitraukimą į tylą, kurio metu sugebėjau įsivelti į mūšį dėl maisto su vienuole, manęs vos nesuėmė tamsiame nuošaliame vieškelyje, pafantazavau, kodėl šv. Pranciškaus statula susiraukusi. Mudu su vyru Polu kartais garsindavome filmus, todėl namuose turėjome nedidelę garso įrašų studiją. Savo vienuoliškus nuotykius papasakojusi priešais mikrofoną, įrašą išsiunčiau laidai Savvy Traveler. Po keturių dienų sulaukiau skambučio. Laidos rengėjams labai patiko mano gabaliukas, norėjo jį panaudoti, siūlė nuolatinį bendradarbiavimą ir paskyrė pirmą užduotį. Atlygis buvo menkas, prestižas didžiulis – man tai patiko. Kelerius metus keliavau vos radusi progą, patekdavau į beprotiškas ir paikas situacijas, kurias paversdavau radijo įrašais.

12


Įžanga

Uždirbau panašiai tiek kiek paauglys, laistantis atostogauti išvykusių kaimynų gėles. Tada man šovė mintis: o gal sumaniai pasinaudoti įgytu prestižu ir pradėti rašyti kelionių pasakojimus laikraščiams bei žurnalams? Iš dalies man pavyko. Kelis straipsnius pardaviau žurnalams, jie teiravosi, ar neturiu daugiau. O tai, kad keli kelionių aprašymai buvo išspausdinti, įkvėpė mane keliauti dar daugiau. Nė nežinojau, jog mano užsiėmimas turi pavadinimą – „kelionių žurnalistika“ – ir kad iš to tikrai galima pragyventi. Nuo tada mano straipsniai virto daugiau nei aštuoniasdešimt penkiomis publikacijomis viso pasaulio spaudoje, už juos pelniau nemažai apdovanojimų. Rašau apie maistą, kultūrą, meną, istoriją, dvasingumą, prabangą, netradicines keliones, egzotiškas vietas, žmones, šventes, ypatingus įvykius ir visa kita, ką man pasiseka atrasti. Mudu su Polu apie keliones esame sukūrę filmų, davę ne vieną interviu, be to, jis parduoda mūsų kelionių nuotraukų. Kartais mudu dirbame po penkiolika valandų per dieną. Mano egzistencija paprastai būna dvejopa: kelyje arba prie kompiuterio. Vieną dieną redaktorius man pasakė: „Tavo straipsniai skiriasi nuo kitų kelionių žurnalistų, nes tu sugebi pateikti istoriją.“ Nusišypsojusi mintyse padėkojau ilgiems metams, praleistiems Holivude, kurie mane išmokė papasakoti apie konkrečią vietą ir joje gyvenančius žmones. „Tu moki keliauti į gylį“, – pagyrė kitas redaktorius. Niekada iš tikrųjų apie tai nesusimąsčiau. Kelionėse mane domino žavesys, slypintis po paviršiumi. Mėgaudavausi netikėtais susitikimais, nuorodomis, kreipiančiomis mane į priešingą

13


Gyvenimas yra kelionė

pusę, nei buvau suplanavusi. Veikė netgi nesėkmės. Pietų Afrikoje Polas susirgo ausies uždegimu ir mėnesį negalėjo skristi. Panika. Buvome įstrigę Afrikoje. Galimybės. Nuotykiai. Aplankėme zulų genties sangoma (gydūną), atsitiktinai aptikome Ndebele kaimelį, kuriame moterys menininkės geometriniais raštais dabina savo namus, aplankėme miestelius, visur bendravome su vietos gyventojais. Šveicarijoje netikėtai pabjuręs oras sutrukdė keliauti, tačiau suteikė progą pasidomėti, kaip vietiniai nuspėja jo pokyčius. Netikėtai atsidūrėme wetterschmecker (oro ragautojo) namuose ir įžengėme į pasaulį žmonių, spėjančių orus iš gamtos ženklų, pavyzdžiui, pagal avių vilną arba medžių šakų padėtį. Vietiniai juos dar vadina „oro varlėmis“. Tunise praleidome dykumos šventę, užtai turėjome galimybę susipažinti su beduinų raiteliu, kuris suteikė man neįkainojamą progą prisiliesti prie nuostabios senovės kultūros – vėliau susirašinėjome su juo dar daugelį metų. Izraelio dykumoje jaučiausi nusivylusi, nes atvykome per vėlai ir nepavyko nufotografuoti saulėlydžio, bet galiausiai atsidūrėme palapinėje su šeichu ir gerdami arbatą bei skanaudami ant laužo paruoštą vištienos kuskusą pasikeitėme mintimis apie santuoką. Airijoje gido mesta pastaba apie devynioliktojo amžiaus „bulvių badą“ sudomino ir paskatino kapstytis giliau, todėl leidausi į stulbinamą kelionę po šalį ir sužinojau, kaip badavo airiai ir kodėl jie iš tiesų patraukė į Ameriką. Naujojoje Zelandijoje didžiulis susidomėjimas maorių gentimi ir pasakojimų apie jų kilmę tyrinėjimas suteikė mums džiaugsmo būti „pri-

14


Įžanga

imtiems“ į maorių šeimą, šie žmonės iki šių dienų liko artimi mūsų širdžiai ir gyvenimui. Galiausiai visos šios istorijos virto spausdintais straipsniais. Tai padrąsino mane ir toliau ieškoti medžiagos: charakterių, istorijų, pasakų ir pamokymų, kurie tūno pasislėpę, blykčioja ir laukia, kol bus atrasti mūsų kelionėse. Be abejo, aš tikėjausi, kad mano pasakojimai praturtins skaitytojų gyvenimą, bet galiu pasakyti dar vieną dalyką: jie praturtino ir mano pačios gyvenimą, vertė mane išpūtus akis viskuo stebėtis. Tapau priklausoma nuo kelionių – beviltiškai ir nepagydomai. Skirtumas tarp turisto ir keliautojo tas, kad keliautojas mėgsta netikėtumus, jis nevaikšto nuo vienos žymios vietos prie kitos įkišęs nosį į turisto vadovą. Keliautojas drąsiai išeina iš už stiklo langų (viešbučių, turistinių autobusų) ir bendrauja su žmonėmis. Užmezga ryšį. Skirtumas tarp keliautojo ir kelionių žurnalisto tas, jog pastarasis nuolat ieško istorijų. Tačiau man pasirodė, kad bet kuris keliautojas gali keliauti kaip kelionių žurnalistas: ieškoti užuominų ir detalių, nardyti po naujas kultūras, grįžti namo kupinas istorijų ir išmokęs naujų būdų žvelgti į gyvenimą. Gero keliautojo – nesvarbu, ieškančio malonumų ar dirbančio darbą – požymis: jis atpasakoja savo išgyventus dalykus ir pasako, ko iš jų pasimokė. „Kaip tapote kelionių rašytoja?“ – dažnai klausia manęs žmonės. Nutariau į šį klausimą atsakyti taip, kad ir kiti sužinotų, kaip tai padaryti. Ketinu dėmesį sutelkti į keliautojo požiūrį, o ne į užsirašinėjimo, kalbinimo ir informacijos rinkimo procesą. Viliuosi padrąsinti ir kitus išeiti iš savo komforto zonos, iš tiesų

15


Gyvenimas yra kelionė

patirti viską, ką galima rasti tose vietose, kuriose jie lankosi, pažinti ten gyvenančius žmones. Suprantu, ne kiekvienas nusiteikęs būti kelionių rašytoju, tačiau kelionių žurnalisto įgūdžiai visiems gali padėti keliauti turiningiau, saugiau, maloniau ir spontaniškiau. Toks keliautojas būtinai grįš namo kupinas įstabių pasakojimų ir patirties, galinčios pakeisti jo gyvenimą, palikti pėdsaką jo artimųjų gyvenimuose. Šioje knygoje aš dalinuosi su jumis tuo, ką sukaupiau, sugėriau į save, ką patyriau per ilgas keliones, perteikiu patirtį, kuri mane suformavo, atvėrė mane pasauliui atlaikius daugybę įvairiausių išbandymų. Viliuosi, kad mano patirtis paliks pėdsaką jumyse ir padės jums įveikti iššūkius keliaujant per pasaulį ir per savo gyvenimą. Galbūt mano patirtis jus įkvėps... nesvarbu, ar esate kelyje, ar niekada neiškėlėte kojos iš savo gimtojo miesto. Aš gyvenu tam, kad keliaučiau... ir kviečiu jus drauge su manimi patirti nuotykių.

16



Gyvenimas yra kelionė

į nuolat veikti atsisakančius variklius, paknebinėdavo tai vieną, tai kitą laidą. Tačiau Kristina Vilson tryško tikėjimu, kad viskas bus gerai, o vyresnysis Džonas šypsojosi nusismaukęs nuo akių vilnonę kepurę. Kristinos kelionės vizija buvo aiški, chaotiška ir įkvėpta praeities. Devynioliktojo amžiaus viduryje į Naująją Zelandiją ėmė plūsti britų imigrantai ir nuteistieji. Pirmieji ieškojo geresnio gyvenimo, jie buvo priimami kaip nuolatiniai gyventojai ir piliečiai. Antrieji, jauni nusikaltėliai, dažniausiai sulaukdavo atstūmimo, jiems būdavo sunku susirasti darbo. Dauguma jų buvo nuteisti už smulkius nusikaltimus, užaugę skurde ir nepritekliuje. Atvykus dar daugiau imigrantų iš Europos, prasidėjo ištvirkavimas, mezgėsi meilės ryšiai, kunkuliavo geismas, jie ir jų palikuonys tuokėsi su ilgus šimtmečius Naujojoje Zelandijoje gyvenusių maorių genčių atstovais. Maoriai buvo energija trykštantys persikėlėliai iš Polinezijos su savita kultūra: jų tatuiruotės, tabu, iš medžio išskobtos protėvių statulos, išdidumas, jūrininkystės ir laivininkystės įgūdžiai, oratoriniai gebėjimai, vaišingumas ir paprotys valgyti žmogieną atrodė tikra egzotika santūriems europiečiams (maorių vadinamiems pakeha). Nedaug yra įrašų apie pakeha ir maorių maišymąsi, bet dauguma šiandieninių pakeha papasakotų savo giminės medyje turintys maorių protėvių, o maoriai prisipažintų turį pakeha šaknis. Kaip dažniausiai nutikdavo vietos gyventojams, ir maoriai buvo apgaudinėjami bei išnaudojami kolonistų (šiuo atveju – išeivių iš Didžiosios Britanijos). Būdami ypač karingi ir suma-

18


Jo kelias arba greitkelis: kelionėje su maorių vyresniuoju

nūs maoriai neketino taikstytis su nesilaikančiais sutarčių ateiviais. Jie iki šių dienų kovoja stengdamiesi atgauti savo žemę, pinigus, kalbą ir orumą. Tačiau drauge yra persimaišę su pakeha kultūra, daugybė maorių yra susituokę su pakeha. Veikiausiai todėl, kad pati buvo už maorio ištekėjusi britė, Kristina Vilson ypač susidomėjo pakeha ir maorių – dviejų kultūrų, kuriomis be galo žavėjosi – maišymosi istorija. „Pamaniau, kad mano vyrui ir jo giminaičiams gali būti įdomu nukeliauti į Europą ir sužinoti apie savo pakeha šaknis“, – paprastai paaiškino ji. Ir kiti Naujosios Zelandijos senbuviai, be abejo, ne kartą mąstė, jog reikėtų leistis į kelionę ieškoti šaknų, bet Kristina nuo minčių perėjo prie veiksmų. Užsakė lėktuvo bilietus, išsinuomojo kelis automobilinius namelius ir sugrūdo į juos gyvą galą žmonių, kuriuos vienijo kraujas, giminystė, o kai kuriais atvejais – sunkiai tramdomas priešiškumas. Tarp išrinktųjų buvo Džono Vilsono sūnus Karinas ir dukra Virdžinija (iš pirmos santuokos su pakeha žmona). Drauge keliavo Karino žmona Dženė ir Virdžinijos duktė. Kelionėje per protėvių žemes juos lydėjo Kristinos vaikai iš jos pirmosios santuokos su polineziečiu: Nataša (ir trys jos sūneliai), Hansas (neseniai atsivertęs į krikščionybę ir uoliai ją praktikuojantis) ir Entonis (sunkiai valdomo charakterio jaunuolis, vaikystėje partrenktas vilkiko ir patyręs sunkią smegenų traumą). Buvo dar viena Kristina (Kristinos sūnaus Nikolo žmona, menkai palaikanti su juo ryšius) ir trys jos dukterys. Be to, Kristina buvo pasikvietusi draugę Mariją, libanietiško kraujo dainininkę, su maoriais susituokusius Raselą ir

19


Gyvenimas yra kelionė

Bekę (jie turėjo kelionėje padėti Entoniui ir pasikeisdami vairuoti), maorių gitaristą ir dainininką Kipą, Martą su Brendonu (ji buvo įvairių dvasinių praktikų specialistė, o jis – Kanados čiabuvis, nuolat mušantis savo būgną), mano vyrą Polą ir mane. „Aš labai kruopščiai parinkau keliautojus, – paaiškino Kristina. – Juk suprantate, tai nėra paprasta kelionė. Tai – piligrimystė.“ Iki kelionės mudu su Polu nepažinojome nei Kristinos, nei kitų. Perskaičiusi mano spausdintus straipsnius Kristina pradėjo su manimi susirašinėti, ir atsiuntė mums bilietus iki Frankfurto, kad atskristume ir susipažintume su jos vizijos keliauninkais. Mudviem su Polu anksčiau nepasitaikė progos keliauti automobiliniame namelyje, bet turėjome numanyti, jog būryje žmonių patogiai išsimiegoti neįmanoma – jeigu apskritai įmanoma išsimiegoti tose ankštose palaikėse dėžėse su ratais. Su Kristina ir jos klanu susitikome Frankfurto oro uoste. Įdegęs, vyriškas, energingas, puikių manierų aštuoniasdešimtmetis Džonas pasveikino mus pademonstruodamas haka – maorių karo šūkį. Pagal ritualą pliekdamas delnais sau per krūtinę ir šlaunis jis kaišiojo didelį liežuvį. Mudviem su Polu patiko haka, nors tikroji jo paskirtis buvo įbauginti maorių priešus. Patiko jis ir būreliui kitų žmonių, kurie, susirinkę pažiopsoti į šūkalojimus, krūtinės plakimą, šnopavimą ir akių vartymą, veikiausiai pagalvojo, kad vanduo oro uoste buvo netyčia kuo nors „pagardintas“ ir jie mato haliucinacijas.

20



Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.