Laimingu zmonu klubas

Fawn Weaver

Laimingu, zmonu, klubas ü

Laimingų žmonų klubas

Kaip viena moteris visame pasaulyje ieškojo puikios santuokos paslapčių

1

2

Laimingų žmonų klubas Kaip viena moteris visame pasaulyje ieškojo puikios santuokos paslapčių

Fawn Weaver

Iš anglų kalbos vertė Lin a Kr ut ul y t ė- Kriš č iūn ė

vilnius 2014

3

UDK 173.1 Ve-01

Versta iš: HAPPY WIVES CLUB ONE WOMAN’S WORLDWIDE SEARCH FOR THE SECRETS OF A GREAT MARRIAGE

by FAWN WEAVER

Published by arrangement with Thomas Nelson, a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc.

© Weaver, Fawn, 1976 © Vertimas į lietuvių kalbą, Lina Krutulytė-Kriščiūnė, 2014 © Viršelyje panaudota Corbis nuotrauka © Leidykla VAGA, 2014 ISBN 978-5-415-02366-0

4

Pagyros Fawn Weaver ir „Laimingų žmonų klubui“ „Pradėjusi skaityti šią knygą, nebenorėjau sustoti. Fawn Weaver puikiai moka pabrėžti daug teigiamų dalykų tarpusavio santykiuose, kai aplink tiek daug chaoso. Nuo jos pasakojamų istorijų apie moteris ir jų santykius su vyrais veidą užlieja šypsena, o širdį – šiluma. „Laimingų žmonų klubas“ ramina, kad santuoka gali išlikti ir išliks, jeigu joje yra meilės, ištikimybės, pasitikėjimo ir pagarbos vienas kitam.“ Misty May-Treanor, trijų Olimpinių aukso medalių laimėtoja

„Šia knygele subūrusi visame pasaulyje augančią moterų draugiją, ji įkūrė laimės siekiančiųjų judėjimą, pakerėjusį visų širdis ir galintį pasiekti kiekvienus namus. Kiekviename skyriuje aprašoma kokia nors šalis nuo Afrikos iki Šiaurės Amerikos (taip pat ir daug kitų vietų) ir vienos moters gyvenimas, padedantis atskleisti paslaptį, kaip būti laimingai, ištarus „Taip“.“ Priscilla Shirer, „New York Times“ bestselerio „The Resolution For Women“ autorė

„Fawn Weaver „Laimingų žmonų klubas“ – tai laukinė gėlė, išdygusi žiniasklaidos kultūros, pritvinkusios išnaudojamų nusivylusių šeimininkių vaizdų, purve; ji teikia vilties, kad santuokos institucija išliks ne tik kaip religinė ar politinė institucija, bet kaip galimybė dviem sieloms augti kartu ir semtis energijos iš Dieviškosios kibirkšties, slypinčios kiekviename iš mūsų. Ši knyga visų pirma yra meilės 5

istorija, bet taip pat joje pilna pasakojimų ir patarimų iš viso pasaulio laimingų žmonų, kurių santuokos išlaikė laiko išbandymus.“ Lissa Rankin, med. dr., „New York Times“ bestselerio „Mind Over Medicine“ autorė

„Keliavo Fawn Weaver, bet skaitydami jaučiamės, tarsi kartu su ja lankėmės kiekviename mieste, šalyje ar regione. Šios knygos grožis – paprastumas, kuklumas ir pasakojimo stilius, todėl baigus skaityti knygą, pasidaro liūdna. Jeigu frazę „gyveno ilgai ir laimingai“ galima pagrįsti, tai „Laimingų žmonų klubas“ pateikia argumentus.“ Kristine Carlson, „New York Times“ bestselerio „Don’t Sweat the Small Stuff in Love“ autorė

„Ši knyga nuostabiai iliustruoja, kad sąvoka „laiminga žmona“ nebūtinai yra prieštaringa. Tikri gyvenimiški pavyzdžiai ir pasakojimai apie poras iš viso pasaulio įkvėps patikėti, kad nuostabi santuoka iš tiesų įmanoma. Kadangi šiais laikais tiek daug santuokų vos išsilaiko, „Laimingų žmonų klubas“ pasirodė pačiu laiku!“ Crystal Paine, MoneySavingMom.com įkūrėja ir „Say Goodbye to Survival Mode“ autorė

„Susidomėjau Fawn Weaver, vos išgirdusi žodžius „santuokos šalininkė“. Pripažinkime, susituokus daug kas atrodo nenatūralu, todėl esu dėkinga už patarimus ir atvirą diskusiją. Galų gale, jeigu „Laimingų žmonų klubas“ jus įkvėps ieškoti kitokių atsakymų, reiškia, skaityti buvo verta.“ Gabrielle Reece, supermodelis, fitneso ekspertė ir „New York Times“ bestselerio autorė

„Pasiruoškite nuotykiams visame pasaulyje, nes pamatysite šiuolaikinius puikios santuokos stebuklus. Fawn Weaver – jūsų asmeninė kelionių gidė – meistriškai pasakoja ir randa kelią. Ši įdomi knyga – tai Fawn siūlomas bilietas į geriausią nuotykį gyvenime. Ko laukia6

te? Paskubėkite tapti laimingos ir prisijungti prie Laimingų žmonų klubo. Jums tikrai patiks!“ Dr. Les ir dr. Leslie Parrot, „New York Times“ Nr. 1 bestselerio „Making Happy“ autoriai

„Pasaulyje daug yra įsitikinusių, kad gerų santuokų nebūna, o Fawn Weaver kviečia į kelionę, kad paneigtų tai. Dalindamasi paprastomis tiesomis, įkvėpsiančiomis jus mylėti stipriai, ji atskleidžia, kad iš tiesų mylėdami mes siekiame tikslo, nejausdami, kad sunkiai dirbame! Ši knyga – šviežia, graži ir skatinanti mąstyti, todėl nebeturėsite preteksto nebūti laiminga žmona.“ Michelle McKinney Hammond, bestselerio „Secrets of an Irresistible Woman“ autorė

„Laimingų žmonų klubas“ – tai skaidrus žvilgsnis į viso pasaulio laimingų žmonų gyvenimus! Fawn nepalieka nepaaiškinamų dalykų, tyrinėdama laimingas poras ir dalindamasi jų paslaptimis. Nors pasaulyje daugelis žmonių susituokę gyvena skaudama širdimi, žaisminga Fawn kelionė ir atradimai visas moteris įkvėps tapti šio klubo narėmis!“ Courtney Joseph, „Women Living Well“ autorė ir WomenLivingWell.org įkūrėja

„Šią knygą būtina perskaityti visoms poroms, norinčioms susituokti, – taip pat ir toms, kurios jau seniai keliauja santuokos keliu. Ji neabejotinai atstato pasitikėjimą svarbiausia pasaulio institucija.“ Deborah Smith Pegues, bestselerio „Thirty Days to Taming Your Tongue“ autorė

„Egzistuoja požiūris, kad visos santuokos nelaimingos, o poros desperatiškai bando ištrūkti iš savo santykių. „Laimingų žmonų klubas“ paneigia tai.“ Darlene Schacht, „New York Times“ bestselerio autorė ir „Time–Warp Wife“ tinklaraštininkė 7

„Laimingų žmonų klubas“ – tai šviežio oro gūsis. Fawn savo kelionę, ieškodama rakto į laimingą santuoką, aprašo unikaliu būdu, įkvepiančiu ir metančiu iššūkį.“ Jennifer Smith, Unveiledwife.com įkūrėja ir „Wife After God“ autorė

„Meistriškai parinkdama žodžius Fawn Weaver pasakoja tikras gyvenimo istorijas, parodančias principus, nešančius laimę santuokoje. Šios knygos genialumas – jos paprastume. „Laimingų žmonų klubas“ atskleidžia, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo kultūros, turi tą patį poreikį – mylėti ir būti mylimi.“ Devi Titus, „When Leaders Live Together“ autorė ir kalbėtoja

8

Skiriu Keithui Tu – mano meilė, gyvenimas ir mano uola.

Ačiū, kad palaikai, drąsini ir niekada nekreipi dėmesio į mano keistenybes. Kai Dievas mane sukūrė tau, o tave – man, Jis, be abejonės, pranoko pats save.

Myliu tave kiekviena savo esybės gyslele.

Ačiū, meile, už šį šokį.

9

10

Turinys Š i au r ė s A m e r i k a

1 skyrius. Laimė įmanoma

Agura Hilsas, Kalifornija

2 skyrius. Kelias prie vandens

40

Vinipegas, Kanada

5 skyrius. Nenutraukiamas saitas

32

Vinipegas, Kanada

4 skyrius. Kai langai virsta sienomis

23

San Diegas, Kalifornija

3 skyrius. Grožis ir pelenai

16

48

Vinipegas, Kanada

Afrik a

6 skyrius. Užkrečiamas juokas

7 skyrius. Mums mūsų pakanka

58

Keiptaunas, Pietų Afrika 65

Keiptaunas, Pietų Afrika

8 skyrius. Donnant, donnant 74

Port Luisas, Mauricijus

11

9 skyrius. Neapsunkinkime visko

82

Grand Bajė, Mauricijus

E u r o pa

10 skyrius. Netrukdykite

Londonas, Anglija

11 skyrius. Sudužusių širdžių muziejus

121

Roma, Italija

15 skyrius. Kas mus sulaiko

114

Zagrebas, Kroatija

14 skyrius. Tobulas aplinkkelis

107

Zagrebas, Kroatija

13 skyrius. Meilė – tai žvakė

98

Zagrebas, Kroatija

12 skyrius. Vėl įžiebtos aistros

90

128

Roma, Italija

A zija

16 skyrius. Laimingi be priežasties

17 skyrius. Meilė atskleidžia paslaptis

144

Manila, Filipinai

18 skyrius. Vietoj lietaus – liūtis

138

Manila, Filipinai

148

Kezon Sitis, Filipinai

Au s t r a l i j a

19 skyrius. Sveiki atvykę į Australiją?

12

Pertas, Australija

160

20 skyrius. Įsimylėjėliai namelyje ant ratų

21 skyrius. Nevenkite sunkaus darbo

197

Oklendas, Naujoji Zelandija

26 skyrius. Darželis 30 tūkstančių pėdų aukštyje

191

Oklendas, Naujoji Zelandija

25 skyrius. Didesnis už mus

188

Oklendas, Naujoji Zelandija

24 skyrius. Meilė ar „įsimylėjimas“

179

Oklendo oro uostas ir kt.

23 skyrius. Trumpiausias ilgiausias skrydis

173

Pertas, Australija

22 skyrius. Kai gerai visur, tik ne namie

167

Pertas, Australija

202

Nadis, Fidžis

Pietų Amerik a

27 skyrius. Vėl kelyje

Pakeliui į Buenos Aires, Argentina

28 skyrius. Valores!

217

Montevidėjus, Urugvajus

29 skyrius. Jaunystės šaltinis (ir kiti dalykai)

208

224

Buenos Airės, Argentina

Š i au r ė s A m e r i k a

30 skyrius. Viskas – tik daiktai

234

Santa Klarita, Kalifornija 13

31 skyrius. Valandą gyventi – valandą mylėti

32 skyrius. Klausykis širdimi

14

249

San Fransiskas, Kalifornija

33 skyrius. Pasirinkti laimę

239

San Fransiskas, Kalifornija

256

Visur pasaulyje

Pastaba specialiai jaunavedžiams

263

Padėka

266

Apie autorę

269

ŠIAURĖS AMERIKA

15

1 skyrius

Laimė įmanoma Agura Hilsas, Kalifornija

N

esu tikra, kada tie pokyčiai prasidėjo. Gal po filmo „Stepfordo žmonos“ arba dėl tokių komedijų serialų kaip „Vedęs ir turi vaikų“. Tai epinio dydžio cunamis – tik taip galiu apibūdinti neigiamybių antplūdį, pastaruoju metu vis dažniau pasitaikantį santuokos tema. Žmonos nelaimingos. Vyrai neištikimi. Santuokos griūva. Štai kokią žinią skelbia visų formų žiniasklaida. Jei maigydama televizoriaus pultą kartais, savo nelaimei, pataikau perjungti tokius serialus kaip „Nusivylusios namų šeimininkės“, „Krepšininkų žmonos“ ar visų „žmonų serialų“ serialą – „Tikrosios (įrašykite miestelį) namų šeimininkės“, tai žiūriu tik tol, kol įsitikinu, kad nuo jų man vis dar liūdna. Liūdna dėl to, ką jie sako apie mūsų kultūrą ir ką pateikia kaip normalų reiškinį. Pernelyg dažnai tenka stebėti, kaip mano pažįstamų ir mylimų žmonių santuokos krenta kaip musės. Esu mačiusi, kaip meilė nudžiūsta, nespėjusi įleisti šaknų. Ir tik kartą teko 16

matyti realybės šou, kuriame rodė du laimingus žmones, kuriems pasisekė mylėti vienam kitą. Turbūt ne į gera tai išėjo reitingams.

Vėsų vasario vakarą mudu su Kytu, mano vyru, vaikštinėjome po „Commons“ (vietinis prekybos centras Kalabase, Kalifornijoje). Kairiąja ranka laikydamas mano dešiniąją, jis mane ramino, nes buvau nusiminusi. Ta diena darbe man buvo sunki.

Sužinojau, kad vienas darbuotojas užmezgė santykius su pavaldine ir man apie tai melavo į akis. Jaučiausi įskaudinta ir nusivylusi. Gal net truputį pikta. Mudu su Kytu vaikštinėjome ir valgėme šaldytą jogurtą, kai ėmiau lieti jausmus.

Gal štai kodėl netekau kantrybės. Nesu tikra. Bet prisimenu, kad ėjome pro stambaus knygynų tinklo parduotuvės vitriną, kurios lange pastebėjau knygą apie santuoką. Jos pavadinimas buvo klaikus, lyg džiūgautų dėl santuokos nuosmukio ir įtikinėtų nusipirkti tą knygą, padėsiančią pasitaisyti. Mano nuotaika ir taip buvo ne kokia, todėl susierzinusi ėmiau šūkauti dar garsiau. Pradėjau viešoje vietoje rėžti kalbą apie apgailėtiną santuokos padėtį mūsų kultūroje. Aplinkiniams turbūt atrodė, kad pykstu ant vargšo Kyto, o jis empatiškai klausėsi ir leido man išsilieti.

– Man patinka būti ištekėjusiai, – rėžiau aš, – ir patinka būti žmona. Kodėl niekas nepasako apie santuoką ko nors gero?

Kytas tiesiog laikė mane už rankos ir mudu nužingsniavome toliau. Kurį laiką tylėjome.

– Žinai ką? Įsteigsiu klubą tokioms žmonoms kaip aš. Moterims, kurioms patinka jų santuoka ir kurios džiaugiasi, būdamos žmonos. Jis vadinsis, – stabtelėjau, kol sugalvojau genialų pavadinimą, – Laimingų žmonų klubas!

Kytas mane visada palaiko, bet mudviejų santykiai labai nuoširdūs, todėl vienas kitam sakome visą tiesą. O tą akimirką jis sureagavo juoko pliūpsniu. Juokėsi garsiai, net susirietęs. Kadangi 17

nepažįstate Kyto, gal pamanysite, kad jis pasielgė nejaut­riai ar nemandagiai. Bet nieko panašaus. Jis yra nepriekaištingas vyras, nes visada mane palaiko, kad ir kokių vištiškų planų prigalvočiau.

– Tai – pats banaliausias pavadinimas, kokį teko girdėti! – tarė vis dar juokdamasis. – Ir kaip tu rasi laisvo laiko kurti klubą?

Geras klausimas. Įskaitant laiką, kol rytais pasirengdavau dirbti, o vakarais nuolat skaitydavau elektroninius laiškus, jau ir taip dirbau nuo keturiolikos iki šešiolikos valandų kasdien.

Jis teisus. Pavadinimas kvailokas, o užsikrauti papildomų darbų neturėjau laiko. Bet vis tiek negalėjau nustoti apie tai galvojusi.

Kol grįžome namo, vakaras jau buvo įpusėjęs. Buvau pavargusi ir išsekusi nuo darbų, tačiau mintys apie tą klubą itin paprastu pavadinimu mane puikiai nuteikė, todėl užkūriau dujinio židinio ugnį ir atsisėdau didžiuliame fotelyje šalimais. Įsijungiau nešiojamą kompiuterį ir pradėjau rašyti. Tarsi svylančiais pirštais skubiai surašiau klubo misiją, tikslą ir kvietimą įstoti. Jau po 2 valandos nakties besimerkiančiomis akimis pas­ kutinį kartą mestelėjau akį į puslapį. Viršuje buvo trys paprasti žodžiai: Laimingų žmonų klubas. Žinote, būna tokių akimirkų, kai suprantate, kad įvyko kažkas svarbaus? Susipažįstate su nepažįstamu žmogumi ir žinote, kad sutikote draugą visam gyvenimui? Šauna į galvą verslo idėja ir žinote, kad tai bus ilgas kelias, kuriuo eisite visą gyvenimą?

Laimingų žmonų klubas. Pamačiusi tuos tris žodelius, iškart supratau, kad man jie bus patys svarbiausi. Tai, kad skaitote šiuos žodžius, tik patvirtina, ką suvokiau tuo momentu.

Kitą šviesų rytą, kai vis iš naujo skaičiau žodžius „Laimingų žmonų klubas“, mane užplūdo ateities nuojauta. Kaip ir kiek­ viename pasakojime, taip ir šiame neapsieisime be iššūkių ir be kelionių. Pradėjusi nuo tų trijų pirmųjų žodžių, vėliau apkeliavau visą pasaulį ir kalbinau tūkstančius moterų įvairiose šalyse.

18

Nesudėdama bluosto ieškojau žinių ir įrodymų, kad laimingų santuokų būna ir kad jas įmanoma kurti. Tai, ką atradau šios kelionės metu, mane apstulbino. Sėkmingos meilės gelmės ir paprastumas – ranka pasiekiami. Moterys visuose kraštuose tai patiria šią akimirką. Nesvarbu, kokioje santykių stadijoje esate – ar susituokę, ar norite tuoktis, ar planuojate vestuves, ar svarstote apie dar vieną santuoką, ar jūsų šeimoje yra vaikų, o gal tik jūs dviese, – nekantrauju nuvesti jus ten, kur pati lankiausi, ir parodyti ką mačiau.

Po tos nakties, kai Laimingų žmonų klubas nutūpė mano kompiuterio ekrane, supratau, kad išduočiau Jį (Dievą) ir daugybę kitų (jus), jei nežengčiau kito žingsnio, tegul ir nežinodama, kur jis gali nuvesti. Pradžia dažnai atrodo baugi, graužia nerimas ir jaudina nežinomybė. Žengdama kitą žingsnį, tiesiog paklausiau instinkto ir nusprendžiau įkurti klubą internete – HappyWivesClub.com. Visai paprasta. Tie trys žodžiai, kuriuos parašiau, ir galūnė „.com“. Ledai pajudėjo!

Vis dar prisimenu, kas nutiko netrukus po to. Stoti į klubą pakviečiau savo mamą, vieną seserį ir tris artimiausias drauges. Tikslas buvo paprastas. Kadangi Holivudas ir žiniasklaida atrodo susidomėję vien skyrybomis ir viskuo, kas tik gali nepasisekti santuokoje, mūsų klubas atkreips dėmesį į viską, kas tik galėtų pasisekti. Stojančiosioms bus tik vienas reikalavimas: privalai būti (arba siekti tapti) laimingai ištekėjusi moteris.

Kadangi nepripažįstu mažų tikslų, ant lipnaus lapelio parašiau: „Milijonas narių per šešis mėnesius“, ir prilipinau jį prie kompiuterio ekrano rėmo. Taip nekantravau, kad neturėjau kada skaičiuoti. Kad susirinktų tiek daug narių vos per šešis mėnesius, už rankų susikibti turėtų 5 682 laimingai ištekėjusios moterys per dieną. Nekelsiu intrigos – praėjus šešiems mėnesiams, tikslo dar toli gražu nebuvau pasiekusi. Bet tai, kas vyko, vis tiek buvo nepaprasta.

19

Penkios draugės ir šeimos narės pasiuntė nuorodą savo draugėms ir įkėlė į savo „Facebook“ puslapius. O tada jų draugės ir draugių draugės, ir draugių draugių draugės darė tą patį, kol 1 200 moterų daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių nustebo, atradusios, kad jos ne vienintelės yra laimingai ištekėjusios ir tiki laiminga santuoka. Tai įvyko per keturias savaites, o tam pradžią padarė penkios moterys, kurios visos gyveno ne toliau kaip trisdešimt mylių nuo mano namų. Žiniasklaida užuodė šį įvykį ir vietiniame laikraštyje apie mane parašė straipsnį. Tada iš manęs paėmė interviu apdovanojimų pelnęs apžvalgininkas iš „Los Angeles Times“, o paskui mane parodė per „ABC Channel 7 News“ žinių laidą. Klubas vis augo. Bet jam augant, didėjo ir mano darbo krūvis, ir taip jau buvęs didžiulis. Laimingų žmonų klubas reikalavo vis daugiau mano dėmesio ir energijos.

Tuo metu dirbau populiaraus viešbučio direktore, o viešbučių direktoriai dirba visą parą, tai gali patvirtinti bet kas, kada nors dirbęs viešbučių srityje. Tai verslas, kuriame dirbama visą parą, 7 dienas per savaitę, o klientai tikisi aptarnavimo kiekvieną kiekvienos dienos minutę. Darbas įtemptas, darbo valandų daug, o darbai niekada nesibaigia. Niekaip negalėjau tinkamai atlikti savo darbo ir dar žongliruoti augančio klubo reikalais.

Buvau užversta darbais. Tad teko pasirinkti. Nustojau rašyti straipsnius į klubo tinklalapį. Nustojau drąsinti įstojusias moteris. Nustojau bendrauti.

Daugiau kaip pusantrų metų Laimingų žmonų klubas snaudė žiemos miegu, kol aš rūpinausi, ar paklodės sulankstytos tvarkingai. Nors nedalyvavau, klubas toliau augo po vieną ar dvi moteris. Kartais užeidavau į tinklalapį ir įkeldavau kokį straipsnį apie santuoką, tarsi vis pamaišydama žarstekliu, kad neužgestų žarijos.

20

Tačiau baigiantis 2011-iesiems, po metų, kai palikau direktorės postą, vėl pasiilgau santuokos gynėjos vaidmens. Maniau, tas vaidmuo nebūtų pernelyg politinis ar religinis, bet išreikštų paprasčiausią nuomonę, prieštaraujančią įprastam neigiamam požiūriui į santuoką, kokį matome žiniasklaidoje. Grįžau į Laimingų žmonų klubo internetinį puslapį ir vėl pradėjau kviesti laimingai ištekėjusias moteris prisijungti, džiaugtis laiminga santuoka ir kovoti prieš neigiamybių cunamį, dėl kurio tiek daug žmonių tiki, kad laimingų santuokų nebūna. Visų narių paprašiau pakviesti visas pažįstamas laimingai ištekėjusias moteris. Netrukus mūsų vėl pradėjo daugėti, dabar jau po daugiau kaip 150 moterų per dieną. Šiuo metu, man berašant, Laimingų žmonų klubas daugiau nei šimte šalių jau vienija daugiau kaip 100 000 moterų – oficialių narių, taip pat skleidžia be galo daug vilties ir teigiamai veikia mūsų sutuoktinius, šeimas ir pasaulį. Klubas prasidėjo nuo vieno nešiojamo kompiuterio, o dabar čia susivienijo tiek daug moterų iš tokios daugybės vietovių, nes visos trokštame to paties. Mes – seserų armija.

Kai susitikau ir kalbėjau su tiek daug į klubą įstojusių moterų, pradėjau įžvelgti tam tikrus universalius elementus, būdingus puikiai santuokai ir laimingai žmonai. Ši knyga – tai mano mėginimas viską surinkti į vieną vietą ir parodyti jums, ką sužinojau iš laimingų žmonų visame pasaulyje.

Kai sakau „visame pasaulyje“, kalbu rimtai. Ši knyga – rezultatas kelionių po dvylika šalių šešiuose kontinentuose, abiejuose pusrutuliuose (neskridau į Antarktiką, nes nemanau, kad ping­ vinai turi ką pasakyti šia tema). Norėjau keliauti, nes yra dalykų, kuriuos galima sužinoti tik esant kitos moters teritorijoje, gyvai klausantis jos žodžių ir sugeriant ją supančią aplinką.

Be to, mėgstu keliauti! O kas nenorėtų keletą mėnesių pakeliauti po pasaulį, pasimokyti santuokos paslapčių, pamatyti 21

įspūdingiausių pasaulio vaizdų, ragauti patiekalų sunkiai ištariamais pavadinimais ir megzti nuoširdžių ryšių su nuostabiais žmonėmis?

Tai, ką sužinojau kelionėje ir sudėjau į šią knygą, mane neapsakomai nudžiugino ir nustebino. Nudžiugino, nes įsitikinau, kad laiminga santuoka yra pasiekiama kiekvienam, norinčiam jos siekti. Nustebino, nes tiesos, glūdinčios puikios santuokos šerdyje, yra tokios stulbinamai paprastos – galime jų laikytis kasdien, nekreipdami dėmesio į bjaurias, vis pasitaikančias smulkmenas.

Keliaukite kartu su manimi, o jei dar nesate klubo narė, lauksiu jūsų prisijungiant dar prieš kelionės pabaigą.

22

2 skyrius

Kelias prie vandens San Diegas, Kalifornija

K

elias iš Los Andželo į San Diegą veda viena gražiausių Kalifornijos pakrančių. Tai viena iš nedaugelio vietų, kur nuo greitkelio matyti vandenynas. Tuo keliu važiavau susitikti su viena moterimi, su kuria susipažinau klube. Nors eismo sąlygos nebuvo geros (juk tai – Kalifornija), man toptelėjo, kad šiuo keliu teko važinėtis taip dažnai, kad kažkada tiesiog nustojau stebėti aplinką. Bet tą dieną buvau sužavėta. Kadangi leidausi į paieškas, pažįstamus dalykus ėmiau pastebėti iš naujo, o kasdienis pasaulis vėl prisipildė stebuklų.

Dešinėje pravažiavau pro Pendltono stovyklą, kurios kelių kvadratinių mylių vieline tvora aptvertoje teritorijoje bėgo būrelis jūrų pėstininkų. Netoli esančioje lagūnoje žmonės lakstė vandens slidėmis, fontanais aukštyn tėkšdami šalto Ramiojo vandenyno vandenį. Abiejose greitkelio pusėse viliojo palmių giraitės, o San Klementės paplūdimiais už rankų susikibę vaikščiojo porelės.

23

Gyvenant pakrantėje vandenynas visada šalia. Net jei, atrodo, negalvoji apie jį, neplaukioji ir nežiūri į jį, galvoje ir širdyje visada jauti jį esant greta – gyvą, paslaptingą ir gražų.

Jei nuo kranto nutolsti ne daugiau kaip dvidešimt mylių, iš vandenyno nuolat jauti sūrų vėją. Mėgavausi tuo, keliaudama pas Sandę.

Pirmąkart užsukusi į HappyWivesClub.com, Sandė kiek droviai parašė klausimą: ar į klubą gali stoti našlė? Atsakiau jai, kaip ir visoms kitoms, užduodančioms šį klausimą: „Jei tu čia, šis puslapis – tau.“ Nors Sandė yra našlė, jos santuoka su Džimu, sukurta ir kartu puoselėta penkiasdešimt trejus metus, suteikė jai visas teises būti tarp mūsų. Tai ne mano vienos požiūris. Kitos moterys iškart taip šiltai ją priėmė. Už šį malonų pirmą įspūdį ji mums atsilygino tuo pačiu: nuo tada, kai įstojo, ji nesustodama liejo išmintingus žodžius mums visoms.

Sandė buvo tokia, kuri nedvejodama ištiesia ranką kitoms, klausosi apie jų gyvenimus ir dalinasi unikalia išmintimi. Pamatėme, kokia ji empatiška. Mūsų bendruomenė pajuto ne tik Sandės išmintį, bet ir jos meilę Džimui. Tokią gilią, kad tik­ riausiai galima ją laikyti Sandės gyvybinių jėgų šaltiniu. Taip pat išgirdome ir dar kai ką. Buvo aišku, kad gili ne tik jos meilė, bet ir liūdesys. Sandė sielvartavo, netekusi ir ilgėdamasi jo.

Ten ir važiavau – į savitus Sandės išminties rūmus.

Kai taip karštai išgyriau Sandę, galėtumėt pamanyti, kad skubiai atidariau mašinos dureles, nustraksėjau keliuku ir pabeldžiau į duris lyg nekantraujantis vaikas, norintis pakliūti į saldainių parduotuvę, kuri bus atidaryta tik po kelių minučių.

Bet įsukdama į jos keliuką, šiek tiek nerimavau. Nors Sandė internete įrodė, kad yra unikali, pripažinau sau, kad net neįsivaizduoju, ko iš tikrųjų tikėtis. Svarsčiau, ar protinga važiuoti į namus pas iš esmės nepažįstamą žmogų. Galbūt ji – iš tikrųjų jis, o jis – gal kirviu ginkluotas žudikas (atleisk, Sande!). Tačiau 24

jau buvau nedrąsiai įveikusi pusę kelio iki jos durų, buvo per vėlu sprukti.

Užkopiau į betoninę terasą, pridengtą stogeliu. Pagrindinį įėjimą saugojo tinklo durys ketaus rėmais, o kuklią terasos lemputę – painus voratinklis. Tiesiai po juo kabėjo įspėjamasis ženklas „Agentų nepriimame“, išblukęs per daugelį metų. Tapo aišku, kad Sandė nemėgsta netikėtai tarpduryje pasirodančių svečių.

Bet man tai neatėmė drąsos. Su Sande buvome susitarusios dėl šio apsilankymo ir pasirodžiau tiksliai laiku. Pabeldžiau į tink­lo duris, jos garsiai subarškėjo į durų staktą. Praėjo kelios akimirkos, bet namo viduje neišgirdau nė krustelėjimo. Vėl pabeldžiau. Gal ji pamiršo apie susitikimą? – pagalvojau. Po vienos kitos minutės prispaudžiau ausį prie išorinių durų. Tada išgirdau prislopintą kiauksėjimą ir manęs pasveikinti artėjančius šliurenančius žingsnius. Išgirdau spynos trakštelėjimą, pamačiau lėtai besisukančią durų rankeną, o tada vidinės durys truputį prasivėrė. Pasirodė pusė Sandės veido ir pasigirdo lakoniškas: – Taip?

Sandės šuo Bonė, išpuoselėta auksinė retriverė, ėmė šokinėti aukštyn žemyn ir grasinti man lodama. Susižavėjau tokia ištikimybe, o Sandė beveik nesistengė jos nuraminti. Nujaučiau, kad Sandė nori, kad aš, neprašyta nepažįstamoji, pro tinklo duris pajusčiau šiokią tokią grėsmę.

– Tai ką, turbūt nereikia durų skambučio, turint tokį šunį, – bandžiau pajuokauti.

Sandė tik blykstelėjo į mane akimis. „Net nemėgink manęs sužavėti“, – sakė tas žvilgsnis.

– Taip? – tarė ji dar griežčiau, tarsi įspėdama, kad jokie plepalai neįtikins jos atidaryti duris.

– Sande, čia aš, Fona.

25

Atšiaurus Sandės žvilgsnis ištirpo ir tapo toks šiltas, kokio tikėjausi ir kokį jutau bendraujant internete. Negaliu net aprašyti, kaip skubiai vidinės durys plačiai atsilapojo, o Sandė ėmė rakinti tinklo duris. Vesdamasi mane vidun, ji visaip atsiprašinėjo. Tačiau dar reikėjo įtikinti Bonę. Sandė tempė ją šalin už pavadėlio, tuo pat metu mėgindama mane apkabinti. Tuo momentu jaučiausi taip, kaip pasijusiu dar ne kartą – vienas kito nepažįstantys draugai nevikriai tampa tikrais draugais.

Sandės namai atrodė jaukiai. Sienos buvo nubertos nuotraukomis iš kelių dešimtmečių. Daug metų kauptos dekoracijos – atsiminimų, meilių ir vietų simboliai – buvo išmėtytos ant stalelių ir ant židinio atbrailos. Trumpo koridoriaus gale pamačiau virtuvę, kurios linoleumo grindis puošė pusryčių stalelis.

Kairėje buvo Sandės svetainė, kurioje gražiai praleistas jos gyvenimas su Džimu buvo įamžintas smulkmenose ir iš jo gautose dovanose. Kai aprimo pirminis jaudulys, Sandė nuvedė mane prie sofos priešais valdomą kėdę, aukštyn ir žemyn judinamą valdymo pulteliu. Jį pastebėjau už poros pėdų į dešinę nuo kėdės. Ji pasiūlė man į tą kėdę atsisėsti.

Sėsdamasi stabtelėjau. Bordo spalvos porankių apmušalai buvo aptrinti. Minkšta pagalvėlė truputį įdubusi ties galva.

Sėdynė nutrinta vakarais, praleistais sėdint ir kalbant, sėdint ir žiūrint televizorių, sėdint ir laikantis už rankų. Jokių abejonių. Tai – Džimo kėdė. Prieš keletą metų jam sustojo širdis ir kėdė liko tuščia. Tačiau meilės jausmas šiam daiktui išliko.

Tai supratau vos metusi žvilgsnį į Sandę ir tą tuščią kėdę, skiriamas tik klevinio stalelio. Laimė, apie tai galvojau tik sekundės dalį, tad Sandei nepasirodė keista, kad nusprendžiau grįžti atgal prie sofos. Kai nemokšiškai pritvirtinau mikrofoną prie jos palaidinukės (be abejo, dėl to pasirodžiau visiška diletantė) ir įjungiau neseniai įsigytą skaitmenį diktofoną, Sandė pradėjo kalbėti.

26

– Džimas buvo šešių pėdų ūgio, – pareiškė ji. Nuostabu, kad iškart perėjo prie reikalo. – Kai šokdavome, jis visada padėdavo galvą man ant galvos. Mane tai varydavo iš proto! Kai susituokėme, buvau žemesnė tik aštuoniais coliais. Bet senstant ėmė streikuoti nugara, teko kelis kartus operuoti. Taip po truputį praradau porą colių. Dabar aš lygiai penkių pėdų ūgio. O buvau penkių pėdų ir dviejų colių.

Nepaisant jos smulkaus sudėjimo, ji buvo energinga, neprik­ lausoma ir pasišventusi vyrui, kurį mylėjo jau ilgiau nei penkiasdešimt šešerius metus.

– Visa tai man netrukdė sėdėti Džimui ant kelių, kaip visada, – tarė ji.

Nepaisydama metų ir operacijų, ji penkiasdešimt trejus metus praleido vis priglusdama prie jo.

Sėdėdama priešais Sandę, kažką joje atpažinau. Bet negalėjau suprasti ką. Sandė – tvirtos valios, energinga, ugninga, kietakaktė, bet sutinkanti nusileisti. Ji papasakojo, kaip santuokos pradžioje jai buvo sunku prisipažinti suklydus. Ji buvo ne tokia kantri kaip jos vyras, bet metams bėgant išmoko kantrybės.

Buvo ne tokia miela kaip jos vyras (tai ji sugalvojo pakabinti ženklą „Agentų nepriimame“), tačiau jo padedama išmoko gerumo.

Sandė sėkmingai dirbo kelionių rašytoja, pradėjusi karjerą, kai abu jų vaikai mokėsi pradinėje mokykloje. Džimas visiškai palaikė jos troškimą rašyti, todėl, kad suteiktų jai visas reikalingas priemones, taupė visus savo „asmeninius“ pinigus – kas mėnesį skyrė sumą, su kuria ji galėjo daryti ką nori. Palaikė visas jos svajones, mylėjo kiekvieną ydą, o santuoką laikė besivystančia istorija. Klausydama Sandės, kalbančios apie Džimą, prisiminiau, kaip myliu savo vyrą. Kaip ir Džimas, Kytas yra mano didžiausias šalininkas, drąsintojas ir palaikytojas. Jis irgi asmeniškai aukojasi, kad leistų man rizikuoti.

27

Sandė buvo tarsi miške sudžiūvęs medis, kviečiantis mane stiebtis aukštyn. Kuo daugiau ji kalbėjo apie Džimą, apie jo ramią ir pastovią prigimtį, kantrybę, meilę šeimai, norą aukotis ir paklusimą Dievui, kad mylėtų ją taip, kaip Dievas myli jį patį, tuo labiau man rodėsi, kad ji kalba apie Kytą.

Kai ji ėmėsi savo genealoginio medžio ir pradėjo pasakoti, kad jos tėvas buvęs grynas vokietis, tad iš jo paveldėjusi tvirtą valią, paaiškėjo, kad panašumas – neįtikėtinas. Matydami mano karamelinę odą, neatspėtumėte, kad turiu vokiško kraujo. Šviesiai rudos akys galbūt jums pasufleruotų. Mano močiutės plaukai buvo lygūs ir šviesūs, o akys – vasaros dangaus mėlynumo. Jos valia irgi buvo tvirta. Tikriausiai toje šalyje teka ypatingas vanduo. Močiutė gimė ir užaugo Vokietijoje klaikiaisiais Hitlerio valdymo metais, o ištekėjo už juodaodžio, mano senelio, kai jis per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo Vokietijoje (buvo JAV kariškis).

Sandei kalbant, supratau: ji – tai aš, tik vyresnė. Jei rūpinsiuosi savo santuoka, laikui bėgant, ji taps tokia pati kaip jos.

– Tik nemanyk, kad jį taip liaupsinu tik todėl, kad jis miręs, – pareiškė Sandė.

– Žinoma, ne.

– Lygiai taip pat apie jį kalbėčiau, jeigu jis sėdėtų va čia, šalia, – tarė, rodydama į Džimo kėdę.

Net neabejojau, kad sako tiesą, nes ji iš tų, kurios nevynioja žodžių į vatą ir nesirūpina, ką apie ją manai. Paaiškėjo, kad Sandei nepaprastai pasisekė iš aukštybių gauti palaiminimą – vyrą, kuris buvo, paprastai tariant, geras žmogus.

– Bet Džimas nebuvo tobulas, – tarė ji. – Tiesiog buvo toks vyras, kokio man reikėjo. Man pasisekė būti su juo, kol mirtis neišskyrė.

– Kaip judviem pavyko išsaugoti tokią meilę? Kaip sugebėjote mylėti taip stipriai?

28

Į šiuos sunkius atvirus klausimus Sandė iškart ėmė kalbėti išsamiai, lyg būčiau paklaususi jos telefono numerio ar adreso.

– Apie skyrybas net minties nebuvo, – atsakė visiškai nepagražindama, dalykiškai. – Vienintelis mūsų planas buvo gyventi kartu amžinai.

Jie laikėsi to plano visą gyvenimą. Santuoka buvo jų „planas A“, ir nieko kito jie neplanavo. Sandė su Džimu dažniausiai, užuot ginčijęsi, įdėmiai išklausydavo vienas kitą, o nuomonėms nesutapus, ramiai sutardavo leisti vienas kitam laikytis savosios, nes niekada nesistengė išspręsti kiekvieną klausimą tuojau pat.

Jų požiūriu, jiedu bus kartu amžinai, todėl laikui bėgant, bus galima susitarti. Nė vienas nebūdavo taip suinteresuotas savo asmeniška pozicija, kad nenorėtų atsižvelgti į kito nuomonę.

– Bet tai ne viskas, – tęsė Sandė. – Buvo daug kitų dalykų.

Pagarbiai elgėmės vienas su kitu. Kiek galėdami, besąlygiškai mylėjome vienas kitą, ir ta meilė augo, metams bėgant. Dažnai abu siekdavome kompromiso. Buvome vienas kitam svarbesni už visus santykius su kitais žmonėmis.

Kaip ir visi sudėtingi reiškiniai, kada lengva išklysti iš kelio, jų santuoka nusisekė, nes jie puikiai laikėsi pagrindinių taisyk­ lių. Jų laikydamiesi, sugebėjo ištverti viską.

– Išsaugojome fizinį ryšį, laikėmės už rankų, bučiavomės, šokome. Neleidome, kad išorinis pasaulis paveiktų mūsų tarpusavio santykius, net kai kildavo sunkumų darbe ar bendraujant su kitais šeimos nariais.

Tai sakydama, Sandė nusišluostė ašaras.

– Ar ko nors gailiesi?

– Taip, brangute, kasdien gailiuosi dviejų dalykų. Vieną naktį prieš šešerius metus Džimas susapnavo baisų sapną, kuris pasirodė toks tikroviškas, kad jis atsibudo, galvodamas, kad aš mirštu. Papurtęs mane prižadino – buvau labai užsimiegojusi – ir pasakė: „Dievinu kiekvieną momentą, praleistą kartu su 29

tavimi per tuos penkiasdešimt metų. Dievinu, kad tu – mano žmona. Dievinu būti santuokoje su tavimi.“ Man taip ir nepasitaikė progos paskutinį kartą pasakyti jam tą patį.

Sandė žiūrėjo į savo rankas, nervingai virpančias ant kelių.

Džimas užgeso per kelias akimirkas, sėdėdamas lovoje. Ji buvo netoliese, gretimame kambaryje.

– Antra, ko gailiuosi, – kad nenumirėme kartu. Visada meldžiausi, kad Dievas pasiimtų mus kartu, – tarė ji.

Patikėjau, kai ji taip pasakė. Aš irgi nuoširdžiai to paties meldžiau Kytui ir sau. Kai kuriems toks prašymas gali atrodyti keistas. Įteikti Dievui laiko kortelę ir pasakyti, kada turės paleisti tave iš darbo, – tai tikrai arogantiška. Matydama Sandę, supratau, kodėl meldžiau to paties. Kai santuoka – tavo gyvenimo branduolys, darosi vis sunkiau įsivaizduoti, kaip viskas galėtų būti nelikus sutuoktinio. Jei esate susituokę jau ilgai, įsivaizduokite, kad darote kavą sau vienai arba juokiatės, žiūrėdama televizorių, ir pažvelgiate šalia, o ten nėra nieko. Melstis, kad mirtume kartu, tai iš esmės maldauti, kad išvengtume kančios.

Tai visiškai normalu.

– Dvejus metus pykau ant Dievo, nes jis neišklausė tos maldos. Vis dar gedžiu Džimo. Tuoj jau bus treji metai.

Ji pasakė, kad kiekvieną kartą, kai klausdavo Dievo, kodėl ją paliko ir koks jos tikslas žemėje, Dievas atsakydavo taip pat: „Baik gedėti. Tada pakalbėsim.“ Visi žmonės skirtingi, o tai reiškia, kad skirtingiems žmonėms Dievas pasako skirtingų dalykų. Todėl prašau nepalaikyti šios išvados universalia, nes ji tinka tik Sandei. Dievas suteikė jai erdvės gedėti to, ką prarado, prieš vesdamas toliau. Dievas žino, kad ji gedi, ir žino, kad dabar ji turi tarsi neįgali būti viena, todėl tam tikrų dalykų reikia mokytis iš naujo.

30

– Mums su Džimu santuoka buvo svarbiausia. Kaip manai, ar aš – baisus žmogus, kad taip sakau? – paklausė ji interviu pabaigoje.

Kambaryje tvyrojo rimtis, bet kartu ir ramybės jausmas.

– Kodėl turėčiau taip pagalvoti? – paklausiau.

– Pačioje santuokos pradžioje žinojome, kad, iškeliavus vaikams, liksime kartu, todėl reikia pasistengti. Todėl nutarėme investuoti į ateitį. Pirmaisiais metais viską darėme taip, kaip norėjome, kad būtų ir penkiasdešimtais. Kaip gerai, kad taip elgėmės, – atsiduso ji. – Tikrai jo pasiilgau.

Patylėjome, galvodamos apie tai, o tada pakilome. Bonė, snaudusi greta Džimo kėdės, pašoko. Šį kartą nelojo. Mes su Sande apsikabinome ir atsisveikinome. Dalis manęs norėjo kalbėtis toliau, bet giliai viduje žinojau, kad jau laikas, nes jau pasikalbėjome taip, kaip reikėjo. Palydėjo mane prie durų, užrakintų ir užkištų tą pačią akimirką, kai peržengiau slenkstį. Ji atrakino pagrindines duris, o aš pakėliau tinklo durų sklendę.

Prisimerkiau, atsidūrusi Kalifornijos vidurdienio saulėkaitoje.

– Ar žinai kaip išvažiuoti? – paklausė ji. Žinojau. O su ja pakalbėjusi dar daugiau žinojau, kaip kurti puikią santuoką. Nepaisant Sandės netekties, jos gyvenime dar liko galimybių. Galimybių kurti grožį ir megzti ryšius. Galimybių šiltai prisiminti. Galimybių rasti ryšį su Dievu ir pereiti į kitą gyvenimo tarpsnį, atliekant savo paskirtį. Džimas, jų puiki gyvenimo istorija kaip ir vandenynas visada bus su ja. Tie du dalykai nulėmė jos gyvenimą, todėl jų atimti – neįmanoma.

Pažvelgiau į ją nuoširdžiai ir pasakiau: – Taip, sugebėsiu grįžti prie vandenyno.

31

SUŽINOKITE SĖKMINGOS SANTUOKOS PASLAPTIS IŠ PASAULIO LAIMINGIAUSIŲ ŽMONŲ Kartu su amerikiečių autore Fawn Weaver leiskitės į jaudinančią ir egzotišką kelionę per 6 žemynus ir drauge atraskite darnios bei laimingos santuokos paslaptis.

Paklajokite po Mauricijaus gatves, antikinius Romos griuvėsius, Naujosios Zelandijos ir Australijos tyrus. Keliaukite nuo Keiptauno iki Londono, nuo Manilos iki Buenos Airių, nuo Vinipego iki Zagrebo. Ir kelyje, kas žingsnį, sutiksite moterų, kurių santuokos paslaptys, neatskiriamos nuo jų šalių kultūros. Išgirsite istorijų, liudijančių meilę ir įkvepiančių Vinipegas, Kanada tikėti, jog laimingos ir gražios santuokos tikrai egzistuoja, o jūsiškė gali būti viena iš jų!

3 skyrius

Grožis ir pelenai

„Laimingų žmonų klubas – tai laukinė gėlė, išdygusi žiniasklaidos kultūros, pritvinkusios nusivylusių namų šeimininkių vaizdų, purve; ji teikia vilties, kad santuokos institucija išliks ne tik kaip religinė ar politinė institucija, bet kaip galimybė dviem sieloms augti kartu... Ši knyga visų pirma yra meilės isiduje jaučiu griaužiančią baimę. Gėda prisipažinti. Pratorija, bet taip pat joje gausu pasakojimų ir patarimų iš laimingų moterų, kurių dedu kelionę aplink pasaulį, ketinu imti interviu iš laisantuokos išlaikė išbandymus, lūpų.“

V

mingai susituokusių porų, kartu praleidusių dvidešimt penke-

Lissa Rankin, med. dr., „New York Times“ bestselerio rius metus, bet baimės niekaip neatsikratau. Klube jau kalbėjau„Mind Over Medicine“ autorė

si su tūkstančiais laimingų žmonų, tačiau niekaip nepasiryžtu priimti vieno iššūkio. Žvelgdama į akispasakoja savo vyrui, būdas „Meistriškai rinkdama žodžius Fawn Weaver tikraskurio gyvenimo istorijas,žymiai atskleidžiančius santuokos principus. Šiosjam knygos genialumas – geresnis laimingos nei mano, jaučiu, kad niekada neprilygsiu. jos Seniai paprastume.

Laimingų žmonų klubas įrodo, kad visi žmonės, nepriklausomai tą žinau. Tai, ko asmeniniame gyvenime taip sunkiai nuosiekiu, kultūros, tą patį poreikį – mylėti ir būti mylimi.“ jamturi pavyksta visiškai lengvai.

Jis mane myli daug labiau, Devi „When Leaders Livegaliu Together“ neiTitus, nusipelniau.

Jis tiki, kad pasiektiautorė aukščiausias viršukalnes, niekada neklausdamas, kaip ten nusigausiu.

Vienas jo kolega neseniai suabejojo, ar išmintingai elgiuosi, atitraukdama dėmesį nuo beveik du dešimtmečius siektos karjeros, kad įgyvendinčiau svajonę rašyti. Beje, stovėjau tada tiesiai ISBN 978-5-415-02366-0 priešais jį. Kytas tik nusišypsojo. O kai kolega Kyto paklausė, w w w . v a g a . l t

32