Michał Tombak
Iš lenkų kalbos vertė Vaclovas Mikailionis
vilnius 2012
UDK 613.2 To-87
Antroji pataisyta laida pagal Mikhail Tombak Can We Live 150 Years?, Healthy Life Press, 2005
© Michał Tombak, 2005 © Vertimas į lietuvių kalbą, Vaclovas Mikailionis, 2012 © Leidykla VAGA, 2012 ISBN 978-5-415-02253-3
Versta iš: Michał Tombak Czy można żyć 150 lat?, Łodź, 2003
Turinys
skaitytojams
/ 13
pirma dalis
Penki veiksniai, ardantys žmogaus sveikatą / 15 Ar įmanoma išgyventi 150 metų? / 17
Pažeistas stuburas
/ 18
Ligotas stuburas – ligotas žmogus / 19
Netinkamas kvėpavimas Netinkama mityba
/ 20
/ 21
Ką valgome ir kas „valgo“ mus / 21 Rafinuoto maisto žalingumas / 22 „Saldusis žudikas“ / 22 Ydingas potraukis pienui / 23 Liga buteliuke / 23 „Obuolys nuo obels netoli rieda“ / 24 Ar mums reikia įgimtų ligų? / 24 Nevirškinamas kazeinas / 24 Kalcis, riebalai ir cholesterolis / 27 Atsisveikinimas su „potraukiu“ / 27 Teisybė apie mėsą – uždelstas „šūvis“ / 28 Miltai – džiaugsmas ar skausmas? / 30 Skausmas slypi šveistiniuose miltuose / 30
Pavojingosios mielės / 30 Nerauginta duona / 31 Užburtas ratas / 31 Koks valgis, tokia ir nuotaika / 32 Kaip valgysime, taip ir gyvensime / 32 Ne kiekvienas turi būti vegetaras / 35 Liga lėkštėje / 35
Prasta vidinė kūno higiena
/ 36
Rūpinkis savo sveikata kaip savu automobiliu – atidžiai ir jautriai / 36 Autotoksikacija / 39 Kraujas – tai gyvybė / 41 Storosios žarnos mikroflora / 41 Storoji žarna – sveikatos „saugiklis“ / 41 Septynios apsivalymo sistemos / 42 Žmogus – ar tai skamba išdidžiai? / 44
Nesugebėjimas jaustis laimingu
/ 45
antroji dalis
Sveikas stuburas – sveiko kūno pamatas / 47 Kodėl sveika miegoti ant kieto čiužinio? / 49 Kodėl nesveika miegoti ant minkšto čiužinio? / 50 Kodėl naudinga miegoti ant kietos pagalvės? / 51 Operacija – kraštutinė priemonė / 51 Profilaktika geriausia priemonė išvengti rūpesčių su stuburu / 52
trečioji dalis
Antsvoris – didžiausias sveikatos priešas / 55 Stuburas – medžiagų apykaitos „vadovas“ / 58 Kodėl neveiksmingos dietos? / 59 Klaidos, kurios skatina antsvorį / 62 Ką daryti, kad suliesėtum? / 64
ketvirtoji dalis
Gydytojai, kurie visados su tavimi / 71 Fizinės pastangos
/ 74
Gyvenimas – tai judėjimas / 74 Sveikas ėjimas / 75 Sveikas bėgimas / 75 Vaikščiojimas basomis kojomis / 77
Oras
/ 79
Kvėpavimas – tai gyvenimas / 79 Kvėpavimas ir senėjimas / 81 Kvėpavimas ir rūkymas / 81 Tinkamas kvėpavimas padės atsikratyti antsvorio / 83 Sveikas kvėpavimas / 84 Pilnasis kvėpavimas / 84 Sveikatą teikiantis kvėpavimas / 85 Valomasis kvėpavimas / 86 Saulės ir Mėnulio kvėpavimas / 86 Vietnamietiškas kvėpavimas / 87
Vanduo
/ 88
Vanduo: nuodas ar vaistas? / 88 Vanduo mūsų kūne / 88 Vanduo, kurį geriame / 89 Mineralinis vanduo / 89 „Struktūrizuotas“ vanduo sveikatai naudingiausias / 90 Kaip gerti vandenį? / 91 Kas geriau – arbata ar kava? / 92 Vandens „atmintis“ / 93 Sulčių terapijos stebuklas / 94 Augalų sultys – sveikatos šaltinis / 96 Kokteiliai, kurie gydo / 103
Šiluma ir šaltis
/ 106
Vanduo – gydymo priemonė / 106 Gydomosios vonios / 107 Nepaprasta pirties galia / 108 Grūdinkimės! / 109 Kas gali maudytis pirtyje? / 110
Pirtis ir širdis / 110 Pirtis ir nervų sistema / 110 Pirtis išvalo kūną / 111 Pirties galia / 111 Pirtis ir oda / 111 Ką gerti pirtyje? / 112
Maistas
/ 113
Kartu ar atskirai? / 113 Teisingas produktų derinimas / 115 Baltymingų produktų vartojimo taisyklės / 116 Angliavandenių vartojimo taisyklės / 117 Riebalų vartojimo taisyklės / 118 Vaisių vartojimo taisyklės / 119 Daržovių vartojimo taisyklės / 119 Kada valgyti desertus? / 120 Mitybos paslaptys / 121 Ką ir kaip valgyti? / 123 Ar verta skaičiuoti kalorijas? / 124 Savaiminio virškinimo taisyklės / 125 Išminčių mityba / 126 Skonių energija / 130 Produktų skonis / 132 Vidinė ugnis / 133 Kiek būtina valgyti? / 134 „Aukso vidurys“ / 135 Pabandykime valgyti kitaip / 135 Sveikos mitybos taisyklės / 136 Dieta prieš vėžį / 137 Venkite maisto, kuriame yra vėžį skatinančių medžiagų / 138 Medžiagos – gynėjos / 139
Protas
/ 143
Kas yra liga? / 143 Pažink save / 148 Mintis, kuri gydo... / 151 Teigiamos gyvenimo nuostatos / 153 Džiaugsminga senatvė / 153 Senatvė – tik nusiteikimas / 154 Senėjimo mechanizmas / 155 Menas išlikti jaunatviškam / 155 Raukšlių paslaptis / 157 Išvaizda – sveikatos veidrodis / 158
penktoji dalis
Informacija apmąstymams / 167 Atsakymai į klausimus
/ 169
Kaip gyventi po infarkto / 169 Ilgaamžiškumo paslaptys / 172 Vynas ir sveikata / 173 Osteoporozė ir jos gydymo metodai / 176 Hemorojus – paprasti būdai, kaip jo atsikratyti / 183 Kaip apsisaugoti nuo navikų / 185 Kaip atsikratyti rankų ir kojų prakaitavimo / 187 Venkime sintetinių vitaminų / 188 Papuošalai ant rankų / 190 Mityba ir būsimo vaiko lytis / 190 Prostatos gydymas / 191 Kava ir sveikata / 193
šeštoji dalis
Visapusiškas organizmo išvalymas / 195 Išorinė kūno higiena
/ 198
Dantų valymas / 198 Liežuvio valymas / 200 Nosies išvalymas / 200 Ausų valymas / 202
Vidinė kūno higiena
/ 203
Storoji žarna / 204 Storosios žarnos išvalymas / 204 Storosios žarnos išplovimas – klizmos / 206 Storosios žarnos valymas (kefyru, obuolių sultimis, žalių daržovių salotomis) / 208 Storosios žarnos valymas vaisiais / 209 Žarnyno valymas ir sveikos mikrofloros atkūrimas / 210 Kepenų valymas / 211 Kepenų valymo metodika / 213
Kiek kartų reikia valyti kepenis? / 218 Mityba išsivalius kepenis / 219 Kepenų valymas daržovių sultimis / 219 Kepenų valymas obuolių sultimis / 220 Kaulų ir sąnarių valymas / 221 Inkstų valymas / 222 Limfos ir kraujo valymas nuo radioaktyvių ir toksiškų junginių / 224 Kraujagyslių valymas / 225 Papildomi organizmo valymo būdai / 225 Gydomoji medaus klizma / 225 Gydomoji kavos klizma / 225 Kepenų valymas / 226 Inkstų valymas / 227 Kraujotakos valymas / 228 Skydliaukės valymas / 229 Kvėpavimo organų valymas / 229 Akių (lęšiukų) valymas / 230 Valymas juodaisiais ridikais / 230 Nuklidų ir sunkiųjų metalų valymas / 231 Aliejaus čiulpimas / 232
septintoji dalis
Sveikata be vaistų – mūsų senolių receptai / 235 Peršalimo ligos / 239 Virškinimo organų ligos / 242 Inkstų ir šlapimo pūslės ligos / 243 Širdies ir kraujagyslių ligos / 244 Sąnarių, kaulų, raumenų skausmai / 247 Cukraligė / 248 Klimaksas / 249 Akys / 249 Nudegimai / 250 Patinimai (pabrinkimai) / 250 Išsekusiam organizmui po sunkios ligos / 250 Gydomosios obuolių acto savybės / 251
A priedas / pokalbiai su autoriumi / 255 B priedas / ištraukos iš straipsnių / 260 C priedas / sveikatos receptai / 267 D priedas / vidaus ligų išoriniai požymiai / 280 E priedas / oda ir bioritmai / 284 Rodyklė / 290
skaitytojams
Gerbiamasis Skaitytojau, šios knygos autorius mano, kad pateikiama medžiaga – o ji apima praktiškai visus žmogaus organizmo funkcionavimo aspektus – nėra nepriekaištinga. Gal specialistai ras joje ir trūkumų ar netikslumų, bet juk visa tai suprantama – knyga parašyta plačiajai visuomenei. Norėčiau atkreipti dėmesį tik į tai, kaip mažai teišmanome apie savo organizmą ir jo ryšius su mus supančia gamta. Labai dažnai nuo vienokio ar kitokio gydymo metodo pasirinkimo priklauso žmogaus likimas. Tais atvejais, kai nepadeda oficialioji medicina, reikia nepamiršti, kad esti ir natūraliojo gydymo būdai, kurie gali būti labai veiksmingi. Esu giliai įsitikinęs, kad daugeliu gyvenimo atvejų žmogus privalo būti pats sau gydytojas ir patarėjas. Jis turi taip išmanyti savo organizmo funkcijas, kad įstengtų pats pašalinti ligų ir negalavimų priežastis. Jei pasitelkę mano patarimus vieni iš Jūsų pasijus geriau, kiti – pasveiks, o dar kiti tiesiog supras, kad sveikata reikia rūpintis, tai mano tikslas bus pasiektas. Savo praktikoje išbandžiau daug gydymo krypčių bei receptų ir atrinkau tuos, kurie išties vertingi ir veiksmingi. Mano atliktas darbas guli prieš Jus. Išmintingai juo pasinaudokite. Linkiu geros sveikatos! Michaił Tombak
13
pirma dalis
Penki veiksniai, ardantys Ĺžmogaus sveikatÄ…
ar įmanoma išgyventi 150 metų? Pagal senovės kinų medicinos kanonus (juos patvirtina ir naujausi moksliniai tyrimai) žmogaus organizmas – tai vieninga didelė energetinė sistema, visus jo kampelius ir organus glaudžiai susieja energija, tekanti 12 meridianų. Kiekvienas mūsų valdome keletą energijos rūšių, kurios kinta virsdamos iš vienos į kitą, pvz.: šiluminė energija palaiko kūno temperatūrą, šviesos energija suteikia spalvą akims, plaukams ir vidaus organams, laiko ir erdvės energija „atsako“ už kūno formą ir gyvenimo trukmę, gravitacinė energija neleidžia mūsų kūnui „subyrėti“ į molekules, išlaikydama jį erdvėje, fizinę jėgą gauname iš maisto, astralinę energiją paveldime iš gimdytojų, mentalinę energiją kaupiame iš kosmoso. Energija, gaubianti mūsų kūną, sukuria biologinį apvalkalą – „aurą“, kuri apibūdina mūsų kūno fizinę ir psichinę būklę. Pilnas energijos pasikeitimas organizme trunka 7 metus ir per mūsų gyvenimą ji pasikeičia 22 kartus, o tai reiškia, kad pagal tai, kiek žmogus sukaupia energijos, turėtume gyventi apie 150 metų. 150 metų – tai perdėta, gali pagalvoti skeptiškai nusiteikęs skaitytojas. O visgi tai tikras ilgaamžiškumo šansas, ir svarbiausia – sveiko gyvenimo galimybė. Mat organizmas sensta ir serga tada, kai sveikąsias ląsteles įveikia ligotos. Atitolinti senatvę – tai pašalinti šį organizmui nepalankų balansą. 17
Teoriškai per 7-erius metus mūsų organizmo ląstelės yra pajėgios visiškai atsinaujinti, tereikia sudaryti tam reikiamas sąlygas. Moksliškai patvirtinta, kad 15 % sveikatos žmogus paveldi iš tėvų, 15 % gali sugrąžinti gydytojai, o štai 70 % priklauso nuo gyvensenos. Todėl, brangusis Skaitytojau, siūlau iš karto išnagrinėti visas gyvenimiškas klaidas, kurios sukelia mūsų organizme ligas ir ankstyvą senatvę. Daugeliui žmonių esu pagelbėjęs atgauti jėgas ir gerą savijautą, tad atsakingai galiu pareikšti, kad egzistuoja penki didieji žmogaus sveikatos griovikai: I. Pažeistas stuburas II. Netinkamas kvėpavimas III. Netinkama mityba IV. Prasta vidinė kūno higiena V. Nesugebėjimas jaustis laimingu Dabar pabandysime trumpai kiekvieną jų aptarti.
Pažeistas stuburas Atsistokime prieš veidrodį ir atidžiai save apžiūrėkime. Kaip atrodo mūsų stuburas? Ar neryškėja kuprelė? Ar pilvas neišpūstas į priekį? Ar nekamuoja skausmai ties pečiais? Deja, daugeliui asmenų būdingi visi šie požymiai. Skausmai pečių srityje ir atsikišęs pilvas yra silpnų pečių raumenų pasekmė. Kitados jie išlaikydavo mūsų stuburą be jokios įtampos. Bėgant laikui raumenys susilpnėjo dėl fizinio darbo stokos, dėl netinkamos mitybos, miegojimo ant minkšto čiužinio ir pan.
18
ligotas stuburas – ligotas žmogus Pas mane užėjo 35 metų moteris, kurią kamavo nuolatiniai galvos skausmai. Širdies plote jautė sunkumą, o po menkiausio judesio – nuovargį. „Tyrimų“ metu pastebėjau, kad pasislinkę kaklo slanksteliai. Kitą mano pacientę kamavo nemiga ir skrandžio skausmai. Šiuos negalavimus sukėlė nedideli kaklo ir krūtinės slankstelių poslinkiai. Abiem atvejais atstačius slankstelius negalavimai išnyko. Norėčiau pridurti, kad ir viena, ir kita moteris atsinešė rentgeno nuotraukas, kuriose nebuvo galima įžvelgti jokių stuburo pokyčių. Kodėl pateikiau šiuos pavyzdžius? Dažnai rimčiausi tyrimai nepajėgūs nustatyti nedidelių slankstelių poslinkių, kurie sukelia, atrodytų, visiškai su stuburu nesusijusius negalavimus. Stuburas – tai tas pamatas, kuris išlaiko visa, iš ko sudarytas žmogaus kūnas. Labai dažnai dėl įvairiausių priežasčių šiek tiek pasislenka stuburo slanksteliai. Raumenys prie pasislinkusio slankstelio sustingsta, ir tai sutrukdo slanksteliui sugrįžti į deramą vietą. Prasideda nervo ir raumens uždegimas, kuris sukelia skausmą ir suvaržo judesius. Pasislinkęs slankstelis užspaudžia ne tik nervą, bet ir kraujagysles, kurios susijusios su raumenimis bei konkrečiais organais. Jeigu nervas ilgą laiką spaudžiamas, tai organe, kurį jis „valdo“ išsivysto sunkiai išgydoma patologija. Pavyzdžiui: 1 lentelė
Pasislinkę slanksteliai Negalavimai Kaklo
alergija, kurtumas, akių ligos, įvairios egzemos, gerklės ligos, peršalimai, skydliaukės ligos.
Krūtinės
astma, rankų ir pečių skausmai, tulžies pūslės ligos, kepenų ligos, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, inkstų ligos, odos ligos.
Juosmens
hemorojus, vidurių užkietėjimas, šlapimo pūslės ligos, menstruacinio ciklo sutrikimai, skausmingos menstruacijos, impotencija, kelių skausmai, sėdmens nervo uždegimas, kojų kraujotakos sutrikimas, kulkšnių patinimas, „šaltos“ kojos, kojų silpnumas, kojų mėšlungis. 19
Ir tai dar ne visas sąrašas ligų, kylančių dėl nepakankamo rūpinimosi savo stuburu. Pagal statistiką, kas dešimtas mokinys Amerikoje nešioja akinius, yra alergiškas, kenčia galvos ir pilvo skausmus, chroniškai peršąla, negali susikaupti. Šių visų (ir daugybės kitų) negalių priežastis yra iškrypęs augančios kartos stuburas. Iškreipdami stuburą ankstyvoje vaikystėje net nenumanome, kad taip sukuriame sąlygas kankinamoms ligoms brandos amžiuje, tad norint susigrąžinti sveikatą pirmiausia reikia pasirūpinti savo stuburu. Atsakymus į klausimą kaip tai padaryti, Jūs rasite antrojoje dalyje „Sveikas stuburas“.
Netinkamas kvėpavimas Atėjimo į pasaulį akimirką mes pirmiausia giliai įkvepiame. O išeidami iš šio pasaulio – liaujamės kvėpavę. Tarp gimimo ir mirties yra gyvenimas, jis visiškai priklauso nuo kvėpavimo. Kvėpavimas – tai neregimas „maistas“, be kurio žmogus negali išgyventi nė 5 minučių. Kaip liudija vokiečių mokslininkų duomenys, net 9 iš 10 žmonių kvėpuoja netinkamai. Kodėl? Pasižiūrėkime, kaip kvėpuoja mažas vaikas. Kada įkvepia, pilvas išsipučia, išsiplečia, o kai iškvepia, – susitraukia. Šitaip kvėpuojant plaučiai įgauna daug erdvės ir įtraukia deguonį savo vidurine ir apatine sritimis. Kuo daugiau deguonies tenka plaučiams įkvepiant, tuo geriau jie vėdinasi ir tuo daugiau kraujo eritrocitų gauna energijos ir deguonies. O tai reiškia, kad praktiškai nė vienoje oksidacijos reakcijoje neišsiskiria organizmui žalingų toksinių produktų. Kaip tik dėl tokio kvėpavimo būdo, kuris vadinamas diafragminiu, vaikas yra judrus, energingas, linksmas, jo kraujotaka puiki ir gera atmintis. Su amžiumi, dėl nepakankamai judrios gyvensenos, stuburo iškrypimo, antsvorio ir kt. žmogus pradeda kvėpuoti kitaip: įkvepiant pakyla rankos ir raktikauliai, šonkauliai išsiskečia į šalis, krū20
tinės ląsta išsiplečia, o pilvas įtrauktas. Kvėpuojant šitokiu, vadinamuoju viršutiniu, būdu, dirba tik viršutinė, mažiausioji plaučių dalis. Paprastai oro nepakanka ir žmogus yra priverstas kvėpuoti tankiai (ypač toks kvėpavimas būdingas apkūniems žmonėms). Deguonis pasiekia plaučius mažomis porcijomis. Plaučiai priversti dirbti intensyviau, dideliu krūviu, bet tik viršutinėje srityje, todėl anksti susidėvi ląstelės. Plaučių audiniuose susidaro „mirusios zonos“, kur ląstelės nebegyvos, nebefunkcionuojančios. Kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau ląstelių kvėpuoja. Organizmas jaučia vis didesnį deguonies badą. Dėl to atsiranda ne tik kvėpavimo organų, bet ir kraujotakos, širdies, kasos, kepenų, inkstų, skrandžio ir žarnyno trakto bei daugelis kitų ligų. Jeigu žmogus visą gyvenimą kvėpuotų diafragma, tai nukeltų savo senėjimo procesą 30–40 metų ir išvengtų daugelio ligų. Jau seniai žinoma, kad visi ilgaamžiai kvėpuoja lėtai. Vienas indų ilgaamžis, kuris, sulaukęs 130 metų, atrodė perpus jaunesnis, paklaustas, kur jo jaunystės paslaptis, pasakė, kad ji – tinkamas kvėpavimas (įkvėpdavo jis kartą per minutę). Vienas iš senovės medicinos priesakų skamba: „Kuo mažiau kartų per minutę žmogus įkvepia, tuo ilgiau gyvena.“ Tinkamas kvėpavimas – geros sveikatos ir ilgos jaunystės laidas. Įvairių kvėpavimo būdų „paslaptys“ smulkiai aprašytos skyrelyje „Kvėpavimas – tai gyvenimas“.
Netinkama mityba ką valgome ir kas „valgo“ mus Šiuolaikinį maistą sudaro produktai, atrenkami atsižvelgiant į tris sąlygas: 1. privalo būti kaloringi, kad pasisotintume mažesniu jų kiekiu; 2. turi būti lengvai paruošiami, kadangi šiuolaikinė šeimininkė neturi daug laiko; 21
3.
privalo būti lengvai sukramtomi, kad nereikėtų ilgai kramtyti (šiuolaikinis žmogus neturi daug laiko pietums).
Dėl tokių sąlygų mėsa gerokai nurungia daržoves, nes pasisotinti jos pakanka mažiau. Balta duona geresnė už juodą, nes lengviau sukramtoma. Valyti ryžiai ir cukrus atrodo patraukliau. Sudėlioti porcijomis užšaldyti produktai nurungia šviežius, nes mažiau laiko reikia gaišti virtuvėje. Net ir šviežias sultis pakeičia konservuotos. Tokia mityba laikoma šiuolaikinės pažangos laimėjimu. Ji išvaduoja šeimininkę iš virtuvės, o motiną padaro nepriklausomą nuo jos pagimdyto vaiko (turiu omenyje kūdikio maitinimą dirbtiniu maistu, pakeičiančiu motinos pieną). Įprotis šitaip maitintis kenkia net ir labai geros sveikatos žmonėms. Silpnesnieji pradeda kentėti gerokai anksčiau, o greičiausiai pasekmių sulaukia vaikai.
rafinuoto maisto žalingumas „Saldusis žudikas“
Žmogaus siekis viską „pagerinti“, atskirti „reikalingą“ nuo „nereikalingo“ privedė prie to, kad dauguma produktų tapo rafinuoti, t. y. „dirbtiniai“. Manau, nėra prasmės aiškinti skirtumų tarp dirbtinės rožės ir natūralios, kurią išaugino sodininkas. Jas sieja tik išorinė išvaizda. Panašiai esti ir su natūraliais bei sintetiniais vitaminais, sviestu, margarinu ir kt. Rafinuojant, valant siekiama suteikti prekinę išvaizdą – apdorojama termiškai, verdama, tad maistas netenka pagrindinės „biologinės informacijos“ (subalansuotų natūralaus produkto cheminių elementų), kurią gauname iš saulės, žemės ir vandens. Toks maistas tampa organizmui svetimas. Kad jį įsisavintų, organizmas verčiamas eikvoti savo paties „atsargas“. Puikus pavyzdys yra runkeliai ir cukrus, kuris iš jų gaunamas. Runkelis yra natūralus augalinis produktas, turintis daug vitaminų, mineralinių druskų, fermentų, hormonų. Iš runkelių gautas 22
cukrus yra kruopščiai išvalytas, kristalizuotas, išfiltruotas. Kad įgytų baltą spalvą, jis apdorojamas kalcio chloridu – nuodu! Į mūsų skrandį cukrus patenka kaip gryna cheminė medžiaga – sacharozė, kuri nebeturi vitaminų, mineralinių druskų, biologiškai aktyvių medžiagų. Kad organizmas galėtų tokį kaloringą produktą įsiurbti, reikia jį sujungti su kita „medžiaga“. Natūraliame produkte – runkeliuose yra visos būtinos medžiagos, o cukruje jų stinga. Tuomet organizmas priverstas aukoti savo paties medžiagas: kalcį iš dantų – todėl atsiranda ėduonis, geležį ir kitus elementus iš kraujo, todėl atsiranda anemija, cukraligė ir t. t. Mokslo įrodyta, kad gausus cukraus vartojimas sukelia kraujagyslių atrofiją, ląstelių mutacijas ar išsigimimą ir pagaliau navikus. Kaip žinia, cukrumi saldoma ne tik kava ir arbata, jo yra saldainiuose, sausainiuose, įvairiuose kepiniuose ir gėrimuose. Nė neįmanoma išvardyti visų cukraus kelių į organizmą. Dėl gausiai vartojamo cukraus per pastaruosius 20 metų visose pažangiose šalyse padidėjo sergamumas cukralige, anemija, vėžiu, kraujo ligomis. Štai kodėl daugelis tėvų, kaip ir senelių, daro didžiulę klaidą pratindami mažą vaiką prie saldumynų. Liūdniausia, kad tokios klaidos ištaisyti paskui nepavyks per visą gyvenimą!
ydingas potraukis pienui Liga buteliuke
Dabar plačiai vartojami motinos pieno pakaitalai iš karvės pieno ir dirbtiniai mišiniai. Su tokiu dirbtiniu maistu į mažylio organizmą patenka baltymai – antikūnai, kurių vaiko organizmas nepajėgia suvirškinti. Moters piene yra daugiau laktozės (pieno cukraus), kuris pasiekia storąją žarną ir sukuria palankią aplinką rastis pieninėms-rūgštinėms ir kitoms naudingoms bakterijoms. Žodžiu, daro sveiką storąją žarną. Maitinant karvės pienu ar kitais pakaitalais, vietoj pieno fermentacijos prasideda puvimas, kuriuo silpnas organizmas apsinuodija, 23
storosios žarnos mikroflora sutrinka ir žarna išsigimsta. Dirbtinis pienas neturi „biologinės informacijos“, kuri slypi motinos piene, todėl kūdikis visad alkanas ir jį reikia nuolat maitinti. Vaikas per anksti pradedamas maitinti krakmolingu ir mėsiniu maistu. Kūdikio virškinamasis traktas negali tų produktų suvirškinti ir įsiurbti, nes fermentacijos sistema dar nėra visiškai susiformavusi. Kai kurių fermentų tiesiog dar nėra, o maistas jau duodamas. Pažvelkite į 2–5 metų amžiaus vaikus. Jų panosėje nuolat yra gleivinių išskyrų – taip atsitinka dėl gausiai valgomo baltymingo ir krakmolingo maisto. Dirbtiniu maistu valgydinami mažyliai nuolat peršąla, nes visiškai neturi imuninio atsparumo. Jie jautrūs visokiausio pobūdžio infekcijoms, dažnai peršąla, juos kamuoja katarai, anginos, plaučių uždegimai ir pan. Dažniausiai tai ir potencialūs alergikai. Net sunku numatyti, kokios dar ligos gali ištikti vaiką, negavusį motinos pieno. „Obuolys nuo obels netoli rieda“
Norėčiau, kad kiekviena būsimoji motina žinotų, jog niekas vaikui negali pakeisti natūralaus motinos pieno! Joks dirbtinis maistelis neturi informacijos apie meilę, švelnumą, jautrumą, o svarbiausia – neugdo savisaugos instinkto (kaip apsisaugoti nuo nelaimių ir ligų). Motinos piene ir slypi visa ši informacija. Jei nėščiosios valgyje vyrauja saldumynai, balta duona, rūkyta mėsa, karvės pienas, kava, kepta mėsa, rafinuoti produktai, jei, be to, dar ji rūko, galima neabejoti, kad jos pagimdytas kūdikis niekad nebus sveikas! Ar mums reikia įgimtų ligų?
Karvės piene mažai geležies, nes veršelis minta žole. Gamta taip sutvarkė veršelio virškinimo organus, kad jie gali atskirai virškinti ir pieną, ir žolę. O štai žmogaus virškinamasis traktas sudarytas kitaip. Karvės pienas žmogaus skrandyje veikiamas rūgščių skrandžio sulčių susitraukia ir susidaro savotiška varškė. 24
Ta „varškė“ skrandyje aplipdo kito maisto daleles. Kol sutrauktas pienas nesuvirškinamas, tol nepradedamas virškinti kitas maistas. Toks dažnai besikartojantis reiškinys gali sutrikdyti virškinamojo trakto veiklą, tiesą sakant, ir dvylikapirštės žarnos darbą. Kyla klausimas, ar reikia paversti organizmą rūgusio pieno produktų „fabriku“ bei dovanų dar gauti ir įgimtą ligą? Pagrindinis pieniškos mitybos šalininkų argumentas, kad piene esti labai vertingų baltymų (amino rūgščių) bei kalcio. Su tokiu teiginiu sutikti negaliu. Paaiškinsiu kodėl. Nevirškinamas kazeinas
Nė vienas pasaulio žinduolis (išskyrus žmogų) suaugęs nesimaitina pienu. Taip sutvarkė gamta. (Jei kalbėsime apie kates, tai lakti pieną jas išmokėme mes, žmonės. Katės, kurios pieno nelaka, gyvena dvigubai ilgiau.) Esminis skirtumas tarp karvės ir moters pieno yra baltymų – kazeino – gausa karvės piene. Kazeinas būtinas veršeliui, kad jam augtų kanopos ir ragai, tačiau net ir veršelis žinda pieną tik šešetą mėnesių. Žmogus neturi nei kanopų, nei ragų, tad kam jam toks kazeino perteklius? Pirma – žmogui baltymų reikia gerokai mažiau, kadangi tam tikros rūšies bakterijos, esančios storojoje žarnoje, geba sintezuoti baltymus iš angliavandenių, kurių gauname iš augalinio maisto (jeigu tik storosios žarnos mikroflora sveika). Antra – mūsų organizme yra cheminių junginių, kuriuos sudaro vos ne visi Mendelejevo lentelės elementai, nors su maistu galime juos papildyti tik 40 %. Kaip jie atsiranda? Organizmas pats juos susintetina. Tarp kitko, mūsų viduje slypi puikiausia gamtos sukurta „chemijos laboratorija“, kuri turi didelius gamybinius pajėgumus pradedant amino rūgščių sinteze bei baigiant gydomaisiais preparatais, hormonais ir pan. Tik ne kiekvienas sugebame šiomis galimybėmis pasinaudoti! Bet sugrįžkime prie baltymų. Ore, kurį įkvepiame, 80 % daugiau azoto (pagrindinės amino rūgščių dalies) negu tame, kurį 25
iškvepiame. Kur jis pradingo? Buvo panaudotas amino rūgštims sintezuoti. Žmogus galėtų gyventi (vartodamas nedidelius kiekius gyvūninės kilmės baltymų) be jokio pavojaus sveikatai metus, dvejus ir netgi ilgiau, jeigu tik tinkamai kvėpuotų, o jo maistą sudarytų tik vaisiai ir daržovės. Bet jeigu žmogus maitinsis vien tik baltymingu maistu, po mėnesio gali numirti. Šaolino vienuolyne pasmerktuosius mirčiai maitindavo tik mėsa. Po 20–40 dienų jie mirdavo. Per moters pieno sandarą gamta mums pateikia formulę, kaip maitintis visą gyvenimą: turi būti gausu angliavandenių, o baltymų kiekiai nedideli. Tik nesugebame viso to suvokti! Kazeiną, esantį piene, organizme suskaido raugai. 1–2 metų amžiaus vaikas jau turi nagus ir plaukus, todėl kazeino jam visai nebereikia ir vaiko virškinamasis traktas raugų pradeda nebeišskirti. Kai taip įvyksta, karvės pienas tampa organizmui sunkiai virškinamu, jeigu nepasakius stipriau – „nuodijančiu“, produktu. Kazeinas naudojamas gaminti organiniams klijams. Mūsų organizme nesuvirškintas kazeinas „klijuoja“ inkstuose akmenis, „užklijuoja“ kraujagysles, skatina kojų auglius, rankų pirštų deformavimąsi, o kitos nesuvirškintos pieno sudedamosios dalys gleivių pavidalu nusėda mūsų audiniuose ir sausgyslėse. Gleivės – tai medžiaga, kurioje kaupiasi ligas sukeliančios bakterijos. Tarp natūropatų paplitusi nuomonė, kad nuo kūdikystės iki gilios senatvės karvės pienas žmogaus organizme skatina gleivių radimąsi, todėl visus geriančius karvės pieną dažnai „lanko“ peršalimai, katarai, bronchitai, astma ir daugybė kitų negalavimų. Atkreiptinas dėmesys į dar vieną svarbų faktą. Mūsų laikais pienas esti žalingas, ypač vaikams, ir dėl aplinkos užterštumo. Piene esančio kalcio neatskiriamas palydovas būna radioaktyvus elementas stroncis-90. Jo molekulės panašios į kalcį, tik stambesnės. Kai stroncis-90 su pienu patenka į organizmą, jo molekulės išstumia kalcį iš kaulų. Taip paaiškinama „paslaptis“, kodėl žmonėms, 26
kurie visą gyvenimą gėrė pieną, ištinsta galūnės (iškrypsta rankų ir kojų pirštai), taip pat ištinka įvairios sąnarių ligos, pažeidžiami klubų ir kelių kaulai. Kalcis, riebalai ir cholesterolis
Niekas neneigia to fakto, kad pienas turi daug kalcio, būtino kaulams. Bet argi mažiau kalcio yra riešutuose, kopūstuose, morkose, burokėliuose, aguonose? Dar daugiau. O svarbiausia – kalcis šiuose produktuose sudaro idealią proporciją su kitais mineralais, be to, juose esantis kalcis lengvai įsisavinamas. Piene yra ir gyvūninių riebalų. O kaip žinome, gyvūniniai riebalai gausina „blogą“ cholesterolį (širdies ir kraujotakos ligų „sukėlėją“). Todėl pieną pradėta liesinti. Dėl to sutrinka natūralių sudedamųjų dalių proporcijos. Sumažinus piene riebalų kiekį, organizme pažeidžiama fosforo-kalcio pusiausvyra. Dėl to organizmas praranda sugebėjimą įsisavinti kalcį, tai laikui bėgant tampa viena svarbiausių priežasčių rastis osteoporozei. Vyrauja visuotinė nuomonė, kad nuriebindami pieną gelbstime kraujotakos sistemą (su tuo aš nesutinku), juk taip pažeidžiame kaulus. Kyla klausimas: ar verta gerti pieną? O rauginto pieno produktus – kefyrą, jogurtą, ypač varškę ir fermentinį sūrį – tai juos galima ir net reikia vartoti (geriausia nenuriebintus, su natūraliais riebalų kiekiais, tik nedaug). Ypač derėtų juos vartoti senyviems žmonėms ir vaikams. Mat rauginto pieno produktuose esančios bakterijos jau atliko tai, ką žmogaus organizmas daro didelių pastangų dėka eikvodamas daug savo paties vitaminų, mineralinių druskų, makro- ir mikroelementų atsargų. Atsisveikinimas su „potraukiu“
Ar visus tuos argumentus išgirdo tie, kurių valgiaraštyje vyrauja pienas? Veikiausiai ne. Su įpročiais žmogus atsisveikina sunkiai. O jei nebegalite be pieno gyventi, tai geriau gerkite ožkos pieną. Jo sudėtyje nedaug kazeino, riebalų ir jis artimesnis moters pienui. 27
O visi tie, kurie ir toliau gers pieną, privalo atkreipti dėmesį į savo savijautą. Ar išgėrę pieno jie nepajunta jokių žarnyno sutrikimų, ar jiems nepučia pilvo, nepaleidžia vidurių, ar neskauda kaulų ir sąnarių? Ar ne per dažnai jus kamuoja slogos, peršalimai ir plaučių uždegimai? Jeigu taip, tada išvadą „gerti ar negerti pieną“ padarykite patys.
teisybė apie mėsą – uždelstas „šūvis“ O dabar keletas žodžių apie mėsą, kurios dėl daugelio priežasčių nepatarčiau valgyti kasdien. Gausus gyvulinės kilmės baltymų (mėsos, rūkytos mėsos gaminių ir pan.) vartojimas, daug kartų viršijantis organizmo poreikius, visada sukelia puvimą virškinimo trakte, vidurių užkietėjimus ir organizmo užsiteršimą pieno, rūgštynių ir šlapimo rūgštimis (tai paskatins stuburo skausmus, osteoporozę, sąnarių ligas ir kitus judėjimo organų sutrikimus). Mėsa neturi kvapo, skonio, tad prieš valgant ją reikia kepti, virti, pridėti įvairių prieskonių ir gerai pasūdyti (kaip sužinosime vėliau, kiekvienas tų dalykų anaiptol nėra nekenksmingas sveikatai). Tokio paruošimo metu maiste susidaro apie 20 nuodingų medžiagų, kurios žaloja kraujagysles ir nervų sistemą. Įsisavindamas mėsą organizmas suvartoja daug vitaminų bei mikroelementų, tad jeigu drauge nevalgomos daržovės, mėsa nebus iki galo suvirškinta, ji pradės pūti virškinimo trakte. Puvimas sukels pH pokyčius storojoje žarnoje, jie taps labai šarmingi, o tai savo ruožtu surūgštins kraują. Šarminė aplinka – ideali terpė vystytis ligotoms ląstelėms (ypač vėžinėms). Visi, kurie valgo daug mėsos, privalo prisiminti, kad jiems gresia navikinės ligos. Dar vienas faktas, į kurį norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį. Perdėtas gyvūninės kilmės baltymų vartojimas, ypač ankstyvoje vaikystėje, silpnina imuninę sistemą. Įsisavinant mėsą organizmas suvartoja daug vitaminų ir mikroelementų, kurie paimami iš augančio vaiko kraujo, o kai jų pristinga, išsivysto anemija ir 28
kraujo ligos. Visokiausi negalavimai, egzemos, peršalimai, anginos, katarai ir kitos ligos, kurias vadiname brendimo ligomis, tai vis aklos tėvų meilės pasekmė. Jie be saiko vaiką maitina mėsa, net nenutuokdami, kad lėtai jį „žudo“. Rytų išmintis mus moko, kad kiekviename produkte slypi informacija apie kilmės vietą, auginimo būdą, klimatą, saulės, mėnulio spindulius ir t. t. Kokią informaciją šiuo požiūriu pateikia mėsa? Tie laikai, kai karvės buvo ganomos pievose ant žalios žolytės, jau seniai praėjo. Dabar visą laiką jos praleidžia fermose be saulės šviesos ir gryno oro. Jos minta ne sultinga žole, o šeriamos hormonais bei įvairiausiais dirbtiniais kombinuotais pašarais... Dažnai pirkdami neišvaizdų mėsos gabalą net nesusimąstome, kad kitados jis priklausė mielam simpatiškam gyvūnui, kuris užmuštas aukštos įtampos srove. Nebūkime naivūs ir nemanykime, kad gyvūnas nejautė artėjančios mirties. Jautė ir dargi labai stipriai! Net baisu pagalvoti, kiek nuodingų „agresijos“ ir baimės hormonų išskyrė jo organizmas nužudymo akimirką, hormonų, kuriuos mes po to pasigardžiuodami suryjame, pavyzdžiui, kotleto pavidalu. Todėl nereikia stebėtis, kodėl mes ir mūsų vaikai tapome tokie agresyvūs ir tulžingi... Agresija visados sukelia agresiją, o mėsos vartojimas geriausiai patvirtina šią seną tiesą! Pastaraisiais metais (1999–2002) Vakarų Europos šalyse vis dažniau pastebima karvių epidemija BSE (karvių „pasiutligė“). Šios ligos priežastis – visiškas nervų sistemos išsigimimas (vadinamoji smegenų kempinligė). Vienintelis išsigelbėjimas – visos bandos sunaikinimas (sudeginimas)! Duok Dieve, kad po keleto metų mūsų vaikai (kurių pagrindinis maistas – mėsa) nepajustų fatališkos raguočių augintojų klaidos pasekmių, klaidos, kai vietoj augalinės kilmės pašaro, karvės buvo šeriamos baltyminiais pašarais (kaulų miltais). Tai ryškus pavyzdys, kaip netikęs pašaras gali sunaikinti psichinę ir fiziologinę organizmo sandarą! 29
miltai – džiaugsmas ar skausmas? Skausmas slypi šveistiniuose miltuose
Atėjo metas aptarti tokį populiarų produktą kaip miltai. Jie malami iš javų grūdų. Nešveistiniuose miltuose yra vitaminų B, PP, F, mineralinių medžiagų, fermentų, taigi viso to, kas būtina mūsų organizmui. Į grūdų sudėtį įeina krakmolas – 85 % ir biologinis apvalkalėlis – 15 %. Tame apvalkalėlyje esančios medžiagos padeda mūsų organizmui skaidyti ir įsisavinti krakmolą. Šveistiniai, rafinuoti miltai apvalkalėlio nebeturi, taigi neturi to, kas grūduose vertingiausia ir žmogui reikalingiausia, – vitaminų, fermentų ir mineralinių medžiagų. Suvirškinti baltos duonos riekelei ar mielinei bandelei reikia ištisos grupės medžiagų, kurios „išmestos“ su apvalkalėliu. Tas medžiagas tenka imti iš mūsų organizmo gyvybinių atsargų. Šveistiniai miltai virškinami sunkiai, o nesuvirškintos liekanos užpildo riebalines mūsų kūno raukšles. Kiekviena šeimininkė žino, kas nutinka įbėrus miltų į šiltą vandenį. Jie išbrinksta, susidaro kleisteris – klijus primenanti medžiaga. Visiškai taip pat suvirškintas krakmolas brinksta mūsų žarnose ir trikdo normalų virškinimą. Be to, tai kraujagyslių teršėjas ir šlapimo pūslės bei tulžies pūslės akmenų gamintojas. Kad balta duona, sausainiai, pyragaičiai, bandelės ir praktiškai visi gaminiai iš baltų miltų atrodytų skanesni, į juos dedama įvairių priedų: dažiklių, puriklių ir kt. Kur tos „priemaišos“ vėliau pasideda? Deja, lieka mumyse iki gyvenimo pabaigos, pamažu nuodydamos organizmą. Dėl jų kraujagyslės „stingsta“ ir taip miltai po džiaugsmo sukelia skausmą! Pavojingosios mielės
Praktiškai į visų rūšių duoną dedamos kepimo mielės. Kepimo proceso metu jos „sukelia“ tešlą, kaupiasi duonoje, o kai patenka į žarnyną, įtakoja ten fermentų veiklą. Be to, kaip nustatė amerikiečių mokslininkai, kepimo mielės skatina atsirasti navikus. Taigi 30
valgydami duoną mes savo virškinamąjį traktą paverčiame „mūšio lauku“, kuriame mielės susigrumia su natūralia žarnyno mikroflora. O kadangi duoną valgome nuo mažens, tai mikroflora daugelio iš mūsų organizme – retenybė. Vidurių užkietėjimas, pūtimas, virškinamojo trakto ligos – tai daugiausia duonos, bandelių ir panašių produktų gausaus valgymo padariniai. Nerauginta duona
Mielinių kepinių, atsiradusių maždaug prieš 15 000 metų Egipte, žalingumas nustatytas jau gana seniai. Daugelis tautų, siekdamos apsisaugoti nuo išmirimo, kepė tik neraugintą duoną ir tokį paprotį įtvirtino kaip religinę dogmą. Pavyzdžiui, Biblijoje skaitome: „Nieko rauginto nevalgykite, visur, kur tik būsite, valgykite vien tik neraugintą duoną.“ Patarimas labai vertingas ir išmintingas. Mintis apie tai, kad reikia atsisakyti baltos duonos, daugelį gali priblokšti, tačiau, jei brangi sveikata, – ryžkitės tokiam žingsniui. Prašau pasistengti valgyti duoną iš rupių miltų arba keptą be mielių. O jeigu jau valgote duoną, keptą su mielėmis, bent jau neimkite į burną šviežiai iškeptos. Reikia palaukti 1–2 dienas, kol mielės praras savo veiklumą ir nebekenks. Galima duoną pakepinti skrudintuvu, valgyti džiūvėsius, skrebučius... Užburtas ratas
Visos išvalytos kruopos (kaip ir grūdai) nebeturi tų vertingų medžiagų, kurių yra grūdų apvalkalėliuose, todėl po valymo jos tampa sunkiai virškinamu krakmolu. Rekomenduočiau vartoti nelukštentų grūdų kruopas, nelukštentus ryžius. Rafinuotas ir „praturtintas“ maistas (cukrus, sausainiai, rūkyta mėsa, traškučiai, duonos, pyrago gaminiai ir kt.) paprastai turi nedaug vandens ir per daug druskos arba cukraus. Nuo tokių produktų mus troškina, todėl užgeriame įvairiais skysčiais. Susidaro uždaras ratas: rafinuoti produktai kelia troškulį, todėl daug geriame. Skysčiai išplauna virškinimo sultis, todėl, labai stokojant vitaminų ir fermentų, sutrinka virškinimo 31
procesai. Druska dirgina skrandį, kad neutralizuotume ją – vėl geriame. Ir taip nuolatos – tai valgome, tai geriame... Taip didėja mūsų kūno masė, prisipildanti vandens. Tampame nepaslankūs, stokojame jėgų. Koks valgis, tokia ir nuotaika
Japonai dažnai juokauja: „Jei sutuoktiniai pradėjo dieną vaidu, tegu pamąsto, ką valgė išvakarėse.“ Pasirodo, kad rafinuoti produktai kenkia ne tik mūsų sveikatai, bet veikia ir psichiką. Amerikiečių psichologai teigia, kad sumažinus žmogaus valgiaraštyje cukraus, mėsos ir kavos, 50 % sumažėja jo agresyvumas. Mūsų išmintingi protėviai žinojo apie tai daug daugiau. Rytų išmintis skelbia: „Dievas sukūrė maistą, o velnias – virėją.“ Skaitytojas tikriausiai pagalvos: „Kaip galima išgyventi be rūkytos mėsos, baltos duonos, kavos, saldainių, šokolado ir kt.?“ Gamta dovanojo žmogui didžiulę natūralių produktų įvairovę. Daugiau fantazijos! Jei labai norime, tai kartais galime sučiulpti ir saldainį, suvalgyti mėgstamą sausainiuką, rūkytos dešros griežinėlį. Tik nuolat atminkime, kad tai nuodai!
kaip valgysime, taip ir gyvensime Brangūs skaitytojai, prašau Jūsų ypač atidžiai perskaityti šį skyrelį. Jei viską gerai suprasite, tai didžia dalimi išmoksite sveikai maitintis ir išsaugosite sveikatą pradedant dantimis ir baigiant storąja žarna. Kaip pavyzdį paimkime visų pamėgtą sumuštinį (duoną, apteptą sviestu, o ant viršaus rūkyta mėsa), kurį užgeriame arbata arba kava. Duona – angliavandeniai, sviestas – riebalai, o rūkyta mėsa – baltymai. Valgant visus šiuos produktus drauge skrandyje susidaro sunkiai virškinamas mišinys. Pagal virškinimo trakto fiziologiją angliavandeniai apvirškinami jau burnos ertmėje ir iš dalies dvylikapirštėje žarnoje, 32
baltymai – skrandyje ir dvylikapirštėje, be to, šiuose dviejuose organuose baltymams virškinti išsiskiria sultys, kurios reikalauja skirtingo laiko baltymams suskaidyti. Skrandį pasiekęs sviestas tų sulčių funkciją slopina. Taigi virškinimas sustabdomas, maistas skrandyje „suakmenėja“. Užgerdami visa tai skysčiu (arbata, kava ir kt.) nesuvirškintą maistą ir rūgštingas skrandžio sultis nuplauname į dvylikapirštę žarną. Dvylikapirštėje žarnoje vyksta šarminė reakcija. Rūgštingos skrandžio sultys „ėda“ dvylikapirštės žarnos gleivinę, prasideda jos uždegimas, ima graužti rėmuo ir pagaliau atsiranda opa. Iš dvylikapirštės žarnos nesuvirškinto maisto likučiai pasiekia storąją žarną. Čia nesuvirškinta duona pūva, o rūkyta mėsa sudaro „sąnašas“ ir išmatų akmenis. Kaip tos „nuosėdos“ veikia sveikatą, jau žinome. Kai kurie iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be sumuštinio. Nesu didis jo priešininkas ir aš. Sutepta sviestu duona su pomidoru ar agurku, arba fermentinis sūris ar rūkytos mėsos skiltelė, įvyniota į salotos lapą, – tokį sumuštinį tikrai galime valgyti. Bet kita vertus, nėra nieko kenksmingesnio kaip drauge suvalgyta duona, sviestas ir rūkyti mėsos produktai. Kadangi tokio pobūdžio sumuštinius dauguma mūsų valgome kasdien, tad norėčiau ypač atkreipti Jūsų dėmesį, kaip kenkia sveikatai toks produktų derinys. Koks maistas teikia mums gyvybinės energijos? Ogi toks, kuris auga saulės spinduliuose. Vien tik saulė yra universalus energijos šaltinis visiems gyviems padarams. Gamta apdovanojo augalus gebėjimu sugerti ir perdirbti saulės energiją. Paskui augalai atiduoda ją žmogui. Maistas lemia ne tik mūsų sveikatos būklę, bet ir gyvenimo trukmę. Kiekvienas galime lengvai suskaičiuoti kalorijas, sunaudotas per parą. Kasdien valgant įvairų maistą (reikia priskaičiuoti ir saldumynus, kavą, ledus ir kt.) gauname vidutiniškai 2500 kcal. Mokslininkai nustatė, kad nuo gimimo akimirkos iki pat mirties žmogus vidutiniškai sunaudoja 50 000 000 kcal. 33
Dabar galime apskaičiuoti vidutinę gyvenimo trukmę, jeigu valgysime mišrų maistą. 50 000 000 kcal (energiją, sunaudotą per gyvenimą) dalijame iš 2500 kcal (iš energijos, sunaudotos per parą) ir gauname 20 000 parų arba 55 metus. Pabandykime apskaičiuoti natūralių augalinių patiekalų šalininkų vidutinę gyvenimo trukmę. Jie per parą sunaudoja vidutiniškai iki 1000 kcal. 50 000 000 kcal : 1000 kcal = 50 000 parų arba 137 metai. Čia jau nebe šiaip aritmetika. Čia mūsų gyvenimo trukmė. Nenuginčijamas mokslinis faktas, kad kiekvienam tūkstančiui žmonių, besimaitinančių mišriais ar mėsos patiekalais, po 60 metų amžiaus tenka vienas vegetaras, o kiekvienam tūkstančiui „mėsėdžių“ po septyniasdešimties – jau 100 vegetarų. Po 80 metų tūkstančiui „mėsėdžių“ tenka 600 vegetarų. Noriu pabrėžti, kad mityba, pagrįsta vien kalorijų skaičiavimu, fiziologijos požiūriu klaidinga. Svarbu pasirenkant maistą ne vien tik nustatyti, kiek kalorijų jis suteikia, daug svarbiau išsiaiškinti, kiek energijos organizmas gali gauti jį įsisavindamas. Nors augalinės kilmės produktuose kalorijų mažiau, juos įsisavindamas organizmas gauna energijos daugiau. Todėl, pavyzdžiui, suvalgęs lėkštę grikių košės žmogus pasijunta sotus, jam norisi griebtis darbo, o suvalgius gabalą mėsos norisi išgerti kavos ir traukia į lovą. Daugelis žmonių mano, kad mėsos patiekalai siejasi su jėgų ir energijos antplūdžiu. Iš tikrųjų taip nėra, nes mėsa tik sužadina nervų sistemą, ji veikia tarsi narkotikas. Maitinantis svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių druskų, vitaminų ir mikroelementų. Jeigu jų kiekiai subalansuoti (kaip maitinantis natūraliais produktais), organizmas suvartoja nedaug energijos juos įsisavindamas, todėl didelius energijos kiekius gali skirti toksinams pašalinti ir ląstelėms regeneruoti. Visokiausi „dirbtiniai“ produktai, kuriems priklauso ir mėsa bei jos gaminiai, neturi idealaus balanso tarp pagrindinių sudėtinių dalių, tad juose slypinčią energiją tenka išgauti komplikuotu būdu, todėl 34
organizmas neretai išeikvoja energijos daugiau negu jos atgauna. Kad nesijaustų alkanas, žmogus priverstas ryti didelius tokio maisto kiekius. Iš vienos pusės, žmogus vargsta dorodamas didelius valgio kiekius, o iš kitos – kovoja su antsvoriu. Be reikalo kankina savo organizmą įvairiomis dietomis arba liesėjimo priemonėmis, – gydymui pasibaigus antsvoris sugrįžta. Peršasi išvada: joks gydymas ir dieta, joks virėjas nesubalansuos patiekaluose baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mikroelementų taip, kaip jau juos yra subalansavusi gamta augalinės kilmės produktuose. Ne kiekvienas turi būti vegetaras
Norėčiau, kad mane suprastumėte teisingai. Ne visi turi būti vegetarai. Aš neįkalbinėju, kad atsisakytumėte visų malonumų ir gyvenimo džiaugsmų, be kurių gyvenimas prarastų žavesį. Kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti šventės, kai galima valgyti viską, ir kasdienybė, kai organizmas gauna tik tai, kas jam sveika! Aš tik raginu išlaikyti saiką, nes tai viena svarbiausių žmogaus būties sąlygų. Liga lėkštėje
Pasaulinės sveikatos organizacijos komisija atliko tyrimus keliuose Tibeto vienuolynuose. Nustatyta, kad 60 % gyventojų (tarp jų daug senų žmonių) visai neserga ėduonimi, neturi nei kraujotakos, nei virškinimo sutrikimų. Visi nepriklausomai nuo amžiaus veiklūs ir tiesiog visai sveiki. Jų maisto tyrimai parodė, kad tibetiečiai maitinasi labai kukliai, neturi šaldytuvų, dujinių viryklių, nevartoja cukraus, mėsos nei rafinuotų produktų. Daugiausia valgo miežinius paplotėlius, geria tibetietišką žolių arbatą ir gryną vandenį. Vasarą valgį paįvairina ropėmis, morkomis, bulvėmis ir trupučiu ryžių. Ir štai koks paradoksas. Tokiose pažangiose valstybėse kaip JAV, Vokietija, Prancūzija, kurios pirmauja pieno, mėsos ir kitų rafinuotų produktų vartojimu, žmonių sveikata visai kitokia. 35
Amerikoje, pavyzdžiui, iš trijų šeimų dviejose randama navikų, du žmonės iš penkių serga širdies ir kraujagyslių ligomis ir dėl jų miršta. Labai daug žmonių serga cukralige. Lėtinėmis ligomis serga 19 % gyventojų, taigi maždaug kas penktas žmogus. Vokietijoje cukraligė kamuoja 20 % gyventojų. Apie 20 % 8–16 metų amžiaus vaikų protiškai ir fiziškai atsilikę. Reumatu ir sąnarių uždegimu serga 15–17 % gyventojų. Prancūzijoje dėl įvairių alergijų kenčia 15–20 % gyventojų, 450 000 vaikų iki 18 metų amžiaus turi įvairių klausos ir regos sutrikimų, 1,5 milijono šešiamečių vaikų serga astma. Visose turtingose pramoninėse šalyse per pastaruosius 25 metus padvigubėjo skaičius naujagimių su įgimtomis ligomis. Senovės tibetiečių išmintis liudija: „Daugiausia žmonės serga dėl dviejų priežasčių – nuo apsirijimo arba nuo bado.“ Taigi dažnai šakute bei šaukštu patys išsikasame kapo duobę. Sugebėjimas deramai maitintis – didis menas! Nepakanka pasigaminti gardų valgį, reikia išmokti tinkamai maitintis. Atsakymus į klausimus, kaip teisingai derinti produktus ir ko vengti vartojant maistą, kad mityba būtų sveikatos šaltiniu, Jūs surasite skyrelyje „Maistas“.
Prasta vidinė kūno higiena Rūpinkis savo sveikata kaip savu automobiliu – atidžiai ir jautriai
Apie išorinę kūno higieną kiekvienas žinome nuo vaikystės, o apie vidinę higieną išmanome nedaug, nors mūsų vidaus organų būklė nulemia ir mūsų išorę. Kiekvienas, turintis automobilį, rūpinasi jo išorine ir vidine švara. Pila geriausius degalus ir tepalus. Kodėl žmogus šitaip nesirūpina savo sveikata? Jei bent metus nesirūpinsime automobiliu, prisikaups purvo ir dulkių. O štai dauguma žmonių visą gyvenimą 36
„nevalo“ savo vidaus ir todėl po 40 metų organizmas būna taip išsekintas kovos su nešvarumais, apnašomis ir ligas sukeliančiomis bakterijomis, kad pasidaro nebeatsparus ligoms. Kūną sudaro ląstelės. Gamta taip sutvarkė organizmą, kad kas sekundę gimsta ir miršta vienodas kiekis ląstelių. Užterštame organizme „senų“ ląstelių visada daugiau negu naujų. Ir kaip tik toks „balansas“ skatina ligas ir sunkią senatvę. Jų evoliucija prasidėjo nuo paprasto vienaląsčio organizmo, turinčio dvi angas: viena pritaikyta mitybai (imti maistui), o kita – šalinimui. Tarp šių dviejų angų ir vyksta ląstelės gyvenimas. Jei sutrinka šalinimas, ląstelė žūva. Toks yra idealus, kad ir paprastas, gyvo organizmo modelis. Žmogaus organizmą sudaro milijardai ląstelių, bet jų veiklos pagrindas toks pat: ląstelių šalinimo sutrikimai sukelia ligas ir mirtį. Mažai kas žino, kad suaugusio žmogaus storojoje žarnoje susikaupia nuo 8 iki 15 kg išmatų akmenų, kuriuos žmogus nešiojasi visą gyvenimą. Ypač po 40 metų amžiaus storoji žarna būna taip užpildyta akmenų, kad net stumia organus iš vietų, apsunkina kepenų, inkstų ir plaučių veiklą. Čia ir slypi esminė daugelio ligų priežastis. Pabandykime išsiaiškinti tų akmenų atsiradimo priežastis. Visą maistą galime sugrupuoti taip: 1.
baltymai – mėsa, žuvis, kiaušiniai ir t. t.; angliavandeniai – duona, medus, saldainiai, bulvės ir t. t.; 3. riebalai – sviestas, aliejus, taukai ir t. t.; 4. augaliniai produktai – daržovės, vaisiai, sultys. 2.
Angliavandenių ir augalinių produktų virškinimas prasideda jau burnos ertmėje, o riebalų ir baltymų – skrandyje. Taigi pakanka suvalgyti mėsos kartu su bulvėmis ir susilauksime virškinimo sutrikimų. Bulvei suvirškinti pakanka maždaug valandos, o mėsai reikia nuo 3 iki 7 valandų. Nepagalvojame, kad skirtingi maisto produktai virškinami skirtingą laiką. 37
38