Marya Hornbacher
Marya Hornbacher
Iš anglų kalbos vertė Lina Krutulytė-Kriščiūnė
V i l n i u s, 2 0 1 4
UDK 821.111(73)-94 Ho-243
Published by arrangement with Harper Perennial, an imprint of HarperCollins Publishers. © Marya Hornbacher-Beard, 1998 © Vertimas į lietuvių kalbą, Lina Krutulytė-Kriščiūnė, 2014 © Viršelis, Milena Grigaitienė, 2014 © Leidykla VAGA, 2014
ISBN 978-5-415-02355-4
Marya Hornbacher WASTED: a memoir of anorexia and bulimia
Brianui
I š š va i st y ta s g y v e n i m a s
Turinys
Įvadas......................................................................... 9 1. Vaikystė............................................................... 18 2. Bulimija............................................................... 53 3. Aktoriaus vaidmuo.........................................119 Interliudija............................................................190 4. Metodistų ligoninė, pirmas dublis...............192 5. „Pati Persefonė tėra tik balsas“.....................211 Interliudija............................................................237 6. Uždaryta...........................................................240 7. Belaukiant Godo.............................................284 Interliudija............................................................320 8. „Mirtis – tai menas, kaip ir visa kita.“..........324 Baigiamasis žodis.................................................363 Šiandien.................................................................378 Bibliografija...........................................................381 Padėka....................................................................389
9
I š š va i st y ta s g y v e n i m a s
Įvadas Uzrasai is pozemiu pasaulio
Prabudusieji ir žinantieji sako: aš esu tik kūnas ir nieko daugiau; o siela tėra žodis, kuriuo kalbama apie kūną. — Nyčė, „Taip kalbėjo Zaratustra“
Koks ypatingas įvykis: mudvi nuėjome pietauti. Apsimetėme normalios. Metų metus praleidusios požemių pasaulyje, pakilome į paviršių ir vogčiomis žvalgėmės aplink, nedrąsiai traukdamos orą. Džeinė, ką tik grįžusi iš ligoninės, išbalusi, droviu žvilgsniu, plaukais dangstėsi veidą, lyg norėdama, kad niekas nematytų, kaip ji didžiai nusideda valgydama, išpažindama savo silpnumą, pripažindama, kad turi kūną, kuris akiplėšiškai kažko reikalauja. Atsilošusi kėdėje liaupsinau sveikatos ir išgyvenimo privalumus, kai ji pakėlė į mane akis ir sukuždėjo: – Širdyje kažkas ne taip. Pašokusi paklausiau: – Kaip suprast? Tipo, fiziškai – širdyje? Ji linktelėjo ir pasakė: – Šokinėja ir kartais sustoja. 11
M a rya H o r n b ach e r
Apčiuopiau jos pulsą, tada viena ranka griebiau raktus, o kita ją ir nusitempiau į mašiną, o kol lėkėme į Greitosios pagalbos centrą, galvoje sukosi įsidėmėti faktai ir statistika: pirmieji „sveikatos“ mėnesiai yra patys pavojingiausi, nes po ilgų badavimo metų gavus maisto kūną ištinka stiprus šokas; širdies priepuolio rizika padidėja, ypač ką tik išėjus iš ligoninės, tada didžiausia tikimybė, kad vėl pradėsi elgtis anoreksiškai. Džeinė užsimerkusi ir sunkiai kvėpuoja, jai dvidešimt vieneri, negaliu leisti jai mirti, žinau šitą jausmą, kai suspaudžia krūtinę, apima panika ir galvoji: „Ką aš padariau, palauk, aš pajuokavau.“ Valgymo sutrikimai labai ilgai tūno nepastebėti, tylomis grauždami kūną, o tada – smūgis. Paslaptis išaiškėjo. Tu miršti. Greitosios pagalbos centre gydytojas vėl pamatavo jos pulsą ir atsisakė manęs klausyti, – iš pradžių pašaipiai, o paskui susierzinęs, – kai prašiau atlikti jai elektrokardiogramą, pamatuoti kraujo spaudimą sėdint ir gulint, patikrinti elektrolitų lygį. Galiausiai, šen bei ten pabaksnojęs, jis atsisuko į mane ir tarė: – Atleiskite, panele, bet gydytojas – aš. Atsakiau: taip, bet... Jis numojo į mane ir paklausė Džeinės, kaip ji jaučiasi. Ji pažvelgė į mane. Tuščias reikalas klausti anoretikės, kaip ji jaučiasi. Pasakiau: – Klausykit, jai valgymo sutrikimas. Prašau, tiesiog paskirkite tyrimus. Daktaras nekantriai tarė: – Ką reiškia – valgymo sutrikimas? Mane tai pribloškė. Nebemačiau nieko, išskyrus Džeinės širdies monitorių, tiksintį pagal jos silpną, neritmingą pulsą, o tas žmogus sau stovi ir sako man iš aukšto, kad tai jis yra gydytojas ir kad aš, paprasta jauna moteris, keturiolika metų praleidusi valgymo sutrikimų pragare, turėčiau patylėti. Nenutylėjau. Pradėjau rėkti. 12
I š š va i st y ta s g y v e n i m a s
Vėliau tais metais, kai mudvi atgavome jėgas, svorį ir balsą, Džeinė atsitiesė sėdėdama kėdėje ir pradėjo iš pradžių tyliai, o paskui vis garsiau sakyti, ko tiek daug milijonų žmonių niekaip neištaria garsiai: „Noriu valgyti.“ Bulimiška tapau būdama devynerių, o anoreksiška – penkiolikos. Negalėjau pasirinkti kurios nors vienos ligos ir kaitaliojau kryptį nuo vienos prie kitos, kol man suėjo dvidešimt, o dabar, sulaukusi dvidešimt trejų, esu įdomus padaras: nepatikslintas valgymo sutrikimas1. Pastaruosius trylika metų mano svoris svyravo nuo 135 svarų iki 52, pamažu kildamas ir vėl staiga nukrisdamas; aš esu buvusi sveika, tada ligonė, vėl sveika, tada dar liguistesnė ir taip toliau, iki dabar; dabar esu „vidutiniškai pasitaisiusi“, „psichologiškai stabilizuota, sutrikusio elgesio“, „linkusi atkristi iš įpročio“. Šešis kartus gulėjau ligoninėje, vieną kartą buvau uždaryta į psichiatrijos įstaigą, praleidau be galo daug valandų psichoterapijoje; mane taip ilgai tyrė, stebėjo, diagnozavo, kišo į lentynėles, badė, baksnojo, maitino ir svėrė, kad pradėjau jaustis kaip laboratorijos žiurkė. 1
Šioje knygoje išskiriu dvi sąvokas: anoretikė ir anoreksiška. Nors paprastai kalboje žodžiu anoreksikė dažnai apibūdinamas žmogus („ji yra anoreksikė“), formaliai galima žodį anoreksiška vartoti kaip būdvardį, t. y. jis dažnai apibūdina tam tikrą elgesį (sakydami „ji yra anoreksiška“, norime pasakyti, kad jai būdingi tam tikri anoreksijos simptomai), o anoretikė yra daiktavardis, medicinos terminas, apibūdinantis žmogų, kuriam diagnozuota anoreksija („ji yra anoretikė“ ar „tas anoretikas“). Taip pat norėčiau patikslinti, kad anoreksija reiškia tam tikrų elgesio būdų rinkinį, iš kurių pats svarbiausias – savanoriškas badavimas (etimologinė to žodžio reikšmė yra „apetito praradimas“, bet ji netiksli). Bulimija yra terminas, apibrėžiantis tokį elgsenos modelį, kai persivalgoma ir vėl išsivaloma (sukeliant sau vėmimą, nepaliaujamai mankštinantis, piktnaudžiaujant laisvinamaisiais ir (arba) diuretikais). Šių dviejų sutrikimų kombinacija, turbūt labiausiai paplitusi valgymo sutrikimo forma (populiarumu besivaržanti su nepaliaujamu persivalgymu, šiais laikais diagnozuojamu kaip PVS – persivalgymo sutrikimas), paprastai yra vadinama bulimireksija, nors šios dvi ligos gana retai pasireiškia visu smarkumu tuo pat metu. Dažniau būna taip, kad bulimireksikės elgesys tam tikrais periodais svyruoja tarp anoreksiško ir bulimiško. 13
M a rya H o r n b ach e r
Mano gyvenimo istorija – ar bent viena jos versija – aprašyta popieriaus krūvose ir mikrojuostos ritiniuose, išbarstytuose po visą miestą pusrūsiuose, dokumentų saugyklose, kurias saugo įtariai žvelgiančios moterys, klausinėjančios, kodėl noriu juos pamatyti ir kam man reikia informacijos, laikomos bylose, ant kurių parašytas mano vardas ir gimimo data. Pasirašiau daug formų, patvirtindama, kad aš esu aš ir todėl turiu teisę peržiūrėti dokumentaciją savo pačios vardu, taip pat formų, kuriose nurodžiau, kad nesu teisininkė ir neketinu kokiu nors būdu reikalauti tokios ir tokios ligoninės atsakomybės už (paciento vardas) (nei gyvą, nei mirusią). Pateikiau asmens dokumentą. Mandagiai paprieštaravau, kai keliose ligoninėse mane informavo, kad neegzistuoju, nes jiems nepavyko rasti jokių bylų apie (koks ten tavo vardas?), ne, jokių įrašų apie asmenį tokiu vardu. Vis lyžteldama pirštą, varčiau savo gyvenimo lapus – apie du tūkstančius su viršum puslapių neįskaitomų užrašų, neužpildytų, netvarkingų, neegzistuojančių. Tarp kitko, sužinojau, kad esu „chroniška“ ir „beviltiškas atvejis“. Sėdėjau sulankstomoje kėdėje ir tyrinėjau tų diagramų atskleidžiamą vaizdą: neįgalios, kliedinčios mergaitės atvaizdą, pasmerktos, jei liks gyva, visą gyvenimą vilkėti popierinius chalatus ir gulėti ligoninės lovose. Tas atvaizdas – ne visai tikslus. Aš nekliedžiu ir nesu neįgali. Nors tose diagramose buvo numatyta, kad netrukus mirsiu, kiek žinau, aš tebesu gyva. Nebeoperuoju mažulyčių keksiukų, nebegnaibau jų į nykstamai mažus gabalėlius ir nebekramsnoju tarsi išprotėjęs triušis. Nebepašoku nuo kėdės, vos pabaigusi valgyti, ir nelekiu į vonią. Gyvenu name, o ne ligoninėje. Sugebu normaliai gyventi ir nesvarbu, ar ryte man pasirodė, kad užpakalis stebuklingai išsipūtė per naktį. Taip buvo ne visuomet. Buvo laikai, kada negalėdavau išlipti iš lovos, kūnas atsisakydavo net atsisėsti, nes raumenys jau maitinosi savo pačių mase. Buvo laikai, kada meluo14
I š š va i st y ta s g y v e n i m a s
davau neužsikirsdama, nes man buvo daug svarbiau naikinti save, o ne pripažinti, kad turiu problemą, jau nekalbant apie tai, kad galėčiau priimti kieno nors pagalbą. Popieriaus krūvos, kurias kilnojau ir tempiau prie stalų viso miesto medicinos dokumentų saugyklose, kartais svėrė daugiau už patį juose komentuojamą Atvejį. Dabar laikai kitokie. Be abejonės, sergu valgymo sutrikimu. Mudu su juo gyvename apimti nejaukios abipusio priešiškumo būsenos. Man atrodo, kad tai kur kas geriau nei tada, kai mudu dalijomės lova, smegenimis, kūnu, o mano savivertės jausmas priklausė tik nuo sugebėjimo badauti. Tai keista lygtis ir gerokai per plačiai paplitęs įsitikinimas, kad tavo vertė eksponentiškai išauga, tau vis labiau nykstant. Nesiruošiu čia lieti apmaudo ir pasakoti, kaip klaikiai gyvenau, koks blogas buvo mano tėtis ir kokia bloga motina, ir kaip kažkoks vaikėzas trečioje klasėje mane vadino Storule, – nieko panašaus nenutiko. Neketinu nesustodama kartoti, kad valgymo sutrikimai yra „susiję su kontrole“, nes visi jau tai girdėjome. Tai bereikšmė frazė, ji supaprastinta, kategoriška, tai tik būdas mintyse tvarkingai sugrūsti žmones į karantiną ir pasakyti: štai. Ir viskas. Taip, valgymo sutrikimai „susiję“ su kontrole, bet ir su istorija, filosofija, visuomene, asmeninėmis keistenybėmis, šeimos tragedijomis, autoerotiniais jausmais, mitais, veidrodžiais, meile ir mirtimi, sadomazochizmu, žurnalais ir religija, individo klupinėjimu po vis keistesnį pasaulį užrištomis akimis. Iš tikrųjų reikia klausti, ne ar valgymo sutrikimai yra „neurotiški“ ir rodo gedimą galvoje (net man būtų sunku racionaliai pagrįsti, kam reikia mirtinai nusibadauti arba, prisivalgius visokių gėrybių, jas išvemti), bet verčiau – kodėl; kas sukėlė šį gedimą, kas spustelėjo jungiklį ir kodėl mūsų tiek daug? Kodėl taip lengva tai pasirinkti? Kodėl dabar? Gal dėl kokio toksino ore? Gal koks gamtos pokštas privertė moteris stoti į kovą su savo pačių kūnais taip tulžingai, kaip 15
M a rya H o r n b ach e r
niekad, ir taip staiga, be priežasties? Individas egzistuoja ne už visuomenės ribų. Visa tai sukėlė tam tikros priežastys, ir jos slypi ne vien galvose. Ši knyga – nei bulvarinio laikraščio pasakėlė apie paslaptingą ligą, nei liudijimas apie stebuklingą išgijimą. Tai tiesiog pasakojimas, kaip viena moteris nukeliavo į tamsesniąją realybės pusę ir kaip nutarė parsirasti atgal. Taip, kaip ji nusprendė pati. Mano metodas – tai kultūrinė erezija. Privalėjau ištarti: valgysiu, ką noriu, ir atrodysiu, kaip noriu, juoksiuos taip garsiai, kaip man patinka, naudosiu ne tą šakutę ir nulaižysiu peilį. Teko išmokti keistų ir skanių pamokų, kokių turėtų išmokti ir daugelis kitų moterų: kaip mylėti savo žingsnių dunksėjimą, ką reiškia svoris, laikysena ir užimama erdvė, kaip mylėti maištingus savo kūno troškimus, kaip tas kūnas reaguoja į prisilietimą, kaip suvokti, kad esu daugiau nei vien smegenys, pritvirtintos prie kaulų krūvos. Turiu ignoruoti kultūrinę kakofoniją, ištisą dieną traukiančią: per daug, per daug, per daug. Kaip rašo Abra Fortuna Černik (Abra Fortune Chernik): „Pats radikaliausias mano politinis poelgis – kai priaugau svorio ir ištraukiau galvą iš klozeto.“2 Parašiau šią knygą, nes manau, kad kai kurie žmonės atpažins joje save (nesvarbu, ar jie serga valgymo sutrikimais, ar ne), ir galbūt naiviai tikiuosi, kad jie panorės keisti savo elgesį, kreiptis pagalbos, jeigu jos reikia, ir susimąstys, kad jų kūnai priimtini tokie, kokie yra, o jų pačių nėra nei per mažai, nei per daug. Parašiau ją, nes nesutinku su daugeliu paplitusių teiginių apie valgymo sutrikimus ir norėjau kyštelėti savo trigrašį, kad ir kiek jis vertas. Parašiau, nes žmonės valgymo sutrikimus dažnai nuvertina, manydami, kad taip pasireiškia tuštybė, nesubrendimas, beprotybė. Tam tikra 2
„The Body Politic“ iš Listen Up: Voices from the Next Feminist Generation, red. Barbara Findlen, p. 75–84. Nuostabiai parašytas, nepaprastai įžvalgus esė apie autorės valgymo sutrikimą. 16
I š š va i st y ta s g y v e n i m a s
prasme taip ir yra. Bet kartu tai yra priklausomybės liga. Tai reakcija, tegul ir iškreipta, į kultūrą, šeimą ir save. Parašiau, nes noriu išsklaidyti du paplitusius vienas kitam prieštaraujančius mitus apie valgymo sutrikimus: kad tai nereikšminga problema, kuriai išspręsti užtenka šiek tiek terapijos, nedidelės piliulės ir dar patapšnoti per galvą, nes tai tik „etapas“, kurį tik „mergaitės“ turi pereiti (pažįstu vieną merginą, kuriai psichiatras pasakė, kad jos bulimija tėra „normalaus paauglės vystymosi“ dalis), ir priešingai, kad jie turbūt ir yra tikroji beprotybė, kad taip nutinka tik „tokiems žmonėms“, kurių smegenys neišgydomai pažeistos, kad „tokie žmonės“ yra beviltiškai „nesveiki“. Valgymo sutrikimas paprastai nėra vien brendimo etapas, ir jis nebūtinai rodo beprotybę. Sutinku, kad tai gali varyti iš proto, ir ne tik valgymo sutrikimu sergančio žmogaus artimuosius, bet ir patį ligonį. Elementariausiu lygmeniu tai yra didžiausių prieštaravimų pluoštas – galios troškimas, nuplėšiantis visas galias. Stiprybės apraiška, atimanti visą stiprybę. Troškimas įrodyti, kad tau nieko nereikia, kad neturi žmogiškojo alkio, atsigręžiantis pats prieš save, kol pavirsta deginančiu paties alkio poreikiu. Tai bandymas atrasti tapatybę, tačiau galiausiai jis atima bet kokį savęs suvokimą, išskyrus apgailėtiną ligonio tapatybę. Tai groteskiškas pasityčiojimas iš kultūrinių grožio standartų, tačiau galų gale labiausiai tyčiojiesi iš savęs. Tai protestas prieš kultūroje moterims taikomus stereotipus, dėl kurio pasirodai silpniausia, daugiausia reikalaujanti, pati neurotiškiausia moteris iš visų. Tau atrodo, kad būtent šis dalykas tave saugo, padeda išgyventi ir susivaldyti, bet galiausiai, žinoma, paaiškėja, kad viskas yra atvirkščiai. Dėl šių prieštaravimų žmogus ima skilti pusiau. Kūnas ir protas atskyla vienas nuo kito, ir kaip tik tada valgymo sutrikimas gali suvešėti, būtent toje tyloje, apgaubiančioje tokią painiavą, valgymo sutrikimas ima pūliuoti ir tarpti. 17
M a rya H o r n b ach e r
Daugeliu prasmių valgymo sutrikimas yra gana logiškas vienos kultūrinės idėjos tęsinys. Nors žmogaus, sergančio valgymo sutrikimu, asmenybės vaidmuo yra didžiulis (daugelis esame ekstremalūs, itin konkuruojantys, neįtikėtinai savikritiški, motyvuoti perfekcionistai, linkę į kraštutinumus) ir nors tokio žmogaus šeimos vaidmuo itin svarbus, nes šeima – tai aplinka, kurioje valgymo sutrikimas gali augti tarsi gėlė šiltnamyje, vis dėlto manau, kad kultūrinė aplinka yra ne mažiau, jei ne labiau kalta, kad valgymo sutrikimai tiesiog išpopuliarėjo. Man prieš akis buvo didžiulis savidestrukcijos būdų pasirinkimas, nesuskaičiuojama daugybė būdų nukreipti savo motyvaciją, perfekcionizmą, ambicijas ir per kraštus besiveržiantį smarkumą, o į kultūrą, kuri man pasirodė turinti itin daug problemų, galėjau sureaguoti milijonu būdų. Tačiau pasirinkau ne kurį nors iš jų. Pasirinkau valgymo sutrikimą. Negaliu negalvoti, kad jei būčiau gyvenusi kultūroje, kurioje „lieknumas“ nėra taip keistai prilyginamas nuodėmių neturėjimui, galbūt būčiau radusi, kaip siekti tos nekaltumo būsenos kitais būdais, kurie gal nebūtų taip stipriai sužaloję mano kūno ir taip radikaliai iškreipę mano savęs suvokimo. Nežinau visų atsakymų. Tiesą sakant, turiu vos kelis. Šioje knygoje iškelsiu daugiau klausimų, nei galiu pati atsakyti. Galiu pateikti tik savo požiūrį ir savo, kaip sergančios valgymo sutrikimu, patirtį. Ši patirtis nėra neįprasta. Sirgau sunkiau už kai kuriuos, bet lengviau už kitus. Mano valgymo sutrikimas nei atsirado dėl egzotiškų priežasčių, nei baigėsi religiniu atsivertimu. Nesu retenybė, o mano gyvenimas – ne ypač kurioziškas. Dėl to man ir neramu – kad mano gyvenimas toks įprastas. Taip neturėtų būti. Niekam nelinkėčiau tokios kelionės po tviskantį, kreivais veidrodžiais nukabinėtą juoko kambario pragarą. Niekam nelinkėčiau ir karčios pabaigos – to etapo, kurio sirgdami niekaip negalėjome numatyti: sužaloto kūno, nuolatinių pagundų, suvokimo, kad nesugebėjome 18
I š š va i st y ta s g y v e n i m a s
tapti patys savimi, suvokimo, kaip mums buvo ir tebėra baisu ir kad dabar teks viską pradėti nuo pradžių, kad ir kokia stipri ta baimė. Manau, kad žmonės, vos pradėję klimpti į valgymo sutrikimą, o gal netgi jo apimti, nesuvokia, jog tokio dalyko neįmanoma tiesiog išmesti iš galvos. Didžiąją daugumą žmonių, susirgusių valgymo sutrikimu, tai persekios visą likusį gyvenimą. Įmanoma pakeisti elgesį, nuomonę apie save ir savo kūną, išmokti kitų būdų, kaip ištverti šiame pasaulyje. Galima sužinoti, kaip aš sužinojau, kad verčiau būti žmogumi, o ne plona žmogaus išnara. Įmanoma pasveikti. Bet neįmanoma užmiršti. Padaryčiau viską, kad užkirsčiau žmonėms kelią į ten, kur aš buvau. Bet tesugalvojau tik parašyti šią knygą. Na ir kas, kad atitinku stereotipą: mergina, baltaodė, jauna, iš vidurinės klasės. Juk negaliu pasakoti už mus visus. Rašau tai, nes protestuoju prieš homogenizaciją, didžiosios dalies literatūros apie valgymo sutrikimus tendenciją daryti išvadas apie visumą, sprendžiant iš vienos dalies, sprendžiant iš vieno žmogaus – apie visą grupę. Aš – ne gydytoja, ne profesorė, ne ekspertė ir ne žinovė. Aš – rašytoja. Neturiu koledžo diplomo ir nesu baigusi mokyklos. Dirbu tiriamąjį darbą. Skaitau. Kalbu su žmonėmis. Stebiu aplinką. Mąstau. Šių kvalifikacijų nepakanka. Galiausiai mano vienintelė kvalifikacija yra štai kas: aš tai išgyvenu. Jei jums su manimi nuobodu, tai ir viskas. Jei kalbu šiurkščiai, tai gal iš dalies todėl, kad man ši tema sunki, o aš taip rimtai stengiuosi ją suprasti, kiek tik sugebu; bet greičiau todėl, kad esu jaunas, neįvaldęs savo atseit meno ar amato, o gal ir talento man trūksta... Turbūt arčiau esmės būtų gabalas kūno, išrautas su šaknimis. — Džeimsas Eidžis ( James Agee) 19
M a rya H o r n b ach e r
20