Zmoniu zoologijos sodas

탑moni킬 zoologijos sodas De sm ond M or r i s

žmonių zoologijos sodas Desmond Morris

Iš anglų kalbos vertė Visvaldas Legkauskas

Vilnius

UDK 572 Mo-211

Versta iš: Desmond Moris The Human Zoo Vintage Books, London, 1994

© Desmond Morris, 1969 First Published as The Human Zoo by Jonathan Cape, an imprint of The Random House Group Ltd © Vertimas į lietuvių kalbą, Visvaldas Legkauskas, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02335-6

Turinys Pratarmė ...................................................................................................9

I

Gentys ir supergentys .......................................................11

II

Statusas ir superstatusas ...............................................41

III

Seksas ir superseksas ............................................................79

IV

Savi ir svetimi ...............................................................................124

v Teisingas ir klaidingas imprintingas ...........156

VI

Stimuliacijos reguliavimas ........................................182

VII

Vaikiškas suaugusysis ..........................................................226 Skyrių nuorodos .................................................................................249 Literatūros sąrašas ...........................................................................252 Padėkos ......................................................................................................255

Pratarmė Kai šiuolaikinio gyvenimo našta tampa sunki, išvargęs miesto gyventojas šį knibždantį pasaulį dažnai pavadina betono džiunglėmis.

Tai spalvingas tankiai apgyvendintos miesto bendruomenės gyvenimo apibūdinimas, tačiau jis itin netikslus – tai gali patvirtinti kiekvienas, tyrinėjęs tikras džiungles.

Esant normalioms sąlygoms, savo įprastuose arealuose gyvenantys laukiniai gyvūnai savęs nežaloja, nesimasturbuoja, nepuola savo palikuonių, jiems neatsiranda skrandžio opų, jie netampa fetišistais, nekenčia nuo nutukimo, nesukuria homoseksualių porų ir nežudo. Savaime suprantama, kad tarp miesto gyventojų visų šių dalykų pasitaiko. Taigi, ar tai yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir kitų gyvūnų rūšių? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip. Tačiau tas žvilgsnis apgaulingas. Esant tam tikroms sąlygoms, būtent kai gyvena nenatūralioje nelaisvės aplinkoje, kiti gyvūnai taip pat visa tai daro. Zoologijos sode narve uždarytas gyvūnas demonstruoja visas šias anomalijas, apie kurias taip puikiai žinome iš savo draugų žmonių. Taigi, miestas nėra betono džiunglės, tai žmonių zoologijos sodas.

Lyginti turime ne miesto gyventoją su laukiniu gyvūnu, bet miesto gyventoją su nelaisvėje gyvenančiu gyvūnu. Šiuolaikinis žmogus nebegyvena tomis sąlygomis, kurios yra natūralios jo rūšiai.

Uždarytas ne zoologijos sodo kolekcijos rinkėjo, o savo paties proto jėgos, jis gyvena didžiuliame neramiame žvėryne, kur jį lydi nuolatinis pavojus palūžti dėl įtampos.

Nors ir yra sunkumų, tačiau nauda didžiulė. Tarsi gigantiškas tėvas, zoologijos sodo pasaulis saugo savo gyventojus: teikia maistą, gėrimą ir pastogę, užtikrina higieną ir sveikatos priežiūrą. Paprasčiausios išgyvenimo problemos yra sumažintos iki minimumo. Yra laisvo laiko. Kaip šis laikas naudojamas ne žmonių zoologijos sode, žinoma, labai priklauso nuo rūšies. Kai kurie gyvūnai ramiai ilsisi ir snaudžia saulėkaitoje; kitiems darosi vis sunkiau susitaikyti su ilgalaikiu nieko Ž m onių zoologijos soda s

9

neveikimu. Jei esate žmonių zoologijos sodo gyventojas, jūs neišvengiamai priklausote šiai antrajai kategorijai. Kadangi turite kūrybiškas, tyrinėti linkusias smegenis, jūs negalėsite ilsėtis labai ilgai. Jūs imsitės vis sudėtingesnės veiklos. Tyrinėsite, organizuosite, kursite ir, galų gale, panirsite į dar uždaresnį zoologijos sodo pasaulį. Kiekviena nauja painiava jus vis labiau atitolins nuo natūralaus gentinio būvio – to būvio, kuriame jūsų protėviai gyveno milijonus metų. Šiuolaikinio žmogaus istorija yra jo pastangų įveikti šios sunkios pažangos pasekmes istorija. Vaizdas painus ir trikdantis – iš dalies dėl to, kad šioje istorijoje turime du vaidmenis, tuo pat metu esame ir žiūrovai, ir dalyviai. Galbūt pasidarys aiškiau, jei į tai pažvelgsime zoologo akimis – būtent tai aš pabandysiu padaryti tolesniuose puslapiuose. Daugeliu atvejų specialiai parinkau Vakarų skaitytojams pažįstamus pavyzdžius. Tačiau tai nereiškia, jog ketinu daryti išvadas tik apie vakarietiškas kultūras. Priešingai, visi požymiai rodo, kad pagrindiniai principai vienodai tinka miestų gyventojams visame pasaulyje.

Jei atrodo, kad aš sakau „Grįžkite, jūs einate katastrofos link“, leiskite užtikrinti, kad to nedarau. Savo nepaliaujamos socialinės pažangos metu šlovingai išlaisvinome savo didžiausius potraukius kurti ir ieškoti. Jie yra neatskiriami nuo mūsų biologinio paveldo.

Juose nėra nieko dirbtinio ar nenatūralaus. Jie mums teikia didelės jėgos ir didelio silpnumo. Aš bandau parodyti, kad kaina, kurią mums tenka mokėti už mėgavimąsi jais, vis didėja, be to, sugalvojame vis išradingesnių būdų tai kainai sumokėti, nesvarbu, kad ir kokia didelė ji būtų. Kaina visą laiką didėja, žaidimas tampa vis rizikingesnis, aukos – vis labiau stulbinamos, o tempas – vis labiau gniaužiantis kvapą. Tačiau, nors ir pavojingas, tai įdomiausias žaidimas, kokį pasaulis kada nors yra matęs. Būtų kvaila siūlyti, kad kas nors sušvilptų ir jį sustabdytų. Vis dėlto yra kitokių būdų žaisti šį žaidimą ir, supratus tikrąją žaidėjų prigimtį, turėtų būti įmanoma žaidimą padaryti dar malonesnį nedarant jo pavojingesnio ir – galiausiai – katastrofiško visai rūšiai.

I Gentys ir supergentys

Įsivaizduokite dvidešimties mylių ilgio ir dvidešimties mylių pločio teritoriją. Tebūnie tai laukinis kraštas, kuriame gyvena didelių ir mažų gyvūnų. Dabar įsivaizduokite nedidelę šešiasdešimties žmonių grupę, įsirengusią stovyklą šios teritorijos viduryje. Pabandykite pamatyti save, sėdintį čia kaip šios mažutės genties narį, o gamtovaizdis – jūsų gamtovaizdis – plyti aplink, kiek tik akys mato. Niekas, be jūsų genties, šios didžiulės erdvės nenaudoja. Tai išimtinė jūsų namų sritis, jūsų genties medžioklės plotai. Kaskart jūsų grupės vyrai išsiruošia ieškoti grobio. Moterys renka vaisius ir uogas. Vaikai triukšmingai žaidžia aplink stovyklą mėgdžiodami savo tėvų medžioklės būdus. Jei gentis klesti ir auga, tuomet nuo jos atskils grupė, kuri išvyks kolonizuoti naujos teritorijos. Pamažu rūšis paplis. Įsivaizduokite dvidešimties mylių ilgio ir dvidešimties mylių pločio civilizuotą žemės plotą, pilną mašinų ir pastatų. Dabar įsivaizduokite nedidelę šešių milijonų žmonių grupę, įsirengusią stovyklą šios teritorijos viduryje. Pabandykite pamatyti save, sėdintį čia, o visur aplink, toliau, nei akys užmato, plyti didžiulis sudėtingas miestas.

Dabar palyginkite šiuos du paveikslus. Kiekvienam pirmame paveiksle esančiam žmogui tenka po šimtą tūkstančių Ž m onių zoologijos soda s

11

antrame paveiksle esančiųjų. Plotas lieka tas pats. Evoliuciškai šis dramatiškas pokytis įvyko beveik akimirksniu – praėjo tik keli tūkstančiai metų, kol buvo pereita iš pirmo paveikslo į antrą. Atrodo, kad gyvūnas žmogus prie šios nepaprastos naujos būklės prisitaikė puikiai, tačiau jis neturėjo laiko pasikeisti biologiškai, evoliucionuoti į naują, genetiškai civilizuotą rūšį. Šis civilizavimo procesas įvyko tik mokantis ir esant tam tikroms sąlygoms. Biologiškai žmogus vis dar yra paprastas gentinis gyvūnas, pavaizduotas pirmame paveiksle. Jis taip gyveno ne kelis amžius, o milijoną sunkių metų. Per tą laikotarpį jis nepakito biologiškai. Jis įspūdingai evoliucionavo. Spaudimas išlikti buvo didžiulis ir tai formavo žmogų.

Per pastaruosius kelis tūkstančius metų, miesto metų, sugrūstų civilizuoto žmogaus metų, įvyko tiek daug, kad mums sunku suvokti, jog žmogaus istorijoje šis laikotarpis yra ne daugiau kaip minutė. Šis laikotarpis mums toks pažįstamas, kad mes miglotai vaizduojamės, jog į jį atėjome pamažu ir dėl to esame biologiškai visiškai pasirengę įveikti visus naujus socialinius pavojus. Jei save priversime apie tai pagalvoti šaltai ir objektyviai, turėsime pripažinti, kad taip nėra. Taip atrodo tik dėl mūsų neįtikėtino lankstumo, išradingo gebėjimo prisitaikyti. Paprastas genties medžiotojas kaip išgalėdamas stengiasi dėvėti savo naujuosius apdarus lengvai ir išdidžiai. Tačiau tai sudėtingi, nepatogūs drabužiai ir jis vis dėl jų klupinėja. Prieš pradėdami nagrinėti, kaip jis klumpa ir dažnai praranda pusiausvyrą, pirmiausia turime pažiūrėti, kaip jis sugebėjo sukurpti šią nuostabią mantiją, vadinamą civilizacija.

Pradėsime mažindami temperatūrą tol, kol grįšime į ledynmečio gniaužtus, tarkime, prieš dvidešimt tūkstančių metų.

12

De sm ond M or ris

Mūsų ankstyviesiems protėviams medžiotojams jau buvo pavykę išplisti po didžiąją dalį Senojo Pasaulio ir jie netrukus per Rytų Aziją nukeliaus iki Naujojo Pasaulio. Toks pritrenkiantis išplitimas reiškė, kad jų paprastas medžiotojų gyvenimo būdas buvo daugiau nei lygiavertis jų mėsėdžiams konkurentams. Tai nestebina, jei prisiminsime, kad ledynmečiu gyvenusių mūsų protėvių smegenys jau buvo tokios pat didelės ir išsivysčiusios, kaip mūsų. Mūsų skeletai nelabai skiriasi. Šiuolaikinis žmogus jau buvo susiformavęs fiziškai. Tiesą sakant, jei laiko mašina būtų įmanoma atnešti ledynmečio medžiotojo naujagimį į jūsų namus, kur jį augintumėte kaip savo, vargu ar kas nors pastebėtų apgaulę.

Europoje klimatas buvo atšiaurus, tačiau mūsų protėviai puikiai prisitaikė. Panaudodami paprasčiausius būdus jie sugebėdavo užmušti didžiulius gyvūnus. Laimei, jie mums paliko savo medžioklės įgūdžių liudijimų – ne tik atsitiktinėse liekanose, kurias nukrapštome nuo jų urvų grindų, bet ir stulbinamuose piešiniuose, nupieštuose ant sienų. Pavaizduoti gauruoti mamutai, kailiu apaugę raganosiai, bizonai ir elniai neleidžia abejoti buvusiu klimatu. Šiandien išlindus iš urvo tamsos ir žengus į saulės išdegintus laukus sunku įsivaizduoti, kad čia galėtų gyventi tokie tankiai kailiuoti padarai. Tų laikų ir šių dienų temperatūrų kontrastas itin ryškus.

Baigiantis paskutiniam apledėjimui, ledas pradėjo trauktis į šiaurę penkiasdešimties jardų per metus greičiu ir šaltųjų platumų gyvūnai patraukė kartu su juo. Šaltos tundros gamtovaizdį pakeitė vešlūs miškai. Maždaug prieš dešimt tūkstančių metų didysis ledynmetis baigėsi ir prasidėjo nauja žmogaus raidos epocha. Ž m onių zoologijos soda s

13

Proveržis įvyko ten, kur susijungia Afrika, Azija ir Europa.

Ten, Viduržemio jūros rytiniame krašte, įvyko nedidelis žmogaus maitinimosi įpročių pokytis, kuris vėliau pakeitė visą žmogaus raidą. Pokytis buvo gana nedidelis ir paprastas, tačiau jo poveikis – milžiniškas. Šiandien jį suvokiame kaip savaime suprantamą: mes jį vadiname ūkininkavimu.

Anksčiau visos žmonių gentys savo pilvus pripildydavo vienu iš dviejų būdų: vyrai medžiojo gyvūnus maistui, o moterys maistui rinko augalus. Racionas būdavo suderinamas pasidalinant dviejų tipų laimikį. Beveik visi suaugę genties nariai buvo maisto ieškotojai. Saugoma maisto buvo palyginti mažai.

Jie tiesiog išeidavo ir pasiimdavo, ką norėdavo ir kada norėdavo.

Tai buvo ne taip pavojinga, kaip atrodo, nes mūsų rūšies populiacija visame pasaulyje buvo labai nedidelė, palyginti su didžiuliais skaičiais šiandien.

Nors šiems ankstyviesiems medžiotojams ir rinkėjams labai sekėsi ir jie išplito po didelius Žemės rutulio plotus, jų gentiniai dariniai išliko maži ir paprasti. Per šimtus tūkstančių žmogaus evoliucijos metų prie medžiotojų gyvenimo būdo žmonės prisitaikė vis geriau – tiek fiziškai, tiek protiškai, tiek struktūriškai, tiek savo elgesiu. Naujasis žingsnis, kurį jie žengė, žingsnis ūkininkavimo ir maisto gamybos link, juos nubloškė per netikėtą slenkstį ir taip staiga sviedė į nepažįstamą socialinės egzistencijos formą, kad nebuvo laiko išugdyti tam reikalingų naujų, genetiškai kontroliuojamų savybių. Nuo šiol jų gebėjimas adaptuotis, elgesio lankstumas, gebėjimas mokytis ir prisitaikyti naujais ir sudėtingesniais būdais bus nuolat išbandomas. Iki urbanizacijos ir gyvenimo mieste painiavos beliko tik vienas žingsnis.

14

De sm ond M or ris

Laimei, ilgai mokydamiesi medžioti žmonės tapo išradingesni ir susiformavo savitarpio pagalbos sistema. Žinoma, kaip ir jų protėviai beždžionės, žmonės medžiotojai vis dar buvo iš prigimties linkę konkuruoti ir atkaklūs, tačiau jų konkurentiškumą priverstinai sutramdė stiprėjanti būtinybė bendradarbiauti.

Tai buvo vienintelė viltis tikėtis sėkmės konkuruojant su seniai pripažintais, profesionaliais aštrianagiais mėsėdžių pasaulio žudikais, tokiais kaip didžiosios katės. Kartu su intelektu ir smalsaujančia prigimtimi, žmonės medžiotojai išugdė gebėjimą bendradarbiauti ir šis derinys pasirodė esąs efektyvus ir mirtinas. Jie greitai mokėsi, gerai atsimindavo ir gerai mokėjo sujungti atskirus anksčiau išmoktus elementus naujiems uždaviniams spręsti.

Anksčiau įtemptuose medžioklės žygiuose ši savybė jiems buvo naudinga, o dabar arčiau namų, stovint ant naujo ir gerokai sudėtingesnio socialinio gyvenimo slenksčio, ji tapo būtina.

Aplink Viduržemio jūros rytinį kraštą plytinčios žemės buvo dviejų gyvybiškai svarbių augalų – laukinių kviečių ir laukinių miežių – natūralūs arealai. Šiame regione taip pat buvo laukinių ožkų, laukinių avių, laukinių galvijų ir laukinių kiaulių. Šioje teritorijoje įsikūrę medžiotojai ir rinkėjai jau buvo prisijaukinę šunį, tačiau jis buvo labiau palydovas medžioklėje ir sargas, o ne tiesioginis maisto šaltinis. Tikrasis ūkininkavimas suklestėjo pradėjus auginti du augalus – kviečius ir miežius. Netrukus buvo prijaukinti gyvuliai – pirmiausia ožkos ir avys, o šiek tiek vėliau – galvijai ir kiaulės. Labiausiai tikėtina, kad gyvulius pirmiausia priviliojo auginami pasėliai, jie atėjo paėsti ir pasiliko tam, kad juos veistų ir valgytų pačius.

Neatsitiktinis dalykas ir tai, kad medžiotojai ir rinkėjai rado auginti tinkamų laukinių augalų ir kituose dviejuose Žemės Ž m onių zoologijos soda s

15

regionuose (Pietų Azijoje ir Centrinėje Amerikoje), kuriuose vėliau užgimė savarankiškos senosios civilizacijos. Azijoje jie atrado ryžius, o Amerikoje – kukurūzus. Šiems vėlyvojo akmens amžiaus augintojams taip gerai sekėsi, kad tais laikais sukultūrinti augalai ir prijaukinti gyvūnai iki pat šių dienų visiems stambiems ūkiams išliko pagrindinis maisto šaltinis. Didžioji naujoji ūkininkavimo pažanga buvo mechaninė, o ne biologinė. Tai, kas iš pradžių tebuvo tik ankstyvojo ūkininkavimo likučiai, vėliau darys tikrai sukrečiantį poveikį mūsų rūšiai. Žiūrint atgal, tai lengva paaiškinti. Kol nebuvo ūkininkavimo, kiekvienas, kas norėjo valgyti, turėjo prisidėti prie maisto gavimo. Dalyvavo beveik visa gentis. Tačiau kai prognozuojantys protai, kurie anksčiau planuodavo ir kurdavo medžioklės manevrus, nukreipė savo dėmesį į augalų auginimo, žemės drėkinimo ir sugautų gyvulių veisimo problemas, buvo pasiekta dviejų dalykų. Žmonėms taip puikiai sekėsi, kad jie pirmą kartą sukūrė ne tik nuolatinį maisto šaltinį, bet ir reguliarų bei patikimą perteklių. Šio pertekliaus sukūrimas buvo raktas, kuris vėliau atrakins vartus į civilizacijos kūrimą. Pagaliau žmonių gentis galėjo išlaikyti daugiau narių, nei jų reikėjo maistui parūpinti.

Gentis galėjo ne tik augti, bet ir išlaisvinti kai kuriuos savo narius kitoms užduotims atlikti – ne trumpalaikėms veikloms, priderinamoms prie maisto paieškų prioriteto, tačiau visą žmogaus dieną užimančioms veikloms, kurios galėjo savarankiškai klestėti. Prasidėjo specializacijos amžius.

Iš šių mažų daigelių išaugo pirmosios gyvenvietės.

Sakiau, kad tai lengva paaiškinti, tačiau visa tai reiškia, kad mums žiūrint atgal nėra sunku pastebėti svarbiausią veiksnį, 16

De sm ond M or ris

nulėmusį kitą didelį žingsnį žmonijos istorijoje. Žinoma, tai nereiškia, kad anuo metu tą žingsnį buvo lengva žengti. Žmogus medžiotojas arba žmogus rinkėjas buvo nuostabus gyvūnas, pilnas nepanaudoto potencialo ir gebėjimų. Tai, kad mes šiandien esame čia, yra tikras to įrodymas. Tačiau žmogus vystėsi kaip gentinis medžiotojas, o ne kaip kantrus, sėslus ūkininkas. Tiesa ir tai, kad jis turėjo įžvalgų protą, pajėgų planuoti medžioklę ir suprasti aplinkoje vykstančius sezoninius pokyčius. Tam, kad būtų geras ūkininkas, jis turėjo išplėsti savo toliaregystę už bet kokio ankstesnio patyrimo ribų. Medžioklės taktika turėjo transformuotis į ūkininkavimo strategiją. Tai pasiekęs, jis turėjo mąstyti dar toliau, kad galėtų kovoti su tais sudėtingais socialiniais procesais, kurie sekė jo naujai pasiektą gerovę kaimams tampant miesteliais.

Kalbant apie „miestų revoliuciją“ tai svarbu suprasti. Ši frazė sukuria įspūdį, kad miesteliai ir miestai pradėjo kurtis visur, žaibiškai skubant įspūdingo naujo socialinio gyvenimo link. Tačiau taip nebuvo. Senasis gyvenimo būdas nyko sunkiai ir lėtai.

Tiesą sakant, daugelyje pasaulio vietų jis tebeegzistuoja ir šiandien. Daugybė dabar egzistuojančių kultūrų vis dar ūkininkauja beveik neolito laikais, o kai kuriuose regionuose, tokiuose kaip Kalahario dykuma, Šiaurės Australija ir Arktis, vis dar galėtume rasti paleolito tipo medžiotojų ar rinkėjų bendruomenių.

Pirmieji urbanistiniai dariniai, pirmieji miesteliai ir miestai radosi ne kaip staigus priešistorinės visuomenės odos bėrimas, bet kaip smulkūs, izoliuoti taškai. Kai kuriose Pietvakarių Azijos vietose miestai atsirado kaip dramatiškos išimtys iš bendros taisyklės. Pagal šiuolaikinius standartus jie buvo labai maži ir šis modelis plito lėtai, labai lėtai. Kiekvienas rėmėsi itin lokalizuota Ž m onių zoologijos soda s

17

organizacija, glaudžiai susijusia ir pririšta prie apylinkėse esančios dirbamos žemės.

Iš pradžių tarp urbanistinių centrų prekybos ar bendravimo buvo mažai. Tai bus kitas didelis žingsnis pirmyn ir jam prireikė laiko. Akivaizdu, kad psichologinis barjeras, trukdęs žengti tokį žingsnį, buvo vietinio tapatumo praradimas. Tai buvo ne tiek „galvą praradusi gentis“, kiek žmogaus galva, nesutinkanti atsisakyti genties. Rūšis vystėsi kaip gentinis gyvūnas, o svarbiausia genties savybė yra ta, kad gentis veikia remdamasi vietiniais, tarpasmeniniais santykiais. Šio pamatinio socialinio modelio, tokio būdingo senovės žmogaus gyvenimui, atsisakymas reiškė ėjimą prieš srovę. Tačiau efektyviai surenkami ir transportuojami grūdai tapo nenugalima pokyčius skatinančia jėga. Plėtojantis žemės ūkiui miesto elitas išsilaisvino nuo gamybos darbų ir galėjo savo protus sutelkti į kitas, naujesnes problemas. Taigi, anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėjo atsirasti urbanistinis tinklas – hierarchiškai organizuotos jungtys tarp greta esančių miestelių ir miestų.

Seniausias žinomas miestas iškilo prieš 8 000 metų prie Jericho, tačiau pirma tikrai urbanistinė civilizacija išsivystė toliau į rytus, už Sirijos dykumos, Šumere. Prieš maždaug 5 000–6 000 metų ten gimė pirmoji imperija, o atsiradus raštui iš priešistorės buvo pašalintas priešdėlis prieš-. Bendradarbiavimas tarp miestų didėjo, lyderiai tapo administratoriais, nusistovėjo profesijos, vystėsi metalo apdirbimas ir transportas, buvo prijaukinti nešuliniai gyvuliai (ne maistui skirti gyvuliai) ir iškilo monumentalioji architektūra.

Pagal mūsų standartus šumerų miestai buvo maži – gyventojų skaičius juose svyravo nuo 7 000 iki ne daugiau kaip 20 000.

18

De sm ond M or ris

Vis dėlto mūsų paprastasis gentainis jau buvo nuėjęs ilgą kelią.

Jis tapo piliečiu, supergentainiu. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad supergentyje jis nebepažinojo kiekvieno savo bendruomenės nario asmeniškai. Būtent šis pokytis – perėjimas nuo įasmenintos visuomenės prie beasmenės – ateinančiais tūkstantmečiais gyvūnui žmogui sukels didžiausią agoniją. Mes, kaip rūšis, biologiškai nebuvome pasiruošę bendrauti su nepažįstamų žmonių, apsimetančių mūsų genties nariais, mase. Mums teko išmokti tai daryti, tačiau tai nebuvo lengva. Kaip matysime vėliau, ir šiandien mes vis dar tai darome pačiais įvairiausiais paslėptais būdais ir kai kuriais ne itin paslėptais. Žmogaus socialiniam gyvenimui dirbtinai persikėlus į supergentinį lygį prireikė sudėtingesnių kontrolės formų išsipūtusioms bendruomenėms valdyti. Už supergentinio gyvenimo būdo teikiamą didžiulę materialinę naudą teko mokėti disciplina. Egipte, Graikijoje, Romoje ir kitur aplink Viduržemio jūrą susikūrusiose senovės civilizacijose šalia klestinčių technologijų ir menų vis stipresnė ir sudėtingesnė tapo administracija ir teisė.

Tai buvo lėtas procesas. Šių civilizacijų likučių, kuriais šiandien žavimės, didingumas verčia mus manyti, kad jos turėjo didžiules populiacijas, tačiau taip nebuvo. Supergentys gausėjo pamažu. Net 600 metų prieš mūsų erą pačiame didžiausiame mieste, Babilone, gyveno ne daugiau kaip 80 000 žmonių. Klasikiniuose Atėnuose gyveno tik 20 000 piliečių ir tik ketvirtadalis jų priklausė tikrajam miesto elitui. Visa miesto valstybės populiacija, įskaitant užsienio pirklius, vergus, kaimo ir miesto gyventojus, greičiausiai siekė ne daugiau kaip 70 000–100 000.

Palyginkime, tai šiek tiek mažiau, nei gyvena šiuolaikiniuose universitetiniuose miesteliuose, tokiuose kaip Oksfordas arba Ž m onių zoologijos soda s

19

Kembridžas. Žinoma, su didžiosiomis šių dienų metropolijomis net negalima lygintis: šiandien daugiau kaip šimtas jų turi milijoną viršijantį gyventojų skaičių, o didžiausiose gyvena daugiau kaip dešimt milijonų. Pačiuose šiandienos Atėnuose gyvena ne mažiau kaip 1 850 000 žmonių.

Norėdami gyventi vis prabangiau senųjų miestų valstybių gyventojai nebegalėjo kliautis vien tik vietine gamyba. Jie turėjo padidinti savo atsargas vienu iš dviejų būdų: prekiaudami arba kariaudami. Romos gyventojai naudojo abu šiuos būdus, tačiau akcentavo karybą ir administraciniu ir kariniu požiūriu ją vykdė taip efektyviai, kad pajėgė sukurti didžiausią miestą, kokį pasaulis kada nors buvo matęs. Šio miesto gyventojų skaičius artėjo prie pusės milijono, buvo sukurtas modelis, kuris plačiai aidėjo vėlesniais amžiais. Šiuos aidus girdime ir šiandien matydami ne tik sunkų intelektinį organizatorių, manipuliatorių ir kūrybinių talentų triūsą, bet ir vis tingesnį, pojūčių besivaikantį miesto elitą, kurio prisiveisė tiek, kad jie gali greitai ir sukrečiančiai surūgti, todėl būtina bet kokia kaina palaikyti jų pasitenkinimą. Rafinuotas Romos imperijos miestietis – tai šių dienų supergentainio prototipas.

Plėtojantis mūsų miesto istorijai, senovės Romoje pasiekėme lygmenį, kai žmonių bendruomenė tapo tokia didelė ir gyveno taip tankiai, kad zoologijos požiūriu jau pasiekė šiuolaikinį būvį. Žinoma, vėlesniais amžiais istorija darėsi sudėtingesnė, tačiau iš esmės tai buvo ta pati istorija. Minios tapo tirštesnės, elitas tapo elitiškesnis, technologijos – techniškesnės. Gyvenimo mieste frustracija ir stresas didėjo. Supergenčių susirėmimai tapo kruvinesni. Žmonių buvo per daug ir tai reiškė, kad buvo atliekamų žmonių, tokių, kuriuos buvo galima eikvoti. Pasimetę minioje, 20

De sm ond M or ris

santykiai tarp žmonių tapo ne tokie asmeniški, o žmogaus nežmoniškumas kitam žmogui išaugo iki siaubingų mastų. Jau minėjau, kad beasmenis santykis biologiniu požiūriu nėra žmogiškas, todėl tai nestebina. Stebina tai, kad išsipūtusios supergentys išvis išliko; dar daugiau – išliko puikiai. Šito neturėtume priimti tiesiog dėl to, kad štai sėdime dabar dvidešimtajame amžiuje, tuo turėtume stebėtis. Tai nuostabus mūsų rūšies neįtikėtino išradingumo, atkaklumo ir lankstumo įrodymas. Kaipgi mums tai pavyko? Visa, ką mes, kaip gyvūnai, turėjome, buvo per ilgą medžioklės patirtį išsivysčiusių biologinių savybių rinkinys. Atsakymas tikriausiai ir yra šios savybės ir tai, kaip mes sugebėjome jas išnaudoti ir jomis manipuliuoti jų tiek neiškraipydami, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Mums reikia panagrinėti tai atidžiau.

Turint galvoje mūsų beždžionišką kilmę, įdomių užuominų gali pateikti išlikusių beždžionių rūšių socialinė organizacija. Galingi, dominuojantys, visą grupę valdantys individai yra paplitęs fenomenas tarp aukštesniųjų primatų. Silpnesni grupės nariai prisiima pavaldžius vaidmenis. Jie nebėga į brūzgynus ir savo grupės nekuria. Skaičius suteikia jėgos ir saugumo. Kai skaičius tampa per didelis, tuomet, žinoma, susidarys ir atskils nauja frakcija, tačiau atskiros izoliuotos beždžionės yra anomalija. Grupės kartu juda ir visuomet laikosi kartu. Ši ištikimybė nėra tik lyderių – dominuojančių patinų – primestos tironijos rezultatas. Kad ir kokie būtų despotai, jie atlieka ir kitą, globėjų ir saugotojų, vaidmenį. Jei grupei kyla išorinis pavojus, pavyzdžiui, ją užpuola alkanas plėšrūnas, būtent lyderis aktyviausiai ją gina.

Kilus išoriniam iššūkiui, stipriausi patinai turi pamiršti vidines tarpusavio rietenas ir susivienyti jam įveikti. Tačiau kitais atvejais aktyvus bendradarbiavimas grupės viduje yra minimalus. Ž m onių zoologijos soda s

21

Grįžkime prie gyvūno žmogaus. Matome, kad ši paprasčiausia sistema – socialinis bendradarbiavimas išorėje ir socialinė konkurencija viduje – taikytina ir mums, nors mūsų ankstyvieji protėviai buvo priversti kiek pakoreguoti pusiausvyrą.

Tam, kad jų milžiniškos pastangos iš vaisiaėdžių tapti medžiotojais būtų vaisingos, reikėjo daug didesnio ir aktyvesnio vidinio bendradarbiavimo. Išorinis pasaulis atsiradusiam naujajam medžiotojui ne tik keldavo laikiną paniką, bet ir beveik nuolatinį iššūkį. Dėl to įvyko žmogaus elgesio pokytis savitarpio pagalbos, dalinimosi ir išteklių sujungimo link. Tai nereiškia, kad ankstyvieji žmonės pradėjo judėti kaip vienas, kaip žuvų guotas; gyvenimas tam buvo per sudėtingas. Konkurencija ir lyderystė išliko – tai padėjo užtikrinti postūmį ir sumažinti neryžtingumą, tačiau galimybės pasireikšti despotiškai valdžiai buvo smarkiai apribotos. Buvo pasiekta subtili pusiausvyra ir, kaip jau matėme, ji pasirodė esanti nepaprastai sėkminga, leidusi ankstyviesiems medžiotojams pasinaudojant visiškai minimalia technologija pasklisti beveik po visą Žemės paviršių.

Kas atsitiko tai pusiausvyrai, kai mažutės gentys išsikerojo iki didžiulių supergenčių? Gentyje dingus tiesioginiam asmeniniam bendravimui, konkurencijos ir bendradarbiavimo švytuoklė pradėjo pavojingai švytuoti ir nuo to laiko ji visą laiką svyruoja ir daro žalą. Kadangi supergenčių žemesnio rango nariai tampa beasmenėmis miniomis, įnirtingiausi švytuoklės mostai buvo dominavimo ir konkurencijos pusėn. Miestuose gyvenančios peraugusios grupės greitai ir nuolat tapdavo perdėtų tironijos, despotizmo ir diktatūros formų aukomis. Supergentys iškėlė superlyderius, besinaudojančius tokia valdžia, palyginti su kuria senieji beždžionių pasaulio tironai atrodo tikrai švelnūs.

22

De sm ond M or ris

Šios supergentys taip pat lyg vergus sukūrė superpavaldinius, kentusius daug šiurpesnę priespaudą nei ta, kurią kada nors yra patyrusios net ant pačio žemiausio hierarchijos laiptelio esančios beždžionės.

Norint taip valdyti supergentį, reikėjo daugiau nei paprasto despoto. Jei jis norėjo biologinę švytuoklę išlaikyti nustumtą taip toli į vieną pusę, netgi panaudojant mirtinas naujas technologijas – ginklus, kalėjimus, kankinimus – plataus pavergimo sąlygoms jėga išlaikyti, jam reikėjo daugybės sekėjų. Tai tapo įmanoma, nes sekėjai, kaip ir lyderis, užsikrėtė supergentinio būvio beasmeniškumu. Savo bendradarbiauti linkusią sąžinę jie iš dalies nuramino supergenties viduje kurdami pogrupius arba pseudogentis. Kiekvienas individas sukūrė seno, biologinio tipo asmeninius santykius su nedidele, genties dydžio draugų ar kolegų grupe. Tos grupės viduje jis galėjo patenkinti savo svarbiausius abipusės pagalbos ir dalinimosi poreikius. Tuomet į kitus pogrupius, pavyzdžiui, į vergų klasę, buvo galima patogiai žiūrėti kaip į svetimus žmones, kurių ginti jam nereikia. Taip gimė dvigubas socialinis standartas. Šių naujų perskyrų klastinga jėga ta, kad jos netgi sudarė galimybę asmeniniuose santykiuose elgtis neasmeniškai. Nors pavaldinys – vergas, tarnas ar baudžiauninkas – gali būti šeimininkui asmeniškai pažįstamas, tai, kad jis buvo gražiai perkeltas į kitą socialinę kategoriją, reiškė, jog su juo galima elgtis taip pat blogai kaip su beveide minia.

Teigti, kad valdžia gadina, teisinga tik iš dalies. Taip pat efektyviai gali sugadinti ir kraštutinis pavergimas. Biosocialinei švytuoklei skriejant nuo aktyvaus bendradarbiavimo link tironijos, visa visuomenė sugenda. Ji gali pasiekti didelių materialinių laimėjimų. Ji gali perkilnoti 4 883 000 tonų akmenų piramidei Ž m onių zoologijos soda s

23

pastatyti. Tačiau dėl jos deformuotos socialinės struktūros jos dienos suskaičiuotos. Viešpatauti galima tik tam tikru intensyvumu, tam tikrą laiką ir tam tikram skaičiui žmonių, tačiau netgi karštoje supergenties atmosferoje yra ribos. Jei pasiekusi tą ribą biosocialinė švytuoklė švelniai krypteli atgal pusiausvyros taško link, galima manyti, kad visuomenei pasisekė. Jei – kas yra labiau tikėtina – švytuoklė audringai skraido pirmyn ir atgal, kraujo tekės tiek, kiek mūsų primityvūs medžiotojai protėviai niekuomet nebūtų galėję įsivaizduoti.

Tai, kad žmogaus potraukis bendradarbiauti pasireiškia taip stipriai ir taip dažnai, yra civilizuoto gyvenimo stebuklas.

Tiek daug veiksnių trukdo šiam potraukiui pasireikšti, tačiau jis vis tiek iškyla. Norėtume manyti, kad tai intelektualaus altruizmo pergalė prieš gyvuliškas silpnybes, lyg etika ir moralė būtų koks nors šiuolaikinis išradimas. Jei tai tikrai būtų tiesa, vargu ar šiandien mes būtume čia, kad galėtume ją paskelbti. Jei savyje nebūtume turėję pagrindinio biologinio potraukio bendradarbiauti su kitais žmonėmis, niekada nebūtume išlikę kaip rūšis.

Jei mūsų medžiotojai protėviai tikrai būtų buvę nuožmūs, godūs tironai, pilni gimtosios nuodėmės, žmogaus sėkmės istorija būtų jau seniai pasibaigusi. Vienintelė priežastis, kodėl mes visuomet savyje viena ar kita forma nešiojamės gimtosios nuodėmės doktriną, yra ta, kad dirbtinės gyvenimo supergentyje sąlygos nuolat slopina mūsų biologinį altruizmą ir jam reikia visos įmanomos pagalbos. Žinau, kad yra autoritetų, kurie aršiai nesutiks su tuo, ką aš ką tik parašiau. Jie mano, kad žmonės yra natūraliai linkę būti silpni, godūs ir blogi, todėl jiems turi būti primesti griežti kontrolės kodeksai, kurie turėtų paversti juos stipriais, maloniais ir 24

De sm ond M or ris

gerais. Tačiau išjuokdami „kilnaus laukinio“ sampratą jie supainioja reikalą. Jie nurodo, kad neišprusimas ar prietaringumas nėra kilnu, ir čia jie teisūs. Tačiau tai tik dalis tiesos. Kita dalis yra susijusi su ankstyvojo medžiotojo elgesiu su savo draugais. Čia viskas turėjo būti kitaip. Tam, kad ankstyvosios žmonių grupės galėtų išgyventi savo pavojingoje aplinkoje, jų nariams turėjo būti būdinga atjauta, gerumas, savitarpio pagalba, pamatinis potraukis bendradarbiauti genties viduje. Tik gentims išsiplėtus iki beasmenių supergenčių ankstyvasis elgesio modelis ėmė patirti spaudimą ir trikti. Tik tuomet tam, kad būtų grąžinta pusiausvyra, buvo sukurti dirbtiniai įstatymai ir kodeksai. Jei jų įgyvendinimas būtų atitikęs naujųjų iššūkių mastą, viskas būtų buvę gerai, tačiau ankstyvųjų civilizacijų žmonės buvo šios subtilios pusiausvyros paieškų naujokai. Jiems nuolat nepavykdavo ir tai turėdavo mirtinų pasekmių. Dabar esame labiau patyrę, tačiau sistema niekada nebuvo iki galo ištobulinta, nes, supergentims toliau augant, problema kilo iš naujo.

Leiskite tai pasakyti kitaip. Dažnai sakoma, kad „įstatymai draudžia žmonėms daryti tik tai, ką daryti juos skatina instinktai“. Iš to galima daryti išvadą, kad jei yra įstatymų, draudžiančių vogti, žudyti ir prievartauti, gyvūnas žmogus iš prigimties turėtų būti vagis, žudikas ir prievartautojas. Ar tikrai tai tinkamas žmogaus, kaip socialinės biologinės rūšies, apibūdinimas?

Tai nelabai tinka besiformuojančios gentinės rūšies zoologiniam paveikslui. Tačiau, deja, tai tinka supergenties paveikslui.

Geras pavyzdys yra bene labiausiai paplitęs nusikaltimas – vagystė. Kentėdamas nuo savo dirbtino socialinio būvio stresų ir įtampų, supergenties narys patiria spaudimą. Dauguma šios supergenties narių jam yra svetimi, su jais nesieja joks asmeninis, Ž m onių zoologijos soda s

25

gentinis ryšys. Tipiškas vagis nevagia iš savo draugų. Jis nelaužo seno, biologinio genties elgesio kodekso. Savo galvoje auką jis iškelia už savo genties ribų. Siekiant tai neutralizuoti sukuriamas supergentinis įstatymas. Derėtų prisiminti, kad kartais kalbame apie vagių garbę ir kriminalinio pasaulio elgesio kodeksą. Tai pabrėžia faktą, kad į nusikaltėlius žiūrime kaip į žmones, priklausančius supergenties viduje esančiai atskirai ir išsiskiriančiai pseudogenčiai. Beje, įdomu atkreipti dėmesį, kaip elgiamės su nusikaltėliu, – mes jį uždarome į izoliuotą nusikaltėlių bendruomenę. Tai gana neblogai veikia kaip trumpalaikis sprendimas, tačiau ilgalaikis poveikis toks, kad tai sustiprina, o ne susilpnina pseudogenties savimonę ir padeda kaliniui išplėsti socialinius kontaktus pseudogentyje.

Nagrinėdami mintį „įstatymai draudžia žmonėms daryti tik tai, ką daryti juos skatina instinktai“, galime ją performuluoti taip: „įstatymai draudžia žmonėms daryti tik tai, ką juos verčia daryti dirbtinės civilizacijos sąlygos“. Taip įstatymą galime suprasti kaip pusiausvyros atkūrimo priemonę, kuri neutralizuoja supergentinės egzistencijos sukeliamus iškraipymus ir padeda nenatūraliomis sąlygomis išlaikyti žmonių rūšiai natūralias elgesio formas.

Tačiau tai pernelyg supaprastintas apibūdinimas. Pagal jį galime numanyti, kad lyderiai, įstatymų kūrėjai, yra tobuli. Žinoma, tironai ir despotai gali primesti žiaurius ir nepagrįstus įstatymus, kurie žmonių elgesį ribos labiau, nei tai būtų pateisinama vyraujančiomis supergentinėmis sąlygomis. Silpni lyderiai gali sukurti teisės sistemą, kuri yra pernelyg silpna, kad išlaikytų perpildytą visuomenę kartu. Einant bet kuria iš šių krypčių įvyks kultūrinė katastrofa arba nuosmukis.

26

De sm ond M or ris

Yra ir kitų taisyklių, kurios su mano dėstoma pozicija turi mažai bendro, išskyrus tai, kad padeda išlaikyti visuomenę kartu. Tai vadinamosios išskirtinumo taisyklės, kurios padeda vienai kultūrai išryškinti savo skirtingumą nuo kitos. Jos didina visuomenės susitelkimą suteikdamos jai unikalų tapatumą.

Teismuose šios taisyklės vaidina nedidelį vaidmenį. Jos labiau susijusios su religija ir socialiniais papročiais. Tokių taisyklių funkcija yra sustiprinti iliuziją, kad žmogus priklauso vieningai genčiai, o ne gausiai ir pakrikai supergenčiai. Tais atvejais, kai šios taisyklės kritikuojamos dėl to, kad atrodo subjektyvios ar beprasmės, atsakoma, kad jos yra tradicinės ir jų turi būti laikomasi nekvestionuojant. Geriau jau jų nekvestionuoti, nes pačios savaime jos yra subjektyvios ir dažnai beprasmės. Taisyklių vertė ta, kad jų laikosi visi bendruomenės nariai. Joms slopstant, šiek tiek silpnėja ir bendruomenės vieningumas. Tai gali būti įvairios taisyklės: sudėtingos socialinių ceremonijų procedūros, tokios kaip vestuvės, laidotuvės, iškilmės, paradai, šventės ir pan.; socialinio etiketo, manierų ir protokolo subtilybės; nerašytos socialinio kostiumo, uniformų, puošmenų demonstravimo taisyklės. Šias temas išsamiai studijavo etnologai ir kultūros antropologai, jie žavėjosi didžiule jų įvairove. Žinoma, šie elgesio modeliai atlieka būtent įvairovės, vienos kultūros diferenciacijos nuo kitos, užtikrinimo funkciją. Tačiau besižavėdami jų skirtingumu, negalime nepastebėti jų esminių panašumų. Įvairių kultūrų papročių ir kostiumų detalės gali stulbinamai skirtis, tačiau atlieka tą pačią pagrindinę funkciją ir turi tas pačias pagrindines formas. Jei sudarytume vienos konkrečios kultūros visų socialinių papročių sąrašą, beveik visose kitose kultūrose rastume ekvivalentiškų papročių. Skirsis tik detalės ir jos skirsis taip smarkiai, Ž m onių zoologijos soda s

27

kad kartais nustelbs tą faktą, jog kalbame apie tą patį pagrindinį socialinį modelį.

Pavyzdžiui: vienose kultūrose gedint dėvimi juodi drabužiai, kitose kultūrose visiškai priešingai – gedulo drabužiai yra balti. Be to, jei pažvelgsite plačiau, rasite ir dar kitų kultūrų, kuriose naudojamos tamsiai mėlynos arba pilkos, arba geltonos, arba natūralios rudos spalvos medžiagos. Užaugus kultūroje, kur nuo ankstyvos vaikystės viena šių spalvų, tarkime, juoda, buvo glaudžiai siejama su mirtimi ir gedulu, mintis, kad šiame kontekste galima dėvėti tokias spalvas kaip geltona ar mėlyna, būtų pritrenkianti. Taigi, sužinojus, kad kitose vietose yra dėvimi šių spalvų gedulo drabužiai, jūsų nuoširdi reakcija yra nusistebėjimas, kaip tai skiriasi nuo jums įprastų papročių. Čia slypi spąstai, kuriuos puikiai paspendžia kultūrinė izoliacija. Dramatiško spalvų skirtumo paviršutiniškas pastebėjimas nustelbia esminį faktą, kad visoms kultūroms būdingas gedulo „demonstravimas“ ir visose jose dėvimi gedulo drabužiai smarkiai skiriasi nuo ne gedulo drabužių.

Analogiškai Ispanijoje besilankantis anglas nustemba pamatęs, kaip ankstyvą vakarą miestelių ir kaimų viešąsias erdves užplūsta žmonės, atrodo, be tikslo vaikštinėjantys pirmyn ir atgal. Pirma jo mintis, kad tai yra ne jam geriau pažįstamo kokteilių vakarėlio kultūrinis ekvivalentas, o kažkoks keistas vietinis paprotys. Esminis socialinis modelis ir čia yra toks pats, tačiau detalės skiriasi.

Panašių pavyzdžių galima pateikti beveik apie visas bendruomeninės veiklos formas. Iš esmės, kuo socialesnė proga, tuo jos detalės skirtingose kultūrose įvairesnės ir tuo keistesnis iš pirmo žvilgsnio atrodo kitų kultūrų atstovų elgesys. Būtent di28

De sm ond M or ris

džiausiomis socialinėmis progomis, tokiomis kaip karūnavimas, valstybinės laidotuvės, pokyliai, banketai, nepriklausomybės šventės, titulo suteikimas, didieji sporto renginiai, kariniai paradai, festivaliai ir pobūviai sode (ar panašūs renginiai), išskirtinumo taisyklės vaidina stipriausią vaidmenį. Dažnai jos skiriasi daugybe smulkių detalių, kiekvienai kurių skiriamas skrupulingas dėmesys, lyg nuo to priklausytų dalyvių gyvenimas. Žinoma, nuo jų priklauso socialinis gyvenimas, nes tik savo elgesiu viešose vietose žmonės gali sustiprinti ir palaikyti savo socialinę savimonę ir priklausymo kultūrinei grupei išgyvenimą, o kuo didesnė proga, tuo intensyvesni šie išgyvenimai.

Būtent to kartais nepastebi ar nepakankamai tą įvertina sėkės lydimi revoliucionieriai. Nusikratydami senos, nekenčiamos galios struktūros, jie priversti kartu su ja nušluoti ir daugumą senų ceremonijų. Nors šios ritualinės procedūros gali būti niekaip tiesiogiai nesusijusios su nuversta galios sistema, jos per daug stipriai ją primena ir turi išnykti. Jos gali būti pakeistos keliais paskubomis improvizuotais spektakliais, tačiau ritualus sunku sukurti per dieną. Įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad ankstyvoji krikščionybės sėkmė iš dalies buvo susijusi su tuo, jog perėmė daugelį pagoniškų ceremonijų ir – tinkamai užmaskavusi – įtraukė jas į savo šventes. Pasibaigus revoliucijos jauduliui ir suirutei, daugelis buvusių revoliucionierių pajunta paslėptą nepasitenkinimą dėl socialinių progų ir iškilmingumo praradimo.

Revoliucijų lyderiams reikėtų tai numatyti. Jų sekėjai nori nutraukti ne socialinės savimonės grandines, o tam tikros socialinės savimonės grandines. Kai tik šių bus atsikratyta, jiems prireiks naujų, ir abstraktus „laisvės“ jausmas greitai pradės kelti nepasitenkinimą. Tokie yra išskirtinumo taisyklių reikalavimai. Ž m onių zoologijos soda s

29

30

De sm ond M or ris