Trise valtimi (neskaitant suns) by UAB Leidykla VAGA

Jerome K. Jerome

Trise valtimi (neskaitant šuns) Iš anglų kalbos vertė Elena Kuosaitė-Jašinskienė

vilnius 2013

UDK 821.111-31 Je-111

Penktoji laida Viršelio dailininkas Zigmas Butautis

Jerome K. Jerome Three Men in a Boat To Say Nothing of the Dog! Penguin Books, London a. o., 1994

pratarmė Pagrindinį šios knygos grožį sudaro ne tiek jos literatūrinis stilius ar joje esančios gausios ir naudingos žinios, kiek paprastumas ir tikroviškumas. Jos puslapiuose užfiksuoti tikrai atsitikę įvykiai. Man beliko juos tik nuspalvinti, nepridedant jokių pašalinių smulkmenų. Džordžas, Haris ir Monmorensis nėra kokie nors poetiniai idealai, o būtybės iš kūno ir kraujo, – ypač Džordžas, kuris sveria apie dvylika stonų1. Kai kurie veikalai galbūt pranoks protingomis mintimis ir geresniu žmogaus prigimties pažinimu, kai kurios knygos nukonkuruos manąją originalumu ir dydžiu, bet nieko dar nebuvo sukurta, kas būtų taip beviltiškai ir nepataisomai tikra. Šis privalumas labiau negu kiti, kaip man atrodo, pakels mano knygos vertę rimto skaitytojo akyse ir suteiks daugiau svorio tiems pamokymams, kurių joje galima rasti. Londonas, 1889 m. rugpjūtis Stona – svorio matas, apie 6,35 kg.

pirmas skyrius Trys invalidai. Džordžo ir Hario kančios. Šimto septynių mirtinų ligų auka. Naudingi receptai. Kaip išgydyti vaikų kepenų negalavimus. Nusprendžiame, jog esame persidirbę ir mums reikia pailsėti. Gal savaitę pakeliauti banguojančia jūra? Džordžas siūlo upę. Monmorensis prieštarauja. Dauguma balsų – trys prieš vieną – priimamas pirmasis pasiūlymas.

Mes buvome keturiese: Džordžas, Viljamas Samiuelis Haris, aš ir Monmorensis. Sėdėjome mano kambaryje, rūkėme ir šnekėjome, kokie mes netikę – netikę, žinoma, medicinos požiūriu. Visi jautėmės labai nusivarę ir dėl to gerokai jaudinomės. Haris sakė, kad jam kartais užeiną tokie nežmoniški svaigulio priepuoliai, jog jis beveik nebežinąs, ką darąs. Džordžas sakė, kad ir jam užeiną svaigulio priepuoliai ir jis taip pat beveik nežinąs, ką darąs. O man kepenys sutrikusios. Aš žinojau, kad mano kepenys sutrikusios, nes ką tik perskaičiau 6

reklamuojamų patentuotų piliulių prospektą, kuriame smulkiai aprašyti visi simptomai, iš kurių žmogus gali pažinti, kad jo kepenys sutrikusios. Aš turėjau visus tuos simptomus. Neįtikėtinas dalykas, bet kai tik skaitau skelbimą apie kokius nors patentuotus vaistus, noromis nenoromis padarau išvadą, jog aš kaip tik sergu ta liga, apie kurią ten kalbama, ir, be to, pačia pavojingiausia forma. Diagnozė kiekvienu atveju tiksliai atitinka mano savijautą. Prisimenu, vieną dieną nuėjau į Britų muziejų pasiskaityti, kaip gydytis nuo kažkokio menko negalavimo, kuriuo susirgau, – berods, šienligės. Gavau knygą ir viską apie jį perskaičiau, o paskui ėmiau atsainiai vartyti lapus ir nerūpestingai skaitinėti apie visokiausias ligas. Neprisimenu, kokia buvo ta pirmoji negalia, į kurią įnikau, – tik žinau, kad kažkokia baisi, niokojanti rykštė – bet, nespėjęs peržvelgti nė pusės „preliminarių simptomų“, įsitikinau, kad ši liga jau visiškai mane suėmė. Valandėlę sėdėjau, sustingęs iš siaubo, o paskui, apimtas nevilties, vėl abejingai pradėjau vartyti puslapius. Užkliuvau už vidurių šiltinės, perskaičiau simptomus ir pamačiau, kad sergu vidurių šiltine, sergu jau gal ištisus mėnesius, nieko nenujausdamas. Panorau sužinoti, kuo dar sergu. Atverčiau šv. Vito šokį ir įsitikinau, kad ir šia liga sergu. Susidomėjęs savo sveikatos būkle, nusprendžiau ištirti ją iš pagrindų ir pradėjau skaityti knygą pagal abėcėlę. Paskaičiau apie drugį ir sužinojau, kad neseniai juo susirgau, o aštriausias periodas prasidės maždaug po poros savaičių. Su palengvėjimu konstatavau, jog Braito liga sergu labai švelnia forma ir dėl jos dar galiu išgyventi ilgus metus. Cholera sergu labai rimtai, 7

o difteritas, matyt, įgimtas. Aš sąžiningai prasikamavau per visas dvidešimt šešias abėcėlės raides ir padariau išvadą, kad vienintelė liga, kuria nesergu – kelio sąnario uždegimas. Iš pradžių šiek tiek dėl to įsižeidžiau – man tatai pasirodė lyg ir pažeminimas. Kodėl aš nesergu kelio sąnario uždegimu? Kam ši nelemta išimtis? Tačiau po valandėlės nugalėjo ne tokie godūs jausmai. Pagalvojęs, kad sergu visomis kitomis medicinai žinomomis ligomis, aš pasidariau nebe toks savanaudiškas ir nutariau, jog galiu apsieiti ir be kelio sąnario uždegimo. Pasirodo, kad podagra pačia pikčiausia forma prigriebė mane visiškai be mano žinios, o palinkimą užkrečiamoms ligoms jau turėjau nuo vaikystės. Tai buvo paskutinė liga, taigi nutariau, kad niekuo daugiau nesergu. Sėdėjau ir mąsčiau. Galvojau apie tai, koks įdomus reiškinys esu medicinos požiūriu, koks lobis auditorijai! Studentams nereikėtų „vaikščioti po ligonines“, jeigu jie turėtų mane. Aš esu ištisa ligoninė. Jiems užtektų tik apeiti aplink mane, o paskui pasiimti diplomą. Po to man kilo klausimas, kiek aš dar gyvensiu. Bandžiau ištirti save. Pasitikrinau pulsą. Iš pradžių visai jo neužčiuopiau. Bet staiga jis pradėjo tvinksėti. Išsitraukiau laikrodį ir ėmiau skaičiuoti. Suskaičiavau šimtą keturiasdešimt septynis per minutę. Bandžiau pajusti širdį. Niekaip nejutau širdies – ji nustojo plakusi. Vėliau man teko pripažinti, kad ji visą laiką buvo savo vietoje ir plakė, bet kodėl aš jos tada nejutau, – nesuprantu. Patapšnojau sau iš priekio nuo tos vietos, kuri vadinama liemeniu, ligi galvos ir net truputį į šonus ir nugarą, bet nieko nejaučiau ir negirdėjau. Bandžiau pasižiūrėti į 8

liežuvį. Iškišau, kiek tik jis lindo, primerkiau vieną akį, o su antrąja apžiūrinėjau. Bet pamačiau tik patį liežuvio galiuką, o iš jo dar tvirčiau įsitikinau, jog sergu skarlatina. Į šią skaityklą aš atėjau laimingas, sveikas žmogus, o išslinkau iškaršęs invalidas. Nuėjau pas savo gydytoją. Jis senas mano draugas ir, kai man atrodo, jog sergu, pačiupinėja pulsą, apžiūri mano liežuvį ir šneka apie orą, – žinoma, visai be reikalo. Taigi maniau padarysiąs jam gera, dabar nueidamas pas jį. „Juk gydytojui svarbiausia – praktika, – pagalvojau. –Tai aš ir nueisiu. O iš manęs jis įgis daugiau praktikos negu iš tūkstančio septynių šimtų paprastų, eilinių pacientų, kurie serga tik viena ar dviem ligomis.“ Taigi nudrožiau tiesiai pas jį. – Na, kuo gi tu skundiesi? – paklausė jis. Aš atsakiau: – Be reikalo tavęs netrukdysiu, mano mielas, pasakodamas, kuo skundžiuosi. Gyvenimas trumpas, ir tu gali numirti, man nepabaigus pasakoti. Aš tau pasakysiu, kuo nesiskundžiu. Neturiu kelio sąnario uždegimo. Kodėl aš neturiu to uždegimo, negaliu pasakyti, bet faktas, kad neturiu. Tačiau visomis kitomis ligomis aš sergu. Ir aš jam papasakojau, kaip viską nustačiau. Tada jis mane atsagstė ir apžiūrėjo nuo galvos iki kojų, nustvėrė už riešo ir bakstelėjo į krūtinę, kai aš visai to nesitikėjau (mano manymu, tiesiog niekšiškas dalykas) ir, be to, stuktelėjo mane galva. Paskui atsisėdo, parašė receptą ir sulankstęs padavė man, o aš, įsikišęs jį į kišenę, išėjau. 9

Aš neišlanksčiau jo. Nunešiau į artimiausią vaistinę ir padaviau. Vaistininkas paskaitė ir grąžino man sakydamas, jog nelaikąs tokių dalykų. Aš tariau: – Ar jūs vaistininkas? Jis atsakė: – Vaistininkas. Jeigu aš būčiau kartu ir universalinė krautuvė, ir šeimyninis pensionas, tai gal ir galėčiau jums padaryti paslaugą. Bet, būdamas tik vaistininkas, aš neįstengsiu padėti. Perskaičiau receptą. Jame buvo parašyta: 1 svaro bifšteksas ir 1 pinta karčiojo alaus kas 6 valandos 1 dešimties mylių pasivaikščiojimas kiekvieną rytą 1 lova lygiai 11 valandą. Ir nekimšk į galvą dalykų, kurių nesupranti. Laikiausi šių nurodymų ir sulaukiau tokių gerų rezultatų, – aš kalbu tik apie save, – jog mano gyvybė buvo išgelbėta ir aš vis dar laikausi. O dabar – grįžkime prie to prospekto apie kepenų piliules: aš, be jokios abejonės, turėjau visus šios ligos simptomus, iš kurių svarbiausias – „visiškas nenoras ką nors dirbti“. Kaip aš dėl to kenčiu, negalima apsakyti žodžiais. Nuo pat ankstyvos vaikystės esu tikras kankinys. Kai buvau vai10

kas, ši liga manęs nė dienos neapleisdavo. Ir niekas nežinojo, kad čia kaltos kepenys. Medicinos mokslas tuomet buvo gerokai atsilikęs, ir visi sakydavo, kad kalta tinginystė. – Ak tu, nepaslankus velniūkšti, – sakydavo jie, – kelkis ir eik dirbti, girdi! Niekas, be abejo, nežinojo, kad aš sergu. Ir niekas neduodavo man piliulių, aš gaudavau tik sprigtu į galvą. Nors ir keista, bet tie sprigtai į galvą dažnai mane pagydydavo – bent laikinai. Žinau, kad vienas toks sprigtas į galvą labiau paveikdavo mano kepenis negu dabar visa dėžutė piliulių, ir aš tučtuojau nedelsdamas nueidavau ir padarydavau, kas reikia. Matote, dažnai taip esti, kad paprastos senoviškos priemonės yra veiksmingesnės negu ištisas vaistinės arsenalas. Taip mes prasėdėjome kokį pusvalandį, plepėdami apie savo ligas. Aš aiškinau Džordžui ir Viljamui Hariui, kaip jaučiuosi atsikėlęs rytą, o Viljamas Haris porino mums, kaip jis jaučiasi eidamas gulti. Džordžas, stovėdamas ant kilimo prie židinio, išraiškingai ir įtikinamai vaizdavo, kaip jis jaučiasi naktį. Džordžas įsivaizduoja, kad jis serga. Bet iš tikrųjų, žinote, nieko panašaus nėra. Šią akimirką į duris pasibeldė ponia Popets, norėdama sužinoti, ar mes nelinkę vakarieniauti. Mes liūdnai vienas kitam nusišypsojome ir pasakėme, kad gal ir neprošal būtų prarijus kokį kąsnelį. Haris dar pridūrė, kad bent truputėlis maisto pilve labai padeda apsisaugoti nuo ligos. Ponia Popets įnešė padėklą, mes prisislinkome prie stalo ir sušveitėme po gabaliuką bifštekso su svogūnais ir rabarbarų pyrago. 11

Aš, matyt, tuo metu buvau labai nusilpęs, nes, prisimenu, maždaug po pusvalandžio visiškai praėjo noras valgyti – man gan nebūdingas dalykas – ir atsisakiau sūrio. Atlikę šią pareigą, mes vėl prisipylėme stiklus, užsirūkėme pypkes ir iš naujo ėmėme šnekėti apie savo sveikatą. Kas iš tikrųjų mums buvo, nė vienas negalėjome pasakyti, tačiau visi buvome įsitikinę, kad ligą – kad ir kokia ji būtų – mums įvarė pervargimas. – Mums reikia pailsėti, – pasakė Haris. – Pailsėti ir visiškai pakeisti aplinką, – tarė Džordžas. – Nuo per didelio smegenų įtempimo nusilpo visa nervų sistema. Jeigu pakeisime vietą ir mums nebereiks įtemptai galvoti, atgausime proto pusiausvyrą. Džordžas turi pusbrolį, kuris policijos protokoluose paprastai figūruoja kaip medicinos studentas, todėl Džordžas visada kalba kaip šeimos gydytojas. Aš pritariau Džordžui ir pasiūliau surasti kokią nuošalią senovinę vietelę toli nuo šėlstančios minios, kad galėtume ištisą saulėtą savaitę svajodami paslampinėti mieguistais kaimo keliukais. Kokį nors beveik užmirštą, laumių paslėptą kampelį nuošaly nuo triukšmingo pasaulio, gūžtą, keistai pakibusią ant Laiko uolų, kur tik iš tolo vos vos tegirdėti devyniolikto šimtmečio bangų mūša. Haris pareiškė, kad, jo manymu, tai nežmoniška nuobodybė. Jis sakė žinąs tokią vietą, kur visi eina miegoti aštuntą valandą, „Referi“2, nors užsimušk, negali gauti, o tabako reikia plumpinti bent dešimt mylių. Laikraščio pavadinimas.

– Ne, – tarė Haris, – jeigu nori poilsio ir permainos, nieko nėra geriau kaip kelionė jūra. Aš griežtai pasipriešinau. Jūra – geras daiktas, jeigu ja gali pakeliauti bent porą mėnesių, bet savaitę – tai jau bjauru. Jūs išplaukiate pirmadienį, širdyje tvirtai įsitikinęs, kad turėsite malonumą. Atsisveikindamas nerūpestingai pamosuojate draugams krante, užsirūkote didžiausią pypkę ir oriai vaikščiojate po denį, tarsi pats būtumėt ir kapitonas Kukas, ir Frensis Dreikas, ir Kristupas Kolumbas. Antradienį pradedate gailėtis, kam išplaukėte. Trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį norite verčiau numirti. Šeštadienį jau galite nuryti truputį sultinio, pasėdėti denyje ir blausiai, saldžiai šypsodamas atsakinėti geraširdžiams žmonėms, besiteiraujantiems apie jūsų savijautą. Sekmadienį jau vėl pradedate vaikščioti ir valgyti stiprų maistą. O pirmadienio rytą, kai jūs su lagaminu ir skėčiu rankoje stovite prie planšyro, pasiruošęs lipti į krantą, plaukiojimas jums pradeda visiškai patikti. Prisimenu, kaip mano svainis kartą išsirengė į trumpą kelionę jūra, norėdamas pataisyti sveikatą. Jis nusipirko bilietą iš Londono į Liverpulį ir atgal, bet kai atvyko į Liverpulį, nieko daugiau nebenorėjo, tik parduoti atgalinį bilietą. Man pasakojo, kad jis siūlė bilietą po visą miestą su didžiule nuolaida ir galiausiai pardavė už aštuoniolika pensų kažkokiam gelta sergančiam jaunuoliui, kuriam gydytojas patarė nuvykti į pajūrį ir pasimankštinti. – Pajūris! – tarė mano svainis, draugiškai sprausdamas jam į saują bilietą. – Na, šito jums užteks visam gyvenimui. 13

O dėl mankštos, tai jūs daugiau prisimankštinsite sėdėdamas laive, negu be perstojo vartydamasis kūlversčiais sausumoje. O jis pats (mano svainis) grįžo atgal traukiniu. Jis pareiškė, kad Šiaurės Vakarų geležinkelis labai naudingas jo sveikatai. Kitas pažįstamas išsirengė pakeliauti savaitę pakrante. Prieš išplaukiant pas jį atėjo bufetininkas ir paklausė, ar jis mokės atskirai už kiekvieną valgį, ar iš anksto atsiskaitys už visą maistą. Bufetininkas siūlė jam pastarąjį atvejį, nes tada daug pigiau kaštuosią. Jis sakė, jog už visą savaitę paskaičiuosiąs du svarus ir penkis šilingus. Pusryčiams būsianti žuvis ir kepta mėsa. Priešpiečiai pirmą valandą iš keturių patiekalų, šeštą valandą pietūs: sriuba, žuvis, užkandžiai, kepsnys, paukštiena, salotos, saldumynai, sūris ir desertas. Dešimtą valandą lengva mėsiška vakarienė. Mano draugas nusprendė pasirinkti maitinimą už du svarus ir penkis šilingus (jis mėgėjas gerai užkirsti); taip ir susitarė. Priešpiečiai buvo vos tik išvykus iš Širneso. Jis nesijautė toks alkanas, kaip tikėjosi, taigi pasitenkino gabaliuku virtos jautienos ir žemuogėmis su grietinėle. Dieną jis daug mąstė ir kartais jam rodėsi, kad jau ištisos savaitės, kai jis nieko daugiau nevalgo, tik virtą jautieną, o kartais – kad ištisus metus gyvena vien tik žemuogėmis su grietinėle. Suvalgyta jautiena ir žemuogės su grietinėle irgi jautėsi nekaip, jos greičiau buvo nepatenkintos. Šeštą valandą jam buvo pranešta, jog pietūs gatavi. Ši žinia nė kiek jo nepradžiugino, bet jis nusprendė, kad reikia atsiimti nors dalį iš tų dviejų svarų ir penkių šilingų, ir, laikydamasis už virvių ir kitų daiktų, nusileido žemyn. Laiptų 14

apačioje jį pasitiko malonus svogūnų ir karšto kumpio kvapas, sumišęs su kepta žuvimi ir daržovėmis. Bufetininkas, riebiai šypsodamas, priėjo prie jo ir tarė: – Ką jums atnešti, sere? – Išneškite mane iš čia, – pasigirdo silpnas atsakymas. Jis buvo tučtuojau užneštas aukštyn, pastatytas pavėjui prie laivo krašto ir paliktas vienas. Kitas keturias dienas jis pragyveno kukliai ir nepriekaištingai, užkrimsdamas tik liesų kapitonų džiūvėsių (aš noriu pasakyti, kad ne kapitonai, o džiūvėsiai buvo liesi) ir gurkštelėdamas sodos vandens. Bet šeštadienį jis pradėjo riesti nosį ir nuėjo išgerti silpnos arbatos su apkepinta duona, o pirmadienį jau gurkė vištienos sultinį. Antradienį jis išlipo į krantą ir, kai laivas tolo nuo prieplaukos, palydėjo jį gailesčio kupinu žvilgsniu. – Štai jis plaukia, – tarė jis. – Plaukia ir nusineša dviejų svarų vertės maistą, kuris priklauso man, bet aš jo nesuvalgiau. Jis sakė, kad jeigu jam būtų leidę pasilikti dar vieną dieną, tikriausiai būtų atsigriebęs. Todėl aš ir šiaušiaus prieš kelionę jūra. Ne dėl savęs – paaiškinau. Man niekada nesti bloga. Bet aš bijojau dėl Džordžo. O Džordžas sakė, kad jam nebūsią bloga ir tokia kelionė net labai patiktų, bet jis patariąs Hariui ir man nė negalvoti apie ją, nes esąs tikras, jog mudu apsirgsime. Haris savo ruožtu pareiškė, kad jam visuomet buvusi paslaptis, kaip žmonės sugebą apsirgti jūros liga (jo manymu, jie tai darą tyčia, apsimetę). Jis ne kartą norėjęs susirgti, bet niekaip negalėjęs. 15

Tada Haris papasakojo keletą atsitikimų, kaip jis plaukęs per Lamanšą tokios audros metu, kad keleivius tekę pririšti prie guolių, ir jiedu su kapitonu buvę vienintelės gyvos būtybės laive, kurios nesirgusios jūros liga. Kartais būdavę sveiki jis ir kapitono padėjėjas, bet visuomet – jis ir koks nors kitas žmogus. Jeigu ne jis ir kuris kitas žmogus, tada jis vienas. Įdomus dalykas, bet niekas niekada neserga jūros liga sausumoje. Jūroje galima matyti daugybę, tiesiog pilnus laivus susirgusių žmonių, bet dar niekad neteko sutikti sausumoje žmogaus, žinančio, kas gi ta jūros liga. Kur pasislepia išlipę į krantą tūkstančiai jūroje sunegalavusių keleivių, knibždėte knibždančių kiekviename laive, – paslaptis. Jeigu dauguma žmonių būtų tokie, kaip tas vaikinas, kurį anądien mačiau laive, plaukiančiame į Jarmutą, tai šią mįslę būtų galima lengvai paaiškinti. Prisimenu, laivas ką tik išplaukė iš Sautendo prieplaukos, o vaikinas jau stovėjo pavojingai persilenkęs pro iliuminatorių. Aš priėjau prie jo, bandydamas jį išgelbėti. – Ei, lįskite atgal! – pasakiau, purtydamas jį už peties. – Iškrisite į jūrą. – To tik ir tenoriu! – išgirdau ir buvau priverstas jį palikti. Po trijų savaičių susitikau jį vieno Bato viešbučio kavinėje. Jis pasakojo apie savo kelionę, karštai įtikinėdamas, kaip jam patinkanti jūra. – Geras iš manęs jūrų keliautojas! – sušuko jis, atsakydamas į kažkokio drovaus jaunuolio pavydo kupiną klausimą. – Prisipažinsiu, kad vienąkart man buvo truputį bloga. Tai atsitiko už Horno iškyšulio. Kitą rytą laivas sudužo. 16

Aš pasakiau: – Ar ne jums buvo vieną dieną šiek tiek negera ties Sautendo prieplauka, ir ar ne jūs norėjote būti išmestas į jūrą? – Sautendo prieplauka? – pakartojo jis nustebęs. – Taip, plaukiant į Jarmutą, prieš tris savaites, penktadienį. – Ak, taip, taip, – nušvito jis, – dabar atsimenu. Man tą dieną skaudėjo galvą. Žinote, nuo marinuotų daržovių. Tai pačios bjauriausios daržovės, kokių man teko kada nors ragauti padoriame laive. Ar jūs ragavote? O aš išradau puikią priemonę prieš jūros ligą – siūbuoti pačiam. Reikia atsistoti denio centre ir, laivui kylant ir leidžiantis, taip siūbuoti, kad kūnas visada stovėtų tiesiai. Kai pakyla laivo priekis, jūs pasilenkiate taip, kad denis beveik liečia jūsų nosį. O kai pakyla laivagalis, jūs atsilošiate atgal. Taip galima ištverti valandą, dvi, bet juk neįmanoma linguoti ištisą savaitę. Džordžas tarė: – Plaukim upe prieš srovę. Jis sakė, kad mums reikia gryno oro, mankštos ir ramybės. Nuolat besikeičiąs vietovaizdis visada patrauks mūsų mintis (net ir tas, kurios ateis į galvą Hariui), o po įtempto darbo bus geras apetitas ir saldus miegas. Hario manymu, Džordžui nereikėtų imtis priemonių, norint pasidaryti dar didesniu miegaliumi, nes tai būtų pavojinga. Jis sakė nesuprantąs, kaip Džordžas galįs drūnyti dar ilgiau negu dabar, nes juk para turi tik dvidešimt keturias valandas, ir žiemą, ir vasarą. Jeigu Džordžas iš tikrųjų miegotų dar ilgiau, tai būtų tolygu mirčiai, ir tada jis sutaupytų pinigų ir už maistą, ir už butą. 17

Tačiau Haris pareiškė, kad upė jam „pats tas“. Nežinau, kodėl „pats tas“, bet, matyt, panašiu atveju taip sakyti tinka, o tai jau didelis pliusas Hario naudai. Upė ir man buvo „pats tas“, ir mudu su Hariu pareiškėme, kad Džordžui kilo gera mintis. Mūsų balse skambėjo nustebimas, kad Džordžas pasirodė toks protingas. Vienintelis, kurio nepradžiugino šis pasiūlymas, buvo Monmorensis. To mūsų Monmorensio niekada neviliojo upė. – Bepigu jums, draugužiai, – kalbėjo jis. – O man upė nepatinka. Ką aš ten veiksiu. Vaizdai manęs netraukia, o rūkyti nerūkau. Jeigu aš pamatysiu žiurkę, jūs vis tiek nesustosit, o jei užmigsiu, jūs pradėsit kvailioti valtyje ir ištėkšite mane į upę. Man atrodo, kad šis sumanymas – gryna kvailystė. Tačiau mes buvome trys prieš vieną, ir pasiūlymas tapo priimtas.

antras skyrius Plano aptarimas. Malonumas nakvoti lauke giedromis naktimis. Taip pat – lietingomis naktimis. Surastas kompromisas. Pirmieji Monmorensio įspūdžiai. Jis nuogąstauja, bene būsiąs per geras šiam pasauliui, tačiau šie nuogąstavimai atmetami kaip nepagrįsti. Posėdis atidedamas.

Išsitraukėme žemėlapius ir ėmėme svarstyti planus. Nusprendėme iškeliauti kitą šeštadienį iš Kingstono. Mudu su Hariu nuvyksime tenai rytą ir nuplauksim valtimi iki Certsio, o Džordžas ras mus tenai, nes jis gali važiuoti iš Sičio tik po pietų (Džordžas miega viename banke nuo dešimtos iki keturių kasdien, išskyrus šeštadienius, kai jis pažadinamas ir išprašomas antrą valandą). Ar mes nakvosime lauke, ar viešbučiuose? Mudu su Džordžu buvome linkę nakvoti lauke. Mūsų manymu, šitaip būtų paprasčiau, laisviau, patriarchališkiau. Lėtai blėsta auksinis mirusios saulės prisiminimas šaltų, 19

liūdnų debesų širdyse. Nuščiuvę paukščiai, tarsi susisieloję vaikai, liovėsi giedoję, ir tiktai gailus tetervino šauksmas ir šaižus griežlės krykštavimas drumsčia palaimingą tylą vandens paviršiuje, kur mirštanti diena iškvepia paskutinį atodūsį. Iš tamsaus miško upės pakraščiais tykiai šliaužia vaiduokliška nakties kariuomenė – pilki šešėliai, gainiojantys tebelūkuriuojančius šviesos būrius, – ir tyliai, nematomai praslenka virš linguojančių meldų ir dūsaujančių nendrių. Naktis, sėdėdama niūriame soste, suglaudžia juodus sparnus virš temstančio pasaulio ir ramiai viešpatauja iš savo šmėkliškų rūmų, apšviestų blyškiom žvaigždėm. Mes įstumiame valtį į ramų užutekį, ištempiame palapinę ir išsivirę suvalgome kuklią vakarienę. Paskui prisikemšame ir užsirūkome ilgas pypkes ir pradedame negarsiai, bet linksmai plepėti. Kai pašnekesys nutyla, girdėti, kaip upė, pliuškendama aplink valtį, čiauška keistas senoviškas pasakas ir paslaptis, niūniuoja seną vaikišką dainelę, kurią jinai dainuoja jau tūkstančius metų ir dainuos, kol jos balsas užkims ir pasens. Mes, kurie išmokome mylėti jos besikeičiantį veidą, kurie taip dažnai priglusdavome prie jos švelnios krūtinės, kažkodėl tariamės suprantą šią dainą, nors žodžiais ir negalime išreikšti jos minties. Mes sėdime ant upės kranto, o mėnulis, kuris upę taip pat myli, pasilenkia norėdamas ją broliškai pabučiuoti ir meiliai apkabina sidabrinėmis rankomis. Mes žiūrime, kaip ji vis dainuodama, vis šnabždėdama teka tolyn pas savo valdovą – vandenyną. Pagaliau mūsų balsai nutyla, pypkės užgęsta, 20

mus, paprastus, gana banalius jaunuolius, keista, apima liūdnos ir kartu malonios mintys, ir mes nebenorime ir nebesistengiame kalbėti. Tada nusijuokę nerūpestingai iškratome pelenus iš pypkių ir pasakę „labanakt“ užmiegame po didžiulėmis ramiomis žvaigždėmis, liūliuojami pliuškenančio vandens ir šnarančių meldų, ir sapnuojame, kad žemė ir vėl jauna – jauna ir miela kaip kadaise, kai šimtmečiai rūpesčių ir nerimo dar nebuvo išvagoję raukšlėmis jos puikaus veido, kai vaikų nuodėmės ir kvailystės dar nebuvo pasendinusios jos mylinčios širdies, – miela kaip tomis praėjusiomis dienomis, kai ji, it jauna motina, liūliavo mus, savo vaikus, prie plačios krūtinės, kol išsidažiusios civilizacijos gudrybės išviliojo mus iš jos mylinčio glėbio ir nuodingas ciniškas dirbtinumas privertė mus gėdytis paprasto ankstesnio gyvenimo ir tos paprastos, iškilnios buveinės, kur žmonija gimė prieš tūkstančius metų. Haris tarė: – O kas bus, jeigu pradės lyti? Hario niekaip negalima sujaudinti. Jis visai nepoetiškos prigimties – neturi nenumaldomo troškimo siekti nepasiekiamų dalykų. Haris niekuomet „neverkia nežinia dėl ko“. Jeigu Hario akys paplūsta ašaromis, galima kirsti lažybų, kad jis prisivalgė žalių svogūnų arba padaugino garstyčių ant muštinio. Jeigu jums tektų stovėti naktį pajūryje su Hariu ir jam pasakytumėt: „Klausyk! Ar girdi? Štai ten tikriausiai undinės dainuoja banguojančių marių gelmėse arba liūdnos dvasios gieda raudas išblyškusiems skenduoliams, gulintiems ant jūros dumblių“, – Haris paimtų jus už parankės ir tartų: „Aš 21

žinau, kas tau yra, drauguži. Tu persišaldei. Geriau eime su manim. Aš žinau vieną vietelę čia už kampo, kur galima išgerti gurkšnelį tokio skanaus škotiško viskio, kokio tau dar neteko ragauti, ir tu beregint pasveiksi.“ Haris visada žino vietelę už kampo, kur galima gauti ko nors puikaus išgerti. Aš tikiu, kad susitikęs rojuje (jeigu tik jis iš viso yra), Haris pasveikintų jus šiais žodžiais: – Labai malonu, kad jūs čia, drauguži. Aš radau čia už kampo gerą vietelę, kur galima gauti tikrai pirmos rūšies nektaro. Tačiau tuokart, kalbant apie nakvynę lauke, jo praktiškumas prabilo pačiu laiku. Nakvoti lauke per lietų – nemalonu. Vakaras. Jūs kiaurai peršlapę, valtyje bent per du colius vandens, ir visi daiktai sudrėkę. Jūs surandate krante mažiau balotą vietą, iškeliate ir išvyniojate palapinę ir dviese imate ją statyti. Palapinė permirkusi, sunki, pliaukši vėjyje, drimba ant jūsų, apsivynioja aplink galvą – tiesiog siutina jus. Lietus pila be perstojo. Palapinę sunku ištempti ir giedru oru, o lietui lyjant gal tik Herkulis pajėgtų. Jums atrodo, kad jūsų draugas, užuot padėjęs, tik juokus krečia. Vos tik jūs savo pusę gražiai pritvirtinate, jis timpteli palapinę į save ir viską sugadina. – Ei, ką ten darai? – sušunkate. – O tu ką darai? – atšauna jis. – Paleisk! – Netrauk, viską sugadinai, kvailas asile! – šaukiate. – Ne, ne aš, – klykia jis. – Atleisk savo galą! – Sakau, kad tu viską sugadinai! – riaumojate apgailestaudamas, kad negalite jo pasiekti, ir taip patraukiate virves, 22

kad jo pusėje visi kuoleliai išlaksto. – Tai prakeiktas idiotas! – išgirstate jį murmant panosėje. Po to kažkas pašėlusiai trūkteli, ir nukrinta jūsų kraštas. Jūs numetate plaktuką ir drožiate pasakyti jam, ką manote apie šitokį darbą, o jis savo ruožtu drožia ta pačia kryptimi paaiškinti jums savo nuomonės. Ir taip keikdamiesi jūs einate aplinkui vienas paskui kitą, kol pagaliau palapinė subliūkšta į krūvą, o jūs stovite prie tos krūvos, spoksodami vienas į kitą, ir vienu balsu pasipiktinę sušunkate: – Na, štai! Ar aš tau nesakiau? Tuo tarpu trečiasis besemdamas valtį prisipylė pilną rankovę vandens ir dešimt minučių be perstojo laido liežuvį, nori sužinoti, kokius velnius jūs ten išdarinėjate ir kodėl ta prakeikta palapinė dar nepastatyta. Pagaliau vargais negalais palapinė pastatoma, ir jūs iškraustote daiktus. Laužą įkurti nėra vilties, tad uždegate spiritinę krosnelę ir susispiečiate aplink ją. Pagrindinis vakarienės valgis yra lietaus vanduo. Duonoje – jau du trečdaliai vandens, pyragas su mėsa taip pat gerokai jo prisisunkęs, o uogienė, sviestas, druska ir kava, su juo susimaišę, pavirto į sriubą. Po vakarienės paaiškėja, jog tabakas sudrėkęs ir jo negalima rūkyti. Laimė, kad jūs turite butelį tokio skysčio, kuris pralinksmina ir apsvaigina išgėrus atitinkamą kiekį, ir jūs susidomite gyvenimu bent tiek, kad įsinorite miego. Sapnuojate, kad jums ant krūtinės užsirioglino dramblys ir išsiveržęs vulkanas nutrenkė jus į jūros dugną, o dramblys kuo ramiausiai tebemiega ant krūtinės. Atsibundate, ir šauna į 23

galvą mintis, kad iš tikrųjų atsitiko kažkas baisaus. Pirmiausia jums pasirodo, kad atėjo pasaulio galas, bet paskiau sumojate, kad to negali būti; veikiausiai palapinę bus užpuolę vagys ir žmogžudžiai, arba ji užsidegė, ir šią mintį jūs išreiškiate įprastiniu būdu. Tačiau niekas neskuba į pagalbą, ir jūs tik jaučiate, kad tūkstančiai žmonių jus spardo ir tučtuojau uždusite. Atrodo, kad į bėdą pakliuvo ir dar kai kas. Iš palovio girdėti silpnas vaitojimas. Nusprendęs šiaip ar taip brangiai parduoti savo gyvybę, jūs pradedate žūtbūt atkakliai kovoti – smogiate kairėn ir dešinėn, rankomis ir kojomis, visą laiką nežmoniškai staugdamas. Pagaliau kažkas pasiduoda, ir jūsų galva atsiduria gryname ore. Už dviejų pėdų įžiūrite gumšantį pusplikį niekšą, besikėsinantį jus užmušti, ir nusprendžiate stoti į žūtbūtinę kovą su juo, bet staiga jums pradeda aiškėti, kad tai Džimas. – A, tai tu? – sako jis, tą pačią akimirką jus pažindamas. – Taip, – atsakote, trindamas akis. – Kas atsitiko? – Matyt, sugriuvo prakeiktoji palapinė, – sako jis. – Kur Bilis? Tada jūs abu visa gerkle sušunkate: „Bili!“ Po jūsų kojomis susiūbuoja subanguoja žemė, o iš po sugriuvusios palapinės atsiliepia jau anksčiau girdėtas duslus balsas. – Lipkit man nuo galvos, ar girdit? Ir Bilis išsikapanoja visas purvinas, apgailėtinai sulamdytas ir visiškai be reikalo karingai nusiteikęs: jis aiškiai įsitikinęs, kad viskas buvo padaryta tyčia. Rytą jūs visi trys neprašnekate, nes naktį stipriai persišaldėte. Be to, jūs labai irzlūs ir per pusryčius be perstojo burno24

jate užkimusiais balsais. Taigi mes nusprendėme miegoti lauke tik giedromis naktimis, o lyjant arba tiesiog dėl įvairumo kartais apsistoti viešbučiuose, smuklėse, užvažiuojamuose kiemuose kaip padorūs žmonės. Monmorensis pritardamas sveikina šitą kompromisą. Vienatvės romantika jo nežavi. Jam reikia triukšmo, o jeigu pramoga dar šiek tiek gruboka – tuo smagiau. Žiūrint į Monmorensį galima pagalvoti, kad tai (žmonėms nežinomais sumetimais) angelas, atsiųstas į žemę mažučio foksterjero pavidalu. Pažvelgus į Monmorensį atrodo, tarsi jis norėtų pasakyti: „Koks blogas šis pasaulis ir kaip aš norėčiau jį padaryti geresnį ir kilnesnį“. Tatai visuomet išspaudžia ašaras pamaldžioms senoms damoms ir džentelmenams. Kai Monmorensis pasidarė mano išlaikytinis, niekada nemaniau, kad jis ilgam pasiliks pas mane. Aš sėdėdavau ir žiūrėdavau į jį, tupintį ant kilimo, ir galvodavau: tas šuo ilgai negyvens. Jis su visu iškilmių vežimu pakils į skaisčiąsias dausas – štai kaip bus. Bet kai sumokėjau maždaug už tuziną jo papjautų vištų; kai urzgiantį ir besispardantį ištempiau už pakarpos iš šimto keturiasdešimties gatvės peštynių; kai įtūžusi senė atnešė man apžiūrėti nudvėsusią katę ir išvadino mane galvažudžiu; kai mano kaimynas padavė mane į teismą, kad laikau nepririštą piktą šunį, dėl kurio jis pratupėjęs dvi valandas savo sandėliuke, bijodamas iškišti nosį laukan; kai sužinojau, kad nepažįstamas sodininkas išlošė trisdešimt šilingų, kirsdamas lažybų, kiek žiurkių mano šuo papjaus per tam tikrą laiką, – aš pagalvojau, kad vis dėlto jam bus lemta 25

likti žemėje šiek tiek ilgėliau. Slampinėti aplinkui arklides ir surinkus gaują pačių begėdiškiausių miesto šunų žygiuoti jų priešakyje į landynių rajonus kautis su kitais begėdiškais šunimis – štai kaip Monmorensis supranta gyvenimą. Todėl, kaip jau sakiau, jis džiaugsmingai pritarė pasiūlymui apsistoti smuklėse, užvažiuojamuose kiemuose ir viešbučiuose. Išsprendus nakvynės klausimą ir patenkinus visų keturių pageidavimus, beliko apsvarstyti, ką pasiimti su savimi. Jau buvome bepradedą ginčytis, bet Haris pareiškė, kad jis užtektinai šį vakarą gražbyliavęs, todėl siūlė praskalauti gerkles tvirtindamas, jog žinąs vieną vietelę už kampo, kur tikrai galima gauti gurkšnelį puikaus airiško viskio. Džordžas pareiškė taip pat esąs ištroškęs (neprisimenu, kada Džordžas nebuvo ištroškęs), aš jaučiau, jog gurkšnis šilto viskio su citrina man taip pat ne pro šalį, todėl debatai, visiems sutikus, buvo atidėti kitam vakarui, o posėdžio dalyviai, užsidėję skrybėles, išėjo.

trečias skyrius Planas aptartas. Hario darbo metodai. Senyvas šeimos tėvas kabina paveikslą. Išmintinga Džordžo pastaba. Malonumas maudytis anksti rytą. Maisto atsargos avarijos atvejui.

Taigi kitą vakarą mes vėl susirinkome apsvarstyti ir aptarti savo planų. Haris pareiškė: – Pirmiausia reikia nuspręsti, ką pasiimti. Tu, Dži, paieškok lapelio popieriaus ir užrašyk, o Džordžas tesuranda maisto produktų kainoraštį. Paduokit pieštuką, padarysiu sąrašą. Haris visada taip daro, – pats mielai sutinka atlikti visus darbus, tik užkrauna juos ant kitų pečių. Jis labai primena mano vargšą dėdę Podžerį. Jums turbūt niekad gyvenime neteko matyti, koks būna namuose sambrūzdis, kai dėdė Podžeris imasi kokio darbo. Tarkim, iš rėmų dirbtuvės parneštas paveikslas stovi valgomajame ir laukia, kol bus pakabintas. Teta Podžer klausia, kur jį dėti, o dėdė Podžeris atsako: 27