Kobo Abe Moteris smėlynuose
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis
vilnius 2013
UDK 821.521-31 Ab29
Versta iš: Kobo Abe, The Woman in the Dunes
Trečioji laida
Vertimas į lietuvių kalbą © Kęstutis Šidiškis, 2007 Meninis apipavidalinimas © Zigmas Butautis, 2013 Suna no onna © 1962, The Heirs of Kobo Abe. All rights reserved © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02314-1
Turinys I dalis II dalis III dalis
9 65 173
Pabėgimas nebūtų toks saldus, jeigu ne baimė sulaukti bausmės
I dalis
1 Vieną rugpjūčio dieną dingo žmogus. Tiesiog išvažiavo atostogauti prie jūros, – vos pusdienis kelio traukiniu, – ir daugiau niekas nieko apie jį negirdėjo. Nepadėjo nei policijos tyrimas, nei skelbimai laikraščiuose. Aišku, žmogaus dingimas nėra didelė naujiena. Statistikos suvestinėse kasmet rašoma apie kelis šimtus dingusiųjų. Dar svarbiau, kad atsiradusiųjų skaičius, palyginti su tais keliais šimtais, būna neįtikėtinai mažas. Žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai visada palieka pėdsakų, o pagrobimų motyvai 11
paprastai nesunkiai nustatomi. Tačiau kai įvykio negalima priskirti nė vienam iš minėtų atvejų, įkalčius – ypač kai kalbama apie dingusius žmones – aptikti nepaprastai sunku. Pavyzdžiui, dažnai paaiškėja, kad dingęs žmogus paprasčiausiai pabėgo. Šiuo atveju pėdsakų irgi beveik nebuvo. Apytikriai buvo žinoma, kur link tasai žmogus važiuoja, bet iš tos vietos nesulaukta jokių žinių apie rastą kūną. Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų žinojęs kokią profesinę paslaptį, dėl kurios vertėtų jį grobti. Be to, jo elgesys nekėlė nė menkiausio įtarimo, kad jis ketina dingti. Suprantama, pirmiausia visiems šovė mintis, kad čia įsipainiojusi moteris. Tačiau jo žmona – ar ta moteris, su kuria jis gyveno, – pranešė, kad jis išvažiavo rinkti vabzdžių pavyzdžių. Policijos sekliai ir jo bendradarbiai pajuto šiokį tokį nusivylimą. Vargu ar indas vabzdžiams ir tinklelis buvo tinkama maskuotė pasprukti su mergina. Be to, S miesto geležinkelio stoties darbuotojas prisiminė, kaip iš traukinio išlipo vyras, iš pažiūros panašus į alpinistą, persimetęs per petį gertuvę ir medinę dėžę, kurią jisai palaikė dailininko molbertu. Vyras buvo vienas, vienui vienas, tad spėliojimai apie merginą nepasitvirtino. Tada buvo griebtasi kitos versijos: vyras, pavargęs nuo gyvenimo, nusižudė. Šio požiūrio laikėsi vienas iš jo bendradarbių, besidomintis psichoanalize. Pasak jo, įkarštis, su kuriuo suaugęs vyras gaišta laiką tokiam tuščiam užsiėmimui kaip vabzdžių kolekcionavimas, yra akivaizdus požymis, liudijantis protinės veiklos sutrikimą. Net vaikams, liguistai besidomintiems vabzdžių rinkimu, įtariamas Edipo kompleksas. Bandydamas kompensuoti nepatenkintus troškimus, vaikas 12
jaučia malonumą nužudydamas vabzdį smeigtuku, nes nebereikia bijoti, kad jis pabėgs. Faktas, kad suaugus šis užsiėmimas nemetamas, akivaizdžiai rodo, jog liga tik paūmėja. Tai anaiptol ne atsitiktinumas, kad entomologams būdinga didelė aistra kaupti daiktus, polinkis į uždarą gyvenimą ir homoseksualumą. Nuo to iki savižudybės dėl bodėjimosi pasauliu – vienas žingsnis. Tiesą sakant, yra ir tokių kolekcininkų, kuriuos masina ne pats kolekcionavimas, o skardinėse susikaupęs kalio cianidas; kad ir kaip stengtųsi, jiems nepavyksta to užsiėmimo mesti. Iš tikrųjų tasai vyriškis niekada niekam neprasitarė apie savo pomėgį, ir tai tarsi patvirtina, kad pats laikė jį netikusiu. Bet lavonas nebuvo rastas, ir visos šios įmantrios prielaidos pasirodė esančios be pamato. Praslinko septyneri metai, per kuriuos tiesa neišaiškėjo, todėl pagal civilinio kodekso 30 straipsnį vyriškis buvo pripažintas miręs.
2 Vieną rugpjūčio popietę vyriškis stovėjo S miesto geležinkelio stoties perone. Buvo su aukšta skrybėle, kelnių kiškas susikimšęs į kojines. Ant pečių kabojo gertuvė ir didelė medinė dėžė. Atrodė, kad jis rengiasi kopti į kalnus. 13
Bet aplinkui nebuvo kalnų, vertų, kad į juos kas nors koptų. Todėl kontrolierius, prie vartelių paėmęs bilietą, nužvelgė vyrą su įtarimu. Vyriškis nedvejodamas įlipo į autobusą priešais stotį ir atsisėdo jo gale. Autobuso maršrutas vedė tolyn nuo kalnų. Žmogus važiavo iki paskutinės stotelės. Kai išlipo, atsidūrė tarp kalvelių ir lomų. Žemumose telkšojo ryžių laukai, padalyti siaurais ruožais, o tarp jų tartum salelės kyšojo persimonais apsodinti kupstai. Žmogus praėjo kaimą ir pasuko jūros link, o dirva darėsi vis balsvesnė ir sausesnė. Ilgainiui aplink neliko namų, tik pakrikai išsibarstę pušų guotai. Paskui po kojomis atsirado smulkaus smėlio, kuris lipo prie padų. Kur ne kur išdžiūvusios žolės kuokštai metė šešėlius ant smėlio nelygumų. Tarsi atsiradusios per klaidą, kai kur tįsojo nykios baklažanų lysvaitės, ne didesnės už šiaudinį čiužinį. Bet žmonių – anei pėdsako. Tolumoje buvo jūra, prie kurios jis ėjo. Tada pirmą kartą žmogus sustojo. Rankove nusišluostė nuo veido prakaitą ir apsidairė. Paskui atsargiai atidarė medinę dėžę ir išėmė kelias karteles, surištas į ryšulėlį. Sudėjo iš jų kotą ir prie vieno galo pritaisė vabzdžių tinklelį. Tada vėl nuėjo daužydamas žolės kuokštus koto galu. Smėlynuose tvyrojo jūros kvapas. Praėjo nemažai laiko, bet jūros dar nebuvo matyti. Greičiausiai ją užstojo kalvos. Vienodas kraštovaizdis driekėsi kiek akys užmatė. Paskui netikėtai horizontas prasiplėtė, ir tolumoje pasirodė kaimelis. Tai buvo vienas iš daugelio skurdžių kaimų, jo lūšnų stogai, prispausti akmenimis, spietėsi apie gaisrinės bokštą. Vieni stogai buvo dengti juodomis 14
malksnomis, kiti – cinko skarda, nudažyta raudonai. Troba cinko skardos stogu, stovinti vienintelėje kaimo aikštėje, greičiausiai buvo žvejų bendruomenės susirinkimo vieta. Už kaimo turbūt vėl driekėsi smėlio kopos, o už jų – jūra. Tas kaimas pasirodė neįtikėtinai didelis. Vienur kitur galėjai pamatyti daržą, bet dirva čia daugiausia buvo birus baltas smėlis. Buvo bulvių ir žemės riešutų lysvelių, o naminių gyvulių kvapas maišėsi su jūros kvapais. Šalia suplūkto molio ir smėlio vieškelio, sukietėjusio it cementas, gulėjo baltų kriauklelių nuolaužų krūva. Vyras ėjo gatve, o tuščioje aikštelėje priešais kooperatyvą žaidė vaikai, keli senukai sėdėjo verandose įdubusiais stogais ir taisė tinklus, moterys išretėjusiais plaukais būriavosi prie vienintelės kaimo krautuvėlės. Visas kaimas ūmai apmirė, visi smalsiai sužiuro į jį. Bet vyras nekreipė į juos dėmesio. Jam rūpėjo tik smėlis ir vabzdžiai. Tačiau nuostabą kėlė ne tik kaimo dydis. Sunku buvo to tikėtis, bet kelias ėmė kilti aukštyn. Kadangi jis vedė prie jūros, suprantama, turėjo leistis žemyn. Gal žmogus nesuprato žemėlapio? Jis pabandė paklausti jaunos merginos, kaip tik ėjusios pro šalį. Tačiau ji nuleido galvą ir apsimetusi, kad nieko neišgirdo, nukurnėjo tolyn. Vis dėlto krūva kriauklių, žvejų tinklai, smėlio spalva neabejotinai liudijo, kad jūra arti. Ir niekas nepranašavo pavojaus. Kelias kas žingsnį darėsi vis statesnis ir dabar po kojomis buvo tik smėlis. Kilo tik kelias, kaimas liko tame pačiame aukštyje. Ne, kilo ne tik kelias; plotas tarp trobelių kilo tokiu pat greičiu. Kitaip sakant, atrodė, kad visas kaimas virsta įkalne, tik pastatai lieka tame pačiame lygyje. Juo toliau jis ėjo, tuo labiau jį stulbino tas įspūdis. Galų gale visi namai, 15
atrodo, prasmego daubose, iš kurių buvo išsemtas smėlis. Smėlio paviršius jau buvo virš trobelių stogų. Ištisos eilės namų grimzdo vis giliau. Staiga šlaitas pasidarė dar statesnis. Iki namų stogų apačioje jau buvo apie dvidešimt metrų. Dėl Dievo meilės, kaip galima gyventi tokioje vietoje, pamanė jis, su nuostaba žvelgdamas į vieną iš duobių. Einant ketera, staiga jam į veidą tvoskė vėjo gūsis ir užėmė kvapą. Po truputį vaizdas išryškėjo, ir pasirodė jūra, audringa, putojanti jūra, laižanti krantą apačioje. Jis stovėjo ant kopų gūbrio, kurios ir buvo jo tikslas! Kopų šlaitas, atsuktas jūrai ir musonams, kilo stačiai, o ten, kur buvo nuožulnesnis, iš smėlio lindo kuokštai brūzgynų. Žmogus dirstelėjo per petį į kaimą ir pamatė, kad giliosios duobės – juo gilesnės, juo arčiau kopų keteros – išsidėsčiusios keliomis gretomis centro link. Kaimas, primenantis avilio skerspjūvį, dryksojo ant kopų. Tiksliau pasakius, kopos dryksojo ant kaimo. Šiaip ar taip, vaizdas kėlė nerimą ir buvo atgrasus. Bet jam buvo gana ir to, kad pasiekė tikslą – kopas. Vyras gurkštelėjo iš gertuvės vandens ir giliai įkvėpė oro – ir oras, regis, toks vaiskus, draskyte draskė gerklę.
Žmogus ketino rinkti vabzdžius, gyvenančius kopose. Aišku, kopų vabzdžiai yra maži ir blyškių spalvų. Bet jis buvo patyręs kolekcininkas ir nepasidavė drugių bei laumžirgių pagundai. Tokie kolekcininkai nesistengia prikimšti į savo dėžes puikių pavyzdžių, nelabai jiems rūpi ir vabzdžių klasifikavimas ar žaliava kiniškiems vaistams. 16
Tikrojo entomologo malonumas yra daug paprastesnis ir aiškesnis – rasti naują rūšį. Kai šitaip atsitinka, atradėjo pavardė atsiduria spalvotose entomologijos enciklopedijose šalia mokslinio lotyniško naujai atrasto vabzdžio pavadinimo, ir čia, galima sakyti, lieka visiems laikams. Jo vardas įamžinamas kartu su vabzdžiu, pastangos apvainikuojamos šlove. Mažesni, neįkyrūs vabzdžiai – daugybė padermių – teikia daug vilčių atrasti naujų rūšių. Ilgą laiką vyras ieškojo dvisparnių musių, ypač paprastų kambarinių musių, kurios žmonėms tokios atgrasios. Žinoma, egzistuoja neįtikėtina daugybė musių atmainų, o kadangi visi entomologai mąsto maždaug vienodai, jie prisikapstė iki reto aštuntojo mutanto, gyvenančio Japonijoje. Galbūt mutantų tiek daug dėl to, kad musė gyvena šalia žmogaus. Todėl geriausia pradėti nuo aplinkos stebėjimo. Tai, kad randasi aibė aplinkos nulemiamų variacijų, rodo didelį musių mokėjimą prisitaikyti, argi ne taip? Padaręs šį atradimą jis pašoko iš džiaugsmo. Mintis atrodo nekvaila. Faktas, kad musė moka gerai prisitaikyti prie aplinkos, reiškia, kad ji galėtų apsiprasti ir nepalankiausioje aplinkoje, kurioje neišgyvena kiti vabzdžiai – pavyzdžiui, dykumoje, kur visi kiti gyviai žūva. Nuo to laiko jis ėmė domėtis smėliu. Ir netrukus tasai domėjimasis subrandino vaisių. Vieną dieną išdžiūvusios upės vagoje netoli namų jis rado mažytį gelsvą vabzdį, panašų į ispaniškąją muselę, priklausančią kietasparnių būriui (Cicindela japonica, Motschulsky). Seniai buvo žinoma, kad ispaniškosios muselės būna visokių spalvų ir formų. Tačiau, kita vertus, beveik visų jų priekinių kojų forma nesiskiria. 17
Tiesą sakant, priekinės šių vabzdžių kojos ir yra svarbus klasifikavimo kriterijus. Antrasis priekinių kojų sąnarys, atkreipęs vyro dėmesį, tikrai buvo nepaprastas. Apskritai priekinės ispaniškųjų muselių šeimos kojos yra juodos, laibos ir judrios. Bet šių vabzdžių priekinės kojos buvo su storu kiautu, apvalainos, beveik putlios, švelniai geltonos spalvos. Aišku, jos galėjo būti aplipusios žiedadulkėmis. O gal žiedadulkės prie kojų prikibo dėl specialių plaukelių. Jeigu prielaidos pasitvirtins, jis tikrai bus padaręs nepaprastai svarbų atradimą. Deja, vabzdys nuo jo paspruko. Jis buvo pernelyg susijaudinęs, be to, vabzdys skrido painia trajektorija. Nuskrido šalin, paskui, tarsi sakydamas „pagauk mane!“, apsisuko ir stabtelėjo. Kai vyras atsargiai prie jo prisiartino, šis vėl paskrido, vėl sustojo ir vėl ėmė laukti. Negailestingas vilioklis atvedė jį prie žolės kuokšto ir pasislėpė jame. Tas vabzdys gelsvomis priekinėmis kojomis visiškai pakerėjo vyrą. Kai jis apžiūrėjo smėlingą dirvą, pasirodė, kad jo spėjimas teisingas. Iš tiesų ispaniškosios muselės – tipiški dykumų vabzdžiai. Pagal vieną teoriją keista jų skrydžio trajektorija yra žabangai, kuriais jie nuvilioja smulkius gyvūnus nuo jų urvų. Pelės ir driežai išviliojami į dykumą ir čia pasiklydę žūva iš bado ir nuovargio. Tada jų kūnai tampa vabzdžių grobiu. Šie vabzdžiai japonų kalba elegantiškai vadinami „laiškanešiais“ ir nors yra grakštūs, turi galingus žandikaulius ir iš prigimties nuožmūs – netgi ėda savo gentainius. Teisinga ši teorija ar ne, vyras, be jokios abejonės, buvo pakerėtas vabzdžio skrydžio. 18
Ir jo susidomėjimas smėliu, kuriame gyvena ispaniškosios muselės, savaime suprantama, tik dar labiau išaugo. Jis ėmė skaityti apie smėlį visa, ką galėjo rasti. Juo labiau gilinosi, tuo aiškiau suprato, kad smėlis – labai įdomi medžiaga. Pavyzdžiui, atsivertęs straipsnį apie smėlį enciklopedijoje, jis perskaitė štai ką: Smėlis – tai suirusios uolienos. Kartais jame randama magnetito, kasiterito, daug rečiau – aukso dulkių. Smilčių skersmuo nuo 2 iki 1/16 mm.
Labai aiškus apibrėžimas. Trumpai kalbant, smėlis atsirado suirus uolienoms ir yra tarpinė medžiaga tarp molio ir akmenų. Bet pavadinus jį tarpine medžiaga aiškiau nepasidaro. Dirvožemį sudaro sudėtingi akmens, molio ir smėlio junginiai. Kaip atsitiko, kad smėlis atsiskyrė nuo tos maišalynės ir sudarė izoliuotas nuošalias dykumas ir kitas smėlingas vietoves? Jeigu tai būtų tikra tarpinė medžiaga, erozija dėl vėjo ir vandens poveikio iš akmens ir molio būtų, be abejo, pagaminusi daugybę tarpinių ir mišrių medžiagų. Tačiau iš tikrųjų yra tik trys lengvai atskiriamos formos: akmuo, smėlis, molis. Negana to, smėlis visada yra smėlis, ar jis būtų iš Gobio dykumos, ar iš Enošimos paplūdimio. Smiltelių dydis skiriasi labai nedaug ir atitinka Gauso kreivę, pagal kurią vidurkis – 1/8 mm. Viena teorija labai paprastai aiškino, kaip vėjo ir vandens erozija ardo dirvožemį: lengvesnes daleles vėjas nuneša didesniais atstumais. Bet kodėl išlieka ypatingas smiltelių 1/8 mm skersmuo, liko neaišku. Kita geologijos knyga viską aiškino priešingai. Oro ir vandens srovės sukelia sūkurius. 19
Trumpiausios tokių sūkurių vijos yra ne ką didesnės už dykumų smilčių diametrą. Kaip tik dėl šios ypatybės smėlis ištraukiamas iš dirvos ir pakeliamas į orą nestipraus vėjelio, kuris, suprantama, neišjudina akmenukų ir molio. Paskui smėlis vėl nusėda ant žemės ten, kur jį nunešė vėjas. Smėlio ypatumai, atrodo, priklauso aerodinamikos sričiai. Taigi prie pirmo apibrėžimo galima pridurti: Suirusių uolienų dalelės yra tokio dydžio, kad gali lengvai judėti.
Kadangi vėjai ir vandens srovės juda žemės paviršiumi, smėlio formavimasis yra neišvengiamas. Kol pūs vėjai, kol tekės upės ir banguos jūra, smėlis kruopelė po kruopelės kils iš dirvožemio ir tarsi gyvas daiktas šliauš bet kur. Smėlis niekada nesiilsi. Lėtai, bet atkakliai jis plinta ir ardo žemės paviršių. Šis tekančio smėlio įvaizdis nepaprastai sujaudino vyrą. Smėlio bergždumą, kaip įprasta įsivaizduoti, lemia ne jo sausumas, o nuolatinis judėjimas, dėl to smėlyje niekas negali gyventi. Kaip tai skiriasi nuo nuobodaus žmonių įpratimo laikytis vienas kito ilgus metus. Aišku, smėlis – netinkama gyvybei terpė. Bet ar iš tikrųjų nejudrumas yra absoliučiai būtina egzistencijos sąlyga? Ar nesveikas konkuravimas nekyla kaip tik dėl to, kad įsikibę laikomės savo nuomonės? O jeigu atsipalaiduotume ir atsiduotume smėlio judėjimui, varžymasis greitai liautųsi. Tiesą sakant, juk ir dykumose žydi gėlės ir gyvena vabzdžiai bei kiti gyviai. Šie padarai sugebėjo ištrūkti iš konkurencijos dėl 20
nepaprasto gebėjimo prisitaikyti – pavyzdžiui, ispaniškosios muselės. Kol šitaip mąstė apie lakųjį smėlį, protarpiais jį apnikdavo haliucinacijos, kuriose jis slinkdavo kartu su smėliu.
3 Panarinęs galvą jis ėmė eiti palei kopų keterą, išlenktą kaip mėnulio pjautuvas; ji kilo virš kaimo ir supo jį it pylimas. Jis beveik nežiūrėjo į tolį. Entomologas privalo sukaupti dėmesį maždaug trijų metrų spinduliu aplink savo kojas. Ir viena svarbiausių taisyklių – nestovėti nugara į saulę. Jeigu saulė atsiduria už nugaros, šešėlis išbaido vabzdžius. Dėl šios priežasties kolekcininko kakta ir nosis nusvilusios saulėje. Vyras ėjo lėtai, tvirtu žingsniu. Sulig kiekvienu žingsniu smėlis žiro ant batų. Išskyrus vieną kitą kuokštelį varganos žolės, kuri, rodėsi, ištįstų per vieną dieną, jeigu gautų drėgmės, daugiau nebuvo jokio gyvybės ženklo. Retkarčiais, priviliotos žmogaus prakaito kvapo, atskrisdavo vėžlio kiauto spalvos musės. Bet kaip tik todėl, kad vietovė buvo tokia nyki, jis tikėjosi ką nors rasti. Ispaniškosios muselės nėra itin bendruomeniški gyviai; sakoma, jog ypatingais atvejais kvadratinės mylios teritorijoje gyvena vos viena. Žmogus kantriai suko ratą po rato. 21
22