Epizodai paskutiniam filmui Režisierius Almantas Grikevičius Lina Kaminskaitė-Jančorienė Aurimas Švedas
Epizodai paskutiniam filmui Režisierius Almantas Grikevičius
nčorienė Lina Kaminskaitė-Ja Aurimas Švedas
Vilnius 2013
Epizodai pasku
s Almantas Grikevičiu
ius r ie is ž e R i u lm fi m tinia
Knygos parengimą ir išleidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei Kultūros rėmimo fondas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto tarybos posėdyje 2012-11-08 (prot. nr. 9) apsvarstyta ir pritarta skelbti kaip kultūros istorijos šaltinio publikaciją Recenzentai: prof. dr. Dalia Leinartė (Vilniaus universitetas) doc. dr. Renata Šukaitytė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) © Almantas Grikevičius, 2010 © Aurimas Švedas – koncepcija, teksto parengimas, sudarymas, komentarai, 2013 © Lina Kaminskaitė-Jančorienė – koncepcija, sudarymas, komentarai, 2013 © „Meno avilys“, 2013 © Leidykla „Vaga“, 2013 ISBN 978-5-415-02296-0 UDK 791.44.071(474.5)(092) Šv-18
Turinys
Pratarmė 7 1 Gyvenimas istorijos epicentre 11 I epizodas. Asmeninės istorijos kontūrai 13 II epizodas. Sala, teikianti užuovėją ir įkvėpimo 23 III epizodas. Tėvo ir motinos portretų eskizai 29 2 Ieškojimai ir abejonės kaupiant lobį nežinia kam 33 I epizodas. Didieji apsisprendimai: Maskva–Leningradas– Vilnius–Maskva 35 II epizodas. Kasdienybės etiudai ir fundamentalūs klausimai 53 3 Eilėraštis apie Vilnių 61 I epizodas. Išorinė filmo istorija 63 II epizodas. Vidinė filmo istorija 69 4 Kelio pradžioje pasiektos viršūnės 73 I epizodas. „Jausmai“ – galimybė papasakoti tiesą 75 II epizodas. „Ave, vita“ – paradoksų žaismės lauke 95 5 Režisierius tinkle 111 I epizodas. Žingsnis istorinio kino epo link 113 II epizodas. Dar vienas mūšis, kurio nebuvo įmanoma laimėti 123 6 Laimėjimai pralaimėjimų kaina 131 I epizodas. Bandymas atsistoti ant kojų 133 II epizodas. Kanai iš arti 137 7 Apie tai, kas buvo ir kas galėjo būti 149 8 Du žmonės: mylimas priešas ir kino šventasis 161 I epizodas. Su mylimu priešu devyniuose kinematografijos ratuose 163 II epizodas. Kino šventasis, kuris buvo šalia 167
Turinys
6
9 Laiko ženklai režisieriaus ir kinematografijos istorijoje 171 I epizodas. Epocha kaip raktas 173 II epizodas. Istorija kine kaip asmeninės patirties išraiška 181 10 Dingusių akimirkų stop kadrai 187 Nuorodos 225 Žvilgsnis į sakytinės istorijos eksperimentą 261 Filmografija 269 Summary 273 Iliustracijų sąrašas 275 Asmenvardžių rodyklė 279
7
Pratarmė
Knygos, kurioje užfiksuotos kino režisieriaus Almanto Grikevičiaus (1935–2011) autorefleksijos, prisiminimai ir įžvalgos, sumanymas gimė siekiant atskleisti paslaptį, kaip istorija atėjo į kino kūrėjo gyvenimą, ir norint užfiksuoti jo liudijimus apie praėjusį laiką, sutiktus žmones bei kurtus filmus. A. Grikevičius savo filmuose nuolat kėlė klausimus apie žmogaus, tautos ir valstybės likimą atšiaurioje XX a. realybėje, bandė užfiksuoti praeities ir dabarties sandūras, kalbėjo apie istorijos tėkmėje gimstančią egzistencinių paradoksų žaismę ir siūlė jų interpretavimo galimybes. Taip tarsi skatino užduoti jam klausimus apie žmogaus istorijoje ir istorijos žmoguje tapsmą. Norą kalbėtis ir išgirsti menininko asmeninę istoriją taip pat lėmė suvokimas, kad A. Grikevičius gali papasakoti šį tą autentiško apie sovietmečio epochoje atsiradusią lietuvių kinematografiją, nubrėžti vieną kitą liniją šią kinematografiją kūrusių asmenybių portretuose, pasidalyti liudijimais apie kūrėjo likimą to meto sąlygomis ir atskleisti, ką mąsto, ką jaučia žmogus, kuriam 1990-ųjų lūžis suteikė asmeninės bei profesinės laisvės garantijas ir kartu tapo pabaigos kurti kiną pradžia.
Režisierius Almantas Grikevičius filmo „Faktas“ filmavimo aikštelėje, 1980
Pratarmė
8
Taigi, norą pasikalbėti su režisieriumi ir išgirsti jo istoriją paskatino įvairūs interesai, subrandinti darbo sakytinės istorijos ir lietuvių kino raidos sovietmečio epochoje tyrimų baruose. Dėl šių ir daugybės kitų aplinkybių sutapimo skaitytojų rankose atsidūrė vieno ryškiausių XX a. 7–9 dešimtmečių lietuvių kino kūrėjų autoportretas, nupieštas paties režisieriaus vienuolikoje pokalbių 2010 m. rugpjūčio 10 – gruodžio 15 dienomis. 2010 m. gruodį išsiskyrėme trumpam, sutarę netrukus susitikti, kai išanalizuosime sukauptą medžiagą, ir tęsti klausimų bei atsakymų maratoną. Mūsų planus pakoregavo likimas. 2011 m. sausio 4 d. A. Grikevičius mirė. Tai pakeitė viską. Apie iššūkius ir jų sprendimus rengiant pokalbių medžiagą daugiau sužinoti galima perskaičius knygos pabaigoje esantį straipsnį. Čia tepasakysime, kad skaitytojo rankose atsidūrusi knyga yra sumontuota į tam tikrus epizodus, medžiagą grupuojant tematiniu principu ir taip į vieną audinį sujungiant įvairių pokalbių metu nuskambėjusias režisieriaus mintis. Lieka tikėtis, kad tokiam kinematografiniam knygos komponavimo principui būtų pritaręs pats režisierius. Knyga sudaryta iš dešimties dalių*. Pirmoje dalyje režisierius kalba apie savo jaunystę, praleistą Aukštuosiuose Šančiuose. Antroje dalyje atkuriamas studijų Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) ir Maskvoje laikotarpis, kaip skaudus savęs ir savo kelio ieškojimo periodas. Trečioje–šeštoje dalyse pateikiamos režisieriaus mintys apie jo filmus, pergales, kompromisus arba pralaimėjimus, patirtus kūrybiniame kelyje. Septintoje dalyje pateikiamos fragmentiškos * Knygos 5 dalies I epizodas ir 10 dalies archyvinė medžiaga, skirta filmui „Herkus Mantas“, Aurimo Švedo parengti įgyvendinant mokslo tyrimo projektą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija, vaizdinys ir modernūs tapatumai“. Projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba, sutarties nr. VAT19/2010.
A. Grikevičiaus mintys apie neįgyvendintus sumanymus. Aštuntoje dalyje punktyrinėmis linijomis kuriami Vytauto Žalakevičiaus ir Sauliaus Macaičio portretai. Devintoje dalyje – režisieriaus mintys apie kūrėjo ir kinematografijos likimą sovietmečiu. Dešimta dalis sudaryta iš įvairios dokumentinės medžiagos, kuri A. Grikevičiaus pasakojimą papildo naujais prasminiais akcentais ir kuria šio pasakojimo kontekstą. Atskleidę, kodėl ir kaip gimė ši knyga, pretenduojanti į Lietuvos kultūros istorijos šaltinio publikacijos statusą, nuoširdžios padėkos žodžius tariame Almanto Grikevičiaus žmonai Ritai Grikevičienei, be kurios tarpininkavimo ir palaikymo režisierius tikriausiai nebūtų pasiryžęs kalbėti. Taip pat dėkojame tiems, kurie dėmesingai skaitė, komentavo, redagavo, tikslino įvairius knygos epizodus:
9
istorikui Sigitui Jegelevičiui, kino tyrinėtojai Annai Mikonis, kino kritikėms Živilei Pipinytei ir Rasai Paukštytei, teatro istorikėms Jev genijai Tropp ir Irenai Aleksaitei, garso režisieriui Henrikui Štutui, A. Grikevičiaus bičiuliams kino operatoriui Arvidui Baronui, garso režisieriui Dmitrijui Ožechovui, Šančių istorijos tyrinėtojui Jurgiui Vanagui. Taip pat dėkojame istorikei Irinai Černeckaitei, kuri pasidalijo vertinga dokumentinio kino istorijos tyrimo medžiaga. Esame dėkingi Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus Kino skyriaus darbuotojoms už visokeriopą pagalbą kuriant knygos vizualinį pasakojimą. Taip pat tariame nuoširdžius padėkos žodžius aktoriui Juozui Budraičiui ir kino operatoriui bei režisieriui Algirdui Tarvydui, leidusiems pasinaudoti fotografijomis iš asmeninių archyvų. Dirbdami prie knygos nuolat jautėme Almanto klubo narių palaikymą. Rašant knygą visuomet reikia artimųjų aukos, todėl nuoširdžiai dėkojame savo artimiesiems, kurie buvo kantrūs ir supratingi. Lina Kaminskaitė-Jančorienė Aurimas Švedas
Gyvenimas istorijos epicentre 1
LL Su tėvais Juodupėnuose, 1936 Autobusas Rotušė- Šančiai, 1947
I epizodas
13
Asmeninės istorijos kontūrai
Prieš šios dienos pokalbį pabandžiau išsiaiškinti, kada patekau į istoriją, kaip pradėjau joje dalyvauti, dėl kokių priežasčių kito mano požiūris į ją kasdienybėje ir vaizduotėje, kaip priėmiau tam tikrus sprendimus. . . — Bandydamas sugrupuoti savo prisiminimus pajutau, kad mintyse tegaliu nukeliauti atgal iki trečių ar ketvirtų savo gyvenimo metų. Taigi, šį tą pamenu apie tai, kaip tėvai statė savo raudonų plytų namą Šančiuose1. Buvau mylimas vaikas. Gretimame name gyveno mano pusseserė (mamos sesers duktė), kuri man buvo kaip sesuo. Be to, kaimynystėje gyveno ir senelė. — Vaikų, su kuriais bendraudavau ir žaisdavau karą, išėjęs į kiemą, būta iš labai įvairių šeimų: darbininkų, karininkų, profesorių. Nors tarpusavyje puikiai sutardavome ir maloniai leisdavome laiką, jau tuomet man ėmė aiškėti, kad karas vyksta ne tik tada, kai žaidi jį arba kai viena valstybė užpuola kitą, bet beveik visą laiką ir visose gyvenimo srityse. Juk gamtoje viskas irgi vyksta pagal analogišką principą – nugalėk arba būsi nugalėtas! Beje, lygiai taip pat ir kūryboje. Nebus nei spektaklio, nei kino filmo, jeigu režisierius neįžiebs konflikto. Šiuo atveju geriausias mirtinas konfliktas. . . Taigi, dar būdamas visai mažas intuityviai pajutau, kad viskas aplink mus yra karas. — Žaisdami kieme dažnai bandydavome įminti šio karo paslaptis arba suteikti joms savas istorijas. Kaip antai vienas pačių mėgstamiausių mano ir pusseserės žaidimų buvo žmonių stebėjimas ir fantazavimas, ką jie veikia tuo metu, kai jų nematome, kokios mintys sukasi jų galvose, su kuo ir kaip jie bendrauja. Stebėdami žmones kurdavome ilgiausias istorijas, kurioms užrašyti būtų reikėję storiausių sąsiuvinių. — Netrukus savo akimis pamačiau karą ne tik kasdienybės ar žaidimų plotmėje. Regis, kai man buvo penkeri, su tėvu vieną dieną pamatėme atžygiuojančius rusų kareivius, bliaunančius „Katiušą“2, atžlegančius tankus, važiuojančius tiltu į Panemunę, ir ištuštėjusias milžiniškas Lietuvos kariuomenės kareivines. Šie vaizdai mano šeimai reiškė
2010 m. rugpjūčio 10, 17, 24 ir 27 d. pokalbių fragmentai
Gyvenimas istorijos epicentre
14
tragediją. Nors mano mama mokė pradinėse klasėse, net ir patiems mažiausiems mokinukams, atėjus rusams, reikėjo pradėti pasakoti tokius dalykus, kurie padoriems žmonėms tiesiog strigdavo burnoje. O mano tėvas, dirbęs mylimoje, gerbiamoje ir reikalingoje Lietuvos kariuomenėje, kuri, deja, neiššovė nė vieno šūvio, liko be darbo. Tai visiškai sujaukė mano tėvų gyvenimą, tačiau jiems reikėjo kaip nors eiti į priekį ir auginti mane. Kita vertus, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ne vien tik mano tėvams. Ir apie tai reikės pakalbėti kiek daugiau. Pamenu, kaip neilgai trukus po to, kai pamatėme atžygiuojančius rusų kareivius, tėvas užsikėlė mane ant pečių ir prasidėjo viena įsimintina mūsų kelionė. Tądien mes atsiradome Kauno centre, prie Karo muziejaus, kuriame žmonės, baisingai džiaugdamiesi, šventė LTSR įkūrimą. Kiek ten buvo žmonių ir visokių plakatų! Pamenu, kad kažkas įkrėtė man į dubenį košės, kuria buvo vaišinami besilinksminantieji. Manau, kad kai kurie jų permainas sutiko nuoširdžiai džiaugdamiesi, nes buvo aiškinama, esą „dabar mus globos TSRS“. Tiesa, niekas nepatikslino, kam reikia tos globos, kita vertus, niekas neklausė tokių dalykų. Žinoma, ne viską prisimenu, tačiau man teko savo akimis regėti, kaip buvo uždaromos bažnyčios ir nacionalizuojamos įmonės bei fabrikai, kaip prasidėjo kolektyvizacija ir kaip atsivėrė visiškai laisvas, netgi be bilietų, kelias į Sibirą. . . Tai buvo ta istorijos banga, kuri mane įtraukė, ir aš pajutau, jog esu ne pašalinis stebėtojas, o aktyvus istorijos dalyvis! Mano patekimas į istoriją visų pirma pasireiškė šeimos negandomis, tėvo ir motinos bandymais žūtbūt išsilaikyti paviršiuje ir tuo pat metu pasirūpinti manimi. Permainos valstybės ir visuomenės gyvenime tiesiogiai paveikė ir mane. Tai ir ugdė dalyvavimo istorijoje jausmą. Pavyzdžiui, negalėjau su tėvais nueiti į kiną, nes jis buvo uždarytas3. Mano šeimą kamavo nepritekliai, nes tėvas, kaip ir daugelis kitų žmonių, neteko darbo. Panašius dalykus būtų galima vardyti ir toliau. Tėvai Smetonos Lietuvoje paėmė paskolą namo statybai ir mokėjo įmokas bankui. O tai buvo didžiulė ir sunki našta, kuri gulė ant jaunos šeimos pečių. Pinigų stigo, jų dar labiau ėmė trūkti tėvui susirgus džiova, kai mama buvo priversta spręsti dilemą – kuriam iš mūsų (tėvui ar man) leisti išgyventi. Kita vertus, sparčiai prastėjanti tėvo savijauta ir vaistų stygius arba žvėriška jų kaina sufleravo, koks pasirinkimas tampa tiesiog neišvengiamas. . . Štai kaip istorija prasidėjo ir vyko mano akyse. Maža to, vis labiau į ją įsitraukti vertė ir patyliukais nugirsti vyrų pokalbiai, kai jie vakarais, po darbo arba
Stefanija Dūdėnaitė-Grikevičienė, apie 1930
po priverstinai pradykinėtos dienos (nes paprasčiausiai nebuvo, kuo užsiimti), susirinkdavo gatvėje ir, pasirėmę ant tvorų, staugiant fabrikų sirenoms, imdavo svarstyti: „Kas gi čia bus?!“ — Mano sąmonėje iki šiol išliko labai ryškus prisiminimas, kaip vyrai pradeda bėgti (o aš pasileidžiu jiems iš paskos) prie upės, nes prasidėjus karui vokiečiai apšaudė autobusų ir geležinkelio stotis, o mes norėjome pasižiūrėti, kas vyksta. Išvydus šiuos vaizdus, visiems paaiškėjo, kad klausimą „Kas bus rytoj?“ reikia užduoti iš naujo ir jau visai kitomis intonacijomis. Karui atslinkus iki Kauno, pirmoji naktis buvo nerami. Šaudymas tęsėsi, kažkas gatvėje verkė, kažkas šaukė. Manęs tėvai neleido prie langų, nes norėjau dirstelėti pro užuolaidos plyšį ir pamatyti, kas vyksta. Mano močiutė, klausydamasi to, kas dedasi lauke, galando peilį, kurį buvo radusi už mūsų namo tvoros. Šis peilis nukrito šalia medžio, į kurį buvo įsilipęs vienas žydas. Jis verkė, o apačioje stovintys lietuvių savanoriai šaudė į jį. . .4 — Beje, Šančių darbininkai, kurie taip džiugiai Kauno centre sutiko sovietų valdžią, prasidėjus karui ėmė šautuvus ir ėjo šaudyti besitraukiančių rusų. Aš pats per langą mačiau, kaip du lietuviai, išsitraukę šautuvus, varo penkių ar šešių rusų kareivių būrį. . . Taigi, kaip suprantate, kalbu apie Kauno sukilimą5. Iš mūsų kiemo buvo matyti Radijo stoties bokštas. Mes su draugu kieme žaidėme, kai staiga
Gyvenimas istorijos epicentre
16
kažkur šalia bokšto pasigirdo siaubingas trenksmas, sudrebėjo net mūsų namo langai. Taip prasidėjo sukilimas ir taip aš dar kartą patekau į istoriją, buvau jos liudytojas ir dalyvis. Kodėl darbininkai ėmė šautuvus ir ėjo žudyti besitraukiančių Raudonosios armijos kareivių? Atsakymas daugiau nei akivaizdus – ubagiškos algos, pinigų stygius, įvairūs nepritekliai. Tokia situacija keitė žmonių gyvenimą tiesiog radikaliai. Galvų nepadėję, į karą arba į priverstinius darbus neišvaryti vyrai dirbo gamyklose už juokingas algas, todėl namuose įsivyravo matriarchatas. Tai atskleidė visai netikėtus istorijos puslapius. Esu įsitikinęs, kad apie juos taip pat verta papasakoti kiek daugiau. Kadaise mes bažnyčioje ir mokykloje buvome kunigų bei mokytojų nuolat mokomi nevogti. Tai namuose mano kartai nuolat kartojo ir tėvai, tačiau sugriuvęs gyvenimas viską pakeitė – motinos, dirbančios fabrikuose6, išmoko vogti ir į namus nešti siūlus, medžiagas, „Cot ton“ kojines, šokoladą, sviestą ir cukrų. Taip vogimas pamažu tapo herojišku dalyku! Juk buvo vagiama ne iš lietuvių, o iš svetimos valdžios! Tai daranti moteris kitų akyse tapo rūpestinga, o tėvas – tikru didvyriu, gebančiu pasirūpinti savo šeima! Tiesą sakant, daugiau herojiškumo šiuo metu buvo įžvelgiama moterų veiksmuose, o ne vyrų. Moterys ne tik nešė į namus iš fabrikų tai, ką pajėgė, bet ir parduodavo turguose įvairius „smetoninius“ daiktus, važiuodavo į provinciją, kur prekiaudavo su ūkininkais, traukiniais keliaudavo į Rygą, ten taip pat ką nors pirkdavo ir parduodavo arba mainydavo. Šiuos ir taip nelengvus darbus visaip apsunkindavo sovietų valdžia: pareigūnai gaudydavo moteris turguose, suimdavo ir visaip bausdavo. Taigi, kartino joms gyvenimą, kaip tik įmanydama. Nepaisydamos to, moterys sukdavosi iš padėties pačios, maitino šeimas ir dar siuntė siuntinius ištremtiems artimiesiems į Sibirą. Pats mačiau, kaip moterys virdavo taukuose džiūvėsius ir dėdavo juos į siuntinius. — Naujojoje santvarkoje, kuri klostėsi man prieš akis, labai svarbus buvo ne tik gebėjimas ką nors nugvelbti, išnešti ar sukombinuoti, bet ir pažintys. Deja, nei mano mama, nei jos sesuo, nei močiutė pažinčių neturėjo. Viskas, ką jos gebėjo, – pelnyti duoną savo rankomis, o tuo metu tai padaryti buvo neįmanoma. Purtomi sukrėtimų žmonės ėmė gyventi pavieniui – kiekvienas už save. Apie jokius ateities planus nemąstė, nes negalėjo žinoti, kas bus po kelių dienų!
17
Prasidėjęs karas tik patvirtino šias laikinumo ir netvarumo nuotaikas. Kaune pasirodę vokiečiai buvo kieti. Nors dabar istorijos vadovėliuose rašoma, kad lietuviai turėjo vilčių atkurti savo valstybės nepriklausomybę, Hitleris apie tai, akivaizdu, net negalvojo. Vėliau prasidėjo žydų šaudymas, kuriame dalyvavo ir lietuviai. Buvo baisu. Tačiau baimė apėmė daug anksčiau, nei atėjo vokiečiai. Traukdamiesi rusai išsivežė lietuvių karininkų žmonas ir vaikus, daužė paprastų žmonių gyvenimus. Beje, viena įdomi detalė – ką tik pasakojau, kaip dalis žmonių valdant rusams gana greitai įgudo kombinuoti. Atėjus vokiečiams, tokie dalykai tapo nebeįmanomi, nes ši tauta sukūrė nepaprastą Ordnung [liet. „tvarka“] atmosferą ir ją visaip palaikė. Pavyz džiui, niekas nedrįso ignoruoti įsakymo visus Kauno gyvenamųjų namų langus užklijuoti popieriumi arba kitaip užkamšyti. Akivaizdu, kokių tikslų buvo siekiama šiuo įsakymu – Kaunas vokiečiams buvo labai svarbus geležinkelių mazgas, todėl šį miestą buvo siekiama apsaugoti nuo bombardavimo ir neleisti rusų bombonešių pilotams susiorientuoti, kur po jų lėktuvais driekiasi taikiniai. Pats mačiau, kaip vokiečių patrulis sustabdė gatve važiuojantį automobilį su įjungtomis šviesomis ir šovė į abi lempas. Važinėti su įjungtomis šviesomis buvo lygiai taip pat draudžiama, kaip gyventi neužtamsintais langais. — Mano šeima visaip bandė kabintis į gyvenimą. Tėvui atgulus į ligos patalą, sklypelyje šalia namų sodinome pupeles (kaip liepė vokiečiai) ir
Kauno 6-oji berniukų gimnazija, 1947
bulves (taip elgtis kauniečius irgi ragino vokiečiai). Be to, pirmuosius Raudonosios armijos paliktos zenitinės patrankos Šančiuose, 1941
vaisius pradėjo auginti tie medeliai, kuriuos sukombinavo tėvas. Nuolat jaučiant nepriteklių, pamažu ėmė aiškėti, kur pasuks mūsų gyvenimas, jeigu vokiečiai laimės karą. Tapo akivaizdu, kad lietuviams nėra ko svajoti apie valstybės atkūrimą arba bet kokį didesnį savarankiškumą – šioje kovoje vieninteliai nugalėtojai bus vokiečiai, jie įsikurs iki pat Uralo ir niekieno nekliudomi naudosis „aukštesnės rasės“ privilegijomis. Būsimuosius nugalėtojus Šančiuose matydavau kasdien, kaip, beje, ir rusų belaisvius, kurių čia buvo daug ir kurie mirė kaip musės. Tokia buvo mano istorija, kurioje, deja, man nebuvo siūloma savarankiško vaidmens ar savos vietos. Žmogaus be vietos įspūdį stiprindavo ir tai, kad vokiečiai karo metais bene tris kartus buvo uždarę gimnaziją, kurią aš lankiau7, o mus be jokių skrupulų išvaikę („Eikit lauk!“) ir įkurdinę joje ligoninę, Reicho darbo tarnybos sargybą, dar kažkokią įstaigą. Taigi, buvo visiškai akivaizdu, kad šioje istorijos dramoje man ir tokiems kaip aš tegali būti skirtas antraeilis statisto vaidmuo. Tokį vaidmenį lietuvių jaunimui buvo siūloma suvaidinti ir generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Paaiškėjus, kad šiems idealistiškai nusiteikusiems jaunuoliams reikės eiti į SS būrius ir kad kai kurie jų ėmė trauktis iš rinktinės, prasidėjo baisūs dalykai: dezertyrų gaudymas, įvairios bausmės, net sušaudymai. Tokia buvo jaunų lietuvių dalyvavimo istorijoje kaina.8 Karo pradžioje mes jį vis dar žaidėme savo namų kiemuose, apsiginklavę pagaliais, o karui besibaigiant kai kuriems mūsų jau buvo siūloma „kilni galimybė“ padėti galvą už Hitlerį ir Rosenbergą9.
19
— Karo metais neturėjome radijo. Viskas, ką žinojome, buvo gandai ir nuogirdos, tad gyvenome tarytum mitų pasaulyje. Šį pasaulį gimdė baimė. Baimė pasklisdavo su gandais, šliaužiančiais iš kiemo į kiemą: esą mieste atsirado trijų metrų aukščio baisybės, kurios vėlai vakare iš darbo grįžtantį žmogų paveja, apiplėšia ir kartais nužudo. Iš tiesų, buvo atvejų, kai kažkas ant aukštų kojokų, apsidengęs marškomis, pasirodydavo gatvėje ir mirtinai išgąsdindavo miestiečius, o kartais vėlyvam praeiviui po kaklu pakišdavo peilį. Baimė buvo nuolat šalia. Todėl net katinui prie lango sukniaukus namuose esantys šeimos nariai nustėrdavo: „Kas čia?!“ Mat pasitaikė tokių dalykų, kad išėjęs į lauką nuvyti įkyraus gyvūno žmogus staiga gaudavo smūgį peiliu į nugarą. Šiurpių nutikimų Kaune karo metais iš tiesų būta, tačiau jų skaičių didino po miestą žaibiškai sklindantys pasakojimai apie kiekvieną jų ir, žinoma, gandai. Kiekvienas pasakojimas apaugdavo nemaža fantazijos doze, taip gimdavo visiškai fantasmagoriškos istorijos. Viena jų – apie Kauno didžiajame turguje parduodamą žmogieną. Mes visi buvome taip išgąsdinti to, kas vyksta aplinkui, ir neturėjome jokių tikrų žinių, todėl labai lengvai pasiduodavome tokių istorijų poveikiui. Tad visai nenuostabu, kad besimokydami aukštesnėse gimnazijos klasėse buvome visiškai išmušti iš vėžių – nesuvokėme, kas yra tikra, į ką reikia lygiuotis, kuriant savo gyvenimo orientyrus. — Mes buvome parengti rusų grįžimui. Šaulių aikštėje, kuri buvo visai netoli Hipodromo gatvės ir kurioje mes žaisdavome, įsitaisė lietuviškai kalbančių, tikriausiai plechavičiukų, dalinys. Jie ten pasistatė palapines, virė valgyti, man padovanojo pusę olandiško sūrio. Šie kareiviai pasakojo: „Esame nuo Vilniaus, buvome užėmę pozicijas ir gynėme jas šaudydami iš kulkosvaidžio. Kulkosvaidis kaista nuo nepaliaujamo šaudymo, o rusai, visiškai girti, vis tiek eina.“ Kai išgirdome tokius pasakojimus, jokių iliuzijų neliko, ir mes supratome, kad Kaune tuoj bus rusai. Na, o paskui, po kelių dienų, pamatėme, kad į miestą įžengė vadinamieji šturmoviki [liet. „šturmuotojai“]. Kokie jie buvo baisūs. . ! Vietoj šalmų užsimaukšlinę brezentines kepures, kiekvienas turėjo po du peilius ir automatą. Šie šturmoviki, irgi išgėrę, nebijojo nieko.10 — Rusams vėl užėjus, mokytojams, taigi ir mamai, nebuvo gerai – dauguma jų darbo neturėjo, o švietimo sistema buvo kuriama labai lėtai.
Gyvenimas istorijos epicentre
20
Stengdamasi sudurti galą su galu, mama siūdavo drabužius vienam Vilijampolėje įsikūrusiam fabrikui, kuris tiekė apatinę aprangą sovietų armijai. Aš iš fabriko į namus tempdavau maišais medžiagas, o mama, močiutė ir teta dirbo pasikeisdamos prie siuvimo mašinos. Už šį darbą mokėjo kapeikas. . . — Viena ryškiausių istorijos pamokų, kurią gavau rusams grįžus į Lie tuvą, susijusi su baime. Vėliau istorija mane išmokė ir kitokių dalykų, tačiau apie juos – kiek vėliau, nes dabar noriu papasakoti, kaip baimės jausmas persmelkė mūsų gyvenimą. Šalia namų įsikūrė labai keisti atvykėliai – Dievas mums kaip kaimynus davė „barakonsus“ (taip juos tada vadinome). Šalia mūsų namo buvo nemažas sklypas, kuriame pristatė barakų. Vieni barakai buvo mediniai, kiti – mūriniai. Juose buvo įkurdinti iš kalėjimo paleisti žmonės. Juos vadino politiniais, tačiau dauguma jų net tokio žodžio nebuvo girdėję. Taigi, 30 ar 40 metrų atstumu nuo mano namų stovėjusiuose barakuose apsigyveno vagys, žmogžudžiai ir prostitutės. Šių žmonių bijojo ne tik mūsų šeima, bet ir visi aplinkiniai. Tai buvo personažai, pasiekę tam tikrą ribą (o gal tiksliau reikėtų sakyti – peržengę ją?), todėl jau nebeturintys, ko prarasti. Jie vaikščiojo apsiginklavę peiliais ir pagaliais, o gyvybė (nesvarbu, ar „barakonso“, ar kokio kito žmogaus) palaikiuose pastatuose apgyvendintoms ypatoms taip pat nieko nereiškė. Jeigu apie vaikystėje regėtus žmones imčiausi kurti filmą, jis būtų apie tokius asmenis, kurie patyrė viską, ką tik įmanoma išgyventi, prarado žmogiškumą ir tikėjimą, todėl jų nebestabdė jokie moraliniai skrupulai. Taigi, šie žmonės žudė savo artimus ir vogė. O nevogti buvo paprasčiausiai neįmanoma, nes kitaip išgyventi karo metais jie nebūtų sugebėję: trūko maisto, barakuose buvo žvėriškai šalta. Tai buvo tokia kolonija, į kurią mes žiūrėjome kaip į vaiduoklius, iš kurių galėjai tikėtis bet ko. Žinoma, dabar juos teisti lengva, tačiau tuo metu šiuos bėdžius beveik buvo galima suprasti. Tas supratimas ateidavo, kai grįždavau iš mokyklos namo tuščiu pilvu, o ant stalo per pietų metą mama neturėdavo, ką padėti. . . — Šiuose barakuose be ateities gyvenimas čia ir dabar virte virė, aistros tiesiog kunkuliavo. Kiek ten nutikdavo meilės istorijų. . ! Vienas barako gyventojas, nesulaukęs atsako į savo meilę, pasikorė, na, o jo mylimoji
21
ištekėjo už belaisvio vokiečių kareivio ir paskui jį išvyko į Vokietiją. Vėliau ji grįžo iš Vokietijos vien tik tam, kad aplankytų ją mylėjusio ir gyvybę sau atėmusio vyro kapą. . . Taigi, Šančiuose mačiau kunkuliuojančius jausmus, kuriuos vėliau norėjau pavaizduoti savo filmuose. Juk kuriant kino filmą labai svarbu pradėti kalbėti apie tai, kas ką myli, tai pats įdomiausias akcentas žiūrovui! Todėl režisieriui neprošal visų pirma savęs paklausti: „O ką myliu aš?“ Italų neorealistai11 su savuoju požiūriu į kiną ir žmones leido, uždavus šį klausimą, vėliau parodyti ir visus kitus, kartais anaiptol ne pačius maloniausius dalykus. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo baisūs, tačiau geriau įsižiūrėjus – meilės išraiškos. . . — Kokių dar pamokų mums davė istorija vėl grįžus rusams? Pamenu, po Kursko mūšio12 beveik niekas iš aplinkinių nebetikėjo, kad įmanoma kokia nors kitokia baigtis, išskyrus rusų grįžimą ir vokiečių pasitraukimą. Taip iš tiesų ir įvyko, tačiau čia reikia paminėti, kad vokiečiai traukėsi iš Kauno ne taip, kad kiekvienas galėtų į juos mesti akmenį arba iš už kampo paleisti šūvį. Vokiečiai traukėsi metodiškai: jie ėmė sprogdinti fabrikus ir gamyklas, susprogdino dalį geležinkelių, Halės turgavietę. Taip pat buvo sugriauta daug tiltų. Traukiantis vokiečiams jautėmės beveik suaugę, visi kaip nors apsiginklavę, todėl „bajavi“, beveik kaip Remarque’o romanų „Vakarų fronte nieko naujo“ arba „Trys draugai“ herojai13. Todėl visu tuo, ką vėliau teko raudonojoje ideologinėje literatūroje
Šančių fabrikas „Drobė“, 1947
Gyvenimas istorijos epicentre
22
skaityti apie „naująjį žmogų“ ir „naują pasaulį“, patikėti buvo paprasčiausiai neįmanoma. Mūsų asmeninės patirtys prieštaravo tiems dalykams! Tiesa, mes nematėme rusų revoliucijos, nebuvome patyrę kitų „didingų dalykų“, apie kuriuos mums vėliau nuolat buvo kalbama, tačiau patikėti tokiomis ideologinėmis schemomis, mačius išdavystes ir susidorojimus, represijas ir trėmimus, neviltį ir skausmą, mano karta neturėjo jokių galimybių. O regėti, kaip jau minėjau, teko įvairiausių dalykų. . . Kaip antai, mūsų kaimynystėje gyveno didelė šeima. Vokiečiams traukiantis, tėvas aprengė dešimt savo sūnų rusų kareivių uniformomis ir išėjo plėšikauti. Jie beldėsi į kaimo žmonių trobas ir grobė iš jų viską, kas įmanoma, kol rusų kareiviai juos sugavo ir sušaudė. Tai tik vienas epizodas. Netrukus miškuose vėl imta šaudyti žmones, vėl prasidėjo trėmimai. Taigi, smurto ir siaubo spiralė pradėjo suktis iš naujo. O kur dar baisus skurdas, kurio nauja banga mus užliejo grįžus rusams? Mano tėvas mirė 1948-aisiais. Mes buvome tiek nusigyvenę, kad net neturėjome, už ką jį palaidoti. Teko skolintis iš kaimynų. Iš viso to slogaus smurto ir skurdo rato pavyko išsiveržti dėl kažkokio keisto entuziazmo: „Negali būti, kad man vis tiek nepasisektų. . !“ Liežuvis neapsiverčia šio jausmo vadinti kvailu optimizmu. Greičiau tai buvo viltis, kurią palaikė tikėjimas, kad gyvenime vis dėlto įmanoma pasiekti ką nors šviesaus. Tiesa, ši viltis tikrai nebuvo susieta su gyvenimo Kaune perspektyva.
Almantas (antroje eilėje iš apačios antras iš kairės) su bendraklasiais, 6 klasė
II epizodas
23
Sala, teikianti užuovėją ir įkvėpimo
Pasakodamas apie gyvenimą, filmus ir žmones, norėčiau į pagalbą pasikviesti savuosius Šančius. Vienu metu jie dings, bet vėliau aš vėl į juos grįšiu. . . — Pabėgau iš Kauno, kai man buvo 18 metų. Šį sprendimą priėmiau norėdamas žengti profesijos paieškų keliu. Čia galima užsiminti ir apie savotišką paradoksą – patyręs kokį nors pralaimėjimą, visada grįždavau į Kauną, kur gyveno mano motina. Be to, būtent Kaune supratau, kad galiu būti kino režisieriumi. Tai buvo miestas, kuris man atvėrė akis – supratau, kad kažką matau žmonėse, kad galiu juos mylėti arba jų neapkęsti. Kai viso to tavyje nėra, galima išmokti kurti mizanscenas, filmuoti epizodus, montuoti filmą. Jūs puikiai žinote, kiek dabar yra filmuojančių žmonių. Tačiau mokėti atlikti vieną ar kitą veiksmą arba jų seką nepakanka. Dar reikia, kad žiūrovas suprastų, ką jam norima pasakyti. Užsiminęs apie tai, pradedu galvoti apie mūsų bendravimą. Kai kalbama apie istoriją, reikia atskleisti, kaip ji ateina į tavo namus, kaip priverčia jaudintis, kaip gimsta noras įsižiūrėti į istorijos herojus ir perprasti jų pergales, o vėliau – ir nusivilti jomis: „Kokios menkos tos pergalės! Ir aš pats, kaip tie herojai, gyvenu pasaulio užkampyje! Užkampyje, kuriame pasiektos pergalės niekaip nepakeis kitų žmonių, net ir artimiausių kaimynų, gyvenimo. . .“ Tokie jausmai stiprūs. Šiuos jausmus gimdė stiprios patirtys. — Šančiuose gyveno darbininkų klasė. Šančiuose, už upės, veikė Jono Basanavičiaus karininkų mokykla ir kareivinės14. Jose sovietmečiu šeimininkavo garsioji 7-oji oro desanto divizija, kuri visur skraidė ir 1956 m. „nukrito“ Vengrijoje, vėliau – Čekoslovakijoje. Šančiai turėjo du kino teatrus ir dvi gimnazijas. Šančiuose gyveno rusai, lietuviai, vokiečiai, čigonai. Ko tik ten nebuvo! Tačiau, užsiminus apie šiame rajone gyvenusius žmones, reikia pasakyti ir dar vieną dalyką, be kurio Šančių paveikslas būtų neišbaigtas – tai buvo chuliganų rajonas! Pasakęs tai nieko nenustebinsiu – o ko norėti iš darbininkų vaikų? Kita vertus, darbininkai bent jau turėjo užsiėmimą, o jų vaikai – valgyti. Tiesa, Šančiuose netrūko
2010 m. rugpjūčio 10, 17 ir 24 d. pokalbių fragmentai
Ši knyga – galimybė pažinti Almanto Grikevičiaus (1935–2011) – vieno ryškiausių 7–9-ojo dešimtmečių lietuvių kino kūrėjų – asmenybės brandos ir kūrybos kelią: nuo vaikystės Kauno Šančiuose karo laikotarpiu, per Leningrado ir Maskvos gatves studijų metais, į konkrečių režisieriaus filmų kūrimo sūkurį. Režisieriaus 1966‑ųjų „Jausmai“ lietuvių kino kritikų išrinktas geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu, „Faktas“ – pirmas lietuvių filmas, dalyvavęs ir apdovanotas konkursinėje Kanų kino festivalio programoje, „Herkus Mantas“ – filmas, kurio režisierius taip ir nesukūrė. — Grikevičiaus pasakojimas leidžia pažvelgti į lietuvių kinematografijos raidą sovietmečio epochoje ir naujai išvysti ją kūrusių asmenybių, Grikevičiaus bendrakeleivių, draugų, kolegų ir mylimų priešų, portretus: Vytauto Žalakevičiaus, Sauliaus Macaičio, Regimanto Adomaičio, Juozo Budraičio, Vytauto Paukštės, Gedimino Girdvainio, Algimanto Puipos ir kt. — Režisieriaus mintys ir prisiminimai, lydimi dokumentų pluošto – menininko likimo liudijimas, atspindintis pastangas išlaikyti kūrybinių sumanymų, galimybių juos įgyvendinti ir nepalankiai susiklostančių aplinkybių naštos svorį. Galiausiai – tai paskutinio Grikevičiaus filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jis pats, apmatai. O epizodus šiam filmui režisierius kūrė vienuolikos pokalbių su dviem istorikais, metu.
ISBN 978-5-415-02296-0
9
785415
022960
www.leidykla.vaga.lt