Iš anglų kalbos vertė Agnė Puzauskaitė
vilnius 2013
UDK 821.111(73)-94
St-141
Versta iš: Alice Steinbach. Without Reservations. The travels of an independent woman. Random House, Inc., 2008
© Alice Steinbach, 2000 © Vertimas į lietuvių kalbą, Agnė Puzauskaitė, 2013 © Viršelis, Živilė Adomaitytė, 2013 © Leidykla VAGA , 2013 ISBN 978-5-415-02327-1
Ši knyga – skirta Šelbiui ir Patricijai Karter
Esti met킬, kurie klausimus u탑duoda, ir met킬, kurie atsako. Zora Neale Hurston
Padėka Už tai, kad ši knyga yra, autorė nori padėkoti Gailei Ross, kuri nuo pat pradžių ir kiekviename žingsnyje sekė jos atsiradimo kelią. Taip pat esu nuoširdžiai dėkinga Katei Medinai už jos elegantišką ir įžvalgų redagavimą. Už nepamatuojamą pagalbą dėkoju Jean-Isabelei McNut, Robinai Pinnel ir Meaghanai Rady. Taip pat esu dėkinga Baltimore Sun, kur per daugelį metų darbo mano rašytinės mintys įgavo formą.
Turinys Įžanga
_ 13
Paryzius v
1. Noviciatė
_ 25
2. Skrybėlėta moteris
_ 42
3. Šventojoje koplyčioje 4. Bendrakeleiviai
_ 58
_ 75
5. Penkios nepaprastos dienos
_ 93
Londonas 6. Slouno gatvės klubas 7. Meilės laiškai
_ 113
_ 140
8. Damos, kurioms daug nereikia
_ 161
Oksfordas 9. Oksforde
_ 187
10. Netikėtas susidūrimas Kotsvolde 11. Šokantis profesorius
_ 216
Italija 12. Nuotakos motina
_ 229
13. Venecijoje mes atsiveriame 14. Ispanijos aikštės laiptai 15. Džeinė Eir Sienoje
_ 276
_ 288
16. Būtasis baigtinis laikas 11
_ 254
_ 304
_ 202
Įžanga Rašau žvarbų žiemos rytą sėdėdama jaukioje virtuvėje, senam mano katinui snūduriuojant greta ant šilto, šnypščiojančio radiatoriaus. Praėjusią naktį Baltimorėje stipriai ledijo: girdėti, kaip visžaliai medžiai už mano lango girgžda nuo apledėjusių šakų svorio. Prieš šešerius metus, panašią žiemos dieną sėdėdama prie to paties stalo, padariau sprendimą. Jis man pačiai buvo gana drąsus: nutariau pamėginti kažkuriam laikui atsistatydinti iš gyvenimo, kurį pati sau buvau sumodeliavusi. Šįryt išsitraukiau dėžutę su priminimais apie tai, kur anuomet padarytas sprendimas mane nuvedė. Nors ieškojau kai ko konkretaus, smaginausi traukdama visa, kas pasitaikė po ranka. 13
Pavyzdžiui, čia – dešimties dolerių sąskaita už kapučino kavą, kurią vieną rytą gėriau Venecijoje, kavinėje Florian. O čia studentiško spektaklio „Daug triukšmo dėl nieko“, kurį žiūrėjau Oksforde, programėlė. Iš dėžutės taip pat atkeliauja Londono sodininkystės muziejaus bilietas ir čekis už juodus šilko batelius dešimties centimetrų pakulne − juos pirkau Milane ir avėjau tik vieną kartą. Toliau – pietų, kuriais mėgavausi Umbrijos regiono Perudžos mieste, meniu, primenantis nepaprastai gardų tą vakarą valgytą veršienos eskalopą su raudonąja cikorija. Galiausiai dar mažesnėje dėžutėje su etikete „Paryžius“ randu, ko ieškojusi. Tai atvirukas su gražiausio Paryžiuje Aleksandro III tilto vaizdu. Išsisiunčiau jį sau 1993 metų gegužės 9 dieną. Jis ir yra mano nuotykio pradžia: Brangioji Alisa, Pirmas rytas Paryžiuje ir aš nuo savo viešbučio paėjėjau kairiąja Senos pakrante. Upė – sidabrinė, ankstyvo ryto saulė kaip blausi penkių centų moneta švyti pilkame danguje, o jos šviesa atšoka nuo senų pastatų, išsirikiavusių palei Voltero krantinę. Tokį Paryžių aš pažinojau iš Atgeto ir Cartier-Bressono fotografijų: subtilių platinos, sidabro ir pilkų tonų miestą, neprilygstamo grožio miestą. Dabar šioje tobuloje vietoje aš pradedu savo kelionę.
Atvirukas buvo pasirašytas: Su meile, Alisa. Tai pirmasis atvirukas iš daugelio, kuriuos rašiau ir siunčiau sau namų adresu mėnesius trukusios kelionės metu. Arba, kaip vėliau praminiau tą gyvenimo interliudiją – Mano gyvenimo pavojuje metu. 14
Manau, kad daugeliui žmonių pasitaiko akimirkų, kai kyla noras ištrūkti iš kasdienės rutinos, atsakomybės ir pabandyti laikinai pagyventi naują gyvenimą. Tokia fantazija mane buvo užvaldžiusi ne kartą. Ir tuomet įsisvajodavau apie laisvę keliauti, kur tik atsitiktinumas arba vaizduotė nuvestų: be planų, prievolių ir pernelyg kruopščiai apgalvotų kelionės tikslų. Tačiau svajonės visad atsitraukdavo susidūrus su realybe. Juk buvau dirbanti vieniša motina, o mano gyvenimą iš esmės lipdė atsakomybė už du sūnus ir laikraščio žurnalistės darbas dienraštyje Baltimore Sun. Visgi 1993 metais prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas, paskatinęs permąstyti, kur link apskritai aš einu. Sūnūs baigė koledžą ir ėmėsi kurti atskirus suaugusiųjų gyvenimus: vienas pradėjo dirbti vertėju Japonijoje, kitas − studijuoti fizikos doktorantūrą Kolorade. Džiaugiausi ir didžiavausi jais. Juk stebėti, kaip vaikas sėkmingai įžengia į platųjį pasaulį, − vienas didžiausių tėvystės malonumų. Ir vis dėlto paleidusi sūnus pasijutau tokia pažeidžiama, kad net sunkiai galėjau tai suvokti. Tvirtas ryšys su jais išliko, bet fiziškai berniukai, kuriuos užauginau, paliko mane. Užmerkusi akis vis dar regiu juos vieną seniai praėjusios vasaros vakarą. Abu tokie skirtingi: vienas guli lovoje ir klausydamasis Orioles komandos beisbolo varžybų transliacijos mėto kamuolį į sieną, o kitas galiniame kieme nukreipinėja teleskopą į žvaigždėtą, indigo spalvos dangų. Šventos akimirkos, taip dabar prisimenu tuos laikus. Netekus tokių akimirkų namai tapo tylūs ir tušti. Darbe viskas vyko po senovei. Ir toliau rengiau interviu su įdomiais žmonėmis, taip pat rašiau savo skiltį. Darbas buvo 15
pilnas iššūkių, kartais priartėjantis prie neįmanomybės ribos, tad buvau visiškai jam atsidavusi. Darbas man tapo ne tik veikla, jis virto mano esme. Kartkartėmis visgi pagalvodavau: o gal esu pernelyg panirusi į darbus? Jutau, kad mano tapatybė traukiasi iki vieno – žurnalistės darbo. Svarsčiau, kas nutiko moteriai, mylėjusiai meną ir džiazą, ir kur dingo tas jausmas, kad visi nuotykiai dar priešakyje, tyko už kampo? Tos moters jau senokai nebuvau mačiusi. Ar ji dingo? O gal buvau pernelyg užsiėmusi rašymu apie kitų žmonių gyvenimus ir neskyriau jai dėmesio? Su mano gyvenimu viskas buvo kaip ir gerai. Man patiko jo tvarka, žinojimas, kaip viskas bus, ir tas jausmas, kad pasaulyje turiu saugią vietelę. Ir vis dėlto prieš akis nuolat iššokdavo pradingusios moters vaizdinys. Vieną dieną paskaičiusi apie fotografijos kursus Toskanoje pamaniau: ji tikrai rastų būdą jų imtis. Tokia pat mintis šmėkštelėjo ir perskaičius straipsnį, siūlantį pagyventi Škotijos avių fermoje, kur treniruojami aviganiai: lažinuosi, kad ji jau skambintų, bandydama susitarti. Pagavau save svarstančią, kaip galėčiau atkurti ryšį su prarastąja moterimi. Tam tikra prasme žavėjausi ja. Per kelis paskesnius mėnesius iš gabaliukų susidėliojau atsakymą, kuris nustebino. Vidinis balsas sakė: tau reikia ryžtis ir patirti pasaulį be išankstinių užrašų žurnalisto bloknote. Penkiolika metų praleidai rašydama kitų žmonių istorijas, o dabar turi sugrįžti į savo pačios gyvenimo pasakojimą. Atrodė logiška. Bet kaip tai padaryti? Pagalvojau, kad reikia pasiimti nemokamų atostogų ir išvykti į nežinomą vietą, kur visos senosios etiketės – kurias pati sau ir kiti man tai16
ko – atliptų. Galbūt tada, kažkur pakeliui, susidurčiau su tąja moterimi. Arba, jeigu ji nebeegzistuoja, tokia kelionė padėtų man išsiaiškinti, kas užėmė jos vietą. Nors idėja man patiko, nustūmiau ją šalin kaip nepraktišką ir asmenine, ir profesine prasme. Ir vis dėlto ta fantazija manęs neapleido; ji apsireikšdavo pačiu netikėčiausiu metu. Pakilusi vidury nakties pradėdavau skaičiuoti, kiek tokia kelionė kainuotų ir iš kur gauti pinigų. Valandų valandas praleisdavau knygyno kelionių knygų skyriuje, nagrinėdama visas įmanomas kelionės kryptis. Vakarieniaudama – juokaudama ir plepėdama su draugais – svarstydavau, ar gebėčiau svetimame mieste būti moteris be tapatybės, be draugų. Vėliau pergalvojau visas priežastis, kodėl neturėčiau leistis į tą kelionę. Ką daryčiau su savo namu? Kas pasirūpintų mano katinu? Kas, jei namie nutiktų bėda? O ar mano redaktoriai išleistų atostogų? Net jei išleistų, kaipgi mano skiltis, kurią rašau du kartus per savaitę? Ją paskirtų rašyti kam nors kitam? O jei svetimoje vietoje apsirgsiu? O jei dingsiu be žinios? Tačiau giliai mano viduje kažkas kaip reikiant darbavosi ir tas kažkas, tarsi susitelkusi atogrąžų liūtis, smogdavo visa jėga sakydamas: tu esi moteris, ieškanti nuotykių. Rizikuok. Pasakyk gyvenimui „taip“, nesakyk „ne“. Tebedvejojau. Pats laikas, pamaniau, sužinoti draugų nuomonę. Kai papasakojau idėją patiems artimiausiems, išgirdau vieningą atsaką: Keliauk. Vaikai užaugę ir, išskyrus katę, tu esi nuo nieko nepriklausoma moteris. Iš dalies jie teisūs. Daugeliu atvejų aš buvau nepriklausoma moteris. Metų metus pati viską sprendžiau, apmokėdavau 17
sąskaitas, kasdavau sniegą ir palaikiau tokius santykius – išskyrus su sūnumis ir katinu – kurie abiem pusėms davė daug laisvės. Bet vėliau ėmiau suprasti, kad, nors ir gerai tvarkausi su savo finansais ir laiku, vis dėlto esu gerokai priklausoma kita prasme. Per daugybę metų įgijau įprotį – tikiu, kad jis labai natūralus, – vertinti ir matyti save tokią, kokia esu kitiems, ir pagal tai, ko kiti tikisi iš manęs kaip iš motinos, dukters, žmonos, buvusios žmonos, žurnalistės, draugės. Nors trumpam norėjau atsitraukti nuo šių vaidmenų ir pažiūrėti, kokia būsiu tuomet. Sprendimą pasiimti nemokamų atostogų priėmiau 1993 metų sausį. Sunerimusi kreipiausi į laikraščio redaktorių ir papasakojau, ką norėčiau padaryti. Po kelių dienų gavau jo patvirtinimą: sutarėme, kad išvyksiu balandį, o grįšiu kitų metų sausį. Jaučiausi pakylėta. Ir tik vėliau susivokiau, kad neturiu jokio realaus plano, ką daryti su visu man atitekusiu laisvu laiku. Žinojau tik kur vyksiu pirmiausia. Nemoku paaiškinti kodėl, bet jau ilgą laiką jaučiau, kad savo naująjį gyvenimą pradėsiu Paryžiuje. – Kodėl Paryžius? – klausdavo draugai. – Kodėl ne? – iškart atšaudavau, nenorėdama atskleisti tiesos. O tiesa buvo ta, kad siekiau įgyvendinti fantaziją: pagyventi mažame viešbutyje kairiajame Senos krante taip, kaip mano žurnalistinis idealas – Džaneta Flaner. Nuo 1925 iki 1975 metų savaitiniame žurnale The New Yorker pasirodydavo jos garsusis „Laiškas iš Paryžiaus“. Vėliau knygon sugulę tekstai vis dar tebėra mažas inteligencijos ir stiliaus šedevras – kaip dauguma kitų rašytojų, studijavau juos taip, kaip 18
tapytojai studijuoja Sezaną. Daug metų norėjau nešina jos knyga pasivaikščioti Paryžiaus gatvėmis, užsukti į kavinaites, kurias Flaner taip gyvai aprašė. Dabar jau buvau arti to. Bet kas po Paryžiaus? Norėjau, kad mano planai išliktų lankstūs, bet ne tokie palaidi, jog verstų mane klajoti be tikslo. Viską pergalvojusi išsigryninau dvi pamatines taisykles. Pirmoji: nenorėjau puldinėti iš vienos vietos į kitą – ketinau kurį laiką pagyventi tose vietose, kurias nuspendžiau aplankyti. Ir antroji: mano planuose nebus egzotiškų vietų. Taigi iškart galėjau atmesti tokias vietas kaip Las Vegasas ir Katmandu. Man rodės logiška, kad norėdama pasiekti dalį savojo tikslo – patikrinti, ar vis dar turiu gebėjimų ir pakankamai stiprius nervus įsikurti naujoje aplinkoje, su ta aplinka būtina turėti bent kokį kultūrinį ryšį. Kelias savaites iš įvairių iškarpų, straipsnių ir kelionių vadovų, kuriuos buvau surinkusi, sudarinėjau galimybių sąrašą. Jame atsidūrė kelios Anglijos ir Škotijos vietovės. Taip pat kone visi Italijos regionai: nuo Veneto iki Kampanijos. Vienu metu net svarsčiau visą laiką, likusį po Paryžiaus, praleisti Italijoje. Tačiau tarp savo kelionės popierių aptikusi straipsnį apie Oksforde dėstomą Anglijos kaimų istorijos kursą ir kelionę traukiniu per Škotijos aukštikalnes, atsisakiau „Vien-tikItalija“ plano. Aš netgi perkėliau dvi iš pradžių prioritetines „Galimybes“ – Airiją ir Provansą – į mažesnę kategoriją, pavadintą „Galimos galimybės“. Galiausiai išvykau iš Baltimorės užsisakiusi viešbutį Paryžiuje, beveik sutarusi butuką Londone, vietą Oksfordo kursuose ir vienvietį kambarį Škotijos avių fermoje. Visa kita, nusprendžiau, svarstysiu progoms pasitaikius. 19
Bet net ir laisviausias planas gali pakrypti netikėta linkme. Į mano kelionę gyvenimas įsikišo ne vieną kartą. Vykdama į Škotiją gavau žinią apie staigią mylimos brolienės mirtį ir grįžau į laidotuves Baltimorėje. Vėliau mano planus pakeitė dar vienas skubus šeimyninis reikalas. Toks jau tas gyvenimas, mąsčiau sau liūdnai skrisdama atgal į Italiją: jis baisiai abejingai tyko mūsų pasaloje ir akimirksniu keičia mūsų ir tų, kuriuos mylime, likimus. Žinoma, tą dieną, kai atvykau į Paryžių pradėti naujo gyvenimo, nežinojau, kas gero ar blogo manęs laukia ateityje. Tejutau didžiulę nuostabą, kad štai aš esu mažame viešbutyje ant kairiojo upės kranto viename gražiausių miestų pasaulyje. Būtent šiame viešbutyje pirmosios savo viešnagės savaitės pabaigoje parašiau paprastą tiesą apie tai, ko iš tikrųjų siekiau: Praeitą vakarą eidama namo po koncerto Šventojoje koplyčioje, sustojau ant Karališkojo tilto pasižiūrėti, kaip mėnulis braunasi pro debesuotą nakties dangų. Nuo tilto akimis nusekiau turistų laivo, tarsi jonvabalis judančio upe, šviesas. Čia, Paryžiuje, neturiu jokios dienotvarkės – galiu judėti tokiu ritmu, koks pasitaiko. Buvau pamiršusi, kaip nuostabu stovėti ant tilto ir ore užuosti lietų. Buvau pamiršusi, kaip stipriai man norisi būti dalele vandens, vėjo, dangaus.
Skaitydama tą atviruką, matau save lengvabūdišką ir džiaugsmingą, stovinčią viduryje tilto tarp Luvro dešiniajame Senos krante ir Voltero krantinės – kairiajame. Matau moterį, kuri gyvena gyvenimą, o ne stebi jį. Stebėjimai atsiras vėliau, namo išsiųstuose atvirukuose. 20
Iš Milano ir Sienos, iš mažų Amalfio kranto kaimelių ir Kotsvoldo miestelių, iš Londono ir Oksfordo – visi tie atvirukai, tarsi spontaniški vaiko įspūdžiai, surašyti po dienos, praleistos tyrinėjant pasaulį, laukė manęs grįžtančios namo. Skaitydama juos iš naujo išgyvenau dienas, praleistas Brasenose koledže, Oksforde, reikšmingą pažintį su japonų kilmės vyru Naohiro, kuris galėjo skaityti mano sielą, saulėtas itališkas dienas Sorente, savęs atradimo dienas Azolo kaimelyje, Dolomitinių kalnų papėdėje. Rašyti atvirukus sau – ne naujas įprotis. Jis atsirado prieš penkiolika metų, kai viena keliavau į tolimą Bornholmo salą Baltijos jūroje. Tą pirmąjį kartą rašyti paskatino namų ilgesys: atvirukas pasitarnavo kaip kompanionas, su kuriuo galėjau pasidalyti jausmais. Metams bėgant atvirukai įgavo kitą vaidmenį: jie tapo tarsi kelionių memuarai, išsaugantys ir atkuriantys tam tikras kelionės akimirkas. Pamačiusi atviruką su keistai pažįstama rašysena, apstulbdavau – taip, kaip Marselio Prusto praeities prisiminimus pažadindavo pyragaičiai madlenos, taip manieji atvirukai irgi grąžindavo mane praeitin. Ilgą laiką – labai patenkinta savimi – galvojau, kad aš ir išradau tokią kelionių užrašų formą. Tačiau maždaug prieš keturis mėnesius, tvarkydama dėžes su popieriais, kurias paėmiau iš mamos buto po jos mirties, aptikau atviruką, kurį ji kadaise parašė sau iš Dublino. Atviruke – žavingas O’Konelio gatvės ir Gresham viešbučio vaizdas. Ji rašė: Gyvenome čia aštuonias dienas. Mielas, patogus viešbutis, kuriame vakarais skaitoma airių poezija. Maistas – labai geras. O Dublinas turi gražiausią zoologijos sodą visoje Europoje. 21
Skaitant tuos paprastus, tokia pažįstama rašysena išraitytus žodžius, akys paplūdo ašaromis. Tai rašysena, kuria būdavo pasirašoma mano mokyklinėse pažymių knygelėse; rašysena, kuria man einant į parduotuvę mama surašydavo maisto produktų sąrašą; rašysena, metų metais matydavau nesuskaičiuojamuose laiškuose, kurie drąsino, rėmė mane ir gerais, ir blogais laikais. Laikydama atviruką rankoje, pagalvojau apie savo sūnus ir ateitį. Ar kurią nors dieną, svarsčiau, skaitydami mano atvirukus jie galvos apie mane taip, kaip aš dabar galvoju apie savo mamą? Jei skaitys, tikiuosi, jiems atrodysiu lyg ryškus aitvaras, kylantis į plačią mėlyną padangę – laiminga ir atvira nuotykiams, keliaujanti kur benuneštų vėjas. – Baltimorė, 1999 m. sausis
Paryzius v
1
Noviciatė Brangioji Alisa, Kas rytą mane pažadina varpelis. Linksmas garsas, primenantis man varpelius, kurie Kalėdų laikotarpiu parduotuvėse kabinami virš durų slenksčio. Šiuokart jis skimbčioja kaskart atsidarius viešbučio durims. Iš mano kambario, kuris yra pačiame suktų laiptų viršuje, garsas puikiai girdėti. Jis taip pat primena man varpelius, kurie skamba bažnyčioje pasitinkant noviciatus, pradedančius naują gyvenimo etapą. Tam tikra prasme ir aš esu noviciatė, laikinai paliekanti vieną savo gyvenimą dėl kito. Su meile, Alisa
Savaičių savaitėmis vaizdavausi savo pirmąją dieną Paryžiuje: save siurbčiojančią citron pressé gėrimą Café de Flore – garsiojoje Sen Žermeno kavinėje, kurioje kadaise dažnai laiką leido Pikaso, Sartras, Simona de Bovuar ir Kamiu; lakstančią po parduotuves Bako gatvėje arba naršančią knygynuose istorinėje Žakobo gatvėje. Šitaip fantazuodama visada regėdavau save smalsiai ir džiugiai atliepiančią pulsuojantį Paryžiaus gatvių gyvenimą. Ne tik svajodavau, bet ir sapnuodavau. Viename itin maloniame sapne susidūriau su Skotu ir Zelda Ficdžeraldais, kurie kadaise gyveno Kairiajame krante vos keli kvartalai nuo viešbučio, kuriame turėjau apsistoti. Priėmiau jų kvietimą kartu papusryčiauti jųdviejų mėgstamoje kavinėje Deux Magots. Busdama iš sapno pakeverzojau sau raštelį: sekmadienį turiu papusryčiauti Deux Magots. Kitame sapne įžengiau į bevardį skersgatvį Kairiajame krante ir, šiek tiek paėjusi, atsidūriau Marė kvartale, Dešiniajame krante. Ir sapne, ir pabudusi jaučiausi gana patenkinta savimi – juk padariau istorinį atradimą: kaip kirsti Seną be jokio tilto. Mėgau tas vizijas: ir dienines, ir naktines jų versijas. Atrodė, kad jos išreiškia mano norą vykti ten, kur neša akimirka, ir tikėti, kad pateksiu į įdomią vietą. Jos taip pat priminė man kadaise turėtą jausmą, kai kiekvieną dieną gyveni labiau vedinas smalsumo, o ne lūkesčių. Dieną, kai turėjau išskristi į Paryžių, Air France laukimo salėje Daleso oro uoste su drauge gėriau šampaną. – Už sėkmingą kelionę, – tarė draugė, keldama taurę. – Ir už įdomią, – atsakydama pakėliau savąją. 26
Tada nepasakiau, kad leidžiuosi į šią avantiūrą tikrai ne „sėkmės“ ieškoti. Tiesą pasakius, buvau pasiryžusi nevertinti šios kelionės ar jos rezultatų „sėkmės“ ar „nesėkmės“ matu. Ir taip pernelyg didelę gyvenimo – na, bent jau savo gyvenimo – dalį paskyriau vaikydamasi sėkmės ir stengdamasi išvengti nesėkmės. Tokio bagažo su savimi į kelionę imti nenorėjau. – Turbūt labai džiaugiesi, – kalbėjo draugė. – Aš tai tikrai džiaugčiausi. – Per silpnai pasakyta. Aš turbūt esu džiugiausias žmogus šitame oro uoste, – nusijuokiau. Ir tai buvo tiesa. Jaučiausi taip, kaip būdama dvidešimties, kai spontaniškai įsimečiau kelis drabužius į lagaminą, oro uoste nusipirkau bilietą ir išvykau į Turkiją. Tačiau vėliau, laukdama, kol pradės leisti į lėktuvą, pajutau kitokį jausmą, kurio negalėjau identifikuoti. Gal nuogąstavimą? O gal tiesiog padauginau šampano? Na bet, vos tik pajutus lėktuvą kylantį nuo tako Paryžiaus link, tokios mintys pasitraukė šalin. Štai ir ji, pagalvojau taisydamasi saugos diržą, mano kito gyvenimo etapo pradžia.
Mano nusivylimui, į Paryžių visgi atvyko ne džiaugsminga, o susirūpinusi moteris. Skrydžiui įpusėjus, džiaugsmas neperspėjęs apleido mane ir prisistatė naujas, ne toks pageidautinas kompanionas: visiškas nervinis priepuolis. „Ką aš veikiu šiame lėktuve?“ – klausiau savęs. Po klausimu slypėjo panika. Kas iki tol atrodė nuostabi idėja – une grande adventure, anot 27
mano draugų, – dabar ėmė panėšėti į liguistą fantaziją, kuria gal ir gali džiaugtis 15 minučių, bet paskui turėtum pamiršti. Lėktuvui nusileidus Paryžiuje aš jau buvau apgalvojusi visa, kas gali nutikti blogiausia – nuo pragyvenimo šaltinio praradimo iki mirties – man šitaip suklydus. Buvo šiek tiek prieš aštuonias ryto – oro uoste žvarbu ir tuščia. Po varginančio muitinės patikrinimo laukė dar ilgesnis ir dar labiau alinantis budėjimas prie bagažo juostos. Atgavus savo krepšius ir nukeliavus ilgą kelią iki viešojo transporto stotelės, nuotaika pavojingai subjuro. Nusprendžiau pamaloninti save ir, užuot važiavusi autobusu, išmetančiu keleivius kažkurioje centrinėje miesto vietoje, sėsti į taksi. – Universiteto gatvė, – nurodžiau vairuotojui gatvę, kurioje yra mano viešbutis. Jis tokios nebuvo girdėjęs. – Kairiajame krante, – pridūriau, – Universiteto gatvė. Ji išeina iš Voltero krantinės. Vairuotojas papurtė galvą ir sunkiai atsiduso, lyg sakydamas: kas supaisys tuos amerikonus. Tada staiga užgulė akceleratorių ir taksi metėsi Paryžiaus link. Kelias nuo oro uosto iki miesto – visai netrumpas, tačiau neleidžia paganyti akių į besikeičiančius vaizdus. Tiesą pasakius, nėra jokio skirtumo tarp rytinių eismo kamščių Paryžiuje ir bet kuriame dideliame Amerikos mieste: daugybė susispaudusių automobilių ir bjaurių pramoninių rajonų, tarp kurių retsykiais įsiterpia sterilių aukštų verslo pastatų kvartalai. Valandos trukmės kelionė niekaip nepataisė mano dvasinės būsenos. Tą akimirką, kai svarsčiau, ar mane į užpakalinę šio taksi sėdynę pasodino beprotybė ar kvailumas, kai kas nutiko: mes 28
įvažiavome į Paryžių ir prieš akis pasirodė Sena. Sidabrinė ir vinguriuojanti – lyg gyvsidabris tekanti per miesto centrą – upė turėjo hipnotizuojančių galių. Pro taksi langą mačiau medžių linijomis įrėmintas krantines. Dar po kelių minučių atsidūrėme Voltero krantinėje: važiavome pro senovinius pastatus, o jų akmeninius fasadus ryto saulė dažė rožine spalva. Štai šitai išgyveno ir šitaip mirė Volteras, mąsčiau sau, žvelgdama į tylius pastatus, kurių kiekvienas galėtų papasakoti savą istoriją. Leidusi sau įsipainioti į grožio ir istorijos tinklą, kuris tarsi nuotakos šydas kabo virš Paryžiaus, ėmiau vis labiau džiūgauti. Važiavome palei Seną ir pagaliau pasukome į Kairiojo kranto „širdį“ – siauras vaizdingas gatveles su knygynais, galerijomis ir kavinėmis. Kaimynystėje kadaise gyveno Ernestas Hemingvėjus, taip pat ir poetė Edna Sen Vinsent Milei. Ši mintis dar labiau pakėlė nuotaiką. Saulė tuo metu jau skverbėsi per rytinę miglą, oras buvo šviežias ir drėgnas, kvapnus lyg vandenynas. Jaučiausi pakylėta – kaip vaikystėje, kai su tėvais važiuojant į paplūdimį, pro atvirus mūsų patikimo seno žalio Plymouth langus patekdavo pirmasis jūros ir druskingo oro gūsis. Taksi dar kartą pasuko ir sustojo priešais mažą seną pastatą, kuris išore nelabai priminė viešbutį. Tam tikra prasme buvau išmesta siauros gatvelės viduryje ir už mūsų ilgėjant signalizuojančiai automobilių eilei, atskaičiavau frankus, kurių vertė prilygo septyniasdešimčiai dolerių. Taksistas įsidėjo pinigus kišenėn, iškrovė mano daiktus ir iškart nuvažiavo palikdamas mane su lagaminu – juodu, dydžio sulig begemoto jaunikliu – prie šaligatvio bordiūro priešais viešbutį. 29
Pasižiūrėjau pro stiklines duris ieškodama, kas galėtų man padėti. Viešbutis atrodė tuščias. Apsukusi lietpaltį aplink kaklą, pakoriau nešulio dydžio rankinę ant vieno peties, mažą sportinį krepšį – ant kito, kaire koja atlapojau duris ir įžengiau į vestibiulį, paskui save tįsdama lagaminą. Galėjau mesti pirmąjį žvilgsnį į tą mažą viešbutį, kuris XVII a. buvo privati rezidencija. Apsistoti jame nusprendžiau paklausiusi draugų, kurie šį viešbutį žinojo ir mėgo, patarimo. Tik įžengus maža registratūra mane kažin kaip nuramino. Baldai, stovintys po autentiškais lubų skliautais, buvo seni ir gražūs; sukti mediniai laiptai taip nublizginti, kad švytėjo; viename vestibiulio kampe jauna moteris į dideles kiniškas porceliano vazas merkė ilgastiebes gėles. Čia jautėsi istorija. Ir − šitai man atrodė dar svarbiau − čia jautėsi tvarka. Galima pridurti, kad tai buvo ir pirmasis viešbučio žvilgsnis į mane: susiglamžiusią, bagažu apsikrovusią figūrą, gūrinančią prie mažo registratūros stalo. Tačiau viešbučių darbuotojai pripratę matyti žmones pačios blogiausios formos. Juk žodis „kelionė“, kilęs iš lotyniško „trepalium“, laisvai verčiant reiškia „kankinimo instrumentą“. Taigi kad ir kokios vertinančios mintys būtų kilusios registratūros darbuotojos galvoje, ji taktiškai pasistengė neleisti joms atsispindėti veide. Laikas buvo ankstyvas – šiek tiek prieš devintą ryto – tad ji informavo, kad mano kambarys bus paruoštas ne anksčiau kaip pusę pirmos, ir pasiūlė pasivaikščioti. Lauke pardavėjai plovė siaurus šaligatvius. Ore galėjai užuosti kepamą duoną. Patraukiau į kavinę, kurią buvau paste30
bėjusi Bonaparto gatvėje. Prie laikraščių kiosko, kuriame ant dienraščių Le Monde krūvos sėdėjo didelis pilkas besiprausiantis katinas, sustojau nusipirkti Herald Tribune. Nedrąsiai paglosčiau katinui galvą. – Jis vardu Žakas, – išdidžiai tarė man pagyvenęs kiosko savininkas. – Ir jis labai draugiškas. Pakasiau Žakui pasmakrę ir jis iškart apsiseilėjo. Vėliau kas rytą pirmiausia nueidavau aplankyti Žako ir, kaip vėliau pradėjau vadinti kiosko savininką, „Mesjė Žako“. Pusę vienuoliktos įsitaisiau kaimynystėje esančioje kavinėje, netoli Šventojo Benedikto gatvės: skaičiau laikraštį ir siurbčiojau café-au-lait, svarstydama, ar Viskas vyksta iš tikrųjų? Tikrai esu Paryžiuje? Man tikrai nereikia eiti į redakciją rašyti savo skilties ar apsipirkti į prekybos centrą? Tarsi atsakymas į mano klausimus pro šalį, stumdamas vežimėlį, praėjo aukštas vyras su smokingu ir berete. Vežimėlyje matėsi akordeonas, o už jo − šuniukas ir katė. Atsigręžiau į padavėją, kuris dar prieš man išsižiojant tarstelėjo: „Madam, jis eina į Sen Žermen de Prė rengti savo pasirodymo turistams.“ Taip, pamaniau, aš tikrai esu Paryžiuje.
Palikusi kavinę nuėjau Bonaparto gatve, skenuodama numerius virš namų durų. Priėjusi numerį 36, sustojau. Iškaba lauke skelbė: „Viešbutis Sen Žermen de Prė“. Tas pats, kuriame jaunystėje gyveno Džaneta Flaner. Atėjau atiduoti jai savo pagarbą. Žinoma, jos čia jau nebebuvo – mirė 1978 metais – 31
bet aš tikiu, kad galima išlaikyti artimą emocinį ryšį su mirusiais žmonėmis lygiai taip, kaip su gyvaisiais. Kartais net artimesnį. Įžengiau į elegantišką ir rafinuotą vestibiulį, kuris greičiausiai niekuo nebepriminė tos kuklios aplinkos, kurioje Flaner gyveno trečiajame dešimtmetyje. Tais laikais šiame viešbutyje kambarius nuomodavosi jauni amerikiečių emigrantai: talentingi, bet neturtingi. Ir būtent šiame viešbutyje Flaner pradėjo rašyti kas dvi savaites pasirodančius straipsnius, pasirašytus savo nom de correspondance – Genêt. – Kuo galiu jums padėti, madam? – paklausė manęs registratūroje. – Atėjau susitikti su drauge, – atsakiau žengtelėjusi į valgomąjį vestibiulio gale. Pusryčių metas buvo pasibaigęs, kambarys – tuščias. Rodėsi, tinkama vieta mano pagarbai Madam Flaner išreikšti: Na ką, pagaliau tavo dėka esu čia, tarė vidinis mano balsas. Ačiū, kad dalijiesi savo penkiasdešimčia metų, praleistų Paryžiuje. Geresnio gido negalėčiau nė norėti.
Išėjusi iš viešbučio pasukau Žakobo gatve – žavi gatvelė, rodos, ji išnyra prie nediduko sodo prie Senos upės ir tada, už kelių kvartalų, pranyksta Universiteto gatvėje. Dabar jau kažkas į tą pusę, laiminga pagalvojau, landžiodama po knygynus ir antikvariatus. Tą akimirką – sumišus stipriai kavai, jauduliui ir savitai organizmo būsenai kirtus kelias laiko juostas – aš supratau, kad pradedu atitrūkti. 32
Žinoma, vėliau pirmajai džiaugsmo bangai atslūgus, man kilo kitas klausimas: kaip kurti gyvenimą, kai neturi jokios atsakomybės ar nusistovėjusios rutinos? Ėmė atrodyti, kad toks egzistavimas gali virsti tuščia klajone. Visgi būtent tą dieną man norėjosi klajoti, dykinėti ir susilieti su nuostabia Paryžiaus atmosfera. Klaidžiojau siauromis gatvelėmis, o mintys vis sukosi apie dalykus, kurių norėjau iš šios kelionės. Galvoje pradėjo dėliotis sąrašas: norėjau rizikuoti. Patirti nuotykių. Išmokti meno mažiau kalbėti ir daugiau klausytis. Įsitikinti, ar galiu su viskuo susidoroti pati, neturėdama darbo teikiamo saugumo, draugų ir įtvirtintos tapatybės. Žinoma, taip pat troškau numesti 4,5 kg svorio, atrasti tobulą plaukų kirpimą, aptikti Armani kostiumėlį su 70 procentų nuolaida ir sutikti Ivo Montano brolį dvynį, kuris be proto mane įsimylėtų. Pirmoji proga pradėti vykdyti savęs tobulinimo planą apsireiškė kosmetikos parduotuvės, kurią praėjau žingsniuodama Bono gatve, pavidalu. Užėjau vidun. Tai buvo elegantiška parduotuvė, pilna gražių jaunų paryžiečių su tobula oda, tobulais plaukais ir tobulais kūnais. Tarsi gydytojos jos vilkėjo akinamai baltus švarkelius su vardų kortelėmis ir lyg modeliai judėjo tarp eilių su stiklinėmis lentynomis, prikrautomis paakių balzamų, korekcinių veido kaukių ir lašišos putėsius primenančių plaukų priemonių. Prie manęs priėjo Francuaza. Ji prie savo laboratorinio švarkelio dar ryšėjo Hermès šalikėlį ir segėjo Chanel auskarus. Francuaza pasiteiravo, ar nenorėčiau atlikti savo odos analizės. Idėja man pasirodė nuostabi. 33
34