UDK 820(540)-3 Ad31
ISBN 978-5-415-02138-3
ARAVIND ADIGA THE WHITE TIGER First published in hardback in Great Britain in 2008 by Atlantic Books, an imprint of Grove Atlantic Ltd.
© Aravind Adiga, 2008 © Zigmantas Ardickas, vertimas į lietuvių kalbą, 2009 © Leidykla VAGA, 2009
AravindAdiga
Baltasis tigr as iš anglų kalbos vertė zigmantas ardickas
vilnius 2009
R aminui Bahrani
pirmoji nak tis
sk ir ta
iš
Jo Ekscelencijai Venui Žiabao Premjero raštinė
„Baltojo Tigro“, mąstančio žmogaus ir verslininko, gyvenančio pasaulio technologijos ir rangos centre, „Electronics City“ II Fazėje (visai šalia Hosuro pagrindinės gatvės)
Pekinas, laisvę mylinčios kinų tautos sostinė
Bangaloras, Indija
Pone Premjere, Pone. Nei jūs, nei aš nekalbame angliškai, bet yra dalykų, kuriuos galima pasakyti tik angliškai. Vieno iš tų dalykų mane išmokė buvusio mano darbdavio velionio pono Ašoko buvusi žmona ponia Pinkė; ir šiandien 23.32 val., maždaug prieš dešimt minučių, kai ponia per „All India“ radiją pranešė: „Kitą savaitę į Bangalorą atvyksta premjeras Žiabao“, aš iškart pasakiau tą dalyką. Iš tikrųjų tai sakau kaskart, kai mūsų šalyje lankosi tokie dideli vyrai kaip jūs. Dideliems vyrams nejaučiu priešiškumo. Savotiškai, pone, laikau save vienu iš jūsų padermės. Bet kai tik pamatau mūsų ministrą pirmininką ir žymiuosius jo pagalbininkus, juodais automobiliais važiuojančius į oro uostą, paskui išli5
AravindAdiga
pančius ir prieš jus bei TV kameras darančius po keletą namaste ir pasakojančius apie tai, kokia dora ir šventa yra Indija, turiu pasakyti tą dalyką angliškai. Taigi jūs, Jūsų Ekscelencija, aplankote mus šią savaitę, tiesa? „All India“ radijas šiuos reikalus tvarko patikimai. Tai buvo pokštas, pone. Cha! Todėl ir noriu tiesiogiai jūsų pačių paklausti, ar tikrai atvykstate į Bangalorą. Mat jei taip, turiu jums pasakyti kai ką svarbaus. Matote, ponia per radiją sakė: „Ponas Žiabao turi atsakingą užduotį: jis nori sužinoti tiesą apie Bangalorą.“ Man kraujas sustingo. Jei kas nors žino tiesą apie Bangalorą, tai tik aš. Paskui pranešėja pasakė: „Ponas Žiabao nori susitikti su keliais Indijos verslininkais ir iš jų pačių lūpų išgirsti jų sėkmės istoriją.“ Ji truputį paaiškino. Matyt, pone, jūs, kinai, toli mus lenkiate visais atžvilgiais, išskyrus tai, kad neturite verslininkų. O mūsų tauta, nors stokoja geriamojo vandens, elektros, kanalizacijos, viešojo transporto, higienos jausmo, drausmės, mandagumo ir punktualumo, tikrai turi verslininkų. Tūkstančių tūkstančius. Ypač technologijos srityje. Ir šie verslininkai, – mes, verslininkai, – įkūrė visas tas rangos bendroves, kurios dabar faktiškai valdo Ameriką. Jūs tikitės išsiaiškinti, kaip mažumėlę kinų padaryti verslininkais, štai kodėl lankotės. Dėl to pasijutau gerai. Bet paskui man dingtelėjo, kad laikydamiesi tarptautinio protokolo mano šalies ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras sutiks jus su girliandomis, suvenyrinėmis Gandžio statulėlėmis iš san6
Baltasistigras
dalmedžio ir knygele, pilna informacijos apie Indijos praeitį, dabartį ir ateitį. Štai tada turėjau pasakyti tą dalyką angliškai, pone. Garsiai. Tai buvo 23.37 val. Prieš penkias minutes. Aš ne tik keikiausi kaip vežikas. Esu veiksmo ir permainų žmogus. Tiesiog tada ir ten nusprendžiau imti diktuoti jums laišką. Iš pradžių leiskite man išsakyti savo didį susižavėjimą senąja kinų tauta. Skaičiau apie jūsų istoriją knygoje Jaudinantys pasakojimai apie egzotišką praeitį, kurią radau ant šaligatvio dienomis, kai stengiausi patirti nušvitimą Senajame Delyje apžiūrinėdamas sekmadieninį naudotų knygų turgų. Ši knyga daugiausia buvo apie piratus ir Honkongo auksą, bet joje netrūko ir naudingos papildomos informacijos: ten pasakyta, kad jūs, kinai, esate dideli laisvės ir individualių teisių mėgėjai. Britai stengėsi padaryti jus savo tarnais, bet jūs niekada nesileidote. Žaviuosi tuo, pone Premjere. Matote, kadaise ir aš buvau tarnas. Tik trys tautos niekada nesileido valdomos užsieniečių: kinai, afganai ir abisinai. Tai vienintelės trys tautos, kuriomis žaviuosi. Iš pagarbos kinų tautos parodytai laisvės meilei, taip pat tikėdamas, kad pasaulio ateitis priklauso geltonajam ir rudajam žmogui (kai baltaodis žmogus, buvęs mūsų šeimininkas, ima nusistekenti nuo pederastijos, mobiliojo telefono naudojimo ir piktnaudžiavimo narkotikais), siūlau jums nemokamai papasakoti tiesą apie Bangalorą. Kartu papasakosiu savo gyvenimo istoriją. 7
AravindAdiga
Matot, jums atvykus į Bangalorą ir sustojus prie šviesoforo, koks nors berniukas pribėgs prie automobilio ir pabels į langą iškėlęs nelegalią Amerikos verslo knygos kopiją, rūpestingai įvyniotą į celofaną, maždaug tokiu pavadinimu: Dešimt verslo sėkmės paslapčių! arba
Lengvai tapk verslininku per septynias dienas!
Nešvaistykite pinigų šioms amerikietiškoms knygoms. Jos vakarykštė diena. O aš esu rytojus. Formalaus išsilavinimo atžvilgiu man galbūt šiek tiek trūksta. Tiesiai šviesiai tariant, nesu baigęs jokios mokyklos. Na, ir kas! Neperskaičiau daug knygų, bet skaičiau visas svarbias. Atmintinai moku kūrinius keturių didžiausių visų laikų poetų – Rumio, Ikbalo, Mirzos Galibo, o ketvirtojo pamiršau vardą. Esu savamokslis verslininkas. Tai geriausias būdas iš esamų būdų, patikėkite. Kai būsite išgirdęs istoriją, kaip aš patekau į Bangalorą ir tapau vienu iš jo didžiausią sėkmę patyrusių (nors galbūt mažiausiai žinomų) verslininkų, žinosite viską, ką reikia žinoti apie tai, kaip verslininkystė atsiranda, yra puoselėjama ir plėtojama šiame šlovingame XXI žmogaus amžiuje. Konkrečiau, geltonojo ir rudojo žmogaus amžiuje. Jūsų ir mano. Dabar šiek tiek liko iki vidurnakčio, pone Žiabao. Man tai geras metas kalbėti. Aš neinu miegoti visą naktį, Jūsų Ekscelencija. Ir šiame mano penkiolikos kvadratinių metrų kabinete daugiau nieko nėra. Tik 8
Baltasistigras
aš ir sietynas virš manęs, nors sietynas tarsi atskiras asmuo. Tai didžiulis daiktas, pilnas mažų deimanto pavidalo stikliukų, visai kaip tie, kuriuos dažnai rodydavo aštuntojo dešimtmečio filmuose. Nors Bangalore naktį gana vėsu, tiesiai virš sietyno įtaisiau miniatiūrinį vėdintuvą – penkias permatomas mentes. Matote, kai jis sukasi, mažos mentės smulkina sietyno šviesą ir svaido po patalpą. Visai kaip šviesos blyksniai geriausiose Bangaloro diskotekose. Tai vienintelė penkiolikos kvadratinių metrų erdvė Bangalore su savu sietynu! Bet tai vis tiek mažas kambarėlis, ir aš sėdžiu čia visą naktį. Verslininko prakeiksmas. Jis visą laiką turi stebėti savo verslą. Dabar ketinu paleisti miniatiūrinį vėdintuvą, kad sietyno šviesa apgaubtų kambarį. Aš atsipalaidavęs, pone. Tikiuosi, ir jūs. Pradėkime. Bet pirma, pone, štai ta angliška frazė, kurią išmokau iš savo buvusio darbdavio pono Ašoko buvusios žmonos ponios Pinkės: What a fucking joke. Koks sušiktas pokštas. Dabar nebežiūriu indų filmų – iš principo – bet anksčiau tomis dienomis, kada žiūrėdavau, prieš pat prasidedant seansui arba juodame ekrane šmėsteldavo skaičius 786 – musulmonai mano, kad šis magiškas skaičius simbolizuoja jų dievą, – arba pamatydavau vaizdą moters, kuri buvo induistų deivė Lakšmė, su baltu sariu ir auksiniais soverenais, karančiais prie pėdų. Mano šalyje yra senas ir garbingas paprotys pradėti pasakojimą meldžiantis aukštesniajai galiai. Spėju, Jūsų Ekscelencija, kad ir aš turėčiau pradėti bučiuodamas kokio nors dievo subinę. 9
AravindAdiga
Tačiau kokio dievo? Tiek daug yra pasirinkimų. Matote, musulmonai turi vieną dievą. Krikščionys turi tris. O mes, induistai, turime 36 000 000 dievų. Tai sudaro didžiulę sumą – 36 000 004 dieviškąsias subines, iš kurių galiu rinktis. Na, kai kurie, ir kalbu ne tik apie komunistus kaip jūs, bet protingi visų politinių pakraipų žmonės, mano, kad nedaugelis iš tų dievų tikrai egzistuoja. Kai kurie tiki, kad neegzistuoja nė vienas iš jų. Esame tik mes ir tamsos vandenynas aplink mus. Aš nesu filosofas ar poetas, tad kaip galėčiau žinoti tiesą? Tikra tai, kad visi šie dievai, regis, dirba baisiai mažai – labai panašiai kaip mūsų politikai – ir vis tiek metai po metų laimi perrinkimus į savo auksinius sostus danguje. Tuo nenoriu pasakyti, kad jų negerbiu, pone Premjere! Šiukštu, neįsileiskite tos šventvagiškos minties į savo geltoną smegeninę. Mano šalis tokia, kad apsimoka lošti dvejopą lošimą: indų verslininkas turi būti sykiu tiesus ir nepadorus, besišaipantis ir tikintis, gudrus ir nuoširdus. Taigi: aš užsimerkiu, sudedu rankas į pagarbią namaste ir meldžiu dievų apšviesti mano tamsią istoriją. Prašau kantrybės, pone Žiabao. Tai gali užtrukti. Kaip manote, ar greitai galėtumėt pabučiuoti 36 000 004 subines? Atlikta. Aš vėl atsimerkęs. 23.52 val., tikrai metas pradėti. Įstatymo nustatytas perspėjimas – kaip rašoma ant cigarečių pakelių – prieš mums pradedant. 10
Baltasistigras
Vieną dieną, kai vežiau savo buvusius darbdavius poną Ašoką ir ponią Pinkę jų „Honda City“ automobiliu, ponas Ašokas uždėjo man ant peties ranką ir paliepė: – Sustok šalikelėje. Paskui palinko į priekį taip arti, kad užuodžiau jo losjoną po skutimosi, – tą dieną tai buvo labai malonus vaisinis kvapas – ir mandagiai kaip visada tarė: – Balramai, užduosiu tau keletą klausimų, gerai? – Taip, pone, – atsakiau. – Balramai, – paklausė ponas Ašokas, – kiek planetų yra danguje? Atsakiau jam kaip galėdamas geriausiai. – Balramai, kas buvo pirmasis Indijos ministras pirmininkas? Ir paskui: – Balramai, kuo skiriasi induistas nuo musulmono? O paskui: – Kaip vadinasi mūsų žemynas? Ponas Ašokas atsilošė ir paklausė ponią Pinkę: – Ar girdėjai jo atsakymus? – Ar jis juokavo? – paklausė ji, ir mano širdis suplakė smarkiau kaip ir kaskart, kai ji ką nors pasakydavo. – Ne. Jis tikrai mano, kad atsakymai teisingi. Ji sukikeno tai girdėdama; bet jo veidas, kurio atspindį mačiau per galinio vaizdo veidrodėlį, buvo rimtas. – Reikalas tas, kad jis tikriausiai turi... na, dvejus trejus metus išsimokslinimo? Jis moka skaityti ir rašyti, bet nesupranta, ką perskaitęs. Jis pusiauviris. Ši šalis pilna tokių žmonių kaip jis, pasakysiu tau. Ir mes patikime savo šlovingą parlamentinę de11
AravindAdiga
mokratiją, – jis parodė į mane, – tokiems veikėjams kaip šie. Tai yra tikra šios šalies tragedija. Jis atsiduso. – Gerai, Balramai, užvesk mašiną. Tą naktį, gulėdamas savo lovoje po tinklu nuo uodų, galvojau apie jo žodžius. Jis buvo teisus, pone, – man nepatiko, kaip jis kalbėjo apie mane, bet jis buvo teisus. „Pusiauvirio indo autobiografija“. Štai kaip turėčiau pavadinti savo gyvenimo istoriją. Aš ir tūkstančiai kitų tokių kaip aš šioje šalyje esame pusiauviriai, nes mums niekada neleido baigti mokslo. Atverkite mūsų kaukoles, pažvelkite į jų vidų su žibintu ir rasite keistą idėjų muziejų: istorijos ar matematikos sakinius, prisimenamus iš mokyklos vadovėlių (joks berniukas neprisimena savo mokslo taip, kaip jėga paimtas iš mokyklos, leiskite jus patikinti), sakinius apie politiką, perskaitytus laikraštyje laukiant ko nors laukiamajame, trikampius ir piramides, matytas išplėštuose senų geometrijos vadovėlių puslapiuose, į kuriuos kiekviena arbatinė vynioja savo užkandžius, „All India“ radijo žinių nuotrupas, dalykus, kurie dingteli tau į galvą tarsi driežai nuo lubų pusvalandį prieš užmiegant – visos šios mintys, pusiau suformuluotos, pusiau suvirškintos ir pusiau teisingos, maišosi su kitomis pusiauviromis idėjomis tavo galvoje, ir spėju, tos pusiau susiformavusios idėjos kruša viena kitą, pridaro daugiau pusiau susiformavusių idėjų, ir štai pagal jas veiki ir su jomis gyveni. Mano ugdymo istorija – pasakojimas apie tai, kaip sukuriamas pusiauviris vyrukas. Bet būkite atidus, pone Premjere! Visiškai susiformavę vyrukai po dvylikos mokyklos ir trejų universiteto metų nešioja dai12
Baltasistigras
lius kostiumus, įsilieja į bendroves ir visą likusį gyvenimą vykdo kitų žmonių nurodymus. Verslininkai padaryti iš pusiau kepto molio. Svarbiausių mano duomenų – kilmė, ūgis, svoris, žinomi lytiniai nukrypimai ir pan. – niekas jums nepateiks geriau už tą skelbimą. To, kurį apie mane surašė policija. Vadinti savo pasakojimą mažiausiai žinoma Bangaloro sėkmės istorija nėra visai teisinga, pripažįstu tai. Prieš trejus metus, kai, trumpai tariant, dėl vieno verslininkiško poelgio tapau nacionalinės svarbos asmeniu, skelbimas su mano veidu pasirodė visuose šalies paštuose, geležinkelio stotyse ir policijos nuovadose. Daugybė žmonių matė mano veidą ir vardą jo fone. Neturiu originalaus popierinio egzemplioriaus, bet parsisiunčiau internetu atvaizdą į savo sidabrinį makintošą, nešiojamąjį kompiuterį, – pirkau jį elektronikos parduotuvėje Singapūre, ir jis tikrai veikia fantastiškai, jei palauksite sekundėlę, atversiu jį, iškelsiu tą nuskenuotą skelbimą ir perskaitysiu tiesiai iš jo... Bet pora žodžių apie skelbimo originalą. Radau jį Hyderabado geležinkelio stotyje tada, kai keliavau be bagažo, – išskyrus vieną labai sunkų raudoną portfelį – ir vykau iš Delio į Bangalorą. Turėjau originalą tiesiog čia, kabinete, šio stalo stalčiuje, ištisus metus. Vieną dieną valytojas knaisiojosi mano daiktuose ir vos neaptiko to skelbimo. Nesu sentimentalus žmogus, pone Žiabao. Verslininkai negali sau to leisti. Taigi išmečiau tą daiktą, bet prieš tai pasikviečiau žmogų, kad pamokytų mane skenuoti, o jūs žinote, kad mes, indai, įpratę prie technologijos tarsi antys prie vandens. Tai truko tik valandą ar dvi. Esu veiksmo žmogus, pone. Ir štai jis prieš mane ekrane: 13
AravindAdiga
R e i k a l i n g a p a g a l b a ieškant dingusio v yro Plačiajai visuomenei šiuo pranešama, kad vyras nuotraukoje, būtent Balramas Halvajas, kitaip MUNA, rikšos Vikramo Halvajo sūnus, ieškomas apklausti.
tarp 25 ir 35. Veido spalva: juosva. Veidas: ovalus. Ūgis: apie 160 cm. Sudėjimas: liesas, smulkus. Amžius:
Na, tai jau nebe visiška tiesa, pone. Gabaliukas apie „juosvą veidą“ tebėra teisingas – nors beveik norėčiau pabandyti vieną iš tų odą balinančių kremų, paleistų į apyvartą šiomis dienomis, kad indai galėtų atrodyti balti kaip vakariečiai, – bet likusi dalis, deja, visiškai bevertė. Gyvenimas Bangalore geras – puikus maistas, alus, naktiniai klubai, tad ką galiu pasakyti! „Liesas“ ir „smulkus“ – cha! Šiomis dienomis aš geriau atrodau! Dabar tiksliau būtų „storas“ ir „pilvotas“. Bet tęskime, neturime visos nakties. Geriau iškart paaiškinsiu šį fragmentą. Balramas Halvajas, kitaip MUNA...
Matote, pirmą mano dieną mokykloje mokytojas liepė visiems berniukams išsirikiuoti ir paeiliui prieiti prie jo stalo, kad jis galėtų į žurnalą užrašyti mūsų vardus. Kai jam pasakiau savo vardą, jis įsispoksojo į mane: – Muna? Tai netikras vardas. Jis buvo teisus: tai tiesiog reiškia „berniukas“. 14
Baltasistigras
– Tik tokį ir turiu, pone, – tariau. Tai buvo tiesa. Man niekada nedavė vardo. – Ar tavo motina tavęs nepavadino? – Ji labai serga, pone. Guli lovoje ir spjaudo krauju. Ji neturėjo kada manęs pavadinti. – O tėvas? – Jis rikša, pone. Jis neturi kada manęs pavadinti. – Ar neturi senelės? Tetų? Dėdžių? – Jie irgi neturi kada. Mokytojas nusisuko į šalį ir spjovė – čiurkšlė raudono paan* tėškėsi į klasės grindis. Jis apsilaižė lūpas. – Na, tada tenka man, ar ne? Jis perbraukė ranka plaukus ir tarė: – Vadinsime tave... Ramu. Palauk – ar šioje klasėje neturime Ramo? Nenoriu jokios painiavos. Geriau bus Balramas. Žinai, kas buvo Balramas? – Ne, pone. – Jis buvo dievo Krišnos bičiulis. Ar žinai, koks mano vardas? – Ne, pone. Jis nusijuokė. – Krišna. Parėjau tą dieną namo ir pasakiau tėvui, kad mokytojas davė man naują vardą. Jis patraukė pečiais. – Jeigu jis to nori, tada tave taip ir vadinsime. Taigi nuo tada vadinausi Balramu. Vėliau, žinoma, išsirinkau trečią vardą. Bet iki to dar prieisime. Taigi kokia tai vieta, kur žmonės pamiršta pavadinti savo vai* Betelio lapų, sėklų ir prieskonių mišinys, kramtomas virškinimui gerinti (čia ir toliau – vert. past.). 15
AravindAdiga
kus? Grįžkime prie skelbimo:
Įtariamasis kilęs iš Laksmangaro kaimo...
Kaip visos geros Bangaloro istorijos, manoji prasideda toli nuo Bangaloro. Matote, dabar esu Šviesoje, bet gimiau ir užaugau Tamsoje. Bet kalbu ne apie dienos metą, pone Premjere! Kalbu apie vietą Indijoje, bent trečdalį šalies, derlingą vietą, pilną ryžių, kviečių laukų ir tvenkinių tų laukų viduryje, užkimštų lotosais ir vandens lelijomis, ir naminių buivolų, braidančių po tvenkinius ir kramtančių lotosus ir lelijas. Tie, kurie gyvena šioje vietoje, vadina ją Tamsa. Prašau suprasti, Jūsų Ekscelencija, kad Indija yra dvi šalys vienoje: Šviesos Indija ir Tamsos Indija. Vandenynas neša į mano šalį šviesą. Kiekviena Indijos žemėlapio vieta šalia vandenyno yra pasiturinti. Bet upė neša Indijai tamsą – juodoji upė. Apie kokią juodąją upę aš kalbu – apie kokią Mirties upę, kurios krantai pilni riebaus, tamsaus, lipnaus dumblo, jo gniaužtai suspaudžia viską, kas juose pasodinta, uždusindami, nustelbdami ir sustabdydami augimą? Na, kalbu apie Motiną Gangą*, Vedų dukrą, nušvitimo upę, mūsų visų globėją, gimimo ir atgimimo grandinės nutraukėją. Visur, kur teka ši upė, ta sritis yra Tamsa. Vienas faktas apie Indiją – galite paimti beveik viską, ką girdite apie šalį iš ministro pirmininko, ir apversti tai, tada turėsite tiesą apie tą dalyką. Taigi jūs girdėjote Gangą vadinant išlaisvinimo upe, ir šimtai Amerikos turistų kasmet atvyksta fotogra* Ši upė dauguma Indijos kalbų vadinama Ganga ir yra moteriška dievybė. ** Dabar Varanasis, religinė Indijos sostinė, Šyvos garbinimo centras. 16
Baltasistigras
fuoti nuogų sadhų Hardvare arba Benarese**, ir mūsų ministras pirmininkas, be abejo, tai šitaip ir apsakys ir dar paragins jus pasinerti joje. Ne! – pone Žiabao, aš raginu jus nepasinerti į Gangą, nebent norite, kad jūsų burna būtų pilna fekalijų, šiaudų, ištežusių žmonių kūnų dalių, buivolų maitos ir septynių skirtingų rūšių pramoninių rūgščių. Viską žinau apie Gangą, pone – kai buvau šešerių, septynerių ar aštuonerių (niekas mano kaime nežino savo tikslaus amžiaus), vykau į švenčiausią vietą Gango krantuose – Benareso miestą. Prisimenu, kaip lipau laiptais keliu žemyn šventajame Benareso mieste paskui laidotuvių procesiją, nešančią mano motinos kūną prie Gango. Procesiją vedė Kusum, mano senelė. Suktoji senoji Kusum! Kai jautėsi patenkinta, ji turėjo įprotį stipriai trinti savo dilbius, tarsi jie būtų imbiero gabalas, kurį ji tarkavo šypsuliams išgauti. Visi jos dantys buvo iškritę, bet tai tik darė jos šypsulį dar klastingesnį. Jinai prasišiepė sau kelią į namų kontrolę; visi sūnūs ir marčios gyveno jos prisibijodami. Mano tėvas ir Kišanas, mano brolis, ėjo už jos, nešdami priekinį galą pintos lovos, ant kurios gulėjo lavonas; mano dėdės – Munu, Džeiramas, Divyramas ir Umešas – stovėjo už jų laikydami kitą galą. Mano motinos kūnas nuo galvos iki kojų buvo įvyniotas į krokų spalvos šilko audeklą, kurį dengė rožių žiedlapiai ir jazminų girliandos. Nemanau, kad gyvenime ji būtų kada galėjusi dėvėti tokį gražų daiktą. (Jos mirtis buvo tokia didinga, kad iškart žinojau, jog jos gyvenimas tikriausiai buvo apgailėtinas. Mano šeima dėl kažko jautėsi kalta.) Mano tetos – Rabrė, Šalinė, Malinė, Lutu, Džaidevė ir Ručė – vis atsigręždavo ir pliaukštelėdavo man, 17
AravindAdiga
kad neatsilikčiau. Prisimenu, kaip siūbavau rankomis ir giedojau: – Šyvos vardas yra tiesa! Žengėme pro šventyklas, vieną po kitos, melsdamiesi vienam dievui po kito, o tada vorele suėjome tarp raudonos šventyklos, pašvęstos Hanumanui, ir atdaros gimnastikos salės, kur trys kultūristai kilnojo virš galvos surūdijusius svarmenis. Užuodžiau upę pirmiau nei pamačiau: pūvančios mėsos dvokas kilo man iš dešinės. Užgiedojau garsiau: – ...vienintelė tiesa! Tada pasigirdo didelis triukšmas: buvo skaldomos malkos. Ghato* pakraštyje, tiesiog virš vandens, buvo pastatyta medinė pakyla; ant jos sukrautus rąstus vyrai kapojo kirviais. Pliauskos buvo kraunamos į laidotuvių laužus ant ghato laiptų, kurie leidosi vandenin; kai atėjome, ant ghato laiptų degė keturi kūnai. Mes laukėme savo eilės. Tolumoje saulės šviesoje žėrėjo balto smėlio sala, į ją plaukė valtys, pilnos žmonių. Klausiau savęs, ar mano motinos siela nuplaukė tenai, į tą spindinčią vietą upėje. Minėjau, kad mano motinos kūnas buvo įsuptas į atlaso audeklą. Šis audeklas dabar buvo užtrauktas jai ant veido; viršuje ant kūno buvo sukrauti rąstai, tiek jų, už kiek galėjome sumokėti. Paskui kunigas padegė mano motiną. – Ji buvo gera, rami mergaitė tą dieną, kai atėjo į mūsų namus, – tarė Kusum, uždengdama ranka man veidą. – Aš nebuvau toji, kuri būtų norėjusi peštynių. Nustūmiau jos ranką sau nuo veido. Stebėjau motiną. Kai ugnis rijo atlasą, blyški pėda trūktelėjo šalin tarsi gyvas daiktas; kojų pirštai, besilydą karštyje, ėmė riestis priešindamiesi * Akmeniniai laiptai prie Gango. 18
Baltasistigras
tam, kas jiems buvo daroma. Kusum pastūmė pėdą į ugnį, bet ji nedegė. Mano širdis suplakė tankiau. Mano motina neketino leistis jų sunaikinama. Po pakyla su sukrautais laužo rąstais, kur upė skalavo krantą, buvo didžiulė besisunkianti juodo dumblo krūva. Ant jos prikreikta jazminų skutų, rožių žiedlapių, atlaso skiaučių, suanglėjusių kaulų; po tuos žiedlapius, atlasą ir suanglėjusius kaulus knaisiojosi ir uostinėjo blyškiakailis šuo. Žiūrėjau į dumblą, į sulenktą savo motinos pėdą ir supratau. Ją sulaikė šis dumblas: ši didelė auganti juodo dumblo krūva. Ji stengėsi kovoti su juoduoju dumblu; jos kojų pirštai buvo sulinkę ir priešinosi; bet dumblas traukė ją į save, traukė į save. Jis buvo toks tirštas, ir kas akimirką jo buvo sukuriama vis daugiau, upės nešamo į ghatą. Netrukus ji taps juodojo dumblo dalimi, ir blyškiakailis šuo ims ją laižyti. Ir tada supratau: tai buvo tikrasis Benareso dievas – šis juodas Gango dumblas, kuriame viskas mirė ir iro, ir vėl atgimė, ir vėl miręs grįžo į jį. Tas pats nutiktų ir man, kai mirčiau ir mane atneštų čionai. Čia niekas neišsilaisvins. Lioviausi kvėpavęs. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai nualpau. Nuo tada negrįžau prie Gango: palieku tą upę Amerikos turistams! ...kilęs iš Laksmangaro kaimo Gajos srityje.
Tai garsi sritis – garsi visame pasaulyje. Mano sritis formavo jūsų tautos istoriją, pone Žiabao. Be abejo, esate girdėjęs apie Bod Gają – miestelį, kur Buda sėdėjo po medžiu, pasiekė nušvitimą ir pradėjo budizmą, kuris paskui paplito po visą pasaulį, įskaitant Kiniją – ir kur tai, ogi tiesiog mano gimtojoje srityje! Vos už ke19
Adiga, Aravind Ad31 Baltasis tigras: romanas / Aravind Adiga; iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. – Vilnius: Vaga, 2009. – 288 p. ISBN 978-5-415-02138-3 Tai debiutinis žurnalisto ir rašytojo Aravindo Adigos romanas, kuris tik pasirodęs sulaukė pasaulinės šlovės ir literatūros kritikų pripažinimo. UDK 820(540)-3
AravindAdiga
Baltasis tigras Projekto vadovė Agnė Puzauskaitė Vertėjas Zigmantas Ardickas Viršelio dailininkas Dovydas Bakšys Maketuotojas Ernestas Vinickas Leidykla VAGA, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius el.p. info@vaga.lt; http://www.vaga.lt tel. +370 5 2498121; faks. +370 5 2498122 AB AUŠRA, Vytauto pr. 23, LT-44352 Kaunas Tiražas 1650 egz.