L e n a E lta n g
Akmeniniai klevai
L e n a E lta n g
Akmeniniai klevai Iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas
Vilnius · 2011
Versta iš: Лена Элтанг, Каменные клены, Москва: АСТ-Астрель, 2008 Knygos leidimą parėmė Kultūros rėmimo fondas Knyga išleista bendradarbiaujant su Goumen&Smirnova Literary Agency ir OKNO Literary Agency Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas © Lena Eltang, 2008 © Paaiškinimai, Vladimiras Korobovas, 2008 © Vertimas į lietuvių kalbą, Vladas Braziūnas, 2011 © Paaiškinimų vertimas į lietuvių kalbą, Aldona Baliulienė, 2011 © Leidykla „Vaga“, 2011 ISBN 978-5-415-02233-5 UDK 821.161.1(474.5)-31 El-186
Mano tﾄ要ams
…prieš didžią daugybę metų, kai dar po Velsą bastėsi vilkai, o paukščiai, raudoni kaip flanelės apatiniai, plastėjo virš išlinkusių tarsi lyra kalvų, kai dainavom ir šėlom kiauras dienas ir naktis olose, kvepiančiose drėgnu sekmadienio vakaru didžiojoje kaimo seklyčioj, ir atgrėsdavom anglus ir lokius diakono žandikauliu, dar iki automobilio, iki dviračio, iki kumelės nuskaustos princesės mina, kai nešė mus ant gūbrių linksmi nebalnoti kalneliai, – vis snigo, vis snigo. Dilanas Tomas
Pirmoji dalis
Raganos nebylÄ—s
Sašos Sonli dienoraštis 2008 Matė, kaip sprandas šunies pasišiaušė grėsmingom gyvatėm, Saldžią tuojau jam bandelę su miego žolynais Metė žynė, ir šuva nasrus išbadėjusius žiojo, Dovį pastvėrė ore. Visos sudužusių laivų nuolaužos panašios viena į kitą. Kaip negyvi šunes. Negyvi šunes netenka veislės ir lyties požymių. Vardo jie taip pat netenka. Pasakodami apie juos jau nusibaigusius jūs tiesiog sakot: mano šuo mėgo tai, mano šuo darė taip. Žmonės – visai kas kita. Tą šeštadienio vakarą, kai per Vestvudo girią basnirčia įsispyrusi į batelius grįžau iš „Hizerio kalvos“ namo, man pasirodė, jog sode kažkas stovi su žibintu. Bet tai buvo sodo lempa, paskutinė, prie pat vartų, kitos buvo išdaužytos, visos ligi vienos. Užvėriau vartelius, užvyniojau vielą ir tyliai nuėjau takeliu namų link, po kojom gurgždėjo stiklo šukės. Priėjusi apšviestą sodo plotą, kur prasidėjo ilga vynuogių pergolė, vedanti į mamos šiltnamį, sustojau. Mano šunes gulėjo miglėmis užžėlusios pievos vidury, gulėjo už simerkę, lyg pakirsti netikėto miego. Priekinė Hugino letena buvo atkišta pirmyn, tarsi jis per miegus būtų bandęs šliaužti, o Muninas visas letenas sutraukęs po savim, lyg smarkiai sušalęs. Jie buvo ne panašūs į šunis, šiaip dvi tuščios rankovės, nutrauktos nuo šunenos kailinių ir pamirštos žolėje. Viena pipirų, kita garstyčių spalvos. Parėjau į namus, paėmiau geležines šunų šukas ir paguldžiau abudu šunis ant sodo stalo, iš pradžių Huginą, paskiau Muniną. Jų kūnai man pasirodė neįprastai sunkūs, o gal paprasčiausiai savo šunis seniai bebuvau laikiusi ant rankų. Jų sustingę snukiai atrodė 11
nutekinti iš onikso lyg du japoniškos lazdelės bumbulai, abu šiek tiek prasižioję, matyti liežuvių galiukai. Nusirišau šalį, ištryniau nakties rasos prisigėrusį kailį ir kaip reikalas jį iššukavau, pirma šukomis, paskiau šepečiu – ligi gyvo sidabriško spindesio. Huginas ir Muninas nebijojo nieko, ant ko tiktai želia gaurai, visiškai kaip šeši narsieji terjerai, aprašyti Valterio Skoto. Mano šunis tebuvo įmanoma paimti tiktai gudrumu. Arba tai padarė kas nors iš saviškių. Eidama pro šiltnamį pastebėjau, kad sesers kapas subedžiotas uoliai ir puriai lyg jurginų lysvė. Jo turinys buvo išblaškytas po pievą kartu su velėnos gabalais, papuvusiais skudurais ir ratuki nėmis pačiūžomis. Atrodė bjauriai ir begėdiškai, kaip ir dera iš niekintam kenotafui – toks, matyt, buvo Henriko Penktojo kapas, kai jame ieškota karaliaus galvos. Man būtų pravertę sėsti ir pagalvoti, bet pirma teko užsiimti reikalais. Iš tėvo pašiūrės atsinešiau kastuvą, po buksmedžio krūmu iš kasiau duobę ir savo šunis suguldžiau ten, į tamsą ir drėgmę. Kasti teko ilgai, ligi kraujo prisitryniau pirštus, bet duobė vis tiek išėjo mažoka. Na štai ir kapas, galvojau plėšdama ilgas dagišiaus šaknis iš klampios žemės, štai ir duobkasys, ramus kaip tas, dainavęs danų princui: tris dešimtis metų prie kapinių, nuo mažystės. Pamanyk, trisdešimt metų, o aš – trisdešimt trejus. Ką man čia pasodinti: rozmariną, juo kvepia laikas, ar kroką – Merkurijaus nužudyto draugo kūną, ar baltąjį viržį, gelbstintį nuo maro? Ką man čia parašyti: Homero eilutę apie bebaimius Hefaisto šunis, auksinį ir sidabrinį, ar niaurius zoroastrininkų dievo žodžius? Ko gera, Huginui ir Muninui Zoroastras patiks labiau, juk tai jis pasakė, kad namsargio šuns užmušėjas atkentės labiau nei vilkas, patekęs į mirtiną pasalą. Kur antroji šios žemės pati liūdniausioji? Ir sakė Ahūra Mazda: „Ten, kur daugiausia žmonių ir šunų palaikų prilaidota.“ Taip ir parašysiu ant antros smiltainio plokštės rudais dažais, mano dar dvi skardinės liko pašiūrėje. Ir nesodinsiu jokio viržio, 12
patikimiausias vaistas nuo maro – bėgti nuo jo kuo toliau. O ge riausias vaistas nuo neapykantos – kuo giliau ją užkasti. Žemėj sausa nesantaika prisigers ilgamečio šuto, suminkštės, išsiaiškins, liausis buvusi kietas vielos gniutulas be pabaigos ir pradžios. Kaip neturi pabaigos nei pradžios vakarėlis ant viržių kalvos. Kai kam atrodo, kad būti įmanoma tik tada, kai kas nors žino, jog tu esi. Gal ir taip, o gal ir ne. O štai nekęsti – tai jau tikrai žinau – įma noma tik tų, kurie žino, kad jų nekenti. Antraip kokia iš to nauda? Svyruoklinis bukas, buksmedis, akmens plokštės ir velėna – pieva už šiltnamio darosi vis panašesnė į kapines. Du kapai čia juoduoja šviežia žeme, vienas – senas ir tariamas, kitas – naujas ir tikras. Bet aš viską sutvarkysiu, nakties dar tik pradžia. Va tik pasėdėsiu čia ant suolo ir pagalvosiu apie mamą, tai ramina. Mama, ko gera, susikrims, kai ateis čionai ir pamatys šitą užrašą. Kai mama būdavo susikrimtusi, ji nustodavo kalbėti – tiesiog tylėdavo, ir viskas, lyg jos burna būtų užglieta smalka. Ji rašydavo mums su tėčiu raštelius ant popieriaus skiaučių, o tarnaitei Deidrai net nerašydavo nieko, toji ir nežinodavo, ką reikia daryti. Deidra tokiomis dienomis smarkiai nervindavosi, vaikščiodavo sučiaupusi lūpas ir paleisdavo ant grindų viską, kas po ranka. Mama iš kažin kur žinojo, jog reikia patylėti, kai tikrovė tau atsuka nugarą. Štai ir aš nutilsiu. Garsiai tepasakysiu: sudie, mano pamėkliškoji gauja, mano dieviškieji ilgaliežuviai, senieji mano šunes, apgautieji mano sargai, mano raudonausiai Moti Dugai ir Cerberi. Viskas, dabar tyliu. Luelino dienoraštis visada maniau, jog pats stipriausias kūniškas išgyvenimas, kuriam aš pajėgus, tai nežinia kieno bučinys viršugalvin, šitaip man vieną kartą nutiko mokykloje, kai užmigau zoologijos kabinete, buvau ten paliktas pusantros valandos po pamokų už paikus klausimus apie bites – paklausiau ponios finli, kodėl į bičių avilį niekuomet 13
netrenkia žaibas, ji pasakė, jog tai prietaras, ir ėmė pasakoti apie kažkokį nukleoną o aš tada pasakiau, kad ne veltui juk mergelė marija lygino save su aviliu, o dievo sūnų su bite, į tai ponia finli atsakė, jog tokie pokalbiai tinkami su šventuoju tėvu, o mes kalbame apie natūralų gamtos gyvenimą tada pasakiau, jog natūralus medis igdrasilis buvo prisisunkęs medaus nuo šaknų lig vainiko, čia ponia finli sušnypštė, o aš pri dėjau, jog kaip tik bitė pažadino hetitų dievą telepiną, miegojusį pievoj prie šventojo miesto, bet ponia finli nieko apie tai nežinojo ir papyko visai kaip galingasis telepinas, įgeltas bitės lichcino miesto apylinkėse mano tėvas taip pat pykdavo, kai nežinodavo, ką atsakyti kai visi išėjo, atsisėdau prie mokytojos stalo, pasukau mokytojos laikrodį, kad rodytų pusę penkių, ir ėmiau laukti bausmės pabai gos padėjęs galvą ant bukmedžio stalviršio, įkaitusio nuo ponios finli įniršio iš pradžių žiūrėjau į ančiasnapio iškamšą, paskiau į vabzdžių ko lekciją po stiklu, paskiau galvojau, koks turėtų būti snapagalvio ar, tarkim, žvynaroplio gyvenimas, o paskiau nubudau dėl to, kad buvau pabučiuotas tiesiai į galvą kai atsimerkiau, klasės durys trinktelėjo ir kažkas greitai nuėjo kori dorium, nežinia kieno bučinys degė man ant viršugalvio, tiesiog ant odos, nors lūpos to, kuris tai padarė, palytėjo tik plaukų galiukus – taip japonų pokario filmuose rodyta bučinys per muslino skepetaitę nepaisant tos skepetaitės, jaučiau, kaip melsvai rausva vibruojanti dėmė plinta apačion prie smilkinių ir kaklo, prikreša serbentų minkštimo, mano kūnas išsitiesė ir prisipildė kaip pirštininė lėlė, kai į ją įkišama ranka, nežinojau, ką su visu tuo daryti, tad dėl visa pikta atsistojau ir priėjau prie lango pamanyk, bučinys, galvojau, juk žmonės bučiuoja viską, kas tik po ranka: maldynėlį, svetimą vaiką, pistoletą, žemę, mezuzą ant durų staktos, kazino žetoną, net numirėlį bučiuoja, nors tai jau nei penki nei devyni, bet ką tu jiems, jei net būsimasis taros karalius pabučiavo raganą mainais į šulinio vandenį 14
galvojau labai stengdamasis, beveik balsu, bet bučinio pėdsa kas man ant galvos vis tiek pritvino juodo kraujo, maudė lyg sutrenktą vietą, nežinau, kuo tai būtų pasibaigę, jei ant ponios finli stalo nebūtų sučirškęs laikrodis, jeigu, jeigu, jeigu, mano mylimas poetas taip pat mėgo žodį jeigu – jeigu angas, pro ku rias ateina suvokimas, išvalytumėm, pasaulis pasirodytų žmogui bekraštis, pasakė jis kartą ir tartum aukojimo stalas apsisiautė bičių spiečiumi * * *
ilgai negalėjau suprasti, kodėl man šleikščiai šimpa dantys nuo kai kurių žmonių, juk jie anaiptol ne rūgštūs, daugelis net pavydėtinai saldūs arba visai beskoniai, kaip kokie bambukų ūgliai, o dabar susiprotėjau: jie man primena laukines slyvas nuo medžio prie šventoriaus tvoros nekenčiamame bangore – per liepos kautynes plėšėm su draugeliais jas žalias, visas kiemas buvo primėtytas sutraiškytų sviedinių – mirabelės rutuliukų rievėtas slyvos kauliukas subręsti nespėdavo, jo vietoj būdavo minkštas baltas burbulėlis, beveik permatomas, ir jame buvo kažkas baisu, netikra – baisiau nei šiaip nenunokusios slyvos kauliukas taigi kai kalbuosi su savo viršininku vaithartu, šaltas rūgštus nu tylėjimo burbulėlis ritinėjasi man už žando lyg graikui įprasta sidabro drachma ne, nieko nebus, lu, pasakė jis man šiandien, kai paskambinau londono kontoron, mes ir taip jau atšaukėm du tavo užsiėmimus! taigi susiimk, grįžk iš savo beksfordo ir baik! aš ten dar nebuvau, pasakiau, o ką taip baigti? klausyk, pasakė vaithartas, nemuilink man akių, visa kontora žino, ką tu vadini beksfordu ir koks nusigalavęs iš ten grįžti! net ir mano sekretorė apie savo vyrą sako – išlėkė airijon, kai tas įstringa kokiam bare ligi ryto mat kaip, pasakiau, nes sutrikau ir nebežinojau ką sakyti na taip! linksmai pasakė vaithartas, baik ten, lu, nebandyk sėstis prie vairo, dar vėl nuovadon pakliūsi, nepamiršk, kad rytoj dvi 15
valandas vairą sukiosi su savo senutėmis, jis nusijuokė, užsikosėjo, ir aš padėjau ragelį, baltas mirabelės burbulėlis, kaip paprastai, sprogo man tarp dantų, prėskas šleikštulys užliejo gomurį o juk jis man kitados patiko, tas didžiaburnis, apskritagalvis vait hartas, panašus į kaimo seniūno statulėlę, rastą sakaroje, ir net leidau jam kreiptis vardu, matyt – iš nuostabos, juk man taip retai kada patinka anglai kada tu liausies ieškoti žmonėse savo atvaizdo, lu? paklausė manęs gveniverė, kad ir ką sutiktum – birmos maldininką ar egipto mait lesį, pirmiausia džiaugiesi, kad sutikai plevenantį, akylai žvelgiantį, panašų į save, ir net kai matai, kad jo burna kruvina, manai jį esant vegetarą, kartelį pataikiusį ne į tas duris Sašos Sonli dienoraštis 2008 Graibšti ranka likimo, purvina, Grakšti ir šešiapirštė, ir niekinga. Kai tėvas vedė Hedą, už namo kaip tik taikėsi pražysti vėlyvosios aguonos. Heda tik skėstelėjo rankom, kai jai parodžiau alpinį mamos kalnelį: ak, maniau, taip būna tiktai gegužę! Jaunėlė visą dieną prasėdėjo priebutyje suraukusi iškilią vaikišką kaktą, motinai užteko rūpesčių ir be jos, ji apėjo visą namą su tėvo raktų ryšeliu – savųjų aš, aišku, imti neleidau. Pasigailėjusi išmokiau Jaunėlę žaisti vištytę ir gaidelį – ir nuo tos dienos nebeturėjau ramybės. Ji atnešdavo man žiedpumpurių, suslėptų kumštelyje, laukdavo, kol pasakysiu – baltas! ir nirtingai išdraskydavo žaliais pūkeliais ap žėlusią talpyklą, krėsdavo ant delno rukšlėtus tamsokus žiedlapius, kišdavo man prie veido – aha, matai? ir vėl raudonas! Po keturių dienų ant alpinio kalnelio kur ne kur liko tik ožekšnių ir uolaskėlių. Sekmadienio rytą ten atvedžiau tėvą ir paklausiau: kodėl jos griauna mūsų namus? 16
– Tu gi suaugusi, – pasakė jis netikėtai griežtai, – sakyk man: kodėl tu jai leidai? Gal dešimtį minučių stovėjom tylėdami, buvo girdėti, kaip kažkur gyvatvorėje brazda čivylis. – Tau teks susidraugauti su jom, – pasakė tėvas apžiūrinėdamas nuplikusį kalnelį, – tau juk nėra kur išeiti? – Jos niekada neturėjo savo namų, – vėl pratarė po kiek laiko. – Ir ką gi, dabar jos turės savo namus, o man nebebus jokių? – paklausiau atmetusi galvą, kad pamatyčiau jo veidą, – tėvas buvo aukštas, ir sugauti jo žvilgsnį nebuvo paprasta. Buvau įsitikinusi, kad jis nusijuoks, pasilenks ir pabučiuos man viršugalvin, jis visada taip darydavo nujausdamas mane pravirk siant, bet jis tik pakraipė galvą. Visai kaip porcelianinis kinas, nuo vieno peties ant kito, lyg jam kaklą būtų suskaudę. Ir veidas jo pasidarė porcelianinis – jei būčiau jį kaip reikalas trinktelėjusi, nosis iš karto būtų atšokusi, o skruostai būtų suskeldėję, o akys būtų išsprogusios kaip du emaliuoti rutuliukai, o burna būtų sukiužusi į šukes. O paskiau ir galva būtų nukritusi – suvisam, kaip šventojo Ipolito statulos Vatikano bibliotekos vestibiuly. * * *
Jinai, užmiršusi, atmena, tartumei vakar, avių nuskaptuotas atkalnes už pagalios trinkteltų durų. Šiandien birželio dvidešimt ketvirtoji, sekmadienis. Amžinai man viskas ne taip kaip žmonėms. Štai ir Deidra taip sakė. Žmonėms nelaimių dienos baigiasi penkioliktą, taip skaičiau parašyta Ovidijaus: Iki birželio idų sėkmė nelaukia nuotakų nei jaunikių. Kol iš Vestos šventyklos šiukšlių neišplukdys Tibras geltonas, nesišukuosiu plaukų, nesikarpysiu nagų, nemiegosiu su savo vyru, nors jis ir žynys Jupiterio. 17
O ką daryti tiems, kurių negandų dienos tik prasidėjo? Ko man laukti – dienos, kai vilkas nutrūks nuo grandinės, nupintos iš katės žingsnių triukšmo, žuvies balso ir lokio sausgyslių? Nuščiūti, už sisklęsti, tapti nebyle, kol kankinamas šiukšles iš mano gyvenimo Di upė išneš Airijos įlankon. Jei belaukdama tos dienos nesišu kuosiu, nesikarpysiu nagų, šitaip ir mirsiu – gauruota ir naguota skaistuolė, bus juokastis. Kadangi mūsų Vyšgarde tokia diena neateis niekad. Jie laiko mane ragana, vadinasi – su manim galima elgtis kaip patinka. Žinoma, aš ragana, o kas gi dar. Aš neužleidžiu avių maro, neskraidau ant lauro šakų, nešoku nuogintelė akmenų rate ir ne sitepu slėpsnų tuopų aliejum, ką jau ten – net neturiu padoraus varinio katilo virš židinio. Bet jeigu man kas surištų rankų pirštus su kojų pirštais ir įmestų į upę, ko gera, ant vandens kiek pasilaikyčiau, ne trumpiau nei Metju Hopkinsas. Tai viena. Mano pinigai pavirsta į sausus karvės blynus, nespėsi nė mirk telėt. Tai antra. O štai jums ir trečia – galiu išgydyti galvos skausmą, susirašinėju su dvasiomis, o atsigulusi miego nežinau, į kokius kraštus būsiu nunešta iki aušros, tai, aišku, raganystės požymis, už tatai būdavo deginama be jokio gailesčio. Ačiū tau, Kibele, ar kas ten dar iš mano globėjų, kad tai, kas saugoma po velėna mano sode, neatiteko kaimo vagims karsta plėšiams. Nieko sau būčiau likusi be žoliaknygės – juk ji paskutinė galimybė kalbėtis su mama, nieko kita gyvenime nesugalvosiu, pagaliau ir nėr nieko kita. * * *
…turėklai ore, kur iš siaubo svaigsta galva, kur viešpatystė aukštybių beribė. 18
Suum malum cuique, kiekvienam savo blogis, sakydavo tėvas. Mes prirakinti prie nakvynės namų, sakydavo jis, kai kas prirakintas prie galeros, kai kas – prie ligonio lovos. Tėvas buvo prikaustytas prie „Klevų“ savo nenagingo statybi ninko aistros, prisirišęs prie kiekvienos skiedros, čerpės, durų ran kenos, būtų buvus jo valia – būtų neišėjęs iš meistravimo pašiūrės, būtų ir miegojęs ten ant šviežių pušinių pjuvenų krūvos. Kartą jis ėmėsi keisti turėklus ir ištekino iš buko – glotnius, rausvus, su raižytais stulpeliais, tiesa, pastatyti jų taip ir nepasisekė. Iš pradžių tėtis, nukritęs nuo laiptų, nikstelėjo koją – ilga rausva baliustra taip ir liko jo rankoj. Jis šypsojosi man gulėdamas ant grindų, kad neišsigąsčiau, o aš šypsojausi jam, kad neparodyčiau, kaip man baisu. Paskiau mes trise gėrėm arbatą ir guodėmės ma mos pasakojimu, kad Tibeto valdovai apskritai apsieidavo be laiptų ir kopdavo dangun geltona virve mu. Kitą rytą mamai prasidėjo sunkios dienos, ir mums visiems tai pasidarė nė motais. Išardyti turėklai ilgai stovėjo akmeninėj pašiūrėje remdamiesi į žemas lubas, ir aš kliūdavau už jų, kai tik ateidavau paskaityti ar pagalvoti. Po devynerių metų, kai Heda nusisamdė iš Kardifo du guvius restauratorius, šie panaudojo kelis tašelius baldų kojoms, o likusius gabalus sudegino kartu su medžio šiukšlėmis, kad pasidarytų sau vietos prie varstoto. Tėvo pašiūrėje dar ilgai kvepėjo laku ir abrazyvais, o meistrų pamirštą juokingą šepetį su metaliniais šeriais pasiėmiau ir kaip reikalas juo nutryniau pajuodusį sodo stalą. Ant to stalo po kelerių metų paguldėme tėvą. Todėl, kad svetainės stalas buvo apvalus ir tėvo kojas būtų tekę palenkti, o sodo tiko kaip tik. Vienoje iš mamos knygų – apie ateitį – skaičiau apie aštuonių šimtų aukštų namą vandenyno dugne, kur visos gyventojų išsky ros, įskaitant ir mirusiojo prakaitą, turi būti perdirbtos, tai vadi nama uždaru ciklu. Štai ir pas mus dabar taip pat, viskas praverčia, duona – džiūvėsiams, seni chalatai – skudurams, įnamių palikti laikraščiai – prakuroms. 19
Panašu, kad „Akmeniniai klevai“ atsidūrė vandenyno dugne, ne veltui kasryt atsibusdama virš galvos jaučiu klampią neperregimą vandens masę, tirštą tuštymę, joje negyvena net jūros pabaisos plokščiais kūnais ir išsprogusiomis akimis. Užtat gyvenu aš, nebylė žvaigždė acanthaster. * * *
Besides, the lottery of my destiny bars me the right of choosing. Ką aš išmanau apie save? Kai rašau į savo slaptą sąsiuvinį – mama būtų sakius į ketvirtainį, – žinau, kad jo niekas niekad neperskaitys, kaip niekas ne perskaitys ir mamos Žoliaknygės receptų. Net ne todėl, kad jis parašytas senąja rusų kalba – su fita Ѳ ir ižica Ѵ, bet tiesiog todėl, kad niekam nebeprireiks. Bet argi apie tai galvojo balta kaip sniegas karvė Ijo, kai nebetu rėdama vilties atkreipti į save dėmesį ėmė braižyt kanopa žodžius ant smėlio – jai žūtbūt reikėjo, kad ją suprastų vienas žmogus, jos nenuovokusis tėvas, ir ji šitai pasiekė. Ji buvo apkabinta ir apverkta. Jai buvo priauginta daržinių naš laičių, ir jinai ėdė jas visą kelią, kol tapo Egipto karaliene. Aš irgi valgau daržines našlaites. Ir geriu graikišką šalavijų arbatą. Mane taip pat gelia dieviškasis gylys ir gena Egiptan palei pur viną Airijos jūros krantą. Aš marinuoju pienių žiedpumpurius! Džiovinu ant palangės pinavijų sėklas! Aš skraidau ant šeivamedžio šakų! Na apkabinkit mane. Tabita. Pirmas laiškas 2008. Pietų Lambetas Teta Džeine, brangioji, turiu naujienų! Pirmiausia, ponas R. žadėjo mane perkelti į antrą aukštą, ten dvigubi langai su žaliuzėm ir nėra skersvėjų. Daugiau nebereiks 20
nešioti šaliko ir vilnonių kojinių. Antra, susitaisiau kavavirę ir dieną pradedu puodeliu espreso, visai kaip žiemą, prisimeni? – kai buvai atvažiavusi, tik pupelių tenka malti mažiau, kitaip ji užsikemša ir siaubingai gurga. Atsiėjo viso labo dvylika svarų. Trečia, atsirado laiptinės kaimynas. Tame pačiame bute, kur gyveno tas siaubingas lotynas su savo siaubinga šeima, tikiuosi, šitas laikysis tyliau ir nepradės kiaurą naktį marmalyti kesadiljų. Jis jau ėmėsi tvarkos: įtaisė skambutį vietoj kabaliavusių dviejų plikų laidų ir prisuko prie durų numerį 6 – buvusį numerį lotynas, matyt, nusilupo savo naujajam butui. Temačiau savo kaimyną probėgšmais, jis gana aukštas, vilki ilgą paltą su diržu, tiesiog kaip Hemfris Bogartas „Kasablankoj“, nešioja akinius plonais rėmeliais – rėmeliai žvilga kaip auksas, bet jei būtų auksas, ko tada jam keltis į Pietų Lambetą? Panelės Hobart pensionas vis dėlto nyki skylė, laiptinėje amži nai nuorūkos, tai kas, kad didžiulės peleninės kiekvienam kampe, o mano vonioje ir vėl prakiuro vamzdis ir tenka vis kaišioti po juo salotinę. Iš tos šeimininkės australės nemokamų geradarysčių nesulauksi, nėr ko ir tikėtis! Tai va kaip. Nežinau, kokia jo pavardė, reiktų dirstelėti duri ninkės gyventojų sąrašan, bet žiūrėti į jį malonu, nors rimtai su juo pasisveikinti man dar nepavyko. Jis atsako mandagiai, bet lyg privengdamas, užtat aš kaip reikiant įsižiūrėjau į jį iš nugaros – pro durų akutę, kol jis krapštėsi prie to naujo skambučio. Jo šimtą metų nekirpti peleniniai plaukai gerokai nužilę, nors, mano manymu, prie tokio veido tiktų trumpas patikimas ežiukas, toks kaip kariškių. Dar jo sunki eigastis, nors sveria jis ne daugiau kaip šimtą keturiasdešimt svarų, manyčiau. Akių kol kas neįžiū rėjau, atrodo, žalsvos, nelabai ryškios. Perduok dėdei Timočiui linkėjimų ir pasakyk, kad atsiųsiu aš jam tą knygą apie kaktusus, kai tik rasiu laiko nuvažiuoti į centrą ir nusigauti ligi Waterstones. Nepersišaldyk, neik laukan be šaliko. Tavo Tabita.
21
Lenos Eltang proza – unikalus Europos modernizmo tradicijų tąsos rusų literatūroje reiškinys. Savita romano kalba, kalbėsena, daugiasluoksnės poetinės aliuzijos tai praskleidžia pridengdamos, tai pridengia praskleis damos – grakščiai tiesiog skaitytojo akyse kloja vienas ant kito apžavius gyvenimo ir sąmonės realybės siužetus, laiškų ir dienoraščių kiauraraščius, nutviekstus skaudaus ir skaidraus ilgesio. Romanas „Akmeniniai klevai“ – ne iš tų, kur aprašo gyvenimą. Jis iš tų retų, kuriais rašomas pats gyvenimas.
Žmonės myli tave už tai, jog jiems nereikia įsitempti, stengiantis suvokti tavo žodžius ir poelgius. Atstumas tarp tavęs ir žmonių turi būti ankštai prikrautas, […] žmonės nori remtis į pažįstamas komodas, peršokinėti suprantamas kėdes, aplenkti žinomus veidrodžių užutekius. Žmonės nenori matyti tuštumos tarp savęs ir kitų, jie užpildo ją karšta puria medžiaga – savo abejingumo avižiene, kondensuotu savo paaiškinamo dangaus pienu, dievai žino kuo užpildo, nė galvoti nenoriu.
ISBN 978-5-415-02233-5
www.leidykla.vaga.lt