infashion.lt

2012 LAPKRITIS / GRUODIS

MINIA KUR PUČIA LINGVISTINIAI MADOS VĖJAI

nemokamas dvimėnesinis mados žurnalas

ROBERT KALINKIN S/S 13: TRUPUTĮ PER DAUG, KAD BŪTŲ LABAI GERAI

MADOJE TAUTYBĖS KLAUSIMAS ŠIAIS LAIKAIS YRA NEBEREIKŠMINGAS?

Įsileisk stilių į savo namus!

Garsiausi prekių ženklai, kasdien nauji pasiūlymai

ir nuola idos iki 70 proc.

Didžioji mados prekių parduotuvė internete www.stilago.lt Registruokis STILAGO ir gauk 20 Lt nuolaidą pirkiniams

TURINYS 2 Robert Kalinkin S/S 13: truputį per daug, kad būtų labai gerai 4 Kur pučia lingvistiniai mados vėjai 10 Madoje tautybės klausimas šiais laikais yra nebereikšmingas?

11 Imantas Selenis: Renkuosi, kur noriu būti ir kaip noriu ten atrodyti 18 Stilistė Diane Drubey: Paryžius yra suvaržytas paties vaizdų 20 STALČIAI. Stilius už kelis litus?

22 Faktai 24

tekstai: Gabrielės Vaitkutės gabriele@infashion.lt Katios Merežnikovos katia@infashion.lt Dianos Abramavičiūtės Justės Urbanavičiūtės Rūtos Švedkauskaitės dizainerė Elena Švobaitė kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė fotografai: Alina Negoita Diana Abramavičiūtė Eglė Jociūtė Gintarė Bogucevičiūtė

„Hungry princess is hungry” iliustracijos autorė Shaltmira www.shaltmira.weebly.com

Tendencijos

iliustratorės Cotofană Andreea Florina Shaltmira projekto vadovas Vytautas Gurevičius leidėjas VŠĮ „Aplink tave“ Konstitucijos pr. 23B –12 LT-08105, Vilnius reklama gabriele@infashion.lt +370 609 97 303 viršelis Fotografė – Alina Negoita Modelis – „Kimberley@Nevs“ Drabužiai – „KIKEE Vintage“ žurnalo tinklalapis www.infashion.lt Bendras „Infashion.lt“ tiražas – 10 000 egz. (platinamas nemokamai ir kartu su „Centro“ žurnalu) ISSN 1392-6063

Nuo mažens visi žinome, kad stichijos yra keturios. Nei daugiau, nei mažiau. Įdomu tai, kad penkta stichija esame mes, tačiau ne kiekvienas atskirai, o visi kartu.

Kaip pilka masė, maištinga minia ar nemąstanti banda?

Viduramžius menančiuose Europos miesteliuose, kuriuos puošia didingos ir gąsdinančiai dieviškos gotikinės katedros, galima užuosti senovės degėsių kvapą ir beveik pamatyti vaizdą, kaip įniršusios minios degina raganas. Dėl kitoniškumo, socialinių normų neatitikimo ar žalių akių.

Tie laikai jau seniai praėjo, laužai seniai užgesinti, tačiau mes vis dar deginame žvilgsniu ir nepamirštame susiburti į mini minias tam, kad pakritikuotume tuos, kurie neturi skonio, arba turi jį per daug aštrų. Kodėl taip atsitinka, kad ir entuziastingai alternatyvūs kūrėjai ir mados žurnalai propaguoja madą kaip unikalumą, saviraišką ir originalumą?

Atkreipkime dėmesį į tai, kad sąvoka, kuri yra vartojama kalbant apie madą ir aprangą, yra vienoda visose europinėse kalbose. Tai žodis „costume“, kilęs, kaip manoma, iš italų kalbos. Jo reikšmė –

paprotys, įprotis. Visai keista, turint omenyje tai, kad mada dažniausiai asocijuojasi su pokyčiais, nepastovumu, besikeičiančiomis tendencijomis ir vėjavaikiškumu. Paradoksas: mada – tai nuolatos besikeičiantis paprotys, nenutrūkstamas kintamumas ir pastovumas. Keičiasi tik tam tikri papročiai, tačiau mada lieka ypatingu reiškiniu minios psichologijoje.

Vienas iš minios mados pagrindų – pamėgdžiojimas. Tačiau minia yra išranki, ji nemėgdžioja bet ko – tik tuos, kuriuos laiko savo grupės lyderiais. Pavyzdžių mados istorijoje ir kasdienybėje pilna.

Be abejo, visi mes laikome save unikaliais, nieko nemėgdžiojančiais, originaliais ir kovojančiais prieš sistemą. Kad ir kaip gaila būtų, bet koks maištas taip pat yra sistemos elementas ir neigdami pilką minią, mes susiburiame į naują, laikinai mažiau pilką masę.

Vualia! Skaitydami šį trumpą tekstą turėtumėte pasipiktinti. Tai natūralu. Minia irgi yra natūrali ir kartais būna visai patraukli. Tai, kad galime nustoti nekęsti, bijoti jos, keikti ir deginti kaip raganą.

Sudeginkime raganas!

įspūdžiai

Robert Kalinkin S/S 13:

truputį per daug, kad būtų labai gerai Tekstas Justės Urbonavičiūtės, nuotraukos Gintarės Bogucevičiūtės

2

Robertui Kalinkinui pasisekė labiau nei italų teatro režisieriui R. Castellucci – aplink „Siemens“ areną trečiadienio vakarą, dedikuotą kitokiam nei įprastai tikslui, jokie moralę sergėjantys protestuotojai nereikalavo nuplėšti rausvų Jėzų ir Mariją vaizduojančių plakatų, mieste kabojusių ištisą mėnesį. Anaiptol, į 2013-ųjų pavasario / vasaros kolekcijos pristatymą rinkosi į geriausius savo drabužius sulindę elitiniai dizainerio gerbėjai bei mados religiją išpažįstančios fashionistos. Dizaineris puikiai padirbėjo kruopščiai ir nuosekliai kurdamas intrigą, kurios atomazgos taip nekantriai laukė vakaro svečiai. Tačiau ar buvo priežasčių nusivilti tuo, ką pamatėme ant podiumo?

Visų pirma – podiumas buvo ilgas ir modelių buvo daug. Tiek daug, jog pagal nepailstantį ritmą jie žingsniavo ištisą valandą. Laiku prasidėjęs ir sustyguotas šou pasiūlė tokią įvairovę, kad per tą laiką buvo suspėta aplankyti nemažai XX amžiaus laikotarpių – ant podiumo elegantiškai nužygiavo ir keletas dioriško stiliaus interpretacijų, ir apie šeštąjį dešimtmetį priminusios merginų šukuosenos bei cat eye akiniai, ir kombinezonas bei batai ant stambaus kulno, tarytum nužengę iš disko stiliumi persmelktos juostos „Boogie Nights“. Kiek keistą dežavu jausmą sukėlė modelis, vilkintis kūno spalvos drabužį,

įspūdžiai

dvelkiančių apdarų, kuriuos dėvėti neatsisakytų ir pati Florence Welch. Kolekcijos spalvų paletėje dažnai apsireiškusiems raudoniems ir koralų atspalviams absoliučiai dominuoti neleido pasteliniai mėtiniai ir smėliniai tonai, o suknelėse alsuojančiam moteriškumui malonų agresijos prieskonį suteikė metaliniai spygliukai.

Nors kolekciją atidaręs juodaodis modelis, vilkintis lengvais baltais marškinėliais ir mūvintis raudonomis kelnėmis, ir nuteikė entuziastingai bei privertė patikėti, jog vyrams, kaip buvo žadėta, bus skirta nemažai dėmesio, visgi vyriškoji kolekcijos dalis nublanko prieš moteriškąją. Vėliau ant podiumo pasirodę R. Kalinkino signature tapę militaristiniai paltai bei marškinių ir kelnių eilutės atrodė tarsi kątik atbėgę iš gatvės. Ir tai nėra labai gerai. Žinoma, tokie dendžiai, sutikti kur nors Vokiečių gatvės promenadoje, susilauktų nemažai pasigerėjimo kupinų žvilgsnių, tačiau podiumo erdvė visgi reikalauja išskirtinumo ir čia norėtųsi matyti daugiau high fashion negu street fashion. Visai įdomus buvo mėginimas žaisti žilagalvio Oksfordo profesoriaus įvaizdžiu, pasiūlant languoto audinio ir blizgaus megztinio derinį, tačiau gaila, jog jis ištirpo kažkur tarp paltų ir Jėzaus dėvimų kelnių.

Suknelės buvo tie drabužiai, kurie tą vakarą susilaukė daugiausia publikos reakcijos. Kad ir kokios jos bebuvo – ilgos ar trumpos, margos ar vienspalvės, dizaineris pasistengė pabrėžti kiekvienos jų liemenį ir taip paryškinti moteriškumą. Galima net neabejoti, jog šviesios ir lengvutės suknelės, siuvinėtos perlais ir blizgučiais, savo šlovės akimirką išgyvens kitą vasarą išleistuvių šventėse, asimetriškos margos – karštuose elitiniuose vakarėliuose. Na, o nuotakos, ieškančios alternatyvų ilgiems vestuviniams apdarams, irgi turėtų kreiptis į R. Kalinkiną, mat ant podiumo pasirodė nemažai lengvų baltų suknelių variacijų, kurias nesunkiai galima įsivaizduoti ir prie altoriaus. Šou pasibaigus ant podiumo lipo Jazzu ir Leono Somovo duetas. Pora dainų apvainikavę renginį, jie leido susigulėti įspūdžiams ir apmąstyti, ar dizaineriui pavyko pateisinti didžiuosius mados lūkesčius. Vienas renginio svečias vakarą apibūdino taip: „Šimtas modelių, tūkstantis žiūrovų ir vienas R. Kalinkinas.“ Vienam žmogui į savo debiutą sukviesti tiek žiūrovų? Taip, dizaineriui tikrai pavyko sukurti renginį, tačiau norėtųsi, jog reginys ant podiumo visgi būtų stipresnis už sukeltą hype‘ą. Ir tam šimto modelių tikrai nereikia – juk sena taisyklė sako, jog ne kiekybėje esmė. Todėl kito pristatymo metu belieka tikėtis vieno R. Kalinkino, perpus mažiau modelių ir perpus daugiau jo gerbėjų.

faktai

LAIKU PRASIDĖJĘS IR SUSTYGUOTAS ŠOU PASIŪLĖ TOKIĄ ĮVAIROVĘ, KAD PER TĄ LAIKĄ BUVO SUSPĖTA APLANKYTI NEMAŽAI XX AMŽIAUS LAIKOTARPIŲ primenantį Juozo Statkevičiaus kurtą maudymosi kostiumėlį iš 2010-ųjų pavasario / vasaros kolekcijos. Šis jausmas dingo tik modeliui nusukus nugarą, ant kurios atsivėrė karoliukais siuvinėta militaristinė detalė, tą vakarą puošusi ne vieną R. Kalinkino drabužį ir pasitarnavusi kaip kolekciją susaistantis motyvas.

Pristatymas buvo toks gausus ir įvairus, jog į pabaigą jau buvo sudėtinga net tik sutelkti dėmesį, bet ir sugriebti pagrindinę koncepciją.

Kolekcijai netrūko ne tik įvairovės, bet ir kontrastų. Kiek nustebinęs itin rudo įdegio ir afrikietiškos šukuosenos mišinys buvo priešinamas ekstremaliam baltumui, lengvus ir plazdančius audinius keitė masyvūs, viršutinę kūno dalį deformuojantys odiniai švarkai. O tarp šviesių spalvų suknelių desanto įsimaišė nedaug, tačiau įspūdingų juodų, gotika

3

mados mokslas

Tekstas Justės Urbonavičiūtės, nuotraukos Aleksandros Kingo

Mūsų galvose mada virsta pasauliu, kur dizaineriai tampa maestro, diriguojančiais kolekcijoms ant podiumų, kur suknelės, pasivertusios gyvomis būtybėmis, sklando, alsuoja, vilioja. Dargi mada sugeba pasiversti ne itin demokratiška valstybe, mat tie patys maestro numeta batutas į šalį ir matuojasi mados karalių ar diktatorių titulus ir diktuoja paklusniems vartotojams ką vilkėti ateinantį sezoną. Kodėl mados diskurse Karlas Lagerfeldas tampa kaizeriu, o mada virsta negailestinga moterimi, padeda atsakyti su mada visai nesusijusi sritis – lingvistika.

Iš tiesų per dieną kalbėdami telefonu su mama, feisbuke su draugais ar žiūrėdami žinias, mes perduodame ir smegenyse perfiltruojame tiek metaforų, kad ant rankų pirštų jų tikrai nesuskaičiuotume. Pasakysite, kad jūs ne W. Shakespeare‘as ir kasdienybėje poetine kalba tikrai nekalbate? Taip taip, tačiau draugui sakydami „ką tik prašvaisčiau dvi valandas feisbuke“, jūs panaudojote metaforą, laiką pavaizduodami kaip pinigų švaistymą. Šitokį reiškinį dar prieš trisdešimt metų pastebėjo ir jį į konceptualiųjų metaforų teoriją pavertė kognityvinės lingvistikos dievukai George‘as Lakoffas ir Markas Johnsonas. Jie paneigė faktą, jog metaforos tėra stilistinės priemonės, naudojamos literatūrinei kalbai pagražinti. Anaiptol – mes jas vartojame kasdien ir, svarbiausia, grindžiame jomis savo mąstymą. Konceptualiosios metaforos veikia labai paprastai – abstraktesnius dalykus mes suvokiame per konkretesnius. Kad ir laiką matuojame pinigų matais ar gyvenimą matome kaip kelionę, kur sunkūs pasirinkimai prilyginami kryžkelėms ir kelio pasirinkimui.

Baigiame teorinę paskaitos dalį ir einame prie praktinio metaforų pritaikymo mados kalboje, kuri, neapribota jokių formalumų, tampa lengva ir saldi it cukraus vata ir blizga visais įmanomais patraukliausiais epitetais bei palyginimais.

Tačiau nulukštenus visus blizgučius ir palikus žodžio žaismingumą kiek nuošaliau, straipsniuose apie madą aptinkame konceptualiąsias metaforas, kurios duoda daug daugiau nei sustiprintą skaitymo malonumą. Jos parodo, kaip mes grindžiame savo mąstymą apie madą. Ir čia jau galima išskirti lingvistines mados metaforų tendencijas.

Pagrindinis vaidmuo, kuriame matome madą, yra gyva būtybė. Polinkį į personifikaciją paaiškinti nėra sudėtinga – žmogus stengiasi sugyvinti viską, ką įmanoma, tiek

4

rimtesniuose politikos ar verslo diskursuose, tiek madoje.

Natūralu, nes daug paprasčiau abstrakčius dalykus suvokti per savo, kaip gyvos būtybės, prizmę. Na, o madoje personifikacijos taisyklės galioja viskam – tiek apdarams, tiek pačiai madai kaip reiškiniui. Kolekcijų pristatymų drabužius demonstruojantys modeliai lieka antraeiliai, o dėmesys telkiamas ties tuo, kas dengia (o kartais ir ne visai) jų kūnus.

Tad drabužiai ima patys žingsniuoti ar klegėti ant podiumo, jų siluetai perima žmogiškojo charakterio savybes ir, atitinkamai nuo spalvų ir pasiuvimo, tampa griežtais, agresyviais ir priešingai – tyliais, ramiais. Galiausiai po ilgos pertraukos vėl tendencija tapę apdarai prisikelia antram gyvenimui.

Padėkime drabužius į šalį – kur kas įdomiau veikia pačios mados personifikacija. Mat mados žurnalistai vieningai madą paverčia aikštinga moterimi, turinčia tvirtą charakterį, pasižyminčia nuotaikų kaita ir keliančia aukštus reikalavimus savo vartotojams (skamba visai kaip Miranda Priestly iš „Ir velnias dėvi Prada“, ar ne?). Tačiau kaipgi kitaip ją įsivaizduoti, kai mados industrijoje, valdomoje aukštų estetikos standartų, nėra taip paprasta žengti koja kojon su tendencijomis, kurios keičiasi taip greitai kaip nuotaika, o kaip dar nepasiduoti didžiausiai beskonybės nuodėmei! Tad tik atitikę visus sezoninius mados reikalavimus išvengiame jos rūstybės. Tačiau ne visiems pavyksta taip, kaip ne visi patenka į pirmas eiles kolekcijų pristatymuose.

mados mokslas

Ar pastebėjote, kaip dažnai garsieji mados pasaulio senbuviai, tokie kaip M. Prada ar G. Armani, yra vadinami diktatoriais, o į drastiškus eksperimentus linkę jaunieji kūrėjai (kad ir Garethas Pughas) – mados revoliucionieriais? Ar kad oda karaliavo ant podiumų? Štai taip mada virsta į totalitarinę valstybę arba kiek švelnesiu atveju – monarchiją, kur tiek kūrėjai, tiek jų kūriniai turi polinkį į dominavimą. Kodėl gi taip mažai demokratijos požymių? Lygybė ir brolybė čia nėra svarbiausi principai, kai kiekvieną sezoną griežtai tarsi įstatymai nustatomos tendencijos, dizaineriai neriasi iš kailio trokšdami viešpatauti ir naudoja vaizduotę ir savo darbščias rankeles kaip ginklą siekti mados karaliaus ar karalienės karūnos. Tad kabindami devyndarbiui K. Lagerfeldui vokiškąjį kaizerio titulą, mes darome ne ką kitą, bet verčiame jį mados kaip politinės sistemos metaforos dalimi.

Atsiverskite bet kokį straipsnį apie madą ir galiu lažintis, jog žodžių junginį „mados pasaulis“ rasite mažų mažiausiai bent porą kartų. Šis pasakymas yra taip įgaugęs į kraują, kad net nepagalvojame, jog tai yra metafora. Ir netgi labai iškalbinga! Mat suvokdami madą kaip pasaulį, mes ją tarytum paverčiame atskira visata, virtualia erdve su savais dėsniais ir supriešiname su tuo, kas yra mūsų reali kasdienio gyvenimo erdvė. Tad pasaulio įvaizdis kartu pabrėžia ir vientisumą, ir šio vieneto išskirtines sudedamąsias dalis – dizainerius, modelius, drabužius, gamintojo ir vartotojo santykius, dėmesį estetikai ar netgi mažąsias fashionistas.

Juk ne vienas dizaineris yra sakęs, kad mada yra atskiras magiškas pasaulis, kur galioja visai kiti dėsniai!

Straipsnio pradžioje jau minėti didieji lingvistai G. Lakoffas ir M. Johnsonas yra nustatę, jog kelionės, kaip ir personifikacijos, metafora yra universali – aptinkama įvairiausiuose diskursuose. Mada taip pat ne išimtis. Svarbiausias kelionės įvaizdis čia – kryptis. Minimalizmo kryptis, dizainerio kūrybos kryptis, sezono kryptis. Taip, šis žodis atlieka nemažai vaidmenų – tampa ir tendencijos sinonimu, ir tinkamiausiu apibūdinimu dizainerio kūrybos ar tam tikros kolekcijos tematikai. Dar vienas neretai pasitaikantis kelionės bruožas – sugrįžimas, ypač dažnai sutinkamas, kai kalbama apie kolekcijas, įkvėptas praeities laikotarpių.

Kaipgi kitaip apibūdinsi ant podiumų vėl pasirodžiusį šeštąjį dešimtmetį, jei ne sugrįžimu?

GERA NAUJIENA – METAFORŲ SKAIČIUMI STRAIPSNIUOSE NEDAUG TEATSILIEKAME NUO ANGLAKALBIŲ KOLEGŲ

Kartais dizaineriams trūksta visai nedaug, jog madą jie paverstų menu – haute couture kolekcijos kartais alsuoja tokia precizika ir įspūdingumu, jog net žodžio „šedevras“ būna per maža. Tokiu atveju mados kaip meno metafora yra visiškai logiška ir visas dėmesys krypsta į dizainerį, kuriam negailima tokių epitetų kaip „meistras“, „maestro“, „virtuozas“ ar net „korifėjus“. Žinoma, šių apibūdinimų dažniausiai nusipelno vėlgi tie patys didieji mados veteranai, kurie susilaukia ir diktatorių titulų.

Pabaigai – kaipgi lietuviška mados kalba atrodo platesniame kontekste, t. y. palyginus su straipsniais, kurių autoriai yra tokie mados žurnalistikos mohikanai kaip Suzy Menkes, Guy Trebay ar „Vogue“ tekstų kūrėjai? Gera naujiena – metaforų skaičiumi straipsniuose nedaug teatsiliekame nuo anglakalbių kolegų, o ir pagrindinės metaforų grupės sutampa beveik identiškai. Visgi per anksti džiaugtis nereikėtų, nes šis faktas parodo tik tai, jog mes suvokiame madą daugmaž taip pat, kaip ir likęs pasaulis, tačiau didelis metaforų skaičius dar nereiškia didelės ekspresijos įvairovės. Tarkim, jei lietuvis suvokdamas madą kaip kelionę kalbės ir kartos tik kryptis ir sugrįžimus, tai anglakalbis be šių sąvokų dar pasakys, kad koks nors dizaineris „kolekciją kūrė autopilotu“. Trumpai tariant, susiduriame su išraiškos ribotumu, o už to slepiasi kiek didesnė problema – lietuviškas mados žodynas toks pat nedidelis kaip ir vietinė mados industrija. Mums sudėtinga ne tik mažiau nei penkiais žodžiais apibūdinti desert shoes, bet ir suskelti kokį nebanalų metaforišką apibūdinimą naujausiai R. Kalinkino kolekcijai.

Na, bet kol kas galime pasiguosti ta gerąja naujiena, kad apie madą mes visgi mąstome, o kai mąstome, tai ir vietinis mados pasaulėlis auga. Paskaita baigta – dabar marš daryti namų darbų ir skaičiuoti, kiek metaforų panaudojau šiame straipsnyje.

5

FotografÄ— Alina Negoita

Modelis Kimberley@Nevs

DrabuĹžiai KIKEE Vintage

Put me in a movie

pažintis

Tekstas Katios Merežnikovos, nuotraukos iš asmeninio „Yéyé store Paris“ archyvo

„Madoje tautybės klausimas šiais laikais yra nebereikšmingas“, – teigia „Yéyé store Paris“ direktorė. Ar tiesa? Šiuo klausimu mūsų redakcijoje dažnai verda diskusijos. Todėl šį kartą keliaujame į mados epicentrą – Paryžių.

Butikas „Yéyé store Paris“ atsidarė vos prieš porą mėnesių populiariame Paryžiaus rajone.

Paryžius, mada ir meilė – tai beveik sinonimai. Būtent iš meilės gimė „Yéyé store Paris“, inicijuotas „LeMuse“ komandos, prie kurios prisijungė Aistė Nesterovaitė, „Mummymoon“, „OkiikO“, „Mother Eleganza“ bei Diana Kuzmickaitė su Aušra Urbanavičiūte, nes norėjo pristatyti savo darbus didesnei rinkai ir turėti erdvę pasirodyti naujai publikai, organizuojant renginius, showrooms, vakarėlius. Apie lietuvių, mados bei Paryžiaus meilės trikampį nusprendėme pakalbėti su viena iš aukščiau minėtos mados vietelės įkūrėja Akvile.

Kaip gimė idėja atidaryti butiką Paryžiuje? Kodėl būtent ten? Kodėl lietuvių dizainerių kurti drabužiai?

Idėja gimė bevaikštant su „LeMuse“ mūzomis po Paryžių ne man, o mums visoms, tačiau, bevystydamos idėją, nusprendėme įtraukti ir daugiau Lietuvoje dirbančių dizainerių, atsižvelgiant į mums gerai žinomą jų darbų kokybę, o ne tautybę.

Kokia yra butiko ateities vizija / dabarties misija?

Dabarties misija ir ateities vizija sutampa – priimtinais būdais atstovauti mūsų idėją atitinkantiems dizaineriams.

Visi dizaineriai labai skirtingi, todėl jų vizijos skiriasi, tačiau jie jas įgyvendina bendroje erdvėje, o „Yéyé store Paris“ tik padeda realizuoti tas idėjas.

Kaip atrodo tipiškas jūsų butiko klientas?

Butiko klientas ir dizainerių klientas ne visada tas pats.

Dizaineriai skirtingi, taigi klientai taip pat. Kiekvienas pro šalį praeidamas randa savo skonio daiktų. Tipiškas klientas formuojamas, todėl įvardyti klientą po trijų mėnesių kiek ankstoka.

Lietuviška mada mados sostinėje Paryžiuje – kokios jos perspektyvos?

Lietuviška mada ar ne lietuviška – vis tiek lieka mada. Mes siūlome kokybę ir formuojame stilių, todėl mūsų perspektyvos

10

yra lygiai tokios pačios, kaip ir vokiečių, ispanų, japonų ar kitų dizainerių, įsikūrusių Paryžiuje.

Kaip paryžiečiai vertina lietuvius dizainerius? Ką jie apie mus žino?

Mažai, tačiau labai domisi. Neturi jokio negatyvaus nusistatymo. Žavisi kokybe. Apie Lietuvą dažniausiai žino tik tiek, kad žymus dainininkas Bertrand‘as Cantat nužudė savo draugę Vilniuje.

Kokį Lietuvos dizaino įvaizdį jūs norėtumėte suformuoti pasaulio kontekste?

Kokybės ir skonio. Mada yra labai abstrakti sąvoka. Mes paprastais ir kokybiškaisdaiktais pritraukiame savo klientus, o subtilus lietuviškas skonis turbūt ir yra mūsų egzotiškoji pusė. Mes neatstovaujame „Yéyé“ dizaineriams tik dėl to, kad jie yra lietuviai. Mes nesame viešoji įstaiga. Atstovaujame talentingiems, orginaliems ir žinantiems, kas yra kokybė, lietuvių dizaineriams. Tokia žinią apie juos ir skleidžiame, kaip ir kiti puikūs lietuvių dizaineriai tai darė prieš mus. Madoje tautybės klausimas šiais laikais yra nebereikšmingas.

interviu

Stereotipai, bandos jausmas ir visuomenės požiūrio paisymas.

Visa tai svetima fotografui Imantui Seleniui. Jis studijavo teisę, metė darbą banke ir dabar stebina puikiomis nuotraukų serijomis. Įkvepianti kūrėjo iš Lietuvos, gyvenančio Londone, istorija.

Sakote: dar viena? Ši kiek kitokia.

11

interviu

Ką veiki Londone? Ir kaip ten atsidūrei?

Mano gyvenime buvo du skirtingi etapai. Beveik dvidešimt aštuonerius metus gyvenau Lietuvoje pagal visuomenės nustatytą gyvenimo sistemą: mokykla, universitetas, darbas, karjera, tada galbūt šeima. Viskas prasidėjo tada, kai dar nesupratęs savęs skubėjau studijuoti ir įstojau į populiarią teisės specialybę ir po to pradėjau dirbti prestižiniu laikomą darbą banke, kas visai nėra susiję su tuo, ką nutariau veikti dabar ir ko sieksiu ateityje. Tuomet jaučiausi, lyg gyvenčiau dvigubą gyvenimą, o dar kažkada pasiėmiau į rankas fotoaparatą ir supratau, jog darbas banke tikrai nepadeda kurti.

Todėl nusprendžiau viską pakeisti ir taip atsiradau Londone, kur verčiu savo naują gyvenimo puslapį.

Kiek laiko dirbai banke? Ką konkrečiau ten darei?

Dirbau ilgai, maždaug penkerius metus. Sunku labai konkrečiai papasakoti, ką veikiau, nes eiliniam žmogui tai sunkiai suprantama, todėl bijojau šio klausimo. Grubiai tariant, kūriau valdymo sistemas. Kaip, pavyzdžiui, valstybėje yra transporto sistema, taip banke yra tam tikrų veiksmų sistema, pagal kurią žmonės turi judėti ir priimti tam tikrus sprendimus.

Tai kaip taip nutiko, jog visa tai metei ir dabar tave galime vadinti fotografu?

Gyvenime, matyt, kiekvienam ateina toks etapas, kai pradeda į viską žiūrėti giliau, kvestionuoti aplinką, veiklą. Kadangi aš jaučiausi sausas, nes nuo pat mažumės dariau tai, ko iš manęs tikėjosi visuomenė, nusprendžiau paimti likimą į savo rankas. Taigi viską mečiau ir išvykau į Londoną. Buvo labai baisu, nes žmogus vis dėlto pripranta prie aplinkos, rutinos, sistemos, kurioje gyveno daug metų, ir kartais visuomenės ar artimų žmonių spaudimas neleidžia priimti tam tikrų sprendimų. Pavyzdžiui, dirbti banke žmonėms atrodo didelis prestižas, todėl daug kas nesuprato, kaip aš sugebėjau atsisakyti tokio gero darbo. Bet nusprendžiau surizikuoti ir mano tikslas, atvažiavus į Londoną, buvo pradėti veikti kažką, susijusio su fotografija ar menais. Kadangi turėjau patirties vadyboje ir gerai išmanau finansus, nors aplinkiniai sako, jog fotografuoti man sekasi, sugalvojau, jog eisiu į vadybinės krypties menų sritis. To dabar ir mokausi vienoje galerijoje.

O kaip pati fotografija? Kada supratai, jog gali ir nori fotografuoti?

Turbūt paskutiniais darbo banke metais, kai pradėjau jaustis nepatogiai, supratau, kad noriu kurti. Žinoma, kūriau ir anuomet, turėjau fotoaparatą ir fotografuodavau tiesiog pavienius atsitiktinius kadrus. Tačiau visa tai laikiau labiau žaidimu, nes niekada neieškojau turinio, savo vizualinės stilistikos, nebandžiau daryti nuotraukų serijų ar surinkti kūrybinės komandos projektui, ką pradėjau daryti Londone.

Tavo darbai puikūs, tačiau lietuviškuose leidiniuose, tinklalapiuose, tinklaraščiuose jų nepamatysi. Kodėl?

Kadangi fotografija man visada buvo malonumas, nenorėjau to paversti juodu darbu. O juk savireklama yra didžiulis darbas ir dažniausiai nuobodus. Be to, noriu, kad mano darbus matytų ne bet kas, o tie žmonės, kurie juos vertintų ir suprastų. Taip pat aš nenoriu būti ten, kur mano darbai netiktų, nes jie gana išsiskiria. Ilgainiui supratau ir tai, jog nemėgstu rodyti bet ko ir mano tikslas yra subrandinti, sukurti projektą ir tik tuomet jį rodyti. Esu kritiškas sau, linkęs lįsti į detales, patinka ilgai vystyti temą, apmąstyti iš įvairių pusių. Tai yra ir savotiškas būdas išsiskirti, nes, kaip dažnai

12

pastebiu internete, labai nemažas skaičius ir gana žinomų jaunų fotografų skuba „kepti“ nuotraukas, fotografuoja paviršutiniškus dalykus, pavyzdžiui, gražias mergaites ir hipsterius, be to, dažnai tai padaro ne itin kokybiškai. Žinoma, aš noriu parduoti savo darbus, todėl naudojuosi visomis interneto suteikiamomis galimybėmis, bet feisbukas yra tik terpė apie save priminti, parodos ten nesurengsi.

Bet ar negaila, jog jei neviešinsi savo darbų, jų nepamatys tie, kuriems jie tikrai patiktų?

Taip, šiek tiek gaila. Bet jei tavo darbus viešina kažkoks tinklaraštis, kuriame yra publikuoti tokių kūrėjų darbai, greta kurių nenorėtum publikuoti savo nuotraukų? Galbūt dėl to šiuo metu žiūriu ir renkuosi, kur noriu būti ir kaip noriu ten atrodyti. Taip, projektus paskelbiu ir feisbuke, bet tai darau daugiau dėl kontaktų ir todėl, kad žmonės manęs nepamirštų. Labiau norėčiau būti išspausdintas, negu publikuojamas internete, norėčiau padaryti parodą, o ne skelbti kiekvieną padarytą nuotrauką feisbuke. O galbūt dar ir nesu tiek subrendęs, kad visiems taip aktyviai rodyčiausi. Norisi žmones stebinti darbais, įkvėpti ir neatsibosti, o tam reikia nemažai pastangų.

Ar nepasitiki savimi / tuo, ką darai?

Taip, šiek tiek nepasitikėjimo yra. Man labai patiko pokalbis su lietuvių fotografu Roku Daruliu, kurio darbų šiuo metu taip pat bet kur neišvysi, nes jis, kaip fotografas, yra nusibrėžęs labai aiškius tikslus ir renkasi kur darbus afišuoti, kam tai rodyti. Aš mąstau labai panašiai. Būna, įdeda koks jaunas fotografas nuotrauką į feisbuką, ir kadangi jis turi daug „draugų“, sulaukia šešių šimtų like per pirmą pusvalandį.

Bet, kai pažiūri, kokie žmonės spaudžia like mygtuką, supranti, jog tai – etatiniai „skrolintojai“, kurie dažniausiai tai daro automatiškai. Tuo įsitikinau padaręs savotišką eksperimentą savo projekte „Gataka“. Jame paslėpiau tam tikrus vizualinius simbolius: yra trys nuotraukos, kuriose veidai yra sukurti iš aplinkos, tačiau bene tik vienas draugas pasakė pastebėjęs tai, ką aš norėjau, kad žmonės pastebėtų. Daug kas pagyrė, bet nepamatė simbolių, kuriuos užkodavau.

„ NORISI ŽMONES STEBINTI DARBAIS, ĮKVĖPTI IR NEATSIBOSTI“

Tekstas Gabrielės Vaitkutės, nuotraukos Imanto Selenio

„ KADANGI AŠ JAUČIAUSI SAUSAS, NES NUO PAT MAŽUMĖS DARIAU TAI, KO IŠ MANĘS TIKĖJOSI VISUOMENĖ, NUSPRENDŽIAU PAIMTI LIKIMĄ Į SAVO RANKAS“

interviu Koks fotografijos žanras tau yra artimiausias? Ar fotografuoji madą?

Nelabai, nors galiu tai daryti. „Gatakoje“ buvo mados, bet todėl, kad ji tiko, buvo kitokia ir man reikėjo būtent tokio įvaizdžio. Beje, buvo labai juokinga, kai padariau šią seriją ir daug kas ją lygino su Betmenu, nes neseniai buvo pasirodžiusi filmo apie Betmeną premjera. Vienas vokiečių žurnalas, išspausdinęs šią seriją, net pacitavo Betmeną ir įdėjo mano darytą nuotrauką į savo feisbuko profilį.

O kalbant apie žanrą, aš kuriu daugiau meninę fotografiją ir mėgstu fotografuoti miesto landšaftus. Mano fotografija visada turi turinį, užkoduotą mintį. Šiuo metu mane įkvepia postmodernistinė filosofija, nemažai įvaizdžių esu susigaudęs iš mokslinės fantastikos filmų. Iki šiol daug įtakos darė Haruki Murakami knygos bei Davido Lyncho kūryba, o dabar – filosofas postmodernistas Jeanas Baudrillard‘as, kuris parašė „Simuliakrus ir Simuliacijas“. Jis kalba apie tai, kaip žmonės, kuriems padaro įtaką tam tikri įvaizdžiai, sukurti politikų, korporacijų ar mūsų pačių, gyvena keistose sistemose, kuriose tampa tų sistemų vartotojais ir nemato realybės.

Kiek per šiuos metus, kol gyveni Londone, esi sukūręs projektų?

Grubiai tariant, gal penkis. Apie pusę metų kūriau vieną projektą, su kuriuo po to dalyvavau „Magnum“ agentūros konkurse. Labai gaila, bet nelaimėjau prizinės vietos, tačiau tai buvo labai naudinga patirtis, nes „Magnum“ – turbūt žymiausia pasaulyje fotografijos agentūra. Konkursas yra kompleksiškas, su tavimi dirba profesionalūs fotografai, o už projektus, kuriuos kuri konkursui, moka nemažas sumas, be to, ir pati aplinka įkvepia.

Londone yra daug panašių konkursų, bet svarbiausia, jog jų prizai yra finansiniai arba susiję su tavo tolimesniu mokymusi, pavyzdžiui, užmokama už praktikas, paskaitas.

Deja, apie tokias galimybes Lietuvoje retai išgirsi. Kartais atrodo, jog Lietuvoje šiuolaikinį meną kuriantys menininkai yra gana siaura, uždara grupė žmonių, kurie kuria visuomenei sunkiai suprantamą meną. Galbūt yra per mažai komunikacijos, žmonės tarsi nėra brandinami jų idėjoms. Tad, kaip tu pastebėjai prieš tai, aš negaliu nesutikti, jog nėra gerai, kad neskiriu daug laiko savo darbų sklaidai.

Londone yra daug panašių konkursų, bet svarbiausia, jog jų prizai yra finansiniai arba susiję su tavo tolimesniu mokymusi, pavyzdžiui, užmokama už praktikas, paskaitas.

Deja, apie tokias galimybes Lietuvoje retai išgirsi. Kartais atrodo, jog Lietuvoje šiuolaikinį meną kuriantys menininkai yra gana siaura, uždara grupė žmonių, kurie kuria visuomenei sunkiai suprantamą meną. Galbūt yra per mažai komunikacijos, žmonės tarsi nėra brandinami jų idėjoms. Tad, kaip tu pastebėjai prieš tai, aš negaliu nesutikti, jog nėra gerai, kad neskiriu daug laiko savo darbų sklaidai.

Kaip tau atrodo, ko reikėtų, jog Lietuvoje įvyktų kūrybinė revoliucija?

Manau, su laiku viskas pasikeis. Reikėtų, jog sugrįžtų tie menininkai, kurie kuria užsienyje, ir pradėtų rodyti žmonėms tai, ko išmoko būdami svetur, įlietų naujų įdėjų. Tačiau tam, kad tie kūrėjai grįžtų, jie turi matyti galimybes kurti čia. Pirmiausia – finansines. Lietuvoje žmonės nemėgsta daug mokėti už meną, valstybės finansavimas labai ribotas, verslas visur ieško naudos ir supančioja menininką savuose reikalavimų rėmuose, o ir rinka yra nedidelė. Tačiau kūrybine prasme manau, kad grįžti dabar būtų gerai, nes Lietuvoje, nors ir yra visko daug, bet tas viskas labai vienoda ir greitai tampa nuobodu. Mano galva, yra daug erdvės kitokiai kūrybai.

Tradicinis mūsų klausimas: ką manai apie mados situaciją Lietuvoje?

Geresnė negu dešimtajame dešimtmetyje. Kai pasižiūriu į savo nuotraukas iš mokyklos laikų, būna labai juokinga.

Kartais atrodo, jog daug įtakos padarė asos.com (juokiasi).

Iš tiesų, atsirado internetas ir žmonės pradėjo laisviau žiūrėti į madą, įsikvėpė naujų idėjų. Bet vis tik mados industrija Lietuvoje dar nėra išsivysčiusi dėl tos pačios rinkos dydžio.

Smagu, jog atsiranda traukos centrų, butikų ir panašių vietų, tačiau jų drabužiai dar nėra įperkami eiliniam vartotojui. Man patinka, jog čia yra daug skudurynų, nes jei esi kūrybiškas – turi šiokią tokią terpę susirasti įdomiems drabužiams. Turėtumėte tai vertinti, nes kiti grįžta į Lietuvą, nusiperka drabužių iš skudurynų ir parduoda juos kaip vintažą Londone, kur jis labai brangus ir vertinamas.

Pabaigai papasakok apie save kokį keistą faktą, nekalbant apie banko istoriją.

Taip, visiems labai keista, jog dirbau banke ir po to viską mečiau – čia toks didelis keistas faktas. Greitai nieko ir nesugalvoju. Žaidžiu krepšinį, keista ar ne? Daug metų žaidžiau Lietuvoje, todėl sukūrėme Londone savo mažą krepšinio lygą ir susirenkame porą kartų per savaitę. Bet lietuviui žaisti krepšinį gi yra privaloma, tad tai galbūt visai nekeista.

Kokie artimiausi planai?

Planuoju mažytę parodą, po kurios savo darbus paleisiu į prekybą internetu ir jau turiu užsakymų. O tai yra labai didelė paskata.

13

Let’s do anan ambsurd drama Fotografė Eglė Jociūtė Kostiumai ir idėja Gintarės Salemonaitės Makiažas Rūtos Daunoras Modeliai aktorė Indrė Patkauskaitė, atlikėjas Beissoul (Artūras Žabas)

Scena, drama, šviesos, plojimai, užsklanda.

Dabar jie vaidina.

Mano namuose.

Teatras visai šalia dabar...

Absurdas.

13 minučių

Paryžius, Paryžius, Paryžius. Svajonių miestas, turistų ir madistų meka. Jame gyvena, dirba ir kuria mūsų pašnekovė, turinti ką pasakyti tiek apie Paryžių, tiek apie Vilnių, tiek apie madą.

Diane Drubay – stilistė, drabužių kolekcionierė ir gana aktyvi kultūros veikėja.

Ką veikiate gyvenime?

Esu nuotraukų stilistė. Tai reiškia, jog renku drabužius, makiažą ir šukuoseną modeliui, atsižvelgdama į fotografo fotosesijos viziją. O, kad sukurčiau unikalius įvaizdžius iš skirtingų pasaulių ir epochų, pasitelkiu savo visatą ir tai, ką žinau apie meną.

Kaip tapote stiliste?

Iš pradžių pradėjau kolekcionuoti drabužius. Tai dariau dėl kiekvieno atskiro daikto grožio, dėl įkvėpimo, kurį daiktai man suteikia, ir istorijų, kurias aš įsivaizduoju juos matydama, liesdama, dėvėdama. Tada pradėjau skolinti drabužius fotosesijų organizatoriams ir pirmais kartais teturėdavau atsinešti papildomus aksesuarus. O jau vėliau pradėjau rengti modelius ir kartu kurti įvaizdžių visumas.

Ką konkrečiau Jūs kolekcionuojate? Kodėl?

Mano kolekcijoje – XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios (iki 1930 m.) drabužiai bei aksesuarai. Taip pat turiu nemažai suknelių, korsetų, skrybėlaičių, pirštinių bei kitų malonumų, kurie kažkada puošė jaunų moterų gyvenimus.

Kolekcijoje yra ir keletas septintojo dešimtmečio drabužių, kuriuos labai mėgstu dėl jų spalvų bei ornamentų.

Jums teko ne kartą bendradarbiauti su lietuviais, apsilankyti Vilniuje. Ką manote apie šio miesto stilių? Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp Vilniaus ir Paryžiaus, kalbant apie madą?

18

13 minučių

„ kad sukurčiau unikalius įvaizdžius iš skirtingų pasaulių ir epochų, pasitelkiu savo visatą“ Neseniai grįžau iš savo antrosios kelionės į Vilnių, kurios tikslas buvo stilizuoti Marlos Singer fotosesiją. Kiekvieną kartą jaučiu norą sugrįžti į Lietuvą ir praleisti čia daugiau laiko. Man patinka vietinių žmonių pasaulėžiūra – atvira, daugiakultūrinė, orientuota į išorę. Suvokdami juos supantį pasaulį, vilniečiai sugeba atrasti įkvepiančių dalykų, kurių jiems reikia, ir sukurti kažką savo. Manau, jog tokia mąstymo laisvė ir kūrybos lengvumas nebeįmanomi Paryžiuje, nes šis miestas yra suvaržytas savo paties vaizdų.

Ką žinojote apie Lietuvos mados / kultūros situaciją iki savo pirmos kelionės čia?

Vienas mano draugų turėjo progą dalyvauti konferencijoje „Horizon Culture 2020“ 2011 metais. Tada jis apibūdino Vilnių kaip puikų miestą, dar tik atsiskleidžiantį pačiam sau ir kitoms šalims.

Kas ir kodėl jus asmeniškai domina labiau: mados praeitis ar ateitis?

Mano nuomone, praeitis ir ateitis neturi būti atskiriamos, nes tai parodo įpročių ir stilių evoliuciją, o praeities pamokos dar ir praturtina. Kaip šios minties iliustraciją galėčiau jums rekomenduoti C. Balenciagos ekspoziciją „Cité de la Mode et du Design“, kuri parodo, kaip nuo XIX amžiaus pabaigos iki mūsų dienų pasikeitė kūrėjo darbai. Mane pačią labai stipriai įkvepia praeitis, tačiau visur matau kažką, ką noriu pakeisti, praturtinti, priversti spindėti. Labai džiugina ir žavi tai, jog būtent šią žiemą madinga derinti praeitį ir dabartį kuriant unikalią moterišką harmoniją.

Tekstas Katios Merežnikovos, nuotraukos Rūtos Jankauskaitės ir iš asmeninio Diane archyvo

3 19

stalčiai stalčiai

Ką manai apie vyrų madą Lietuvoje ar konkrečiai Vilniuje?

Esu Jevgenijus, trečio kurso transporto ir logistikos specialybės

Vyrai dažniausiai renkasi drabužius iš praktiškosios pusės, bet kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad vis daugiau vyrų renkasi aprangą atsižvelgdami į mados tendencijas, ir ypatingai jaunimas. Man labai malonu mieste sutikti gerai atrodantį, prisižiūrintį ir stilingai

studentas. Dažniausiai mane galima rasti kolegijoje arba miesto

apsirengusį žmogų ir visai nesvarbu, ar tai vyras, ar mergina.

centre, kur dažnai leidžiu laisvalaikį ar aktyviai kažką veikiu, taip

Nėra taip, kad vertinčiau žmones vien pagal jų išvaizdą, bet natū-

pat skeitparke, Vasaros terasoje, kur dirbau anksčiau, ir

ralu, jog sutinkame žmogų pirmiausiai pagal tai, kaip jis atrodo, o

skudurynuose. Iš tiesų, dievinu skudurynus.

gerai suderinta apranga man tarsi graži atvirutė. Taip pat apranga nemažai pasako ir apie žmogaus pomėgius ar priklausomybę vienai ar kitai subkultūrai.

Stilius už kelis litus?

pasirinkimą. Tvarkingas, kokybiškas daiktas tinkamoje vietoje yra

Tekstas ir nuotraukos Dianos Abramavičiūtės

gražu. Net ir tvarkingi treningai yra gražu, nes pats su jais rytais

C

Ko niekada nenešiotum?

Niekada nesakau „niekada“, net kai kalba eina apie drabužių

bėgioju. Svarbu tik jausti tinkamą vietą tinkamu laiku. Gal tik vyrišką mažą rankinę per petį nešiočiau nebent dirbdamas padavėjo darbą.

“

A

B

Prisistatyk – kas tu ir kur dažniausiai tave galima rasti?

„

A

20

stalčiai

stalčiai

D Koks daiktas iš tavo spintų ir stalčių tau yra brangiausias (ne iš materialinės pusės)?

Visi kažkiek brangūs, nes turi savo istoriją, bet galėčiau išskirti paprasčiausias, bet ir mylimiausias kelnes. Jos jau gerokai padėvėtos, kartais net gėda apsimauti, tačiau, kad ir kaip būtų keista, jas dėvint įvyko nemažai daug ką lemiančių permainų mano gyvenime. Tad jos man kaip tam tikras talismanas, netgi į kursinio darbo gynimą iš principo ėjau su jomis! Dažnai žmonės svarbiomis jiems akimirkomis stengiasi apsirengti naują, būtent tai progai įsigytą drabužį, o aš renkuosi seną, mielą, kuris nevaržo, neįpareigoja, netrukdo susikoncentruoti ar teigiamos energijos pasikrauti.

F

O ar niekada nesvajojai būti stilistu ir patarti kitiems atrasti jiems tinkančius derinius?

Buvo minčių studijuoti kažką susijusio su aprangos dizainu, teko

E

dalyvauti ir keliuose Vilniaus dailės akademijos studentų baigiamuosiuose projektuose. Su kokia begale nepaprastai įdomių, kūrybingų žmonių susipažinau! O ir visada norėjau sukurti kažką tikro, apčiuopiamo, kažką savo. Bet tam reikia pasišvęsti.

21

faktai Naujienos iš Roko Darulio virtuvės

Nuotraukos Roko Darulio, „Victoria and Albert“ muziejaus ir asmeninių herojų archyvo

Neretas žmogelis turi jau įgimtu pripažintą pomėgį per padidinamąjį stiklą stebėti kaimyną, bendradarbį, buvusį bendraklasį, gerą draugą iš žurnalo viršelio ir tyliai – reikia ar nereikia – sau po nosimi žarstyti pastabas ir patarimus. O jei dar stebimas objektas yra jaunas, perspektyvus, savo srities kritikų nuolatos apdovanojamas aplodismentais ir neretai pasiimantis bagažą vis kito pasaulio kampelio oro uoste, padidinamojo stiklo dioptrijos padidėja keleriopai.

Nuo smaragdo žaliais iki dramblio kaulo baltais atspalviais pavyduolių veidus dažantis Rokas Darulis kepa naują patiekalą. Anglijoje įgijęs profesionalaus fotografo statusą, ten gyvenantis ir dirbantis fotomenininkas pristato šviežiausią savo projektą. Gruodžio 6 dieną Lydso mieste esančioje „White Cloth“ galerijoje atidaroma asmeninė Roko Darulio fotografijų paroda, kurios pagrindas – naujesni asmeniniai portretai, editorial darbai bei keletas senesnių fotografijų. Kaip pats Rokas Darulis lakoniškai tarsteli, tai gana asmeniška portretų paroda. www.rokasdarulis.com

Latviai Šanchajuje Kaip gyvybė negali funkcionuoti vakuume, taip ir mada – tik nacionaliniame lygmenyje. Praktiškai neįmanoma (o gal net ir nemandagu) likti užsidariusiems savo mažame pasaulėlyje, per kurio sienas prasiskverbia tik garsiausiai rėkiantys balsai, ir visiškai nesidomėti, kas kitapus tvoros dedasi. Šįsyk per užuolaidų plyšį sekame, ką savo kieme veikia kaimynai latviai.

Latvė Baiba Lagina save apibūdina kaip stilistę, dizainerę, mados paskaitų lektorę, mados iliustratorę ar tiesiog piešimo maniakę. Šešiolikos metų patirtimi šiose srityse pasidabinusi kūrėja nestokoja nei darbo pasiūlymų, nei įkvėpimo. Pastaruosius ketverius metus praleidusi dėstydama mados dizainą Šanchajaus Raffles dizaino institute, paskutinius dvejus Baiba Lagina save pristato išskirtinai kaip mados iliustratorę, organizuoja savo darbų parodas ir dalyvauja įvairaus pobūdžio projektuose. Parodos Šanchajuje, Los Andžele bei Londone, bendradarbiavimas su „Cosmopolitan Bride China“, „Volkswagen“, „Chevrolet“, „Bentley“ ar „UNIQLO“ (Japonijos aprangos parduotuvių tinklas) punkteliais sudaro solidų pasiekimų sąrašą.

Ką čia ir begirsi: ne žodžiais, o darbu didelė žemė. www.ladiga.com

Kino ikonų gimimas Ne vienas, ne du ir netgi ne trys Jungtinių Amerikos Valstijų regionai, miestai ir rajonai yra tapę ypatingais išgrynintos vakarietiškos kultūros erdvių stereotipais. Teksasas, Las Vegasas, Harlemas, Manhatanas – visi šių vietovių (ir daugelio kitų) pavadinimai, nuvilniję lūpomis, smegenyse sukelia nenumaldomą nusistovėjusių įvaizdžių sujudimą, tačiau savo spindesiu su niekuo dalytis netrokštantis Holivudas įsišėlsta visai be pasipriešinimo.

„A’ Design Award“ sėkmė be pinigų

Šį kartą žėrintį šventojo miško lopšį sūpuoja „Victoria and Albert“ muziejus Londone, tyliai į ausį lopšinės ritmu šnabždėdamas kino primadonų Barbros Streisand ir Audrey Hepburn pavardes. Iki 2013 metų sausio 27 dienos muziejuje galima aplankyti įspūdingą kostiumų parodą „Holywood Costume Exhibition“, kurioje eksponuojami daugiau nei 100 ryškiausių ir legendomis tapusių 1912–2012 m. kino filmų apdarų, padėjusių įkūnyti tokius ikoniškus personažus kaip Roxie Hart („Čikaga“) ir Sugar Kane Kowalczyk („Džiaze tik merginos“) ar sėkmingai sukurti kino filmo pasaulį, naują realybę, kaip filmuose „Matrica“, „Kovos klubas“, ir nekuklus sąrašėlis kitų. , Parodos kuratorė Deborah Nadoolman Landis labai teisingai pasakė, kad kino ikonos gimsta tada, kai publika beprotiškai įsimyli ekrane pasakojamos istorijos žmones.

Blogas ir lenkiškai blogas Anot negailestingojo „Urban Dictionary“, terminas blogeris yra naudojamas apibūdinti asmeniui, turinčiam pakankamai laiko ar narciziškumo dokumentiškai aprašyti kiekvienai nuobodžiai minutei, užpildančiai jo nuobodų gyvenimą (tai tik pirmas iš 17 galimų apibrėžimo variacijų). Kad ir kaip pažiūrėsi, kad ir kokios nykios tos minutės bebūtų, jeigu jos publikuojamos viešai, visada atsiras susidomėsiančių. Ir jei tos minutės, virstančios valandomis, bent krisleliu įdomesnės ar skirtingesnės nei stebėtojo, visai netyčia gali išsirikiuoti ir šimtatūkstantinė sekėjų minia.

Tyrinėjant situaciją draugų lenkų žemėje galima sutikti mados blogerę MAFFASHION, dar žinomą Juliett Kuczynskos vardu, lydimą daugiau nei 12 tūkst. blogspot.com ir 90 tūkst. facebook.com gerbėjų armijos. Prieš nosį mojuojant tokiais skaičiais gali ir pritrūkti argumentų teigiant, kad šios, apie trejetą

22

metų savo tekstus, nuomones, stalčius viešinančios, merginos gyvenimas ne itin įdomus. MAFFASHION tinklaraštis ne kartą buvo nominuotas įvairiuose Lenkijos mados pasaulio konkursuose ir apdovanojimuose (kad ir „Oskary Fashion 2011“), o praėjusiais metais „Warsaw Fashion Street“ buvo išrinktas geriausiu gatvės mados tinklaraščiu.

MAFFASHION autorė, tapusi atpažįstamu ir fotosesijose geidžiamu veidu, sėdėdama žurnalo „Elle“ būstinėje gali skirtingų spalvų nagų laku padailintomis rankomis tik išdidžiai pamojuoti vis dar skeptiškai nusiteikusiems.

Daugiau: madamejulietta.blogspot.com. Ir visai nebūtina mokėti kalbą.

Pasaulyje, kuriame kasmet sukuriama ir į rinką paleidžiama milijonai naujų produktų ir dizaino sprendimų, unikalumas ir inovatyvumas lieka nepastebėti.

Nauji gaminiai ir projektai tarpusavyje susimaišo ir tampa niekuo neišsiskiriančia pilka vartojama mase, kurioje lengva pasiklysti. „A’ Design Award“ – prestižinis tarptautinis dizaino konkursas, skirtas atrasti ir pagerbti geriausiems dizaineriams, architektams, projektuotojams, dizaino studijoms ir į dizainą besiorientuojančioms įmonėms.

Kiekvienais metais kompetentinga komisija vertina ir apdovanoja projektus, kuriuose susiejama inovacijos, technologijos, dizainas ir kūrybiškumas. Darbų pateikimo formų galimybės neribotos: nuo ranka piešto eskizo, prezentacijos ar brėžinių iki bet kokios vaizduotės ir medijų derinimo produkto, o vienintelė cenzūra yra dalyvio pilnametystė.

Iš kitų konkursų šis išsiskiria tuo, kad nėra įsteigti piniginiai prizai. Užtat laimėtojų projektai materializuojami ir suorganizuojamos jų pristatymo parodos, paruošiamas visas viešųjų ryšių paketas, patys vertingiausi kontaktai. O kur dar garbė, šlovė, visuotinis pripažinimas.

Paraiškas galima teikti iki 2013 metų vasario 28 dienos, o išsamesnės informacijos galima rasti www.whatisadesignaward.com Purvino meno zinas

Nevaldomą vartotojiškumą, besaikį godumą naujiems daiktams ar graudžias parduotuvių maniakių išpažintis susiejus į bendrą visumą galima bandyti visai šiai kategorijai nustatyti klinikinę diagnozę – objektofilija. Šios rūšies filija pasireiškia tendencija įsimylėti, tačiau ne žmones, o daiktus.

Komiksų kūrėja ir andergraundo grafikė Shaltmira nepilstydama iš tuščio į kiaurą objektofiliją apibrėžia kaip pasikartojančias, stiprias, seksualiai sujaudinančias fantazijas ar elgesį, apimantį ne žmogiškos kilmės objektus. Tęsdama praėjusiais metais pradėtą leisti purvino meno ziną „Exessive Vouerism“, menininkė kviečia prisijungti prie naujo leidinio „Exessive Vouerism #2“ kūrimo. Atsižvelgiant į zino temą, laukiama specialiai jam sukurtų nespalvotų grafikos darbų, taip pat dviprasmiškai siūloma nesidrovėti atsiųsti ranka rašytų istorijų ar išpažinčių.

Visko laukiama iki šių metų gruodžio 1 d. Daugiau: shaltmira.weebly.com Tekstas Rūtos Švedkauskaitės

faktai

Gerardas Bagdonavičius. Šiauliai.

Vilniaus g-vėj cirko žvėrinčius, 1930. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Gruodžio 7 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atsidarys Linaros Dovydaitytės ir Dovilės Tumpytės kuruojama paroda „MINIOS“.

Apie ką bus ši paroda – pokalbyje su parodos kuratorėmis.

Ką pamatysime parodoje?

Parodoje bus rodomi meno kūriniai, sukurti Lietuvoje per pastaruosius du šimtus metų – maždaug tiek, kiek skaičiuoja moderniųjų laikų fenomenas, vadinamas minia. Kūriniai sukurti įvairiomis medijomis: nuo tapybos ir grafikos iki fotografijos ir vaizdo kūrinių, instaliacijų. Šiuo atveju jie įdomūs vienu aspektu – visi jie vienaip ar kitaip vaizduoja, išgalvoja, komentuoja ar analizuoja minias. Žinoma, parodoje pamatysite ne tiek minias, kokios jos egzistavo ar egzistuoja Lietuvoje, kiek kolektyvinius jų vaizdinius, gimusius konkrečių menininkų vaizduotėse. Beje, santykis tarp individualios ir kolektyvinės vaizduotės galėtų priminti individo ir minios santykį. Kaip perspėja šiuolaikiniai filosofai, minia nėra individų suma, o greičiau jau jų susitikimo išprovokuotas procesas ir tuo požiūriu sunkiai kontroliuojamas socialinis eksperimentas...

Kaip kilo idėja rengti šią parodą?

Parodas paprastai pagimdo įvairios aplinkybės ir kontekstai. „Minių“ atveju būtų įdomu atkreipti dėmesį į keletą jų.

Visų pirma, parodai reikšmingas pastarųjų metų politinis žemėlapis, kuriame ypatingai stipriai reiškiasi masiniai judėjimai, riaušės, protestai. Užtektų prisiminti „arabų pavasario“ įvykius arba „Occupy“ judėjimą. Kita vertus, šiuolaikinės visuomenės gyvenime, rodos, vis didesnės jėgos įgauna įvairios bendruomenės ir sambūriai, nepaklūstantys vyraujančioms normoms ir, užuot joms priešinęsi, kuriantys alternatyvius gyvenimo būdus. Tai verčia susimąstyti, ar kolektyviškumas mūsų laikais neįgauna naujų prasmių ir kaip jų kūrime dalyvauja įvairios meninės praktikos.

Tekstas Gabrielės Vaitkutės

Kokia yra parodos „MINIOS“ idėja?

Pagrindinę parodos idėją galima suformuluoti kaip klausimą: kokios galimybės ir potencijos glūdi šiuolaikinėse kolektyviškumo apraiškose – miniose, gaujose, sambūriuose, bendruomenėse? Sakoma, jog pirmieji, susidūrę su moderniųjų laikų masėmis, pirmiausia – su 19 a. didmiesčio miniomis, patyrė siaubą ir pasibjaurėjimą. Ne veltui garsusis E. A. Poe apsakymas „Minios žmogus“ (1840 m.) prasideda epigrafu „Kokia nelaimė, kai negali būti vienas“. Iš tiesų, minia gali būti grėsminga. Ji kėsinasi pažeisti atskiro individo ribas, nors beveik kiekvienas yra patyręs, kas yra „minios instinktas“ arba pagunda pranykti žmonių sraute. Minia daugelį gąsdino, o ir tebegąsdina savo „prigimtiniu“ maištingumu – ji pradėjo mėtydama supuvusius pomidorus į nepatikusio spektaklio sceną ir baigė kovodama barikadose. Tačiau turime sutikti, jog kelių paskutinių šimtmečių įvykiai, tiesa, ir tragiški, ir tie, kurie keitė pasaulį į gerąją pusę, neįsivaizduojami be masių dalyvavimo. O kaip šiandien? Kokią reikšmę įvairios kolektyviškumo formos turi šiuolaikinėje visuomenėje?

Minia mene ir kultūroje dažniau maištaujanti ar paklusni ir plaukianti pasroviui?

Meno ir kultūros lauke dažniau aptinkame ne minią, o publiką. Įdomu, kad šiandien publika dažnai ne tik pasyviai kontempliuoja meno kūrinius, bet dėl meno tampa įvairių, ne tik meninių procesų dalyve. Šiuolaikinis menas gali įtraukti publiką taip, kad ji taptų sudėtine kūrinio dalimi ir imtų elgtis kaip bendruomenė, kurios kolektyviniai veiksmai gali nuvesti toli už meno pasaulio ribų. Kita vertus, kultūroje gali pasirodyti ir minia – jos atsiradimą, pavyzdžiui, gali išprovokuoti meno kūriniai, neatitinkantys tam tikros visuomenės dalies moralės ar skonio nuostatų.

Paradoksas, tačiau tokia minios reakcija neretai prisideda prie meno kūrinio reikšmių ir jo simbolinės vertės kūrimo.

Paroda veiks iki 2013 m. vasario 17 d.

23

tendencijos

Šaltasis sezonas jau beveik įpusėjo, o noras apsirengti šilčiau vis didėja. Spintoje pilna megztinių, bet norisi dar kažko. Gražesnio ir aktualesnio. Tam ir skirtos tendencijų apžvalgėlės, jog padėtų jums surasti tai, kas miela širdžiai ir šviežia arba kaip tik kvepia gilia senove, tačiau buvo pastebėta ant podiumų ir mados tinklaraščiuose.

Tendencija – žodis, kilęs iš lotynų kalbos: tendentia < tendo – kreipiu, siekiu. Taigi, ko sieksime vėlyvam rudeniui ar šaltai žiemai atėjus?

Rytų šarmas Verta pradėti nuo Rytų. Ten teka saulė, ten gimsta keisčiausios idėjos ir giliausios filosofijos. Nenuostabu, jog viskas, kas turi rytietiškų prieskonių – pradedant maistu ir baigiant drabužiais, žavi. Nuo senų laikų orientalistinė mada traukia Vakarų kūrėjų dėmesį savo detalėmis ir audinių bei raštų prabanga. Ypatingas tokios mados filosofijos akcentas – gebėjimas vilioti ir gundyti nerodant per daug. Šis sezonas parodo, kad tai yra siekiamybė daugeliui dizainerių (Zacui Posenui, Jasonui Wu, „Proenza Schouler“ ir kt.).

Mezginiai? Žiemą? Negali būti! Žinant lietuviškos žiemos ypatumus, kalbėti apie mezginius beveik nepadoru. Tai savaime suprantama, tačiau šis šaltasis sezonas suteikia mezginiams ne tik teisę saugoti mus nuo speigų, bet ir teisę karaliauti ant podiumų ir visur kitur, kur verda gražus gyvenimas ir akina blykstės. Dar labiau džiugina faktas, jog megzti drabužėliai – suknelės, kardiganai ar tradiciniai megztiniai – gali būti bet kokios spalvos, ilgio ar formos. Jie vis tiek pateks į 2012 / 2013 trendų penketuką.

Prints everywhere Piešiniai, grafika, raštai, komiksai ir ornamentai – madingumo garantas. Tam, kad tuo patikėtume, užtenka vien išvardyti mados namus, kurie šiais metais tvirtai tiki šia idėja: „Prada“, „Miu Miu“, „Stella McCartney“ ir daugelis kitų. Šią tendenciją vainikuoja raštuoti, patraukiantys akį laisvalaikio kostiumai, kuriuos drąsiai vadiname šios žiemos būtinybe. Derinti juos galima priklausomai nuo drąsos lygio ir nuotaikos, pasitikėjimo savimi ir gebėjimo jausti spalvas: su vienspalviais aksesuarais arba kitais raštais siekiant kontrasto.

Tekstas Katios Merežnikovos

Veidrodinės gėlės Apie gėles madoje šnekėti galima daug, bet tai yra nuobodu. Juk tai bene seniausias motyvas, pabrėžiantis moteriškumą ir nuteikiantis žaismingai. Šią žiemą galime pasidžiaugti šiek tiek originalesnėmis seno kaip pasaulis motyvo variacijomis. Romantiškosios gėlės patenka į abstrakcijos pasaulį – raštai atsikartoja, atsispindi kaip veidrodyje. Labai siūlome paganyti akis po „Osman“, „McQ“ ar „Issa“ kolekcijas.

Nusivilti neįmanoma. Net pačios neromantiškiausios sielos nesusilaikys ir pasiduos tamsių, nesaldžių gilių spalvų veidrodinių gėlių magijai.

Apykaklės Deja ar laimei, bet jų ant podiumų nebuvo daug, taigi tradicine tendencija apykaklių vadinti negalima. Tačiau negalėjome ignoruoti mados tinklaraštininkų, visų tų žmonių, kurių įvaizdžius bandė įamžinti fotografai iš viso pasaulio. Be to, ši detalė yra beveik universali: tinka tiek mados renginiams, tiek darbui / mokyklai ar kitai visuotinės prievartos įstaigai bei laisviems vakarams su vyno taure.

Norime mes to ar ne – žiema ateina. O tai reiškia tamsias naktis ir baltus laukus. Ką gi, tai tik dar viena proga pasipuošti ir prigriebti mėgstamą žurnalą ar knygą.

Tekstas Katios Merežnikovos, iliustraciju autore Coțofană Andreea Florina

24

tai ne tik tinklalapis, tai bendruomenė

Stalčiai: tavo ir tavo draugų spintų analizė

Interviu: pokalbiai su mados kūrėjais

Straipsniai: apie madą ir ne apie ją

Vaizdai: aktualiausių menininkų naujausi darbai

Veiksmas : renginiai, naujienos, įvykiai

TAVO IDĖJOS JŪSŲ VIETA MŪSŲ PAGALBA

Žurnalas: elektroninis archyvas

Iliustracijos Marijos Tiurinos ir Žybarto Čiurlio, nuotrauka Johannos Eenmos

Ne apie madą: gyvenimas nekalbant apie ją

Gatvė: stilingų žmonių paieškos ir fiksavimas visur, kur eini