infashion.lt

nemokamas dvimėnesinis mados žurnalas 2012 gegužė / birželis

BIOLOGIJA

Ypatingas pokalbis su Egidijumi Sidaru Barbių juvelyrika Marie Antoinette 2012-aisiais

TURINYS 2

Mes gyvuojame mada, kvėpuojame ja. Visi juk žinome, kad ir kvėpavimas, ir gyvybė yra biologijos mokslo objektai. Pavasariui įsibėgėjus, vasarai stovint prie pat starto, mes kalbame apie madą ir biologiją. Kiek yra tų gyslelių, jungiančių šiuos du dalykus?

Faktai 3 Natalie Shau: klientai neverčia manęs pasikeisti 10

Su mumis kartu dirbo / galvojo / padėjo:

Egidijus Sidaras: tikroji mada yra tai, ko niekas neturi 14 Tryliktoji mados fiesta 16 Šalin kelnes, grąžinkite rokoką!

22 Biologinis požiūris į madą 24 Barbių juvelyrika

„Pagalvojus apie mados bei biologijos sąsajas, kažkodėl pirmiausią į galvą šauna Juozo Statkevičiaus 2011 pavasario/ vasaros haute couture kolekcijos pristatymo podiumas su didžiuliais skulptoriaus Donato Jankausko kūriniais.

Biologija–Evoliucija–Mada.

Kaip evoliucionuojame mes ir kaip evoliucionuoja mada?

Ir, jeigu mados tendencijose jau kurį laiką išvystame, kaip į būsimųjų trend‘ų viršūnes grįžta įvairių laikmečių mada, detalės, ar tai reiškia, jog ir mes nustojome (o gal greitu metu nustosime) evoliucionuoti?

Iš esmės biologijos mokslas tiria gyvų organizmų struktūras, funkcijas, augimą, kilmę, evoliuciją, paplitimą ir klasifikaciją.

Nieko neprimena? Drabužių struktūra, jų funkcionalumas, stilių klasifikavimas, mados raida įvairiais laikotarpiais. Viskas taip artima.

Ir Jos Didenybė Aukštoji Mada tiesiog negali nenulenkti galvos prieš biologinius principus.“

„Biologija nagrinėja gyvus organizmus, o mada atspindi jų gyvenimo būdą, viešpataujantį tam tikrą laikotarpį. Aišku, dažniausiai tie gyvi organizmai – žmonės. Tačiau biologija – sausas mokslas, besiremiantis faktais, o mada – menas, kurio pagrindas yra jausmas ir emocija, o ne moksliniai tyrimai. Be abejo, mada – trumpiausia ir trapiausia populiarumo išraiška; vaikymasis paskui populiarius aprangos ir elgesio standartus daugelį įtraukia ir nepaleidžia. Norint ją pagauti dažnai galima prarasti individualumą. Visgi terminas „mada“, kurį mes pripratome sieti su menais ir kūryba, yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „taisyklė“, kas dar kartą patvirtina panašumą su mokslu – biologija. Įdomu ir tai, kad į mados sąvoką įeina išvaizdos tipai ir kūno proporcijos, būdingos vienai ar kitai epochai, o tai jau tiesiogiai susiję su anatomija. Mes net nesusimastome, kaip dizaineriai, žaisdami šia biologijos mokslo dalimi, kuria tai, kas žavi potencialius pirkėjus, atitinka jų įsivaizdavimus apie stilių. Aišku, tokiomis akimirkomis kairysis smegenų pusrutulis tyli ir verčia mus pamiršti visas mokslo teorijas, tačiau būtent čia ir slypi mados meno žavesys.“

Diana Abramavičiūtė Fotografė, straipsnių autorė

Marija Tiurina Iliustratorė

„Biologija ir mada. Du tokie skirtingi dalykai. Iš pirmo žvilgsnio neturintys nieko bendra, nebent tai, kad mada domisi gyvi organizmai. Tačiau tarp jų yra kur kas daugiau, nei gali pasirodyti...

Pavyzdžiui, biologija daro labai didelę įtaką madai. Tai lengvai įrodo šios vasaros mados tendencijos. Pradedant nuo gėlėtų Miu Miu ir Nina Ricci raštų, Dolce & Gabanna spaudų su daržovėmis, Louis Vuitton ir Prada augalinių nėrinių, iki šią vasarą taip pamėgtos jūrų temos ir visų jos spalvų bei gyvūnijos, paliestos net kelių didžiųjų mados namų, tokių kaip Versace, Chanel ir Alexander McQueen.

Mada irgi turi įtakos biologijai, jeigu ją traktuosime kaip mokslą apie gyvybes ir jų dėsnius. Sudėtingiausios planetos gyvybės labai mėgsta madą. Smarkiai dirba darbus, kad ją galėtų naudoti. Madingai apsirengę energingai juda tarp kitų gyvybių ir reikalauja dėmesio, pagarbos, siekia išskirtinumo.

Pasikeitus metų laikui vėl dirba ir tą madą pakeičia kita. Ir vėl juda... Šiuo atveju mados dėsniai lemia gyvybių veiksmus.

Dėsningai – kas tris mėnesius.“

„Paskaičiau klausimą ir kokias geras dešimt minučių galvojau, mąsčiau, kaip čia gudriau atsakyti! Pradžioje atrodė, jog bus sudėtinga, nes nesu mados guru! Tačiau ties vienuolikta minute pati sau nusijuokiau, koks vis dėlto lengvas klausimas. Juk mada ir biologija – kaip vienas junginys, visada kartu. Pradedant garsiais dizaineriais, kurie kiekvienais metai semiasi idėjų, minčių iš gamtos. Tai, žiūrėk, kolekcija, paremta vabzdžių, gyvūnų tematika, įvairūs raštai, atspalviai – visa tai diktuoja gamta! Ji mums netgi šilko duoda, be kurio dizaineriai išprotėtų! Net nereikia gilintis į drabužius, kad suprastum, jog aplink tave pulsuoja gyvybė. Rankose laikai mados žurnalą, sėdi ant naujausios stilingos sofos, užsijuosei išmargintą šilko skraistę, skanauji ilgai brandinto vyno – tu apsuptyje gamtos.

Ar gali būti viskas dar tampriau susiję? Mūsų kūnas taip pat biologinis organizmas, kuris būna įvairių formų ir dydžių, ir jau nuo senų dienų mes jį tobulinam, puoselėjam, aprengiam audiniais, slepiam trukūmus, išryškinam privalumus. Ta judanti gyvybė už lango, žaliuojanti žolė, pumpurai, žiedai, saulė – tai mus įkvepia būti seksualius, atrodyti stilingai!

Mada + biologija = gražūs MES.“

Mingailė Skuodytė Stilistė

Simona Mužaitė vizažistė

tekstai: Gabrielės Vaitkutės gabriele@infashion.lt Katios Merežnikovos katia@infashion.lt Deimantės Bulbenkaitės Dianos Abramavičiūtės Rugilės Ereminaitės Žybarto Čiurlio fotografai: Diana Abramavičiūtė Natalie Shau Neringa Rekašiūtė Rimantas Žukaitis iliustratoriai: Marija Tiurina Žybartas Čiurlys dizainerė Elena Švobaitė kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė projekto vadovas Vytautas Gurevičius leidėjas VŠĮ „Aplink tave“ Konstitucijos pr. 23B–12 LT-08105, Vilnius reklama gabriele@infashion.lt +370 609 97 303 viršelio nuotrauka Natalie Shau ir Rimanto Žukaičio www.marla.lt žurnalo tinklalapis www.infashion.lt Bendras „infashion.lt“ tiražas - 9000 egz. (platinamas nemokamai ir kartu su žurnalu „Centras“) ISSN 1392-6063

* Nuotraukos iš asmeninio archyvo ir Ado Vasiliausko

faktai

užmojis

–

Drabužiai, papuošalai, aksesuarai, parfumerija, dukterinė jaunimo linija, vadovavimas „Louis Vuitton“ mados namams – atrodo, kad amerikiečių dizaineriui Marcui Jacobsui visuomet trūksta erdvės kūrybai, nes idėjų nestokojantis kūrėjas nuolat išbando naujas sritis. Vienas naujausių ir jau kitąmet mados mylėtojus pasieksiančių eksperimentų – vardinė M. Jacobso makiažo linija, kurią dizaineris pristatys kartu su populiariu dekoratyvinės kosmetikos tinklu „Sephora“. „Makiažą, parfumeriją aš matau tarsi naują galimybę. Idėjos lūpų ar akių vokų spalvoms skamba be galo maloniai. Daugeliui žmonių tai net savotiškas ritualas – atsikelti, nuspręsti, kaip šiandien trokšti atrodyti,“ – žurnalistams pasakojo dizaineris, mados gerbėjus nuolat stebinantis keisčiausiomis aprangos interpretacijomis. Štai ant jo rudens / žiemos kolekcijos pristatymo podiumo net ir visko matę ekspertai išvydo tai, apie ką net nedrįso pasvajoti, – milžiniškus varpo silueto paltus, prabangius brokato audinius, milžiniškas, iš keisčiausių medžiagų kompozicijų sumodeliuotas skrybėles.

Tiesa, kai kurie apžvalgininkai pastebėjo, jog tokį netikėtą M. Jacobso sprendimą galėjo lemti kito mados kūrėjo Tomo Fordo sėkmė. Vos grįžęs į mados pasaulį po šešerių metų pertraukos, amerikiečių dizaineris nepraėjus nė dviem sezonams nusprendė pabandyti įsilieti į dekoratyvinės kosmetikos industriją. Subtilios, elegantiškos pakuotės, klasikinės spalvos, puiki gaminių kokybė T. Fordo makiažo kolekciją pavertė viena geidžiamiausių metų naujienų. Susižavėjusių gerbėjų neišgąsdino didžiulės kainos, nes TF ženklu pažymėtus produktus gyrė net profesionalūs grožio meistrai. Tad visai logiška, kad ir sumanusis M. Jacobsas tiesiog pastebėjo dar neužpildytą nišą ir nusprendė atsiriekti savo pyrago gabalą.

Lauros Dailidėnienės rankinės Tenka pripažinti, jog šiandien Lietuvoje netrūksta skeptikų, teigiančių, jog lietuviška mada tiesiog neegzistuoja. Lietuviai dizaineriai vis dar eksperimentuoja it paaugliai, bijo kurti savitą, tačiau komercijai tinkantį stilių, vengia įdomesnės avalynės, papuošalų aksesuarų. Vis tik pilkieji kritikai jau gali ruoštis pakeisti skeptišką nuomonę – naujoji drabužių bei aksesuarų dizainerės Lauros Dailidėnienės rankinių kolekcija nė kiek nenusileidžia itin geidžiamoms paryžietiškoms „Celine“ ar „Givenchy“ odinėms kolegėms.

Neįmanomų Miuccios Prados ir Elsos Schiaparelli pokalbių nuogirdos Niujorko Metropoliteno meno muziejuje Niujorko mada nepalieka niekada. Ten dukart per metus vyksta mados savaitės, ten įsikūrė žymiausių pasaulio mados leidinių redakcijos, o jauni kūrėjai nenustoja veržęsi į didžiųjų galimybių miestą. Tačiau Niujorkas – ir legendų bei mados istorijos šventovė, pernai Metropoliteno meno muziejuje priglaudusi visus lankomumo rekordus sumušusią velionio britų dizainerio Alexanderio McQueeno parodą „Savage Beauty“ (liet. „Laukinis grožis“), o šiemet mados mylėtojus pakvies į dar vieną įspūdingą šventę. Nuo gegužės dešimtos iki rugpjūčio devynioliktos dienos Metropolitenas priims visus, norinčius išgirsti ypatingą dabarties ir praeities diskusiją – legendinės šoko meistrės Elsos Schiaparelli bei šių dienų intelektualės Miuccios Prados bendrą kūrybos parodą, pavadintą „Impossible Conversations“ (liet. „Neįmanomi pokalbiai“) vardu, įkvėptu vieno ketvirtojo XX a. dešimtmečio „Vanity Fair“ straipsnio.

„Mados infekcija“ pamažu infekuoja ir internetą Pirmieji pradėjo „Burberry Prorsum“. Po kelių sezonų prisijungė ir Niujorko „Mercedes Benz“ mados savaitė, nusprendusi bendradarbiauti su „Youtube“.

Dar po kurio laiko pradėjo kurtis specialiai tokiems renginiams skirtos svetainės, kol galiausiai kiekvieni neabejingi mados namai pajuto būtinybę prisidėti prie pulko moderniausiųjų. O šiemet pavyzdžiu pasekė ir lietuviškoji „Mados infekcija“! Žinoma, kalba eina apie tiesiogines mados pristatymų transliacijas internetu, jau keletą metų džiuginančias viso pasaulio mados mylėtojus, o šiemet pasiekusias ir Vilnių. Pirmą kartą savo istorijoje „Mados infekcija“ nusprendė bendradarbiauti su „Penki TV“

padalinta į septynias galerijas: „Į viršų / apačią nuo liemens“, „Negraži elegancija“, „Griežtumas“, „Naivumas“, „Klasikinis kūnas“, „Egzotiškas kūnas“, „Siurrealistiškas kūnas“. Kiekvienai galerijai bus pritaikyti abiejų dizainerių žinomiausi darbai, o lankytojai bus skatinami lyginti kūrinius, diskutuoti, ieškoti panašumų bei skirtumų.

Lauros Dailidėnienės rankinė

Naujausias Marco Jacobso asmeninė makiažo linija

„Mados infekcija“

Metus trukęs legendinių Paryžiaus mados namų „Christian Dior“ skandalas pagaliau pasiekė kulminaciją ir pasibaigė viltinga nata – Avenue Montaigne esantis garsusis pilkasis salonas ir vėl turi tikrą šeimininką. „Dior“ valdybos bei LVMH koncerno sprendimu juo tapo buvęs „Jil Sander“ kūrybos direktorius Rafas Simonsas, mados pasaulyje gerai žinomas dėl savo meilės minimalizmui bei konceptualiai, avangardinei madai. Šis sprendimas kiek nustebino mados istorikus, nes R. Simonsas neturi jokio su mada susijusio išsilavinimo, o moteriškus drabužius pradėjo kurti vos 2005-aisiais, kai buvo pakviestas į Milaną, „Jil Sander“ mados namus.

Vis tik šeštuoju aukštosios mados dizaineriu „Dior“ istorijoje tapęs mados savamokslis belgas teigia, kad stengsis kiek įmanoma geriau perprasti mados namų DNR ir pateikti tokią „Dior“ moters viziją, kokia ne tik atspindėtų XXI amžiaus aktualijas, bet ir parodytų pagarbą pokario laikų auksiniam haute couture laikotarpiui. Panašaus rezultato tikisi ir mados namų valdyba, pavadinusi R. Simonsą vienu ryškiausių šiandienos talentų, ir tikinti dizainerio galimybėmis sužavėti įnoringą Paryžiaus publiką.

ir pakvietė savo gerbėjus nepraleisti nė vienos festivalio akimirkos – suteikė galimybę visų pristatymų tiesiogines transliacijas stebėti tiesiog internete. Šiemet „Mados infekcijos“ gerbėjus stebėti pristatymus bei jų užkulisius pakvietė tinklalapis www.scena.lt, kurio užsienietiškais analogais būtų galima pavadinti „Showstudio“ ar „Milk Made“, transliuojančius tokių kūrėjų kaip Garethas Pughas ar Alexanderis Wangas šou.

Muccia Prada

„Christian Dior“ dilemoje tašką padėjo Rafas Simonsas

Kodėl pasirinktos būtent šios dvi kūrėjos? Nors iš pažiūros jų asmenybės bei kūryba neturi nieko bendro, įsigilinus nesunku atrasti gausybę panašumų: tiek E. Schiaparelli, tiek M. Prada jaunystėje nebijojo eksperimentuoti su įdomiomis meno šakomis (štai M. Prada vaidino mimų teatre), drįso peržengti įprastą drabužio galimybių ribą ir visuomenei pademonstruoti, jog ir audinys gali turėti ryškų charakterį. Tiesa, pati M. Prada liko nustebinta organizatorių idėjų – jai pasirodė keista lyginti dviejų skirtingų erų dizaino subtilybes, dviejų nesusijusių moterų pasaulėžiūrą.

Visa paroda, kurioje bus rodomi tiek patys drabužiai, tiek įspūdingos retų modelių nuotraukos, bus

2

„Daili“ ženklu puoštos odos rankinės ne tik išsiskiria patraukliu ir kiek minimalistišku siluetu, bet ir pavergia koloritu bei žaismingais, iš geometrinių figūrų sudėliotais akcentais – origami lankstinius primenančiais drugeliais, pelėdomis. Štai talpios „nude“ spalvos odinukės vidutinio ilgio rankenomis šoną papuošė įspaustas oranžinis pelėdos siluetas, o dugną – drugeliai bei „Daili“ logotipas. Panašios ir iš pažiūros pakankamai kuklios juodos rankinės dugnas nušvinta metalą primenančiu audiniu bei dviejų drugių formomis.

Buvusi „Vogue Paris“ redaktorė Carine Roitfeld grįžta į mados leidinių areną Gali žmogų atimti iš mados pasaulio, tačiau pačios mados iš žmogaus (ypač, jei kalbame apie tikrus entuziastus) – niekada. Šis kiek perfrazuotas liaudies posakis puikiai tiktų ir buvusiai prancūziškojo „Vogue“ redaktorei bei stiliaus ikonai Carine Roitfeld.

2011-aisiais po daugiau nei dešimt metų trukusios vyriausiosios redaktorės karjeros palikusi „Vogue“, C.Roitfeld iš mados industrijos buvo pasitraukusi vos keliems mėnesiams, tačiau energija trykštanti rusų kilmės paryžietė nedelsiant ėmėsi naujų projektų: kūrė stilių „Chanel“ reklaminėms kampanijoms, dirbo su garsiuoju „Barney‘s“ tinklu, išleido asmeninį albumą „Irreverent“. Vis tik po daugiau nei metų pauzės ji nusprendė grįžti ten, kur sulaukė didžiausio pasisekimo, – į leidybos pasaulį, ir jau šį rugsėjį pristatys savo žurnalą „CR Fashion Book“. Žurnalą leis mados medijos grupė LLC, atstovaujanti tokiems leidiniams kaip „Visionaire“, „V“ ir „V Man“. Grupės įkūrėjas Stephenas Ganas „CR Fashion Book“ pavadino galinčia statyti tiltus, o ne sienas, idėja, kuri paneigtų žiaurią mados leidinių vidaus politiką.

Pranešama, jog pirmasis leidinys turės net 288 puslapius, kainuos dešimt JAV dolerių, o matinį viršelį puoš didžiulis C. Roitfeld autografas.

Tekstas Deimantės Bulbenkaitės Nuotraukos www.metmuseum.org, Dianos Abramavičiūtės ir „Daili“ archyvo

Natalie Shau: klientai neverčia manęs pasikeisti Tekstas Gabrielės Vaitkutės

Nuotraukos iš asmeninio Natalie Shau archyvo

3

Ryškiąją, biologinę viršelio fotosesiją patikėjome „Hibou photography“. Viena iš „Hibou“ fotografų – menininkė Natalie Shau: dešimtys tūkstančių gerbėjų, parodos Vakarų Europos meno galerijose, muzikos albumų viršelių iliustracijos, darbas su trumpametražiu filmu Paryžiuje.

Nevyniosiu žodžių į vatą. Įvairiose pasaulio šalyse tavo vardas fotografijos, iliustracijos srityse yra gana žinomas, turi nemažai gerbėjų. Kodėl tiek nedaug lietuvių yra girdėję tavo vardą ar matę darbus?

Nemanau, kad tie, kurie domisi menu ir fotografija, visai nėra matę mano darbų. Ypač skaitmeninio meno ar popsiurrealizmo gerbėjai. Sunku pasakyti, bet, manau, daugiau mane žinančių yra jaunimo gretose, o vyresnioji karta tiesiog mažiau tuo domisi.

Kaip viskas prasidėjo? Ir kaip pavyko išlįsti į tarptautinius vandenis?

Viskas prasidėjo nuo autoportretukų per ištiestą ranką.

O, jei rimčiau, tiesiog labai daug fotografuodavau ir darydavau montažus. Lankiau klasę su sustiprintomis dailės pamokomis, piešimo kursus pas privačius dėstytojus, piešti mėgau jau nuo trejų metų. Dėl tautinio žinomumo kaltas internetas: nuo 2003 metų

dėjau skenuotus piešinius, vėliau – nuotraukas į galerijas internete.

Teko skaityti, jog kažkada buvo pasklidę gandų, kad „Natalie Shau“ vardu dirba keletas menininkų, nes darbų braižas labai skirtingas. Ar tokios skirtingos fotografijos pavyksta natūraliai, ar to ir sieki?

Pačiai buvo labai juokinga, kai perskaičiau. Prieš šešerius metus tikrai labai dažnai skelbiau naujas nuotraukas ir visokius eksperimentus, ieškojau savo stiliaus, darbai buvo ne tokie detalūs. Dabar tokiais tempais dirbti jau nebegalėčiau, nes vienam darbui kartais reikia skirti net porą savaičių. Skirtingos fotografijos yra natūralus procesas, kai žmogus daug dirba ir ieško savo krypties. Jau aštuonerius metus kuriu ir savo fotoiliustracijas. Mano inspiracijos ir nuotaikos keičiasi, tuo pačiu keičiasi ir darbai.

Bendradarbiauji su muzikos kompanijomis iliustruodama albumų viršelius, tavo darbai buvo publikuoti ne vienoje Vakarų Europos meno galerijoje. Kokius savo pasiekimus laikai svarbiausiais?

Svarbiausias pasiekimas – kad žmonėms patinka mano nekomerciniai asmeniniai darbai. Taip pat ir tai, kad galiu savo darbų stilių pritaikyti ir komerci-

4

9

niams užsakymams. Klientai neverčia manęs pasikeisti, prisitaikyti ir nuobodžiai dirbti. Pasiekimų sąraše paminėčiau ir jėgų išbandymą kuriant trumpametražį filmą Paryžiuje. Jis buvo rodomas vieno miuziklo metu.

Fotografuoji ir „Hibou photography“ vardu. Kuo / ar skiriasi „Hibou“ ir „Natalie Shau“? „Hibou“ yra fotostudija, kurioje mes darome ir paprastus žmonių portretus, o jie kartais nieko bendro neturi su „Natalie Shau“ motyvais.

Kokie iliustracijos pranašumai?

arba

kaip

tik

fotografijos

Nuotraukose labiau koncentruoju dėmesį į modelį ir drabužius, o iliustracijose svarbi kiekviena detalė, aplinka ir personažas.

Kokie artimiausi tavo planai? Kuo užsiimi dabar?

Dabar kuriu amerikietiškų knygų viršelius, darbus naujoms parodoms, fotografuoju. Artimiausi planai – išleisti savo pirmą didelio tiražo albumą ir truputį pailsėti.

interviu

5

Nuotraukos Natalie Shau ir Rimanto Žukaičio www.hibou.lt

Stilius Mingailės Skuodytės Šukuosena Jekaterinos Grigorjevos

Makiažas Marijos Unkind Modelis Solveiga Mykolaitytė

glaustinukė Agnės Kuzmickaitės sijonas Roberto Kalinkino

kombinezonas Lauros Dailidėnienės, „Daili“ marškiniai D.EFECT

odinė liemenė ir šortai Lauros Dailidėnienės, „Daili“

odinė liemenė Lauros Dailidėnienės, „Daili“

interviu geriantys kavą Vilniaus gatvėje. Ir ne tik dėl kainos, tiesiog tai nėra taip pavaldu mados vėjams. Žmonės užsakinėja pakankamai klasikinius dalykus su labai nedidelėmis improvizacijomis. Čia jie nori atrasti universalumą ir tai, kad tas drabužis neatrodytų parduotuvinis.

taip, negu eilės kitų parduotuvių, kur yra kažkokie seni dalykai, skudurų skudurai. Nors, bet kokiu atveju, svarbiausia – kaip tu pateiksi daiktą, susiderinsi.

Ar kažkas konkrečiai įkvėpė, paskatino ryžtis atskiram pristatymui?

Jums reikėtų nuvažiuoti į kokią nors siuvyklą. Iš tikrųjų, yra labai mažai įmonių, fabrikų, siuvyklų, kurie dirbtų pagal mados verslo modelį: kuriamos kolekcijos, jie užsakomi, tiražuojami. Dažniausiai Lietuvoje atliekami užsienio gamintojų užsakymai. O tiesiog nueiti į kokią nors įmonę ir susiderinti, pradėti daryti kolekciją yra labai sunku. Net nežinau, ką daryti, pavyzdžiui, jaunam kūrėjui. Reikia pradėti labai anksti, besimokant galvoti, ką tu veiksi, į kokią pusę labiau nori. Grįžtant prie pramonės, Lietuvoje vienetai taip dirba. Turbūt pavyzdys būtų Eglė Žiemytė, kuri kaip dizainerė dirba įmonei, specialiai daro kolekcijas. Galbūt ir Ramunė Piekautaitė jau turi kažkokią sistemą. Kiekvienu atveju mūsų šalyje reikia atrasti elementariausią sistemą: kas ką daro, kas už ką atsakingas, kas tiekia, kas netiekia.

Įkvėpimo šaltinio kaip ir nėra. Manau, tiesiog pribrendo reikalas. Yra mūsų klientai, partneriai, draugai, artimi žmonės, kuriems jau reikia parodyti, ką mes veikiame ir ką jau esame nuveikę. Tai gana išsami kolekcija, parodanti mūsų galimybes, kuriamą stilių, mados namų veidą. Palyginti su anksčiau rodytomis „Mados infekcijoje“ arba su kažkuo bendradarbiaujant, ši yra mūsų, tokia cantiška, sakyčiau.

Kas yra gyvybiškai svarbu madai kaip menui ir madai kaip verslui? Ar įmanoma susieti šiuos du dalykus?

Madai kaip verslui, žinoma, labai svarbu uždarbis iš kūrybos. Lietuvoje sunku vaikytis madų, nes yra padaroma, bet neparduodama. Iki pastarųjų metų mūsų šalyje buvo labai gajus principas: padarom kolekciją parodyti, visi patenkinti, visi ploja, o pirkti niekas nenori. „Mados infekcijos“ kartelė būdavo truputį užkelta iki to, jog darom meną, kūrybą. O kas po to? Apskritai Lietuvoje iškrenta tas etapas nuo dizainerio iki gamintojo. Dėl to padaryti kolekciją vien tam, kad ją parodytum ir kažką nustebintum idėjomis, neapsimoka. Jau keletą metų dizaineriai labai kryptingai pradėjo galvoti apie tai. Tada, aišku, ateina žmonės į pristatymą ir pradeda raukyti nosį, jog čia neįdomu, viskas matyta. Bet, kai paklausi, ką iš čia pirktų, iš tų, kartais labai įdomių kolekcijų, tai, pasirodo, jog nieko.

Kas yra Lietuvos mados kenkėjas / parazitas, kuris trukdo gyventi, be to, kad trūksta finansų?

Sunku pasakyti. Žinai, kažkada galvojau, kad Gariūnai yra tokia vieta. Galbūt taip šiek tiek ir yra. Dar trukdo labai pigios parduotuvės, neva tai prekių ženklai, kurie siūlo pigią ir labai nekokybišką produkciją.

Aš manau, kad patys pigiausi drabužiai niekada nebus madingi, stilingi arba geri (audinių ir pasiuvimo prasme).

Kita vertus, dar yra tie masiniai prekių ženklai, kurie čia atveža keletą tūkstančių vienetų to paties drabužio, o visame pasaulyje jų išmėtyta dar dešimtys tūkstančių.

Mada turbūt ir miršta tada, kai daiktas šitaip tiražuojamas, nes tikroji mada yra tai, kas rodoma ant podiumo, tai, kas karšta, ko dar niekas neturi.

Turite omenyje fast fashion? Ar tai yra labai blogai? (Terminas, naudojamas mados srityje, reiškiantis didžiulių drabužių kompanijų drabužių kopijavimą nuo naujausių dizainerių kolekcijų.)

Taip tiesiog yra. Ir tai yra normalu. Aš ir pats kartais perku tokiose parduotuvėse būtent todėl, kad tai tuo metu yra karšta. Kolekcija, kuri parodyta, dar pati neišsitiražavusi, o kitur jau parduoda panašius drabužius. Po dviejų, trijų savaičių gali nusipirkti paskutines naujienas. Jau geriau

Tipiškas mados gamintojas Lietuvoje – koks jis yra?

Simbiozė / partnerystė / bičiulystė – kaip apibūdintumėte santykius mados namuose „Cantas“? Kaip viskas vyksta viduje?

Mes esame labai nedideli. Yra savininkė Jolanta, kuri labiau rūpinasi visais organizaciniais, verslo reikalais, o aš esu kūrybinis darbuotojas, ir mano darbas yra užsiimti kūryba: modeliais, audiniais, siuvimo priežiūra. Nežinau, ar galiu pasakyti, kad tai yra kažkokia sintezė. Iš principo, aš esu samdomas dizaineris. Lietuvoje tokios praktikos turbūt nėra, o užsienyje, žinoma, įprasta, bet čia tas mados verslas, kaip sako mano kolegos, yra trijų sagų. Kai kurių dalykų niekur nepaskaitysi, nepažiūrėsi.

Yra dizainerių, kurie patys viską daro, bet su laiku vistiek turi ateiti darbo pasidalijimas, jei nori tobulėti, plėstis. Jeigu tu dieną darai tik tai, kas reikalinga verslui, tau nebelieka laiko kūrybai, įkvėpimo paieškoms.

Norint būti madoje, pajusti jos pulsą, reikia nuolat domėtis. Be to, turi būti ir kažkoks planas, strategija, mintys ar viltys išlįsti į kitą rinką, padaryti naują projektą. Reikia apie tai galvoti, o čia jau verslininko gyslelė turi būti.

O pats ar turite tą verslininko gyslelę?

Nežinau, ar aš ją net noriu turėti. Man mielesnis kūrybinis darbas. Nors galvodamas apie kolekcijas ar klientus visada paskaičiuoju, kad tai nebūtų beprotiškai brangu. Bet negali padaryti ir už dyką. O juk visi nori pigiai, greitai ir gerai.

Tai, kas gerai, nebūna greitai. Pasitaiko, ateina žmonės ir nori per savaitę turėti daiktą – individualus pasiuvimas, audinių dar nėra, reikia viską parinkti, suderinti, apgalvoti ir pritaikyti figūrai. Jeigu mes nieko neveiktume, tai, žinoma, galima, bet yra seka, eilė klientų ir visiems stengiamės kuo greičiau padaryti. Bet padaryti tuoj pat?

Jeigu norite tuoj pat, tada truputį reikia ir mokėti daugiau.

Kaip ir visam versle, matyt.

Kiek realiai užtrunka drabužio pasiuvimas? Tarkim, ateina dabar klientė ir sako, jog nori pasisiūti suknelę.

12

interviu Maždaug porą savaičių. Juo labiau kad pas mus yra du, kartais trys matavimai. Labai priklauso ir nuo to, kaip dažnai žmonės gali atvykti į tuos matavimus. Yra suderinamas laikas, o, kai ruošiame kolekciją, būna labai sunkus metas. Kur ne kur pavyksta įsprausti klientus su labai konkrečiomis datomis.

Koks, jūsų nuomone, yra meno ir mados santykis su gamta?

Sunku taip iškart atsakyti. Čia galėtų būti diplominio darbo tema. Yra dizainerių, kurie įkvėpimo ieško gamtoje, naudoja tik natūralius audinius. Man gamta nėra įkvėpimo šaltinis. Labiau įkvepia įspūdžiai, kelionės, filmai, muzika. O dėl gamtos aš nežinau... Santykis tarp mados ir gamtos?

Galbūt labiau tarp mados ir biologijos, fiziologijos?

Užsiminei apie biologiją. Taip, nuo gamtos priklauso, ką mes dėvime. Yra tas aspektas, kad turime ir šaltąjį, ir šiltąjį sezonus, todėl savo garderobe turime ir kailinius, ir maudymosi kostiumėlį. Dėl to mūsų mada ir yra labai brangi. Atkreipiau dėmesį, jog „Mados infekcijoje“ dizaineriai pristato kolekcijas ir siūlo paltus, kailinius dalykus, nesvarbu, ar tai natūralus, ar dirbtinis kailis, bet

poreikis yra. Dažnai tai, kas yra parduotuvėse, nėra pritaikyta mūsų klimatui. Lietuvos dizaineriai turi nišą kurti tikrai šiltus drabužius.

Su biologija siejasi ir tai, jog visi natūralūs audiniai yra iš gamtos, išvestiniai, sintetiniai pluoštai irgi tuo pagrindu daromi. Tik pas mus žmonės dar labai keistai žiūri į natūralių audinių kainas. Jeigu tikrai geras kokybiškas audinys, tarkim, šilkas, vilna, medvilnė, visi kašmyrai, prašmatnūs verpalai, pluoštai, žvėreliai ir visa kita – tai yra natūralu, todėl brangu.

Kalbant apie žvėrelius, ką manote apie natūralų kailį ir ekologišką madą?

Dabar labai madinga būti už gamtą. Čia kiekvieno pasirinkimas. Kaip yra vegetarai, taip yra ir modistai, kurie nešioja natūralų kailį arba nenešioja. Aš nesu šalininkas vieno ar kito. Nors, kur natūralu, yra natūralu, bet esu ir už tai, jog naujos technologijos būtų naudojamos ir būtų dirbtinis kailis. Tik visada norisi kokybės. Na, kad žvėrelių gaila, taip, bet reikėtų žiūrėti plačiau ir kalbėti apie nykstančius gyvūnus, kurie žudomi ir naudojami jų ragai, odos ir kailiai, o ne apie lapės kailinius ir jų apipylimą dažais. O, jei kas nenori nešiot to kailio, tai, prašau, nenešiokit.

13

Tryliktoji mados fiesta Tekstas ir nuotraukos Dianos Abramavičiūtės

1999 metais startavęs mados festivalis „Mados infekcija“ kovo 22–24 dienomis jau 13-ąjį kartą po savo svetingu stogu subūrė jaunus talentus, mados profesionalus, vietines žvaigždes bei mados inovacijų ištroškusius gerbėjus. 13-asis, tačiau tikrai ne lydimas piktųjų jėgų prakeiksmo. Sklandus, pasisekęs ir suvirpinęs ne tik akių lėliukes, fiksuojančias kiekvieną klostę, įspūdingesnę pakulnę ar įmantresnį kolekcijos modelį, bet ir uoslės receptorius (prisiminkime Jurgitos Januškevičiūtės kolekciją „Synthesis“), ir sukėlęs lengvą chaosą galvoje – juk iš tiesų reikia laiko suvirškinti štai tokiam trijų dienų maratonui. Apie viską nuo pradžių.

Pirmąjį festivalio vakarą Šiuolaikinio meno centre tvyrojo džiaugsmingas šurmulys, fotografai tykojo pirmųjų svečių, kurių, palyginti su kitomis „Mados infekcijos“ dienomis, susirinko ne tiek ir daug, pamažu sales užpildė spalvos, aukštakulnių kaukšėjimas, fotoaparatų blyksčių spragsėjimas ir raudonų lūpų akinančios šypsenos. Festivalio startas patikėtas „Mados injekcijos“ nugalėtojos Ievos Daugirdaitės kolekcijai „Archetipas“, kurios idėja – natūralios aplinkos bei naujų technologijų tarpusavio sintezė. Idėja galbūt ir nenauja, tačiau problema aktuali visais laikais. Tai, kas sužavėjo, būtent ir buvo kolekcijos pirminis vaizdas (gr. archetipas) – natūralumas, švarumas, konceptualus modelių minimalizmas bei subtilios spalvos – lyg iš impresionistinio paveikslo, nutapyto po žiemos bundančioje gamtoje (balta, žalsva, chaki, rusva).

Po „Archetipo“ sekusi danų dizainerio Jeano Philippe’o 2012–2013 m. rudens / žiemos kolekcija paliko įspūdį itin skirtingais suderintais audiniais: medvilnė su prabangiu kašmyru, oda su vilna ir kt.

Bežiūrint atrodė, jog ant podiumo susiduria tai stepių klajoklių vizijos, tai japonų samurajų kimono įkvėpti modeliai. Ir vieniems, ir kitiems šiuolaikiškumo suteikė griežtos linijos, užtrauktukai bei didžiulės rankinės.

Dienos Top kolekcijos pristatymas? Skirčiau jį Linos Gudanavičiūtės kolekcijai „Ar Vido lėlės“. Minimalizmu alsuojantys modeliai, oversized, pakeltais pūstais pečiais švarkai, dėmesys įspūdingiems auskarams bei sagėms. Dideli drabužiai ir maži

žmonės, o dar tiksliau – stereotipinės lėlės, tik nauju kampu, besislepiančios juose. Ne tik modeliai, bet ir šviesos bei ta paslaptimi (ir netgi įtampa, belaukiant kulminacijos) alsuojanti muzika tiesiog negalėjo neįtraukti ir palikti abejingų.

Antrąjį „Mados infekcijos“ vakarą Šiuolaikinio meno centre pagaliau buvo sulaukta griausmingų aplodismetų. Ir ne bet kam, o dar vienoms naujokėms, patekusioms iš rudens „Mados injekcijos“ konkurso, – Marinai Žuravliovai ir Donatai Maldonytei, arba tiesiog „Tribe“. Dar vienas pasirodymas, įkvėptas gamtos (ypač skandinaviškos), medžio, natūralumo bei, anot „Tribe“ dueto, barzdotų vyrų. Folkloro elementai su rankų darbo ornamentais ant audinių, modelių minkštumas, veltiniai, ryškios detalės – kepurės bei kapišonai, ir tikrai išvysti charakteringą nepriklausomo vyro įvaizdį (tikrą „Woodsy“ – miškinį), tarsi chameleoną susitapatinantį ir susiliejantį su laukine gamta ar tarsi nevaržomą vėją kalnuose, o aplodismentai liete liejasi iš tavo delnų.

Dizainerė Diana Paukštytė, iškeitusi laisvus nesuvaržytus drabužių modelius, tačiau likusi ištikima draperijoms, pristatė kolekciją „Melancholija“, kuri neturėjo nieko bendra su Larso Von Triero to paties pavadinimo filmu, tačiau labiau su Darreno Aronofsky „Juodąja gulbe“. Lėtai per salę plaukiantys modeliai, tarsi juodai baltos gulbės (būtent dviejų spalvų prireikė kolekcijos pristatymui), plunksnų domino pridengtos modelių akys, dvylipumas – minkštų linijų baltas, nekaltas liūdesys bei griežta ir struktūrizuota tamsioji pusė – 19 kruopštumo pareikalavusių modelių, ir rožių žiedlapiai, pabirę ant podiumo.

Paskutinį mados festivalio vakarą, susirinkusiems vos spėjant irtis tarp dizainerių bei stileivų, buvo jaučiamas skubėjimas. Skubėjimas pamatyti paskutiniąsias kolekcijas, skubėjimas atšvęsti pasirodymus ar skubėjimas užbaigti festivalį (juk 3 skirtingų bei nemažiau įspūdingų outfit‘ų dilema ne visuomet yra be galvos skausmo išsprendžiamas rebusas)? Ryškius svečių drabužių derinius pakeitė klasikinių spalvų bei linijų ansambliai ir buvo šiek tiek apmaudu, jog išties puikiu stiliumi be kaprizų

14

9

galėję pasigirti svečiai gana nenoriai stabteldavo atiduoti duoklės fotografams bei visuomenei, ištroškusiai vaizdų. Tačiau kolekcijų, kurių tą vakarą net keturios buvo svečių iš užsienio, būta puikių.

Kolekcijoje „Synthesis“ dizainerės Jurgitos Januškevičiūtės idėja buvo sujungti jutimus ir ne tik tokius kaip uoslė – kolekcijos įžangoje modelis pereina podiumu nešina smilkalais, ar klausa – nuostabi genčių būgnelių muzika. Tai, ką matome dizainerės kolekcijoje, – itin išbaigti ansambliai: nuo audinių, raštų parinkimo, ryškiaspalvių turbanų iki įspūdingo makiažo, dekoruoto įvairiaspalviais akmenukais, ir masyvių auskarų, kuriančių prašmatnumo įspūdį, – viskas itin nuoseklu ir apgalvota. Modernumo kolekcijai suteikė ilgos (iki alkūnių) vakarinės pirštinaitės, akcentuotos itin dideliais žibančiais žiedais, ir sunkiasvoriai batai – įsimintinas šiems laikams atgimusios Mongolijos imperijos karalienės įvaizdis.

Pavasarišką mados fiestą vainikavo Eglė Žiemytė po prekių ženklu D.EFECT, pateikusi itin įspūdingą bei sudėtingą konstrukciniu požiūriu kozirį. Natūralios vilnos paltukai, švarkai, papildyti odinėmis detalėmis – kišenėmis, diržais, visai šalia medvilnės sijonų, palaidinių; batai masyvia platforma bei kojinės; lengvi, plazdantys maksi sijonai, moherio megztukai bei beisbolo kepuraitės. Spalvos – juoda, garstyčių, raudona, žydra, pilka, balta. Ryškūs ansambliai, griežti siluetai, papildyti sports chic įvaizdžio akcentais, – tiesiog nepakartojama kolekcija „Mados infekcijos“ pabaigai. Šimtu procentų tokia, kokios ir buvo laukta.

23 dizaineriai, 21 kolekcija. Būta ir melancholijos, ir skandinaviško minimalizmo bei spalvų gamos ramios tėkmės, būta ir humoro bei architektūriškumo, būta netgi šiek tiek nuobodulio, sumaišties ir net ironiško vulgarumo, vertusio pakraipyti galvas ir kreivai šyptelti – kiekvienas galime atsirinkti kas priimtiniausia, o tobulėti visuomet yra kur. „Mados infekcija“ kol kas išlieka galingiausiu mados renginiu Lietuvoje. Ir mes tam neprieštaraujame.

tryliktoji mados fiesta

1

Ieva Daugirdaitė „Archetipas“

2

Eglė Čekanavičiūtė „It‘s All Around You“ ir „Seed“

3

D.EFECT 2012–2013 metų rudens / žiemos kolekcija

4

„Josefinstrid“ kolekcija „Layers“

5

Jurgitos Januškevičiūtės „Synthesis“

6

„Tribe“ kolekcija „Woodsy“

7

Ieva Daugirdaitė „Archetipas“

8

Kristina Vikøren „Vikafjell“

9

Kristina Kruopenytė „Jukebox“

10

„Tribe“ kolekcija „Woodsy“

11

D.EFECT 2012–2013 metų rudens / žiemos kolekcija

15

Šalin kelnes, grąžinkite rokoką!

Tekstas Rugilės Ereminaitės Nuotraukos Dianos Abramavičiūtės

Iliustracija Žybarto Čiurlio

Iš rokoko juokėsi. Jį vadino neskoningu. Kas nutiko po to? Jis suformavo itin prabangaus ir romantiško stiliaus sampratą. Tai buvo Paryžiaus atspirties taškas kuriant gilias aukštosios mados tradicijas. Gimė daugybė filmų, kurie nebūtų tokie įdomūs, jei ne XVIII amžiaus gėlėtos princesių suknelės. Šiuolaikiniai dizaineriai turi sunkiai išsemiamą kūrybos šaltinį, iš kurio gimsta begalės modernių interpretacijų. Šiandien atskirtis tarp lyčių pasiekė labai ploną ir trapią liniją. Apie tai kalbėta ir rašyta daug. Kalbos apie tai tampa popsu. Žodis „feminizmas“ turi didelę reikšmę tiek socialiniu, tiek politiniu aspektu. Dauguma moterų siekia susilyginti su vyrais ar net juos pranokti, didžiuojasi sugebėdamos užimti ne tik anksčiau vyrams priklausiusius postus, bet ir užsiima itin vyriškais amatais. Niekieno nebestebina unisex stilius, tiksliau, gyvename šio stiliaus renesanse. Lyg ir nieko tokio, mat stiprioji lytis tokiam stilių maišymuisi pritaria, nešioja vis moteriškėjančias formas ir nebedrįsta priešintis moterų galiai. O kur dingo romantika ir visos puošmenos?

Su romantika ir moterimis labiausiai asocijuojasi XVIII amžius. Didžiąją šio laikotarpio dalį Europoje karaliavo ištaigingas rokoko stilius. Ir karaliavo ne tik prabanga, kuri galbūt siejama su moteriškais kostiumais ir šios lyties aprangos samprata.

Netiesiogiai karaliavo pačios moterys – išvaizda, prabangiomis sukniomis ir realiu valdžios siekiu. Tiesa, jos nei kiek nesistengė atrodyti vyriškos, nežinojo, ką reiškia feminizmas, joms nebūtų į galvą šovusi mintis pasiskolinti ką nors iš vyrų

garderobo. Norėtųsi atsigręžti į dvi itin charizmatiškas, tvirtas, tačiau nuostabią to laikmečio madą demonstravusias asmenybes – gudrią karaliaus Liudviko XV favoritę markizę de Pompadour ir karaliaus Liudviko XVI sutuoktinę, tragiško likimo Marie Antoinette. Reikia manyti, kad šios dvi moterys į istorijos puslapius įrašytos ne tik dėl ryšių su Prancūzijos karaliais, tačiau ir dėl svarbių asmeninių žygdarbių, moters stereotipo formavimo. Apie abi šias reikšmingas istorijai moteris sukurta filmų. Šie, be abejo, neapsiėjo be įmantriausių suknelių, įspūdingų rokoko laikmečio mados interpretacijų.

Ir kuo gi žavingas tas rokokas? Jau vien pavadinimas žada kažką žaismingo. Ne visada šis terminas turėjo teigiamą konotaciją, tik šiais laikais jis įgavęs teigiamą prasmę, natūraliai, kaip ir kiekvienas praeitų amžių meno stilius. Patį žodį „rokoko“ sugalvojo neoklasicistas Jacques Louis Davidas, norėdamas šią meno srovę pašiepti kaip neskoningą ir per daug perkrautą detalėmis.

Tačiau jai buvo būdingas žaismingumas, jausmingumas, įvairiaspalvis jausmų ir nuotaikų interpretavimas. Rokoko laikotarpiu buvo stengiamasi atsiriboti nuo

16

mados istorija amžiaus diduomenės moterys turėjo būti gerai išvysčiusios stiliaus pojūtį, nes derinti tiek daug skirtingų audinių ir raštų – tikrų tikriausiais iššūkis. Maištaujant vien dėl to jaunųjų rokoko atstovių išsilavinimui buvo teikiama didžiulė reikšmė – kaip niekada anksčiau.

Nors XVIII amžius laikomas moterų klestėjimo laikotarpiu, nevalia užmiršti ir vyriškosios mados, kuri buvo ne ką kuklesnė.

Vyrai taip pat puikavosi gėlėtais kostiumais ir nėriniais, kurie dabindavo ištisą kostiumo ansamblį. Kitaip nei XXI amžiuje, vyrai nebijojo garbanas juosiančių kaspinų, baltų kojinių ar batų kiek aukštesnėmis pakulnėmis – tokių, kurie šiandien atrodytų tinkami tik moters kojai. Vyriškas įvaizdis, kaip pavadintume dabar, taip pat buvo gerokai perkrautas, apgalvota kiekviena detalė ir kruopščiausiai išsiuvinėta kiekviena saga.

Pagalvojus – šioks toks kičas. Jei ne vertingi tapybos darbai ir realūs išlikę kostiumai, būtų sunku visą šį maskaradą įsivaizduoti.

Visas šis periodas labiausiai asocijuojasi su princesiškomis pasakomis ir subtiliu bei tuo pačiu drąsiu stiliumi; kova tarp estetikos ir erotiškumo – tai tarsi ir turėtų susilieti į vieną bendrą apibūdinimą: romantika. Jei rokoko ištakomis laikysime Prancūziją, kaip tai įprasta, nestebina Paryžiaus couture kolekcijos. Būtent čia išsivystė prabangios romantikos tradicijos, besitęsiančios iki šių dienų. XVIII amžiaus mada išnaudojo labai įvairias siuvimo technikas ir pasiskolino įspūdingas detales iš ne vieno istorinio laikotarpio. Šiandien ant mados savaičių podiumų ar gatvėse, išskyrus aukštosios mados kolekcijų pristatymus, tokios prabangos išvysti netenka. Tiesa, tikriausiai nėra sezono, kai mados kūrėjai nepasiskolintų ko nors, kas primintų rokoką. Tik šiandien viskas subtiliau, androgeniška, propaguojama kitokia, greitam vartojimui priimtina estetika. Vis tik, pavyzdžiui, pažvelgus į šių metų šiltojo sezono tendencijas, akys labiausiai ir užkliūva už to, kas pasiilgta: daugybės pastelinių ar net metalo blizgesio atspalvių, gėlių ir vaisių motyvų, kiauraraščių nėrinių, saldžios romantikos bei valiūkiškos, mergaitiškos moters stiliaus. Šiandien romantiškas stilius atkartoja daugybę rokoko niuansų, tik jis daug paprastesnis, ne toks prabangus, tiesiog lengvai dėvimas ir be jokių žemę šluojančių klosčių. Lengva romantika ir svaiginančiai saldžios spalvos asocijuojasi su visų laikų prabangos simboliu laikomu šampanu. Labai norėtųsi pavartoti ir pačios markizės de Pompadour garsią frazę: „Šampanas yra vienintelis gėrimas, kurio paragavusi moteris išlieka graži.“ Tas pats atsitinka ir su šiuolaikiniu romantišku stiliumi. Kiek prabangus, tačiau lengvas ir subtilus bei atskleidžiantis moterišką grožį. Atėjus šiltajam sezonui tik ir norėtųsi pasakyti: „Šalin kelnes, grąžinkite rokoką!“

klasicizmo ir baroko taisyklių, meną paversti ne tokiu formaliu. Palaipsniui atsikratyta tada taip aukštinto rimtumo, menas įgavo savotiško minkštumo, puošnumo, netgi erotikos, ir viskas buvo dažoma pastelinėmis spalvomis – pirmąsias pozicijas užėmė žydra ir rožinė. Mene pradėti vaizduoti ir žmogiški malonumai, natūrali žmogaus prigimtis nebebuvo tabu. Ne be reikalo tipiškiausia rokoko aplinka – buduaras, kuris būdavo itin puošnus, su daug detalių ir ornamentų. Itin daug ką pasako ir prancūziška šio žodžio reikšmė – tai turtingos moters nedidelė svetainė artimiausiems pažįstamiems priimti. Skamba erotiškai, tačiau subtiliai... Todėl ir prabilau apie garsiąją markizę de Pompadour, kuri yra glaudžiai siejama ne tik su tam tikros moters stereotipu, bet apskritai su rokoko laikotarpiu. Galima įsivaizduoti, kaip atrodė šios prabangios asmenybės, moteriškos valdžios ir tų laikų erotikos simbolio buduaras ir ne ką mažiau prabangesnis garderobas.

Lyg sutapimas, rokokas suklestėjo būtent Liudvikui XV atėjus į valdžią. Todėl markizę de Pompadour galima laikyti ne tik to amžiaus moters pavyzdžiu valdžios vyrų ir politikos atžvilgiu, bet ir mados ikona. Tokios garsios asmenybės stilius negalėjo likti nepastebėtas. Apskritai rokoko moterų mada pasižymėjo elegancija, rafinuotumu, dekoratyvumu, bet kone ryškiausi mados bruožai buvo ekstravagancija, koketiškumas ar savotiškas įnoringumas. Lyginant su XVII amžiaus mada, kai apranga buvo tiesiog didinga, susikūrė didžiulis kontrastas. Rokokas buvo galbūt ne toks šaltai didingas, bet puošnus ir nepalyginamai modernesnis. Vėl įvyko nemažas mados lūžis, bet rezultatas išėjo saldus. Savotiškas išsilaisvinimas ir atsipalaidavimas, privalumų demonstravimas, malonumai. Tuometis gyvenimo stilius itin persipynęs su aprangos stiliumi – matyt, kostiumai tada turėjo varžytis tarpusavyje su interjero dizainu ir nenublankti įmantrių detalių kontekste. O, kad moterys viena prieš kitą galėtų varžytis savo puošnumu, tam tarnavo ištisi metrai prabangiausių audinių, sudėtingiausi nėriniai, raukiniai, kalnai gėlių imitacijų, įvairiaspalviai kaspinai ir panašios detalės. Kita vertus, atrodo, kad rokoką puikiai atspindėtų šūkis: svarbu ne kokybė, o kiekybė. Tokiu švaistūnišku stiliumi juk ir gyveno to laikmečio elitas.

Nupasakojant XVIII amžiaus aprangos madas tikriausiai reikėtų pradėti kalbėti apie korsetą. Netgi šis apatinis damų drabužis rokoko laikotarpiu būdavo itin prabangus – pasiūtas iš šilkinių audinių, su auksiniais sutvirtinimais, žodžiu, ne itin kuklus ir tradiciškas. Pačios suknios ne tik siūtos iš margų audinių, bet dažniausiai siuvinėtos, dekoruotos karoliukais ir jau minėtais nėriniais, apsiuvais, didelė reikšmė suteikta klostėms. Marginimai taip pat egzistavo įvairiausi: nuo gėlių ir vaisių interpretacijų iki languotų audinių ar abstrakčių motyvų. Turtingų damų suknelės tviskėdavo ir metališkais atspalviais – dėl šilko, taftos, satino ir panašių audinių. Nereikėtų pamiršti galvos apdangalų, batelių. Tokie pat ryškūs marginimai, o gal ir ryškesni atsidurdavo ant šių aprangos detalių. Net žvelgiant į rokoko kostiumų fotografijas, kurių gausu įvairiuose šaltiniuose, galvoje kuriasi galvosūkis: kaip moterys apskritai nepasiklysdavo tarp visų plunksnų ir kaspinų, kojinaičių, vėduoklių? Reikia manyti, kad XVIII

Šiuolaikinę Marie Antoinette ir rokoko fotografės Neringos Rekašiūtės interpretaciją publikuojame kitame puslapyje. Fotosesija vyko bute, primenančiame tortą: išraitymai visur, kur įmanoma, freskos languose, paveikslai ant lubų. Kaip pridera, buvo gražių moterų, šampano ir nėrinių.

17

Nuotraukos Neringos Rekašiūtės Stilius Mingailės Skuodytės

Plaukai ir makiažas Simonos Mužaitės Modelis Ieva Marija Andrulytė

Drabužiai „Šapokliak“, „DeŽavu“

Biologinis požiūris į madą Tekstas Katios Merežnikovos Mada – iš pirmo žvilgsnio nerimta ir pernelyg sureikšminama kultūros ir socialinio gyvenimo dalis. Vartojimo lygmenyje į priekį ją varo du stimulai: mėgdžiojimas/savotiškas išsišokimas tam, kad parodytum gerą skonį/individualumą, arba baimė atsidurti už sociumo ribų. Mėgdžiojimas, mimikrija moksliniu požiūriu yra biologinės apsaugos priemonė.

Kad ir kaip visuomenei rūpėtų kultūra, teisė, verslas ar dar kažkas, kas vienu ar kitu laikotarpiu pasidaro gyvybiškai svarbu ir madinga, tik mokslinis požiūris išlaiko savo autoritetą, domina, įkvepia ir formuoja visas kitas normas jau ne vieną amžių. Tikriausiai todėl biologija, mokslas apie gyvybę, tampa ne tik įkvėpimo šaltiniu madai ir gyvenimo būdui, bet ir formuoja mados industrijos nerašytas taisykles.

Sunku patikėti, kad biologija yra ne tik sudėtingas mokslas, tyrinėjantis gyvų organizmų sistemas, verčiantis žmogų pasijusti šiek tiek Dievu, bet ir kūrybinių paieškų atspirties taškas. Tai įrodo ne tik beveik kiekvieną sezoną vaikštinėjančios podiumu modeliaigazelės, apsirengusios kaip medūzos, demonstruojančios gėlių motyvus, kūno spalvą ar tolimų kraštų gyvūnų kailius, bet ir vienas labai konkretus atvejis. Praėjusio amžiaus pabaigoje 1997 metais dvi seserys Helen ir Kate Storey – drabužių dizainerė ir eksperimentinės biologijos specialistė – sukūrė kolekciją, įkvėptą pirmųjų žmogaus organizmo gyvybės 1000 valandų. Šis projektas „The Primitive Streak“ jau daugiau nei dešimtmetį keliauja po visą pasaulį ir yra nuolat papildomas. Anot žymaus biologo Lewiso Wolperto, svarbiausias įvykis žmogaus gyvenime atsitinka antros embriono vystymosi savaitės metu, kai pradeda formuotis bruožai ir kontūrai. Skamba įtikinamai, nors kur kas labiau mes įpratę manyti, jog svarbiausias gyvenimo įvykis yra vestuvės, balius, pirmas pasimatymas ar dar koks velnias, kuriam perkamos gražiausios suknelės ir paskutiniai mados klyksmai.

Kai mada ir biologija sutampa seserų Storey kūryboje, atsiranda tokie modeliai kaip Spermatazoidų paltas, Arterijų suknelė ir Neuruliacijos ir embriogenezės drabužiai iš dirbtinio kailio. Eskizus kūrėjos piešė sėdėdamos prie mikroskopo, todėl ir sukurti drabužiai atrodo labai natūraliai. Be abejo, tai yra kraštutinis atvejis. Pasaulyje, kuriame dirba milijonai dizainerių ir tiek pat biologų, jų bendradarbiavimas yra gana retas dalykas, tačiau abejoti mados ir biologijos ryšiu yra mažų mažiausiai kvaila.

Užtenka prisiminti, nuo ko prasideda drabužio kūrimas.

Nuo eskizo? Tiesa. O, kad drabužis apskritai atsirastų, reikalingas žmogus, kurio kūno proporcijos, kaip žinia,

turi tiesioginę įtaką tam, kaip atrodys eskizas, kirpimas, audiniai ir medžiagos. Faktas, kad drabužis ir fiziologija yra neatskiriami elementai, neatrodo labai diskutuotinas.

Drabužio funkcijų sąrašą – apsaugoti, papuošti, sušildyti kūną – galima tęsti iki begalybės. Mados dizaino pramonėje ir daugelyje kitų sferų plačiai naudojamas instrumentas – antropometrinis tyrimas – padeda sukurti reikiamą patogumą buičiai, aprangai bei žmogaus aplinkai. Šis metodas tiria žmogaus morfologinių ir fiziologinių požymių įvairovę.

Kiekvienas matmuo apibūdina tam tikrą svarbų sudėjimo požymį arba santykį. Tokia praktika yra labai sena, apie tai byloja ir tai, kad beveik visi senoviniai matavimo vienetai reiškiami žmogaus kūno dydžiais (pėda, sieksniu, sprindžiu, žingsniu). Aišku, Amerikos čia neišrasi, apie tai visi žino, tačiau apie šios metodikos panaudojimą mados ir grožio industrijoje beveik nieko nesame girdėję. Pasak Mingailės Skuodytės, diplomuotos mados komunikacijos specialistės ir stilistės, taip atsitinka dėl to, kad informacija bei nuotraukos, susijusios su individualiais tokio pobūdžio tyrimais, dažniausiai yra konfidencialios. Atrodo neįtikėtinai, tačiau informacijos apie drabužių dizainerių antropometrinius tyrimus internete, kur yra visko, galima rasti juokingai mažai. Kaip tai vyksta? Specialistai – vienintelis potencialus informacijos šaltinis. Pasirodo, Lietuvoje labai mažai žmonių yra turėję reikalų su antropometrija, vienas iš jų – mūsų žurnalo stilistė Mingailė, kuri papasakojo, jog tyrimai daromi pasitelkiant žmogaus nuotraukas su minimalia apranga ir kompiuterines programas, tačiau visa tai galima daryti ir su paprastu pieštuku ir liniuote. Tik reikia mokėti tai daryti, o su kompiuteriu pavyksta tiesiau ir tiksliau.

Koks yra šių, iš pirmo žvilgsnio sudėtingų veiksmų tikslas? Nustatyti žmogaus proporcijas ir jas pakoreguoti mados produktų – drabužių – pagalba, juk tobuli kūnai įmanomi nebent klasikinėje senovės graikų skulptūroje.

Tobulas šiuolaikinis grožio idealas įdiegiamas jau antrą amžių nuo pat vaikystės nekaltų žaislų ir žaidimų pagalba. Visiems žinoma Barbė buvo įvesta į rinką kaip pirma fashion lėlė, programuojanti gyvenimo būdą ir aprangos stilių, skatinanti mados prekių bei pramogų vartojimą ir aktyvų socialinį gyvenimą. Taip ir tampama vakarėlių liūtais ir mados aukomis. Ir viskas būtų gerai, jei ne faktas, jog biologiškai toks kūno sudėjimas, kurio mergaitės verčiamos siekti, nėra

Sunku patikėti, kad biologija yra ne tik sudėtingas mokslas, tyrinėjantis gyvų organizmų sistemas, verčiantis žmogų pasijusti šiek tiek Dievu, bet ir kūrybinių paieškų atspirties taškas.

Barbė – antropometrijos diletanto kurinys, užvaldęs pasaulį ir diktuojantis, kaip turi atrodyti idealas, elementariausiai standartizuoja ir supaprastina Homo Sapiens rūšį.

22

užrašai atstumą nuo kairiojo peties iki dešinės rankos didžiojo piršto (kai ta ranka pakelta), biustą, galvos ilgį nuo pakaušio iki kaktos, atstumą nuo vieno smilkinio iki kito, dešinės ausies ilgį, kairės pėdos ilgį, kairiojo didžiojo piršto ilgį, atstumą nuo kairės rankos alkūnės iki didžiojo piršto. Buvo sudaromos ištisos knygos su šiais duomenimis, nusikaltėlių ir įtariamųjų vaizdais...

Ką jums tai primena? Modelių agentūrų darbo principą: nuotraukos, ūgis, apimtys? Herbarijų ar gražių retų drugelių kolekciją, kurią renka senas kruopštus savo darbą mylintis biologas?

įmanomas. Barbė – antropometrijos diletanto kūrinys, užvaldęs pasaulį ir diktuojantis, kaip turi atrodyti idealas, elementariausiai standartizuoja ir supaprastina Homo Sapiens rūšį. Ypač tai išryškėja, pažvelgus į Barbę japonę. Ji mėlynakė blondinė...

Grįžtant prie kokybiškos antropometrijos, verta prisiminti, kad ši metodika yra naudojama kriminalistikoje, buvo net teorijų, kad galima ne tik atpažinti nusikaltėlį pagal kūno charakteristikas, bet ir numatyti, kas yra linkęs į nusikalstamą veiklą. Taikant Alphonse’o Bertillono atpažinimo metodą, reikėjo išmatuoti vienuolika elementų: ūgį,

Ką jums tai primena?

Modelių agentūrų darbo principą: nuotraukos, ūgis, apimtys?

Iliustracija Marijos Tiurinos

23

Barbių juvelyrika Nuotraukos Margaux Lange, „Azad“, „Quad Graphics“

Niujorke kurianti juvelyrė Margaux Lange pirmą kartą su juvelyrika (sidabro kalyba) susidūrė vidurinėje mokykloje. Tačiau rimčiau apie juvelyrės specialybę Margaux pradėjo galvoti koledže, kur kūrė ir eksperimentavo įvairiomis priemonėmis. Taip pat imtis juvelyrikos ir susikoncentruoti ties metalais paskatino ir mintis, kad būtent tokiu būdu sieninė / vizualioji kūryba taps artimesne, intymesne ir tiesiogine ta žodžio prasme labiau išjausta meno rūšimi.

Portreto autorius Davidas Baloghas

Barbė, kaip pagrindinis kūryboje naudojamas objektas, buvo pasirinktas neatsitiktinai – Margaux domėjosi rastų daiktų panaudojimu juvelyrikoje. Taip neįprasta idėja susiliejo su stipriu asmeniniu ryšiu, o viskas prasidėjo nuo auskarų poros, sukurtos iš Barbių rankų, po kurių susidomėjimas autorės kūryba pradėjo sparčiai augti.

Autorės studijoje – tūkstantinė Barbių ir jų kūnų dalių kolekcija. Barbes Margaux randa visur, pradedant

dant sendaikčių išpardavimais ir baigiant „Ebay“.

Taip pat autorė visada priima dovanas iš vaikų, kurie būna pasiruošę atsikratyti plastikinių muilo operų.

Konceptualiajai juvelyrei svarbu, kad Barbės būtų panaudotos ir patyrusios vaikiškus žaidimus. Autorė teigia, kad jos tikslas buvo sukurti meną, sujungiantį skirtingus žmones ir jų nuomones.

Daugiau darbų www.margauxlange.com

Tekstas Žybarto Čiurlio

24