"Centras" Nr. 2, 2022

2022:1 (120) žiema

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

EASE. Mano namų stilius Vytenio g. 20, 03229 Vilnius Tel. numeris: + 370 5 219 4836 El. paštas: labas@easebaldai.lt DARBO LAIKAS I–V: 10.00–19.00 VI: 10.00–17.00 VII: nedirbame

DOMUS GALERIJA P. Lukšio g. 32, Vilnius Tel.: + 370 6 942 1025 El. paštas: domus@easebaldai.lt DARBO LAIKAS I–V: 10.00–19.00 VI: 10.00–18.00 VII: nedirbame

www.easebaldai.lt

Nuo gegužės 2 d. lauksime Jūsų naujame mūsų salone Kaune, Savanorių pr. 168.

i

DIZAINO KELIONĖS

4 I 2021: 4 (119)

DIZAINO KELIONĖS

i

2021: 4 (119) I 5

i

DIZAINO KELIONĖS

6 I 2021: 4 (119)

DIZAINO KELIONĖS

i

2021: 4 (119) I 7

Turinys

2022:2 (121)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Dizainerė-maketuotoja

Živilė Narkevičiūtė Autoriai:

Vytautas Gurevičius Agnė Tamašauskaitė Rasa Janulevičiūtė

10

Modernus sveikatingumas mistiškame sode

Fotografai:

Redaktoriaus žodis

14

Istorijos, kraštovaizdžio ir modernios architektūros kompleksas

Žiemos numerį pradedame ryškiu studijos „Lapė“ realizuotu objektu Užupyje. Šiuolaikinės architektūros integracija į autentišką istorinę aplinką – jautrus klausimas. Mes esame už gerą naują architektūrą, o ne už senos architektūros imitavimą. Kiekvienam laikmečiui būdingi technologiniai, socialiniai, funkciniai talentingų architektų sprendimai lemia pastatų estetiką, kuriai ir mes neliekame abejingi. Tai, kas prieš 50 metų atrodė keistu, drąsiu antikūniu, šiandien jau yra saugoma ir pristatoma kaip pavyzdys. Tikiuosi, dalis pastatų, sukurtų šiandieną, taps paveldu ateities kartoms. Šalia, kontrastui sukurti, laikinų, bet įspūdingų objektų, turinčių skirtingas funkcijas ir paskirtį, pavyzdžiai iš užsienio. Čia panaudoti jūriniai konteineriai ir surenkamosios konstrukcijos. Net ir iš tokių utilitarių formų galima sukurti puikią estetiką, jeigu prie šio proceso prisiliečia talentingas kūrėjas.

18

Metų interjero dešimtukas

Interjero tema paliesta įspūdingu penthouse pavyzdžiu ir Vilniaus arkikatedros apšvietimo išmaniojo valdymo pristatymu. Nuskenavę QR kodą, jį galite pasižiūrėti vaizdo formatu.

Joel Esposito Riley Snelling Adrien Williams + Maxime Brouillet Francis Dzikowski Monika Nguyen L. Garbačauskas A. Jendovickis Viršelyje – Joel Esposito nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

„Dizaino istorijos“ rubrikoje susipažinkite su 60 metų Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Ką moka ir gali Lietuvos dizaineriai, pamatysite „Gero dizaino 2021“ nugalėtojų apžvalgoje.

38 Nesutramdomas dizaino kitamanis

Smagių akimirkų ir atradimų su mūsų žurnalu 2022 metais.

Vytautas

Mes rekomenduojame domėtis šiuose NT projektuose parduodamais būstais. Čia gausite mūsų žurnalo metinę prenumeratą. yit.lt/bustas/piliamiestis ● yit.lt/bustas/nauji-butai-vilniuje/naujasis-skansenas ● didlaukio3.lt ● aureahome.lt ● newmoon.lt ● merko. lt/vilnelesskverai ●giluziorivjera.lt/lt/butai ● lazdyneliuvingis.lt/lt/butai ● vytenio4.lt/lt/butai-biurai ● golife.lt ● 7vakarai.lt/butai

i

ARCHITEKTŪRA

Modernus sveikatingumas mistiškame sode Tekstas: Agnės Tamašauskaitės. Oficialus projekto pavadinimas: INFINIT. Architektai: Studio Reaktor.

Vieta: Praha, Čekija. Plotas: 1 400 m2. Įgyvendinta: 2021 m. Fotografijos: BoysPlayNice

Architektų Jakubo Heidlerio ir Jano Kačerio įkurta Čekijos architektūros studija Studio Reaktor suprojektavo sveikatingumo parką Senograbio (Senohraby) mieste, Čekijoje, kuris kviečia lankytojus atsipalaiduoti glaudžiai bendraujant su gamta.

Pasak autorių, projekto konceptas remiasi tuo, kad dizainas ir aplinkinis kraštovaizdis palaiko nuolatinį glaudų dialogą. Šiuolaikiniam skubančiam žmogui suteikiama galimybė pasisemti tikrai unikalios patirties.

Visai netoli Sazavos upės vingių, miško apsuptyje, iškilo visiškai naujos struktūros sodas, skirtas suteikti viešbučio, kuriam jis priklauso, svečiams

10 I 2021: 4 (119)

gilaus poilsio ir ramybės būseną.

INFINIT’s Wellness in a Magical Garden pasiekiamas per daugybę tamsių koridorių – pagrindinė mintis yra keliauti per įvairius tamsius praėjimus ir skirtingus sveikatingumo kambarius, kurie pamažu ruošia pasivaikščiojimo pabaigoje laukiančiai kulminacijai: mistiškam sveikatingumo sodui. Iš rūsio tamsos patenkama į šviesų gamtos grožį, kur ramioje aplinkoje klesti augalija, vėjas ir vanduo. Kaip aiškina studijos įkūrėjai architektai Jakubas Heidleris ir Janas Kačeris: „Į sodą patenkama tamsiais viešbučio rūsio koridoriais. Šiuose koridoriuose yra vietos sveikatingumo centro pagalbinėms patalpoms, per jas eidami svečiai taip pat ruošiasi potyriams, kurie laukia kitame gale.

Nes kai žmonės pagaliau nukeliauja į sodą, jiems atsiveria netikėta erdvė, visai kitokia, nei jie gali tikėtis. Erdvė, išsiskirianti svajinga atmosfera, būdinga vietai, skirtai atsipalaiduoti.“ Tai – tiesioginis architektų kruopštaus darbo rezultatas.

Sode stūksančios penkios nedidelės architektūrinės struktūros suteikia įtraukiančių potyrių. Jos sukurtos tam, kad svečiai galėtų pasimėgauti poilsiu. Įrengti paslaptingi kaitinimo kambariai – pirtys, kurių kiekviena turi savo dizainą ir išsiskiria skirtingais aromatais, muzika ir temperatūra – nuo ​​klasikinės suomiškos iki žolelių ar medaus, įskaitant tepidariumą ir poilsio kambarį. Tuo tarpu sodo kraštovaizdis seka visur. Einant takais į įvairias gydymo procedūras, lankytojus supa nuostabi gamta su vešlia

2021: 4 (119) I 11

syklingos formos plokštėmis dengta spindinčių akmenų zona, kurioje yra ir pirties šeimininkų patalpa.

Studio Reaktor architektai Senohraby pirčių pasaulį suvokia kaip svajingą labirintą sode, kelionę į atsipalaidavimą. Remiantis šia idėja, sodo kraštovaizdis nusėtas takeliais ir slėptuvėmis. Aukštoje žolėje ir kalninėse pušyse paslėptos lemputės žymi svarbias vietas, o metalinių runų formos dekoro elementai padeda orientuotis svečiams, traukia akį ir kviečia žvilgtelėti į pirtis. Įvairaus pločio medinės dailylentės sustiprina intymumo ir privatumo jausmą ten, kur reikia, todėl svečiai gali atrasti savo ramybės pasaulį – Infinit Sen.

augalija. Kalnų pušys, aukšta žolė ir natūrali flora sukuria idilišką sveikatinimo aplinką. „Kitaip tariant, Infinite Sen galėtume apibrėžti kaip nedidelį kaimelį parke, kuriam būdinga magiška atmosfera“, – dėsto Studio Reaktor architektai.

Nedidelis sode tyvuliuojantis ežeras projekte vaidina pagrindinį vaidmenį. Ežeras yra tikrasis intervencijos taškas, apsuptas įvairių tipų pirčių, poilsio zonų ir oranžerijos, kur iš šviesių šulinių kabo vešlūs paparčiai, o fasadą puošia vijokliniai augalai su gultais ir sėdimosiomis vietomis baro zonoje. Lauko poilsio zona kviečia svečius mėgautis sodu iš patogių krėslų, o bare kasdien ruošiami švieži ir sveiki užkandžiai.

INFINIT’s Wellness in a Magical Garden – ideali vieta pasprukti nuo šiuolaikinių miestų šurmulio ir atrasti tą ypač reikalingą poilsį. Tai unikalus dizainas, leidžiantis pamiršti kasdienius rūpesčius. Dėl tikslingai įgyvendintų architektūrinių ir urbanistinių sumanymų, galima sakyti, kad tai yra sveikatingumo vieta ne tik čia atvykstantiems žmonėms, bet ir aplinkui esančiam gamtos pasauliui.

Ši išskirtinė Čekijoje suprojektuota erdvė buvo sukurta iš natūralių medžiagų, padedančių išlaikyti organišką išvaizdą. Čia atvykusieji tampa gamtos dalimi, o gamta yra dizaino dalis. Pastatai ir išorinis pasaulis egzistuoja darnoje vienas su kitu. Atskiri elementai, kuriuose yra įvairių pirčių, padengti medžio dailylentėmis, kurios matomos ir šių struktūrų interjere. Nors pagrindinė architektų pasirinkta medžiaga yra pirčių statybai naudojama mediena, interjero žaismingumą kuria ir svečių patirtį paįvairina įvairūs kvapai, temperatūra ir muzika. Išskirtiniausi dekoro elementai ir puošmenos panaudoti apeiginėje pirtyje, kuri skirta kolektyvinėms ceremonijoms ir ritualams. Atsivėsinti įrengta netai-

12 I 2021: 4 (119)

2021: 4 (119) I 13

ARCHITEKTŪRA

i

banguojanti tarp žaliais medžiais nusagstytų takų ir išpuoselėtų ganyklų, kuriose ganosi garsių baltų arklių bandos, staiga baigiasi automobilių stovėjimo aikštelėje ir dominuojančiame viešbučio pastate.

Pagrindinė gairė, rengiant viešbučio renovacijos ir plėtros projektą, buvo rasti būdą, kaip pastatą sulieti su erdve. Tai paskatino dematerializuoti pastatytas mases. ENOTA architektai pasiūlė įsikišti į viešbučio fasadą, pašalinti nuo jo visus pridėtinius architektūrinius elementus, suvienodinti konstrukcijos išraišką įrengiant naują, lengvą laikančiąją balkonų konstrukciją, kuri iki šiol buvo tik ant pastatų dalių. Nauja konstrukcinė membrana, apgaubianti visą viešbučio ir baseino zoną, sukuria savotišką tam tikrą tarpinę erdvę tarp pastatų ir kraštovaizdžio. Šviesos ir šešėlių sąveika suardo monolitines užstatytas mases ir, kartu su numatomais esamo tūrio želdiniais – vijokliniais augalais, maksimaliai dematerializuoja pastatą, suteikdama jam savitą ir atpažįstamą charakterį. Balkonų neturinčiame

Istorijos, kraštovaizdžio ir modernios architektūros kompleksas Tekstas: Agnės Tamašauskaitės Oficialus projekto pavadinimas: Maestoso Hotel & Spa Architektai: ENOTA: Dean Lah, Milan Tomac, Polona Ruparčič, Nuša Završnik Šilec, Jurij Ličen, Carlos Cuenca Solana, Eva Tomac, Urška Malič, Jakob Kajzer, Sara Mežik, Peter Sovinc, Eva Javornik, Peter Karba, Sara Ambruš, Goran Djokić Vieta: Lipica, Slovėnija Pastato plotas: 7 785 m2 Sklypo plotas: 9 970 m2 Įgyvendinta: 2021 m.

Fotografijos: Miran Kambič

14 I 2021: 4 (119)

Lipicos žirgynas yra vienas ryškiausių ir iškiliausių gamtos ir kultūros paminklų Slovėnijoje. Žirgynas buvo įkurtas 1580 m., kai Habsburgų teismas nusprendė savo teritorijoje auginti žirgus – svarbiausią to meto strateginę prekę. Lipicos kultūrinis kraštovaizdis yra susiformavęs savarankiškai, tačiau pakoreguotas žmogaus. Jo raidos pagrindas yra šimtmečius trunkanti grynaveislių arklių auginimo tradicija. Kultūrinio kraštovaizdžio plotą sudaro sutvarkytos ganyklos ir pievų plotai su apsauginėmis tvoromis, ąžuolynais, medžių takeliais. Istorinis užstatytas Lipicos centras atsirado pirmaisiais XVII šimtmečio dešimtmečiais ir bėgant amžiams toliau rutuliojosi.

Lipica savo dabartinę išvaizdą įgavo prieš 1817-uosius, o prieš tai visas dvaras buvo tolygiai aptvertas tipiška 8 km ilgio sausų akmenų siena. Toks aptvėrimas turėjo ne tik funkcinę, bet ir simbolinę reikšmę Lipicos kultūrinio kraštovaizdžio visapusiškumui ir išskirtinumui.

Istorine prasme Lipicos žemė visada buvo skirta vienai arklių veislei auginti. Originaliame žirgyne, kuriame auginama viena seniausių arklių veislių, tvyranti harmonija suteikia Lipicos kultūriniam kraštovaizdžiui išskirtinumo ženklą ir daro jį neprilygstamą pasauliniu mastu.

Aštuntajame dešimtmetyje, reaguojant į Lipicos žirgyno išskirtinumą, sukėlusį lankytojų iš viso pasaulio susidomėjimą, buvo pastatyti dideli pastatai turistams apgyvendinti.

Maestoso Hotel & Spa – didžiausia iš visų apgyvendinimo įstaigų Lipicoje. Tai pagrindinis lankytojų ir žirgyno aplinkos traukos centras.

Beveik 10 000 m2 ploto komplekse yra viešbutis, kazino, socialinis būstas, vestuvių salė, dvaras, pilies sodas ir klubo viešbutis. Jo gana agresyvi išvaizda – dėl panaudotų tam tikro laikotarpio architektūrinių elementų – sukuria stiprų, atitraukiantį dėmesį kontrastą su pagrindinio komplekso įėjimo tako švelnumu ir lygumu. Išskirtinė baltų tvorų linija,

2021: 4 (119) I 15

baseino pastate įrengti dideli stiklo paviršiai. Pagrindinis jo fasado elementas – medinės konstrukcijos atitvaras, papildytas atspindinčiais stiklais, kurie dar labiau dematerializuoja tūrį.

Kad pastatas būtų geriau susietas su kultūriniu kraštovaizdžiu, per renovaciją panaikinta priešais jį plytėjusi automobilių stovėjimo aikštelė.

Ji paversta parku. Visi karnizai taip pat suprojektuoti kaip tinklinė baltai dažytos klijuotosios medienos sijų konstrukcija. Ji suteikia papildomo žavesio naujai, aiškiai atpažįstamai komplekso išraiškai. Daugiausia iš supresuoto smėlio pagamintas išorinis grindinys švelniai susieja funkcinius viešbučio paviršius su natūraliu žirgyno kraštovaizdžiu.

Maestoto viešbučio ir SPA projekte ypatingas dėmesys skirtas apgyvendinimo pajėgumų plėtrai – ji prisidėtų prie ir taip nemažos užstatymo masės. Pasak architektų, svarbiausia buvo, kad visi paslaugų ir nenaudojami objektai būtų perkelti į atnaujintą pastatą – dėl to projekto funkcinis padidėjimas pirmiausia pastebimas viduje, o ne išorėje.

Atnaujinto viešbučio ir baseino erdvės interjerai sukurti moderniai interpretuojant žirgyno vidaus

patalpas. Atitinkamai viešoji programa sukurta kaip ypač lanksti erdvė – sulankstomosios pertvaros leidžia pritaikyti ją bet kokiems poreikiams. Pastatas buvo atidengtas iki neapdoroto betono konstrukcijos. Ši minimalioms papildomoms intervencijoms skirta laikančioji konstrukcinė dalis padeda sukurti šiltą interjero erdvę. Arklidėse panaudotos medžiagos – geležis, medienos lentos, šienas, betoninės grindys kambariuose bei kruopščiai suprojektuotas apšvietimas ir nedidelis kilnojamasis baldų komplektas taip pat suteikia jaukumo įspūdį, išryškina unikalią komplekso funkciją ir vietą. „Nuolatiniai pokyčiai ir supančiame pasaulyje kylantys sunkumai skatina mus įsivaizduoti naujus architektūrinius ir urbanistinius sprendimus. Kad galėtume atsakyti į naujus architektūros klausimus, manome, atėjo laikas peržengti įprastų disciplinų, kurias pirmiausia nustato mūsų kultūrinė aplinka, ribas, – sako ENOTA architektai.

– Maestoso projekte siekėme novatoriškų ir efektyvių sprendimų.

Rezultatas – stiprus architektūros ir ją supančios aplinkos ryšys.“

16 I 2021: 4 (119)

2021: 4 (119) I 17

i

Metų interjero dešimtukas

Namas ant vandens Svencelėje Interjero autorė: Silvija Samoškaitė-Liškauskienė Fotografas: Rytis Photo Tekstas: Urtės Gedzevičiūtės

Silvija SamoškaitėLiškauskienė

18 I 2021: 4 (119)

Naujai besikuriančioje Svencelės gyvenvietėje ant vandens išdygusio namo interjero stilių Silvija Samoškaitė-Liškauskienė apibūdina kaip eklektišką modernią klasiką, autorė pastebi, jog kaip ir mados pasaulyje, taip ir šių dienų interjeruose vis dažniau nebelieka vieno aiškaus stiliaus. Dizainerės nuomone, kuriant privatų interjerą, labai svarbu įsigilinti į būste gyvensenčių žmonių pasaulį, todėl būtina yra įsiklausyti į užsakovų gyvenimo būdo subtilybes ir atsižvelgti į buities poreikius, perprasti jų pasaulėžiūrą ir taip sukurti individualiai juos atitinkančią namų interjero estetiką.

Klientai pageidavo perplanuoti patalpas pagal savo poreikius ir kiek įmanoma labiau išsaugoti erdvių namų jausmą. Stiklas tarsi panaikina ribą tarp vidaus ir išorės, padaro būstą vizualiai erdvesnį, tad svarbu buvo neužgožti interjero baldais ar kitais daiktais ir taip išsaugoti didelės erdvės jausmą. „Vietoje pradiniame namo projekte numatytų dviejų miegamųjų, tarp dviejų stiklo sienų įrengėme erdvią svetainės zoną. Iš jos atsiveria nuostabus vaizdas į kanalą“, – apie patalpų perplanavimo procesą pasakoja dizainerė. „Pradėjome nuo nulio: stovėjome ant pamato ir ieškojome sprendimo, kaip perplanuoti visas patalpas. Plotas ne itin didelis, jame turėjo tilpti du sanitariniai mazgai, ūkinė patalpa, du miegamieji bei bendra svetainės, virtuvės ir valgomojo zona.“ Aplinka tapo įkvėpimo šaltiniu ir neišvengiamai turėjo didelę įtaką šiam interjerui savo kitoniška atmosfera bei gamtos vaizdais. Patalpose vyrauja vandens ir žemės natų koloritas. Vandens mėlio tonai persikėlė ant minkštųjų baldų, miegamojo tekstilės, smilgas ir saulės šviesą atkartoja tapetų raštai ir aukso detalės. Smėlio kopos spalviškai sužaidė virtuvės komplekte. „Tai, ką matome pro langą, atsikartojo stilizuotuose motyvuose namo viduje“, – teigia S. Samoškaitė-Liškauskienė. Čia taip pat panaudotos natūralaus ąžuolo medžio grindys, individualiai kurti baldai, durys, tekstilės gaminiai, pasirinkta kokybiška furnitūra.

Prabanga alsuoja ne tik interjeras ir eksterjeras, bet ir pati objekto lokacija. Būti kartu su gamta tikroji šių dienų vertybė. Išskirtinė

vieta su Kuršių marių kraštovaizdžiu, kurioje gyvenantis žmogus gali grožėtis nuostabiu pro langus atsiveriančiu vaizdu, džiaugtis metų laikų kaita bei stebėti kanaluose nuolat praplaukiančių laivelių judėjimą, glaudžiai įsiliedamas į vietos bendruomenės gyvenimą, kuriuos visus čia gyvenančius vienija bendri pomėgiai vandens sportui, meilė vėjui ir kokybiškam poilsiui.

Pasiteiravus apie būsto funkcionalumą, dizainerė pabrėžė, jog namai privalo būti ne tik estetiškai patrauklūs, bet ir funkcionalūs bei patogūs. „Moderni šildymo sistema tokio tipo namuose turbūt jau nei vieno nebestebina, bet vienas iš stiklinio namo funkcionalumo kriterijų yra šilumos ir šalčio balansas. Tam pasiekti įrengtas ne tik grindinis šildymas, bet ir vėsinimas, lubinė kondicionavimo sistema, elektra valdoma vitrininių langų apsauga nuo saulės.“ Išskirtinė ir labai funkcionali šio būsto dalis – nuosava prieplauka. Atvėrę terasos duris, gyventojai pasiekia ne tik poilsio zoną, bet ir prišvartuotą katerį.

Patalpose buvo pritaikytas apšvietimo zonavimas – toje pačioje erdvėje naudojami keli šviesos srautai suteikia galimybę kurti norimą atmosferą skirtingu metu. Techninis apšvietimas įrengtas darbinėse zonose – virtuvėje, vonios kambariuose, hole. Stilingi šviestuvai tapo ne tik geros šviesos šaltiniais, bet ir interjero akcentais. Be to, namo šeimininkai gali patys reguliuoti šviesos srauto intensyvumą. Kamerinė šviesa, kurios srautas yra paslėptas, sukelia prigesintos šviesos efektą ir suteikia interjerui minkštumo bei paslapties. Pavyzdžiui, lubose suformuotose užuolaidų nišose panaudota LED apšvietimo juosta, o indaujoje bei kituose balduose integruoti baldiniai šviestuvai“, – apie apšvietimo ypatumus pasakoja S. Samoškaitė-Liškauskienė.

Dizainerė patikino, jog kūrybinis procesas jai visada įdomus, nes įsuka į dinamišką veiksmą, kuriame nėra šablonų ir rutinos. „Kiekvienas objektas suteikia naujos patirties, pažinčių bei įdomių iššūkių“, – pridūrė prisiminusi pavasarį, prasidėjus projektui, Pamario krašte siautusius sezoninius mašalų spiečių antplūdžius, tokia buvo pirmoji pažintis su šiais namais.

2021: 4 (119) I 19

i

Metų interjero dešimtukas

Subtilios prabangos namai Alytuje Interjero autorės: Aliona Maliuta ir Anastasija Žuk (Idėjų studija) FotografĖ: RūtA Strakšaitė Tekstas: Urtės Gedzevičiūtės

Aliona Maliuta

Anastasija Žuk

20 I 2021: 4 (119)

Alionos Maliutos ir Anastasijos Žuk kurtas namas jaunai šeimai Alytuje alsuoja subtilia prabanga ir elegancija, perteikiama per klasikinius elementų derinius, medžiagas bei smaragdo spalvos akcentus.

Interjero dizainerių nuomone, projektuojant naujus namus vienas svarbiausių dalykų – panaši užsakovų ir dizainerių vizija. Šiuo atveju kūrėjos gali džiaugtis ir didžiuotis sklandžiu projekto įgyvendinimo procesu, nes užsakovai buvo atviri daugeliui jų pasiūlymų. Pagrindinis klientų pageidavimas – subtili prabanga interjere be jokio kičo, ką pavyko puikiai įgyvendinti.

Siekiant sukurti prašmatnumo įspūdį, buvo pasitelkti sienų dekoro elementai, subtilios auksinės detalės, marmurinės plytelės, metalo bei stiklo durys. Veidrodžiai taip pat padėjo išryškinti pagrindinį prabangos šaltinį – šviesias ir labai erdvias patalpas. Pagrindinė, labiausiai išsiskirianti erdvė – pirmo aukšto svetainės zona, kurios lubos siekia net 5 metrus. Ji tapo didžiausiu iššūkiu projektuojant šiuos namus. „Teko apgalvoti, kaip įrengti svetainės zoną, kad interjero elementai neprapultų, neatrodytų mažyčiai tokioje didelėje patalpoje“, – atvirauja dizainerės.

Priimant įvairius interjero sprendimus, būtina atsižvelgti į funkcionalumą, tačiau kiekvienam jis reiškia skirtingus dalykus.

Šiuo atveju svarbiausia buvo išlaikyti erdvius namus. Norint vizualiai išplėsti koridoriaus erdvę, ant sienos sumontuotas didelis, aukso detalėmis į netaisyklingas geometrines figūras padalytas veidrodis. Iš prieškambario ir koridoriaus į svetainę palikta durų anga su stiklinėmis juodo metalo durimis. Svetainės ir virtuvės erdves atskiria neaukštas židinys.

Be minėtų šviesą atspindinčių elementų, neprarasti erdvės pojūčio taip pat padeda apšvietimas. Buvo pritaikyti keli scenarijai, kad užsakovai turėtų galimybę rinktis iš ryškaus bei ramaus vakarinio apšvietimo. „Buvo įmontuotos LED juostos, virtuvėje įrengta TRACK šviestuvų sistema, taip pat naudojome gražius taškinius kabamuosius bei sieninius šviestuvus“, – apie priimtus apšvietimo sprendimus aiškina interjero dizainerės.

Namas pasižymi ne tik išskirtinėmis erdvėmis, bet ir nuostabia jį supančia aplinka.

Gamtos apsuptis ir pušynas padiktavo labai ramų žalumos ir žemės atspalvių interjerą.

Medžio spalvos laiptus, baldus bei tekstilę papildė ryškūs smaragdiniai akcentai. Jie nugulė ant minkštųjų baldų, tapetų, sienų apdailos. „Kad interjeras būtų harmoningas, reikia elementų, už kurių galėtų užsikabinti akis“, – apie ryškiais akcentais ramiame fone išlaikomą harmoniją pasakoja Aliona Maliuta ir Anastasija Žuk.

2021: 4 (119) I 21

i

Metų interjero dešimtukas

Rytų filosofija alsuojantys namai Kanso Interjero autorės: Justė Žibūdienė ir Dominyka Rudokė Studija: Toota Fotografas: Norbert Tukaj Kalbino: Gytautė Ivanauskaitė

Studijos Toota architekčių duetas plačiai žinomas. Dideli įdirbį turinti komanda per praėjusius metus įgyvendino ne vieną naują projektą, o šis išsiskiria savo tema – Rytų filosofija. Apie šio interjero autentiką, meną, užsakovų poreikius plačiau kalbamės su Juste Žibūdiene.

Dominyka Rudokė

Justė Žibūdienė

Kokia šio interjero istorijos pradžia?

Pradžia, kaip ir visos pradžios, – detalus ir kruopštus planavimas. Mūsų komandos nuomone, joks interjeras negali funkcionuoti be tinkamo suplanavimo, buities, čia gyvenančių žmonių įpročių analizės. Planuodami pradžią, visada išskiriame tris dedamąsias: kokių poreikių turi klientas? Kokią erdvę gauname? Kaip situaciją matome mes, architektai? Iš visų šių komponentų prasideda būsto istorija: išryškiname geriausias patalpų savybes ir maskuojame architektūros trūkumus; sprendžiame planavimo rebusus ir kuriame interjero temą.

Visa tai tam, kad kiekvieni namai būtų saviti, skirti konkrečiai šeimai ir konkrečiai erdvei.

Kaip interjero vizualizacijai išnaudojote erdvių architektūriškumą (šlaitinį stogą)? Šlaitiniai stogai, ypač daugiabriauniai, skirtingų kampų, visada stipriai komplikuoja interjerą. Pagrindinis privalumas – erdvė, kurią jie sukuria, o trūkumas – skirtingi langų aukščiai, laužytos lubos ir sudėtingi inžineriniai mazgai. Svarbiausia buvo kaip įmanoma labiau suvienodinti skirtingus nuolydžius, atrasti logiką ir principus. Mes stengiamės kuo mažiau akcentuoti stogo architektūrą ir koncentruotis į apatinę erdvės dalį. Taip interjero erdvėje atsirado savotiška baldų linija, kuri suteikė daugiau tvarkos.

Minėjote, kad interjeras persmelktas Rytų filosofijos. Ar to norėjo užsakovai, ar tai buvo jūsų komandos idėja?

Rytų filosofija šiuo metu tvyro ore. Nori nenori tos tendencijos apima visus, juolab kad yra susijusios su šių dienų aktualijomis – tvarumu, saikingesniu vartojimu, natūralių medžiagų naudojimu, atsisakymu to, kas nereikalinga. Nemažą gyvenimo dalį tolimoje Japonijoje praleidę būsto šeimininkai šią idėją tik sustiprino. Turėjome tikrai patyrusius rytietiškos gyvensenos vedlius, tad tiesiog stengėmės adaptuoti visa tai Lietuvoje.

Mums patiems tai buvo gražus patyrimas su daugybe naujų žinių ir supratimo. Norint eiti

tokiu stilistiniu keliu, būtina suprasti tų kraštų filosofiją, ją vertinti, o ne lėkštai atkartoti.

Kokios medžiagos, tekstūros vyrauja būste? Čia vyrauja natūralios medžiagos. Tiek mums, tiek namų šeimininkams tai buvo labai svarbu. Su laiku, dėvėdamasi, natūrali medžiaga įgyja savitą istoriją, kuria emociją ir papildomą vertę. Naudojome medį, akmenį, betoną, molį, keramiką, daug įvairių audinių.

Rinkomės turtingos tekstūros medžiagas: netolygias rankų darbo plyteles, akmenimis inkrustuotas grindis, molio tinku dengtas sienas, ratanu užpildytas spintas ir daug medžio tekstūros.

Kokia svetainėje esančių šviestuvų atsiradimo istorija, iš ko jie pagaminti?

Kadangi svetainės lubų aukštį pavyko išlaikyti maksimaliai aukštą, nusprendėme erdvę užpildyti kokiu nors įdomiu objektu. Taip interjere atsirado plastiški, amorfiški studijos Indi popieriniai rankų darbo šviestuvai. Šie šviestuvai tarsi meno kūriniai – dėl ryškios tekstūros jais labai gražiai slysta šviesa.

Juste, ar dekoro detales rinkote specialiai, o gal tai užsakovų sukaupta kolekcija?

Manau, kad tokio tipo namuose detalės turi apsigyventi su laiku, ateiti su istorija, kelionėmis. Projekto pradžioje žinojome, kad klientai neabejingi išskirtiniams rankų darbo daiktams, ypač domisi keramika, yra gerai susipažinę su kintsugi (japoniška meno šaka, kuomet sudužusi keramika yra suklijuojama laku, sumaišytu ar apibarstytu smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis). Mes netgi iš anksto numatėme vietą tokiems eksponatams.

Pokalbiui einant į pabaigą, norėjau pasiteirauti, ar įtakos interjero vizijai turėjo vieta (gamta, aplink supantys pastatai)?

Sakyčiau, gan atvirkščiai – kadangi būstas yra labai urbanizuotoje aplinkoje, interjere stengėmės sukurti priešpriešą – ramybės, pusiausvyros oazę.

Dėkoju už pokalbį.

22 I 2021: 4 (119)

2021: 4 (119) I 23

i

Metų interjero dešimtukas

„Skuba“ biuras Interjero autoriai: Povilas Žakauskas ir Rūta Kazėnaitė Studija HEIMA architects Fotografas: Norbert Tukaj Tekstas: Agnieškos Jankevič

Atviros betono konstrukcijos, nuo langų nutolusios erdvės, o patalpos viduryje – susitikimų zona. Taip atrodo HEIMA architects suprojektuotas biuras industrinėje Vilniaus teritorijoje. Neįprastai suskirstytos erdvės, apdailai pasirinktas veltinis, šviesų sprendimus diktuoja tamsios ir sodrios spalvos. Jas atsveria ryškesnių atspalvių akcentai. Šio biuro interjeras – seno industrinio pastato ir modernios vizijos samplaika. Detaliau apie kūrimo procesą pasakoja projekto kūrėjai.

Rūta Kazėnaitė

Povilas Žakauskas

Ko iš komandos pageidavo užsakovai ir kaip skirstėte erdves?

Užsakovas norėjo išskirtinio industrinio interjero, kuriame vyrautų tamsios spalvos. Pirminiame patalpų plane darbo erdvės buvo išdėstytos perimetru – šalia langų, o biuro centre buvo numatyta susitikimų vieta. Čia suprojektuotas aptakių formų tūris – biuro branduolys, kuriame įrengti susitikimų kambariai. Jis veikia kaip pagrindinis biuro akcentas ir erdvę formuojantis elementas.

Kaip rinkotės spalvinę gamą?

Iš dalies spalvinius sprendinius lėmė užsakovų pageidauta tamsesnė spalvų gama. Tačiau atsižvelgėme ir į esamų konstrukcijų tonus, rinkome su jais derančias fonines bei akcentines spalvas. Visas interjeras gana monochrominis, o centre esantis tūris išskiriamas kita spalva, siekiant pabrėžti jo skirtingumą griežtoje industrinėje patalpoje.

Kokie pagrindiniai šio interjero akcentai?

Centre suprojektuotas aptakių formų tūris matomas iš visų biuro pusių. Jame telpa susitikimų ir skambučių kambariai su šviečiančiomis lubomis. Tūrio sienose įrengti apvalūs langai leidžia išlaikyti ryšį tarp darbo ir susitikimų zonų.

Kokias medžiagas naudojote interjerui įrengti?

Nusprendėme palikti atviras betonines lubų konstrukcijas. Erdves sudalija stiklinės vitrinos

24 I 2021: 4 (119)

su juodais aliuminio rėmais. Grindys padengtos liejamąja cementine grindų danga. Veltinis panaudotas kaip dekoratyvi ir akustinė sienų apdailos medžiaga centriniame tūryje.

Kaip taikėte apšvietimą prie interjero visumos?

Kadangi buvo siekiama sukurti tamsų interjerą, šviesą stengėmės koncentruoti tikslinėse vietose. Tam pasitelkėme kryptinius prožektorinius šviestuvus. Susitikimų ir skambučių kambariai suprojektuoti toliau nuo langų ir į juos nepatenka natūrali dienos šviesa, tad čia buvo įrengtos šviečiančios lubos. Jos sukuria minkštą, išsklaidytą šviesą, kuri sudaro įspūdį, kad patalpoje yra stoglangis.

Su kokiais sunkumais susidūrėte įgyvendindami šį projektą?

Projektuojant senose patalpose, projektas kinta: statybų metu paaiškėjus situacijai, tenka taikytis prie visų atradimų. Pavyzdžiui, ilgai nežinojome, kaip atrodo betoninė lubų konstrukcija, ar galėsime ją eksponuoti interjere. Tačiau kai lubos pagaliau buvo atidengtos, apsidžiaugėme pamatę puikų vaizdą. Apskritai pati projekto technologinė pusė gana asketiška. Visko yra tik tiek, kiek reikia. Buvo siekiama, kad technologijos atitiktų kasdienius poreikius ir vartotojams netektų vargti su įrangos nustatymais.

2021: 4 (119) I 25

i

Metų interjero dešimtukas

Glasses ON Interjero autorės: Justė Žibūdienė ir Dominyka Rudokė. Studija: Toota Fotografas: Norbert Tukaj Kalbino: Gytautė Ivanauskaitė

Šįkart tai visuomeninis interjeras akinių salonui Glasses ON. Pro didelius vitrininius langus atsiveriantis interjeras traukia akį tekstūromis, natūralių medžiagų gausa ir nestandartiniais sprendimais. Apie tai kalbėjomės su architekte Juste Žibūdiene.

Dominyka Rudokė

Justė Žibūdienė

Juste, kaip gimė tokio dizaino vizualizacijos idėja?

Iki išgryninome idėją, nuėjome gan ilgą kelią: išbandėme ir su klientu aptarėme ne vieną koncepciją. Šią pasirinkome aiškiai žinodami, kad erdvėje norime matyti tikras, grynas medžiagas. Ieškojome rečiau naudojamų, įdomiau apdirbtų medžiagų. Interjerą kūrėme kaip meno galeriją, kurioje būtų eksponuojami meno objektai. Taip gimė pavieniai tūriai iš skirtingų sluoksnių ir frakcijų betono: vienur jie lengvi, tarsi prieštaraujantys savo medžiagiškumui, kitur – sunkūs kaip įprasta betonui.

Manevruodami su natūraliomis medžiagomis, kūrėme meno galerijos įspūdį ir dirbtines perspektyvas. Mums buvo svarbu salono klientą įvesti į erdvę taip, kad jis išvystų skirtingus rakursus, atspindžius, susidurtų su netikėtumo ar šiokio tokio siurrealumo įspūdžiu. Svarstėme, į ką klientas pirmiausia atkreips dėmesį, kaip atrodys vaizdas iš jo perspektyvos.

Kodėl nusprendėte naudoti grynas medžiagas? Ar teko kažką užsisakyti iš užsienio? Šiame interjere, kaip minėjau, naudojome tik grynas medžiagas. Manome, kad grynos tikros medžiagos visada yra išraiškingesnės, ilgaamžiškesnės tendencijų prasme, tereikia išbandyti skirtingas jų struktūras. Tarkime, naudojome natūralų varį. Ilgainiui jis oksiduojasi, o mums buvo svarbu, kad ši medžiaga turėtų tolygesnę spalvą ir raštą, todėl ją kaitinome.

Padarėme ne vieną dešimtį eksperimentų, kol gavome reikiamą rezultatą.

Betonas, kuris yra įprasta medžiaga, čia buvo naudojamas kitaip – norėjome, kad viename betono luite matytųsi skirtingos frakcijos, tekstūros, siekėme išgauti charakteringus tokių tūrių pjūvius. Vienur betono paviršius glotnus, kitur – porėtas, trečiur aiškiai regimi stambesni akmenukai. Visa tai sukuria netradicinį tradicinės medžiagos vaizdą. Be to, betono sluoksniai skiriasi atspalviais – mums buvo svarbu išgauti jų daugiasluoksniškumą. Dar

viena, retesnė interjere panaudota medžiaga – epoksidas. Mums knietėjo parodyti ir užfiksuoti betono netolygumą bei reljefiškumą. Šis projektas medžiagų naudojimo prasme buvo visiškas eksperimentas: pasidarę bandymus su atskirais meistrais, mes iki pat projekto pabaigos nežinojome, kaip kas pavyko, nes visa tai stingo, sluoksniavosi. Ir tik suvežę viską į vieną erdvę nusiraminome, kad viskas pavyko.

Labai džiaugiuosi, kad nenuėjome lengvesniu ir pigesniu keliu, o pasirinkome naudoti tikras, natūralias medžiagas su visais jų siurprizais.

Kodėl būtent nusprendėte naudoti epoksidą?

Kaip ir minėjau, mums reikėjo skaidrios medžiagos, kuri atskleistų betono netolygumą ir reljefiškumą. Cilindro formos betoniniai tūriai, kurių paviršius netolygus, užlietas epoksidu, to reljefiškumo nepanaikina, o sudaro galimybę ant tokio objekto prisėsti ar pasidėti akinius.

Juste, kokias emocijas jums, užsakovams, sukėlė šis interjeras?

Netikėtumo, intrigos įspūdį labiausiai kuria netradiciškai panaudotos medžiagos – kiekvienas objektas (jų net nesinori vadinti baldais) labiau primena meno kūrinį ar galerijos eksponatą. Mums buvo svarbu, kad ši erdvė neturėtų užbaigtumo įspūdžio, kad, pasitelkus skirtingas detales, būtų galima kurti vis kitokią nuotaiką.

Kaip prisideda natūralus ir dirbtinis apšvietimas prie šio interjero išskirtinumo?

Natūralus apšvietimas labiausiai išryškina natūralių medžiagų paviršius, todėl jis mums pats svarbiausias ir priimtiniausias. Dėl puikaus erdvių išdėstymo šviesa viduje sklinda skirtingais kampais ir labiausiai atskleidžia interjero subtilumus. Tuo tarpu dirbtinis apšvietimas labiau akcentuoja parduodamą produktą, jo ypatybes. Dirbtinis apšvietimas nepakeičiamas matuojantis akinius – veidrodžių zonose.

Dėkoju už pokalbį.

26 I 2021: 4 (119)

2021: 4 (119) I 27

i

Metų interjero dešimtukas

Natūralus akmuo, medis bei oda Interjero autoriai: Ieva Prunskaitė ir Rokas Puzinas architektūros ir interjero studija: PRUSTA Fotografas: LeonAS GarbačauskAS. Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės

IevA Prunskaitė

RokAS PuzinAS

28 I 2021: 4 (119)

Šis 200 m² gyvenamojo namo projektas, anot architektės Ievos Prunskaitės, buvo sudėtingas dėl ganėtinai griežtų reikalavimų. Namas buvo kuriamas nedideliame netoli Vilniaus centro esančiame sklype. Jį supa aplinkiniai statiniai, o pro langus matosi lopinėlis miško. Pastato aukštis gana nedidelis, o norėjosi kuo daugiau erdvės. Architektų komanda dėl riboto biudžeto turėjo rasti ekonomiškus architektūros sprendimus, o interjero dizainą kūrė puošnų, prabangų ir išsiskiriantį. Kadangi architektūros ir interjero studijos Prusta nariams ypač svarbios erdvės, šis projektas tęsėsi ilgai: buvo svarstoma, kaip užsakovų norus pritaikyti prie turimos aplinkos bei resursų. Buvo nuspręsta didžiąją namo dalį padalyti į du aukštus, o svetainės zonoje iškelti lubas (tarsi vieno aukšto).

Tai leido išplėsti erdvę. Šis sprendimas vizualiai atskyrė svetainės minkštųjų baldų zoną nuo valgomojo su virtuve.

Kuriant interjero vizualizaciją, iš naujo įvertintos jau turimos erdvės: dėl vietos namo vidus nėra itin šviesus, tačiau pro svetainėje įrengtus vitrininius langus patenka natūrali šviesa ir atsiveria vaizdas į mišką. Buvo nuspręsta rinktis labai šviesias, beveik baltas grindis ir lubas: jos optiškai išplečia erdves ir atskleidžia baldų bei detalių spalvas, tekstūras. Siekiant išpildyti naujakurių norą turėti išskirtinius namus su prabangos prieskoniu, nuspręsta naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų. Architektės siūlymu svetainėje sienos dekoruotos natūraliu žalsvų atspalvių akmeniu. Ši mintis labai patiko užsakovams. Po ilgų paieškų akmenys buvo sėkmingai atgabenti (jie buvo vežami iš specialių po visą pasaulį išsibarsčiusių karjerų).

Uolienos labai nustebino komandą bei naujakurius dėl itin turtingų tekstūrų bei atspalvių.

Jos tapo bendru spalviniu viso dizaino akcentu.

Sėkmingai jas pritaikius namuose, prasidėjo baldų derinimas.

Siekiant kokybės, nemažą dalį baldų suprojektavo pati architektė. Vienas jų – valgomojo stalas apvaliomis kojomis. Jam išrinktas specialios medžio faneruotės viršus, traukiantis žvilgsnį įvairiais raštais. Ši medžiaga naudota ir slankiosioms drabužinės durims, siekiant susieti rombinius elementus erdvėse. Visas virtuvės projektas irgi buvo kuriamas specialiai šiam interjerui, tad čia indauja puikiai įsikomponuoja į gyvenamąją erdvę. Buvo renkamos natūralios, tačiau praktiškos medžiagos: labai pasiteisino virtuvės fasadui naudota dirbtinė oda – ją malonu liesti ir gražu pažiūrėti, iš kitos pusės, labai praktiška, nes nematyti įbrėžimų.

Apskritai šioje namo dalyje dominuoja natūralus akmuo, oda bei medis. Įdomu tai, kad, vykstant įrengimo darbams, po erdvę vaikščiojančiai architektei kilo idėja svetainės lubas nudažyti juodai. Ši spalva suteikė jaukumo pačiai svetainės zonai.

Kitas praktiškas sprendimas – virtuvėje po juoda faneruotės skydais paslėptas sandėliukas. Tai leido funkciškai išnaudoti šalia esančią erdvę ir įrengti svečių WC. Taip pat svetainėje skulptūriškai integruoti specialiai šiam interjerui suprojektuoti laiptai: buvo apgalvota kiekviena detalė, svarstyta, kaip sudėti pakopas, kad šios atrodytų estetiškai ir išsiskirtų aplinkoje. Buvo svarbu pritaikyti žalvarines detales pabrėžiančias spalvas.

Dažnas interjeras puošiamas dekoro elementais bei meno kūriniais. Pati architektė pastebi, kad Lietuvoje formuojasi tendencija turėti namuose autentiškų paveikslų, ne reprodukcijų, kitų meno kūrinių, tad Lietuvos menininkų darbai bei kiti specialiai rinkti aksesuarai rado savo vietą ir šiame būste.

2021: 4 (119) I 29

i

Metų interjero dešimtukas

Šiuolaikiškas namas Jonavoje Interjero autoriai: Jokūbas Jurgelis ir Martina Kriaučiūnienė Studija: 2XJ architects Fotografas: Norbert Tukaj Tekstas: Agnieškos Jankevič

Jonavoje, devintame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste, stovintis įspūdingų gabaritų pastatas – daugiafunkcis gyvenamasis namas. Šiuo projektu siekta sukurti lengvai transformuojamą erdvę tam, kad užsakovai galėtų bet kada ją pritaikyti pagal savo poreikius ir norus, tačiau palikta galimybė jai organiškai vystytis. Miesto istorija ir kultūrinis palikimas įkvėpė 2XJ architects atsižvelgti į bendrą kontekstą ir pastatą harmoningai priderinti prie aplinkos. Poliruotas betonas ir natūrali riešuto faneruotė pabrėžia interjero geometriją ir leidžia ateityje įkūnyti naujas interjero idėjas. Plačiau apie konceptą pasakoja 2XJ architects narys Jokūbas Jurgelis.

Jokūbas Jurgelis

Martina Kriaučiūnienė

Kokį stilių pasirinkote kurdami šį interjerą?

Manome, kad dizainas ir interjeras nėra priskiriami konkrečiam stiliui, nes tai atskirtų jį nuo projektavimo proceso. Šių namų estetiniai sprendimai gimė aiškinantis būsimų gyventojų gyvenimo būdą, įpročius, veiklas, ateities planus ir aplinkos supratimą. Siekta sukurti liberalią ir lengvai transformuojamą erdvę, iš anksto nenumatant visų galimų scenarijų, o paliekant galimybę jai vystytis savarankiškai. Manome, kad laikui bėgant namai prisipildys užgyventų daiktų ir objektų, taps vis asmeniškesni ir unikalesni. Galime tai vadinti personalizuotu stiliumi.

Ar idėja kilo pati, ar ją paveikė išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, vieta?

Tai 265 m2 namas, esantis Jonavoje, privačių gyvenamųjų namų kvartale. Jonava – devintas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas, plytintis Kauno apskrityje, prie Neries upės.

Kuriant pastato architektūrą, buvo atsižvelgta į kontekstą ir santykį su aplinka. Tačiau didžiausiu kūrybiniu impulsu buvo būsimi šių namų gyventojai, jų pasaulėžiūra ir pasaulėjauta.

Pagrindinėmis medžiagomis ir sprendimais siekta pabrėžti erdvių geometriją ir išspręsti techninius ar buitinius iššūkius.

Koks yra erdvės funkcionalumas? Šis vieno aukšto namas skirtas keturių asmenų šeimai. Planinė pastato struktūra aiškiai suskaidyta į tris funkcines zonas: 85 m² aktyviąją (svetainė, valgomasis, virtuvė), 120 m² poilsio (trys miegamieji, darbo vieta, vaikų žaidimų erdvė) – ir 60 m² ūkio (garažas, ūkinė patalpa). Iš viso – 265 m².

Kaip namo vidus sąveikauja su jo išore?

Interjeras išties stipriai susijęs su architektūra. Vidaus erdvės maksimaliai atspindimos išorėje, ir atvirkščiai. Vidaus erdvių tūriai, proporcijos, funkcijos aiškiai nuskaitomos išorėje.

Labai svarbus vaidmuo tenka kiemui: pro langus bandoma pagauti geriausius kieme lapo-

30 I 2021: 4 (119)

jančių augalų ir medžių rakursus. Taip atsirado dideli langai svetainėje ir miegamajame.

Vidaus ir lauko ryšys pabrėžiamas išlaikant būste aiškią pagrindinių gabaritų altitudę. Altitudės svarba paryškinama ir medžiagomis: jos turi struktūrinių panašumų viduje ir išorėje.

Kokiu principu kūrėte vonios kambarį? Šiuolaikinės erdvės tampa vis daugiafunkciškesnės, o funkcijos vis labiau susijungia. Taip atsitinka dėl visiškai pragmatinių priežasčių ir liberalėjančio pasaulio suvokimo. Ši situacija ne išimtis – buvo siekiama sukurti daugiau erdvės ir maksimaliai pabrėžti vaizdą pro langą.

Kuo šis projektas skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio analogų? Kokie jo išskirtinumai?

Kiekvienuose namuose siekiame atrasti tik jiems tinkamą raktą. Teko analizuoti gyventojų veiklą, mat ji yra pagrindinė priežastis gyventi Jonavoje. Ši veikla susijusi su baldų pramone, tad teko pasidomėti Jonavos baldų pramonės istorija.

Nuo seno Jonavoje labai svarbų vaidmenį atliko baldų pramonė. 1946-aisiais įkurta baldų įmonė tapo ne tik svarbia darboviete, bet ir Jonavos kultūros ašimi. Prie kombinato jo darbuotojams pastatyta gyvenvietė, kultūros namai (baldų kombinato klubas, kuris tapo Jonavos miesto kultūros gyvenimo dalimi).

XX a. 7-ąjį dešimtmetį Jonavos baldų kombinatas buvo viena didžiausių gamybos įmonių Lietuvoje. Šios ilgametės baldininkų tradicijos tęsiamos iki šiol.

Džiaugiamės galėję išsisukti tik su keliomis apdailos medžiagomis. Panaudotos tik trys pagrindinės medžiagos: poliruotas betonas, natūrali riešuto faneruotė ir dažytas paviršius.

Ką patartumėte žmonėms, ketinantiems įrengti tokią nemažą erdvę?

Pirma – suburti jų požiūrį ir pasaulėžiūrą atitinkančią komandą, antra – koncentruotis į namuose numatomas veiklas, o ne į tai, kaip jie turi atrodyti.

2021: 4 (119) I 31

i

Metų interjero dešimtukas

Septintasis WIX.COM biuras Vilniuje – WIX WHAAAT Interjero autoriai: Dmitrijus Kudin, Laura Malcaitė ir Liucija Kuchalskytė Studija: Inblum Nuotraukos: Norbert Tukaj Tekstą parengė: Gytautė Ivanauskaitė

Laura Malcaitė

Dmitrijus Kudin

32 I 2021: 4 (119)

Šio projekto tikslu tapo ypatinga renginių ir įvairių pagalbinių funkcijų erdvė, skirta WIX. COM darbuotojams. Tai jau ne pirmas WIX. COM patalpų įrengimo projektas, patikėtas studijos Inblum komandai.

Projekto idėjiniu pamatu tapo senoji pastato paskirtis – kino teatras, kuris koreliavo su naująja išsikelta projektavimo užduotimi. Biure yra numatytos dvi pagrindinės erdvės. Pirmoji – lanksti kino salė Cinema, o antroji, vadinama WIX WHAAAT, yra daugiafunkcė erdvė, projektuota kaip kino teatro vestibiulis su kavos baru, pop-up parduotuve ir biblioteka. Tai yra bendra poilsio, neformalių susitikimų ir vakarėlių vieta.

Kitos biuro funkcijos apima grožio saloną, masažo kambarį, meditacijos ir miegamojo kambarius bei dviračių ir paspirtukų saugyklą-taisyklą. WIX WHAAAT erdvė sumanyta kaip darbo ir pramogų susikirtimo vieta biure, praturtinanti biuro gyvenimą ne tik

savo funkcijomis, bet ir dinamiška atmosfera. Dėl pandemijos Cinema salė nebuvo iki galo įrengta. Vietoje kino teatro kėdžių čia buvo sukurta laikinoji darbo zona, kas netikėtai sukėlė unikalų darbo kino salėje jausmą.

Anot architekto Dmitrijaus Kudino, interjero savitumui pabrėžti buvo naudojamas ir perforuotas metalas, o parinktos žaismingos spalvos puikiai dera su darbiniu kolektyvu – jaunatviškais ir dinamiškais žmonėmis.

Kalbant apie taikytas išmaniąsias technologijas, be kurių sunkiai įsivaizduojami naujai įrengiami biurai, jos šiame interjere naudojamos visur: nuo klimato valdymo ir konferencijų įrangos iki įkrovimo stotelių bei apsaugos ir kontrolės sistemų.

Apskritai interjeras buvo įrengtas per 6 mėnesius ir, pasak studijos Inblum, šis projektas tapo puikiu architekto ir užsakovo kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžiu.

2021: 4 (119) I 33

i

Metų interjero dešimtukas

Bastėja Interjero autorė: Ieva Prunskaitė architektūros ir interjero studija: Prusta Fotografas: Norbert Tukaj Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės

IevA Prunskaitė

34 I 2021: 4 (119)

Vilniaus širdyje – senamiestyje, šalia bastėjos, jauna šeima nusipirko naują butą ir jo interjero dizainą patikėjo architektei Ievai Prunskaitei. Užsakovams norėjosi namų, kuriuose vyrautų moderni klasika, o šilumos suteiktų aptakios formos ir šviesūs šilti atspalviai.

Pirmą kartą apsilankiusi patalpose, bute dar beveik nebuvo pertvarų. Erdvė buvo išties graži dėl aukštų lubų ir nuostabių pro langą matomų vaizdų: bažnyčios, senamiesčio peizažo. I. Prunskaitė suprato, kad šių namų interjeras turi harmoningai derėti su aplinka. Kuriant namų vizijas , buvo stengtasi kuo labiau išsaugoti aukštas erdves, tai yra kuo mažiau nuleisti lubas, nes pats buto plotas yra tik 72 m², o aukštos erdvės vizualiai labai praplečia kambarius. Kadangi klientų poreikiai buvo dideli, teko labai tikslingai sudaryti funkcinį planą. Buvo išskirtos šios erdvės: svetainė su virtuve ir valgomojo zona, vaiko kambarys su dideliu langu, svečių WC, tėvų miegamasis ir atskiras vonios kambarys bei drabužinė. Siekiant išlaikyti erdvumą, svetainė sujungta su virtuve, šiai zonai atiteko gražiausi vaizdai pro langus ir patekimas į balkoną. Lyginant su statytojų paruoštu planu, kardinaliai buvo keičiamos vaiko kambario, miegamojo , virtuvės ir svetainės zonos. Pati architektė pastebi, kad kiekviename projekte svarbiausias yra tinkamas patalpų išdėstymas – teisingai išspręstas funkcinis planas yra raktas į kokybišką namų interjerą.

Kadangi virtuvė įrengta tarsi atskiroje sieninėje nišoje, ją reikėjo projektuoti individualiai. Siekiant pabrėžti bei papuošti šią erdvę, buvo renkamos ryškesnės, išskirtinesnės medžiagos. Praėjimo zonoje esanti virtuvės sala suprojektuota suapvalintais kraštais, kad ją būtų lengva apeiti. Saloje integruotose spintelėse galima tvarkingai laikyti daiktus.

Salos fasadui parinkta speciali faneruotė primena tekstilinį audinį. Visur naudojamos tik natūralios medžiagos: akmuo, dažytas ir nedažytas medis. Solidžiai atrodo eglutės raštu išklotos grindys, mediniai kietieji baldai.

Valgomojo erdvėje labai įdomiai suskamba parinktas skandinaviško stiliaus šviestuvas, o žaismingumo suteikia moters

su katinu paveikslas. Žalvariniai šviestuvai virtuvėje sukuria išskirtinumo bei subtilumo įspūdį. Šiame būste virtuvės dalis buvo projektuojama taip, kad neatrodytų kaip virtuvė, tad joje nedaug kabamųjų spintelių, o atviros lentynos labiau atlieka paveikslų, dekoracijų eksponavimo paskirtį.

Nedideliam vaiko kambariui erdvės suteikia didelis langas. Dar šiam kambariui architektė suprojektavo sieninę lentyną bei perforuotu žaismingu fasadu sieninę drabužių spintą. Visi tėvų vonios baldai taip pat buvo projektuojami specialiai šiam interjerui. Šis namų dizainas išsiskiria specialiai suprojektuotų baldų gausa. Viena vertus, dėl nedidelių erdvių buvo sunku pritaikyti rinkoje siūlomus kietuosius baldus, kita vertus, vienetiniai baldai suteikia namams savitumo bei architektūrinio ir vizualinio išskirtinumo.

Tėvų kambario siena dekoruota išskirtiniu fototapetu, primenančiu abstraktų šiltų pastelinių spalvų paveikslą. Tuo tarpu vaiko kambaryje esantis fototapetas labiau primena fantazijas, keliones ir apskritai kuria žaismingą nuotaiką. Vonios kambarys išsiskiria plytelių imituojančių natūralų akmens raštą bei jaukiu dekoratyviniu tinku. Čia įkomponuota suapvalinta siena harmoningai susisieja su ovalia laisvai stovinčia vonia su virtuvės sala. Į lubas įleisti LED šviestuvai taip pat suteikia šiai erdvei jaukumo. Jį dar labiau sustiprina atsikartojantys dekoratyviniai žalvariniai šviestuvai. Šiai erdvei architektė sukūrė ir suapvalintų formų veidrodžius bei kriauklės baldą, ant kurio stalviršio įkurdintas ovalus akmenis padėklas. Tai tapo ne tik puošiančiu, bet ir praktiniu elementu, nes jis apsaugo baldą nuo dėvėjimosi.

Pasak architektės Ievos Prunskaitės, interjeras pasižymi harmonija. Viena spalva dažytos sienos ir kietieji baldai, tad norėjosi kelių išskirtinių dekoro elementų. Interjero grožį išryškina ir žaismės būstui suteikia svetainėje stovintis beždžioniukės staliukas, skulptūros virtuvės zonoje ir minėtas paveikslas su katinu.

2021: 4 (119) I 35

i

Metų interjero dešimtukas

Gyvenimo būdo filosofija, atsiskleidžianti per interjero dizainą Interjero autorė: Monika Motiekaitė-Naruševičienė Fotografas: Antano Štrimaičio Tekstas: Urtės Gedzevičiūtės

Monika MotiekaitėNaruševičienė

36 I 2021: 4 (119)

Šių išskirtinėje vietoje iškilusių namų kūrimą interjero dizainerė Monika Motiekaitė-Naruševičienė sulygino su santūrumo paieškomis.

Nors ramios ir autentiškos erdvės atrodo sukurtos lengva ranka, realybė šiek tiek kitokia – norint įrengti estetišką, paprastą būstą, teko įdėti nemažų pastangų.

Užsakovų vizija buvo ne per daug efektingas, paprastas, santūrus ir lakoniškas interjeras, neužgožiantis švelnaus gamtos grožio. „Labiau gyvenimo būdo filosofija, nei noras pasirodyti“, – klientų norus apibūdino dizainerė. Kuriant interjerą, buvo stengiamasi apsiriboti būtiniausiais daiktais patogiai buičiai ir lėtam gyvenimo būdui. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame mums nuolat siūloma daugiau, nei reikia, svarbu rasti pusiausvyrą tarp malonumo, kurį teikia materialūs dalykai, bei malonumo nuo jų išsivaduoti ir nukreipti gyvenimą ta linkme, kuri kurtų laimę ir gerovę. Tai ir buvo vienas pagrindinių užsakovų bei dizainerės tikslų kuriant šiuos namus.

Monika Motiekaitė-Naruševičienė džiaugiasi, jog į namų kūrimo procesą ji įsisuko, kai namas dar nebuvo pradėtas statyti, todėl ji turėjo galimybę rinktis statinio formą, išorės ir vidaus apdailos medžiagas. „Išorės forma buvo pasirinkta taip, kad sėdint svetainėje ar miegamajame, būtų galima matyti pušų viršūnes. Tai tikrai nepakartojama patirtis. Erdvė čia susipynusi su gamta tiek materialumo, tiek perspektyvos požiūriu“, – įspūdžiais dalijasi interjero autorė.

Būsto stilių kūrėja įvardija kaip kompleksišką minimalizmą su skandinaviško stiliaus prieskoniais. Namuose nestinga erdvės, geometrinių formų ir asimetrijos, dominuoja vienspalvė spalvų paletė. Įspūdį kelia ir akcentu tampa dideli langai, atveriantys vaizdą į pušyną. „Skandinaviškas galbūt dėl to, kad šiek

tiek griežtas, lakoniškas ir santūrus. Jis nėra tik modernus: jis ir minimalus, kokybiškas, retas ir švarus. Pilnas paprastų geometrinių formų, be papildomų ornamentų. Minimalizmas nereiškia nuobodulio ir monotonijos. Visas dėmesys skiriamas vaizdui už lango, tad interjeras išreiškia pagarba gamtai ir nenustelbia įspūdingo miško lajos vaizdo“, – apie stilių ypatumus pasakoja interjero dizainerė.

Namai neapsiėjo ir be funkcionalių bei labai patogių sprendimų. Vienas jų – Grohe Red Duo maišytuvas, kuris atlaisvina virtuvės stalviršį nuo įprasto virdulio ir suteikia galimybę akimirksniu mėgautis verdančiu vandeniu.

Matiniai LMDF Perfect Sense Egger paviršiai, Compact hpl stalviršis virtuvėje supaprastina buitį ir palengvina virtuvės priežiūrą. Namų erdvę išplečia virtuvėje įrengtas veidrodis. Jis atspindi pagrindinį svetainės vaizdą ir pagyvina interjerą. „Nors atrodo sunkiai prižiūrimas, iš tiesų jis labai pasiteisino“, – apie sprendimą virtuvę dekoruoti veidrodžiu pasakoja dizainerė.

Sąmoningai pasirinkta neperkrauti patalpų medžio detalėmis, kad paletė būtų kuo paprastesnė. Namuose galima pastebėti nemažai tamsinto veidrodžio detalių balduose. Išorės fasade karaliauja molinės čerpės ir deginta mediena.

Pagrindinė apšvietimo įtaisų funkcija – skleisti šviesą, o ne jų grožis, dekoratyvumas.

Svetainėje panaudota bėginė apšvietimo sistema, o kitose erdvėse įrengtas paslėptas apšvietimas.

Interjero dizainerė M. Motiekaitė-Naruševičienė žavisi namą supančia aplinka ir pastebi gamtos apsupties privalumus. „Buvimas arti gamtos, ramioje aplinkoje, daro didelę įtaką nuotaikai. Gyvendamas gražioje aplinkoje nesąmoningai save programuoji gerai jaustis.“

2021: 4 (119) I 37

i

DIZAINO ISTORIJA

NESUTRAMDOMAS DIZAINO KITAMANIS „Aš kursiu pagal Galilėjaus dėsnius. Mano pasaulis bus apvalus.“ Luigi Colani „Aš nesu dizaineris – esu inžinierius ir skulptorius vienu metu. Laimei, niekad nestudijavau dizaino“, – būtent taip save įvardino žmogus, kurio indėlį į šiuolaikinio dizaino raidą sunku būtų pervertinti.

Savitas aplinkinio pasaulio matymas, nuoseklios gamtos formų studijos leido Luigi Colani (1928– 2019) ne tik sukurti tūkstančius įstabių projektų, bet ir tapti naujojo žanro – biomorfinio dizaino – pradininku.

Tekstas: JONO MALINAUSKO

Gimęs dar Veimaro Respublikos laikų Berlyne, Lutzas Colani iš savo tėvo, dirbusio kino studijos dailininku, paveldėjo ne tik itališką pavardę, bet ir nenumaldomą potraukį meninei kūrybai. Anot dizainerio, tėvai niekad nepirko jam žaislų, užtat parūpindavo klijų ir kartono, kad vaikas pats galėtų jų prisidaryti. 1947 m. Berlyno dailės akademijoje baigęs tapybos ir skulptūros studijas, vaikinas ryžtingai pakeitė studijų kryptį, pasirinkdamas aerodinamikos mokslus Sorbonos universitete. Po to keletą metų gyveno Kalifornijoje, kur dalyvavo aviacijos kompanijos McDonell Douglas aukštų greičių tyrimo programoje. Būtent tuomet užgimė visą gyvenimą trukusi jaunojo kūrėjo aistra aptakioms aerodinaminėms formoms.

1950-ųjų pradžioje į Europą grįžęs Lutzas, vėliau pakeitęs vardą į skambesnį itališką Luigi, užsiėmė populiariuoju to meto žanru – sportinių automobilių dizainu. Jau 1954 m. jis pelnė Ženevos autosalono „Auksinės rožės“ apdovanojimą už sportinio kabrio-

38 I 2021: 4 (119)

leto „Fiat 1100“ projektą; tai atvėrė jam kelią bendradarbiauti su stambiais Europos automobilių gamintojais. Iš žymesnių to meto projektų paminėtinas elegantiškas sportinis kupė BMW 700, taip pat legendinio VW „Vabalo“ pagrindu sukurtas sportinio automobilio rinkinys (vad. kit-car) Colani GT, kurio per penkerius metus (1962–1967 m.) buvo pagaminta net 1 700 egzempliorių. Šiuose ir kituose automobilių modeliuose ėmė ryškėti unikalieji L. Colani dizaino bruožai – aptakumo dėsnių sąlygotas jausmingų formų plastiškumas, papildytas tobula ergonomika. Šiuos formodaros principus dizaineris pradėjo taikyti ir kitų kategorijų objektams: jachtoms, lėktuvams, o kiek vėliau – baldams, stalo indams ir santechninei keramikai. Pavyzdžiui, arbatos servizas „Drop“ (1972 m.) iki šiol tebėra garsaus porceliano gamintojo Rosenthal pasididžiavimas, o santechnikos kolekcija „Lavabo“ (1970 m.) yra rūpestingai saugoma Villeroy&Boch kompanijos muziejuje. Originaliųjų formų kontekste negalima nepaminėti ir fortepijono „Pegasus“, sukurto

vokiečių bendrovės Schimmel užsakymu 1997 m. Įspūdinguosius „Ferario ir Stenvejaus hibridus“ įmonė tebegamina ligi šiol – bet tik po du egzempliorius kasmet pagal individualius muzikos žvaigždžių užsakymus.

Daugeliu atvejų Colani sukurti objektai teliko tik demonstraciniais maketais arba unikaliais veikiančiais prototipais - teigiama, kad toks likimas ištiko bene tris ketvirčius jo dizaino projektų. Tačiau daugybėje tarptautinių parodų, taip pat TV ekranuose bei spaudos puslapiuose jie puikiai atliko „dėmesio pritraukėjų“ vaidmenį ir stiprino vizionierišką tiek paties dizainerio, tiek ir įmonių-užsakovų reputaciją. Nenuostabu, kad jau aštuntojo dešimtmečio viduryje Colani, užtemdęs visus konkurentus savo šlove, buvo pramintas „globaliuoju popdizaineriu“.

Be abejo, Luigi Colani kultūrinis fenomenas neatsirado, kaip sakoma, iš tuščios vietos – aerodinaminių formų vizualinį patrauklumą, o kartu ir jų teigiamą įtaką rinkodarai sėkmingai įrodė garsusis amerikiečių dizaineris Raymondas Loewy. Dar XX a. trečiajame dešimtmetyje jis sėkmingai taikė aptakių formų stilistiką ne tik transporto priemonėms, bet ir buitiniams daiktams. Be to, Loewy (kurį, beje, Colani laikė sau pavyzdžiu) įtaigiai pademonstravo dizainerio asmeninio įvaizdžio kūrimo medijų aplinkoje svarbą.

Sekdamas juo, vietoje subtilios inteligencijos ir žavaus prancūziško akcento Colani viešai demonstravo visai kitus būdo bruožus: 1960-ųjų kartai būdingą ekscentrišką maištingumą, politinį kairuoliškumą, panieką socialiniams stereotipams bei mačizmu atsiduodantį bohemiškąjį seksualumą. Jis nesidrovėdavo viešai pavadinti save „intelektualiuoju teroristu“ arba „dizaino Baaderiu-Meinhofu“ (kairuoliškos teroristinės organizacijos „Raudonosios armijos frakcija“ vadovu – aut. past.). Colani kūrybinis ego visų pirma pasireiškė asmeninio logotipo įkomponavimu matomiausioje kiekvieno sukurto daikto vietoje (naudojant jį kaip nepriekaištingai veikiantį „kokybės ženklą“), taip pat neįtikėtinu gebėjimu

sujungti savo kūrybos objektus į bendrą stilistinę visumą, savotišką „dizaino visatą“. Pagrindinį dėmesį dizaineris skyrė trimačių objektų emocinei išraiškai ir gamtos formų transformacijai. Oponentams dažnai priekaištaujant dėl pernelyg akivaizdaus, kone realistinio gamtos formų kopijavimo, Colani atšaudavo: „Gamtoje jau viskas yra tobulai sukurta – belieka tik pasinaudoti jos idėjomis.

Pavyzdžiui, kurdamas hidrodinamines formas aš nusižiūriu ryklį: 140 milijonų metų be jokių pokyčių – argi tai ne tobulumo įrodymas?“. Tiesmukiškumo netrūko ir kituose biomorfiniuose projektuose – antai transportinio lėktuvo „Dolphin“ korpusas detaliai atkartojo šio jūrų gyvūno formą.

Anot istorikų, Kolani sielojosi dėl kai kurių garsių automobilių prekių ženklų sunykimo po Antrojo pasaulinio karo ir bandė atgaivinti jų praeities šlovę kurdamas naujus ekstravagantiškus modelius. Vienas žinomiausių projektų – garsaus vokiečių automobilio Horch reinkarnacija, pavadinta „Mega-Roadster“ (1996 m.). Priekinė kėbulo dalis, įskaitant ir šonuose išpūstas radiatoriaus groteles, atkartoja vieno populiariųjų prieškarinių modelių stilistiką, o jos viršų puošia savotiškai atrodanti merginos figūra, aistringai įsispraudusi į plieninį kapoto dangtį. Ne ką prasčiau atrodė Kolani

2021: 4 (119) I 39

Taip pat plačiai žinomi ir iki šiol populiarūs lieka jo sukurti prabangūs juvelyriniai gaminiai, kuriuose greta deimantų ir baltojo aukso intarpų atsirado vietos ir paties maestro logotipui...

nomiškąjį „Trabantą“, bet reikalas užstrigo maketo stadijoje. Siekdamas išvis atsisakyti vidaus degimo variklio, 1982 m. dizaineris sukūrė vieną lengviausių transporto priemonių – velomobilį „Monoplace“, į kurio galinę dalį buvo integruojamas nedidelis vaikiškas vežimėlis.

priekinis tiltas ir ikoniškasis radiatoriaus blokas. Tiesa, Colani visgi nesusivaldė neparodęs špygos buržuaziniam skoniui ir vieną iš „L’aiglon“ prototipų nudažė kontroversiška rašalo spalva. Legendinio „Ferrari Testa Rossa“ modelio parafrazė buvo pavadinta „Ferrari Testa’dOro“ dėl auksu padengtos... variklio cilindrų galvutės (tiesa, matomos iš išorės pro galinį stiklą). Ilgoje ir kiek monotoniškoje prabangių sportinių modelių virtinėje dar galima būtų išskirti futuristinį „Mercedes-Benz C 112“ modelį (1970 m.), kurio galinis stiklas siauru elegantišku puslankiu apgaubė pavarų dėžę bei kompaktiškąjį Vankelio variklį ir užtikrino itin žemą oro pasipriešinimo koeficientą (Cx=0,2). Verta paminėti ir Le Mano lenktynėms ruoštą prototipą „Lamborgini Miura“ pagrindu (1970 m.), dėl kėbulo suskaidymo į dvi dalis šiek tiek primenantį sklandytuvą.

sukurtas garsios XX a. pirmosios pusės amerikiečių prekių ženklo Pierce Arrow atgaivinimo bandymas: kabrioleto kapotą per pusę perskėlė juvelyrinį papuošalą arba didžiulį strėlės antgalį primenanti dekoratyvinė kompozicija.

Iš kitų retrofuturistinių projektų galima išskirti kabrioletą „L’aiglon“ (1976 m.), į kurio įspūdingo dydžio kėbulą (7 x 2,2 m) buvo įkomponuoti Rolls Royce „Silver Cloud“ modelio V8 variklis,

40 I 2021: 4 (119)

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Colani rūpėjo ne vien prestižinių automonstrų puikybė. Prasidėjus 1970-ųjų energetinei krizei, dizaineris ėmė kurti ekonomiškas ir ekologiškas transporto priemones. Minėtojo mersedeso aerodinaminį tobulumą kukliu pavidalu atkartojęs „Colani 2CV“ (1981 m.), pagamintas naudojant kultinio „De-švo“ važiuoklę ir dviejų cilindrų variklį, sumušė visus ekonomiškumo rekordus, 100 kilometrų sunaudojęs vos 1,7 l degalų. Ekonomiškumo ir greičio rekordams pasiekti taip pat buvo kuriama prototipų serija „Utah“ (1981–1989 m.) bei motociklas „Egli MRD-1“, dėl puikaus aptakumo 1986 m. pasiekęs įspūdingą 336 km/h greitį. Kiek vėliau Colani netgi bandė reinkarnuoti eko-

Tačiau tikroji kova su „kuro rijikais“ užvirė sunkvežimių kategorijoje. Dar 1976 m. „Mercedes“ vilkiko pagrindu sukurtas „Colani Truck 2001“ pasižymėjo ne tik kosmine išvaizda, bet ir stebėtinu ekonomiškumu (apie 20 l kuro šimtui kilometrų). Projektas buvo tęsiamas kone 30 metų, bet iki serijinės eco track’ų gamybos taip ir nebuvo prieita. „Kvailieji pramonininkai nepriėmė mano pasiūlymo. Per tą laiką jie sudegino milijardus litrų degalų, o jeigu iškart priimtų mano idėjas, oras planetoje būtų daug švaresnis“, – po daugelio metų piktinosi dizaineris.

Vienas iš įspūdingiausių Colani pasiekimų už automobilių pramonės ribų yra susijęs su tolimąja Japonija. 1973 m. jis atidarė savo biuro atstovybę šioje šalyje, o po devynerių metų persikėlė ten gyventi. 1982 m. firmos Canon užsakymu dizaineris sukūrė futuristinės išvaizdos vidurinio formato kamerą „Canon HY-PRO“ su elektroniniu vaizdo ieškikliu, o 1986 m. – 35 mm formato kamerą „Canon T-90“, keliems dešimtmečiams nustačiusią profesionalams skirtų fotokamerų valdymo ergonomikos standartus.

Šių eilučių autoriui 2013 m. vaikštinėjant po „Heimtextil“ parodą Frankfurte prie Maino, akis užkliuvo už kompanijos „Marburg Wallcoverings“ plakato, reklamuojančio L. Colani sukurtą tapetų kolekciją. Pasiteiravus apie informacinę medžiagą, stendo darbuotojai paklausė, ar aš nenorėčiau susitikti su šio projekto autoriumi. Pasirodo, nepaisant garbaus 85 metų amžiaus, dizaino legenda tądien asmeniškai atvyko į savo kolekcijos pristatymą!

Trumpame interviu žvaliai nusiteikęs Colani ne tik prisiminė savo šlovės dienas, bet ir pasidalino ateities planais. Jų turėjo dar nemažai. Vienas svarbesnių – vizitas į Davoso forumą su pranešimu apie dizaino vaidmenį mažinant globalinę taršą ir šiltnamio efektą. Žinant ūmų maestro būdą, tame pranešime turėjo skambėti nemažai priekaištų pasaulio galingiesiems...

Luigi Colani paliko šį pasaulį 2019 m. rudenį, eidamas 91-uosius metus. Per laidotuvių ceremoniją Karslsrūhės (Karlsruhe) miesto rotušėje velionio kūnas buvo pašarvotas jo paties suprojektuotame karste – net paskutinė dizainerio kelionė vyko su veržlumo ir dinamikos gaidele. O jo paskleistas aktyvusis „biomorfinis“ užkratas plačiai pasklido XXI a. architektūros bei dizaino sferose ir pasireiškė tokių korifėjų kaip Zaha Hadid ir Rossas Lowengrove kūryboje.

Nors straipsnio apimtis neleidžia plačiau papasakoti apie L. Colani veiklą baldų dizaino srityje, būtina bent jau paminėti tokius iškilius projektus kaip rutulio formos ergonomiška virtuvė „Kitchen Satellite“ (1971 m.), kosminio laivo įrangą primenanti biuro kėdė „Typewriter Station“ (1970 m.), „ateiviškos“ tematikos fotelis „Alien Chair“, plastiškų formų minkštasuoliai „Tv-relax“...

Daugelio šių gaminių formos atrodo nesudėtingos, tačiau jos ne tik perteikia optimistinę1980-ųjų dvasią, bet ir yra tobulai pritaikytos plastmasių liejimo bei formavimo technologijoms, nulėmusioms baldų konstrukcijos ir dizaino tvarumą.

Kaip ir dera tikrajam dizaino genijui, savo organiškąją pasaulio viziją Colani gebėjo nesunkiai perkelti iš vieno mastelio į kitą.

Sėkmingu jo įžengimo į „mažųjų formų“ dizainą pavyzdžiu laikoma plastikinė pinigų taupyklė „Drumbo“, sukurta dar 1963 m. ir iki šiol naudojama Dresdner Bank skyriuose kaip firminis suvenyras.

2021: 4 (119) I 41

42 I 2021: 4 (119)

2021: 4 (119) I 43