"Centras" Nr. 4, 2019

2019:4 (111) rUDUO

Medis grįžta į architektūrą Koks yra šiuolaikinis daugiabutis?

Maži, konceptualūs projektai Gyvenimas bažnyčioje Apšvietimo tendencijos iš Milano „Gero dizaino“ konkurso nugalėtojai

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Turinys

2019:4 (111)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Kalbos redaktorė

4 Skandinaviška kokybė ir pietietiškas dinamiškumas

Rasa Lajienė

48 Itališka vasara

Dizainerė-maketuotoja

Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja

Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt Autoriai:

16 Jautrios epochai ekstensijos

Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Tomas Milkamanavičius

52 Interjero pagrindas: forma

Fotografai:

Redaktoriaus žodis

30 Viešnagė erelių saloje

32 XXI a. civilizacijos palikimas

34 Maži projektai, konceptualios idėjos

38 Gyvenimas bažnyčioje

56 Teatrališkas viešbučio interjeras

60 Naujai atrasta Tailando architektūra

62 Nakvynė šulinio žiede

66 Klasikas, vertinęs anonimiškumą

Vėl bandysime laužyti stereotipus. Medinė dangoraižio konstrukcija, gyvenimas bažnyčioje, nauja architektūra greta paveldo, dizainas, keičiantis mūsų įpročius, – visa tai nepatogus, bet į priekį varantis iššūkis protui, jausmams ir visam mus supančiam kultūros laukui. Tokia ir yra mūsų leidinio misija – atkreipti dėmesį į tai, kas ryškiausia pasaulyje ir Lietuvoje.

Pastaruoju metu architektai atsigręžė į medį kaip į tvarią, atsinaujinančią statybinę medžiagą, kurios nereikia toli gabenti, kuri savo estetika ir funkcija atitinka šiuolaikinius, madingus ekologiško gyvenimo standartus.

Mūsų miškų kraštui taip pat vertėtų įsileisti medinius pastatus į stiklo ir betono aplinką.

Jūsų dėmesiui – ryškiausi šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai, kuriuose mediena naudojama konstruktyvui ir, žinoma, kaip pagrindinis estetinės išraiškos elementas.

Jono Malinausko dizaino istorija skirta dizaino anonimui Wilhelmui Wagenfeldui. Įspūdžiai iš „Euroluce“ parodos Milane liudija stiklinio burbulo renesansą apšvietimo įrangos srityje.

Dizaino rubrika dedikuojama nacionaliniam dizaino konkursui „Geras dizainas“.

Pristatome 30 geriausių lietuviško dizaino pavyzdžių, kurie buvo išrinkti kompetentingos užsienio ekspertų komisijos. Apdovanojimai ir paroda vyksta tik išėjus šiam numeriui Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.

Gerų įspūdžių su mūsų žurnalu

40 Gamtos padiktuotos struktūros

70 Šviesos kampai, vingiai ir burbulai

44 Būstas, išreikštas per tekstūrą

74 Išrinkti geriausi lietuvių dizaino darbai

Vytautas

Adam Letch Adrien Giret Alan Jenson Alex Filz João Morgado Daniela Galdames Delphine Burtin Gianni Antoniali Laurian Ghinitoiu Luis Gordoa Martin Mischkulnig Martin Siegner Mitch Tobias Naomi Finlay Nic Lehoux Norbert Tukaj Piamphon Chanpiam Rasmus Hjortshøj Simon Wood Stéphane Groleau Tom Ferguson Viršelyje – Gianni Antoniali nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

Skandinaviška kokybė ir pietietiškas dinamiškumas

Medis – ne tik viena seniausių ir tradiciškiausių statybinių medžiagų, bet ir vienas pagrindinių šiuolaikišką architektūrą lydinčių elementų. Įvairiose pasaulio vietose mėgstama mediena rečiau naudojama konstrukcijoje, tačiau itin dažnai pasirenkama eksterjero apdailai. Ši jauki, natūrali ir ekologiška medžiaga buvo panaudota trijuose skirtingo geografinio konteksto objektuose – 79&Park. daugiabučių komplekse Stokholme, Tingbjergo bibliotekoje ir Kopenhagos kultūros centre ir Lisabonos medžio daugiabutyje Lisabonoje. Tiek fasaduose, tiek interjere panaudota medienos elementų apdaila šiems objektams suteikė tvarumo ir jaukumo aurą, integravo juos į istorinį bei gamtinį kontekstus ir suformavo laikui nepavaldų architektūrinį identitetą.

Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

4 I 2019: 4 (111)

i

Architektūra

Daniška koncepcija Švedijoje – modulinis daugiabutis Projekto autoriai: BIG (Bjarke Ingels Group) Vieta: Stokholmas, Švedija Įgyvendinta: 2018 m.

Fotografijų autorius: Laurian Ghinitoiu

Danų architektūros žvaigždės Bjarke’o Ingelso komanda BIG baigė statyti modulinį daugiabutį Stokholme, pavadintą 79&Park. Pastatas atrodo lyg žaliuojanti medinė kalva. Terasiniai kedru dengti butai žvelgia Gärdet parko link ir yra įsikūrę visose keturiose pusėse aplink centrinį kiemą.

Porėtas 25 000 m² gyvenamasis pastatas yra medinis piliakalnis, kurį sudaro 3,6 m x 3,6 m moduliai, išdėstyti aplink atvirą žalią kiemą. Aukščiausias pastato kampas pakeliamas iki 35 m, kad būtų galima maksimaliai priimti dienos šviesą, taip pat atverti vaizdus į Gärdet parką ir Frihamnen uostą.

Moduliai kaskaduojami iki žemiausio pastato profilio vos 7 m atstumu, palaipsniui išplečiant medinę

2019: 4 (111) I 5

konstrukciją į parką. Daugiabutis atrodo lyg švelnus kalvos šlaitas, sklandžiai įsiliejantis į aplink supančią gamtą.

Beveik visi iš 169 butų yra unikaliai suplanuoti.

Jų išdėstymas patrauklus skirtingoms gyventojų amžiaus grupėms ir gyvenimo būdui. Visuose pastato būstuose yra privačios ir bendrai naudojamos stogo terasos. Čia suprojektuota gausybė želdinių: ant stogų pasklidę kietieji daugiamečiai augalai, medžiai ir krūmai kuria žalią ir lapuotą atmosferą įvairiais skandinaviško klimato metų laikais. Pir-

6 I 2019: 4 (111)

mame 79 & Park aukšte įrengtos visuomenei atviros komercinės erdvės suaktyvina sklypo perimetrą.

Viršiau esančių aukštų gyventojai džiaugiasi vaizdais į platų ir taikų Gärdet parko laukinių pievų ir viržių kraštovaizdį.

Ekologiška fasado skulptūrinė išraiška ir kedro lentų apdaila tęsiasi žaliame kieme, kur gyventojus ir lankytojus pasitinka skirtingo dydžio plynaukštės, sukuriančios mažas rekreacines erdves: bendrai naudojama lauko zona su vešliais krūmais, gėlėmis ir medžiais, šunų dienos centrai ir daug dviračių stovėjimo aikštelių.

Vidaus erdves įkvėpė skandinaviškas dizainas ir Pietų Amerikos modernizmo prisilietimai, kuriuose naudojamos taktiliškos natūralios medžiagos, įskaitant baltojo ąžuolo grindis ir unikalias medines detales. Vonios kambariuose naudojamas keraminis granitas, o virtuvėse – natūralus akmuo. Dideli langai į terasų žalumynus ir vaizdus iš nacionalinio parko į rezidencijas sukuria sklandų perėjimą iš vidaus į išorę.

79 & Park žavi aiškia ir tvarkinga moduline architektūra bei darniai laisvu ir skandinavišku kraštovaizdžio suvaldymu. Piliakalnio kompozicijos perimetrinis objektas siūlo kokybišką ir socialų gyvenimo būdą skandinaviška precizika bei jautrumu kontekstui persmelktame ekologiškame ir natūralistiniame daugiabutyje.

2019: 4 (111) I 7

Biblioteka ir kultūros namai Projekto autoriai: COBE Vieta: Kopenhaga, Danija Įgyvendinta: 2018 m.

Fotografijų autorius: Rasmus Hjortshøj

Danų architektų biuras COBE iš naujo interpretavo danų modernizmą baigtoje Tingbjergo bibliotekoje ir kultūros namuose. Kopenhagos kaimynystėje Tingbjerge projektuotojų komanda sukūrė naują socialinę ir kultūrinę erdvę, kuri kviečia susitikti su bendruomene, įsitraukti socialinį gyvenimą ir signalizuoja apie naują urbanistinę transformaciją. Šviežias viešosios paskirties objektas yra naujas traukos taškas, kuris taps įvairaus amžiaus ir gyvenimo būdo žmonių susibūrimo vieta Kopenhagoje, Danijoje. Kultūrinės paskirties pastatas, suprojektuotas prisidedant Tingbjergo bendruomenės gyventojams, tapo nauja kaimynystės progreso kryptimi. COBE architektai siekė, kad projektas pasitarnautų kaip miesto katalizatorius ir architektūrinis socialinės bei kultūrinės veiklos pagrindas ir taip prisidėtų prie vietos bendruomenės vystymosi.

8 I 2019: 4 (111)

Architektūra

i

Pastatas buvo suplanuotas kaip didelis pleišto formos apvalkalas, o siauriausia jo dalis tesiekia 1,5 m pločio. Ji buvo pastatyta kaip Tingbjergo mokyklos priestatas su šlaitiniu stogu ir jo nuolydžiu į mokyklos įėjimą. Per skaidrų stiklinį fasadą, inkrustuotą į platųjį pleišto paviršių, galima perskaityti viduje vykstantį gyvenimą.

Daugiafunkciuose kambariuose pastato gyventojai gali įsitraukti į daugybę įvairių veiklų ir renginių, įskaitant dirbtuves, paskaitas ir muzikinius pasirodymus. Visi užsiėmimai matomi pastato viduje, be to, jie pagyvina stiklo fasadą iš išorės.

Pastato kertinę kompozicinę idėją nusako pleišto forma, kuri tampa atvira fojė ir tęsiasi į pastatą kaip matmeniškai vienijanti erdvė. Keturi pastato aukštų

2019: 4 (111) I 9

10 I 2019: 4 (111)

lygiai, perdangų plokštės su nišomis ir balkonais primena mažą kaimelį, kopiantį į kalno šlaitą. Šis dizainas suteikia vartotojams galimybę dalyvauti socialinėje veikloje, stebėti, kas vyksta pastate, arba rasti ramią vietą nišoje. Objektas pasižymi lankstumu ir tvirtumu, todėl jį galima pritaikyti daugybei funkcijų.

Pastato interjeras dengtas faneros lamelėmis, kurios sukuria dryžuotą ritmą siekiant atspindėti išorinę plytų mūro tekstūrą. Fanera suteikia natūralią faktūrą patalpoms, įskaitant ir žvelgiančią į gatvę auditoriją, kuri dengta kietomis ir perforuotomis akustinėmis plokštėmis.

Tingbjergo biblioteka ir kultūros namai yra unikalaus Kopenhagos miesto, nekilnojamojo turto bendrovių ir COBE architektų bendradarbiavimo rezultatas. Pastatas tarnauja kaip nauja biblioteka ir kultūros ir bendruomenės centras didesnėms kaimynystėms, vietinės bendruomenės gyventojams ir Tingbjergo mokyklos mokiniams. Nuo pirmojo programos varianto, kurį Rambøll Architecture pateikė 2008 m., projektas buvo orientuotas į įvairių suinteresuotų šalių ir piliečių integraciją į procesą.

Buvo rengiami viešieji darbo grupės posėdžiai, kad gyventojai galėtų pareikšti savo idėjas dėl naujo statinio. Norėta erdvumo, lanksčių, daugiafunkcių kambarių, inovatyvios ir šiuolaikiškos architektūros, kuri apimtų paveldo temą, komunikuotų pozityvią istoriją apie kasdienį gyvenimą Tingbjerge ir taip paverstų jį kelionės tikslu.

2019: 4 (111) I 11

i

ARCHITEKTŪRA

Daugiabutis mediniu šydu Projekto autoriai: Plano Humano Arquitectos (Pedro Ferreira, Helena Vieira) Vieta: Lisabona, Portugalija Įgyvendinta: 2019 m.

Fotografijų autorius: João Morgado

12 I 2019: 4 (111)

Portugalų architektai Plano Humano suprojektavo interaktyvų medinės apdailos daugiabutį miesto centre, Lisabonoje. Šiuolaikinėmis technologijomis pripildytas pastatas komunikuoja jaukų ir kontekstualų eksterjerą ir siūlo patrauklaus gyvenimo būdo modelį.

Projekto pavadinimas Lisabonos medis, nes 8-ajame dešimtmetyje pastatytas pastatas, esantis vienoje pagrindinių Lisabonos gatvių – António Augusto de Aguiar, buvo kardinaliai rekonstruotas ir išplėsta jo funkcija. 2 komercines patalpas ir 15 butų glaudžiantis objektas taip pat pasiūlo laisvalaikio zoną su SPA, uždarą baseiną, sporto salę, lauko sodą ir automobilių stovėjimo aikštelę.

Lokacijos atžvilgiu kontekstualus objektas veikia išvien su šiuolaikinės urbanistikos patriarcho Jano Gehlo principais. Antžeminis pastato aukštas, kuriame įkurdintas viešasis sektorius, vertikaliu skaidymu atsiveria gatvės gyvenimui. Šaligatvio grindys įplaukia į vidaus erdves viename lygyje.

Viršutiniai privatūs aukštai, kaip ir dera, yra skirtingos apdailos ir proporcijų. Taip eksterjeras informuoja praeivius apie viduje esančias funkcijas.

Projektu buvo siekiama suteikti pastatui šiuolaikinės architektūros bruožų. Šviežiai suprojektuotos medžiagos, erdvės ir jungtys padėjo pagrindą naujai kokybei. Architektų užmanymu, šviesios gyvenamosios erdvės buvo pratęstos balkonuose.

Jie padidina gyvenamąjį plotą, nes eksploatuojami didžiąją metų dalį. Interjeras ir eksterjeras čia mezga nuolatinį dialogą.

2019: 4 (111) I 13

Esminis daugiabučio bruožas yra jo dinamiškas ir atraktyvus fasadas. Reaguodamos į šviesos kiekį langinės nuolatos juda ir keičiasi, taip suteikdamos pastatui gyvumo ir komunikuodamos judrų vidinį gyvenimą į išorę. Kinetinis fasadas automatinis: privatizuodamas vidaus erdves jis padidina pastato energijos vartojimo efektyvumą. Langinės, priklausomai nuo metų laiko, leidžia saulės spinduliams patekti į vidų arba juos sulaiko. O tokiame viduramžių mieste kaip Lisabona nuolatos vyrauja šiluma, kas paverčia kinetinio fasado koncepciją itin funkcionalia.

Medis yra esminė pastato ypatybė. Tradicinė ir kilni medžiaga, suderinta su šiuolaikinėmis technologijomis, kuria tvarios ir kontekstualios architektūros derinį. Langinės susideda iš anoduoto aliuminio konstrukcijos, uždengtos plieniniais elementais ir padengtos lengva, struktūriškai stabilizuota, mažai priežiūros reikalaujančia Thermowood tipo mediena.

Lisabonos medis yra vienas tų objektų, kurį galima apibūdinti kaip tvarkingą šiuolaikiškos pietietiškos architektūros kūrinį. Urbanistiškai teisinga kompozicija padiktavo klimatiniam, istoriniam ir architektūriniam kontekstui būdingus sprendimus.

Taip daugiabutis pasiūlo patrauklias privačias bei bendrai naudojamas erdves ir užburia jaukiu, dinamišku, aplinkai jautriu kinetiniu fasadu.

14 I 2019: 4 (111)

2019: 4 (111) I 15

i

Architektūra

Jautrios epochai ekstensijos Kai architektai turi reikalų su priestatais (angl. extensions), naujo ir seno dermės klausimas svarstomas visuomet.

Tokios situacijos paprastai sprendžiamos dvejopai. Dažnesniu atveju projektuojamas seną struktūrą imituojantis priedėlis, tačiau jei į situaciją pažiūrima atidžiau, ji gali baigtis sėkmingai. Posakiai „gražu tai, kas tikra“ ir „kiekvienas pastatas turi būti savo laiko liudininkas“ čia gali tapti kelrodžiais į kokybišką architektūrą. Nuodugniai išanalizavus paveldėtą struktūrą, prie jos projektuoti naują šiuolaikišką tūrį iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti įžūlu, tačiau taip objektas būna nuoširdus. Aiškiai matyti tikra, nesuvaidinta istorija, taip pat jaučiamas dabartinis zeitgeist. Apžvelkime naujausius kontekstui jautrius ir pasisekusios priestatų architektūros atvejus, kuriuose naujo ir seno dialogas pasiekia konsensusą ir objektas tampa nauju miesto simboliu bei pavyzdžiu, kaip projektuoti istorinėje aplinkoje.

Tekstas: architekto TomO Milkamanavičiaus

Literatūros namai Projekto autoriai: Chevalier Morales Architectes Vieta: Kvebekas, Kanada Įgyvendinta: 2017 m.

Fotografijų autorius: Chevalier Morales Architectes

Laimėjusi surengtą architektūrinį konkursą Chevalier Morales biuro architektų komanda pasiūlė nenumatytą sprendimą, pranokusį komisijos lūkesčius. Projektuotojai numatė atskirą nuo bažnyčios tūrį, kuris kontrastuotų su vietos paveldu ir komunikuotų šiuolaikišką epochą. Nuo pat atidarymo pastatas tapo gyvais Kvebeko (Quebec) miesto literatūros namais ir populiariu turistų traukos centru senamiestyje.

Neįprastai draugiškas senajai bažnyčios struktūrai modernus tūris tarnauja kaip įėjimas į kompleksą. Išorinis fasado skeletas, dengtas stiklo plokštėmis, kartu su perforuoto žalvario plokštėmis formuoja intriguojančius atspindžius ir persiliejimą. Reflektyvus paviršius atspindi autentišką aplinką, subtiliai ir organiškai integruodamas save į bendrą visumą.

Jautrų dialogą su originaliu bažnyčios tūriu mezgantis priestatas atveda instituciją į XXI a. amžių išvien su elektroninėmis knygomis ir Twitter poemomis. Čia taip pat įkurdintos pagrindinės kūrybinės erdvės. Visos reikiamos techninės patalpos įrengtos priestato rūsyje. Lengvai atitrauktas naujasis tūris siūlo nuostabius panoraminius vaizdus ir laisvės pojūtį.

Interjero išklotinė suteikia geresnį priėjimą prie pagrindinių bažnyčios durų, taip pat parkavimo vietų, nuo kurių taip pat veda kelias iki priestato. Visi įėjimai susitinka ties apskritimo formos iškirtimu. Čia kabantis kinetinę skulptūrą primenantis šviestuvas, vertikaliai sujungdamas kavinę, dvi ekspozicijų erdves ir bibliotekos kolekcijas, formuoja pastato šerdį.

16 I 2019: 4 (111)

Viršutiniuose aukštuose beveik visiškai balta biblioteka skendi šviesoje. Prieinama per skulptūrinius baltus spiralinius laiptus patalpa pasižymi erdvumo pojūčiu, kuris iš esmės būdingas bažnyčiai. Čia taip pat apstu kruopščiai restauruotų elementų, kurie žymi turtingą vietos socialinį ir kultūrinį paveldą. Išsaugoti autentiški architektūriniai arkų ir lubų lipdiniai darniai susilieja su šiuolaikiškais baldiniais sprendimais.

Nuolatinė ekspozicija, atskleidžianti laisvą Kvebeko miesto literatūrą, užima visą šventovės plotą – ji nesutraukta į vieną patalpą. Architektai jautriai suvokė padėtį ir įrengė parodą promenadoje, kartu įjungdami kitas programines funkcijas. Šiuolaikiškas ir kontrastingas ekstensijos tūris pabrėžia saugomą autentišką bažnyčios struktūrą. Naujas pastatas taip pat tampa stipriu naujo teritorijos vystymo simboliu ir vengia tiesmukos originalios struktūros restauracijos.

2019: 4 (111) I 17

Architektūra

Martin Mischkulnig

i

Tom Ferguson

CharakteringAs mūrinis daugiabutis Projekto autoriai: Koichi Takada Architects Vieta: Sidnėjus, Australija Įgyvendinta: 2018 m.

Fotografijų autoriai: Martin Mischkulnig, Martin Siegner, Simon Wood, Tom Ferguson

Koichi Takada biuro architektai pabaigė Arc Tower, vieną pastarųjų gyvenamosios paskirties aukštybinių pastatų Sidnėjuje. Projektas laimėjo Sidnėjaus dizaino meistriškumo konkursą (City of Sidney Design Excellence Competition) 2013-aisiais ir tapo formuojančia Clarence ir Kent gatvių dominante istorinėje Sidnėjaus dalyje. Objektas yra seno ir naujo kombinacija. Plytinis rankų darbo podiumas ir organiškas bokštas suformuoti siekiant programuoti charakteringą miesto plėtrą. 26 aukštų pastatas yra gyvenamosios, viešbučio ir prekybinės paskirties mišinys.

Arc Tower koncepcija mezga dialogą su vietos istoriniu kontekstu. Kruopščiai išstudijuotos Sidnėjuje pastatytų arkų proporcijos ir medžiagiškumas atvedė iki ištobulinto architektūrinio sprendimo. Dizainas pasižymi tvirtu mūriniu antžeminės

18 I 2019: 4 (111)

dalies charakteriu, tuo tarpu bokštas spindi grakščiu ir suvaldytu medžiagiškumu.

Didžiai architektų nuostabai, tradicinio plytų mūro panaudojimas susilaukė teigiamo visuomenės atsako.

Paveikti mūrinio charakterio kaimynystėje (Raudonojo Kryžiaus ir Andrew Bros Warehouse pastatai, projektuotojai suformavo dualistinę naujojo tūrio kompoziciją. Įkvėpta organiškų Sidnėjaus uosto linijų ir aplinkinių pastatų plytinio charakterio koncepcija turi Sidnėjaus istoriniam kontekstui būdingi įvairialypumo ir autentiškumo. Daugumai miesto pastatų būdingi plokšti stogai. Arkos panaudojimas tyrinėja galimybę atverti stogą.

Objekto dizainas leidžia patirti Sidnėjaus lauko kultūrą.

Martin Siegner

Simon Wood

Tom Ferguson

Architektai įtikino miesto savivaldybę ir pastato užsakovą, kad stogo naudojimas rekreaciniams tikslams teikia daugiau vertės nei vietoj to projektuojami privatūs butai. Paprašę įsivaizduoti miestą, kuriame gyventojai nuo dienos rūpesčių gali pabėgti ant stogo, kur architektūra inspiruoja socialinį gyvenimą, architektai padėjo vystytojams iš naujo suvokti urbanistinę aplinką. Organiška karūna aiškia išskiria Arc Tower iš supančio konteksto.

Lenktas stogas švenčia bokšto ir dangaus draugystę. Rekreaciniams tikslams panaudotas stogas atveria naują dialogą tarp to, kas įmanoma ateities miestuose, jei aktyviname ne tik paviršiaus, bet ir dangaus erdvę.

Nuo Arc Tower stogo galima išvysti Sidnėjaus uostą. Organiškos arkų formos veikia išvien su organiškais Sidnėjaus panoramos horizontais. Šiuolaikiškas objektas aiškiai dualistinis, tačiau simbolizuoja jungtį tarp nauja ir sena, kurioje nė vienam korpusui nereikia apsimetinėti. Vietoje to jie paskatinti spindėti savo natūraliu ir autentišku charakteriu.

2019: 4 (111) I 19

Toronto universiteto pastatas Projekto autoriai: NADAAA Vieta: Torontas, Kanada Įgyvendinta: 2018 m.

Fotografijų autorius: Nic Lehoux

Daniels Building įkūnija holistinį priėjimą prie urbanistinio dizaino ir tvarios architektūros. Pastatas, tapęs naujais Toronto universiteto Johno H. Danielso architektūros, landšafto ir dizaino fakulteto namais, kviečia studentus susiburti į platesnę bendruomenę ir plėtoti architektūrinį dialogą. Įsikūręs viename iš kelių Toronte esančių apvalios formos sklypų, projektas įkūnija universiteto pietvakarių korpusą ir aktyvina žiedą, atverdamas jį visuomenei po daugelį metų trukusios izoliacijos. Senas ir pamirštas istorinis stastinys rekonstruojamas iki originalios būklės, kartu prijungiant naują šiuolaikiškos architektūros korpusą. Šiaurės-pietų ašis charakterizuoja simbolinį santykį su miestu, tuo tarpu rytų-vakarų ašis aktyvinama įprojektuojant pėsčiųjų srautą. Vakarinėje teritorijoje diskretiška arkada formuoja gyvenamosios teritorijos mastelį, o viešoji erdvė rytuose formuoja aiškų

20 I 2019: 4 (111)

ARCHITEKTŪRA

i

santykį su bendrabučiais. Atnaujinta teritorija skatina pėsčiųjų ir dviratininkų aktyvumą.

Viduje formuojamas centralizuotas, nors ir nesimetriškas planas. Pirmame aukšte patalpos orientuojamos pagal ortogonalią sistemą, antrajame atsiranda įstrižas skaidymas, o trečiajame pirmenybė teikiama atviroms erdvėms.

Pastato struktūra yra istorinio ir naujojo šiuolaikiško tūrių samplaika. Kontrastas itin aktyvus fasade. Dvišlaičiais stogais ir arkomis pasižymintys autentiški tūriai priestate pratęsiami naudojant analogiškai vertikalų skaidymą, bet gerokai konkretesnį. Reikiamose vietose fasadas visiškai atvertas vizualinei komunikacijai su aplinka per stiklines vitrinas, tačiau privatesnėse erdvėse užsiveria tarsi kiautu. Viršutiniuose aukštuose atsiranda šlaitinis stogas, siekiant sujungti įstrižinį seno ir naujo tūrio charakterį.

Viduje objektas nuosaikus ir neiššaukiantis, norėta sukurti ramią mokymosi aplinką. Dominuoja betonas ir baltos plokštumos, turinčios organiškų ir charakteringų elementų lubose. Juodi fasado langų rėmai sustiprina kontrastą tarp sienos ir kiaurymės. Tamsiose patalpose, tokiose kaip pagrindinė salė, ekstensyviai naudojamos spalvos. Jų deriniu siekiama išgauti intensyvius persiliejimus formuojant BAR kodo tipo sistemą.

Kieme palikta vietos vešliai augalijai, kuri yra neatsiejama fakulteto landšafto dalis. Čia įkurdinti tiek pavieniai lapuočiai medžiai, tiek grūdines kultūras kultivuojanti pieva, taip pat vejos plotai. Bendras augalijos charakteris – laukinis. Toks sprendimas yra natūraliausias ir darniausiai skambantis bendro teritorijos sutvarkymo kontekste. Šio objekto dizainas suformavo situaciją, kurioje pedagogikos problemos susiduria su fizine aplinka ir jų sąveika kiekvieną dieną išbandoma ir kvestionuojama įvairių ekspertų, kritikų, mokytojų, praktikų bei studentų. Tai, ko gero, viena iš nedaugelio progų, kuomet auditorija ir pastato autoriai užmezga dialogą aukštesniu lygiu, paverčiant tai iššūkiu ir kartu didele atsakomybe kelti architektūrinius klausimus gerokai detalesniu lygmeniu. Pastatas tampa pedagoginiu įrankiu, integruotu į mokymo programą kartu su tvaraus dizaino elementais, įgyvendintais praktikoje ir eksponuotais studentų ir visuomenės kritikai.

2019: 4 (111) I 21

i

Architektūra 2011 m. pradėtas arsenalo pastato rekonstrukcijos projektas apėmė keturis pagrindinius komponentus: rytinio sparno atkūrimą, pėsčiųjų tilto, vedančio į Batlfildso (Battlefields) parką pridėjimą ir naują sparną vakarinėje armijos pusėje su biuro vietomis federalinei vyriausybei.

Grąžtų salės kaip daugiafunkcės patalpos rekonstrukcija ir naujo vestibiulio statyba pietinėje pastato pusėje buvo siekiama sukurti naujas erdvės funkcijas. Šiems tikslams įgyvendinti reikėjo įrengti daug naujų vidaus ir išorės mūro sienų, gipso elementų, medinių durų ir langų konservavimo darbų, taip pat uždengti naują varinį stogą ir įvykdyti kompleksišką originalaus pastato papildymo rekonstrukciją.

Ginklų arsenalo pastato rekonstrukcija Projekto autoriai: a49montreal Vieta: Kvebekas, Kanada Įgyvendinta: 2018 m.

Fotografijų autorius: Stéphane Groleau

22 I 2019: 4 (111)

Parengto rekonstrukcijos projekto tikslas nebuvo paviršutiniškai atkurti tam tikrus elementus. Siekta atskleisti kiekvieno praeities sluoksnio originalų charakterį, kad būtų galima atkurti tikslius objekto architektūrinius bruožus. Pavyzdžiui, gipso elementai buvo stabilizuoti, o mūras paliktas atidengtas tik ten, kur jį atskleidė gaisras ir vėliau buvo pašalintos pažeistos vidaus apdailos medžiagos.

Arsenalo pastate esanti šarvojimo salė yra vienas iš nuostabiausių Kanados pilies stiliaus architektūros pavyzdžių. Jos pumpurai, bokšteliai, atraminės arkos ir masyvi mūrija buvo rekonstruoti laikantis pradinių planų, tačiau atitinka dabartinius techninius standartus.

Norint išsaugoti paveldėtus pavadinimus ir optimizuoti patalpas, kad jos būtų naudingesnės visuomenei ir vyriausybei, pastatas buvo išplėstas įtraukiant šiuolaikinius elementus, tokius kaip vakarinis sparnas, į federalines įstaigas ir vestibiulį. Kurdama šiuos elementus, projektuotojų komanda integravo šiuolaikinę architektūrą, vizualiai besiskiriančią nuo esamos struktūros, kartu pasirūpino medžiagų, atitinkančių tas, kurios buvo naudojamos originaliame pastate, parinkimu.

Projektavimo programoje buvo nurodyta suteikti prieigą prie ginkluotės ir mūšių lauko parko viešųjų erdvių iš Wilfrid-Laurier prospekto. Dizaineriai pasirinko sukurti elegantišką laiptą, suplanuotą kaip perėjimą, leidžiantį lankytojams įėjus į salę įvertinti sienas ir mūriją iš abiejų pusių. Sparnas buvo visiškai suremontuotas, kad jame tilptų Kvebeko pėstininkų (Voltigeurs de Québec) pulko kabinetai.

Arsenalo pastatas yra puikus pavyzdys, kaip reikėtų suvokti paveldą ir su juo tvarkytis. Visi rekonstrukciniai veiksmai atlikti kryptingai išstudijavus autentiškumą ir prasmingai jį atkūrus šiuolaikiniame kontekste. Moderni architektūra į kompleksą įsilieja darniai ir kuria bendrą naujo ir seno charakterio harmoniją, kuri ir tampa nuolatiniu Arsenalo erdvių leitmotyvu.

2019: 4 (111) I 23

i

DIZAINO KELIONĖS

Skandinavijos nekilnojamojo turto vystytojai praneša apie naują tendenciją: siekiama sukurti žmones tausojančią aplinką, padedančią dirbti našiai ir kūrybingai. Švedų nekilnojamojo turto vystytojai Eastnine žengia dar vieną žingsnį į priekį ir Rygoje statys 15 800 m² ploto verslo centrą iš medžio. The Pine pakrikštytas projektas pretenduoja tapti pačiu naujoviškiausiu ir patogiausiu verslo centru ne tik Rygoje, bet ir visose Baltijos šalyse.

Rygoje statomas pirmasis medinis verslo centras Projekto autoriai: Arrow Architects

24 I 2019: 4 (111)

Bus kuriama ekosistema Pastatas bus statomas vadovaujantis WELL ir LEED standartais, garantuojančiais išskirtinę projekto kokybę. Pirmasis iš jų, WELL standartas, apibendrina gerąją pasaulinę praktiką, kurios laikantis puoselėjama pastate dirbančių žmonių sveikata ir visapusė jų gerovė. LEED standartas nurodo taisykles, kaip projektuoti, pastatyti ir prižiūrėti tvarų pastatą, pradedant naujomis konstrukcijomis ir baigiant interjero įrengimu. Vadovaujantis standarto kriterijais, įrengiami ekologiški, energiškai efektyvūs ir labai taupūs pastatai. Pagrindinis tikslas – kad The Pine naudotų kuo mažiau elektros energijos ir tausotų vandenį.

Pastatas, sveikesnis už ligoninę Neįprastai didelis dėmesys skiriamas pastato oro kokybei, taikomos papildomos apsaugos priemonės nuo dulkių. Tam, kad statybų metu jos nesikauptų kilimuose, garso izoliacijos, šilumos izoliacijos ar kitų minkštų paviršių porose, standartai nurodo, kaip sandėliuoti medžiagas, kaip nuo dulkių kaupimosi apsaugoti inžinerines sistemas ir termoizoliacines medžiagas.

Panašiai kaip stebima oro kokybė, taip bus vykdoma ir vandens kokybės kontrolė: periodiškai vertinamas ne tik mikroorganizmų, ištirpusių metalų, bet ir organinių teršalų, herbicidų bei pesticidų kiekis. Pastate naudojamas vanduo privalės atitikti tarptautinius vandens kokybės reikalavimus, griežtai apibrėžtus standarte. Tyrimai bus atliekami periodiškai, o jų rezultatai bus vieši.

Projektas

i

Specifiniai reikalavimai keliami ir pastato vidaus temperatūros palaikymo sistemoms. The Pine projektą kūrę architektai pastebi, kad reikės pačių moderniausių inžinerinių sprendimų, nes WELL numato individualių temperatūros reguliavimo įrenginių diegimą. Šis verslo centras iš kitų išsiskirs ir savo akustinio zonavimo savybėmis.

Visame pastate numatomos trys skirtingos, puikiai viena nuo kitos izoliuotos erdvės: triukšminga, tylos zona ir mišrioji zona. Triukšmo zona bus skirta judėti ir aktyviai bendrauti, ji apims patalpas, kuriose naudojami prietaisai, mechaninė įranga (pvz., virtuvės, treniruoklių salės, socialinės erdvės, poilsio kambariai). Tylos zona bus skiriama susikaupimo reikalaujančiam darbui, poilsiui ar privatumo reikalaujantiems apmąstymams. Čia darbuotojai galės atsikvėpti nuo įtempto ritmo ir skirti dėmesį sau. Tuo tarpu mišri erdvė bus pritaikyta dirbti komandose – joje bus sudarytos sąlygos darbuotis grupėse, daryti pristatymus ir kartu mokytis.

Didelis dėmesys teikiamas natūraliai dienos bei dirbtinei šviesai – siekiama, kad daug natūralių saulės spindulių tektų ne tik darbo vietoms, bet ir bendrosioms patalpoms. Kad saulės šviesa nebūtų pernelyg intensyvi, bus įrengta išorinė žaliuzių sistema ir suteikta galimybė pastato darbuotojams patiems reguliuoti į patalpą patenkančios saulės šviesos kiekį.

Kuriama The Pine bendruomenė Didžiausias WELL standarto skirtumas nuo egzistuojančių pastato kokybės vertinimo sistemų yra šis: darbuotojų bendruomenės kūrimas ir nuolatinė pagalba jiems gyventi judresnį ir sveikesnį gyvenimą. Pirmiausia darbuotojų aktyvumą skatins pats pastato dizainas: interjeras bus kuriamas taip, kad pirmiausia žmogus pasirinktų lipti laiptais; bent 25 % sėdimųjų darbo vietų turės galimybę virsti stovimosiomis, o tiems darbuotojams, kurių darbas stovimas, bus įtaisytos papildomos kojų atramos ir specialios pagalvėlės.

Kaip ir dera skandinaviškai praktikai, visi darbuotojai bus skatinami važinėti dviračiais – jų patogumui bus įrengtos dviračių parkavimo vietos, bus prieinami dviračio remonto įrankiai, taip pat numatytoi ir elektrinių paspirtukų įkrovimo taškai.

Ypač aukšti reikalavimai keliami emocinės gerovės srityje: dirbsiantys žmonės turi turėti prieigą prie informacijos apie psichinės sveikatos stiprinimą ir lengvai rasti pagalbos linijų kontaktus. Kartu keliama užduotis sudaryti galimybę kiekvienam pastato naudotojui dalyvauti bent trijose emocinės gerovės stiprinimo programose. Švedijos investicijų į nekilnojamąjį turtą bendrovė kartu su projekto architektais vieni pirmųjų atidžiai pažvelgė į verslo centro ekosistemą ir įsigilino ne tik į tvarios architektūros ir interjero kūrimo subtilybes, bet ir į visapusišką būsimų darbuotojų savijautą.

2019: 4 (111) I 25

Gyvenamieji namai Pasakų gatvėje Architektai: Paleko architektų studija (Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Dalia Uogintė, Vilius Lingė, Andrius Raudonikis) Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

26 I 2019: 4 (111)

Naujas gyvenamųjų namų kompleksas Pasakų g., suprojektuotas Rolando Paleko architektų biuro, pagaliau nugulė į įgyvendintų projektų gretas. Pačiame Vilniaus pakraštyje, Aukštagiryje, esantis sklypas pasižymi stipriu gamtiniu pradu – nagrinėjamoje teritorijoje auga, ją supa ir nuo vėjų dengia didelės išlakios pušys. Būsimų struktūrų architektūrinį identitetą kuriantis ir formuojantis gamtinis karkasas padiktuoja natūralų ir solidų gyvenamųjų namų komplekso charakterį.

Sklypas, kuriame įsikūrę gyvenamieji namai, – vizualiai izoliuotas ir nematomas iš jokių bent kiek

Architektūra

i

nutolusių miesto apžvalgos taškų.

Visomis kraštinėmis jis ribojasi su mišku. Į vietą atveda vienintelė lokali gatvelė nuo Pasakų g., kuri čia ir baigiasi. Sklypą charakterizuoja lygus reljefas, aukštos jame augančios pušys ir pavieniai lapuočiai medžiai, kurių dauguma buvo darniai integruoti į naują projektą.

Atsižvelgdama į natūraliai susiklosčiusį vilų miške morfotipą, architektų komanda pasirinko taškinę pavienio užstatymo struktūrą. Projektuojami 6 vienbučiai gyvenamieji namai sublokuoti poromis po du ir išdėstyti palei rytinę sklypo pusę.

Standartinis 3 m atstumas nuo sklypo ribų ir išlaikomas 8 m gaisrinės saugos atstumas tarp pastatų iš dalies padiktuoja projektuojamų objektų vietas ir būsimus jų gabaritus. Siūlydami išsaugoti esamas pušis, architektai numatė būsimą užstatymą dislokuoti properšose.

Siekiant prisitaikyti prie vyraujančios gamtinės aplinkos, visame sklype suformuota pagrindinė bazinė danga – natūrali veja, kurioje minimaliai – tik prieigoms prie pastatų pagrindinių įėjimų suformuoti – suprojektuotos nedidelės žvirgždo aikštelės ir vienas prie akligatvio

2019: 4 (111) I 27

prisijungiantis takelis. Kiekvienam gyvenamajam vienetui sklype įrengta viena parkavimo vieta, kurioje sutvirtinta veja, ir medinė lauko terasa.

Visi kvadratinio pėdsako pastatai pasižymi vienodu, aiškiu ir formą sekančiu suplanavimu. Pirmas aukštas suprojektuotas kaip vientisa bendrosios erdvės patalpa su svetaine, virtuve, valgomuoju ir kompaktišku sanitarinio mazgo, sieninės spintos, virtuvės ir techninės patalpos vidiniu tūriu (vadinamąja „dėžute“), kuris formuoja minimalią tambūro erdvę.

Antrame aukšte – du paprasti nedideli miegamieji ir vienas erdvus, kuriame telpa dvigulė lova, kambariai ir sanitarinis mazgas. Mansarda suprojektuota kaip nedidelė šviesi vieta, tiesioginiai vedanti ant stogo terasos. Čia įrengta medinė eksploatuojama terasa. Kaimynines terasas skiria į išorę iškelta tarpbutinė siena, kuri taip pat tampa centriniu ir planinę struktūrą kvadrato formoje padiktuojančiu pastato elementu.

Lauko augalai, pasodinti specialiuose vazonuose ar klombose, sustatytose ant žvirgždo dangos plotų, formuoja akustinę ir vizualią uždangą, skirtą kurti privatumui lauko terasos erdvėje. Dėl stiklinės mansardos laiptinės, įtaisytos pastatų centre, veikia kaip šviesos šuliniai.

Pastato fasadai suskaidomi vertikaliai, taip įliejant objektus į bendrą aplink žaliuojančių pušų padiktuotą kontekstą. Įstiklinta pirmo aukšto vitrina ir antrą aukštą juosiantis modernistinis langų kaspinas formuoja apžvelgiamas panoramas.

Ažūriškomis juostomis dėstomos įvairaus tankumo vertikalios natūralaus medžio dailylentės sušvelnina ir sulieja šių sluoksnių ribas. Juos pratęsus, suformuojama terasos užtvara bei aklinų sienų apdaila, savo piešiniu antrinanti aplinkinių pušų kamienų vertikalėms.

Gyvenamieji namai Pasakų g. yra itin kontekstualios ir racionalios architektūros pavyzdys. Gamtinės aplinkos charakterio įkvėpti architektai pasirinko veikti iš vien su reljefu ir pušų vertikalėmis ir suprojektavo itin logiškos planinės struktūros objektus, kurie užtikrina būsimiems gyventojams privatumą, jautrų santykį su gamta ir šiuolaikišką gyvenimo būdą priemiestyje esančioje Aukštagirio teritorijoje.

28 I 2019: 4 (111)

Rekomenduojame

Vienas ąžuolas – 13 spalvŲ ir raštų variacijų

i

Medžio lukštu dengtos plokštės – tai natūrali medžiaga novatoriškiems interjero sprendimams. Siekdami atkreipti jūsų dėmesį į šią natūralią medžiagą, sukūrėme kolekciją Ąžuolas.

Didelė pasirinkimo įvairovė ir paprastas

Kolekcija Ąžuolas – 13 išskirtinės išvaizdos

rinkimosi procesas – esminiai kolekcijos

ąžuolo lukštu dengtų plokščių.

Ąžuolas privalumai.

Spalvų ir raštų įvairovė Interneto svetainėje išvysite kolekcijos Ąžuolas medžio lukštu dengtų plokščių nuotraukas. Taip pat galėsite susipažinti su išsamiai aprašytomis rašto ir spalvos specifikacijomis.

Pagrindiniai kolekcijos akcentai:  Galimybė rinktis iš skirtingai supjautų ir sujungtų lukšto variantų.  Plokštės, faneruotos šukuotu ir šiauštu ąžuolo lukšto paviršiumi.  Faneruotos plokštės, apdailintos dūmintu, sendintu ar šakotu ąžuolo lukštu.  Plokštės, dengtos itin tolygaus ąžuolo rašto lukštu, pagamintu iš greitai augančių medžių rūšių.

Paprastas rinkimosi procesas  Interneto svetainėje išdėstyti esminiai aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti renkantis medžio lukštu dengtas plokštes.  Sunumeruoti ąžuolo lukšto raštai ir spalvų variantai.  Suteikiame galimybę tiesiogiai apžiūrėti visą kolekciją mūsų klientų aptarnavimo centre Vilniuje, Geologų g. 11.

Daugiau informacijos azuolofaneruote.lt.

2019: 4 (111) I 29

i

Architektūra

Projekto autoriai: Stinessen Arkitektur Vieta: Manshauseno sala, Norvegija Įgyvendinta: 2018 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Adrien Giret

Manshausen 2.0 – tai Manshauseno salų draustinio projekto tęsinys.

Pats draustinis buvo atidarytas 2015 m., o šiandien ši vietovė gali didžiuotis išskirtiniu, moderniu, tačiau gamtovaizdžio neniokojančiu mažosios architektūros projektu, skirtu laukinę gamtą tausojantiems ir ja pasigrožėti mėgstantiems svečiams.

Kurortas įsikūręs vienoje Šteigeno (Steigen) archipelago salų, esančių šiaurinėje Norvegijos pakrantėje. Atoki sala pasižymi tuo, jog čia gyvena ir peri didžiausia jūrinių erelių populiacija pasaulyje.

Unikali vietovė: didingi Lofoteno kalnai vienoje pusėje ir Barenco jūra kitapus, o visa kita – įstabios apsamanėjusios uolienos, krūmokšniai ir be galo jaukūs nameliai viešnagei.

2018 m. iškilę nauji pastatėliai ir netgi nedidukė sauna bei poilsio erdvė atsidūrė centrinio salos tvenkinio pakrantėje.

Architektūrinei išraiškai buvo pasirinkti sprendimai, derantys prie gamtos motyvų, taip pat didžiulis dėmesys skirtas ekologijai, funkcionalumui ir ilgaamžiškumui. Sauna pagaminta iš po pirmojo draustinio projekto etapo likusių statybinių medžiagų, o stogui pritaikytos skalūno plytelės, rastos saloje. Į tvenkinio pusę nukreipti pagalbiniai pastatai leido suformuoti tarsi vidinio kiemo, centrinės ašies idėją, o kalvotas landšaftas, likęs užnugary, tapo savotiška užuovėja. Norėta sudaryti sąlygas pabūti atšiaurioje, tačiau be galo gražioje gamtoje, ją tyrinėti,

Viešnagė erelių saloje

30 I 2019: 4 (111)

grožėtis, taip pat turėti galimybę įlįsti į pastogę, pasislėpti nuo žvarbaus vėjo ar lietaus bei sušilti. Įkaitus saunoje čia pat galima atsivėsinti lediniu tvenkinio vandeniu, skaidriu it krištolas net prietemoje.

Ant pastolių atremti privatūs namukai stūkso jūros pakrantėje.

Siekiant užtikrinti tvarią architektūrą, buvo atsižvelgta į akmenuotą gruntą, bangų aukštį, ekstremalius orų pokyčius, vandens lygio kaitą. Visa tai atliepia tiek pastatų forma, tiek medžiagiškumas. Aliuminio plokštės fasade atsirado dėl atsparumo druskingam vandeniui ir drėgmei, o kur drėgmės mažiau – stengtasi naudoti natūralią medieną. Langai mažai skaidyti, norint išsaugoti kuo mažiau sudalytą vaizdą anapus.

jos, nesuvaldomi vėjai, vandenys ir kalnai. Stebėti karališkus paukščius, gyvenančius tokioje aplinkoje, regis, neišdildomas potyris. Džiugu, kad atokiose vietose sudaromos sąlygos apsilankyti tiems, kurie žino, kaip reikia vertinti ir tausoti gamtą, o dar smagiau, kai kuriami atsakingi, estetiški ir apgalvoti mažosios architektūros projektai, leidžiantys įkūnyti tokias patirtis.

Durys į vidų įtaisytos iš akmenuotos pusės, kuri mažiausiai slidi, dalis namuko remiasi į gruntą, o dalis kybo virš vandens. Jaukūs įstiklinti balkonėliai leidžia pasinerti į jūros ir kalnų apsupties atmosferą, o aukštesnis horizontas padeda aprėpti platesnius tolius. Pasitaikius vėjuotai dienai, galima pasislėpti prie įėjimo į vidų esančioje lauko erdvėje su stogeliu.

Laukinė gamta nuostabi. Dalį žavesio sudaro jos didingos stichi-

2019: 4 (111) I 31

i

Architektūra

XXI a. civilizacijos palikimas Projekto autoriai: Siamak Hariri (Hariri Pontarini Architects) Vieta: Santjagas (Santiago), Čilė Įgyvendinta: 2016 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Daniela Galdames

32 I 2019: 4 (111)

Šventykla Pietų Amerikoje tapo vienu iš trijų architektūros projektų finalininkų 2019 m. tarptautiniame architektūros konkurse International Prize for Transformative Architecture, organizuotame RAIC (The Royal Architecture Institure of Canada, liet. Karališkasis Kanados architektūros institutas). Konkursas vyksta kas dvejus metus, o visuotinai pripažįstamus ir gerbiamus prizus pelno aukščiausio lygio architektūra iš viso pasaulio. Vienas svarbiausių projektų reikalavimų – formuoti bendruomenę, laikytis teisingumo, pagarbos, lygybės ir bendruomeniškumo principų. Hariri Pontarini Architects tapo pirma Kanados įmone, patekusia į prestižinio konkurso finalininkų trejetuką.

Pagrindinis laimėtojas bus paskelbtas 2019 m. spalio 25 d.

Konkurso žiuri nariai skelbia tokius atsiliepimus apie šventyklos projektą: „Rezultatas – nepavaldus laikui ir įkvepiantis. Pastatas, perteikiantis bahajų tikėjimą, pritaikė erdvės kalbą, šviesą, formas, medžiagas ir taip tą tikėjimą išreiškė, interpretavo Baha’u’llah filosofiją ir mokymą; jis tapo visiems prieinamas, apčiuopiamas kaip dvasinė ir emocinė patirtis, kuria galima pasidalyti bendruomenės narių draugijoje.“ Šventyklos šerdis – tikėjimas ir įkvėpimas. Kad ir kaip poetiškai tai skamba XXI – technologijų – amžiuje, šio statinio atmosfera abejingų nepalieka. Čia juntamą atėjusiųjų tarpusavio ryšį sustiprina magiška aplinka. Kupolas stūkso Santjago (Santiago) miesto

pakraštyje, greta Andų kalnų grandinės keterų. Projektas buvo kurtas bahajų bendruomenei ir tai yra aštuntasis pasaulyje šventasis statinys, skirtas šio tikėjimo sekėjams. Tačiau tiek dizainu, tiek ideologija norėta pritraukti ne tik tikinčiuosius. Siekta prišaukti vietinę bendruomenę, svečius iš kitų šalių – didžiausias dėmesys buvo skiriamas bendruomenės geranoriškumui, dvasingumui (nepaisant tikėjimo) skatinti. Ši į įstabų landšaftą įsiliejanti šventykla vilioja žmones organiška forma. Vienu esminių elementų čia tapo šviesa. Ji žaidžia matiniu stiklinio fasado paviršiumi, kuris persišviečia arba ne. Priklausomai nuo dienos meto, oro sąlygų, viduje susiformuoja vis kitokia nuotaika, taigi čia atvykus kaskart galima pasijusti visiškai skirtingai.

Daugybė įėjimų ir išėjimų drąsina žmones užsukti, bet neįpareigoja.

Didžiulė erdvė su suolais leidžia tapti bendruomenės dalimi, o antrajame aukšte sudarytos sąlygos vienišiams išsaugoti privatumą, tačiau tuo pat metu nepatirti atskirties. Tokiam trapiam, intymiam ir subtiliam, prasmingai permąstytam vidaus erdvių išdėstymui buvo pasitelktos ne tik žinios apie funkcionalumą, bet ir žmonių psichologijos bei įpročių išmanymas. Religija visad buvo ir veikiausiai bus jautri tema, todėl džiugu, kad atsiranda tokių puikių objektų, leidžiančių patirti emociškai ir dvasiškai praturtinančių potyrių.

Iš architektūrinės pusės šio projekto struktūra taip pat pareikalavo didžiulių iššūkių ne tik dėl sudėtingos formos, bet ir dėl inžinerinių

sprendimų ir probleminių klausimų, kilusių dėl dažnų žemės drebėjimų šioje vietovėje. Siekta, kad pastatas stovėtų bent 400 metų, todėl pasitelkta gausybė meistrų, inžinierių, menininkų iš Kanados, JAV, Europos ir Čilės, o prie jų prisijungė daugybė savanorių iš viso pasaulio. Tai, kad jau statybos metu žmonės, besidarbuodami dėl bendro tikslo, subūrė bendruomenę, tapo dar vienu laimėjimu.

Baha šventykla virto bendro troškimo įgyvendinimo simboliu.

Nuo 2016 m. įvykusio atidarymo vieta tapo itin lankoma ir jau sulaukė daugiau nei 1,4 mln. svečių, o per savaitgalį čia suplūsta apie 36 000 žmonių. Čilėje gyvuojanti nykstanti mapučių (Mapuche) gentis atliko pirmąjį žygį – paliko savo kaimą ir apsilankė Baha šventykloje. Įspūdinga architektūra traukia šio amžiaus lankytojus ir, ko gero, trauks ateinančių amžių svečius kaip mūsų civilizacijos palikimas.

2019: 4 (111) I 33

i

Architektūra

Maži projektai, konceptualios idėjos

Mobilus Zen sodas-viešbutis, meno paviljonas, odontologijos kabina ant ratų bei konceptuali ekspozicijų erdvė parodo projektų autorių Montalba Architects (JAV, Los Andželas) tarptautinės architektūros ir miesto dizaino praktikavimo įgūdžius bei kūrybiškumą. Tikslingai mažo mastelio architektūrai skiriamas dėmesys atskleidžia problematiką, susijusią su vietos kontekstu, universalumu ir funkcionalumu. Smulkios struktūros ir kompaktiškos erdvės parodo neaprėpiamą galimybių spektrą ir leidžia žaismingai pritaikyti projektus įvairiems vartotojams. Taip architektūra tampa tarsi interaktyvia meno forma, o ne nepajudinamu monumentu.

Projekto autoriai: Montalba Architects (David Montalba, Alex Hoerner) Įgyvendinta: 2018 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Delphine Burtin

Delphine Burtin

Delphine Burtin

Fotografijų autoriai: Delphine Burtin, Mitch Tobias

34 I 2019: 4 (111)

Balto lukšto viešbutis, Zen sodas Žmonių ritualų simbolis – kupolas, menantis priešistorinius laikus. Tokioje erdvėje jaučiamės saugiai ir jaukiai. Architektų sukurtame projekte dalis kiauto neperšviečiama, o dalis – tarsi įstiklinta.

Po skliautinėmis lubomis galima rasti dvigulę lovą poilsiui ir kubilą vandens procedūroms. Iš viso Šveicarijos Alpėse buvo sukurta 18 „kokonų“.

Meditacines nuotaikas atspindinčios aptakios formos bei nuostabus vietovaizdis leidžia patirti tai, ko nepatirtumėte standartiniame 5 žvaigždučių viešbutyje. Šis projektas atrodo toks artimas gamtai, tačiau, norint čia pernakvoti ir patirti neišdildomą įspūdį, tenka pakloti nuo 600 iki daugiau nei 1 000 eurų už naktį – idėja buvo paremta siekiu pakeisti viešbučio kokybės koncepciją. Kupolai siūlo skirtingas interjero temas: miško, Šveicarijos, prabangos, šeimynines, jaukias, agento 007, tačiau visuose vyrauja japoniškos kultūros įtaka, minimalistinis, švarus stilius, o apdailai naudota sudėtinga lenktos medienos technika, dėl kurios SPA erdvės sukuria ypatingą atmosferą.

40 m² projektas, jungiantis meną, architektūrą ir naujas technologijas, buvo sukurtas kaip Bex & Arts skulptūrų trienalės Šveicarijoje dalis. Trienalės pagrindiniu dėmesio centru tapo energetikos, gamtos išteklių, technologijų, saulės ir vėjo energijos bei tvarumo temos. Diskusijų metu pritarta, jog neretai energija švaistoma be reikalo.

Būtent todėl architektų duetas nutarė sukurti kuo įmanoma mažiau išteklių reikalaujantį paviljoną. Šiame objekte galima rasti kūrybinę studiją, ekspozicinę erdvę, lankytojų centrą. Paviljono konstrukcija yra iš medienos, besiremiančios į judančius pamatus. Toks sprendimas leidžia prisitaikyti prie kintančio landšafto ir vėjuoto klimato, taip pat lengvai išardoma konstrukcija gali būti pritaikoma kitokiems poreikiams ar transportuojama į kitą vietą. Ažūrinės sieninės plokštės leidžia saulės šviesai patekti į vidų ir naudoti natūralų apšvietimą kuo ilgesnį dienos laiką. Paviljonas sulaukė daugybės garbingų apdovanojimų, tarp kurių ir AIA California Council (Amerikos architektūros institutas) bei American Master Prize (Amerikos architektūros apdovanojimai).

Delphine Burtin

Delphine Burtin

Bė (Bex) miesto ir meno paviljonas

2019: 4 (111) I 35

Mitch Tobias

Odontologijos kabina ant ratų

36 I 2019: 4 (111)

Mitch Tobias

Mitch Tobias

Šis unikalus, stereotipus griaunantis projektas jau sulaukė didžio pripažinimo ir laimėjimų. Pagrindinė idėja buvo sukurti paslaugą, atkeliaujančią iki kliento, o ne atvirkščiai. Itin atidžiai suplanuota 21 m² kabina nuolat suka ratus po San Fransiską ir suteikia odontologines paslaugas pasirinktoje vietoje. Šitaip ne tik sutaupomas brangus klientų laikas, bet ir ne itin mėgstamai paslaugai suteikiamas žaismingas įvaizdis. Kabinoje yra sterilizavimo kambarys, laukiamasis ir dvi pusiau privačios darbo vietos konsultuoti, dantims taisyti ir kitoms burnos higienos paslaugoms. Priekaboje galima gauti visas reikalingas paslaugas, o interjeras labai jaukus ir gražus. Tokiame didmiestyje kaip San Fransiskas darbuotojai dėl transporto spūsčių ir didelių atstumų vizitui pas gydytoją vidutiniškai sugaišta apie 3 valandas, todėl buvo sukurta idėja odontologus pristatyti prie didelių bendrovių ir pasiūlyti paslaugas vos išėjus pro duris. 2015 m. projektas buvo apdovanotas Nacionaliniu sveikatos apsaugos dizaino apdovanojimu (National Healthcare Design Award) už sveikatos priežiūros skatinimą ir prieinamumo didinimą.

2019: 4 (111) I 37

Gyvenimas bažnyčioje Projekto autoriai: Fabelta Vieta: Kvebekas, Kanada Įgyvendinta: 2019 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: D.Boudreau medias inc.

38 I 2019: 4 (111)

Unikali rezidencija, nutūpusi pačioje aukščiausioje Freligsbergo (Frelighsburg) kaimelio vietoje, stebina išorės ir vidaus kontrastingumu: neogotikos epochos architektūra už raudonų plytų sienų slepia modernius šeimos namus.

Išsaugotas originalus charakteris papildė šiuolaikinį interjero dizainą ir padėjo suformuoti unikalų būstą.

Toks projektas paskatino lengvabūdiškiau pažvelgti į plotą, skirtą gyventi. Daugelį prasmių ir vertybių pastatams priskiria patys žmonės, o iš tiesų jie gali būti pritaikomi pagal poreikį. Būtent todėl šis projektas leido pamatyti bažnyčios patalpas kaip gyvenamąją vietą ir kūrybiškai pritaikyti netradicinę erdvę gyventi.

Pagarba istorijai ir jos palikimui suteikė tam tikrą kryptį. Pirmieji darbai, susiję su atnaujinimu, rekonstravimu bei išsaugojimu, leido pajusti atmosferą ir suformuoti interjero stilistikos idėją.

Norėta išsaugoti šviesos ir didybės įspūdį, todėl pagrindiniais akcentais tapo pačios erdvės, skliautiniai langai, didžiulis aukštis. Siekta kiek nustebinti ir sukurti prestižinio būsto, pasižyminčio solidumu, lakoniškumu, įvaizdį. Apdailos medžiagos itin subtilios, o dekoratyvumo čia nebūta. Elegancijos suteikia

INTERJERAS restauruoti medžio masyvo baldai, krištoliniai šviestuvai, tačiau vengta stambių ir pernelyg ekstravagantiškų interjero elementų.

Labai apgalvotai parinkti spalvingi meno kūriniai bei minkštųjų baldų gobelenai kaipmat pagyvina interjerą, o šviesiose erdvėse itin gražiai išryškėja medienos tekstūra bei atmosferą praskaidrinantys vazoniniai augalai. Interjere atidus dėmesys skirtas funkcionalumui ir ergonomiškumui. Didelis plotas leido patogiai išdėstyti pagrindines laisvalaikio zonas, o miegamąjį galima rasti antrame aukšte. Grindų dangai buvo pasirinktas lietas betonas, nes jis ilgaamžis ir lengvai prižiūrimas. Virtuvėje ir karališkame vonios kambaryje dar galima rasti baltojo marmuro plytelių – dau-

i

giau apdailos medžiagų interjere nenaudota – tik gryna balta spalva ir unikalų grožį suteikiantys paveikslus menantys langai bei atsiveriantis vaizdas pro juos.

Itin originalus interjero projektas stebina netikėtu rezultatu. Bažnyčios neretai kelia asociacijas su šaltumu, nejaukiu aidu, susitelkimu, tamsa.

Tačiau tai, kas buvo sukurta iš šio neogotikos architektūros paminklo, kategoriškai keičia įsivaizdavimą, koks būstas gali ar negali tapti jaukiais namais. Nuostabiai atvertos ir pabrėžtos erdvės, grakščios langų linijos, subtili elegancija ir malonūs spalvų bei apdailos deriniai transformavo ir kardinaliai pakeitė statinio paskirtį. Dabar būtų sunku pasakyti, kas yra šis pastatas: labiau bažnyčia ar namai?

2019: 4 (111) I 39

i

Interjeras

Gamtos padiktuotos struktūros Projekto autoriai: GEZA Vieta: Tarvizijus (Tarvisio), Italija Įgyvendinta: 2016 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Gianni Antoniali

Ant stataus šlaito, Alpių papėdėje, stovi dailus gyvenamasis namas, į kurį patekti galima tik užlipus į aukščiausią kalvos tašką.

Iš apylinkės namukų šis itin išsiskiria modernumu, fasado apdaila, masteliu ir struktūra. Aukščiausioje vietoje įsitaisęs statinys išsaugo savo teritorijos privatumą, o ilsintis kieme galima stebėti apylinkes ir kaimyniją. Namo vieta sklype išrinkta taip, kad šis taptų miestelio dalimi ir suteiktų galimybę žavėtis vakaro švieselėmis, atsirandančiomis kaimynams namuose įsijungus šviesas. Žvelgiant į pastatą kitu rakursu (ar pro jo langus), fone galima regėti tik gamtą, nuostabų kalvų landšaftą, sukuriantį stiprų planiškumo ir perspektyvos vaizdą. Šioje pusėje teka saulė, todėl į slėnį atgręžtos pagrindinės gyvenamosios erdvės: svetainė, virtuvė, valgomasis.

40 I 2019: 4 (111)

DIZAINO KELIONĖS

i

Pastatas įsirėžęs į šlaitą, o patalpos išsidėsčiusios dviejuose tūriuose, per tris lygmenis – kai kurie jų dėl šlaitinio stogo yra dvigubo aukščio. Įėjimo lygmenyje įrengtos pagrindinės laisvalaikio erdvės, jungiančios du pagrindinius architektūrinius elementus. Čia atvertas didžiulis plotas, kuriame funkcinės zonos paskirstytos pasitelkus saulės šviesos poreikį. Šiame aukšte yra didžiulė virtuvė ir valgomasis, svetainė, sandėliukas, tualetas, drabužinė. Laiptais užkylama į atvirą darbo zoną – aukščiausią statinio tašką, pro kurio langus galima regėti miestelio bažnyčios varpinę ir apylinkes. Čia pat patenkama į šeimininkų miegamąjį

2019: 4 (111) I 41

su didžiuliu vonios kambariu, o jaukus įgilintas balkonas kviečia prieš miegą išgerti arbatos žvelgiant į ramų, snaudžiantį peizažą.

Per dalį pastato ploto esančiame cokoliniame aukšte išdėstytos rečiau naudojamos patalpos: du svečių miegamieji su erdviais vonios kambariais, pagalbinė skalbyklos zona ir didžiulė sauna bei vandens pramogų vieta. Čia gali tilpti didžiulė kompanija.

Apdailos medžiagos turėjo stiprią koncepcinę prasmę, funkciją ir aiškią ideologiją, kurią savotiškai padiktavo vietos kontekstas. Pagrindinės namo konstrukcijos buvo gaminamos iš betono, tačiau tai galima pamatyti tik viduje, kuriame paliktos apnuogintos betoninės grindys. Minimaliai suskaidytas stiklinis fasadas ir liaunų medinių tašų apdaila leido sudaryti itin lengvo stogo konstrukcijos įvaizdį nepaisant didžiulio stogo ploto. Medinė apdaila, kadaise Alpėse buvusi labai populiari dėl apsaugos nuo šalčio, šiandien dažniau pasiteisina kaip apsauga nuo saulės spindulių – taip natūraliomis priemonėmis siekta taupyti energiją ir gamtos išteklius, o viduje išsaugoti komfortišką temperatūrą.

Namo interjeras pasižymi subtilumu ir perteikia aiškias vertybes. Akivaizdu, jog pagrindinis vaidmuo tenka erdvėms ir architektūrinėms struktūroms – laužytas šlaitinis stogas, viduje dengtas medinėmis lentomis, savo sodrumu išsiskiria iš tamsių tonų paletės ir tampa aktyviu, dinamikos suteikiančiu veikėju. Ši apdaila atsikartoja kai kuriuose baldų paviršiuose, taip projekto autoriai sukūrė darnią atmosferą, kurioje ryškiausiu akcentu tampa ąžuolo tekstūra. Pagrindinės kitų objektų spalvos – matinė juoda, pilka, antracito, o viena kita balta detalė – tarsi baigiamieji paveikslo potėpiai, pagyvinantys vaizdą ir suteikiantys švelnios intrigos.

Nestandartinių struktūrų namas, padiktuotas gamtos, o sukurtas žmogaus, tapo puikiu dueto kūriniu. Natūralūs atspalviai ir protingai parinkta apdaila parodo, kaip subtiliai pateikti šiuolaikinę architektūrą miškų ir kalvų apsuptyje. Tradicinės, netradiciškai pritaikytos formos – tai puikus pavyzdys, kaip senąsias žinias perkelti į šiandieną.

42 I 2019: 4 (111)

2019: 4 (111) I 43

i

Interjeras

Būstas, išreikštas per tekstūrą Projekto autoriai: ARRCC Vieta: Keiptaunas, PAR Įgyvendinta: 2016 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Adam Letch

Miesto šurmulį į ramesnį užmiesčio gyvenimą iškeitusi jauna šeima įsikūrė prabangiame privačiame golfo dvare, esančiame Perlų slėnyje (angl. Pearl Valley). Pusvalandžio kelionė nuo didmiesčio (Keiptauno) – tai menka auka, norint kasdien grožėtis supančia gamta. Prabangaus namo įvaizdžio kūrėjais tapo interjero dizaineriai Markas Rielly, Sarika Jacobs, Jonas Case’as ir Leigh Daniels, o paties pastato autorius – žinomas iš Gautengo kilęs architektas Gardiolas Bergenthuinas. Gyvenamosios erdvės buvo atidžiai įvertintos, kad perteiktų „paprastą prabangą“, kurios pagrindinės savybės: subtilios detalės ir kokybiškos apdailos medžiagos, sukuriančios patrauklią, tačiau ne pernelyg pompastišką ar rafinuotą aplinką komfortiškai kasdienybei.

44 I 2019: 4 (111)

DIZAINO KELIONĖS

i

Jau nuo pirmųjų prieškambario interjero sprendimų natūraliai susiformavo koncepcija, jog būste vyraus darni spalvų gama, paįvairinta išraiškingomis tekstūromis. Jau šioje zonoje norėta akcentuoti aukščiausios klasės natūralias apdailos medžiagų savybes ir trokšta susieti namą su jį supančia aplinka. Būtent todėl, vos įžengus į pastato teritoriją, čia pasitinka skaldyto akmens juostelėmis puošti sienų paviršiai ir šalimais čiurlenantys vandens telkiniai. Pagrindinės erdvės ribojasi su didžiuoju ar mažesniais baseinais, o dailiai apželdintas vidinis kiemas, supamas namo, sukuria ramybės oazės atmosferą.

2019: 4 (111) I 45

Įžengus vidun, patenkama į laisvalaikio ir valgomojo erdves, kurios sujungtos į bendrą didžiulį plotą, suskirstytą tik vizualiai.

Iš viso šiame plote įrengtos net trys svetainę atitinkančios vietos.

Jose stovi didžiulės kampinės sofos ir foteliai, taip pat pasirūpinta atitinkamomis pramogomis (televizoriumi, židiniu, galima drybsoti ant baldo ir pro slankiuosius langus žvalgytis į terasą bei visą kiemą už jos). Taip pat šioje didžiulėje erdvėje galima rasti du daugiaviečius valgomojo stalus ir milžinišką virtuvę su ilgu baro baldu. Židinio vieta parinkta toje pastato vietoje, kurioje estetiškai atsidengia dvigubas patalpos aukštis, o priešais esanti siena tikslingai dekoruota lankstytu nerūdijančiuoju plienu, kuriame įspūdingai atsispindi ugnies liepsna, paverčianti apdailą gyva instaliacija. Krištoliniai sietynai virš svetainės ir valgomojo stalo suteikia patalpai prabangos, o kitur kybantys šviestuvai iš natūralių medžiagų papildo erdvę jaukumu ir namų šiluma.

46 I 2019: 4 (111)

Stiklinės slankiosios durys nuolat leidžia pasijusti tartum būtum gamtoje, o į gatvės pusę atgręžtos namų kino, grilio, lauko sūkurinės vonios ir neoficialios valgomojo zonos – šios veiklos dažniausiai būna triukšmingesnės, todėl miesto užuominos čia netrukdo. O štai poilsio ir ramybės erdvės slypi giliau: iš jų galima patekti tiesiai į vidinį kiemą, baseiną ir visą žaliąją oazę. Centrine namų ašimi tapo virtuvė, kurioje vyrauja labiau minimalistinis stilius – aiškios formos, balta spalva, jokių detalių ar puošmenų, tačiau iš čia galima žvelgti į vidinį kiemą, tvenkinį. Ši zona tampa pereinamąja tarp ramybės, poilsio bei triukšmingesnio laisvalaikio erdvių. Šalia taip pat yra laiptai į antrojo aukšto miegamuosius ir vaikų kambarius.

Siekiant išsaugoti pusiausvyrą tarp prabangos ir modernumo, kur ne kur panaudotos „lengvabūdiškos“ apdailos medžiagos, tokios kaip purvinos betono plokštės, netašyti medžio balkiai, lankstyti plieno lakštai. Tačiau labai aiškia interjero stilistikos dalimi čia tapo paviršiai ir interjero elementų išdėstymas.

Ramioje spalvų gamoje galima daug kur pastebėti itin raiškią ritmiką: neskaldytų malkų kompozicija virš židinio, horizontaliomis lentomis su ryškiais tarpais dengta siena, lubos, dekoruotos mediniais tašeliais, atviros stogo gegnės, cilindriniai žurnaliniai staliukai ir daugybė kitų tikslingai apgalvotų dinamiškų motyvų.

Visame interjere pritaikyta gausybė įvairiausių apdailos medžiagų, tačiau akivaizdžiai stengtasi išlaikyti balansą tarp grubių, neapdorotų ir glotnių ar blizgių, subtiliai perteikiančių prabangą. Natūralių atspalvių dermė, praturtinta faktūromis ir meno kūrinių dekoru bei koncepcija, padėjo sujungti vidaus bei lauko erdves. Tai rezultatas, kurio siekė projekto autoriai ARRCC ir troško jauna šeima, galinti kasdien džiaugtis ramybės oaze.

2019: 4 (111) I 47

Itališka vasara

Projekto autoriai: NOA (Network of Architecture) Vieta: Soprabolcanas (Soprabolzano), Italija Įgyvendinta: 2018 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Alex Filz

Architektų studijos NOA suprojektuotas Gloriette viešbutis iš pirmo žvilgsnio atspindi itališkos vasaros atostogų tradicijas, kuriomis pasižymi Riteno komuna, esanti Pietų Tirolio provincijoje.

Ant kalno stūksantis namas sujungia miesto ir kaimo privalumus bei vertybes. Tačiau seniau čia viskas buvo kitaip...

Ant to paties kalno stovėjo nedidelis Bergfink viešbutukas, kadaise priklausęs turtingam prekybininkui Bolzano. Viešbutis buvo tarsi gyvenvietės struktūros ašis, patogiai įsitaisiusi tarp miesto ir kaimo. Lokacija ir senasis viešbutis aiškiai neišnaudojo viso savo potencialo, o, norint sukurti tinkamą statinį, teko pirmykštį nugriauti. Bet jo vietoje buvo sukurtas tikras deimantas, tarsi skirtas kraštovaizdžiui papuošti ir vietinei bendruomenei bei svečiams džiuginti.

Pavadinimas Gloriette (glorious liet. šlovingas) sufleruoja poetišką mintį, jog naujasis viešbu-

48 I 2019: 4 (111)

DIZAINO KELIONĖS

i

tis – tai perlas, nusėdęs nuostabiame gamtos kampelyje. Architektūros ir dizaino koncepciją padiktavo art nouveau epochos stilistika, kuri įkvėpė projekto kūrėjus savo laikui nepavaldžia estetika ir saikinga elegancija. Nepersistengta su puošnumo elementais, tačiau nepamirštas prabangos pojūtis. Supaprastinta architektūra pasižymi aiškiomis struktūromis, papildytomis itališką nuotaiką sukuriančiomis arkų formomis.

Laisvumo suteikia fasade tarsi išbarstyti berėmiai langai, o modernumo – kelios didžiulės geometrinės formos, tarytum įsirėžusios į pastatą: kai kur tai miegamųjų kambariai, o ant stogo – pusapvalis baseinas ažūriniu stogu. Trys fasado pusės atrodo gerokai santūresnės, o atgręžtoji į vidinį kiemą išsiskiria trimačiu vaizdu, nes į nuo grindų iki lubų esančius miegamųjų langus žvelgiama per arkos formos balkonų sienas. Taip pat čia įrengta terasa su prašmatniu restoranu, taigi akivaizdu, kur vyksta pagrindinis veiksmas, bendravimas.

2019: 4 (111) I 49

Arkų gausa – ne atsitiktinis struktūrinis sprendimas. NOA tikslingai įtraukė itališkoje kultūroje paplitusius motyvus. Dėl tos pačios priežasties buvo įrengtas tarsi nugnybtas stogas, lūžtantis dviem briaunomis. Toks stogas sudarė galimybę suformuoti itin estetišką įstiklintą vitriną viršuje esančiose SPA malonumų bei poilsio patalpose. Iš jų galima stebėti apylinkes, nusidriekiančias iki pat horizonto. Trečiasis motyvas, kur ne kur pasirodantis projekte, – rombo figūra. Ji atsikartoja stogo apdailoje bei į pastatą įsirėžusiuose tamsiuose tūriuose.

Viešbutyje yra 25 miegamieji, išsidėstę per tris aukštus. 7 sodo apartamentai turi privačius sodelio plotus, prieinamus tik jiems. Už sodo atsiveria vaizdas į recepciją, vestibiulį, restoraną ir lauko terasą. Iš lauko galima matyti pastato vidaus motyvų, tačiau ne per daug, kad nebūtų sutrikdytas svečių privatumas, bet pakankamai, kad būtų sužadintas praeivių smalsumas. Interjere juntamas art nouveau dvelksmas. Nedideli elegantiški baldai, kuriuos galima lengvai stumdyti pagal poreikį. Visur vyrauja tamsūs, tarsi kiekvieną objektą įrėminantys fragmentai: juodi langų rėmai, baldų korpusai, pabrėžiamos stalų kojos, traukinio bėgius primenantys iš vamzdelių suformuoti baro ir recepcijos baldų fasadai, juodi šviestuvų laidai, tamsūs apvalūs kilimai, apibrėžiantys zonas lyg saleles.

50 I 2019: 4 (111)

Prabangos interjerui suteikia tekstilė ir matiniai metalo paviršiai: didžiulis žalvarinis šviestuvo gaubtas laisvalaikio erdvėje, smulkesni šviesos įtaisai virš valgomojo stalų, dekoro elementai. Jaukumo įspūdį sustiprina naudojamas kambario kambaryje principas, kai ta pačia apdaila dengiamos grindys, sienos ir lubos – taip vietomis suformuoti itin jaukūs skaitymo ar poilsio kampeliai. Apartamentuose, kuriuose patalpų dalimi tampa fasade matomi išsišokę tamsūs tūriai, palei langus buvo suformuoti didžiuliai minkštasuoliai, o ištaigingiausiuose kambariuose – tų paslaptingų kubų sienos slepia privatumu ir ramybe spinduliuojančius židinio kambariukus.

NOA architektai sukūrė unikalų viešbutį, kuriame dėl atidžiai parinktų formų vis dar juntama praeities atmosfera. O originaliai interpretavus šiuolaikines struktūras buvo įterptas modernumo motyvas. Dviejų epochų samplaika stilistiškai leido Gloriette išsiskirti ne tik iš landšafto, bet ir iš viešbučių gausos.

2019: 4 (111) I 51

i

DIZAINO KELIONĖS

Šventojo Jurgio (angl. Saint George) viešbutis – vienintelis Kimpton viešbučių grupei priklausantis objektas Kanadoje. Toronto širdyje, Annex rajone, įsikūręs statinys savo interjeru perteikia pasididžiavimą vietinėmis tradicijomis, jų įvairove ir šiuolaikiška kultūra. Interjero autorių, studijos Mason Studio, pagrindinis tikslas buvo pabrėžti miesto istoriją, privalumus ir laimėjimus.

14 aukštų pastatas jau iš išorės demonstruoja Toronto kultūrą ir charakterį, leidžiantį suprasti svečiams, kas tai per vieta. Būtent todėl didžiulį fasado plotą puošia grafitis, nupieštas garsaus menininko BirdO: žaisminga, siurrealistinė, stilizuota pelėda su akiniais, kuriuose atsispindi miesto vaizdas. Pagrindinis įėjimas įrėmintas klasikinėmis, prabanga alsuojančiomis juodų plytų ir deginto medžio apdailos medžiagomis bei auksiniu šriftu, pristatančiu viešbučio vardą. Viduje lankytojus pasitinka aukšto lygio dizainas. Čia galima rasti net 188 miegamuosius, iš kurių net 20 yra ištaigingi apartamentai, Prezidento apartamentai, sporto klubas, susitikimų ir renginių erdvės, o pro langus galima grožėtis kaimynystės vaizdais. Įžengus į vidų pasitinka įdomus ir elegantiškas laukiamasis su įspūdingomis medinėmis arkomis, sustiprinančiomis trimatės erdvės ir perspektyvos įvaizdį. Tušti arkų rėmai leidžia aiškiai suprasti erdvių ribas, bet neatskiria patalpų. Visas bendrai naudojamas plotas tapo savotiška vietinių menininkų ar dizainerių produktų ekspozicija, nes interjero autoriai kruopščiai atrinko arba užsakė pagaminti išskirtinius baldus, parinko tinkamus meno kūrinius, šviestuvus bei kitus elementus, padedančius sukurti originalią, spalvingą, tačiau itin dailią kompoziciją. Visą ansamblį papildė be galo kokybiška mediena, marmuras ir kitos apdailos medžiagos, kurių čia itin gausu.

Interjero pagrindas: forma Projekto autoriai: Mason Studio Vieta: Torontas, Kanada Įgyvendinta: 2018 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Naomi Finlay V2com grupės narys

52 I 2019: 4 (111)

DIZAINO KELIONÄ–S

i

2019: 4 (111) I 53

Kadangi bendros erdvės užima net 400 m², buvo sukurtos skirtingo stiliaus ir nuotaikų zonos. Medinės arkos padėjo suformuoti vaizdinę kelionę, kuomet lankytojai, žvelgdami ar žengdami per arkas, tarsi keliauja skirtingomis Kanados epochomis ir kaskart pasineria vis į kitokią atmosferą, vis randa naujų įvaizdžių. Galima rinktis sau labiau patinkančius: vieni – subtilesni, kiti – ryškiaspalviai, šviesesni ar pritemdyti, atviri, kviečiantys bendrauti arba siūlantys jaustis saugiai ir pavieniui prisėsti. Norėta, kad patys įvairiausi žmonės rastų sau tinkamiausią vietą, kurioje galėtų džiaugtis viešnage, ir kad miegamasis nebūtų vienintelė užsidaryti tinkama erdvė. Koridoriuose svečiai turi galimybę pasidairyti po fotogaleriją, išvysti istorinių miesto akimirkų kadrus, pažinti kultūros bruožus.

Viešbučio interjere gausu medžio ir akmens apdailos, sukeliančios prabangos įspūdį, o štai jaukumo ir šiuolaikiškumo suteikia audiniai bei spalvingi, raštuoti gobelenai. Atidžiai išlaikyta pusiausvyra tarp margų ir vienspalvių paviršių, tarp natūralių atspalvių ir ryškių elementų. Juntami itin efektingi spalvų ir medžiagų deriniai, taip pat be galo stiprios formų kompozicijos, suteikiančios charakteringą įvaizdį, originalų požiūrį į erdves. Kiekviename viešbučio kampelyje galima regėti plastiškas lenktas formas, nestandartinius baldus ir unikalius interjero elementus.

Studija Mason Studio sukūrė išskirtinį, itin stilingą interjerą, kuriame pritaikė vietinių dizainerių bei menininkų darbus, ir, suderinusi juos tarpusavyje, leido svečiams išvysti didžiulę skirtingų įvaizdžių gamą. Akis glosto skoninga ir subtili didžiulio ploto įvairovė, o gebėjimas suvaldyti figūrų bei formų gausą tiesiog stebina ir kviečia tyrinėti. Džiugu, jog interjeruose atsiranda vis naujų kompozicijų, medžiagų derinių ir drąsių sprendimų, skatinančių atrasti kažką nauja.

54 I 2019: 4 (111)

2019: 4 (111) I 55

i

DIZAINO KELIONĖS

Teatrališkas viešbučio interjeras

Projekto autoriai: Fettle Vieta: Portlandas, JAV Įgyvendinta: 2018 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Alan Jenson Design HotelsTM grupės narys

būtų skatinamas bendruomeniškumas, užsimegztų nuoširdus svečių ar vietinių užklydėlių dialogas. Čia jaukumo suteikia ir istorines sąsajas atveria senų raudonų plytų siena ir centre įmontuotas židinys – patalpos centras, aplink kurį rikiuojasi spalvingi baldai, aptraukti veliūru, oda ar raštuotais gobelenais. Malonią šviesą skleidžiantys šviestuvai padeda sukurti jaukią atmosferą, o lubose, tarp medžio masyvo balkių, galima pastebėti vilnos plokštes, kurios ne tik teikia šilumos pojūtį, bet ir padeda išsaugoti akustines patalpos savybes.

Be ryškiaspalvių audinių, apdailai gausiai naudojama vario medžiaga. Ji regima ir interjero elementuose. Šalia matinių, istorija alsuojančių paviršių, tokių kaip plytos, mūras, mediena, varis tiesiog spindi. Baro ir restorano erdvės siūlo daugybę sėdimųjų vietų, skirtų poroms, šeimoms, didžiu-

Istoriniame Chinatown rajone, šalia 1920-ųjų teatro pastato, iškilo viešbutis The Hoxton Portland, kurio visuomeninėms, bendrai naudojamoms erdvėms – restoranui, kokteilių barui, holui, laukiamajam, susitikimų kambariui bei kavinei – charakterį sukūrė dizaino studija Fettle. Projektuojant šias erdves, didžiulis dėmesys buvo kreipiamas į viešbučio lokaciją: industrinė aplinka, kupina aiškių, kultūrą ir tradicijas atskleidžiančių elementų, kuriuos norėta perteikti ir interjere.

Portlandas yra žinomas kaip gyvybinga menine scena pasižymintis miestas, todėl senuoju teatro pastatu ir naujuoju bokštu, kuriame suprojektuoti miegamieji, siekta sujungti istorijos ir šiuolaikinės epochos motyvus. Ilgametė architektūra kupina tekstūrų, medinių kolonų, senoviškų tinko lipdinių ir ornamentikos. Norint suformuoti kontrastą, priestatui buvo suteikti švarūs, industriniai elementai ir stulbinamai blizgus fasadas. Tokia kombinacija leido sukurti unikalų viešbučio stilių.

Viduje erdvės įgyja skirtingus charakterius, tačiau turi bendrų savybių, dėl kurių patalpose juntamas vientisumas. Projekto kūrėjai, siekdami pabrėžti jų funkcijas, parinko kontrastingo dizaino baldus. Holas yra labai atviras, komfortiškas, kviečiantis ir įtraukiantis. Taip norėta lankytojus naujoje vietoje padrąsinti. Interjeras buvo kurtas taip, kad

56 I 2019: 4 (111)

lėms kompanijoms, privačių ir atvirų, tamsesniuose kampeliuose ar palei langus, baro kėdžių, minkštų krėslų, fotelių, suolų – stengtasi patenkinti visų pageidavimus. Nepaisant to, kad čia yra daug baldų, skirtingos patalpos, per kurias galima patekti iš vienos į kitą, šiek tiek apibrėžia ribas ir leidžia išsaugoti neperkrautą stilistiką bei spalvingą, turtingą medžiagų ir jokiu būdu ne chaotišką interjerą. Buvo atidžiai parinkta spalvinė gama ir išlaikyta ryškių, sodrių, šviesių ir tamsių tonų bei apdailos medžiagų pusiausvyra. Pastaruosius kelerius metus išpopuliarėjusi balta ir juoda spalvos bei minimalizmas

2019: 4 (111) I 57

daugelį interjerų pavertė erdvėmis, kuriose susitelkiama į save, o štai atspalvių gausa labiau primena gamtą, skatina bendravimą, dalijimąsi įspūdžiais, emocijomis.

Nepaisant to, kad The Hoxton Portland bendrųjų erdvių interjere galima rastų itin platų apdailos medžiagų spektrą ir spalvų paletę, jos visos yra natūralios, todėl malonios akiai. Nuostabūs paviršiai, kaip antai sendintos plytos, mūras, sena mediena, kilimai, blizgus veliūras, spindintis varis, oda, tamsintas stiklas, matiniai dažyti paviršiai, – visa tai sukuria nepaprastai įdomią ir darnią kompoziciją, kurią norisi tyrinėti. Tikėtina, kad atvykusiems svečiams ne mažiau smagu laiką leisti bendrosiose patalpose, ne tik miegamuosiuose, o tai projekto autoriams būtų kaip pats geriausias įvertinimas ir komplimentas.

58 I 2019: 4 (111)

2019: 4 (111) I 59

Naujai atrasta Tailando architektūra Projekto autoriai: NPDA studio Vieta: Pangano (Ko Phangan) sala, Tailandas Įgyvendinta: 2018 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Anotherspacestudio (Piamphon Chanpiam)

60 I 2019: 4 (111)

Tradicinė architektūra salyno apylinkėse išsiskiria griežtumu ir aiškia stilistika. Daugelis statinių skirti tam, kad apsaugotų žmones nuo aplinkos – stichinių sukrėtimų, todėl panašūs struktūriškumu ir medžiagiškumu, mat iš praktikos atrinktos patikimiausios medžiagos, jų junginiai ir kompozicijos. Tačiau kaimo vietovėje nėra būtinybės sekti šiomis architektūrinėmis pėdomis – kartais analogiški sprendimai atsiranda dėl kūrybiškumo stokos, konstrukcijų bei gyvenamųjų erdvių neišmanymo, o ne būtinybės.

Architektų bendrovė NPDA studio siekė pakeisti šią sampratą ir atrasti naujas strategijas, kaip kurti originalius statinius, pritaikytus esamam klimatui ir vietai.

Bunjob House viešbutis įsikūręs Pangano saloje, vidury kokosų plantacijos. Rytinė ir pietinė pastato dalis atsigręžusios į plantacijos žalumas, mėlyną jūrą ir Samujaus (Samui) salos kontūrus. Šiaurinėje pusėje matyti pagrindinė gatvė ir kalvos. Vyraujančia

dizaino kelionės

i

fasado spalva tapo išblukusi pilkšva, nes pagrindinė konstrukcinė medžiaga yra betonas. Projekto autoriai atsižvelgė į viešbutį supančią vietovę – tikslingai siekta sukurti harmoningai derančią gamtos ir architektūros sintezę. Saloje vyrauja musoninis klimatas – pusę metų čia pila lietus, pusę – kankina sausra ir karštis.

Vakarinėje pastato pusėje esantys kambariai turi lauko vonios kambarius, kadangi šioje pusėje esančiose patalpose būna karščiausia. Antrajame aukšte į pietus atgręžtus kambarius nuo kaitros saugo stora, kone vientisa siena su siauručiu langu. Tokiu pačiu principu sukurta ir pirmojo aukšto siena, esanti arčiausiai gatvės, – šiuo sprendimu siekta suteikti svečiams privatumo ir jaukumo. Antro aukšto miegamieji atviresni, turi balkonus ir nuostabų į horizontą atsiveriantį vaizdą, o po jų metamu šešėliu slypi terasėlės šalia tvenkinio.

Lenktos architektūrinės struktūros padėjo pritaikyti tam tikrą formą, iš kurios sudėliotas estetiškas ir funkcionalus statinys: viename aukšte tai – stogelis ir apsauga nuo saulės, sukurianti šešėlį, kitame – balkonas. Šie moduliai savo forma sudaro galimybę kokybiškesniam jūros vėjo srautui keliauti per patalpas ir jas atvėsinti tvyrant karščiams. Per audrų sezoną fasade išsikišusios sienos tarnauja kaip langų apsauga nuo stiprių vėjų.

Plastiškos formos padeda lietaus vandeniui lengvai nutekėti nuo paviršiaus, o jo tėkmė nukreipta į tvenkinį. Pastato stogas turi suformuotus plyšius – stoglangius. Taip norėta susieti kambarius su atviru dangumi ir į patalpas įleisti švelnios šviesos srautą, sukurti minkštų šešėlių žaismą.

Tvirtumo viešbučiui suteikia betoninės plokštės, paremtos dviem kolonomis, o kiekvienas miegamasis turi po vieną laikančiąją sieną. Betonas paliktas neapdirbtas tiek išorėje, tiek viduje. Šiurkštus paviršius puikiai dera prie sodriai rudos kokoso medienos, o apdailai panaudoti medžiai augo viešbučio teritorijoje. Stogo kraigui apdailinti panaudoti bambukai, specialiai išmirkyti jūroje ir išdžiovinti saulėje, kad netaptų vabzdžių maistu, suteikia architektūrai žaismingumo ir papildo struktūras dar vienu ritmo intarpu.

NPDA studio sukūrė originalią šiai vietai architektūrą, kuri pasižymi ne tik atsparumu stichijoms, gamtinių išteklių valdymu, bet ir estetiška stilistika, stebinančia organiškomis formomis, dailiu spalviniu deriniu ir vietinių apdailos medžiagų harmonija, įsiliejančia į landšafto kontekstą ir jį papuošiančia.

2019: 4 (111) I 61

i

Architektūra

Nakvynė šulinio žiede Projekto autoriai: T3ARCH Vieta: Tepòstlanas (Tepoztlán), Meksika Įgyvendinta: 2010 m.

Fotografijų autorius: Luis Gordoa

Unikalus hostel tipo miegamųjų kompleksas gali pasigirti tuo, jog į jį plūsta žmonės iš už 45 minučių kelio esančio Meksiko miesto. Sostinės gyventojai pervargę nuo betono, mūro, karščio, triukšmo ir ištroškę žalumos, medžių, jų metamų šešėlių, minkštos žolės po kojomis, gryno oro. Neretai į Tepostlaną traukia jauni žmonės, turintys ribotas finansines galimybes, todėl teko pasukti galvą, kaip kuo greičiau ir efektyviau sukurti nakvynės erdves būtent šiai grupei lankytojų.

Architektų bendrovė T3ARCH, įkvėpta Andreaso Strausso įgyvendinto Desparkhotel projekto, kuriam buvo panaudoti šulinių žiedai, nutarė paeksperimentuoti ir pabandyti kažką panašaus.

Tubo Hotel autoriai, pasiskolinę statybinę medžiagą, ją pateikė kitaip. Visų pirma norėta racionaliau išnaudoti turimą teritorijos plotą, todėl nutarta komponuoti po tris žiedus: du apačioje ir vieną – viršum jų. Taip pat nuspręsta daryti juos atviresnio pobūdžio, t. y. įstiklinti priekinį, į vidinį kiemą atgręžtą, žiedo galą, pro kurį patenkama į vidų. Tokios piramidės, ypač įjungus šviesas, atrodo daug jaukiau nei pavieniai uždari tūriai.

Iš viso buvo sukurta 20 „miego kapsulių“ – tai šulinių žiedai, kurių paskirtis panaši į palapinių. Plačiausioje skersmens vietoje įtaisyta konstrukcija su lovos čiužiniu ir atlošu. Po perdanga yra daug erdvės patogiai susidėti daiktus, o visi kiti patogumai – vyrų ir moterų tualetai, dušai, virtuvėlė – įrengti kempingams įprasta tvarka, t. y. bendrai naudojamose patalpose. Šie šulinių žiedai – tai labai smagi ir unikali patirtis pernakvoti ant patogaus čiužinio.

Jaukumo patalpai suteikia užuolaidėlės, na, o čia atvykusiems keliautojams švari patalynė ir elektra bei galimybė patogiai išsimaudyti ar pasinaudoti tualetu yra didžiulis privalumas. Šis projektas – puikus pavyzdys, kaip nebrangiai ir originaliai sukurti miegamąsias vietas svečiams, kuriems nereikia prabangos ir didelių patogumų. Nuostabi vietovę supanti gamta traukia ne tik pasiturinčiuosius, todėl džiugu, jog buvo pagalvota ir apie mažiau pinigingus, o ekologiška mintis pritaikyti papildomų išteklių nereikalaujančias statybines medžiagas parodė šeimininkų požiūrį į gamtos tausojimą. Tubo Hotel kviečia visus, norinčius ypatingos patirties, kur pabėgęs iš purvino ir triukšmingo miesto, drybsodamas šulinio žiede, gali mėgautis ramybe ir žiūrėti į linguojančias medžių šakas. O kiek gi gyvenime iš tiesų reikia, kad būtų gera?..

62 I 2019: 4 (111)

2019: 4 (111) I 63

i

rekomenduojame

Tobulai harmonijai interjere – į baldus montuojami jungikliai Didžiausioje pasaulyje interjero dizaino parodoje „Salone del Mobile“ Milane šiais metais iškelta mintis, jog technologijos jau seniai nebėra tik tam tikram tikslui pasiekti reikalinga priemonė, bet ir svarbi interjero stiliaus detalė.

Dėmesys mažesnėms detalėms leidžia nesunkiai sukurti skoningus, kartais visai netikėtus akcentus įvairiausiuose interjeruose. Tai patvirtina ir Vokietijos jungiklių ir protingų namų sistemų gamintojo JUNG LS ZERO integruojamieji jungikliai, įsiliejantys į supančią aplinką ir suteikiantys jai naujo žavesio.

Modernaus dizaino interjero lygaus paviršiaus elementai tampa itin paklausūs, todėl JUNG LS ZERO integruojamieji jungikliai tarsi įauga į pagrindą, sudarydami vientisą paviršių.

Naujos dizaino galimybės Itin gludžios konstrukcijos jungikliai LS ZERO yra iki tobulumo išgryninta nepavaldžios laikui jungiklių serijos LS 990 interpretacija. LS ZERO serijos jungikliai, kištukiniai lizdai ir išmanieji namų įrangos valdymo prietaisai su paviršiumi sudaro idealiai lygią plokštumą nepriklausomai nuo to, į kokią medžiagą montuojami – tai gali būti mūras, gipskartonis, o įmontuotas į baldą jis tampa subtiliu baldų dizaino elementu.

Integruojamieji jungikliai LS ZERO ypač dera minimalistinio, skandinaviško stiliaus interjeruose. LS ZERO rėmelius galima derinti ir su klasikiniais LS 1912 svirtiniais jungikliais, puikiai atsiskleidžiančiais retro stiliaus interjeruose. LS 1912 dangtelis susilieja su rėmeliu preciziškai tolygiai, o išskirtinis jo elementas – svirtelė, kuri gali būti cilindro, kūgio ar kubo formos.

LS ZERO tinka prie įvairių formų ir medžiagų baldų, nes jis ne užgožia baldą, o priešingai – prie jo prisiderina ir išryškina savitą stilių. Taip atsiveria dar daugiau šiuolaikiško interjero dizaino galimybių. Grakštus perėjimas tarp baldo ir jungiklio sukuria harmoningą visumą ir drauge suteikia baldui naują išraiškos galią.

Gausus spalvų pasirinkimas LS ZERO instaliacijos dizainas siūlo įvairiausių sprendimų.

Prietaisai gali būti atskirti vieni nuo kitų atskirais rėmeliais arba atitinkamai sujungti dvigubais ar trigubais rėmeliais.

Bet kuriuo atveju LS ZERO modernios elektros instaliacijos komponentai tampa dailiais baldų dizaino elementais.

Vos pastebimas ar ryškus išsišokėlis – spalvų paletė neapriboja pasirinkimo galimybių. LS ZERO prietaisams gaminami nerūdijančiojo plieno, aliuminio, žalvario Classic ir aliuminio Dark spalvų rėmeliai. Jungiklius galima dažyti tiek balta, tiek įvairiausiomis Les Couleurs®Le Corbusier paletės spalvomis. Tarp jų – ir madingoji koralinė.

Paprastas montavimo procesas LS ZERO kištukiniai lizdai ir jungikliai montuojami taip pat paprastai kaip ir įprastiniai instaliacijos gaminiai. Išskirtinumas tas, jog komplekte yra specialus rėmelis, kurį reikia uždėti įstačius potinkinio montavimo dėžutę ir jo kraštus užglaistyti glaistant gipskartonio ar tinko sieną. Jungikliai ir kištukiniai lizdai su siena sudaro visiškai lygų paviršių, tarsi ištirpsta plokštumoje.

Montavimą į baldus palengvina brėžiniai su tiksliai nurodytais gaminių matmenimis – viskas tikslu iki milimetro. Baldų montuotojui tereikia freza išpjauti reikiamą kiaurymę, o tada telieka įdėti įprastą tuščiavidurių sienų montavimo dėžutę ir įtaisyti prietaiso mechanizmą, LS ZERO rėmelį ir dangtelį.

64 I 2019: 4 (111)

2019: 4 (111) I 65

Klasikas, vertinęs anonimiškumą

1

Retam menininkui pasiseka išgarsėti vienu pirmųjų savo kūrinių.

Tad likimas pasirodė labai palankus vokiečių dizaineriui Wilhelmui Wagenfeldui (1900–1990), kurio kursinis projektas, įgyvendintas Bauhauzo dirbtuvėse, tapo ne tik sėkmingu masinės gamybos produktu, bet ir žymiausios XX a. dizaino mokyklos vizitine kortele.

Tad šiemet minimas Bauhauzo mokyklos šimtmetis yra puiki proga papasakoti apie vieną žymiausių jos absolventų.

Tekstas: Jono Malinausko

66 I 2019: 4 (111)

W. Wagenfeldas gimė Brėmeno (Bremen) mieste Vokietijos šiaurėje. Pirmuosius meninius įgūdžius jis įgavo Pirmojo pasaulinio karo metais, dirbdamas braižytojo pameistriu metalo fabrike „Koch & Bergfeld“ ir studijuodamas Brėmeno taikomosios dailės mokykloje. Kiek padirbėjęs sidabrakalio padėjėju, jis persikėlė į Veimarą, kur 1923 m. pradėjo studijuoti sparčiai populiarėjančioje Bauhauzo menų ir amatų aukštojoje mokykloje. Paruošiamąjį kursą jam dėstė vienas pažangiausių dėstytojų – vengrų kilmės dizaineris, tapytojas ir fotografas László Maholy-Nagy. Pastarasis dirbo mokyklos Metalo katedroje ir po metų tapo Wagenfeldo grupės kuratoriumi (mat ilgą laiką Bauhauzo padaliniai buvo įvardijami pagal medžiagų ir gamybos procesų pavadinimus).

Būtent Maholy-Nagy 1924 m. balandį davė užduotį studentams sukurti stalo šviestuvą iš plieno, žalvario ir opalo stiklo. Wilhelmą tokia specifikacija gerokai sutrikdė, jis buvo nepatenkintas naująja užduotimi. Užsidaręs savo palėpėje, eskizavo iki pat nakties, o primigęs susapnavo aiškią ir logišką šviestuvo su pusiau sferiniu gaubtu kompoziciją. „Sapne priešais mane stovėjo lempa, tokia ryški, kaip dabar ant mano stalo, ir aš iškart atsibudau“, – vėliau prisiminė Wilhelmas.

Netrukus šviestuvo brėžiniai iškeliavo į mokyklos dirbtuves.

Pritaikant projektą gamybai, daug prisidėjo Karlas J. Juckeris, nūnai laikomas įžymiojo projekto bendraautoriumi. 1924 m. rudenį susirinkęs kelis šviestuvus Wagenfeldas nusprendė keliauti į Leipcigo mugę ir ten juos parduoti, tačiau ši jaunojo dizainerio iniciatyva patyrė visišką fiasko. Nors stalinė lempa buvo kuriama kaip pigus, masinei gamybai

2

DIZAINO ISTORIJA

3

5

6

7

8

i

4

skirtas modelis, tačiau pirmieji egzemplioriai buvo pagaminti rankomis Bauhauzo dirbtuvėse, ir galutinė šviestuvų kaina smarkiai išsipūtė; be to, šlubavo gamybos ir surinkimo kokybė. Net pats mokyklos direktorius Walteris Gropius po šios parodos pripažino: „Mes dar labai atsiliekame nuo šviestuvams keliamų reikalavimų.“ Bet 1928 m. lempa, gavusi pavadinimą WG 24, visgi buvo pradėta gaminti pramoniniu būdu, ir reikalai palaipsniui pasitaisė. Praėjus kone septyniems dešimtmečiams, legendinės stalinės lempos gamyba buvo atnaujinta „Tecnolumen“ įmonėje Brėmene, ir šiandien kiekvienas norintis gali įsigyti „firminį“ šviestuvą portale amazon.de. už kuklius 420 eurų.

Nors Wilhelmo studijos Bauhauze truko neilgai, jų rezultatus puikiai įvertino mokyklos vadovai. Po daugelio metų W. Gropijus laiške savo buvusiam studentui rašė: „Užtikrinu Jus, kad Jūs ir Jūsų darbas buvo sektinas pavyzdys visai tolesnei Bauhauzo veiklai.“ Kuomet 1925 m. Bauhauzo mokykla dėl politinio vietos valdžios spaudimo persikėlė į Desau (Dessau), Wagenfeldas liko Veimare (Weimar). Įgavęs sidabrakalio profesinę kvalifikaciją, jis tapo susivienijimo „Deutsche Werkbund“ nariu, vertėsi privačiais ir valstybiniais užsakymais. Lemtingas susitikimas įvyko 1931 m., kuomet Wilhelmas Ienoje susipažino su jaunuoju Erichu Schottu, stiklo fabriko „Schott & Genossen“ įkūrėjo sūnumi. Neilgai trukus Wagenfeldas tapo vyriausiuoju įmonės dizaineriu. Po daugelio eksperimentų jis sukūrė ugniai atsparius stiklo indus – visų pirma arbatinuką, kuris greitai tapo kultiniu gaminiu. Stilistiškai puikiai pritapęs prie moderniųjų plieno ir stiklo baldų, jis leido Vokietijos namų šeimininkėms pasijusti kvalifikuotomis tyrėjomis, stebinčiomis arbatos plikymo procesą. Septyniais dešimtmečiais vėliau apsilankius Jėnos (Jena) įmonėje „Schott Glass“, šių eilučių autoriui teko regėti sklandžią legendinių arbatinukų gamybą, kuri tuo metu jau buvo visiškai automatizuota.

Skirtingai nuo daugelio Bauhauzo dėstytojų ir bendramokslių, dėl tautybės ar politinių pažiūrų priverstų palikti Vokietiją įsigalėjus fašistų

1. Wilhelmas Wagenfeldas (1900–1990). 2. Stalinė lempa WG24, 1928 ir nuo 1992 m., gam. „Tecnolumen“, Vokietija. 3. Lempų WG24 pritaikymas „De Stihl“ interjere. 4. Plakatas iš ciklo, skirto Bauhauzo mokyklos jubiliejui, 2018 m. 5. Arbatinis ir arbatos puodukai iš ugniai atsparaus stiklo, 1930–1934 ir nuo 1990 m., gam. „Schott & Genossen“ /„Schott Glass“, Vokietija. 6.

Arbatos indas, 1924 ir nuo 1990 m., gam. „Tecnolumen“, Vokietija. 7. Krištolo ir sidabro indas, pagamintas įmonės WMF užsakymu, apie 1935 m. 8. Stiklo indų pavyzdžiai, XX a. 4 deš., gam. „Vereinigte Lausitzer“, Vokietija. 9. Arbatinis iš chromuoto plieno, 1929 ir nuo 1930 m.

9

2019: 4 (111) I 67

10

12

13

14

15

68 I 2019: 4 (111)

11

valdžiai, W. Wagenfeldas liko gimtojoje šalyje. 4-ojo dešimtmečio pradžioje jis pradėjo dėstyti Valstybinėje dailės akademijoje Berlyne, taip pat 1935–1947 m. jis dirbo „Vereinigte Lausitzer“ stiklo dirbtuvių meno vadovu. Šio laikotarpio kūriniai buvo įvertinti apdovanojimais Paryžiaus tarptautinėje menų ir technologijų parodoje (1937 m.) bei VII Milano trienalėje (1940 m.)

Wilhelmui ne kartą buvo siūloma stoti į Nacionalsocialistų partiją, tačiau jis, būdamas idėjiniu nacionalsocializmo priešininku, šiuos pasiūlymus atmetė. Galų gale karo pabaigoje kaip „politiškai nepatikimą asmenį“ jį mobilizavo į kariuomenę ir nukreipė į aviacijos dalinius Rytų fronte. 1945-ųjų pradžioje jis pateko į nelaisvę ir metus praleido karo belaisvių stovykloje Tarybų Sąjungoje.

Grįžęs į Vokietiją, Wilhelmas iš pradžių dirbo Berlyne, vėliau – Drezdene, o 1954 m. įsteigė „Wagenfeldo dirbtuves“ Štutgarte, veikusias iki 1979 m.

Pokario laikotarpiu W. Wagenfeldo sukurti objektai nepasižymėjo ekstravagancija – tai buvo paprasti utilitariniai daiktai bei įrankiai, aptinkami bene kiekvienoje virtuvėje: juos naudoja kiekviena šeimininkė, nė nenumanydama apie jų kūrėjo asmenybę. „Tai yra tikrų tikriausias komplimentas mano tėvui“, – viename interviu teigė dizainerio dukra Maike Noll-Wagenfeld. „Pagal tėčio sumanymą, jo sukurti daiktai turi nekristi į akis, būti patogūs naudoti ir nekelti jokių klausimų apie jų autoriaus asmenybę.“ Greta įmonės „Linder“, kuriai Wagenfeldas sukūrė nemažai šviestuvų keraminiais korpusais, svarbiu užsakovu tapo firma WMF („Württembergische Metallwarenfabrik“), gaminanti metalinius rakandus ir stalo įrankius. Jos užsakymu W. Wagenfeldas sukūrė daugybę įrankių, pagalbinių instrumentų ir įvairios paskirties metalinių indų, prisidėjusių formuojant WMF prekės ženklo reputaciją. Beje, daugelis jų iki šiol yra įmonės produkcijos sąrašuose. Šie kuklūs ir praktiški daiktai puikiai atspindi plačiai žinomą W. Wagenfeldo kūrybinį kredo: „Geri namų apyvokos reikmenys visada turėtų būti pakankamai pigūs darbininkams ir pakankamai naudingi turtuoliams!“

16

Vertas paminėti ir sėkmingas dizainerio bendradarbiavimas su garsiąją vokiečių buitinės elektronikos bendrove „Braun“, klestėjusia 6-ajame dešimtmetyje. Jos užsakymu W. Wagenfeldas sukūrė keletą vadinamųjų radiolų ir vinilo grotuvų projektų, vieną jų – kartu su firmos dizaino vadovu Dieteriu Ramsu.

Labai veiksminga Vokietijos dizaino propagavimo priemone galėtume laikyti daugelį metų rengiamą konkursą IF Design Award. Jo pradžia siekia 1953 m., kuomet grupė šalies verslininkų kreipėsi į Hanoverio prekybos mugės („Hannover Messe“) rengėjus su pasiūlymu parodos metu apdovanoti pramonės gaminius, išsiskiriančius geru dizainu. W. Wagenfeldas noriai parėmė būsimąjį konkursą ir netgi parašė savotišką manifestą, išdėstydamas jame esminius funkcionalizmo principus. „Buitiniai daiktai iki galo atlieka savo paskirtį tik tuomet, kai darniai įsilieja į aplinkos kontekstą, taip tarnaudami mums. [...] Mes norime, kad jie būtų gražūs, keltų [malonius] jausmus ir gerai atrodytų. Taip pat norime, kad daiktai išreikštų tai, ko neįmanoma paaiškinti, kas praturtintų ir harmonizuotų buitinę aplinką.“ Paties W. Wagenfeldo dizaino kūriniai tobulai atitiko šiuos principus, tad nenuostabu, kad jie daugybę kartų pelnė apdovanojimų įvairiose IF Design Award kategorijose. Galima skeptiškai vertinti šių apdovanojimų aprėptį ir vertinimo objektyvumą (atseit, kas sumoka, tas ir gauna), bet tai, kad iš 430 (!) įmonės WMF laimėtų IF prizų kone šeštadalis (apie 70) priklauso būtent Wagenfeldui, vis dėlto liudija šio dizainerio kūrybinį meistriškumą. Be to, aktyvios profesinės veiklos metais W. Wagenfeldas įvertintas Milano bienalės Grand Prix (1957 m.) bei Vokietijos valstybiniu apdovanojimu Bundespreis Gute Form (1969 ir 1982 m.).

Brėmeno miesto savivaldybė, norėdama pagerbti iškilaus savo kraštiečio atminimą, 9-ajame dešimtmetyje perdavė W. Wagenfeldo fondui XIX a. klasicizmo stiliaus pastatą, kuriame kadaise buvo kalėjimas, o vėliau – policijos nuovada. Dabar jame įrengta nuolatinė įžymiojo dizainerio darbų paroda, bet ir veikia Dizaino centras, palaikantis ir propaguojantis jaunųjų dizainerių kūrybinius laimėjimus.

17

10. Šviestuvo keraminiu korpusu pavyzdys ir reklaminis plakatas. XX a. 6 deš., gam. „Linder“, Vokietija. 11. Stiklinių sandėliavimo konteinerių sistema Cubus, 1938 m., gam. „Vereinigte Lausitzer“, Vokietija. 12. Lėkštė sraigėms serviruoti, 1970 m. IF apdovanojimas, gam. WMF, Vokietija. 13. Pipirinė ir druskinė Max und Moritz bei kiaušinių padėklai, IF apdovanojimas 1954 m., gam.

WMF, Vokietija. 14. Arbatžolių indas WW28, 1928 ir nuo 1994 m., gam. „Tecnolumen“, Vokietija. 15. Arbatžolių dėžutė, 1950 m., gam. WMF, Vokietija. 16. Plokštelių grotuvas PCS3, 1957 m ., gam. „Braun“, Vokietija. 17. Radiola Combi, 1956 m., gam. „Braun“, Vokietija. 18. Įvairių metų staliniai šviestuvai, gam. „Tecnolumen“, Vokietija

18

2019: 4 (111) I 69

i

DIZAINO KELIONĖS

1

3

2

ŠVIESOS KAMPAI, VINGIAI IR BURBULAI Šių metų pradžioje teko girdėti tokias interjero dizainerių kalbas: „Kas šiemet Milane? Vėl „Euroluce“? Ai, nevažiuosiu. Buvau užpernai, viską mačiau, kas ten gali pasikeisti per dvejus metus?“ Ogi, pasirodo, daug kas. Ne tik pasikeisti, bet ir nužymėti tolesnės evoliucijos gaires.

Tekstas: Jono Malinausko

4

70 I 2019: 4 (111)

Viena iš perspektyvių tendencijų, išryškėjusių pastaraisiais metais, – padidėjęs projektuotojų ir gamintojų dėmesys modulinėms šviesos sistemoms, kurias įprasta vadinti bėginėmis. Prieš keletą metų jas paprastai buvo siekiama paslėpti ar bent užmaskuoti, o dabar vėl bandoma išryškinti ir paversti erdviniais interjero akcentais. Galbūt šviesos sistemų plastikos akcentavimas susijęs su bendra darbo patalpų „buitinimo“ tendencija, siekimu užpildyti ir pagyvinti modernius tūrius. Šia kryptimi smarkiai pasistūmėjo garsios italų firmos „Flos“ dizaineriai. Vienas jų, Michaelis Anastassiadesas, sukūrė stačias kampais suneriamą apšvietimo sistemą iš plonų metalo konstrukcijų, įdarytų šviesos diodais, kurią pavadino Coordinates. Beje, jos konstrukcija iš tiesų sudėtingesnė, nei atrodo, nes strypų susikirtimo taškuose teko papildomai įrengti elektros jungtis.

Dalykinė stačiakampių formų estetika paveikė net labai „lyriškus“ kūrėjus. Pavyzdžiui, naująją šviestuvų seriją Linea dizaineris Willamas Brandas („Brand van Egmond“, Olandija) pagamino iš stačiais kampais jungiamų elementų, primenančių šviečiančias pakabas. Kaip ir kitus šios įmonės gaminius, naujuosius modulius galima naudoti po vieną ir jungti į didelius sietynus. Griežtas stačiakampes formas mini šviestuvų serijai Curiosity taip pat pritaikė dizaineris Davide’as Oppizzi („Artemide“, Italija).

Kiti modulinių sistemų autoriai palinko į plastiškesnes formas.

Pavyzdžiui, prancūzai broliai Bouroulec’ai lubiniams elementams tvirtinti vietoje bėgių naudojo plačius natūralios odos diržus, o studija „Formafantasma“ – spalvingą guminę juostą; dėl svorio susidarantys natūralūs jos išlenkimai gražiai kontrastavo su tiesiais šviestuvų strypais. Dizaineris Markas Sandleris apšvietimo sistemai Raqam

5

TENDENCIJOS i

6

(„Masiero“, Italija) panaudojo plonus fiksuotos formos šviesos diodais užpildytus vamzdelius, iš kurių galima surinkti klasikinio stiliaus sietynus, modernius dekoratyvinius šviestuvus ir netgi šviečiančius tekstus. O dizaino ir architektūros studija BIG („Bjarke Ingels Group“, Danija), kurdama modulinę sistemą La Linea italų firmai „Artemide“, į 50 mm skersmens ir 5 m ilgio skaidrius plastikinius vamzdžius sukišo LED šviestuvus, patentuotą šviesos sklaidymo sistemą, maitinimo laidus ir dar slankųjį metalinį karkasą. Jis leidžia lankstyti vamzdžius in situ (tiesa, ne mažesniu nei 1 m spinduliu) ir jungti tarpusavyje hermetiškomis jungtimis į ilgas juostas, tinkamas naudoti lauke ir netgi

8

7

9

formuoti landšafto elementams. Tikėtina, kad ir ateityje dizaineriai daug dėmesio skirs modulinių šviesos struktūrų plastikos paieškoms ir kartu suteiks joms naujų praktinių savybių.

Daugybės modulinių elementų sutelkimas į bendrą šviesos kompoziciją gali tapti puikiu interjero akcentu. Tai patvirtino čekų firma „Sans Souci“, savo stendą „Euroluce“ parodoje padabinusi keliomis įspūdingomis instaliacijomis. Deja, kiekvieną jų elementą teko tvirtinti atskirai, sugaištant daug laiko. Kad supaprastintų montažo procesą, šviesos instaliacijos Nuvem elementus dizaineris Miguelis Arruda („Slamp“, Italija) sujungė į stambius šešiakampius blokus, galinčius šiek tiek išsigaubti, bet išlaikančius savo svorį. Tai leidžia greitai ir lengvai formuoti ištisus šviečiančius skliautus, sukuriant šventišką „šviesos jūros“ nuotaiką.

1. Šviestuvas iš serijos Linea, diz. Willamas Brandas, gam. „Brand van Egmond“, Olandija. 2. Kabamųjų šviestuvų sistema Wireline, diz. „Formafantasma“, gam. „Flos“, Italija. 3. Kabamųjų šviestuvų sistema Coordinates, diz. Michaelis Anastassiadesas, gam. „Flos“, Italija. 4. Stalo šviestuvai Curiosity, diz. Davide’ad Oppizzi, gam. „Artemide“, Italija. 5. Modulinė šviesos sistema Raqam, diz. Marcas Sandleris, gam. „Masiero“, Italija. 6.

Modulinės šviesos sistemos La Linea pritaikymas lauko sąlygomis. Diz. BIG, gam. Artemide, Italija. 7. Sistemos La Linea elementas interjere. 8. Čekų firmos Sans Souci stendas „Euroluce“ parodoje. 9. Lauko baldai ir šviestuvai Heco, diz. Nendo, gam. „Flos“, Italija

2019: 4 (111) I 71

10

Universalios šviesos įrangos, tinkamos interjerams ir eksterjerams kūrimą, taip pat naujų lauko šviestuvų gamybą galima būtų sieti su bendra būsto atvėrimo į lauką tendenciją, atliepiančią globalinio atšilimo iššūkį. Pavyzdžiui, naujų lauko šviestuvų modelių kūrimu bendrovės „Flos“ užsakymu ėmėsi tokie grandai kaip Nendo, Piero Lissoni ir netgi Philippe’as Starckas. Neatsiliko ir įmonė „Luceplan“, kuriai norvegų dizaineris Danielis Rybakkenas sukūrė lauko šviestuvą-suoliuką archainės daržinės formos pagrindu.

Kad nereiktų vargti su elektros laidais, dauguma naujų modelių aprūpinama autonominiu maitinimu, leidžiančiu lengvai perkelti šviestuvus iš lauko į vidų, kaip kad numatyta dizainerio Marco Merendi projekte Luciole (EMU, Italija). Išskirtinę šio tipo sistemą Flai su išplėtota stovų ir pakabų sistema firmos „Diomede“ užsakymu sukūrė studija „MAIS Project“. Šviestuvas išsiskiria masyvumu, tvarumu ir šviesos srauto intensyvumu, tačiau vargu ar jo kaina pasirodys konkurencinga kiniškų analogų fone.

Lauko šviestuvai gali įsilieti į aplinką tiesiogine šio žodžio prasme.

Jau minėta studija BIG įmonės „Danese“ užsakymu sukūrė šviestuvą Sponge Lamp, kurio sferinio paviršiaus viršutinį sluoksnį sudaro akytas poliuretanas („kempinė“). Porą mėnesių pabuvęs lauke, šviestuvo gaubtas pradeda želti samanomis, kerpėmis, smulkiais augaliukais, kol galų gale paskęsta žalumoje. Tuo tarpu vidinė korpuso dalis, pagaminta iš ABS-o, patikimai saugo elektrinę šviestuvo dalį nuo užpylimo ar sužalojimo. Bendrovė „Axolight“ taip pat sėkmingai panaudojo sferines formas – tik jos šviestuvai Cloud (diz. Dima Loginoffas) skirti ne gulėti pakrūmėse, o sklandyti palubėse.

14

72 I 2019: 4 (111)

11

12

13

10. Autonominiai stalo šviestuvai Luciole, diz. Marco Merendi, gam. EMU, Italija. 11. Kabamieji šviestuvai iš serijos Cloudy, diz. Dima Loginoffas, gam. „Axo Light“, Italija.

12. Lauko šviestuvas Sponge Lamp, diz. BIG, gam. „Danese Milano“, Italija. 13. Autonominis stalo šviestuvas Clizia, diz.

Adriano Rachele, gam. „Slamp“, Italija. 14. Interaktyvus stalo šviestuvas Huara, diz. Elemental, gam. „Artemide“, Italija. 15. Stalo šviestuvas iš serijos E2H (Earth to Humanity), diz. Rossas Lovengrove’as, gam. Vista Alegre, Italija.

16. Modulinis pūsto stiklo šviestuvas Noctambule, diz.

Konstantinas Grcicius, gam. „Flos“, Italija. 17. Šviestuvas iš serijos Louise, diz. Willamas Brandas, gam. „Brand van Egmond“, Olandija. 18. Šviesos ekranai Discovery Space, diz. Ernesto Gismondi, gam. „Artemide“, Italija. 19. Šviestuvai iš serijos AWA, diz. Fumie Shibata, gam. „Brokis“, Čekija

Šiais laikais apšvietimo sistemų valdymas kompiuteriais ar mobiliųjų telefonų programėlėmis jau nieko nebestebina. Tačiau įdomių interaktyviųjų efektų galima pasiekti ir tiesiogiai liečiant šviestuvą – tai įrodė studijos „Elemental“ nariai, sukurdami šviestuvą Huara italų firmai „Artemide“. Tamsiąją „Žvaigždžių karų“ planetą primenantis sferinis gaubtas palietus užsidega atskirais segmentais, intriguojančiais pamirguliavimais atskleisdamas savo šviesiąją pusę ir versdamas vartotoją trumpam pasijausti legendiniu džedajumi. Bendrovės „Axolight“ kabamasis švietimo įtaisas Manto irgi kelia kosminių asociacijų – palietus viršuje esantį pakabinimo cilindrą, galima pastumti

15

16

18

sferinį šviestuvo gaubtą žemyn į difuzoriaus audinį, tuo suteikiant šviestuvui panašumo į skraidančiąją lėkštę.

Na, aišku, apšvietimo naujienos neatsiejamos nuo technologinių proveržių. Vieną perspektyviausių šiemet pristatė firma „Artemide“. Sistemos Discovry Space (diz. Ernesto Gismondi) šviestuvų rėmeliai su įmontuota RGBW šviesos diodų sistema perimetru apšviečia pusiau skaidrų PMMA lakštą su mikroįbrėžimais, užtikrinančiais puikų vaizdinį komfortą ir tolygų šviesos paskirstymą abiejose rėmo pusėse. Padidinus šviesos srautą, plokštuma ima šviesti intensyviau, prarasdama skaidrumą. Taip „Discovery Space“ suderina erdvės suskirstymo ir jos apšvietimo funkcijas, kas turėtų sudominti interjero dizainerius.

Apšvietimo srityje pozicijų neužleidžia ir tradicinės technologijos – kad ir stiklo pūtimas. Lyderio poziciją šioje srityje neabejotinai išlaiko čekų bendrovė „Brokis“, bet jai ant kulnų lipa konkurentai iš kitų šalių. Ta pati „Brand van Egmond“ pristatė šviestuvų seriją Louise, formuojamą iš „bambalinių“ cilindrinių tūrių. O įmonei „Flos“ dizaineris Konstantinas Grcicius sukūrė didžiulių pūsto stiklo tūrių seriją Noctambule, iš kurių galima montuoti tiek pastatomuosius, tiek kabamuosius šviestuvus. Savo ruožtu britų dizaino legenda Rossas Lovengrove’as tradiciniu biomorfiniu stiliumi sukūrė didelio tūrio porcelianinius šviestuvų gaubtus filosofiniu pavadinimu E2H (Earth to Humanity) portugalų įmonei „Vista Alegre“. Matyt, artimiausiais metais tradicinės technologijos vis dar turės įtakos apšvietimo sistemų formoms, tačiau jų viduje slėpsis vis sudėtingesni ir daugiau galimybių turintys techniniai sprendimai.

17

19

2019: 4 (111) I 73

i

DIZAINAS

Išrinkti geriausi lietuvių dizaino darbai

Lietuvos dizaino prizas GERAS DIZAINAS – tai nacionalinis konkursas, skirtas geriausiems šalies dizaino pavyzdžiams atrasti ir paminėti. Šiais metais konkursui gauta daugiau nei 250 dalyvių paraiškų, o apdovanojimai vyks jau aštuntąjį kartą. Iškilmingos ceremonijos metu apdovanojami geriausi dizaino darbai 10-yje kategorijų. Juos išrenka nepriklausoma užsienio komisija. Publikos favoritu tampa darbas, išrinktas balsuojant internetu. Šių metų vertintojų komisiją sudarė dizaino srities ekspertai iš Šveicarijos, Lenkijos, Slovėnijos ir Austrijos: Lenkijos dizaino savaitės vadovė ir interjero studijos įkūrėja Paulina Kisiel, Dominicas Strumas – dizaino agentūros savininkas iš Ciuricho, Manca Matičič Zver – Dizaino ir Inovacijų centro vadovė ir Dizaino fakulteto dekanė iš Slovėnijos bei Martinas Foessleitneris – informacijos dizaino žinovas ir hi-pe.at agentūros įkūrėjas.

Po apdovanojimų ceremonijos Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje rugsėjo 18 d. duris atvers ir konkurso nugalėtojų darbų ekspozicija, kuri veiks iki spalio 1 d. Šiais metais Lietuvos dizaino forumo organizuojama konkurso darbų paroda, surengta bendradarbiaujant su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), tapo Inovacijų savaitės renginių ciklo prioritetine dalimi.

Mados aksesuarai Nerimas

Old/New auskarų kolekcija

Dalius Ilginis, Rasa Ilginė 2019

Kūrėjas siekė suteikti nerimo jausmui fizinį pavidalą ir jį vizualizuoti. Įvairios baimės ir kartais be pagrindo kylantis nerimo jausmas yra ar buvo apsėdęs ne vieną. Šiame kūrinyje, kaip ir gyvenime, nerimas labai trapus, bet savo aštriais kampais žeidžiantis ir paliekantis gilias žaizdas. Reikia laiko prisijaukinti tamsai, bet tik tada gali ją pamatyti ir apčiuopti. Tuomet monstras gali pavirsti tavo geriausiu draugu.

Marija Strazdaitė 2019

Sinuous rankinių kolekcija Marija Puipaite 2019

Šios kolekcijos tikslas – atskleisti galimos sąveikos tarp žmogaus kūno ir objektų, kuriuos jis nešioja, grožį. Kišenės tipo rankinės, glaudžiai apsupančios kūną, sekančios jo linijas, rodo organišką mūsų ryšį su aksesuarais. Nešiojamas daiktas tampa lyg kūno tęsiniu. Kartu tai romantiška bioninės ateities vizija, vietoj svetimumo pabrėžianti galimą švelnumą ir jusliškumą.

74 I 2019: 4 (111)

Tai kolekcija, apie tai, kaip paveldėti jau seniai nebenešiojami papuošalai gali ir turi atgimti naujam gyvenimui. Ši kolekcija buvo pradėta kurti tuomet, kai Colours of Connection dizainerė ir įkūrėja Marija iš savo močiutės gavo dovanų jos pačios kadaise nešiotą perlų vėrinį ir palinkėjimą, jog būtų sukurta kažkas nauja ir unikalaus.

Old/New išleista kaip limituoto tiražo kolekcija, tad bus parduodama vos 16 auskarų porų.

Kiekviena jų rankų darbo, su perlo istorija, unikali formų bei spalvų deriniu.

Kostiumo dizainas Narcizas – ne tik gėlė Rimantė Rimgailaitė 2018

Drabužių kolekcija Fur for me Eglė Rusteikaitė 2019

Kolekcija Fur for me plėtoja etiškos mados sąvoką ir plečia visuomenės suvokimą apie natūralios vilnos, gaunamos prižiūrint augintinį, humanišką panaudojimą. Drabužiams pritaikius samojedų šuns vilną siekiama parodyti, kad šis pluoštas turi gydomųjų savybių, yra švelnus, minkštas, antialergiškas ir atsparus purvui. Jis maišomas su šiurkščiavilnių avių vilna, siekiant mediciniškai atkartoti akupunktūrines ir mikromasažines savybes.

Humaniška ir tvari aprangos kolekcija skirta tiems, kas gyvena vienovėje su gamta. Ji neapribota žmonių amžiaus cenzo. Kolekcijos drabužiai turi gydomųjų savybių ir yra pritaikyti dėvėti kasdien.

Internetas tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, o sparčiai vystantis aukštosioms technologijoms interneto poveikis tapo panašus į niekada neišjungiamą interneto kamerą – nuolatinis atvirumas, kiekvienos savo gyvenimo akimirkos viešinimas tapo visiškai įprastu reiškiniu. Remiantis JAV sociologų, antropologų ir psichologų atlikto tyrimo išvadomis, tokia savęs demonstravimo forma prilygsta narcisizmui, ir tai taps viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų.

Internetiniai narcizai nenuilstamai siekia pasitenkinimo, nusiraminimo ir naudos, iškeldami grožio ir tobulumo kultą. Ši eksperimentinė kolekcija sukurta taikant skulptūrinio konstravimo-maketavimo metodą, įkvėptą šiuolaikinio narcizo įvaizdžio. Kolekcijos simboliu pasirinkta narcizo gėlės žiedo forma pritaikyta klasikiniam drabužiui.

Drabužių kolekcija No More Karina Pangonytė 2019

Už 40 km nuo Vilniaus Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė. Teigiama, kad ši AE neatitinka tarptautinių aplinkosaugos ir branduolinės saugos reikalavimų, o avarijos joje poveikį pajustų net ir 1 000 km spinduliu esantys miestai.

Eksperimentinė kolekcija No More protestuoja prieš šios atominės elektrinės eksploataciją. Kolekcijos pavadinimas – tai raginimas nekartoti praeities klaidos – Černobylio katastrofos. Kolekcija siekiama atkreipti visuomenės bei žiniasklaidos dėmesį į iškilusią grėsmę ir paraginti prisidėti prie judėjimo už saugią Lietuvos bei kitų šalių ateitį.

2019: 4 (111) I 75

Interjero elementai Shiver Dizainerė: Evelina Kudabaitė Užsakovas: Immix 2019

Shiver – dviejų materijų žaismas: glotnios, besiplaikstančios medžiagos ir kietos keramikos. Objektai, įkūnijantys vėjo šokdinamos ugnies ir lengvo šilko choreografiją.

Tai rankų darbo keraminiai tūriai, užpildyti kvapia sojų vaško žvake, kuriai sudegus indas tampa vaza, pieštukine ar kitokią paskirtį atliekančiu tūriu.

Shiver buvo kuriama Immix prekės ženklui, kurio viena naudojamų medžiagų – šilkas. Tai prabangi, estetiškai patraukli medžiaga, turinti gilią istoriją ir teikianti naudą žmogaus kūnui.

Lengvai krintančios Immix rūbų šilko klostės bei žvilgesys buvo pagrindinė Shiver estetinės išraiškos bei kvapo inspiracija. Tai objektas, sujungiantis lytėjimo bei kvapų pasaulį.

Perdirbto porolono apdaila ir objektai 2XJ architects: Jokūbas Jurgelis ir Jurga Marcinauskaitė Užsakovas: UAB Lonas 2018

Perdirbtas presuotas porolonas – interjero elementas, tapęs ikoniniu interjero akcentu. Tai žaliavinė medžiaga, naudojama čiužinių ir minkštų baldų gamybai. Čiužinių ir miegamojo baldų gamintojo Lonas salone naudojamas kaip naujoviška apdailos medžiaga, siekiant atskleisti interjero idėją ir gamintojo vertybes. Porolonas buvo pasirinktas įvairiems interjero elementams gaminti. Universalumas suteikė galimybę jį taikyti skirtingoms funkcijoms: pertvaroms, sėdimiesiems objektams, akustinėms sistemoms.

Perdirbtos medžiagos ir iš jų gaminami elementai formuoja kitokią, atsakingesnę, vartojimo kultūrą. Tai ypač svarbu gamybinei įmonei. Šią medžiagą naudojantis gamintojas siekia pabrėžti inovatyvų požiūrį į gamybos atliekų mažinimą visose Lono grupės įmonėse.

Play Toota: Justė Žibūdienė, Dominyka Šulcaitė 2018

Paremti, atremti, pakišti, laikyti – ši detalė atlieka ne vieną funkciją. Bet visais atvejais turi vieną tikslą – būti nenuobodžia ir žaisminga. Play – tai ir baldo kojelė, ir atrama ar lentynos laikiklis.

Pakišta, lyg atsitiktinė, ji kuria baldo estetiką ir funkciją.

Medžio masyvo detalė yra aiškių geometrinių formų, pagaminta iš medžio masyvo.

76 I 2019: 4 (111)

Interjeras

Lonas 2XJ architects: Jokūbas Jurgelis ir Jurga Marcinauskaitė Užsakovas: UAB Lonas 2018

Reprezentacinis lietuviškų čiužinių ir miegamojo baldų gamintojo Lonas salonas Vilniuje įsikūręs buvusio sovietų karinio miestelio teritorijoje. Salonas išsidėstęs išskirtinėje erdvėje per du aukštus. Pirmame aukšte – ekspozicinė patalpa su produktų testavimo zona, skirta pristatyti ir iš arčiau susipažinti su gaminamais produktais. Antresolėje įkurta bendradarbystės erdvė, skirta tiek darbuotojams, tiek klientams.

Daug dėmesio buvo teikiama žaliavoms. Naudotos tvarios naujoviškos medžiagos: perdirbtas porolonas, perdirbta guma, lininiai siūlai, antrarūšė fanera. Perdirbtos medžiagos formuoja kitokią, atsakingesnę, vartojimo kultūrą. Tai ypač svarbu gamybinei įmonei. Šių medžiagų naudojimu siekiama pabrėžti šiuolaikišką gamintojo požiūrį į gamybos atliekų mažinimą visose Lono grupės įmonėse.

AirV vertimų biuras Kaune Dizaino studija Rimartus: Rimantas Špokas, Norbertas Pagalys Užsakovas: AirV vertimų biuras Fotografijos autorius: Lukas Mykolaitis 2019

Po rekonstrukcijos senose nedidelio aukščio patalpose Kaune sukurtas šiuolaikiškas AirV vertimų biuro interjeras. Kompaktiškai paskirstytame plote suformuotos naujos erdvės ir funkcinės zonos. Pagrindiniai motyvai: lenktos elegantiškos arkos, šviesus fonas, švelni spalvų gama su refleksiniais poliruotos bronzos akcentais.

Recepcijos baldo fasadui sukurta reljefinio gipso ornamentų kompozicija – kaip užuomina į klasikinius meninę vertę turinčius reljefus.

Švyturys Bhouse Laura Janavičiūtė, Rytis Mikulionis, Aistė Galaunytė, Viltė Zubrytė, Gytis Vaitkevičius Užsakovas: UAB Švyturys-Utenos alus 2018

Projektavimo užduotis buvo plati ir aiškiai apibrėžta – gastrobaras su scena, parduotuvė, degustacinė erdvė, ekspozicijos zona, konferencijų salė ir kt. Tai vieta bendrauti ir pažinti alaus gamybos tradicijas.

Kūrėjų iškelta interjero koncepcija rėmėsi tuo, kad alaus tradiciją galima pažinti kiek kitaip, ne standartiškoje alinės erdvėje, o šmaikščiau ir neįprasčiau, pasakojant naują alaus gėrimo istoriją.

Medžiagiškumo, spalvų ir interjero elementų tarpusavio santykis šiame interjere – vienas svarbiausių dalykų.

Jis kuria interjero išskirtinumą ir bendrą nuotaiką. Neįtikėtini deriniai, kaip antai marmuras su neapdirbtu rifliuotu metalu ar industriniai jūriniai šviestuvai su elegantiškais odiniais baldais, suteikia netikėtumo ir skatina diskusijas.

2019: 4 (111) I 77

Koncepcija Žaltys Paulina Bradūnaitė 2019

Žaltys – muzikos grotuvas žmonėms, visiškai arba iš dalies praradusiems klausą. Jis susideda iš ausinių, kurios pagrįstos analogiška enzo 3 technologija, bei vibracinių kapsulių, išdėliotų palei stuburą, taip perteikiant garsą. Prietaisą įkrauna magnetinis mechanizmas ties kaklu, veikiantis žmogui judant. Jis gali būti kontroliuojamas balsu per priekyje esantį mikrofoną arba per telefono programėlę.

Dizainą įkvėpė afrofuturismo judėjimas. Matydama šiuolaikinį globalų pasaulį ir populiariosios kultūros įtaką mažesnėms tautoms, kūrėja siekė sukurti analogišką Balticfuturismo versiją ir parodyti Lietuvių identiteto perspektyvą ateityje.

Kol kas pateikta tik dizaino koncepcija, tačiau tai yra įgyvendinamas projektas, pagrįstas sukurtomis technologijomis ir anksčiau atliktais bandymais.

Chrono

Eksponatas

Simonas Milišauskas 2019

Marija Ščerb 2019

Visiškai amputuotų rankos pirštų protezų koncepcija. Chrono projekto tikslas – sukurti nebrangų, visai pašalintų pirštų protezą, kuris sustiprintų pažeistos rankos funkcionalumą, pagerintų psichologinę savijautą ir grąžintų vartotojui pilnatvės jausmą. Protezas sukurtas pasitelkiant 3D skenavimo, 3D spausdinimo ir lanksčiųjų mechanizmų technologijas. Chrono dizainas leidžia atlikti griebimo, laikymosi, spaudimo, prilaikymo veiksmus ir netrukdo pagrindiniams natūraliems rankos judesiams.

Palyginti su kitais rinkoje egzistuojančiais analogais, jo dizainas vientisas, estetiškas, neimituojantis realybės, be to, protezas nebrangiai pagaminamas. Dirbtinis pirštas valdomas šalia esančio sveiko piršto judesiais. Galimybė džiaugtis savo pažeista vieta ir jos neslėpti labai svarbi siekiant pagerinti žmogaus psichologinę savijautą.

Eksponatas – tai konceptualus baldas, siūlantis naujovišką paslaugą muziejams. Jis suteikia galimybę estetiškai eksponuoti vertingas baldų detales, laukiančias restauravimo.

Tokių detalių muziejų fonduose guli daugybė. Dėl finansavimo ir kvalifikuotų meistrų trūkumo dauguma jų niekada nepasieks ekspozicijų salių. Šiuolaikinės technologijos leido sukurti konceptualų baldą, padedantį muziejams eksponuoti istorinę ir meninę vertę turinčias baldų detales.

Ant baldo proporcijas atkartojančio metalinio karkaso montuojamos 3D skeneriu nuskenuotos ir 3D spausdintuvu atspausdintos detalės.

Sukurtas baldas palengvina restauratorių darbą, padeda muziejų erdves pritaikyti modernioms ekspozicijoms, o jų lankytojams matyti vertingų baldų fragmentus ir atkurti jų pirmykštę išvaizdą.

Vizualinis identitetas Tröösik guminukų pakuotė Martynas Bacvinka, Ugnė Akstinaitė, Marius Kneipferavičius.

Užsakovas: AB Vilniaus pergalė 2019

Saldumynų lentynos – tai bene didžiausios konkurencijos zona parduotuvėje. Todėl, pristatydami naujus guminukus, kūrėjai turėjo apversti visas iki šiol žinomas taisykles aukštyn kojomis. Kadangi pagrindinė produkto auditorija – paaugliai ir jaunimas iki 21 metų, humoras buvo esminis kriterijus kuriant produktą. Pirmiausia sumanyta pagaminti skirtingų formų guminukus, primenančius įvairiausių rūšių apatinius. Kartu su jais gimė ir pavadinimas, primenantis slengo žodį „triusikai“. Tuomet liko tik vienas žingsnis – supakuoti šiuos skanius apatinius į... skalbyklę. Kūrėjai linksmai pasižiūrėjo į lentyną, pilną meškiukų bei kitų mums įprastų formų skanumynų, ir taip atsirado žaisminga ir nuosekli produkto istorija.

78 I 2019: 4 (111)

Unicorn Dadada Studio, Milda Šiulytė Užsakovas: UAB Lizdas 2018

Matilda Knows Godspeed ir New!, Asta Budukevičiūtė ir Aistė Jūrė Užsakovas: Son de Flor 2019

Matilda Knows – naujas vaikų drabužių prekės ženklas, kurio tikslas – supaprastinti dažnai chaotišką vaikų ir tėvų ryto rutiną. Kolekciją sudaro 6 skirtingų spalvų, bet klasikinių formų drabužiai ir aksesuarai, kuriuos tėvai gali lengvai derinti tarpusavyje. Galvojant apie prekės ženklo identitetą, norėta perteikti tokį derinimo lengvumą, todėl pirmiausia parinkti kolekcijos drabužių formas primenantys grafiniai elementai.

Jungiant juos tarpusavyje, buvo sukurtas logotipas, etiketės, pakuotė, svetainės dizainas, dekoracijos fotosesijai ir laikinos tatuiruotės. Kad dienos startas būtų dar sklandesnis, atsirado identitetą įkvepiančių šūkių.

Unicorn Scooters yra galingas elektrinis paspirtukas, sukurtas išskirtinai dalijimosi paslaugai, didžiųjų miestų spūstims spręsti. Kuriant vizualinį identitetą pagrindinėmis inspiracijomis tapo išskirtinė paties paspirtuko forma bei pavadinimas Unicorn. Sukurtas įvaizdis pirmajam nespalvotam vienaragiui Lietuvoje. Siekta vizualiai paneigti įprastinį vienaragio įsivaizdavimą, kuris paprastai siejamas su vaivorykšte, blizgučiais, rožinių atspalvių detalėmis. Nespalvotas vienaragis? Kodėl ne! Tai atrodo smagiai, netikėtai, be to, išsiskiria iš aplinkos. Raidė „N“ subtiliai pabrėžia rago formą, o apvalios formos atkartoja paties paspirtuko formą.

Pagrindinis šūkis „Break the usual“ (liet. laužyk įpročius) diktuoja drąsų, įtaigų bei dinamišką komunikacijos toną, skatina jungtis prie judėjimo, kurio tikslas – pakeisti nusistovėjusius mobilumo įpročius.

Leidinys Sip Sap sulos produktų katalogas Agnė Šutrikaitė (Old Rabbit Design Studio) Užsakovas: UAB Straikas 2018

Sip Sap sulos katalogas skirtas su produktu supažindinti tiek parduotuvės darbuotoją, barmeną, tiek parodų stendų lankytoją – patį pirkėją.

Leidinio tikslas – pateikti sulą moderniai, šiuolaikiškai bei familiariai. Kuriant katalogą buvo griežtai remiamasi prekės ženklo vadovu (brand-book), tačiau kiekvienam skoniui suteiktas „asmeniškumas“ – skonio istorija, charakteris. Kadangi prekės ženklo vadove buvo paminėta, jog Sip-Sap stilius yra atviras iliustracinėms interpretacijoms, pasitelkus fantaziją sukurtos papildomos iliustracijos. Kataloge taip pat panaudota fotografija bei iliustracijos. Fotosesija prie Vilniaus miesto grafičių perteikia šiandieninę emociją, jaunatvišką kūrybiškumą bei paties produkto – sulos – gyvumą.

2019: 4 (111) I 79

Mokslo populiarinimo žurnalas Spectrum Dizainerė: Miglė Strumskytė, Iliustratorės: Eglė Plytnikaitė ir Ūla Šveikauskaitė Užsakovas: Vilniaus universitetas 2018

How the Future King of England Ate Peacock in Vilnius Godspeed Branding Užsakovas: Lietuvos kultūros institutas 2018

Nestandartinė kulinarinė-istorinė knyga „Kaip būsimasis Anglijos karalius Vilniuje povus valgė: bendra kultūrinė, politinė ir kulinarinė Britanijos ir Lietuvos istorija“ supažindina su dviejų skirtingų kultūrinių erdvių – Lietuvos ir Jungtinės Karalystės – santykiais, idėjų ir žinių mainais, asmenybių padaryta įtaka, pasakojimų ir patirčių suformuotais įvaizdžiais. Iššūkis buvo sujungti Lietuvos ir Jungtinės Karalystės kultūrą, atskleisti jų panašumus, bet tuo pat metu parodyti ir skirtumus, užuot suliejus dvi kultūras į vieną.

Sprendimas: ne chronologine, bet abėcėline tvarka pateikiami faktais paremti istoriniai pasakojimai atskleidžia Lietuvos bei Jungtinės Karalystės saitus. Iliustruotos angliškos abėcėlės raidės reprezentuoja naratyvo elementus ir pasakoja apie tautas, kurias tie pasakojimai jungia. Kad būtų lengviau sekti receptus, jie pristatyti kaip kortelės, kurias galima išimti ir naudoti atskirai.

Spectrum – unikalaus turinio mokslo populiarinimo žurnalas, kuriame siekiama pristatyti visuomenei naujausius VU mokslininkų tyrimus paprastai ir aiškiai. Švari aplinka, minimalistinė infografika ir spalvingos nuotraukos suteikia sudėtingam moksliniam turiniui patrauklumo, o aktualiausios mokslinės temos atgyja per jaunųjų Lietuvos iliustratorių darbus.

Spectrum – tai erdvė, skirta mokslo ir meno inovatorių bendradarbiavimui skatinti šviečiant visuomenę ir kuriant prieinamo ir suprantamo mokslo įvaizdį.

Kiekviename Spectrum leidinio numeryje publikuojama 14–15 straipsnių, iš kurių trečdalį iliustruoja jaunieji Lietuvos kūrėjai. Žurnalas leidžiamas du kartus per metus. Rugsėjį bus išleistas jau ketvirtasis atnaujinto dizaino numeris.

Produkto ir industrinis dizainas Chem Tokens Karolina Petraitytė 2018

Chem Tokens – tai mokymo priemonė chemijos pamokoms, sujungianti papildytą realybę su fiziniu potyriu. Chemijos žetonų dizainas buvo kuriamas pasiremiant pagrindiniais cheminių elementų lentelės principais. Juos nagrinėjant, galima be papildomų priemonių išsiaiškinti elementų lentelės struktūrą,̨ kiekvieno elemento unikalumą,̨ fiziškai jungti ir kurti molekules.

Specialia programa nuskenuoti žetonai įgyja virtualų įvaizdį, suteikia galimybę paimti į ranką skirtingus cheminius junginius. Mokiniai skatinami ne tik jungti molekules ir stebėti, kaip atrodo cheminiai elementai, bet ir mokytis spręsti chemines lygtis, kaupti molekulių kolekciją, vykdyti virtualius eksperimentus. Aplikacijoje pateikiamos užduotys paremtos chemijos pamokų kursu, todėl projektas lengvai integruojamas į edukacinę sistemą.

80 I 2019: 4 (111)

Baldai ir apšvietimas Junts Agota Rimšaitė, Cristina Sánchez. Užsakovas: Encrū 2019

Unicorn Scooters Ignas Survila Užsakovas: UAB Lizdas 2018

Unicorn paspirtukas – unikalaus, rinkoje išsiskiriančio dizaino, bet svarbiausia buvo sukurti ne tiek gražų, kiek funkcionalų dizainą. Papildomas laiptelis, kuris ir suteikia šiai transporto priemonei išskirtinumo, pasitarnaus kaip vieta, ant kurios bus patogu vežti pirkinius, siuntinį ar net vaiką.

Vienas didžiausių techninių pasiekimų, kuriais gali pasigirti Unicorn paspirtukas – baterijos talpa. Lietuvių sukurtas elektrinis paspirtukas vienu įkrovimu galės įveikti apie 80 km atstumą. Palyginimui: kiti rinkoje naudojami elektriniai paspirtukai gali nuvažiuoti vos 30 km.

Junts, išvertus iš katalonų kalbos, reiškia „kartu“, o tai yra pagrindinė šio šviestuvo idėja. Abi šviestuvo formos – stačiakampis bei apskritimas – viena be kitos neturi prasmės, bet dėl įmontuoto magneto jas sudėjus kartu gaunamos įvairios apšvietimo kompozicijos. Šviestuvas gali būti naudojamas kaip skaitymo lempa arba švelnus miegamojo kambario apšvietimo taškas, priklausomai nuo vartotojo poreikio. Iš metalo pagamintas rėmas suteikia lempai stabilumo, tad medinę šviestuvo dalį galima uždėti ant bet kurios rėmo dalies.

Ė Domilė Čepaitytė. Užsakovas: Designskolen Kolding 2019

Urnų kolekcija Greta Unguvaitytė 2018

Tai detalių rinkinys, iš kurio lengvai, be įrankių, surenkamas (ir išardomas) stalas arba lentyna. Įmanomos begalinės šių baldų variacijos. Naudotojo patirties žemėlapis yra cirkuliarus, tad produktas, nuolat prisitaikydamas prie besikeičiančių vartotojo poreikių, gali ilgai tarnauti.

Produktas sukurtas žvelgiant į šiandieninį klajoklišką visuomenės gyvenimą: jauni žmonės nuomojasi ir dažnai keičia gyvenamąją vietą. Besikraustant baldą galima greitai išardyti, lengvai pernešti ir surinkti naują baldą.

Visi žmonės skirtingi. Taip ir sukurtos urnos – kiekvienąkart unikalios. Parinkta jų gamybos technologija leidžia išgauti vis kitokius, unikalius paviršius, faktūras.

Prasmė slepiasi pagrindinėse urnų uždarymo detalėse.

Nors žmogus miręs, jo siela negali būti aklinai uždaryta. Ąžuolinės ir metalinės uždarymo detalės pagamintos su kiauryme – tai tarsi sielos vartai, leidžiantys žmogui ramiai išeiti į kitą gyvenimą.

Kolekciją sudaro trijų skirtingų dydžių keraminės urnos: ilgaamžiškos, suyrančios ir urnelė – kamerinis objektas, skirtas mirusiajam atminti.

Taigi asmuo gali laisvai pasirinkti, kaip laidos urną: paliks ją stovėti kolumbariumo kriptoje ar leis ramiai suirti žemėje.

2019: 4 (111) I 81

Ripple Dizaineris: Kazuko Okamoto. Užsakovas: UAB Sedes Regia 2018

Ripple yra moderni modulinių baldų sistema, kurios segmentus galima grupuoti į žaismingai atrodančias darbo ir poilsio zonas viešosioms ir darbo erdvėms. Tai japonų dizainerės Kazuko Okamoto subtilaus formos pajutimo ir gamintojo Sedes Regia kokybės ir funkcionalumo sintezės rezultatas.

Ripple sistemą sudaro vienos ir dviejų vietų segmentai ir staliukas. Vos iš dviejų elementų suformuojamos grafiškos, siuvinėjimo raštus primenančios sėdėjimo zonos.

Ripple minkštasuoliai su papildoma sienele tampa privačia erdve.

Išskirtinė Ripple forma leidžia vienodai patogiai sėdėti keliomis kryptimis, o lenktas minkštasuolio atlošas kartu yra ir porankis.

Elektros lizdas, įmontuotas į minkštasuolio sėdynę, – dar vienas funkcionalus šio baldo elementas.

Paslaugų ir socialinis dizainas Studijų keitimosi programa

Moku Gaudutė Žilytė, Simonas Tarvydas (INDI).

Užsakovas: INDI 2019

Andstudio 2019

Šią vasarą birželio 20–liepos 8 d.

Lietuvoje pirmą kartą įgyvendinta iniciatyva – dizaino studijų mainai. Jie vyko tarp Andstudio ir Florencijoje įsikūrusios grafinio dizaino studijų Muttnik.

Pusę mėnesio vyksiančiais mainais tarp Lietuvos ir Italijos grafinio dizaino specialistų siekiama pažinti vietinę rinką ir jos keliamus iššūkius, pakeisti kasdienę darbo aplinką. Šis keitimasis Andstudio komandai padeda kurti bendruomeniškumą, auginti ryšius, dalytis įvairių grafinio dizaino specialistų patirtimis visoje Europoje.

Iniciatyvai dokumentuoti, Andstudio sukūrė interneto svetainę-tinklaraštį, kurioje bus pasakojama vizualinė istorija: dedamos nuotraukos, aprašomi įspūdžiai iš abiejų lokacijų vienu metu.

Interneto svetainėje studio.exchange ne tik galima matyti studijų veiklas svetur, bet ir užsiregistruoti ateities mainams.

82 I 2019: 4 (111)

Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicija Mano tėvas žvejas, aš jo padėjėjas Martynas Birškys ir visa Dadada dizaino komanda.

Užsakovas: Lietuvos jūrų muziejus 2018

Lietuvos jūrų muziejus – vienas populiariausių muziejų šalyje, kasmet pritraukiantis apie pusę milijono lankytojų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių. Be jūrų ekspozicijos ir delfinariumo, muziejuje veikia ir papildoma ekspozicija – etnografinė žvejo sodyba, kurios konceptą ir socialinį dizainą sukūrė Dadada studija.

Etnografinė žvejo sodyba pasakoja apie XIX a. žvejo aplinką. Parodai sukurti elementai patrauklūs ne tik estetine, bet ir edukacine prasme.

Lankytojas gali paliesti, sužinoti, surasti paslėptą informaciją atlikdamas tam tikras užduotis. Žuvų atpažinimas, virvių rišimas, dervos uostymas, susipažinimas su medienos paviršiais – visa tai kalba dizaino kalba ir skatina sužinoti informaciją patiriamuoju būdu.

Moku – tai edukacinis žaislas, skirtas lavinti mažamečiams, turintiems autizmo spektro sutrikimą ar Dauno sindromą. Žaislo idėja gimė siekiant garsu ir daugiafunkciu naudojimu maksimaliai padėti vaikams ankstyvosios raidos etapu. Atlikus poreikių analizę ir pasitarus su specialistais bei vaikų tėvais, į žaislą įdiegti akustiniai sprendimai, lavinantys atgalinę emocinę reakciją. Daugiafunkcio žaislo savybės padeda maksimaliai ilgą laiką sutelkti vaiko dėmesį į užsiėmimą, lavinti motoriką.

2019: 4 (111) I 83