"Centras" Nr. 1, 2019

2019:1 (108) ŽIEMA

RIBA 2018 laureatai Žiemos namas Viešbutis pagal Robertą de Niro Restaurant & Bar Awards Lietuviško dizaino kelionės

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

6 I 2019: 1 (108)

Turinys

2019: 1 (108)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Kalbos redaktorė

Rasa Lajienė Dizainerė-maketuotoja

8 Konkurso „Riba 2018“ laureatas

Živilė Narkevičiūtė

56 Prancūziškas Vietnamas

Vyr. redaktoriaus padėjėja

Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt Autoriai:

Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Tomas Milkamanavičius Fotografai:

24 Žiemos namas

60 Kuo pasižymi bendradarbystės erdvės?

28 Moderni architektūra Pletenbergo įlankoje

68 „Ambiente 2019“: prekybos ateitis taps dabartimi

32 Būstas su istorija

74 Tarp meno ir dizaino su dūmų kvapu

36 Restaurant & Bar Design Awards

78 Konkursas „Detalė 2018“

Redaktoriaus žodis 20 metų kartu. Atsigręžus atgal, viskas atrodo taip toli, o kai vartai pirmuosius numerius ir prisimeni detales, – viskas vyko lyg vakar. Padėkos verti visi, kurie lydėjo „Centrą“: redaktoriai, autoriai, fotografai, visų publikuotų objektų architektai, dizaineriai, mūsų ištikimi reklamdaviai.

Ačiū Jums visiems.

Svarbu, kad buvome ne tik leidiniu, bet ir reiškiniu, pradėjusiu Lietuvoje organizuoti Dizaino savaitę, konkursą „Metų interjeras / Auksinė paletė“, inicijavusiu Lietuvos dizaino forumo įsteigimą, padėjusiu rengti specializuotą parodą „ARCHzona“. Džiaugiuosi, kad galėjome prisidėti prie dizaino ir architektūros kokybės kėlimo savo atgimusioje šalyje.

Jubiliejiniame numeryje – trijų konkursų rezultatai: Tomas Milkamanavičius apžvelgia RIBA (Royal Institute of British Architects) tarptautinį konkursą, Gintautė Kisieliūtė, kaip ir kasmet, supažindina su International Bar & Restaurants Award nugalėtojais, o Kotryna Gasiūnaitė pristato atgimusią „Detalę“, kurią visi specialistai galėjo apžiūrėti „ARCHzonoje“.

Objektai ir viešbučiai, kuriuos siūlome jums šiame numeryje, taip pat verti jūsų dėmesio. Dizaino rubrikoje – apžvalgos iš lietuviško dizaino kelionių į Kaną (Prancūzija) ir Dubajų (JAE).

Malonaus skaitymo

48 Viešbutis pagal Robertą de Niro

84 Nelieskite mėlynojo burbulo

52 Rafinuotas viešbutis Monrealyje

86 Lietuviškas dizainas keliauja po pasaulį

Vytautas

Adam Letch Andrea Janssen Andrew Meredith Adrien Williams Andrey Bezuglov Antanas Minkevičius Brooke Holm Chris Bradley Gareth Gardner Giovanni Nardi Harunori Noda James Morgan Joana Burn Leonardo Finotti Mantas Bartaševičius Matteo Piazza Miguel de Guzmán Norbert Tukaj Paolo Rosselli Rocío Romero Tamás Bujnovszky Tom Blachford Tom Kurek Yevhenii Avramenko Marius Dirgėla Viršelyje – Tado Černiausko notrauka (www.tadaocern.com)

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

i

Architektūra

Paskelbtas 2018-ųjų tarptautinio konkurso

RIBA laureatas

Vizionieriška architektūrinė ambicija, puikus dizainas ir reikšmingas socialinis pokytis. Pagal tokius kriterijus atrinktas šių metų prestižinio tarptautinio konkurso RIBA laimėtojas. Teisėjų komisijai, vadovaujamai architektės Elizabeth Diller iš Diller Scofidio + Renfro biuro, buvo pasiūlyti ir plačiau pristatyti keturi nominantai. Kiekvienas jų yra skirtingos tipologijos, mastelio, struktūros ir paskirties, tačiau visus vienija stipri idėja, inovatyvumas ir iki detalių ištobulintas profesionalus įgyvendinimas. Kas dvejus metus teikiamas prizas sutelkia tarptautinės architektų bendruomenės dėmesį ne tik į kokybiškiausias naujas realizacijas, bet ir į talentingiausius architektūros industrijos lyderius. Šių metų nugalėtojas atskleistas, pastatas įvertintas, autoriai apdovanoti. Kas laimėjo?

Skaitykite straipsnyje.

Vidurio Europos universitetas (1 etapas)

Projekto autorius: O’Donnell + Tuomey Klientas: Central European University Vieta: Budapeštas, Vengrija Įgyvendinta: 2016 m.

Nuotraukų autorius: Tamás Bujnovszky Tekstas: Architekto Tomo Milkamanavičiaus

8 I 2019: 1 (108)

Universiteto pastatas įsikūręs Budapešte, UNESCO saugomoje teritorijoje. Tai yra 15 000 m² ploto pirmojo etapo statinys, susidedantis iš dviejų pagrindinių korpusų.

Naujasis pasitinka nuo pat gatvės, o rekonstruotas senasis slepiasi vidinėje ansamblio dalyje. Tolesnis projekto progresavimas – šiuo metu diskutuotinas klausimas, nes Vengrijos vyriausybė pareiškė, jog ruošiasi uždaryti mokymo įstaigą dėl konflikto tarp finansuotojų George’o Soroso ir Atviros visuomenės instituto (Open Society Institute). Šio sudėtingo statinio struktūra remiasi Budapešto vidinių kiemų urbanistine sistema, kartu sujungdama keletą korpusų į didelę vidinių erdvių ir jų tarpusavio ryšių sistemą. Korpusai išsiskiria keliais skirtingo charakterio atriumais. Vienas jų – uždaras, su

2019: 1 (108) I 9

10 I 2019: 1 (108)

stikliniu šlaitiniu stogu, tęsiasi per septynis aukštus ir tarnauja kaip atviras, reprezentatyvus, bendruomeniškas holas, kuriame esant galima suvokti patalpų struktūrą. Kitame suprojektuotos dramatiškos laiptinės, tarpusavyje jungiančios skirtingus pastato aukštus.

Trečias pasižymi stiklinėmis vitrinomis, vizualiai sujungiančiomis ir eksponuojančiomis skirtinguose aukštuose veikiančių žmonių kasdienybę. Pastatas suprojektuotas taip, kad stogo plotą panaudotų rekreaciniams tikslams.

Tam sukurtose terasose įrengtos poilsio ir bendravimo zonos, kurioms jaukumo suteikia augalai. Vazoniniai medžiai ir loviuose vešantys želdynai veikia išvien su sėdėjimo zonomis, įkūnydami gana seną, tačiau labai veiksmingą, dar paties Le Corbusier XX a. moderniai architektūrai pritaikytą stogo ploto panaudojimo principą.

Pirmi trys kelių korpusų aukštai paskirti viešosioms erdvėms. Čia įsikūrusi 400 vietų auditorija, kavinė, susitikimų kambariai ir skaitymo erdvės, į kurias patenkama per spiralinius laiptus. Viršutiniuose aukštuose išdėstyta biblioteka. Antrame korpuse palikta vietos universiteto administracijai, kuri turi vizualinį ryšį su vidiniu kiemu. Nuo pat įėjimo fasado architektūrinės kalbos pradėta laužytų linijų logika tęsiasi pirmame aukšte iki pat laiptinės. Sename vidiniame korpuse išlaikyta buvusi ortogonali planinė sistema.

Dunojaus krantinėje išilgai gatvės išdėstyti statiniai pasižymi smulkiai suskaidytais švariai apdirbto akmens fasadais. Metrinės langų eilės ir barokinių bei klasicistinių formų dekoratyvumas suteikia jautrų kontekstą, o projektavimas tokioje vietoje yra didelis iššūkis architektams.

Pasirinkta ortogonalaus skaidymo gatvės išklotinėje ir įstrižų linijų logika planinėje struktūroje kuria ryšį su aplinkinių pastatų skaidymu, taip pat kuria pastogę ir atveda žmones nuo gatvės į vidų 180 laipsnių spinduliu. Pastato autoriai rado kelią, kaip dirbti išvien su vietiniais architektais, siekiant kokybiško bendro rezultato. Šiame projekte meistriškai panaudotos vietinės medžiagos, detalizuojant sprendinius iki vietiniams rangovams priimtinų realizacijos būdų.

Universitetas kupinas netikėtų kelionių per vientisas įvairių fakultetų patalpų kombinacijas. Erdvės tarytum organiškai susilieja tarpusavyje ir išvengia akivaizdžių jas žyminčių ribų.

Netgi keturiuose viršutiniuose aukštuose įsikūrusioje bibliotekoje išvengta sunkių akustinių durų. Vietoje jų suprojektuotas „akustinis labirintas“, sugeriantis garsą kopiant laiptais. Ši išskirtinai aukšto lygio mokymo įstaiga tapo savotiška architektūrine platforma, saugančia universiteto išpažįstamas vertybes. Tai – skaidrumas, bendruomeniškumas, aukštasis išsilavinimas ir demokratija.

2019: 1 (108) I 11

i

Architektūra

Vaikų kaimas

Vaikų kaimu vadinama gyvenvietė, skirta 540 vyresniųjų klasių moksleiviams, besimokantiems Canuanã mokykloje. Bradesco Fondo valdoma ir finansuojama įstaiga yra viena iš 40 mokyklų, skirtų negalią turintiems vietiniams vaikams. Fondui priklauso didelė fermos teritorija su mokyklos pastatais, ligonine ir ši gyvenvietė. Čia gyvena darbininkai, mokytojai ir 840 vaikų.

Vaikų kaimas susideda iš dviejų identiškos struktūros pastatų, atskirtų keliais šimtais metrų. Vienas korpusas skirtas berniukams, kitas – mergaitėms. Kiekvienas jų susideda iš didelės stačiakampio formos pastogės ir laisvai stovinčių medinių struktūrų.

Pastogė paremta ant grakštaus ir tvarkingo kolonų tinklo. Medinėse struktūrose įkurdinti 6 lovų miegamieji su vonios kambariais ir drabužinėmis.

Pastatai sujungti tiltais viršutiniame aukšte. Per visą statinį vienodais atstumais išdėlioti vidiniai kiemai suformuoti bendrai ortogonaliai sistemai priešinga – įstrižo skaidymo sistema.

12 I 2019: 1 (108)

Projekto autorius: Rosenbaum + Aleph Zero Klientas: Fundação Bradesco Vieta: Formoso do Araguaia, Brazilija Įgyvendinta: 2017 m.

Nuotraukų autorius: Leonardo Finotti Tekstas: Architekto Tomo Milkamanavičiaus

Vidiniuose kiemuose žaliuoja sodai su atviru stogu ir vaizdu į dangų. Struktūra suprojektuota taip, kad atrodytų tarsi perregima. Žiūrinti pro pastatą, galima matyti kiaurai tiesiogine šio žodžio prasme.

Suplanavimas pasižymi griežta logika. Pastogė yra stačiakampio formos ir paremta lygiais atstumais sudalytu kolonų tinklu. Išilgai tūrio suprojektuoti atviri vidiniai kiemai, aplink kuriuos atitrauktu perimetru išdėlioti gyvenamieji pastatai.

Antrame aukšte suprojektuotos bendrosios erdvės, terasos ir išėjimai į vidinius kiemus. Į antrą aukštą vedančios laiptinės ir liftai išdėstyti viename šone. Toks aiškus planas leidžia lengvai

2019: 1 (108) I 13

orientuotis erdvėje čia gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms.

Gyvenvietės pastatų fasadas tarsi neegzistuoja. Dėl unikalios struktūros bendra pastogė turi aiškiai išreikštą penktą fasadą, o pastato šoninės projekcijos leidžia žvelgti giliau, o tiksliau – kiaurai jį. Tiesiai į viduje esančias struktūras. Sukuriamas tankaus ir gausiai apgyvendinto skruzdėlyno įspūdis.

Pastogės šlaitas žemėja iš vakarų į rytus, leisdamas atsirasti plotui, skirtam bendrosioms antrojo aukšto erdvėms. Lietus surenkamas šlaitu nukreipiant tekantį vandenį raudonais lietvamzdžiais iki pat grindinių latakų. Statinys suprojektuotas taip, kad, kylant viršun, atskleistų naujas aplinkinės vietovės perspektyvas. Žemesnėje pastogės dalyje yra platus

14 I 2019: 1 (108)

praėjimas su kolonų eile. Įstriži vaizdai į apželdintus vidinius kiemus ir platesnius aplinkinius peizažus tarsi sujungia pastatą su aplinkine kaimo teritorija. Šis pastatas yra jautrus ir unikalus atsakas į projektavimo programos suformuluotus tikslus, be to, jis visiškai tinkamas vietinei tropinei aplinkai.

Apskritai čia vyrauja jauki, atpalaiduojanti atmosfera, viskas stropiai prižiūrima ir tausojama.

Aiški architektūrinė idėja, profesionalus įgyvendinimas ir įtaigiai atspindėti bei fiziniame kūne apgyvendinti pastato naudotojų socialiniai santykiai užkėlė pastatą ant aukščiausios tarptautinio apdovanojimo pakylos.

Architektų Rosenbaum + Aleph Zero projektuotas Vaikų kaimas laimėjo prestižinį „RIBA 2018“ tarptautinį konkursą.

2019: 1 (108) I 15

Toho Gakuen muzikos mokykla Projekto autorius: NIKKEN SEKKEI Klientas: Toho Gakuen School of Music Vieta: Tokijas, Japonija Įgyvendinta: 2014 m.

Nuotraukų autorius: Harunori Noda Tekstas: Architekto Tomo Milkamanavičiaus

16 I 2019: 1 (108)

Muzikos mokykla Tokijo priemiestyje pakeitė anksčiau šioje vietoje buvusį tradiciškai suplanuotą pastatą su ilgu koridoriumi be dienos šviesos ir išilgai jo išdėstytomis ankštomis patalpomis.

Statinys projektuotas kaip atsakas į aplinkinę urbanistinę situaciją.

Segmentinis jo fasadas sumažina išorinį mastelį, o viduje kuria panašų pojūtį, lyg vaikščiotum kaimo vietovėje tarp pavienių namų.

Vietoje atgyvenusios koridorinės sistemos ir kalėjimą primenančios struktūros architektai norėjo sukurti gyvybingos studentų gyvenvietės įspūdį. Tam pasitelkta išskaidytų auditorijų struktūra, kurioje koridoriais tampa erdvė tarp jų. Darydami priešprojektinį tyrimą architektai sužinojo, kad muzikos studentai dažnai repetuoja koridoriuose ir laiptinėse dėl akustinių šių erdvių savybių.

Todėl tarp repeticijų kambarių esanti zona taip pat gali būti naudojama muzikuoti. Projektuojant taip pat išsiaiškinta, kad geras vizualinis ryšis tarp kartu grojančių muzikantų

ArchitektĹŤra

i

2019: 1 (108) I 17

padeda jiems darniau atlikti kūrinius.

Architektų atsakas į tai – stiklinės pertvaros. Akustinėms patalpų savybėms sustiprinti prie stiklinių pertvarų suprojektuotos sunkaus audinio užuolaidos.

Skirtingo dydžio auditorijos atitrauktos viena nuo kitos, tačiau sujungtos į darnią, spiečių primenančią sistemą. Akustiniai kambariai suprojektuoti atidžiai ištyrinėjus specifinius reikalavimus, keliamus kiekvienam instrumentui. Jie parinkti būtent tokio dydžio, kad kiekvienas smuikas, violončelė ir kontrabosas skambėtų geriausiai.

Pažvelgus į pastato struktūrinį pjūvį matyti, kad netaisyklinga pabirusi forma atsikartoja kurdama vidinius kiemus ir įleisdama natūralią dienos šviesą. Toks išorinių ir vidinių erdvių supynimas leidžia natūraliai ventiliuoti daugiau erdvių, nei tik išdėstytas perimetru. Antžeminiame aukšte įrengtas grakštus kolonų tinklas tarsi prikelia betoninius, sunkumo įspūdį keliančius akustinių kambarių tūrius nuo žemės, atverdamas erdvų holą, skirtą bendruomenės veikloms.

18 I 2019: 1 (108)

Muzikos mokykloje derinamos natūralios betono ir medienos apdailos medžiagos papildomos griežtais juodų kolonų, langų rėmų ir turėklų elementais. Medžiagų paletė tokia pat ir viduje, ir išorėje. Taip kuriamas vientisumas ir pabrėžiama tūrinė struktūra. Kartu su sunkiu ir monumentaliu įspūdžiu projektuojama jauki atmosfera. Kabantys antžeminio aukšto taškiniai šviestuvai blausiai spindi formuodami bendrą atmosferinį apšvietimą. Akustiniai kambariai, atskirti pailgom šviesos juostom, pabrėžia linijinį apdailos skaidymą ir kuria kitonišką šių patalpų charakterį.

Judėjimas bendromis mokyklos erdvėmis, holais, koridoriais ir patalpomis yra magiška patirtis, jungianti garsą, šviesą ir netikėtai atsiveriančias vidaus bei išores perspektyvas. Statinys komunikuoja solidų architektūrinį charakterį, tačiau savo struktūra yra labai demokratiškas, žmogiško mastelio. Meistriškai varijuojant apšvietimu, medžiagomis, tekstūromis, sukurtas vientisas įvairių skirtingų savybių derinys, įtaigiai atskleidžiantis mokymo įstaigos vertybes.

2019: 1 (108) I 19

i

Architektūra

Vertikalus miškas (II Bosco Verticale) Architektas: Boeri Studio (Stefano Boeri, Gianandrea Barreca, Giovanni La Varra) Klientas: COIMA, Hines Vieta: Milanas, Italija Įgyvendinta: 2014 m.

Nuotraukų autoriai: Giovanni Nardi, Paolo Rosselli, Stefano Boeri Architetti

Paolo Rosselli

Tekstas: Architekto Tomo Milkamanavičiaus

Šis dangoraižių kompleksas yra naujo požiūrio į aukštybinius pastatus deklaracija. Čia medžiai ir žmonės egzistuoja vienovėje. Iš esmės tai yra architektūrinė koncepcija, pakeičianti tradicines urbanistiniuose paviršiuose naudojamas medžiagas dinamiška ir lanksčia augalų mantija. „Vertikaliu mišku“ pavadinta struktūra sudaryta iš dviejų skirtingo aukščio bokštų, neturinčių tarpusavio jungčių. Vienas jų – 80 metrų aukščio, kitas siekia 112 metrus. Pastatai apsodinti 17 000 vienetų skirtingų medžių, krūmų ir kitokio tipo augalais.

Toks idėjinis sprendimas buvo pasirinktas siekiant regeneruoti dėl urbanizacijos procesų miesto audinyje nykstančias žaliąsias zonas. Kartu susilaikyta nuo didesnės, nei to reika-

20 I 2019: 1 (108)

2019: 1 (108) I 21

Stefano Boeri Architetti

Giovanni Nardi

Giovanni Nardi

Stefano Boeri Architetti

Giovanni Nardi 22 I 2019: 1 (108)

lauja nauji pastatai, teritorijos plėtros.

Palyginti su kitais panašios koncepcijos ir estetinės raiškos architektūriniais bandymais, šis objektas yra drąsus eksperimentas trumpoje žalių dangoraižių projektavimo istorijoje.

Anksčiau šioje teritorijoje stovėjęs atgyvenęs industrinis pastatas buvo atiduotas į kultūrą puoselėjančių menininkų ir humanitarų rankas. Ilgą laiką jis veikė kaip meno inkubatorius, paskui buvo įtrauktas į miesto plėtros planus ir konvertuotas į aukštybinius gyvenamosios paskirties pastatus.

Dangoraižiai išdėstyti vienas kito atžvilgiu L forma. Antžeminio aukšto kieme jie vizualiai ir funkciškai sujungti grindų danga. Stačiakampio formos statiniuose vertikalių ryšių branduoliai projektuoti juos centruojant, bet kartu ties laiptine glaudžiant prie išorinės sienos. Butai išdėstyti perimetru ir iš visų pusių apsupti žaliaisiais balkonais.

Nagrinėjant fasado struktūrą įdomu pastebėti, kad pastato „oda“ susideda iš kelių sluoksnių. Pirmasis yra vertikalia grafito spalvos keramika dengtas pagrindinis tūris. Vertikalumo pojūtį sustiprina į dangą įpintos sudėtinės kvadratinių langų linijos. Antrasis sluoksnis pabrėžia horizontalumą. Tai baltai tinkuoti balkonai su specialiai suprojektuotomis lodžijomis augalijai.

Komponuojant horizontalų ir vertikalų skaidymą pastatas įgauna harmonijos, o atsitiktinė tvarka komunikuoja natūralios gamtinės aplinkos sistemą.

Uždaros ir privačios pastato terasos leidžia atskirų butų gyventojams įsirengti asmeninius žaliuojančius sodus šeimos susėdimams, kasdieniams valgymo ritualams, vaikų žaidimų aikštelei ir kitiems rekreaciniams tikslams.

Tinkamas šiam projektui augalų rūšis teko testuoti kelerius metus.

Dvejus metus želdynai buvo stebimi siekiant išsiaiškinti, kurie yra patvariausi ir labiausiai prisitaikę numatomoms auginimo sąlygoms. Rūšys buvo pasirinktos atsižvelgiant ne tik į klimato sąlygas, bet ir jų gebėjimą atsispirti simuliuotam tunelinio vėjo testui.

Medžių dydis kontroliuojamas pagal sodinuko bazės matmenis. Po dvejų metų testo projekte buvo panaudota 80 proc. stipriausių rūšių.

2019: 1 (108) I 23

i

Architektūra

Žiemos namas Projekto autoriai: Bourgeois / Lechasseur architects Vieta: Adstokas, Kanada Įgyvendinta: 2017 m.

Nuotraukų autorius: Adrien Williams Tekstas: Gintautės Kisieliūtės V2com-newswire grupės narys

24 I 2019: 1 (108)

Užsakovai Adstoko apylinkėse gyveno jau kelerius metus ir ypač pamėgo nuostabaus grožio Fransua (François) ežero krantus ir vandens pramogas. Laikas bėgo, ir gyvenamojo namo būklė pasidarė apverktina. Plotas atrodė per mažas augančiai šeimai, taigi nuspręsta pastatą išplėsti. Architektų bendrovei Bourgeois / Lechasseur architects buvo iškeltas tikslas: patobulinti būstą pagal jo gyventojų poreikius, bet kartu išsaugoti aplinkos ypatybes, išlaikyti erdves,

atveriančias ežerą gyventojų akims, padaryti kuo patogesnį priėjimą prie jo. Siekta sukurti šeimos namą, kuris atrodytų šiltas, draugiškas, jaukus, gerbiantis aplinką ir įsilietų į vietovaizdį.

Senojo namo griaučiai virto didele sandėliavimo erdve. Virš jos buvo suformuota terasa su SPA zona, iš kurios nusidriekia laiptai tiesiai į ežerą. Taip buvo susieti pagrindiniai vietos elementai: senoji ir naujoji architektūra bei ežeras.

Ant šlaito suprojektuotas pastatas

prisitaikė prie landšafto formos ir įgijo tris architektūros lygmenis, matomus interjere. Erdvės pereina viena į kitą labai natūraliai, tarytum būtų juntamas grunto nuolydis.

Dėl organiškos architektūros, žvelgiant iš skirtingų pusių, namas atrodo vis kitaip. Iš vieno šono regimas tik pagrindinis lygmuo – iš čia patenkama į garažą ir viršutinį aukštą, o štai į ežero pusę atgręžti kiti trys, elegantiškai kylantys iš žemės, atskleidžiantys skaidrų fasadą, namo tūrį ir sukuriantys tiesioginį ryšį su gamta. Architektai norėjo suformuoti šeimos namo ir ežero dualumą ir sukurti tam tikrą paslaptį – esą pastatas nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tiek fasade, tiek interjere galima matyti pagrindinę apdailos medžiagą – medieną. Atidengtos sijos išorei ir interjerui suteikia skaidrumo įvaizdį, o to ir buvo siekta – sujungti lauką su vidumi. Prailgintas stogas pietinėje pusėje apsaugo fasadą nuo perkaitimo vasaros sezonu ir suteikia uždangą nuo lietaus didelėje terasoje. Architektūros grožis atsispindi ir viduje, keliaujant per patalpas. Erdvės pereina iš vienos į kitą labai plastiškai ir logiškai.

2019: 1 (108) I 25

Pagrindiniame aukšte priimami svečiai. Čia šeima praleidžia daugiausia laiko. Erdvi svetainė su virtuve ir didžiuliu valgomojo stalu, žaidimų zona vaikams, maisto produktų sandėliukas bei šeimininkų miegamasis su drabužine ir vonios kambariu – pagrindinės šio aukšto zonos.

Unikalus ir akcentu tapęs elementas – laiptai. Jų čia yra net keletas. Į viršutinius lygmenis galima patekti net per dvejus laiptus iš svetainės, į apatinį – tik per vienus.

Kadangi interjere vyrauja minimalizmas, nedaug tekstūrų ir spalvų, jas stengtasi parinkti itin efektingas tam, kad būstas atrodytų įdomus. Laiptų zigzagas tapo savotišku meno kūriniu, suteikiančiu erdvėms dinamikos, o jo stikliniai turėklai neužstoja persidengiančių erdvių, todėl išlieka skaidrumas bei trimatiškumas – galima matyti kiaurai visą namą. Nuosaiki trijų pagrindinių spalvų bei tekstūrų – pilkos, baltos ir raudonojo kedro – dermė suteikia patalpoms erdvumo, subtilumo, švaros pojūtį. Baldų čia nedaug, o šviestuvai itin paprastų formų, lyg būtų siekta akis kreipti į vaizdą anapus langų.

Užlipus viršun, patenkama į vaikų erdves. Čia įrengti trys miegamieji, vonia, vaikų slėpynėms skirta vieta, sandėliavimo patalpa ir darbo kambarys. Apatiniame aukšte – drabužinės, svečiams ir

26 I 2019: 1 (108)

pramogoms skirtos zonos. Kai ežeras panosėje, šaltuoju metų laiku noras maudytis niekur nedingsta, tačiau tam – paprasčiausiai per šalta. Tuomet maudynės persikelia į baseiną. Šioje patalpoje baltos, betoninės pilkos bei kedro lentjuostčių apdailos trijulę papildo mėlyna baseino mozaika, nudažanti vandenį turkio spalva. Langai iš baseino veda į šalia esančią poilsio zoną, kurioje švyti ryški geltona kampinė sofa, kuri, nutvieksta saulės spindulių, tampa dar skaistesnė. Dušo zona virto išskirtiniu meno kūriniu. Čia iš mozaikos plytelių sudėlioti tarsi įvairių gyvūnų griaučiai, menantys paleolito laikotarpį, suteikia žaismingumo, įdomumo, šmaikštumo ir, žinoma, originalumo. Šiame aukšte taip pat įrengtas svečių miegamasis ir visi patogumai.

Privatus namas buvo suprojektuotas kaip itin jautrus aplinkai ir landšaftui organiškas tūris, prigludęs prie natūraliai suformuoto paviršiaus. Būtent dėl šios priežasties architektūra yra tokia stipri ir galinga – jos išraiška atėjo iš gamtos per žmogų. Parinktos apdailos medžiagos – šilto atspalvio mediena ir raudonojo kedro lentjuostės atrodo itin subtiliai, švelniai, o dekoratyvumas perleidžia pagrindinį vaidmenį architektūrinei raiškai bei žmogiškiesiems potyriams apytuštėse erdvėse. Bourgeois / Lechasseur architects komanda padėjo jaunai šeimai prisijaukinti vietovę ir ją papildyti tvaria architektūra.

2019: 1 (108) I 27

i

Architektūra

Moderni architektūra Pletenbergo įlankoje Projekto autoriai: SAOTA . Vieta: Pletenbergo įlanka, Pietų Afrika Įgyvendinta: 2014 m. Plotas: 1 176 m² Nuotraukų autorius: Adam Letch. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

28 I 2019: 1 (108)

Nuo kopų į Robergo paplūdimį, Platenburgo įlanką, atgręžtas gyvenamasis namas atrodo tarsi dviejų priešpriešų derinys. Itin modernių formų pastatas patraukia akį virtine didžiulių blizgių langų ir natūralia, gruboka, puikiai prie kraštovaizdžio derančia apdaila. Pro balkonus atsiveriantis vandenyno vaizdas, supantis žaliuojantis šlaitas ir žydintis sodas įkvėpė architektus ir interjero autorius sukurti svajonių namus. Žvelgiant į greta vingiuojantį kelią, namo mastelis atrodo gana kuklus, o iš tiesų nemažai gyvenamųjų erdvių buvo sutelkta žemiau, ant šlaito, taigi statinio plotas yra didžiulis. Visiems matomoje pusėje namas atrodo labai horizontalus, lyg būtų dviaukštis, nors kitapus slypi daugybė papildomų plotų ir dar vienas į kalvą įsirėžęs lygmuo. Norėta, kad pastato forma prisitaikytų prie landšafto ir natūraliai, tarsi vilnijančios bangos, slystų grunto paviršiumi sulig jo linkiais. Pirmojo aukšto fasadas – akmeninis, antrasis – kone ištisai stiklinis (iš gatvės pusės – mūrinis), o trečiasis – dengtas medinėmis lentomis, į kurių ritmą kur ne kur įsiterpia balkonai. Taip namas ir jo prieigos išsaugo privatumą, mat viršuje, labiausiai matomame aukšte, kambarių langai dėl balkonų įgilinti, o žemiau esančios terasos glaudžiasi gamtos prieglobstyje.

Nepaprasta pusiasalio panorama pietryčių pusėje ir Eutenikvos (Outeniqua) kalnų kraštovaizdis šiaurėje padiktavo idėją, jog pietinę namo dalį reikėtų suprojektuoti vertikalesnę ir taip įsileisti kuo daugiau šviesos.

Giliau esančios patalpos apšviečiamos itin jaukiais saulės šviesos srautais, sklindančiais pro stoglangius ar įstiklintus netaisyklingų, organiškų formų plyšius kiaurai visą namą. Kontrastingi šešėliai subtilioje virtuvėje, laiptinėje ir kitose pereinamosiose patalpose suteikia jaukaus mirguliuojančio tapybiškumo.

Laiptinėje galima pastebėti daugybę geometrinių formų: įvairių dydžių kvadratines ar stačiakampes lentynas, horizontalias pakopas, vertikalią siją,

2019: 1 (108) I 29

įstrižus, iš lynų pagamintus turėklus, kurių elegantiškas ritmas primena arfą ar kitą styginį instrumentą. Plastiškos lubų linijos ir griežtų formų kompozicija, praturtinta apdailos medžiagų gausa, neleidžia pro akis praleisti šios namų vietos, siejančios skirtingų paskirčių zonas ir lygius. Žemutinėje terasoje įrengtas baseinas sujungia pagrindines laisvalaikio erdves, tarsi žyminčias teritoriją natūralaus akmens tekstūra.

Basoms pėdoms malonios medinės lentos, gultas su baldakimo rėmu ir audiniu, apsaugančiu nuo saulės, lauko baldai, skirti didelių kompanijų susibūrimams, padeda praplėsti vidaus ir lauko erdves, nenubrėžti ribų.

Slankieji langai paverčia namą atviru pirmojo ir antrojo aukšto terasoms, o laiptai veda tiek į paplūdimį, tiek į visų trijų lygių kiemus. Šalia virtuvės, šiaurinėje pusėje, yra jaukus, privatus kiemelis, leidžiantis pasislėpti nuo kaitrios saulės. Čia stovi didžiulis valgomojo stalas vakarienėms su draugais bei jaukumo suteikiantis lauko židinys.

Tiek architektūroje, tiek interjere vyrauja itin natūralios tekstūros, labai subtilus koloritas, solidūs baldai. Nėra jokios intensyvaus atspalvio detalės. Gelsvi, smėliniai, rudi, pilkšvi, balti tonai ir medžio bei akmens faktūros – pagrindiniai dizaino komponentai. Viena ekspresyviausių apdailos medžiagų visame name – gana stipriai prigesinto turkio spalvos plytelės didžiulio židinio viduje. Pagrindinis tokio nuosaikumo tikslas – nukreipti žvilgsnį į vaizdą pro langus. Iš visų patalpų pro langus šmėžuoja žaliuojantys medžiai, švyti sodriai mėlynas vanduo ir dangaus žydrynė.

Modernūs, tačiau neištaigingi baldai labiau pasižymi natūralių medžiagų įvairove, kokybe ir ilgaamžiškumu, o ne ekstravagantiškomis formomis. Architektūrinis išskirtinumas buvo svarus veiksnys siekiant perteikti vietovės vertę ir net sukelti intrigą, nuo gatvės paslepiant didelę dalį į šlaitą įsirėžusio namo. Pro šalį važiuojantieji net neįsivaizduoja, kokį architektūrinį šedevrą nuo jų akių slepia šis gamtinis landšaftas.

30 I 2019: 1 (108)

2019: 1 (108) I 31

Yevhenii Avramenko

Yevhenii Avramenko

i

DIZAINO KELIONÄ–S

32 I 2019: 1 (108)

Būstas su istorija

i

Yevhenii Avramenko

INTERJERAS

Projekto autoriai: 2B.group (Slava Balbek, Evgeniya Dubrovskaya, Artem Beregnoy) Vieta: Kijevas, Ukraina Įgyvendinta: 2018 m.

Nuotraukų autoriai: Andrey Bezuglov, Yevhenii Avramenko

Kijeve iškilęs pastatas slėpė kai ką įspūdingo. Po keliais gipso kartono sluoksnių atsivėrė ilgus metus maskuotas grožis – architektūros charakteris, padiktavęs interjero stilistiką. Buto savininkas – jaunas, išsilavinęs savo srities profesionalas, norėjo susikurti tokius namus, kuriuose galėtų patogiai ir jaukiai gyventi pats vienas ar su antrąja puse. Projekto autoriai 2B.group, atradę paslaptingą grožį, kaipmat suformavo naują erdvių estetiką.

Dviejų aukštų bute pagrindiniu akcentu ir itin efektinga apdailos medžiaga tapo senovinės smėlio spalvos plytų sienos, medinės lubos, o antrajame aukšte nustebino atidengtas lubų šlaitas. Interjero autoriai stengėsi akcentuoti istorinius pastato motyvus, atkurti ar išsaugoti kuo daugiau originalių elementų. Jų nuomone, autentiškas fonas kontrasto principu padeda perteikti praeities detales ir išryškinti šalia esančias švarias šiuolaikines medžiagas, formas bei tekstūras. Vienos šalia kitų jos sustiprina tekstūriškumą ar glotnumą, ryškumą ar blankumą, kreivumą ar lygumą. Būtent todėl projekto autoriai labai atidžiai ir kruopščiai rinko kiekvieną elementą – norėta harmoningos, bet kartu įdomios, jaunatviškos aplinkos.

Yevhenii Avramenko

Yevhenii Avramenko

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Yevhenii Avramenko

Plotas: 180 m²

2019: 1 (108) I 33

Andrey Bezuglov

Andrey Bezuglov Yevhenii Avramenko Andrey Bezuglov Andrey Bezuglov 34 I 2019: 1 (108)

Interjere tarsi vyrauja vadinamieji in ir jang – priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai. Tyros modernios formos itin atsiskleidžia praeitimi alsuojančioje aplinkoje, o plytų faktūriškumą pabrėžia ištobulinti paviršiai. Atrasti pusiausvyrą tarp seno ir naujo – buvo pagrindinis 2B.group iššūkis bei uždavinys. Norint neperkrauti ir taip architektūriškai įspūdingų erdvių, nuspręsta atsisakyti ryškių spalvų. Dar vienas išbandymas – sukurti interjero elementų kompozicijas iš panašių atspalvių paletės taip, kad būtų juntama ir harmonija, ir autentiška intriga.

Vienas iš pirmųjų žingsnių buvo restauruoti senąsias plytas ir tam tikrose vietose jas padengti baltomis plokštėmis tam, kad atsirastų stipresnis švaros, ramybės pojūtis – šitaip skeltos į dvi dalis sienos atrodo dar aukštesnės. Kontrastas padėjo išryškinti ne tik baltą spalvą bei plytas, bet ir juodus langų angokraščius, o baltos sienų plokštumos, susikertančios su grindimis, leido išvysti visą parketo piešinį grožį. Lubų tekstūrai prireikė nedaug dėmesio – tereikėjo jas nuvalyti ir perlakuoti.

Pasirinktos apdailos medžiagos sudaro šiltą, natūralumu spinduliuojančią atmosferą, pasakojančią unikalią istoriją ir demonstruojančią šiuolaikinius architektūrinius elementus, tokius kaip baldai ir sienų apdailos plokštės. Svetainės kampe stūksantis židinys savo lipdiniais ir elegancija tapo išskirtiniu namų eksponatu, savotišku dėmesio centru. Pirmajame aukšte įrengta erdvi virtuvė su valgomojo zona, didžiulė svetainė su projektoriumi filmų peržiūroms, drabužinė, sandėliukas ir tualetas.

Kylant į antrą aukštą, virš laiptinės esantys stoglangiai ir akinamai baltos lubos nuteikia itin pozityviai, o erdvė čia primena meno galeriją. Daugelio sienų plokštės, o dalyje patalpų – ir lubos tamsios. Dėl ramių spalvų čia įrengti kambariai tapo itin jaukūs, žadinantys saugumo jausmą. Dėl langų ir saulės spindulių gausos juoda bei tamsiai pilka neatrodo niūriai ar baugiai, o arkos formos langai suteikia charizmos. Šis aukštas padalytas į tris zonas: šeimininko miegamąjį su didžiuliu vonios kambariu, darbo kambarį su svečių miegamuoju, erdvią drabužinę, vonios kambarį ir pagalbines skalbimo patalpas.

Originalus butas virto patogiais, svetingais, moderniais ir akiai mielais namais. Istoriniai elementai tapo pagrindiniais dizaino estetikos akcentais. Norint išvengti konkurencijos tarp apdailos medžiagų ir baldų, buvo naudingiau pritaikyti principą „daugiau yra mažiau“.

Projekto autoriai sėkmingai atskleidė istorinius pastato motyvus, juos įliejo į šiuolaikinį interjerą, o modernius elementus pritaikė atsižvelgdami į architektūrines duotybes – saikingai bei subtiliai.

Yevhenii Avramenko

2019: 1 (108) I 35

i

Konkursas

„Restaurant & Bar Design Awards“ („Restoranų ir barų dizaino apdovanojimai“) – tai kasmet nuo 2008-ųjų vykstantis tarptautinis konkursas, kurio laimėjimas reiškia prestižą ir pasaulinio lygio pripažinimą dizaino srityje. Pagrindinė besivaržančių interjerų kryptis – visuomeniniai projektai, susiję su maistu bei gėrimais: restoranai, kavinės, užkandinės, barai.

Konkursu siekiama pastūmėti projektų autorius ieškoti naujų, unikalių sprendimų, juos viešinti ir paskatinti mainytis idėjomis.

Kasmet išrenkama apie 40 išskirtinių projektų. Jų kūrėjai apdovanojami prašmatnioje puotoje Londone.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Geriausias Australijos ir Ramiojo vandenyno baras Projekto autoriai: Foolscap Studio Vieta: Koldstrimas (Coldstream), Kanada Nuotraukų autorius: Tom Blachford

Visame pasaulyje žinomas putojančio vyno Moët & Chandon prekės ženklas išsiskiria ypatingo skonio tauriaisiais gėrimais, pagamintais iš Jaros (Yarra) slėnio vynuogių. Vyninės-baro projekto autoriai Foolscap Studio siekė sukurti vertybes atspindinčią, elegantišką vietą, kurioje žmonės rinktųsi ragauti gėrimų, pietauti, degustuoti ir įsigyti labiausiai patikusių produktų. Įkvėpti šampano kamščių pokšėjimo, dizaineriai nutarė įrengti šventišką interjerą.

36 I 2019: 1 (108)

Nuostabus pro langus atsiveriantis peizažas tapo natūraliu atspirties tašku, padedančiu formuoti lankytojo patirtis.

Subtilus, tačiau originalus spalvinis koloritas, taip pat ekspresyvios tekstūros padėjo sukurti akiai itin malonią atmosferą, kuri skirtingais metų laikais kelia vis kitokius potyrius. Išsaugoti 1980 m. statybos pastato elementai padeda pajusti vietos originalumą. Visos senos metalinės struktūros buvo paverstos auksinėmis ir vien dėl jų baras tapo prabangia, spindinčia vieta. Auksas pasirinktas kaip užuomina į magišką putojančio vyno gėrimą, taip pat norėta rinktis medžiagas, kurios su laiku šiek tiek kistų ir rodytų ilgaamžiškumo, patirties ženklus. Dėl tos pačios priežasties minkštieji baldai aptraukti sendinta oda.

Atviros erdvės, austiniai gobelenai, natūrali oda ir riešutmedis – toks derinys perteikia solidumą ir

svarumą. Be to, siekta sukurti darną tarp lengvumo ir sudėtingumo. Šių savybių harmonija geidauta žmones pritraukti į barą, kuris leistų jaustis saugiai, jaukiai ir laisvai, bet kartu stulbintų savo išskirtinumu ir neįtikėtinais sprendimais. Jaunatviškumas ir kokybiškomis medžiagomis perteikiamas solidumas tapo dviem poliais, tarp kurių projekto autoriai laviravo, siekdami išlaikyti pusiausvyrą, pritraukti tiek nuotykius mėgstančius, tiek vietinius ar keliautojus, tiek pasiturinčius svečius.

Natūralaus akmens ir medienos piešiniai tarsi paveikslai perteikia plastišką gamtos judesį, o arkos formos lubos atskiria dvi pagrindines erdves specialiai suprojektuotomis originalaus dizaino širmomis, kiek menančiomis smėlio laikrodžius. Žalsvai kreminis pastelinis putojančio vyno pasaulis kviečia paragauti burbuliukų, užsimiršti ir atsiduoti magiškai aplinkai.

2019: 1 (108) I 37

i

Konkursas

Geriausias Europos baras Projekto autoriai: Collidanielarchitetto Vieta: Roma, Italija Nuotraukų autorius: Matteo Piazza

Didingame Romos mieste galite rasti patį geriausią Europos barą pavadinimu VyTA enoteca regionale. Jame siūloma paragauti būtent Lacijaus (Lazio) regiono vyno ir užkandžių, domėtis šio krašto kultūra. Baras, kviečiantis tyrinėti istoriją, įsikūręs vienoje seniausių miesto gatvių, įrašytų į UNESCO paveldo sąrašą. Projekto autorių, architektūros studijos Collidanielarchitetto, tikslas buvo suderinti praeities užuominas ir jų grožį su šiuolaikiniu dizainu ir taip sukurti vietą, į kurią burtųsi žmonės, norintys mėgautis vynu, maistu, susipažinti, bendrauti.

Ypatingos apdailos medžiagos sukuria atmosferą, menančią vyno rūsį. Natūrali mediena, rausvas varis, stiklas, veliūro audiniai pavertė šią vietą intymia, svetinga, šilta ir jaukia.

Dekoratyvios, itin blizgios, tiesiog spindinčios plokštės, dengiančios sienas ir barą, savo geometrinėmis formomis sukelia modernios ir prabangios aplinkos nuotaiką, o juodas marmuras, šilta mediena ir sodrūs oranžiniai bei žali minkštų baldų gobelenai padeda išskirti pagrindines funkcines zonas,

38 I 2019: 1 (108)

išsidėsčiusias per tris aukštus. Bare yra skirtingų vietų, kviečiančių patirti smagių gastronominių nuotykių: didžiulis, 17 metrų (!) ilgio baras su eile kėdžių visiems kartu prisėsti; restorano erdvė su trimis didžiuliais valgomojo stalais norintiems pavalgyti; romantiškam vakarui skirti staliukai dviem su minkštais krėslais, kuriuose galima patogiai įsitaisyti ir plepėti iki išnaktų; nedidelėms kompanijos ar šeimoms skirtos vietos; aukšti pusbariai panūdusiems greitai užkąsti; minkštos velvetinės sofos, nusidriekusios per visą salę, kviečiančios sustumti stalus ir draugų būriui pakelti vyno taures.

Tamsios erdvės neatrodo niūriai, nes jose tarsi aukso monetos švysčioja veidrodžio ir vario spindesiai, blizgios ažūrinės sienelės, baldų fasadai bei stalviršiai. Jauki šilta šviesa, nusileidžianti iš juodų lubų, sukuria saugios slaptavietės nuotaiką – besišypsantys veidai ir staliukai greta vienas kito rodo, jog norima skatinti bendruomeniškumą ir atvirumą. Bare trokštama ne tik pasakoti Lacijaus regiono istoriją, bet ir kurti naują, šių laikų sakmę, paremtą skonio kultūra.

DIZAINO KELIONÄ–S

i

2019: 1 (108) I 39

i

Konkursas

Geriausias konkurso restoranas Projekto autoriai: Alexander & Co Vieta: Dubajus, JAE Nuotraukų autorius: Brooke Holm

Sean Connolly – tai 350 vietų restoranas, baras bei lauko terasa pačioje Dubajaus šerdyje iškilusiame miesto Operos teatre, pro kurio langus akys krypsta tiesiai į aukščiausią dangoraižį pasaulyje – Burj Khalifa. Atvykę svečiai gali pasirinkti skirtingas funkcines zonas pagal savo nuotaiką: baras žaliavalgiams, ugnies baras, brasserie (liet. tradicinė prancūziškų patiekalų virtuvė), pagrindinis baras, jaukios

40 I 2019: 1 (108)

(ji įkainota milžiniška suma). Rankų darbo mozaika atkeliavo iš pačios Australijos, o matinių ir blizgių plytelių dermė, priklausomai nuo apšvietimo, sukuria įvairias nuotaikas.

Kitos restorane vyraujančios apdailos medžiagos – natūrali pilka oda, riešutmedis bei gelsvasis marmuras, o pobūvių salėje stebina rožinė oda ir šalia naudojama juoda deginta mediena. Šis derinys – tai lyg koralai ir jūrinės būtybės, kontrastuojančios su juodomis jūrų kriauklėmis.

Restoranas Sean Connolly pateikė originalią įvairių kultūrų samplaiką, kurios rezultatas – harmoninga, jauki ir kartu prabangi aplinka su jūros tematikos užuominomis.

privačios vietos poroms, šefo stalas, lauko terasa ir stalai, skirti didelėms kompanijoms.

Projektas buvo labai ambicingas ir didžiulis, o architektų studijos Alexander & Co stilistikos paieškos siekė olandų keliautojo Abelio Tasmano ekspedicijų patirtį ir istoriniuose šaltiniuose aprašytus patyrimus.

Taip interjere atsirado tokie elementai kaip jūros pėdsakus menantys kilimai, saulės išdeginti atspalviai, lyg nudėvėti, sendinti paviršiai. Daug kur matomos geometrinės formos primena mozaiką, vandens kriaukles ar nuskilusius akmenėlius – šias figūras įkvėpė vandenyno tematika, taip pat ir paties pastato architektūra.

Restoraną galima įvardyti kaip laikmečių ir kelioninių įspūdžių derinį: XX a. klasikinis dizainas bei architektūra papildoma Australijos ir Naujosios Zelandijos skoniais. Jūrų gėrybių išvaizda projekto autoriams pasufleravo kai kuriuos interjero sprendimus: iš austrių pasiskolintas švelnus, bet išraiškingos tekstūros paviršius persikelė į kai kuriuos stalviršius; koralų ir perlų spalviškumas suteikė interjerui itin subtilią, malonią atmosferą. Čia, kaip ir gamtoje, juntama pusiausvyra, o žalvario spindesys mena tiek žvilgančius žuvies žvynus, tiek saulės blyksnius, atsispindinčius vandenyje.

Itin svarbus interjero elementas – keramika sienų ir lubų paviršiuose

2019: 1 (108) I 41

i

DIZAINO KELIONĖS

Geriausias spalvinis sprendimas Projekto autoriai: Biasol Vieta: Čengdu (Chengdu), Kinija Nuotraukų autorius: James Morgan

The Budapest Café – tai kavinė, kurios stilistiką įkvėpė režisieriaus Weso Andersono kurti stilizuoti atvirukai, svajingai perteikiantys fantastiškas filmavimo lokacijas. Unikalus pieštinis pasaulis ant nedidelio formato popieriaus pavertė jas trokštamomis kelionių kryptimis, o šiuo atveju ir dizainerių inspiracijos šaltiniu. Minimalistinis, tačiau labai išraiškingas pastelinis interjeras padėjo įmonei Biasol sukurti originalią aplinką, kuri būtų ir jauki, ir savotiškai mistiška ar intriguojanti.

Projektuoti buvo pradėta analizuojant ne patalpas, o Andersono logiką: simetrija ir tikslumas, žaismingos, šmaikščios formos, gyvybinga spalvų gama, sentimentus keliantys atspalviai ar interjero elementai. Siekiama perteikti šiuolaikinį pasaulį, kurį suptų nostalgiškos detalės, – taip norėta priartėti prie lankytojo ir suteikti jam ne tik tai, kas patinka šiandien, bet ir sužadinti jausmus iš praeities, sukelti seniai patirtas emocijas. Didelis

42 I 2019: 1 (108)

Konkursas

i

dėmesys buvo skirtas plokštumų ir daiktų briaunoms – siekta jas išryškinti, sukurti trimatiškumo įspūdį.

Sluoksniai, pjūviai, persidengiančios spalvos skatina lankytojus analizuoti erdvę, ja domėtis. Iš antro aukšto galima stebėti visą pirmąjį, o kiekvienas rakursas leidžia išvysti vis kitokį interjero paveikslą. Laiptų motyvas kai kur tik fikcinis – tai tiesiog geometrinių figūrų ritmas, nevedantis niekur, veikiau egzistuojantis tarsi dekoratyvus, stebinantis elementas.

Moderni, minimalistinė, gaivumu alsuojanti režisieriaus kūrybos interpretacija buvo papildyta prekės ženklo stilistika, kurioje perimti Andersono dizaino elementai: meniu, vizitinės kortelės, padėkliukai – visa tai perteikia tą pačią ideologiją.

Kavinėje buvo siekta sukurti jaukią aplinką, kad svečiai nenorėtų skubėti, būtent todėl lofto tipo patalpa buvo pakeista į nostalgišką pastelinę erdvę. Ši mistiška vieta vilioja ir kviečia jau iš lauko pusės. Pastato fasadas atrodo didingai: didžiuliai, keliomis spalvomis tonuoti blizgūs stiklai ir suformuota arka praneša, jog viduje laukia žavingas pasaulis, o geru oru atvertos plačios dvivėrės durys vilioja praeivius nostalgišku interjero koloritu ir keistomis kompozicijomis.

2019: 1 (108) I 43

i

KONKURSAS

Geriausias Europos restoranas Projekto autoriai: Andrés Jaques / Office for Political Innova Vieta: Madridas, Ispanija Nuotraukų autoriai: Miguel de Guzmán, Rocío Romero

Restoranas Romola turi neįtikėtiną istoriją – 1946 m. jo patalpos buvo ne kas kita kaip garažas, o štai šiemet ši vieta tapo pačiu geriausiu Europos restoranu, siūlančiu neįtikėtinų kepinių, nuostabaus aromato kavos, o gastronominiai eksperimentai čia sukviečia tiek vietinius, tiek turistus!

Galbūt sėkmę lėmė pastato autoriaus – ispanų architekto Gutierrezo Soto įdirbis. Vos įžengus į restoraną, akys raibsta nuo ekspresyvios stilistikos, taip pat žadą atima net 5 metrų aukščio lubos, dėl kurių patalpa skendi šviesoje, o už lango atsiveria miesto vaizdas.

Jau 2008 m. Madridas kentėjo nuo korporatyvinių smulkiųjų verslų, franšizių principu užėmusių miesto patalpas. Daugelis kavinių ir restoranų buvo įrengti vidutiniškai, be jokio charakterio, tiesiog tam, kad atliktų savo paskirtį. Šiuo projektu architektas

44 I 2019: 1 (108)

Andrés Jaques’as pakėlė restorano lygį į dar neregėtas aukštumas.

Norėta prikelti seną kultūrą, pasveikinti kiekvieną lankytoją, jį vaišinti džiuginančioje, išskirtinėje aplinkoje, stengtis, kad svečias grįžtų su šypsena ir kompanija. Būtent dėl šių priežasčių buvo pasitelkta ypatinga komanda: marmuro, odos, aukso, chromo ir platinos, medienos apdirbimą išmanantys profesionalai. Įžengus į Romola galima suprasti, kuo skiriasi privatus restoranas nuo korporacijos – čia viskas daroma dėl atėjusių klientų: investuojama į kokybę, skiriamas dėmesys geroms emocijoms, mieliems prisiminimams, neišdildomiems skoniams bei įspūdžiams.

Itin efektingas marmuro piešinys tarsi versmės liejasi grindimis, stalviršių paviršiais ir geometrinėmis formomis persikelia į lubų dekorą. Greta marmuro sužimba skaisti salotinė

spalva, sukelianti šviežumo įspūdį, – minkštieji baldai, užuolaidos ir nutįsę augalai palei lubas primena stilizuotas miesto džiungles. Šią gamą papildo sodri rožinė spalva, praturtinta aukso ir chromo blizgesio elementais, suteikiančiais restoranui elegancijos ir prabangos prieskonį.

Restorano Romola interjeru norėta atgaivinti vaišingumo kultūrą – ją projekto autoriai sustiprino sukurdami šiuolaikišką, stulbinamai originalią aplinką. Ryškūs bei sodrūs spalvų deriniai skiriasi nuo įprastos pritemdytos, prašmatnumu alsuojančios restorano aplinkos, tačiau ji sužadino jausmus, kurių taip trūko miestiečiams.

2019: 1 (108) I 45

i

DIZAINO KELIONĖS

Geriausia greitojo maisto užkandinė

46 I 2019: 1 (108)

Projekto autoriai: Gundry+Ducker Vieta: Londonas, JK Nuotraukų autorius: Andrew Meredith

Konkursas

i

The Good Egg (liet. „Gerasis kiaušinis“) – greitojo maisto užkandinė, įsikūrusi Londone, West End rajone.

Interjero autoriai Gundry+Ducker siekė sukurti optimizmu, smalsumu bei entuziazmu spinduliuojančią vietą, kviečiančią pasprukti nuo rūpesčių ir užkąsti. Jungtinės Karalystės sostinė buvo perpildyta įvairiausių kavinių bei restoranų, o vietiniams įprasta stilistika kardinaliai skyrėsi nuo to, ką norėta perteikti. Įkvėpti Monrealio ir Niujorko miestų pavyzdžių, taip pat daugybės filmų, projekto autoriai nutarė surizikuoti ir paversti The Good Egg charakteringa, unikalia vieta.

Didžiulė kaimynystės konkurencija kiek gąsdino, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, išskirtinis užkandinės interjeras tapo sėkmės paslaptimi ir svariu motyvu lankytojams rinktis būtent šią, o ne šalia esančią vietą pietauti. Dizaino sprendimai susiję su šviesiomis, pastelinėmis spalvomis dėl to, kad į patalpą patenka mažai saulės šviesos, o tai itin svarbu dieną. Sodrios ir švelnios spalvos bei geras apšvietimas padeda išspręsti niūrios erdvės problemą ir privilioti lankytojų nuo ryto iki vakaro. Šviežumo, neformalumo, optimizmo ir laisvės nuotaika kelia tiek jaunuolių, tiek šių pojūčių pasiilgusių vyresnės kartos atstovų ūpą. Pastelinis koloritas buvo derinamas su apsilupusiomis kreidinėmis lentomis, neapdorotu metalu, plieno blizgesiu.

Pagrindinė patalpa buvo padalyta į dvi dalis – šviesią kavinės erdvę ir jaukesnę restorano zoną, skirtą romantiškesniems pasisėdėjimams, jaukiai vakarienei.

Plastiškas medinis suolas ir ta pačia apdaila dengti barų fasadai dinamiškai siejasi su ažūrinėmis melsvomis lubų lentomis, už kurių tarsi švyti rausvos lubos. Kita pagrindinė spalva, tarytum nudažiusi bendrą foną, – maloniai raminanti mėlyna ir turkio. Šalia šaltų tonų mediena ir šilti koralus menantys atspalviai subtiliai kontrastuoja ir sudaro įdomias kompozicijas.

Greitojo maisto užkandinę kūrusi Gundry+Ducker komanda puikiai susitvarkė su šviesos trūkumu ir nepabijojo originalios, Anglijai nebūdingos stilistikos, tačiau būtent tai jiems padėjo laimėti gyventojų širdis (ir skrandžius) bei konkurso prizą.

2019: 1 (108) I 47

i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis pagal

Robertą De Niro

Projekto autoriai: Ben Adams Architects, Ron Arad Associates, MICA, Studio PCH Vieta: Londonas, JK Įgyvendinta: 2017 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės „Design HotelsTM“ grupės narys

Nobu Hotel Shoreditch projektas – tai viešbučio renovacija su restoranu, kurio vedliu tapo pati Tokijo garsenybė – japonų ir peru kilmės šefas Nobu Matsuhisa. Šio profesionalaus gurmano bei visame pasaulyje žinomo aktoriaus ir filmų direktoriaus Roberto De Niro valdomas viešbutis atskleidžia Londono multikultūriškumą bei miesto, vadinamo kulinarijos sostine, veidą. Nėra jokių abejonių, jog čia apsistoja žmonės, norintys paskanauti gastronominių šedevrų, patirti nuotykių per skonį. Be kita ko, šiems įspūdžiams nenusileidžia architektūrinė išraiška bei interjero estetika.

Nepaprasti patyrimai slypi už įspūdingo stiklinio fasado, betoninių plokštumų ir plieninių strypų, išsišovusių į Rytus. Tai – užuomina į azijietišką viešbučio ideologiją. Pastatas akimirksniu išsiskiria iš bendro rajono konteksto: dar visai neseniai čia būta „hipsteriškos“, kūrybiškos aplinkos, tačiau viešbutis, kaip niekas kitas, suteikė apylinkėms naują kryptį – technologijų ir finansinės

48 I 2019: 1 (108)

gerovės. Būtent į verslininkus ir šiuolaikinių technologijų atstovus orientuotas Nobu Hotel Shoreditch.

Viešbutis gali priimti iki 200 svečių, o nakvynei skirti 148 kambariai, kuriuose laukia pagal užsakymą pasiūti chalatai ir tradicinės japoniškos arbatos rinkiniai. Miegamųjų plotas vyrauja nuo 22 iki 80 m². Visuose yra karališko dydžio lovos, privatūs barai, erdvūs dušai, darbo vietos, daugelis jų džiugina balkonais, o apartamentuose šalia lovų stovi ovalios vonios.

Interjeras nuo pat pirmos akimirkos sukelia stiprų įspūdį, nes įėjimas į vidų – pro atsiveriančias didingas dvigubo aukščio duris. Fojė itin skiriasi nuo čionykščio dizaino suvokimo: tamsios medienos tekstūros, prigesinti atspalviai, žalvarinės detalės – visa atrodo itin brandu, kokybiška, solidu. Palei langus išdėstyta keičiama meno kūrinių kolekcija užstoja gatvės vaizdą ir suteikia atvykėliams privatumo, o šviesa patenka pro likusią langų dalį.

Architektūros ir interjero detalėmis nebuvo stengtasi perteikti rajono atmosferos, veikiau norėta ją transformuoti į tai, kuo apylinkės galėtų būti. Taip mėginta sukurti vietą, kurioje net vietinis pasijustų lyg nepažįstamoje aplinkoje.

2019: 1 (108) I 49

Visame viešbutyje galima pamatyti dekonstruotos geometrijos elementų, perteikiančių sumi-e – tapybos tušu techniką, atkeliavusią iš Centrinės Azijos meno ir filosofijos. Kitas rytietiškas motyvas – širmos miegamuosiuose, atstojančios slankiąsias langų uždangas. Siekiant perteikti japoniškas tradicijas, buvo pritaikytas tekstūrinis žaismas, skiautinių menas, dizaino elementai, kontrastuojantys su nupoliruotu betonu, blizgiu metalu ir tamsiu akmeniu. Medienos ir žalvario elementai buvo pabrėžti blausiu apšvietimu tamsių spalvų fone. Juodų, pilkų ir melsvų pustonių gama, praturtinta ekspresyviu medienos piešiniu, žalvario prabanga, ažūrinėmis detalėmis bei subtilios ornamentikos elementais, suteikė kambariams harmoningą atmosferą ir ramią nuotaiką.

Menas čia tapo svarbia žinute. Subtiliame interjere eksponuojami kūriniai tiesiog prikausto – akivaizdu, jog darbai atrinkti tikslingai ir turi prasmę. Fojė esanti dekoratyvi siena su stogo čerpių kompozicija tapo nuostabia mozaika, ant lubų kybančios įrėmintų plokščių kompozicijos neabejotinai simbolizuoja rytietiškas šaknis, keramikos gaminiai traukia akį ir puošia aplinką, o miegamuosiuose prie langų sukabinti tapybos ir grafikos kūriniai suteikia prabangos įspūdį.

Pasaulinio garso žvaigždės, Roberto De Niro, valdomas Nobu Hotel Shoreditch atspindi tai, koks, jo nuomone, turėtų būti aukšto lygio viešbutis, o jame – ne ką mažiau svarbus maistas. Išskirtinė aplinka, leidžianti pasijusti tarsi fantastinėje, išgalvotoje vietovėje bei į svajas nukeliantys virtuvės šefo Nobu Matsuhisa gastronominiai šedevrai laukia naujoves pasitinkančiame Londono rajone.

50 I 2019: 1 (108)

2019: 1 (108) I 51

i

DIZAINO KELIONĖS

Rafinuotas viešbutis Monrealyje Monville – prašmatnus avangardinio stiliaus viešbutis, pirmasis Kanadoje, siūlantis savavaldžių robotų kambarių aptarnavimą! Taip pat šis projektas buvo atrinktas dalyvauti konkurse 2019 International Hotel & Property Awards ir buvo pripažintas vienu geriausių. Interjero dizainu rūpinosi architektų studija ACDF Architecture – ji siekė perteikti dinamišką, šiuolaikišką, tačiau istorija ir kultūra alsuojančią atmosferą.

Interjeru norėta atskleisti vietos charakterį, taip pat aukštą viešbučio klasę ir patirtį aptarnavimo srityje, taigi dizaino elementų visuma turėjo atspindėti tam tikrą koncepciją. Pastatą supa istoriniai miesto taškai, kaip antai Kongreso aikštė, senamiestis, pramogų rajonas Quartier des Spectacles, todėl, priimant kai kuriuos interjero ar net architektūros sprendimus, buvo pasitelkta išorinė įtaka. Sodrios apylinkių spalvos, kaimynystės žibintai, švieslentės paskatino pastato fasadą išskirti balta ir juoda spalvomis, suteikiančiomis gelmės įspūdį. Šios spalvos pateko ir į vidų.

Milžiniška fojė, į kurią atsiveria vaizdas iš trijų balkonais įrėmintų aukštų, leidžia į erdvę patekti didžiuliams šviesos srautams. Atvykusiems svečiams karališkas patalpos aukštis nurodo, jog pasirinkta dėmesio verta, nepamirštama vieta. Šilta ąžuolo mediena, dengianti dalį sienų, ir apšviestos juodos ir baltos kolonos suteikia jaukumo bei saugumo įspūdį. Skirtingų proporcijų ir formų bei apdailos plokštumos sukuria itin dinamišką nuotaiką, tad, rodos, jog gyvenimas verda.

52 I 2019: 1 (108)

Projekto autoriai: ACDF Architecture Vieta: Monrealis, Kanada Įgyvendinta: 2018 m.

Nuotraukų autorius: Adrien Williams Tekstas: Gintautės Kisieliūtės „V2com-newswire“ grupės narys

Projekto autoriai siekė paversti fojė ne tik laukiamąja zona, bet ir bendra, laisvai naudojama erdve, kurioje gali susiburti viešbutyje apsistoję svečiai. Languotas sofų gobelenas, derinamas su oda, skatina jaukiai įsitaisyti, bendrauti, maloniai leisti laiką. Vintažiniu elementu tampa nespalvotos Valerie Jodiun Keating fotografijų freskos, puošiančios tiek sienas, tiek lubas.

Nuotraukose užfiksuotas Monrealio

gatvės gyvenimas, miesto vaizdai.

Mediniai stačiakampiai blokai, tarsi sukrauti vienas ant kito, sudaro įdomias sienos puošmenų kompozicijas, dėl kurių erdvė atrodo tarytum sulaužyta, o ažūrinės širmos iš juodo metalo virpstų sustiprina trimatiškumo jausmą.

Fojė išskirta daugybė zonų. Čia netgi galima rasti barą, pusryčių stalus – tiekiamas maistas kinta atsižvelgiant į dienos metą. Minkštos sofos poilsiui, patogūs stalai darbui, foteliai draugijoms, biblioteka ramiam laisvalaikiui, didžiulis minkštasuolis su greta įtaisytu televizoriumi sporto varžyboms bičiulių

2019: 1 (108) I 53

būryje žiūrėti. ACDF Architecture siekė sukurti tokią aplinką, kurioje viešbučio svečiai iš savo kambarių persikeltų į fojė ir čia patirtų naujų įspūdžių, užmegztų ryšių, paragautų vietos valgių, o ne tiesiog leistų laiką miegamajame.

269 kambariai didžiuliais langais, skendintys šviesos gausoje, išsiskiria jaukumu, švara, tvarka ir lakoniškumu. Miegamuosiuose vyrauja natūralūs atspalviai: pilka kiliminė danga, ąžuolinės sienų plokštės, juodas metalas ir balta tekstilė. Šią gamą papildo nebent rausvi akcentai, tokie kaip pagalvėlės, pufai ar užklotai. Paslėptas LED apšvietimas suteikia patalpoms jaukumo ir išryškina natūralių apdailos medžiagų – medienos ir akmens – grožį. Itin subtili kambarių stilistika sukurta siekiant kuo didesnio komforto, o įspūdžiai ir estetiniai nuotykiai atsiveria anapus durų. Jau įžengus į koridorių stebina optinė iliuzija: sienos ir lubos dažytos įstrižomis plokštumomis, taip itin sustiprinant perspektyvą. Kadangi viešbutis technologiškai pažangus ir kambarius aptarnauja ne kas kitas, o robotai, įrengtos atskiros, laisvai prieinamos erdvės darbui ar net susirinkimams.

Monville viešbutyje triūsia technologiškai pažangiausias personalas visoje Kanadoje, o dizaineriai suprojektavo interjerą, padedantį svečiams pajusti Monrealio charakterį ir draugiškumą.

54 I 2019: 1 (108)

2019: 1 (108) I 55

DIZAINO KELIONĖS

i

Prancūziškas Vietnamas Projekto autoriai: Felice Iacobellis, Lam Nguyen, Pham Thanh Ha Vieta: Hošiminas (Ho Chi Minh), Vietnamas Įgyvendinta: 2018 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės „Design HotelsTM“ grupės narys

Didžiausio šalies miesto centre įsikūręs viešbutis Bach Suites Saigon siūlo neįtikėtinai ramią aplinką – tai, regis, sunkiai suvokiama, nes čia pat gyvena beveik 8,5 mln. žmonių.

Visai šalia galima rasti legendomis apipintą vėžlių tvenkinį, o dar kiek paėjus – gausybę kitų turistų ir vietinių pamėgtų vietų, tokių kaip neoromaninė Noterdamo katedra, gotikos ar renesanso laikų Centrinis paštas bei Prezidentūra. Tiek miestas, tiek pats viešbutis atspindi prancūzišką stilistiką, menančią kolonializmo laikus ir perteikiančią šio istorinio laikotarpio palikimą.

Bach Suites Saigon – naujas pastatas, perteikiantis šiandienos modernizmą, bet kartu – ir praeities Vietnamą, nostalgiją kolonializmo epochai. Tai tarsi paminklas praeičiai. Jaukus 29 kambarių bei dar 7 apartamentų viešbutis spinduliuoja prancūziška elegancija, papildyta kaimyninių šalių kultūros elementais.

Baltas eksterjeras suapvalintais kraštais ir plieninėmis turėklų konstrukcijomis suteikia pastatui grafiškumo.

Viduje tviska marmurinės grindys, o sienas dengia plokštės su elegantiškais apvadais. Sienų apdailoje, kaip ir fasade, vyrauja baltos ir juodos spalvų derinys. Rankų darbo baldai iš tamsios lakuotos medienos derinami su žalvariu bei natūralia oda.

Viešbutis siūlo autentišką virtuvę, kurios patiekalais skanaujama išskirtinai jaukiame valgomajame – taip norėta suteikti galimybę perpasakoti kadaise čia viešpatavusių aristokratų pokylius su visomis gastronominėmis

2019: 1 (108) I 57

gėrybėmis, tačiau kur kas šiuolaikiškesnėje ir mielesnėje aplinkoje.

Modernus interjeras padeda šiuolaikiniams svečiams jaustis laisviau, o santūri atmosfera leidžia patirti dalelę praeities, paragauti kulinarinio palikimo, istorinių patiekalų.

36 kambarių ir apartamentų plotas sudaro 30–87 m², tačiau visi siūlo karališko dydžio lovas, virtuvėles, dušus, įspūdingą miesto panoramą pro langus. Dviejų miegamųjų apartamentuose yra du vonios kambariai – abiejuose stovi didžiulės vonios, o bendrauti skirtoje svetainėje-valgomajame įrengta virtuvėlė, kurioje galima išsivirti kavos ir pasiruošti užkandžių. Kai kurie kambariai turi erdvias drabužines ar 8 m² ploto balkonus. Interjere vyrauja prancūziška stilistika – čia galima pasijusti lyg Paryžiaus šerdyje. Apdailos medžiagos, elegantiški baldai, lubų ir sienų lipdiniai, apvadai, solidi spalvų gama – sunkoka rasti užuominą, jog viešbutis yra Pietryčių Azijoje.

Miegamuosiuose interjeras kiek jaukesnis dėl ąžuolinių grindų, klotų herringbone raštu. Didžiuliai prancūziški langai, sudalyti juodo plieno rėmu, įsileidžia daugybę šviesos ir atrodo itin moderniai – naujausias dizaino tendencijas atliepia būtent

58 I 2019: 1 (108)

tokios stilistikos langai ir pertvaros, dušo sienelės. Didžiuma baldų buvo pagaminti pagal užsakymą, todėl akivaizdu, jog buvo labai gerai įvertintas koloritas, kiekvieno elemento mastelis, jų tarpusavio proporcijos ir kompoziciniai veiksniai. Vienas kitas baldas atkeliavo iš praeities – buvo restauruotas ir pritaikytas interjere.

Tiek bendrosiose erdvėse, tiek miegamuosiuose gana nemažą spalvinės gamos dalį užima baltas fonas su juodais akcentais. Šį derinį papildo ekspresyvi marmuro arba medienos tekstūra, žalvario blizgesys, margas kilimo raštas ir papildomas subtiliai pilkšvas, melsvas, žalsvas tekstilės ar gobelenų atspalvis.

Interjero stilistika be galo tvarkinga, solidi, švari. Joje nėra papildomų dekoro elementų, nes elegancija ir puošnumas perteikiamas per blizgius paviršius ir sienų apvadus, tarsi įrėminančius baltas sienas ar baldinių durelių fasadus.

Vietname esančio viešbučio interjeras jo svečiams padeda suprasti pasaulio istorijos motyvus, išlikusius iki šių dienų. Po daugybės metų, per kuriuos šalis išgyveno karus, izoliaciją bei atskirtį, norėta sukurti unikalią, svetingą vietą, parodančią, jog Hošiminas, kadaise vadintas Saigonu, turi naują veidą.

i

REKOMENDUOJAME

Itališka miegamojo lovų mada visuose salonuose

– žymus itališkų miegamojo lovų gamintojas. „Bside“ priklauso „Samoa“ prekės ženklui, kuris sofas ir miegamojo lovas gamina jau nuo 1989 m. „Bside“ produkcija – tai itališko stiliaus, meistriškumo ir šiuolaikiškumo sinonimas. „Bside“ ypatingą dėmesį skiria kiekvienai detalei, kad lovos būtų ne tik gražios bei kokybiškos, bet ir funkcionalios. „Bside“ lovų savybės: _ Aukštos kokybės nusegami lovų gobelenai, kad būtų kuo paprastesnė priežiūra; _ Ergonominės grotelės, o jų rėmas – plieninis; _ Visos lovos su talpia patalynės dėže lengvai atidaromu dugnu; _ Patalynės dėžės dugno kraštuose yra šereliai, kad patalynės dėžėje nesikauptų dulkės; _ Platus gobelenų pasirinkimas: oda, vandeniui atsparūs medžiaginiai gobelenai, alergiškiems žmonėms pritaikyti gobelenai; _ Skirtingas lovų dizainas: nuo moderno iki klasikos; _ Įvairūs lovų dydžiai.

60 I 2019: 1 (108)

Lovas apžiūrėti ir platesnę konsultaciją galite gauti „Tempur“ salonuose: PC „Domus galerija“ I a. Lukšio g. 32, Vilnius. Tel.: + 370 699 73 654, el. p. domus@tempurlietuva.lt

Funkcionalumas seniai peržengė įprastos lovos rėmus – nuo tviskančios prabangos nuvedė iki gyvenimo būdo apmąstymų. „Ergomotion“ – viena iš pasaulio reguliuojamų lovų gamybos lyderių, vienodai svarbiai besirūpinanti moderniu namų įvaizdžiu bei išskirtiniu komfortu miegamajame. Įmonė visokeriopai skatina inovacijas, siekdama sukurti maksimaliai funkcionalų, patrauklaus dizaino bei aukštos kokybės produktą. „Ergomotion“ lova daugiafunkcė, tad joje patogu: _ Miegoti; _ Skaityti knygas;

PC „Ozas“ II a. (Interjero galerija) Ozo g. 18, Vilnius. Tel.: + 370 656 37 703, el. p. ozas@tempurlietuva.lt BC „Nemuno baldai“ II a. Taikos pr. 125 B, Kaunas. Tel.: + 370 656 45 144, el. p. nemunas@tempurlietuva.lt BC „Minijos baldai“ I a. Dubysos g. 21, Klaipėda, Tel.: + 370 699 21 844, el. p.minija@tempurlietuva.lt

www.techpra.com

_ Žiūrėti televizorių; _ Naudotis kompiuteriu ar naršyti išmaniajame telefone; _ Vienu mygtuko paspaudimu keisti pozicijas; _ Atlikti kelių zonų vibromasažą. Galite pasirinkti, kokiu intensyvumu ir kurią kūno dalį lova masažuos; _ Po lova įdiegtas LED apšvietimas naktį apšviečia kambarį ir padeda nepasiklysti tamsoje; _ „Bluetooth“ sistema padeda valdyti lovos padėtis išmaniuoju telefonu; _ Lovoje įrengti USB lizdai leidžia išmaniuosius įrenginius įkrauti neišlipant iš lovos; _ Teikiama 10 metų proporcinė garantija.

2019: 1 (108) I 61

i

Interjeras

Kuo pasižymi bendradarbystės erdvės?

Projekto autoriai: Inform Contract, Inform Interior, BuzziSpace Vieta: Vankuveris, Kanada Įgyvendinta: 2018 m.

Nuotraukų autoriai: Andrea Janssen, Chris Bradley, BuzziSpace, Gareth Gardner, Tom Kurek Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

BuzziSpace

V2com-newswire grupės narys

62 I 2019: 1 (108)

Bendradarbystės erdvės šiandien itin išpopuliarėjo, o pagal statistiką per ateinančius trejus metus jų paklausa išaugs dar labiau. Kodėl?

Ogi todėl, jog tai – idealus būdas kūrybininkams ar savarankiškai dirbantiems kitokių profesijų atstovams turėti puikias darbo vietas, nesijausti atskirtiems nuo visuomenės, rasti bendraminčių ir būti apsuptiems modernaus interjero. Profesionaliai, pagal naujausias tendencijas suprojektuoti biurai pritraukia daugybę smulkiojo verslo atstovų, siekiančių išlaikyti darbo ir laisvalaikio pusiausvyrą. Tokios vietos taip pat leidžia rengti aukšto lygio susitikimus reprezentatyvioje aplinkoje, užmegzti naujas pažintis ir bendradarbiauti tarpusavyje. Vankuveryje vykusiame renginyje „Interior Design Show“ bendrovės Inform Contract ir BuzziSpace sukūrė laikinąsias darbo vietas čia atvykusiems dalyviams.

Pagrindinis projekto tikslas buvo parodyti bendradarbystės erdvių naudą ir įrodyti, jog tai – puikiausias būdas pritraukti darbščius žmones, gebančius kiekvieną laisvą minutę skirti produktyviam darbui. Taigi IDS renginio metu atvykėliai galėjo rasti šaunių vietų atsipūsti ir pailsėti, pasitikrinti elektroninį paštą, pasikalbėti telefonu, surengti susitikimų, įkrauti elektros prietaisus ar ramiai išgerti puodelį kavos. Šiose erdvėse buvo sukurta daugybė įvairiausiems poreikiams pritaikytų zonų, kartu buvo pristatyti ekspozicijos baldai, apšvietimo ir akustiniai sprendimai. Per kelias dienas buvo galima įvertinti, kokios darbo vietos mėgstamiausios.

Dėl naujos darbo specifikos nekilnojamojo turto rinkoje kinta ne tik biurų interjerai, bet ir patalpų supla-

Gareth Gardner

BuzziSpace

Chris Bradley

BuzziSpace

navimas, galimybės keisti erdves, lengvai jas pritaikyti prie vietos žmonių pomėgių. Anot ekspozicijos autorių, bendradarbystės erdvės išpopuliarėjo ir dėl smarkiai išsipūtusių biurų nuomos kainų – neretai darbdaviui būna pigiau ir paprasčiau visiems darbuotojams išnuomoti darbo vietas, nei rasti tinkamas patalpas. Patrauklu ir tai, jog bendradarbystės erdvėse visapusiškai pasirūpinama kiekvieno patogumais, leidžiama naudotis papildomomis paslaugomis.

Dar viena priežastis, dėl kurios renkamasi dirbti bendradarbystės erdvėse, – graži aplinka. Itin modernūs, spalvingi, žaismingi, neretai teminiai, biurų interjerai pritraukia žmones, norinčius triūsti smagioje šiuolaikiškoje aplinkoje. Taip pat daugelis nemėgsta ilgalaikių įsipareigojimų ir džiaugiasi galimybe keisti vietą, kai ši pabosta ir ima slopinti produktyvumą. Dėl šio motyvo ekspozicijoje

2019: 1 (108) I 63

Tom Kurek

Andrea Janssen

Chris Bradley BuzziSpace 64 I 2019: 1 (108)

buvo pademonstruotas pavyzdys, kiek skirtingų, tačiau tarpusavyje derančių zonų galima sukurti toje pačioje erdvėje. Vienos skirtos ramioms, didelio susitelkimo reikalaujančioms užduotims, kitos – komandiniam darbui; yra intravertams ar ekstravertams pritaikytos patalpos; vietos norintiems dėmesio, mėgstantiems veiksmą ar jo vengiantiems, vertinantiems ramybę asmenims. Žmonės vis daugiau keliauja, o tempai spartėja, todėl darbingumas privalo nenukentėti ir viešint užsienyje. Nėra nieko geriau nei kiekvienoje šalyje, kurioje apsistoji, rasti erdvę, kurioje gali tiesiog išsinuomoti kokybišką darbo vietą pusdieniui ar dienai. Taip pat tokiomis situacijomis praverčia susirinkimų, pasitarimų ar susitikimų kambariai, kuriais gali naudotis iš viso pasaulio suvažiavę savo sričių profesionalai.

Inform Contract ir BuzziSpace sukūrė erdves, kuriose puikiai pademonstravo skirtingų darbo vietų ypatybes bei priemones, leidžiančias pasiekti panašų rezultatą.

BuzziSpace

2019: 1 (108) I 65

i

DIZAINO KELIONĖS

Dizainas prasideda anapus sienos Sena neginčijama tiesa, jog geras dizainas yra funkcijos ir estetikos darinys, vonios kambaryje galioja labiau nei bet kur kitur. Kai į pirmą vietą iškeliamas funkcionalumas, sukurti gerą dizainą ne taip jau paprasta. Reikalinga patirtis ir žinios, t. y. tai, ką paprastai vadiname profesionalumu.

Inžinerinės įrangos gamintojai tobulina savo gaminius ir nuolat pristato rinkai naujoves, leidžiančias plačiau skleistis architektų ir dizainerių vizijoms, o mūsų kasdienį gyvenimą darančias patogesnį ir gražesnį.

Vokiečių santechninės įrangos gamintojos, įmonės TECE atstovybės Lietuvoje komercijos direktorius Regimantas Mikučionis pastebi, kad tikrai geru skoniu ir novatoriškumu pasižymintys Lietuvos interjero dizaineriai, pritaikydami naujausius inžinerinius išradimus ir produktus, gali gerokai pasilengvinti kūrybos procesą.

Vertina kitokiu žvilgsniu „TECE Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nuolat stebi, ką ir kaip kuria architektai ir tam tikra prasme skatina eksperimentuoti, ieškoti naujų estetikos bei komforto išraiškos formų vonios kambaryje. Kelerius metus iš eilės remiame kūrybinius profesiona-

66 I 2019: 1 (108)

Iš lengvai sumontuojamų profilinių konstrukcijų gali būti formuojamos pertvaros vonios kambario prietaisams montuoti.

REKOMENDUOJAME

Suteikia daugiau laisvės planuoti erdves vonios kambaryje.

i

Dėl lengvų profilio konstrukcijų prietaisus galima statyti bet kurioje vonios kambario vietoje.

lių interjero dizainerių konkursus, apdovanojame geriausius ir stengiamės palaikyti nuolatinį kontaktą. Tiesa, mūsų žvilgsnis į konkursinius darbus šiek tiek kitoks. Mes vertiname iš inžinerinės pusės. Žvelgdami į interjerą regime ne tik prietaisus, baldus, spalvų, medžiagų, šviesos ar proporcijų dermes, bet ir tai, ko nematyti – inžinerinę įrangą, paslėptą sienose. Kai kurie dalykai džiugina, tačiau kai kam norisi patarti, kaip, pritaikius vieną ar kitą naujovę, būtų galima racionaliau suplanuoti vonios kambario erdvę“, – pasakojo įmonės atstovas.

Suteikia daugiau laisvės Ši inžinerinė įranga išsiskiria tuo, kad leidžia kurti interjerą pasitelkiant architektūrinius sprendimus. Iš lengvai sumontuojamų profilinių konstrukcijų gali būti formuojamos pertvaros vonios kambario prietaisams montuoti. Atsiranda daugiau laisvės planuoti ir racionaliai išdėstyti erdves. Kinta dušo zona. Vietoj dušo kabinos kampe atsiranda niša, o pats dušas įrengiamas grindų lygyje, nes gerai apgalvota nuotekų surinkimo sistema.

Išsirinkę TECE potinkinį rėmą pakabinamajam unitazui interjero dizaineriai turi neįtikėtinai didelį jiems pritaikytų vandens nuleidimo klavišų pasirinkimą – apie 250 skirtingo dizaino gaminių. Visuomeniniams objektams aktualu tai, kad yra sukurtos suderintos klavišų, skirtų unitazams ir pisuarams, kolekcijos.

Kad vanduo saugiai atbėgtų ir išbėgtų.

Saugiam vandentiekiui Santechnikos įranga visų pirma turi būti patikima ir užtikrinti, kad vanduo atbėgs ir išbėgs saugiai. Vienas naujausių TECE išradimų – sandarinimo priemonių komplektas, pritaikytas sienoje esančiai vandens maišytuvo jungčiai su vamzdynu. Jei per jungtį imtų sunktis vanduo, dėl sandarinimo priemonių jis būtų išstumiamas į išorę, nesikauptų sienoje, neimtų tekėti kaimynams per lubas. „Vilniuje turime vienintelę Baltijos šalyse TECE gamyklinės produkcijos ekspozicinę erdvę – TECE Akademiją, kurioje galima susipažinti su visais produktais, naujais sprendimais. Interjero dizaineriai, architektai gali užeiti bet kada darbo metu pasikonsultuoti, gauti informacijos, praversiančios kasdieniame jų darbe.

Beje, laukiamas kiekvienas, kam aktuali kokybiška santechninė įranga“, – kvietė R. Mikučionis.

Kiekvienam potinkiniam rėmui tinka bet kuris iš visų 250 vandens nuleidimo klavišų.

TECE Akademijos adresas – Verkių g. 34B. www.tece.lt

2019: 1 (108) I 67

i

PARODA

„AMBIENTE 2019“:

prekybos ateitis taps dabartimi Kaip ir kiekvienais metais, parodų centras „Messe Frankfurt“ kviečia į stambiausią Europoje vartojimo prekių parodą „Ambiente“, kuri vyks 2019 m. vasario 8–12 d. Paroda bus suskirstyta į tris pagrindines ekspozicijas – Dininig, skirtą valgomojo ir virtuvės prekėms, Living, skirtą gyvenamųjų patalpų įrangai, ir Giving, skirtą namų dekoracijoms bei dovanoms. Kaip visada, parodoje bus smagių naujovių, pritrauksiančių tiek dalyvių, tiek lankytojų dėmesį.

Tekstas: JonO MalinauskO

1

2

3

Planuojama, kad bendras parodos ekspozicijų plotas viršys 300 tūkst. m2; jame savo prekes eksponuos daugiau nei 4 000 dalyvių iš 90 šalių. Lankytojams duris atvers naujos ekspozicinės erdvės – šių metų rudenį užbaigus 12-ojo paviljono statybą, į jį bus per4 keltos namų apyvokos ir sandėliavimo reikmenų ekspozicijos iš 5-ojo paviljono, į kurį savo ruožtu persikels indų ir stalo reikmenų ekspozicijos iš 6-ojo paviljono, uždaromo rekonstrukcijai. Kad pagerėtų susisiekimas tarp atskirų Dininig ekspozicijos dalių, bus paleistas specialus namų apyvokos ekspresas tarp 12-ojo ir 3-iojo paviljonų.

Interjero dizainu besidominčių lankytojų dėmesį turėtų patraukti 9-asis paviljonas, kur „Interjero ir dekoracijų“ erdvėje bus sutelktos baldų, interjero idėjų, apšvietimo ir namų aksesuarų ekspozicijos. 11.0 salėje, specialioje „Miesto įkvėptų suvenyrų“ erdvėje, bus galima rasti stilingų dizainerių sukurtų dovanų, dekoratyvinių aksesuarų, biuro reikmenų, rankinių ir juvelyrikos gaminių. „Dovanų idėjos“ 11.1 salėje suteiks progą lankytojams įsigyti klasikinių dovanų, suvenyrų, grožio priežiūros priemonių bei juvelyrikos dirbinių. 10-ajame paviljone veiks ekspozicija „Global Sourcing“, pristatysianti Azijos ir Afrikos gamintojų produkciją, ypač aktualią Dining ir Giving sektoriams.

Kiekvienais metais „Ambiente“ parodoje yra pristatoma šalis – pagrindinė partnerė. 2019-aisiais ja taps Indija, žadanti pateikti gausybę savitos pramonės ir tradicinių amatų produkcijos. Indijos dizaineris Ayushas Kisliwalas, gyvenantis Džiaipure (Jaipur), suprojektavo šių metų Indijos paviljoną, kuris bus sumontuotas 1-oje parodos galerijoje. Kisliwalas yra buvęs Ahmedabado nacionalinio dizaino instituto studentas; jis – vienas pirmaujančių mąstytojų, praktikų ir amatininkų globėjų dizaino srityje. Kitas svarbus indiškas projektas – dizainerio, verslininko ir „laisvos dvasios žmogaus“ Sandeepo Sangaru sukurtas tradicinės indų kavinės įvaizdis, kuris bus parodytas 4.1 salėje.

Parodos rengėjai nuolat skiria dėmesį naujoms prekybos formoms, tad visai šalia minėtos kavinės įsikurs bendrovės „Gruschwitz GmbH“ paruošta „Potyrių vieta“ – ypatinga prezentacija, suvienijanti pirkimą internetu ir paprastose parduotuvėse. Ji turėtų parodyti, kad skaitmeniniame amžiuje įmonių produkcija gali būti pateikiama internete tokiu būdu, kad vartotojai jaustų intrigą ir malonumą, lyg lankydamiesi „fizinių“ parduotuvių tinkluose.

Kita skaitmenine naujove taps „Biznio piršlybų“ programa, leidžianti planuoti B2B susitikimus iš anksto, parodai dar net neprasidėjus. „Ambiente“ yra tapusi prekybos bei kontaktų platforma viso pasaulio gamintojams ir prekybininkams, dirbantiems apgyvendinimo paslaugų ir viešojo maitinimo sektoriuose, jungiamuose bendruoju HORECA (angl. hotels, restaurants and cafes) pavadinimu. Parodoje bus pristatomas ypatingas apgyvendinimo paslaugų sferos bei kontraktinio verslo gidas, padėsiantis lankytojams susigaudyti parodos struktūroje ir atrasti būtent jiems aktualiausius veiksmo dalyvius. Be to, ateinančių metų „Ambiente“ trečią kartą sukvies svetingumo sektoriaus gamintojus, dizainerius, investuotojus bei konsultantus išskirtiniam susitikimui „Get-Together“, sustiprinsiančiam jų bendradarbiavimo ryšių tinklą.

Iš kitų įdomių „Ambiente“ renginių galima paminėti dizaino biuro „bora. herke.palmisano“ paruoštą buitinių objektų ir interjero dizaino tendencijų ekspoziciją „Trends“, jaunųjų dizainerių parodas „Next“ bei „Talents“, kuratoriaus Sebastiano Bergne rengiamą virtuvės ir namų apyvokos reikmenų ekspoziciją „Solutions“ ir, žinoma, Vokietijos dizaino apdovanojimų (German Design Award) ceremoniją, vyksiančią pirmąją parodos dieną.

1. „Skanus gyvenimas“ – viena iš numatomų 2019 m. interjero dizaino tendencijų. Diz. „bora.herke.palmisano“. 2. Indijos paviljono vizualizacija, diz. Ayushas Kisli­walas. 3. „Potyrių vieta“ – prezentacija, suvienijanti pirkimą internetu ir paprastose parduotuvėse. Diz. „Gruschwitz GmbH“. 4. 11-ame paviljone lankytojų dėmesį patrauks stilingi juvelyrikos dirbiniai.

68 I 2019: 1 (108)

i

REKOMENDUOJAME

NEFF virtuvė,

kurioje verda tikras gyvenimas tuvei atsidavusius žmones: mėgėjus ruošti maistą, restoranų šefus, gurmanus, architektus, dizainerius, interjero kūrėjus...

NEFF asortimente rasite visko – nuo kavos aparatų iki maisto vakuumavimo sistemų, tačiau maisto aistruolių įkarštį labiausiai kursto NEFF orkaitė. Ji išties ypatinga, bet svarbiausia jos ypatybė – naujoviška visiškai paslepiamų orkaitės durelių funkcija „Slide&Hide®“. Durelės elegantiškai užsiveria arba akimirksniu pradingsta po orkaite, ir ši NEFF judesio magija iškart apžavi visus, laukiančius karšto kepsnio...

Dėl tokios unikalios durelių savybės žmonės lengvai įtraukiami į maisto ruošimo procesą, virtuvėje lieka daugiau erdvės, nevaržoma namiškių judėjimo laisvė. Kita nepaprasta orkaitės funkcija „NeffLight®“ džiugina jau vien tuo, kad nuo šiol galima

Šių metų pradžioje į Lietuvą įžengė NEFF – seniausias Europos prekės ženklas, pristatantis gausų virtuvės įrangos asortimentą, taigi net pačius įmantriausius patiekalus dabar galima paruošti kur kas lengviau ir smagiau.

NEFF virtuvės įrangos istorija prasidėjo 1877-aisiais, kai Vokietijos provincijoje iš vieno nedidelio namo kamino ėmė rūkti dūmai. Tai buvo pirmoji NEFF studija, įkurta Karlo Nefo ir šešių jo bendraminčių.

Beje, Karlas buvo spynų meistras – galbūt ir todėl iki šių dienų NEFF įrangai būdingi ištobulinti kūrybiški sprendimai, kurie visiems laikams pavergia pasaulio virtuvės aistruolių širdis. NEFF įrangos kūrėjai drąsiai pripažįsta, kad įkvėpimo semiasi iš žmonių, neabejingų virtuvei. Kita vertus, NEFF inovacijos taip pat įkvepia visus vir-

70 I 2019: 1 (108)

netrukdomai stebėti net atokiausius orkaitės kampelius. Specialios prizmės tolygiai paskirsto neakinančią šviesos diodų šviesą, sklindančią iš abiejų durelių pusių. Visi skyriai apšviečiami iš skirtingų kampų, todėl aiškiai matysite patiekalus net nepravėrę durelių. Negana to, tai dar vienas nebylus NEFF manifestas – kiekvienas jūsų sukurtas patiekalas vertas būti nepakartojamu šviečiančiu virtuvės paveikslu!

Nepamiškime, kad šiuolaikinėje virtuvėje dažnai būna kelios orkaitės ar panašaus dydžio įrenginiai. Tokiu atveju NEFF irgi siūlo sprendimą, kaip sklandžiai, be matomų sujungimų, suderinti įrenginius ir išlaikyti estetinį baldų fasado vaizdą.

Vientisa nerūdijančiojo plieno juosta kiekvienoje pusėje leidžia be nepatogių tarpų vieną virš kitos montuoti standartinio dydžio orkaitę ir kompaktišką orkaitę, kompaktišką orkaitę ir šildomąjį stalčių arba kompaktišką orkaitę ir vakuuminį stalčių.

Kalbant apie NEFF kaitlentes, populiarumo viršūnę neabejotinai pasiekė valdymo ratukas „TwistPad®“. Tai nuimamas magnetinis kaitlentės ratukas, leidžiantis greitai ir lengvai nustatyti bei kontroliuoti visas indukcinės kaitlentės kaitinimo zonas. Be to, jį, tarsi gero skonio talismaną, galima įsidėti į kišenę arba laikinai prilipdyti patogioje vietoje prie metalinio virtuvės įrangos paviršiaus.

Ten, kur virte verda gyvenimas, būtinas ir galingas, patikimas gartraukis.

NEFF virtuvėje daug dėmesio skiriama įmontuojamiesiems gartraukiams, kurie

leidžia plėsti kūrybinių ieškojimų erdvę ir neužgožia pagrindinio virtuvės veikėjo – aistruolio su prijuoste. Pvz., NEFF kaitlentė su įmontuojamuoju gartraukiu puikiai dera demokratiškoje aplinkoje su virtuvės salele. Šį gartraukį lengva išvalyti, o riebalų surinkimo filtrą galima plauti net indaplovėje. Lubose įmontuojami gartraukiai beveik nepastebimi, tačiau nepriekaištingai atlieka savo darbą, veikia tyliai ir padeda taupyti energiją.

Tokia virtuvė įkvepia netikėčiausiems skonių deriniams ir suburia puikią draugiją. Tereikia nuspręsti, keliems asmenims šiandien gaminsite vakarienę, o receptu draugiškai pasidalysite tiesiog ant NEFF šaldytuvo su magnetine rašomąja lenta.

NEFF prekės ženklo ambasadorius Lietuvoje Vytaras Radzevičius savo namų

virtuvėje jau metus naudojasi tik NEFF įranga. Pasak jo, visa šeima senuosius įpročius lengvai pakeitė naujais. „Panašiai jaučiausi, kai kažkada po rusiško automobilio be vairo stiprintuvo bandžiau vairuoti vakarietiškąjį. Technologiniai skirtumai tokie įsimintini, kad, išbandęs, gailiesi anksčiau to neturėjęs“, – tikina Vytaras.

Ambasadorius ypač džiaugiasi NEFF orkaitės durelėmis „Slide&Hide“ ir tvirtina, kad šis išradimas vertas Nobelio premijos: „Patogu, saugu ir praktiška. Išimu patiekalus nebijodamas nusideginti, o atidarytos durelės netrukdo šeimininkauti.“ Paprašytas trimis žodžiais apibūdinti savąją NEFF virtuvę, V. Radzevičius nedvejodamas atsakė, kad tai „galimybės, patogumas ir fantastika“.

2019: 1 (108) I 71

i

REKOMENDUOJAME

Kilimai, prilygstantys meno kūriniams Vilniuje, Gedimino prospekte, įsikūrusioje „Thibault Van Renne“ kilimų dizaino studijoje eksponuojami meno kūrinio statuso verti išskirtiniai rankų darbo kilimai, raštų sudėtingumu nenusileidžiantys paveikslams. Vienetiniai interjero akcentai prilygsta meno objektams, investicijai, kurią galima perduoti iš kartos į kartą.

„Immersive“ kolekcijos kilimas

72 I 2019: 1 (108)

„Siena“ kolekcijos kilimas

Skrupulingas dėmesys detalėms, neregėti spalvų ir ornamentų deriniai, aukščiausio lygio meistrystė, ilgaamžių tradicijų ir rytdienos inovacijų dermė, aistra menui ir dizainui – taip galima apibūdinti „Thibault Van Renne“ dirbinius. „Thibault Van Renne“ kilimai surišti iš geriausios Indijos Bikanerio regione auginamos vilnos ir Pietų Indijoje specialiai šiai bendrovei gaminamo šilko. Visame šių kūrinių gamybos procese (kuris oficialiai atitinka ekologinės gamybos reikalavimus), vyrauja rankų darbas. Kruopščiai atrinkus vilną, ji rankomis karšiama: išvaloma, išpainiojama, sumaišoma, siekiant gauti tolygų, natūralaus atspalvio vilnonį siūlą. Dėl to, kad rankomis verptų siūlų storis natūraliai nevienodas, juos dažant storesnėse verpalų vietose dažų sugeriama daugiau, tad net ir vienspalvis kilimas niekada nebūna tolygios spalvos. Keletas rišėjų vienas šalia kito triūsia mažiausiai kelis mėnesius (nuo pusės iki dvejų metų, priklausomai nuo gaminio dydžio ir dizaino sudėtingumo), rišdami mazgą po mazgo, kol įkūnija sumanytą dizainą.

Vėliau kilimas plaunamas, kad taptų elastingesnis ir įgautų žvilgesio. Išdžiovinto kilimo plaukas sutrumpinamas iki reikiamo ilgio. Po to gaminys ant specialių medinių ar metalinių rėmų tempiamas keletą dienų, kad taptų lygus ir tiesus. „Thibault Van Renne“ kilimų dizaino studijoje Vilniuje galima išvysti bemaž visų 30 kolekcijų gaminius. „Grunge“ vyrauja apgriuvusios sienos vaizdą primenančio rašto dizainas. „Autumn“ ornamentika įkvėpta rudenį krintančių ir išsibarsčiusių lapų reginio. „Mosaic“ – tarsi pasivaikščiojimas ant senovės Romos mozaikinių grindų. Ancient linijoje eksperimentuojama su klasikiniais persiškų kilimų raštais, netikėtais spalvų deriniais, siekiant sukurti prabangų vintažo įvaizdį. Sendinimo efektas išgaunamas kilimą apdorojant smėlio srove: tai itin sudėtinga technologija, nes dėl menkiausio neatsargumo per sekundę galima sugadinti daugiau nei pusę metų kurtą gaminį. Abstracts kolekcijoje varijuoja modernus spalvų ir abstrakčių ornamentų žaismas. Paskutinis šios kolekcijos kilimų kūrimo etapas – iškarpymas rankomis, norint dirbiniui suteikti optinį trimatį efektą. Artline linijos gamybos unikalumą slepia oksidacijos procesas, kurio metu išdeginama vilna ir paliekami tik unikalūs reljefiški šilko elementai, taip pat sukuriantys trimačio kilimo efektą. Tarp Vilniuje eksponuojamų darbų yra ir pasaulinė inovacija – Golden Legends linijos kilimas su įaustais aukso siūlais.

Dėl meno kūriniui prilygstančios vertės ir patrauklaus, į erdvę harmoningai įsiliejančio dizaino „Thibault Van Renne“ kilimai puošia rafinuotus interjerus visame pasaulyje: pradedant Europos karalių rūmais ir baigiant ištaigingais apartamentais Tolimuosiuose Rytuose.

2019: 1 (108) I 73

i

DIZAINO KELIONĖS

M

Maarten Baas (g. 1978)

aartenas gimė 1978 m. Arnsberge (Vokietija), netrukus persikėlė į Olandiją, kur 2002 m. baigė garsiąją Eidhoveno dizaino akademiją. Jau vienas pirmųjų jo kursinių darbų – žvakidė „Knuckle“ – buvo įvertintas 1 apdovanojimu ir pateko į masinę gamybą.

Studijų metais išryškėjo Maarteno kūrybinio braižo savitumas: dizaineris nemėgo nei eskizuoti, nei braižyti. Pasirodęs akademijos dirbtuvėse, jis čiupdavo metalą ar kitą medžiagą ir iškart puldavo ją lankstyti, laužyti arba pjaustyti. Taip pat ir... deginti. „Nesu joks piromanas, bet man patinka stebėti, kaip ugnis ryja daiktus. Netrukus jie tampa kažkokie kitokie, dar gražesni nei anksčiau“, – teigė dizaineris.

Po daugelio eksperimentų jis išmoko ne tik deginti medieną atvira liepsna, bet ir impregnuoti epoksidinės dervos mišiniu jos apanglėjusius likučius.

Maarteno baigiamąjį darbą, pavadintą „Smoke“, sudarė fotelis, sietynas ir dar keletas apanglėjusių baldų. Jie iškart išgarsino autorių, suteikė jam pravardę Burning Baas, o svarbiausia – patraukė garsiosios bendrovės „Moooi“ meno vadovo Marcelio Wanderso dėmesį. Kaip tik buvo ruošiama naujos kolekcijos fotosesija. Ją sukūrė legendinis olandų fotografas Erwinas Olafas, pagarsėjęs netrivialiu mąstymu. Jo sprendimas pakviesti nude fotosesijai septyniasdešimties metų modelį tiesiog šokiravo, tačiau kartu suteikė nuotraukoms gilios

TARP MENO IR DIZAINO SU DŪMŲ KVAPU Pradėdami dizaino istorijos straipsnių ciklą, anaiptol neketinome laikytis vietos ir

1. Žvakidė „Knuckle“, 1998 m.

laiko nuoseklumo principo.

Tad dabar iš XX a. pirmos pusės

2. Kolekcijos „Smoke“ fotosesijos fragmentas.

Erwino Olafo nuotr.

Prancūzijos persikelkime į šio šimtmečio pradžios Olandiją,

3. Pianinas iš kolekcijos „Smoke“, 2005 m.

kur turėsime galimybę susi-

4. Instaliacija „Secondhand bookshelf” iš serijos „Hey, Chair, be a Bookshelf“, 2006 m.

pažinti su vieno žinomiausių autorių, realiai pretenduojančio tapti šiuolaikiniu klasiku, –

5. Kėdė iš kolekcijos „Standard Unique”, 2009 m.

Maarteno Baaso kūryba.

6. Sulankstomasis šezlongas-lagaminas, gam. „Louise Voutton“, 2015 m.

7. Foteliai iš serijos „Clay“, 2007 m.

Tekstas: Jono Malinausko

2

74 I 2019: 1 (108)

8. Pastatomi ventiliatoriai iš serijos „Clay“, 2007 m. Marteno de Leeuwo nuotr.

DIZAINO ISTORIJA

i

4

5 3

metaforiškos prasmės ir pavertė jas žinomiausiais vaizdais ligšiolinėje „Moooi“ istorijoje. Vėliau „Smoke“ serija buvo gerokai išplėsta, joje atsirado netgi pianinas ir chrestomatinio G. Rietveldo fotelio „Red-Blue Chair“ kopija; keletas baldų dar ir šiandien tebėra „Moooi“ prekių asortimente.

Nors M. Wandersas išgarsino Baaso vardą pasauliniu mastu, „etatiniu“ firmos dizaineriu Maartenas visgi netapo. Jo netraukė serijinių baldų kūrimas ir apskritai nežavėjo mintis prisirišti prie vieno dizaino žanro. „Mano idealas – garažas-dirbtuvėlė, pilnas instrumentų ir ruošinių, kur nuolat kažkas kalama, drožiama ir lipdoma. Dėl to man patiko dirbti Šanchajuje, kur viskas persipynę: amatinės dirbtuvėlės ir masinė gamyba, senoviniai amatai ir high-tech’as.

Tokio spalvingo mišinio Olandijoje jau neberasi“, – pasakojo Maartinas viename interviu. Rasti tinkamų ruošinių ir gamybos bazę jam paprastai padeda jo partneris ir vadybininkas Basas den Herdris, su kuriuo dizaineris glaudžiai bendradarbiauja nuo 2005-ųjų. Nuo 2012 m. jų bendras prekės ženklas vadinasi Den Herder Production House (DHPH). Būtent Basas suorganizavo baldų atliekų, iš kurių gimė instaliacijų ciklas „Hey, Chair, be a Bookshelf“ , o vėliau ir baldų serija „Treasures“, tiekimą. Pastarosios tiražas buvo itin kuklus, nes „žaliavą“ teikianti įmonė netrukus nutraukė baldų gamybą.

Dizaineris niekad nevengė rankų darbo. Daugelį kėdžių, šviestuvų ir ventiliatorių iš serijos „Clay Furniture“ (2006–2009 m.), primenančius negrabius vaikiškus lipdinius, jis asmeniškai pagamino iš sintetinio molio, uždrėbto ant plono metalinio karkaso. 2015 m. sukūręs sulankstomąjį šezlongą-lagaminą įmonei „Louise Voutton“, Maartenas asmeniškai surinko keletą ekskliuzyvinės „Unique Edition“ serijos egzempliorių. Savo dizaino formų ekspresyvumą dizaineris aiškino taip: „Mano dizaino metodas panašus į maisto ruošimą, o sukurti daiktai – į patiekalus. Jūs gi nepulsite valgyti kažkokio lygios, tobulos stačiakampės formos patiekalo? Tai bus paprasčiausiai nemalonu! Todėl man patinka natūralios organiškos formos, turinčios sulenkimų, įtrūkių ir kirvarpos skylių.“ Stačiakampių formų vengimas itin ryškiai atsiskleidė kuriant korpusinių baldų seriją „Close Parity“, kurios grubiose archainėse formose, kad ir norėdami, nerasime nė vieno stataus kampo. „Tai buvo paprasčiausi vaikiški piešiniai, kuriuos aš tiesiog išdidinau“, – kukliai aiškino autorius.

Naujausia Marteno „vaikiškumo“ apraiška galima laikyti dalyvavimą šou „Monstrų kabaretas“, kurį čekų stiklo firma „Lasvit“ surengė Milano Gerolamo lėlių teatre šių metų Dizaino savaitės metu. Kas gi iš mūsų vaikystėje nebijojo tamsiose namų pakampėse tūnančių siaubūnų? Būtent vaikystės baimės įkvėpė „Lasvit“ vadovą Leoną Jakimičių sutelkti 16 garsių dizainerių, kad šie surengtų įspūdingą blogiukų ir monstrų šou. Šiam paradui pagal M. Baaso

6

7

8

2019: 1 (108) I 75

9 10

eskizus Bohemijos stiklo liejimo meistrai pagamino spalvingų figūrėlių seriją. „Nepamenu, kad vaikystėje būčiau bijojęs kokių monstrų, tačiau neatsisakiau vaikiško paprastumo ir pradėjau nuo naivių paišaliojimų“, – atskleidė dizaineris viename interviu. Maarteno figūrėlių pagrindu buvo sukurtos kaukės teatre vykusiam burleskiniam vaidinimui. Nors visas stiklo figūrų gamybos ciklas užtruko kone dvejus metus, rezultatas pranoko lūkesčius: „Monstrų kabaretas“ pelnė prestižinį apdovanojimą „Milano Design Award 2018“.

Vienas iš neįprasčiausių Marteno projektų, parodančių jo sugebėjimą jungti ne tik skirtingų stilių formas, bet ir įvairius kūrybos žanrus, – instaliacijų ciklas Real Time, į bendrą veiksmą sujungiantis meną, teatrą, kiną ir dizainą. Jis pradėtas kurti 2009 m. Milane. Instaliacijos Sweeper’s Clock dalyviai – du kombinezonus vilkintys darbininkai – per 12 valandų trukusį filmavimą be perstojo stumdė rodykles primenančias šiukšlių krūvas po apvalios formos aikštę. Instaliacijoje Analog Digital Clock, taip pat trukusioje pusę paros, darbininkas kas minutę uždažydavo arba nuvalydavo po keletą skaitmeninį laikrodį imituojančio ekrano segmentų. Naujausioje instaliacijoje, 2016 m. įgyvendintoje Amsterdamo Schipholo oro uoste, analoginio laikrodžio viduje tariamai esantis darbininkas kas minutę perpiešia rodyklių kryptis. Laikrodis, esantis išvykimo salėje, sumontuotas taip, kad keleiviams nekiltų jokių abejonių, jog korpuso viduje iš tiesų pluša gyvas žmogus, tuo tarpu tai yra didžiuliame apvaliame ekrane non-stop rodomas filmas. Telieka pridurti, kad tariamojo darbininko

11

76 I 2019: 1 (108)

9. Asimetrinė lentyna iš serijos „Close Parity”, 2016 m. Mariellės Leenders nuotr.

10. Komoda su šviestuvu iš serijos „Close Parity”, 2016 m. Mariellės Leenders nuotr.

11. Stiklo figūrėlės, skirtos šou „Monstrų kabaretas“.

Gam. „Lasvit“, 2018 m.

12. Instaliacijos „Sweeper’s clock“ dalyviai, 2009 m.

13. Parodos „Hide&seek” katalogo viršelis, 2017 m.

14. Parodos „Hide&seek” ekspozicijos Groningerio muziejuje fragmentas, 2017 m.

15. Šoninis stalelis „Turbo Table High“, 2018 m.

16. Instaliacijos „Analog Digital Clock“ fragmentas, 2010 m.

17. Instaliacija Amsterdamo Schipholo oro uoste, 2016 m.

18. M. Baaso autoportretas instaliacijos „Grandfather Clock” fone, 2015 m.

12

aprangos spalvos – mėlynas kombinezonas, geltonas šalmas ir raudonas kibirėlis – tai užuomina į garsiojo XX a. olandų tapytojo Pieto Mondriano kūrybą.

Dizaineris dažnai sau leidžia atsipalaiduoti ir grįžti prie jau minėtų „vaikiškų paišaliojimų“. Antai šiemet „Moooi“ užsakymu Maartenas sukūrė automobilio formos medinį šoninį stalelį „Turbo Table High“, atkartojantį netaisyklingus vaikiškų piešinių bruožus: mažus ratukus, išdidintus langus ir t. t. Milano dizaino savaitės proga buvo pagamintas ir natūralaus automobilio dydžio maketas, bet, deja, miesto savivaldybė neleido jo eksponuoti važiuojamojoje Via Savona gatvės dalyje prie „Moooi“ ekspozicijų salės, o pastatyti jį ant šaligatvio, kur nuolat būriavosi minia žmonių, nebuvo jokios galimybės.

Nors dizaineris kaip klasikas yra dar palyginti jaunas, didžiulė jo darbų apimtis jau leido surengti kilnojamąją retrospektyvinę parodą. Ji pirmąkart buvo atidaryta pernai Groningerio muziejuje (Olandija), o šį rudenį pasiekė garsųjį Dizaino muziejų Holono mieste (Izraelis), kurį 2010 m. įkūrė pats Ronas Aradas. Ekspozicija, pavadinta „Hide and Seek“, padalyta į dvi dalis: viena, ekspresyvioji, parodo spalvingus ir ekstravertiškus dizainerio darbus, kaip antai „Clay“ ir instaliacija „Baas is in Town“. Kitoje eksponuojami santūresni darbai, tokie kaip serijos „Smoke“ baldai ir „Real Time“ instaliacijos. Nejučia kyla mintis, kad ši paroda visai neblogai įsipaišytų, pvz., į mūsų naujojo MO muziejaus sales. Ar tai pavyks įgyvendinti – parodys laikas.

13

14

15

16 17

18

2019: 1 (108) I 77

70 ARCHITEKTŪRINIO DIZAINO OBJEKTŲ PO VIENU STOGU:

DĖMESYS GERIAUSIOMS DETALĖMS Spalio 11–13 d. „Litexpo“ parodų rūmuose vykusios parodos „ARCHzona“ renginyje paskelbtos geriausios realizuotos architektūrinio dizaino detalės. Portalo pilotas.lt

Prieš 20 metų startavusio, 6 metus sėkmingai vykusio, vėliau nuvytusio, tačiau šiemet vėl atgaivinto „ARCHdizaino“ konkurso parodoje dalyvavo žymiausi Lietuvos architektai ir talentingieji dizaineriai. Architektų biurai: „Arches“, „A.S.A“, „Archinova“, „Ambraso“, „Paleko“, Kančo architektų studija, „Do architects“, „Vilius ir partneriai“, „Priorsum“, „IMPLMNT architects“, „Ponama“, Architektūros galerija, „Architektūros linija“, architektas Mykolas Svirskis. Jų gretas papildė ir talentingieji architektūros, baldų, interjero dizaineriai, tokie kaip studija „ŠA atelier“, nebrau.com, „Heima“, Išora ir Lozuraitytė, dizainerė Agnė Balkė, studija „Akta“, „Moa“, „Kubinis metras“, „Decotoma“, „Mini Studio“ ir kiti. Konkurso laimėtojus rinko ir vertino jungtinė nepriklausoma profesionalų komisija. Joje – interjero dizaineris, parodos organizatorius Vytautas Gurevičius, architektas, portalo pilotas. lt steigėjas ir vyr. redaktorius, taip pat konkurso „Detalė“ iniciatorius Audrys Karalius, architektas Tomas Grunskis ir studijos „Plazma“ vadovas bei architektas Rytis Mikulionis.

ir žurnalo „Centras“ organizuotam konkursui-parodai „Detalė 2018“ septyniasdešimt pateiktų darbų buvo vertinami net 6 kategorijose: „Geriausia urbanistinė detalė“, „Geriausia architektūrinė detalė“, „Geriausia interjero detalė“ ir „Geriausia baldo detalė“, taip pat konkurso komisija skelbė „Originaliausios detalės“ bei „Publikos mėgstamiausios detalės“ nominacijas. Visa tai po vienu parodos stogu galėjo matyti ir vertinti žiūrovai, mėgėjai ir kritikai.

rėmėjai:

78 I 2019: 1 (108)

FAVORITUS VERTINO IR ŽIŪROVAI Šiemet konkurse „Detalė 2018“ pirmą kartą paskelbta „Publikos mėgstamiausios detalės“ kategorija. Parodos metu visas tris renginio dienas savo balsą galėjo atiduoti žiūrovai bei renginio dalyviai. Geriausiųjų vardus pagal kategoriją pasidalijo trys žiūrovų simpatijas pelnę biurai. Vienas jų – „Ša atelier“ studija, sustygavusi buto interjerą iki subtiliausių detalių ir pasiūliusi būdą šeimininko augintiniui patekti į vonios kambarį. Šio sprendimo paprastumas ir laimėjo žiūrovų nominaciją, projektas pavadintas „Vidaus durys katinui“.

Tarp žiūrovų neliko nepastebėta ir „Paleko“ architektų studija, pateikusi projektą „VU botanikos sodo laboratorijos pastatas“. Architektų biuras išsikėlė tikslą sukurti vientisą kompozicinę visumą, puikiai įsiliejančią į šalia esančio dvaro komplekso kontekstą. Pagrindinė idėja – „pastatas – augalas“. Už ją ir jos įkūnijimą žiūrovai negailėjo balsų.

Tretieji – „Arches“ architektai su projektu „Judantys kubai / varinio fasado detalė“. Jo detalėse telpa „visas architektūrinis pasakojimas: nuolatinis gamtos kitimas, didelės stiklinės vitrinos į gamtą, tarsi padedančios tai pastebėti, stiklo paviršiumi lenktyniaujantys lietaus lašai, šalimais augančių pušų kintantis rudumas, nukritęs ir išsiskleidęs kankorėžis, pasišiaušusi pušyno paklotė“ – visa tai lemia architektūrinius sprendimus ir įkvepia neapsakomą žavėjimąsi lietuviškąja architektūra.

EILINĖ AUTOMOBILIŲ AIKŠTELĖ VIRSTA TRAUKOS OBJEKTU „Ogmios miestas“ – daugiafunkcis kompleksas, esantis į šiaurę nuo Vilniaus miesto centro, dar visai neseniai buvo beveik nepastebimas vietinių gyventojų ir lankytojų. Pastaraisiais metais vykstantys subtilūs ir tikslingai apgalvoti aplinkos pokyčiai esmingai pakeitė teritoriją – ji tapo vienu iš Vilniaus traukos centrų ir regione precedento neturinčiu „urban recycling“ reiškiniu. „Ogmios mieste“ kuriama pėsčiajam skirta aplinka, čia gatvės yra aukščiausios kokybės viešosios erdvės, kuriose verda gyvenimas, čia į miestietišką šurmulį susipina lankytojų ir ūkinis pastatų aptarnavimas – nėra blogųjų pusių. Čia automobilių aikštelė yra ne eilinis inžinerinis statinys, o reprezentatyviausia vieta, kur pasitinkami „Ogmios miesto“ svečiai.

Dėmesys detalėms, apželdinimo sprendiniai ir vizualiai suskaidytas parkavimo vietų trinkelių raštas kuria jaukią ir žmogišką aplinką.

URBANISTINIS PIEŠINYS

Konkurso „detalė 2018“ laimėtojas, kategorija –

„geriausia urbanistinė detalė“ Vieta: Vilnius, „Ogmios miestas“ Realizacija: 2017 m.

Studija: „Do architects“

Autoriai: Andrė Baldišiūtė, Algimantas Neniškis, Gediminas Aismontas Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

Komisijos įvertinti kategorijos laimėtojai, studijos „Do architects“ nariai, konkursui pateikė itin originalų „Ogmios miesto“ urbanistinį projektą „Stovėjimo aikštelės grindinys“. Architektai niekuo neišsiskiriančią automobilių stovėjimo aikštelę pavertė neeiline urbanistine išklotine, profesionaliai ją ištobulinę iki smulkiausių detalių. Plačiau apie projekto subtilybes pasakoja „DO“ architektai.

„Raštuota aikštelė – viena iš iliustracijų, kaip iš pažiūros nedidelė detalė iš esmės pakeičia tokį įprastą statinį kaip automobilių stovėjimo aikštelė.

Iš pradžių architektų brėžiniuose, o vėliau vietoje statybininkų viena po kitos kruopščiai suguldytos juodos ir baltos plytelės iš įprastai didelio ir grubaus inžinerinio statinio supina žavų kilimą, kuris, papildytas medžių grupėmis, pasitinka į teritoriją atvažiavusį miestietį.“

„Manytum, kad tapatumas būdingas tik senamiesčiui, kultūra vyksta tik teatre ar muziejuje, o gyventi dažnai galima tik savo bute ar name. Bet kai padedi kūrybinę ambiciją į stalčių ir pradedi stebėti žmones, matai, kad, nestatydamas, negriaudamas, pritaikydamas, susiaurindamas, sulėtindamas, sutankindamas, gali atrasti pokytį.

Kur visiškai nebuvo vietos garbingai prasilenkti dviem automobiliams, staiga sutelpa ir medis, ir automobilis, ir fontanas, ir suoliukas, ir pastatas, ir žmogus.“

2019: 1 (108) I 79

Konkurso „detalė 2018“ laimėtojas, kategorija –

„geriausia architektūrinė detalė“ Vieta: Palanga Realizacija: 2017 m.

Studija: „Arches“ Autoriai: Edgaras Neniškis, Rūsna Vaineikytė, Rolandas Liola, Arūnas Liola Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

Šioje kategorijoje komisija vienbalsiai išrinko studijos „Arches“ detalę „Tvora pajūryje“. Apie kontekstinį statinio „Lizdo vila“ projektą visi puikiai žino iš architektūros konkursų „Žvilgsnis į save“ bei „Meno erdvė“, tačiau ši plastiška tvora parodoje „Detalė“ komisijos narius nustebino kaip dar iki tol nematyta. Išraiškinga tvora, interpretuojanti ne tik vilą, miesto (Palangos) kontekstą, bet ir šalimais esančių pajūrio kopų smėlį, nugulusių bangų bei augalų piešinius, sužavėjo komisijos narius.

Toliau apie projektą pasakoja jo bendraautoris architektas Edgaras Neniškis. „Minima detalė yra integrali vilos komplekso Palangoje dalis.

Tai architektūrinis ansamblis, kurį sudaro rekonstruota 1939 m. statybos modernistinė vila bei senojo pušyno gilumoje naujai suprojektuotas baseino pastatas – „Lizdo vila“. Tai medinės rekreacinės architektūros statiniai, išsidėstę istoriniame kurorto pušyne. Kuriant naująjį pastatą buvo formuojama pusiau uždaros, maksimaliai gamtinę aplinką į vidų įsileidžiančios erdvės, savotiška jaukaus ir saugaus

80 I 2019: 1 (108)

lizdo atmosfera, kur gausu šviesos, žalumos, galima visus matyti ir kartu likti nematomam.

Lenktos pastato formos, ažūrinės konstrukcijos ne tik tarnauja literatūrinei pastato idėjai palaikyti, bet ir padeda kontekstualiai įsiterpti tarp įspūdingų pušų ir jas išsaugoti.

Erdvės tarp pastatų užpildomos savotiškų poilsio salelių tinklu, kur kiekviena turi savo funkciją: vienoje kepama mėsa, kitoje geriama kava, trečioje kalbinami ir priimami svečiai. Siekiant suteikti joms privatumo, sukurtos ažūrinės sienutės-tvorelės, kurios ne tik interpretuoja „Lizdo vilos“ statinio plastinę raišką, bet ir mūsų pajūriui būdingų smilgų judesį. Pušynai, smilgos turi labai aiškiai išreikštą plastišką vertikalumą, todėl naujosios architektūrinės ansamblio detalės turėjo pratęsti šį fenomeną, padėti išvengti horizontalių, vaizdą karpančių plokštumų. „Smilgos“ tvora ir ažūrinės sienutės ne tik saugo privatumą, bet ir palieka persiliejančių erdvių efektą, kuria natūralų šiai aplinkai šviesos bei šešėlių žaismą ir tarsi ištirpsta gamtoje.“

Konkurso „detalė 2018“ laimėtojas, kategorija –

„geriausia interjero detalė“ Vieta: Vilnius Realizacija: 2016 m.

Studija: „Heima“

Autoriai: Povilas Žakauskas, Povilas Daugis, Kristijonas Skirmantas, Tomas Vaičiulis Nuotraukų autorius: M. Bartaševičius

Keturi jauni profesionalai, studijos „Heima“ architektai, kaskart nustebina įdomiais interjero bei dizaino sprendimais ir džiugina savo sėkme tarptautiniuose konkursuose, ne išimtis ir šis. Jų darbas „BPN poilsio kambarys“ nugalėjo kategorijoje „Geriausia interjero detalė“. Plačiau apie projektą pasakoja architektas, studijos narys Povilas Daugis. „BPN biuras įsikūrė „Vilniaus vartų“ patalpose, kurios jau buvo įrengtos (anksčiau čia buvo restoranas, projektuotas architektūros studijos „Plazma“), tad mūsų užduotis buvo jas atšviežinti ir pritaikyti biuro poreikiams. Patalpos buvo gana neblogos būklės, tad intervencijai pasirinkome tik kelias vietas.

Per pusę padaliję restorano patalpas sukūrėme kelis biurus. Dalijant į atskirus biurus, antresolėje susiformavo keista įduba. Ją nusprendėme paversti poilsio, žaidimų, neformalių

susirinkimų kambariu ir suformuoti sieną taip, kad ji neatrodytų tokia atsitiktinė.

Taip gimė keistų charakteringų formų įėjimo anga, kuri atliepė panašių formų antresolę, paveldėtą iš „Plazmos“ projekto. Kambario vidines sienas sumanėme iškloti kilimine danga. Gipso kartono siena išorėje ir kiliminė danga viduje turėjo kažkurioje vietoje susitikti.

Stengėmės išvengti standartinių nuobodžių medžiagų – profiliuočių ar pan. Todėl kilo mintis medžiagas sudurti sienos storio plokštumoje ir jungtį ne užmaskuoti, o eksponuoti, pabrėžti. Pasirinktas sprendimas sujungti medžiagas raukšlėje sukūrė iliuziją, neva siena sudaryta iš atskirų sluoksnių, tarsi oda. Šis įspūdis labai tiko patalpai, kuri ir taip amebinės formos, panašesnė į biologinį darinį nei architektūrą.“

2019: 1 (108) I 81

Konkurso „detalė 2018“ laimėtojas, kategorija –

„geriausia baldo detalė“

Vieta: Vilnius Realizacija: 2017 m.

Studija: „Kitaip“ Autoriai: Agnė Balkė Nuotraukų autorius: Antanas Minkevičius

Šį Agnės staliuką puikiai prisimename iš praeitų metų „Dizaino savaitės“ festivalio, šiemet – iš parodos „Baldai. Interjeras. Dizainas“. Su juo dizainerė sėkmingai dalyvauja tokio tipo renginiuose ir skina apdovanojimus. Tačiau ką žinome apie staliuko eglutės raštą, kuris laimėjo „Geriausios baldo detalės“ kategorijoje? Pasakoja staliuko ir detalės „Eglutės raštas“ autorė Agnė Balkė. „Idėja gimė visų pirma iš noro sukurti jaukų ir funkcionalų rašomąjį staliuką. Man pačiai stalas yra ypatinga kūrybos ir darbo vieta, kur gimsta idėjos, kuriami projektai, piešiama, šiltai ir jaukiai su puodeliu arbatos skaitoma knyga, todėl norėjosi tą jaukią erdvę įprasminti.

Pati vaikystėje lankiau lietuvių liaudies ansamblį, dainavau chore, tad tautinis kostiumas ir šios tematikos renginiai – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Visada buvo įdomi išties gilias šaknis turinti baltų simbolika, todėl kūryboje man iki šiol patinka naudoti baltiškus ornamentus.

Taip gimė staliuko, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ornamentui, idėja. Jis tarsi įsirėmina interjero erdvėje. Eglutės motyvą pasirinkau daug negalvojusi – turėjau tvirtą ornamento idėją. Norėjau, kad baltiškas motyvas atgimtų šiuolaikiniame dizaine ir naujai įsikūnytų.

82 I 2019: 1 (108)

Pagrindinė idėja buvo panaudoti tautinėse juostose aptinkamą eglutės motyvą ir šiek tiek stilizavus jį pritaikyti šiuolaikiniam baldų dizainui. Staliuko dekoratyvinis elementas frezuotas iš natūralaus medžio, siekiant suteikti daugiau autentiškumo. Jis atsikartoja visose baldo pusėse, tad baldą galima statyti bet kuriuo rakursu.“

NE TIK ESTETIŠKAS, BET IR PRAKTIŠKAS „Rašomojo staliuko raštas iš priekio slepia stalčių, laisvai atsidarantį jį paspaudus. Stalčiaus vidus sudalintas į skirsnius, kuriame gali tilpti bloknotai, užrašų knygelės. Viduriniame skirsnyje taip pat telpa kompiuteris. Pačiame baldo viršuje yra dar viena vieta daiktams susidėti.

Viduje yra pralaida laidams, tad stalviršio rankenėlės išfrezuotos taip, kad pro jas tilptų laidai ir gražiai pasislėptų staliuko viduje, kai dirbant kompiuteriu visos baldo dalys yra uždarytos. Rašomasis staliukas patogus ir tuo, jog jame yra dėžutės, leidžiančios sukomplektuoti įvairias smulkmenas – raktus, rašiklius, pieštukus, sąvaržėles, trintukus, įkroviklius, ausines ir kitus smulkius daiktus. Be to, dėžutes patogu pasidėti bet kur, tad darbo metu jas galima tiesiog laikyti ant stalviršio.“

Studijos „Moa“ merginos – jaunas ir talentingas dviejų kūrėjų duetas, dirbantis erdvių ir objekto dizaino srityje. Konkursą laimėjo dizainerių detalės, pavadintos „Ekspozicija“.

Tai – studijos „Moa“ ir vaikų prekės ženklo „Anchovy“ kolaboracija.

Komisija joms skyrė nominaciją už „Originaliausią detalę“. Tiesa, šie ekspoziciniai dizaino sprendiniai varžėsi tarpusavyje, vėliau nuspręsta apdovanoti abu už aukšto lygio estetinę raišką, ir, žinoma, originalumą.

NUO PIRMINĖS IDĖJOS IKI REALIZACIJOS Ekspozicija „Kosminė žaidimų aikštelė“ „Kosminė žaidimų aikštelė gimė „Pink is Blue“ kolekcijai. Mus inspiravo architektūriškos, šiek tiek futuristiškos ir, gerąja prasme, keistos kolekcijos objektai. Ėmė rutuliotis kosmoso kaip neaprėpiamos, vis naujai atrandamos erdvės idėja. Joje vyksta nenuspėjami, įkvepiantys reiškiniai, gimsta amorfiški objektai. Kosminėje žaidimų aikštelėje charakteringiausiais bruožais ir įdomiausiais kampais atsiskleidžia eksponuojami drabužiai.

Mus domina eksponatų istorija. Ją tęsiame besigilindamos į drabužius ir taip tampame kūrybinio proceso dalimi. Į užduotį žiūrime kaip į kolaboraciją, bendros istorijos kūrimą.

Kosminės žaidimų aikštelės įvaizdžiui sukurti pasirinkome žemiškas medžiagas: medieną ir betoną.

Tačiau jų savybės leidžia formuoti vaizdingus fikcinius elementus, kaip antai planetas, besisukančias apie didžiules grafiškas medines struktūras. Objektai minimalistiniai, todėl labai svarbi jų išraiška, faktūriškumas bei jungimo principas. Medinės struktūros jungčių elementai apglėbia vienas kitą ir prilaiko šalia esantį. Taip kuriamas nestabilumo, laikinumo įspūdis. Planetos – lietos betono formos, ne tik besisukančios aplink susiglaudusius medinius elementus, bet ir laikančios pusiausvyrą, įmanomos tik kosmose ar gravitacijos žaidimuose.“

Ekspozicija „Ledyno tirpsmas“ „Kolekcijai ekspozicija buvo sukurta tęsiant kolaboraciją su vaikų drabužių mados ženklu „Anchovy“.

Kaip žiemos temos įvaizdžius pasirinkome ledo tirpsmą, kreivais veidrodžiais įformintus vandens atspindžius, suteikėme jiems faktūrą. Čia svarbus tapo erdvės, objekto erdvėje interaktyvumas – paliesti, prisimerkti, interpretuoti, asocijuoti. Ieškojome medžiagų ir formų. Dažnai inspiracijos, idėjos gimsta ieškant medžiagų, būtent taip ir įvyko. Pamenu, braukiu ranką per polikarbonato plokštę ir matau, kaip kolegės siluetas išsiplečia, susiskaido į vertikales, lyg suarchitektūrinta ledo lytis. Betoniniai blokai – grubūs matiniai tūriai – laiko šaltus sidabrinius strypus.

Plieninių strypų suvarstytos polikarbonato plokštės formuoja foną ir ekspozicinę erdvę žiemos kolekcijos objektams“, – su šypsena projekto eigą prisimena dizainerės.

Konkurso „detalė 2018“ laimėtojas, kategorija –

„originaliausia detalė“ Vieta: keliaujanti ekspozicija Realizacija: 2016, 2017 m.

Studija: „Moa“ Autoriai: Miglė Nainytė, Austė Kuliešiūtė Nuotraukų autorė: Joana Burn

2019: 1 (108) I 83

i

DIZAINAS

Nelieskite mėlynojo burbulo Tekstas: Mariaus Dirgėlos

84 I 2019: 1 (108)

Kaip smagu kalbėti apie burbulus.

Beveik smagiau, nei juos leisti. Sakome, kad burbulai – tai blogis, nes savo valdžios burbule gyvena politikai, savo iliuzijų burbule gyvena jaunieji startuolių kūrėjai, savo socialiniame burbule gyvena minimalaus mėnesio atlyginimo gavėjai. Neseniai feisbuke pasipiktinimą sukėlė naujo individualių namų kvartalo reklama, kvietusi išvengti „kolūkinio baroko“ ir lūšnų kaimynystės.

Nes mes už įvairovę. Mes prieš burbulus!

Burbule gyvena ir dizaineriai. Dizainerių burbulas kartais būna sukibęs su menininkų burbulu. Tai toks dvinaris darinys, kažkodėl besileidžiantis žemyn neprognozuojama trajektorija ir sprogstantis greičiau nei apvalieji broliai. Kodėl? Todėl, kad dizainas nėra menas, nes menas nesprendžia problemos, jis yra tik jos inspiruotas, į ją reaguojantis. O beveik 93 proc. dizaino studentų sutinka: „Svarbiausia, kad dizainas išspręstų iškeltą problemą.“ Ar tas sprendimas sukurs inovaciją, ar bus estetiškas, neturėtų būti svarbu. Deja, tenka tik stebėti, kaip nuolat pritrūkstama drąsos... iškelti tikrą problemą. Pagunda

kiekvieną šmėkštelėjusią idėją iškelti į problemos rangą ir taip pateisinti savo pastangas sukurti tai, kas jau šimtąsyk sukurta, – didelė. Netikrų (asmeninių) bėdų sprendimas dizaino priemonėms yra tik (tik?) menas. Todėl tapo madinga sakyti – reikia įžvelgti galimybę. Dažnai tai reiškia – surasti prasmę gyvuoti tam, ką

1

2

jau esame sukūrę. Sprendimui, vizualinei idėjai. Tai ypač aktualu į dizaino industriją pretenduojančioms mikrostudijoms. Pavyzdžių pilnas leidinys „Created in Lithuania“, turgelis „Uptown Market“ ir, deja, dizaino studentų peržiūros. Įdėmiau pažiūrėjus, pasirodo, kad „problemos“ ir „galimybės“ koncepcijos ne tokios jau ir skirtingos. Kas dizaineriui yra problema, jei joje neslypi galimybė? Ir kas yra galimybė, kurią įgyvendinus, ničniekas nepasikeičia? Viskas priklauso tik nuo požiūrio – ar ieškosime esminių sprendimų, ar tik tų, kuriuos jau turime savo portfolio.

Dizainerio kaip problemos sprendėjo paradigmos neginčykime. Bet gal patikslinkime. Dizaineris yra ne vien laisvas sprendėjas ir atradėjas. Jis yra užduočių vykdytojas, dažnai, deja, užsimerkiantis prieš galutinį savo veiklos rezultatą. Rezultatą, kuris vertinamas pinigais – ne tais, kurie sumokami dizaineriui už darbą, o tais, kuriuos sumoka galutinis vartotojas ir kurie virsta premija kliento banko sąskaitoje. Taip, daugelis nuo savo kūrybos rezultatų slepiamės už grūdinto savigynos stiklo – nuo trumpo produkto naudojimo (kuris yra ne mūsų rūpestis), nuo jo ilgalaikio poveikio sveikatai (kurio mes net nežinome), nuo pačių panaudotų estetikos triukų (kuriuos mes puikiai išmanom ir tuo didžiuojamės), galbūt verčiančių galutinį vartotoją žiauriai permokėti. Požiūris „man svarbu pats kūrybos procesas, o ne rezultatas“ dizaine yra tik iliuzija. Nes esi ne tai, ką kuri. Esi tai, kuo tavo kūryba tampa realiame pasaulyje.

Kaip šiame kontekste atrodo šių metų „Jaunojo dizainerio prizo“ nugalėtojai?

Jie labai rimtai sprendžia užduotis, kurias iškėlė patys. Kitaip tariant, tarsi žaidžia šachmatais su savimi. Sakoma, kad tai yra sunkiausia. Daug lengviau atsistojus šalia paklausti – kam to reikia? Ar tai tikrai problema? Ką tai keičia? Kaip įmanoma „pasiremiant apatinių drabužių kolekcija 1

http://beyondthenew.jongeriuslab.com/

paneigti visuomenėje vyraujančius tobulo kūno standartus“? Ar tikrai „aukščiau juosmens esančios kliūtys“ vertos nuolat nešiotis specialų prietaisą? Kodėl suyrančios urnos atrodo taip pat kaip ir ilgaamžės?..

Lengva ir atsakyti. Tiek spręsdamas problemą, tiek ieškodamas naujos galimybės (parduoti?) dizainas vertingas tik tada, kai yra patrauklus. Nėra nė vienos priežasties dizainui būti neestetiškam ir yra tūkstantis priežasčių, kodėl toks niekam nereikalingas.

Dizaineriai viską daro teisingai. Jie teisūs, darydami viską ir visaip. Gero dizaino nusipelno ir cigarų mėgėjas, ir nuo kompiuterinių žaidimų priklausomas paauglys, ir antrankiais sutramdytas nusikaltėlis.

Nauji automobiliai turi nustelbti kelerių metų senumo, o drabužiai – ir šiųmečius pirkinius. Dizainas yra it koks Biliūno laimės žiburys, tai, kas kitus žmones verčia lipti aukštyn, į kalno (Maslow piramidės...) viršūnę. Taip, mieli dizaineriai. Neleiskite jums aiškinti, ką kurti etiška, o ką – ne.

Karys vertas gero dizaino ginklo lygiai tiek pat kaip chirurgas – skalpelio. Dizainas, kaip ir jo objektai, turi būti visoks: švelnus ir šiltas, jaudinantis ir gąsdinantis, rimtas ir visai ne, jei reikia – griežtas ir piktas. Kaip ir jo vartotojas. Kaip ir autorius.

Todėl, gerbiami dizaineriai ir jų kritikai, – padėkite „Design for the real world“ į

šalį. Jau metas. Viktoras Papanekas rašė ne jums. Jis rašė žmonėms, kurie yra per silpni šiam tikram pasauliui. Stengėsi padėti jiems susivokti. Jūs jiems negalite padėti, nes problema yra juose. „Jeigu visi dizaineriai staiga nustotų...“ yra mitas, ir jūs tai žinote.

Manifestai1 yra mitas. Dizaineris gali kažką pakeisti – jei to norėtų – tik darydamas.

O jūs, gerbiami verslininkai, prekybininkai ir kai kurie dėstytojai, – palikite ramybėje dizaino studentus. Atstokite nuo jų su visomis „realiomis“ užduotimis.

Supraskite, kad visko išmokyti negalite, – tik to, ką mokate jūs patys. Įsivaizduokite dizaino lauką. O dabar – savo išmanomą sritį. Studentai nėra jūsų mokiniai, jie nėra pameistriai. Jie ne mokosi iš jūsų, jie mokosi paimti iš pasaulio tai, ko reikia, kad galėtų kurti savo burbulą.

Ir jie nusipelno – kol kas tik „Jaunojo dizainerio“ – prizo už tai.

3

4

1. Rūta Kepalaitė. „Real Look“ – apatinių drabužių kolekcija, polemizuojanti su vyraujančiais tobulo kūno standartais. Vilniaus dailės akademija, VF Kostiumo dizaino katedra. Darbo vadovė – doc. Renata Maldutienė.

2. Gražina Bočkutė. „Sensus“ – modifikuojamas funkcinis aksesuaras neregiams ir silpnaregiams, padedantis orientuotis aplinkoje. Vilniaus dailės akademija, VF Dizaino katedra. Darbo vadovas – lekt. Deividas Juozulynas.

3. Karolina Petraitytė. „Chem Tokens“ – mokymo priemonė chemijos pamokoms, sujungianti realybę su fiziniu potyriu. Vilniaus dailės akademija, VF Dizaino katedra.

Darbo vadovas – prof. dr. Vytautas Kibildis.

4. Modesta Žemgulytė. Asmeninis projektas „Daiktų istorijos“ – daikto informacijos nešėjo ir simbolio tyrinėjimai. Vilniaus dailės akademija, VF Grafinio dizaino katedra.

Darbo vadovas – lekt. Marius Žalneravičius.

2019: 1 (108) I 85

i

DIZAINAS

Dizainerio vaidmuo kovojant už švaresnę ateitį Parengė: Lietuvos dizaino forumas

Penkerių metų vaikas Švedijoje turi apie 500 žaislų. Daugelis jų pagaminti iš plastiko, kuriam suirti prireiks kelių tūkstančių metų. Tai išties didelė prabanga, atsižvelgiant į prognozes, kurios dramatiškai teigia, kad jei ir toliau teršime aplinką, 2050 m. plastiko vandenynuose bus daugiau nei žuvų. Vienas iš būdų mažinti plastiko produkcijos atliekas – perdirbti esamą plastiką ir jį naudoti dar kartą.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, plinta zero waste gyvenimo būdas, kai žmonės stengiasi mažinti vartojimą atsisakydami plastiko pakuočių, vienkartinių indų, žaislų, greitosios mados drabužių ir t. t.

Birželio mėnesį Berlyne vykusioje žiedinės ekonomikos konferencijoje Brain SPA projekto iniciatorė Leyla Acaroglu atkreipė dėmesį į tai, kad iš pažiūros nekalti maži procesai daro didžiulę žalą.

Pvz., skalbiant sintetinius drabužius, mikroplastiko dalelės atsiduria vandenyje, pakliūva į žuvis, kurios vėliau patenka į mūsų lėkštes.

Elektriniai virduliai taip pat nėra tokie nekalti – nepaisant to, kad jie dažnai gaminami iš plastiko, kaskart užkaisdami vandenį suvartojame didelį kiekį energijos. Susidaro įspūdis, kad teršiame nuolatos ir vargu ar ką galime pakeisti.

2019 m. sausį priimta pirmoji Europos lygmens strategija dėl plastikų yra žiedinės ekonomikos kūrimo dalis. Planuojama, kad visos ES rinkoje esančios plastikinės pakuotės iki 2030 m. taps perdirbamos, bus mažinamas vienkartinių plastikų naudojimas ir ribojamas tyčinis mikroplastikų naudojimas. Pagal naująją strategiją Europos Sąjunga sieks užtikrinti, kad perdirbimas būtų pelningas įmonėms, mėgins pažaboti plastiko atliekų susidarymą, stabdyti jūrų šiukšlinimą, skatinti investicijas, inovacijas ir pokyčius visame pasaulyje.

Dizainas žiedinėje ekonomikoje vaidina svarbų vaidmenį. Šiuolaikiniai dizaineriai, kuriantys išvaizdžius trumpai naudojamus daiktus, dažnai kaltinami vartotojiškumo skatinimu. Iš esmės vienkartinis perdirbimas nėra išeitis, pirmiausia turėtume stengtis gniaužti vartojimą ir kurti tvarius daiktus bei paslaugas, kad perdirbti reikėtų kuo mažiau.

Pramonės atliekų panaudojimas Pramonės perversmo metu žmogaus galimybės gaminti tapo beribės. Tačiau niekas negalvojo apie galimą industrijos šalutinį poveikį – apie tai nebuvo jokių žinių. Dėl to daug sunkiųjų metalų užteršė gavybos teritorijas. Siekdama rasti galimus metalo atliekų panaudojimo būdus, Agnė Kučerenkaitė surinko šešis skirtingus užteršto dumblo mėginius iš tokių vietovių kaip cinko gamykla, dirvožemio ir vandens valymo įmonės, eksperimentavo su šiais mėgi-

86 I 2019: 1 (108)

niais naudodama skirtingas technikas. Metalai turi dažymo savybių ir su tam tikromis medžiagomis gali būti naudojami kaip pigmentai.

Agnė panaudojo šį šalutinį produktą darbui su porcelianu, glazūromis, stiklu bei tekstile. Rezultatas – porceliano indai, stiklo lėkštės bei stalo takelis. Aukštoje temperatūroje toksiškos medžiagos neutralizuojamos ir tampa saugios naudoti. Tekstilei naudotos atliekos yra netoksiškos. Šie objektai, tikimasi, taps gija, jungiančia praeities klaidas su atliekų perdirbimu mūsų eroje bei ateities sąmoningumu.

CO₂ kiekį mažinančios pakuotės ir vietinių medžiagų naudojimas EMKO baldų pakuotės sukurtos pagal flat-pack principą – baldai lengvai surenkami ir kompaktiškai telpa į vieną dėžę. Tai padeda smarkiai apkarpyti transportavimo kaštus. Be to, visi baldai pagaminti iš lietuviškos medienos, todėl mažinamas CO₂ kiekis, kuris dažnai be reikalo sunaudojamas importuojant produktus iš užsienio.

Dar vienas puikus pavyzdys – Lietuvos dizaino prizu „Geras dizainas“ apdovanoti indai „Giria“, gaminami iš lapų ir ąžuolo, uosio bei pušies žievės. Naudojamos medžiagos suteikia indams unikalią, skirtingų spalvų ir šiurkštumo tekstūrą. Indai formuojami rankomis, sutepami alyva ir kelias savaites džiovinami. Kiekvienas objektas yra unikalus ir, priklausomai nuo naudojimo, laikui bėgant keičiasi.

Medžiagų paieškų projektas natūralias atliekas paverčia vertingais unikaliais daiktais. „Girios“ estetika ir gamybos procesas grįžta prie lietuvių kultūros šaknų, kai žmogaus ryšys su gamta vis dar buvo svarbi kasdienio gyvenimo dalis.

Antrinis medžiagų panaudojimas Išskirtinio dizaino interjero objektai gaminami naudojant unikalią perdirbto popieriaus technologiją „Repaper“. Pritaikius šį metodą pavyksta sukurti patrauklią medžiagiškumo iliuziją. Objektai, atrodantys lyg betoniniai, iš tiesų yra itin lengvi ir jaukūs. INDI tikslas – kurti taip, kad daiktai ne tik tobulintų interjerą, bet ir nekenktų aplinkai, nedidintų taršos ir netgi ją mažintų. INDI – pirmieji žiedinio dizaino atstovai Lietuvoje. „Repaper“ linijos interjero elementai ateityje gali būti iš naujo perdirbami ir naudojami kaip žaliava naujiems dizaino objektams kurti. Taip atsiranda nenutrūkstantis kūrybos ir gamybos ratas, skatinantis atsakingą vartojimą ir puoselėjantis progresyvias šiuolaikinio dizaino idėjas.

Apie projektą „EcoDesign Circle“ yra trejus metus vykdomas ES projektas (2016–2019 m.). Jį remia „Interreg Baltijos jūros regiono programa“ ir iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Projekto tikslas – sustiprinti projektavimo centrų, smulkių ir vidutinių įmonių, pedagogų, dizainerių ir inžinierių įgūdžius ekologinio projektavimo srityje. Pavyzdinių projektų pristatymas ir jų rinkos potencialas turėtų paskatinti verslininkus laikytis ekologinių principų ir išsklaidyti abejones dėl ekologinio projektavimo.

Projektu taip pat siekiama panaikinti atotrūkį tarp aplinkosaugos mokslininkų žinių ir ekologinio projektavimo dizainerių įgūdžių bei sąmoningumo. Tam projekto metu bus vykdomos „Learning Factory“ dirbtuvės. Jos bus papildytos praktine mokymo medžiaga, pvz., filmais.

Priemonės „Ecodesign Audit“ ir „Ecodesign Sprint“ padeda atpažinti tvaraus (pertvarkymo) projektavimo įmonėje potencialą ir įgyvendinti jį į projektavimą orientuotame procese. Interneto platforma „Sustainability Guide“ suteiks daugiau informacijos apie ekologinį projektavimą ir pristatys tvarius projektavimo metodus bei sėkmingus ekologinio dizaino pavyzdžius. Taip pat mobili paroda „Reconsider Design“ rodo įkvepiančias sėkmės istorijas ir nagrinėja įvairius ekologinio projektavimo aspektus.

2018 m. Lietuvos dizaino forumas prisijungė prie projekto įgyvendinimo Lietuvoje. Festivalio „Dizaino savaitė 2018“ metu Kauno M. Žilinsko dailės galerijoje veikė projekto paroda „Reconsider Design“, skatinanti galvoti apie visuotinės atsakomybės principą ir projektavimo vaidmenį. Parodoje pristatyti sėkmingi ekologinio projektavimo pavyzdžiai iš Baltijos jūros regiono šalių. Kaip papildoma informacinė priemonė, išleista parodos faksimilė lietuvių kalba. Parodą aplankė 4 642 lankytojai.

2019 m. sausio 10 d. 13 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks konferencija, kurioje projekto partneriai pristatys įvairias ekodizaino iniciatyvas, dalysis patirtimi ir kvies diskutuoti tvarios ateities tema.

Projekto partneriai: Vokietijos federalinė aplinkos agentūra (UBA), Suomijos dizaino forumas, Estijos dizaino centras, Gdynės Pamario mokslo ir technologijų parkas, Gdynės dizaino centras, Tarptautinis Berlyno dizaino centras, Švedijos pramoninio dizaino fondas.

Dalį projekto veiklų įgyvendinimo Lietuvoje iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Daugiau informacijos apie tvarių dizaino sprendimų diegimą kasdieniame gyvenime www.sustainabilityguide.eu.

2019: 1 (108) I 87

1

Lietuviškas dizainas po penkerių metų pertraukos pristatomas Šiaurės šalių festivalyje „Les Boréales“, Prancūzijoje

2

88 I 2019: 1 (108)

3

Kanas (Caen) – jaukus, viduramžių architektūra žavintis Prancūzijos miestas, įsikūręs pačiame Normandijos regiono centre. Jau daugiau nei 20 metų lapkričio mėnuo čia ypatingas – kasmet miesto gyventojus ir svečius suburia neblėstantis Šiaurės šalių kultūros festivalis „Les Boréales“.

Festivalio metu kviečiama plačiau susipažinti su Skandinavijos, Baltijos šalių, taip pat Grenlandijos bei Farerų salų kultūra – veikia parodos, vyksta koncertai, pristatymai, kino peržiūros, cirko pasirodymai ir kiti renginiai. Per pastarąjį dešimtmetį festivalis tapo bene svarbiausiu Šiaurės šalių kultūrą reprezentuojančiu renginiu visoje Europoje.

2013 m. „Lietuvos dizaino forumo“ užmegzta draugystė su festivalio organizatoriais pratęsta ir minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį – šiemet lietuviškam dizainui dedikuotas parodų ciklas „Design Lithuania“ sugrįžta į festivalio programą.

Išskirtinėse Kano artotekos patalpose eksponuojama per 40 pastarųjų metų lietuvių dizainerių darbų – keramika, mados aksesuarai, interjero detalės, baldai, šviestuvai ir kiti objektai. Ekspoziciją sudaro tiek jaunųjų dizainerių darbai, tiek dizaino įmonių produkcija.

DIZAINAS i

4

5

6

Per pastaruosius metus parodų ciklas „Design Lithuania“ užsienyje pristatytas jau 18 kartų. Aplankyti tokie miestai kaip Berlynas, Jeruzalė, Budapeštas, Londonas, Paryžius.

Ekspozicijų tikslas – atkreipti dėmesį į naujausius lietuvių dizainerių darbus ir pabrėžti šalies tradicijas.

Iš medžių žievių pagaminti indai, duonos raugu marginta keramika, mitinių pasakų būtybių raštai ar gintarinis kaleidoskopas – tai tik dalis eksponatų, su kuriais galėjo susipažinti parodos lankytojai. Modernios konstrukcijos, įžvalgūs sprendimai ir susimąstyti verčiantys socialinio dizaino pavyzdžiai artotekoje eksponuojami iki gruodžio 22 d.

Artotekos formatas gana mažai žinomas Lietuvoje, tačiau tai yra unikali vieta, veikianti bibliotekos principu: lankytojas, sumokėjęs metinį nario mokestį, kas mėnesį gali pasiskolinti meno kūrinį. Taip žmonės turi galimybę susipažinti su vietinių kūrėjų darbais ir atnaujinti namų aplinką, o vietiniams menininkams suteikiama didesnė darbų sklaida. Kaip teigė atrotekos direktorės pavaduotojas Patricas Rousselis, artotekos darbuotojai dažnai vyksta patys tiesiogiai susitikti su kūrėjais,

darbus pirmiausia atrenka ne pagal kainą ar spėjamą populiarumą, o pagal kokybę.

Artotekos direktorė Claire Tangy pastebėjo, kad lietuviško dizaino eksponatai lengvai įsiliejo į patalpų atmosferą ir transformavo artoteką į jaukią namų erdvę. Ją labiausiai sužavėjo Austėjos Šeputės projektas ,,(ne)duodu-(ne)gaunu“, kuris kviečia susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir skatina žmones dalyvauti organų donorystės programose.

Lietuvos dizaino forumo direktorė Audronė Drungilaitė Kane lankėsi jau antrą kartą: ,,Kvietimą dalyvauti festivalyje gavome prieš pusmetį ir net nedvejojome, ar verta dalyvauti.

Normandijos regionas nėra perpildytas kultūrinių renginių kaip, tarkime, sostinė Paryžius, tačiau pasižymi aukštu kultūrinio gyvenimo lygiu, žmonės vertina kokybę. Festivalis „Les Boréales“ yra vienas svarbiausių šio regiono kultūros reiškinių. Labiausiai mane sužavėjo pensinio amžiaus savanorių įtrauktis – grupelė vietinių garbingo amžiaus prancūzų padėjo pasiruošti renginiui ir teikė informaciją lankytojams. Savanoriai buvo energingi ir smalsūs, be to, keletas jų net kalbėjo angliškai!“

Projektas iš dalies finansuojamas LR kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos Projekto partneriai: Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijos Respublikoje Projekto organizatorius: Lietuvos dizaino forumas

1. Ekspozicijos fragmentas 2. Veidrodžiai ir žvakidės „Raitūzai“ (diz. Evelina Kudabaitė) 3. Stalas „Wee!“ (diz. Simonas Palovis, Vilniaus dailės akademija) 4. Donorystę skatinantis projektas „(ne) duodu-(ne)gaunu“ (diz. Austėja Šeputė, Vilniaus dailės akademija) 5. Šezlongas „Envisioned Comfort“ (diz. Marija Puipaitė ir Vytautas Gečas) 6. Stalas „My Writing Desk“ (diz. Inesa Malafej, Emko), kėdė „Muista“, skarelė „Auksinis sietelis“ (diz. „Indigo Textile“), veidrodis „Mudu“ (diz. „Heima Architects“, „jot.jot.“) 7. Lietuvos plakatų istorijos paroda, projektas „Zero Waste“ (diz. Austėja Platūkytė), paltas „Girl Power“ (diz. Justina Semčenkaitė)

7

2019: 1 (108) I 89

i

PARODA

Prestižiniame Dubajaus dizaino festivalyje – dehidratuota kosmetika, meilės technologijos, biokarstas ir kitos ateities inovacijos Vilniaus dailės akademijos dizainerės-tyrėjos Karolina Petraitytė ir Gražina Bočkutė ką tik grįžo iš didžiausio Vidurinių Rytų kūrybos festivalio „Dubai Design Week“. Jaunojo dizainerio konkurso laureačių projektai (mokomoji priemonė chemijos pamokoms „Chem Tokens“ ir neregiams skirtas prietaisas „Sensus“) į ateitį formuosiančių išradimų ekspoziciją „Global Grand Show“ atrinkti iš daugiau nei 1 000 pretendentų. Šį vizitą organizavo Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras.

Nuotraukos: Gražinos Bočkutės, Karolinos Petraitytės ir iš http://www.globalgradshow.com/ šaltinio

Parodoje – įvairių kultūrų ir šalių mozaika Kartu su jaunosiomis dizainerėmis-tyrėjomis į Jungtinius Arabų Emyratus išvyko ir dėstytojas Deividas Juozulynas. Anot jo, įdomiausia tai, kad „Global Grand Show“ buvo eksponuojami studentų darbai iš viso pasaulio. Pasak VDA Dizaino katedros vedėjo, dėstytojo Juozo Brundzos, parodoje pristatomi išties puikūs darbai iš geriausių pasaulio dizaino mokyklų. Projektuose nagrinėjamos aktualios ekologijos, tvarumo, socialinės atskirties, sveikatos, švietimo, dirbtinio intelekto ir kitos problemos. Parodos metu taip pat vyko konferencija „Belief in AI“, kurioje buvo aptariamos aktualios etinės, socialinės, technologinės problemos, susijusios su dirbtinio intelekto plėtra ir diegimu įvairiose sistemose.

Įsimintiniausi darbai

Šių metų „Global Grand show“ Progreso prizo nugalėtojas – Mirjam de Bruijn projektas „Twenty“. Dehidratuotos kosmetikos kolekcija, kurios koncepcija paremta faktu, kad 80 proc. kosmetikos ir buitinės chemijos priemonių tūrio sudaro vanduo. Jį pridėjus tik galutinėje produkto vartojimo fazėje, reikšmingai mažėja įvairūs kaštai, o kartu ir anglies dioksido emisija.

90 I 2019: 1 (108)

„Maži stebuklai“ – be galo jautrus darbas, kurį vos per 6 savaites (nuo idėjos iki atlikimo) sukūrė mergina iš Naujosios Zelandijos. Tai – prisiminimų kolekcija, skirta tėvams, susilaukusiems ankstuko. Projektas paverčia trauminę ankstukų tėvų patirtį svarbiausių naujagimio atsiminimų saugykla. Užfiksuojamas pirmasis mažylio prisilietimas prie tėvų rankos, pirmasis mamos pieno paragavimas, pirmasis kūdikio kvapas ir pan.

„MasSpec Pen“ – rankinis prietaisas, kuris chirurgams padeda greitai nustatyti vėžį. Dabartinis vėžio ląstelių nustatymo metodas atliekant operaciją reikalauja iš paciento paimti mėginį ir ištirti jį mikroskopu. Šis procesas trunka ilgiau nei 30 minučių, per kurį pacientas susiduria su padidėjusia infekcijos rizika. „MasSpec Pen“ priešingai – reikalauja tik 10 sekundžių.

Tušinuku užvarvinama ant audinio nedidelis vandens lašelis ir cheminės medžiagos nurodo gydytojui, ar jis tiria sveiką audinį, ar vėžines ląsteles.

Neįprastas projektas – „Biokarstas“. Iš lapų pagamintas tvarus karstas palankus gamtos pasauliui. Dabartinės Vakarų šalių laidojimo tradicijos daro žalą aplinkai. Lapai siūlo alternatyvų požiūrį, kuris mirtį pripažįsta natūralia gyvenimo ciklo pabaiga. Iš biologiškai skaidomų ir regeneruotų medžiagų pagamintos šio karsto virvės padengiamos dažais, turinčiais mikroskopinių grybų sporų. Kai kūnas palaidojamas, grybelis auga, dauginasi ir sparčiai naikina kūno toksinus. Tuomet virš kapo pasodinamas medis, kad kapinės taptų naujo gyvenimo švyturiu.

Å VIESTUVUS JAU RADOTE

www.lempa.lt