"Centras" Nr. 1, 2018

2018:1 (104) ŽIEMA

Šiuolaikinė miesto architektūra 5 privatūs interjerai 7 geriausi restoranų ir barų interjerai Dizaino kelionės Rekomenduojame kokybę Lietuviškas dizainas

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Turinys

2017: 4 (103)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Kalbos redaktorė

Rasa Lajienė Dizainerė-maketuotoja

6 Lukiškių aikštės vardas ir turinys

46 Rezidencija Teksase

Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja

Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt Autoriai:

8 Kokybiškos erdvės gyventi

50 Kompaktiškas butas

Redaktoriaus žodis

20 Inkliuzas Romoje

24 Naujos kartos daugiabutis

28 Restoranų ir barų dizaino apdovanojimai

36 Rekonstrukcija su jausmu ir istorija

54 Skandinaviškasis Hygge

58 Viešbutis apsauginiame bokšte

64 Viskas prasidėjo nuo petnešų

78 Lietuviškas dizainas grįžta į Paryžių

Numerį pradedame neatsispyrę pagundai įsitraukti į polemiką dėl Lukiškių aikštės likimo. Žurnalo pavadinimas ir tematika įpareigoja rūpintis „centrine“ miesto vieta. Pasitelkėme specialistą – architektą urbanistą Augį Gučą, nes mūsų požiūris sutapo: nereikia valstybės herbo versti skulptūra, verčiau aiškiai atsakyti į klausimą – „Apie ką ši aikštė?“ Kai jus pasieks žurnalas, manau, aistros bus dar nenuslūgusios. Būtent taip atrodo mūsų demokratiško ir laisvo gyvenimo grimasos. Tačiau tai yra šimteriopai geriau nei valingi ir vieningi sprendimai, nuvedantys į akligatvius ištisas imperijas.

Tiek politikos, o dabar apie turinį. Jauno architekto Tomo Milkamanavičiaus žvilgsnis į tris objektus, šiemet nugalėjusius „Architizer“ konkurse, turėtų paskatinti nekilnojamojo turto vystytojus drąsiems žingsniams. Išskirtinumas – vienintelis kelias nenusileisti į konkurencinę kovą kainomis.

Toliau pristatyti Italijos ir Kanados pastatai – taip pat puikūs pavyzdžiai, kuriuos vertintume kaip siekiamybę.

Metų sandūroje tradiciškai publikuojame pasaulinio barų ir restoranų interjerų konkurso nugalėtojų apžvalgą. Ši tema sudomins mūsų partnerės Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos narius bei visus tuos, kurie susiję su šiuo verslu ar specializuojasi kurti interjerus šiam rinkos segmentui.

Keli interjerai iš Niujorko, Teksaso ir Maskvos demonstruoja naujausias privačių patalpų įrengimo tendencijas. Internetas leido niveliuoti gyvenimo stiliaus skirtumus ir paliko užsakovui vienintelį – gyvenimo kokybės bei galimybių klausimą.

Tradicinė „Dizaino kelionių“ rubrika nukels mus į Italiją ir Daniją, o „Dizaino istorijoje“ šį kartą susipažinsime su garsiuoju italų gamintoju Kartel. Šalia lietuviško dizaino gaminių kelionės po Europą – bendras Europos dizainerių ir bendrovės jot.jot projektas Lietuvoje.

Jaukių jums vakarų su žurnalu „Centras“, gražių artėjančių Kalėdų ir sėkmingų Naujųjų metų.

42 Lofto atgimimas

82 Dizaino galerija

Vytautas

Augis Gučas Gintautė Kisieliūtė Ingrida Kaliukevičiūtė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Marius Dirgėla Tomas Milkamanavičius Fotografai:

Adam Letch Adrien Williams Anthony Tahlier Brooke Holm Casey Dunnaso Dmitry Chebanenkov Evaldas Lasys Fernando Guerra Laetitia Boudaud Marco Cappelletti Mariell Lind Hansen Michael Pfisterer Michael Stavaridis Paul Winch Furness Rasmus Hjortshøj Stefan Antoni Stéphane Groleau Viršelyje – Paulo Kozlowski nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

i

NUOMONĖ

Lukiškių aikštei – Pasipriešinimo (Rezistencijos) aikštės vardą ir turinį Tekstas: architekto urbanisto Augio Gučo

Pagaliau užtvaros nuimtos, miestiečiai žvalgosi po pertvarkytąją Lukiškių aikštės erdvę. Ką mes joje matome, ką tai reiškia? Neaptarinėjant plačiau, į akis krinta vienas svarbiausių plano kompozicijos elementų: nuo išlikusių bei naujai susodintų želdinių atlikęs centrinis atviras aikštės plotas padalytas į dvi beveik lygias dalis: akmens plokštėmis grįstą dalį Gedimino prospekto pusėje ir antrąjį, matyt, pavasarį sužaliuosiančios vejos, tačiau tankiai takais išraižytą plotą aikštės gilumoje. Tai keistas sprendinys, tiksliau – neapsisprendimas: tai paradų, mitingų, gal šiaip minios žmonių stumdymosi ir šurmuliavimo vieta ar žalia ramesnio poilsio erdvė? Kokiam buvimui aikštėje projektuotojai ir jų užsakovai teikia pirmenybę? Skyrium imant, architektūros kompozicijos požiūriu, būtent toks dalijimas pusiau nėra teisingas ir atrodo nesmagiai.

Gaila, nes tų pačių autorių konkursinis projektas, kuris, beje, tąsyk įvertintas antrąja premija, buvo gerokai aiškesnis, vieningesnis, tiesiog – geras projektas. Jame, kaip reikalavo ano urbanistinio konkurso sąlygos, vyravo žalia vejos erdvė. Dabar taip nutiko todėl, kad iki šiol nėra aiškiai sutarta aikštės tema, o ginčijamasi, ieškoma ir nesutariama labiau dėl išraiškos elementų. Architektams teko taikytis prie aikštingų visuomenės grupių, kartais kraštutinai besiskiriančių skeptiškų valdžios institucijų nuomonių bei sampratų įvairovės, ir jie pabandė patenkinti tiek vienus, tiek kitus, tiek gal trečius. Tai, ką matome natūroje ir ko dar laukiame atsirasiant, – blogo miesto ir valstybės valdymo rezultatas bei iliustracija.

Nepaisant to, vis dar tebesklando Lukiškėse ir Pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės šmėkla. Garbė Prezidentui Valdui Adamkui – jo įžvalgumui, išminčiai ir profesionalumui, kad jis 2000 m. rudenį vis dėlto nepasirašė jau Seime nubalsuoto šio pobūdžio Lukiškių aikštės įstatymo.

Reikalas tas, kad svarbiausiąją aikštę Vilniuje seniai turime – tai Katedros, tiksliau būtų vadinti, Pilies aikštė. Ji, tokia, kokią matome dabar, buvo baigta formuoti vykstant Antrajam pasauliniam karui – vokiečių

6 I 2018: 1 (104)

okupacijos metais. Darbams tada vadovavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Istorinių pastatų ir reljefo formų pavidalu čia turime svarbiausius valstybės ženklus ir šios aikštės niekada nenurungs jokia kita miesto erdvė. Iš jos Pilies kalno bokšte matome pagrindinę Lietuvos valstybės vėliavą – būtent čia ji buvo pirmą kartą iškelta 1919 m. sausio 1 d., iš jos prasideda dvi pačios svarbiausios miesto gatvės – Pilies ir Didžioji bei Gedimino prospektas.

Katedros aikštėje jau ketvirtį šimtmečio vyksta Lietuvos Respublikos prezidentų inauguracijos, oficialios karinės rikiuotės, Arkikatedroje, stovinčioje nuo Vytauto Didžiojo laikų, – proginės liturginės apeigos, o atgimusiuose Žemutinės pilies rūmuose – išskirtiniai valstybės lygio priėmimai ir sueigos. Ši sostinės vieta – reikšmingiausia mūsų valstybei mažų mažiausiai nuo paties Gedimino laikų. Tiems, kam Vilniuje svarbiausia atrodo Lukiškių skvero erdvė, – Lietuvos istorija tarsi prasideda tik 1941 m. birželį, gal dar prisimenami 1863-ieji. Ši visuomenės dalis liko prirakinta prie sovietinės administracijos susikurtos svarbiausios Tarybų Lietuvos sostinės aikštės įvaizdžio.

Todėl Lukiškių aikštei, nepaisant jos įspūdingai didelės erdvės, skirtinas lokalesnis vaidmuo. Jį galima suvokti tik įvertinus visų urbanistinių valstybės svarbos viešųjų erdvių (ne tik Vilniaus) kontekstą. Vilniuje tai dar Nepriklausomybės (Seimo), V. Kudirkos (Vyriausybės), Daukanto (Prezidento) aikštės, o Kaune – visų pirma vadinamasis Karo muziejaus sodelis ir visa jo aplinka, taip pat buvusios Prezidentūros sodas. Visose jose jau nusistovėjusios tam tikros savų renginių tradicijos.

Minėtoji viešoji erdvė Kaune, puikiai įrengta tarpukariu, skirta XIX– XX a. pradžios moderniajam tautiniam laisvės sąjūdžiui ir 1918 m. vasario 16 d. atkurtos valstybės Nepriklausomybės karo kovoms pažymėti.

Tiksliai parinktais plastiniais akcentais, kartu su muziejaus rūmais bei Prisikėlimo bažnyčia ant Žaliakalnio šlaito, turime neprilygstamą išsikovotos laisvės monumentų urbanistinį kompleksą. Šia tema nieko daugiau pasakyti nebeįmanoma.

Lukiškių aikštė turi savą istoriją. XIX a., rusų carinei administracijai buvusiame sename priemiestyje pradėjus formuoti dabartinį jos „akademinį“ pavidalą, aikštė netrukus tapo numalšinto 1863 m. sukilimo dalyvių egzekucijų vieta. Tai liko bene ryškiausiu šios miesto zonos istorijos įvykiu, jau tarpukariu pažymėtu iki šiol čia išlikusiu atminimo akmeniu.

Kartu prisimintina, jog būtent pasipriešinimas šiai dviem pavidalais praeityje vykusiai tos pačios imperijos okupacijai nėra kaip nors aiškiau viešumoje įamžintas nei Vilniuje, nei Kaune, nei kur kitur. Nereikėtų jo painioti su senosios Lietuvos XIII–XVIII a. karais ir jų didvyriais, ar su minėtuoju, Kaune įprasmintu, 1918–1923 m. Nepriklausomybės karu.

Tai visai skirtingi pasakojimai.

Pasipriešinimo veiksmai ir kovos, vykusios visą XIX ir beveik pusę XX šimtmečių, jų heroizmas ir tragizmas yra visiškai aiški ir pakankama pati sau savarankiška tema Lukiškių aikštės erdvei įprasminti. Dėl to dar nebūtų vėlu apsispręsti ir dabar – iš karto pradžiai pavadinant ją Pasipriešinimo arba Rezistencijos vardu. Juk pastarasis įvykęs konkursas, nepriklausomai nuo to, kas atrinkta iš tų penkių projektų, galutinai taip ir neatsako į klausimą – „Apie ką aikštė?“ Kaip ir dalies visuomenės vis dar trokštama Vyčio skulptūra. Dar daugiau – nulipdytas erdvėje Vyčio ženklas nustos savo valstybės simbolio prasmės ir taps dekoratyvine kario ant žirgo skulptūra: pasaulyje, bent Europoje, istoriniai heraldiniai ženklai vaizduojami plokštumoje, kartais – ant pastatų, kaip bareljefai, tačiau visada skydo fone. Jei svarbioje miesto vietoje iškyla raitelio skulptūra, tai visada būna ypatingos reikšmės asmenybės, dažniausiai monarcho, paminklas. Turėjome galimybę tokį simbolinį heraldinį paminklą pasistatyti savo valstybės įkūrėjui Karaliui Mindaugui – nepanorome. Kur buvo visi šiandieniniai kovotojai už Vytį tada? Dar daugiau – šiuo atveju Vyčio ženklu ketinama statyti paminklą, taip lyg memorealizuojant pačią valstybę, – tarsi jos nebūtų. Ar netikima ateitimi? Taip norėdami viešųjų

ženklų kalba teigti viena, rizikuojame patvirtinti visai ką kita – būtent priešingos reikšmės teiginį.

Pagaliau bent kartą reikia atsikabinti ir nuo pagrindinio bolševikų autoriteto paminklo vietos. Jei vis nepajėgiama to padaryti, reiškia, kad žymi mūsų visuomenės dalis serga vadinamuoju Stokholmo sindromu, kai pagrobtieji (pavergtieji) nejučia pripranta, pamilsta savo grobikus (pavergėjus). Vis tebesikapstoma Didžiojo Vado šešėlyje. Tai, kad įrengtoji Vyčio, kokios kitos skulptūros ar „akcento“ vieta yra kiek patraukta iš aikštės ašies į rytus, nieko iš esmės nekeičia, tik išbalansuoja išlikusią taisyklingą pagrindinių želdinių – liepų alėjų – formuojamą kompoziciją.

Pasipriešinimo temą nebūtų sunku tinkamai įprasminti: tai nesukeltų konflikto ir su tuo, kas dabar jau įgyvendinta, ir pasirinkta pastarojo, tik ką pasibaigusio konkurso idėja. Turėtų būti pažymėtos visų sukilimų ar pasipriešinimo karų datos: 1794, 1831, 1863, 1941 m. birželis, 1944–1953 m., ir perlaidoti nežinomo pastarųjų kovų partizano palaikai – t. y. įrengtas Nežinomo partizano kapas. Būtent partizano, o ne abstraktaus „laisvės kovotojo“. Nežinomo 1918–1923 m. Nepriklausomybės karo – kaip viskas dabar vadinama „laisvės kovų“ – kareivio kapas yra Kaune. O kovotojų būna labai įvairių, besikaunančių ir besivadovaujančių itin skirtingomis intencijomis. Partizanai kovoja tik su okupantais, tai yra esminga. Prie tokio kapo (kriptos) jau galima būtų tikėtis pasikviesti jį pagerbti ir oficialiai Lietuvoje viešinčius užsienio šalių pirmuosius asmenis.

Lukiškių urbanistinė aplinka yra kur kas sudėtingesnė ir turtingesnė nei šiaip didelė aikštė, ir derėtų iš naujo įvertinti jos potencialą, galbūt atidžiau pažvelgti ir pasikliauti aplinkoje dominuojančiu Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bei Domininkonų vienuolyno kompleksu. Tikėkimės, kada nors ateityje bus atsisakyta ir beprasmiškai didelio akmens grindinio ploto nuo Gedimino prospekto pusės. Susirinkti retkarčiais puikiai galima ir ant vejos.

2018: 1 (104) I 7

i

Architektūra

Kokybiškos erdvės gyventi Šąlant orams ir artėjant šventėms dažnai susimąstome apie gyvenamuosius būstus. Jų tipologinė įvairovė, architektūrinė kokybė, ypač energinis naudingumas, tampa kur kas aktualesni dabar nei šiltuoju sezonu. Vienos populiariausių pasaulyje architektūros platformos „Architizer“ surengtame „A+“ konkurse daugiabučių ir gyvenamųjų namų kategorijoje galima rasti išties išskirtinių objektų, kurių kiekvienas savaip atskleidžia vietos konteksto privalumus, pabrėžia istorines jungtis, kuria patogumą, bendruomeniškumo jausmą ir puoselėja individualybę.

Juk yra didelis skirtumas, kur gyventi: daugiabutyje uosto teritorijoje, individualiame name miesto centre ar šiuolaikiškoje kaimo sodyboje. Tačiau kiekvienas iš šių variantų, jei suprojektuotas su meile profesijai, gali atskleisti netikėtus ir kitoniškus gyvenimo kokybės scenarijus.

Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

„Krøyers Plads“ PROJEKTO AUTORIAI: Vilhelm Lauritzen Architects + COBE Klientas: NCC Property Development Nuotraukos: Rasmus Hjortshøj - COAST ĮGYVENDINTA: 2016 m.

8 I 2018: 1 (104)

Daugiabučių kvartalas „Krojers Plads“ įsikūręs pietinėje Kopenhagos dalyje, uostų rajone. Darni, iš pailgų tūrių sudaryta kompozicija sklype organiškai įsilieja į miesto urbanistinį, landšafto ir architektūrinį audinį ir žavi vientisumu bei atidžiu dėmesiu detalėms.

Projektas paremtas itin demokratiška ir kontekstualia koncepcija, kai lankstytos formos stogas ir kompozicinis svoris sukuria klasikinį šiuolaikinės architektūros bruožą – seno ir naujo dialogą, taip pat modernią ir empatišką senųjų Kopenhagos stoginių pašiūrių interpretaciją. „Krojers Plads“ kompleksas pasižymi išskirtine lokacija miesto centre, Kopenhagos uostų rajone.

Prieš tai šiame sklype buvo tuščia erdvė, įsiterpusi į nenutrūkstamą senų sandėlių eilę. Daugiau nei dešimtmetį tai buvo Kopenhagos architektūrinių ir politinių batalijų

2018: 1 (104) I 9

vieta. Prieš pristatant galutinį šios vietovės projektą, buvo atmesta daug pasiūlymų. Taip nutiko dėl įvairių politinių priežasčių ir vietinių organizacijų veiklos. Nepaisant ilgo projektavimo maratono, buvo priimtas Vilhelmo Lauritzeno bei COBE architektų studijos pasiūlymas ir 2017 m. objektas pagaliau buvo baigtas.

Kompleksas susideda iš trijų korpusų. Aplink visus tris palikta laisvos viešosios erdvės. Du tūriai mezga dialogą su skersai kanalo išdėstytais tūriais, o trečiasis akompanuoja išilgai abiejų kanalų stovinčiam pastatui. Pastarasis taip pat turi laiptuotą priėjimą prie vandens. Pirmi pastatų aukštai skirti restoranams, barams ir kitoms komercinėms patalpoms. Įėjimai į privačius butus suprojektuoti atskirai. Nuliniame lygyje esantys prakirtimai sukuria laisvą judėjimą tarp tūrių ir aplink juos. Žavi komplekso ryšys su vandeniu ir tarp pastatų įsiterpusiomis žaliosiomis zonomis.

Teisingai išspręsta komplekso urbanistinė dalis nėra vienintelis jo privalumas. Jautriai pagauta stogų šlaitų aštriabriaunė geometrija darniai įsilieja į vietinį, Kopenhagai būdingą tradicinių dvišlaičių stogų siluetą.

Medžiagų ir spalvų paletė sustiprina daugiabučių komplekso integralumą architektūriniame kontekste.

Išoriniuose išilgai kanalų iškilusių tūrių fasaduose dominuoja tradicinės daniškos degto molio plytos su stačiakampiais įspaudais priekinėje

10 I 2018: 1 (104)

plokštumoje. Du priešinga kryptimi nukreipti tūriai pasižymi vientisu, iš fasado į stogą pereinančiu čerpių kiautu. Vienas labiausiai stebinančių dalykų – poliruoto plieno apdailos plokštės, kuriomis dengti pirmojo aukšto tuneliai. Toks sprendimas kuria tęstinį erdvės pojūtį jais judant.

Maloniai stebina ir aukštą kartelę iškelia pastato energinis naudingumas. Šis objektų ansamblis, įvertintas „Nordic Eco Label“ apdovanojimu, yra mažiausiai 25 proc. energiškai naudingesnis, nei turėtų būti pagal galiojančius Danijos reikalavimus. „Krojers Plads“ – neabejotinai jautrus, įtaigus ir kontekstualus sprendimas šiai visą dešimtmetį pavidalo ieškojusiai teritorijai.

2018: 1 (104) I 11

„Townships Farmhouse“ PROJEKTO AUTORIAI: LAMAS (Lee and Macgillivray Architecture Studio) Klientas: privatus Nuotraukos: STÉPHANE’O GROLEAU IR LAETITIOS BOUDAUD ĮGYVENDINTA: 2016 m.

12 I 2018: 1 (104)

Šis iš pažiūros neišskirtinis, tačiau, įsigilinus, labai įdomus objektas įsikūręs rytinėje Monrealio dalyje, netoli Vermonto, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Laukuose stūksantis pastatas apsuptas kalnuoto ir ežerų gausaus gamtinio karkaso. Šioje teritorijoje kompaniją jam palaiko daug panašių žemės ūkio paskirties pastatų, bet šis – ypatingas. Tai yra modernus gyvenamasis namas, subtiliai perėmęs, tačiau profesionaliai suvaldęs aplinkinių pastatų architektūrinę kalbą. Namo gyventojai yra netradicinė ūkininkės ir menininko pora, suinteresuota žemės konservavimu ir ūkinių pastatų išsaugojimu. Namas gana jautrus sezoniniams pokyčiams, kurie taip pat veikia ūkio gyvenimą.

Jo idėja buvo tarsi programuoti kitą ūkinių pastatų evoliucijos žingsnį, taip pat ir naujus, unikalius jų būdus struktūrizuoti erdvę.

Vidinio kiemo išdėstymas yra tipinių Kvebeko ūkinių pastatų ir Ontarijo pašiūrių hibridas. Šios chemijos rezultatas – centrinė vidinė erdvė, suteikianti apsaugą nuo vėjo ir lietaus bei aplink tą erdvę apsivejantis U formos tūris, iš išorės atveriantis vaizdus į obelis ir kalvas anapus Masavipio (Massawippi) ežero. Kadangi vienas klientas yra tapytojas ir meno kolekcininkas, architektai turėjo būti jautrūs aplink atsiveriantiems vaizdams. Kalbant vieno iš architektų žodžiais: „Viskas, kas ūkiniuose pastatuose buvo funkcionalu, šiame name pabrėžiama vizualiai ir įgauna estetinę vertę.“

2018: 1 (104) I 13

14 I 2018: 1 (104)

Pastato U forma sudėliota iš atskirų tūrių. Jie sujungti į darnią kompoziciją naudojant šlaitinius stogus.

Dalijimas į tris neatsitiktinis, pagal tai atskirtos funkcijos. Didžiausiame tūryje išsidėsčiusios visos bendrosios erdvės, iš jų galima patekti į miegamuosius ir ūkinės paskirties patalpas.

Fasadui pasirinkta tradicinė, nuo lietaus ir saulės išdžiūvusios medienos danga. Ji būdinga ūkiniams pastatams, tad dažnai dengiama netvarkingai. Ši danga įgauna visai kitokį skambesį, kai būna kruopščiai ir tvarkingai suvesti pastato kampai, sąlyčio taškai su palangėmis ir angokraščiais. Stogui panaudota juoda skarda perima fasado lentų užduotą vertikalų skaidymą, taip

pat suteikia pastatui solidumo, atsverdama gaivališką natūralaus medžio tekstūrą.

Interjere architektai laikėsi tos pačios idėjos ir pabrėžė funkcinius ūkinės trobos architektūrinius elementus. Sunkios medinės sijos atskirtos ir išryškintos atskiriant baltai dažytu gipsu. Balta spalva taip pat naudojama sienoms, o grindys įgauna artimą fasadui atspalvį.

Esant tokiai neutraliai aplinkai, seni, istorijas menantys užsakovų baldai įgauna pagarbią alteraciją. Dėl modernios architektūros ir šiuolaikinio meno derinio bendras erdvės skambesys komunikuoja pagarbą tradicijai ir šiuolaikišką gyvenimo būdą, subtiliai atskleisdamas gyventojų asmenybę ir pomėgius.

2018: 1 (104) I 15

„Müllerhaus Metzerstrasse Berlin“ PROJEKTO AUTORIAI: asdfg Architekten Klientai: Petra and Maxas Maendleriai Nuotraukos: MICHAELIO PFISTERERIO ĮGYVENDINTA: 2015 m.

16 I 2018: 1 (104)

Šis buvęs policijos nuovados pastatas dėl savo unikalios istorijos ir vietos buvo didelis iššūkis karjerą pradedančiam architektui Philippui Loeperui. Viskas prasidėjo, kai jo draugai Petra ir Maxas Maendleriai nusipirko seną namą su sodu viename populiariausių Berlyno rajonų. Jis ir tapo pirmuoju architekto užsakymu. Žavi seno fasado interpretacija.

Kadangi tai yra vienas seniausių pastatų Prenclauer Berge (Prenzlauer Berg), savivaldybė reikalavo rekonstruoti 1844-aisiais sukurtą fasadą nuo pagrindinės gatvės, remiantis tais pačiais metais darytu struktūriniu piešiniu. Architektai norėjo pabrėžti seno namo istoriją,

2018: 1 (104) I 17

tačiau vengė apsimetinėti, kad pastatas iš tiesų yra 170 metų senumo.

Teigdami, jog liniją piešinyje galime interpretuoti labai įvairiai (kaip aukščių skirtumą, plyšį sienoje arba pjūvį), Philippas Loeperas ir jo komanda kūrė maketus naudodami realias to meto medžiagas, bandė įrodyti savo idėjas diskutuodami su savivaldybe ir kitomis reguliuojančiomis institucijomis.

Kadangi pastatas buvo pritaikytas policijos tarnybos funkcijoms, be to, daugelį metų buvo nenaudojamas, atskiros jo dalys buvo itin prastos būklės. Vidinė erdvė buvo sudalyta į atskiras mažas ir ankštas patalpas. Siekdami sukurti patogią ir šviesią bendrą erdvę, architektai pakeitė interjero formatą: paliko tik išorines ir vieną masyvią sieną namo viduryje. Laiptai, virtuvė ir vaikų miegamieji taip pat šliejasi prie šios sienos. Pagrindinė vidinė laiptinė padalyta į dvi dalis. Pirmoji veda ant platformos, iš kurios atsiveria bendroji erdvė, antroji – į tėvų darbo kambarį ir miegamąjį.

Virtuvės interjere ir laiptų detalėse iš naujo panaudota senų sijų mediena. Senų plytų siena palikta atvira ir matoma iš vidaus.

Namo stoge iškirsti pailgi stoglangiai kompensuoja šviesos srauto trūkumą pro mažus fasado langus. Stoglangiai sukuria erdvumo jausmą ir leidžia mėgautis dangaus vaizdu iš miegamojo lovos arba bendrųjų erdvių.

Labai sveikintini individualūs ir būtent šiam namui ir jo gyventojams pritaikyti interjero sprendimai.

Ne tik komodos ir spintos, bet beveik viskas – nuo palangių iki vonios įrenginių – buvo pagaminta specialiai šiam projektui. Tačiau griežtos spalvinės arba medžiaginės hierarchijos nėra, o tai spinduliuoja itin natūralią ir laisvą architektūrą: tinkamai išdėliojus erdves ir panaudojus kelias pagrindines medžiagas, likę daiktai ir detalės gali būti labai įvairūs. Tokie demokratiški ir kūrybiški architektūros ir interjero sprendimai yra neatsiejama šio projekto dalis.

18 I 2018: 1 (104)

2018: 1 (104) I 19

DIZAINO KELIONĖS

Marco Cappelletti

i

Inkliuzas Romoje Projekto autoriai: Labics (Maria Claudia Clemente, Francesco Isidori) Vieta: Roma, Italija Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 11 800 m² Nuotraukos: Marco Cappelletti, Fernando Guerros Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

20 I 2018: 1 (104)

Saulės miestas – taip vadinama gražioji Italijos sostinė Roma. Miesto atgimimo simboliu tapęs architektų studijos Labics projektas „Città del sole“ suformavo kitokią visuomeninę erdvę bei traukos objektą – modernų, išskirtinį, nestandartinių formų pastatą, kuriame įsiteko butai, biurai, prekybos centras, viešoji biblioteka, automobilių stovėjimo aikštelė ir netikėta muziejaus ekspozicija. Po to, kai buvo pripažintas kitas architektų projektas MAST (įgyvendintas Bolonijoje), autoriai tarsi įgijo dar daugiau drąsos ir su nauju įkvėpimu ėmėsi kurti šį daugiafunkcį pastatą.

Statinio formą padiktavo keistas, trikampis žemės sklypas, esantis visai netoli Tiburtina stoties, fabrikų rajono, kapinių bei didžiulės miesto aikštės. Miesto istorija byloja apie

gyventojų polinkį megzti bičiulystės saitus, tad nepabijota pastate numatyti įvairesnės paskirties erdvių. Jos išdėstytos per kelis aukštų lygmenis – didžiulis judėjimas viduje tarsi atspindi supantį miesto šurmulį. Centro pakraštyje atsiradęs projektas tampa tarsi seno ir naujo tiltu. Architektai norėjo ne tik įterpti naują objektą į miesto panoramą, bet ir suteikti romiečiams tai, kas praturtintų jų kasdienybę. Būtent šis siekis ir paskatino suformuoti bendrąsias erdves: į pastato teritoriją vingiuojantys takeliai, dalis jų – kylantys ir tarsi kviečiantys ateiti į aukštesnius lygius apsidairyti, pasivaikščioti, pailsėti, patyrinėti.

Kai kurie vietos gyventojai galbūt pirmą kartą išvys, kaip jų rajonas atrodo iš aukščiau.

šuje, kad būtų kuo mažiau pašalinių trikdžių. Virš pirmojo aukšto suformuotas platesnis antrasis, metantis šešėlį ir vizualiai atskiriantis lygmenis tam tikrais fasado elementais: apačioje blizga tamsintos vitrinos, o aukščiau langus dengia vertikalūs, žaliuzes kiek primenantys, aliuminiai saulės skydai. Gyvenamosios paskirties butai yra dviejų tipų: miesto vilos arba aukšto namo. Pirmojo tipo būstai (kurių iš viso 8) yra 100–160 m² ploto. Jie išdėstyti per du aukštus, turi stogo terasas, o jų suplanavimas atitinka tobulo šeimos buto įvaizdį. Jie išsidėstę centrinėje pastato dalyje. Antrojo tipo butai (jų yra 72) gali būti įvairaus ploto – nuo 40 iki 120 m², tačiau visi atitolę bent per 9 aukštus nuo žemės, įrengti rytinėje pastato dalyje ir turi skirtingo dydžio lodžijas, priklausomai nuo savo padėties.

Marco Cappelletti

Pasak Labics architektų, šis projektas – unikalus ir vienetinis: jis yra toks, koks yra būtent dėl ribojusių (o gal kaip tik ribas praplėtusių) sąlygų – sklypo formos, dydžio, aplinkinių pastatų ar teritorijų pobūdžio. Tai nėra eilinis modernus pastatas, kurį būtų galima nukopijuoti ir pritaikyti kitur. Lygiai taip pat čia visiškai nepritiktų daugelis standartinių visuomeninių objektų, nes „Città del sole“ suprojektuotas atsižvelgiant į vietos kontekstą bei žmonių interesus. Patiems autoriams rezultatas buvo lyg siurprizas, gimęs iš eksperimentų su naujomis architektūros, miesto bei lauko erdvių formomis. Įvairias funkcijas atliekančios patalpos buvo išdėstytos pagal tam tikrą loginę tvarką. Komercines patalpas stengtasi įrengti pirmuose aukštuose, o biurus – pastato vir-

i

Marco Cappelletti

Architektūra

2018: 1 (104) I 21

22 I 2018: 1 (104)

Marco Cappelletti

Marco Cappelletti

Marco Cappelletti

Fernando Guerra

Marco Cappelletti Marco Cappelletti

Pro bibliotekos, įrengtos trikampio priešakyje, langus boluoja apleisti griuvėsiai. Labics nusprendė palikti raudonąjį, 1937 m. inžinieriaus Mario Loreti suprojektuotą pastatą, tapusį kaimynystės simboliu. Tai dar vienas akivaizdus įrodymas, jog „Città del sole“ nėra naujas svetimkūnis, o veikiau naujas objektas, galbūt ateityje tapsiantis naujuoju rajono simboliu. Dar viena lankytojus traukianti paslaptis – 2010 m. sklype rasti archeologiniai paminklai: nedidelė antikos laikų šventykla, vandens kanalas, mozaika klijuotos grindys, išlikęs akmeninis grindinys. Šie radiniai tapo savitu architektūros bei dizaino elementu, atvirai eksponuojamu visiems miestiečiams ar svečiams. Iškasenos matomos ir iš stogo terasų – dėl to miesto vilos įgijo papildomos vertės.

Dėl neplanuotų radinių kiek pakito erdvinės lauko kompozicijos, nes

norėta pritaikyti pastatą prie aplinkos, o ne atvirkščiai. „Città del sole“ projekto tikslas buvo ne tik sukurti tam tikras funkcijas atliekantį pastatą, bet ir suformuoti visai šalia centro esančio, tačiau silpną identitetą turinčio rajono charakterį, mat vietos potencialas yra akivaizdus.

Autoriai užsibrėžė suteikti kaimynystei naują traukos objektą, kuris įgytų branduolio reikšmę, apie kurį viskas suktųsi, klestėtų, atsinaujintų.

Labics požiūriu, miestą reikia statyti kaip sistemą, kurioje vyktų sklandus judėjimas, o ne laisvame plote įkomponuoti pavienius objektus.

Taip pat itin svarbu prasmingai panaudoti visas erdves ir sudominti jomis miesto gyventojus – taip pastatas daug greičiau prigyja, tampa nepajudinama miesto ir nepakeičiama jo gyventojų kasdienybės dalimi.

2018: 1 (104) I 23

i

Architektūra

Naujos kartos daugiabutis Projekto autoriai: ADHOC Vieta: Monrealis, Kanada Įgyvendinta: 2017 m.

Plotas: 669 m² Nuotraukos: ADRIENO WILLIAMSO Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

24 I 2018: 1 (104)

Daugiabučių tema yra aktuali bei neišsemiama – daugelis norinčiųjų gyventi mieste renkasi būtent tokį būstą. Nekilnojamojo turto rinka plati, todėl architektų darbu tapo ne tik pasiūlyti standartinius variantus, tačiau ir pateikti detalią projekto viziją, argumentuojančią tam tikro tipo žmones apsigyventi būtent ten.

Vieniems svarbu vieta, kitiems – buto plotas, pastato ar kvartalo ypatumai, tvarumas, ekologiškumas. Architektų komanda ADHOC didžiuojasi galėdama pristatyti

naująjį, šiemet užbaigtą projektą „La Géode“, pasižymintį intymumu bei palankumu tiek vietos bendruomenei, tiek aplinkai.

Daugiabutis suprojektuotas de la Roche gatvėje, itin gyvybingoje Le Plateau Mont-Royal kaimynystėje, pulsuojančioje miestietišku ritmu.

Prieš pradėdami kūrybinius darbus, architektai susipažino su esama padėtimi, aptarė, kokiems žmonėms galėtų būti skirtas šis rajonas. Šiuolaikiškame daugiabutyje telpa tik penkis butai, taigi buvo privalu suformuoti labai tikslų būsimų gyventojų įvaizdį. Turint omenyje vietovės dinamiškumą, nutarta, jog daugiabutis privalo atspindėti jaunų specialistų energiją, darnios šeimos vertybes ir porų norą patogiai gyventi. Projekto autoriai siekė, kad pastatas ir jo gyventojai natūraliai įsilietų į rajono ritmą, o ne išsiskirtų iš jo tarsi naujokai.

Kitas siekis buvo sukurti itin jaukią,

žaliuojančią aplinką, skatinančią jaunas šeimas nepalikti miesto ir neišsikelti į užmiestį, o puoselėti savo nediduką sodą.

Stengdamiesi pateisinti susikurtą įvaizdį, ADHOC architektai rūpinosi ne tik pastatu, bet ir vidiniu kiemu, tapusiu neatsiejama projekto dalimi. Būtent dėl jo buvo suprojektuotas mažesnio tūrio pastatas, turintis itin didelę vertę dėl suformuotos erdvės. Ji suteikė daugiabučiui išskirtinumo bei svarią priežastį, kodėl šioje vietoje mieliau gyventi nei kitose. Vietos potencialą ryškiai sustiprinęs žaliasis sodas leido organiškai sujungti privačias bei viešąsias erdves, taip pat tarsi padėjo perteikti šiuolaikišką žmonių požiūrį į civilizacijos bei gamtos darnos svarbą. Visa koncepcija buvo pagrįsta ir įkvėpta žeodos (pranc. geode) – mineralinio kūno, kurio ertmėje randami suaugę kristalai.

Norėta sukurti gyvenamąją vietą,

2018: 1 (104) I 25

kurios, iš pažiūros, kuklus fasadas slėptų kai ką ypatingo bei brangaus – gamtos lobyną, galimybę džiaugtis žaluma viduryje miesto.

Daugiabutis iš išorės atrodo itin nuosaikiai, kukliai. Ažūrinės plytos šalia langų užsimena, jog pastatas turi savotiškos paslapties, o tai dar labiau pabrėžia arkos, vedančios į vidinį kiemą, apvadai, dengti blizgiomis trikampėmis plytelėmis, pagamintomis iš metalo. Balti ir mirguliuojantys paviršiai, komponuojami ant vidiniame kieme regimo fasado, susilieja su dangumi ir atspindi kristalinį žvilgesį primenančią saulės šviesą. Architektūrinė stilistika buvo apgalvota iki detalių – plytinis fasadas padėjo pastatui pritapti prie rajono, o modernus vidinis kiemas su žaliuoju sodu suteikė išskirtinumo.

Kadangi daugiabutis nedidelis, siekta panaudoti visą įmanomą erdvę, todėl rūsyje taip pat įrengtos dviaukščių butų patalpos. Norint, jog žemiausias lygmuo taip pat būtų užlietas natūralia šviesa, aukštesniojo aukšto grindyse buvo iškirsti langai: jie padėjo sukurti jaukią rūsio atmosferą. Rūsio lygyje įtaisyti balkonai skaidriais stogais – ypač privačios ir jaukios oazės. Butuose, nukreiptuose į gatvės pusę, įrengti jaukūs, įgilinti balkonai su stogu. Moderni laiptinė, patogus bendrų patalpų išdėstymas ir labiau privatų namą

26 I 2018: 1 (104)

primenanti aplinka skatina ne vengti kaimynų, o su jais bičiuliautis. Maža bendruomenė gali drąsiai susiburti ir vidiniame kieme rengti malonius pasisėdėjimus. Butų interjeras pasižymi šviesa, erdvumu, modernumu.

Neapkrautos patalpos, lengvos formos, mediena ir natūralūs žemės tonai sukuria malonią, švarią aplinką, kurioje patogu gyventi jaunoms šeimoms ir poroms.

Ekologiškumo strategija bei gamtos išteklių naudojimas – tai savybės, atspindinčios projekto ambicijas bei siekį tapti kuo inovatyvesniu pastatu. Būtent šie tikslai greitu metu pažymės tokią architektūrą kaip pirmojo Kanados daugiabučio, turinčio LEED v4 sertifikatą. Vidinis kiemas suteikia galimybę saulės šviesa aprūpinti visas patalpas, o energiją taupančios apdailos bei

statybinės medžiagos leidžia taupiai naudoti gamtos išteklius. Akustinės savybės ir augalija, kerojanti už langų, – tai aplinką tausojančios ideologijos dalis. Suformuoti šešėliai, kaip ir tikslingas saulės šviesos nukreipimas į tam tikras patalpas, leido sukurti puikų mikroklimatą, tinkamą sveikai gyventi ir auginti vaikus.

Daugiabučio „La Géode“ projektu studija ADHOC siekė pademonstruoti per daugelį metų sukauptą žmonijos patirtį, technologines naujoves ir atradimus, savo pavyzdžiu parodyti, kaip svarbu rūpintis kiekviena detale, kūrybiškai mąstyti ir ieškoti pačių geriausių sprendimų. Tik tokie sprendimai, o ne nuolaidūs kompromisai, leidžia mūsų kartai tapti geresne nei ankstesnioji.

2018: 1 (104) I 27

i

Konkursas

„Restaurant & Bar Design Awards“ („Restoranų ir barų dizaino apdovanojimai“) – tai kasmet nuo 2008-ųjų vykstantis tarptautinis konkursas, kurio laimėjimas reiškia prestižą ir pasaulinio lygio pripažinimą dizaino srityje. Pagrindinė besivaržančių interjerų kryptis – visuomeniniai projektai, susiję su maistu bei gėrimais: restoranai, kavinės, užkandinės, barai.

Konkursu siekiama pastūmėti projektų autorius ieškoti naujų, unikalių sprendimų, juos viešinti ir paskatinti mainytis idėjomis. Kasmet išrenkama apie 40 išskirtinių projektų. Jų kūrėjai apdovanojami prašmatnioje puotoje Londone.

Pavadinimas: The Penny Drop Kategorija: geriausias metų restoranas, geriausias apdailos medžiagų panaudojimas Projekto autorius: Design by Golden Vieta: Melburnas, Australija Nuotraukos: Brooke Holm

28 I 2018: 1 (104)

Pavadinimas: Westlight Kategorija: geriausias metĹł baras, geriausias Amerikos baras Projekto autorius: Studio Munge Vieta: Niujorkas, JAV Nuotraukos: Michaelo Stavaridiso

2018: 1 (104) I 29

Pavadinimas: Clerkenwell Grind Kategorija: geriausias tinklui nepriklausantis restoranas Projekto autorius: Biasol Design Studio Vieta: Londonas, JK Nuotraukos: Paulo Wincho Furnesso

30 I 2018: 1 (104)

Pavadinimas: Nando’s Putney Kitchen Kategorija: geriausias baras ar restoranas, įsikūręs kitoje erdvėje Projekto autorius: Fusion DNA Vieta: Londonas, JK Nuotraukos: Fusion Design & Architecture 2017

2018: 1 (104) I 31

Pavadinimas: No 197 Chiswick ire Station Kategorija: geriausia aludÄ— Projekto autorius: Red Deer Architects, Box 9 Design Vieta: Londonas, JK Nuotraukos: Mariell Lind Hansen

32 I 2018: 1 (104)

Pavadinimas: Duck Duck Goat Kategorija: geriausias amerikietiĹĄkas restoranas Projekto autorius: AvroKO Vieta: ÄŒikaga, JAV Nuotraukos: Anthony Tahlier

2018: 1 (104) I 33

Pavadinimas: Coppa club Kategorija: „Pop-up“ nugalėtojas Projekto autorius: Inhouse Design Vieta: Londonas, JK Nuotraukos: Coppa club, Inhouse Design

34 I 2018: 1 (104)

Ne tik lauko kupolai...

„Coppa Club, Inhouse Design“

info@vadasiga.lt www.vadasiga.lt www.akmeja.lt

Kupolo kaina 899 eur

2018: 1 (104) I 35

i

DIZAINO KELIONĖS

Rekonstrukcija su jausmu ir istorija Projekto autoriai: SAOTA (Stefan Antoni) Vieta: Keiptaunas, PAR Įgyvendinta: 2015 m.

Plotas: 232 m² Nuotraukos: Adamo Letcho, Stefano Antoni Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

2017 Interior Design Best of Year Awards – finalininkas 2017 Interior Design Best of Year Awards – apdovanojimas už nuopelnus 2017 Architects Newspaper Best of Design Awards – minimas tarp geriausiųjų

36 I 2018: 1 (104)

DIZAINO KELIONĖS

Plačialapiais medžiais nuau­ gusioje Stalo kalno papėdėje, Higgovale kaimynystėje, stūksantis Invermark namo fasadas atveria Keiptauno miestovaizdį bei įstabią uosto panoramą. Prieš 48 metus už šį projektą buvo gautas aukso medalis, o šiemet, po restauracijos darbų, patobulinta architektūra pelnė prestižinį Keiptauno architektūros instituto apdovanojimą už indėlį į architektūros paveldą.

Istorija prasidėjo 1969 m., kai žinomas bei visų gerbiamas Pietų Afrikos architektas Gilbert’as Coly-

i

nas suprojektavo sau namus, įkvėptus dviejų ikoniškų modernizmo projektų: Filipo Phillipo Johnsono Stiklo namo (1949 m.) bei Ludwigo Mieso van der Rohe Farnsworth namo (1951 m.). 2013 m. šį objektą įsigijo Stefanas Antoni, architektūros studijos SAOTA direktorius. Tuo metu pastatas jau buvo itin prastos būklės. Siekiant pritaikyti namą šiandienos žmogaus poreikiams, teko padaryti tam tikrų pakeitimų.

Jei ne Stefano Antoni įsikišimas, šis statinys būtų buvęs negailestingai sulygintas su žeme. Tačiau

2018: 1 (104) I 37

tos pačios profesijos atstovas savo kailiu buvo patyręs, ką reiškia projektuoti, kurti. Taigi empatijos pastūmėtas, architektas nusprendė, jog istorinis palikimas privalo tęsti savo misiją.

Kruopščiai viską apsvarsčius ir jautriai įsigilinus į situaciją, buvo atlikti techniniai pakeitimai, o estetinę pusę siekta tik patobulinti, o ne pakeisti. Pamažu pastatas atgavo pirminę būklę, o įkvėpimo, išmanymo ir šiuolaikiškos patirties nestokojantis naujasis autorius galėjo toliau tęsti architektūrinį projektą. Vienas iš pokyčių – panaikintos kai kurios pertvaros ir išplėstos, prie būsimo šeimininko gyvenimo

38 I 2018: 1 (104)

būdo pritaikytos bendro naudojimo erdvės. Svetainė, virtuvė, pagrindinis miegamasis bei vonios kambariai buvo suformuoti iš naujo, išdėstyti pagal žmonių skaičių ir šiuolaikišką požiūrį.

Būta ir fasado, vidinio kiemo pakeitimų. Baseinas iš senojo, tamsesniojo sklypo ploto, nusukto į kalną, buvo perkeltas į šviesesnę, daugiau saulės gaunančią vietą priešais namą, iš kurios atsiveria ne tik jūra, bet ir miesto, gatvių vaizdai, vakarais virstantys į miražus primenančią, žavingai mirguliuojančią šviesų panoramą. Atsilaisvinęs vidinis kiemas galiausiai virto šeimos sodu bei daržu, nokinančiu

vaisius ir daržoves, o jo priežiūra dėl jaukaus pavėsio nesudaro sunkumų net karštuoju sezonu.

Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kaip subtiliai interjeras susilieja su žaluma, plūstančia pro didžiulius langus: ji tarsi paveikslai papildo vidaus kompozicijas. Tiek grindys, tiek lubos dengtos mediena – vienur natūralia, kitur – medžio faktūros imitacijos plytelėmis. Stebina tai, jog drąsiai naudojami įvairūs medienos atspalviai: skirtingos paskirties patalpose nepabijota keisti jų atspalvio, o didelė svetainės erdvė pagal lubų spalvą taip pat skelta į bent dvi zonas. Šviesūs baldai čia atrodo išskirtinai ir suteikia

gaivos, nes balta ar smėlinė vyrauja ne kaip fonas, o lyg akcentas ar kompozicijos dalis. Tamsiai pilka ir juoda suteikia intymumo, ramybės, stabilumo jausmo, o visa sujungia rusvi medžio tonai. Tik miegamuosiuose baltos lovos ir patalai ant pilkos kiliminės dangos išsiskiria tarsi švaros, poilsio, atsinaujinimo simbolis.

Iš natūralių medžiagų padaryti daiktai, kaip antai grubus, netaisyklingos formos medžio masyvo stalas bei iš vytelių nupintas šviestuvas, menantis paukščių lizdą, suteikia dar daugiau harmonijos, stiprina ryšį su anapus langų esančia gamta. Nepaisant tų kelių elementų,

2018: 1 (104) I 39

interjeras atrodo labai modernus, bet toli gražu ne minimalistinis. Čia kiekvienas daiktas atlieka savo paskirtį, o ne kelias funkcijas.

Pagrindinė namų zona – didžiulis, šviesus, minkštas kampas priešais židinį ir televizorių – tai magiškas, detalių nestokojantis traukos centras. Už nedidelės pertvaros stovi didžiulis valgomojo stalas, prie kurio susirenka šeima ar draugai skanauti vakarienės. Tarp valgomojo ir virtuvės yra dar viena, kiek mažesnė, svetainės zona su kampine sofa – susirinkus gausesniam būriui žmonių, galimi net du lygiaverčiai kampeliai jaukiems pokalbiams prie vyno taurės arba atskira vieta vaikų žaidimams.

Namo projekto pakeitimai buvo daromi tiek iš būtinybės, tiek siekiant pritaikyti esamą situaciją prie naujųjų gyventojų, tačiau kiekviename žingsnyje buvo stengtasi išsaugoti gerbtinos asmenybės įdirbį bei idėjas. Architekto Stefano Antoni patobulinimai sustiprino pojūčius, kylančius būnant name ir jo aplinkoje. Didžiausias siekis buvo ne sumoderninti pastatą, o geriau jį pritaikyti prie supančios aplinkos: įstabaus grožio reljefo ir panoraminių vaizdų. Kad būtų galima gėrėtis gamta ir mėgautis čia praleistu laiku, norėta suformuoti net kelias lauko erdves. Architektūra su jausmu ir istorija – tai saugotina vertybė.

40 I 2018: 1 (104)

2018: 1 (104) I 41

Lofto atgimimas 42 I 2018: 1 (104)

Projekto autoriai: JSA (Joel Sanders Architect) Vieta: West Village, Niujorkas, JAV Įgyvendinta: 2015 m.

Plotas: 232 m2 Nuotraukos: Peterio Aarono Tekstas: Ingridos Kaliukevičiūtės

Interjeras

Niujorkas – vienas didžiausių Šiaurės Amerikos miestų, verslo ir komunikacijos centrų. Jame atsiveria neaprėpiamos architektūros, dizaino ir technologijų platybės.

Miesto raida, istorija bei daugiatautė kultūrų samplaika pasakoja apie jo globalumą bei nenutrūkstamą urbanizaciją. Pastaroji priežastis ir lyg ant mielių augančios nekilnojamojo turto kainos paskatino pramonę trauktis į užmiesčio zonas.

Senieji apleisti fabrikai, spaustuvės, siuvyklos ir kiti pramoniniai pastatai, esantys arčiau besiplečiančio miesto centro, laikui bėgant pritaikyti žmonių gyvenimui. XX a. 3 dešimtmetyje JAV (Manhatane, Niujorke) suklestėjusi loftų kultūra išlieka populiari bei aktuali ir mūsų dienomis.

Ilgainiui nusistovėjęs lofto stilius pastaruoju metu vis sparčiau keičiasi ir įgauna ne tik asketiško

i

minimalizmo su industriniais elementais pavidalą, bet ir atgimsta kitomis interjero dizaino formomis: modernu, eklektika ar net minimalizmu su skandinaviško modernumo prieskoniu. Didžiojo Obuolio mieste įsikūrusi architektūros studija JSA (Joel Sanders Architect) 232 m2 loftui suteikė naują gyvenimą, nes pakeitė ne tik jo stilių, bet ir struktūrą. Į du aukštus padalytas ir tik patalpos gale turintis atvirą, loftui būdingą erdvę, senasis būstas labiau panašėjo į dviejų aukštų butą, pro kurio mažus langus sunkiai skverbėsi šviesa. Antrojo aukšto patalpos buvo apytamsės, o pirmajame šviesa sunkiai pasiekdavo šiaurinę, priešais aukštus langus esančią sieną. Tad svarbiausias studijos uždavinys buvo suprojektuoti lofto erdvę taip, kad šviesa erdvėje

2018: 1 (104) I 43

laisvai sklistų abiejuose aukštuose, o pro langus matoma Hadsono upės panorama atskleistų visą savo grožį. Antras uždavinys – lengvas judėjimas erdvėje. Kadangi antresolės sijos buvo išnirusios iš lubų, jos trukdė patogiai judėti: jų nepastebėjus, grėsė pavojus užsigauti.

Architektų studijai pavyko išspręsti abu uždavinius drąsiai rekonstruojant antrąjį aukštą – antresolę. Pirmiausia nuo išorinės sienos buvo atitraukta perdanga.

Taip visiškai atidengti išraiškingi langai ir lofto viduje sukurtas kapsulę primenantis uždaras tūris.

Jame įrengtas šeimininko miegamasis su vonia bei svečių kambarys. „Kapsulė“ atgręžta į pietvakarius, o langų išdėstymas bei dydis leido natūraliai sunktis dienos šviesai, tad patalpos gerokai pašviesėjo. Judėti antresolėje tapo saugiau, o nuleidus koridoriaus grindis pasiekta, kad tiek pirmajame aukšte, tiek antresolėje žmogus galėtų judėti visu ūgiu, išsitiesęs.

Daugelis Niujorko loftų interjerus įsivaizduoja tarsi šiuolaikinio industrinio stiliaus pavyzdžius su jiems būdingais bruožais: atviru plytų mūru, betonu, metalinėmis konstrukcijomis, stelažais ir pan.

JSA savo naujam objektui suteikė

44 I 2018: 1 (104)

modernaus minimalistinio būsto įvaizdį ir taip jį atitolino nuo nusistovėjusios Bohemijos. Vyraujanti balta spalva skatina šviesos sklaidą ir nesuspaudžia erdvės. Juodas tūris patalpos viduryje – laiptinė ir virtuvės zona – tarytum suteikia atramą antresolės tūriui ir harmonizuoja aplinką, pabrėžia jos solidų ir prabangų charakterį. Medžio grindys, baldai ir apdaila pagyviną neutralią patalpą ir žadina jaukumo bei natūralumo pojūtį. Vertikali antresolės apdaila bei tiesios, aukštyn kylančios baldų, tūrių ir briaunų linijos sukuria optinę patalpos aukštumo iliuziją. Spalvingos interjero detalės: pagalvėlės, paveikslai ir raibuliuojanti židinio apdaila, suteikia būstui žaismingumo. Didžioji dalis pirmojo aukšto sienų slepia vos pastebimas daiktų sandėliavimo sistemas, išrikiuotas kone palei visas sienas.

Naujai atgimusi lofto erdvė atspindi Niujorko miesto širdies gyvenimo būdą ir tai, kaip drastiški pokyčiai gali padidinti gyvenamosios erdvės komfortą. Teisingi rekonstrukciniai sprendimai, dizaino subtilumas ir modernumas tapo kertiniais šio interjero aspektais, pabrėžiančiais JSA studijos atsidavimą projektui, išradingumą, drąsą ir, žinoma, profesionalumą.

2018: 1 (104) I 45

Rezidencija Teksase

46 I 2018: 1 (104)

Projekto autoriai: Furman +Keil architects Vieta: Teksasas, JAV Įgyvendinta: 2015 m.

Plotas: 297 m² Nuotraukos: Casey Dunnaso Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Interjeras

Interjero dizainerių paslaugos tampa vis prieinamesnės, o užsakovai – vis dažniau atsiduoda į profesionalų rankas, tačiau, kita vertus, visur matomi įspūdingi projektai jau nebe taip traukia akį, mat per dažnai, per daug regimi, netgi pasidarė savotiškai nuobodūs. Būtent todėl tiesiog būtina pasidairyti į kitataučių architektų ar dizainerių darbus ir surasti juose kažką naujo, originalaus, įkvepiančio.

Architektų bendrovės Furman +Keil architects įgyvendintas projektas, pavadintas W Residence (liet. „W rezidencija“), jau iš pirmo žvilgsnio kelia susižavėjimą. Gaivus, istorija alsuojantis interjeras – net jos nežinantys gali pajusti motyvus, detales, spinduliuojančias turtinga praeities kultūra. Butas, įsikūręs 29-ame dangoraižio aukšte, pačiame Ostino senamies-

i

čio epicentre, Teksaso valstijoje, užkariauja širdis unikalia spalvine bei apdailos medžiagų palete, elegantiškomis baldų formomis bei neįkyrėjusiomis kompozicijomis, pasiskolintomis iš italų architekto Carlo Scarpos kūrybos.

Buvo suplanuotas labai atviras patalpų išdėstymas, tad daugelis zonų – sujungtos. Toks sprendimas dažnu atveju būtų priimtinas, mat paprastai norima justi erdvumą, tačiau didelės kvadratūros plote šis variantas buvo netinkamas, nes butas labiau priminė visuomeninę erdvę nei namus. Interjero autoriai suformavo patogius kambarius, reikalingus privačiam gyvenimui ir poilsiui: trys miegamieji buvo įrengti skirtingose būsto pusėse.

Laisvalaikio erdvei skirta centrinė ploto dalis, tikslingai suprojektuota netaisyklingos formos, nes norėta

2018: 1 (104) I 47

48 I 2018: 1 (104)

suskaidyti ją zonomis ir sukurti tam tikrus trimačius erdvinius sluoksnius: vieni baldai persidengia su kitais, o iš skirtingų kampų galima pamatyti vis kitokias formų bei apdailos medžiagų kompozicijas.

Kuriant interjerą, projekto autoriai skyrė didžiulį dėmesį tūrio planavimui: kolonoms, vertikalioms plokštumoms ir tarsi plūduriuojančioms lubų horizontalėms. Šiais laikais vyraujanti minimalizmo tendencija pritaikyti patalpose tarsi ištirpstančius baldus bei lygias, švarias lubų plokštumas, dangoraižio rezidencijoje negalioja – čia viską norėta pabrėžti. Būtent todėl baltų baldų korpusai yra medžio tekstūros ir atrodo lyg rėmai, o ten, kur lubų plokštumos lygios, jos būtinai atitrauktos nuo sienos, kad mestų aiškų šešėlį. Blizgiu dekoratyviniu betonu dailintos lubų plokštės virš valgomojo, svetainės zonų ar miegamųjų lovų buvo įspraustos į juodo metalo profilius – tamsios linijos paverčia interjero foną geometrinių figūrų dėlione, suteikiančia tvarkos įspūdį net ir ten, kur, iš pažiūros, yra daug interjero elementų. Šie ryškūs ruožai primena žymiuosius Pito Mondriano paveikslus, vaizduojančius spalvotus stačiakampius, įrėmintus juoda linija.

Atidumas trimatėms kompozicijoms padėjo projekto autoriams sukurti įdomias, nepabostančias variacijas, kuriose atsiskleidžia erdvinė choreografija bei ryšiai, jungiantys zonas. Reikėjo ne tik apgalvotai išdėstyti visus daiktus, bet ir numatyti darnų koloritą.

Dominuojantys smėliniai, rusvi ir balti tonai, švelnios, glotnios tekstūros ir tikslingai parinktos formos suteikė interjerui išskirtinę patirtį ir emocijas keliantį įvaizdį. Kruopščiai apgalvotos detalės ir rankų darbo dekoras iš plieno, žalvario, gipso, travertino akmens bei įvairios medienos papildo bendrą vaizdą elegancija, prabanga ir išskirtinumu.

Dideli lygūs grindų ar lubų plotai tampa savotišku fonu, o vidurinė vaizdo dalis – tai veiksmas, kuriuo ir buvo sukurta bendra nuotaika, stilistika. Nebijota keleto dalykų: rinktis skirtingus medienos paviršius, į smulkius modulius sudalyti gausius baldų fasadus, derinti modernų ir art deco stilių. Iš pažiūros tai – solidus interjeras, tačiau itin laisvamaniškas ir drąsus projektavimo principas suteikia būstui jaunatviškumo, vėjavaikiškumo įspūdį. Miegamuosiuose stilistika nesikeičia, tačiau čia – mažiau detalių, išlaikyta švaresnė, harmoningesnė poilsiui skirta aplinka.

Iš pirmo žvilgsnio labiausiai į akis krinta retai aptinkama sodrių žemės tonų paletė, tačiau įsigilinus vis labiau stebina plokštumų ar apdailos medžiagų kompozicijos ir elegantiškos, plastiškos baldų formos. Minimalizmo eroje, ko gero, pasigendama to, kas mums artimiau: natūralių atspalvių variacijos, žemiškos tekstūros, jaukią atmosferą sukuriančių neslepiamų daiktų.

Dizainerio darbas – viską sudėlioti į savo vietas ir sukurti harmoningą aplinką, kurioje vyrautų tvarka, tačiau jokiu būdu ne sterilumas.

2018: 1 (104) I 49

i

Interjeras

Kompaktiškas butas

Projekto autoriai: Monoloko Design (Maxim Kashin) Vieta: Maskva, Rusija Įgyvendinta: 2017 m.

Plotas: 60 m² Nuotraukos: Dmitrijaus Chebanenkovo Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Šiuolaikinė Rusija stebina savo kultūriniu savitumu. Nors važiuojant link Maskvos vis dar vyrauja akiai mielas gamtovaizdis, sąmonėje giliai įsišaknijęs prabangus, dažnai beskonis, Rusijos sostinės įvaizdis mums labiau asocijuojasi su klasikiniu prašmatnumu, ištaigą simbolizuojančiu interjeru bei ekstravagancija. Nedidelis dviejų kambarių butas, kurį įrengė architektas Maksimas Kašinas (Maxim Kashin), laužo šiuos stereotipus ir pristato šiuolaikišką, protingai suplanuotą būstą.

Pagrindinė projekto idėja buvo išryškinti pro langus atsiveriantį vaizdą, taigi nemenkas dėmesys skirtas patalpų, zonų ir baldų išdėstymui. Kadangi butas nedidelis, stengtasi kurti erdves atsižvelgiant į gyventojų poreikius, o reikalingą plotą formuoti nebijant netaisyklingų formų, įstrižų plokštumų. Toks originalus požiūris leido sukurti unikalų būstą, kuriame pakanka vietos viskam, ko buvo pageidauta, o vaizdas į parką ir irklavimo baseiną leidžia pailsėti akims ir atsiriboti nuo skubančio miesto ritmo.

Interjere kaip dekoro priemonė buvo gausiai naudojamas stiklas bei veidrodžiai. Taip netaisyklingų formų atspindžiai optiškai dar labiau išplėtė būsto plotą ir išskyrė zonas. Ten, kur nėra stiklo, pritaikytos moduliais suskaidytos baldinės plokštės: modulinės detalės atrodo tarsi baldų durelės. Jos priverčia tikėti, jog tai ne tik sienos dekoras, bet ir gili daiktų talpykla. Geometrija bei veidrodžių ar stiklo atspindžiai – kruopščiai apgalvota optinė iliuzija, padedanti sukurti tiek estetinį, tiek erdvinį buto įvaizdį.

Interjero stilistika galėtų būti apibūdinama kaip funkcionalus minimalizmas.

Visi baldai buvo kruopščiai parinkti, atsižvelgiant į patalpos formą, dydį, netgi apšvietimą. Projekto autorius nenorėjo suskaidyti erdvių skirtingomis nuotaikomis – siekė viską sujungti, taigi visame bute dominuoja balta spalva, papildyta šviesios medienos tekstūra, baltu marmuru bei spindinčiais veidrodžio ir stiklo paviršiais. Vienas pagrindinių tikslų buvo suprojektuoti šiai vietai idealiai tinkančius baldus: tiek estetiniu, tiek funkciniu požiūriu. Didelis dėmesys buvo skirtas nestandartiniams sprendimams: jie padėjo sutaupyti vietos ir leido neatsisakyti talpių ar nebūtinų, tačiau praktiškų baldų, kaip antai rašomojo stalo ar daugybės lentynų.

50 I 2018: 1 (104)

DIZAINO KELIONÄ–S

i

2018: 1 (104) I 51

Vos įžengus į butą, pasitinka trys įstrižos spintos durys, leidusios suformuoti didesnio gylio baldą. Bute taip pat pavyko įrengti atskirą sandėliuką-drabužinę, kurioje telpa daug daiktų, taigi visų akims atviros erdvės liko neapkrautos.

Nors buto kvadratūra nedidelė, pavyko išskirti pakankamai vietos virtuvei su valgomojo ir svetainės zona: kai norisi privatumo, gelbsti slankiosios durys.

Laisvalaikio patalpas nuo poilsio erdvės skiria talpia spinta bei lentyna įrėmintas koridorius. Pro jį patenkama į vonios kambarį ir miegamąjį. Vonia atrodo itin erdvi – balta spalva, vientisa marmuro apdaila ir didžiulės veidrodinės plokštumos vizualiai ją smarkiai išplėtė. Miegamasis taip pat neankštas, jame telpa visa, ko reikia: didžiulė lova aukštu atlošu, naktiniai staliukai bei kambario akcentu tapusi sieninė spinta-darbo stalas-lentyna. Daug kur vyrauja lygios, nebent tekstūra išsiskiriančios plokštumos, todėl miegamajame patiestas ilgo plauko kilimas labai kontrastuoja švariame, minimalistiškame interjere.

Bute vyrauja švarios formos, subtili spalvų, tekstūrų gama. Ko gero, dekoratyviausia zona, kaip reta, tapo virtuvė. Jai autorius norėjo skirti daugiau jaukumo – galbūt todėl, jog ši patalpa – moteriška teritorija. Būtent dėl šios priežasties čia atsirado plastiškų, elegantiškų linijų – išskirtinio dizaino kėdės bei valgomojo stalas lenktomis kojomis. Pakabinamųjų virtuvės spintelių fasadai dekoruoti veidrodinėmis durelėmis, suteikiančiomis be galo daug tūrio, mat jos atspindi tiek priešais esančią patalpą, tiek pro langus atsiveriantį vaizdą.

Maskvoje esantis butas – tai puikus moderniai minimalistinio, kompaktiško būsto pavyzdys, iš kurio galima pasimokyti, kaip išmoningai išdėstyti patalpas bei baldus ir išsaugoti pakankamo ploto kambarius. Erdvumo įspūdžiui sustiprinti naudojamos kelios pagrindinės apdailos medžiagos moko saiko, o baldų kiekis – suvokimo, ko iš tiesų reikia ir ko galima atsisakyti. Šis projektas taip pat puikiai parodo, kaip švariai atrodo erdvės, kai baldai suprojektuoti būtent joms. Pagal užsakymą projektuojamų korpusinių baldų privalumas – estetiškai patrauklus, iki paskutinio centimetro panaudotas kiekvienas interjero kampelis, o apdailai pasirinktos plokštumos tobulai dera viena su kita ir suteikia užbaigtumo įspūdį. Maksimas Kašinas šauniai susitvarkė su užduotimi sukurti minimalistinį interjerą ir priminė, jog ne visi stereotipai paremti teisybe.

52 I 2018: 1 (104)

2018: 1 (104) I 53

i

DIZAINO KELIONĖS

Skandinaviškasis Hygge Projekto autoriai: Wingårdh Arkitekter (Gert Wingårdh) Vieta: Kopenhaga, Danija Įgyvendinta: 2017 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design hotelsTM grupės narys

Tamsiuoju ir žvarbiuoju sezonu daugelį ima kamuoti apatija, slogumas ir liūdesys. Pastaruoju metu vis dažniau įsižiebia diskusijos, kodėl gi danai, gyvenantys tokioje pat pilkoje aplinkoje, vadinami laimingiausia tauta pasaulyje? Hygge – tai daniškas žodis, apimantis jaukų, patogų gyvenimo būdą, sukeliantį laimės ar net pakylėjimo jausmą, gebėjimą mėgautis paprastomis akimirkomis, puoselėti tiek save, tiek namus, tiek santykius su kitais. Būtent šia koncepcija buvo remtasi kuriant Nobis viešbutį, esantį Danijos sostinėje.

Architekto Gerto Wingårdho ir jo komandos tikslas buvo atgaivinti seną istorinį pastatą ir papildyti jį savitais šiuolaikiškumo ženklais.

Darbo rezultatas – aukščiausio lygio naujų ir senų dalykų samplaika: išsaugotos ar atnaujintos architektūrinės detalės, pavyzdžiui, pagrindiniai laiptai papildyti moderniais akcentais, kokybiškomis apdailos medžiagomis, kaip antai marmuru, variu, akmeniu, natūraliu ąžuolu, stiklu. Visa tai suformavo įspūdingą ir didingą interjero stilistiką. Atidumas detalėms sustiprina visumos vaizdingumą: į viešbutį įžengusius svečius pasitinka modernus betoninis recepcijos stalas, o bendrojo naudojimo patalpos išsiskiria unikalia, elegantiška pilkos ir žalios spalvos schema bei neapsakomo grožio, rafinuoto moteriškumo

54 I 2018: 1 (104)

suteikiančiais sienų ir lubų lipdinių fragmentais.

Nepakartojamas skandinaviškas stilius apima restoraną, pagalbines patalpas, 77 kambarius ir dar 3 apartamentus. Lengvos, tvarkingos erdvės atrodo neapkrautos, tačiau ir ne steriliai tuščios. Minkštų formų baldai suteikia jaukumo, senoviniais ornamentais dekoruotos aukštos lubos ir chevron eglute išklotas parketas – subtilios prabangos, o sodrūs žalsvi ir melsvi tonai – šiuolaikiškumo. Interjere naudojami vietinių gamintojų baldai, o štai vonios kambariuose pasitikėjimas parodytas itališkai apdailai – gilaus, pilko atspalvio, debesis primenantis

marmuras atrodo tiesiog nepakartojamai.

Kadaise čia buvo įsikūrusi Karališkoji Danijos muzikos konservatorija – istorija suteikia vietai savito žavesio: žvelgiant į dabartines patalpas, sunku patikėti, jog čia būta ko nors kito. Skirtingo ploto numeriai leidžia patenkinti įvairius poreikius. Nedidukai, vienam keliautojui ar porai skirti kambariai yra labai kompaktiški ir jaukūs, juose vyrauja ne intensyvūs, o žalsvi ar pilkšvi tonai, šviesi mediena ir juodi elementai, suteikiantys grafiškumo, aiškių formų. Apartamentai stebina savo dydžiu ir erdvumu – aukštos lubos, įspūdingi lipdiniai ant lubų,

2018: 1 (104) I 55

sienų ir dar įspūdingesni virš durų, išryškinti blizgia metalo spalva. Prie elegantiškos erdvės puikiai pritampa skandinaviški baldai: minkštiesiems reikėjo daugiau lengvumo, elegancijos, todėl šie yra su liaunomis plieninėmis kojelėmis, o štai valgomojo baldai – iš medžio masyvo, tačiau prie grindų priderinta spalva juos paverčia nepamainoma kompozicijos dalimi. Modernus, aukštas kabamasis šviestuvas pažymi patalpos centrą, kuriame vyksta bendravimas, o kitapus patalpos stovinti didžiulė lova juodu rėmu ir atlošu laukia poilsio akimirkomis.

Prašmatnus, ekstravagantiška ornamentika išpuoštas pastatas pritapo prie daniškos pasaulėžiūros. Istorijai jaučiama pagarba skatino palikti praeities detales ir prie jų derinti šiandienos vertybes, kuriomis puoselėjama švari, subtili aplinka, funkcionalūs daiktai. Taip pat nemenkas dėmesys skiriamas detalėms, formoms, o svarbiausia – jausmui. Architektas Gertas Wingårdhas su savo komanda siekė pritaikyti šį istorinį architektūros objektą šiuolaikiniam žmogui, kuriam kaip niekad reikia jaukumo, ramybės ir lengvumo pojūčio.

56 I 2018: 1 (104)

2018: 1 (104) I 57

i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis apsauginiame bokšte Projekto autorė: Giò Pozzi Vieta: Bergamas (Bergamo), Italija Įgyvendinta: 2010 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design hotelsTM grupės narys

Prisitaikantis prie laikmečio, itin atidus kokybei, svetingas atvykėliams – tai pirmasis 4 žvaigždučių viešbutis Bergamo mieste ir trečiasis Lombardijos regione, tapęs ypatingosios tarptautinės Design hotels grupės nariu. 1200 m. statytas masyvus pastatas sujungtas su Gombito bokštu. Jis stūkso aukščiausioje miesto dalyje, greta įstabiosios Piazza Vecchia, kurią žymusis architektas Le Corbusier kadaise pavadino pačia gražiausia aikšte Europoje. Tai pirmasis viešbutis mieste, kuriame visi kambariai įrengti skirtingai.

Senoviškas, amžių patirtį atskleidžiantis fasadas atrodo didingai, o viduje pasitinkanti subtili itališka prabanga žavi savitumu ir skatina atsipalaiduoti. Išorės ir vidaus sąsajos leidžia pajusti praeities nuotaikas ir kartu patirti komfortą, kurį suteikia šiuolaikinės technologijos. Interjero autorės Giò Pozzi ir viešbučio savininkės, vietinės Bergamo gyventojos Nadios Gelotti tikslas buvo išlaikyti pusiausvyrą tarp modernumo ir istorijos, interpretuoti prieš kelis amžius statytas erdves, išryškinant jų grožį, žavesį, ir suteikti svečiams galimybę pagyventi unikalia atmosfera persmelktoje vietoje.

58 I 2018: 1 (104)

2018: 1 (104) I 59

52 metrų aukščio Gombit bokšto vardą gavęs viešbutis žymus tuo, jog jame eksponuojama didžiulė tapybos darbų kolekcija, dėl kurios interjeras primena eksperimentinę meno laboratoriją ar galeriją. Anot projekto autorės, menas nepavaldus laikui, taip pat jis padeda sukelti įvairiausias emocijas. Norint išsaugoti senovinį vidaus erdvių vaizdą, vengta itin prabangių baldų ar apdailos medžiagų, apšvietimo sistemų, o mūsų laikmečiui perteikti pasirinkti būtent meno kūriniai.

Iš viso viešbutyje yra 13 jaukių kambarių, išsidėsčiusių per keturis aukštus. Visų jų interjeras skiriasi spalvomis, formomis ar dekoru, tačiau visur vyrauja ta pati koncepcija: minimalistinė spalvų paletė bei apdailos medžiagos. Nestandartinės erdvės, pilkšvai rudos medienos masyvo grindų lentos, lubose vietomis apnuogintos sijos, o sienų plokštumose – senos plytos ar mūras – visa tai sukuria bendrą viešbučio stilistiką. Balta sienų ir lubų spalva išryškina architektūrines konstrukcijas bei tamsius dekoro elementus, tokius kaip kilimai, užuolaidos, taip pat suteikia kontrasto vietomis atsirandančiai papildomai akcentinei spalvai (daugiausia žaliai, oranžinei, vyšninei). Norėta pabrėžti įkvepiančią paties pastato atmosferą, o ne kurti pretenzingą, konkuruojantį interjerą. Subtilūs atspalviai, paprastos medžiagos, švarus dizainas – senovinių struktūrų ir šiuolaikiškumo derinys, nepamirštamas visose patalpose. Bendrojo naudojimo zonose atsiranda kiek meniškesnių, originalesnių kompozicijų: laukiamajame ant lubų pritvirtintos knygos raudonais viršeliais dera prie didžiulio Steveno Cavagnos ant sienos pakabinto tapybos darbo. Dauguma apdailai panaudotų medžiagų buvo rastos ir atnaujintos Gombit bokšte, gyvavusiame dar viduramžių laikais, todėl interjere, nepaisant gausybės šiuolaikinio meno, juntama neprilygstama autentika, o rankų darbo lininiai lovų užtiesalai, priderinti prie kolorito, suteikia kambariams užbaigtumo pojūtį.

Gerbtina pastato stilistika savotiškai padiktavo ir interjero išraišką. Istorinė aplinka, papildyta rafinuoto dizaino elementais bei intriguojančiomis šiuolaikinio meno detalėmis, sukuria plataus spektro potyrius pateisinančią aplinką. Atidumas dizainui Gombit viešbutį padarė tobula vieta ne tik svečiuotis, bet ir rengti meno renginius, parodas. Taip pastatas vėl tapo miesto dalimi, vieta, kurioje lankosi ne tik atvykėliai, bet ir vietiniai gyventojai.

60 I 2018: 1 (104)

2018: 1 (104) I 61

Prieš metus savo duris atvėrė pirmasis BoConcept salonas Vilniuje – lygiai toks pat kaip Niujorke, Paryžiuje, Londone, Kopenhagoje ar kituose megapoliuose. Daugiau nei 60-ies metų patirtį skaičiuojančios danų įmonės atstovybės įsikūrusios šešiasdešimtyje valstybių, o Lietuva buvo paskutinė iš Baltijos šalių, pasekusi jų pavyzdžiu. BoConcept siūlo visus interjero elementus po vienu stogu. Jų kūrimo procese laikomasi vientisumo koncepcijos ir siekiama, jog kolekcijos derėtų tarpusavyje. Ilgametę patirtį turinčios dizainerių, tendencijų sekėjų ir baldų projektuotojų komandos dėka sėkmingai vyksta stilingų ir kokybiškų produktų gamyba.

Glaudus specialistų bendradarbiavimas padeda rasti funkcionalius sprendimus ir estetišką išraišką.

Prekės ženklo ideologija itin palanki žmonėms, nesamdantiems specialisto, mat BoConcept salone dirbantys dizaineriai gali atsakyti į visus kylančius klausimus, susijusius su namų apstatymu ar dekoravimu: ar tai būtų vieno baldo įsigijimas, ar viso būsto įrengimas. Beveik 400 m² ploto salone yra visos naujausios BoConcept baldų kolekcijos, taip pat ir legendiniai, klientų įvertinti bestseleriai: „Imola“ kėdės, „Adelaide“ krėslai, „Copenhagen“ lentynų sistemos, „Mezzo“ sofos, „Milano“ stalai.

Kuriant namų jaukumą, svarbios ir kitos detalės, tad salone taip pat gausus interjerą papildančių reikmenų asortimentas – vazos, šviestuvai, veidrodžiai, kilimai, tekstilės gaminiai. Aiškios linijos ir formos bei funkcionalumas – du kertiniai principai, kuriais vadovaujasi BoConcept dizaineriai. Jų kūriniai paperka žmones, mėgstančius skandinavišką dizainą, vertinančius kokybiškas medžiagas bei baldų funkcionalumą ir norinčius namams suteikti modernių, urbanistinių formų. Ko verta graži kėdė, jei ant jos nepatogu sėdėti? BoConcept dizaineriai teigia pasiekę pusiausvyrą tarp grožio ir patogumo, tad nebeteks rinktis vieno iš jų – bus galima turėti abu.

BoConcept principai: Skaidrumas. Prekės ženklo įvaizdis yra vienodas visame pasaulyje, interjero elementų pasiūla – tokia pati tiek Lietuvoje, tiek Niujorke, taip pat sutampa ir kainos. Jos atvirai rodomos internetiniame puslapyje, kuriame galima pasirinkti baldų apdailą, gobelenus, dydžius ir iš karto matyti gaminių įkainius (jie nesiskiria nuo siūlomų kitose šalyse).

Dizainerio paslauga. Salono personalas siūlo ne tik išsamias konsultacijas, bet ir profesionalių dizainerių paslaugas. Galimas net vizitas į namus, o jei patarimų ar rekomendacijų nepakanka, paruošiamos trimatės vizualizacijos, kurias pamačius, nebelieka abejonių ir būna daug lengviau priimti sprendimą.

3D modeliai dizaineriams. Svetainėje pateikiami baldų ar kitų produktų 3D modeliai, kuriuos dizaineriai gali pritaikyti savo projektuose.

– daugiau nei puikus dizainas, tai yra koncepcija

Žalgirio g. 135, Vilnius www.boconcept.com

i

DIZAINO ISTORIJA

VISKAS PRASIDĖJO NUO „PETNEŠŲ“

Kiekvienas mūsų puikiai suprantame, kad išskirtinis talentas – anaiptol ne viskas, ko reikia profesionaliai dizainerio saviraiškai. Reikalingas dar ir tinkamas užsakovas – atviras naujoms kūrybinėms idėjoms, nebijantis komercinės rizikos ir radikalių technologinių naujovių.

Pavyzdžiui, XX a. Italijos dizaino istorijoje tokių užsakovų buvo šimtai, bet tik keletas jų verti paminėti istorijos vadovėliuose. Juose, tarp dizaino korifėjų sąrašą pradedančios firmos „Alessi“ ir jį užbaigiančios firmos „Zanotta“, „K“ raidės skyriuje, paprastai randame pavadinimą „Kartell“. Būtent taip vadinasi bendrovė, jau 70 metų įkūnijanti plastikinių baldų gamybos progresą.

Tekstas: Jono Malinausko Nuotraukos: Kartell S.p.A. ir autoriaus

1 2

Nedidelę įmonę viename Milano priemiesčių įkūrė jaunas chemijos inžinierius Giulio Castelli (1920–2006). Studijų metais jo dėstytojas buvo chemikas G. Natta, pelnęs Nobelio premiją už polipropileno išradimą, tad nenuostabu, kad jaunasis Politechnikos universiteto absolventas pasirinko plastmasių praktinio taikymo sferą. Dar studijų metais glaudžiai bendravęs su architektais bei menininkais, Giulio buvo veikiamas pokarinio Italijos ekonominio atgimimo idėjų, tarp kurių svarbus vaidmuo atiteko menų ir technologijų sintezei. Artimiausia jo bendražyge ir gyvenimo palydove netrukus tapo architektė Anna Castelli Ferrieri (apie ją ketiname papasakoti žurnalo skaitytojams atskirame straipsnyje).

Pradžioje „Kartell“ užsiėmė automobilių aksesuarų gamyba; jau pirmasis jos produktas buvo sukurtas pritaikius naujoviškas medžiagas ir technologijas. Tai buvo petnešas primenantys diržai „K 101“, skirti slidėms bei kitiems ilgiems daiktams tvirtinti prie lengvojo automobilio stogo (diz. R. Menghi). Diržų pagrindą sudarė „Pirelli“ firmoje sukurtas elastingas kompozitas, sujungiantis gumą ir tekstilinį pluoštą. Gaminys patraukė pirkėjus savo praktiškumu, patvarumu ir nedidele kaina, atitinkančia vadinamojo „emocinio pirkimo“ kriterijus. Šiuos bruožus perėmė absoliuti dauguma vėlesnių įmonės gaminių.

Nauja įmonės vystymosi stadija prasidėjo 1951 m., kai buvo pradėta įgyvendinti plastikinių indų ir buities reikmenų gamybos programa, pavadinta „Kar4 tell-Samco“. Tokioje turtingų amatinių tradicijų šalyje kaip Italija naujoji medžiaga pradžioje vartotojams nekėlė jokio pasitikėjimo. Bet vėliau, įsitikinus žemo slėgio polietileno patvarumu, plastmasių praktiškumas ir spalvingumas, atspindintis pokario optimizmą, paėmė viršų ir naujieji gaminiai sulaukė ažiotažinės paklausos. Daugelio jų dizainą kūrė architektas Gino Colombini, kartu ėjęs ir dizainerio, ir projektų vadybininko pareigas. Nemažai šios programos gaminių pelnė prestižinius Compasso d’Oro apdovanojimus ir tapo sektinais pavyzdžiais kitų šalių gamintojams.

Tais laikais, kai dar nebuvo visagalio interneto, veiksmingiausia priemone skleisti informaciją apie bendrovės siekius ir naujoves buvo laikomi specializuoti periodi-

64 I 2018: 1 (104)

3

5

6

7

8

9 10

niai leidiniai. 1956 m. pasaulį išvydo pirmasis „vidinis“ bendrovės leidinys, kurio redaktoriumi tapo pats Giulio Castelli. Jo pavadinimas „Qualità“ išreiškė pagrindinę „Kartell“ ideologinę vertybę – nepriekaištingą produkcijos kokybę; taip pat jame buvo nuolat aptariami funkcinio projektavimo bei stilistinio pasirinkimo klausimai. 1957 m. atėjus dirbti naujam meno vadovui Michele Provinciali, žurnalas gerokai praplėtė savo turinį – palietė esmines dizaino bei technikos raidos problemas – ir tapo savarankišku kultūriniu reiškiniu.

Ieškodama perspektyvių veiklos sferų, 1959-aisiais firmos vadovybė įkūrė Apšvietimo įrangos padalinį. Jo atsiradimą ir ryžtą pradėti plastikinių šviestuvų gamybą lėmė naujos smūgiams atsparios medžiagos – metakrilato – pasirodymas rinkoje. Ji leido gaminti lengvus modernių formų stalinių bei kabamųjų šviestuvų gaubtus, nustumiant į šoną tradicinių stiklo gaubtų gamintojus. Buvo įdiegta ir naujoji kūrybos strategija, besiremianti laisvai samdomais dizaineriais, tarp kurių iškilo tokie garsūs vardai kaip Achille’is Castiglioni, Marco Zanusso, Eugenio Gentile Tedeschi, Gae Aulenti ir kiti. Naujieji projektuotojais atsinešė visą šūsnį šviežių funkcinių ir struktūrinių idėjų. „Ryšys su dizaineriais, esančiais už įmonės ribų, skatino nuolatinį mūsų kultūrinį turtėjimą ir suteikė daugybę stimulų tobulinti projektus“, – savo prisiminimų knygoje apie tuos laikus rašė G. Castelli.

Padrąsinta pirmųjų apdovanojimų, įmonė nusprendė toliau plėsti plastikinių baldų gamybą ir 1963 m. įkūrė gyvenamosios aplinkos dizaino padalinį „Habitat“. Vienas pirmųjų jo gaminių, pareikalavęs net ketverių projektavimo ir technologinių bandymų metų, buvo plastikinė vaikiška kėdutė „K 1340“ (vėliau pervadinta „K 4999“), kurią sukūrė Marco Zanusso ir Richardas Sapperis. „Dizaineriams teko neįtikėtinai sunkus uždavinys – sukurti iki tol neegzistavusį plastikinės kėdės archetipą“, – taip šį projektą apibūdino garsusis dizaino istorikas Deyanas Sudjic’as. Baldo forma išėjo neįprasta ne tik dėl storų apvalių kojų, bet ir dėl kombinatorinės funkcijos – kojas buvo galima įleisti į nišas kitos kėdės atloše; taip vaikai galėjo patys iš kėdžių montuoti erdvines struktūras. Dėl šios savybės mažoji kėdutė tapo tikra 6-ojo dešimtmečio funkcionalaus dizaino ikona.

Tolesnį technologinį proveržį vėlgi lėmė naujo tvirto ir atsparaus plastiko – ABS’o (akrilnitrilbutadienstireno) išradimas. Būtent iš jo Joe Colombo sukūrė pirmąją suaugusiesiems skirtą plastikinę kėdę „Universale“ (1967 m.). Daugybę rūpesčių konstruktoriams ir technologams sukėlė atloše numatyta stačiakampė skylė, skirta ir pernešimo rankenos vaidmeniui atlikti: ji gerokai silpnino konstrukciją ir trukdė liejimo

1. Giulio Castelli (1920–2006).

11

2. Automobilis su pritvirtintais diržais „Kartell“ muziejaus ekspozicijoje.

3. Tvirtinimo diržų „K 101“ prototipas, 1949 m.

4. Sulčių spaustuvė „KS 1481“, diz. Gino Colombini, 1957 m.

5. „Kartell“ namų apyvokos reikmenų plakatas, 1967 m.

6. Šiukšlių semtuvai „KS 1068“, diz. Gino Colombini, 1959 m.

12

7. Fotelis „4801“, diz. Joe Colombo, 1964 m.

8. Kėdė „Universale“, diz. Joe Colombo, 1967 m.

9. Kombinatorinė vaikiška kėdutė „K 1340“, diz. Marco Zanusso ir Richardas Sapperis, 1964 m.

10. „Kartell“ reklaminis plakatas, skirtas 9-ajai Milano baldų mugei, 1970 m.

11. Žurnalo „Qualità“ viršeliai, 1956 ir 1959 m.

12. Modulinis konteineris „Componibili“, diz. Anna Castelli Ferrieri, 1967–69 m.

13

13. Eskizas, skirtas „Componibili“ gamybos 50-mečiui, diz. Alessandro Mendini, 2017 m.

2018: 1 (104) I 65

14

15

16

procesui. Vargais negalais šią problemą pavyko išspręsti. Lauke ir viduje tinkamos naudoti kėdės gamyba truko net 45 metus – iki 2012-ųjų. Deja, kitam drąsiam dizainerio projektui – foteliui „4801“ – taip ir nepavyko sukurti tinkamos „plastikinės“ technologijos; beveik 15 metų jis buvo gaminamas iš lenktos klijuotos faneros, kurią surenkant nebuvo naudojami nei varžtai, nei klijai. Tik praėjus 60-čiai (!) metų po sukūrimo, pagerbiant šviesų autoriaus atminimą, 2015-aisiais kėdę pradėta gaminti iš lenkto polipropileno.

Norėdami išnaudoti puikias konstrukcines ABS’o savybes ir suformuoti vieningą firmos įvaizdį, „Kartell“ dizaineriai sukūrė nemažai originalių ryškiaspalvių baldų, iš kurių labiausiai pagarsėjo universalus modulinis konteineris „Componibili“ (diz.

A. Castelli Ferrieri, 1967–69 m.). Kompaktiškas cilindrinis tūris, puikiai atitikęs „baby-boom’o“ kartos poreikius, tapo tiek vėlyvojo funkcionalizmo, tiek popstiliaus ikona ir yra sėkmingai gaminamas iki šiol. 2017 m. vasarą Milane netgi buvo surengta speciali paroda, skirta šio baldo sukūrimo 50-mečiui.

Nuo baldų ir namų įrangos „Kartell“ vadovų dėmesys palaipsniui nukrypo link smulkesnių objektų – virtuvės indų bei įrankių. Projektas „Kartell in Tavola“ gimė 1976 m. Pradžioje tai buvo stiklinių, padėklų ir maisto dėžučių serija, kurios inovatyvumą lėmė naujos medžiagos – polikarbonato naudojimas. Jos atsparumas šalčiui leido naudoti indus šaldytuvuose ir netgi šaldikliuose, o menkos deformacijos liejimo metu leido išgauti ypač grakščias formas, tinkamas tiek maistui laikyti, tiek prabangiam vaišių stalui serviruoti. Projektas „Kartell in Tavola“ buvo sėkmingai atkartotas 2014 m.

Devintojo dešimtmečio viduryje vartotojai šiek tiek nusivylė plastikiniais gaminiais. Daugelis jų plastiką laikė prastos kokybės neilgaamže medžiaga, visiškai netinkančia haut couture pasauliui. „Kartell“ teko uždaryti šviestuvų bei namų įrangos padalinius ir visą dėmesį sutelkti į plastikinių baldų gamybos atnaujinimą.

Trisdešimties metų plastmasių liejimo patirtis leido imtis išraiškingų ir inovatyvių projektų. Pirmaisiais žingsniais į postmodernizmą tapo surenkamųjų stalų „4300“ ir štabeliuojamų kėdžių „4870“ projektai, įgyvendinti 1982–1984 m. Juose jau ėmė ryškėti naujosios kartos polipropileno skatinama formų plastika bei spalvų įvairovė.

Esminis lūžis įvyko 1988 m., kai G. Castelli įmonės valdymo vadžias perleido puikiam vadybininkui Claudio Luti. Šio iš mados pasaulio atėjusio žmogaus tikslas buvo sugriauti mitą apie plastmasių nepatvarumą ir pasiekti, kad išskirtinė „Kartell“ gaminių kokybė būtų matoma iš pirmo žvilgsnio. Tuo tikslu jis prisiviliojo pirmo ryškumo dizaino žvaigždę – prancūzą Philippe’ą Starcką, kuris po ilgai trukusių technologinių bei estetinių tyrimų sukūrė pirmąjį naujosios kartos baldą – kėdę „Dr. Glob“ (gam. nuo 1988 m.), turėjusią kontrastingą plastiko ir metalo konstrukciją, neskaidrius matinius paviršius ir pastelinę spalvų gamą. Pasak C. Luti, tai buvo „plastikinė kėdė, visai nepanaši į plastikinę kėdę“. Taip pat buvo pakviesti bendradarbiauti tarptautinio lygio dizaineriai Antonio Citterio, Ronas Aradas ir Vico Magistreti. Pastarojo sukurta darbo kėdė „Maui“ (gam. nuo 1996 m.) tapo

66 I 2018: 1 (104)

17

19

18

22

14. Darbo kėdė „Maui“, diz. Vico Magistretti, 1969 m.

15. Knygų lentyną „Bookworm“, diz. Ronas Aradas, 1994 m.

16. Kėdė „Louis Ghost“, diz. Philippe’as Starck’as 2002 m.

17. „Kartell“ muziejaus ekspozicijos fragmentas. Pirmame plane – sofa „Bubble Club“ ir vaza „Misses flower power“, diz. Philippe ’as Starck ’as, 2000 ir 2007 m.

18. „Kartell“ muziejus Milano priemiestyje Naviglio.

19. Šviestuvas „Bourgie“, diz. Ferruccio Laviani, 2002 m.

20. „Kartell“ stendas Milano baldų mugėje, diz. Ferruccio Laviani, 2011 m.

21. Šokių bateliai „Glue Cinderella“, diz. normaluisa, 2009 m.

22. Šlepetės „Claudia“, diz. Paula Cademartori, 2017 m.

23. Rankinukas „Parati“, diz. Paula Cademartori, 2017 m.

pirmuoju pasaulyje plastikiniu baldu, pagamintu be papildomų karkaso sustiprinimo detalių ir standumo briaunų – atlošo tvirtumui pakako kokybiškai išlieto polipropileno.

Rono Arado knygų lentyną „Bookworm“, kuri buvo sumanyta kaip išskirtinis meno objektas, „Kartell“ specialistai pavertė serijiniu gaminiu, plieninę lentynos juostą sėkmingai pakeitę plastikine. Be kita ko, išsiplėtė galimybės transformuoti lentyną ir keisti jos ilgį. O dėl A. Citterio, tai staliukas „Mobil“, sukurtas kartu su Glenu Oliveriu Loewu ir pelnęs Compasso d’Oro 1994 m., išsirutuliojo į stambią mobiliųjų staliukų ir padėklų seriją, paskatinusią ryškių buitinių spalvų invaziją į darbo aplinką.

Tuo tarpu plastmasių gamybos technologijos nestovėjo vietoje. Įsisavinę stambių polikarbonato formų liejimą, „Kartell“ specialistai galėjo pradėti „skaidrumo erą“: vieną po kitos pagaminti Ph. Starcko skaidriųjų kėdžių modelių rinktinę, kurią pradėjo „La Marie“ (1999 m.), pratęsė chrestomatiniu tapęs „Louis Ghost“ (2002 m.) ir užbaigė „Mr. Impossible“ (2008 m.). Naująjį tūkstantmetį „Kartell“ pasitiko dar vienu technologiniu šuoliu – sofa „Bubble Club“ buvo išlieta iš vieno ruošinio 20 sudėtinguoju išcentrinio liejimo būdu. Anot paties Ph. Starcko, tai „sofa, pagaminta iš oro ir aptraukta plastiku“, kurios gamyba reikalauja „vos keleto žmogaus rankų prisilietimų“; ji tinkama naudoti tiek lauke, tiek namuose.

XXI a. pradžia buvo pažymėta naujų talentingų autorių pasirodymu. Ferruccio Laviani, vieno aktyviausių naujos kartos dizainerių, pastangomis 2002 m. buvo atgaivintas „Kartell“ Apšvietimo įrangos 21 padalinys. Jo garsaus šviestuvo „Bourgie“ gamybos dešimtmetis 2014 m. buvo pažymėtas specialiu re-dizaino konkursu. Patricia Urquola savo sentimentaliais kūrybos motyvais paskatino tekstilinių raštų ir ornamentinės grafikos atsiradimą ant naujųjų firmos gaminių. Buvo imtasi ir visiškai netikėtų rinkodaros žingsnių – antai specialią „La Marie“ kėdžių dekoravimo ekspoziciją „Kartell goes Rock“ Milane surengė ne kas kitas kaip... garsusis atlikėjas Lenny Kravitzas, kuris, pasirodo, nuo vaikystės žavėjosi dizaino pasauliu. Ir kas gi žinojo...

Viena iš naujųjų „Kartell“ veiklų – rinkodaros direktorės Lorenzos Luti 2008 m. inicijuotas projektas „Kartell a la mode“, jau tapęs naujuoju firmos padaliniu. Į efemerišką ir permainingą mados pasaulį bendrovė įžengė apsiginklavusi naujausiais technologiniais pasiekimais: antai grakš23 tieji „Glue Cinderella“ bateliai gaminami progresyviuoju dvigubo įpurškimo būdu, užtikrinančiu patikimą spalvų susijungimą minkšto plastiko masėje. 2017 m. paruoštame italų-brazilų dizainerės Paulos Cademartori projekte, rizikingai balansuojančiame ant kičo ribos, rankinukų „Parati“ ir šlepečių „Claudia“ korpusai bei jų dekoro elementai taip pat liejami iš minkšto plastiko, kurio spalvas galima keisti kone kasdien. Kaip teigiama „Kartell“ pranešime spaudai, tokiu būdu toliau puoselėjamos šiuolaikinės firmos vertybės, tarp jų skaidrumas ir spalvingumas.

Prie pasaulinio „Kartell“ populiarumo smarkiai prisideda ir parodinė veikla, visų pirma vizualinio ekscentriškumo sklidinos kasmetinės gaminių ekspozicijos Milano baldų mugėje. Ko vertas vien F. Laviani sukurtas 2011-ųjų stendas „The Design Icons“, skirtas Salone 50-mečiui! Bet daugiausia žinių apie firmos istoriją ir iškiliausius jos dizainerius galima pasisemti „Kartell“ muziejuje, veikiančiame Milano priemiestyje Naviglio nuo 1999 m. Pasak jau minėto Deyano Sudjic’o, „˂...˃ šiame muziejuje esantys daiktai, kaip ir visa ekspozicija, atspindi rimtą ir nuoseklų įmonės atsidavimą praktiniams tyrimams ir meniniams eksperimentams“. Pridursime, kad būtent dėl šių bruožų „Kartell“ galime pavadinti idealia užsakove, jau septynis dešimtmečius sėkmingai įgyvendinančia drąsiausias dizainerių fantazijas.

2018: 1 (104) I 67

i

REKOMENDUOJAME

Metalo magija iš „De Castelli“ Metalas nebūtinai turi būti šaltas, sunkus ir kietas. Kai kalba pasisuka apie italų gamintoją „De Castelli“, metalas, tiesą sakant, įgyja visai kitą prasmę ir įvaizdį. Jis ne tik tampa šiltas, jaukus ir neįtikėtinai lankstus, bet ir... tiesiog idealiai tinkantis gyvenamųjų namų, biurų, visuomeninės paskirties pastatų interjerui bei patiems netikėčiausiems objektams kurti. Nuo akį traukiančių staliukų ar komodų, knygų lentynų iki... sienų, grindų apdailų, milžiniškų skulptūrų ar tiesiog amą atimančių grandiozinių projektų, kurie priverčia patikėti žmogaus rankomis kuriamais stebuklais.

Tekstas: Kristinos Noreikienės Nuotraukos: gamintojo

Beveik du dešimtmečiai sėkmės – iš meilės kalvystės menui „De Castelli“ šuolis į Italijos ir viso pasaulio dizaino viršukalnes prasidėjo tuomet, kai Trevizo mieste, šiaurės rytų Italijoje, Venete, 2003 m. šią įmonę įkūrė Albino Celato. Kaip pagrindinę žaliavą savo idėjoms įgyvendinti bei bendrovės filosofijai atskleisti jis pasirinko metalą. Iš tiesų čia nėra nieko nuostabaus, mat jau ne viena Celato šeimos karta garsėjo kalvystės menu. Visgi būtent A. Celato perkėlė šeimos metalo apdirbimo tradicijas į visai kitą lygmenį, nuo virtuvės ir bažnyčios rakandų gamybos perėjęs prie tikrų dizaino objektų kūrimo. Tai padaryti jam, žinoma, padėjo ir bendradarbiavimas su šiuolaikiniais architektais bei dizaineriais, tarp kurių: Michele De Lucchi, Aldo Cibicas, Ramónas Esteve, Philippe Nigro ir kt. Per mažiau nei du sėkmingos veiklos dešimtmečius „De Castelli“ tapo tarptautiniu mastu žinoma įmone, kuri garsėja ne tik baldais bei interjero reikmenimis, bet ir skirtingais projektais, įgyvendinamais visame pasaulyje nuo Honkongo iki Maskvos rytuose ir nuo Paryžiaus iki Barselonos vakaruose.

Vartai į Italijos dizaino „šventovę“ Vienas naujausių ir įspūdingiausių projektų – 2014 m. sukurta įėjimo arka, pavadinimu „Archimbuto“. Šie milžiniški metaliniai vartai vėrėsi į Italijos paviljoną 14-oje tarptautinėje architektūros parodoje Venecijoje. Unikalaus projekto autorius – architektas Cino Zucchi. „Archimbuto“ atskleidė ne tik begalinę idėjos autoriaus vaizduotę bei drąsą, bet ir gamintojo „De Castelli“ išties neribotas galimybes bei techninį pasirengimą. Ši įspūdingo dydžio arka buvo sudaryta iš 163 metalo lakštų, kurių spalva dėl specialaus apdirbimo varijavo nuo pilkos iki rudos ar net mėlynos.

Konstrukcijos aukštis siekė 10 metrų, o svėrė ji... 6 tonas! Šis modernus dizaino šedevras puikiai atspindėjo Italijos, kaip dizaino madas pasaulyje diktuojančios šalies, įvaizdį ir harmoningai įsiliejo į Venecijos kraštovaizdį. Maža to – tapo šiuolaikiška ir labai simboliška jungtimi tarp vidaus erdvės ir išorės aplinkos.

Genijų tandemas – Residence Hadid

„Archimbuto“ – metaliniai vartai į Italijos paviljoną 14-oje tarptautinėje architektūros parodoje Venecijoje, 2014 m.

68 I 2018: 1 (104)

2015-aisiais „De Castelli“ pademonstravo neribotas metalo panaudojimo galimybes įrengiant itin rafinuotą gyvenamąjį būstą – Residence Hadid, Milane. Žymiosios Zahos Hadid suprojektuotame ypač moderniame pastate architektas bei dizaineris Nikita Bettoni buvo atsakingas už interjero ir dekoro projekto įgyvendinimą. Pagrindinis jam keliamas tikslas buvo sukurti elegantiškus ir rafinuotus namus, alsuojančius patogumu ir jaukumu. Organiškų formų pastato architektūra tobulai dera su aptakiomis ir švelniomis linijomis, dominuojančiomis interjere, kur naudojamos labai skirtingos medžiagos: metalas, medis bei marmuras. Įspūdingai ir net, sakytum, netikėtai atrodo grindys, ant kurių tarsi lava išsiliejusi geležis. Visa grindų dekoro struktūra sudaryta iš mažyčių šešiakampių. Ši instaliacija vertinga ir dėl rankų darbo apdailos bei vaškavimo.

Kuriant Residence Hadid baldus ir net sienų apdailą, dominavo žalvaris ir geležis – būtent iš šių medžiagų pagaminta ir vienu iš ryškiausių būsto akcentų tapusi elegantiška

knygų lentyna. Brangios, vertingos medžiagos naudotos ir unikaliai, iš geometrinių figūrų sudarytai širmai vonios kambaryje sukurti – čia vyrauja kaltas varis, poliruotas nerūdijantis plienas ir baltų dažų danga. Kartu šios medžiagos sukuria kontrasto ir žaismės efektą.

Amerikietiškojo vynmedžio lapeliais mirganti viešbučio siena „De Castelli“ neapsiriboja sienų ar grindų apdaila vien iš kvadratinių, stačiakampių detalių ar lakštų. Minėtame objekte naudota grindų danga iš mažyčių šešiakampių detalių, o štai viena gražiausių sienų apdailos naujienų – amerikietiškojo vynmedžio lapelių dekoras, kuris atrodo ir labai natūraliai, ir išties rafinuotai. Berlyne įsikūrusio viešbučio Estrel Hotel visa lauko siena padengta būtent tokiais lapeliais. Pasak gamintojo, tokiu būdu sukuriamas teatrališkas vertikalus sodas. Ši apdaila tinka tiek lauko, tiek vidaus sienų dekorui. Amerikietiškojo vynmedžio lapeliai mirga įvairiais atspalviais – nuo vario raudonumo iki bronzos geltonumo ar žalumos. Tokį efektą leidžia sukurti skirtingos medžiagos bei specialus jų apdirbimas, oksidacijos procesas ir metalinių lapelių lenkimo linijos. „De Castelli“ projektai: nuo prabangių butikų iki įspūdingų biurų „De Castelli“ įgyvendino daugybę projektų: padėjo įrengti jachtas, privačius namus Romoje, Milane, Bolonijoje, Genujoje, taip pat prabangius butikus bei parduotuves (nuo lentynų, interjero akcentų iki laiptų turėklų ar metalo lakštais dekoruotų vitrinų) Bolonijoje, Barselonoje, Honkonge ir kt. Įspūdingai atrodo „De Castelli“ įrengti biurai, pavyzdžiui, Soroker-Agmon advokatų kontora (architektūra ir dizainas Auerbach Halevy). Čia metalu dekoruotos biurų sienos ar iš metalo sukurti recepcijų baldai sudaro ne tik rafinuotumo, bet ir patikimumo, lakoniškumo ir tvirtos partnerystės bei aiškaus požiūrio įspūdį. Taigi, savo darbais „De Castelli“ neabejotinai kuria ne tik erdvę, interjero objektus, atmosferą, tačiau ir formuoja įvaizdį.

Vienas iš kambario akcentų – knygų lentyna, pagaminta iš geležies ir žalvario (Residence Hadid, diz. N. Bettoni, 2015 m.).

Įspūdingos grindys, ant kurių tarsi „išsiliejusi“ geležis (Residence Hadid, diz. N. Bettoni, 2015 m.).

Širma vonios kambaryje sukurta iš vario, nerūdijančio plieno ir baltų dažų dangos (Residence Hadid, diz. N. Bettoni, 2015 m.).

Viešbučio Estrel Hotel lauko siena (Berlynas).

„Metalo užkalbėtojai“ Šiandien, žvelgiant į „De Castelli“ istoriją nuo pat tradicijas puoselėjančios Celato šeimos istorijos ir virtuvės bei bažnyčios rakandų gamybos pradžios iki žaibišku greičiu užaugusios pasaulinio masto įmonės, valdančios grandiozinius projektus visuose kontinentuose, norisi sutikti, jog Albino Celato įkvėpti meistrai, kuriems, rodos, nieko nėra neįmanomo, išties teisingai ir tiksliai kadaise pavadinti „metalo užkalbėtojais“.

Soroker-Agmon advokatų kontoros interjero akcentas – metalo lakštais dekoruotos sienos.

Daugiau informacijos www.idnhome.lt, www.facebook.com/IDNHOME.

2018: 1 (104) I 69

i

REKOMENDUOJAME

Suvieniję jėgas, Vilniuje įkūrė SUNAMUS saloną Dvi profesionalų komandos ir savo srities lyderės – UAB „Slo Lithuania“ ir UAB „Šviesos technologijos“ – susijungė tam, kad pasiūlytų optimalius sprendimus iš vienų rankų. Taip gimė analogų Lietuvoje neturintis namų automatizavimo ir šviesos sprendimų salonas SUNAMUS. Nuotraukos: Evaldo Lasio

70 I 2018: 1 (104)

Populiarėja išmanieji namai Dėl technologijų tobulėjimo ir gausios protingų namų sistemų pasiūlos sparčiai didėja išmaniųjų namų paklausa. Toks namas turėtų būti sukurtas pagal asmeninius žmogaus poreikius, pomėgius ir įpročius, palengvinti kasdienius jo darbus, rutiną. Name įrengta automatika leidžia suprogramuoti daugybę scenarijų arba, spustelėjus vieną ar keletą mygtukų, reguliuoti šilumą, apšvietimą, duris, langus, žaliuzes, garažo vartus.

Kaip pasakoja UAB „SLO Lithuania“ generalinis direktorius Alfredas Babkovskis: „Šiandien galvodami apie nuosavą būstą sprendžiame ne tik jaukumo ir interjero klausimus, bet vis dažniau susimąstome apie jo energinį efektyvumą, eksploatacijos paprastumą ir sistemų saugumą. Tai ir atspindi sumaniojo namo (angl. smart house) koncepcija. Projekto SUNAMUS tikslas – suteikti klientams atsakymus į šiuos klausimus, padėti išmintingai investuoti į technologijas ir nesukti galvos dėl to, kas galėtų suprojektuoti, suskaičiuoti biudžetą ir įdiegti pasirinktą sprendimą kartu su visa elektros sistema.“ UAB „Šviesos technologijos“ vadovas Gintaras Neviera teigia pastebintis, jog daugėja inovatyvių sprendimų komercinėse, administracinėse patalpose ar namuose: „Kasdien bendradarbiaudami su interjero dizaineriais, statybų rangovais, projektuotojais matome, kad vis daugiau vystytojų bei paprastų gyventojų suvokia išmaniojo apšvietimo reikšmę – biure netinkamas apšvietimas gali sukelti akių nuovargį, o namuose lemti slogią

nuotaiką. Būtent į šiuos dalykus dėmesį kreipia pasauliniai šviesos sistemų gamintojai, o SUNAMUS dar ir patars, kaip visa tai įgyvendinti, ir suteiks priemones.“ Gausus asortimentas užtikrina sėkmę Salonas projektuotojams ir jų užsakovams siūlo visą spektrą garsiausių gamintojų produktų serijų: nuo prabangesnių iki ekonomiškesnių.

Atskiruose stenduose rasite „Gira“, „Siemens“, „ABB“, „Schneider“, „Trust“, „Legrand“ ir kitų gamintojų veikiančias demonstracines ekspozicijas. Sunku papasakoti apie visas galimybes – geriau išbandyti patiems. Rekomenduojame tiesiog trumpam užsukti. Šalia specifinės elektros instaliacinės įrangos salone gausu šviestuvų pavyzdžių. Architektūriniai apšvietimo sprendimai iš „Deltalight“, „Zumtobel“ arba dekoratyviniai „Studio Italia Design“, „Giopato&Coombes“ šviestuvai kiekvienus namus pavers nepakartojamais.

Salono specialistai, naudodami skirtingų gamintojų produktus, sukuria sudėtingas namų automatizavimo bei apšvietimo sistemas, nes visus gaminius vienija KNX standartas.

Prieš daugiau nei 10-metį didžiausi Europos gamintojai sutarė naudoti šį standartą tam, kad prietaisai galėtų veikti vienoje grandinėje puikiai tarpusavyje „susikalbėdami“. Šalia sudėtingų, iš anksto projektuojamų namų valdymo sistemų čia rasite lokalių sprendinių, skirtų kasdieniam naudojimui. Dėl ištobulėjusių išmaniųjų technologijų atsirado

galimybė valdyti namo apšvietimą negriaunant sienų ir neardant laidų (sistema „Philips HUE“ arba „Trust“). Šiomis sistemomis ypač mėgsta naudotis jaunimas – per telefono programėlę kontroliuoja buto apšvietimą ar net muziką.

Ką galite užsisakyti salone SUNAMUS ? □ Apšvietimo projektavimas: remiantis norimos apšviesti erdvės parametrais, pateikiama apšvietimo idėja. Klientui suteikiama išsami konsultacija apie apšvietimo scenarijus, jų skirtumus ir funkcionalumą. Apšvietimo idėja projektuojama pagal esamas funkcines zonas, atliekami apšvietos lygių įvertinimo skaičiavimai ir paruošiama sąmata. Prireikus gali būti paruoštas techninis apšvietimo planas. □ Elektros instaliacija: teikiamos elektros jėgos bei apšvietimo tinklų projektavimo ir instaliavimo paslaugos. Tiekiamos instaliacinės medžiagos bei kabeliniai tinklai, pasirūpinama elektros instaliacijos automatizavimu. □ Šviesos dizainas ir vizualizavimas: pritaikius apšvietimo sprendimus, parengus apšvietimo projektą ir pasirinkus šviestuvus, jų skleidžiama šviesa atvaizduojama vizualizacijose. Tai padeda klientui pamatyti, kaip atrodys įgyvendintas projektas. □ Energinio efektyvumo ir atsiperkamumo vertinimas: įvertinamos naujai įrengtos ar jau esamos apšvietimo sistemos, apskaičiuo-

jama investicijų grąža, ekonominis naudingumas. □ Projektų priežiūra ir palaikymas: atliekami šviestuvų instaliacijos priežiūros bei koordinavimo darbai. Teikiamos rekomendacijos, kaip optimizuoti instaliavimo darbus. Šviestuvai reguliuojami ir priderinami prie kitų interjero akcentų. □ Elektros instaliacijos, KNX projektavimas: projektuojamos elektros instaliacijos ir išmaniųjų namų sistemos. Elektros tinklų projektas padeda nustatyti reikalingą galingumą, planuoti ir teisingai nutiesti maitinimo ir valdymo kabelius. □ KNX konfigūravimas, įrengimas, paleidimas: įmonė dirba pagal KNX standartą, kurio galimybės beribės. Įrengia, paleidžia ir konfigūruoja KNX sistemą.

Specialistų bendradarbiavimo privalumai Dauguma dizainerių ar interjero architektų savo klientui nori sukurti išskirtinį, patogų gyventi interjerą.

Neretai apribojimų atsiranda dėl specifinių žinių trūkumo, todėl linkstama į paprastesnius, mažiau rizikingus sprendimus. Kompromisas žudo pirminę idėją ir paverčia galimai originalų projektą paprastesniu, niekuo neišsiskiriančiu. Kiekvienam profesionalui ar vartotojui vertėtų kreiptis į savo srities specialistus, kurie, reikiamu laiku įsitraukę į procesą, pavers butą, namą ar biurą išmaniu gyvenimo palydovu. www.sunamus.lt

2018: 1 (104) I 71

i

REKOMENDUOJAME

Visos TECE produkcijos ekspozicija nuolat veiks Vilniuje Pasaulyje inovacijomis ir atradimais vandens inžinerinių sistemų srityje garsėjanti vokiečių bendrovė TECE Vilniuje atidarė ekspozicinį centrą, skirtą visam Baltijos regionui. Ekspozicinis centras yra pirma ir kol kas vienintelė vieta regione, kurioje pristatomi visi gamyklos produktai.

72 I 2018: 1 (104)

„Mūsų informacinio biuro durys atviros kiekvieną darbo dieną. Kad tokia nuolat veikianti ekspozicija reikalinga, įsitikinome jau seniai. Bet kuriam žmogui, kai jis įsirenginėja namus, svarbu savo akimis pamatyti, paliesti daiktus, kurie taps interjero dalimi. Dauguma tik taip suvokia proporcijas, spalvas ir atspalvius. Dažniausiai jiems aktualūs vandens nuleidimo mygtukai, kurių turime labai didelį asortimentą. Iki šiol ne visuomet Lietuvoje buvo galima realiai apžiūrėti visus TECE gaminius, išsirinkti tai, kas patinka ir tinka konkrečiame interjere.

Daug patogiau rinktis iš ekspozicijos ne tik dėl to, kad matai, kaip atrodo, bet ir dėl to, jog gali pasižiūrėti, kaip mygtukas gali būti montuojamas ant sienos ar lygiai su sienos paviršiumi, kaip jis veikia“, – pasakojo bendrovės komercijos direktorius Regimantas Mikučionis. Pasak jo, įmonė, kurdama produktus, apgalvoja visas detales, kad prietaisus būtų patogu naudoti ir nesudėtinga montuoti.

Montuotojams TECE darbuotojai ekspozicijos centre turi ypač daug ką papasakoti. Darbui su sudėtinga šiuo-

laikine inžinerine įranga reikalingos specialios žinios.

Ekspoziciniame centre veiks TECE akademija, bus rengiami seminarai, kursai tiek patyrusiems meistrams, tiek būsimiems santechnikams, profesinio mokymo centrų mokiniams. Užsukti ir pasitarti su profesionalais kviečiami net ir tie, kurie patys meistrauja savo namuose. Įrengiant vandentiekio, nuotekų, grindinio šildymo inžinerinius tinklus daugiausia klaidų, ypač individualiuose namuose, padaroma dėl to, kad dirbama be projekto. Perkantiems TECE medžiagas projektą bendrovės specialistai parengia nemokamai. „Gamyklinės produkcijos ekspozicijoje konsultuojame ir projektuotojus. Čia labai patogu parinkti tinkamus vamzdžius, jungtis, kitas sudėtines dalis, tiesiogiai išsiaiškinti konkrečias situacijas ir poreikius. Dirbant pagal projektą sutaupoma ir laiko, ir pinigų“, – pastebėjo R. Mikučionis.

Architektai ir interjero dizaineriai centre gali atrasti produktų, atveriančių didesnes vonios kambario erdvių planavimo bei dizaino galimybes. „Turime gausų dušo latakų grotelių asortimentą. Sumaniai derinant medžiagas ir spalvas, dušo zona gali būti taip nepastebimai integruota į vonios kambarį, kad pats kambarys įgaus įprastos gyvenamosios erdvės bruožų. „TECElux Mini“ vandens nuleidimo mygtukas atlieka ne tik savo tiesioginę funkciją, bet ir tarnauja kaip mažas šviestuvėlis. Potinkinių rėmų, ant kurių kabinami unitazai, įvairovė taip pat leidžia laisviau planuoti jiems skiriamą erdvę. Dėl inžinerinių sistemų modulių prietaisai gali būti montuojami ne tik prie kambario sienų, tačiau ir bet kurioje kitoje patogioje vietoje.

Ekspoziciniame centre galima savo akimis pamatyti, kaip visa tai atrodo ir kaip veikia“, – interjerų kūrėjams aktualius gaminius vardijo įmonės komercijos direktorius.

TECE ekspozicinis centras yra įsikūręs Vilniuje, Verkių g. 34B, šalia kelių didžiausių interjero ir apdailos prekių prekybos centrų.

Tel. + 370 5 215 96 48. t ece.lt

2018: 1 (104) I 73

i

Dizainas

Prekės ženklo jot.jot kūrėjai rugsėjo pabaigoje pirmą kartą surengė savo kolekcijos pristatymą dizaino bendruomenei Vilniuje, kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“. Renginio ašis – naujausių objektų – fotelio „Baba“ ir sofos „Bababa“, sukurtų ilgą laiką bendradarbiaujant su garsia Danijos dizaino studija ISKOS-BERLIN, debiutas.

Renginys, pavadintas tiesiog „Hello“, sulaukė didelio dizaino profesionalų ir entuziastų dėmesio. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ir, be abejo, jot.jot kuriantys dizaineriai: Borisas Berlinas (ISKOS-BERLIN, Danija), Mattias Stenbergas (Švedija), Karolis Strautniekas ir Gintaras Antanas Kubilius, dizaino studijos „Heima“ ir „Okiiko“.

Pirmojo renginio sėkmė patvirtino plėtros viziją, tad panašaus panašus pristatymas planuojamas Kaune, o 2018 m. vasario mėnesį – ir populiariosios Stokholmo baldų ir apšvietimo parodos lankytojams. www.jotjot.com

Hello, jot.jot!

Gero dizaino kolekcija pristatyta Vilniuje Nuotraukos: Lina Adi photography

1. Foteliai „Baba“ (diz. ISKOS-BERLIN – Borisas Berlinas, Alexey Iskos) 2. „Circle of Light“ (diz. Jurgis Garmus) 3. Borisas Berlinas ir Jurgis Garmus 4. Kilimas „Harlequine“ (diz. studija „Okiiko“ – Laura Tulaitė, Eivaras Rastauskas) Dizaineriai pasaulyje skirstomi į tuos, kurių darbų yra Moderniojo meno muziejuje (MoMa) Niujorke ir... visus kitus. Borisas Berlinas, išgarsėjęs su „Komplot Design“ ir Poulu Christiansenu, o dabar dirbantis su kolega Alexey Iskos studijoje ISKOS-BERLIN, yra daugybės sėkmingų dizaino objektų, apdovanotų Skandinavijos šalių, Prancūzijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Japonijos, Vokietijos dizaino prizais, autorius. Jo sukurtos kėdės „Non“ ir „Gubi“ ne tik įtrauktos į MoMa kolekciją, bet ir iki šiol naudojamos Yoshio Taniguchi suprojektuoto priestato interjere.

74 I 2018: 1 (104)

5. Veidrodis „Mudu“ (diz. studija „Heima“ – Povilas Žakauskas, Kristijonas Skirmantas, Povilas Daugis ir Tomas Vaičiulis)

1

2

4

3

5

2018: 1 (104) I 75

Pasiruošę šuoliui Į Mariaus Dirgėlos klausimus atsako bendrovės jot.jot vadovas Jurgis Garmus.

Kodėl ėmėtės būtent tokios veiklos – formuoti savo interjero kolekciją?

Nuotraukos: ignO MaldžiūnO

76 I 2018: 1 (104)

Kodėl nusprendžiau to imtis, vieno atsakymo nėra. Tiesiog susidėjo daug aplinkybių. Manau, pavyko sukaupti nemažą bagažą patirties pirmojoje įmonėje, kuri jau 10 metų sėkmingai vykdo gamybinę veiklą. Ją įkūrėme kartu su partneriu, kuris šiuo metu ir laiko įmonės vairą. „Gforma“ gamina nestandartinius interjero elementus pagal individualius užsakymus iš Corian medžiagos („lieto akmens“).

Einant laikui, pradėjo trūkti iššūkių, pajutau šios veiklos ribotumą. Visus gaminius turime patys sumontuoti objekte, o tai reiškia, kad mūsų eksportas apsiriboja artimiausiomis rinkomis – Švedija, Norvegija, Danija, Vokietija, Anglija ir Suomija.

Niekada neturėjom užsakymų kituose žemynuose. Pamažu stiprėjo ambicija daugiau prisiliesti prie kūrybinio proceso, o ne tik vykdyti aiškiai suformuluotas dizainerių užduotis. Norėjosi tobulėti, išbandyti kažką naujo.

Apsisprendimas atėjo įsirengiant savo būstą. Atlikus apdailos darbus, pinigai ėmė sekti, o dar trūko ir šviestuvų, ir sofų, ir

daugelio kitų baldų. Nutariau juos pasigaminti pats. Nors tai siaurąja prasme nebuvo pramoninio dizaino produktai, greičiau vienetiniai prototipai, ši sėkmė privertė pagalvoti, kad galbūt naujo dizaino paieškos ir įgyvendinimas galėtų būti tai, kuo norėčiau užsiimti, nes čia procesai vyktų kiek kitaip ir atneštų didesnį pasitenkinimą.

Apsisprendęs, į projektą nėriau visu šimtu procentų. Tik vėliau paaiškėjo – gal kiek per greitai. Teko stabtelėti ir gerai pamąstyti, išgryninti idėją, pirmiausia atsakyti į kelis klausimus sau, užrašyti aiškią jot.jot viziją ir misiją. Į tai ir šiuo metu dar atsiremiame priimdami vieną ar kitą sunkesnį sprendimą.

Kaip priimate sprendimus, ar tikite kolektyvine kūryba?

Be abejonės, tariamės, diskutuojame: kartais per sunku viską nešiotis savyje. jot.jot savininkai esame dviese su Laurynu Kerpe.

Manau, abu turime skirtingas stipriąsias puses, todėl natūraliai pasidaliname darbus. Aš labiau atsakingas už produktų vystymą, darbą su dizaineriais: šiuose pro-

cesuose jaučiu partnerio palaikymą ir pasitikėjimą. Nuspręsti vienam – per sunku, tikrai tariamės. Diskusijos nenutrūksta ir namuose. Su savo drauge, kuri yra architektė, užverdame tikrus debatus, nes namo parsinešu viską. Dažnai neatsilaikau pagundai parodyti eskizą ar vizualizaciją žmonėms, esantiems toli nuo dizaino: savo mamai ar broliui (šypsosi). Visa tai suteikia nepaprastai vertingų įžvalgų.

Kaip renkate kolekciją? Ar pradedate nuo dizainerio ir darbo su juo, ar ieškote ypatingų kūrinių?

Deja, viešai prieinami ypatingi kūriniai dažniausiai jau būna radę savo gamintoją.

Gal ir būtų šaunu vartyti kažkieno portfolio ir tiesiog rinktis, bet yra kiek kitaip. Ieškau dizainerių, kurių kūryba atitiktų jot.jot viziją, ne tik talentingų, kritiškų, bet ir kiekvieną kartą besistengiančių maksimaliai gerai atlikti pavestą užduotį. Dalis jų vėliau atkrenta, daliai galbūt netinkam mes. Bet dažniausiai rinkdamasis neklystu.

Pavyzdžiui, studiją „Heima“ atradau po metų nuo jot.jot įkūrimo. Su Povilu, vienu iš studijos bendraturčių, mokiausi vienoje mokykloje, buvom nesimatę kelerius metus. Kai atsitiktinai susitikome, jis manęs paklausė, ar jų studija galėtų mums „ką nors paeskizuoti?“ Atsakiau, kad, be abejo, nors tada nesitikėjau, jog netrukus mūsų bendras darbas atneš tokius gerus rezultatus kaip „Mudu“ veidrodis ar „Dedu“ kavos staliukai.

Kaip apibūdintumėte savo propaguojamą estetiką?

Ir kas yra Jūsų pirkėjas?

Kuriame monumentalius, švarios estetikos daiktus, nenaudojame detalių, kurios

atliktų tik dekoracinę funkciją, – manau, kad tai ir formuoja mūsų estetiką. jot.jot produktai yra skulptūriški ir net egocentriški, kai kurie – reikalaujantys didesnės erdvės. Tai stiprios interjero detalės, skirtos žmonėms, vertinantiems formą, nesirenkantiems daiktų tik dėl praktiškumo.

Taigi stengiamės įtikti ne visiems, bet pasauliniu mastu tai tikrai apčiuopiamas skaičius. Žinoma, kol kas jot.jot kolekcija dar negausi, tad nežinau, ar jau reikėtų vertinti jos junginius ir suderinamumą.

Dar turime kortų rankovėje, manau, kad tai bus svarbūs tiltai, sujungiantys vieną produktą su kitu.

Iki šiol dirbote tik su Lietuvos kūrėjais.

Kas paskatino tai pakeisti?

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tik atsiradus galimybei dirbsime su pasaulio dizaineriais, jau turinčiais tarptautinės patirties bei plačią savo auditoriją.

Bet tam, kad jiems prisistatytume, išdrįstume užkalbinti vieną ar kitą kūrėją iš svetur ir pasiūlyti drauge darbuotis, turėjome būti jau kažką nuveikę. Tad viskas prasidėjo nuo artimiausios aplinkos, draugų, pažįstamų. Su jais ir ištobulinome pirmuosius produktus, sukūrėme interneto puslapį. Ir tada ryžomės pakviesti kartu dirbti žinomus Skandinavijos dizainerius. Šalia neginčijamo profesionalumo, man imponuoja jų žmogiškas požiūris: pavyzdžiui, su ISKOS-BERLIN kuriant „Baba“ foteliuką, sukritus krūvon įvairioms problemoms, bandžiau pasiguosti dizaineriui Borisui Berlinui. Tąkart jis pasakė: „Jurgi, bet juk „Baba“ – tavo vaikas, jis nėra kažkieno kito, esi atsakingas už tai, kuo jis taps. Turi rasti stiprybės: ji tave atlydės ten, kur suplanavai.“ Kartais tenka tai prisiminti.

Ar esate susidūrę su Jūsų kūrinių autorystės pažeidimais? Kiek siekiate būti originalūs ir kiek – šiuolaikiški, madingi, tinkantys interjerams?

Kol kas esame maži ir mažai žinomi, o produktai plagijuojami dažniausiai tada, kai gaminami dideliais tiražais. Tai ir nemenkas įvertinimas: juk kopijuoja tuos, kurie tikrai geri. Aišku, juokauju, bet realybė tokia, kad svetimų idėjų savinimosi niekam nepavyksta sustabdyti.

Taip, originalumas – tai, ko mes siekiame, tačiau ne bet kokia kaina. Originalumas gali būti ir pražūtingas. Unikalūs, niekur nematyti konkursų laimėtojai neretai ir lieka dulkėti žurnalų puslapiuose ar interneto archyvuose, nesulaukę komercinės sėkmės, o neretai – ir gamybos etapo. Todėl įmonė turi balansuoti: vieni gaminiai pritraukia dėmesį, o kiti – augina pardavimo apimtis. Tai reiškia, kad neišvengiamai turime pasiūlyti ir paprastesnių, plačiau pritaikomų daiktų, už kuriuos per petį niekas neplekšnoja. Būtent ši proporcija leidžia augti ir judėti pirmyn.

Kokie tolimesni Jūsų planai?

Kitąmet susitelksime į kolekcijos viešinimą, parodas, realizaciją. Šiuo metu aktyviai rengiame katalogą, vyksta fotosesijos. Sparčiai artėja Stokholmo baldų ir apšvietimo paroda: mums pavyko gauti plotą savo stendui labai geroje vietoje, prestižinės salės centre. Tai ir džiugu, ir nemaža atsakomybė, ir šiek tiek nerimo – juk norisi gerai pasirodyti. Milaną kitąmet praleisime, bet rimtai svarstome dalyvauti ICFF Niujorke pavasario pabaigoje.

Nenorėčiau atskleisti, su kuo dabar dirbame, kokius produktus planuojame ir kokius jau vystome 2018 m. Galiu pasakyti, kad naujovių nebus daug, vos kelios. Bet tikrai vertos, kad jų lauktų.

2018: 1 (104) I 77

i

DIZAINAS

Lietuviškas dizainas grįžta į Paryžių

Rugsėjo 9–13 d. lietuviškam dizainui dedikuotas parodų ciklas „Design Lithuania“ antrus metus iš eilės buvo rodomas Paryžiuje. Moderniame „Les Docks – Cité de la Mode et du Design“ parodų ir kultūros centre Paryžiaus dizaino savaitės lankytojų laukė net 15 jaunųjų Lietuvos dizainerių darbų.

78 I 2018: 1 (104)

Pastaraisiais metais tokiuose miestuose kaip Berlynas, Jeruzalė, Budapeštas, Londonas rengiamas parodų ciklas „Design Lithuania“ kaskart atkreipia dėmesį į naujausius lietuvių dizainerių darbus ir pabrėžia šalies tradicijas. Šių metų ekspozicijoje Paryžiuje Lietuvos stendas pasakojo apie ypatingą sąryšį su gamta – iš jos

2018: 1 (104) I 79

dizainas sugrįš į Prancūzijos sostinę su kur kas platesne ekspozicija. Šiemet Paryžiaus dizaino savaitėje buvo demonstruojami šių lietuvių kūrėjų darbai: Vitos Vaitiekūnaitės, Evelinos Kudabaitės, Žilvino Stankevičiaus, Almos Galinskaitės, Gabrielės Ugnės Petrauskaitės, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, „Namuos“, „Indi“, „March“, „Ecolinum“, „Emko“.

Projektą organizuoja asociacija „Dizaino forumas“ kartu su kultūros atašė Paryžiuje. Lietuvos pristatymą Paryžiuje remia Lietuvos kultūros taryba.

kylantį įkvėpimą, formas, natūralias medžiagas, kvapus ar skonius. Iš medžių žievių pagaminti indai, natūralaus bičių vaško žvakės, duonos raugu marginta keramika, mitinių pasakų būtybių raštai ar gintarinis kaleidoskopas – tai tik dalis eksponatų, su kuriais galėjo susipažinti parodos lankytojai.

Lietuvos pristatymą Paryžiuje papildė ir tradiciniai užkandžiai – šakočio bei sūrio gabalėliai. Šių metų ekspozicija – tarsi nedidelė užuomina į 2018 m. Paryžiuje vyksiančius renginius, kai, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, lietuviškas

80 I 2018: 1 (104)

2018: 1 (104) I 81

Dizaino galerija Spalio 5–8 d. „Litexpo“ parodų ir kongresų centre vyko kasmetinė paroda „Baldai. Interjeras. Dizainas“, kuri jau trečią dešimtmetį sėkmingai kuria ryšius tarp baldų dizaino, gamybos, verslo ir vienintelė taip išsamiai supažindina su lietuviško dizaino industrija.

Su parodos organizatoriais bendradarbiaujantis Lietuvos dizaino forumas šiais metais kuravo 3-ioje salėje įsikūrusią dizaino galeriją.

Pirmajame galerijos aukšte buvo rodomi profesionalių Lietuvos dizaino kūrėjų – „Ecolinum“, „Emko“, „Iddo“, „Indi“, „Kitaip“, „Namuos“, „RASA design“, „Sedes Regia“, Rūtos Būtėnaitės, Silvijos Juozelskytės, Vytauto Gečo, Mindaugo Žilionio – darbai.

Antrasis galerijos aukštas buvo skirtas jaunųjų dizainerių bei aukštųjų mokyklų pasiekimams pristatyti. Ekspozicijoje dalyvavo Vilniaus dailės akademijos Keramikos, Tekstilės bei Dizaino katedrų, Telšių fakulteto studentai, VGTU pramonės gaminių dizaino specialybės studentai, „Native Universal Ceramics“, „Pho Ceramics“, Agnė Kučerenkaitė, Evelina Kudabaitė. „Dizaino fondas“ kvietė plačiau susipažinti su Lietuvos dizaino istorija bei svarbiausiais XX a. 7 dešimtmečio dizaino pasiekimais.

Greta ekspozicijos parodos metu įsikūrė ir pranešimų zona, kur dizaineriai plačiau pasakojo apie pristatomus darbus bei kūrybinį procesą.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

82 I 2018: 1 (104)

2018: 1 (104) I 83