"Centras" Nr.2, 2015 by CENTRAS

DIZAINO KELIONĖS

ARCHITEKTŪRA ▪ INTERJERAS ▪ DIZAINAS ▪ MADA

2015 PAVASARIS

▪ Geriausi 2014 metų pastatai ▪ Visa tiesa apie Svencelę

1300 INTERJERŲ

▪ Interjerai: nuo žaidimų aikštelės iki JTO būstinės ▪ 2015 tendencijos: baldai, plytelės, tekstilė ▪ 3 išskirtiniai interviu 2015 Pantone spalva Marsala

Kaina 4,03 € / 13,90 Lt ISSN 1392-6063

„Italų dizaino namai“ Konstitucijos pr. 15/5, Vilnius, Tel.: + 370 5 2740385 idn@idnvilnius.lt www.idnvilnius.lt Italų Dizaino Namai – Vilnius,

IDNVilnius.

Turinys

2015: 2 (93) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

8 Geriausias 2014 metų oro uostas

Mados redaktorė Gabrielė Vaitkutė

54 Naujienos iš „Cevisama 2015“

gabriele@infashion.lt

Redaktoriaus žodis

14 Geriausias 2014 metų biurų pastatas

20 Svencelė – gyvenvietė ant marių kranto

28 Karaliaus Eduardo VII-ojo namo rekonstrukcija

32 Šeimos žaidimų aikštelė Taivane

36 Jos didenybės malonumai

40 JTO būstinės laukiamojo interjeras

64 „IMM 2015“ parodos „Living kitchen“ naujienos

70 Valcucine – Gabriele Centazzo virtuvė, pralenkianti laiką

72 Marselis Brejeras: nuo kėdžių iki dangoraižių

76 Tekstilė pojūčiams. Naujienos iš parodos „Heimtextile“

88 Interviu su dizaineriu Juliumi Bučeliu

92 5 kontinentai lietuviško dizaino

Viską užgožiančios 2015 metų pradžios geopolitinės ir nacionalinės politinės aktualijos atveda prie neišvengiamo nuovargio ir pavasario. Nekilnojamojo turto perprodukcija, konstatuota praėjusių metų pabaigoje, priverčia visus, norinčius ką nors parduoti, ieškoti išskirtinumo. Išskirtinumas įmanomas pasitelkus profesionalus arba mažinant kainas žemiau grindjuostės lygio. Pasirinkimas jūsų. Pasibaigus tarptautinių parodų Kelne, Valensijoje, Frankfurte maratonui ir sumuojant konkurso „Metų interjeras/Auksinė paletė‘14“ rezultatus, analizuojame ateinančias 2015 metų interjero madas ir tendencijas. Nuo virtuvės baldų naujienų, per ispaniškas plytelių madas iki tekstilės inovacijų apžvalgų, kurias betarpiškai parodose pajutę mūsų žurnalo autoriai, pateikia jūsų teismui. Vieni gamintojai ieško išeities inovacijose, kiti – skelbdami ekologines idėjas, treti – pasitelkdami dizainerių kūrybą. Norėdami išlikti rinkoje, visi yra priversti ieškoti, kaip neištirpti minioje. Išskirtiniais galėtume pavadinti architektūros objektus, kuriuos pristatome jums šiame numeryje. Geriausiu pripažintas Baku oro uostas stebina kosmopolitiškumu ir užmojais. Svencelės būsima gyvenvietė konceptualiai grąžina mūsų žemdirbių tautą prie marių. Tradiciškai kviečiame į dizaino keliones, t.y. lankantis kurioje nors šalyje gyvenkite ne bet kur, o dizaino viešbučiuose. Patirsite malonumą ne tik dėl šalies, kurioje lankotės, bet ir pagyvensite išskirtinio dizaino apartamentuose, pajusite tikrąją interjero dizaino vertę. Lietuviško dizaino skiltyje susipažinkite su išskirtiniais lietuvių dizainerių pasiekimais. Jūsų dėmesiui trys interviu su profesionalais, kurie yra pasiekę neabejotinų rezultatų ir turi ką papasakoti kitiems.

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė stilius@interjeras.lt

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

Autoriai: Gabrielė Vaitkutė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Rūta Būtėnaitė Sandra Kliukaitė Žydrė Dargužytė Fotografai: Aaron Boldt Constance Guisset Dainius Ščiuka Darius Petrulaitis Frank Oudeman Greta Bernotaitė Inez van Lamsweerde Kerem Sanliman Lisa Petrole Markus Jans Patrick Bingham-Hall Sergio Ghetti Shannon McGrath Visvaldas Morkevičius Viršelyje – Fabio Luciani nuotraukos

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius. Tiražas – 4000 egz. Kaina – 4,03 Eur / 13,90 Lt

Gero laiko vartant ir skaitant mūsų žurnalą. Pagarbiai Vytautas Gurevičius

44 Karališkai prabangus Londono viešbutis

96 INFASHION. Wet

Žurnalo partneriai:

48 Boutique viešbutis Varšuvoje

100 INFASHION. Barzdočiai

52 Novotel viešbučio laukiamasis Hagoje

104 INFASHION. Benas Staškauskas

8 I 2015: 2 (93)

Architektūra

Geriausias 2014 metų

oro uostas Vieta: Baku, Azerbaidžanas. Realizacija: 2014 m. Plotas: 65 000 kv. m. Fotografijos: Kerem Sanliman, Sergio Ghetti. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Azerbaidžano sostinės Baku gyventojai šiandien gali didžiuotis turėdami neįprasto dizaino oro uostą, atspindintį jų kultūrą, tradicijas ir šiandienines vertybes. Šis projektas buvo pradėtas 2012 metais ir įgyvendintas per dvejus metus. Azerbaidžano oro linijos vidaus sprendimus ir dizainą patikėjo architektų kompanijai „Autoban“ iš Turkijos. Viskas prasidėjo nuo Turkijos įmonės, užsakiusios suprojektuoti biurų kompleksą. Ši įmonė buvo atsakinga už maistą, tiekiamą Turkijos avialinijų lėktuvams, tuomet imtasi kito projekto – „Ataturk“ – oro uosto laukiamojo interjeras Istanbule, patekęs į geriausių pasaulio oro uostų laukiamųjų dešimtuką. Viso „Heydar Aliyev“ oro uosto projektas – tai didžiausias kompanijos „Autoban“ visuomeninis projektas, kurio metu atsirado galimybė atskleisti architektų kompetencijas bei pateikti jas milžiniškai būsimų vartotojų auditorijai. Pastaruosius 11 metų kompanija projektavo kavines, restoranus, barus, viešbučius, todėl oro uostas buvo

puiki galimybė pritaikyti autorių kūrybiškumą, išskirtinumą bei į žmogų nukreiptą požiūrį. Užsakovas reikalavo, kad oro uosto dizainas atspindėtų Azerbaidžano kultūrą bei kad būtų atsižvelgta į žmogiškąsias vertybes ir poreikius. Norėta sukurti aplinką, spinduliuojančią šiltą svetingumą, o tam buvo siekta panaudoti šiuolaikiškai pateiktus tradicinio dizaino elementus. Kadangi dėl globalizacijos žmonių keliavimo įpročiai pakito, oro uostai tapo savotišku šalies ar miesto atspindžiu, suformuojančiu pirmąjį keliautojo įspūdį apie tą vietovę. Būtent todėl terminalas buvo suprojektuotas taip, kad atspindėtų moderniojo Baku įvaizdį ir taip pritrauktų turistų. Pats pastatas ir laužytos smailiabriaunės geometrinės figūros padėjo sukurti savotiškai futuristinį vaizdą, tačiau švelnūs atspalviai, glotnios apdailos medžiagos bei skaidrus fasadas, įleidžiantis daugybę saulės šviesos, suformavo malonią akiai erdvę.

2015: 2 (93) I 9

DIZAINO KELIONĖS

10 I 2015: 2 (93)

Architektūrinius pastato sprendimus priėmė žinoma inžinierių grupė „Arup“, o terminalo koncepciją sukūrė patys „Autoban“ specialistai, kurie buvo atsakingi už architektūros ir interjero dizainą. Pagrindinė interjero idėja buvo suteikti oro uostui kiek įmanoma daugiau jaukumo, kad skrydžių laukiantiems keleiviams čia tiesiog būtų gera leisti laiką. Vis dėlto buvo nuspręsta, jog tokią atmosferą bus siekiama perteikti per aukštos klasės šiuolaikinį dizainą, o ne tradicines priemones. Kuriant aplinką buvo pritaikyta vadinamoji mikroarchitektūra. Tai – vidiniai sprendimai, susiję su konstrukcinėmis detalėmis. Kadangi tokio ploto patalpos dažniausiai pasižymi

savotišku chaosu, keliančiu įtampą, architektai nutarė terminale suformuoti išbarstytus namukus, veikiau primenančius kokonus ar paukščių lizdus, kurie užmaskavo erdvės mastelį ir suteikė kitokių, žmogui artimesnių, priimtinesnių proporcijų. Iš viso yra 16 skirtingo dydžio namukų: 11 dengtų medinėmis plokštėmis ir 5 – atvirais rėmais. Čia įrengtos įvairių paskirčių vietos – dvi kavinės, šampano ir ikrų baras, vaikų žaidimo aikštelė, SPA ir grožio salonas, muzikos parduotuvė bei knygynas, lagaminų saugykla. Laikui bėgant paskirtis galima keisti ir taip prisitaikyti prie pačių aktualiausių keliautojų poreikių. Šie kokonai atspindi autorių norą perteikti architektūros ir meno

2015: 2 (93) I 11

DIZAINO KELIONĖS

12 I 2015: 2 (93)

bei kūrybos kvietimą kurti samplaiką, nes šis oro uostas – tai ne tik visuomeninis statinys, atliekantis konkrečią funkciją. Tai – pastatas, kurio tikslas pasiekti vartotojo emocinę būseną ir troškimą čia sugrįžti. „Heydar Aliyev“ oro uoste erdvė nediktuoja sąlygų, sąlygas kuria žmogus. Buvo siekiama naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų, tokių kaip medis, akmuo, tekstilė, nes norėta sukurti šilumą spinduliuojančią aplinką. Kaip dekoratyvi detalė buvo pasirinktos trikampio, rombo bei šešiakampio formos, kurios pasikartoja ir ant lubų, ir ant grindų, kolonų, sienų ir kitų plokštumų. Nors naudojami ramūs, prigesinti žemės atspalviai, atsiradęs tonų žaismas bei įvairių tiesių ritmas padėjo sukurti ne monotonišką atmosferą, o ritmiškas, įdomias kompozicijas. Minkšti baldai, pasirinkti terminale, taip pat suteikia jaukumo, nes labiau primena svetainės, o ne laukiamojo baldus. Lyg atsitiktinės jų išdėstymo kompozicijos suformuoja intymesnes, privatesnes saleles, šalia kurių didžiuliuose vazonuose pasodinti medžiai, o nedideli gėlynai priverčia pasijusti tarsi būtų sėdima ne oro uoste, o miesto parke. Namų jaukumą taip pat primena ir šalia minkštasuolių numatyti nedideli pastatomi balti šviestuvai. Lenktos išorinės, ąžuolinės apdailos plokštės gaubia stiklinius kiekvieno terminalo aukšto turėklų kraštus ir apjungia visą plotą. Taip sukuriama vientisa struktūra. Lubose esantys trikampiai stoglangiai storais rėmais pabrėžia skliautinį

stogą ir žaismingai, netgi mistiškai pakartoja panašios formos saulės šviesos atspindžius ant grindų. Šviesos ir tamsos ornamentai kartais atsiranda ir ant medinių namelių, taip dar labiau atskleidžiamas šių architektūrinių elementų grožis. Aukštos kolonos, išsišakojančios viršuje, primena didingus medžius. Kadangi vienas iš dažniausiai pasitaikančių oro uostų estetinių trūkumų – lubų monotoniškumas – architektai, kurdami šį projektą, nusprendė šiam aspektui skirti daug dėmesio. Būtent todėl buvo varijuojama aukščių lygiais, dekoro elementais, šviestuvais, karkasinėmis formomis, iš rombų ar trikampių sudarytais tinklais. Taip sukurta labai dinamiška, tačiau harmoninga plokštumų struktūra, o tam tikros jų kompozicijos dar ir padėjo atskirti funkcines zonas. Autorių dėka atidžiai parinktos nešokiruojančios geometrinės figūros, struktūriškos plokštumos. Ir modernių, ir natūralių apdailos medžiagų naudojimas padėjo sukurti dinamišką, tačiau taip pat ir ramybe spinduliuojančią poilsio vietą oro uosto terminale, kur, atrodytų, kad viskas turėtų būti susiję su skubėjimu, šurmuliu, triukšmu ir šalta, nejaukia atmosfera, iš kurios norisi kuo greičiau ištrūkti. Vis dėlto, apgalvojus visas socialines ir architektūrines detales, buvo sukurtas išskirtinis projektas, nukreiptas ir į estetiką, ir į žmogų. Ne veltui Londono dizaino muziejus apdovanojo „Autoban“ architektus už „Heydar Aliyev“ oro uosto projektą, kaip geriausią 2014 metų dizaino objektą.

2015: 2 (93) I 13

14 I 2015: 2 (93)

Architektūra

Geriausias 2014 metu

biurų pastatas Vieta: Singapūras. Realizacija: 2012 m. Plotas: 10 000 kv. m. Fotografijos: Patrick Bingham-Hall. Tekstas parengtas pagal WOHA medžiagą.

Singapūro centre iškilo naujas Šiaurinio kanalo kelio projektas (angl. „North Canal Road“). Tai yra dviejų pastatų, įtrauktų į nacionalinį paveldą, rekonstrukcija, jau gavusi keletą dizaino bei architektūros apdovanojimų, o šiemet pelniusi ir ArchDaily 2014 m. geriausio pastato laimėjimą biurų kategorijoje. Anksčiau čia buvo įsikūrusios parduotuvės bei prekybos centrai, o dabar – naujasis, stilingasis boutique biuras, pasižymintis ekspresyviomis formomis, laužytomis plokštumomis bei lakoniška spalvine gama, grakščiai derančia su žaliuojančia augmenija. Senųjų pastatų būklė pareikalavo drastiškų pokyčių bei remonto darbų, o atviros konstrukcijos netgi kėlė grėsmę. Išspręsti šią problemą buvo pasitelkta architektų komanda „WOHA“. Gavus visus reikalingus leidimus, nutarta rekonstruoti fasadinę dalį bei prie jos prijungti visiškai naują, šiuolaikišką pastato sparną, kurio aukštis būtų dvigubai didesnis nei senojo statinio. Prekybos centrų aukštai, nuo pirmojo iki ketvirtojo, buvo riboto aukščio, nes privalėta išlaikyti senojo namo konstrukcijas. Būtent todėl antrajame, trečiajame ir ketvirtajame aukštuose nutarta įrengti pasitarimų kambarius, o aptarnavimo bei darbo zonoms buvo skirti penktasis-aštuntasis aukštai – tie, kuriuose grindų plotą buvo galima maksimaliai padidinti, o lubas – paaukštinti. Dabar pro langus galima ne tik grožėtis nuostabiu vaizdu, bet ir gauti daugiau natūralios šviesos, taip reikalingos dirbant daug valandų. Kiekvieno aukšto stogo plokštumos buvo apželdintos – architektūros autoriai numatė žaliuosius sodus, suteikiančius ne tik estetinį vaizdą, tačiau taip pat padedančius žmonėms pailsėti, atitrūkti nuo darbų, maloniai papietauti. Terasoje ant stogo buvo nutarta įrengti ir pasilinksminimų zonas, skirtas kolektyvo šventėms bei renginiams. „WOHA“ architektai, projektuodami biurus, didelį dėmesį skyrė ne tik vizualiniam pateikimui, bet ir tinkamai patalpų eksploatacijai, žmonių tarpusavio santykiams bei emociniam vartotojo ryšiui su pastatu. Kūrėjai originaliai sumanė apželdinti ir fasado plokštumą, kylančią nuo apatinio pastato kampo link du pastatus jungiančio koridoriaus. Šitokia žaluma padeda sumažinti grėsmingai atrodantį biurų kompleksą, kurio aukštis tapo dvigubai didesnis nei prieš tai buvusių pastatų. Būtent už žaliąją architektūrą ir sprendimus, susijusius su augalija, 2014 metais autoriai taip pat gavo apdovanojimą. Formali architektūrinė išraiška buvo atskleista per aštriabriaunes formas. Tokių geometrinių figūrų naudojimas atsirado dėl to, jog buvo siekta atskirti bei suteikti kontrasto

2015: 2 (93) I 15

dviems pastato dalims – rekonstruotam fasadui bei naujajam biurų kompleksui. Laužytos fasado formos padėjo įterpti statinį tarp trijų gatvelių, nepaverčiant jo standartine stačiakampe dėžute. Iš visų pusių pastatas atrodo taip, tarsi būtų sulankstytas, o nuožulnios plokštumos ne tik išorėje, bet ir viduje suteikia ekspresyvumo bei dinamikos. Sienų sistemos buvo sukurtos iš aliuminio panelių, veikiančių tarsi poros ir taip funkcionuojančių kaip orą praleidžiančios pertvaros. Fasadinio įėjimo sieną puošiantys trikampiai langai primena lūžtančias skaidraus kristalo briaunas, o rausvas fasadas, dengtas skirtingo dydžio plokštėmis, sukuria savitą ritmiką. Stiklą ir aliuminį suvienija žaliuojančios sienos kreivė. Tokia trijų visiškai skirtingų medžiagų dermė parodo architektų kūrybiškumą ir drąsą priimti netikėtus sprendimus, nes naudotos apdailos medžiagos skiriasi ne tik spalvine, bet ir faktūrine prasme, taip pat ir savybėmis. Skaidrus stiklas sugeria šviesą, rausvas, dekoratyviai, tarsi žvynais lankstytas fasadas ją atspindi ir įgyja šviesos-tamsos žaismo, na, o žaliuojanti siena išsiskiria faktūriškumu, ne vientisa, o kintančia, tarsi mirguliuojančia, „minkšta“ atspalvių jūra. Pagrindinė dizaino ir architektūros strategija, taikoma kūrėjų, buvo pakeisti prekybos centro vizualinę stilistiką bei panaudoti grindų plotą sukuriant miestietišką, visuomeninę erdvę, primenančią parką, įsikūrusį pačioje biurų komplekso šerdyje. Taip stengtasi apjungti vidaus ir lauko tematikas ir suteikti darbuotojams bei svečiams pojūtį, primenantį apie pasaulį, esantį už pastato ribų. Kadangi visas žaliasis sodas skendi natūralioje šviesoje, čia praleidžiantiems daug valandų nėra tokio stipraus poreikio ištrūkti iš biuro, o tai skatina produktyvumą. Pirmajame aukšte esanti kavinė užpildo tuščias erdves ir yra pasklidusi per visą plotą, o išbarstyti staliukai veikiau primena lauko kavinukę nei fojė. Antrajame, trečiajame ir ketvirtajame aukštuose numatytos bendravimo, bendradarbiavimo, diskusijų, susirinkimo zonos, išsidėsčiusios aplink žaliąjį parką. Dienos apšvietimas pro langus pasiekia net giliausius kampelius ir suteikia patalpoms neformalią nuotaiką.

16 I 2015: 2 (93)

2015: 2 (93) I 17

Ne tik darbuotojams, bet ir miesto bendruomenei, biurų svečiams ir kitiems lankytojams skirtas žaliasis sodas 9 aukštų pastatui suteikė intymumo, jaukumo, savotiškai sumažino erdvių mastelius, o matoma augalija tarsi priartino gamtą prie žmogaus. Nuostabą ir žavesį žadinanti, į viršų kylanti skulptūriška siena, šalia kurios nutiestas žaismingas, siauras, durpėmis nuklotas takelis, vedantis į koridorių, pro kurį patenkama į aptarnavimo patalpas. Tokios kompozicijos, esančios pastato viduje, sukuria galimybę lankytojui jaustis tarsi būtų miesto parke, o plokštumų, tiesių ir juostų deriniai dinamiškai praturtina erdvę. Geriausiame 2014-ųjų metų biurų pastate architektų komanda „WOHA“ atskleidė šiuo metu itin reikšmingas ir aktualias problemas. Čia stengtasi sukurti darbuotojui palankią aplinką, padedančią produktyviai dirbti bei komunikuoti su kolektyvu. Tokia atmosfera leidžia užmegzti artimesnius profesinius santykius ir džiaugtis natūraliomis detalėmis, atsiradusiomis ne tik interjere, bet ir eksterjere. Subtilios apdailos medžiagos „neapsunkina“ estetiškai švarios erdvės, nes čia dominuoja formų, plokštumų bei linijų dinamiška išraiška, kuri ir sukuria įdomią, apdovanojimo vertą architektūrą.

18 I 2015: 2 (93)

2015: 2 (93) I 19

Architektūra

Svencelės gyvenvietės planas

Svencelės gyvenvietės vizualizacija

Svencelės gyvenvietės lokacija

Vieta: Svencelė, Lietuva. Gyvenvietės plotas: 28,7344 ha. Tekstas ir iliustracijos: parengta pagal „DO architects“ medžiagą.

Svencelė, apsupta švelnių formų peizažo ir gamtos draustinių, yra viena iš nedaugelio naujųjų rekreacinių teritorijų Klaipėdos regione. Ši vieta taps nauju turizmo centru: iš Svencelės atsiveria vaizdas į Kuršių marių tolius ir pajūrio smėlio kopas, o nuo Klaipėdos miesto ir rajono kaimų ją skiria visiškai nedidelis atstumas. Svencelės vietovė ypatinga, nes joje linijiškai išsiskiria skirtingi gamtovaizdžio elementai – marios, kopos, nendrynai, atviros pievos ir miškai, vietos miesteliai ir kaimai. Čia jau keletą metų renkasi vėjo sporto entuziastai, nes dėl negyvųjų Kuršių nerijos kopų susidaręs vėjo koridorius ir seklios marios sudaro sąlygas nuolat džiaugtis stipriais gūsiais ir traukia ekstremalus mėgautis vandens sportu.

20 I 2015: 2 (93)

Svencelė, Kanalų namai

Svencelės projekto tikslas – sujungti rekreaciją su jau esančiu regiono kraštovaizdžiu ir kultūrinėmis ypatybėmis. Teritorijoje planuojama sukurti naują aktyvaus turizmo (poilsio) traukos centrą – mažųjų laivų uostą, vandens kanalų sistemą ir apgyvendinimo infrastruktūrą, remiantis Olandijos bei Danijos šalių patirtimi ir akcentuojant Kuršių marių regiono gamtines vertybes bei etnografinius motyvus. Esama situacija bus plėtojama, panaudojant regiono savybes naujai gyvenamajai aplinkai sukurti. Projekto vizija – dinamiška ir lengvai pritaikoma teritorija, kuri visus metus trauktų lankytojus iš Lietuvos ir užsienio. Šioje teritorijoje sovietmečiu buvo ančių ferma (antynas): joje stovėjo ūkiniai statiniai, san-

Kanalų namų lokacija

dėliai ir fermos, yra iškasta kūdra, skirta antims plaukioti. Yra išlikę keli menkaverčiai pastatai, šiuo metu nenaudojami, juos ruošiamasi griauti. Svencelė yra pripažinta geriausia lygaus vandens būriavietė Lietuvoje. Lygus vanduo ypač tinkamas aitvarų sporto mėgėjams, taip pat vakarų vėjai čia stipresni nei pajūry. Pro teritoriją eina kultūrinio turizmo trasa „Kuršių kelias“ bei prioritetinis dviračių maršrutas – Vakarų Lietuvos dviračių žiedas. Supanti gamtinė aplinka yra ideali kokybiškai rekreacinei gyvenvietei įsikurti. Sutvarkius nykstančių fermų teritoriją, Svencelė taptų visapusiškai patraukli savo vidine struktūra bei ją supančia gamta. Teritorija yra prie vandens, o tai yra galimybė plėtoti laivybos infrastruktūrą.

2015: 2 (93) I 21

Kanalų namų lokacija

Svencelė, Kanalų namai

Vanduo – išskirtinis regiono bruožas ir jungiamasis elementas pamario gyvenviečių sistemoje, todėl kokybiška ir charakteringa rekreacinė gyvenvietė turi būti pagrįsta ryšiais su vandeniu ir čia esančia vandens infrastruktūra. Didžioji dalis teritorijos – viešosios erdvės, – skirtos visiems: ir gyventojams, ir lankytojams. Remiantis užsienio šalių patirtimi, teritorija projektuojama ypač tvarkinga, apželdinta įvairiais želdiniais, kuriant jaukumą ir artumą gamtai, moderniai pritaikant turizmo poreikiams. Tik apie uostą ir centrą koncentruojasi maitinimo, apgyvendinimo ir kitos turizmo paslaugos, didesni lankytojų srautai buriasi vietovės centre. Priėjimas prie vandens atviras visiems, tam numatytos dvi didelės pakrantės.

22 I 2015: 2 (93)

Šis projektas yra unikalus dėl kanalų sistemos, integruotos kartu su uostu į rekreacinę teritoriją, taip užtikrinant glaudų ryšį su Kuršių mariomis. Kanalų sistema sukurs galimybę kiekvienam gyvenvietės gyventojui pasiekti savo namus laivais ar valtimis, skatins visos teritorijos aktyvumą ir gyvumą. Per kanalus numatoma įrengti tiltus, kuriais bus galima važiuoti automobiliais ir dar keletą pėsčiųjų tiltelių, skirtų susisiekimui tarp „salų“. Tiltus planuojama projektuoti skirtingus, derančius prie atskirų kvartalų architektūros. Centrinėje gyvenvietės dalyje planuojama įrengti 3 pakeliamus tiltus, sudarant sąlygas jachtoms įplaukti į gyvenvietę.

Svencelė, Kanalų namai

Kvartalų savitumas Kiekvienas kvartalas bus savitas – namų, tiltų architektūra, krantinių tvarkymo būdas ir inžinerinis sprendimas bus skirtingi. Vis dėlto kvartalus vienys bendri bruožai: statybinės medžiagos, koloritas. Projektuojama panaudojant natūralias medžiagas, gamtoje vyraujančias spalvas ir išraiškingas tekstūras, atsižvelgiama į pastatų ir viešųjų erdvių naujas idėjas bei modernius sprendimus. Projektuojama teritorija yra vienoje iš labiausiai vėjuotų Lietuvos vietų. Tai yra ne tik didelis teritorijos privalumas, bet ir uždavinys kuriant jaukias erdves užuovėjoje. Pagrindinėje miesto viešojoje erdvėje – uoste – užuovėja kuriama centro pastatų padėtimi, o uostas integruojamas į gyvenvietę. Kitoje teritorijos

Kanalų namų lokacija

dalyje vėją stabdys pastatai ir želdiniai, kurių gausa turi pasiekti būtiną intensyvumą, užtikrinsiantį jaukią atmosferą visoje gyvenvietėje. Vanduo yra vienas iš svarbiausių teritorijos organizavimo elementų. Kanalų sistema sudaro galimybę gyventi arti vandens, vienija atskirų salų bendruomenes ir sukuria privačią erdvę palei kanalus. Visoje teritorijoje vanduo bus dominuojantis aplinkos elementas. Kanalų sistema suteiks Svencelei išskirtinumo, ji nebus panaši į jokią kitą teritoriją. Gyvenvietė funkciškai skirstoma į aktyvią rekreacinę ir komercinę bei ramią gyvenamąją zonas. Šios zonos tarpusavyje skiriasi pastatų architektūrine išraiška ir tankumu. Architektūrinis skirtingumas sukuria teritorijų individualumą ir išskirtinumą.

2015: 2 (93) I 23

Svencelė, Centro salos „Riedantys namai“

Svencelė, Centro salos „Riedantys namai“ lokacija

Svencelė, Centro salos „Riedantys namai“

Architektūros principai Centro pastatai fragmentiškai dėstomi vakariniame uosto pakraštyje ir formuoja užuovėją nuo stiprių vakarų vėjų. Savo aukštingumu ir architektūra pastatai išryškina miestelio centrą bei leidžia jį aiškiai identifikuoti bendrame siluete. Uostas bus traukos ir susibūrimo centras, jį supantys pastatai aptarnaus miestelio svečius ar gyventojus, todėl čia koncentruojamos visos komercinės, pramoginės, apgyvendinimo paslaugos. Blokuotų namų grupės, formuojančios kanalo erdvę, pastatai išdėstyti šuorais, besitęsiančiais statmenai marių, užtikrina visoje teritorijoje dominuojantį glaudų ryšį su vandeniu ir nerijos panoramomis. Kita kryptimi pastatai dėstomi daugiaplaniškumo principu. Šiaurinė

24 I 2015: 2 (93)

Svencelė, Centro salos „Riedantys namai“

pastatų eilė yra fragmentiškai nubyranti – tai lyg miestelio pakraštį formuojantis pastatų frontas. Vidurinė ir pietinė pastatų eilės yra intensyviausios, sudarytos iš vientisų sublokuotų pastatų fragmentų, formuojančių jaukią kanalo erdvę. Čia kanalas yra ne tik ryšys su mariomis, bet ir aktyvi visuomeninė, bendruomeninė erdvė. Kanalo jaukumą užtikrins pastatų grupių struktūrinė įvairovė. Kuo daugiau skirtingos konfigūracijos pastatų sukuriama, tuo daugiau atsiranda unikalių erdvių palei kanalą. Pietinių salų namai turės žaliąją zoną ir vietas laivams bei priėjimą prie kanalų. Dalis šių namų bus pritaikyti gyventi visus metus, kiti – tik sezono metu. Salose namų išdėstymas bus skirtingas, taip siekiant sukurti unikalias erdves. Vieni namai bus pastatyti

Svencelė, Centro salos

arčiau įvažiavimo keliukų, turės didesnę erdvę šalia vandens galiniame kieme, o jų žalioji zona bus priekinėje namo dalyje. Kadangi namus planuojama išdėstyti labai skirtingai, erdvės tarp jų numatytos dar įdomesnės ir individualesnės. Pastatai bus už kelio, toliau nuo marių esančioje teritorijoje. Ši teritorija neturi tiesioginio ryšio su vandeniu, tačiau aplinkos kokybė bus sukurta landšaftiniais sprendimais. Rekreaciniai bokšteliai statomi ant kalvų, kurios, kaip salos, išskiria būtent šių gyventojų bendruomenės erdvę bei kilsteli bokštelius virš miestelio stogų. Taip suteikiama galimybė matyti marias ir Kuršių neriją. Bokštelių architektūra ritmiška ir skulptūriška, pastatai formuoja išraiškingą miestelio antro plano vaizdą nuo marių pusės.

Centro salų namų lokacija

Projekto etapiškumas Projekto įgyvendinimas vyks etapais. Numatoma lanksčiai plėtoti gyvenvietės formavimą, žinoma, priklausomai nuo visuomenės reakcijos, rinkos poreikio gali keistis kai kurių kvartalų paskirtis, kai kurios dalys gali likti neįgyvendintos ar pakeistos iš esmės, tačiau būtina sąlyga – vieningumas ir suvokimas, kad bet kuris gyvenvietės elementas yra urbanistinės struktūros sudėtinė dalis, susieta bendrais teritorijos planavimo, tūriniais-erdviniais bei inžinerinės infrastruktūros plėtros sprendimais. Pirmiausia įrengiama būtina inžinerinė ir susisiekimo infrastruktūra – vandenvietė, magistraliniai inžinerinių tinklų koridoriai, pagrindinis įvažiavimas į planuojamą teritoriją ir

2015: 2 (93) I 25

Svencelė, Centro salos

Centro salų namų lokacija

Svencelė, Centro salos

Centro salų namo pjūvis

pagrindinė automobilių aikštelė. Taip pat bus įrengiamas Mažųjų laivų uostas ir su juo susijusi inžinerinė ir uosto aptarnavimo infrastruktūra. Kad uostas galėtų funkcionuoti, sutvarkoma pakrantė ir įrengiamas molas. Kitas etapas, norint užtikrinti darnią plėtrą, kuriami arčiausiai centro esantys kvartalai – centro salos ir įlankų namai. Taip pat sutvarkoma pakrantė, privažiavimas prie jos. Vėliau planuojama realizuoti Kanalų namus. Tai – planuojamos teritorijos šiaurinėje dalyje: statomi blokuoti poilsio pastatai, skirti nuomoti ar parduoti, teritorijos šiaurinės dalies salose įrengiami pavieniai poilsio pastatai, pietinių salų gyvenamieji namai. Šio etapo statyba ir projektavimas daugeliu atveju priklauso nuo visuome-

26 I 2015: 2 (93)

nės požiūrio į planuojamą veiklą, rinkos ir ekonominių sąlygų. Paskutiniame etape, esant palankiai ekonominei situacijai ir sėkmingai plėtojant rekreacinės gyvenvietės projektą, planuojama įrengti rekreacinę teritoriją rytinėje planuojamos teritorijos dalyje – tarp kelio į Dreverną ir naujai įrengtos vandenvietės statyti rekreacinius pastatus, skirtus daugiausia nuomoti vasaros sezono metu atvykstantiems autoturistams.

Jėgos aitvarų ir būriavimo centras Vadovaujantis detaliuoju planu, 37 mobilūs elementai – perdirbti jūriniai konteineriai – jau buvo išdėstyti 1 hektaro teritorijoje. Jaunatviška ir žaisminga struktūra

Svencelė, Jėgos aitvarų ir būriavimo centras

SVENCELĖS URBANISTINĖS KONCEPCIJOS KŪRĖJAI : DO architects (ex Andrė Baldi architektūra urbanistika) kartu su Karres en Brands

Svencelės uosto pastatas

kuria būriavimo stovyklos ir neformalių renginių erdves. Bendra tūrių kompozicija išryškėja dangaus fone, yra atvira vandens kryptimi ir susilieja su supančia aplinka. Arčiausiai vandens suprojektuota vieša alėja, užpildyta vandens prekių parduotuvėmis, būriavimo mokyklomis ir kavine su terasa, o gyvenamieji kambariai ir dušai įkurti kiek tolėliau. Projektas iliustruoja šiandienos pasaulinius procesus, kuomet tradiciniai teritorijų planavimo ir plėtros būdai nebeveikia, o provokuoja architektus alternatyvioms iniciatyvoms.

DETALIOJO PLANO RENGĖJAI: Klaipėdos projektas DO architects (ex Andrė Baldi architektūra urbanistika) AKETURI ARCHITEKTAI PASTATŲ ARCHITEKTŪRA: DO architects: Andrė Baldišiūtė, Algimantas Neniškis, Milda Jusaitė, Ignas Uogintas, Sabina Daugėlienė, Gilma Teodora Gylytė, Marija Steponavičiūtė, Edvinas Skiestenis, Gediminas Aismontas, Andrey Sashko, JĖGOS AITVARŲ IR BŪRIAVIMO CENTRAS: DO architects: Andrė Baldišiūtė, Algimantas Neniškis, Ignas Uogintas, AKETURI ARCHITEKTAI: Milda Rekevičienė, Lukas Rekevičius.

2015: 2 (93) I 27

DIZAINO KELIONĖS

Vieta: Melburnas, Australija. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: Shannon McGrath. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

28 I 2015: 2 (93)

Interjeras

ustralijoje esančioje Elwood vietovėje įrengtas Didžiosios Britanijos karaliaus Eduardo VII-ojo laikų namas už fasado slepia netikėtai šiuolaikišką interjerą, pasižymintį ir ilgaamžiškumu, ir elegancija. Šio gyvenamojo namo projekto interjero dizainą sukūrė „Robson Rak Architects” architektų grupė kartu su „Made By Cohen”. Visa specialistų komanda stengėsi perteikti klientų pageidavimą akcentuoti funkcinį paprastumą, šviesos skleidžiamą subtilumą, natūralių apdailos medžiagų naudojimą, švarias formas bei tinkamai pasirinktas detales. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne tik siekiant sukurti šeimos gerovei skirtą būstą, bet ir fukciškai patogius namus, kuriuose patogiai jaustųsi visi. Interjero autoriai nuo pat pradžių susidūrė su keliomis šio pastato problemomis. Pirmiausiai šis karaliaus Eduardo laikų namas buvo tamsus ir ankštas, tačiau jau pradėjus darbus, buvo galima įžvelgti potencialą, jog čia įmanoma sukurti kažką tikrai gražaus. Kitas privalomas uždavinys, iškeltas keturių asmenų šeimos, buvo dar vieno kambario poreikis. Norint pasiekti geriausių rezultatų, ryžtasi rekonstruoti ir padidinti namą, o tai reiškė, kad bus atlikti pastato stilistiniai bei architektūriniai pokyčiai. Nusprendus paversti mansardą gyvenamuoju plotu bei kiek praplėsti namą iš šiaurės vakarų pusės pirmajame aukšte, naujojo būsto viziją jau buvo galima regėti. Kūrėjų dizaino koncepcija apėmė visus užsakovų prašytus elementus. Jais remiantis buvo priimami sprendimai. Status landšafto šlaitas sudarė sąlygas puikiam mansardos virsmui į gyvenamąją patalpą su vaizdu į sodą. Taip buvo suprojektuotas naujas, modernus priestatas sename name, pro kurio langus matosi vidinis kiemas. Norint išsaugoti būsimų gyventojų privatumą kambaryje, langai naujajame priestate yra pakreipti horizontaliai, tik koridorius, vedantis į vonios kambarį, buvo nušviestas vieno siauro, vertikalaus lango beveik per visą sieną. Toks elementas – tai tarsi durys, atveriančios vaizdą į sodą, o lapų vainikai tapo lyg paveikslas, gražiai derantis su skaisčiai žaliu kilimu. Šis kilimas – tai vienas iš ryškiausių ir drąsiausių namo interjero akcentų. Be jo bendrame kolorite stipriau išsiskiria tik spalvingi paveikslai, keletas smulkių baldų ar interjero elementų, tokių kaip dekoratyvūs indai ar pagalvėlės. Namo interjere daugiausiai vyrauja žemės atspalviai, padedantys sukurti pusiausvyrą ir ramią atmosferą, tačiau siekiant jaunai šeimai į namus įnešti gyvybės, buvo pasitelktas ryškių akcentų taikymo principas. Baltame fone gražiai išryškėja ne tik spalvingi knygų viršeliai, paveikslai, indai, dekoro elementai, bet ir kontrastingai tamsūs atspalviai. Miegamajame grindys išklotos vienspalve tamsiai pilka kilimine danga, o panašaus atspalvio, kiek melsvesnis minkštas kampas efektingai atrodo ir svetainėje. Čia pat jaukumo suteikia nutrintas gelsvai rusvas kilimas, o grindų tekstūrą pakartojantys kai kur pasitaikantys nedideli baldai, tokie kaip knygų lentyna, taburetės, laiptų pakopos, perteikia interjero vieningumo pojūtį. Daug kur atsiranda grynos juodos spalvos elementų, kurie suteikia grafiškumo. Balta virtuvė neatrodo nuobodi, nes pagaminta ne iš vientisų plokščių, o iš vertikalių lentų. Šalia suprojektuotos didžiulės juodos slankiojančios durys, labiau primenančios kreidinę lentą, paslepia sandėliuką bei tuo pačiu apjungia šviesios

2015: 2 (93) I 29

30 I 2015: 2 (93)

virtuvės ir tamsesnės svetainės zonas. Kai kuriose vietose taikomos kontrastingos tekstūros sukuria įdomias kompozicijas, dėl kurių šviesiame interjere atsiranda dinamikos. Naudotos apdailos medžiagos buvo pasirenkamos pagal jų savybes. Ieškota tokių dekoro priemonių, kurios būtų šiltos, patvarios, ilgaamžės, turinčios malonią tekstūrą, praturtinančią šviesias erdves. Sienos ir lubos dažytos baltai, o grindys išklotos stambiomis natūralaus, šilto atspalvio pilkšvai rusvomis medinėmis lentomis. Tokia spalvinė dermė suteikia harmoningos, šviesios ir jaukios aplinkos įspūdį. Svetainėje patiestas juodai ir baltai margintas kilimas, kurio juostos žaismingai dera su šalia išdėliotomis knygomis sieninėje lentynoje. Šioje zonoje gausu smulkmenų, vertikalių bei horizontalių linijų, ekspresyvių faktūrų – sukurta nuotaika akivaizdžiai leidžia suprasti, kad ši erdvė yra skirta veikti, bendrauti, užsiimti mielais dalykais. Stoge sumontuoti aukščiausios klasės stoglangiai buvo numatyti ne tik gyvenamosiose patalpose, bet ir neįprastose vietose, tokiose kaip vonioje, laiptinėje bei palei sienas. Taip natūrali šviesa patenka į atokius kampelius, kuriuose įprastai jos nebūna. Šitaip interjero kūrėjai pasiekė itin jaukią namų atmosferą ir sugebėjo panaudoti dinamiškai lūžtančius saulės spindulius kaip dekoro elementą. Ribotas biudžetas skatino ieškoti tinkamų, paprastesnių sprendimų vienose namo projektavimo srityse ir pritaikyti brangiau kainuojančius sumanymus ten, kur buvo reikalingas efektingas rezultatas. Šis projektas – tai puikus inovacijų ir gero dizaino pavyzdys, pritaikytas šiuolaikiškam žmogui, gyvenančiam intensyvų gyvenimą, nes tokiame būste išmaniai išdėstytos privačios erdvės, skirtos poilsiui bei bendro naudojimo patalpos, kuriose gali burtis šeimos ir draugai. Interjero autoriai siekė įrodyti, jog norint gyventi harmonijoje, nėra privaloma turėti didžiulį plotą – pakanka protingo zonų paskirstymo ir jų išdėstymo. Eduardo laikų name buvo apjungtas grožis, funkcionalumas, kokybė, ilgaamžiškumas, glotnūs ir turtingi tekstūrų paviršiai, šviesa, ramybė, paįvairinta grakščiais akcentais. Šiame projekte taip pat buvo suderinta praeitis ir dabartis, tradicijos ir šiuolaikiškumas. Būtent dėl šių priežasčių „Robson Rak Architects” ir „Made By Cohen” sukurtas interjeras atkreipė ne tik eilinių žmonių, bet ir specialistų dėmesį ir buvo nominuotas 2014 metų Australijos interjero dizaino bei 2014 metų geriausių namų apdovanojimuose.

2015: 2 (93) I 31

DIZAINO KELIONĖS

Šeimos žaidimų aikštelė Vieta: Kaohsiung, Taivanas. Realizacija: 2014 m. Plotas: 122 kv. m. Fotografijos: Hey! Cheese. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

32 I 2015: 2 (93)

Interjeras

Taivane įrengtas šeimos butas jau iš pirmo žvilgsnio atspindi žaidimų aikštelės stilistiką, kviečiančią būti socialiai aktyviems, bendrauti, užsiimti įvairia veikla. Tai – jaunų žmonių namai, kuriuose pilna spalvų, netikėtų kompozicijų, originalių dekoro sprendimų. Interjerą sukūrė architektų komanda „House Design”. Dizaino koncepcija pasirinkta visiškai kitokia negu standartiškai galima pamatyti Taivano butuose. Architektai visų pirma perplanavo patalpų išdėstymą bei funkcines zonas ir pritaikė jas atsižvelgdami į šeimos narių poreikius ir pageidavimus. Viena iš autorių idėjų buvo pakeisti virtuvės sampratą ir kitaip nei daugelyje būstų, kuriuose tradiciškai virtuvei paskiriamas tamsiausias namų kampelis, ištraukti ją į gyvenamosios zonos epicentrą, taip sukuriant tarsi salą, apie kurią vyksta visas veiksmas. Taip šeimos nariai, gaminantys maistą, gali betarpiškai bendrauti su sėdinčiais svetainėje, pavyzdžiui, žiūrinčiais televizorių. Virtuvės vietoje buvo numatytas kambarys, tačiau dabar butas įgavo racionalesnį vaizdą, nes skilo į dvi dalis – veiksmo, bendravimo ir darbo bei poilsio ir ramybės. Be virtuvės lokacijos pokyčių, buvo atlikta nemažai kitų išplanavimo pakeitimų. Suformuota papildoma darbo erdvė, kuri atskirta slankiojančiomis durimis, todėl ši zona gali būti sujungiama su svetaine, valgomuoju bei virtuve, taip pat atskiriama ir naudojama kaip autonomiška patalpa. Pakitimai atlikti ir mažesniuose miegamuosiuose – abiejų kambarių sienos buvo pakoreguotos, o nelogiškai ilgas vieno iš jų koridorius prijungtas prie kito kambario naudingojo ploto, kur dabar čia įrengta talpi drabužinė. Projektuojant naująsias pertvaras, buvo suformuotas ilgas koridorius, vedantis į miegamuosius ir vonios kambarius. Jis virto tikra meno galerija ir netapo nuobodžia ir nenaudinga buto dalimi, veikiau priešingai – verčia stabtelėti ir apžiūrėti „eksponuojamus” daiktus bei paveikslus. Vos tik įėjus į butą, jaučiamas jo atvirumas, šviesumas bei erdvė, kurioje, regis, surinkti patys žaismingiausi, origina-

2015: 2 (93) I 33

liausi baldai bei dekoro elementai. Prieškambaryje grindys išklotos plytelėmis, išdėstytomis šiuo metu labai populiariu skiautiniu principu, todėl šiltų tonų raštai praturtina patalpą ir vienos tekstūros medinių grindų plokštumą. Siekiant šiek tiek atskirti prieškambarį nuo svetainės, buvo sukurta originali širma, pagaminta iš vamzdžių. Čia galima prisėsti aunantis batus, pasikabinti paltą, o estetiškai įrėmintas veidrodis įrodo, jog tai tikrai funkcionalus interjero elementas. Tokia pertvara svetainei suteikia šiek tiek privatumo ir jaukumo, tačiau nei kiek neužstoja saulės šviesos, sklindančios pro didžiulį svetainės langą. Virtuvėje esanti maisto gaminimo salelė taip pat turi ryškiai geltonų vamzdžių karkasą, o ši spalva suteikia patalpai skaistumo ir pozityvios nuotaikos. Su šiuo saulėtu tonu puikiai dera prigesinto, žalsvai samaninio atspalvio sienų plytelės, o betoninis stalviršis ir baltos blizgios spintelės išryškina tamsiai rudus bei raudonmedžio akcentus. Svetainėje patiestas žalias, žolę primenantis kilimas suteikia natūralumo pojūtį, su kuriuo žaismingai kontrastuoja sodriai mėlynas sofos rėmas bei ryškiaspalvis paveikslas, kuriame nutapytas šuns portretas. Turkio spalvos siena darbo zonoje, matoma sustūmus slankiojančias duris, apjungia visą patalpą, o ryškiai raudonas stalinis šviestuvas nukreipia dėmesį į patį tolimiausią laisvalaikio zonos tašką. Viename iš miegamųjų architektų komanda „House Design” pritaikė ramesnį žemės koloritą, nes tai vieta, skirta pailsėti, atsipalaiduoti, nusiraminti. Labai efektingai panaudotos išraiškingos tekstūros medienos plokštės, dengiančios sienas ir lubas ten, kur pastatyta dvigulė lova. Taip dalis kambario primena modernų miško namelį, o toks įspūdis atspindi jaukumą ir komfortą. Čia vyrauja balta ir pilkšva spalvos bei šviesus medis, tačiau įdomumo suteikia švelnios žalsvos spalvos detalės, tokios kaip lovos atlošas, minkštoji kėdės dalis ir stambiai megztas pufas. Kontrastą taip pat suteikia ir aiškios struktūros juodas lango rėmas bei lenktos staliuko kojos, pagamintos iš juodojo metalo. Kambaryje numatyti tik patys reikalingiausi daiktai ir baldai, nes, anot rytiečių išminties, kuo švaresnė aplinka, tuo švaresnis protas. Tokiu principu vadovaujantis ir buvo įrengtas šis miegamasis.

34 I 2015: 2 (93)

Pagrindinis ir didžiausiasis miegamasis atrodo kiek kitaip, solidžiau. Čia daugiau tamsių spalvų, išsidėsčiusių horizontaliai, tarsi palei apatinį kambario perimetrą. Tonų žaismas pakyla aukščiau akių lygio tik užuolaidomis įrėminant langą, pro kurį patenka daug šviesos, todėl išlaikomas lengvumo įspūdis. Tamsiai pilkas kosmetinis staliukas, panašaus atspalvio lovos atlošas, tamsiai mėlyna lovatiesė, melsvai pilkas fotelis bei kakavinės užuolaidos – tai interjero elementai, labiausiai čia dominuojantys savo tamsiu koloritu. Niūrumą praskaidrina komiškas stambių žirafos kailio raštų kilimas, patiestas asimetriškai lovos atžvilgiu, taip pat ryškiai oranžinis pastatomas šviestuvas. Kitos plokštumos ramina švariu baltumu ar šviesia mediena. Nors bendras kambario vaizdas ir tamsokas, bet lengvabūdiškos, tačiau gerai apgalvotos interjero elementų kompozicijos kelia malonias emocijas ir atspindi gyventojų charakterį. Vonios kambariuose grindys išklotos pailgomis medžio imitacijos plytelėmis, suteikiančiomis šilumos, jaukumo ir viso interjero vientisumo įspūdį. O baltos sienų plytelės, klijuojamos ir vertikaliai, ir horizontaliai atskiria nedidelės patalpos plokštumas, taip suteikdamos aiškumo bei įdomumo. Čia pagrindiniu, išsiskiriančiu akcentu tampa stilingas, ant diržo pakabintas veidrodis juodu rėmu. Architektų komandai „House Design” pavyko sukurti išskirtinį interjerą, pasižymintį ne tik ekspresyviomis spalvomis, stebinančiomis formomis bei intriguojančiomis detalėmis, bet ir suprojektuoti patogų būstą, kurio visas plotas būtų panaudotas reikšmingai. Drąsūs autorių ir užsakovų sprendimai padėjo įgyvendinti būsto, primenančio žaidimų aikštelę, viziją.

2015: 2 (93) I 35

DIZAINO KELIONĖS

Jos didenybės

malonumai Vieta: Torontas, Kanada. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: Lisa Petrole. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

1. Įėjimas 2. Sulčių baras 3. Manikiūro baras 4. Spalvų pasirinkimo sekcija 5 Kosmetikos parduotuvė 6. Poilsio zona 7. Pedikiūro patalpa 8. Makiažo zona 9. Plaukų džiovinimo zona 10. Pasiruošimo kambarys 11. Procedūrų patalpa 12. Biuras 13. Galvos plovimo zona 14. Tualetai 15. Darbuotojų poilsio patalpa 16. Drabužinė

36 I 2015: 2 (93)

Interjeras

Toronte įsikūręs originalus grožio salonas, pavadinimu „Her Majesty’s Pleasure” (liet. „Jos didenybės malonumas”), buvo suprojektuotas vietinės dizainerių komandos „+tongtong”. Salonas yra unikalus tuo, jog atlieka ir daugiau funkcijų. Šiame beveik 280 kv. m plote taip pat yra kavinė, prabangi boutique parduotuvė bei baras ir visa tai galima rasti pačiame senamiestyje. Projekto idėjiniu vedliu bei kūrybos iniciatoriumi tapo pats John Tong, kompanijos įkūrėjas. Vis dėlto toks puikus rezultatas nebūtų pavykęs, jei ne salono savininkų Sara Kardan ir Jeff Armstrong reiklumas bei jų keliami iššūkiai siekiant išskirtinio dizaino. Interjeru taip pat rūpinosi dizainerė Kateryna Nebesna, o detalėmis – Tamar Rosenberg. Toks bendradarbiavimas tarp kūrėjų ir užsakovų padėjo suformuoti ne tik gražius tarpusavio santykius, bet ir išplėtoti dinamišką grožio salono įvaizdį. „Her Majesty’s Pleasure” įsikūrė naujai pastatytame kooperatiniame name, kurio lokacija – tai pats miestiečių gyvenimo, darbo ir laisvalaikio epicentras. Grožio salonas – tai vieta, kur vyrai ir moterys gali pasidaryti manikiūrą ar pedikiūrą, atsipūsti ir pabendrauti, ragaudami šviežiai spaustų sulčių, gurkšnodami Latte ar kokteilius. Iš architektūrinės pusės erdvė atspindi daugiafunkcinį projektą, o kiekvienos zonos plokštumos bei kreivės buvo sulietos norint apjungti bendrą plotą. Pakartojant apdailos medžiagas, audinius bei pačią stilistinę koncepciją, visas grožio salonas atrodo darniai ir harmoningai. Šiam žaismingam projektui buvo pasirinkta šviesių ir gyvybingų tonų paletė, o spalvinė gama yra paremta daugybe baltos, pilkšvos, melsvos spalvų ir anglies atspalvių pagrindu. Vario bei geltonos spalvos užuominos grakščiai suderintos su Duglaso kėnio mediena, o skalūną primenantis melsvai pilkšvas koloritas pripildė interjerą šilumos bei jaukumo. Lyg stilizuota šachmatinė lenta išdėstytos spalvingos plytelės suteikia grafiškumo bei dinamikos kavinei ir barui, o tamsiai pilkos medinės lentos tam tikras zonas paverčia elegantiškomis, solidžiomis ir subtiliai prabangiomis. Buvo stengtasi suderinti kasdieninę eleganciją su natūralia, apčiuopiama bei intriguojančia aplinka. Autoriai siekė sukurti erdvę, spinduliuojančią ne tik komfortą, bet ir prieinamumą kiekvienam. Taip pat stengtasi perteikti dizainą bei madą, atspindinčią rajono kultūrą. Įėjus į grožio saloną, svečius pirmiausiai pasitinka kavinės ir baro zonos. Viena patalpos dalis atrodo ganėtinai puošniai, o vertikalios ir horizontalios linijos sudaro savotišką dinamišką kreivių kompoziciją. Variniai elementai ir baltas marmurinis baro stalviršis sukuria prabangos įspūdį, tačiau modernūs baldai ir šalia lentynose žaismingai išdėlioti spalvingi nagų lako buteliukai primena, jog aplinka visgi nėra itin formali. Variniai akcentai ne tik papildo spalvinę gamą, bet ir grakščiai atspindi po baru skleidžiamą išsklai-

2015: 2 (93) I 37

dytą šviesą, taip sukurdami šiltą atmosferą patalpoje. Kitoje pusėje išdėstyti paaukštinti stalai su baro kėdėmis, išlankstytomis iš gryno vario. Jos atrodo ne tik originaliai, bet ir ryškiai kontrastuoja su dominuojančia balta spalva, dera su natūralia mediena. Taigi ši medžiaga tampa būdu, padedančiu apjungti bendrą interjero stilistiką ir apibendrinti ją visame salono plote. Mėgaudamiesi grožio procedūromis, klientai kviečiami prisėsti bei atsipalaiduoti patogiuose pilkuose odiniuose krėsluose, besisukančiuose ant juodo plieno kojelių. Prie baro esanti lentyna įrėmina sienos dekorą, suformuotą iš baltų keraminių rombo formos plytelių ir tokių pačių, tačiau varinių plokštelių. Anot interjero kūrėjų, tokia kompozicija simbolizuoja krentančius rudeninius lapus. Šis metalas interjere buvo naudojamas daug kur, nes yra praktiškas, taip pat suteikia šilumos, industrinio miesto užuominų ir padeda išryškinti akcentuojamas zonas. „+tongtong” komanda pabrėžė aukštas lubas parinkdama daugiarėmius langus, sukuriančius ritmą iš vertikalių ir horizontalių, kurios taip pat žaismingai atskleidžia ir patalpos proporcijas. Vos įžengus į vidų, dėmesį pirmiausiai patraukia architektūrinė struktūra grožio salono gale, nes interjero tikslas ir buvo lankytojus vilioti į vidų bei intriguoti giliau esančiomis erdvėmis, patraukti siūloma tematika bei sužavėti

38 I 2015: 2 (93)

salono aura. Kai kuriose zonose buvo dirbtinai suformuotos lyg nuožulnaus stogo konstrukcijos, tarsi atsigręžiančios į tradiciją, senovines pirkias bei medinius namelius, tačiau geometrinės lentynos ir LED apšvietimas suteikia šiuolaikiškumo, modernumo, taigi praeities čia galima rasti tik užuominų. Ant medinės pakylos vienas šalia kito išrykiuoti Muskoka krėslai, skirti pedikiūro zonai. Šilta medienos spalva gražiai dera su baltai dažyta plytų siena bei baltais krėslų karkasais, o visą šią spalvinę gamą papildo ir praskaidrina švelniai, tarsi vandenynas melsvos minkštos sėdimosios jų dalys. Virš krėslų esanti nuožulnaus stogo imitacija su ritmiškai išrikiuotomis gegnėmis pridengia virš jų ryškiai geltonai nudažytas lubas. Šitoks sprendimas kartu su subtiliu apšvietimu suteikia skaistumo, lengvumo ir sukuria įspūdį, jog pro stogą į vidų skverbiasi saulės spinduliai. Grožio salono interjero koncepcija yra dvilypė. Šis projektas buvo kuriamas kaip vieta, į kurią lankytojai galėtų užeiti išgerti rytinės kavos puodelį, suvalgyti pyragėlį, esant poreikiui, ir greitus pietus, o po darbo užsuktų pasigražinti ar pasiruošti vakaro linksmybėms. Kai kurie interjero elementai primena art deco stilistiką, o spalvinės gamos – pietinių Europos kraštų pakrančių kultūrą. Daugybė „+tongtong” pasirinktų detalių ir jų derinių padėjo sukurti unikalų, savitą ir labai charakteringą grožio saloną, kuriame galima rasti ne tik kavinę, barą, bet ir parduotuvę.

2015: 2 (93) I 39

JTO

būstinės laukiamojo interjeras

Fotografija: Markus Jans.

Vieta: Niujorkas, JAV. Realizacija: 2013 m. Fotografijos: Frank Oudeman. Tekstas: parengta pagal „Longeriuslab design studio” medžiagą.

1951 m. buvo įkurta Jungtinių Tautų būstinė Niujorke. Jos interjeru rūpinosi tokie žinomi dizaineriai kaip Le Corbusier, Oscar Niemeyer ar Wallace K. Harrison. Nuo to laiko jau praėjo daugiau nei 60 metų ir pagaliau buvo nuspręsta, jog būtina atnaujinti būstinę ir pritaikyti ją prie XXI-ojo amžiaus vartotojo. Laukiamojo interjero kūrimui buvo pasitelkta nemaža specialistų komanda, kurią surinko garsi dizainerė Hella Jongerius. Į pagalbą ji pasitelkė Rem Koolhaas kartu su Irma Boom, Gabriel Lester bei Louise Schouwenberg. Pagrindinis projekto tikslas buvo sukurti erdvę, spinduliuojančią komfortą, profesionalų, tačiau neformalų stilių. Kūrybinė grupė kruopščiai koregavo istorinę erdvę, papildydama ją skandinavišku dizainu bei suformuodama naują

40 I 2015: 2 (93)

Interjeras

požiūrį į čia jau eksponuojamus meno kūrinius. Norėta šią zoną pritaikyti kitai, jaunesnei kartai. Dizaineriai panaikino antresoles, trukdžiusias matyti nuostabų Rytų upės pakrantės vaizdą ir taip buvo išgryninta architektūriškai atvira, švari erdvė, o išplėtus patalpos aukštį, išgautas savotiškai didingas, tačiau nepretenzingas įspūdis. Šio projekto metu Hella Jongerius sukūrė du naujus baldus, skirtus priimamajam: kompiuterio stalą „Sphere Table“ (liet. „Sferinis stalas“) ir kėdę „UN Lounge Chair“ (liet. „Jungtinių Tautų laukiamojo kėdė“). Ir stalai, ir kėdės pasižymi unikalia dizaino stilistika bei koloritu. Medžio masyvo stalai matiniais gaubtais (pagamintais iš akrilinio stiklo), dengiančiais kompiuterių monitorius, ne tik suteikia šiek tiek privatumo, bet ir paslepia laidus, dažnai gadinančius estetinį vaizdą. Kuriant laukiamojo kėdžių dizainą, norėta, kad jos būtų lengvos ir mobilios. Taip autorės suprojektuotas baldas įgijo šmaikštumo, jaunatviškumo ir išskirtinumo. Kojelės buvo pagamintos iš tamsiai rudo plieno, o gobeleną praturtino odiniai ranktūriai bei rankenėlės ant atlošų. Melsvo kolorito audiniai ant rusvos kiliminės dangos atrodo gaiviai, tačiau patys savaime nėra pernelyg ryškūs.

apsaugantį nuo praeivių akių. Tokios užuolaidos iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nesudėtingas dizaino elementas, tačiau iš tiesų tai rankomis pintas tinklas su 30 000 porcelianinių rutuliukų, iš vietinio molio pagamintų vienos iš žinomiausių Olandijos keramikos kompanijų „Royal Tichelaar Makkum”.

Rytiniam fasadui dizainerė Hella Jongerius dar sukūrė ir originalias užuolaidas, kurias pavadino „Knots & Beads Curtain“ (liet. „Mazgų ir rutuliukų užuolaida“). Pavadinimas atspindi estetinį vaizdą, kuriuo buvo siekta išgauti maksimalų šviesos patekimą į laukiamąjį, taip pat ir sustiprinti privatumo jausmą čia sėdintiems. Taip pat buvo norima užuolaidomis papuošti bei paįvairinti patalpą, nes langų plotas tikrai nemažas, taigi užuolaidos turėjo būti efektingas akcentas. Žaismingų mazgų tinklą primenantis audinys praleidžia daugybę šviesos, tačiau tuo pačiu metu suformuoja tarsi šydą, dengiantį langą ir

2015: 2 (93) I 41

Jungtinių Tautų būstinės laukiamajame baldai išdėstyti trimis juostomis, atliekančiomis skirtingas paskirtis: palei langą išrikiuoti staliukai su mediniais krėslais bei foteliai, skirti formalesniems pokalbiams ar dalykinėms diskusijoms. Centrinėje patalpos dalyje suburtos kėdės su ratukais bei minkštos ryškiaspalvės sofos labiau tinka kavos pertraukėlėms, o prie sienos esantys stalai nurodo, kad čia yra darbo kompiuteriu zona. Erdvėje šalia registratūros esantys dviviečiai staliukai gali tarnauti ne tik kavos pertraukėlių ar pietų metu, bet ir darbo pokalbiams. Ant sienų kabantys didžiulio formato austiniai kilimai – tai senosios būstinės palikimas, kuris praturtina patalpą ne tik spalvine gama, bet ir formų bei vaizdinių kompozicijomis. Būtent pagal juos buvo pasirinktas likusių baldų bei interjero detalių koloritas. Dabar laukiamasis, kurio didžioji dalis sienų yra baltos plokštumos arba langai, atrodo dinamiškas, kupinas energijos, ekspresyvus. Palei langus, šalia kolonų, įkomponuoti pastatomi šviestuvai atrodo

42 I 2015: 2 (93)

skulptūriškai ir primena lelijų lapus, besistiebiančius į viršų. Vertikali toršerų eilė padėjo išlaikyti pusiausvyrą aukštoje patalpoje, kupinoje nedidelių, žemų baldų. Dizainerė Hella Jongerius sugebėjo pritaikyti dar nuo 1951 m. išlikusius kilimus ir panaudoti juos tarsi atspirties tašką, dėl kurio iš pradžių buvo parinkta spalvų gama, vėliau įgavusi vis daugiau ir daugiau formų, kol galiausiai laukiamasis pavirto jaunatviška, modernia ir stilinga patalpa, tinkančia šiuolaikiniam žmogui. Žvelgiant į tokį interjerą, kuriame kilimų mastelis atskleidžia praeities reikšmę bei prasmę, jau galima pajusti ir dabarties prieskonį. Jungtinių Tautų būstinė buvo atnaujinta tarsi baltas popieriaus lapas, lyg tuščias plotas, į kurį patalpinti kokybiški ir stilingi baldai, netikėtos bei drąsios spalvinės kompozicijos, tačiau vis dėlto šiame kontekste kūrybinė grupė sugebėjo išlaikyti ir savotišką XX-ojo amžiaus Jungtinių Amerikos Valstijų šarmą.

2015: 2 (93) I 43

DIZAINO KELIONĖS

Karališkai prabangus

Londono viešbutis Vieta: Londonas, Didžioji Britanija. Realizacija: 2010 m. Design Hotels TM grupės narys.

astatas, kuriame dabar įsikūręs viešbutis, buvo pastatytas XX a. karaliaus Edvardo eros metais. Beveik 830 kv. m ploto, 98 kambarius turinčios rezidencijos savininkas norėjo, kad būtų sukurtas šiuolaikiškas, prabangus interjeras, tačiau kad būtų išlaikytos ir istorinės šaknys bei užuominos apie praeitį. Interjero kūrėjai, architektai Michel da Costa Gonçalves ir Nathalie Rozencwajg, iš kompanijos „Rare architects“ išanalizavo esamą situaciją bei pritaikė Artdeco stilistiką, taip suformuodami solidžią ir estetišką aplinką. Pastato viduje matomos išlaikytos originalios detalės, derinamos su moderniu patalpų išplanavimu bei stilingais baldais, taip pabrėžiant dermę tarp seno ir naujo. Laukiamajame svečius pasitinka elegantiška ornamentika ant skliautinių lubų, suteikianti itin stiprų prabangos įspūdį, o efektingą vaizdą dar papildo laukimo salės

44 I 2015: 2 (93)

sienos, dekoruotos raudonmedžio plokštėmis. Šį dekoro elementą realizavo gerai apmokyti meistrai, išmanantys senąsias technologijas ir grąžinę interjerui originalią stilistiką. Didelis dėmesys buvo skirtas ir tokioms detalėms kaip grindjuostės, langų rėmai, laiptų turėklai. Konstrukcinis karkasas, architektų manymu, yra itin reikšmingas ir svarbus, todėl kitas struktūras buvo nutarta supaprastinti ir jų neakcentuoti, siekiant, kad esminiu elementu išliktų būtent senoji istorinė pastato dalis. Įstiklintos pertvaros buvo tinkamas sprendimas, padėjęs perteikti šiuolaikinio dizaino įnašą senajame pastate. Jos taip pat padėjo sukurti skaidrų vaizdą bei neužgožti erdvės bereikalingomis plokštumomis. Kambariuose architektai taip pat projektavo atviras erdves, tačiau norėdami atskiri zonas, suformavo skirtingus grindų ir lubų lygius. Prabangiausiuose kambariuose miegojimo zona ir vonios kambarys buvo pakeltas

ant pakylos. Šitoks sprendimas atrodo itin prabangiai, nes išsiskiria spalva bei tekstūromis. Likusi kambario dalis išklota ne itin stambiomis medinėmis lentomis, o pakyla ir vonios kambario zonoje esančios lubos buvo suformuotos iš balto, tolygaus, blizgaus paviršiaus. Visa ši konstrukcija įstiklinta, o šviesa, atsimušanti į stiklą, suteikia daugiau skaidrumo ir šilto spindesio. Šioje zonoje dominuoja balta spalva – pakyla, lovos karkasas bei patalynė, lentynos, prastuvai, vonia – viskas akinamai balta. Vienintelis elementas, suteikiantis šiokį tokį atspalvį – tai šiek tiek melsvumo turintis stiklas. Prabangūs, subtilių formų, blizgiai chromuoti, spindintys maišytuvai ir santechninė įranga tik dar labiau pabrėžia patalpos išskirtinumą bei puošnumą. Kai kuriuose vonios kambariuose įrengti židiniai suteikia karališką atmosferą bei nustebina ne itin praktišku, tačiau savotiškai egzotišku sprendimu.

2015: 2 (93) I 45

Interjere panaudotos apdailos medžiagos išsiskiria aiškia, turtinga tekstūra ar ryškesniais tonais, todėl kiekvienas elementas padaro didžiulį įnašą į bendrą dizaino kompoziciją. Dėl tos pačios priežasties parinkti veliūriniai arba stambiai austi, faktūriški, ryškių spalvų audiniai, kurie sukuria intensyvesnę emociją nei pačios baldų formos. Daug kur naudojama žemės tonų paletė, derinama su sodriais turkio, alyvų ar skaisčiai apelsininės spalvos akcentais. Labai solidžiai atrodo ir burgundiško vyno, melsvai pilki ar žalsvi atspalviai, derinami su rausva mediena ar marmuru. Prie natūralios paletės ir šalia naudojamų ryškesnių akcentų komponuojami variniai elementai tampa savotišku raktu į tai, kas dvelkia ir istorija, ir šiuolaikiškumu. Solidžiuose kambariuose, kuriuose gausu žemės atspalvių ir tik keletas ryškių akcentinių detalių, labai išryškėja originalaus dizaino staliniai šviestuvai, pabrėžiantys Artdeco dvasią, tvyrančią šiame viešbutyje. Nors jų forma gana provokuojanti, tačiau subtilių baldų kontekste šviestuvai papildo interjero dizaino kompoziciją ir ją paįvairina, kiek intriguoja, tačiau pernelyg nekontrastuoja. Baldai nepasižymi formų ekspresija, tačiau atrodo prabangiai dėl medžio masyvo konstrukcijų ir išskirtinai

46 I 2015: 2 (93)

atrodančių gobelenų. Kai kuriuose kambariuose grindys išklotos tamsaus riešutmedžio parketu, o toks grindų piešinys suteikia stabilumo ir šiek tiek dinamikos, savotiško ritmo. Neretai pasitaikantis viešbučių požymis – skirtingų stilių baldų bei apdailos medžiagų naudojimas, siekiant įtikti įvairiems klientams, tačiau šiame objekte dizaineriai užtikrintai taikė vienodas taisykles ir suformavo vientisos stilistikos interjerą. Ši aplinka skirta tiems, kurie mėgsta prabangą bei gerbia istoriją. Tokiems lankytojams čia taip pat siūloma apsilankyti baseine, išklijuotame mozaikinėmis plytelėmis ir dekoratyviai puoštame auksiniais turėklais bei kitomis detalėmis. Toks baseinas atrodo tikrai puošniai, viliojančiai ir prašmatniai. Vienas iš originalesnių sprendimų kambariuose – tai virtuvės atskyrimas nuo svetainės. Čia suprojektuotos slankiojančios durys, leidžiančios atskleisti ar paslėpti virtuvės baldus. Kai kuriuose kambariuose slankiojančios durys yra minimalistinio stiliaus, lygiu, baltu paviršiumi, o kitose – raižytu, dekoruotu fasadu, pakartojančiu pastato išorėje esančią architektūrinę ornamentiką. Čia įrengta visa būtiniausia santechnika, reikalinga visaverčiam gyvenimui bei maistui ruošti. Grindų dangai, kaip ir vonios kambariuose, naudotos marmurinės plytelės, atskiriančios svetainės ir virtuvės zonas. Architektai Michel da Costa Gonçalves ir Nathalie Rozencwajg suprojektavo stilingą, išskirtinio dizaino, istorija, bet ir šiuolaikiškumu spinduliuojančią atmosferą. Subtilios formos, ryškūs spalviniai akcentai, konservatyvios kompozicijos bei unikalūs, prabangos suteikiantys sprendimai – visa tai padėjo sukurti interjerą, iki šiol jau pelniusį net 13 dizaino apdovanojimų.

2012 m. – geriausias naujas Didžiosios Britanijos viešbutis (Bloomberg International Hotel Awards). 2012 m. – Nathalie Rozencwajg apdovanota kaip naujai iškilusi architektė (RARE Architecture Awards). 2012 m. – metų rekonstrukcijos projektas (ArchDaily Awards). 2012 m. – meistriškumo sertifikatas (Trip Advisor). 2011 m. – RIBA (Royal Institute of British Architects) apdovanojimas. 2011 m. – RICS (Royal Institution of Chartered Suveyors) pastato išsaugojimo apdovanojimas. 2011 m. – RICS (Royal Institution of Chartered Suveyors) metų projektas. 2011 m. – europos viešbučių dizaino apdovanojimų finalininkas. 2011 m. – RARE (Roper Award for Research Experience) apdovanojimas už geriausią architektūros pritaikymą. 2011 m. – geriausias Londono pastatas (Hotel Club Hotel Awards). 2011 m. – WAN (World Architectural News) finalininkas (Hotel of the Year Design Award). 2011 m. – D&A finalininkas (International Hotel Design Award). 2011 m. – RICS (Royal Institution of Chartered Suveyors) geriausias Londono regioninės architektūros išsaugojimo projektas.

2015: 2 (93) I 47

DIZAINO KELIONĖS

Vieta: Varšuva, Lenkija. Realizacija: 2012 m. Design Hotels TM grupės narys.

Viešbutis Varšuvoje yra įsikūręs privačioje rezidencijoje, pastatytoje dar XIX amžiuje ir turinčioje ilgą istorinį palikimą. Pirmojo pasaulinio karo laikmečiu čia vyko slapti susitikimai, kurių metu buvo aptarinėjamos Lenkijos išlaisvinimo strategijos, vėliau pastatą nusavino Sovietų Sąjunga ir pavertė savo ambasada, o galiausiai užėmė ir Vokietijos nacistinė partija bei naudojo kaip savo štabą. Lenkijai atkovojus nepriklausomybę, rezidencija vėl tapo valstybės nuosavybe ir prieš

48 I 2015: 2 (93)

keletą metų statinį nutarta renovuoti bei paversti viešbučiu. Nepaisant visų nuoskaudų, fasade buvo palikta ornamentika, išlikusi nuo Sovietų Sąjungos laikų, todėl tai pasidarė vieta, kur atsiskleidžia praeities ir dabarties samplaika. Vienoje iš seniausių Varšuvos centro gatvių esančio viešbučio, kuriame yra 46 kambariai, interjerą sukūrė architektė ir interjero dizainerė Mariola Tomczak. Pagrindinė koncepcija buvo pateikti solidų, tačiau istorija paremtą spalvingą ir stilingą dizainą, patrauklų ne tik verslininkams, bet ir jaunimui. Visuose kambariuose yra įrengtos virtuvėlės, o ekskliuzyviniai vonios kambariai įstiklintomis pertvaromis sukelia įspūdingą, išskirtinį vaizdą. Stiklas naudojamas miegamuosiuose, taip pat ir bendro naudojimo patalpose, nes norėta suformuoti skaidrias, atviras erdves, pabrėžti didelius plotus bei suteikti galimybę matyti persidengiančias tekstūras. Aukštos lubos bei didžiuliai langai, dekoruoti užuolaidų drapiruotėmis, pabrėžia pastato didingumą, o naudotos prabangios apdailos medžiagos sukuria įdomias faktūrines ir spalvines dermes. Patalpų aukščiui akcentuoti buvo naudojami pailginti lovų atlošai, vertikalios kompozicijos, didžiulio formato fotografijos, žemos lovos bei tikslingai parinkti krėslai ar foteliai su pažemintais atlošais. Taip pasiekta neįprastų proporcijų interjero kompozicija, pasižyminti ir modernumu, ir istoriniu dizaino palikimu.

ratyvios garsios fotografės Ritos Zimmerman nuotraukos, suteikiančios modernumo ir originalumo. Jos buvo panaudotos kaip drąsūs, netgi provokuojantys akcentai, dažnai išsiskiriantys savo spalviniais sprendimais ar net šokiruojančiais fotomontažais. Prie šių meno kūrinių priderinti ryškūs

Autorė interjere naudojo ramų koloritą, praturtindama jį kontrastingomis detalėmis bei ornamentiniais papuošimais. Labai efektingai pritaikytos, pagal užsakymą sukurtos deko-

2015: 2 (93) I 49

gobelenai, pagalvėlių užvalkalai, dryžuoti tapetai ar lovų galvūgaliai tapo ekspresyviais ir svarbiais interjero elementais, perteikiančiais bendrą nuotaiką. Vienu iš pagrindinių dizaino aspektų buvo 1950-ųjų metų stilistikos pakartojimas ar imitavimas. Mariola Tomczak rinkosi nemažai veliūrinių, sunkių gobelenų, nes nenorėta sukurti pernelyg lengvo, švelnaus dizaino. Beveik nenaudoti skaidrūs audiniai, o šviesios spalvos derinamos nebent su tamsiais ar ryškiais tonais. Taip buvo atskleistas kontrastingumas ir sukuriamos dinamiškos kompozicijos. Daugelis minkštų baldų pabrėžtinai sunkūs, masyvių formų, be kojelių. Kadangi patalpos pakankamai erdvios, norėta kiekvienu baldu efektingai atskleisti penktojo dešimtmečio dizaino stilistiką nebijant išsiskirti ar net išsišokti, atsižvelgiant į šiuolaikinį kontekstą. Nepaisant pasirinktų sintetinių spalvų, viešbutyje buvo panaudota daug natūralių medžiagų: ąžuolinė grindų danga, natūralus akmuo, tačiau taip pat nebijota gausiai pritaikyti ir šaltą chromuotą metalą. Modernios detalės, drąsūs akcentai, prabangūs itališki baldai, netikėtos tekstūros – visa tai padėjo sukurti originalų interjerą. Dizainerė, siekdama pateikti ekspresyvią viešbučio stilistiką, vis dėlto pritaikė ir tam tikrus standartinius principus. Greta akiplėšiškai sodrių spalvinių tonų buvo pasirinkta ir pilkų atspalvių gama, padėjusi suformuoti harmoningą aplinką, nes ji leido sušvelninti kontrastingus derinius. Baldų formoms taip pat buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Lakoniški, tačiau stulbinamai patrauklūs baldai papildė vienas kitą, nors žiūrint į kiekvieną iš jų individualiai, nesusidaro toks įspūdis, tačiau kolektyvios kompozicijos tapo labai efektingos ir spinduliuoja šiuolaikišką prabangą. Norint pasiekti tokį rezultatą, reikalingas labai subtilus stilistikos pajautimas bei spalvų, kompozicijų ir jų dermių išmanymas. Vonios kambariuose parinkti minimalistiniai pakabinami praustuvai, dušo kabinos, potinkiniai maišytuvai, didžiulės lietaus dušo „galvos“, sumontuotos sienose, džiovintuvai bei kiti dekoro elementai perteikia kokybės pojūtį, atrodo itin estetiškai bei papuošia bendrą vaizdą. Marmurinės grindys ir sienų plytelės, derintos su šaltais metalo atspindžiais, pagyvina švarias patalpas ir praturtina tekstūriškai. Ir vonios kambariuose, ir miegamuosiuose numatytas labai intymus apšvietimas. Daugiausiai naudojami sieniniai švies-

50 I 2015: 2 (93)

tuvai arba lubose sumontuoti, tačiau eilėmis išdėstyti palei sieną. Patalpų centrinės dalys tiesiogiai neapšviečiamos, nes išsklaidytos šviesos pakanka norimai atmosferai sukurti. Skirtingai nei daugelyje šiuolaikinių interjerų, kuriuose, siekiant optiškai padidinti erdves, naudojamas akinantis, intensyvus apšvietimas, čia stengtasi suformuoti emociškai priimtiną, jaukią aplinką, kurioje nebūtinai matomi visi kambario kampeliai. Architektė ir dizainerė Mariola Tomczak istoriniais elementais ir laiko patikrinta stilistika sukūrė išskirtinį viešbučio interjerą, šiandien pasižymintį originalumu, gebantį stebinti ir nukelti į praeitį, tačiau taip pat kviečiantį mėgautis geriausiais dizaino privalumais, perimtais iš šių laikų. Šis interjeras buvo puikiai įvertintas ir Lenkijoje pelnė pirmąją vietą prabangiausių 2014 metų viešbučių kategorijoje, be to, buvo išrinktas kaip geriausias 2014 metų viešbutis.

2015: 2 (93) I 51

DIZAINO KELIONĖS

Novotel viešbučio laukiamasis

Hagoje Vieta: Hague, Nyderlandai. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: Constance Guisset.

52 I 2015: 2 (93)

Viešbučių interjero koncepcijos kinta nuolat, nes vis stengiamasi pagerinti atvykstančių svečių gyvenimo sąlygas bei atrasti tai, ko reikia šiuolaikiniam žmogui keliaujant. Ieškodama tinkamos vizijos, prancūzų dizainerė Constance Guisset sukūrė išskirtinį „Accor Suite Novotel” laukiamojo interjerą Hagoje (Nyderlandai). Čia kiekvienas gali rasti viską, ką įprastai turi ir savo namuose, todėl vos įžengus į laukiamąjį, apima jaukumo jausmas, norisi prisėsti bei pailsėti. Pagrindinė interjero idėja buvo ta, jog viešbutyje norėta atskleisti namus primenančią atmosferą. Buvo stengtasi visuomeninės paskirties funkciją atliekančiai patalpai suteikti kuo daugiau komforto, tačiau siekta ir paįvairinti besisvečiuojančių žmonių kasdienybę. Daugelis viešbučių išskiria privačias zonas ir taip skatina poilsį vienumoje ar su kartu keliaujančiais artimaisiais, o šio interjero autorė mąstė kitaip – ji siekė, jog čia atvykę lankytojai dalintųsi atviromis erdvėmis ir kartu džiaugtųsi gražia aplinka, bendrautų, vieni kitiems pasakotų įspūdžius. Anot jos, intymumo pakanka vien dėl tinkamai išdėstytų baldų bei apšvietimo. Būtent todėl daugelis krėslų ar fotelių buvo projektuoti su aukštais arba gaubiančiais atlošais, suteikiančiais savotišką saugumo jausmą, tačiau nereikalaujančiais pertvaromis, širmomis ar kitokiais konstrukciniais sprendimais formuoti atskirų zonų. Vienintelis interjero elementas, kuris buvo panaudotas siekiant bent šiek tiek apibrėžti erdves, – tai kai kur patiesti kilimai. Taip

autorei pavyko išlaikyti švarią, nesuskaidytą, vientisą erdvę, kurioje buvo pasiekta spalvinė ir kompozicinė pusiausvyra, o išraiškingos baldų formos dar pridėjo ir žavesio. Dizainerė didelį dėmesį skyrė detalėms, baldų ir interjero elementų formoms, vengė aštrių briaunų, todėl suapvalino kampus, sušvelnino linijas ir pritaikė ramius atspalvius, derančius tarpusavyje ar kai kur švelniai kontrastuojančius. Šitaip buvo sukurta jauki, neįpareigojanti laukiamojo atmosfera. Kūrėja pasirinko ne prabangą, o paprastumą, per kurį perteikti interjero sprendimai padėjo išgauti malonius, raminančius pojūčius viešbučio svečiams. Čia puikiai jaučiasi ir solidūs svečiai, verslininkai, mėgstantys formalią aplinką, ir šeimos ar jaunimas, nes interjeras yra dinamiškas, žaismingas, tačiau taip pat itin stilingas ir subtilus. Laukiamajame galima rasti didžiulę baldų, šviestuvų ir kitų interjero detalių įvairovę, todėl dizaino koncepcija tiesiogiai imponuoja ne tik skirtingų stilių mėgėjams, bet ir palaikantiems internacionalumo bei globalumo idėjas. „Accor Suite Novotel” viešbučio laukiamajam jaukumo suteikia ir tokie smulkūs akcentai, kaip ant sienų pakabinta drugelių atvaizdų kolekcija ar plastikinės fantastinių filmų herojų galvos, taip pat ir lentynose išdėlioti kone asmeniniai daiktai – vazelės, puodeliai, dekoratyvūs indeliai, laikrodžiai, knygos, veidrodėliai – visa tai tik sustiprina nuotaiką, jog esama ne visuomeninėje patalpoje, o svečiuose. Spalvinę kompoziciją papildo ant sienos išlieta kelių spalvų rašalo dėmė, suteikianti neformalumo įspūdį. Prigesintų tonų koloritas paįvairinamas sodriais akcentais ar dekoro elementų kompozicijomis. Į aukštą erdvę pro didžiulius langus patenka daug šviesos, kurią dar labiau sustiprina nuo lubų iki pat žemės besidriekiančios dvispalvės užuolai-

dos – skaisčiai geltonos ir melsvos lyg dangus. Pro jas sklindanti šviesa atrodo saulėta net ir apniukusią dieną. Interjero kūrėja didžiausioms plokštumoms bei baldams parinko šviesios medienos tekstūrą, o grindis buvo nutarta iškloti kreminio atspalvio akmens masės plytelėmis. Tokie geltonos paletės atspalviai tik sustiprina įspūdį, jog laukiamasis nuolat nutviekstas saulės spindulių. Norint aplinkai suteikti šiek tiek stabilumo, kušetes bei žurnalinių staliukų kojas buvo nutarta rinktis tamsiai pilkos spalvos. Ant kušečių išdėliotos skirtingo dydžio pagalvėlės suteikia aplinkai minkštumo ir jaukumo pojūtį. Tamsiai pilka spalva naudojama ir klientų aptarnavimo zonoje – bare bei personalo virtuvėjė esantiems baldų fasadams. Taip neutralus atspalvis apjungė visą interjero stilistiką ir išskyrė reikšmingas zonas. Laukiamajame galima pamatyti trijų skirtingų modelių pakabinamų šviestuvų. Dalis iš jų – smulkūs, kabantys skirtinguose lygiuose bei išdėstyti lyg atsitiktinai, primenantys nedidelius gėlių pumpurėlius. Kiti – gerokai didesnio skersmens, panašūs į besiskleidžiančius lauko gėlių žiedus ir skirti apšviesti staliukus. Visi šviestuvai yra panašios spalvinės gamos – melsvi, gelsvi, balti, rausvi. Čia pat labiau bendram apšvietimui sukurti pakabinami juodo plastiško karkaso šviestuvai su nedideliais gaubtais. Nors į akis ir nekrentantys, tačiau jie tapo labai svarbiu interjero akcentu ir bendros, harmoningos kompozicijos dalimi, padedančia išlaikyti pusiausvyrą tokioje aukštoje patalpoje. Nors šviestuvų stilistika ir skiriasi, tarpusavyje jie nekonkuruoja, o veikiau sudaro bendrą visumą. Juodi karkasai grakščiai dera prie kėdžių geltonais, taip pat ir karkasiniais rėmais. Šitaip skirtingi erdvės aukščių lygiai apjungiami ir sudaro bendrą, tolygų vaizdinį. Dizainerė Constance Guisset suprojektavo jaunatvišką natūralumu, modernumu spinduliuojantį šviesų interjerą, kuriame atsispindi šiuolaikinio žmogaus poreikiai keliaujant. Dizaino koncepcija padėjo sukurti harmoningą, tačiau emocionalią ir spalvingą aplinką, kurioje tiesiog malonu ir gera būti.

2015: 2 (93) I 53

konkursas

Tile of Spain awards Parengta pagal ASCER pateiktą medžiagą.

Jau 33-ąjį kartą Ispanijoje, Valensijoje, vasario 9 – 13 d. praūžė viena iš labiausiai lyderiaujančių tarptautinių keramikos mugių „See you in Valencia. Cevisama 2015”. Renginyje dalyvavo apie 90 ispaniškų keraminių plytelių gamintojų, pristačiusių naujausią produkciją bei atskleidusių įspūdingiausias 2015 metų dizaino tendencijas bei inovacijas. Į mugę kaip ir kasmet susirinko daugybė profesionalių architektų, dizainerių, dekoratorių, specialistų, gamyklų atstovų bei žurnalistų, kurių tikslas buvo susipažinti su geriausiais metų produktais bei sužinoti aktualiausias naujienas. Parodoje kasmet organizuojama daugybė svarbių bei įdomių renginių, konkursų, konferencijų, paskaitų bei pristatymų, tokių kaip architektūros ir dizaino forumas, kurį vedė šių sričių profesionalai, jaunųjų dizainerių keramikos, vonios kambario dizaino bei aksesuarų pristatymai, įvairūs seminarai, susiję su keramikos panaudojimu architektūroje bei interjeruose, taip pat rengiami apdovanojimai ir skelbiami konkursų laimėtojai. Vienas iš reikšmingiausių konkursų – „Ispanijos plytelių apdovanojimai” (angl. „Tile of Spain awards”), organizuojamas kompanijos „ASCER“ ir rengiamas jau tryliktus metus. Konkurse buvo išskirtos dvi pagrindinės kategorijos: architektūros bei interjero dizaino, be to, VERTINTI ir studentų baigiamieji darbai. Kompetentinga komisija, kurią sudarė nusipelnę architektai bei kiti šios srities profesionalai, išrinko visų trijų kategorijų laimėtojus.

54 I 2015: 2 (93)

ARCHITEKTŪROS KATEGORIJA

PROJEKTO PAVADINIMAS: namas „Príncipe Real” (Lisabona, Portugalija). AUTORIUS: architektūros studija „Camarim” (architektai – Vasco Correia, Patrícia Sousa). BENDRAAUTORIAI: Tiago Garrido, Jonas Grinevičius. NUOTRAUKOS: Nelson Garrido.

Nedidelis, 41 kv. m. ploto, 5 aukštų šeimos namas, įsikūręs vos per kelis metrus nuo Lisabonos sodo Príncipe Real, buvo suprojektuotas taip, jog kiekvienas jo aukštas turėjo atlikti vis kitą funkciją, o patalpos buvo sujungtos vertikalia ašimi išsidėsčiusiais laiptais. Tokia savotiška šachta taip pat tarnauja ir kaip ventiliacijos anga, suteikianti pasyvų vėsinimą vasaros metu bei savaiminį oro cirkuliavimą. Namo fasadas buvo šiuolaikiškai papuoštas plytelėmis, padėjusiomis ne tik estetiškai pagražinti išorę, bet ir sulaikančiomis apdailos medžiagų irimą. Taip pat parinktas abstraktus originalių plytelių motyvas, suteikęs pastatui modernumo. Jis priminė apie istoriją bei tradicijas. Namui panaudotos trijų modelių plytelės: lygaus, reljefinio paviršiaus ir akyto plieno, leidžiančio šviesai patekti į vidų.

INTERJERO DIZAINO KATEGORIJA

PROJEKTO PAVADINIMAS: „Palau Cloister pilies renovacija” (Betxí, Castelló, Ispanija). AUTORIUS: „El Fabricante de Espheras”. NUOTRAUKOS: Milena Villalba. Betxí pilis perteikia dramatišką, Renesanso epochoje įvykusį vienuolyno nugriovimą bei atskleidžia istorinį bendruomenės atminimą ir didingą Valensijos architektūrą. Pastatas iki šiol išliko kaip vertinga relikvija, todėl jo restauracijos projektas tapo itin reikšmingas. Pagrindinė projekto idėja buvo suteikti statiniui neišbaigtumo įspūdį. Restauruojant vienuolyną bei jo pagrindinį fasadą, apnuogintos sienos. Siekta sukurti senų konstrukcijų bei naujų intervencinių detalių ryšį, panaudojant keramines plyteles bei tradicines technikas. Norint priminti apie nugriautą pastato dalį, buvo pakabintas didžiulis veidrodis tarsi simbolizuojantis, jog čia dar turėtų būti antroji, suniokotoji vienuolyno dalis. Pagrindinė idėja buvo panaudoti vieną apdailos medžiagą kaip priemonę atgaivinti architektūrą. Tam parinktos masyvios, rankų darbo, degto molio plytelės. Pirmojo aukšto plokštumos išskaidytos priklausomai nuo to, kaip molio plytelės buvo klojamos – horizontaliai ar vertikaliai. Tarp kolonų panaudotos akmens masės plytelės.

STUDENTŲ BAIGIAMŲJŲ DARBŲ KATEGORIJA

PROJEKTO PAVADINIMAS: „Alfama 2.0”. AUTORIUS: María González Aranguren. Šio projekto esmė – miesto rajono restauracija, paremta noru suformuoti erdvinę tąsą, dėl kurios nauja architektūra atrastų ryšį su senąja. Autorė siekė suderinti pastatų sienas, keraminių plytelių spalvinius tonus, akcentuoti aukštus langus ir išprovokuoti visuomeninį šurmulį šioje zonoje. Po visą kvartalą pasklidę pastatai neatspindi tikrojo Alfama rajono, esančio Lisabonos centre, charakterio, o čia yra ta vieta, kur gimė išskirtinis fado muzikos žanras bei kitos portugališkos kultūros apraiškos, kurias norėta perteikti. Pagrindinė idėja buvo imtis tokių veiksmų, kurie kiek įmanoma mažiau išskirtų privačią ir visuomeninę architektūrą, sukurtų viešąsias erdves, integruojamas į pastatus. Projektas pristatė galimybę sukurti koncepciją, padedančią miestui plėstis ir gyvuoti apjungiant senąsias tradicijas bei šiuolaikinius sprendimus ir pasitelkus juos skatinti bendruomenės santykių gyvumą.

2015: 2 (93) I 55

Tendencijos Naujausiose ispaniškų plytelių kolekcijose jau galima įžvelgti akivaizdžias tendencijas šiems metams. Klasikinės plytelės vyrauja kaip niekada stipriai, o ypač kai derinamos su taip vadinamuoju keraminiu skiautiniu (angl. „patchwork“). NAUJAUSIA mada, kuri šiais metais itin dominuos vonios kambarių interjeruose – tai ryškiaspalvės plytelės. Šešiakampės plytelės, kurios buvo populiarIos ir pernai, dabar vis dažniau derinamos su tradicinėmis kvadratinėmis bei stačiakampėmis, o reljefiniai paviršiai taip pat vis dar išlieka VYRAUJANTI TENDENCIJA, praturtinta įdomesnėmis klojimo variacijomis. Na, o didžiausia naujiena – itin blizgios, netgi veidrodinės plytelės. Mugė „See you in Valencia. Cevisama 2015“ išskyrė kelias pagrindines plytelių tendencijas šiems metams.

MEILĖ VINTAŽUI

Klasikinės keraminės plytelės kaip ir kasmet turi daugiausiai gerbėjų. Šiuo metu populiariausios kvadratinės 10 x 10 cm bei stačiakampės 10 x 20 cm grynų spalvų, dažniausiai blizgios plytelės. Madinga spalva išlieka pilka, tačiau atsiranda vis ryškesnių, pastelinių tonų, tokių kaip rausva ar žydra. Naujas sprendimas, paįvairinantis plokštumas, išklotas tradiciškai – tai aštuonkampių reljefinių plytelių intarpai, papuošiantys ir suteikiantys išskirtinumo konservatyviam interjerui.

56 I 2015: 2 (93)

MAIŠYK IR DERINK

Toks plytelių klojimo principas – tai viena iš 2015-ųjų metų ryškiausių tendencijų. Paskutiniu metu itin populiaru derinti dviejų stilių plyteles, taip išgaunant tarsi trečią stilistiką. Nebijoma naudoti skirtingų medžiagų, tekstūrų, spalvų, dydžių bei raštų plytelių ir sudaryti netvarkingą kratinį, kuris, be jokių abejonių, atrodo labai ekspresyviai ir efektingai. Kontrastuojančios plokštumos leidžia atskirti ar apjungti patalpų zonas, taip pat padeda išgauti individualizuotą interjero dizainą, atskleidžiantį asmenybės charakterį.

2015: 2 (93) I 57

SPALVINĖS GAMOS

Keraminės plytelės siūlo tokią didžiulę spalvinę įvairovę, kuri yra puiki priemonė sukurti abstraktų piešinį ant grindų ar sienų, panaudojant ne vieną, bet kelis tonus vieną šalia kito. Norint interjerui suteikti unikalumo bei jį charakterizuoti, siūloma pasinaudoti viena iš naujausių šių metų tendencijų ir papuošti patalpą kelių atspalvių plytelių raštu. Nuo šviesesnio iki tamsesnio ar sodresnio tono pereinanti spalvinė gama sukuria emocionalesnį interjerą, suteikia energijos bei individualizuoja namus. Įvairiaspalvių plytelių išdėstymas taip pat gali būti įvairus – sukuriami statiški ar dinamiški ritmai, įvairios kompozicijos bei raštai sudaro sąlygas atsiskleisti dizainerio kūrybiškumui.

58 I 2015: 2 (93)

SUBTILŪS RELJEFAI

Plytelės, turinčios reljefą ir sukuriančios efektingą gylio įspūdį, suteikia patalpai gyvumo bei originalumo. Reljefinė išraiška – tai subtilesnis būdas nei spalva, tačiau anaiptol ne mažiau išraiškingas, o kartais netgi vaidina esminį vaidmenį interjero dekoravime. Norint stipresnio efekto, galima pasinaudoti dviem tendencijomis, populiariomis šiais metais – pasirinkti reljefines, pastelinių tonų, dažniausiai matines plyteles.

ŠEŠIAKAMPIO GALIA

Ir grindų, ir sienų dekoravime atsirado geometrinių formų taikymas, siekiant paįvairinti ir sukurti dinamiškesnes kompozicijas. Simbolis, labai traukiantis ir dizainerius, ir naudotojus – bičių korys. Šešiakampis tapo populiarus būtent dėl galimybės sukurti labai estetiškas kompozicijas bei raštus, o jei plytelių paviršius yra išraiškingas – matinis, blizgus, reljefiškas, puoštas ornamentais – tuomet gamtos motyvas, derinamas su modernumu sukelia dar stipresnes nuotaikas.

2015: 2 (93) I 59

VEIDRODĖLI, VEIDRODĖLI...

Dar niekad plytelių mozaikos nebuvo tokios ekspresyvios kaip šiemet, nes jų kompozicijas papildė veidrodinį efektą turinčios, itin blizgios, žvilgančios detalės. Praturtinus kai kurias plokštumas tokiais akcentais, galima visai patalpai suteikti švytėjimo bei prašmatnumo. Ypač gražiai atspindinčios šviesą šios plytelės labai tinka moderniuose interjeruose ar erdvėse, kuriose skatinamas bendravimas.

60 I 2015: 2 (93)

Rekomenduojame

Energetiškai efektyvus OSPA baseinas Firma „OSPA Schwimmbadtechnik“ specializuojasi baseinų vandens paruošimo įrenginių gamyboje. Didelis dėmesys skiriamas aplinkos apsaugos klausimams. Įmonės inžinieriai ir technikai atlieka kruopščius tyrimus energijos taupymo srityje. Jų gautos žinios panaudojamos energetiškai efektyvių vandens paruošimo sistemų gamybos procese. Taip OSPA aktyviai saugo aplinką. Priemonės, skirtos chemikalų vartojimui sumažinti, taip pat taupančios eksploatacines išlaidas, vertinamos kaip labiausiai veiksmingas būdas puoselėti ekologines idėjas.

Energetinis efektyvumas ir klimato apsauga, pasitelkus „protingą“ baseiną Energetinis efektyvumas – tai raktas, padedantis sėkmingai mažinti finansines išlaidas ir CO2. Atsakymas į klausimą apie minimalų dezinfekuojančių medžiagų naudojimą yra natūralios druskos ir aktyvintos anglies naudojimas, taip pat šiuolaikiški vandens paruošimo įrenginiai ir kompiuterizuotas jų valdymas. Baseino vandens paruošimo sistemos šerdimi yra valdymo sistema Ospa-BlueControl®, tiksliai kontroliuojanti visas jos funkcijas ir užtikrinanti energijos sunaudojimo požiūriu efektyvų darbo režimą. Tokia inovatyvi technologija leidžia taupyti energiją ir palaikyti vandens parametrus reikiamame diapazone. Taip ji prisideda prie gamtos išteklių išsaugojimo ir aplinkos apsaugos. Firmos OSPA naujausi tyrimai leidžia eksploatuoti visus įrenginius energiją taupančiame režime. Energijos taupymas prasideda nuo reikiamo kiekio dezinfekuojančių medžiagų gamybos chlorozono metodu iš regeneruojamosios druskos ir tęsiasi siurbliuose, esančiuose įrangos sudėtyje. Siurbliai su dažnio kontrole yra svarbi šiuolaikinės OSPA įrangos dalis. Siurblių srovės naudojimo parametrai reguliuojami pagal reikalingą galingumą, o tai užtikrina energetiškai efektyvų įrangos darbą ir optimalią vandens cirkuliaciją. Naudojami elektriniai varikliai atitinka naujus padidintus ES energetinio efektyvumo standartus.

Dar vienas energetinio efektyvumo būdas yra vandens lygio baseine sumažinimas nesinaudojimo metu. Toks sprendimas leidžia laikyti persipylimo lataką sausą. Vandens cirkuliacija tuo metu vyksta vadinamu mažuoju ratu, t.y. be persipylimo talpos – tik per padavimo purkštukus. Ši funkcija užprogramuota valdymo sistemoje Ospa-BlueControl®. Energijos taupymo efektas šiuo atveju akivaizdus: vanduo negaruoja iš persipylimo latako ir taip mažinama apkrova oro kondicionavimo ir džiovinimo sistemai. Nereikėtų užmiršti, kad valdymo sistema Ospa-BlueControl® padeda išvengti netikslingo energijos vartojimo naudojantis vandens atrakcionais. Tai galima pasiekti, pavyzdžiui, programuojant jų darbo režimus, o tai ypač svarbu eksploatuojant viešbučių ar visuomeninius baseinus. Taip, norint išvengti didelio elektros energijos vartojimo, galima atjungti galimybę vienu metu įjungti kelis atrakcionus. Tačiau visas energetinis baseino efektyvumas pasiekiamas tik tuo atveju, jeigu visi sistemos komponentai suderinti tarpusavyje ir tiekiami iš vienų rankų. Ekologiškas mąstymas, energijos taupymas ir orientacija į ateitį – tai baseinų įrengimas su OSPA. Įmonės „OSPA Schwimmbadtechnik“ atstovas Lietuvoje ir Kaliningrado srityje – bendrovė „Sanilux“ – padės Jums paruošti baseino projektą ir jį įrengti taip, kad atitiktų aukščiausius reikalavimus.

SANILUX HOME & SPA Šaltinių g. 26, Vilnius, LT-03233 Tel.: +370 699 18 403 aquamatica@sanilux.lt www.sanilux.lt ul. K.Leonova 52, Kaliningradas, 236022 + 7 (4012) 930-999 info@sanilux.ru www.sanilux.ru

2015: 2 (93) I 61

Dažnai žmonės, įsirengę svajonių namus, esant pernelyg kaitriai saulei, bėga iš jų. KAI ORAS VASARĄ PUIKUS, POILSIUI puikiai tinka terasos, tačiau Lietuvoje nemažai ŠILTOJO SEZONO dienų būna darganotų: lietus neretai laisto mūsų sodus ir lauko baldus, vydamas atgal į namus, todėl naudojimasis terasa gerokai sutrumpėja. Kaip gerai būtų, jei savo sodu galėtume džiaugtis visus metus. Šią svajonę galima įgyvendinti su moderniomis vokiškomis aliuminio stoginėmis, pavėsinėmis ar įstiklintomis verandomis. Be didelių investicijų ir renovacijų, pristatę nedidelę stoginę, išplėsite namo gyvenamąją erdvę lauke, o išlindę iš uždarų sienų, vaišes šeimai ar draugams galėsite surengti bet kokiu oru. Nebereikės uždengti ar slėpti lauko baldų, vaikų žaislų – gamta gerėtis galima bus ir lyjant ar pučiant vėjui. Įstiklinę stoginę, MĖGAUSITĖS rudenėjančia gamta, o žiemą namas praras mažiau šilumos, vasarą – mažiau įkais. Be to, BŪSTAS atrodys moderniau ir pakils jo vertė.

62 I 2015: 2 (93)

Aliuminio stoginės. Pačios stoginės gal ir nėra naujiena, tačiau stoginės iš aliuminio neretai klientus nustebina. Vokietijos kokybės standartus atitinkantis 3 mm milteliniu būdu dažytas aliuminis yra ne tik tvirta, bet ir lengvai prižiūrima bei ilgaamžė medžiaga (konstrukcijai suteikiama 10 metų garantija). Aliuminis nerūdija, nepūva, o šiuolaikiški inžineriniai sprendimai laikančiai tvirtai konstrukcijai suteikia modernios išvaizdos. Aliuminio konstrukcija dar patraukli ir dėl to, jog yra tuščiavidurė, todėl joje galima integruoti lietaus surinkimo sistemas, per kurias lietaus vanduo statramsčiuose įrengtais lietvamzdžiais nuvedamas į bendrą namo drenažo sistemą. Tuščiavidurėse aliuminio stoginės gegnėse galima išvedžioti LED apšvietimą ar norint sukurti ypatingą interjerą, įrengti kitokį jaukų apšvietimą. Taip pat, siekiant sukurti akustinę atmosferą, galima sumontuoti garso sistemą – dėl šių priežasčių stoginės puikiai tinka ir lauko kavinėms uždengti. Tendencijos. Vasarą paklausiausios yra stoginės nuo lietaus arba stoginės, turinčios savybes, padedančias nepraleisti saulės šilumos, tačiau įsileidžiančios šviesą. Labai dažna problema, kai žmonės, įsirengę terasą, dėl pietinės saulės šilumos negali ja mėgautis, nes tiesiog juntama per didelė kaitra. Tuomet puikiai pasitarnauja 16 mm įvairaus šviesos pralaidumo polikarbonato danga su IR spindulius sulaikančiomis savybėmis. Jei terasa įrengta šiaurinėje pusėje, dedamas stiklinis stogas arba pigesnė jo versija, ypač skaidrus polikarbonatas, kuris neuždengia gražaus vaizdo bei saulės, tačiau apsaugo nuo lietaus.

Stiliai. Aliuminio stoginės įprastai projektuojamos minimalistinio stiliaus, todėl yra lengvai pritaikomos prie įvairių namų eksterjero. Profilio spalvą galima pasirinkti iš standartinių, lengvai derinamų variantų – pilkos, baltos bei kreminės, o pagal individualų užsakymą įmanoma nudažyti ir kita spalva. Taip pat galima papildoma profilio apdaila: gaubta arba klasikinė. Apdaila leidžia stoginę pritaikyti prie įvairaus namų stiliaus: klasikinio, provanso ar modernaus. Formos. Stoginė pastatoma prie bet kokio namo, nesvarbu, kiek vietos turite. Įmanoma suprojektuoti nuo mažiausio 2 x 2 metrų stogelio iki 15 x 5 metrų prašmatnių stoginių. Stogines galima įrengti aplink namo kampą arba nišose, išgaunant 90‘ ir 45‘ kampus. Standartiškai stoginė iki 4 m statoma su dviem atramomis, tačiau stoginei, platesnei nei 5 m, yra reikalinga papildoma atrama per vidurį. Nenorint turėti stulpo viduryje, galima rinktis GIGA profilį, kuris leidžia pastatyti stoginę su dviem atramomis iki 7 m pločio ir 3 m gylio. Etapinis statymas. Rudenėjant, kai saulė dar šildo, bet vėjas ir lietus nebedžiugina, žmonės ieško sprendimų, kaip savo terasą apsaugoti nuo vėjo, kaip dar šiek tiek būtų galima pasidžiaugti gamta. Dėl preciziškai apgalvoto etapinio statymo sistemos, vasarą pastatytą stoginę vėliau nesunku apsaugoti pastatant šoninę sienelę ar įstiklinti rėmine ar berėme sistema. Tai puikus būdas išskaidyti investicijas bei neskubant įsigyti vertingą vieningo stiliaus daiktą. Rėminės stiklo verandos padės išplėsti namų erdvę be brangios renovacijos ir suteiks

Rekomenduojame

nuostabią vietą pasėdėti pavasario ar rudens metu. Verandos šoninės sienos gali būti įrengiamos ir iš stiklo, ir iš aliuminio lentų. Stacionaraus stiklo aliuminio veranda gali būti montuojama su slankiojančiomis rakinamomis 2 arba 4 dalių durimis; atveriamomis dvigubomis ar viengubomis rakinamomis durimis; atverčiamomis durimis ar langu, uždaromu iš vidaus. Pagal individualius poreikius pasirenkant verandos elementus, galima sukurti įspūdingas stiklintas verandas. Slankiojančio stiklo veranda gali būti įrengiama kaip nematoma apsauga nuo vėjo, šaltesnio oro ar nuo vabzdžių. Sistema patraukli tuo, kad turi ypač žemą bėgelį, su kuriuo slenkstis tampa beveik nepastebimas, o slankiojančių stiklų siena gali būti sustumta į vieną kraštą. Taip šaltesniu oru galite turėti perregimą uždangą, o vasarą – atvirą terasą. Automobilio stoginės. Tai – puikus sprendimas nebenorintiems nuo automobilio valyti sniego ar išlipti iš jo, kai lyja. Automobilio stoginės gali būti vienai arba dviem transporto priemonėms, pritvirtintos prie namo ar stovinčios atskirai. Stogas gali būti vieno, dviejų šlaitų arba arkinis. Atskirai stovinti pavėsinė. Daugelis mano, jog veranda turi būti primontuota prie namo, tačiau yra galimybė įrengti pavėsinę bet kurioje sodo vietoje. Laisvai stovinčios pavėsinės gali būti su aliuminio, polikarbonato sienelėmis arba stiklintomis stacionaraus bei slankiojančio stiklo sistemomis. Pavėsinė kieme atskleis naujas galimybes džiaugtis sodu ir suteiks ramią erdvę poilsiui, o gal ir darbui gryname ore. Ši terasų stoginių bei verandų stiklinimo mada pastaraisiais metais dideliais mastais realizuojama Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, nes žmonės atrado modernų būdą, kaip išnaudoti gryno oro erdvę prie namų ir kurti jaukias pasibuvimo vietas savo šeimai ir draugams. Pasiduokite gamtos kvietimui ir Jūs, susikurkite idealias sąlygas kuo ilgiau mėgautis savo sodu.

UAB „Sodo langas“ siekia pateikti viską, ko reikia, norint susikurti idealią poilsio oazę šalia namų. Čia rasite ne tik aliuminio stogines bei verandų stiklinimo sistemas, bet ir egzotinių terasų, modernių lauko baldų. Mes konsultuojame, projektuojame ir įgyvendiname. Daugiau informacijos – www.sodolangas.lt.

2015: 2 (93) I 63

DIZAINO KELIONĖS

Reguliuojamo aukščio virtuvė – sveikatos šaltinis Naujausios tendencijos, į kurias 2015 m. virtuvių gamintojai investuoja itin daug, – tai baldų kolekcijos, kuriamos atsižvelgiant į ergonomines savybes, palengvinančias fizinį jų pritaikymą buityje. Pagrindiniu tikslu tapo produkto sąveika su naudojamomis sistemomis, būsimais procesais ir vartotojais bei vartojimo optimizavimu, paverčiant jį kuo patogesniu, lengvesniu. Kiekvienas, kuris mėgsta gaminti, žino, jog tinkamai suprojektuota virtuvė gali stipriai palengvinti veiklą joje. Kompanija „Sachsenküchen” pristatė ERGOmatic sistemą, prie kurios plėtros ir tobulinimo 2013 m. prisidėjo danų firma LINAK. Ši sistema greitai gavo „Plus X Award” apdovanojimą. Laisvai pastatomos, reguliuojamo aukščio virtuvės salos yra skirtos didesnėms patalpoms, tačiau tokie patys, taip pat reguliuojamo aukščio, sieninių spintelių moduliai gali lengvai būti pritaikomi ir mažesnio ploto patalpose. ERGOmatic taip pat siūlo ir pakeliamą stalą – visi baldai turi integruotas paneles, kurias naudojant įmanomos trys aukščių variacijos. Atlikus apklausas paaiškėjo, jog šio tipo virtuvės baldai žmones labai domina, nes išryškėja du labai aiškūs jų pranašumai: pirmiausiai skirtingo ūgio žmonės gali patogiai naudotis stalviršiu, o antra – atliekant skirtingus veiksmus (pjaustant, plaunant, maišant ar pan.), stal-

64 I 2015: 2 (93)

viršio aukštis gali varijuoti po 10 cm, priklausomai nuo to, kokiame lygyje patogiausia tuos veiksmus atlikti. „Ballerina Küchen” taip pat pritaikė tokio pobūdžio technologijas naujausioje savo kolekcijoje, kurioje panaudojo „Liftboy” pakėlimo mechanizmą, padedantį pasiekti aukštai spintelėse sudėtus daiktus. Kompanijos „Kesseböhmer” technologija „ergoAGENT base” siūlo karkasą, kurio aukštis gali būti reguliuojamas nuo 920 mm iki 1120 mm. Gamintojo „TEAM 7” modelis „k7” – tai inovacijų ir estetikos samplaika, kurios rezultatu tapo svajonių virtuvė. Centrinės virtuvės salos su reguliuojamu stalviršiu aukštis gali kisti nuo 740 mm iki 1140 mm, o tai yra patogu ne vien dėl komforto gaminant maistą, bet ir todėl, jog stalviršį pakėlus maksimaliai, galimą jį naudoti kaip baro stalą.

Tendencijos

Tobulas stalviršis šiandien Tinkamo stalviršio parinkimas – tai būdas tobulai užbaigti virtuvės estetinį vaizdą, o galimybių įvairovė yra labai plati: glotnus ar grublėtas, vientisos tekstūros ar spalvingas, ekspresyvus ar subtilus – stalviršių gausa leidžia pasirinkti norimą stilistiką, spalvines variacijas bei medžiagas. Tai – raktinis elementas, suteikiantis virtuvės dizainui išskirtinumo bei sukuriantis norimą atmosferą.

Natūralus akmuo – tai unikali medžiaga, sukurta gamtos. Dėl akmens tvirtumo, atsparumo karščiui bei spalvinės įvairovės, tokie stalviršiai yra ilgaamžiai, sunkiai pažeidžiami ir ilgą laiką išlaiko kokybišką išvaizdą.

Kvarcas – tai labai tvirta medžiaga. Stalviršio iš kvarco sudėtyje yra net apie 93 % šio natūralaus mineralo. Rišamoji medžiaga pagaminta iš sveikatai nekenksmingų dervų bei organinių sakų. Poliruotas ir higieniškas paviršius yra tinkamas saugiam kasdieniam kontaktui su maistu.

Vientisi, lieti paviršiai, tokie kaip Corian®, sukuria labai estetiškas plokštumas, atrodo itin patraukliai ir universaliai, nes gali būti pritaikyti bet kokios stilistikos kontekste. Kaip jungiamoji medžiaga naudojamas akrilas, mineralai ir pigmentai. Unikaliausia šios medžiagos savybė yra galimybė ją suformuoti taip, kaip pageidauja vartotojas (pavyzdžiui, išlieti plautuvę). Taip užtikrinama dizaino kokybė, taip pat ir estetinis pranašumas, išvengiant sudūrimų bei sujungimų.

Keramika – tai pati seniausia žmogaus sukurta medžiaga. Degant natūralią, neapdorotą žaliavą, dėl jos tankio, medžiaga įgyja savybių, atitinkančių aukščiausius higienos reikalavimus.

Nerūdijančio plieno stalviršiai suderina nepriekaištingą išvaizdą su ilgaamžiškumu – tai tarsi sunkusis metalas virtuvės reikmėms. Paviršiams yra taikomi įvairūs padengimai bei apdorojimo būdai, padedantys apsaugoti medžiagą nuo įbrėžimų bei išlaikyti nepriekaištingą estetinę išraišką.

Stiklas spinduliuoja prabangą ir elegantiškumą. Dėl pažangių technologijų buvo atrasti nauji būdai, spausdinimo metodai bei dažymo technikos, suteikiančios patrauklių spalvinių efektų bei originalų dizainą.

2015: 2 (93) I 65

Stalviršių, pagamintų iš laminato, populiarumas niekad nemažėja. Šios medžiagos pagrindas yra mediena, sumaišyta su specialiu dekoratyviu popieriu, suteikiančiu spalvų, piešinių ar kitų dekoro elementų. Yra galimybė taikyti tam tikras technologijas, dėl kurių stalviršių paviršiai gali būti apdoroti taip, jog išryškėtų jų faktūriškumas.

Gamintojas „Cosentino” pristatė naujausią produktą „Dekton”. Ši medžiaga yra neįtikėtinai atspari karščiui, įbrėžimams, dėmėms ir netgi vandeniui. Paviršius gali būti ir reljefiškas, ir glotnus, o spalvų paletėje galima rasti subtilią, žemės atspalvių gamą bei keletą marmurą imituojančių variantų.

66 I 2015: 2 (93)

Medžio masyvas – tai viena iš vertingiausių gamtos duotų medžiagų. Interjerui ji suteikia šilumos įspūdį bei pakeri savo skleidžiama natūralumo atmosfera, o medienos savybės leidžia saugiai naudoti tokius paviršius maistui gaminti.

Tendencijos

Kada šaldytuvai pradės rašyti elektroninius laiškus? Sužinoti, ar šaldytuve dar yra jogurto ar pieno, kol kas galime tik pažiūrėję vizualiai, tačiau nemažai kompanijų siekia šią situaciją pakeisti. „Protingi“ namai ir jungiamasis ryšys – tai dvi raktinės sąvokos, kuriomis remiantis yra ieškomi būdai modifikuoti virtuvės industriją, o pagrindiniu tikslu tampa virtuvės prietaisų (šaldytuvo, indaplovės, viryklės, kavos aparato ir kt.) sujungimas per internetinį tinklą. Tokios technologijos turėtų padėti užkaisti vandenį grįžtant iš darbo arba apsipirkinėjant pasitikrinti, ko trūksta šaldytuve tiesiog naudojantis telefonu ar planšetiniu kompiuteriu – galimybės šiuo atžvilgiu yra beribės. Jau dabar interneto ryšys namų elektronikoje yra gana išplėtotas, tačiau matomas didžiulis potencialas šią sistemą tobulinti. Nepaisant to, jog visos kompanijos plėtoja „protingo“ namo koncepciją bei siūlo tai pateisinančius prietaisus, pasirinkimas kol kas labai ribotas. Gamintojas „Miele” – tai šios srities pradininkas, 1988 m. pristatęs „InfoControl” – pirmuosius prietaisus, turinčius internetinį ryšį. Iki šiol ši kompanija gali pasigirti pačia plačiausia įrangos gausa – jų yra net 400. Naudojant „Miele@mobile” programėlę, įrenginiai gali būti kontroliuojami telefonu ar planšetiniu kompiuteriu, vartotojui esant bet kurioje vietoje. Esant tam tikriems programiniams sutrikimams, naudotojas gauna pranešimą bei pasiūlymus kaip juos panaikinti. Negana to, jog žmogus gali kontroliuoti prietaisus per atstumą, įrenginiai turi bendrą ryšį ir tarpusavyje,

pavyzdžiui, jei name nėra pakankamas elektros energijos kiekis, indaplovė pradės veikti tik tuomet, kai skalbyklė baigs darbą. Kita „Miele” sistema, pavadinimu „Con@ ctivity 2.0”, turi dar labiau ištobulintą programinę įrangą, dėl kurios orkaitė reaguoja į tai, kas vyksta ant viryklės ir automatiškai panaudoja tą pačią energiją. Kompanija „Siemens” paskutiniais metais analizavo, kaip žmonės įsivaizduoja savo ateities namus, ir viena iš tendencijų buvo ta, jog norima, kad technologijos būtų taikomos ne dėl išmanumo, o tarnautų žmogui, palengvintų darbą virtuvėje, nes beveik pusei apklaustųjų virtuvė asocijuojasi su atsipalaidavimu. Kaip atsaką į tai, gamintojas „Siemens” sukūrė seriją „Simplexity”, kurioje visi „iQ700” įrenginiai labai lengvai kontroliuojami telefonu ar planšetiniu kompiuteriu bei siunčia informaciją apie kiekvieno prietaiso būseną. O štai kompanija „Gorenje” sukūrė programą „IQcook”, kuri stipriai palengvins užimto žmogaus gyvenimą bei maisto ruošimą. Viryklėje įntegruoti sensoriniai davikliai matuoja temperaturą gaminimo metu, todėl tokie reiškiniai kaip vandens išbėgimas per puodo kraštus, prisvilimas ar perkepimas tapo praeitimi – su šia įranga to tiesiog nebegali būti, nes temperatūra automatiškai kinta, atsižvelgiant į situaciją. Nepaisant visko, dar prireiks šiek tiek laiko, kuomet paaiškės, ar šie patobulinimai tikrai palengvina buitį, tačiau vienas dalykas yra aiškus – išmaniosios technologijos jau dabar įnešė pokyčių ir turi akivaizdžių pranašumų bei didžiulį potencialą.

2015: 2 (93) I 67

68 I 2015: 2 (93)

Tendencijos

Atliekų rūšiavimas: įvairovė, prilygstanti kultūrų tradicijoms Kartais kultūros istoriją galima aptikti neįtikėtinose vietose – pavyzdžiui, atkreipiant dėmesį į atliekų rūšiavimą. Pagal tai galima gauti nemažai informacijos apie tuometinį žmonių gyvenimą. Netgi Senovės Romoje atliekos buvo rūšiuojamos ir perdirbamos, nors to priežastis nebuvo susijusi su ekologija, o veikiau su išteklių stygiumi. Po Antrojo pasaulinio karo, kai žaliavų atsirado vis daugiau, atliekų kiekis atitinkamai augo, tačiau po naftos krizės bei ekologinio judėjimo atsiradimo, 1970 m. situacija buvo pristabdyta. Tik tuomet žmonės pradėjo mąstyti apie ekologines priežastis ir rūšiavimo koncepciją. Šiandien

daugelyje Europos šalių rūšiavimas tapo kasdienybės dalimi, tačiau pati koncepcija įvairiose šalyse turi skirtumų, o tai neatsiejamai lemia ir virtuvės sistemų išdėstymą. Gamintojai, atsižvelgdami į skirtingus rūšiavimo įpročius, siūlo daugybę sprendimų. Kompanija „Vauth-Sagel” turi tris serijas produktų – „Hailo”, „Naber” ir „Blanco”, kuriuos tarpusavyje galima derinti, priklausomai nuo vartotojo poreikių. Šios talpyklos pasižymi atsparumu, kai kurias netgi galima plauti indaplovėje arba naudoti su kvapus sugeriančiais dangteliais. Toks sprendimas ypač praktiškas buitinių atliekų šiukšlių dėžėms. Virtuvės šiais laikais yra tinkamai aprūpintos priemonėmis, sudarančiomis maksimalias galimybes rūšiuoti bei taip prisidėti prie ekologinės gerovės.

2015: 2 (93) I 69

Rekomenduojame

Valcucine – Gabriele Centazzo virtuvė, pralenkianti laiką Ar įsivaizduojate virtuvę, kurios nėra tol, kol prie jos nepriartėjate ir nepaliečiate, arba tol, kol jos neprireikia? Toks apibūdinimas skamba kaip iš futuristinio filmo, tačiau ambicingas italų dizaineris Gabriele Centazzo kartu su inžinierių ir konstruktorių komanda jau įrodė pasauliui, kad plieno, medžio ir granito sinergija, pasitelkus pačius pažangiausius technologinius ir dizaino sprendimus, gali paversti virtuvę ne tik objektu, skirtu patenkinti kasdieninius poreikius, bet ir funkcionaliu dizaino šedevru, leidžiančiu eksperimentuoti ir jaustis komfortiškai. Parengė: Žydrė Dargužytė.

Italų gamintojas „Valcucine“ padarė tikrą perversmą virtuvės baldų rinkoje. Modelis „Artematica“ pasaulį stebina technologinėmis inovacijomis. Pavyzdžiui, durelėms naudojamo aliuminio ir sluoksniuoto laminato derinys absoliučiai atsparus vandeniui ir karščiui. Tokios plokštės, skirtingai nei įprastos baldų gamyboje, pavyzdžiui, MDF, gali mirkti vandenyje be jokios žalos, nes jos neturi briaunų, pro kurias patekęs vanduo pažeistų produktą. Medžio sluoksniai suvienijami į vientisą medžiagą, naudojant itin aukštą spaudimą, ir taip išgaunamos kompaktiškos bei kokybiškos plokštės. Aliuminio profiliai, esantys durelėse, turi specialiai įterptas mikromedžiagas, kurios suteikia elastingumo, tvirtumo, tačiau nepraleidžia jokio vandens.

70 I 2015: 2 (93)

100 % perdirbamas „Invitrum“ stiklas, naudojamas spintelių ir stalviršių gamybai, taip pat itin atsparus. Ant stiklinio stalviršio iš metro aukščio galima mesti pusę kilogramo sveriantį metalinį rutulį, ir nebus jokių pažeidimų. Stiklui gali būti atliekama rankų darbo inkrustacija – jį pagal pageidavimus įmanoma padengti ornamentais, piešiniais, nuotraukomis. Tiems, kurie pageidauja dar originalesnių meninių elementų, rekomenduojama rinktis graviruoto stiklo apdailą (Artematica Vitrum) arba rankų darbo mozaikas (Sinetempore Mosaic). Mozaikų brėžiniai yra įkvėpti Viduržemio tradicijos, kultūrų sankirtoje tarp Venecijos aukso, Bizantijos motyvų ir Arabijos bei Sicilijos spalvų. Auksas šiai mozaikai yra ruošiamas

itin sudėtingais metodais senovės Venecijos krosnyse, kuriose paruošiamas stiklas rankų darbo mozaikoms. Labai plonas aukso sluoksnis (nuo 6 iki 24 karatų) yra dedamas tarp dviejų stiklo sluoksnių. Apatinis sluoksnis yra storesnis, o viršutinis – plonytis, gali būti skaidrus arba pasirinktų spalvų.

tas iš aliuminio (kompanija buvo pirmoji pasaulyje, pradėjusi naudoti aliuminį durelėms). Tai leido sumažinti plokštės storį iki 2 mm. Stalviršių gamyboje taip pat sunaudojama 60 proc. mažiau medžiagų nei įprastai. Aliuminio rėmas užpildomas stiklu, plienu arba natūraliu akmeniu.

Preciziški medžiagų testai Medžiagų atsparumas tūkstančius kartų testuojamas „Valcucine“ laboratorijoje, kur sprendžiama, ar tam tikri elementai galės būti naudojami tolimesnei gamybai. Didžiausias Italijos baldų ir medžio tyrimų centras CATAS taip pat tikrina „Valcucine“ medžiagas, kad jos atitiktų aukščiausius kokybės standartus. Vienas iš jų – ICILA. Šis sertifikatas garantuoja, kad įmonė gerbia aplinką: rūpinasi mažesniu energijos suvartojimu, atsisako toksinių medžiagų gamybos procese, mažina triukšmo lygį. Dar vienas svarbus standartas, įdiegtas veikloje, yra FSC (įrodo, kad „Valcucine“ gamybai naudoja medį, atkeliavusį iš atsakingai kertamų miškų). Visos gamybai naudojamos medžiagos yra kruopščiai atrenkamos, kad neigiamas poveikis aplinkai ir žmogui būtų nulinis. Tarkime, modelyje „Riciclantica“ naudojamas tūkstančio metų istoriją turintis ąžuolas. „Rovere Tattile Millenium“ medis itin įdomios tekstūros, galintis išlikti be išorinių pokyčių kelis dešimtmečius. Jo neveikia nei karštis, nei garai, nei vanduo ar drėgmė. Taip yra todėl, kad šis medis tarsi užsikonservavo veikiamas aplinkos sąlygų – dėl taninų reakcijos su jūros mineralais. Jo spalva varijuoja priklausomai nuo to, kokio senumo yra pats medis: gali būti nuo geltonos iki anglies. Dėl to, kad šis medis gali būti arba labai kietas, arba labai elastingas, galima išgauti skirtingas paviršiaus tekstūras, taigi taktiliniai pojūčiai kaskart gali būti vis kitokie.

Gamybos procese – kuo mažesnė žala aplinkai XXI amžiuje būtų tikra utopija, jei bandytume sustabdyti vartotojiškumą, tačiau niekam ne paslaptis, jog rūpintis, kad kuriami ir naudojami objektai darytų kuo mažesnę žalą aplinkai, tapo ne tik mados, bet ir vis stiprėjančios asmeninės ekologinės iniciatyvos reikalas. „Valcucine”, atsižvelgdama į tai, rado būdus, kaip maksimaliai sumažinti baldų gamybai naudojamų medžiagų kiekius ir visiškai atsisakyti toksiškų produktų gamybos procese. Vienas iš geriausių pavyzdžių – tai itin plonos ir labai lengvos „Riciclantica” virtuvės modelio durelės, kurių rėmas pagamin-

Pagrindiniai skirtumai, jei lygintume „Valcucine“ virtuvę su įprastine, yra šie:

▪

Paveikus tradicinės virtuvės baldų dalis, pavyzdžiui, melamino kraštų apdailos juostas 100 laipsnių C temperatūra dešimt minučių, jos iškart atsiklijuotų. „Valcucine“ virtuvėje tokios pačios sąlygos jokios žalos nepadarytų.

▪

Palaikius tradicinės virtuvės baldų dalis, pavyzdžiui, spintelės kampus drėgmėje vieną valandą, apdailos juostos taip pat iškart atliptų nuo paviršiaus, o „Valcucine“ į tokį aplinkos poveikį išvis nesureaguoų.

▪

Tradicinėje virtuvėje dėl vyriams tenkančios apkrovos laikui bėgant spintelių durys išsikraipo – tampa išsidėsčiusios nevienodame aukštyje ir pradeda girgždėti. „Valcucine“ virtuvėje vyriams dėl lengvo aliuminio durelių svorio ir plono karkaso iš esmės tenka labai maža apkrova, todėl net ir po dešimties ar daugiau metų jokių neigiamų pasekmių nėra fiksuojama.

▪

Visai virtuvei suteikiama 10-ies metų garantija, o stiklui ir stiklo dalims – net 15 metų garantija.

www.idnvilnius.lt

2015: 2 (93) I 71

DIZAINO ISTORIJA

Marselis Brejeras:

NUO KĖDŽIŲ IKI DANGORAIŽIŲ ŠALIA visuotinai pripažintų UNIVERSALIŲ genijų yra nemažas būrys garsių menininkų, įžengusių į istoriją dėl vieno itin POPULIARAUS kūrinio. Vis dėlto, atvėrus senuosius šaltinius ir atidžiau išnagrinėjus TALENTINGŲ KŪRĖJŲ VEIKLĄ, neretai paaiškėja stebinantis šių autorių kūrybinis diapozonas. Viena iš tokių asmenybių – dizaineris ir architektas Marselis Brejeras (Marcel Breuer, 1902-1981), – kurio kėdė Vassily tapo viena iš žinomiausių ankstyvojo funkcionalizmo ikonų. Tekstas: JonO MalinauskO.

Marselis Brejeras (1956 m. nuotrauka)

imęs žydų šeimoje, Pečo mieste, Vengrijoje, ir ten gavęs pradinį meninį išsilavinimą, Marselis Lajošas Brejeras pasirinko tolimesnes studijas Vienoje, neseniai žlugusios metropolijos sostinėje. Deja, Vienos dailės akademijos atmosfera jam pasirodė pernelyg slogi (prisiminkime, kad prieškariu ten nebuvo priimtas ir Adolfas Šikelgruberis), tad 1921 metais jis atvyko į mažą Saksonijos miestelį Veimarą, kur tuo metu pagreitį pradėjo įgauti neseniai Walterio Gropijaus įsteigta Bauhauso aukštoji dailės mokykla, garsėjanti netradiciniu, giliai integruotu meno dalykų ir amatų dėstymu. Per trumpą laiką baigęs architektūros studijas, 1924 m. Marselis išvyko tęsti jų į Paryžių, tačiau jau po metų paties Valterio Gropijaus kvietimu grįžo atgal ir buvo paskirtas stalių dirbtuvių meistru naujoje mokyklos buveinėje, Desau mieste. Tariamas pareigų kuklumas neturėtų klaidinti skaitytojo: Bauhauso mokyklos klestėjimo laikais, kai studijų procesas buvo skirstomas pagal medžiagas, o ne pagal menų kryptis, o prie darbastalio praleistas valandų skaičius neretai viršydavo auditorinio darbo laiką, dirbtuvių meistro pareigos iš esmės prilygo katedros vedėjui.

72 I 2015: 2 (93)

Hildegardo namų interjeras Berlyne, 1926 m.

Kėdė Vassily, 1926 m.

Mokomosios užduotys – kėdės Nr. 2 ir Nr. 13, 1924 m.

Kėdės B3 ir B5, gam. Thonet, 1926-27 m. Kėdė B35, gam. Thonet, 1929 m.

Be intensyvaus darbo su medžiu, Marselį nuolat masino ir kitos medžiagos. Legenda skelbia, kad jo susidomėjimas plieninių vamzdžių konstrukcijomis gimė tuomet, kai draugai gimtadienio proga jam padovanojo dviratį. Jeigu tokia liekna ir grakšti konstrukcija gali išlaikyti žmogaus svorį, tai kodėl nepritaikius jos kėdžių gamybai? Taip kažkada pagalvojo dizaineris. Netrukus metalo dirbtuvėse gimė keletas prototipų, daugelis iš jų vėliau virto pramoniniais gaminiais. Vienu iš žinomiausių tapo modelis B3, kuris, skirtingai nei įprastai, nebuvo sukurtas specialiai Bauhauso dėstytojo Vasilijaus Kandinskio studijai. Iš tikrųjų tapytojui į akį krito prototipo forma, tad Marselis pagamino jam papildomą kopiją. Netrukus šia kėde susidomėjo garsi firma Thonet, gaminusi B3 iki pat II pasaulinio karo pradžios; pavadinimas Vassily kėdei buvo pritaikytas tik 7-ojo dešimtmečio viduryje, atnaujinus jos gamybą italų firmoje Gavina. Beje, dizainerio bendradarbiavimas su Thoneto įmone buvo labai intensyvus – apie 1935 m. Brejero suprojektuoti baldai sudarė kone visą kompanijos kėdžių asortimentą. Lygiagrečiai buvo kuriami ir kitų tipų modeliai, taip pat ir privatūs interjerai. 20-ųjų pabaigoje Brejeras persikėlė į Berlyną ir pradėjo verstis architekto praktika, realizuodamas keletą projektų Vokietijoje ir Šveicarijoje. Fašistams atėjus į valdžią Vokietijoje, demokratinė kairuoliška Bauhauso ideologija jiems pasirodė visiškai nepriimtina, tad mokykla netrukus buvo uždaryta, o daugeliui dėstytojų, tarp jų ir buvusių, teko ieškoti prieglobsčio užsienyje. Marselis emigruoja į Angliją, apsigyveno Londone, savotiškoje Vokietijos pabėgelių kolonijoje ir netrukus pradėjo bendradarbiauti su kompanija Isokon, gaminančia baldus iš lenktos-klijuotos faneros. Pirmieji prototipai dar buvo šiek tiek stačiokiški, tačiau šezlongas paleistas į gamyba 1936 m. ir gaminamas ligi šiol įgavo lanksčios plastikos, primenančios garsaus suomių architekto Alvaro Aalto kūrybą. Deja, Anglijoje Brejerui neteko ilgai užsibūti – 1937 m. jis išvyko į JAV, kur kartu su savo mokytoju Valteriu Gropijum pradėjo dėstyti Harvardo universiteto Architektūros fakultete, kur tarp studentų atsidūrė tokios būsimos garsenybės kaip F. Džonsonas ir I. M. Pei. Tais pačiais metais jis pradėjo ir bendrą

Firmos Isokon reklaminis lapelis, 1935 m.

Lenktos faneros šezlongas, gam. Isokon, 1935 m.

Thonet firmos bukleto viršelis, 1931 m.

Aliumininė kėdė Nr. 301, 1934 m. Kėdės Wassily šiuolaikiniame interjere (gam. Cassina).

2015: 2 (93) I 73

Tompkins house, 1945 m.

Eksperimentinis namas Geller house, 1945 m.

De Francesco apartmentai, 1928 m.

su W. Gropijum architektūrinę praktiką. Kartu jie sukūrė keletą gyvenamųjų namų projektų, iš kurių labiausiai žinomas Alano Franko namas Pitsburge, tapęs ryškiu Gesamtkunstwerk (vadinamojo totalinio projektavimo) pavyzdžiu to laikmečio JAV architektūroje. 1941 m. pradžioje Brejeras nutraukė partnerystę su W. Gropiusu ir įsteigė nuosavą architektūros biurą Niujorke. Karo metu sekėsi nekaip, tačiau jo pabaigoje atsirado naujų užsakymų. Geller House, realizuotas 1945 metais, tapo pirmuoju projektu, kuriame buvo įgyvendinta „dviejų branduolių“ gyvenamojo namo koncepcija: vieną sparną su trim

miegamaisiais nuo kito sparno, kuriame buvo patalpinta svetainės ir valgomojo erdvė, skyrė erdvus įėjimo holas; dvišlaitis stogas taip pat turėjo centrinį įlenkimą, skirtą vandeniui nutekėti. Tokia kompozicija ne tik išgarsino šį projektą, bet ir tapo vėlyvojo modernizmo stilistinio žodyno dalimi, noriai taikyta net ir vėlesniu laikotarpiu. Demonstracinis šio namo pavyzdys 1949 m. buvo sumontuotas Niujorko šiuolaikinio muziejaus MoMa kieme ir sukėlė naują susidomėjimo bangą Brejero kūryba; pasibaigus parodai, pastatas buvo išmontuotas ir perkeltas į vieną iš Rokfelleriui priklausančių sklypų Pocantico Hills vietovėje, netoli Niujorko, kur jis stovi iki šiol. Vienu iš reikšmingiausių M. Brejero pokario laikotarpio statinių tapo individualus gyvenamasis namas, šiandien žinomas kaip Canaan house, pastatytas Naujojo Kanaano (New Canaan) miestelyje, Atlanto pakrantėje, vadinamoje Auksiniu Konektikuto krantu. Grakštus vienaaukštis namas plokščiu stogu, pastatytas 1947 m., gražiai kontrastavo su greta esančiais Tiudorų ir kitų pseudoistorinių stilių statiniais. Namą, kurį jo dabartinis šeimininkas švelniai vadina „mano mažoji lūšnelė“, sudaro 7 kambariai; pagrindinės svetainės ir valgomojo erdvės, tarpusavyje atskirtos tik židinio konsole, didžiuliais langais atsiveria į vešlią apylinkių žalu-

Canaan house, 1947 m.

74 I 2015: 2 (93)

mą. Šis namas, kai kuriais bruožais panašus į garsųjį „Namą virš vandenų“, perėmė geriausias F. L. Wright‘o architektūros tradicijas ir kartu tapo naujuoju JAV gyvenamosios architektūros etalonu, kurį daugelį metų pamėgdžiojo kiti architektai. Be to, šis projektas atvėrė duris tikrai modernizmo invazijai, dėl kurios Naujasis Kanaanas virto naujosios architektūros muziejumi po atviru dangumi. Praėjus kone dešimčiai metų po karo, M. Brejerui atėjo laikas grįžti į Europą. Čia jo laukė lemtingas iššūkis, virtęs profesiniu triumfu: laimėjęs tarptautinį konkursą, kartu su dviem garsiais kolegomis – italu Pjeru Luidži Nervi ir prancūzu Bernardu Zerfussu – jis ne tik suprojektavo UNESCO pastatų kompleksą Paryžiuje, bet padedamas konsultantų (tarp kurių buvo W. Gropijus ir Le Corbusier), įvykdė teritorijos planavimą, įkurdindamas žymių menininkų, tokių kaip Chuanas Miro, Henri Mūras ir Aleksandras Kalderis darbus, o skulptoriaus Isamu Noguči Taikos sodui skirdamas kone trečdalį viso ploto. Kuriant pagrindinio pastato tūrį, Marseliui labai pravertė darbo su medžiu patirtis: plastiška betoninio stogelio forma detaliai pakartoja klijuoto medžio konstrukciją ir sudaro raiškų kontrastą su fasado plokštumos ritmika. Šio projekto išgarsinimas sukėlė naują susidomėjimo M. Brejero kūryba bangą, o amerikietiškoji funkcio-

Cleveland Trust Bank, 1971 m.

ninę M. Brejero sėkmę. Projektavimas pradėtas 1968 m. Pradžioje planuota pastatyti du bokštus, iš abiejų pusių remiančius XX a. pradžios rotondinį banko pastatą. Pirmąjį bokštą baigta realizuoti 1971 m., o antrojo statybą sustabdė prasidėjusi 1973 m. energetinė krizė. Nuo 2007 m. prasidėjo kalba apie nerentabilaus pastato griovimą, tačiau vėliau nuspręsta perdaryti jį į viešbučių kompleksą.

Robert Irvino šviesos instaliacija Whitney muziejuje, 1977 m.

nalizmo transkripcija pasidarė labai paklausi tarp pasiturinčių europiečių. Užsakymai pasipylė tokiu srautu, kad netrukus Marcel Breuer Associates teko atidaryti savo filialą Prancūzijoje.

The Armstrong Rubber Co administracinio korpuso fasadas, 1966 m.

St. John abatija, 1961 m.

UNESCO būstinės Paryžiuje, fasadas, 1954 m.

Whitney muziejus Niujorke, 1966 m.

Viena iš drąsiausių šeštojo dešimtmečio architektūrinių realizacijų Jungtinėse Valstijose tapo bendrovės The Armstrong Rubber Co. ofisas ir tyrimų centro pastatas Niu Heiveno mieste Konektikute, dar kitaip vadinamas Pirelli padangų pastatu (tai ne Gio Ponti Pirelli bokštas Milane!). Pastatas pradėtas projektuoti 1966 m. vietinės valdžios pageidavimu. Tai turėjo būti ne tik biuro pastatas, bet ir tūrinis akcentas, pažymintis įvažiavimą į miestą federaliniu greitkeliu. Brejeras griebėsi radikalaus sprendimo, 4 aukštų pastato adminstracinę dalį pakeldamas ant galingų pilonų ir palikdamas tuščią 2 aukštų tarpą tarp jos ir tyrimų korpuso stogo. Architektas panaudojo betoną ne tik kaip konstrukcinę, bet ir architektoninę medžiagą: gamykloje išlietos reljefinės betono plokštės, kurias pats Brejeras pavadino „kristalinėmis“, suteikė fasadui ne tik apsaugą nuo saulės, bet ir reljefo gylį, vizualiai besikeičiantį priklausomai nuo oro ir apšvietimo sąlygų. Deja, tokios kompozicinės priemonės netrukus pradėtos laikyti pernelyg agresyviomis ir prisidėjo prie negatyvaus vadinamojo architektūrinio brutalizmo vertinimo ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Galbūt iš dalies dėl to pastatas pastaraisiais metais stovi nenaudojamas.

Kaip ir daugelis didžiųjų XX amžiaus kūrėjų, M. Brejeras neapsiribojo vien tik architektūriniu projektavimu. Jo grafinę saviraišką ir humoro jausmą vaizdžiai demonstruoja 16 piešinių rinkinys „Marselio Brejero spalvinimo knyga“, pasirodęs 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Skirtingai nuo daugelio panašių leidinių, ji buvo skirta ne vaikams, o kolegoms – Marcel Breuer Associates darbuotojams. Visus šiuos piešinius surinko architektas Lorry Roeder, betvarkydamas ofiso archyvą 1963 m. Ranka atliktus piešinius čia palydi šmaikščiai užšifruoti komentarai, šypseną keliančios nuorodos į projektų detales ir asmeninius bruožus. „Užpildykite likusias detales – Jūs jas pakankamai gerai žinote“, – skelbia prierašas prie lyg ir nebaigto architekto autoportreto. Iš tiesų, menininko kūrybinis braižas, kaip ir portreto detalės, per ilgus jo darbo metus tapo įsimintinos ne vien bendradarbiams, bet ir tūkstančiams jo talento gerbėjų visame pasaulyje.

Žaidimą šviesa, kaip svarbią kompozicinę priemonę, autorius pritaikė ir kitame garsiame 6-ojo dešimtmečio projekte – Whitney Amerikos meno muziejuje, Niujorke. Apverstą laiptuotą piramidę primenančio pastato fasadą papuošė ne betono dekoro elementai, o laisvai išdėstyti skirtingų dydžių langai, sukuriantys interjere įdomius šviesos žaidimus, kuriuos nuolat taikosi išnaudoti instaliacijų kūrėjai. Vienas iš tokių projektų – Roberto Irvino šviesos instaliacija (1977 m.) netgi tapo nuolatinės ekspozicijos dalimi. Nepaisant patrauklios pastato lokacijos, funkcionalizmo krizė vis dėlto padarė savo ir šiuo metu pagrindinė muziejaus ekspozicija jau keliama į naują Renzo Piano statytą pastatą, kurio oficialus atidarymas įvyks 2015 m. gegužės 1 d. Paskutiniu didelio masto M. Brejero projektu tapo Cleveland Trust Bank pastatas Klivlende (dabar žinomas kaip AT tower) – tikrų tikriausias dangoraižis, atspindėjęs ir Amerikos ekonomikos galią, ir asme-

Marselio Brejero spalvinimo knygos puslapiai su autošaržų motyvais, 1963 m.

2015: 2 (93) I 75

tendencijos

Rytų stilistika dvelkiantis Grund kilimėlis iš dizainerio Mel Weisweiler „Cosmogonie“ kolekcijos.

Tekstilė pojūčiams Sausis – ne tik KALENDORINIŲ metų pradžia, sausis – ir laukiama Frankfurte (Messe Frankfurt) kasmet vykstanti bene didžiausia ir ambicingiausia interjero tekstilės paroda Heimtextil, numatanti ateinančių metų tendencijas bei pristatanti plačiausią tekstilės dizainerių bei gamintojų spektrą iš viso pasaulio. Jei pakaks ištvermės, noro, žingeidumo ir geros avalynės, gal ir pavyks įveikti ir apžiūrėti visą Heimtextil parodą, kuri savo plotu ekvivalentiška 29 futbolo aikštėms. Tačiau, perfrazuojant internetinio leidinio Trende� ase vadovę bei vieną iš populiariausių, beveik visose tekstilės parodose pasirodančią, lektorę Jennifer Castoldi, šios „treniruotės“ akivaizdžiai daugiau įkvepiančios nei sporto salėje. Šiais metais parodoje savo produkciją pristatė net 22 Lietuvos interjero tekstilės įmonės, o vienas iš reikšmingiausių pasiekimų dizaino srityje yra tas, jog lietuvių įmonės Silkeborg vilnoniai smulkaus rombelių rašto pledai buvo atrinkti kaip pavyzdiniai į vienos iš tekstilės tendencijų pristatymą. Tekstas: Rūta Būtėnaitė, VDA Tekstilės katedros docentė, VDA dizaino krypties meno doktorantė.

Kiekvieną kartą Heimtextil lankytojų dėmesį traukia čia dalyvaujančios žinomos asmenybės. Barbara Becker, Jette Joop ar Dieter Bohlen su savo antrąja aistra po muzikos – tapetų kūrimu. Vis dėlto Karimas Rashidas tarp jų – bene ryškiausia žvaigždė. Kam teko susitikti su dizaineriu ar dalyvauti spaudos konferencijoje, galėjo įsitikinti, koks neatskiriamas jo bruožas – didžiulis artistiškumas, būdingas ne tik daugialypei kūrybai, bet ir pačiam menininkui. Šiais metais dizaineris bendradarbiavo su vonios kilimėlių gamintojais Grund bei pristatė kolekciją „Kolor my World“ – organinių formų, futuristinio dizaino ir intensyvių spalvų.

Heimtextil

paroda, be jokios abejonės, skirta daugiausiai komercinio bendradarbiavimo sutartims sudaryti, tačiau pats svarbiausias ir labiausiai laukiamas įvykis – vis labiau teatrališku tampantis ateinančių metų tendencijų pristatymas, šiais metais virtęs didžiuliu pramogų parku suaugusiems su įstabia scenografija, skirtas stebinti ir atrasti. „Centro“ žurnalas, užbėgdamas už akių, žiemos numeryje jau atskleidė savo skaitytojams 2015 audinių spalvų derinius bei raštų idėjas, tačiau pačioje parodoje pateikiama galimybė pirmą kartą pamatyti pagal paskelbtas tendencijas jau sukurtus ir atrinktus audinius bei stebėti unikalius ir inovatyvius jų derinius. Būtent vaikštant po parku virtusią salę, kurioje viskas aplinkui juda tarytum gyva, netikėtai pradedi kelti klausimą, ar tai, ką laikei TEKSTILE, vis dar yra tas pats? Ir randi vis naujų, netikėtų atsakymų. Tekstilė – tarsi antroji mūsų oda, į kurią mus įvynioja tik ką gimusius, ir kuri pasilieka kartu visą gyvenimą. Klajojant po Heimtextil parodą, ateina mintys, jog tekstilėje labai svarbus

76 I 2015: 2 (93)

taktiliškumas: kažkoks slaptas mūsų vidinis instinktas nejučia verčia viską paliesti, pajausti, kaip kūnas priima vieną ar kitą audinio pluoštą ar medžiagą, faktūrą. Heimtextil parodoje šiemet interjero tekstilė – gyvoji, besikeičianti, kaskart atsinaujinanti interjero oda, atrodo, gyvenanti savą, nuo mūsų nebepriklausantį gyvenimą, absorbuodama vis naujas technologijas bei medžiagas, kurių anksčiau nieku gyvu nebūtum įvardijęs žodžiu tekstilė. Ji pati girdi ir reaguoja į garsą, kvėpuoja, juda, skleidžia garsus, šviesą, nuo kūno prisilietimo keičia spalvą. Kaip Alisa stebuklų šalyje, klaidžioji po besikeičiančių šviesos spalvų labirintus, praeini pro auksinius miegančius, kvėpuojančius debesis, pasišneki su reaguojančiu į garsą milžinišku šviestuvu ar stebi scenoje ventiliatoriais bei šviesa kuriamą ne šokėjo, o audinio dramatišką šokį. Skalbimo mašinoje skalbiami audiniai su įmontuota LED apšvietimo sistema, gydantys, specialiai nustatytose audinio vietose vibruojantys elementai, šildantys, suteikiantys kūnui tinkamiausią komfortišką temperatūrą, jie, reaguodami į kūno šilumą, keičia spalvą. Termi-

2015: 2 (93) I 77

Campus – kasmet vykstanti lydinti paroda – aukštųjų mokyklų, kuriose dėstomas tekstilės menas ir tekstilės dizainas. Galbūt šių jaunųjų dizainerių eksperimentai kitąmet bus jau atkeliavę į tekstilės tendencijų pristatymą?

„Young Creations Award: Upcycling“ (Jaunųjų kūrėjų apdovanimai: perdirbimas) – trečią kartą vykstantis renginys, orientuotas į tvarumo principus dizaine. Šių metų laimėtoja – Kairi Kaitmann iš Estijos Dailės akademijos, – eksponavusi kilimą iš panaudotų rankšluosčių skiaučių.

78 I 2015: 2 (93)

nas tekstilė vis dažniau pakeičiamas terminu Išmanioji tekstilė („Smart Textile“). Išmanioji tekstilė gali teikti šviesos ar šilumos sroves. Ji įsijungia ir pradeda veikti nuo judesio ar prisilietimo, širdies dažnio ar temperatūros, gali reaguoti į spalvų, šviesos, temperatūros kaitą, vibracijas. Termochrominiais dažais marginta tekstilė sukuria kintančius vizualinius efektus. Tokie dažai gali veikti kaip temperatūros indikatorius: pasikeitusi audinio spalva praneša apie kūno temperatūrą bei sveikatos būklę. Tendencijas pristatančioje salėje – naujieji audiniai – akylai saugomas objektas, kur griežtai draudžiama fotografuoti. Audinių tendencijos (Heimtextil Trendtable) yra sudarytos iš šešių tarptautinių agentūrų, vadovaujamų Anne Marie Commandeur iš Amsterdamo Stijlinstituut ir pristatomos visų pirma taip vadinamajame „Trend Book“ (liet. „Tendencijų katalogas“), o vėliau ir Heimtextil parodoje. Galvoje sukasi mintys apie tendencijas: kaip tobulą verslo susitarimo planą, spalvų prognozavimo procesą, vykstantį nuo XIX amžiaus pradžios, kuriam pasitelkiami pluoštų gamintojai bei dažymo paslaugas teikiančios įmonės, audinių gamintojai, verslo struktūros bei dizaineriai ir, be abejo, vartotojai. Paslaptingoje tendencijų kūrimo virtuvėje gimsta legendos, kuriomis sekame. Heimtextil tendencijos – pačios įdomios kaip šiandieninio pasaulio, kuriame susijungia įvairių mokslo sričių inovacijos, šiuolaikinio meno bei dizaino aktualijos, atspindys, kaip atskiras meno kūrinys, lemiantis kitų dizaino kūrinių atsiradimą.

Tekstilės dizainerių projektų mugė – slapčiausia mugės dalis, kur griežtai uždrausta fotogtafuoti net spaudos atstovams. Tik žymios suomių tekstilės dizaino studijos Studio Kelkka dizainerės, mums gerai žinomos savo kurtais spalvingais audiniais IKEA kompanijai, mielai pozavo, nebijodamos galimo plagijavimo.

Kaip bebūtų keista, tačiau kitose – komercinėse parodos salėse – ir audinių gamintojų stenduose, ir audinių dizainerių siūlomuose projektuose dominuoja romantiški stambūs akvarele tapytų, abstrahuotų augalų ar gėlių žiedų motyvai, o gamintojai nelabai kreipia dėmesį į tai, jog šie audiniai gal nelabai „pataiko“ į numatytas tendencijas.

2015: 2 (93) I 79

Discovery Žmonės, ieškodami svaiginančių vietų ir patirčių, patenka į iliuzinę erdvę, kurioje apgaunamos akys ir dezorientuojamas kūnas. Pasivaikščiojimas patalpos viduje, kurioje veidrodžiai iškraipo erdvę, sukuria begalybės efektą, painioja protą – interaktyvi patirtis, verčianti suabejoti tikrove.

Džiūstantys pakabinti latekso „audiniai“ tarsi roplių išnaros, kurias gali pabandyti padaryti ir pats, su pipete kantriai lašindamas latekso lašą po lašo. Olandų tekstilės dizainerio Bart Hess „The Work with me People“ projektas.

Discovery audinių tendencija – spinduliuojanti futurizmą ir inovacijas. Metaliku žaižaruojantis aksomas, tapetai, atrodantys tarsi mėnulio žvirgždo paviršius, audiniai persiliejančių spalvų, nuo gilios nakties ar kosmoso erdvių juodumo, gilaus violeto iki akinančio sidabrinio spindesio bei LED skleidžiamos šviesos, blizgučiais nusagstytos dekoratyvinės pagalvėlės, audiniai su crakle (suskeldėjusiu) efektu, padengti folija ar blizgiu laku. Beveik jokių piešinių ir raštų, tik audinio faktūras išryškinantis žvaigždžių spindesys su persiliejančiu benzino atspalvių efektu – stilinga ir prabangi, tačiau šalta minimalistinė elegancija.

80 I 2015: 2 (93)

2015: 2 (93) I 81

Sensory Sensory audinių tendencija pasitinka jausmingumu ir jautrumu, o pagrindinis akcentas dedamas į taktiliškumą ir jausmus. Mūsų gyvenimas persmelkiamas skaitmeninio sterilumo, o interjero dizaineriai kuria naujas gyvenimo aplinkas, skirtas stimuliuoti ir atskleisti sensoriniams dirgikliams ir pojūčiams, bei juos patenkinti. Žavimasi sinestezija, kai vieno pojūčio stimuliacija sukelia kitą. Ypač svarbus šviesos vaidmuo – dar labiau paryškina audinių paviršių faktūras, kurios čia neįkyrios, švelnios, kupinos subtilaus jautrumo, kaip jų deriniai – pasteliniai ir išgryninti, verčiantys pasijausti tarsi ligoninės palatoje. Daugiausia dėmesys čia kreipiamas būtent į audinių faktūrų dermę, raštų nepamatysime ir šioje tendencijoje – į taktiliškumą orientuoti kašmyro audiniai ir mezginiai, peršviečiami šifonai ar organzos, balti skirtingo blizgesio audiniai, lengvas sendinimo efektas, ramiai pereinantys į subtilius pastelinius atspalvius, atrodo, skirti atsipalaiduoti ir visiškai išsilaisvinti nuo bet kokių kasdieninių rūpesčių.

82 I 2015: 2 (93)

2015: 2 (93) I 83

Interjero dizaino ateitis – skaitmeninių projekcijų pasitelkimas.

Mixology Mixology audiniai atspindi įvairias pasaulio kultūras: čia Amerikos genčių grafika, Indonezijos ikatas, audiniai iš plunksnų ir paprasti drobinių ar ruoželio pynimų, languoto rašto audiniai, derinami su aplikacija ir siuvinėjimu bei šiuolaikinėmis tekstūromis. Tikra grafinių ir tapybinių raštų, faktūrų, spalvų gausybė, derinta pagal principą „nesuderinama jokiu būdu“. Ryškūs neoniai dirbtiniai atspalviai ir netikėtos faktūros – visa ši neapibrėžiama stilistiškai tendencijos kolekcija kažkokiu stebuklingu būdu puikiausiai atsiskleidžia. Negana to, šalia zebriškų raštų atsiranda ryškūs printai su akvarelės ar tapybiniu efektu, sukuriami visiškai naujos medžiagos iš celofane presuotų augalų žiedlapių, išdegintų audinių. Šioje tendencijoje taip pat didelis dėmesys skiriamas pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui, progresyvumui ir ekologiniam jautrumui.

84 I 2015: 2 (93)

2015: 2 (93) I 85

UAB „Silkeborg“ pledas į Memory tendenciją atrinktų audinių stende.

Memory Tekstilės dizainerė iš Roterdamo Dienke Dekker (instaliacija „Wallpaper home“), atkeliavus į Frankfurtą, čia įkūrė nedidelę studiją su audimo staklėmis ir lova. Įgijusi Eindhoveno dizaino akademijos magistro laipsnį, ji audžia neįprastomis medžiagomis, pavyzdžiui, plastikinėmis kliūčių žymėjimo juostomis, vėliau spausdina tekstilę rankomis taip, kad audinys tampa panašus į abstrakčius mechaninio audimo raštus, o supindama popieriaus juosteles kuria kaukes ar legendinių būtybių sienines skulptūras.

Memory tendencijos kūrėjai sako griežtą NE atsibodusiam vartotojiškumui, peršamam žiniasklaidos ir reklamos, o tai visai neatitinka vartotojų poreikio jaustis jaukiai, saugiai. Kuriamas tikrų nostalgiškų vaikystės namų pojūtis. Tarsi senųjų botanikos piešinių inspiruoti audiniai ir tapetai, nėriniai jungiasi su klasikiniais siuvinėtų, tapytų gėlių motyvais, atsirasdami ir vis naujose medžiagose bei reljefinėse faktūrose. Stambios iškilios klasikinės stilistikos gėlės žydi odoje, o aksomas paverčiamas išstambintu mezginio raštu. Šalia gyvena jaukūs languoto škotiškojo tartano raštai, tarsi antikvariniai nėriniai ar iš močiutės skrynios ištraukti staklėmis austi audiniai bei visai nuskalbtos, nunešiotos, pablukusios medžiagos, su kuriomis turime tamprų emocinį ryšį – visi spinduliuojantys šiltų, jaukių namų koloritą.

86 I 2015: 2 (93)

2015: 2 (93) I 87

Dizaineris Julius Bučelis:

„Apdovanojimus gauna produktai, o ne dizaineriai“ Kai kalbame apie dizainą, galime pasakyti, kad Lietuva kuria tendencijas. Štai 2015-ieji irgi prasidėjo tendencingai – dar vienu kultiniu dizaino apdovanojimu „iF“, – kurį jau trečius metus iš eilės gavo lietuvių įmonė „ACME Europe“. Iš paskos pagal „iF“ jau gavusias ausines „Moon“ ir nešiojamojo kompiuterio krepšį „Peak“ į tarptautinio dizaino areną šiemet „iščiuožė“ dizainerio Juliaus Bučelio kartu su komanda sukurtas inovatyvus ekranų valiklis „Drop“. Tai – pirmasis pasaulyje ekranų valiklis su lanksčia talpa, padedančia lengviau pasiekti nešvarumus. „Drop“ yra ekologiškas ir pasižymi funkcija „du viename“ (valomasis gelis + šluostė), o jo dizainą įkvėpė, nepatikėsite, „Čumak“ padažas... Apie visa tai pasakoja pats „ACME“ dizaino skyriaus vadovas – produkto dizaineris Julius Bučelis. Tekstas: SANDROS KLIUKAITĖS. Nuotraukos: ACME.

88 I 2015: 2 (93)

InterVIU

Juliau, tai jau trečias „iF“ apdovanojimas, kurį gauni už produktų dizainą kaip bendraautoris. Kur slypi tokio pasisekimo paslaptis? Taip, tai trečias „iF“ apdovanojimas, kurį laimėjo mano projektuoti produktai. Aš visuomet sakau, kad apdovanojimus gauna produktai, o ne dizaineriai. Žinoma, dizaineris yra produkto režisierius, tačiau be specialistų komandos pramoninio produkto įgyvendinti neįmanoma. Malonu gauti apdovanojimus, bet, iš tiesų, produktai yra kuriami žmonėms. Aš nuolat kraupinu vadovus sakydamas, kad ne pelnas, o vartotojas svarbiausia. Neįmanoma sukurti pelningo produkto, galvojant kaip jį parduoti, reikia galvoti, ar jis bus naudingas. Manau, kad paslaptis yra nuoširdumas ir tikėjimas savo idėja. Jei būsi nuoširdus, niekuomet nesukursi žalingo produkto. Jei pats tikėsi savo idėja, ja patikės ir kiti.

tinumas yra kompaktiškumas, be nuostolių funkcionalumui.

Papasakok, kaip kompanijoje ACME vyksta naujo produkto kūrybos procesas? Nuo ko viskas prasideda, kas siūlo idėjas, kaip jos išplėtojamos iki produkto? Pardavimų ir plėtros skyriai formuoja užduotis naujam produktui, vadovaudamiesi analizėmis, statistika bei įmonės vizija. Man, kaip dizaino skyriaus vadovui, suformuojama užduotis naujam produktui. Užduotyje būna numatytas produkto tipas, kaina ir tikslinė grupė. Kūrybos procesas nuo užduoties pateikimo iki

Kas, kaip ir kodėl sukūrė ekranų valiklį „Drop“? Ar tai tavo vieno kūrinys, ar komandinis darbas? „Drop“ valiklis buvo mano idėja. Pagalvojau, kad būtų šaunu turėti servetėlę, kurios viduje būtų patalpintas valymo skystis. Žinojau, kad produktas negali būti brangus, todėl galėjau naudoti tik rinkoje jau esančias detales. Taigi, parduotuvėje nusipirkau lanksčią pakuotę „Čumak“ padažo, išpyliau padažą, iškirpau „post-it“ dydžio kvadratą, prie paviršiaus priklijavau valymo klostę, o vietoje kamštuko prisukau mažą purškimo pompą. Vadovaudamasis šiuo prototipu, gamintojas surado tinkamas detales ir pagamino gamyklinį prototipą. Taip ir gimė „Drop“.

Kuo „Drop“ unikalus ir išsiskiria iš kitų šios klasės produktų? Tai yra pirmasis lankstus ekrano valiklio buteliukas, būtent taip buvo patentuotas šis produktas. Jo išskir-

2015: 2 (93) I 89

DIZAINO KELIONĖS

90 I 2015: 2 (93)

Nuskambės juokingai, bet aš tikrai nenoriu dabar dirbti „Apple“ ar kitoje lyderiaujančioje įmonėje. Aš noriu dirbti startuojančioje įmonėje ar studijoje, kurioje turėčiau galimybę kurti pamatus. Labai norėčiau grįžti į praeitį ir įsidarbinti „Apple“ 1980-aisiais metais, būtų smagu darbuotis komandoje, kuri kūrė Macintosh’ą.

Geriausias lietuviško produkto (-ų) dizainas, tavo manymu, yra: Manto Lesausko kabykla. Du pagaliukai ir virvutė. Ar kas gali būti žaviau?

Geriausias lietuviško pakuotės dizaino pavyzdys (-žiai) , tavo manymu, yra: Niekas dar nėra taip nustebinęs, kaip Džiugo Valančiausko „Saliami Postmodern CD“.

Kaip manai, kokia ateitis laukia lietuviško dizaino po dešimties metų? idėjų pristatymo užima dvi savaites, o visas procesas nuo užduoties suformavimo iki produkto patekimo į lentynas trunka metus. Įprastai pirmą savaitę skiriame idėjoms generuoti, o antrą – prototipams kurti ir pristatymui rengti. Kai išrenkame idėją, parengiame tikslius brėžinius gamintojui, aprašome sudedamąsias dalis, gamybos metodus. Vėliau gamintojas sukuria gamyklinį prototipą, kurį testuojame. Jei prototipas tenkina, pradedama masinė gamyba. Vėliau – platinimas parduotuvėse. Čia dizaino procesas nenutrūksta. Renkame atsiliepimus iš vartotojų, darome išvadas ir kitoje masinės gamybos partijoje darome atitinkamų pakeitimų.

Po dešimties metų bus tikrai įdomu. Gali būti, kad pagaliau užsitarnausime išskirtinumą. Mano galva, praėjus šiam laikotarpiui, galima bus pažvelgti į produktą parduotuvėje ir sušukti: „Va, čia tai tikrai lietuviškas dizainas!“

O kaip vyko „Drop“ kūrybos-gamybos procesas? „Drop“ atveju buvo suformuota užduotis – sukurti liečiamų ekranų valiklį, skirtą mobiliesiems telefonams ir planšetėms. Gavę užduotį, analizavome konkurentus. Pastebėjome, jog rinkoje esantys liečiamų ekranų valikliai nėra pritaikyti mobiliesiems telefonams bei planšetėms. Dažniausiai tai buvo nepatrauklūs buteliukai, kuriuos norisi laikyti paslėptus stalčiuje. Vėliau išanalizavome problemą: pasirodo, ant mūsų mažųjų ekranų yra daugybė bakterijų. Skaičiumi lenkia net tualeto dangčio paviršių. Taigi, kaip ir rankas, ekraną patartina valyti nuolat. Na, ir galiausiai pradėjome generuoti idėjas: eskizavome ir kabinome eskizus ant kabineto sienų ir langų. Kvietėme kolegas išsakyti savo mintis, kartais užvirdavo diskusijos. Paskui paruošėme pristatymą, kuriame geriausias idėjas pademonstravome skyrių vadovams.

Įsivaizduok, jei gautum pasiūlymą bendradarbiauti su kokia nors gerai pasaulyje žinoma dizaino studija ar grand įmone (pvz. „Apple“ ar pan.), kas tai turėtų būti? Pas ką norėtum dirbti, kaip produkto dizaineris?

2015: 2 (93) I 91

interviu

Dizaino studija MARCH:

5 kontinentai lietuviško dizaino Tekstas: SANDROS KLIUKAITĖS. Nuotraukos: VISVALDO MORKEVIČIAUS, DARIAUS PETRULAIČIO, Electromagnetico.lt, Aaron Boldt. Vizažistė: kiber viber aistė.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

dami sako, kad vis dar neranda platintojų. Štai tokius įspūdingus rezultatus kruopščiu darbu vos per kelis metus pasiekė lietuviško dizaino studija „MARCH“, kurios produktus kuria dizaineris Martynas Kazimierėnas, o JŲ PLĖTRA RŪPINASI ir per visą pasaulį „vairuoja“ dizaino projektų vadovė Eglė Opeikienė.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Daugiau nei 100 prekybos taškų beveik trisdešimtyje pasaulio šalių, visuose Žemės kontinentuose, išskyrus Antarktidą, kurioje jie juokau-

92 I 2015: 2 (93)

aaron boldt nuotr. electromagnetico.Lt nuotr.

Kodėl jiems taip sekasi? Visų pirma todėl, kad jie kuria inovatyvius, originalius ir patentuotus, labai estetiško dizaino produktus, kurių geriausia draugė – kokybė. Martynas ir Eglė laikosi tvirtų nuostatų neprisidėti prie betikslės gamybos ir Kinijos ekonomikos klestėjimo, todėl rinkai pateikia tik patobulintus ir gerai „ištreniruotus“ daiktus. Didelį dėmesį jie skiria savo produktų pakuotėms: studijos daiktai maloniai masažuoja akis ir tikrose, ir elektroninėse lentynose. Be to, šis duetas nuolat keliauja po pasaulį ir ieško partnerių, bendradarbiauja su kitais dizaineriais, įvairiais gamintojais ir dizaino produktų platintojais bei pardavėjais iš viso pasaulio. Taip jų kuriamas prekės ženklas tampa patrauklus ir pirkėjams, ir partnerių parduotuvėms. Visi studijoje gimstantys objektai yra gana skirtingi ir niekada negali žinoti, kuo jie nustebins kitą kartą. Geriausiai jie žinomi iš Martyno prieš daugybę metų sugalvotų, tamsoje saugančių modernių atšvaitų „Oreflector“, taip pat gali pasigirti kreida užrašomais marškinėliais „Cotton twitter“, užkonservuotais ultra moderniose pakuotėse (metalinėse skardinėse ir folijos krepšiuose). MARCH dizaino arsenale yra ir valgomo dizaino – konceptualaus dizaino pakuotėse besiilsinčių rankų darbo natūralių ledinukų „TU-TU“ ir naujos kartos arbatos šaukštų „T-Spoon“. Tarp naujausių dizaino eksperimentų yra ir inovatyvios, ekologiškos popierinės staltiesės, kurias galima skalbti skalbimo mašinoje, ir naujosios atšvaitų „pusseserės“ – šviečiančios sagos. Koks dar vienas naujas

dizaino produktas jau greitai išvys pasaulį – šiame interviu atskleis pats Martynas Kazimierėnas.

Martynai, jau praėjo beveik dešimtmetis, kai sukūrei sėkminguosius atšvaitus. Prieš tai atšvaitų dizainas buvo toks blogas, kad juos nešioti buvo gėda visiems, net pankams. Tiesą sakant, dizaino prasme rinkoje nelabai kas ir pasikeitė, tu vis dar esi savotiškas atšvaitų dizaino lyderis. Ar galėtum įvardinti šalių skaičių, kuriose buvo nupirktas „Oreflector“ atšvaitas per visą savo gyvavimo istoriją? Manau, daugiau ar mažiau, bet tikrai bus apie 30 skirtingų šalių iš viso pasaulio.

Jūs su jais jau apkeliavote bene visas svarbiausias dizaino parodas pasaulyje: Paryžius, Milanas, Frankfurtas, Tokijas, Singapūras, Niujorkas ir t.t. Kur jūsų dizaino produktai susilaukė didžiausio dėmesio ir geriausių pardavimų? Sakyčiau, kad, ko gero, labiausiai mums sekėsi Europoje – Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje.

Ar dar liko tokių tarptautinių dizaino savaičių ar mega dydžio dizaino parodų, kuriose nesi buvęs ir pristatęs savo dizaino produktų? Žinoma, jų liko dar daug, pavyzdžiui, „NY NOW“ dizaino mugė Niujorke ir „NYCxDESIGN“ dizaino festivalis, kuris irgi vyks Niujorke gegužės mėnesį, o beveik

2015: 2 (93) I 93

94 I 2015: 2 (93)

Fotografas: Visvaldas Morkevičius. Vizažistė: Kiber Viber Aistė.

tuo pačiu metu Italijoje, Milane, bus „SaloneSatellite“, taip pat dar norėčiau aplankyti „IMM Cologne“ parodą Vokietijoje ir daug kitų įdomių dizaino savaičių skirtingose pasaulio sostinėse.

Beje, pernai Lietuva pirmą kartą dalyvavo „Kūrybinio verslo taurėje („Creative Business Cup“) Danijoje, būtent jūs buvote atrinkti atstovauti ir reprezentuoti mūsų šalį ir varžytis su konkurentais net iš 54 pasaulio šalių. Kaip sekėsi? Iš tikrųjų, sekėsi labai gerai. Turėjome per 30 minučių tarptautinei komisijai (tarp kurių buvo ir „Google“, „Microsoft“, IKEA, LEGO atstovai) pristatyti savo studiją ir produktus, ir finale patekome tarp 16 pasaulio geriausių! Viskas vyko Kopenhagoje, o konkurentai buvo iš labai įvairių sričių. Nuo tokių, kurie pristatė labai mažą spausdintuvą, kuris spausdina tiesiog važinėdamas per popieriaus lapą iki turkiškos programėlės išmaniajam telefonui, kuri padeda išsiburti ateitį iš kavos tirščių...

Atskleisk, koks bus kitas tavo maršrutas? Greitai planuojami du maršrutai, abu dar nepatvirtinti, bet greičiausiai įvyks. Keliausiu į Prancūziją, nes abi parodos bus Paryžiuje. Viena mažesnės reikšmės, o kita didelė – žymioji „Maison &`Objet“.

Kokios yra pačios įdomiausios prekybos vietos pasaulyje, kuriose dabar galima nusipirkti „MARCH“ dizaino produktų?

Kaip manai, kokiame pasaulio mieste apskritai yra geriausia gyventi dizaineriui? Ką pats pasirinktum? Dizaineriai mėgsta gyventi Olandijoje, bet man pačiam nesvarbu, kur gyventi, net ir būtų truputį neįdomu, jei reikėtų būtinai tai pasirinkti.

Jei tau pasiūlytų galimybę sukurti bendrą projektą su gerai pasaulyje žinomu dizaineriu, dizaino studija ar garsiu menininku – su kuo norėtum tai padaryti? Norėčiau ką nors sukurti su anglų grafikos dizaineriu Daniel Eatock, taip pat su dizaino studija iš Stokholmo – „Form Us With Love“, britų dizaino duetu „Freshwest“ ir daugybe muzikantų.

Martynai, kas tavo manymu, yra geriausias visų laikų Lietuvos dizaineris? Vytautas Landsbergis.

O koks būtų geriausias lietuviškos pakuotės dizaino pavyzdys? Svogūnų kasa. Nejuokauju. Aš manau, kad ši „pakuotė“ greitai vėl ateis į madą.

Ką dabar kuri? Koks bus naujausias jūsų rinkai pateiktas produktas? Mes su Egle jau pusmetį kankiname veidrodžių gamintojus. Tad tuoj bus...

Šiuo metu jų jau yra labai daug. Be akiai ypač malonių dizaino parduotuvių Europoje, tokių kaip danų „HAY“, prancūzų „Colette“, švedų „ASPLUND“, mūsų produktų galima nusipirkti ir garsių dizaino muziejų parduotuvėse, pavyzdžiui, Singapūre esančio dizaino muziejaus elektroninėje parduotuvėje „RED DOT design museum shop“, taip pat Čikagos šiuolaikinio meno muziejaus „Museum Of Contemporary Art Chicago“ parduotuvėje, ir, žinoma, Londono Dizaino muziejaus parduotuvėje „Design Museum Shop“.

O kaip su prekybos vietomis Azijoje ir dar toliau?

O kuri iš šių vietų tau atrodo pati egzotiškiausia? Na, turbūt pati egzotiškiausia pasaulio prekybos vieta, kurioje galima rasti „March Design Studio“ dizaino – tai Fort de France Martinique sala arba kitaip – For de Franso miestas Martinikos saloje, kuri yra Karibų jūroje, bet iš tikrųjų priklauso Prancūzijai.

electromagnetico.Lt nuotr.

Labai džiugina ir geografiškai nutolusios parduotuvės, esančios tokiuose miestuose kaip Melburnas tolimojoje Australijoje, Indonezijos sostinėje Džakartoje, Singapūre, Tokijuje, didžiausiame Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje ir kitur. Taigi, mūsų dizaino objektų dabar galima gauti iš esmės visuose penkiuose pasaulio kontinentuose.

2015: 2 (93) I 95

Nuotraukos: gretos bernotaitÄ&#x2014;s. Plaukai: snap back. Modelis: laura jaraminaitÄ&#x2014;.

Barzdočiai Nuotraukos: Dainiaus Ščiukos.

Barzdos, ūsai ir skirtingi vyrų tipažai – tuo fotografas Dainius Ščiuka susižavėjo besimokydamas Didžiojoje Britanijoje. TUOMET jis suvienijo barzdočius ruošdamas DISERTACIJĄ, o grįžęs į Lietuvą tai pakartojo ir net du kartus – į jo studiją vyrai plaukuotais veidais plūdo iš įvairių Lietuvos miestų.

interviu

Papuošalus kuriantis Benas Staškauskas:

„Man juvelyrika – tai performatyvi skulptūra, asmens įrankis socialinėje erdvėje“ Išskirtinumas, profesionalumas ir mistikos dvelksmas – tuo „kvepia“ IR Beno Staškausko kurti papuošalai, ir jo požiūris į juvelyriką. Jaunas kūrėjas papasakojo, kaip pradėjo, kokia yra jo kuriama juvelyrika ir, aišku, ateities planai.

Tekstas: Gabrielės Vaitkutės. Nuotraukos: Inez van Lamsweerde ir Vinoodh Matadin. bei iš asmeninio Beno archyvo.

Teko girdėti, kad į kūrybą linkai jau mokykloje. Papasakok savo prisiminimus iš to laiko – koks dabartinėmis akimis sau atrodai tada? Taip, kūryba man visada buvo stimulas judėti ir ankstyvajame raidos etape, ir mokyklos laikais. Galima sakyti, kad niekas nekinta, tik žinios. Visada buvau tylus ir ramus, tačiau labai patikdavo dalyvauti ir eksperimentuoti.

Tavo pavardę išgirdau ir įsiminiau, kai pasirodė nuotraukos su Bjork albumo viršeliu, kuriame ji pozuoja su tavo kurtu žiedu.

104 I 2015: 2 (93)

Kaip tai nutiko ir ar pačiam kažką reiškia? Taip, žinoma. Bjork kūryba ir savita estetika mane visada žavėjo. Tai buvo netikėtas siurprizas. Žinojau, kad atlikėja yra įsigijusi keletą mano darbų, tačiau tolimesnis šių darbų kelias man buvo nežinomas. Ir anaiptol – tai tampa stipriu iššūkiu kūryboje.

Mokeisi užsienyje. Kodėl ir kaip ten atsidūrei? Studijuodamas Lietuvoje buvau išvykęs pasimokyti ir į Estijos dailės akademiją – tai buvo pirmoji pažintis su kitokiomis medijomis ir jų galimybėmis. Baigęs bakalauro

studijas Lietuvoje, išvykau studijuoti į Nyderlandus. Pradžia buvo „skani“ ir inspiruojanti. Studijavau vaizduojamąjį meną ir juvelyriką, tačiau po kelių studijų metų supratau, kad noriu imtis savos kūrybos ir studijų nebeužtenka, entuziazmas studijuoti išblėso. Imtis autorinės veiklos paskatino ir tuometiniai dėstytojai, taip pat labai padėjo draugai ir apskritai įtaką darė supanti aplinka. Tolimesnis kelias buvo Islandija, ten sukūriau ir pristačiau savo pirmąją kolekciją. Dabar dirbu toliau Lietuvoje, o kaip bus ateityje – negaliu tiksliai pasakyti, nes dar daug kas yra sprendžiama kaip tik šiuo metu.

Juvelyrika – kuo ji ypatinga? Juvelyrika yra ypatinga tik tiek, kiek pats juvelyras apie ją kalba, o be viso to, jei ji neatlieka jokios funkcijos (kalbu apie nešiojimą), tuomet tai yra tik dar vienas objektas, atliekantis statiško dekoro funkciją vitrinoje, lentynoje ar kaip nuotrauka internete. Žinoma, socialinės medijos yra kitokio tipo platforma, tačiau principas išlieka panašus ir neturi būti atsiejamas nuo fizinio vaizdo, tai – istorijos tęstinumas, įtraukianti ir kitas medijas. Šiuolaikinė juvelyrika yra labai platus „laukas“. Nesu tas, kuris linkęs analizuoti ar kritikuoti ir turbūt

negaliu objektyviai šios medijos vertinti, nes pats esu iš jos. Visada stengiuosi akcentuoti savo kūrybą ne kaip „brand‘ą“ su komerciniais tiksliais, tačiau galvoju, kaip pristatyti ją dienos šviesoje, o ne už stiklinės vitrinos. Man juvelyrika – tai performatyvi skulptūra, asmens įrankis socialinėje erdvėje. Kalbėdamas apie tai, turėčiau išskirti du juvelyriškos tipus – kasdieninę klasikinę ir kasdieninę šiuolaikinę, kitaip – „gatvės juvelyriką“. Žinoma, galima būtų kalbėti ir apie „haute couture“, avangardą – konceptuoliąją juvelyriką, tačiau tai – jau kita tema. Pastarosios, „gatvės juvelyrikos“, pavadinimas

kilo analizuojant savo darbus ir stengiantis pažinti klientą. Tikiu, kad būtent toks įvardijimas diktuoja mano pagrindinę darbų idėją.

Praėjusiais metais pristatei pirmąją kolekciją, dabar ruošiesi antrajai. Laikas, rodos, gana trumpas. Kaip sekasi? Taip, esmė ir buvo po pirmosios kolekcijos pristatymo – laikas. Jo planavimas vienas iš esminių varikliukų šiuo metu mano kūrybiniame procese. Sekasi neblogai, nors kartais tikrai sunku viską suspėti, o ypač kalbant apie tai,

2015: 2 (93) I 105

kad kūryba ir techninė darbo pusė reikalauja tikrai daug laiko. Tiesą sakant, jau pamiršau, ką reiškia turėti laisvo laiko, bet tikslas yra aiškus ir to tikrai pakanka judėti toliau. Prieš pristatant antrąją kolekciją, laukia ir dar viena nedidelė juvelyrikos kolekcija, kuri bus šiek tiek kitokio tipo – nedidelis atotrūkis ir „įsivažiavimas“ į kitą kolekciją. Apie tai – jau greitai.

Jei galėtum pasirinkti žmogų – iš praeities ar dabarties – kam norėtum sukurti papuošalą?

106 I 2015: 2 (93)

Ne kartą yra tekę girdėti klausimą, kokiame laikotarpyje norėčiau gyventi. Atsakymas – dabar. Kokiam žmogui kurti? Šiuolaikiškam, gyvenančiam čia ir dabar. O jei kalbėtume apie išskirtinius asmenis, tai būtų Joseph Beuys. Intriguoja ši idėja.

Kaip manai, kodėl papuošalai yra svarbūs ar nesvarbūs? Tai lygiai taip, kaip vieniems svarbios knygos, kava, muzika ir panašiai. Labai individualus dalykas. Kalbant apie išskirtinumą – daugelis mano klientų nemėgsta ir nenešioja klasikinės

juvelyrikos darbų, tačiau jaučiasi puikiai nešiodami vieną iš mano dirbinių, o tai ir yra svarbiausia – kaip asmuo jaučiasi.

Tradicinis klausimas: ką manai apie Lietuvos mados situaciją? „Nesisuku“ Lietuvos industrijoje, taip pat neseku lietuviškos mados tendencijų. Taip yra tik todėl, kad paties ryšiai po išvykimo iš Lietuvos išblėso. Viskas auga, plečiasi, naujosios kartos nebijo eksperimentuoti ir iš techninės pusės, ir iš kūrybinės, nebijo iššūkių – tai yra puiku.

Kokie ateities planai? Ateityje laukia produkcijos plėtra. Kelios kolekcijos ir bendradarbiavimo projektai, parodos. O artimiausiu metu – kelios fotosesijos su skirtingų požiūrių fotografais – labai jų laukiu, nes tai yra savotiškas eksperimentas ir rizika, tačiau jei nebūtų rizikos – nėra tikslo ir kurti. Vėliau laukia kolekcijos pristatymas ir tolimesni darbai. Be viso to, antrą kartą gyvenime vesiu kūrybines dirbtuves studentams Dailės akademijoje. Įdomu pasidalinti žiniomis su studentais ir pateikti šiek tiek kitokio tipo perspektyvą. Planų yra daug, tačiau esmė – laiko planavimas.

2015: 2 (93) I 107