"Centras" Nr.4-1, 2014

DIZAINO KELIONĖS

i

ARCHITEKTŪRA ▪ INTERJERAS ▪ DIZAINAS ▪ MADA

2014 RUDUO

10 šiuolaikinių interjerų 2 Įspūdingos rekonstrukcijos Skype biuro interjeras Kaip sėdime darbe?

Rytų kilimų raštų prasmė Lietuviškas dizainas – nauja sporto šaka

Kaina 13,90 Lt / 4,03 € ISSN 1392-6063 2014: 4 (91) I 1

Turinys

2014: 4 (91) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

4 Plūduriuojantis biuras

Mados redaktorė Gabrielė Vaitkutė

62 Viešbutis kalno papėdėje

gabriele@infashion.lt

Redaktoriaus žodis

10 Biurų komplekso atgimimas

66 Moderni prabanga Bulgarijos sostinėje

16 Žalioji studija

70 Natūralūs sprendimai viešose ir privačiose erdvėse

20 Venecijos architektūros bienalė

72 Paslaptingi kilimų raštai

78 Spalvingojo „Memfio” įkūrėjas

30 Biuras be darbo stalų

82 Išskirtinės naujovės vonios kambariui

42 Inovatyvus skandinaviškas požiūris į biurą

Architektūrinės pastatų transformacijos – įdomi ir aistras kurstanti tema, kuri atgaivina mirštančias moraliai pasenusias miestų teritorijas, išsaugodama vis naujai „užgrobiamus“ gamtos plotus miestų pakraščiuose. Žinoma, svarbu tai daryti su saiku ir geru skoniu.

24 Wix.com biuras

36 Kūrybiškas Skype biuras

Kasmet, po atostogų, į savo darbovietes grįžtantys vadovai, tarnautojai, freelanceriai net nepastebi, kaip keičiasi jų darbo įpročiai, kuriuos lemia vis naujos technologijos, komunikacijos būdai ir įpročiai, madingos protestų formos prieš globalizacijos reiškinius ir dar velniai žino kas.

Atsižvelgdami į tai, socialiai atsakingo verslo darbdaviai, besirūpinantys savo darbo jėga, kaip pagrindiniu pridėtinės vertės kūrimo instrumentu, siekia įtikti šiai jėgai, o dizaineriai ir gamintojai stebina vis naujais sprendimais.

Daugelis darbuotojų yra verčiami kraustytis iš įprastų kabinetų į bendras erdves, kiti net praranda savo „asmeninę“ darbo vietą. Blogai tai ar gerai – parodys laikas.

86 Lietuva ir dizainas – kaip sportas

90 Dizainas yra verslas

Rudeniniame žurnalo numeryje daug dėmesio skiriame moderniausiems biurų interjerams, kurie atspindi naująją atviro biuro koncepciją, taip pat pristatome biuro be darbo stalų galimybę. „Skype“ ofisas JAV ir „Wix.com“ biuras Lietuvoje iš esmės nesiskiria savo funkciniais sprendimais, bet lietuviškas, žurnalo „Centras“ įsitikinimu, daug originalesnis. Palyginkite ir veikiausiai suprasite, kad mes jau nesame atsiliekanti provincija.

Kaip visada kviečiame į dizaino keliones – užsukite į originalius viešbučius ir visuomeninius objektus Italijoje, Bulgarijoje ir Australijoje. Taip pat šiame numeryje galėsite išsamiau susipažinti su Rytų kilimų kultūra. Šiai temai skiriama dizaino istorijos rubrika.

Lietuviškas dizainas šį kartą pristatomas per nuolatinę varžybų (kaip sporte) prizmę. Daugelis mūsų dizainerių yra pelnę įvairių apdovanojimų tarptautinėse dizaino varžybose. Svarbiausia tai, kad jų sukurtus dizaino objektus pabandėme surinkti į vieną vietą ir pristatome jūsų teismui.

Desertui – mados fotosesijos Jūsų inspiracijoms.

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė zydre@interjeras.lt

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

Autoriai: Andrius Keizikas Gabrielė Vaitkutė Gintautė Kisieliūtė Indrė Kuliešiūtė Jonas Malinauskas Juha Ilonen Rūta Būtėnaitė Sandra Kliukaitė Saulė Juknevičiūtė Fotografai: Darius Petrulaitis Eglė Jociūtė Giedrius Dagys Hoffman Chrisman Ieva Markevičiūtė Jack Hobhouse Jasper Sanidad Marko Huttunen Matthew Millman Michael Moran Mika Huisman Neringa Rekašiūtė Penny Lane Viršelyje – nuotrauka gam. Arper

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. Žurnalas „CENTRAS“ leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 13,90 Lt / 4,03 Eur

Malonaus vartymo ir skaitymo!

Vytautas Gurevičius 46 Ar mūsų kūnas paklūsta mobiliosioms technologijoms?

96 Dizainas yra ateitis

Žurnalo partneriai:

48 Futuristinis baras

102 INFASHION. Ffakers fotosesija.

54 Garažo virsmas jaukiu restoranu

106 INFASHION. Vilius Venckevičius.

58 Viešbutis, nepamiršęs praeities

110 INFASHION. Kosminė odisėja.

i

DIZAINO KELIONĖS

Pluduriuojantis

biuras Pagal Juha Ilonen tekstą.

Fotografijos: Mika Huisman, Marko Huttunen Vieta: Katajanokka, Suomija Realizacija: 2013 m.

4 I 2014: 4 (91)

i

Mika Huisman

ARCHITEKTŪRA

V

anduo – tai gyvybės šaltinis, šalia jo žmogui gera būti, jis traukia. Ne kiekvienas iš mūsų gali įsivaizduoti gyvenimą ar darbą, kuris vyksta supantis ant bangų, tačiau šį kartą pristatome tarsi naujai atgimusią architektūrą, nes pastato pagrindu buvo pasirinktas būtent vanduo, o ne kaip įprasta – gruntas. Didžiulis plūduriuojantis „Arctia“ biuras, suprojektuotas architektų grupės „K2S Architects“, buvo puikiai įvertintas ir iš karto laimėjo „Architizer A+ 2014” konkurso „Popular Choice“ apdovanojimą žemų pastatų kategorijoje. Šiam projektui vadovavo architektai Kimmo Lintula, Niko Sirola & Mikko Summanen bei konstrukcijų dizaineris Eero Kotkas.

Plūduriuojantis pastatas – originali, bet ir rizikinga (kaip komercinis produktas) idėja. Ji yra tokia pat nenuspėjama kaip ir jūra. Per keletą pastarųjų metų Suomijoje buvo sukurta įvairių pontoninių kvartalų projektų, tačiau tik keletas iš jų sulaukė realizacijos. Šioje šalyje galima pamatyti nemažai saunų ar vasarnamių ant vandens, kurie neretai vadinami mobiliaisiais pastatais, tačiau dėl nedidelio užbortinio motoro, jie turėtų būti klasifikuojami kaip laivai.

Mika Huisman

Šiandien didžiuliai plūduriuojantys pastatai pagaliau pradeda atsirasti Helsinkio miestovaizdyje ir pirmasis iš jų buvo „Arctia“ biuras Katajanokka uoste. Kompanijos savininkai prisiėmė atsakomybę atlikti sudėtingus pakrantės darbus, pavyzdžiui, reguliarus ledo pralaužimas, ir šį įsipareigojimą atliks iki 2020 metų. Įgyvendinant tokį projektą, buvo susidurta ir su kitokiomis, savotiškai komiškomis problemomis. „Arctia“ neturi savo motoro, tad teko stipriai pasukti galvas, kaip įvardyti tokio pastato lokaciją.

Ledlaužiai yra nacionalinį Suomijos pasididžiavimą keliantis elementas, todėl jie ypač akcentuojami Katajanokka iškyšulyje ir yra nudažyti ryškia geltona spalva. Uosto laivų korpusai dažniausiai juodi, o naujesnių – mažiausiai su gamta kontrastuojančiu mėlynos ir baltos spalvų deriniu. Kuriant „Arctia“ projektą, reikėjo atsižvelgti į aplinką bei jos spal-

2014: 4 (91) I 5

Marko Huttunen 6 I 2014: 4 (91)

Mika Huisman

vinę gamą ir, siekiant išlaikyti harmoningą pakrantės panoramą, apriboti pastato įvaizdį. Pagaliau architektai turėjo galimybę ir pasiteisinimą sukurti juodą dėžę, kuri susilietų su aplinka ir taptų organiška pakrantės dalimi. Taip buvo suformuoti du pastatai – juodas, vandenyje plūduriuojantis biuras bei sausumoje įsikūręs sandėliavimo pastatas, kurio fasadas dengtas pilkai sidabrinėmis plokštėmis.

Marko Huttunen

Kuriant originalų ir iš pirmo žvilgsnio keistą pastatų sprendimą, rizika būna gerokai didesnė, tačiau pateisinus lūkesčius – laimėjimai bei pripažinimas taip pat. Šiuo atveju „Arctia“ biurų pastato minimalistinė architektūra pasižymėjo subtilumu ir kokybe, atsiskleidžiančia mažiausiose detalėse.

Puikaus dizaino fasadinės aliuminio plokštės savo blizgesiu ir atspindžiais šiek tiek primena ledynus. Ritmiškos plokščių klostės suteikia žavingo šviesos, šešėlių žaismo bei paryškina fasado faktūriškumą, o išpjaustyti ornamentai metalo plokštes paverčia mirguliuojančia, ne tokia grubia medžiaga, primenančia grafinį paveikslą, kuris dinamiškai kinta, priklausomai nuo apšvietimo bei dienos meto.

2014: 4 (91) I 7

Kitas sprendimas, kurio rezultatas, iš tiesų, yra malonus akiai, – medienos taikymas pastato interjere. Ši medžiaga tokiam objektui ypač tiko todėl, kad medis iki šių dienų vis dar išlieka laivų ar bent jų interjero statybos priemone bei apdaila. Lakuotos medienos šiluma ir tekstūra sukuria daug jaukesnę aplinką, o fojė, kurios zonoje daugiausiai naudota mediena bei stiklas, iš karto sudaro bendrą stilistinį biuro įvaizdį. Šis duetas, papildytas juoda spalva, sukūrė stiprius spalvinius kontrastus ir žaismingus derinius.

Taigi, šis rizikingas projektas atnešė visai naujus vėjus architektūros srityje ir džiugiai triumfuoja savo lakoniška išvaizda, tačiau tuo pačiu ir stipriu emociniu santykiu tarp pastato bei jį supančios aplinkos, tarp vietinių ilgaamžių gyventojų bei uosto, laivų tradicijų. Tokią architektūrą drąsiai galima vadinti miesto palikimu bei kultūros dalimi.

Mika Huisman

Biuro statybos vykdomos itin originaliai ir labiau primena laivų gamybą: pastatas buvo pabaigtas laivų statykloje Vakarų Suomijoje ir tik tada nugabentas į numatytą vietą.

Projektuojant taip pat buvo numatyta vandens balasto sistema, dėl kurios biuro grindų lygis laikosi tame pačiame

aukštyje kartu su prieplauka. Biuro pastatas užima 950 kv. m. Didžiuliai langai, tįstantys nuo grindų iki lubų, leidžia dienos šviesai, kurios Suomijoje nėra tiek jau daug, džiaugtis darbuotojams lygiai taip pat, kaip ir grožėtis jūros peizažu. Pastate išsidėstę skirtingų dydžių biurai, darbo vietos, susirinkimų kambariai, darbuotojų kavinė.

Pastatas, esantis krantinėje, buvo panaudotas techniniams darbams bei sandėliavimui.

8 I 2014: 4 (91)

2014: 4 (91) I 9

i

DIZAINO KELIONĖS

Biuru komplekso

atgimimas Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijos: Michael Moran, su Kohn Pedersen Fox leidimu Vieta: New Jersey, JAV Realizacija: 2011 m.

10 I 2014: 4 (91)

Architektūra

i

Neretai miestuose pastebime pasenusius ar net apleistus industrinius pastatus, kurių lokacija yra tiesiog puiki, o ir formų specifika kažkuo žavinga, tačiau akivaizdu, jog jiems trūksta naujumo, šiandienos specialistų prisilietimo, gyvybės. Taip nutiko ir Naujajame Džersyje 1980 m. realizuotam biurų pastatui, kurio „gelbėjimo operacijai“ buvo pasitelkta architektų komanda KPF („Kohn Pedersen Fox“), kardinaliai pakeitusi ne tik pastato estetinį įvaizdį, bet ir visą stilistiką, infrastruktūrą bei landšafto dizainą ir suprojektavusi naują, stilingą „Centra Metropark“ biurų kompleksą.

Senasis pastatas buvo nusibodęs, monotoniškai išrikiuotais langais fasaduose bei nuobodžiomis plieninėmis vertikalėmis. Rekonstruojant grindys ir plieninis karkasas buvo paliktas, tačiau apvilktas tamsiu stikliniu fasadu, o viršutinis, beveik 1000 kv. m. L formos aukštas, buvo uždėtas tarsi karūna, kuri ir tapo įspūdingo biurų komplekso akcentu bei visiškai nauju architektų indėliu šiame projekte. Senų ir naujų konstrukcijų dermė suformavo struktūras, per kurias šviesa grakščiai slysta ir sukuria pozityvią darbo atmosferą.

10 000 kv. m. ploto, 5 aukštų pastatas, besipuošiantis kiek futuristiškomis plokštumų kompozicijomis, ekspresyviomis ir dinamiškomis formomis, turi ir modernios, ir minimalistinės architektūros elementų. Unikali projekto struktūra buvo atremta į trigubą koloną, primenančią medžio kamieną ar padavėjo ranką, laikančią viršutinį aukštą tarsi padėklą. Kolonai buvo skiriama nemažai inžinerinių reikalavimų, o ji pati (60 tonų svorio) buvo pagaminta Kanadoje iš plieninių plokščių, tūkstančių plieninių varžtų ir užpildyta aukštos kokybės betonu. Ši konstrukcija atrodo elegantiškai ir intriguojančiai, mat ant jos laikosi didžiulės biurų patalpos.

2014: 4 (91) I 11

i

DIZAINO KELIONĖS

12 I 2014: 4 (91)

Tam, kad viršutinis aukštas neužgožtų žemiau esančių, jo viduryje buvo suprojektuota ertmė, leidžianti dienos šviesai patekti į visus lygius. Tokia konstrukcija sukėlė ir tam tikrą problemą, susijusią su patalpų susisiekimo ryšiais, tačiau architektai ją nesunkiai išsprendė suprojektuodami savotišką tiltą. Po tiltu slypi ir urbanistinė laisvalaikio zona, kurioje suformuotas parkas, skatinantis darbuotojų komunikaciją, poilsį kartu, bendrą laisvalaikį. Čia sienos ištapytos stačiakampiais, Graffiti (liet. gatvės tapyba ant sienų) primenančiais piešiniais. Tokia aplinka jauniems darbuotojams turėtų būti artima ir priimtina. Taigi architektūra ir menas atliko pagrindinius vaidmenius, kuriant erdvių formas bei atkreipiant dėmesį į plokštumų judėjimą. KPF padarė didžiulius pokyčius ir pastatą supančiam kraštovaizdžiui – nuobodi veja buvo paversta į žavius vėjo šukuojamus laukus, praturtintus sodais. Medienos plokštėmis dengtas viršutinio aukšto fasadas pastatui suteikė šilumos, artumo pojūtį, o landšafto takeliai, urbanistinės zonos ir architektūrinės erdvės sukūrė stipraus bendruomeniš-

2014: 4 (91) I 13

kumo pojūtį. Kraštovaizdis, architektūra ir žmogus nebėra kaip atskiri vienetai. Jie gyvena darnoje ir pusiausvyroje, puošdami, papildydami vieni kitus.

Projekto autoriai patys įtikino užsakovą ne nugriauti senąjį XX amžiaus pastatą, o jį renovuoti. Toks sprendimas pagrįstas ir istoriškai, ir finansiškai – patys architektai teigia, kad bet kuriuo atveju visuomet labiau apsimoka išlaikyti buvusias konstrukcijas nei statyti naujas. Taip pat visiems žinoma, jog kad ir kokie pastatai bebūtų, jie turi tam tikrą dvasinį paveldą ir išliekamąją vertę, kurią galima dar labiau pakelti architektūrą atnaujinus bei pritaikius naujoms reikmėms. Bendruomenė daug lengviau priima renovuotus, o ne naujus statinius, nes tai jau būna miesto dalis, miesto praeitis, prikelta naujam gyvenimui.

Vykdant rekonstrukciją, buvo stengtasi laikytis maksimalių ekologiškumo principų – visos nugriautos medžiagos buvo registruojamos ir komanda pasistengė, jog kiek įmanoma daugiau atliekų būtų perdirbta ir panaudota naujojo komplekso statyboms. Sienų apdailai buvo pasi-

14 I 2014: 4 (91)

rinkti tokie dažai, kurie garuodami išskiria itin mažą kiekį organinių junginių. Grindų dangai panaudota mediena suteikė industrinį, tačiau taip pat rafinuotą estetinį įvaizdį.

Projektas išsiskiria savo paprasta spalvų palete, kuri perteikia biurų komplekso subtilumą, harmoniją, ramybę.

Taigi KPF komanda įsigilino į praeityje stovėjusio pastato trūkumus, šiuolaikinio žmogaus poreikius ir pateikė estetiškai modernią senojo biurų komplekso versiją. Ekspresyvios ir dinamiškos formos miesto gyventojų neišgąsdino, o priešingai – suintrigavo. Dabar biurų kompleksas „Centra Metropark“ atspindi dirbančio žmogaus kasdienybę – greitį, ryžtą, originalumą, kūrybiškumą. Visomis šiomis savybėmis pulsuojančią architektūrą netrukus įvertino ne tik gyventojai ar darbuotojai, bet ir pats „Amerikos architektų institutas“, kuris šį projektą apdovanojo Nacionaliniu garbės apdovanojimu, o 2013 metais ir „Architizer“ įteikė A+ prizą. Tikėkimės, kad KPF komanda ir ateityje mus džiugins ir stebins originaliomis senų pastatų rekonstrukcijomis.

2014: 4 (91) I 15

i

DIZAINO KELIONĖS

16 I 2014: 4 (91)

ARCHITEKTŪRA

i

Žalioji studija

atsakymas į šiuolaikinio didmiesčio problemas

„Fraher“ architektų „Žalioji studija“ (angl. „Green Studio“) yra nedidelė dviejų aukštų namų-darbo erdvė (angl. „Home work space“). Ją architektai Joe Fraheris ir Lizzie Webster suprojektavo ir įgyvendino nedideliame savo namo Rytų Londone sode, norėdami suderinti vis intensyvėjantį darbo krūvį su jaunos šeimos iššūkiais. Kitaip tariant, architektai eliminavo kasdieninį kelionių į darbą poreikį. „Centrui“ Joe Fraheris sakė, kad jam ir Lizzie toks darbo erdvės konceptas kasdien sutaupo po dvi valandas. Kitaip tariant, daugiau nei darbo dieną per savaitę.

Tekstas: SAULĖS JUKNEVIČIŪTĖS. Architektai: „Fraher Architects“ Vieta: Londonas, Jungtinė Karalystė Realizacija: 2013 m.

Fotografijos: Jack Hobhouse

P

aprasta ir efektyvu – būtent tokie sprendimai pasaulyje tampa populiarūs, sprendžiant gyvenimo didmiesčiuose problemas. Vienas iš tokių sprendimų yra „Dvidešimties minučių kaimynystė“ (angl. „20 minute neighbourhood“). Tokia kaimynystė – tai vieta, kur žmonės turi galimybę greitai ir lengvai pasiekti jiems kasdien reikalingas vietas, pavyzdžiui, maisto prekių parduotuves, restoranus, mokyklas, parkus bei, pageidautina, darbo vietas. „Dvidešimties minučių kaimynystė“ įprastai apima vienos mylios atstumą einant pėsčiomis. Iš

tiesų, ši idėja – tiesiog tradicinio senamiesčio, kur viską galima pasiekti pėsčiomis, gyvenimo būdo pritaikymas įvairiems kitiems miesto rajonams. „Dvidešimties minučių kaimynystė“ ypač populiarėja JAV, kuri yra gyvenimo būdo su automobiliu simbolis, o galimybė vaikščioti pėsčiomis ten beveik neegzistuoja. Teksaso „A&M universiteto“ tyrėjų duomenimis, kasmet JAV gyventojai praranda 87 milijardus dolerių dėl keliuose sugaišto laiko ir sunaudotų degalų. Trečdalis visų kelionių daugelyje JAV miestų yra į darbą ir atgal. Panašios problemos neabejotinai yra būdingos

2014: 4 (91) I 17

visiems pasaulio didmiesčiams. Vienas iš jų – Londonas.

Vilnius, žinoma, nėra milijoninis miestas, tačiau automobilius lietuviai labai myli ir naudoja kartais nepagrįstai dažnai. „Dvidešimties minučių kaimynysčių“ pritaikymas visame pasaulyje galėtų iš esmės pakeisti kasdieninį miestų gyvenimo ritmą bei miestiečiams padėtų sutaupyti daugybę laiko, išteklių, stiprintų lokalią ekonomiką ir visiškai natūraliai išspręstų dalį klimato taršos problemų. Tereikia suprasti kelionės, į kurią nevykai, vertę ir apskritai tokią galimybę. „Žaliosios studijos“ esmė yra racionalus miesto gyvenimas.

Būtent toks konceptas šiame projekte yra nuosekliai įgyvendintas pradedant kasdieninių kelionių efektyvinimu ar net eliminavimu ir toliau nuosekliai vykdomas kitose srityse – architektūroje, norint išsaugoti sodą, didinant energetinį efektyvumą interjere. „Fraher“ architektai savo projektu parodo, kaip dideliame mieste tvari architektūra gali padėti gyventi ir taupyti laiką bei sąnaudas.

18 I 2014: 4 (91)

Architektūros logika, kurią dar galima pavadinti ir žaliąja logika Kaip pastatyti namo priestatą, kuriame būtų patogu ir malonu dirbti ir tuo pat metu išsaugoti sodą? „Žaliosios studijos“ forma yra tiesioginis dviejų faktorių, kurie architektams pasirodė svarbiausi, atspindys. Visų pirma, buvo atlikta detali dienos šviesos analizė. Studijos forma turėjo užtikrinti, kad pakankamai daug šviesos kristų ir į pačias darbo erdves, ir į likusį sodą. Kitas svarbus aspektas – studija kaip priestatas turėjo į save atkreipti kaip įmanoma mažiau dėmesio, daryti kuo mažesnį poveikį aplinkiniams pastatams ir bendram, jau suformuotam, urbanistiniam gatvės vaizdui. Kad būtų pasiektas šis tikslas, studija buvo padalinta į du lygius. Taip pat jai buvo suteikta „žemiška“ forma, kuri padeda paslėpti tikrąjį pastato dydį bei sukurti lengvo perėjimo nuo sodo į architektūros objektą įspūdį. Konceptas buvo sėkmingai materializuotas – nors iš gatvės studija ir matosi, psichologiškai

ji labiau suvokiama kaip sodo, o ne namo dalis. Architektūrinė forma buvo apdengta nerūdijančio plieno tinklo sistema, kuri padeda lengvai auginti augalus ant fasado bei stogo. Tai taip pat prisideda prie sodo išsaugojimo: apstatytame plote prarasti augalai dabar žaliuoja ant pastato. Taigi, nors „Žaliosios studijos“ architektūros konceptą ir būtų galima pavadinti žaliuoju konceptu, iš tiesų, tai yra tiesiog paprasta geležinė logika. „Fraher“ architektai parodo, kaip šie du mąstymo būdai gali veikti kartu.

Praktiškumas, kurį dar galima pavadinti ir žalumu „Žalioji studija“ gimė dėl absoliučiai pragmatiškų priežasčių, todėl jos praktiškumas, savaime suprantama, turi turėti tęstinumą visuose lygmenyse. Svarbu paminėti, kad architektus ribojo visiems gerai suprantami statybų aspektai: limituotas laikas ir biudžetas. Studijos vadovai, kaip jauna šeima, žinoma, ne tik darbo vietai įrengti, bet ir išlaikyti daug išleisti nenorėjo. Dėl to buvo pritaikyti patys elementariausi ir kartu efektyviausi tvarios architektūros principai, kurie padeda taupyti ne tik energiją, bet ir pinigus.

Visi studijos langai, kaip jau minėta, buvo tikslingai orientuoti, taip pat buvo investuota į aukštos kokybės įstiklinimą. Visa tai kartu su dideliu kiekiu apšiltinimo medžiagų ir veiksminga natūralios ventiliacijos strategija leido sukurti pastatą, kuriam Pietų Anglijos klimato sąlygomis nereikia nei šildymo, nei vėdinimo. Karštas vanduo virtuvei bei dušui yra tiekiamas iš saulės baterijų ir terminės energijos.

Kadangi viskas skamba beveik pernelyg gerai, kad būtų tiesa, Joe Fraherio paklausėme, kaip efektyviai ši strategija veikia kasdieniniame gyvenime, ar, praėjus daugiau nei pusei metų po statybų, viskas veikia taip, kaip ir tikėtasi pradžioje. Architektas patikino, kad visi elementai išties veikia kaip planuota: studijoje šilta žiemą ir vėsu vasarą. Tiesa, pačiomis karščiausiomis vasaros dienomis būna karštoka, tačiau ši problema yra sėkmingai sprendžiama. Tam būna padidinama ventiliacija ir ant pastato auginami vijokliai, kurie padeda pridengti langus nuo tiesioginės saulės šviesos vasaros metu. Tad „Žalioji studija“, kaip ir kiekvienas praktiškas, savaime veikiantis mechanizmas, puikiai funkcionuoja, jei tik yra tinkamai susinchronizuojama su ją supančiais konkrečiais aplinkos veiksniais.

Interjeras ir parašiuto virvės Nors tai tikrai nėra svarbiausias projekto elementas, į projektą daugelis žmonių pirmiausia dėmesį atkreipia dėl in-

terjere naudojamų raudonų juostų, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra parašiuto virvės. Raudonų virvių tinklas tęsiasi nuo kampuotų dvigubo aukščio lubų virš pirmo aukšto darbo vietų iki nedidelės antresolės ir netradiciniu būdu atlieka tradicinių laiptų turėklų funkciją. Joe Websteris sako, kad šie du spalvingi tinklai išsaugo erdvės perregimumą. Architektai savo darbo vietoje norėjo ko nors gaivaus ir naujo, kas nebūtų tiesiog laiptai su turėklais į antrą aukštą ir taip nedidelėje erdvėje. Taip pat parašiuto virvės yra neįprastai tvirtos ir gali lengvai išlaikyti žmogaus svorį. Ant šių tinklų galima netgi sėdėti ir skaityti, o jei netyčia eidamas antresolės kraštu žmogus griūtų, jie sugautų. Nei vienas tarpas tarp virvių nėra didesnis nei 10 centimetrų. Dėl šių priežasčių parašiuto virvių panaudojimas pasirodė esantis nebrangus, bet efektyvus sprendimas.

Interjere aiškiai jaučiama architektūros įtaka, forma čia aiškiai seka funkciją. Parašiuto virvės vidinį briaunotumą specialiai dar labiau pabrėžia. Interjere architektų dėmesio neblaško baltos sienos, o šilumos kasdienybei suteikia specialiai šiai studijai suprojektuoti šviesaus medžio baldai: laiptai su įmontuotais stalčiais bei spintelėmis, du darbo stalai viršuje studijos vadovams ir dar keturios darbo vietos pirmame aukšte. Taigi studijos interjeras yra minimalistinis, paprastas bei funkcionalus su smagiu akcentu – raudonomis parašiuto virvėmis. Toks akcentas savo esme taip pat yra minimalistinis, tačiau neabejotinai pakelia monotonišką kasdieninės darbo vietos nuotaiką, primena nuotykius, gal net įkvepia žygdarbiams.

Sėkmės priežastys „Žaliosios studijos“ projektas išsyk tapo populiarus ir plačiai publikuotas specializuotoje spaudoje. Kadangi tai nėra nei didelis, nei didelio biudžeto, nei iš pirmo žvilgsnsio ambicingas projektas, iškart kyla klausimas – kodėl? Panašu, kad „Fraher“ architektai, ieškodami kelio patogiai ir ekonomiškai gyventi ir dirbti Londone, rado architektūrinį atsakymą į šių dienų didmiesčio aktualijas, o jų „Žaliosios studijos“ projektas apibendrina tai, ko žmonės tikisi iš šiuolaikinės architektūros. Joe Fraheris paklaustas, kokios ypatybės, siejant su šiuo konkrečiu projektu, tampa vis patrauklesnės ir suprantamesnės žmonėms, sako: „Tai, be abejo, yra tvarumas – dėl pastato eksploatacinių savybių ir to, kaip jis gali palengvinti mūsų kasdieninį gyvenimą didmiestyje.

Be to, tai – gebėjimas sukurti naudingą erdvę urbanistinių problemų kupinoje didmiesčio aplinkoje. Ir galų gale mūsų projektas meta iššūkį bendram žmonių įsitikinimui apie tai, ką galima nuveikti turint net ir ribotą biudžetą“.

2014: 4 (91) I 19

i

REPORTAŽAS

XIV-oji Venecijos architekturos bienale: modernizmo išpažintis arba svajokite atsakingai Tekstas: Andriaus Keiziko.

Nuotraukos publikuojamos gavus Venecijos bienalės leidimą.

Adrijos jūros skalaujama Venecija – „karštoji” kryptis tiems, kas žino ir domisi didžiausiu Pasaulio architektūros festivaliu, duris lankytojams atvėrusiu birželio 7-ąją ir besitęsiančiu iki lapkričio 23-osios. Kas dvejus metus organizuojamam renginiui – Venecijos architektūros bienalei – nuo 1980-ųjų vykstančiam jau keturioliktą kartą, šįkart diriguoja bene autoritetingiausias šių dienų olandų architektas Rem Koolhaas. Skirtingai nei jo pirmtakai – Aaron Betsky, Kazuyo Sejima ar David Chipperfield, – kuriems buvo patikėtos kuruoti paskutiniosios bienalės, garsusis olandas pasiūlė atsigręžti į praeitį. Šių metų bienalė – tai modernizmo skaistykla, kurioje narpliojamos 1914 – 2014 m. laikotarpio architektūros ištakos, tikslai, vizijos, lūkesčiai ir toli gražu ne visuomet (ir ne visur) su pastaraisiais sutapusi realybė. Pastaroji tema, slypinti po pavadinimu „Absorbing Modernity” (ang. „Įsisavinant modernizmą“), gvildenama nacionalinėse šalių dalyvių ekspozicijose.

CANADA, Arctic Adaptations: Nunavut at 15 Fotografas: Andrea Avezzù

20 I 2014: 4 (91)

Taipogi šių metų bienalė – tai savotiška laboratorija, kurioje architektūrai atiteko tyrimų objekto vaidmuo, įvairiausiais aspektais narpliojamas iki pat pagrindų. Be viso to, ši bienalė yra erdvė kitų menų – teatro, kino, šokio ir muzikos – išraiškai ir sąveikai su architektūra (sekcija „Monditalia”).

Vis dėlto istoriniame kontekste architektūra, o tiksliau – jos elementai, tiriami ekspozicijoje „Elements of architecture” (ang. „Architektūros elementai”). Ir tai dar toli gražu ne viskas, kas „Arsenale”, „Giardini” bei kitose ekspozicijomis paverstose Venecijos vietovėse apjungta po XIV- osios architektūros bienalės pavadinimu „Fundamentals”.

Išankstinėje parodos peržiūroje, į kurią susirinko ryškiausios šiuolaikinės architektūros žvaigždės (tarp jų – Daniel Liebeskind, Bjarke Ingels, pats Rem Koolhaas ir daugelis kitų), dalyvavo ir žurnalas CENTRAS. Atkreipiame dėmesį į tuos darbus, kurie sulaukė didžiausio pripažinimo.

Fireplace

Fotografas: Francesco Galli

Toilet

Fotografas: Francesco Galli

Dar oficialiai darbo nepradėjusiame festivalyje daugiausiai rūpesčių turėjo autoritetingoji tarptautinė komisija (pirmininkas – italas Francesco Bandarin, Kunlé Adeyemi iš Nigerijos, Bregtje van der Haak iš Nyderlandų, kinas Hou Hanru ir Mitra Khoubrou iš Jungtinių Arabų Emyratų) sprendusi, kurie šių metų parodos dalyviai nusipelnė aukščiausių bienalės apdovanojimų. Nugalėtojai paaiškėjo oficialaus parodos atidarymo metu. Geriausiais šiais metais įvardyti Korėjos nacionalinės ekspozicijos „Crow’s Eye View: The Korean Peninsula“ (ang. „Varnos žvilgsnis: Korėjos pusiasalis“) autoriai, pirmąkart pristatę jungtinį Šiaurės ir Pietų Korėjų projektą. Pastarasis, įkvėptas tarpukario Korėjos rašytojo Yi Sang, vėliau pasirinkusio architekto kelią, poemos „Varnos žvilgsnis”. Ekspozicija organizuota ne kaip dviejų Korėjų pasiekimų paroda, o kaip įvairiausių sričių atstovų požiūrio ir sąveikos su architektūra bei architektūros poveikio jiems tyrimų visuma geopolitinėje Korėjos plotmėje. Už šį darbą Korėjos ekspozicijos autoriai (vadovas – Minsuk Cho, kuratoriai – Hyungmin Pai, Changmo Ahn Kelias ir kt.) apdovanoti prestižine auksinio liūto statulėle.

MAISON DOM-INO

Fotografas: Giorgio Zucchiatti

2014: 4 (91) I 21

Window Fotografas: Francesco Galli

CHILE

Fotografas: Andrea Avezzù

22 I 2014: 4 (91)

KOREA, Republic of Crow’s Eye View: The Korean Peninsula Fotografas: Andrea Avezzù

Sidabrinis liūtas nukeliavo į Čilės nacionalinio paviljono kūrėjų rankas (aut. Pedro Alonso, Hugo Palmarola). Šie, pasak žiuri atstovų, susikoncentravę į vieną iš pagrindinių moderniosios architektūros elementų – surenkamo gelžbetonio sieninę konstrukciją – kritiškai atspindėjo architektūros elementų vaidmenį skirtingose ideologinėse ir politinėse terpėse. Dar vieno sidabrinio liūto nusipelnė geriausias „Monditalia” sekcijos tyrimų projektas „Sales Oddity. Milano 2 and the Politics of Direct-to-home TV Urbanism“ (aut. Andrés Jaque / Office for Political Innovation). Jame atskleidžiama, kaip viešosios medijos fiziškai bei politiškai skverbiasi į naująsias erdves, terpes bei sritis.

Geriausią iš Lietuvos kaimynų rezultatą pasiekė Rusijos nacionalinė ekspozicija „Fair enough: Russia’s past – our present”, įvertinta vienu iš šešių specialių paminėjimų. Šis darbas iškėlė į viešumą šiuolaikinę architektūros komercializacijos kalbą. Tarp kitų, sulaukusių paminėjimų, – Prancūzijos bei Kanados nacionalinės ekspozicijos (pirmieji paviešino moderniosios architektūros utopijų „sėkmes ir traumas”, antrieji buvo apdovanoti už modernizmo adaptavimosi prie unikalių gamtinių sąlygų bei mažųjų bendruomenių kultūrų išryškinimą). Taipogi specialių paminėjimų nusipelnė trys architektūros tyrimų projektai („Radical pedagogies: Action – Reaction – Interaction“ ir „Monditalia“ sekcijos tyrimai „Intermundia“ ir „Italian limes“).

Nežiūrint į tai, kad didžioji dalis XIV-osios Venecijos architektūros bienalės ekspozicijų buvo orientuotos į tyrimus, kurių vektorius nukreiptas į praeitį, buvo ir tokių erdvių, kuriose vaizduojami dar mažai žinomi, bet jau realūs ateities architektūros elementai. Viena iš tokių – tai Centriniame bienalės paviljone įsikūrusi paroda „Elements of Architecture” (ang. „Archtektūros elementai“), kuruojama paties Remo Koolhaso. Ją galima įvardinti bene pilniausia vizualizuota architektūros elementų chrestomatija, kurią padėjo sukurti tyrimų studija AMO bei Harvardo universiteto Dizaino mokyklos tyrėjų komanda.

Ekspozicija sudaryta iš penkiolikos kambarių. Kiekviename iš jų yra pristatoma vieno atskiro elemento (grindų, sienų, lubų, stogo, durų, lango, fasado, balkono, koridoriaus, židinio, tualeto, laiptų, eskalatoriaus, lifto ir rampos) evoliucija nuo seniausių laikų iki ateities vizijų. Juose prieglobstį rado ir Senovės Romos klozetas, ir pjezoefekto principu elektrą gaminančios grindys, taipogi iš augalų vazonų sukonstruotas „žaliojo” fasado modulis, formą keičianti siena, interaktyvioji šildymo sistema (seka ir šildo tašką, kur yra gyventojas), gyventojų elgseną tirianti ir energijos vartojimą optimizuojanti sistema „Nest” bei daugelis kitų elementų, nusipelniusių išskirtinio lankytojų dėmesio.

Tačiau ir šioje, daug paprasčiau nei likusios, skaitomoje ekspozicijoje Remas Koolhasas paprašė įžvelgti gilesnę prasmę. Garsusis olandas pabrėžė, jog tokie eksponuojami elementai, kaip liftas ar eskalatorius, niekada nėra tapę kokios nors ideologijos ar architektūros teorijos dalimi. Juo labiau dabar, stebint naujus skaitmeninius ryšius, jų hibridus ir kombinacijas, architektūra rizikuoja būti nepajėgi apsvarstyti savo pačios repertuaro. Jis viliasi, kad ši paroda padės „modernizuoti” ir architektūros pagrindus, ir savo pačios mąstymą.

Apibendrinant šią architektūros šventę ir lyginant ją su prieš tai buvusiomis, išryškėja organizatorių noras propaguoti mąstymą architektūroje bei atsakomybę jos kūryboje. Svajoti, net žymiausiems kūrėjams, patariama atsakingai. Kaip geriausias to pavyzdys – atvaizduota modernizmo epocha, įsisavinusi daug architektūrinių svajonių, tačiau ne visur ir ne visada sutapusių su aplinkos, visuomenės, laikotarpio ar kitokio konteksto poreikiais.

2014: 4 (91) I 23

i

INTERJERAS

wix.com biuras

Parengta pagal „Inblum Architects“ medžiagą.

Fotografijos: DariAus PetrulaiČIO Vieta: Vilnius, Lietuva Realizacija: 2014 m.

Patalpų plotas: 370 m²

Wix.com – tai tarptautinė, populiari internetinių portalų kūrimo platforma, kurios biurą šiandien galime išvysti ir Vilniuje. Kompanija pasižymi energinga verslo kultūra, didele technologijų srities profesionalų pasiūla ir inovatyviomis, originaliomis idėjomis. Tokį požiūrį reikėjo atspindėti ir įrengiant specialistų darbinę aplinką. Šiam iššūkiui buvo pasikviesta „Inblum Architects“ komanda su Dmitrij Kudin ir Laura Malcaite priešakyje, kurie tarptautinei IT kompanijai sukūrė naujus namus mūsų sostinėje, istoriniame, neseniai rekonstruotame pastate, senamiesčio širdyje.

Užsakovų pagrindinis noras buvo gauti kūrybiškai motyvuojančią ir jaukią darbo erdvę, kuri neprimintų tradicinio biuro ir leistų darbuotojams jaustis nevaržomai. Taip pat svarbu buvo sukurti ryškią aplinką, atspindinčią Wix identitetą. Vienas iš užsakovų pageidavimų buvo numatyti galimybę biurą įrengti dviem etapais, pagal augančius kompanijos poreikius: iš pradžių sukurti 24 darbo vietas, o vėliau dar 16.

24 I 2014: 4 (91)

DIZAINO KELIONĖS

i

2014: 4 (91) I 25

i

DIZAINO KELIONĖS

26 I 2014: 4 (91)

Pagrindinis funkcinis-planinis sprendimas buvo sukoncentruoti natūralios dienos šviesos nereikalaujančius pasitarimų kambarius patalpos viduryje, o darbo zonas projektuoti arčiau langų. Trys skaidraus stiklo pasitarimų tūriai buvo atskirti vienas nuo kito, siekiant išsaugoti vizualinį ryšį tarp darbo vietų. Erdvėse tarp jų buvo numatytos neformalios poilsio, laisvo bendravimo zonos. Išaugus darbo vietų skaičiui, tarp stalų šiuo metu esantys minkšti baldai bus išdėstyti po medinėmis lubomis – taip norima sukurti nesuskaidytos patalpos įvaizdį.

Virtuvės erdvė, esanti atskiroje patalpoje, buvo paskirta triukšmingiems susibūrimams, maistui ruošti, pokalbiams.

Spalvotų trikampių lentynų idėja kilo tam, kad būtų suteikta erdvei daugiau individualumo, intymumo. Kiekvienas kompanijos narys turi savo lentyną, į kurią jis gali padėti kokį nors savo asmeninį daiktą, kažką, kas reprezentuotų jį ar jo pomėgius. Taip viskas kartu sudaro tam tikrą ekspoziciją, pasakojančią apie žmones, dirbančius kompanijoje.

Darbuotojus ir biuro lankytojus prie įėjimo durų pasitinka specialiai WIX biurui sukurta sienos grafika, kurios autorius – Artemij Brutov. Ekspresyvios, dinamiškos linijos bei švelnūs tonai atskleidžia čia dirbančių žmonių jaunatviškumą, aktyvumą, tačiau taip pat ir subtilumą, stilingumą. Biuras buvo sukurtas taip, kad reprezentuotų čia dirbančius žmones, todėl čia yra ne tik darbo, bet ir poilsio, laisvalaikio zonos, padedančios ir dirbti, ir atitrūkti nuo įtampos.

Pagrindinėje darbo erdvėje palangės yra šiek tiek praplatintos tam, kad ant jų būtų galima įrengti minkštas darbo ir poilsio vietas su vaizdais į senamiestį. Tokie subtiliai išreikšti kampeliai sudaro puikias sąlygas ne monotoniškam darbui prie stalo, o kūrybiškam idėjų generavimui vis kitokioje aplinkoje.

Grindys biure buvo išlietos poliuretano danga, todėl išgautas švarios patalpos vaizdas. Pagrindinėje darbo erdvėje

įrengtas grindų šildymas leis darbuotojams jaustis komfortiškai ir šaltais žiemos vakarais, o apšvietimo bei elektros instaliacijos sprendimas naudoti lovius, sumontuotus tarp perdangos briaunų, leido tolygiai apšviesti lubas. Pasinaudojus šviesa, buvo išryškinta ir lubų konstrukcija bei atvesti elektros įvadai prie darbo stalų per vertikaliai pritvirtintus vamzdžius. Kai kur sienose eksponuojamas originalus, autentiškas plytų mūras, suteikiantis savotiško šarmo ir primenantis, jog šis modernus interjeras yra ne kur kitur, o senamiestyje. Siekiant, kad mūras nebūtų pažeistas nuo išorinio poveikio, jis buvo apsaugotas specialia sutvirtinančia priemone. Be to, 16 x 6 metrų lubų plotas buvo uždengtas klijuoto masyvo pakabinamomis plokštėmis. Toks sprendi-

2014: 4 (91) I 27

i

DIZAINO KELIONĖS

mas visam projektui suteikė tam tikro monumentalumo, vizualiai atskyrė skirtingas funkcines zonas bei leido sukurti jaukesnes pasitarimų erdves stikliniuose tūriuose ir aplink juos. Šviesus, erdvus, lengvas – toks yra Wix biuras. Čia siekiama atspindėti ne pačią kompaniją, o jos pagrindinius darbo bei gyvenimo principus, darbuotojų būdą. Neįpareigojanti aplinka, sukurtos papildomos darbo zonos nepririša darbuotojų prie vienos vietos ir leidžia pasirinkti patogiausią būdą dirbti, o svarbiausia – kurti. Tai biuras, kurio tikslas buvo skatinti darbuotojų idėjas, leisti atsipalaiduoti tam, kad tos idėjos transformuotųsi į vizualią išraišką. „Inblum Architects“ suprojektavo biurą, kuriame vyrauja komfortas, estetika ir švarios erdvės įvaizdis, todėl akivaizdu, kad norimas rezultatas buvo pasiektas ir galima džiaugtis bei didžiuotis, jog turime dar vieną aukšto dizaino lygio interjerą Vilniuje, kurį užsienio kapitalo kompanijai sukūrė būtent lietuvių architektai.

Pakabinami šviestuvai: Zero, tiekėjas: „Šviesos technologijos“.

Visi korpusiniai baldai yra sukurti Inblum architektų. Stalčių blokai pažymėti W raidės formos išfrezuotomis rankenomis.

Darbastaliai kaip ir lubos virš pasitarimų erdvių pagaminti iš klijuoto masyvo plokščių.

Visi minkšti baldai yra sukurti Inblum architektų specialiai šiam projektui. Gamintojas: Sedesregia.

Darbo kėdės: Narbutas.

28 I 2014: 4 (91)

Pagal Cisco pateiktą medžiagą.

Fotografijos: Jasper Sanidad Vieta: San Franciskas, JAV Realizacija: 2013 m.

Biuras be darbo stalu

30 I 2014: 4 (91)

INTERJERAS

Ko gero, ne daug kas jaudintųsi dėl per didelio ploto, tačiau būtent su šia problema susidūrė „Cisco“ biurų darbuotojai. Milžiniškas per 10 000 kv. m. San Franciske esantis biuras yra tokio paties dydžio, kokio įprastai būna lėktuvų angarai! Nors šis plotas išdėstytas per du aukštus, tačiau erdvė vis tiek įspūdinga. Didžiulę kvadratūrą suvaldyti, tikslingai panaudoti bei paskirstyti įvairiose zonose padėjo architektų „Studio O+A“ komanda.

Architektų pagrindinis tikslas buvo suteikti biurui individualumo, atspindėti įvairias darbuotojų asmenybes.

i

Pagrindinis šio interjero išskirtinumas ir idėja yra tai, kad darbuotojai gali nuolat keisti savo darbo vietą ir nesėdėti tik prie nuosavo stalo. Visas biuro pastatas – tai darbo vietos, kurios tiesiog nepasižymi oficialiu ir tradiciniu įvaizdžiu, todėl įėjus atrodo, jog didžioji ploto dalis skirta poilsio zonoms. Pagrindinis baldų, dekoro bei kitų interjero elementų išdėstymas atskleidžia kolektyvinio darbo svarbą įmonėje. Čia darbo vieta tampa sofa, mongoliška jurta, ilgi stalai, primenantys tokius, kokie įprastai būna pasitarimų salėse. Jeigu norisi ramybės ar

2014: 4 (91) I 31

32 I 2014: 4 (91)

pailsinti kūną. Kiekviena poilsio vieta yra atskirta viena nuo kitos stiklinėmis pertvaromis, todėl čia galima pabėgti nuo šurmulio. „Medijų zona” – visai kitokia nei poilsio. Čia darbuotojai užsiima daugeliu veiklų, susijusių su vaizdine bei garsine technika. Taip pat šioje zonoje vykdoma interaktyvi komunikacija su kitų kompanijos filialų darbuotojais, vyksta neformalios diskusijos, dalinamasi naujienomis ir idėjomis.

nudirbti individualius darbus – sienose sukurtos nišos, kuriose galima patogiai įsitaisyti ir po vieną. Kai kurios zonos turi pavadinimus, tačiau šie neatspindi tikrosios funkcinės zonos reikšmės. „Svetainė“ – tai žemiau negu grindų lygis nuleistas pokalbių kambarys, o „biblioteka“ visai nesusijusi su knygomis. Tai – ramybės ir tylos kampelis, kai to norisi.

Viena iš didžiausių, apie 200 kv. m. ploto užimanti zona, – priešpiečiams skirta erdvė su stalų bei kėdžių eilėmis, tačiau ir čia sudarytos sąlygos užsiimti ir kitomis veiklomis – įrengti darbo, kavos stalai, o atsipalaiduoti padeda stalo tenisas. Darbuotojams nereikia sukti galvos, kur papietauti, nes savarankiškai galima apsitarnauti čia esančiame bankete, kuris siūlo įvairių kepinių bei užkandžių, kiekvieną rytą atvežamų iš netoliese esančios populiariausios kepyklos, prie kurios nuolat driekiasi eilės, o kavai kasdien pristatomos tik pačios šviežiausios pupelės iš įvairiausių pasaulio šalių. Pakvėpuoti grynu oru, papietauti ar dirbti saulės atokaitoje galima jaukioje lauko terasoje, iš kurios matosi beisbolo stadionas, Ramusis vandenynas bei uosto pakrantė.

Užsakovų bei architektų siekis buvo toks, kad lankytojas, užėjęs į „Cisco“ biurą, galėtų savotiškai dalyvauti ar bent matyti darbo eigą. Skaidrumas – tai pagrindinė kompanijos idėja, kuri atsispindi visame interjere. Privatesniems susirinkimams organizuoti padeda slankiojančios medžio plokščių ar žalsvo stiklo pertvaros, o jaukumui sukurti buvo naudota daugybė apdailos medžiagų – medis, plienas, stiklas, ryškiaspalviai sienų dažai bei kiliminės dangos. Akivaizdu, kad kūrybiškumui bei jaunatviškumui stimuliuoti sukurta dinamiška, spalvinga, kontrastinga aplinka, kurios pagrindiniais akcentais tapo geometrinės formos, o svarbiausias darbo principas – idėjas generuoti bet kur. Daugelis sienų padengtos dažais, ant kurių galima rašyti kreida ar spalvotu rašikliu, kitur ištiestas vyniojamas popierius, kurį galima naudoti eskizams. Taigi, vos kilus idėjai, ją galima paversti realiu sumanymu, perkeltu ant sienos ar popieriaus lapo.

Interjerui žaismingumo suteikia ne tik spalviniai sprendimai, geometrinės formos, bet ir daug kur sienomis vingiuojantys ryškūs elektros kabeliai. Šviestuvai pritvirtinti prie lubų. Palubėse įrengti žaliuojantys tailandietiškų augalų sienų intarpai. Architektai nusprendė, kad kiekvienas kampas turi pasižymėti keliais vizualiais elementais – šviesa, erdve, ryškiomis spalvomis, ekspresyviomis kreivėmis bei figūromis. Nepaisant to, kad visose zonose panaudota daugybė apdailos medžiagų, įvairus koloritas, tekstūros, formos bei dizainerių kurti baldai, šis biuras sukuria malonią, jaukią atmosferą bei paprastumą,

Šiame biure taip pat galima rasti „parko“ zoną, kuri buvo paremta „Güell parko“, esančio Barselonoje, stilistika. Čia vingiuoja lenktų formų suolai, sukuriantys vietas nedidelėms darbuotojų grupėms užsiimti pasyviomis veiklomis bei bendradarbiavimu, santykių užmezgimu. Interjeras pasižymi ramybe, svajingumu, atsipalaidavimu, kurį suteikia spalvingas lapų mirgėjimas. „Žaidimų” zonoje siūloma užsiimti interaktyviais užsiėmimais, įvairiais stalo ar komandiniais žaidimais, tokiais kaip stalo tenisas, stalo futbolas ar biliardas. Čia yra puiki vieta jaunimui stimuliuoti savo kūrybiškumą ir praturtinti rutiną. „Atsipalaidavimo” zonoje sukurtos poilsio vietos norintiems trumpam atsiriboti nuo įtampos ar kolegų. Interjere naudojami ryškūs sienų tonai lyg spalvų terapija padeda įgyti daugiau jėgų, o elektrinės masažo kėdės –

2014: 4 (91) I 33

34 I 2014: 4 (91)

kur visi darbuotojai yra lygūs. Tam tikslui buvo būtina sukurti kiek įmanoma geresnę, stipresnę komunikaciją skatinančią darbo aplinką.

Užsakovų norai buvo išklausyti, o architektų „Studio O+A“ komanda juos įgyvendino su kaupu. Buvo suprojektuotas labai originalus, kupinas gyvybės biuras, skatinantis kūrybiškumą, komunikaciją ir laisvą darbo aplinką. Kompanija

„Cisko“ taikė naują, šiuolaikišką darbo metodą, kurį stipriai praturtino įspūdingas, tačiau paprastumu spinduliuojantis interjeras. Tokiomis sąlygomis sudaroma galimybė turėti ne pervargusį, „užsisėdėjusį“, o pailsėjusį ir pilną entuziazmo darbuotoją, kuriam naujose aplinkose atsiranda ir naujų idėjų. Ryškus, drąsus interjeras su tokiomis pat asmenybėmis – toks ir buvo kompanijos „Cisko“ siekis.

2014: 4 (91) I 35

i

DIZAINO KELIONĖS

Kurybiskas

biuras

Tekstas: parengta pagal „Design Blitz“ medžiagą.

Fotografijos: Hoffman Chrisman, Matthew Millman. Vieta: Palo Alto, Kalifornija. Realizacija: 2010 m.

36 I 2014: 4 (91)

INTERJERAS

i

Turbūt daugeliui smalsu, kaip atrodo didžiųjų kompanijų darbo diena ir kokioje aplinkoje ten dirba žmonės.

Kadangi šiandien viena iš svarbiausių ir aktualiausių sričių yra technologijos bei komunikacija, mes pasidomėjome visiems pažįstama kompanija „Skype“ ir su džiaugsmu pristatome jų biuro interjerą. Filialų yra ne vienas ir jie išsibarstę po visą pasaulį. šiame numeryje jums papasakosime apie bene labiausiai nutolusį nuo Lietuvos „Skype“ biurą, esantį Šiaurės Amerikoje, saulėtoje Kalifornijoje. „Skype“ biuro interjerą projektavo architektų komanda „Design Blitz“. Jų bei užsakovų pagrindinis siekis buvo

sukurti pasaulinio lygio dizainą, pranokstantį konkurentų darbovietes. Nauja per 5000 kv. m. ploto erdvė turėjo ne tik atspindėti šiuolaikiškumą, būti moderni bei perteikianti čia dirbančių asmenybių kūrybiškumą, bet taip pat ji turėjo atitikti labai specifinius akustikos reikalavimus.

Architektų grafikas dėl gana trumpų terminų bei ne itin didelio biudžeto buvo gana įtemptas, o prieš pradedant darbus, autoriai atliko apklausą, išnagrinėjo pagrindinius darbuotojų įpročius ir poreikius.

Vienas iš svarbiausių darbo įrankių – biurui pritaikytos transformuojamos ir mobilios baltos lentos, ant kurių

2014: 4 (91) I 37

buvo suprojektuoti nedidukai, neįpareigojančio stiliaus poilsio kambariukai, išbarstyti po visą biurą.

Pats pastatas suteikė didžiulį dizaino idėjų srautą, tačiau „Blitz“ teko padirbėti, norint pakeisti metų metus buvusią tamsią, nutriušusią, nejaukią vietą. Jau apžiūrint patalpas, architektai išlupo keletą čia buvusių plytelių ir taip gimė mintis „nuvilkti” patalpas dengusius sluoksnius ir atskleisti gryną struktūrą, slypinčią po jais. Taip buvo panaikintos visos buvusios dangos ir išgauta industrinė,

eskizuojama, braižomos schemos, projektiniai pavyzdžiai.

Architektai taip pat numatė skirtingas erdves įvairaus pobūdžio darbui. Visos zonos buvo kurtos kaip unikalios, skatinančios kūrybišką mąstymą ir spalviškai pritaikytos skirtingoms nuotaikoms. šviesi ir ryški zona – aktyviam darbui, ramių tonų – meditaciniams apmąstymams, o tamsių atspalvių zona – tarsi asmeninis „urvas”, skirtas ramiam, individualiam darbui.

Kaip ir daugelyje didžiųjų kompanijų, „Skype“ biure privalėjo būti išskirtos trejopo pobūdžio darbo zonos: bendradarbiavimo, idėjų generavimo bei susikaupimo. Anot „Blitz“ architektų, saulės šviesos reikia ne konferencijų kambariams, o darbuotojams, todėl visos darbo vietos buvo išrikiuotos būtent palei langus, kur reikalingas stipriausias susikaupimas savarankiškam darbui. Patalpos centre, kur triukšmas yra didžiausias, architektai numatė bendradarbiavimo zoną komandiniam darbui, o idėjoms generuoti

38 I 2014: 4 (91)

sandėlį primenanti atvira aplinka. Tarsi gamyklose ar loftuose apnuoginti įvairūs vamzdžiai, ortakiai, karkasai suteikė dinamikos, savotiškų grafinių, spalvinių ar faktūrinių kompozicijų. Buvusioje atviroje patalpoje gražiai tilpo susirinkimų kambariai, atrodantys kaip didžiulės dėžės, kuriose nuolat vyksta komandinis darbas, pasitarimai. Šiems kambariams buvo būtina garso izoliacija, kad kitiems darbuotojams triukšmingos diskusijos netrukdytų susikaupti. Panaudojant stoge sumontuotą garsą sugeriančią medžiagą, buvo sukurtos individualios konstrukcijos, nepriklausančios nuo patalpos. Dalis tokių kambariukų ir kai kurios zonos, skirtos individualiam darbui, buvo suformuotos kaip švaresnės, lakoniškesnės, todėl čia buvo paslėpti ekspresyvūs vamzdžių, laidų, ortakių zigzagai.

Tam, kad industrinė patalpa neatrodytų šalta ir nejauki, buvo pasirūpinta geru apšvietimu, o pačių šviestuvų dizainas patalpose kinta nuo modernaus, prabangaus iki visiškai minimalistinio ar tipiško biurams. Interjere vyrauja skrtingų stilių, spalvų, medžiagų baldai bei dekoro

elementai. Dalis patalpos skatina neformalų darbą, kūrybiškumą, dinamiką, improvizaciją, o dauguma baldų pritaikyti ir atspindi standartinę biuro aplinką, padedančią susikaupti, koncentruotai dirbti, atlikti konkrečias užduotis. Kaip ir daugelyje modernių kompanijų, poilsiui čia galima rasti ir kavinukę, ir žaidimų kambarius su stalo fultbolo ar biliardo stalais, minkštasuolius, krėslus, fotelius, skirtus atsipalaiduoti, bendrauti. Jaukumo ir namų atmosferos pojūtį suteikia kilimai ar parketas, pakloti ten,

2014: 4 (91) I 39

kur darbuotojai leidžia daugiausiai laiko bendraudami bei dirbdami neoficialiai. „Skype“ biuro interjeras buvo suprojektuotas greitai ir kryptingai, siekiant sukurti tinkamą aplinką čia dirbantiems žmonėms, išsprendžiant problemas, susijusias su

40 I 2014: 4 (91)

darbo patalpų techniniais reikalavimais, dizainu, poreikiais, pageidavimais. Architektų darbas sulaukė puikių įvertinimų ir, nepaisant to, kad šis biuras buvo vienas iš naujausių, projektas bei jo stilistika tapo savotišku standartu įrengiant kitas „Skype“ būstines.

i

Tendencijos

Inovatyvus skandinaviškas

požiuris į biurą Nuolatinio šiuolaikinių technologijų tobulėjimo kontekste biuro aplinką kuriantys SPECIALISTAI VIS susiduria su naujais iššūkiais. Biuro darbuotojai, atliekantys skirtingas užduotis, reikalauja atskirų erdvių, ypač, kai biure vienu metu gali vykti ir individualus darbas, ir įvairūs susitikimai. Šiandien biuro darbuotojams ITIN aktualios tampa ir privataus, netrukdomo, ir dinamiško bei komandinio darbo galimybės. Novatorišką biuro, pritaikyto šiuolaikinio darbuotojo poreikiams, konceptą siūlo mūsų šalies gamintojas – įmonių grupė „Narbutas“, – kartu su danų dizaineriais sukūrusi biuro baldų sistemą „Jazz“, pasižyminčią išskirtine estetika, funkcionalumu ir išbaigtais sprendimais.

SOLO stalas: individualiam, susikaupimo reikalaujančiam darbui.

Tylos zona: susikaupimui ir privatumui.

N

Susitikimų zona: trumpiems pasitarimams, „smegenų šturmui“.

Komandos zona: tiems, kurie biure, prie darbo stalo, praleidžia daugiau nei 8 valandas.

aujausias šiuolaikiško biuro tendencijas dizaineriai savo darbuose įgyvendina siūlydami originalius ir drąsius, nestandartinius sprendimus. Atsižvelgdami į nuolat kintančius darbuotojų poreikius, jie kuria novatorišką biuro erdvių išplanavimą bei ypač patogius, funkcionalius baldus. Tokią koncepciją savo projekte „Jazz“ įgyvendino danų dizaineriai Christina Strand ir Niels Hvass, galintys pasigirti ne vienu įvertinimu pasauliniuose dizaino konkursuose. Ch. Strand ir N. Hvass, kurdami naujus produktus, visuomet išreiškia unikalią idėją, yra linkę eksperimentuoti su naujomis formomis ir medžiagomis. Tokių baldų dizainas atspindi inovatyvų, dinamišką ir eksperimentinį kūrėjų požiūrį į savo produktus. Danų dizainerių kurta „Jazz“ biuro baldų sistema – tai gyva erdvė, kurioje atskiros biuro zonos puikiai pritaikytos prie skirtingų procesų, nuolat kintančių biuro darbuotojų reikalavimų bei užduočių. Naujajame Ch. Strand ir N. Hvass darbe

Susitikimų erdvė: projektų pristatymams ir diskusijoms.

Laikinos darbo vietos

Mokymų erdvė

Minkštasuoliai: apmąstymams ir poilsiui.

Kavos stalas: spontaniškiems susitikimams su kolegomis.

dominuoja skandinaviškas minimalizmas, o baldų sistema sukurta taip, kad puikiai tarnautų kiekvienam šiuolaikinio biuro darbuotojo poreikiui. Šiais laikais svarbiausi dalykai biure yra darbuotojų komfortas, funkcionalūs baldai bei psichologinė darbuotojo savijauta – visa tai, kas kuria kuo patrauklesnes darbo sąlygas. Biuro baldų funkcionalumas turi būti maksimaliai pritaikytas darbuotojo kasdieniniams poreikiams tenkinti.

Tam naudojami ne tik estetika, bet ir ergonomika pasižymintys baldai. Vienas iš geriausių pavyzdžių – vis labiau populiarėjantys reguliuojamo aukščio stalai, kuriuos kiekvienas vartotojas individualiai gali pritaikyti pagal darbo specifiką bei poreikius: atsiranda galimybė dirbti ne tik įprastoje pozicijoje sėdint, bet ir atsistojus. Tai itin svarbu tiems, kurie kasdien biure praleidžia daug valandų. Baldai šiuolaikiniame biure turi tarsi susilieti su aplinka, tapti itin organiški, neapsunkinti ir neapkrauti darbuotojų minčių. „Perversmu biuro baldų rinkoje tapo sugriauta kabinetų sistema, tad šiuo metu jaučiama stipri tendencija skaidyti bendrą biuro erdvę, paversti ją atskiromis patalpomis pagal darbo specifiką“, – naujausias biuro tendencijas pristato biuro baldų sistemos „Jazz“ kūrėjai Ch. Strand ir

42 I 2014: 4 (91)

DIZAINO KELIONĖS

i

2014: 4 (91) I 43

i

DIZAINO KELIONĖS

44 I 2014: 4 (91)

Pasak „Narbutas“ įmonių grupės pardavimų Lietuvoje vadovės Ingridos Paužienės, kurdami sistemą „Jazz”, danų dizaineriai galvojo ne tik apie galutinį produkto vartotoją. „Jie nepamiršo ir žmonių, atsakingų už biuro švarą bei tų, kurie prižiūri biuro techniką. Kiekviena detalė ir baldo dizainas atsakingai apgalvoti – sistema sukurta taip, kad visiems baldų vartotojams būtų patogu ne tik naudotis ergonomišku baldu, bet ir pasiekti atskiras jo dalis, erdves už baldų, sutvarkyti šalia baldo esančią IT techniką ar laidus.

Kruopščiai išbaigtos detalės stiprina santykį su vartotojais, kuria pasitikėjimą ir, be abejonės, užtikrina patogumą biuro darbuotojams“, – teigia įmonių grupės „Narbutas“ atstovė.

N. Hvass iš Danijos, kurių šalyje reguliuojamo aukščio baldai darbo vietose jau seniai tapę neatsiejama biuro dalimi.

Skandinavų dizaineriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad naujausioms informacinėms technologijoms toliau vis keičiant mūsų kasdienybę, taip pat sparčiai kinta ir darbo įpročiai bei biuro aplinka. „Modernus biuras – jau visai kitoks nei prieš 10 metų. Darbuotojai tapo mobilesni, o individualius kabinetus pakeitusios atviros darbo erdvės su visais privalumais atskleidė ir nemažai trūkumų: darbuotojus vargina triukšmas biure, jiems trūksta privatumo, vietos spontaniškiems pasitarimams“, – pasakoja N. Hvass.

Pastariesiems trūkumams šalinti biuro baldų sistemos „Jazz“ kūrėjai siūlo kelis patrauklius sprendimus. Visų pirma, bendra biuro patalpa „Jazz“ sistemoje natūraliai skaidoma ir paverčiama atskiromis erdvėmis pagal darbuotojų veiklos pobūdį. Tai daroma pasitelkiant akustinių pertvarų bei korpusinių baldų kombinacijų modulius, kurie leidžia sukurti tylesnę, privatesnę ir ramesnę darbo vietą. Visai netoliese tuo pačiu metu vyksta komandinis darbas. „Jazz“ sistemoje sukuriamos net devynios skirtingiems darbuotojų poreikiams pritaikytos darbo erdvės. Individualiam, susikaupimo ir rimties reikalaujančiam darbui skirtas reguliuojamo aukščio „Solo“ stalas. Privatumo reikalaujančiam darbui bei pokalbiams skirta „Tylos“ zona, kurioje vertinamas darbuotojo individualumas ir susikaupimas. „Tylos“ zonoje esantys baldai „Silent box“ nuo triukšmo izoliuoja jos vartotojus bei aplinkinius ir be tikrų kabineto sienų išsprendžia akustikos problemas bei erdvės išplanavimo klausimus. Dėl to nesudėtinga užduotimi tampa toje pačioje patalpoje įrengti baldus, pritaikytus susitikimams ar mokymams. „Komandos“ zona skirta darbuotojams, prie darbo stalo praleidžiantiems daugiau nei aštuonias valandas per dieną. „Susitikimų“ erdvė ideali projektų pristatymams ir diskusijoms, o „Susitikimų“ zonoje darbuotojai gali susitikti trumpiems pasitarimams bei „smegenų šturmui“, spontaniškoms idėjoms kurti. Tai, kad pastarojoje zonoje esančio pasitarimų stalo aukštis reguliuojamas, vartotojams sukuria dar daugiau galimybių, skirtingų susitikimų scenarijų. Atskira „Mokymų“ biuro erdvė yra išskirta ir pritaikyta įvairiems darbuotojų tobulinimosi kursams bei seminarams. Trumpam ar spontaniškam darbui darbuotojai gali susitikti laikinose darbo vietose, o per pertraukas pamąstyti ir pailsėti ant spalvingų biuro minkštasuolių. „Jazz“ biuro baldų sistema siūlo ir „Kavos“ stalą, kuris tarsi kviečia žmones bent trumpam susiburti ir bendrauti, susitikti kavos pertraukėlės metu.

Biuro baldų sistemoje „Jazz” atsiskleidžia ir atsakingas jos kūrėjų požiūris į ekologiją – baldų gamyboje naudojamas marmoleumas, gaminamas iš natūralių medžiagų, taip pat veltinis bei impregnuotas, vandeniui atsparus betonas.

Metaliniai produktų paviršiai dengiami organiniais dažais, o stalo kojų atramų gamybai naudojamos gamybos atraižos. Elektrinėms reguliuojamo aukščio stalų dalims pasitelkiami „Linak” firmos produktai, išsiskiriantys itin mažu elektros energijos suvartojimu bei ypač tyliu veikimu. Akustinėse tylos zonose naudojama 100 % perdirbama, itin gerai garsą izoliuojanti akustinė medžiaga. Danų dizaineriai nepamiršo ir aksesuarų baldams – akį traukia įspėjamasis ženklas „netrukdyti“. Tai – ryškus žaismingas elementas, gaminamas iš raudona spalva dažyto metalo – aplinkinių dėmesiui atkreipti ir juos įspėti. Laidų nuvedimo kanalai slepia elektrinių stalo kojų valdymo blokus, be to, norint atsukti ar nuimti patį kanalą, jums neprireiks jokių įrankių. Spintų lankstai, panaudojus tylaus atsidarymo sistemas, atsiveria 155º kampu. Reguliuojamo aukščio stalo metalinio stalčiaus dugnas dengtas gobelenu, o štai stalus skiriančios pertvaros turi slankiojančius metalinius dėklus su gumine juostele nuotraukoms ar užrašams tvirtinti – taip galite susikurti dar individualesnę darbo vietą.

Skandinaviškas minimalizmas atsispindi ne tik „Jazz“ produktų dizaino sprendimuose, bet ir spalvinėje pasiūloje.

Ch. Strand ir N. Hvass siūlo „Jazz“ sistemoje dominuojančias spalvas – baltą, įvairius pilkos spalvos atspalvius ir sodrią raudoną.

Biuro baldų sistema „Jazz” patraukli ne vien išskirtiniu skandinavišku dizainu, bet ir iki galo apgalvota kiekviena smulkmena. Net mažiausia baldų detalė sukurta tikslingai tam, kad suteiktų išskirtinį estetikos ir patogumo jausmą dinamiškai Jūsų biuro erdvei kurti.

2014: 4 (91) I 45

i

ERGONOMIKA

Ar musu kunas paklusta mobiliosioms technologijoms?

D

ar visai neseniai žmogus daugiausiai sėdėdavo išlaikydamas vieną poziciją, monotoniškai dirbdamas kompiuteriu, tačiau šiandienos darbuotojas turi nuolat keisti sėdėjimo įpročius, nes naudojama vis daugiau skirtingų technologijų. Nors darbo pobūdis stipriai pasikeitė, biuro baldai pakito ne tiek ir daug, o darbuotojo poreikiai buvo kurį laiką užmiršti. Tačiau šis tyrimas pradėjo naujo darbo stiliaus erą ir suteikė daug naujos informacijos apie mus pačius. Atlikto tyrimo duomenimis, sėdėjimo pozos priklauso ir nuo žmogaus fiziologijos, ūgio bei lyties. Buvo stebėta, kaip žmogus keičia kūno padėtį, naudodamasis vienu ar kitu prietaisu. Taip pat svarbus darbo pobūdis, nes nuo to, ar dirbama individualiai, atliekama susikaupimo reikalaujanti užduotis, ar dirbamas kūrybinis, komandinis darbas, taip pat priklauso ir darbuotojo kūno iškalba, poza.

Suvokimas, jog kiekviena užduotis, kiekvienas darbas priverčia žmogų pakeisti pozą, paskatino pasidomėti ne baldais, ant kurių sėdime, o pačiais sėdinčiaisiais bei jų įpročiais. Taip išryškėjo trys pagrindiniai sąveikos taškai tarp žmogaus ir kėdės: � centrinės kūno dalies sąveika su kėde (geltona, raudona); � rankų sąveika su kėdė (salotinė, žalia); � sėdynės sąveika su sėdinčiuoju (šviesiai violetinė, tamsiai violetinė).

Kompanija „Steelcase“ atliko pasaulinį tyrimą, atskleidžiantį didžiulę mobiliųjų technologijų įtaką mūsų kūnams. Tyrimo esmė buvo parodyti, kaip ilgainiui pasikeičia žmogaus sėdėjimo pozos darbo vietose, naudojantis įvairia technologine įranga. Tyrimas vyko vienuolikoje šalių: stebėta daugiau nei 2000 darbuotojų, užsiimančių įvairiomis veiklos sritimis. Po tyrimo buvo išskirtos devynios naujos sėdėjimo pozicijos, o gautais rezultatais mielai naudojasi biuro kėdžių gamintojai, nes pagal naujas sėdėjimo manieras galima sukurti patogesnius, šiuolaikiniam žmogui pritaikytus baldus ir sukurti ergonomišką darbo vietą, nesukeliančią sveikatos problemų.

9

naujos sedejimo pozos

1/ Atsitraukimas

Kadangi planšetiniai kompiuteriai bei išmanieji telefonai tampa kasdienine darbo priemone, žmonės natūraliai išrado, kaip jais patogiausia naudotis. Ši poza ir atsirado pradėjus naudoti būtent kompiuterius bei telefonus liečiamu ekranu, kuriems nebūtinas stalas, todėl žmogus gali atsitraukti nuo jo, atsilošti. Kadangi naudodamasis tokiais prietaisais darbuotojas dažniausiai ieško informacijos, aparatas būna pritrauktas gana arti veido, nes taip sukoncentruojamas didesnis dėmesys ir lengviau analizuojama bei vertinama rasta informacija. Alkūnės prispaudžiamos prie šonų, kad būtų patogu viena ranka laikyti planšetinį kompiuterį, o kita valdyti jo funkcijas.

2/

Darbas su keliais prietaisais

Šiandien dirbdamas žmogus naudojasi daugiau nei viena technologine priemone, todėl sėdėjimo įpatumai tapo gerokai sudėtingesni. Ši poza atspindi tai, kaip žmonės prisitaiko prie darbo keliomis priemonėmis – viena ranka laikomas telefonas, kita – dirbama nešiojamuoju kompiuteriu. Taigi darbuotojas yra palinkęs į priekį, kad galėtų atidžiai stebėti vaizdą ekrane.

Tokia maniera atsiranda dėl per didelio atsitraukimo nuo darbo stalo paviršiaus ir per silpnos rankų atramos.

3/ Žinučių rašymas

SMS žinučių ar elektroninių laiškų mobiliuoju telefonu rašymas yra dažnas darbuotojų užsiėmimas. Toks reiškinys gali vykti visur – ir konferencijų salėje, ir privačioje darbo vietoje. Kadangi išmanieji telefonai yra gana maži, naudojimasis jais reikalauja atitinkamų kūno pozicijų. Rankos būna pritraukiamos gana arti veido, o mobiliojo laikymas arti darbo paviršiaus trukdo, todėl pagrindine atrama ir tampa rankos. Kad ir kaip bebūtų, tokia poza neužtrunka ilgai, nes žinučių rašymas yra trumpas procesas, tačiau tobulėjant išmaniesiems telefonams, laiko trukmė taip pat ilgėja, nes su jais galima atlikti vis daugiau funkcijų.

46 I 2014: 4 (91)

4/

Kokonas

Ši kūno pozicija labiau pastebima tokiose vietose, kur labiau taikomas neoficialus bendravimas, tačiau, kad ir kaip lengvabūdiškai atrodytų ši poza, žmogus joje gali būti produktyvus, o tai ir yra svarbiausia. Užkėlus kojas aukščiau, darbuotojas planšetinį kompiuterį ar išmanųjį telefoną gali atremti į jas ir taip ilgiau naudotis prietaisais, nes visa apkrova neatiteks tik rankoms. Kad ir kaip bebūtų, tokioje pozoje ilgai būti nėra patogu, todėl tai laikina kūno padėtis.

1

5/ Pasvyrimas

Kadangi planšetiniai kompiuteriai tampa vis dažnesnė darbo priemonė, žmonės ieško padėčių, kaip kuo patogiau jais naudotis. Planšetinį kompiuterį galima naudoti dvejopai – arba viena ranka laikyti, o kita valdyti funkcijas, arba pasidėti ant darbo paviršiaus ir valdyti kompiuterį viena ranka. Padėjus kompiuterį ant stalo, yra ribotas atstumas kuriuo galima atsitraukti nuo ekrano, todėl galva būna nukreipta žemyn ir pritraukta gana arti. Kai planšetinis kompiuteris naudojamas be klaviatūros, žmogus natūraliai pasvyra į priekį, o kita ranka atsiremia į smakrą.

6/

2

3

„Išmanusis“ atsilošimas

Išmanieji telefonai šiandien nuo mūsų yra neatsiejami. Jie suteikia nuolatinį ryšį su mus supančiu pasauliu, taip pat padeda užmegzti ryšius su aplinka. Skubiausia informacija būna perduodama būtent telefonu, o ne susitikus žodžiu, nes toks bendravimas suteikia privatumo, nereikalauja tiesioginio kontakto. Vietoje to, kad darbuotojas, reikalui esant, pasišalintų iš susirinkimo, jis mieliau atsilošia, šiek tiek atsiribodamas nuo kitų, ir taip gali perduoti ar priimti informaciją, išsiųsdamas SMS žinutę. Tokia poza ir atsirado būtent dėl noro nenutrūkstamai dalintis informacija, net atliekant kitus darbus. Tokia kūno padėtis išlaikoma trumpai – SMS žinutei, elektroniniam laiškui parašyti ar perskaityti.

4

5 6

7/ Informacijos pasisavinimas

Naujųjų technologijų prietaisai tampa vis mažesni, bet kai kuriose srityse jie didėja. Pastebėta, kad dideli kompiuterių monitoriai sudaro galimybę darbuotojams priimti informaciją šiek tiek nutolus nuo stalo, atsilošus. Toks būdas palengvina akių bei nugaros, pečių darbą ir pašalina raumenų įtampą.

8/ Transas

Kompiuterinė pelė bei klaviatūra leidžia mums dirbti greitai, tačiau dažnai darbuotojas susikoncentruoja tik į tai, ką daro, o ne į tai, kaip sėdi. Ši sėdėjimo poza buvo pastebėta, kai žmogus ypač sutelkia dėmesį į ekraną bei naudojasi pele ar klaviatūra. Tokia laikysena pasižymi ilga trukme.

Sėdintysis pasvyra į priekį, ištempia kaklą, o raumenims pavargus, galvą paremia ranka tam, kad laikinai sumažėtų įtampa pečiuose bei nugaroje.

Pasvirus į priekį, dauguma žmonių nevalingai viena iš kojų atsiremia į kėdės koją tam, kad atsirastų atrama šlaunims.

7

8

9/ Kuprojimasis

Tai itin paplitęs sėdėjimo įprotis, kai naudojamasi nešiojamuoju kompiuteriu. Kai žmogus pavargsta, jis natūraliai stumia kompiuterį toliau nuo stalo krašto ir taip, norėdamas jį pasiekti, turi pasvirti į priekį bei išlenkti nugarą. Kadangi nugara ir kaklas gana greitai pavargsta, tuomet galva prilaikoma ranka. Tokia pozicija trunka ilgai, todėl baldai turi būti pritaikyti, kad darbuotojas ilgainiui nepradėtų kentėti nuo rimtų sveikatos sutrikimų.

9

2014: 4 (91) I 47

i

Interjeras

Futuristinis baras Tekstas: GintautėS KisieliūtėS. Fotografijos: „3 in Spirit“. Vieta: Sofija, Bulgarija. Realizacija: 2013 m.

Neretai šiuolaikiniai interjerai būna lakoniški, pustuščiai, bespalviai, o viesuomeninėse erdvėse gana dažnai matome savotišką pataikavimą klientui, nes interjero dizainui naudojami tokie principai, kurie yra saugūs, patikrinti ir nusistovėję.

Tačiau ne veltui baras-restoranas, su kuriuo jus supažindinsime, dalyvavo tarptautiniame konkurse „Restaurant & Bar Design Awards“. Čia nebijota taikyti keistų, nematytų, originalių dizaino elementų bei bandyta ieškoti naujų formų, kurias, mūsų manymu, architektams bei dizaineriams pavyko surasti.

48 I 2014: 4 (91)

Baras-restoranas „Peace of paradice“ (liet. „gabalėlis rojaus”) jau iš pirmo žvilgsnio pasižymi dinamika bei ekspresyvumu. Šią koncepciją sukūrė architektų grupė „Mode design studio“ su dizaineriu Svetoslav Todorov. Esminis šio baro interjero elementas – tai pritaikyta netradicinė ir netaisyklinga forma – šešiakampis. Kartu su juo komponuojamos ir kitokios, švelnesnės formos, pavyzdžiui, suapvalinti trikampiai, kurie šiek tiek sušvelnina griežtas tieses. Tokių ekspresyvių figūrų naudojimas sukuria itin aktyvią atmosferą, o siekiant, kad interjeras nebūtų pernelyg futuristinis, daug kur

naudojama medienos apdaila. Modernumo ir masyvumo įvaizdį sukelia lubų bei ažūrinių pertvarų dekoras iš baltos sintetinės, šiek tiek šaltumo suteikiančios medžiagos.

Bendras baro-restorano interjero vaizdas galėtų būti apibūdintas kaip šviesus, aktyvus ir detalizuotas, o stipriausias kontrastas čia jaučiamas tarp formų bei tekstūrų.

Būtent taip architektai suderino šaltą ir šiltą, modernų, tačiau patrauklų dizainą, ieškančiam išskirtinumo žmogui.

Pagrindinė naudota spalva – balta. Joje išryškėja formos, tekstūros, faktūros bei apdailos medžiagų savybės. Norint didesnio kontrasto, dėliojant baldus buvo panaudotas savotiškas šachmatinės lentos principas – balta derinama su greta esančia juoda, o siekiant išskirti baldus dar labiau, greta derinami matiniai bei blizgūs stalų paviršiai ar vietomis išsiskiriančios iš bendro konteksto medžio apdailos stalų kojos.

Restorano plotas vientisas, todėl dinamiškos formos neužgožia kitų interjero elementų ir nevargina. Norint suderinti futuristinio, modernaus ir jaukaus interjero stilistiką, patalpą reikėjo padalyti į kelias funkcines zonas.

Lengvai pastebimas didžiulis minimalistinio dizaino bei švarių formų baras pačiame restorano centre, prie kurio galima sėsti iš abiejų pusių: vienoje pusėje rikiuojasi standartinio tipo baro kėdės, o kitoje – patogūs foteliai.

Kadangi tai vieta, kviečianti svečius, šią zoną architektai

2014: 4 (91) I 49

50 I 2014: 4 (91)

pavertė traukos centru. Ir baro fasadinė dalis, ir užnugaryje esanti siena išraiškingai dekoruota medienos apdaila, kuri labai išryškėja baltame fone ir savotiškai deformuoja erdvę. Prie mediena puoštos sienos išdėstyti minkšti kampai – tai bene pati jaukiausia baro-restorano vieta, nes čia dominuoja natūralios medžiagos ir balta spalva tampa tik akcentu. Šioje zonoje ne tik siena yra dengta medžiu, bet

ir grindys išklotos parketu. Tiesa, net parketas sukomponuotas originaliai, sukuriant subtilų grindų ornamentą.

Kaip pusiausvyra dominuojančiai dekoruotai sienai ir lubose, ir grindyse atsiranda tarsi pabarstyti medienos intarpai, tačiau nenorint pernelyg dinamiško efekto, jų kampai yra ne tokie griežti, o suapvalinto trikampio formos. Taip apdaila ant sienų, lubų bei grindų dera tarpusavyje ir sukuria har-

2014: 4 (91) I 51

moningą bendrą vaizdą, tačiau tuo pat metu neužgožia švarios, baltos spalvos, kuri išlieka kaip pagrindinė. Projektuojant tokį ekspresyvų interjerą, reikia visada laikytis tam tikros ribos, kurią peržengus rezultatas gali būti chaotiškas. Siekiant to išvengti, autorių parinktas spalvų koloritas interjere itin siauras – balta, juoda ir pilka spalvos bei medžio tekstūra. Kad nebūtų nuobodu, dizaineriai derino skirtingus apdailos medžiagų paviršius – blizgius, matinius, šiurkščius, reljefinius. Baldų formoms taip pat taikytas tas pats principas. Architektai vengė įmantrių formų, pernelyg išryškinančių baldus kaip vienetus ir parinko itin subtilius, bet stilingus.

Kaip papildomas spalvinis efektas buvo panaudota gyvų augalų eilė, pasodinta ilgo dvipusio minkštasuolio atlošų korpuse. Šiek tiek žalumos suteikė interjerui jaukumo, o dermė tarp augalo ir medienos – natūralumo. Be estetinio vaizdo, augalija pabrėžė baldų formą bei savo netaisyklingumu atnešė šiek tiek gyvybės į šį geometrinių figūrų kupiną interjerą. Kūrėjai manipuliavo tarp griežtumo ir netvarkos, simetrijos ir asimetrijos, faktūriškumo ir švarios plokštumos. Kiekviena detalė buvo apgalvota siekiant pusiausvyros tarp šių elementų.

Puikiai žinome, kad gana dažnai restoranuose itin stiprų jaukumo jausmą sukuria šviestuvai. „Mode design studio“ šiame projekte norėjo pabrėžti horizontales bei sienų plokštumas, o visoje erdvėje nereikalingų vertikalių nutarta nenaudoti, nes erdvė buvo pakankamai suskaldyta dėl panaudotų formų. Taip pat architektai siekė, kad erdvė būtų švari ir vientisa, todėl buvo reikalinga tolygi šviesa –

52 I 2014: 4 (91)

nei išryškinanti, nei prislopinanti skirtingas zonas. Tam buvo numatytas geras apšvietimas lubose, dėl kurio visas plotas tapo tolygus, o pakabinamų šviestuvų nutarta atsisakyti.

Baro-restorano „Peace of paradice“ interjeras buvo suprojektuotas taikant matematinius skaičiavimus, lyginant geometrinių formų proporcijas, mastelius. Pagrindinis architektų tikslas – suderinti šiuos elementus, sujungti natūralias ir šiltas bei plokščias, sintetines ir šaltas medžiagas, surandant jų tarpusavio balansą. Taip buvo sukurtas stiprus, išskirtinis bei konceptualus dizainas, kuris „sulaužė“ buvusią erdvę ir suformavo naują. Naudojant originalias formas, interjeras tapo itin ekspresyvus, dinamiškas, gyvybingas ne tik formomis, bet ir tekstūromis, kurios suteikia barui detalumo ir išbaigtumo įspūdį.

2014: 4 (91) I 53

i

INTERJERAS

Garažo virsmas jaukiu restoranu Fotografijos: Penny Lane Vieta: West Perth, Australija Realizacija: 2013 m.

„Gordon Street Garage“ –

tai industrinėje miesto dalyje įrengta tradicinė itališka kavinukė, kurioje galima paragauti makaronų, spagečių ar išgerti vyno. Viskas, kas siūloma, yra pagaminta pačių šeimininkų rankomis. Daugelis nustebtų, kad ši jauki vieta kadaise buvo šokolado gamykla, vėliau – automechanikos garažas, o šiandien ji transformuota ir paversta į šeimynišką, namus primenančią virtuvę bei restoraną. Virsmą padėjo įgyvendinti dizainerių grupė „Foolscap Studio“, bendradarbiaudama su kavinės savininku Niku Trimboli. Pagrindinė idėja buvo sukurti tokią vietą, kuri apjungtų prisiminimus apie priemiesčio namus, daržoves tiesiai iš daržo, sodus, tačiau tuo pačiu ir industrinį palikimą. Čia privalėjo tvyroti pietietiškas šeimas ir jų santykius primenanti atmosfera, megztis neoficialus bendravimas ir atsirasti vis daugiau miesto pramonės akcentų.

54 I 2014: 4 (91)

Kadangi kavinės erdvė labai didelė – 533 kv. m. – ji buvo suskirstyta į keletą skirtingų zonų, nes norėta sukurti įvairesnes nuotaikas, tinkančias kiekvieno svečio pomėgiams.

Kavinėje, prie pat įėjimo, galima rasti greito užkandžiavimo stovimus stalus, mažus staliukus, skirtus poroms, ir didesnius stalus kompanijoms. Pačiame centre puikuojasi baras, dengtas lenktu cinku, o jo užnugaryje bei po antresolėmis numatytos vietos, skirtos šeimoms su didžiuliais, ilgais stalais, puikiai tinkančiais prabangioms šventėms. Čia jaukumą ir namų atmosferą padeda sukurti ant sienų pakabintos šeimyninės nuotraukos, portretai bei atvirose lentynose išdėlioti stiklainiai su įvairiomis žolelėmis, kruopomis, uogienėmis bei kompotais – o kas gali labiau priminti mamos ar močiutės virtuvę nei pilnos lentynos stiklainių ir prieskonių dėžučių?

Pagrindinis urbanistiką atspindintis elementas kavinėje – tai juodai dažytos plieninės rėmų konstrukcijos, kurios sukuria loftą primenančią aplinką ir dinamiškai vingiuoja įvairiomis kryptimis per visa patalpą. Šviestuvai taip pat juodi, su ilgais stovais, kurie išvedžioti lyg vamzdžiai.

Norėdami suteikti daugiau šviesos, architektai pašalino dalį stogo ir jį įstiklino. Interjere vyrauja Viduržemio jūros pakrantės tautoms būdingas spalvų koloritas – mėlyna ir balta, o derinys su daug kur naudojama juoda spalva suteikia šiek tiek modernumo ir kontrastingumo. Šią stilistiką papildo ir rankomis ištapytos plytelės, kurių čia tikrai gausu. Baro stalviršis iš cinko tarsi užsimena apie itališkas tradicijas, o jo fasadas puoštas įvairiausių raštų plytelėmis atrodo žaismingai, tačiau neįkyriai. Pietietiško jaukumo čia suteikia ir didžiulė krosnis, skirta picoms kepti,

dekoruota glazūruotomis pilkomis ir baltomis plytelėmis.

Tokios plytelės naudojamos ir sienų dekorui, o faktūriškumo suteikia tai, kad tarpai tarp plytelių yra juodi, todėl plokštumos atrodo labai išraiškingos ir ekspresyvios.

Antresolėse įrengta retro epochą primenanti aplinka su skandinaviškos stilistikos baldais bei elementais: čia sukurta neoficiali, itin jauki atmosfera, skirta su gera kompanija pagurkšnoti vyno bei pasimėgauti čia pat įrengto židinio šiluma. Architektai paliko originalius darbo stalus bei grindis, nes, anot jų, tikrą jaukumą ir emociją galima perteikti tik per subtilius, natūraliai pasenusius dekoro elementus. Taigi daug kas šioje kavinukėje įgijo naujas formas, paskirtis ar tiesiog buvo prikelta naujam gyvenimui, o architektai paskyrė nemažai laiko, kad rastų tinkamų perdirbtų medžiagų įvairioms apdailoms. Nepaisant didelio ploto, buvo nuspręsta

2014: 4 (91) I 55

56 I 2014: 4 (91)

erdvę palikti vientisą ir tiesiog išskirti funkcines zonas, tačiau netgi virtuvė yra matoma lankytojams. Ši savybė taip pat primena namus, kuriuose galime bet kada stebėti maisto gaminimo procesą. Savininko tikslas buvo skatinti bendruomenės komunikaciją bei dalintis su jais meile maistui ir kavai.

ninko idėją bei pasaulėžiūrą. Kadangi buvęs garažas įsikūręs darbininkų kvartale, dabartinė kavinukė traukia lankytojus, kurie yra tarsi atskira bendruomenė ir mielai dalijasi ja kaip savo namais, bendrauja ir puoselėja čia kuriamas vertybes bei idėjas.

Kad ir kiek šioje kavinėje naudota plieno įvairioms konstrukcijoms, baldų korpusams ar kojoms, pagrindinis valgomojo baldas – stalas, ar bent jau jo stalviršis, visur gamintas tik iš natūralaus medžio. Tai padeda industrinei patalpai neįgyti valgyklos įvaizdžio. Gobelenais apvilkti minkštasuoliai sustiprina namų nuotaiką, o ant virvučių pakabinti ar skalbinių segtukais prisegti laikraščiai tapo maloniu akcentu.

Ant baltai dažytų sienų taip pat atsiranda grafinių piešinių su paukščių, dviračių, augalų, skalbinių ir kitais namų apyvokos ir buities simboliais, kurie vis primena kavinės savi-

Kaip atsvara daugybei juodų plieninių vamzdžių, šviestuvų, plytelių mozaikų, atvirų spintelių su dinamiškomis stiklainių bei dėžučių kompozicijomis, tapo šviesi erdvė, kurioje viską tarsi išgrynina balta spalva su detaliais elementais, suteikiančiais žavesio ir nepaverčiančiais restorano interjero nei nuobodžia užeiga, nei chaotišku, perkrautu muziejumi. „Foolscap Studio“ pavyko išsaugoti automechanikos garažo palikimą ir taip sustiprinti industrinę stilistiką bei suderinti ją su jaukia, šeimyniška pietietiškos kultūros tradicija, kurią ir norėjo atskleisti kavinės savininkas.

2014: 4 (91) I 57

i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis,

nepamiršęs praeities

Tekstas: GINTAUTĖS KISIELIŪTĖS. Fotografijos: „Design hotels“ Vieta: Saint Vincent, Italija Realizacija: 2012 m.

58 I 2014: 4 (91)

domą bereikalingų spalvinių ar dekoro elementų. Viešbučio interjere vyrauja natūralūs ir neutralūs pilki, rusvi, smėliniai, rausvi tonai, kurie paįvairinami juodomis ar baltomis detalėmis. Švelniuose tonuose ir pustoniuose grynos spalvos itin išryškėja, todėl vietomis netikėtai atsiranda raudonas, mėlynas, geltonas, salotinis baldas, kuris pats savaime nėra dominuojantis, tačiau bendrame kontekste tampa stipriu akcentu. Taigi, norint pagyvinti aplinką, architektai gudriai pasinaudojo ne intensyviu koloritu, o įdomiomis, ekspresyviomis baldų formomis ir sąlyginai stipriomis spalvomis bei jų derinimo sprendimais.

Aukščiausių Europos kalnų supamas „Parc Hotel Billia” viešbutis traukia lankytojus savo ypatinga aura. Atsidūrus pačioje Alpių šerdyje, apima nenusakomas jausmas, o supanti gamta sukelia įvairiausių teigiamų emocijų. Užsakovo tikslas buvo sukurti dermę tarp dizaino ir patogumo bei modernumo ir istorinės tradicijos. Buvo realizuotas interjeras, kuriame viešbučio svečiai jaučia didžiulį komfortą. Šiuolaikinis žmogus čia ne tik randa jam neįprastus istorinius elementus, bet ir yra aprūpinamas patogumu ir pažįstama estetika.

Autoriai nemažai dėmesio skyrė baldų paieškoms ir parinkimui, todėl jų įvairovė viešbutyje įspūdinga. Čia rasite visko: nuo minimalistinių, švarių formų miegamuosiuose iki modernių ar industrinį stilių primenančių detalių bendrose patalpose, tokiose kaip vestibiulis, koridoriai ar restoranas. Pagrindinė apdailos ar dekoro medžiaga – medis. Daug kur grindys išklotos švelnaus atspalvio parketlentėmis, o tokia pati mediena atsiduria ir apdailinant širmas, pertvaras, sienas ar tiesiog pasikartoja baldų korpusuose. Vestibiulyje bei prie registratūros grindys išklotos akmens masės plytelėmis, o pagrindiniu akcentu čia tampa šiuo metu labai populiarūs kilimai, gaminami skiautiniu principu.

Viešbutis priklauso kompleksui, todėl lankytojai gali džiaugtis ne tik miegamaisiais kambariais, bet ir SPA malonumais, restoranu, baru, baseinu, terasa, didžiuliu sodu, konferencijų ir susirinkimų salėmis, net kazino. Vienas iš pagrindinių šio viešbučio pranašumų yra tas, kad SPA procedūros čia pasižymi gilia istorija, taikomi tradiciniai jų atlikimo metodai, o pats SPA buvo įkurtas dar XX a. pradžioje, todėl norėta pabrėžti, o ne paslėpti istorinius aplinkos niuansus. Už interjero kūrimą buvo atsakinga architektų kompanija Lissoni Associati, kuri ir rūpinosi tinkamu stilistikos pateikimu.

Jau iš pirmo žvilgsnio galima pamatyti, kad architektai siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp naujo ir seno, modernaus ir tradicinio stiliaus, tačiau akivaizdu, kad pagrindinis tikslas buvo sukurti ramią, atpalaiduojančią atmosferą, netrik-

2014: 4 (91) I 59

60 I 2014: 4 (91)

Bendro naudojimo patalpose gausu dienos šviesos, sklindančios pro langus. Ir kambariuose, ir kitose zonose apšvietimas buvo suprojektuotas neintensyvus, o išsklaidytas, labai subtilus, kartais vos pastebimas, todėl švelnių tonų plokštumos ir baldai tarsi dar labiau sušvelnėja, o vietomis atrodo lyg per rūką. Dėl šviesos ir tamsos žaismo patalpos tapo dar jaukesnės ir intymesnės, skatinančios poilsiauti bei atsipalaiduoti. Šviestuvai šiame interjero projekte dažniau atlieka dekoratyviąją nei tiesioginę funkciją.

tuose žemės tonuose, taigi architektai sudarė puikias sąlygas ne tik viešbučio lankytojų pažinimui, bet ir poilsiui bei atsipalaidavimui. Svečius taip pat džiugina didžiuliai langai, balkonai, o vonios ir tualeto patalpose panaudotas graikiškas porcelianas ir vietinis akmuo suteikia prabangos prieskonį. Slankiojančios pertvaros iš natūralaus medžio praleidžia šviesą patalpoms, esančioms toliau nuo lango ir atrodo unikaliai, o bendras kambarių dizaino vaizdas bei bendrų patalpų apipavidalinimas atspindi aukštą viešbučio klasę ir dizaino kokybę.

Viešbutis išsiskiria grakščiu, elegantišku dizainu, kuriame derinami ir rafinuoti, ir įmantrūs technologiniai elementai. Čia atvykę svečiai susipažįsta su istorija neperžengdami savo komforto ribų, todėl tradicinės apdailos medžiagos ir kitos detalės yra tik kaip intriguojančios istorinės užuominos, o ne primesta aplinka, prie kurios lankytojas privalo pritapti. Tam, kad originalumas ir autentiškumas nevargintų, miegamuosiuose buvo panaudoti minimalistinių formų baldai, paskendę prigesin-

„Parc Hotel Billia” viešbučio interjeras dėl architektų sprendimų pasižymi šiuolaikiškumu, praturtintu estetiškais prabangos elementais, suderintais su autentiškais motyvais bei vintažiniais akcentais. Lissoni Associati sukūrė gryną ir švarų dizainą, nenutolusį nuo tradicinės stilistikos, o siekiantį šių laikų žmogui suteikti komfortišką aplinką. Didžiulis dėmesys buvo skirtas šiuolaikinėms technologijoms, be kurių dauguma nebeįsivaizduoja savo kasdienybės.

2014: 4 (91) I 61

i

DIZAINO KELIONĖS

Viesbutis kalno papedejE Tekstas: Gintautė Kisieliūtė Fotografijos: „Design hotels“ Vieta: Solden, Austrija Realizacija: 2010 m.

62 I 2014: 4 (91)

DIZAINO KELIONĖS

A

ustrijos kalnai, ko gero, viena iš patraukliausių Europos vietų įsikurti viešbučiams. Viešbutį „Bergland“ galima rasti Solden mieste, 1368 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ši vietovė pasižymi pačiomis aukščiausiomis Alpių keteromis, todėl yra mėgstama turistų ir puoselėjama nuolatinių gyventojų. Architektų kompanija „Köck & Bachler“ sujungė pajėgas su vietiniu meistru ir kartu sukūrė interjerą, atspindintį apylinkių žavesį, tradicijas bei vertybes.

i

Viešbutyje yra net 86 kambariai su didžiuliais langais bei puikia panorama. Čia pasirūpinama svečių atostogomis: jie gali rinktis įvairiausias veiklas bei poilsio būdus. Ant stogo įrengtas baras, iš kurio galima žvelgti į kalnus, pievas ir miškus, čia pat įrengta ir sūkurinė vonia po atviru dangumi, sauna, infraraudonųjų spindulių pirtis bei įvairios grožio procedūros, kurioms naudojamos iš apylinkių priskintos žolelės. Viešbutyje taip pat yra neįprastų patalpų, tokių kaip „ramybės kambarys” su gultais iš šieno, „panoramos

2014: 4 (91) I 63

galerija“, kurioje galima pailsėti gulint ant vandens lovų ir „saulės”, „atsipalaidavimo” bei „aktyvioji” terasos. Norintys kur kas labiau tradicinių užsiėmimų gali prisijungti prie meditacijos grupės gamtoje, fitneso treniruočių studijoje ar gimnastikos bei jogos pamokų. Čia pat galima rasti ir sporto prekių parduotuvę, slidinėjimo mokyklą ir išmėginti savo jėgas šalia esančiuose Alpių kalnuose. Siekta sukurti aplinką, kurioje svečiai būtų užimti įvairia veikla.

Savininko tikslas – skatinti turiningą, aktyvų poilsį, kurio metu pailsinamas ir kūnas, ir protas.

Architektų noras, išryškėjęs kuriant interjerą, – suvienyti modernumą bei tradicijas, todėl buvo panaudota daug

64 I 2014: 4 (91)

natūralių apdailos medžiagų bei dekoro elementų, tokių kaip: sizalio kilimai, mediniai lovų karkasai, avikailiai, akmuo, vilna. Čia ne tik grindys išklotos alyvuota ąžuoline danga. Miegamuosiuose medinėmis lentelėmis apkaltos ir sienos, o kai kuriuose kambariuose – net lubos. Šalia lovų ar svetainėse puikuojasi iš medžio šakų sukurti šiurkštumo įspūdį sukuriantys, tačiau jaukumo suteikiantys, naktiniai ar kavos staliukai. Norint juos modernizuoti, buvo nuspręsta pridengti skaidriu stiklu. Dizainerių ir užsakovų noras šiuolaikiniame interjere pateikti subtilias užuominas apie senosios Austrijos praeitį padėjo sukurti konceptualią dizaino idėją, nes čia pakanka naujoviškumo,

tačiau atmosfera skleidžia savotišką istorinę praeitį, kuri leidžia pabėgti nuo kasdienybės ir pasinerti į poilsį.

Kambariuose itin svarbų vaidmenį atlieka šviesa. Suprojektuoti didžiuliai langai ne tik miegamuosiuose, bet ir vonios kambariuose. Vakaro apšvietimui architektai nusprendė naudoti itin jaukią, išsklaidytą, neintensyvią pastatomų šviestuvų, su natūralaus pluošto gaubtais ar lubinių šviestuvų šviesą, o vėsiais vakarais poilsiautojai turi galimybę pasimėgauti ir židinio liepsna. Šviesiais tonais pasižymi ir visas patalpų interjeras, tačiau atmosferą stengtasi kurti ramią, o tam balta spalva buvo per aktyvi ir rasti jos grynos čia beveik neįmanoma.

Visur naudoti bent šiekt tiek pilkšvi, smėliniai, rusvi, kakaviniai tonai, tarp kurių medienos tekstūra atskleidė savo tikrąjį grožį. Norint paįvairinti interjerą, šilti žemės tonai bei natūralios medžiagos buvo derinamos su kontrastingomis, ryškiomis ar tamsiomis detalėmis.

Pagrindinės viešbutyje puoselėjamos vertybės – XXI-ojo amžiaus, todėl svečiams buvo sukurta itin patogi, erdvi ir

šviesi aplinka poilsiui. Vienas iš senosios Austrijos palikimų, atskleidžiantis komfortiškumą, – tai supamieji krėslai, kurie yra bene visuose kambariuose. Iš maumedžio ar pušies išpjaustyti lovų galvūgaliai taip pat atneša savotišką istorijos prieskonį, nes ornamentas primena tautinius motyvus. Spalviniuose sprendimuose akivaizdi gamtos įtaka – šiltų atspalvių visuma su kai kuriose vietose atsirandančiomis ryškiomis detalėmis, tarsi gėlių žiedais. Tačiau net ir kontrastingi akcentai parinkti natūralių, tačiau gilių tonų – gelsvi, žalsvi, rausvi. „Bergland” viešbučio interjerą projektavę architektai didžiausią dėmesį skyrė harmonijai tarp formų, spalvų, proporcijų ir medžiagų kurti bei stengėsi atspindėti pagrindinę užsakovo idėją – šiuolaikišką požiūrį į gyvenimą, taip palaikant glaudų ryšį su tradicijomis. Autorių komanda norėjo sukurti tarpinį interjero variantą – ne per daug senovišką ir ne per daug šiuolaikišką atmosferą poilsio norinčiam žmogui, todėl svarbiausia buvo suformuoti darnią aplinką, kurioje būtų prisimenama praeitis, tačiau ir atsispindėtų vertybių kaita visuomenėje, o lankytojai čia jaustųsi kaip namuose.

2014: 4 (91) I 65

i

DIZAINO KELIONĖS

Moderni prabanga Bulgarijos sostineje Fotografijos: „Design hotels“. Vieta: Sofija, Bulgarija. Realizacija: 2013 m.

P

akeliaukime po šiek tiek mažiau pažįstamas šalis ir pažvelkime į jų dizaino sampratą. Bulgarijos sostinėje Sofijoje visai neseniai įsikūrė pirmasis aukšto lygio viešbutis pačiame miesto centre. Jo projektavimui buvo pasitelktos net dvi komandos: „Lazzarini Pickering Architetti“ iš Italijos bei vietinė architektų grupė „Tzonkov“. Šis ne tik specialistų, bet ir kultūrinis duetas apjungė savo žinias, profesinius sugebėjimus ir pristatė vos prieš metus atidarytą „Sense hotel” viešbutį.

66 I 2014: 4 (91)

Anot architektų, pats pastatas padėjo suformuoti idėjinį interjero vaizdą – stiklinis fasadas, atspindintis aplinką, kurioje galima pamatyti Sofijos praeities, dabarties ir net ateities motyvų. Įžengus į viešbučio vidų, iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad pagrindinis interjero autorių tikslas buvo sukurti aplinką, spinduliuojančią prabanga, bet toli gražu ne pompastika. Čia vyrauja modernus dizainas, neperpildytas detalių, spalvų, ekspresyvių formų. Išlaikoma harmonija, taip reikalinga atvykusiems svečiams. Viešbutyje

2014: 4 (91) I 67

galima rasti ne tik miegamuosius, bet ir vestibiulyje bei ant stogo esančius barus, konferencijų sales, restoraną, SPA centrą, pirtį, sauną, garinę vonią ir sporto klubą.

Interjeras pasižymi švariomis formomis ir vardiniais baldais bei itin kokybiškomis, natūraliomis apdailos medžiagomis, tokiomis kaip – mediena, stiklas, kalkakmenis, oda, nerūdijantis plienas, marmuras. Būtent dėl šių medžiagų buvo išgautas glotnus, šviesą atspindintis efektas, o šitoks subtilus blizgesys pakėlė dizaino vertę. Bendro naudojimo patalpose sienos ir grindys dengtos poliruota akmens mase, o kambariuose bei prie baro išklotos prabangiu ąžuoliniu parketu. Mediena kai kuriose vietose puošia ir sienas. Baro stalviršiui panaudotas marmuras, o norint, kad visų žvilgsnis kristų tiesiai į jį, jo šoniniai ir priekinis fasadai dekoruoti blizgiomis žalvarinėmis plokštėmis, kurių atspindžius dar labiau sustiprina matinės tamsios medienos tekstūra. Šitoks derinys atrodo itin prabangiai, subtiliai ir nepriekaištingai.

Miegamuosiuose baldų nėra daug, o tuos, kuriuos įmanoma, architektai paslėpė sienose – integruotos spintos, lentynos. Naudotos minimalistinės formos, tačiau patalpos neatrodo nuobodžiai, o priešingai – plokštumos grakščiai kontrastuoja viena su kita. Kambariai šiek tiek primena meditacijos sales, nes čia apima ramybė, komfortas, nėra bereikalingų detalių, o esantys baldai parinkti

68 I 2014: 4 (91)

labai patogūs, erdvūs, stilingi. Dominuoja šviesūs, natūralūs, lengvi tonai su tamsesniais, tačiau švelniais akcentais.

Juoda ir balta spalvos praskaidrina interjerą bei suteikia šiokio tokio kontrasto. Kambariuose ekstravagantiškumo ir prabangos suteikia oda apmuštos sienos, lovatiesės, pagamintos iš Egipto medvilnės, šviesaus lino staltiesės, Molton Brown kurti aksesuarai ir sniego baltumo praustuvai, o apartamentuose – laisvai pastatomos vonios iš Corian medžiagos.

Viena iš jaukiausių bendrųjų patalpų – tai didžiulė terasa, kurioje architektai taip pat išdėstė ypatingus baldus: iš tikmedžio pagaminti stalai ir kėdės, plieniniai staliukai ir didžiulė modulinė sofa, aptraukta pliušo audiniu, suteikianti šiek tiek gaivos ir kontrasto, nes yra sodriai mėlynos, baltos, juodos ir pilkos spalvų derinio. Tai puiki vieta jaukiai įsitaisyti, paplepėti su kompanija ar susipažinti su naujais žmonėmis, pagurkšnoti kokteilių ir grožėtis greta esančio židinio liepsna ar panoramos vaizdais. „Lazzarini Pickering Architetti“ bei architektų grupė „Tzonkov“ sukūrė išskirtinai prašmatnų, tačiau labai subtilų interjerą, kuris gali tapti pavyzdžiu būsimiems Sofijos svečių namams. Pasirinktų medžiagų kokybė suteikia viešbučiui aukštą klasę, o harmoninga, švari aplinka sudaro galimybę atvykusiems svečiams paskęsti komforte ir ilsėtis prabangoje.

2014: 4 (91) I 69

i

DIZAINO KELIONĖS

Natūralūs sprendimai viešose ir privačiose erdvėse

Tekstas – INDRĖS KULIEŠIŪTĖS. Nuotraukos – GIEDRIAUS DAGIO, www.abu2.com

Ar kada pagalvojote, kad net ir tokia vieta, kaip kas dieną lankomas biuras, gali tapti Jūsų traukos objektu? Jei keletą dienų neatvykstate į darbą, po šios pertraukėlės, tik pravėrus biuro duris, apima ramybės ir harmonijos pojūtis, o išgėrus puodelį kavos, atsiveria kūrybiškumas. Viešbutis, kavinė ar mėgstamas restoranas Jus veikia tarsi tolimiausioje egzotiškoje saloje įsikūręs SPA centras, suteikiantis pilnatvės pojūtį ir vidinę šypseną. Po kurio laiko, pasiilgę tokios būsenos, net nesąmoningai stengiatės vėl apsilankyti šiose erdvėse.

Kas žmogui gali daryti tokią stiprią įtaką jo būsenai? Išgirdę panašų klausimą, net nedvejodami atsakysite – gamta, prisilietimas prie žemės, prie medžio, prie vandens, natūralumo ir tikrų vertybių pojūtis. O ar gali panašiai veikti daiktai?

Pasirodo, gali, jei jie iš tikrų, natūralių medžiagų, kruopštaus ir nuoširdaus rankų darbo, turintys gilias tradicijas, perduo-

70 I 2014: 4 (91)

REKOMENDUOJAME

damas iš kartos į kartą. Ir, žinoma, jei jie turi savo istoriją, yra patvarūs ir ilgaamžiai. Didžiausią tokių gaminių asortimentą Lietuvoje Jums siūlo baldų ir interjero detalių salonas „Bali Wood”, alsuojantis menine ir kūrybine Balio salos atmosfera. Įspūdingi perdirbto tikmedžio, mangamedžio ir kietmedžio masyvo baldai, antikvarinės durys ir langinės, išsaugoję medžiagiškumą, ilgametės oro sąlygų kaitos užgrūdintą faktūrą bei grubius natūralius paviršius, suteikia neribotas galimybes kuriant bet kokios paskirties interjerus ir eksterjerus, privačias ir viešas erdves. Kadaise prieplaukų perdangoms, namų statybai, valčių ir laivelių gamybai naudotas kietmedis naujam gyvenimui atgyja baldų ir interjero detalių pavidalais. Aiškių konstrukcijų, grubaus masyvo baldais apstatytoms erdvėms jaukumo ir daugiafunkciškumo suteikia rankų darbo vario bei lavos akmens šviestuvai, praustuvai, vonios, veidrodžių rėmai, pinti rankų darbo šviestuvų gaubtai, rotango pintinės, krepšiai ir padėkliukai, įvairių dydžių ir spalvų terakotos vazos, staliukai ir toršerai, natūraliai dažyta tekstilė, batikos raštais margintos pagalvėlės, antikvarinės statulėlės, kaukės, sienų dekorai...

i

tikos interjerams bei eksterjerams: minimalistinėms, industrinėms ir loftų erdvėms, bohemiškų, etno ar rytietiškų motyvų reikalaujantiems interjerams ir eksterjerams, tai pat marinistinėms bei poilsio zonoms, vonios kambariui ir vaikų aplinkai.

O įsidrąsinusius ir nepabijojusius svajonių paversti realybe, pasitelkusius įgudusių Balio meistrų rankomis sukurtus daiktus ir apsistačiusius jais savo namus, jauki ramybė ir atpalaiduojanti atmosfera kiekvieną dieną kvies sugrįžti po įtemptos darbo dienos bei kantriai lauks atvykusių iš ilgų kelionių.

Harmoninga aplinka, menanti atostogas tolimiausiuose egzotiškuose kraštuose, gali Jus lydėti kiekvieną dieną, kiekviename žingsnyje, tiesiog visada, kai tik patys to norėsite. www.baliwood.lt „Bali Wood“ rasite SoHo loftuose, adresu Smolensko g. 10D-16, Vilnius. Įėjimas iš Statybininkų gatvės, 16-tas loftas.

Plati gaminių pasiūla ir galimų sprendimų variacijos padeda sukurti kūrybišką erdvę, suteikia individualumo įvairios stilis-

2014: 4 (91) I 71

i

NAMŲ TEKSTILĖ Nepaisant, tikiuosi, trumpalaikės, bet labai keistos mados, net ir puikių dizaino prasme Lietuvos interjerų kūrimą užbaigti paklojant vienspalvį, dažniausiai sintetinį ilgaplaukį shaggy kilimą, kuris šalia originalių dizainerių baldų atrodo taip pat, kaip vienkartiniai plastmasiniai indai ant baltos iškrakmolintos STALTIESĖS, TAMPA NEBE TAIP POPULIARU. vis dažniau atsigręžiama į tikrus ir vertingus, savyje turinčius ne tik išorinės formos, bet paslėpto turtingo turinio klodus, rankų darbo Artimųjų Rytų, Kaukazo, Centrinės Azijos kilimus. Nors rankų darbo kilimai buvo neatskiriamas XX a. pradžios Nepriklausomos Lietuvos valstybinių institucijų, pasiturinčių miestiečių, inteligentų, kolekcininkų interjerų elementas, deja, sovietiniu laikotarpiu ši tradicija nutrūko. Rytų kilimai pradėjo asocijuotis su „Lentvario kilimų“ fabriko masinio audimo gaminiais, supaprastintomis originalų kopijomis, kurios jokiu būdu negalėjo prilygti Rytų šedevrams. Vis dėlto minėtos kopijos XX a. II pusėje tapo labai paklausiu produktu, vėliau atsibodo, nes suformavo iškreiptą tikrųjų kilimų suvokimą, taigi buvo kuo greičiau išmetamos, atsiradus prekyboje IŠ UŽSIENIO ATVEŽTIEMS KILIMAMS SU MODERNIAIS PIEŠINIAIS. Vakarų pasaulyje, perduodami kaip vertingas palikimas, Artimųjų Rytų, Kaukazo, Centrinės Azijos kilimai, sugebėjo suformuoti nepertraukiamą daugelio kartų

Architektai: Enrika Riaukaitė, Vida Giedraitienė, Andrius Tebelskis.

gilų šių kilimų, kaip vienos iš rafinuočiausių meno formų, suvokimą. Interjere tokie

Paslaptingi kilimu raštai Rūta Būtėnaitė, VDA Tekstilės katedros docentė, VDA dizaino krypties meno doktorantė.

72 I 2014: 4 (91)

kilimai tampa pagrindiniu akcentu, tam tikra emocine zona, su daugybe simbolinių prasmių. Lietuvoje šie kilimai sulaukia vis daugiau ir daugiau susidomėjimo, kuris, peraugantis į šiuose kilimuose užkoduotų prasmių studijas, neretai transformuojasi į vienintelę nepavojingą gyvybei priklausomybę – vadinamąją „kilimų ligą“, – įvardijančią begalinį susidomėjimą šiais kilimais, jų kolekcionavimą bei savotišką „kryžiažodžio sprendimą“, stengiantis įminti audėjų užkoduotas prasmes kilimuose. Šis straipsnis – tik glaustas bandymas atverti svarbiausių kilimo vaidmenų, rašto motyvų Rytų kultūroje reikšmes.

Isfahanas, Persija, 1900 metai. Privati kolekcija.

a

rtimuosiuose Rytuose, Kaukaze, Centrinėje Azijoje kilimas traktuojamas kaip stiprų emocinį lauką turinti zona, kuri dėl įaustų simbolių ar amuletų įgauna apsauginę funkciją.

Tai lėmė, kad kilimai tapo svarbia bendruomenės ar šeimos gyvenimo dalimi, pradedant gimimu, jungtuvėmis, baigiant su mirtimi susijusiais ritualais ir tradicijomis. Tai buvo ritualinis meninis objektas, atliekantis mediatoriaus tarp šio ir anapusinio pasaulio vaidmenį, Rojaus atspindys žemėje, taip pat kultūrinės atminties sergėtojas, kurio prasmė paslėpta tarp vaizdinių, o pasaulis suvokiamas per kilimo kontempliaciją. „Skraidantis kilimas“, kurį pasitelkus iš vienos erdvinės situacijos, iš mūsų pasaulio, patenkama į kitą – stebuklingą ir nepažinų. „Kur patiestas tavo kilimas, ten tavo namai“ – byloja persų patarlė, atskleisdama šiam tekstilės objektui priskiriamą reikšmę ne tik buityje, bet ir tautos pasaulėžiūroje. Islamo religija kilimus praturtina naujomis reikšmėmis bei simbolika. Maldos kilimas tampa zona, teritorija, su perėjimo, įėjimo idėja, sujungiančia išpažįstančius šį tikėjimą, nepriklausomai nuo vietos, laiko, tautybės. Tai apibrėžta vieta ar erdvė, su aiškia vertikalios ašies krypties orientacija.

Ne vienas šių kilimų tyrinėtojas pripažįsta, koks svarbus specifinės kilimo kalbos dekodavimo klausimas, juk jie yra suvokiami ir priimami kaip viena iš rafinuočiausių meninės raiškos formų. Taip pat kilimai gali būti įvardijami kaip laiškas-žinia-raštas. Jie iškelia tikslą išmokti „skaityti“ kilimą, kaip skaitomas teksto puslapis, dekoduoti šią specifinę kalbą žingsnis po žingsnio, įjungiant mąstymą, logiką, žinojimą ir jausmus. Kilimo supratimas ateina tik sujungus visus faktorius: jo grožį, ritmą, harmoniją, geometriją, spalvas bei simbolius. Daugelyje kilimų atsispindi pačių seniausių tikėjimų ir kultūrų kosmologija, mitologija, motyvai byloja apie religinę ir ezoterinę kilmę.

Artimųjų Rytų, Kaukazo, Centrinės Azijos kilimų meninė raiška nevienalytė – skiriasi šalių, tautinių grupių, genčių kilimų stilistika.

Kilimai įprastai yra išskiriami į kelias stambias grupes – į klajoklių bei kaimo ir miesto kilimus.

Klajoklių ir kaimo kilimai kuriami įprastomis kompozicinėmis schemomis, o kartais iš jau išaustų kilimų, kurie yra audėjo atmintyje.

Juose sutinkama asimetrija ir nuostabios klaidos, kurios suteikia šarmo ir išskirtinumo.

Klajokliams, kurie nei skaitė, nei rašė, kilimas buvo ir komunikacijos priemonė, kuriame atsispindėjo kolektyviniai išgyvenimai, emo-

cijos. Jų piešiniai bylojo apie priklausomybę vienai ar kitai giminei, esminius gyvenimo momentus iš šeimos istorijos, juose buvo komponuojami mitologiniai, kosmologiniai simboliai. Vienas iš svarbiausių klajoklių gyvenimą koregavusių veiksnių – avių auginimas, nuolatinis persikėlimas iš vienos vietos į kitą, keliavimas iš vienos ganyklos į kitą, lėmė ir kilimų dydžius: jie nedideli, išausti per 3 – 4 mėnesius ant horizontalių, lengvai transportuojamų audimo rėmų, pasidarytų iš medžio šakų. Klajoklių kilimų kraštai gali būti nelygūs – juk pasaulyje nėra idealiai tiesių medžio šakų. Kilimai dažnai ilgesnio pūko, storesnių, nelygaus dažymo siūlų. Klajoklių kilimams netaikomi tie patys, kaip miesto kilimams, kriterijai: čia vertinamas autentiškumas, betarpiškas, nenudailintas piešinys.

Miesto kilimų dirbtuvėse visada yra pavyzdys, suprojektuotas kaligrafo ar miniatiūrų piešėjo, dailininko perkeltas ant milimetrinio popieriaus, kuriame kiekvienas kvadratėlis reiškia vieną mazgą. Miesto kilimuose harmonijos samprata, geometrijos ir matematikos principų poetizavimas, suprantami kaip universalus estetinis principas, kurio esmė – formų pusiausvyra, erdvinių, ornamentinių struktūrų harmonija.

2014: 4 (91) I 73

Kilimas iš Tabriz Behnam, 1970 m.

Ornamentas. Persiškų kilimų orna-

mentika – Rytų tradicijų, zoroastrizmo ir islamo kultūros kvintesencija. Kiekviename ornamente užšifruota tam tikra prasmė, galima perskaityti patarles, legendas, palinkėjimus būsimam savininkui, liudijimus ir žinias apie Rytų tautų istoriją, religiją, kultūrą. Islamo taikomasis menas – abstraktus, ornamentinis, ne vaizduojantis. Žemiška realybė yra suvokiama kaip tam tikra iliuzija, tik išoriškai panaši į tikrąjį, dievišką pasaulį. Charakteringu ornamentų bruožu tampa vakariečiui neįtikėtinas jų vaizdavime vaizduotės polėkis, ypatingas dekoratyvumas ir prabanga. Šis gilus islamo kultūros simbolio išraiškos menas kuria sudėtingą, elegantišką, subtiliai persipinantį arabeskos dekorą, išeinantį į amžinybę. Amžinybę, laukiančią visų mūsų.

Ornamentas tampa dieviškos kūrybos grožio išraiška, tam tikra nuoroda ezoterinės tiesos supratime, būtinu ir svarbiausiu prasminiu islamo būties konstruktu.

Kilimų meninė raiška. Islamo tradicijoje musulmonams buvo labai svarbūs gražūs daiktai, jų forma. Nuostabi forma turėjo byloti apie vidinę esmę. Pasitenkinimas, besigrožint realiu pasauliu, atsiskleidžia rytų poezijoje, kaip ir žavėjimasis Rojumi, atsispindintis Korane. Tobulam pasauliui turi atitikti tobuli daiktai, idealiai formai – ideali prasmė.

Būtent per jausmų, emocinį grožio išgyvenimą, gamtos vaizdinių ir kultūrinių reiškinių paraleles, pavaizduotas kilimuose, žmogus prisiliečia ir savo širdimi pajaučia absoliučią Dievišką harmoniją, viešpataujančią Visatoje.

Kilimo audėjams buvo labai svarbu, koks kilimas atrodys Kūrėjo akyse. Pagal tradiciją kilimas turi turėti nors mažą trūkumą, nes tik Dievas yra tobulas.

74 I 2014: 4 (91)

Vienas iš svarbiausių Artimųjų Rytų kilimų meninės raiškos bruožų – motyvų abstrahavimas. Ne visada komponuojamas, pavyzdžiui, viso gyvūno atvaizdas. Buvo apribojimų, susijusių su techninėmis audimo galimybėmis, taigi piešinys buvo abstrahuojamas: dažnai vaizduojama tik kokia nors paukščio ar gyvūno kūno dalis. Tokiu būdu piešinys įgaudavo geometrinę formą. Simboliniam paukščio vaizdavimui galėjo tarnauti, pavyzdžiui, sparnų, snapo, ar tik nago vaizdavimas. Naminiai gyvūnai, tarkime, avinai, galėjo būti pristatomi sąlyginiu ragų vaizdavimu, kaip simbolis 5. Tokią pat formą turėjo ir stilizuotas drakono vaizdavimas.

Kilimo vaidmuo kultūroje

Persų miniatiūrose XVI – XVII a. kilimas tampa karališko asmens buvimo ženklu. Iš kilimų gali būti statomi baldakimai, pastogės, po kuriomis būna valdovas. Tai paaiškinama simboliniu įkrovimu – atitinkamos aplinkos sukūrimu.

Būtent tokią galią turi kilimas. Kilimai buvo tiesiami ypatingomis progomis: švenčių, svečių atvykimo. Paprotys puošti kilimais langus ir balkonus mieste švenčių metu buvo plačiai paplitęs Rytuose. Švenčių, glaudžiai susijusių su tam tikrais ritualais, metu kuriama ypatinga situacija laike ir erdvėje, kuriai daug įtakos turėjo taikomasis menas. Kilimo, kaip daikto, sukuriančio atitinkamą aplinką ar atitinkamą pasaulį, funkcija egzistavo ne tik Rytuose, bet ir krikščioniškame pasaulyje, kur jie vaidino svarbų vaidmenį bažnyčių puošyboje. Rytų kilimai dažnai buvo vaizduojami Europos tapyboje nuo Renesanso epochos. Kilimas atsiranda ten, kur susiduriama su sakralumu, dieviškumu, stebuklingumu. Naudojant „stebuklingus“ (išsiskiriančius grožiu ir stilistiškai

necharakteringus Vakarų pasaulio sociumui), atvežtus iš tolimųjų (t.y. nepaprastų ir net beveik stebuklingų) kraštų daiktus, Renesanso tapyboje dar labiau pabrėžiamas siužetų sakralumas. Vėliau Artimųjų Rytų kilimas tampa neatsiejama interjerų, portretų dalis: Džovanis Belinis, Lorenco Loto, Pieras dela Frančeska, Janas van Eikas įkurdina Madoną su kūdikiu ant rytų kilimo pjedestalo, o Henrikas VII, Elizabetė I, garsūs to meto didikai, išdidžiai pozuoja šių kilimų fone. Nuo XVIII a., Baroko laikais, Artimųjų Rytų, Kaukazo, Centrinės Azijos kilimai tampa prabangos, tačiau prieinamos kiekvienam turtuoliui, ženklu. XIII a., Vakarų Europai perėmus Rytų kilimų audimo technologijos tradicijas bei komponavimo principus, kilimuose sakralumo vaidmens neliko. Čia kilimas įgijo naujas reprezentacinės funkcijos – prestižo, statuso visuomenėje – reikšmes. Skirtingai nuo Rytų kultūros, vakaruose austas kilimas nuo Renesanso epochos tampa besikeičiančių, vyraujančių architektūros ir taikomojo meno stilių atspindys, o į kilimų kūrimą įtraukiami žymiausi architektai bei dailininkai. XIX a., kai visą Vakarų Europą apėmė kolekcionavimo aistra, rytietiški kilimai įgavo ir naują vertę – be estetinės – dar ir antikvarinę, o daugeliui dailininkų tapo įkvėpimo šaltiniu kūrybai.

MOTYVAI Rojaus sodas. Rojaus sodo vaizdinys ryškus trijose, vienose iš didžiausių monoteistinių pasaulio religijų: krikščionybėje, islame ir judaizme. Vis dėlto tik islamo kultūros kilimuose Rojaus sodų idėja taip išplėtota ir atspindėjo išskirtinę meninės raiškos kokybę. Rojaus sodus vaizduojančiuose kilimuose, jų kompozicijoje, įprasminta ir žodžio etimologinė reikšmė, ir Rojaus planas, pateikiamas Korane. Spalvinėje simbolikoje, meninėje raiškoje, technologiniame sprendime atsispindi islamo kultūros siekinys atskleisti prasmę, pasitelkiant daugialypius kūrybinius aspektus, ir kreipiant dėmesį į mažiausias smulkmenas. Kilimas, kaip islamo kultūros artefaktas, nuolat sietinas su sodo, žolės, žalumos, pavasario, Rojaus sodo idėja.

Rytų poezijai ir pasakoms būdingas palyginimas – kilimo ir pievos, žolės ir šilko. Rojaus tema, kaip priminimas apie pasaulį, prie kurio siekia prisiartinti musulmonas, vaizduojama ne tik simboliniais elementais, bet ir pačiose kilimo estetinėse savybėse: spalviniuose ir ritminiuose deriniuose, vilnos minkštume, švelnume, šilko blizgesyje, aukso gijų žėrėjime. Rojaus sodų kilimai kartu yra ir gilios, šimtmečius siekiančios landšafto bei sodų meno tradicijos tęsinio atspindys. Islamo šalių architektūroje, ypač grafiškoje ir kupinoje simbolikos, nuo seno įsitvirtinusi schema nepakito. Sodai ir parkai buvo kryžminės formos, orientuoti į keturias pasaulio šalis; dažnai sutinkamas dalinimas į keturis keturkampius su fontanu centre. Kiekviena iš dalių gali

Centrinis medalionas. Dažniausia sutinkama Artimųjų Rytų, Kaukazo, Centrinės Azijos kilimuose – centrinė keturių raportų kompozicija su medalionu centre, turinčiu bene daugiausiai simbolinių reikšmių ir interpretacijų.

Rojaus sodų kilimuose medalionas įprasmina Šventąjį šaltinį. Tačiau gali būti traktuojamas ir kaip visa reginčio Alacho akis ar mečetės kupolo veidrodinis atspindys žemėje. Jei kilimas buvo skirtas mečetės puošybai, meistrai dažnai pakartodavo lubų architektūros piešinį, kad jie idealiai vienas kitą papildytų. Medalionas su kabančiomis detalėmis (pažodžiui iš arabų k. – „verkiantis medalionas“), simbolizuoja dieviškąsias ašaras. Koncentriniai simboliai yra būdingi islamui, kurių klasikine išraiška galime laikyti Kaabą, kaip pasaulio centrą.

Tačiau šio simbolio prasmei didelę įtaką padarė ir menininkai – sufijai, naudoję koncentrinės sistemos idėją, tik pagrindinį vaidmenį skyrę ne Kaabai, o grožio sąvokai. Sufizmo teorijoje ir praktikoje koncentrinė islamo simbolika tampa universaliu pasaulio modeliu. Būtent ta pačia schema grindžiami „besisukančių dervišų“ (Konija) ordino ritualiniai šokiai.

Kilimas su Rojaus sodų motyvu, Tabrizas, Persija, 1920 m. Privati kolekcija.

būti dalinama dar į keturias dalis, kaip ir kilimų kompozicijoje. Sodas būtinai turi būti uždaras, su sienomis, išreiškiant metaforą, kad už šių sienų paslėptas Rojus. Lygiai kaip ir kilimas – būtinai su aplinkui komponuotu kraštu, įprastai susidedančiu iš septynių kraštelių, – tiek pat, kiek yra Rojuje lygmenų. Kai kuriuose kilimuose šis skaičius sulaužomas. Tačiau jis visada bus stabilus maldos kilimuose. Rojaus sodų kilimuose įprastai vaizduojamas ir didesnis skaičius sodų – 6 ar 8, ir nėra pabrėžtinai pateikiama veidrodinė simetrija. Klasikinis persų Rojaus sodų kilimų dizainas – 10 – 15 cm kvadratėlių, sudarančių tinklą, laukas. Kiekviename iš tokių laukų kuriamas vis naujas piešinys, demonstruojantis skirtingus sodo elementus. Yra atvejų, kai geometrinio dalinimo apskritai atsisakoma. Šį padalinimą galima pastebėti keturių raportų kompozicijoje, kurios kiekvienoje dalyje veidrodinio atspindžio principu atkartojami tie patys motyvai. Kilimų centre komponuojamas medalionas, o aplinkui jį – aprašytieji Korane medžiai, krūmai, gėlės.

Rojaus sodų kilimai yra tarsi priminimas tikinčiajam apie ateityje, po mirties, laukiantį pasaulį, tinkamai pasirinkus šiame gyvenime teisingųjų

ar dievobaimingųjų kelius, viltį, kuri niekada nepalieka net ir labiausiai pasiklydusios sielos.

Sudaroma galimybė, būnant Rojaus sodų kilimo zonoje, apmąstyti savo gyvenimo prasmę, poelgius ir daryti išvadas dėl ateities veiksmų.

Kilimas „Kazak“, Meshedas, 1965 m. Privati kolekcija.

Gyvybės medis. Rytų kilimų ikonografiniame palikime svarbią vietą užima siužetai, susiję su gamtos galių, augalijos vešlumo, vaisingumo šlovinimu. Viena iš dažniausių Artimųjų Rytų, Kaukazo, Centrinės Azijos kilimų ikonografinė tema – įvairios gyvybės medžio interpretacijos. Ilgus amžius daugelis Azijos genčių gyveno kaip klajokliai, keliavo iš vienos vietos į kitą po atšiaurią ir nevaisingą dykumą.

Augalija retose oazėse reiškė, kad netoliese yra brangaus vandens, reikalingo, norint išgyventi sausame ir karštame klimate. Būtent todėl augantis medis simbolizavo derlingumą ir gyvenimą. Gyvenimo medis – simbolis, galintis jungti tris pagrindines universumo dalis – požeminį pasaulį, kur eina jo šaknys, ir kur viešpatauja stebuklingos, žmonėms nepa-

Kilimas su centriniu medalionu, Astan vietovė tarp Tbilisio ir Jerevano, 1910 m.

2014: 4 (91) I 75

gali kilti net iki viršutinio krašto ar arkos – kaip viena iš Gyvenimo medžio variacijų. Vazos šonuose komponuojamos lakštingalos. Persijoje šis motyvas tapo nuolatine metafora ir buvo vaizduojamas galybę kartų ne tik vaizduojamajame mene, bet ir poezijoje, kur kalbama apie išaukštintą meilę, o mylimieji lyginami su gėlėmis ir lakštingala.

Granatas (Šacho Abaso gėlės) – vienas iš labiausiai paplitusių motyvų persiškuose kilimuose. Jo tapsmą simboliu greičiausiai lėmė tai, jog granato medžiui reikia minimalaus kiekio vandens ir jis gali augti beveik bet kokioje dirvoje: grubioje, sausoje dykumos žemėje, taip tapdamas dideliu gamtos stebuklu. Granato vaisiai, su mažomis saldžiomis sėklelėmis, yra turto, prabangos simbolis. Granatas svarbų vaidmenį

vaidino ir zoroastrizmo kulte, kur buvo laikomas Saulės simboliu. Persijoje buvo vertinamas Sasanidų valdymo laikais, o Safavidų epochoje atsirado žydinčio granato vaizdinys, kuris ne veltui buvo pavadintas Šacho Abaso gėlele – žymiausio šios dinastijos valdovo vardu. Šiam motyvui, vaizduojamam apsunkusiomis nuo granato vaisių šakomis paįvairinti, naudojamas islimio ornamentas, įjungiantis pusiau išsiskleidusius gėlių pumpurėlius.

Islimis. Visi pagrindiniai kilimų augaliniai motyvai jungiami islimiu – ornamentu, vaizduojančiu besivejantį spirale augalo stiebelį, puoštą nepanašiais vienas į kitą lapeliais ir gėlėmis. Tai – vienas iš labiausiai paplitusių musulmoniškosios kultūros ornamentų, simbolizuojantis nesibaigiantį kelią į

Kilimai su gyvybės medžio motyvu.

Isfahanas, Persija, 1900 m. Privačios kolekcijos.

valdžios jėgos; žemės paviršių – žmonių pasaulį, kur auga ir vystosi kamienas, ir Dieviškąjį pasaulį, kurį siekia medžio šakos. Vaisingumo idealizavimas, žavėjimasis ir dievinimas žydinčios gamtos, išliko klajoklių tautose ir perėjus į musulmonų tikėjimą. Egzistuoja galybė sodo vaizdavimo būdų su medžių, augalų, gėlių, taip pat paukščių motyvais, kurie, anot musulmonų, atneša laimę ir sėkmę. Jei kilime vaizduojami du medžiai – greičiausiai tai vestuvinės paskirties kilimas, atitinkamai simbolizuojantis du jaunuosius. Tarp medžio šakų galima aptikti keletą lizdų mažų paukštelių, su akivaizdžia potekste jauniesiems.

Nemirtingumo vaza. Gyvybės medžio motyvas kilimuose taip pat transformuojamas į nemirtingumo vazos motyvą. Vazoje visada stovi gėles, iš kurių pagrindinė, esanti pačiame centre,

76 I 2014: 4 (91)

Kilimas „Kashan Gardi“ su vazos motyvu. 1850 m. Persija. Privati kolekcija. 100 % šilkas.

artima monoteizmui, atsiradusia VI a. pr. m. e.

Ilgus amžius zoroastrizmas buvo oficiali Persijos valstybės religija, kol jos neišstūmė islamas. Iš mazdeizmo epochos mus pasiekė paukščių ornamentai. Paukštis buvo laikomas Dievybės Achuros Mazdos simboliu. Jiems priskiriamos šventos savybės, nes jie buvo dangiški kūriniai, galintys skraidyti tarp žemės ir dangaus.

Kilimo su Šacho Abaso gėlėmis bei islimiais fragmentas, Sebzevaras, Chorasano prov., Persija, 1925 m.

dieviškąjį sodą. Šio ornamento sumanytas stilius turi būti toks pat gražus ir įvairialypis, kaip ir Alacho sukurtas pasaulis. Arabeskų bei islimių ornamentika dažnai jungiama su tekstais, įrašais.

Zoomorfiniai motyvai Persijos kilimuose. Daugelis ikonografinių simbolių, vaizduojamų kilimuose yra senųjų epochų pagoniškų kultų palikimas, turintis augalinį ar zoomorfinį charakterį. Su šiais vaizdiniais susiję maginiai tikėjimai, kad vieni ar kiti ornamentai turi apsaugines funkcijas: gali saugoti, atitraukti „blogą akį“, būti žmogaus užtarėjais. Daugelis persų kilimų ornamentų susiję su senuoju mazdeizmu – religija,

Dažniausiai vaizduojamas erelis, kuris simbolizavo jėgą bei karališką kilnumą. Jam priskiriama galia atitraukti „blogą akį“ vėliau plėtojosi į dvigalvio erelio – karališko paukščio, vienu metu žiūrinčio į abi puses, – vaizdavimą, sutinkamą apsauginiuose amuletuose. Erelis vaizduojamas su perlu snape ar pusmėnulio formos auskarais. Povas – kaip išdidus karališkas paukštis savo įvaizdžiu skatindavo vaizduotę. Dažnai vaizduojamas kaip saulės dievo emblema. Laikoma, kad povas dėl „povo akies“ piešinio plunksnose gali sustabdyti ir sulaikyti besiartinančias nelaimes. Su islamo atėjimu povo reikšmė dar labiau sustiprėjo, nes, anot musulmonų tikėjimo, pranašas Muhamedas dar prieš šio pasaulio sukūrimą buvo šviesi būtybė, kurios nuostabus švytėjimas skleidėsi vėduoklės pavidalo spinduliais, primenančiais povo uodegą. Mitinis stebuklingas paukštis Simurgas dažnai sutinkamas ir literatūriniuose siužetuose. Simurgas, kuris kaip ir feniksas galėjo prisikelti iš pelenų, buvo nemir-

Kilimo fragmentas, Sahsavanai, Persija, 1890 m. Privati kolekcija.

tingumo simbolis. Dekore su simboliniais gyvūnais dažnai sutinkami avino ir ožio vaizdinai – jie primena apie gilias Azijos genčių klajoklių šaknis.

Taip pat neša laimę, asocijuojasi su ateinančiu ilgai laukiamu lietumi. Krabas ir voras – saulės su spinduliais simbolis, siela, paliekanti kūną, tarpininkavimas tarp žemės ir rojaus.

Kilimų fotografijos iš persiškų kilimų salono „Lauros namai“ albumo.

2014: 4 (91) I 77

i

DIZAINO ISTORIJA

Spalvingojo „MEMFIO“ įkūrėjas Žmogus, įpusėjęs septintą gyvenimo dešimtmetį, įprastai laikomas pasenusiu, konservatyviu ir tinkamu nebent užtarnautam poilsiui. Vis dėlto meno pasaulyje pasitaiko įspūdingų išimčių. Viena iš jų – žymus italų dizaineris Ettore Sottsass (1917 – 2007 m.). Būtent jis, būdamas 64 metų amžiaus, subūrė kūrybinę grupę Memphis, padariusią revoliucinį perversmą XX a. dizaino ir architektūros raidoje.

Tekstas: JonO MalinauskO.

Jaunojo architekto gyvenimo planus suvėlė II pasaulinis karas – jis buvo paimtas į kariuomenę. E. Sottsass 1943 m. pateko į belaisvių stovyklą Bosnijoje. Grįžęs namo, 1947 m., jis įkūrė savo architektūros studiją, vertėsi privačiais užsakymais, parodų rengimu, dizaino publicistika garsiajame žurnale Domus, kartu neužmiršdamas savo jaunystės pomėgių – tapybos ir keramikos.

Didžiulę įtaką jo tolimesnei profesinei veiklai padarė 1956 m. vizitas į JAV, kur E. Sottsass pirmąsyk susidūrė su intensyvios vizualinės kultūros apraiškomis, taip pat gavo progą mėnesį stažuotis garsaus dizainerio George Nelsono studijoje. Grįžęs į Italiją, jis apsisprendė tapti pramonės gaminių dizaineriu ir pradėjo bendradarbiauti su baldų gamintoju Polotronova, bet 1958 m. susigundė verslininko Roberto Olivetti pasiūlymu tapti jo kompanijos dizaino konsultantu.

Rašomoji mašinėlė Valentine, gam. Olivetti, 1969 m.

Etorre Sotsass gimė 1917 m. Insbruke, Austrijoje, žymaus italų architekto šeimoje. Tėvo profesija ne tik nulėmė Ettore likimą (1939 m. jis baigė studijas Turino politechnikos universiteto Architektūros fakultete), bet ir suformavo kritinį požiūrį į to meto architektūros vertybes, paskatino ieškoti naujų veiklos gairių. „Kai buvome jauni, visur aplinkui tegirdėjome: funkcionalizmas, funkcionalizmas, funkcionalizmas“, – kartą prisiminė menininkas. „Supratau, kad vien to negana – dizainas taip pat turi būti džiugus ir jaudinantis“.

78 I 2014: 4 (91)

Čia reikėtų kiek plačiau pakalbėti apie firmos „Olivetti“ veiklos ideologiją. Skirtingai nuo daugelio panašaus profilio kompanijų Europoje ir JAV, besistengiančių išlaikyti firmos stiliaus nuoseklumą etatinių dizainerių pastangomis, „Olivetti“, kaip ir daugelis kitų Italijos įmonių, siekė pasitelkti žymius nepriklausomus kūrėjus, vadinamuosius dizaino konsultantus. Skirtingai nuo etatinių darbuotojų, jie įvaldė platesnį profesinį ir meninį diapazoną, gebėjo naujai pažvelgti į nusistovėjusius dalykus, tarp jų ir produkcijos dizainą, o dažnai tapdavo ir savotišku „firmos veidu“. Greta gaminių formos sprendimų jie gebėjo atlikti ir pramoninės grafikos projektus – savo reklaminiais plakatais „Olivetti“ garsėjo visoje Europoje jau nuo trečiojo dešimtmečio.

Nuo 40-tųjų iki 60-tųjų metų šios kompanijos dizaino skyriui vadovavo legendinis Marcello Nizzoli, o vėliau

šį darbą perėmė Mario Bellini ir Ettore Sotsass. Jiems teko atlikti nemažai kalkuliatorių, spausdinimo mašinėlių, o vėliau ir kompiuterių projektų, derinant tradicinį funkcionalizmą su itališka elegancija. 1959 m. kartu su R. Olivetti už pirmojo itališko kompiuterio Olivetti Elea-9003 sukūrimą E. Sotsass gavo prestižinį apdovanojimą Compasso d’Oro. Vėliau, 1969 m., jo sukurta portatyvinė spausdinimo mašinėlė Valentine tapo ne tik firmos pasididžiavimu, bet ir kultiniu XX a.

Italijos dizaino objektu, kurio vertę šiandien, ko gero, atitiktų nebent „Apple“ i-Phone: tai buvo ne tik informacijos apdorojimo priemonė, bet ir jo savininko intelektualinio išskirtinumo simbolis. Kompaktiškas mašinėlės korpusas buvo įleidžiamas į plastmasinį penalą, kurio dangčiu tapo galinė korpuso sienelė. Ryškiai raudona spalva buvo siekiama atkreipti dėmesį į mašinėlę ir paversti ją madingu „dolce vita“ stiliaus aksesuaru.

Pats Ettore „Valentine“ apibūdino kaip „išdykėlę“. Deja, vėlesni jo skaičiavimo technikos projektai netapo tokie garsūs, nes „Olivetti“ kompiuterių gamybos programa komerciniu požiūriu buvo nesėkminga.

Darbas ofise didelėje pramonės įmonėje, nepaisant geranoriškos atmosferos, jį gerokai vargino, tad tuo pačiu metu E. Sottsass vykdė keletą nekomercinių projektų, atspindinčių jo kelionių po JAV ir Indiją patirtį.

Tarp jų – altorių primenančių keraminių skulptūrų serija, taip pat „antivartotojiška“ laminuotų korpusinių baldų serija, pavadinta Superboxes. Be to, jis įsiliejo į italų dizaino „Radikalųjį judėjimą“ (angl. „Radical movement“) ir bendradarbiavo su jo lyderiais – grupėmis Archizoom ir Superstudio. Šį judėjimą sukėlė 6-tojo dešimtmečio pabaigoje atsiradęs Italijos menininkų

nusivylimas smarkiai komercializuotu ir estetizuotu vėlyvuoju funkcionalizmu. Radikalaus dizaino šalininkai pasisakė prieš nežabotą naujų neišraiškingų daiktų kūrimą, ragino kurti alternatyvią gyvenamąją aplinką, kuri būtų unikali ir patogi, o ne paklūstanti vien masinės gamybos ir marketingo dėsniams. Priešingai nei modernistai, deklaruojantys racionalaus daiktų pastovumo idėją, radikalistai ragino kurti laikinus, emociškai nuspalvintus ir greitai suvartojamus objektus. Puikiai valdantis plunksną E. Sotsass netruko tapti šio sąjūdžio ir jo radikaliosios šakos, pavadintos Anti-Design, ideologu ir iš esmės padėjo teorinius postmodernizmo pagrindus dizaine. Aukščiausiu „Radikalaus judėjimo“ pasiekimu galima būtų laikyti ekspoziciją The New Domestic Landscape, atidarytą Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje „MoMa“ 1972 m. Greta kitų autorių E. Sottsass čia eksponavo mobilius multifunkcinius pop stiliaus plastikinius baldus. Po šios parodos užsimezgė jo bendradarbiavimas su grupe Studio Alchimia, vadovaujama garsių dizainerių Alessandro Mendini ir Andrea Branzi. Grupės tikslas buvo ne vartotojiškų produktų, o eksperimentinių prototipų ir parodinių pavyzdžių kūrimas, taip pat eksperimentai su naujomis medžiagomis ir technologijomis. Ypač vaisingas buvo grupės bendradarbiavimas su firma Abet Laminati, įvaldžiusia aukšto slėgio laminato (HPL) gamybą. Šios firmos specialistai nelabai išmanė naujos technoloVilos Lora Totino eskizas, 1951 m.

Telefonas Enorme, 1986 m.

Kalkuliatorius Summa 19, 1970 m.

„Memphio“ grupės nariai ant sofos Tawarayua (diz. Masanori Umeda), 1981 m.

Baro spintelės eskizai, 1975 m.

Dekoratyvios keraminės lėkštės, 1972 m.

2014: 4 (91) I 79

Korpusiniai baldai Superboxes, 1965 m.

Vaza Mizar, 1982 m.

Knygų lentyna Carlton, 1981 m.

gijos meninės išraiškos perspektyvas, tad kreipėsi į Studio Alchimia narius, kuriems tiesiog akys nušvito, pamačius laminato spaudos ir dekoravimo galimybes.

Eksperimentiniai korpusinių baldų prototipai, dekoruoti itin ryškiomis spalvomis ir aitriomis tekstūromis, sukėlė tikrą furorą 1979 m. Milano baldų mugėje – tokio nevaržomo spalvų ir formų šėlsmo pasaulis dar nebuvo regėjęs! Deja, kaip dažnai nutinka tarp menininkų, grupės viduje kilo ideologinių ginčų: E. Sotsassui

Keraminių vazų Tantra ir Yantra projektai, 1969 – 1970 m.

80 I 2014: 4 (91)

grupės pasirinkta „banaliojo dizaino“ kryptis pasirodė per siaura, tad jam teko ieškotis kitų bendraminčių.

1980 m. gruodžio 11 dieną keletas jaunų dizainerių ir architektų susirinko Milane, E. Sotsasso namuose, kad aptartų naujos menininkų grupės kūrimo galimybes.

Tarp jų buvo tokie šiandien žinomi veikėjai kaip Michele De Lucchi, George Sowden, Matteo Thun, Nathalie du Pasquier ir minėtas Andrea Branzi. Bevartojant įvairaus stiprumo gėrimus ir nežinia kelintą kartą besiklausant Bobo Dylano dainos „Stuck inside of Mobile with the Memphis Blues Again“, kilo idėja naująjį susivienijimą pavadinti Memphis. Šis pavadinimas kartu priminė ir Senovės Egipto sostinę, ir Elvio Prestlio gimtąjį miestą.

Kitaip tariant, kėlė asociacijų ir su senovės istorija, ir su šiuolaikine Amerikos popkultūra. Per porą mėnesių grupės nariai pridarė daugybę naujo, spalvingo ir drąsaus dizaino gaminių eskizų; įkvėpimo jie sėmėsi ne tik iš futuristinių projektų, bet ir iš istorinių stilių, visų pirma, „Art Deco“ ir klasicizmo, taip pat iš popkultūros ir kičo. Iš esmės tai buvo tikrojo postmodernizmo pradžia – dizaineriai drąsiai, netgi rizikingai kergė tarpusavyje istorinių stilių motyvus bei geometrines formas, naudojo netikėtus, akį rėžiančius spalvinius santykius, formavo paradoksalias ir kandžias semantines asociacijas, kalbant šiuolaikine kalba, „trolino“ tradicinį racionalųjį dizainą.

Iš Studio Alchimia buvo paveldėtas pomėgis pigioms, laikinoms medžiagoms – plastikui ir laminatui, tačiau skirtingai nuo pirmtakų, grupės nariai neapsiribojo vien tik parodiniais eksponatais – buvo kuriami veikiantys

Stalinė lempa Tahiti, 1981 m.

pavyzdžiai serijinei gamybai. Vienas iš pagrindinių grupės siekių buvo sukelti emocinį ryšį tarp objekto ir jo naudotojo, nepaliekant žmogaus tik pasyviu vartotoju.

Viename interviu E. Sotsass pareiškė: „Memphio stilius – tai lyg stiprus narkotikas, kurio negalima padauginti.

Nemanau, kad kas nors galėtų gyventi vien tik šio stiliaus aplinkoje – tai tas pats, kaip maitintis vien pyragaičiais“.

1981 m. rugsėjį grupė pirmąsyk surengė ekspoziciją Milano šourume Arc’74. Buvo eksponuojami baldai, šviestuvai, laikrodžiai, buitiniai prietaisai, keramikos ir stiklo gaminiai. Greta minėtų grupės narių parodoje savo darbus demonstravo tokie postmodernizmo apologetai kaip Hans Hollein (Šveicarija), Shiro Kurmata ir Massanori Umeda (Japonija), Javier Maris-

cal (Ispanija), Michael Graves ir Peter Shire (JAV). Ši paroda tapo pasauline sensacija, sparčiai paskleidusi grupės idėjas ne tik tarp profesionalų, bet ir tarp besidominčių mėgėjų. 1982 m. savo parodų salę Milane Memphio nariams užleido šviestuvų gamintoja Artemide; grupės parodos nuolat vyko joje iki 1988 m.

Vieni Memphį mėgo, kiti jo tiesiog neapkentė, bet abejingų stebėtojų jis tikrai nepalikdavo. Jauniems to laikotarpio dizaineriams naujasis stilius tapo intelektualiuoju kelrodžiu, išvadavusiu juos nuo sausojo racionalizmo ir suteikusiu lankstesnį, konceptualesnį požiūrį į projektavimo procesą. Dėl masinės komunikacijos priemonių Memphio stilistika žaibiškai pasklido po pasaulį, prasiskverbdama net pro geležinę uždangą ir pasiekdama soclagerio šalis, tarp jų ir Lietuvą. Šių eilučių autorius, tuomet studijavęs dizainą Vilniaus dailės akademijoje, puikiai prisimena, kaip atidžiai buvo nagrinėjami vienetiniai Domus žurnalai Respublikinėje techninėje bibliotekoje, kaip buvo ste-

bimasi spalvinių santykių aštrumu ir ironišku formų monumentalumu. Postmodernistinė Memphio stilistika įkvėpė ne tik studentus, bet ir profesionalus: vieną iš sėkmingiausių projektų Lietuvoje atliko dizaineris Jonas Gerulaitis, kurdamas viešbučio „Astorija“ (dabar „Radisson Blu Royal Astorija“), esančio Vilniuje, baro interjerą. Deja, dėl prastų medžiagų ir techninės bazės interjeras pasirodė neilgaamžis ir prasidėjus privatizacijos procesui buvo sunaikintas.

E. Sottsass, kaip ir kiti grupės nariai, puikiai suvokė Memphio šlovės neilgaamžiškumą ir prikalusomybę nuo mados vingrybių. Tad 1988 m., pradėjus blėsti grupės populiarumui, Ettore nusprendė ją išskaidyti ir visą dėmesį skirti savo įkurtai dizaino įmonei Sottsass Associati. Į aštuntą dešimtį įžengęs kūrėjas nenuilsdamas triūsė ekspozicinių stendų, baldų, buitinės elektronikos, virtuvės aksesuarų dizaino srityse, kartais grįždamas ir prie pamėgtųjų keraminių totemų. Nuo 1985 m. jis vaisingai dirbo ir juvelyrikos srityje, vieną po kitos sukūrė

Žiedai iš kolekcijos Magic Ring, 2000 m.

4 kolekcijas amerikiečių firmai ACME. Taip pat teko grįžti ir prie architektūrinės praktikos – menininkas įgyvendino keletą stambesnių projektų kartu su tokiais korifėjais kaip Aldo Cibic, James Irvine ir Matteo Thun, o individualiai suprojektavo keletą privačių gyvenamųjų namų, tarp jų ir Casa Olabuenaga (ACME studio) Maui, Havajuose. Šis namas netgi margame subtropiniame kontekste nepaliauja stebinti fasadų spalvų ryškumu ir aiškia semantine struktūra, šiek tiek primenančia vaikišką konstruktorių. Iki pat kūrybinio kelio pabaigos menininkas gebėjo raiškiai formuluoti kūrybines koncepcijas ir kurti įspūdingus ryškiaspalvius vaizdinius nepriklausomai nuo objektų dydžio ir paskirties...

2007 m. pavasarį, žingsniuodamas po bekraščius Milano baldų mugės paviljonus, sutikau kelis plunksnos brolius švytinčiomis akimis: „Mes ką tik prasilenkėme su pačiu Ettore Sottsassu!“ Stryktelėjau, pagautas žurnalistinio azarto. Ką daryti: pavyti, pagauti, klausinėti? Bet, deja, maestro jau buvo kažin kur... Tiek to, pagalvojau, kitąmet būtinai jį susirasiu. Deja, nebepavyko – visai netrukus Italijos dizaino legenda paliko šį pasaulį. Tad straipsnį tenka užbaigti ne asmeniniu įspūdžiu, o E. Sotsasso citata, paimta iš interneto platybių: „Tikiu, kad ateitis prasideda tuomet, kai praeitis visiškai išardoma, jos logika sutrinama į dulkes, o visa tai, kas lieka, – vien tik nostalgija“. Remiantis šiais žodžiais, visą maestro kūrybinį kelią galima pavadinti nuolatiniu dizaino ateities kūrimu.

Kompanijos Esprit salono interjeras, Hamburgas, 1986 m.

Vila Olabuenaga, Maui, Havajai, 1989 – 1997 m.

Memphio ekspozicijos vitrina salone Arc‘74, 1981 m.

2014: 4 (91) I 81

i

REKOMENDUOJAME

Išskirtines naujoves vonios kambariui Ne paslaptis, kad moderniame būste vonios kambarys yra tapęs visaverte gyvenamąja erdve, kurioje svarbūs ne vien sanitariniai prietaisai, bet taip pat įvairūs aksesuarai bei ergonomika pasižyminti įranga. Daugiafunkciniai gaminiai ir netikėti interjero dizainerių sprendimai sulaukia vis daugiau komforto bei estetikos mėgėjų simpatijų. Vienas iš tokių sprendimų – vokiečių bendrovės „Hansgrohe” gaminamas dušas-šviestuvas. Ir tai dar ne viskas!

Maišytuvas „AXOR STARCK V“ – įkvėptas natūralumo Daugiau nei šimto metų istoriją skaičiuojančios vokiečių bendrovės „Hansgrohe“ kuriamas prekės ženklas „AXOR“ pristato savo naują vizitinę kortelę – išskirtinį vandens maišytuvą „Axor Starck V“, kurio dizaino kūrėją Philippe Starck įkvėpė gamta ir vienas iš pagrindinių jos elementų – vanduo, jo ypatingas natūralumas. „Šis maišytuvas yra revoliucija, minimalizmo esmė – tai sūkurys, gamtos stebuklas, apsuptas absoliutaus skaidrumo“, – esminę maišytuvo koncepciją pristato jo kūrėjas Ph. Starck, savo kūriniui suteikęs net savo pavardę.

Organiškas, skulptūriškas naujasis „Axor“ produktas stebina ne tik iki šiol nematytu estetiniu sprendimu, filosofija, bet ir nuodugniai apgalvotu dizainu, kuris lemia lengvą produkto priežiūrą bei ekonomiškesnį vandens naudojimą jūsų namuose. „Axor Starck V“ leidžia sumažinti vandens srovę iki 4 l/min. Kadangi „Axor Starck V“ maišytuvas yra skaidrus, jis leidžia stebėti vandens tėkmės procesą nuo pat sūkurio verpeto užsimezgimo. Nepaisant maišytuvo estetikos, jį galima girti ir už funkcionalumą: bet kada galite nuimti „Axor Starck V“ galvą nuo bazės ir ją išvalyti nė neužsklendę maišytuvo vožtuvo. Žavi ir produktui tarnaujančios medžiagos: krištolas, iš kurio pagamintas naujasis „Axor“ maišytuvas yra ne tik puikios kokybės, bet taip pat gali būti plaunamas indaplovėje.

Dušas ar šviestuvas?

Toks klausimas kyla pažvelgus į vieną iš naujausių „Axor“ kūrinių – „Axor LampShower“. Šis produktas – šviestuvas ir dušas viename, kuriame akis į akį susitinka apšvietimas ir vanduo. Dizaineris Oki Sato iš japonų dizaino studijos „Nendo“ mėgsta netikėtumo akimirkas. Įkvėpimo pasisėmęs iš toršerų, jis svajojo sujungti visiškai skirtingas vonios kambario ir gyvenamąsias erdves. Ir, rodos, jam pavyko. Rezultatas – „Axor LampShower“, harmoningai sujungiantis vandenį ir šviesą. Daiktas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip šviestuvas, iš tikrųjų suteikia ypatingų maudymosi duše potyrių. Poetinėje formoje glūdi magija: iš skaidraus šviestuvo gaubto žiedo teka harmoningos formos vandens srovė, apgaubianti visą kūną, o integruota lemputė kuria jaukią atmosferą visame vonios kambaryje.

Montuojamas ir prie sienos, ir prie lubų dušas „Axor LampShower“ namuose ištrina įprastas ribas tarp erdvių. Vonios kambarys savaime įsilieja į gyvenamąją erdvę. Tuo pat metu „Axor LampShower“ vonios kambariui suteikia gyvenamosios erdvės bruožų. Jį kuo puikiausiai galima derinti su įvairių kolekcijų dušo ir vonios kambario produktais.

Be chromo apdailos, gamintojas „Axor“ siūlo ir kitus ypatingus variantus, pavyzdžiui, aukso spalvos apdailą, tad „Axor LampShower“ galima tobulinti pagal individualų skonį.

82 I 2014: 4 (91)

Pramoninis žavesys duše Vamzdžiai, movos ir vožtuvai, spinduliuojantys pramoninę estetiką, vėl tampa madingi ir pasižymi ypač elegantiškomis formomis. Vandens kanalai ir jo valdymas mums pateikiami naujai, o pramoninis piltuvas tampa proporcinga dušo galva. Viskas aišku tarsi savaime: „Front“ kūrėjos mėgsta iškalbingą dizainą ir techniką parodo taip žavingai, kad ji visiškai neprimena aukštųjų technologijų dušo.

Pačiame priekyje – dušo sistema, atrodanti tokia paprasta, kad jos dizainą ir funkcijas supranta visi: pramoninis žavesys susilieja su asimetrine forma ir paprastu, iškalbingu valdymu. Ir rankinis, ir stacionarus dušas valdomas dviem atskirais uždaromaisiais vožtuvais, todėl jųdviejų supainioti neįmanoma. Profiliuotas dušo rankenos dizainas užtikrina patogumą ir tarsi šaukia „Prašome sukti čia“.

Dušo sistema „Axor Showerpipe designed by Front“ suteikia individualų komfortą: dušo galvos aukštį galima patogiai reguliuoti pagal pageidavimus ir patalpos sąlygas, taip pat patogu nustatyti dušo srauto kampą. Ir galvos, ir rankinis piltuvo formos dušas suteikia aptakaus, gausaus vandens srauto pojūtį. Spustelėjus nustatymo mygtuką, perjungiama viena iš dviejų srovės rūšių: stipri arba švelni. Trumpai tariant, naudotis yra paprasta.

Trijų Skandinavijos dizainerių stilius atspindimas iš viso penkiuose „Axor“ produktuose, skirtuose dušui. Tai – rankinis dušas, dušo komplektas, prie lubų montuojamas stacionarus galvos dušas, prie sienos montuojamas stacionarus galvos dušas ir dušo sistema. Visi produktai tinka prie daugelio „Axor“ kolekcijų, tad visus šiuos produktus galima įvairiai derinti tarpusavyje.

„Axor“ – tai vokiečių gamintojo „Hansgrohe“ prekinis ženklas jau daugelį metų diktuojantis madas bei dizaino tendencijas vonios kambariui. „Axor“ prekės ženklas siūlo išskirtinio dizaino įrangos kolekcijas vonios kambariui, kuriamas bendradarbiaujant su pasaulyje pripažintais interjero dizaineriais ir architektais: Philippe Starck‘u, Antonio Citterio, Jean-Marie Massaud, Patricia Urquiola, Phoenix Design, broliais Bouroullec‘ais ir daugeliu kitų. „Axor“ vonios kambario produktų kūrėjai savo darbais siekia praplėsti vonios kambario sampratą ir nuolat ieško alternatyvių bei inovatyvių dizaino sprendimų. Visa tai liudija ir naujausi „Axor“ kūriniai, pasižymintys unikalumu ir netikėtu dizainu.

2014: 4 (91) I 83

i

NAUJIENOS

Sedes Regia minkštų baldų kolekcija Me ←

Architektas Darius Juškevičius Lietuvos minkštų baldų gamintojui „Sedes Regia“ 2014 m. sukūrė baldų seriją „Me“. Originalus saviraiškos būdas – frazė, išsiuvinėta ant baldų apmušalų. Subtili užuomina ir įdomi interjero detalė. „Me“ yra pagaminti iš dviejų masyvių stačiakampių detalių, sujungtų plonu plieniniu vamzdeliu.

Lakoniško dizaino baldai atrodo elegantiškai ir lengvai.

Dera moderniame ar eklektiškame interjere. www.sedesregia.lt

←

←

Darbo stalų sistema Ology

Steelcase sukūrė pirmąją darbo stalų sistemą OLOGY, užtikrinančią fiziologinę ir biologinę gerovę darbo vietoje. Dėl OLOGY intuityvaus aukščio reguliavimo mechanizmo galima lengvai keisti ne tik darbastalio, bet ir atitvaro aukštį ir tokiu būdu koreguoti kūno padėtį, leidžiant raumenims pailsėti. Darbastalio briauna yra specialiai paminkštinta tam, kad sumažintų pečių ir kaklo nuovargį ilgai dirbant kompiuteriu.

Patentuota OLOGY Bactiblock® darbo paviršiaus apsauga su sidabro jonais, integruota dažniausiai liečiamose stalo paviršiaus zonose, efektyviai slopina bakterijų, pelėsių, grybelių ir kitų mikroorganizmų dauginimąsi. www.calenberg.lt/steelcase

Arper kėdė Duna 02

Dizainerių trijulė Lievore Altherr Molina ir baldų gamintojas Arper 2014-aisiais pristatė naują, patobulintą kėdžių kolekciją Duna 02. Švelnios, tarsi besiskleidžiančios gėlės, formos bei linijos dera su šiuolaikišku dizainu. Tai – kėdė, kurios pirmieji variantai pasirodė jau prieš 14 metų, tačiau iki šiol atrandamos vis naujos, šiek tiek interpretuotos išraiškos.

Taip modelis atgimsta vėl ir vėl. Šiandien Lievore Altherr Molina suteikė galimybę džiaugtis nauju plastikiniu kėdės kiautu, pagamintu ne iš polietileno, o iš polipropileno. Būtent ši medžiaga leidžia išgauti plonesnes, glotnesnes, plastiškesnes formas bei išlinkimus ir elegantišką paviršių.

Dizaineriai numatė galimybę komplektuoti kėdę su sėdynės ar atlošo paminkštinimu, o kojelių pasirinkimo gausa praplečia kėdės panaudojimo galimybes, nes baldas tinkamas ir biuruose, ir namuose.

←

ADD Coat Rack kabykla

Kiekviena diena biure prasideda nuo lauko drabužių pakabinimo, todėl dizainerė Anya Sebton sukūrė grafiškai stilingą, lakoniškos stilistikos, tačiau originalią drabužių kabyklą ADD Coat Rack, kuri gali būti komplektuojama ir sujungiama kartu su žurnalų ar lankstinukų stendu ar net vazoninių gėlių stovu. Tokiu būdu galima individualiai susikurti reikalingą modulinę sistemą, atsižvelgiant į poreikius ir estetinį įvaizdį. Galimi keli kabyklos dydžiai, drabužių pakabinimo būdai, papildomas stovas skėčiams. Neutralus dizainas leidžia naudoti tokį elementą įvairaus stiliaus interjeruose, biuruose, viešbučiuose ar kitokiose patalpose.

84 I 2014: 4 (91)

←

Minkštasuolių ADD kolekcija

Šiuolaikiniuose biuruose, viešbučiuose, studijose ar koridoriuose vis didesnis dėmesys skiriamas laukiamojo zonoms, lankytojų vizitams ar tiesiog darbuotojų laisvalaikio erdvėms. Dizaineris Francesco Rota šiemet sukūrė švarių formų minkštasuolius ADD, kuriuos įvairaus pobūdžio patalpose galima išdėstyti tarsi modulius ir taip sukurti įspūdingą, tačiau lengvą kompoziciją, kuri atrodys ir profesionaliai, ir moderniai. Didžiulis spalvų pasirinkimas, įvairi staliukų stilistika, apdairiai pasirinktos medžiagos užtikrina aukšto lygio dizainą bei maksimalų komfortą. Baldų sistema buvo sukurta taip, kad sofas ir fotelius būtų galima sujungti su staliukais, žurnalų stovais, padėklais, lentynomis, kuriose integruoti elektros lizdai, skirti mobiliųjų technologijų prietaisams įkrauti. Taip galima sukurti itin originalias baldų kompozicijas, pritaikant jas konkrečiai patalpai, o individualizuotų minkštasuolių išdėstymas sudaro išbaigto interjero įvaizdį.

←

Mobili magnetinė lenta Scribetm

Gamintojas Knoll pristato smagaus dizaino magnetinę lentą ScribeTM Mobile Markerboard, skirtą tiems, kurie intensyviai generuoja idėjas ir yra linkę jomis dalintis viešai. Lenta itin tinka eskizams ar kitoms iniciatyvoms, kur reikia vizualiai pateikti pasiūlymus. Šio praktiško daikto dizainas neutralus, tačiau nenuobodus, o tai dažnai pasitaiko daugumoje biurų. ScribeTM Mobile Markerboard yra mobili, spalvinga, dvipusė ir manevringa lenta, padedanti kasdieniniame darbe. Gamintojas siūlo 5 tonų paletę ir 4 dydžių pasirinkimą, todėl tinkamiausią variantą galima pritaikyti individualiai.

Dažnai pamirštama detalė gali ne tik palengvinti darbą, bet ir pagyvinti biuro įvaizdį bei pakelti interjero dizaino lygį.

i

Lietuviško dizaino flagmanai

Dizainas yra sportas

Lietuva ir dizainas – kaip sportas Niekam nežinomas kultinės frazės „Savam krašte pranašu nebūsi“ autorius tai sakydamas turbūt net NENUMANĖ, kad jo sugeneruota mintis puikiai tiks ir dizaino industrijai.

Taip jau dažnai nutinka, kad tik laimėjus vieną kitą „riebesnį“ tarptautinį apdovanojimą ar atsidūrus kokiame „designboom‘e“, ar kitame įtakingame

Norinčiam būti daugiau ar mažiau žinomu dizaineriu vietinėje ar tarptautinėje rinkoje, ar netgi dizaino „pranašu“ savo šalyje, dizaineriui tikrai neužteks vien tik rymoti prie kompiuterio ir kurti gerą dizainą. Teks truputį „pasportuoti“ tikrose, internacionalinėse dizaino varžybose. Dizaino „varžybų“ yra daugybė, pradedant tokiomis dizaino „olimpiadomis“ kaip RED DOT ir „iF“ apdovanojimai, baigiant įvairiais konceptualaus dizaino konkursais, skirtais dar visai „žaliems“ dizaino naujokams iš visos planetos. Sakykime, tai savotiškas sportas dizaineriams, suteikiantis ne mažiau adrenalino nei Pasaulio futbolo čempionato finalas (su sąlyga, jei jame nežaidžia brazilai).

Jau yra sudarytas kol kas dar nelabai tobulas Pasaulio dizaino reitingas („World Design Rankings“). Čia reitinguojamos pasaulio valstybės pagal laimėtų dizaino apdovanojimų skaičių per 2010 – 2014 metų laikotarpį. Reitingų lentelė atrodo panašiai, kaip ir reitingų lentelės sporto industrijoje. Šią reitingavimo sistemą sukūrė italai, organizuojantys tarptautinius įvairių sričių dizaino apdovanojimus „A’ Design Award“. Lietuva šioje lentelėje užima 33-ią vietą, o tai nėra labai blogai. Pačioje dizaino reitingo viršūnėje išsirikiavo bei 1 – 10 vietas pasidalino paeiliui: JAV, Turkija (netikėta!), Honkongas, Italija, Didžioji Britanija, Kinija, Japonija, Brazilija, Vokietija ir Graikija.

Tiesa, šis reitingas tikrai nėra labai objektyvus (čia juk neskaičiuojami nei RED DOT, nei „iF“ apdovanojimai) ir veikiausiai neatspindi realių kiekvienos šalies pasiekimų dizaino industrijoje. Mat tokios, seniai pripažintos dizaino šalys, kaip – Danija ar Švedija – užima tik 35 ir 38 pozicijas bei rikiuojasi sąraše po Lietuvos, bet dėl to Lietuva atrodo tik dar geriau. O štai mūsų kaimynės Estija ir Latvija „velkasi“ atitinkamai 55 ir 61 vietose. Kita vertus, vien tai, kad tokie pasaulio šalių reitingai dizaino srityje buvo apskritai sugalvoti, į industriją įveda tik dar daugiau įdomumo bei pakelia dizainą į aukštesnį – tarpnacionalinį level‘į, nes čia varžybos vyksta jau ne tik tarp dizainerių, bet ir tarp valstybių. Visai kaip sporte.

Taigi, įsivaizduokime Lietuvos dizainerius kaip sportininkus – kokie jų pasiekimai tarptautinėje dizaino arenoje? Iš tiesų, lietuvių dizaineriai ir įvairių kūrybinių industrijų, susijusių su dizainu, atstovai yra pelnę tikrai nemažai tarptautinių apdovanojimų. Visų jų surašyti gal ir neįmanoma, be to, net ir apdovanotieji ne visada būna verti atskiro ploto ar keleto kvadratinių centimetrų žurnale.

Todėl šį kartą žiūronus kreipsime tik į pačius svarbiausius dizaino apdovanojimus, kuriuos gavus lietuviškas dizainas pasirodė platesniame kontekste, o ne tik tų darbų autorių Facebook‘o paskyrose... Be to, didesnį dėmesį skirsime ir dizaino konceptams, sukurtiems jaunųjų dizaino naujokų, nes jie yra lietuviško dizaino ateitis.

dizaino tinklalapyje, lietuviška žiniasklaida kaip mat sureaguoja ir atkreipia dėmesį į lietuvišką dizainą bei praneša apie jį visiems internetu, kartais net parašo apie tai rankomis apčiuopiamoje, spausdintinėje žiniasklaidoje.

Tekstas: SANDROS KLIUKAITĖS.

86 I 2014: 4 (91)

RED DOT: lietuviško dizaino „olimpiniai čempionai“ 60. Lygiai tiek metų gyvena dizaino „oskarais“ pravardžiuojami prestižiniai dizaino apdovanojimai „Red Dot Design Award“, įsteigti 1954 m. Esene, Vokietijoje. Sporto sferoje RED DOT dizaino „varžybos“ prilygtų olimpinėms žaidynėms, o pirmuoju olimpiniu čempionu iš Lietuvos (kad ir kaip keista) dar 2007 metais tapo dizaineris Nauris Kalinauskas. Nepamatuojamą kiekį garbės ir orumo suteikiantį pirmajį „Grand Prix“ apdovanojimą jis gavo už minkštasuolių seriją „LOGO“.

Modernūs veltiniai batai MY FELTBOOTS (Diversus LT, diz. Daiva Zgrabskė, 2013).

Ir kas galėjo pagalvoti, kad RED DOT apdovanojimą gali laimėti „kaliošai“? Na, ko tik nebūna. Šiuolaikiniai lietuviški veltiniai batai, kuriuos sukūrė dizainerė Daiva Zgrabskė, „Red Dot“ komisiją užbūrė novatorišku požiūriu į klasikinio veltinio panaudojimą ir tradicinio „kaliošo“ modernią interpretaciją. Nors apdovanojimą laimėjo tik ilgaauliai, dizainerė iš veltinio gamina net ir planšetinių kompiuterių dėklus. Taigi, atrodo, kad veltinis šiuo metu išgyvena kažką panašaus į modernųjį renesansą.

My Feltboots nuotr.

Minkštasuolių serija LOGO (diz. Nauris Kalinauskas, 2007).

Contraforma nuotr.

2010 m. į Lietuvą atkeliavo dar vienas RED DOT prizas. Jį gavo dizainerė Rita Kazokaitė už reguliuojamo rūbo dizaino koncepciją „Adjust2u“, skirtą besilaukiančioms mamoms (gamintojas: „Pure & Soft“). 2012 m. dizaino „olimpinių žaidynių“ apdovanojimą gavo Vidmantas Triukas, sukūręs subtilaus dizaino tonarmų modelius „Reed 3P“, skirtus šiuolaikiniams patefonams (gamintojas: Tonearms.lt). O štai 2014-ieji jau dabar gali būti vadinami sėkmingiausiais metais lietuviško dizaino „sporto“ istorijoje, nes šiemet RED DOT apdovanojimus gavo net trys Lietuvos dizaineriai: Daiva Zgrabskė, Inesa Malafej ir Arūnas Sukarevičius.

Tonarmų modeliai REED 3P (Tonearms.lt, diz. Vidmantas Triukas, 2012).

Red Dot Press nuotr.

2014: 4 (91) I 87

Stalas MY WRITING DESK (EMKO, diz. Inesa Malafej, 2012). Šis rašomasis stalas buvo sukurtas siekiant turėti patogią darbo vietą ir kuo mažiau betvarkės ant stalo. Stalą labai patogu sutvarkyti, tiesiog nustumiant daiktus link lenkta fanera paaukštintų kraštų, ir nereikia bijoti, kad kas nors nukris. Stalo kojos nusukamos, todėl jį patogu supakuoti ir paprasta transportuoti.

Inesos Malafej archyvo nuotr.

„RED DOT‘ai po vieną nevaikšto“ – taip galėtų pasakyti lietuviško dizaino gamintojo EMKO atstovai, nes šiemet net du jų gaminami produktai gavo šiuos prestižinius apdovanojimus. Pirmasis – tai jau visiems iki skausmo žinomas ir to nusipelnęs, patobulintas rašomasis stalas „My writing desk“, kurį sukūrė jauna dizainerė Inesa Malafej. Antroji – dizainerio Arūno Sukarevičiaus sukurta modulinė lentyna „Foldin“, įvertinta už ypatingą konstrukcinį sprendimą. Abu produktai yra gaminami ir parduodami Lietuvoje, Europoje bei JAV, o 2014 m. pasirašyta partnerystės sutartis ir su viena Singapūro kompanija, tad šių inovatyvių lietuviškų produktų sklaida didėja kasmet. Abu dizaineriai, buvę Vilniaus Dailės akademijos auklėtiniai, magistro studijas tęsia Danijos Karališkojoje menų akademijoje Kopenhagoje, o tai suponuoja, kad lietuviško dizaino laukia išties įdomi ateitis, galbūt net su naujais skandinaviškais inkliuzais.

Modulinė lentyna FOLDIN (EMKO, diz. Arūnas Sukarevičius, 2013). „Foldin“ – modulinė lentyna, sudaryta iš rėmo ir lankstomų lentynų. Kiekviena lentyna pagaminta iš faneros plokštės ir sujungta veltinio detale. Medinis rėmas gali būti skirtas ir dviems, ir dvidešimčiai lentynų. Pačios lentynos nesunkiai įdedamos arba išimamos tiesiog sulenkiant.

Arūno Sukarevičiaus archyvo nuotr.

88 I 2014: 4 (91)

„Diesel Award“: geros žinios iš mados industrijos Mums puikiai žinomi lietuviško kostiumo dizaino flagmanai, tokie mados pionieriai, kaip Juozas Statkevičius, Sandra Straukaitė, Agnė Kuzmickaitė ar Giedrius Paulauskas, yra gavę tarptautinių apdovanojimų Vokietijoje, Prancūzijoje, Baltijos šalyse, tačiau juos labiau reikėtų vertinti ne dėl apdovanojimų kiekio ir svorio globalioje mados industrijoje, o apskritai dėl lietuviškos mados identiteto (su)formavimo ir produktų su etikete „MADE IN LITHUANIA“ eksporto į užsienį. Turime ir tokį mados dizainerį, kuris Lietuvoje nėra labai gerai žinomas, bet užsienyje „skina“ svarbius kostiumo dizaino apdovanojimus, apie kuriuos žino toli gražu ne visi.

Tai – dizaineris Marius Janušauskas, kurio pirmuosius sukurtus modelius buvo galima pamatyti dar legendiniame mados festivalyje „In Vogue 97“, Vilniuje. Vėliau Marius išvyko krimsti mados mokslų į užsienį ir mokėsi tikrose dizainerių kalvėse – kultiniame Londono „Central Saint Martin’s“ meno ir dizaino koledže bei Antverpeno Karališkojoje vaizduojamųjų menų akademijoje, kur savo karjerą pradėjo kultinis „Antverpeno 6-tukas“ („Antwerp Six“) – dizaineriai, suformavę avangardinio kostiumo dizaino kultūrą Europoje ir pasaulyje.

Būtent čia besimokydamas Marius sulaukė didžiausios sėkmės – 2012 m. tarptautiniame konkurse „ITS FASHION“ jis laimėjo prestižinį „Diesel Award“ apdovanojimą už kolekciją „Sleeping Beauties“, gavo šimtatūkstantinę premiją ir išvyko stažuotis į „Diesel“ būstinę Breganze mieste, Italijoje. Dar prieš tai, 2011 m., Niujorke už stulbinančią, eksperimentinę vyriškų drabužių kolekciją „Algabal“ (bakalauro darbas), Marius buvo apdovanotas „WGSN Global Fashion Awards“ prizu. Šiuo metu Marius dirba Belgijoje. Visai neseniai jis pristatė savo naujausią kolekciją, įkvėptą belgų simbolistų tapytojo Léon Spilliaert kūrybos.

Vyriškų drabužių kolekcija ALGABAL (diz. Marius Janušauskas, 2011).

Eksperimentinė vyriškų siluetų kolekcija, įkvėpta šiuolaikinio meno tandemo „Gilbert & George“ estetikos.

Gabriel Saplontai nuotr.

Moteriškų drabužių kolekcija SLEEPING BEAUTIES (diz. Marius Janušauskas, 2012).

Konceptuali kolekcija, inspiruota pasakos „Miegančioji gražuolė", siaubo filmų, XX-ojo amžiaus Paryžiaus kutiurjė – Madame Grès – darbų bei Urugvajaus skulptoriaus Pablo Atchugarry skulptūrų.

Dirk Alexander / ITS nuotr.

2014: 4 (91) I 89

i

LIETUVIŠKO DIZAINO BANGA

Dizainas yra verslas Įrodymų, kad dizainas tampa vis labiau sportiškas, o verslas – kūrybiškesnis – ir kad jų abiejų

APPLE dizaino apdovanojimas 2007 m. brolių Sauliaus ir Aido Dailidžių įkurta kompanija „Pixelmator Team“ Lietuvoje tapo tikru kūrybiškumo ir verslumo simboliu, kai sukūrė neįtikėtinos sėkmės visame pasaulyje sulaukusį lietuvišką produktą – vaizdų redagavimo įrankį „Pixelmator“. Iš esmės – tai yra paties populiariausio pasaulyje grafikos redagavimo įrankio „Adobe Photoshop“ alternatyva, tik skirta paprastiems žmonėms, neprofesionalams, be to, žymiai pigesnė. Per labai trumpą laiką „Pixelmator“ broliams uždirbo milijonus, o svarbiausia – pirmą kartą istorijoje lietuviai laimėjo stogą raunantį „Apple Design Award 2011“ apdovanojimą.

Netrukus po to produkto autoriams atiteko ir dar vienas įspūdingas titulas – „Mac App of the Year“ apdovanojimas, t.y. „Pixelmator“ tapo metų programėle pasaulyje, už nugaros palikusi visas kitas programėles, išskyrus didįjį čempioną – Photoshop‘ą.

sintezė atneša gerų rezultatų, turime ir daugiau. Šiemet Lietuva pirmą kartą dalyvaus tarptautinėje kūrybinių industrijų taurėje „Kūrybinio verslo taurė“ („Creative Business Cup“), kurios nugalėtojas lapkritį dalyvaus tarptautiniame finale Kopenhagoje ir varžysis dėl apdovanojimo bei piniginio prizo su nacionaliniais lyderiais iš daugiau nei 50 pasaulio valstybių. Dizainas, būdamas viena iš svarbiausių kūrybinių industrijų šakų, be abejo, ten taip pat dalyvaus.

Iš esmės šios taurės tikslas – ne tik pasaulio kūrybinių industrijų lyderių rungtynės, bet ir kūrybinių industrijų verslumo bei kūrybinio verslo modelių kūrimo skatinimas. Taurės organizatoriai sako, kad visame pasaulyje kūrybinės industrijos žymiai prisideda prie ekonomikos augimo ir kuria darbo vietas bei inovatyvius sprendimus problemoms, su kuriomis susiduria įmonės ir visuomenė. Spręsti tas pačias problemas yra ir utilitarinė dizaino misija. Tradicinė pramonė gali tapti labiau novatoriška ir konkurencinga, kai bendradarbiauja su kūrybinėmis įmonėmis arba „kūrybininkais“ bei siekia inovacijų įvairiuose verslo sektoriuose. Be to, verslo ir kūrėjų bendradarbiavimas ne tik duoda finansinės grąžos, bet ir laimi įvairius festivalius bei dizaino apdovanojimų.

90 I 2014: 4 (91)

Vaizdų redagavimo įrankis PIXELMATOR („Pixelmator Team“, diz. Saulius ir Aidas Dailidės, 2011).

Pixelmator nuotr.

„Pixelmator Team“ biuro Vilniuje interjeras (arch. Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius, studija „Plazma“, 2013).

Vienintelio lietuviško „Apple dizaino apdovanojimo“ savininkai kasdien pluša išties įkvepiančio dizaino biure, kurio interjerą drąsiai galima pavadinti vienu iš geriausių lietuviškų biurų interjerų. Be to, šis biuras yra apdovanotas už išmaniųjų technologijų taikymą interjere.

Leono Garbačausko nuotr.

„Kanų liūtai“ už lietuvišką reklamą Štai 2013-ųjų Vilniaus knygų festivalio ir reklamos agentūros „Not Perfect | Y&R Vilnius“ bendradarbiavimas baigėsi prestižinio reklamos apdovanojimo visoje planetoje – „Kanų liūtų“ – laimėjimu.

Didžiausiame kūrybiškumo festivalyje bronzinis liūtas buvo laimėtas lauko reklamos kategorijoje už Vilniaus knygų festivaliui skirtą plakatą „The Forehead“, kuriam iliustraciją sukūrė garsus lietuvių menininkas Stasys Eidrigevičius. Tai apskritai buvo tik antras kartas istorijoje, kai lietuviai laimi šį apdovanojimą. Pirmojo „Kanų liūto“ lietuviai sulaukė 2007 m. už kūrybiškiausią žiniasklaidos panaudojimą.

Tuomet sidabrinį apdovanojimą gavo reklamos planavimo agentūra „Universal Trendmark / McCann“, kūrusi reklamos kampaniją atliekų perdirbimo įmonei EMP.

Plakatai THE FOREHEAD (Vilniaus knygų festivalis, iliustr. Stasys Eidrigevičius, 2013).

Not Perfect | Y&R Vilnius nuotr.

2014: 4 (91) I 91

Lietuvių gamintojo ACME fenomenas

„iF“ dizaino apdovanojimai Dar vienas tarptautinis dizaino „oskaras“ – „iF“ (iF Design Award), kurio istorija prasidėjo dar 1953 m. Hanoverio baldų mugėje, Vokietijoje. Kasmet „iF“ dizaino konkurse varžosi per 20 000 dizainerių sukurtų produktų ir konceptų, iš daugiau nei 50-ies pasaulio šalių. Pirmuosius apdovanojimus iš šio pasaulio dizaino čempionato lietuviams pavyko parsivešti prieš keletą metų. 2012 m. už jau minėto stalo – „My writing desk“ – konceptą, iF‘ą gavo Inesa Malafej. Šiemet iF‘us gavo dar du jaunieji dizaineriai, užaugę VDA. Tai – Aušrinė Augustinaitė, apdovanojimą Vokietijoje atsiėmusi už surenkamo darbo stalo „Working desk“ konceptą bei studijas jau baigęs Denis Orlenok už unikalaus, analogų neturinčio prietaiso – „The Vinci“ – dizainą. Produktas buvo pripažintas kaip vienas iš geriausių pramoninių prekių dizaino darbų iš 4615 pretendentų, dalyvavusių pasaulinio lygio apdovanojimuose.

Įspūdingą apdovanojimų seriją pratęsė fenomenalus tandemas – gamintojas ACME ir lietuvių dizainerių komanda: Julius Bučelis, korėjietiškų šaknų turintis vilnietis Moses Kang ir Marija Puipaitė.

Visi jie ACME kompanijoje kuria išskirtinių produktų liniją „Urban Harmony“, pasižyminčią naujausiais technologiniais sprendimais ir unikaliu novatorišku dizainu. Fenomenalu tai, kad bendroje ACME ir dizainerių sąskaitoje jau trys „iF“ apdovanojimai. Pačios ACME atstovų teigimu, „šiuo metu „iF“ logotipu pažymėti gaminiai tapo standartine produkto kokybės gaire, pripažinta gamintojų ir dizainerių, žiniasklaidos ir klientų“.

Lietuviškos kilmės ACME įmonių grupė yra viena iš lyderiaujančių informacinių ir telekomunikacijų technologijų įrangos didmenininkų ir kino filmų teisių platintojų Baltijos šalyse, be to, ši kompanija – puikus kūrybiško verslo modelio pavyzdys. Pradėkime nuo to, kad „ACME Baltija“ yra įsteigusi ACME dizaino laboratoriją, kurios tikslas VDA studentus supažindinti su šių dienų industrinio dizaino tendencijomis versle bei suteikti galimybę realiai įgyvendinti unikaliausias ir inovatyviausias darbų idėjas. Be to, kompanija, kurdama inovatyvius produktus, dirba su lietuvių dizaineriais, kurių sukurti produktai jau kelis metus iš eilės pelno tarptautinius dizaino apdovanojimus.

2013 m. gautas pirmasis iF‘as produkto dizaino katgorijoje už turbūt garsiausią lietuvišką „pelę“ istorijoje – riešuto formos bevielę įkraunamą kompiuterio pelę ACME PEANUT, išsiskiriančią originaliu dizainu ir ne viena technologine inovacija. Unikalus įrenginys taip pat įvertintas net dviem tarptautinio konkurso „Plus X Award“ (Vokietija) apdovanojimais. O štai ausinės su mikrofonu ACME MOON ir inovatyvus nešiojamojo kompiuterio krepšys ACME PEAK – tai patys naujausi ACME gaminiai, kurie šiemet taip pat gavo „iF“ apdovanojimus.

Darbo stalas WORKING DESK (diz. Aušrinė Augustinaitė, 2013).

Surenkamas darbo stalas iš 5 detalių – 4 kojų ir plokštumos. Pritaikytas kompaktiškam transportavimui: kojos susideda į stalviršyje išfrezuotas išdrožas, todėl bendras supakuoto stalo storis yra tik 6 cm. Naudojamos medžiagos – klijuota fanera ir plienas.

Aušrinės Augustinaitės archyvo nuotr

Bevielė pelė ACME PEANUT (ACME Europe, diz. ACME komanda, 2012).

Originali, žemės riešuto kevalą primenanti, simetriška forma vienodai tinka ir dešiniarankiams, ir kairiarankiams vartotojams. Integruota ličio polimerų baterija USB kabeliu įkraunama vos per keletą valandų ir nepertraukiamai veikia ilgiau nei mėnesį.

ACME nuotr.

Protokolų analizatorius ir keitiklis THE VINCI (Aedilis, diz. Denis Orlenok, 2013). Šio įrankio pagrindinė paskirtis – supaprastinti inžinierių darbą, leidžiant jiems nesinešioti begalės skirtingų antgalių ir kabelių, o turėti tik vieną keitiklį su jo priedais.

Gaminio dizainas yra įkvėptas Leonardo da Vinči paveikslo „Vitruvijaus žmogus“. Įrenginio elementų išdėstymas vizualiai pratęsia žmogaus figūros linijas bei suteikia ergonomišką formą. Įrenginio korpusas gaminamas iš aliuminio frezavimo būdu, lengvai išardomas ir perdirbamas. Visi gamybos bei surinkimo procesai atliekami Lietuvoje.

Denis Orlenok archyvo nuotr.

92 I 2014: 4 (91)

„A’Design Award“ medaliai Sukurti gerą produktą – dar ne viskas. Mokėti gerai pateikti produktą yra viskas. Na, o tam reikia gerų, vizualinį identitetą kuriančių dizainerių. Kai kalbame apie lietuvių pasiekimus jau minėtame „A’Design Award“ konkurse, visas dėmesys kaip tik ir nukrypsta į lietuvišką pakuotės dizainą bei prekės ženklų vizualinio identiteto kūrimą. Gal kiek neįtikėtina, bet Lietuva jau turi net vienuolika „A’Design Award“ apdovanojimų, iš kurių net penki – auksiniai.

Su tokiu solidžiu medalių bagažu Lietuva pakuočių dizaino kategorijoje pakilo net į 7 vietą iš 30-ies reitinguojamų viso pasaulio valstybių. Lietuvių medalių suvestinė atrodo taip: „Studija Creata“ (du aukso medaliai, vienas – sidabro), Edvardas Kavarskas (du aukso), „Prim Prim Studio“ (vienas aukso), Roman Klemencov (1 sidabro), Jonė Aleksiūnaitė (vienas bronzos), Rūta Mickienė (vienas bronzos), Mingailė Subačiūtė (vienas bronzos), Miglė Vasiliauskaitė (1 geležies). Bendroje rezultatų lentelėje Lietuva šiuo metu užima 33-ią vietą tarp 78 konkurse nuolat dalyvaujančių pasaulio šalių.

Ausinės su mikrofonu ACME MOON (ACME Europe, diz. Julius Bučelis, Moses Kang, Marija Puipaitė, 2013).

Išskirtinė šių ausinių savybė – lengva minimalistinė struktūra. Ausines sudaro minimalus skaičius komponentų, taip užtikrinamas jų lengvumas, „švarus“ dizainas, patvarumas, taip pat ir gera kaina. ACME dizaineriai jas tikslingai kūrė aktyviai gyvenančiam miesto žmogui, kuriam stilius ir funkcionalumas yra neatsiejama kasdienybės dalis.

Justės Boreikaitės / ACME nuotr.

Nešiojamojo kompiuterio krepšys ACME PEAK (ACME Europe, diz. Julius Bučelis, Moses Kang, Marija Puipaitė, 2013).

Keliaujate į darbą dviračiu, tačiau nuvykę turite atrodyti oficialiai?

Lengvai ir greitai patenkinsite savo poreikius, krepšį paversdami kuprine ir atvirkščiai, nes „PEAK“ kuprinės-krepšio funkcija gali būti pakeista vos vienu rankos mostu – truktelėjus petnešas aukštyn arba žemyn.

Justės Boreikaitės / ACME nuotr.

Butelio dizainas LITHUANIAN VODKA GOLD. Black Edition. („Stumbras“, diz. Asta Kaušpėdaitė, „Studija Creata“, 2013).

Aukso medalis pakuotės dizaino kategorijoje už riboto tiražo „Lithuanian Vodka Gold“ degtinės butelio dekorą, įkvėptą Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo.

Audriaus Tuleikio nuotr.

2014: 4 (91) I 93

Pakuotės duonos lazdelėms GRISSINI (Biržų duona, diz. Edvardas Kavarskas, 2012).

Aukso medalis pakuotės dizaino kategorijoje už vienos iš seniausių ir didžiausių Lietuvos duonos kepyklų – „Biržų duonos“ – inovatyvaus maisto produkto – įvairių skonių duonos lazdelių – pakuočių dizainą, įkvėptą rankų darbo šriftų.

Roberto Daškevičiaus / VMG nuotr.

Butelių dizainas PROPELLER kolekcijai („Stumbras“, diz. Asta Kaušpėdaitė, „Studija Creata“, iliustr. Rimas Valeikis, 2013).

Aukso medalis pakuotės dizaino kategorijoje už naujo prekės ženklo „Propeller“ gėrimų kolekcijos, kurią sudaro baltasis ir rudasis romas, sausas džinas, škotiškas viskis ir burbonas, dizainą, įkvėptą skrydžių, kelionių bei istorijos.

Edgaro Marozo nuotr.

Vizualinis identitetas atostogų namams SAKÀ (SAKÀ, diz. Miglė Vasiliauskaitė, Kotryna Žilinskienė, „PRIM PRIM studio“, 2013).

Butelių dizainas tradicinei STUMBRAS VODKA kolekcijai („Stumbras“, diz. Asta Kaušpėdaitė, „Studija Creata“, 2013).

Sidabro medalis pakuotės dizaino kategorijoje už tradicinės „Stumbras Vodka“ gėrimų kolekcijos, kurią sudaro bulvinė, klasikinė ir ruginė degtinė, dizainą, įkvėptą nostalgiškos praeities, senų šeimos fotografijų albumų ir pašto ženklų.

Edgaro Marozo nuotr.

Butelio dizainas LITHUANIAN VODKA GOLD Limited Edition („Stumbras“, diz. Edvardas Kavarskas, „LT identity“, „Adell Taivas Ogilvy“, 2011).

Aukso medalis pakuotės dizaino kategorijoje už riboto tiražo „Lithuanian Vodka Gold“ degtinės butelio dizainą, įkvėptą lietuviško folkloro ir etnografinių simbolių: ąžuolo ir lelijos lapų, simbolizuojančių vyriškumą ir moteriškumą.

Butelio spalvų gama atkartoja nacionalinės Lietuvos vėliavos spalvas.

Edvardo Kavarsko nuotr.

94 I 2014: 4 (91)

Aukso medalis grafinio dizaino ir vizualinės komunikacijos kategorijoje už vizualinį identitetą SAKÀ atostogų namams Druskininkuose. Kiekvieno svečių kambario apipavidalinimui panaudota skirtinga grafika, įkvėpta archaiškų vietos legendų.

PRIM PRIM studio nuotr.

Stalas COZY ZEBRANO („Kirigami Design“, diz. Mingailė Subačiūtė, Aurimas Viržintas, 2014).

Bronzos medalis baldų, dekoro ir namų dizaino kategorijoje už lengvai surenkamą ir transportuojamą beržo faneros staliuką, įkvėptą kompaktiško gyvenimo Singapūre, taip pat Japonijos ir Skandinavijos šalių estetikos.

Joanos Buivydaitės nuotr.

Maistas ir dizainas Įdomu tai, kad pastaraisiais metais visame pasaulyje išpopuliarėjusi ir net savotiška mada tapusi maisto gaminimo kultūra taip sureikšmino vizualinę maisto pusę ir ryšį su dizainu, kad maisto gamyba net buvo įtraukta į kūrybinių industrijų šakų sąrašą, kaip viena iš kūrybinių industrijų. Pavyzdžiui, minėtoje „Creative Business Cup“ taurėje maisto gamyba rikiuojasi šalia pačių populiariausių kūrybinių industrijų – reklamos, architektūros, dizaino, mados, kino, video ir fotografijos.

Lietuva maisto gamybos kūrybinėje industrijoje, vertinant globaliai, atrodo visai neblogai ir veikiausiai galėtų konkuruoti net su tokiais maisto dizaino lyderiais kaip Švedija, Danija, JAV ar Australija. Šiemet vienas iš labiausiai inspiruojančių lietuviškų prekės ženklų su preciziška pakuotės dizaino filosofija – „Chocolate Naive“ – laimėjo auksą prestižiniuose tarptautiniuose šokolado apdovanojimuose „International Chocolate Awards 2014“, Florencijoje. Domanto Užpalio ir Arūno Matačiaus kuriamai šokolado manufaktūrai – tai jau trečiasis pasaulinis įvertinimas. „Chocolate Naive“ taip pat iškovojo bronzą „World Chocolate Awards 2013“ konkurse, o praėjusiais metais buvo pripažinti kaip geriausi pradedantieji (start-up‘ai) maisto gamintojai „Next Organic Berlin 2013“ mugėje Vokietijoje bei gavo metų prekės ženklo apdovanojimą Lietuvoje už pirmuosius rinkodaros žingsnius.

Pakuotės rankų darbo šokoladui NAIVE („Chocolate Naive“, diz. Karolis Kosas, 2013).

Konceptualus šriftas BALTA (diz. Miglė Vasiliauskaitė, 2013).

Geležies medalis grafinio dizaino ir vizualinės komunikacijos kategorijoje už konceptualų šriftą BALTA, įkvėptą senovės baltų juvelyrikos, kuri veikiama šiuolaikinio hibridizacijos proceso, modernizuota ir perkelta į naują mediją – šriftą.

Miglės Vasiliauskaitės nuotr.

„Chocolate Naive“ prekės ženklo dizainas kuriamas itin kruopščiai ir preciziškai, kaip ir pats išskirtinio skonio šokoladas, kuris yra gaminamas tik rankomis. Kūrybiškas požiūris į verslą lietuviams atsipirko taip, kad dabar „Chocolate Naive“ eksportuojamas į tokias šalis kaip Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Švedija, JAV, Japonija, Honkongas, Kazachstanas, Singapūras ir kt.

Almos Galinskaitės nuotr.

Lietuvoje populiaraus prekės ženklo – „Virtuvės mitų griovėjai“ – leidžiamas žurnalas-albumas „VMG“ šiemet Pekine vykusiuose „World Gourmand Cookbook Awards“ apdovanojimuose pripažintas geriausiu pasaulyje kulinariniu žurnalu! Įspūdingo dizaino leidinys nukonkuravo ne kartą geriausiu pasaulyje pripažintą britų žurnalą „Four Magazine“, ispanų „Apicius“, prancūzų „180 C“ bei japonų „Harumi Kurihara Magazine“. Didžiausiuose kulinarinės leidybos apdovanojimuose pasaulyje, rengiamuose nuo 1995 metų, varžėsi 187 šalys iš viso pasaulio, o tarp nominantų siūlyti ir tokie žinomi vardai kaip Jamie Oliver, Alain Ducasse, Heston Blumenthal ir kiti.

Ketvirtinis kulinarinis žurnalas – albumas VMG („Virtuvės mitų griovėjai“, 2014).

Albumas, leidžiamas kiekvieno metų laiko pradžioje, nė iš tolo neprimena įprastų kulinarinių žurnalų. Didžiausiame (daugiau nei 300 puslapių) tokiame leidinyje Europoje – įspūdingos maisto bei mados fotosesijos, išskirtiniai interviu su įdomiausiais pasaulio šefais, kulinarinio pasaulio atstovais, įvairiūs kulinariniai iššūkiai, įspūdžiai iš VMG kelionių, stalo serviravimo idėjos, ir autoriniai receptai iš sezoninių produktų.

VMG nuotr.

2014: 4 (91) I 95

i

LIETUVIŠKO DIZAINO LABORATORIJA

Dizainas yra ateitis Svečiai iš ateities – jaunųjų lietuvių dizainerių kūrybos laboratorijose sukurti įvairiausių daiktų ir prietaisų konceptai, kaip ir labiau patyrusių mūsų dizainerių, jau yra įvertinti ne tik tarptautiniais apdovanojimais, bet ir solidžiomis piniginėmis premijomis. Turime tokių atvejų jau ne vieną ir ne

Lietuviai designboom varžybose Vienas iš įtakingiausių užsienio dizaino portalų – designboom – ne tik kiaurą parą „transliuoja“ dizaino naujienas visam interneto pasauliui, bet kartu su partneriais rengia įvairias dizaino rungtynes, ypač skirtas dizaino naujokams.

Iki šiol lietuviams panašiose konceptualaus dizaino varžybose stipriai pasižymėti pavyko du kartus.

2011 m. VDA studentė Eglė Ugintaitė sudrebino akademiją su triuškinančia naujiena – jos sukurtas medicininio dizaino prietaisas laimėjo designboom organizuoto konkurso – „FUJITSU design award 2011“ – didįjį prizą, kuris matematine išraiška buvo lygus 30 000 eurų premijai. O štai 2013 m. kultinis designboom‘as su keliais rimtais tarptautiniais fondais surengė, ko gero, didžiausią mirties dizaino konkursą istorijoje. 2050 dizainerių iš 96 pasaulio šalių plušėjo kurdami dizainą mirčiai, o pirmąją konkurso vietą ir 25 000 eurų premiją vėl laimėjo lietuvė! VDA absolventė, dizainerė Asta Sadauskaitė su kolega iš Belgijos – dizaineriu Loucu Papantoniou – sukūrė įspūdingą ateities kapų konceptą – „Family Tree“ ir taip laimėjo bene patį mistiškiausią dizaino konkursą.

du. Taigi, kokiose pagrindinėse dizaino „sporto“ varžybose liejasi jaunųjų lietuvių dizainerių prakaitas?

Multifunkcinis personalinio mobilumo prietaisas THE AID (diz. Eglė Ugintaitė, 2011). „The Aid“ yra modernus navigacijos įrenginys, skirtas vyresnio amžiaus ar neįgaliems žmonėms. Specialios funkcijos leidžia nuolat stebėti įrenginį naudojančio žmogaus sveikatos būklę, prireikus – išsikviesti pagalbą paspaudus SOS mygtuką, taip pat perduoti koordinates bei gauti instrukcijas ir kelio nuorodas per belaidę, su įrenginiu susietą ausinę. Ir, žinoma, tai yra lazda.

Eglės Ugintaitės archyvo nuotr.

Išmanieji kapai FAMILY TREE (diz. Asta Sadauskaitė, 2013). „Family Tree“ – tai išmanusis antkapis, kurį galima valdyti mobiliuoju telefonu! Medis susideda iš sujungtų korio formos urnų su šviečiančiais OLED ekranais, rodančiais mirusiųjų vardus ir trumpas atminimo žinutes, kurias šeimos nariai gali keisti telefonu iš bet kurio pasaulio taško, bet kuriuo norimu metu.

Akivaizdu – net paskutinė gyvenimo stotelė tapo išmani. Amen.

Astos Sadauskaitės archyvo / Packshot.lt nuotr.

96 I 2014: 4 (91)

„Electrolux Design Lab“ pasiekimai „Electrolux Design Lab“ – tarptautinis, nuo 2003 m. vykstantis švedų sugalvotas dizaino koncepcijų konkursas, kuriam kasmet įvairių šalių studentai pateikia per 1000 įvairių prietaisų koncepcijų, skirtų pagerinti ateities vartotojų buitį. Šiame industrinio dizaino konkurse jaunieji lietuvių dizaineriai dalyvauja masiškiausiai. Iki šiol aukščiausią rezultatą pavyko pasiekti dizainerei Tomai Brundzaitei, kuri 2009 m. pateko tarp aštuonių geriausių, sukūrusi indaplovę „Bifoliate“. 2012 m. į „Electrolux Design Lab“ pusfinalį pateko iškart du VDA studentai – Barbora Adomonytė, sukūrusi išmanų prieskonių šaukštą „Salt Spoon“ ir Vilius Dringelis, sukūręs ne mažiau protingą „Šaldytuvo nosį“.

Praėjusiais metais dviems VDA studentėms – Evelinai Kudabaitei su staltiese-kaitlente „CookCloth“ ir Austėjai Stiklerytei su sege-oro valytuvu „AirPin“ – taip pat pavyko patekti į „Electrolux Design Lab 2013“ 50-tuką. O šiemet VDA KF studentės Ingridos Kacėnaitės kišeninis prietaisas „Fabric pen“, padedantis pataisyti sugadintą drabužį arba atnaujinti jo dizainą, nukonkuravęs daugiau nei pusantro tūkstančio koncepcinių prietaisų idėjų, pateko tarp 35 geriausių „Electrolux Design Lab 2014“ darbų.

Dvipusė indaplovė BIFOLIATE (diz. Toma Brundzaitė, 2009).

Kompaktiška, ant sienos kabinama indaplovė „Bifoliate“, skirta vis labiau populiarėjantiems 1 – 3 asmenų namų ūkiams. Viena indaplovės dalis tarnauja kaip indų lentyna, kuri įjungus indaplovę užsidaro, palikdama atidarytą kitą indaplovės pusę, į kurią galima dėti naują nešvarių indų „partiją“. Tai – ateities indaplovė, kuri indus plaus pasitelkdama ultragarsą.

Electrolux Newsroom nuotr.

Išmanus šaukštas SALT SPOON (diz. Barbora Adomonytė, 2012).

Šaldytuvo nosis FRIDGE NOSE (diz. Vilius Dringelis, 2012). Šis prietaisas rūpinasi šaldytuve laikomo maisto saugumu vartotojui. Tarsi šaldytuvo „nosis“ veikiantis testeris sudarytas iš vyriško delno dydžio pagrindinio prietaiso, tvirtinamo prie šaldytuvo durelių, ir 15 specialių pagaliukų, kuriuos reikia susmeigti į šaldytuve laikomus produktus. Kiekvienas iš jų, analizuodamas produkto molekules, pagrindiniam prietaisui duoda signalą, kad konkretus produktas jau pradėjo gesti ir vartotojui laikas jo atsikratyti.

Kai vienam iš valgytojų sriuboje trūksta druskos ar kito skonio, o kitam jo rodosi per daug – dilemą sprendžia „Druskinantis šaukštas“. Šis konceptualus šaukštas, kurio korpusas užpildytas kapsulėmis, suteikia galimybę individualiai dozuoti įvairius skystos konsistencijos maisto priedus – druską, aliejų, prieskonius ir t.t. Tereikia lytėjimui jautriame ekrane paspausti pliuso arba minuso ženklą ir šaukštas automatiškai nustatys norimą ingredientų išpurškimo kiekį, o palenkus šaukštą, išpurkš smulkiais lašeliais.

Electrolux Newsroom nuotr.

Electrolux Newsroom nuotr.

Prietaisas FABRIC PEN (diz. Ingrida Kacėnaitė, 2014).

Drabužių priežiūros kategorijoje tarp 10 geriausių išskirtas prietaisas primena rašiklį, kuris ateities vartotojui praverstų suplėšius ar ištepus drabužį. Tereikia pagal sudėtį pasirinkti audinio tipą, nuskenuoti jo spalvą ir atspausdintu lopu bus galima pataisyti drabužį. Taip pat šis prietaisas suteiktų galimybę drabužį paversti unikaliu, pridedant originalaus dizaino, spalvų ir raštų detalių.

Electrolux Newsroom nuotr.

2014: 4 (91) I 97

STRUKTŪROLONIJA (diz. Modesta Kalkytė, 2014).

Struktūrolonija – pseudomokslas, tiriantis struktūras ir kolonijas, natūralias ir dirbtines. Kelios iš pagrindinių struktūrolonijos gvildenamų problemų yra bičių ir koralų kolonijų nykimas. Grafinio ir komunikacijos dizaino kategorijos papildomo prizo laimėtoja – Modesta Kalkytė – gilinasi į kolonijų sandaras, nuo vienos ląstelės iki jų visumos, kurdama organiškus raštus, atkartojančius kolonijines struktūras ir vegetaciją. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

Jaunojo dizainerio prizas 2014 Apžvelgę tarptautinius konkursus ir „suregistravę“ gautus apdovanojimus, grįžtame į Lietuvą. Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras jau ketvirtus metus iš eilės rengia vis labiau stiprėjantį vietinį jaunųjų dizainerių konkursą – „Jaunojo dizainerio prizas“, į kurį kviečiami dizaino specialybių bakalauro baigiamojo kurso studentai iš visų Lietuvos aukštųjų mokyklų tam, kad pristatytų savo dizaino idėjas. Šiemet studentų konceptai atrodo itin stipriai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Igno Survilos sukurtas paspirtukas „Pigeon“, atrodo, jau yra pasiruošęs „išvažiuoti“ tiesiai į parduotuvių lentynas. Paspirtukas ne tik pats atrodo kaip vizualiai ir technologiškai išbaigtas produktas, bet ir turi gero dizaino pakuotę bei sumaniai apgalvotą vizualinį identitetą ir net pluoštą filmuotų bei fotografuotų „asmeninių“ reklaminių istorijų, kurios jau dabar kuria neoninę, oranžinę legendą ir garsina Igno paspirtuką internete visame pasaulyje. Kas dar iš šių metų studentų konceptų taps gamyboje ir prekyboje besisukančiais lietuviško dizaino produktais – parodys ateitis.

Pakuotė ir vizualinis identitetas įmonei AUS BAUS BUS MEDAUS (diz. Gabija Platūkytė, 2014).

Grafinio ir komunikacijos dizaino kategorijos publikos prizo laimėtoja – Gabija Platūkytė – sukūrė pakuotės dizainą ir vizualinį identitetą medaus produktų įmonei „Aus baus bus medaus“. Pagrindinė jos darbo inspiracija – bitė. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

Taktilinė knyga apie grafinį dizainą (diz. Marija Matiušova, 2014).

Grafinio ir komunikacijos dizaino kategorijos laimėtoja – Marija Matiušova – sukūrė taktilinę knygą, skirtą akliesiems ir matantiesiems žmonėms susipažinti su grafinio dizaino ypatybėmis. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

98 I 2014: 4 (91)

Drabužių kolekcija KELIONĖ. 83’ - 13’ (diz. Liucija Kvašytė, 2014).

Mados dizaino kategorijos laimėtoja – Liucija Kvašytė – nagrinėja žmogaus harmonijos su aplinka problematiką. Tyrimo objektas – tėvo ir dukters santykiai, – vaizduojami per autoriteto – tėčio – paveikslą, sukuriant jam idealizuoto personažo – alpinisto įvaizdį. Kolekcijoje dera senas braižas ir inovatyvūs sprendimai, atsispindi pagarba paveldui ir atsakingas požiūris į šiandienos iššūkius. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

2014: 4 (91) I 99

Drabužių kolekcija HOME_LT (diz. Elmira Asadulajeva, 2014). „Home_LT“ – naujas požiūris į lietuvių liaudies meną, siekis perteikti jį suprantamai ir patraukliai šiuolaikiniam, mada besidominčiam miesto jaunuoliui. Kolekcijoje praeitis susitinka su ateitimi, etnografiniai motyvai yra maišomi su futuristiniu stiliumi. Mados dizaino kategorijos publikos prizo laimėtoja Elmira Asadulajeva ją kūrė bendradarbiaudama su „Studija LT“. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

Kūrybinė-eksperimentinė kolekcija – JI? (diz. Tomas Baranauskas, 2014).

Aiškindami lyčių asimiliacijos vyksmą, turime suprasti, kad tai pirminių veiksmų bei jų padarinių rezultatas, tačiau galutinės lyčių deformacijos išvados negalime prieiti. Dėl to buvo sukurta kolekcija „JI?“, laimėjusi papildomą prizą mados dizaino kategorijoje. Pagrindinis vaidmuo tenka naujam frontaliniam stačiakampio formos siluetui, simbolinei deformacijai ir drąsiam eksperimentui, skirtam atskleisti šiuolaikinį deformuotą moters įvaizdį. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

100 I 2014: 4 (91)

High-end klasės garso kolonėlės KYBO (diz. Povilė Šlepetytė, 2014).

Produkto ir industrinio dizaino kategorijos laimėtoja – Povilė Šlepetytė – sukūrė garso kolonėlių projektą prekės ženklui REED. KYBO idėja įkvėpta garso nesvarumo ir abstraktumo alegorijos. Kabinimo koncepcija pagrįsta vibracijų perdavimo kietais kūnais stabdymu, jungiant skirtingas medžiagas: vibracijos, pereidamos iš vienokio tankio medžiagos į kitokio tankio medžiagą, praranda inerciją ir visiškai praranda „jėgas“. Taip vibracijos sustabdomos prieš joms pasiekiant pagrindą, ant kurio stovi kolonėlė. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

Paspirtukas PIGEON (diz. Ignas Survila, 2014). „PIGEON” susilenkia vienu kojos paspaudimu, yra kompaktiškas sulanksčius, aptakių formų, todėl patogus naudoti – niekur nekliūna. Atsisakius nereikalingų formų, palengvinta bendra produkto konstrukcija. Kiek įmanoma sumažintas detalių kiekis. PIGEON sudaro tik trys esminės dalys: pagrindas, vairas, sukimosi-užsilenkimo mazgas. Šis produkto ir industrinio dizaino kategorijos papildomo prizo laimėtojas realybėje turėtų sverti vos ~2 kg. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

Suvenyrai: Panemunės pilies MEMORABILIA (diz. Neringa Pučkoriūtė, 2014).

Produkto ir industrinio dizaino kategorijos publikos prizo laimėtoja – Neringa Pučkoriūtė – šiuolaikinių suvenyrų projekto įgyvendinimui pasirinko juvelyrinius objektus – ženkliukus, kurie kaip juvelyriniai gaminiai išlieka ir dalyvauja tam tikro sluoksnio tapatumo formavimosi procese, yra ilgaamžiai ir savo daiktiška verte skatina lankytojų grįžtamąjį ryšį. „Jaunojo dizainerio prizas“ organizatorių nuotr.

2014: 4 (91) I 101

Fotografės: Eglė Jociūtė (FFakers) ir Ieva Markevičiūtė (FFakers).

Stilius: AUROS NARMONTAITĖS. Modelis: Kornelija Tocionytė (Baltic Models Management).

Makiažas: GRETOS JUOZAPONYTĖS. Drabužiai: Boho chic, Decolte.

interviu

Vilius Venckevičius: „dizaineris yra kūrėjas, o ne komikas ar kažkokia vietinės reikšmės žvaigždė“ Dizaineris Vilius Venckevičius — jaunas, drasus, ambicingas ir talentingas. Kaip jis pats sako, grožis jam yra ne tik tada, kai suteikia vaizdinę satisfakciją, bet ir tada, kai baugina, trikdo, priverčia galvoti ir klausti.

Vasaros pabaigoje Vilius kartu su dar keliais kūrėjais dalyvavo Kopenhagos mados savaitėje. Kaip jam sekėsi, kaip ir kuo gyvena, ką galvoja apie Lietuvos mados situaciją, kalbamės su Viliumi, neaplenkdami žinomumo ir ateities planų temų.

Tekstas: Gabrielės Vaitkutės.

Nuotraukos: Vaido Jokubausko ir iš asmeninio Viliaus Venckevičiaus archyvo.

Minėjai, kad esi itin užsiėmęs ir tavo grafikas labai įtemptas. Kuo šiuo metu gyveni? Šiais metais pastebėjau užimtumo cikliškumą. Ramų, lėtesnį periodą keičia labai įtemptas, itin darbingas. Būtent tokį šiuo metu ir išgyvenu. Skirtingai, nei dauguma atostogaujančių ir besimėgaujančių vasara, nė vienai dienai negalėjau paleisti iš rankų žirklių ir adatos. Žodis „laisvalaikis“ tapo beveik neatpažįstamas. Galbūt priežastis ta, jog esu perfekcionistas ir labai daug reikalauju iš kitų, o ypač iš savęs.

Asmeninius užsakymus ir darbą su individualiais klientais papildė įvairūs projektai, kolaboracijos. Vieną darbą žaibiškai keičia kitas. Turiu dar vieną ydą – laisvalaikį atiduodu kūriniams „savo malonumui“. Kai labai mėgaujiesi tuo, ką darai, pojūtis jog dirbi, beveik išnyksta.

Neneigsiu, nuovargis tikrai vaikšto iš pas106 I 2014: 4 (91)

kos, tačiau jis būna malonus, duodantis pilnumo, gausumo jausmą. Atsigulu į lovą ramus, nes diena, kurią šiandien išgyvenau, – nenuėjo veltui.

Rugpjūtį su savo darbais buvai išvykęs į Kopenhagą. Papasakok plačiau, kaip ir kur juos rodei ir kaip ten patekai.

Kaip ir daug kas mano gyvenime, išvyka į Kopenhagą prasidėjo nuo vieno netikėto skambučio. Penkių minučių pokalbis, kuris determinuoja veiklą pusei mėnesio.

Prieš keletą mėnesių pradėjau bendradarbiauti su Lietuvos jaunųjų drabužių dizainerių platforma „Mados Kandis“. Tai – visiškai naujas projektas Lietuvoje, kuris iš tiesų atlieka tai, ką turėtų daryti mūsų šalies aukštosios mokyklos – integruoti jaunus kūrėjus į rinką, paversti juos matomais ir žinomais, sukurti jiems darbo vietų ir suteikti galimybę kurti palankiomis sąlygomis.

Visos gerai žinomos Europos aukštosios meno mokyklos (pavyzdžiui, Londono Central Saint Martins, Belgijos ar Nyderlandų Royal Academy of Arts) savo studentams sukuria darbo vietų.

Studijas baigę kūrėjai jau turi galimybę įgyvendinti savo svajones, kurti, veikti, dalyvauti. Žmonės turi užtikrintą rytojų. Deja, Lietuvoje to nėra ir dar labai ilgai nebus, tačiau būtent tokią misiją atlieka Mados Kandis. Jie suteikia galimybę jauniems dizaineriams pristatinėti ir pardavinėti savo kūrinius internetinėje erdvėje, yra sudarę sutartis su daugybe audinių tiekėjų, dizaino ir produkcijos įmonių tam, kad sukurtų kuo palankesnes kūrybos sąlygas jauniems žmonėms.

Taip pat Mados kandis inicijavo projektą, kuris suteikė galimybę dalyvauti tarptautinėje Vision parodoje. Tad noras Lietuvos jauniems dizaineriams būti matomiems ne tik savoje šalyje, bet ir užsienyje virto realybe. Dalyvauti šiame projekte buvau pakviestas ir aš.

Rugpjūčio pradžioje išvykome į Kopenhagos mados savaitę, kur drauge su dar dviem dizaineriais, Tomu Baranausku bei Benu Bogušu, galėjome atstovauti Lietuvos vardą. Dalyvavome didelėje mados parodoje Vision, kuri yra startinė pakopa jauniems mados kūrėjams, supažindinanti ir tiesiogiai padedanti jiems susitikti su didžiausiais Skandinavijos mados industrijos atstovais, kompanijomis, gamintojais.

interviu Ar tai buvo pirmasis tavo pasirodymas užsienyje ar ir anksčiau esi kur nors vežęs savo darbus?

Ne, tai nebuvo pirmas kartas. Didžiąją dalį savo studijų praleidau Vilniaus dailės akademijoje, kitą – Karališkojoje Nyderlandų meno akademijoje. Studijuojant Olandijoje teko dirbti su Dutch Fashion Awards bei vienu iš garsiausių flamandų mados fotografų Marco van Rijt, kuris bendradarbiauja ir fotografuoja editorialus tokiems leidiniams kaip Vogue, Dazed & Confused, i-D, Schon! ir kt.

Tačiau dalyvavimas Kopenhagos mados savaitėje buvo šiek tiek kitoks. Čia atstovavome ir Lietuvą, ir Mados Kandies platformą, ir patys save.

Nuostabus potyris, praplečiantis akiratį ir leidžiantis pasitikrinti savo žinias bei įsivertinti jėgas, būti matomiems „sunkiasvorei“ auditorijai.

Ką ten įdomaus pamatei pats?

Kopenhagos mados savaitę sudarė keturios pakopos – Vision, CIFF, Gallery mugės bei podiumo pristatymai.

Vision darbus pristatėme greta tokių vardų kaip danų dizainerės Barbaros i Gongini, portugalo Hugo Costa ir kt.

Neneigsiu, ir Mados Kandies idėjos sumanytojai, ir mes patys labai nervinomės, nes puikiai suvokėme, kokį išbandymą turėsime. Tačiau puikus potyris buvo tai, jog išties gerai atrodėme bendrame kontekste, niekam nereikėjo teisintis, aiškinti ir įtikinėti, kodėl, kaip ir ką darome. Atsirado ne viena įmonė, pasiūliusi bendradarbiavimą. Be mūsų pačių ekspozicijų centro, spėjome pamatyti ir nemažą dalį likusios programos. Taip pat susipažinome su keliais dizaineriais, apie kuriuos nieko nebuvome girdėję. Tai buvo puikus atradimas.

Mados savaitė pasirodė ypač spalvinga dar ir dėl to, kad joje buvo ne tik labai gerai žinomų komercinių kompanijų, bet ir inovatyvių pavienių kūrėjų, visiškai jaunų pradedančių dizainerių, tačiau turinčių didelį potencialą. Vis daugiau žmonių atkreipia dėmesį ir išreiškia poreikį mažiau tradiciniams sprendimams, konceptualiems darbams. Tai labai pakelia ūpą ir skatina eiti toliau.

Renginys buvo išties gigantiškas, pritraukęs keletą tūkstančių brand‘ų.

Būtent dėl to buvo lengva pajausti skandinaviškos mados pulsą, objektyviai įsivertini savo gebėjimus.

Pradedi suvokti, jog eini teisingu keliu.

Nuostabu buvo matyti ir pačius žmones. Visiškai kitas mentalitetas, kitas elgesys, manieros. Žmonės itin daug dėmesio teikia tam, kaip atrodo, ką valgo, kaip gyvena. Maloniai nustebino Danijos vyrai, kurie, atrodytų paradoksalu, tačiau neretai atrodydavo geriau nei moterys: sutvarkytos rankos, tvarkingai sušukuoti plaukai, kokybiški drabužiai, aksesuarai, avalynė, sveika mityba, prižiūrėtas kūnas, tatuiruotės ir t.t.

Apskritai ten žmonės grožį supranta visiškai kitaip. Skirtingai nei lietuviai skandinavai labai vertina patį dizainą, pasižymi neįprastais deriniais aprangoje, labai daug eksperimentuoja su įvaizdžiu. Lietuvoje vis dar gajus

„proslaviškas“ grožio suvokimas, kur moterys spraudžiasi į ankštas sukneles, neretai vulgariai save reprezentuodamos. Mūsų šalyje gajus suvokimas, kad geras įvaizdis yra tas, kur nešiojami rėkiančių spalvų drabužiai, išmarginti žinomų kompanijų logotipais, perdėtas sentimentalumas, kur geras skonis žmonėms asocijuojasi su raukiniais, volanais, gėlytėmis, kaspinais.

Skandinavai dėmesį teikia kirpimui, netradiciniams deriniams, formai, proporcijai, audinio ir siuvimo kokybei.

Mada tampa vis labiau demokratiška, nyksta ribos tarp to, kas neva moteriška ar vyriška. Ir tai išties teisingas požiūris. Nei drabužiai, nei kvapai lyties neturi. Lytį įprasminame mes patys.

Dėl šios priežasties didžiausia mano paties darbų dalis buvo unisexas – tinkamas ir vyrams, ir moterims, nediferencijuojantis lyčių, demokratiškas.

Iki šiol Lietuvos spaudoje tavo vardas nemirgėjo taip dažnai kaip kitų jaunosios kartos dizainerių. Kaip manai, kiek svarbus dizaineriui yra jo paties viešumas?

Nemanau, jog dažnas rodymasis spaudoje determinuoja tavo, kaip kūrėjo, kokybę. Darbų kiekis irgi nėra rodiklis.

Juos galima kepti vieną po kito, tačiau tai anaiptol nereiškia, jog jie yra kokybiški, verti dėmesio ar turi išliekamąją vertę. Aš saugau savo privatumą. Esu tikrai didelis intravertas. Man nereikia, kad visi apie mane žinotų, pultų po kojomis, kalbėtų, nuolat aptarinėtų ar liaupsintų. Man užtenka visko tiek, kiek yra dabar. Nenoriu būti nei visiems geras, nei kad mano darbai būtų visų dėvimi ir adoruojami.

Spaudoje ir socialiniuose tinkluose drąsiai reiški savo nuomonę įvairiais su mada ar ne tik su ja susijusiais klausimais. Ar žmogus, kuriam kuri, taip pat yra toks drąsus?

Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuomonę ir ją reikšti. Todėl naudojuosi savo prigimtinėmis teisėmis. Nuomonės niekada nereiškiu jėga ir savo valios žmonėms neprimetinėju. Tačiau jeigu manęs paklausia, ką manau apie vieną ar kitą dalyką, visada pasakau.

Analizuoju viską, kas mane supa. Dėl šios priežasties esu analitikas, dažnai apmąstau vienus ar kitus dalykus, vykstančius ne tik mano intymioje, asmeninėje, bet ir viešoje aplinkoje.

Natūralu, jog visi turime nuomonę apie vieną ar kitą reiškinį. Tačiau svarbu savo nuomonę pagrįsti, argumentuoti.

Galvoju, jog kiekvienas žmogus bičiuliaujasi ir prie savęs traukia panašius į save. Didelė dalis mano klientų – labai stiprūs, charizmatiški, veiklūs žmonės. Žmonės, linkę kvestionuoti, ieškoti, atrasti, linkę į avantiūrą, eksperimentus. Žmonės, kurie labai atviri pasauliui, traukia į save ir ima iš gyvenimo viską ką gali, turintys aiškius tikslus, tačiau tokie, kurie nėra abejingi svetimo skausmui ar rūpesčiams.

Manau, kad turi būti tikras dėl to, ką darai, tačiau neprarasti žmogiškumo, turi mokėti ir užjausti, ir suprasti, ir padėti, mažiau galvoti apie asmeninę naudą. Tokie žmonės dėvi mano kūrinius ir tokiems man kurti įdomu.

Nuo vaikystės man dažnai imponuodavo istorijos, knygos, kinematografijos kūriniai, teatro pastatymai apie fatališkus personažus ir jų istorijas, kurios dažniausiai neturėdavo laimingos pabaigos. Tikriausiai todėl, jog pats

neturiu baimės išeiti iš savo komforto zonos. Nebijau apsinuoginti ir akistatoje atsidurti su savo paties problemomis ar nemalonumais. Dauguma žmonių jų vengia, slopina, stengiasi pabėgti nuo kažko. Tačiau toks elgesys problemos neišsprendžia.

Aš pats, kaip žmogus, kaip kūrėjas, pavargstu nuo idealizmo, nuo to, kaip visi stengiasi sukurti cenzūrą grožiui, kaip desperatiškai bando apibrėžti jo lakią ir daugiasluoksnę sąvoką. Man pačiam grožis yra tuomet, kai jis sukelia ne tik vaizdinę satisfakciją, bet kartais baugina, trikdo, priverčia mane galvoti, klausti. Tik toks grožis mano akyse yra tikras, nesumeluotas, nesuvaidintas.

Tradicinis klausimas: kokie ateities planai? Šiuo metu labai stipriai koncentruojuosi į tai, kas yra dabar. Dauguma žmonių savo laimę, taip pat ir visą gyvenimą atidėlioja kažkokiam tolimam laikui – kai turės gerą automobilį, kai uždirbs daug pinigų, kai apsirengs gražesniais drabužiais. Taip dažnai gyvenama kažkokiomis iliuzijomis, pamirštant, jog laimė yra dabar, šiuo momentu. Vieną akimirką pastebėjau, jog pradedu daryti tą patį ir tai mane išgąsdino. Nesakau, jog neplanuoju kažko tolimesniam laikui. Tačiau labai koncentruojuosi ties tuo, ką turiu ir ką galiu dabar.

Lietuvoje dar turi pasikeisti labai daug dalykų. Kiekvienas išvykimas į svetimą šalį leidžia suprasti, jog ten turėčiau kur kas geresnes sąlygas ir galimybes.

Tačiau, jeigu nori, kad kažkas keistųsi čia, turi imti ir prisidėti prie tos kaitos, negali likti pasyviu, nebyliu stebėtoju.

Jeigu tau suteikia žodį – kalbėk, jei suteikia galimybę dirbti – dirbk.

Viešumas turbūt labiau trukdo nei padeda. Kai kurie žmonės dažnai praranda savo privačią erdvę patys per daug prisileisdami kitus prie savęs.

Pačiam teko susidurti ir su kita nemalonia tiesa. Lietuvoje dažniausiai niekam nerūpi, ką veiki, žmones labiau domina su kuo miegi, ką valgai ir su kuo bičiuliaujiesi. Tai mažos šalies problema, kur pirmo puslapio žvaigžde gali tapti bet kas, kas turi žinomus draugus ar tiesiog pigiai save reklamuoja.

Pamenu, prieš keletą metų, tuo metu, kai pristatinėjau kolekciją, iš spaudos sulaukiau domėjimosi ne tuo, ką ir kodėl noriu papasakoti ir parodyti žmonėms, o klausimų, kokie svečiai ir žinomi žmonės susirinks į mano renginį. Po kelių dienų, atsivertęs žurnalą, pamačiau vos vieną sakinį apie savo kūrybą, o visą likusį puslapį sudarė mano klientų, draugų ar svečių nuotraukos. Tuomet mano mama labai gražiai buvo pasakiusi: „Štai, matai, Lietuvoje niekam neįdomu, ką tu darai, gali išvis nieko nekurti, svarbu tik susikviesti skambią publiką ir papilstyti šampano. Tiek visiems ir užtenka“.

Kita bėda dar ir ta, jog žmonės eina į renginius ne tam, kad susipažintų su kūrėjų darbais, parodytų jiems pagarbą ir palaikymą, o tam, kad parodytų patys save.

Dizaineris yra kūrėjas, o ne komikas ar kažkokia vietinės reikšmės žvaigždė.

Todėl manau, kad svarbu yra ne kas jis yra, o ką jis veikia.

2014: 4 (91) I 109

Kosmine Odiseja KOSMINĖ odisėja – tai FOTOISTORIJA apie žmogaus ekspansiją į Visatą ir netikėtus šios ekspansijos padarinius.

Astronautas, įvykdęs savo MISIJĄ ir atvykęs į tolimą planetą, suranda ten gyvybę – ateivę moterį.

Taip užsimezga TARPGALAKTINĖ meilės istorija.

Astronautas: Rapolas, ateivė: Donata, fotografė: Neringa REKAŠIŪTĖ.