UDK 821.111(73)-32 Gi-175
Elizabeth Gilbert Pilgrims All rights reserved.
© 1997, Elizabeth Gilbert © Vertimas į lietuvių kalbą,
Ema Bernotaitė, 2011
ISBN 978-5-415-02202-1
© Viršelio dailininkė, Agnė Kananaitienė, 2011 © Leidykla VAGA , 2011
mamai ir tėčiui
Kai balandį saldūs lietūs krinta, Kiaurai skrosdami kovo sausras, Maudydami gyslas gėrimu, kurs turi galios, Atgaivinti ir prikelt gėles; Kai Zefyras vėl iškvėpęs saldžiai, Giraites, ir viržynus išpina, Gležnais ūgliais ir lapais, o saulė tik pabudus Pusiaukelę Avino ženkle jau būna nukeliavus, Daugybė paukštelių taip gieda giesmes, Kad visą naktį nesudėję bluosto, (Pati Gamta juos verčia siausti ir šėlioti) Žmonės tetrokšta leistis į kelionę... geoffr ey ch aucer
tur in ys
piligrimai 11
elnių kalbos 30
alisa keliauja į rytus 44
paukščių medžioklė 61
aukštieji vyrukai 84
nusileidimas 101
varykit čia ir suimkite tas kvailas mergiščias 113
daugelis dalykų, apie kuriuos denis braunas nežinojo 128
gėlių ir merginų vardai 150
bronkso terminalo daržovių turguje 170
garsusis sulaužytos ir atitaisytos degančios cigaretės triukas 200
puikiausia žmona 227
piligr im a i
Kai mano senis pareiškė nusamdęs ją, nustebau: „Mergiotę?“ Mergiotę, nors dar ne per seniausiai šiame ūkyje moterys negalėjo dirbti netgi virėjomis, nes kaubojai pernelyg dažnai jas mergindavo. Net negražias virėjas, ir tas mergindavo. Net senas. Paklausiau: – Mergiotę? – Ji iš Pensilvanijos, – atsakė mano senis. – Darbą dirbs gerai. – Iš kur? Apie tai sužinojęs mano brolis Krosbis pareiškė: – Laikas man pasiieškoti kito darbo, jei jau mergiotė ima dirbti manąjį. Mano senis pažvelgė į jį. – Girdėjau, šį sezoną dar nė karto nebuvai prie Dač Oven Paso, neužmigai ant arklio ir neperskaitei nė vienos prakeiktos knygos. Gal tau jau vertėtų pasiieškoti naujo darbo. Senis papasakojo mums, kad ji kažkokiu būdu atsibeldė iš Pensilvanijos tokiu pasigailėtinu kledaru, kad prastesnio jam dar netekę matyti per visą gyvenimą. Paprašiusi skirti jai penkias minutes pokalbiui dėl darbo, bet nė tiek neprireikė. Kilstelėjo ranką, kad jis galėtų pačiupinėti jos raumenis, bet jis nečiupinėjo. Sakė pamėgęs ją iš karto. Sakė po šitiek metų pasikliaująs savo akimis.
12 piligrimai
– Ir tau ji patiks, – patikino. – Patraukli kaip žirgas. Gana drūta. Tvirta. – Turi iššerti aštuoniasdešimt penkis žirgus ir vis dar manai, kad žirgas patrauklus padaras, – pasakiau, o mano brolis Krosbis pridūrė: – Man regis, tokio patrauklumo ir taip turime apsčiai. Ji buvo Marta Noks, devyniolikmetė, ūgio sulig manimi, storomis šlaunimis, bet pati nestora, avėjo kaubojiškus batus, kurie – kiekvienas būtų pasakęs – tą savaitę dar buvo naujutėliai, patys pigiausi ir pirmi jos gyvenime. Turėjo stambų smakrą, kuris judėjo tik todėl, kad judėjo kakta ir nosis, o dantys buvo tokie, kad net susičiaupus užėmė didžiąją dalį veido. Bet užvis įspūdingiausia buvo tamsiai ruda kasa, kabanti per vidurį nugaros, storumo sulig jos ranka. Šokau su Marta Noks vieną vakarą dar pačioje sezono pradžioje. Buvo laisva diena, kai galima nusileisti nuo kalvos žemyn, prisiliuobti, paskambinti telefonu, išsiskalbti, susimušti. Marta Noks buvo prasta šokėja. Ir visai nenorėjo su manimi šokti. Davė man tai suprasti kelis kartus atsisakydama, o pagaliau sutikusi nepaleido iš nagų cigaretės. Laikė ją rankoje, kuri nuleista kybojo prie šono, neliesdama manęs. Tai ir aš laikiau savo butelį rankoje, kad išlaikytume pusiausvyrą, ir mudu buvome apkabinę vienas kitą tik viena ranka. Ji buvo prasta šokėja ir visai nenorėjo šokti su manimi, bet mudu vis tiek pagavome gerą lėtą ritmą ir judėjome nuleidę po vieną ranką, lyg tai būtų dešinioji rodeo kaubojaus arba dešinioji bulių jodinėtojo ranka, nieko nesiekianti. Marta niekur daugiau nežiūrėjo, tik per mano kairįjį petį, tarsi pati dar nebūtų sutikusi tos savo dalies, kuri šoko su manimi, ir visai nenorėtų su ja susipažinti. Štai ką dar mano senis buvo sakęs apie Martą Noks:
13 piligr im a i
– Ji ne gražuolė, bet, man regis, sugeba tai įsiūlyti. Na, tikra tiesa, kad norėjau paliesti jos kasą. Norėjau to visą laiką, nuo to karto, kai pirmą kartą ją pamačiau, o labiausiai to norėjau mudviem šokant, bet nepaliečiau ir nepaleidau iš rankos butelio alaus. Marta Noks nieko nebandė įsiūlyti. Mudu tą naktį daugiau nešokome, nešokome daugiau niekada, nes sezonas buvo ilgas ir mano senis spaudė iš mūsų paskutines jėgas. Daugiau neturėjome visos laisvos dienos šokiams ar peštynėms. O kai retkarčiais pasitaikydavo laisva popietė vidury sunkios darbo savaitės, visi eidavome į baraką miegoti: tuoj pat krisdavome ant gultų it negyvi, nė nenusiavę lyg kokie gaisrininkai ar kareiviai. Marta Noks paklausė manęs apie rodeo. – Krosbis sako, kad tai geras būdas pakratyti kojas, – tarė. – Pats geriausias, kokį tik žinau. Žvelgėme vienas į kitą per nediduką pušinių malkų laužą – buvome likę tik mudu – ir gėrėme. Palapinėje už Martos Noks lindėjo penki medžiotojai iš Čikagos, kai kurie miegojo, kiti gulėjo išvargę ir pikti ant manęs, kad nesugebėjau padėti jiems taikliai šaudyti ir jie nenušovė nė vieno iš tų elnių vapičių, kuriuos matėme tą savaitę. Palapinėje už manęs buvo kelios viryklės, maistas ir du porolono kilimėliai bei miegmaišiai mudviem. Dėl šilumos ji miegodavo užsiklojusi arklių gūniomis, mudu abu guldavomės ant savo džinsų, kad nesustingtų, nes turėjome juos mautis kitą dieną. Buvo spalio vidurys, paskutinė medžioklė šį sezoną, ir kiekvieną rytą balnojant arklius jiems nuo snukių ilgomis adatomis tįsojo varvekliai. – Ar tu girta? – paklausiau. – Žinai, ką tau pasakysiu, – atsakė ji, – tai velniškai geras klausimas.
14 piligrimai
Marta žiūrėjo į savo rankas. Jos buvo švarios, nors subraižytos ir nudegintos, to ir reikėjo tikėtis, bet rankos buvo švarios. – Tu jodavai rodeo, tiesa? – paklausė ji. – Vienu kartu per daug, – atsakiau. – Buliais? – Mustangais. – Ar todėl tave vadina Spyriu? – Mane vadina Spyriu, nes vaikystėje persidūriau koją spyruokliniu peiliu. – Buvai kada rimtai įkliuvęs per rodeo? – Kartą užsėdau ant vieno mustango – jau ant jo leisdamasis sumojau, kad jis man nepasiduos. Norėjo nusviesti ir sutrypti vien už tai, kad pabandžiau. Dar niekada sėdėdamas ant arklio nebijojau taip, kaip atsidūręs ant to kalės vaiko. – Manai, jis tai žinojo? – Žinojo? Iš kur jam žinoti? – Krosbis sako, kad arkliui svarbiausia perprasti, kas ant jo joja ir kuris kurį valdo. – Tai mano senio giesmelė. Taip sako norėdamas išgąsdinti miesčionis. Jei arkliai būtų tokie gudrūs, jie jodinėtų ant mūsų. – Tai Krosbio giesmelė. – Ne vien. – Truktelėjau dar vieną mauką. – Tai ir mano senio giesmelė. – Vadinasi, tave numetė. – Bet riešas įstrigo tarp pakinktų ir tas kalės vaikas tris ratus tempė mane aplink areną po savo pilvu. Minia siautėjo. Arklys siautėjo. Beveik metams jis paguldė mane į ligoninę. – Gali paduoti? – Ji ištiesė ranką į butelį. – Noriu jodinėti mustangais, – tarė. – Noriu joti rodeo.
15 piligr im a i
– Kaip tik šito ir siekiau, – atsakiau. – Papasakojau norėdamas prikalbinti tave į šį reikalą. – Ar tavo tėtis pasiuto? Neatsakiau. Atsistojęs nuėjau prie medžio, kur ant šakų karojo pakinktai tarsi maistas, pakabintas, kad lokiai nepasiektų. Atsisegiau antuką ir perspėjau: – Užsidenk akis, Marta Noks, nes tuojau išsitrauksiu didžiausią daiktą visuose Vajomingo Uolėtuosiuose kalnuose. Kol šlapinausi, ji nieko nesakė, bet man grįžus prie laužo tarė: – Tai Krosbio giesmelė. Kišenėje susiieškojau tabakinę. – Ne, ne jo, – nesutikau. – Tai irgi mano senio giesmelė. Pastuksenęs tabakinę į koją, kad tabakas susispaustų, pasiėmiau žiupsnį. Tai buvo mano paskutinė tabako skardinė, ir ta beveik tuščia. – Mano senis nusipirko tą mustangą, – pasakiau. – Susirado savininką ir davė jam dukart tiek, kiek tas šunsnukis buvo vertas. Tada nusivedė už lauko virtuvės, nušovė į galvą ir užkasė po komposto krūva. – Juokauji, – pasakė Marta Noks. – Neprimink jam to. – Po šimts, tikrai nepriminsiu. Nė už ką. – Lankė mane ligoninėje kiekvieną dieną. Niekada nesikalbėdavome, nes jis buvo velniškai prislėgtas. Be perstojo rūkė. Spraigė nuorūkas man virš galvos, ir nusileidusios į tualetą jos sušnypšdavo. Daugybę mėnesių buvau su kaklo įtvaru ir negalėjau net pasukti galvos ir į jį pasižiūrėti. Velniškai nuobodu. Bene vienintelis dalykas, dėl kurio gyvenau, buvo tos man virš veido į tualetą skriejančios nuorūkos.
16 piligrimai
– Nuobodu, – tarė Marta Noks. – Mano brolis Krosbis irgi kartais pasirodydavo, atnešdavo mergiočių nuotraukų. – Kurgi ne. – Na, jas irgi būdavo visai nieko pasižiūrėti. – Kurgi ne. Tau tikriausiai būtų tikęs bet kuris užpakalis. Marta išgėrė. Paėmiau butelį, truktelėjęs grąžinau, ir ji dar išgėrė. Aplink mus buvo sniego. Dieną jojant prapliupdavo kruša, o kone kiekvieną naktį prisnigdavo. Popietėmis didžiuliai sniego lopiniai pievose ištirpdavo, likdavo tik nedidelės skalbinius primenančios baltos krūvos, per kurias risnodavo arkliai. Žolės beveik nebebuvo, ir naktimis arkliai jau nuklysdavo ieškodami geresnio pašaro. Kabindavome skambalus jiems po kaklu, ganantis šie skambėdavo vienodai ir garsiai. Tai buvo geras garsas. Buvau prie jo pripratęs ir atkreipdavau dėmesį tik tada, kai jis nutildavo. Tyla be skambalų pranešdavo, kad nebėra arklių, ir tai galėdavo prižadinti mane vidury nakties. Tada turėdavome eiti paskui arklius, bet aš žinojau, kur jie dažniausiai nuklysta, ir patraukdavome į tą pusę. Marta Noks irgi ėmė perprasti arklius ir nesiskųsdavo, kad turi rengtis vidury nakties, šaltyje, ir klaidžioti tamsoje klausydamasi skambalų. Jai tai patiko. Ji ėmė tai perprasti. – Žinai, ką pasakysiu apie tavo brolį Krosbį? – paklausė Marta Noks. – Jis tikrai mano žinantis, kaip apsieiti su mergiotėmis. Aš nieko nepasakiau, ir ji kalbėjo toliau: – Ar žinai, kaip čia išeina, Spyri, kai aplinkui nėra mergiočių? – Krosbis pažįsta mergiotes, – atsakiau. – Jis yra gyvenęs mieste. – Kokiame mieste? Kasperyje? Šajene? – Denveryje. Krosbis gyveno Denveryje. – Na gerai, Denveryje.
17 piligr im a i
– Juk yra viena kita mergiotė Denveryje. – Kurgi ne. – Ji nusižiovavo. – Jis tikrai galėjo išmokti apsieiti su mergiotėmis Denveryje. – Aišku, Spyri. – Mergiotės myli Krosbį. – Neabejoju. – Tikrai. Kurią nors žiemą neilgai trukus mudu su Krosbiu mausim į Floridą ir sugriausim tiek santuokų, kiek tik sugebėsim. Ten daugybė turtingų moterų. Daugybė turtingų nuobodžiaujančių moterų. – Jos turėtų būti prisisunkusios nuobodulio, – tarė Marta Noks ir nusikvatojo. – Joms viskas turėtų būti įgrisę iki prakeiktų ašarų. – Tau nepatinka mano brolis Krosbis? – Man labai patinka tavo brolis Krosbis. Kodėl turėtų nepatikti? Mano galva, Krosbis pats geriausias. – Tai gerai. – Bet jis mano, kad moka apsieiti su mergiotėmis, o tai užknisa. – Mergiotėms patinka Krosbis. – Kartą parodžiau jam savo sesers nuotrauką. Jis man pasakė, kad ji panaši į tokias, kurios laksto paskui kiekvieną pimpalą. Ir kas čia per kalbos? – Tu turi seserį? – Agnesę. Ji dirba Misuloje. – Fermoje? – Ne fermoje, ne. Tiesą sakant, ji striptizo šokėja. Nekenčia to darbo, nes ten studentų miestelis. Sako, koledžo vaikinai nepalieka arbatpinigių, kad ir ką kištum jiems į akis. – Ar tu kada nors tryneisi su mano broliu Krosbiu? – paklau-
18 piligrimai
siau. – Ei, Spyri, – tarė ji. – Nebūk drovuolis. Klausk tiesiai. – Ot šūdas. Tiek to. – Žinai, kaip mane vadino vidurinėje? Fortu Noks. Žinai kodėl? Nes nieko neįsileisdavau į savo kelnaites. – Kodėl neįsileisdavai? – Kodėl? – Marta Noks pamaišė laužą pagaliu ir įmetė jį į ugnį. Patraukusi į šalį puodą su kava pabarškino į šoną, kad nusėstų nuosėdos. – Kodėl? Todėl, kad man tai neatrodė gera mintis. – Velniškai gera pravardė. – Spyris geresnė. – Sutinku, – atsakiau. Marta Noks atsistojo ir nuėjo į palapinę, o grįždama rankose nešėsi glėbį malkų. Paklausiau: – Ką čia darai? – Laužas beveik užgeso. – Tegul gęsta. Jau vėlu. Ji man neatsakė. – Man rytoj keltis pusę keturių, – pasakiau. – Tai labanakt. – Tau taip pat reikės keltis. Marta Noks užmetė malkas ant laužo ir atsisėdo. – Spyri, – pasakė ji, – nebūk mažvaikis. – Tada maktelėjo gerą mauką ir uždainavo: „Mama, neleisk savo kaubojams užaugti mažvaikiais...“ – Tai Krosbio giesmelė, – tariau. – Noriu kai ko tavęs paprašyti, Spyri. Kai baigsim čia, pasiimk mane į medžioklę su savim ir Krosbiu. – Nemanau, kad mano seniui velniškai patiktų ši mintis.
19 piligr im a i
– Juk nesiprašau medžioklėn su tavo seniu. – Jam tai nepatiks. – Kodėl? – Ar esi kada šaudžiusi? – Aišku. Kartą vaikystėje tėvai išsiuntė mane į Montaną vasarai pas tėčio dėdę. Po kelių savaičių paskambinau saviškiams ir pasakiau: „Dėdė Erlas ant rąsto pastatė skardinę ir leido man šaudyti, aš pataikiau į tą velnio daiktą šešis kartus.“ Jie parsivežė mane namo anksčiau. Neliko sužavėti mano pasakojimo. – Neatrodo, kad ir tavo seniui velniškai patiktų ši mintis. – Dėl mano tėvo galime nesijaudinti, – pasakė ji. – Jau nebe. – Kodėl? Nusiėmusi skrybėlę pasidėjo ją ant kojos. Tai buvo sena skrybėlė. Kadaise priklausė mano pusbroliui Ričiui. Mano senis atidavė ją Martai Noks. Išgarinęs ją vieną rytą virš kavos puodo suteikė naują formą, viršuje įtaisė dailų įdubimą. Toji skrybėlė jai tiko. Buvo kaip tik. – O dabar klausykis, Spyri, – tarė Marta. – Tai gera istorija, ir tau ji patiks. Mano tėtis augino Kalėdų egles. Ne per daugiausia jų turėjo. Augino lygiai penkiasdešimt Kalėdų eglių – augino jas dešimt metų. Jos augo kieme priešais mūsų namą. Jis nuolat karpydavo jas virtuvės žirklėmis, taigi buvo dailios, tik maždaug šitokio aukščio. – Marta Noks iškėlė ranką apie metrą nuo žemės. – Bėda ta, kad gyvenome kaime, – tęsė ji savo pasakojimą. – Ir kiekvienas už savo namo turėjo mišką. Tuose kraštuose niekas niekada nebuvo pirkęs Kalėdų eglės. Taigi auginti penkiasdešimt tobulų Kalėdų eglių nebuvo pati geriausia verslo idėja. Niekas ten neturėjo pinigų. O mano mama dirbo. – Pasiėmusi skrybėlę nuo kojos Marta vėl ją užsimaukšlino. – Šiaip ar taip, praėjusį gruodį tėtis atidarė preky-
20 piligrimai
vietę, bet niekas nepasirodė, ir jis pamanė, kad tai velniškai keista, juk jo medžiai tokie puikūs. Ir išvažiavo gerti. Mudvi su seserimi nukirtome gal kokius dvidešimt tų medpalaikių. Susimetėme į mikroautobusą. Pavažiavusios kokią valandą iki greitkelio pradėjome stabdyti pro šalį važiuojančius automobilius ir dalyti egles. Kiekvienas sustojęs gauna eglę nemokamai. Buvo tarsi... Po šimts velnių. Buvo tarsi tikros Kalėdos. Marta Noks susiieškojo savo palto kišenėje cigaretę ir prisidegė. – Taigi, – kalbėjo ji. – Grįžome namo. O ten mano tėtis. Jis nustumia Agnesę į šalį, užsimoja ir smogia man į veidą. – Ar kada nors anksčiau buvo tau trenkęs? – paklausiau, ir ji papurtė galvą. – Daugiau niekada nebetrenks. Ji pažvelgė į mane, šaltai ir ramiai. Žiūrėjau į ją, rūkančią cigaretę du tūkstančiai mylių nuo namų, galvojau, kaip ji pataikė į tą prakeiktą kavos skardinę šešis kartus, ir mudu ilgai tylėjome. Paskui paklausiau: – Tu juk neužmušei jo, tiesa? Ji nenusuko žvilgsnio, neskubėjo atsakyti, bet pagaliau tarė: – Taip. Aš jį užmušiau. – Jėzau Kristau, – tariau galiausiai. – Jėzau tu kalės vaike Kristau. Marta Noks ištiesė man butelį, bet aš nepaėmiau. Tada ji priėjusi prie manęs atsisėdo. Uždėjo ranką man ant kojos. – Jėzau Kristau, – dar kartą pakartojau. – Jėzau tu kalės vaike Kristau. Marta atsiduso. – Spyri, – pasakė. – Branguti. – Patapšnojusi man koją ji bakstelėjo alkūne į šoną. – Esi didžiausias lengvatikis, kokį tik pažįstu šioje žemėje.
21 piligr im a i
– Eik tu šikt. – Nušoviau savo tėvą ir pakasiau po komposto krūva. Tik niekam nepasakok, gerai? – Eik tu šikt, Marta Noks. Ji atsistojo ir vėl nuėjo atsisėsti kitoje laužo pusėje. – Ir vis dėlto tai buvo puikus vakaras. Gulėjau aukštielninka kruvina nosimi ant keliuko prie namo. Ir žinojau, kad manęs čia daugiau nebebus. Ji vėl ištiesė man butelį, ir šį kartą išgėriau. Ilgą laiką nesikalbėjome, užbaigėme butelį, o laužui prigesus Marta Noks dar įmetė malkų. Laikiau kojas taip arti ugnies, kad mano batai ėmė rūkti, tada atsitraukiau, tačiau ne per toliausiai. Spalio mėnesį šiuose kraštuose ne taip lengva sušilti, tai negi trauksiuosi iškart nuo tokios kaitros. Pievoje skambėjo arklių skambalai, bet tas skambėjimas netolo – tai buvo rupšnojančių arklių skambalai, geri garsai. Būčiau galėjęs pasakyti kiekvieno ten esančio arklio vardą ir atspėti, šalia kurio kiekvienas iš jų stovi, nes mėgdavo būti poromis; dar būčiau galėjęs pasakyti, kaip kiekvienas iš jų neša raitelį ir kaip tai daro kiekvieno iš jų tėvas ir motina. Buvo ten ir elnių vapičių, bet jie leidosi žemyn, ten, kur būtų norėję traukti, ir arkliai turėjo pasiieškoti geresnio pašaro. Snieginiai avinai, lokiai ir briedžiai taip pat ten klaidžiojo, jie traukė žemyn, ir aš juos visus girdėjau. Ta naktis buvo giedra. Be debesų, išskyrus mūsų iškvepiamo oro debesėlius, išsisklaidančius iki kito iškvėpimo, ir šviesi nuo beveik pilno mėnulio. – Klausyk, – pasakiau, – ketinu eiti pasijodinėti. – Dabar? – paklausė Marta Noks, ir aš linktelėjau, bet ji jau suprato, kad tikrai turiu galvoje dabar; taip, dabar. Dar net nepaklaususi ji jau žiūrėjo į mane ir svarstė, labiausiai – apie didžią-
22 piligrimai
ją mano senio taisyklę, kuri skambėjo taip: nieku gyvu negalima jodinėti pramogai darbo metu, niekada. Nieku gyvu nejodinėti dėl pasismaginimo, nejodinėti naktį, nejodinėti įrodinėjant drąsą, nejodinėti kvailai, nejodinėti rizikuojant, niekada, o juo labiau – medžioklių stovyklų metu. Dar nespėjusi paklausti „Dabar?“, ji jau pagalvojo apie tai, pagalvojo ir apie kitką, kad esame pavargę ir girti. Už jos palapinėje miegojo medžiotojai, apie juos ji taip pat pagalvojo. Aš taip pat apie juos pagalvojau. – Gerai, – tarė ji. – Klausyk, – pasakiau ir pasilenkiau arčiau laužo, kuris pūpsojo tarp mūsų. – Šiąnakt ketinu kopti Vašakių perėjos link. Stebėjau ją. Žinojau, kad Marta niekada nebuvo nuklydusi taip toli, bet nutuokė, kas tai, nes Vašakiai buvo vienintelis kelias per mylių mylias bet kuria kryptimi, norint persikelti per Uolinius kalnus ir patekti į vidurinę jų dalį. Mano brolis Krosbis vadino ją Ketera. Ji buvo siaura ir apledėjusi, driekėsi trylika tūkstančių pėdų tai pasirodydama, tai dingdama iš akiračio, bet Marta Noks niekada nebuvo nukeliavusi taip toli. – Gerai, – atsakė. – Keliaujam. – Tada klausykis, ką pasakysiu. Neketinu ten sustoti. Ji nesiliovė žiūrėjusi į mane, bet veido išraiška nepasikeitė – tai buvo gero medžiotojo žvilgsnis, kuris mato artėjantį gerą taikinį. Tada jai pasakiau: – Mudu pasiimsime po pabalnotą arklį ir tiek maisto bei įrangos, kiek jie pajėgs panešti. Aš josiu Stetsonu, o tu – Džeiku, ir mudu nebegrįšime. – Aš josiu Parankiu. – Tik jau ne tuo spuoguotašikniu pimpačiulpiu. – Aš josiu Parankiu, – pakartojo Marta, o aš buvau užmiršęs,
23 piligr im a i
kad tai ji įkalbėjo mano senį parduoti jai tą pamišusį arklį. – Gerai. Nors jis tam visai netinka. – O kaip medžiotojai? – Jiems viskas bus gerai, jeigu nepradės psichuoti. – Pradės psichuoti. – Jiems viskas bus gerai. – Juk kalbame apie būrį piligrimų, Spyri, – pasakė ji. – Tie vaikinai niekada nėra buvę net savo sodelyje už namo. – Jeigu bus gudrūs, iškeliaus rytoj vos supratę, kad mūsų nebėra. Takas nužymėtas kaip kokia sumauta autostrada. Jiems viskas bus gerai. Greičiausiai pasieks fermą rytoj vėlai vakare. Greičiausiai miškų tarnyba galės pradėti mus vytis kitą dieną. Jeigu josime tiesiai, iki to laiko būsime už devyniasdešimties mylių į pietus. – Pasakyk man, kad kalbi velniškai rimtai, – pasakė Marta Noks. – Nes aš taip ir padarysiu. – Mano skaičiavimu, prireiks keturių ar penkių dienų, kol pasieksime Jutos žemes, ir jeigu nesučiups mūsų iki to laiko, tai nesučiups niekada. – Gerai. Taip ir padarykim. – Tada patrauksime į pietus. Turėsime traukti į pietus, juk bus žiema. Nėra nė vienos rimtos priežasties visame pasaulyje, kodėl per kelis mėnesius negalėtume pasiekti Meksikos. – Tai pirmyn. – Jėzau Kristau. Aš viską apgalvojau. Jėzau tu kalės vaike Kristau. Vogsime galvijus, avis ir pardavinėsime juos tose mažose kalnų užeigose, kuriose niekas nieko neklausinėja. – Spyri, – tarė Marta. – Dar užsuksime į tuos mažus miesteliūkščius kalnų papėdėse Jutoje ir Vajominge, ten plėšime jų bankus. Sėdėdami ant arklių.
24 piligrimai
– Spyri, – pasakė ji dar kartą. – Juk turbūt praėjo koks šimtas metų nuo tada, kai kas nors plėšė banką sėdėdamas ant prakeikto arklio gugos. Jie nežinos, kaip nuo mūsų apsiginti. Vysis mus automobiliais, o mes peršokę visas užtvaras su pinigais grįšime atgal į kalnus. Ir papūsk. – Spyri, – dar kartą pakartojo Marta; aš nieko neatsakiau, bet lioviausi tauškęs. – Spyri, – pasakė ji, – tu juk mali šūdą, tiesa? – Manau, kad galėtume pratempti keturis ar penkis mėnesius, kol mus pagaliau nušaus. – Tu tik mali šūdą. Niekur nejosi. – Manai, negalėčiau padaryti ko nors panašaus? – Nė kalbėti apie tai nenoriu. – Manai, negalėčiau? – Nori pavogti porą arklių ir įsitikinti, ar mums pavyks gauti galą? Puiku, aš visom keturiom už. Bet neknisk man proto tuo neteisėtu mėšlu. – Nagi, – tariau. – Nagi, Marta Noks. – Tu tiesiog primityvus. Primityvus. – Juk vis tiek nejotum viską metusi. Ji pažvelgė į mane taip, lyg būtų norėjusi pasakyti ką nors bjauraus ir pikto, bet tik atsistojo ir išpylė puodą kavos ant to, kas buvo likę iš laužo, kad jį užgesintų. – Nagi, Marta Noks, – pakartojau. Ji vėl atsisėdo, bet dingus šviesai virš šlapių pelenų negalėjau jos gerai įžiūrėti. – Daugiau negaišink man laiko tokiais plepalais, – pasakė. – Nagi. Juk negali taip viską metusi išjoti. – Nė velnio, galiu. – Pavogtum mano senio arklį?
25 piligr im a i
– Parankis – mano suknistas arklys. – Nagi, Marta Noks, – tariau, bet ji atsistojo ir nuėjo į palapinę už manęs. Palapinė nušvito iš vidaus taip, kaip nutikdavo ryte prieš patekant saulei, kai ji rinkdavosi daiktus dienos medžioklei, ir iš pievos, kur balnodavau arklius, galėdavau matyti švytinčią palapinę, bet tik vos ne vos, nes ji įsijungdavo tik vieną nešiojamąjį žibintuvą. Palaukiau, ir ji išėjo iš palapinės, nešina tuo žibintuvu. Dar turėjo kamanas, kurias nusikabino nuo kablio šalia plytos maistui virti, kur kabindavome visas kamanas, kad žąslai aprasoję nesušaltų ir arklių nasruose rytais nebūtų lediniai. Praėjusi pro mane pasuko pievos link. Ėjo greitai, kaip visada, ir kaip visada – berniukiškai. Nusekiau paskui. Suklupau ant besimėtančio akmens ir įsikibau jai į ranką. – Nė nemanyk, kad taip ir išjosi viena, – pasakiau. – Taip, išjosiu. Josiu į Meksiką. Vidury nakties. Viena, pasiėmusi šias kamanas. Paskui pridūrė: – Juokauju, Spyri, – nors dar nieko jai neatsakiau. Laikiau ją už rankos, ir mudu nuėjome. Žemė buvo nelygi, vietomis šlapia, kai kur pridengta sniego. Slydinėjome ant uolų ir ramstėmės vienas į kitą, bet negriuvome – žibintuvas šiek tiek gelbėjo. Sekėme paskui skambalus, kol priėjome arklius. Marta Noks padėjo žibintą ant kelmo. Mes žiūrėjome į arklius, o jie žiūrėjo į mus. Kai kurie nuėjo šalin, kiti pasitraukė į šoną arba toliau nuo mūsų. Bet Stetsonas priėjo prie manęs. Ištiesiau ranką, jis apuostė ir uždėjo ant jos snukį. Paskui pasitraukė ir vėl pasilenkė rupšnoti žolės, o skambalas jam ant kaklo suskambėjo, lyg tas judesys būtų buvęs reikšmingas, tačiau skambalai nuolat skamba, ir tai nieko
26 piligrimai
nereiškė. Visas Martos Noks dėmesys jau buvo nukreiptas į arklius, ji kalbėjo jiems tai, ką visada kalbame arkliams: „Nagi, tpru, ramiai, ramiai, drauguži“, lyg tie žodžiai ką nors reikštų, nors iš tiesų svarbus tik balsas, o žodžiai gali būti bet kokie. Ji susirado Parankį, ir aš stebėjau, kaip uždeda jam kamanas. Stebėjau, kaip jis leidžiasi kamanojamas, o dėmės ant jo gugos ir sturplio beveik visiškoje tamsoje atrodė bjauriai, lyg būtų atsitiktinės, kaip kokios klaidos. Priėjau, o ji kalbėjosi su Parankiu segdama kamaną jam prie ausies. Pasakiau jai: – Žinai, mano senis perėmė šį arklį iš jo šeimininko už šimtą dolerių, taip anas jo nekentė. – Parankis pats geriausias. Pažvelk į jo gražias kojas. – Mano senis sako, kad reikėjo jį pavadinti Patraku. – Reikėjo pavadinti Pagražu, – pareiškė ji, ir aš nusijuokiau, bet nusijuokiau per garsiai, ir Parankis staiga pakėlė galvą. – Tpru, ramiai, – pasakė jam Marta. – Ramiai, drauguži. – Žinai, kodėl indėnai į mūšį jodavo širmais žirgais? – paklausiau. – Žinau. – Kad nujoję būtų kaip reikiant įtūžę. Marta Noks atrėžė: – Gal pabandysi atspėti, kiek kartų šią vasarą girdėjau šį juokelį? – Negaliu pakęst širmių. Jie visi man bjaurūs. Ji priėjo prie Parankio ir perbraukė delnu per nugarą. Čiupusi už vadelių ir karčių užsiropštė ant jo, padarė tai greitai, visai taip, kaip išmokiau ją birželį. Jis žengtelėjo kelis žingsnius atgal, bet ji patraukė už vadžių, palietė kaklą ir sustabdė jį.
27 piligr im a i
– Tai joji ar ne? – paklausė. – Neturi tiek pinigų, už kiek sutikčiau joti tuo spuoguotu pimpačiulpiu. – Lipk čionai. – Nebalnotas jis nepaneš dviejų. – Paneš ir du. Lipk čionai. – Ramiai, berneli, – pasakiau ir užsikabarojau ant arklio Martai Noks už nugaros. Man nespėjus įsitaisyti jis šoko į šalį, bet šįkart ji leido jam šokti, dar paragino, ir jis pasileido risčia, o aš tuo metu bandžiau apsikabinti ją per liemenį ir įsitverti karčių. Ji leido arkliui bėgti risčia, paskui jis sulėtino žingsnį ir ėmė eiti žingine. Ji leido jam eiti ten, kur jis nori, ir Parankis dukart tingiai apsuko ratą aplink žibintuvą. Apuostė kumelę, bet ši paskubėjo nuo jo pasitraukti. Tada nuėjo prie medžio ir ramiai sustojo po juo. – Tai bent pasijodinėjom, – pasakiau. Ji paragino arklį, bet šįkart ne bakstelėjo, o rimtai kirto, ir jis nuo to kirčio rovėsi į priekį, o dar po dviejų jau lėkė kiek įkabindamas. Mes tokiam jojimui buvome per daug girti, tam buvo per daug tamsu, o ir toje pievoje buvo per daug, už ko arklys galėjo užkliūti, bet mes jojome kiek įkabindami. Jo skambalas ir kanopos kėlė triukšmą, tai stebino kitus arklius, ir jie pakriko į šalis už mūsų. Girdėjau, kaip keli iš jų skalambydami savo skambalais ėmė mus vytis. Marta Noks laikė vadžias, bet jomis nesinaudojo; nupūsta vėjo nulėkė mano skrybėlė, jos taip pat. Gal Parankis suklupo, o gal it pašėlęs atsispyrė, kaip kartais atsispiria lakstyti mėgstantys arkliai, o gal mudu netvirtai buvome įsitaisę, bet nukritome. Mums krintant laikiau stipriai apkabinęs ją rankomis, tai kas galėtų pasakyti, kuris nukrito pirmas arba kuris dėl to kaltas? Toji pieva buvo pati
28 piligrimai
geriausia arkliams ilgose kelionėse, bet iki šios medžioklės jau buvo nuėsta. Kitą pavasarį ji atrodys kitaip, bus apaugusi šviežia žole, šlapia nuo tirpstančio sniego, bet tąnakt ji buvo pilna sustingusio purvo gurvolių, ir mes trenkėmės kaip reikiant. Kritome drauge, abu kartu. Atsitrenkėme klubais ir pečiais. Jaučiau, kad nesusižalojau, spėjau, jog ir ji ne, bet man nespėjus nieko paklausti Marta ėmė kvatotis. – O, berneli, – pasakė. – Kad jį kur galas. Ištraukiau ranką iš po jos ir pasiverčiau nuo šono ant nugaros; ji taip pat atsivertė ant nugaros. Buvome toli nuo bet kokio žiburio, bet mėnuo buvo didelis ir šviesus. Pasukau galvą ir pamačiau Martos Noks veidą prieš save. Ji buvo be skrybėlės ir trynė ranką, bet žiūrėjo užvertusi galvą į dangų; tokio dangaus dažnai nepamatysi per medžius ar dėl blogo oro, arba dėl to, kad miegam ar kad spoksom į laužą. Parankis sugrįžo – iš pradžių priartėjo skambalas, o paskui ir didžiulis snukis virš mūsų veidų, šiltas, visiškai čia pat. Pauostė mus, lyg būtume augalai ar kažkas, ko jis galbūt norėtų. – Tu geras arklys, Paranki, – pasakė Marta Noks; ne tokiu balsu, kuriuo visada kalbame su arkliais, o normaliu, nes tikrai taip manė. Neatrodė norinti, kad ją pabučiuočiau, nors, beje, tada iš tiesų norėjau pabučiuoti. Atrodė ji šauniai. Ant tos mirtinai įšalusios žemės Marta atrodė tikrai pašėlusiai reikšminga – kaip šviežia žolė ar uogos. – Tu geras arklys, – vėl pasakė ji Parankiui, ir tai nuskambėjo taip, lyg būtų tuo visiškai įsitikinusi. Jis apuostė ją dar kartą, atsargiai. Aš irgi pakėliau akis į dangų, žvaigždės niekuo nesiskyrė nuo tų, kurias buvau matęs anksčiau, tik atrodė esančios arčiau ir ne-
29 piligr im a i
pažįstamos. Žiūrėjau ilgai, taip ilgai, kad pamačiau, kaip viena jų krinta virš mūsų, ilgai ir iš lėto. Tai įprastas reginys giedrame danguje tose apylinkėse. Tačiau ana žvaigždė brėžė siaurutį lanką, tarsi deganti cigaretė, skriejanti mums virš galvų. Jei Marta Noks tai ir matė, niekada apie tai neužsiminė, tik ištiesė ranką prie savo arklio vadžių.