Sietuvos 2014

2013/7

Projektą iš dalies remia

Sudarytoja ir redaktorė Sigita Sadaunikienė Maketuotojas Audrius Lašas Korektūrą skaitė Asta Kaulinytė

1-ame viršelio puslapyje – Liberto Klimkos nuotraukos iš ekspedicijų Aukštaitijoje 4-ame viršelio puslapyje – dailininko ir skulptoriaus Martyno Gaubo etnografiniais motyvais ištapytos langinės. Reginos Stundienės nuotrauka

Rytų Aukštaitijos kultūros bei istorijos žurnalas 2013/7 ISSN 1822-9077 Leido ir spausdino UAB „Utenos Indra“, Maironio g. 12, LT-28143 Utena, www.indra.lt Apimtis 10,5 apsk. sp. l. Tiražas 800 egz. Užs. Nr. 4093. 2013 12 13

Turinys

_________________________________________________

Gražina Kadžytė Stelmužės ąžuolo ženklai sėlių kultūrinio paveldo erdvėje / 5 Prof. hp. Libertas Klimka Utenos apylinkių kalendoriniai papročiai / 13 Regina Stundienė Langinių istorija Aukštaitijoje: nuo buitiškosios paskirties senovėje iki puošybinės dabartyje / 21 Gintautas Zabiela Senoji Tauragnų istorija naujausių Taurapilio tyrinėjimų duomenimis / 26 Stasys Bilys Iš energetikos istorijos Rytų Aukštaitijoje Gulbinės-Andriejūnų energijos tiekimo mazgas ir Utenos miesto elektrinė / 32 Gražina Kadžytė Rusijos Užvolgio stepėse 150 metų glūdėjusi Lietuvos atmintis / 41 Antanas Gasperaitis Ugnės šaknys Utenos žemėje / 49 Antanas Gasperaitis Kur jo auksinės rankos? / 55 Dalia Savickaitė Tautų kultūrų spalvos Visagine / 59 Justas Jasėnas Zarasiškės Marytės Melnikaitės portretas vakar ir šiandien / 70 Arvydas Šaltenis Iš vasaros užrašėlių / 78 Rolanda Gudynienė Fotografijose – užpalėnų mokytojų Ksaveros ir Juozo Baltakių šeimos istorija / 80

Tekstų autoriai

__________________________________________

Bilys Stasys, inžinierius energetikas Gasperaitis Antanas, kraštotyrininkas Gudynienė Rolanda, Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkė Jasėnas Justas, kunigas, literatas Kadžytė Gražina, etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Klimka Libertas, etnologas, mokslo istorikas, VPU profesorius Savickaitė Dalia, kultūrologė Stundienė Regina, žurnalistė Šaltenis Arvydas, profesorius, Lietuvos dailės akademijos prorektorius, Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas Zabiela Gintautas, archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis

Stelmužės ąžuolo ženklai sėlių kultūrinio paveldo erdvėje Gražina Kadžytė

______________________________________________________________

Prieš du tūkstančius metų gilė kėkšto snape – Stelmužės ąžuolas Alis Balbierius „Natiurmortas su laikrodžio rodykle“ Šių, 2013, metų Antano Miškinio premijos laureato poetiniu pamintijimu, manyčiau, tinkamiausia būtų pradėti šneką apie Stelmužės ąžuolą – tūkstantmečiais mūsų protėvius palaikiusį ir mums patiems tebesantį svarbų atsparos, išminties ir ištikimybės ženklą. Juolab, kad mūsų visų istorinis ir tautosakinis, poetinis mąstymas yra labai artimi, kadangi šiemetinis laureatas yra kilęs iš tos pačios Sėlijos pakraščio, Biržų krašto, be to, dar, būdamas gamtininkas ir fotografas, turįs visas galimybes savo poezijos atverčiai pagelbėti skvarbiu žvilgsniu bei mokslininko nuovoka.

Galimas dalykas, jog šiame išsisakyme A. Balbierius remiasi Vlado Kviklio – kito aukštaičio, uteniškio nuo Daugailių, taip pat galimo sėlių palikuonio – entuziastingu bei itin poetišku teiginiu, jog ąžuolui dabar jau 2000 metų, „taigi jis augo jau tada, kai Kristus gyveno“ (Kviklys, 568), nors kitose enciklopedijose per visą praėjusį, dvidešimtą, amžių ąžuolui buvo skaičiuojama plati metų amplitudė – nuo 1000 iki 2000. Ištirti, kas teisus, kas klysta – neįmanoma, kadangi ąžuolo kamieno vidus yra taip seniai ir taip plačiai išpuvęs, jog rievių skaičiavimo metodu čia pasinaudoti nebeįmanoma, nebent padėtų kokie nauji archeologų skaičiavimai, pagrįsti naujausiomis nūdienos techninėmis galimybėmis. Tačiau pastarosios dažniau tarnauja atpažinti tam, kas jau buvę palaidota po žeme. Tam tikrų žinių galime pasiskolinti iš geologų, tyrinėjančių žemės gelmių atodangas, kurios liudija apskritai ąžuolų buvimo šiose planetos platumose pradžią.

Kaip rodo geologiniai tyrimai, iš karto po ledynmečio, ten, kur nykstant amžinajam pašalui atsirado pelkių bei ežerų nuogulos, labai dažnai pasitaiko alksnio, guobos, ąžuolo žiedadulkių (Kunskas, 12).

Tą liudijimą palankiai patvirtina ir nuo giliausios

5

senovės laikų mūsų pasąmonėje įsišaknijusi mitologinė samprata, jog būtent ten, kur auga ąžuolas – šventa, jauki, saugiausia ir viltingiausia išlikti vieta (... Tie lapeliai nukrisdami teisybę parodo, / kad mūs jaunų brolužėlių dalia nevienoda... / katrie krinta ant kalnelio, tie ilgiau pabūva, / katrie krinta pakalnėlėn, tie greičiau supūva...). Versdami „Lietuvių liaudies dainyno“ tomus, ieškodami dainų, kurių poetiniai vaizdiniai bando remtis ąžuolo analogais, pastebime, jog ne bet kur ir ne bet kaip, o tik pagarbiai tariamas šio galiūno vardas. Ąžuolo personifikacijos retos, tačiau svarios: jis tapatinamas su žuvusiu kariu senosiose raudose (... oi, sūneli kareivėli, ko pavirtai ūžuolėliu, o žirgelis – šiaurum vėju...), jis liūdi kaip tėvas, kurio sūnūs imami į rekrūtus, mobilizuojami kariauti svetimus karus (Ąžuolėlio šakos linko, kai mus jaunus karan rinko...), jis tapatinamas su laisvos Lietuvos vaikinais, būsimais šauniais jos kariais,

Stelmužės ąžuolas, 1974 m.

Tėvynės gynėjais (Augo girioj ąžuolėlis – pas tėvelį sūnaitėlis (...) bus Lietuvos kareivėlis...), susilieja su tautos tragedija tremtinių dainose (... šiaurus vėjas laužė ąžuolo šakas – pavergė mus atėjūnai, ištrėmė mūsų šeimas...) iki simbolio, reiškiančio tvirtą tikėjimą vėl atkurtos nepriklausomybės ilgaamžiškumu (... žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...).

Ar galimas dalykas, kad taip ilgai tvertų mitinės mąstysenos atšvaitai iš tų laikų, kai, tirpstant ledynui, pirma žmonių į šias žemes parėjo medžiai, o žmonės ieškojo jų, lygiavosi į juos?

Kaip ten bebūtų, galime sau leisti įsivaizduoti Didžiojo tautų kraustymosi kelią, kuriame medžiai visados ėjo pirma, o žmonės, savo ruožtu, kaip ir dabartiniai keleiviai, žvalgėsi tolumose ūksmingo ąžuolo, medžių guoto, o dar geriau – girios, kurios žaliosios palapinės saugojo nuo išdžiūvimo gyvybės versmes, upokšnius, žuvingus ežerus, žadėjo nuolatinį atokvėpį, globą, apsaugą, netgi galimybę sustoti ir pasilikti daugelio kartų gyvenimui.

Taigi, žmonės atėjo ir apsistojo žemėje, kur medžiai teikė jiems užuovėją ir apdangą, maistą ir atgaivą (... Ant ąžuolo žali lapai – tai mano rūbelis, ant tų lapų gaili rasa – tai mano vynelis...). Ne kartą to, ko nepasiekia rašytinė istorija, esame ieškoję dainose, pasakose, kartkartėmis suklūstame, kažką tokio, neapčiuopiamo, pajutę savo dabartinės elgsenos stereotipuose. „Tai, kad lietuviai laiko ąžuolą savo stiprybės simboliu, nėra tik laki sąvoka, nepagrįstas dalykas. Neatsitiktinai artėjant laisvei, prasidėjus Sąjūdžio laikams, Lietuva vėl atkreipė dėmesį į ąžuolą, prasidėjo naujų ąžuolynų sodinimas“. (Čaplikas, 11). Ąžuolas, kaip ypatingas medis, išsiskiriantis savo lajos vešlumu, tvirtybe atsispirti vėtroms vienam pačiam, vidury plyno lauko (...vidur lauko augo ąžuolėlis...), tapti kelio ženklu, orientyru, imtas vadinti medžių sentėviu, patriarchu, karaliumi. Ilgas jo buvimas, netelpantis kelių žmonių kartų atmintin, pradėtas sieti su amžinybe, ištikimybe, dievų valios sergėjimu. Norėdami teisingai išpranašauti ateitį, dievų persergėjimus, senovės keltų žyniai druidai, esą, apeigų metu valgę giles (Biederman, 54). Ąžuolas – dangiškosios ugnies, išminties šviestakio ženklas, durys į dangų ir į požemius, dvasios ir kūno jėgos įvaizdis, žmogaus nepriklausomybės, orumo, triumfo, šlovės, vedančios į nemirtingumą, raiška. Todėl

Homero „Odisėjos“ herojai iš ąžuolo lapų šlamesio stengėsi išgirsti pranašystes savo kelionės sėkmei, ąžuoliniai stiebai padėjo Antikos argonautų laivams atsilaikyti prieš visas jūrų keliamas grėsmes, o jiems žadėtoji Aukso vilna kabojo ant galingo ąžuolo šakų.

Indoeuropiečiams ąžuolas – dangaus tvarkdario Perkūno medis, šventovė, altorius, ties kuriuo atnašaujamos aukos, klausomasi pranašysčių, jo lapais karūnuojami valdovai ir narsiausi kariai, ypač tie, kurie gelbėjo kitų gyvybes. Kadangi per ąžuolo šaknis patenkama į protėvių buveinę, be to, kurį laiką vėlės turinčios jo kamiene ir šakose laukti savo vietos ant Vėlių suolelio, tad čia telkiama pirmtakų patirtis, transformuota į mitinę išmintį, galinti padėti palikuonims teisingiau spręsti savo bendrabūvio reikalus: savivaldos, teismų, sutarčių sudarymo ir kt.

(Kopalinski, 63–65).

Išskirtinai vaizdus kraštovaizdžio orientacinis ženklas tampa savaime imponuojančiu paminklu. Jis pradedamas sieti su didvyrių, svarbių istorijos įvykių vardais, jo sodinimo apeiga imta gerbti genčių vadai, valdovai... Ir dabar mes tęsiame iki šiol nenutrūkusią tradiciją: ąžuoliukus sodina karaliai, prezidentai, Nepriklausomybės akto signatarai, miestų ir miestelių garbės piliečiai... Nelygu, kur skleidžiasi naujas ąžuolynas, nelygu, kokia idėja jam yra davusi pradžią. Prie ąžuolo prisilyginti avansu tvirtumo ir ištikimybės linkėjimais bando šiuolaikiniai žmonės, sodindami ąžuoliukus, skirtus gimnazistų abiturientų laidoms ar gimusiam sūnui.

Netgi baigęs savo žaliuojančią egzistenciją, ąžuolas lieka ištikimas savo tarnystei: senųjų baltų kalėdinio meto apeigų blukis – kelmas arba kaladė, kuris velkamas nuo sodybos prie sodybos, kad surinktų praėjusių metų negeroves ir kartu su jomis būtų sudegintas galulaukėse – daugelio pateikėjų teigimu, yra iš ąžuolo, kartkartėmis – iš beržo kelmo arba žemutinės kamieno dalies. Iš ąžuolo kuriami svarbūs šeimoms ar bendruomenėms paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai...

Pareidami iš gilios senovės į mūsų dienas, negalime praeiti, nepaminėję senojo Baublio, gal, anot XIX a. romantiškųjų istorikų, dievaičio Bubilo prieglobsčio, o gal paprasčiausiai gavusio vardą iš pagavių ano meto žmonių, kuriuos neraminęs vėjų kaukimas ir švilpiniavimas po tūkstantmečio ąžuolo plyšius. Kokios

6

vidinės paskatos prieš porą šimtų metų sujudino kaimyninių valstybių išdraskytos, padalintos Abiejų Tautų Respublikos savaimingiausios žemės, Žemaičių, bajorą Dionyzą Pošką savo valdose esančių girių viename iš seniausių ąžuolų, po kuriuo dvaro piemenys kūrendavo ugnį, gindamiesi nuo rudeniškų šalnų, įžvelgti šventosios pagonių žinyčios ženklą? (... Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos...).

Teigiama, kad šviesuolis dvarininkas, praktiniais sumetimais – kad piemenys kartą galutinai nepadegtų senojo ąžuolo, o kartu ir girios – nukirsdinęs karšinčių stuobrį, tačiau gražiai sumintijęs, kaip pratęsti jo „gyvenimą po gyvenimo“. Tai jam pavyko – jau anuomet plačiai sklido jo šlovė. Net Adomas Mickevičius savo poemoje „Ponas Tadas“ klausė: Ar gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas / senatvėje išpurto kaip didžiausias rūmas? / Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo... (Mickevičius) Paminklomuziejaus šlovė per žodį eina toli ir plačiai. Jau 200 metų Barzdžių-Bijotų dvarelis nuolat lankomas ekskursijų. Baublys tapo pirmuoju Lietuvos muziejumi, materia­liųjų atminties saugyklų pradininku šiose žemėse. Pernai minėjome jo jubiliejų, paskelbę Lietuvos muziejų metus.

Tačiau gyvajai tautos atminčiai to neužtenka, todėl imama žvalgytis, kas po jo dar gyvuoja, dar tęsia šventviečių, o dar svarbiau – amžinatvės įprasminimo tradicijas? Galingų ir senų ąžuolų Lietuvos teritorijoje atrastume ne vieną. Ne vienas iš jų galėtų paliudyti tuos laikus, kuomet prieš tūkstantį metų pasaulio žiniai į istorijos metraščius buvo įrašytas Lietuvos vardas, kuomet išnirome iš miglotų paslapties girių į realios istorijos plynę. Vis dėlto, lemties parinkimu, būtent Stelmužės ąžuolas tampa visai Lietuvai žinomiausiu, patraukliausiu, labiausiai lankytinu.

Dar vaikystėje iš gimtųjų Zarasų ne kartą žingsniavau slėniais ir kalvelėmis pasidabinusiu, vingių vingiais raitytu keturiolikos kilometrų keliu iki Stelmužės. Iš mokyklinių vadovėlių žinojau, kad čia augantis ąžuolas yra seniausias ir storiausias visoje Europoje. Zarasiškiai ir Stelmužės vaikai susikibę eidavome rateliu aplink jį. Dvidešimties vaikų rankomis vos galėjome jį apglėbti!

Toks emocingas miškininko, gamtininko, zarasiškio Eugenijaus Danilevičiaus rašymas jau ima

7

balansuoti ant tikrovės ir tautosakos ribos (Danilevičius, 6), juoba autoriaus paremtas kito garsaus aukštaičio, tiesa, kupiškėno, rašytojo ode: Gražūs Zarasai, – rašo J. Baltušis knygoje „Kas dainon nesudėta“. – Visas Zarasų kraštas gražus. Pamatei sykį gyvenime, ir jau nebepamirši, kokias Žemės planetos grožybes bepamatytum (...) O užvis labiau traukia kiekvieno širdį garsiuoju milžinu, žilagalviu Stelmužės ąžuolu, seniai pragyvenusiu vienmečius visoje Europoje, peržengusiu antrąjį tūkstantį metų.

Ateini prie jo tartum į didžią šventovę, tylią ir iškilmingą, kur kiekvienas ištartas žodis atrodo tikra šventvagystė, o kasdieniška pilka mintis – žmogaus menkybės paliudijimas. Susikaupę, susimąstę žmonės žvelgia į jį (...) Nors metai slegia, senatvė žemyn lenkia, bet negalvoja apie mirtį mūsų girių protėvis. (T. p., 10) Kaip pastebi kritiškesni mūsų istorinės bei mitologinės savimonės tyrinėtojai arba susitinkantys su ja kitų profesijų mokslininkai, apie Stelmužės ąžuolą sekamos įvairaus senumo sakmės arba folklorines dimensijas įgyjantys istoriniai bei tariamai istoriniai pasakojimai.

Anot parkotyrininko Kęstučio Labanausko, Kaitos painiavoje Stelmužės praeities gelmes apipynė legendiniai įvaizdžiai, populiariai užvaldę žmonių atmintį, vėliau pasigauti žurnalistų ir laisvai interpretuoti. Vienas nuo kito nusirašydami kartojo esą Stelmužėje „didžiausias ir storiausias visoje Europoje ąžuolas <…> apie 20 m aukščio ir 13 m storio <…> ligi 2000 metų amžiaus“. Teigiama, jog tokie duomenys buvę rašyti „anglų savaitrašty prieš Pirmąjį pasaulinį karą“ – tik nė vienas kartojęs to savaitraščio neįvardijo... Dar vienas „patikimas šaltinis“ buvo 8 glėbių ąžuolo apimtis, tik kartojantieji nežinojo, jog ąžuolą apglėbė... mažamečių mokinukų ekskursija, bet tai nesukliudė jiems parašyti ąžuolo apjuostį, perskaičiuotą suaugusių žmonių glėbiais. Tvirtinama, esą senolis ąžuolas turi 13 m kamieno apjuostį ir 1500 metų amžiaus… Rengdamiesi M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo 2009 m. Stelmužės populiarinimo ir globos programai, pabrėžiančiai Stelmužės ąžuolą kaip Lietuvos Vardo Paminėjimo Tūkstantmečio simbolį, vienijantį lietuvių kartas, gimines ir šeimas, nuvykome prie jo 2009 04 16 su parengiamąja Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno draugijos komisija. Apsilankymo proga patikslinome ąžuolo duomenis. Dėl paviršiaus nuolydžio ir medžio netaisyklingo gumbuotumo

2 skirtingais matavimais apjuostis siekė 944 ir 966 cm; taigi imant vidurkį, galima laikyti 9,5 m. (http://www. ciurlioniopaveldas.lt//vidinis.php?id=47&nid=53) Ar mūsų romantiškoji savimonė galėtų susitaikyti su realybės šiek tiek sumenkintais apskaičiavimais, ar vis dėlto ir toliau norėtųsi gyventi mitiniuose tekstuose, nežinant ir nenorint žinoti, kiek tikrųjų metų gyvuoja senolis Stelmužės ąžuolas, iš visų jėgų šaknimis įkibęs į žemę, kuri pati savaime yra paslaptinga? Po ankstesnių metų (2011/5) „Sietuvose“ išspausdinto straipsnio, provokuojančiai intrigavusio, jog „Indraja – ne tik Saulės duktė“, iš skaičiusiųjų atsiliepimų supratau, jog romantinė, mitologinė nuostata, tegu ir, švelniai tariant, prasilenkianti su tikrove, vis dėlto daugelio iš mūsų širdžiai mielesnė, teikianti daugiau atgaivos, pasitikėjimo savo ir savosios tautos misija šiame sudėtingame pasaulyje, kuris, savo ruožtu, taipogi nepasiduoda, vėlekos pakišdamas mums nuorodų, jog Stelmužės erdvėje telpa ne vien tik mūsų, lietuvių, tautos lemtys. Šitas nuorodas keisčiausiai prikišamu būdu – SMS žinutėmis – ne kartą mums primena mūsų pačių kišeniniai telefono aparatai, kuomet vaikštančius po Stelmužės dvaro parką, stabtelinčius prie senosios tik kirviais ręstos bažnytėlės, saugančios įspūdingą tautodailės skulptūrų kolekciją, nuolatos sveikina tai Latvijos, tai Lietuvos judriojo ryšio operatoriai. Juolab ir pats vietovardis nieku gyvu nesiduoda išaiškinamas, pasitelkus vien Lietuvių kalbos žodyną, tegu ir Didįjį... Tenka kviesti talkon lietuvių dialogo su latviais palaikytojus. Tik tuomet, sutelktinėmis pajėgomis, galime sužinoti, jog pirmoji vietovardžio sudėtinė dalis Stel- nėra įsipilietinusi nei latvių, nei lietuvių žodynuose. Tiesa, latvių kalboje ir mūsų Mažosios Lietuvos tarmėse sutinkamas architektūrinis terminas stelingis, perimtas iš vokiečių kalbos ir reiškiantis gardą, aptvarą, taigi, aptvertą plotą. Žodis steliuoti [vok. Stelle] mūsų klaipėdiškių ir kitų lietuvninkų šnektose turi įvairių reikšmių: gaminti, parengti, užsakyti ir pan. Pavardė Stelmokas [vok. Stelmacher] dažniau sutinkama Suvalkijoje, Paprūsėje, reiškia – Račius [amatininkas, dirbantis ratus]. Kad antroji vietovardžio dalis – mužė reiškia šiek tiek aplietuvintą latvių muižą [liet. dvaras] – nekelia abejonių.

Stelmoko pavardės dvaro savininkų sąraše nerasime: XVII–XVIII a. jį valdė Kuršo baronų Folker-

sambų giminė, XIX a. kaip caro dovaną Stelmužę buvo gavę valdyti grafai Valujevai, XX a. pradžioje, matyt, pagal giminystės liniją atgavęs dvarą baronas Hahnas pardavė jį lietuviui Repšiui (Kviklys, 566).

Tad, kaip bebūtų kebliai istorijos eigoje nustatinėti riboženkliai tarp Lietuvos su Livonija, Kuršu, Latvijos respublika – tolydžio ties Stelmuže vis atsiduriame vientisoje, baltiškoje, juolab, sėliškoje erdvėje, ir netgi mus tiek kartų skaldę ir sklaidę šimtmečiai negali iki galo ištrinti tokių keistų sandūrų, kaip antai, šiemet per Tarmių paveldo konferencijas ir kitus šio mūsų savasties turto apmąstymo renginius vienu metu nugirstas Zarasų kultūros darbuotojo, garsiųjų „Sadūnų“ muzikanto Gintaro Andrijausko pastebėjimas, jog kalbėdamasis su kaimyninės Latgalos latviais jis, nors ir nesuprasdamas turinio, anos tarmės kalbėsenoje jaučia tokią pat artimą, pagavas virpinančią tarmės ritmiką. Šitaip, rodos, jiems patiems intuityviai, susibūrė ir „Sėlos muzikantų“ lietuviškai latviškas sambūris, vėliau virtęs festivaliu, o šiemet nuskambėjęs jau 21-ąjį kartą. Kad dauguma dabar kuriamų bendrosios erdvės paveldo tradicijų stipriai lietuviškėja, naujos kuriamos dažniau lietuvių inicia­ tyva – nenuostabu: juk perimdami savo nuosavybėn tą žemės lopinėlį, perimame ir atsakomybę – jo būsena, šlove bei ateitimi rūpintis. „Peterburgska“ trieilė armonika, kuri vienija dabartinius Sėlos muzikantus – vėlyvų amžių išradimas, geras tuo, kad muzika, šokiu galime vieni kitus suprasti, net specialiai tam žodžių neprisirankioję. Tai svarbu, kol nėra iš kur paimti žodžių paaiškinti visiems Stelmužės slėpiniams, kol dar nepribrandinome savęs, kaip gilių naujam ąžuolynui, kurti naujiems žodžiams ir tekstams, ritualams ir pasaulėvokai.

Nors beveik visų, kas bent kartą rašė apie Stelmužės ąžuolą, tekstuose yra probėgom išvardijamos visos legendos, sakmės, galimai siejamos su senuoju ąžuolu ir šia vietove, tačiau jos nėra ypatingiau išsiskiriančios iš bendro tautos savimonės istorinio konteksto: matė kryžiuočius ir kalavijuočius, Napoleono karius, glaudė sukilėlius, guodė vargšus... – kaip, palyginti, kur kas jaunesnio ąžuolo Tverečiaus (Ignalinos r.) bažnyčios šventoriuje mitinė „biografija“: kuomet buvo užgesinta šventoji ugnis, o toje vietoje imta statyti bažnyčia, senasis žynys įsmeigė savo lazdą, iš kurios išaugo ąžuolas (Kviklys, 717).

8

Stelmužės herbas

Stelmužės sakmėse dėmesys nuo paties ąžuolo, kuris tarytum savaime buvo, yra ir bus, nuslysta į kitas detales: kodėl Stelmužės herbe yra perlaužto rato paveikslas, kaip jis galėtų būti sietinas su nulaužta Ąžuolo viršūne? Be abejo, grynasis istorikas racionaliai paaiškintų, jog medžio viršūnę bus nulaužęs žaibas [taip ir tvirtinama] arba galinga vėtra [ne kartą jau laužiusi šakas], o rato piešinys galįs liudyti prie šio dvaro buvus račių dirbtuvę, kur buvo gaminami nauji ir taisomi sugedę ratlankiai pravažiuojančioms karietoms – juk iš to kilęs ir pats vietovės pavadinimas. Vis dėlto, nepasitenkinantys tuo vietiniai žmonės bandė sukurti savas, nors ir pakankamai vėlyvas sakmių versijas – esą 1861 metais, carui panaikinus baudžiavą, Stelmužės dvarininkas dar ilgai laikęs kaimo žmones vergais [tai liudijąs iki šiol tebestovįs Vergų bokštas], kol nebetekę kantrybės sodiečiai išrinkę ir pasiuntę savo atstovus pas carą ieškoti teisybės. Deja, pareigūnai jiems pranešę, jog caras prieš 30 metų pasirašęs baudžiavos panaikinimo manifestą, o daugiau jau niekuo nebegalįs pagelbėti. Pagal teksto istorinę logiką tuomet jau buvę 1891 m., kai, sužinoję pro šalį važiuosiant carą, kaimo stipruoliai nulaužę ąžuolo viršūnę, kuria sustabdytų karietą.

Dėl pabaigos pateikėjai vėl nebesutaria. Vieniems atrodo, jog būtent pakišta ąžuolo viršūnės kartis perlaužusi ratą. Kiti tekstus prailgina, pasakodami, jog atsiradęs dar vienas stipruolis, kuris, norėdamas gauti dovanų, sulaikęs beriedantį ąžuolo strampą, bet dovanų taip ir negavęs. Tuomet savomis rankomis

9

perlaužęs ratą, išgąsdinęs carą, kuris apdovanojęs pastarąjį bent Rato herbu. Stelmužės rato herbas, jo mitinės, istorinės ir kultūrinės prasmės yra galimos įvairiai bei įdomiai išnaudoti, juolab jungiant jas su Varšuvos–Peterburgo trakto realijų atgaivinimu per interaktyviuosius istorinius žaidimus, bet (kol kas?) tam dar nesurasta tinkamų raiškos būdų. Į kur kas senesnes, nors ir mažiau apibrėžtas, ne vien čia lokalizuojamas, folklorinio paveldo gelmes veda Sutartinių vakarai Stelmužės bažnytėlėje, į kuriuos Zarasų folkloristai surenka bičiulius iš kaimyninių Lietuvos ir Latvijos vietovių, dažniausiai Žolinės atlaidų išvakarėse. Štai tokiais vakarais tiesiog neįmanoma į kuklią bažnytėlę nueiti, nestabtelėjus prie ilgaamžio jos sargybinio. Čia jau sumodeliuotas tam tikras scenarijus, kurio vieną tekstą iš savo archyvo pateikė Zarasų kultūros rūmų etnografė Rima Vitaitė, kai kurias teksto dalis galėjau atkurti iš mano pačios LRT radijo kultūrinėje programoje prieš kurį laiką rengtų tarmiškų radijo laidų „Aukštaičių deimančiukai“ įrašų: Susirinkusieji eina link ąžuolo, apstodami jį ratu, ir klausosi Krivio vaidmenį atliekančio folkloristo žodžių: „Ak, dar vis tebestovi Senoli Ąžuole, mintim neaprėpsi, laiku neišmatuosi Tavo patirties, Tavo šventos didybės – tiek visko esi matęs, regėjęs... tiek visko girdėjęs, patyręs... Kiekvienam Tavo lape – po sielą, kiekvienoj Tavo šakoj – po amžių, kievienam Tavo rande – po kraujo, pralieto šitam krašte, lašą. Esi Tu liudininkas senų laikų, kuomet čia minių minios kopė į kalnelį, nešinos aukomis, kad padėtum sunkią valandą, prašė lietaus, kai buvo sausra, giedros, kai per daug skaudūs buvo lietūs, prašė stiprybės sunkią valandą.

Kiek daug Tu išklausei maldų tavųjų sėlių, kurie, įkurdami čia šventąją ugnį, meldė Tavo užtarimo, prašė gelbėti nuo negandų, ginti nuo priešų, nuo šalčio ir bado, aukojo pirmą išaugintą grūdą, pirmą sumedžiotą žvėrį.

Daug kartų Tau lenkėsi prajojantys, praeinantys karžygiai ir paprasti keliauninkai. Gyvieji sėmėsi iš Tavęs stiprybės bei tvirtybės, o tie, kurie Tavo papėdėj atgulė – atgulė ant Tavo plačiųjų šaknų, atgimė Tavo lapuose, Tavo šakose... kol galop atgimsta mumyse...

Visus laiko ir lemties bandymus garbingai ištvėrei, Senoli Ąžuole, Tavo šakose dar teka gyvastis, nuo amžių sergėjęs kartų kartomis kauptą išmintį, Tu liudiji didelę mūsų genties istoriją.

Žiūrėk, Senasis Ąžuole, mes, sėliai, tavųjų sėlių palikuonys, po daugelio šinmtmečių vėl uždegam šventąją ugnį, pagerbdami Tave, šitą alkovę, šitą žemę, susijungdami su mūsų protėvių sielomis. Šventoji ugnie, Senoli Ąžuole, liudykite mūsų gyvastį, mūsų stiprybę, sujunkite mus su mūsų ainiais, leiskite pajusti amžių bėgsmą, sustabdyti nesustabdomo laiko akimirką, kad išmoktume jausti, mąstyti ir suprasti.“ Uždegant aukurą, giedama giesmė „Dega ugnela“.

Kriviui pakvietus visiems susikabinti rankomis ir taip apjuosti ąžuolą, kad pasijustume tarsi gentis, tarsi gausi šeima, sudainuoti jam ir sau dainą, kad pajustume, kaip teka senomis šakomis ir mūsų gyslomis tikrasis gyvenimas – giedama „Tu užuolėli“. Po to dalyviai kviečiami įmesti į aukurą po šakelę, skiedrelę ar žolyną su savo mintimis ir linkėjimais, kaip auką.

Palikę ugnį rusenti, senojoje bažnytėlėje giedame sutartines apie darbą ir marčios dalią, karius ir jų žygius, pagerbiame mūsų senovę iš pasakų ir padavimų atėjusiomis mūsų krašto paslaptimis.

Išėję iš bažnytėlės, vėl kreipiamės į ąžuolą: „Dabar, pabuvę Tavo šventam glėby, paliekame Tave rudenėjančiam vėjui, dar šiltai saulelei kedenti ir glostyti.

Sugobiam ugnelę, kad ramiai ilsėtųsi. Gal užklydęs kas pažadins ją ir pats sušils, o po metų mes vėl susirinksim, vėl aukosim auką – šventą ugnį sėlių genties“.

Pabaigoje dažniausiai „Seluonos“ fokloro ansamblio moterys, kartais padedamos viešnių sutartininkių iš kitur, gieda sutartinę „Lioj saudailio vokaro“.

Kuriasi apeiga, kuri (ką gali žinoti?) po šimtmečių galbūt bus priimta kaip liudininkė mūsų, šio amžiaus žmonių, bandymų susivokti savyje ir toje laiko tėkmėje, kuri yra be pradžios ir be galo, kurią nebent tiktai toks stipruolis, kaip Ąžuolas, gali trumpam sustabdyti ar bent primatuoti mįslingu kalendoriaus masteliu: Stovi ąžuolas su dvylika šakų, ant kiekvienos šakos po keturis lizdus, tuose lizduose po septynis paukštelius / kiaušinius / vaikučius.

Ne šiaip sau metų ąžuolo dienos prilyginamos vaikams – paukščių arba žmonių – visi modeliuojame savo buvimą į ateitį. Toks folklorinės ateities modelio kūrimas, tos pačios Rimos Vitaitės kartais per didelius vargus, tačiau ištikimai kasmet organizuojamas vaikų ir jaunimo folkloro sambūris „Zalvynė“, kuris jau išaugino gražų atžalyną, nūnai papildantį „Ratilio“ bei kitų akademinių folkloro ansamblių

Kaip skruzdėlynas po Ąžuolo laja išaugęs jaunas folkloro judėjimo atžalynas – „Zalvynės“, Aukštaitijos vaikų ir jaunimo folkloro sambūrio, dalyviai iš Zarasų, Utenos, Molėtų rajonų bei jų svečiai iš kitų Lietuvos regionų, Latvijos, Rusijos.

Nuotrauka iš Rimos Vitaitės asmeninio albumo

10

gretas, kuriantį folkloro moderną ir taip tarsi leidžiantį naujus ūglius ant senų ąžuolo šakų. „Zalvynės“ taipogi neapsieina be aukurų ir ąžuolų pagerbimo. Būta jaunųjų ne kartą ir ties Stelmužės senoliu, bet vėliau, likimiškai susiklosčius aplinkybėms, jaunimas atrado gerokai jaunesnį, dar tebeskleidžiantį savo vešlią jaunatvišką lają, dar tebeieškantį savojo dangaus lopinėlio taikiame sambūvyje su kitais medžiais, išdygusiais Liaudiškių papilėje, per kurią eina visai neseniai buvusios Lietuvos ir Latvijos Respublikų sienos punktyro žymės. Šitą, palyginti su anuo, jaunuolį ąžuolą jie riša juostomis, puošia gėlėmis, džiugina dainomis ir instrumentinės muzikos vinguriavimais, nesulaikomu ir kartais ne visai tinkamu metu pratrūkstančiu gaivalingu juoku ir skardžiabalsių susišūkčiojimais vakarų prieblandose. Auga Liaudiškių ąžuolas, perimdamas dalį patirties, kuri gal ir nebetilptų ant nuniokotų Stelmužinio šakų.

Auga toje pačioje erdvėje, kur tolydžio suklūstame pajutę kažką... sėliško, turbūt...

Vadinasi, dvi šio krašto folkloristų kartos turi po savo ąžuolą. O, kad taip jų būtų vis daugiau ir daugiau, kad vis daugiau žmonių ateitų prie savojo ąžuolo, išsi-

vaduodami iš netekčių ir užmirščių prakeikimo, apie kurį kadų kadžiai buvo perspėjusi Medžiojima, anot žemaičių, Lietuvos dvasia, anot kupiškėno Antano Vireliūno, išėjusi į Aukštaitijos sengires: „Iškirsit ąžuolynus – ir nebeliks Lietuvos...“. Vadinasi, sodindami juos, galime tikėtis sugrąžinti Ją? Jeigu ne sau, tai savo vaikų ir vaikaičių gyvenimams. Paimkim praeitį už rankos ir veskim ją susitikti su ateitimi...

Dabartį įvairiopai bandome įamžinti ir joje įsiamžinti. 2009 metais minėjome Lietuvos vardo tūkstantmetį. Tais metais daugelis ekskursantų, žygeivių, šeimų ir bičiulių išvykų dalyvių lankėsi Stelmužėje, fotografavosi prie Ąžuolo. Kai kurios nuotraukos buvo išspausdintos žygeivių leidiniuose, nemažai jų, kaip buvo prašyta Rytų aukštaičių sambūrio kreipimesi, atsiųsta į Zarasų savivaldybės viešąją biblioteką. Gerai būtų, kad kuo daugiau tokių nuotraukų iš šeimų albumų, skaitmeninių dėklų ir kitur sukeliautų krūvon, tarkim, į tą pačią biblioteką, kad, turint jas po ranka, galima būtų gal ir knygą-albumą išleisti. Kartu vėl galėtume visi ir kiekvienas grįžti prie svarstymų, kaip per Ąžuolo ženklą sėlių kultūrinio paveldo erdvėje ir mūsų dabartinę pasaulėvoką įprasminti savąją būtį –

Zarasų kultūros rūmų folkloro ansamblis „Seluona“ šoka apeiginę sutartinę aplink Ąžuolą Žolinės švenčių išvakarėse, prieš prasidedant sutartinių vakarui Stelmužės bažnytėlėje. Nuotrauka iš Rimos Vitaitės asmeninio albumo

11

individualiąją ir bendrąją, tautinę. O gal netgi platesnę, kad mūsų būtų kur kas daugiau?

Aukščiau jau minėtas parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas yra pozityviai svarstęs, jog, laimei, geros valios ir šviesaus proto žemaičio dėka Baubliai turėjo savo gyvenimą ir buvo tinkamai įamžintas, o Stelmužės ąžuolas kitame Lietuvos krašte dar tebegyvuojantis, leidžia mums apmąstyti ir kurti jo pagerbimo tradicijas, įamžinimo galimybes. Tuo pačiu K. Labanauskas buvo pasiūlęs pasodinti pagarbiu senoliui atstumu šio parko tradiciją įamžinančią Lietuvos Vardo Paminėjimo Tūkstantmečio ąžuolų grupę, toje erdvėje išdėstant 10 ąžuoliukų – kiekvienam šimtmečiui simboliškai juos personifikuojant: XI a. – Netimero, XII a. – Žvelgaičio, XIII a. – Mindaugo, XIV a. – Gedimino, XV a. – Vytauto Didžiojo, XVI a. – Radvilų, XVII a. – Sapiegų, XVIII a. – Kristijono Donelaičio, XIX a. – vyskupo Motiejaus Valančiaus.

XX a. ąžuoliuko vardui parinkti parkotyrininkas siūlė visiems mąstyti, diskutuoti, svarstyti, ką tuo labiausiai derėtų įprasminti.

Lietuvos tūkstantmetės istorijos apmąstymai bei pakalbėjimai prabėgus minimiems metams apmalšo, juos pastūmė nuošalėn kiti „neatidėliotini“ ir skubrūs šūkiai, veiklos, akcijos...

Tačiau vėl šį auksu švytintį rudenėlį, atėjus pasisveikinti su Ąžuolu, vėl toje bendroje baltų erdvėje ištirpstant valstybinėms sąvokoms, kažkas, gal iš tikrųjų ta nemirtingoji, bet ir nepagaunamoji sėlių dvasia, žinau, ne vienam kužda: sodinkim bendrą sėlių ąžuolyną, pripildydami jį lietuviškų ir latviškų vardų bei datų. Vėlgi, kartoju – kad mūsų būtų daug.

Todėl, pradėjusi šiemečio aukštaitiškos A. Miškinio premijos laureato posmu, manau, taip pat tinkamai galėčiau užbaigti savo rašinį 2009 metų tos pačios premijos laureato iš Pasvalio, kur, anot jo paties, vienoje Mūšos pusėje reziduoja žiemgaliai, o kitoje sukasi tikrų tikriausi sėliai – Vlado Braziūno giliai atmintin įaugusiu likiminiu mūsų gentims ir tautoms eilėraščiu: vienas kart vienas – kiek mūsų? vienas ir vienas? ar du? trečias negrįš jau iš prūsų – ten dabar tyruos gūdu

broli dvyny, nenumirkim būkim, dvyny, amžini lekia balandis su mirta, – spjaudantis ugnimi

broli, vai kalkim tiltelį per Nemunėlį – abu vienąkart vienas gali būti daugiau nei du (V. Braziūnas „Baltiška aritmetika“) P. S. Nuo Saulės mūšio lauko atminties įprasminimo gražiai sugalvotos apeigos – jau naujaisiais, mūsų laikais kasmet per rudens lygiadienius vis plačiau Latvijos ir Lietuvos istorines bei dabartines žemes nušviečiančios Baltų vienybės ugnys, kasmet suburiančios vis daugiau skaitlingesnių patikėtinių, sužibančios ant vis gausesnių iš naujo atrandamų piliakalnių, pilkapių ir kitų šventų vietų – būtinai turėtų susitikti, gal net kaip nors pintis, įspūdingiau susitelkti, įsirašyti ties paslaptingąja Stelmuže, pagerbdamos seniausiąjį sėlių pasėto Laiko Sargą. Kad jų šviesoje nušvistų palikuonių atmintis, savimonė ir savivertė.

Literatūra ir šaltiniai Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: eilėraščiai.

Vilnius: Vaga, 1988 – p. 140; Biederman, Hans. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius, Mintis, 2002 – p. 54; Čaplikas, Vygantas. Dešimt tūkstančių metų su ąžuolais. – Garbusis medi ąžuole. Vilnius, „Ąžuolynas“, 1996 – p. 11; Danilevičius, Eugenijus. Šlamėkit, ąžuolai. Vilnius, Vaga, 1984 – p. 6; Kopalinski, Wladislaw. Slownik symboli, Warszawa.

Wiedza Powschechna, 1991 – p. 63–65; Kunskas, Rimvydas. Iš Dzūkų upyno ir ežeryno praeities. Merkinė. Vilnius, 1970 – p. 12; Kviklys, Vladas. Mano Lietuva. T. I, Vilnius, 1989 – p.

566–568, 717; Latvių – lietuvių kalbų žodynas. Kaunas, Aesti, 2003 – p. 692; Lietuvių kalbos žodynas. T. XIII. Vilnius, Mokslas, 1964 – p. 741.

Lietuvių liaudies dainynas. T. I–XX.

12

Utenos apylinkių kalendoriniai papročiai Prof. hp. Libertas Klimka

_______________________________________________________

Įvadas Kopia saulutė dangaus skliautu, ilgindama ar trumpindama dieną; kasnakt keičiasi mėnulio fazė – iš „ragiukų“ į pilnatį, tada – į delčią. Lygiai gamtos ritmu sukasi ir žemdirbio darbai bei rūpesčiai. Tradicinių kalendorinių švenčių papročiai ir tikėjimai – ši kolektyvinė atmintis – atspindi labai gilią žemdirbiškojo etnoso patirtį. Joje apibendrinti šimtmečiais kaupti gamtos stebėjimai, išreikštos subtilios fenologinių reiškinių sąsajos. Lietuvių kalendoriniuose papročiuose galima įžvelgti ir archajiškųjų laiko matavimo sistemų reliktus: mėnulinio kalendoriaus paveldą bei vėliau susiformavusių sezoninių darbų ciklus. Juos perpina similinės ir agrarinės magijos elementai.

Apskritai kalendoriniai papročiai yra bene svarbiausioji etnožinijos dalis, sudariusi gyvensenos pagrindą, įtakojusi ir tautinės kultūros dvasinius reiškinius.

Tradicinio kalendoriaus bruožų, kitados buvusių žemdirbystės ir gyvulininkystės taisyklėmis, gana gero išlikimo priežastis – objektyvus jų pobūdis, išreiškiantis dangaus šviesulių periodinio judėjimo įtaką augmenijos ir gyvūnijos bioprocesams. Mėnulio atmainas jaučia kiekvienas augalėlis – nuo jų priklauso žemės syvų tekėjimas augalo skaidulomis. Šitai buvo pastebėta tūkstantmetėje žemdirbystės patirtyje, įtvirtinta tam tikromis taisyklėmis, ilgainiui tapusiomis papročiais1. Taigi visa tai – ne tik pagarbos duoklė protėvių paveldui, bet ir praktiškai vertingos ūkininkavimo žinios. Atodairos į mėnulio fazę tebepraktikuojamos kai kuriuose pavasario bei rudens darbuose ir šiandien.

Kiekviename Lietuvos regione žemdirbystės papročiai yra kiek skirtingi: nelygu kokia dirva, žemės ūkio naudmenų rūšys, žemės įdirbio padargai ir būdai. Čia įtakos galėjo turėti ir labai tolimas, netgi gentinės bendruomenės sanklodos papročių paveldas. Taip pat ir vėlesnės istorinės aplinkybės: dvarų ūkinė veikla, miestų ir prekybinių kelių artumas, švietimo įstaigų plėtra, žemės reformų 1861 m. ir 1920 m. pasekmės. Todėl yra prasminga atskirai

tyrinėti kiekvienos apylinkės etnožiniją, išryškinant specifinius jos bruožus. Šio straipsnio tikslas – apibendrinti buvusio Utenos valsčiaus gyventojų kalendorinių papročių žinojimą; taigi tai yra kolektyvinės atminties tyrimas XX–XXI amžių sandūroje. Utenos apylinkių kaimai pasirinkti kaip Aukštaitijos etnografinio regiono vidurys. Specifinius šio krašto valstietiškos gyvensenos bruožus neabejotinai paveikė svarbaus pašto trakto nutiesimas XIX a. pirmoje pusėje ir jo funkcionavimas, išauginęs prekybinį bei ekonominį Utenos centrą2. Taip pat šiose apylinkėse buvusi sunkiai pakeliama baudžiavinė priespauda ir ne itin palankios sąlygos savarankiškam ūkininkavimui3. Visa tai papročių tyrinėjimą šiame krašte daro gana problematišku, o rezultatus – fragmentiškais. Pilnam kalendoriniam ciklui atkurti medžiagos aiškiai yra per mažai, tačiau atskiri lokaliniai bruožai yra išraiškingi ir saviti, pa Klimka L. Pirmojo pašto trakto 170-metė sukaktis // Lietuvos keliai, 2006, Nr. 2, p. 72–75.

3 Gasperaitis A. Rykščių raudos Utenos dvaruose. Utenos Indra, 2011.

2

Klimka L. Tradicinių kalendorinių švenčių semantika. Monografija.

Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.

1

13

pildantys bendrą lietuvių tradicinio kalendoriaus bei jo raidos suvokimą.

Medžiaga šiam straipsniui surinkta pagrindinai pastaraisiais dešimtmečiais pagal astronominių liaudies žinių anketą; ji saugoma Lietuvos etnokosmologijos muziejaus archyve. Duomenis rinko Lietuvos edukologijos universiteto studentai, vadovaujant straipsnio autoriui. Nuorodos į žinių pateikėjus – skliaustuose.

Pavasario darbai ir rūpesčiai Apie būsimus žemės ūkio darbus kaime pradedama galvoti, vos tik pirmiesiems prabundančios gamtos požymiams pasirodžius. Kokie bus ateinančių metų orai svarbiausių ūkio darbų metu? Ar lietingi, ar sausringi? Kokioje dirvoje kurias kultūras sėti, sodinti? Šie kasmetiniai ūkininko rūpesčiai sprendžiami, pasiklausus senolių išminties apie gamtos reiškinių sąsajas. Orų spėjimai paprastai būdavo daromi per išskirtines kalendorines datas – šventines dienas.

Pirmosios prognozės vasarai – jau per Kūčias. Sakoma, jei dangus žvaigždėtas, bus derlingi, geri metai (1, 5, 14); o ir Joninės bus gražios (15), jei sninga, vasara apskritai bus lietinga (13), tačiau bitės vis tik prineš daug medaus (3, 7). Naujųjų metų lietus tokius pat lietingus žada ir visus metus, bet derliui tai nepakenks (13). Svarbi data, mintis kreipianti pavasariop – bažnytinė Kristaus paaukojimo šventė, vasario 2-oji: „Par Grabnyčių sakydava: graži diena – gera vasara“ (5, 9). Ši šventė kaime laikyta žiemos viduriu; šeimininkas apžiūrėdavo, ar užteks šieno iki pavasario (1). Apskritai, po šaltos žiemos reikia tikėtis karštos vasaros (4, 15).

Ypatingai sureikšminamos būdavo pirmojo kalendorinio pavasario mėnesio – kovo – pirmosios keturios dienos. Sakoma: jei kovo 1-oji graži, bus gražus ir pavasaris (10). Kovo 2-oji rodanti vasaros orus, 3-ioji – rudens, o 4-oji – žiemos (1, 4). Šis paprotys – neabejotinai iš to laikmečio, kai metų pradžia buvo laikomas pavasaris. Todėl ir didžiosios pavasario šventės – šv. Velykų – orai taip pat laikomi labai svarbiais. Jeigu gražiai tądien teka saulė, tai vasara būsianti gera. Jei pučia žiemys arba rytys – vasara bus šalta, jei pietys – šilta, jei vakaris – lietinga (4).

Pavasario pradžią paskelbianti pirmoji perkūnija (5). Ji atbudina gamtą, „atgriaudžia“ žemę (7),

pašalą išvaro (2), pažadina gyvybę žemėje (4, 13).

Po pirmojo griaustinio galima basomis vaikščioti (2, 3, 8) ir net atsisėsti ant žemės (6, 11, 16). Svarbu, kokiam vėjui pučiant pirmą kartą griaudžia; tai kalba apie ateinančio pavasario orus. Jei pučia vakarų vėjas, pavasaris bus šlapias, šiaurės – šaltas, rytų – sausas, pietų – šiltas, malonus (3). Kuo griaustinis stipresnis, tuo geresnio derliaus tais metais galima tikėtis (3). Jei pirmą kartą užgriaudžia, kai medžiai nesusprogę, tai metai bus blogi (10). O jei ir ledas dar laikosi ant vandens telkinių, vasara bus šalta (4, 7, 9, 15). „Su ladu ažgraude, nelauk gera pavasaria ir vasaras“ (1). Beje, pasitaiko kartais išgirsti griaustinį žiemą, – negeras tai ženklas: bus blogas pavasaris, šalta ir lietinga vasara (6), vėjuoti metai (3), nederlūs (4, 8). „Jei graudžia po Grebnyčių – niekas neaugs“ (9). Iki pirmojo sugrūmenimo reikėdavo pasikasti krienų, nes griaustinis jų kartumą sunaikinąs (2).

Pavasario žingsnius žymi paukščių parskridimas. „Būdavo sakoma: va pempės parskrida, gandrai parskrida, bet da kartais pasninga, tik tas sniegas trumpalaikis...“ (10). Vieversio žmonės laukdavo vasario pabaigoje, per šv. Motiejų (1, 2, 11, 13), Pempės diena – Juozapinės, kovo 19-oji (3, 6). Špokai parskrenda apie šv. Kazimierą (kovo 4-ąją), gandras – apie

14

Juozapines (kovo 19-ąją) (4) arba „Blovieščių“ (kovo 25-ąją) (5). Sakydavo, tada ir kielę gandras parnešdavo po sparnu (1, 8). Tas paukštelis „išspardo ledus“ (2), tad dar vadinamas ledspira (13). „Jei kregždės yra – šalnų nebus“ (7). Jos pasirodo gegužės mėnesio pradžioje (6, 8, 10). Vieno iš ūkio darbų ciklų pradžia yra Jurginės, balandžio 23-ioji: „Gyvulius gindavo ant šv. Jurgia, nes anas pagana ne tik avelį, bet ir karvelį“ (9).

Pavasaris mėnulio ritmu Pavasarinių ūkio darbų eiliškumą pagrindinai diktuodavo mėnulis. Jo fazių kaita Utenos apylinkėse taip įvardijama: jaunas, priešpilnis, pilnatis (pilnas), sanagalys, dilčia. Naktys po delčios (astronominė jaunatis) – tumsios (13), tuštuma (5), dykuma (2), juodos (1), netgi „baimės“ naktys (15), o fazės pasikeitimas – suvartos ar apyvartos (7). Laikas po pilnaties įvardijamas ir retai besutinkamu šnekamojoje kalboje terminu – pãdaužos (11). Kai mėnulio nebūna danguje, tos trys paros laikytos netinkamos rimtiems darbams pradėti (12). Kitados labai svarbūs būdavę ir Sietyno (Plejadžių – žvaigždžių spiečiaus Jaučio žvaigždyne) stebėjimai. Mat pats laikas javams dirvą ruošti, kai Sietynas leidžiasi vakaro žaroje (4).

Javus ūkininkai stengdavosi pasėti esant jaunam mėnuliui (10, 11) arba priešpilniui (4, 6), tada sparčiau auga (5), geresnis šiaudas (1). Taisyklė tinkanti visiems javams: rugiams, kviečiams, taip pat ir avižoms (11). Geriausias laikas javų sėjai – 4-a ar 5-a jauno mėnulio diena, tada ir varpos bus pilnos, ir aruodai pilni (9). Tačiau kenkėjai mažiau nuostolių padaro, kai sėjama „sanagaly“. Lydintis fenologinis požymis javų sėjai – ievų žydėjimas (6).

Daržų sodinimo rūpesčiai taip pat neapsieidavo be atodairų mėnulio fazei (13). Bendra taisyklė tokia: kas auga virš žemės, sodinti ir sėti jauname, kas po žeme – delčioje (1, 6, 9). Agurkus – trečią dieną po jauno, tada gerai auga, bet pasodinti pilnaties metu geriau mezga, derlesni būna (1). Kopūstus sėdavo jauname, išsodindavo per priešpilnį, kad galvos kietos būtų (1). Tačiau saugojantis kirmėlių, juos reikėtų sodinti delčioje (12). Įdomu, kad kopūstų daigus moterys skaičiuodavo senoviškai – kapomis, po 60 (8). „Netikusį mėnulį sodinti kopūstai gūžių nesuka,

15

o svogūnai žyduoliai bus“ (15). Pomidorai – neseniai mūsų krašte auginama daržovė, tačiau jau pastebėta, kad būna derlesni, kai pasodinami priešpilnyje (8).

Sėjant žirnius svarbu, kad nepūstų šiaurys vėjas, nes užaugs kieti (3). Burokėlius, ridikus, morkas sodindavo „sanagaly“. Tačiau morkos saldesnės sodintos mėnuliui augant (11).

Kai kuriuos daržų sodinimo darbus šeimininkės stengdavosi priderinti konkrečioms kalendorinėms datoms. Štai svogūnus sodindavo per šv. Stanislovą (gegužės 8 d.). Tik reikia žinoti, kad svogūnų negalima sodinti, kai danguje du šviesuliai – saulei nenusileidus, pateka mėnulis, nes tada svogūnai išaugs į žyduolius (1, 5, 9, 8).

Ypatinga atida būdavo skiriama bulviasodžiui. Čia svarbu ne tik mėnulio fazė, bet ir dangaus debesuotumas bei vėjo kryptis. Fenologinis šio darbo požymis – po obelų žydėjimo jau užmegzti obuoliukai (3). Ir tada, kai „atsisėdus nuoga sėdyne ant arimo, nešalta“ (2). Daugiau bus „pakaso“, kai bulvės yra sodintos per „sanagalį“ (7, 12) arba pilnaties pabaigoje (6). Ir dar labai svarbu, kad būtų „kelmuoti“ (kamuoliniai) debesys (4, 8, 14), tada bulvės užauga miltingos, sukrentančios (1). Kai debesėliai pasidraikę „lineliais“, tuomet ypač geras metas linus sėti (4).

Tik gerai būtų ramią, be vėjo dieną, nes tolygiau išsibers lengvi linų sėmenys. Vaismedžiams sodinti geriausias laikas – pilnatis, tada jie gerai prigyja (3).

Vasaros darbai ir orų spėjimai Šiems darbams reikia itin gero oro – „pagados“.

Tad jos permainų požymiai gamtoje būdavo kuo atidžiausiai sekami, perpasakojami jaunajai kartai. Labai tikslus orų permainos ženklas – šviesus ratas apie mėnulį (10). Sakoma: „Jeigu apie mėnulį didelis ratas – oras keisis maždaug po trijų dienų“ (1), „Jei per pilnatį aplink mėnulį pasirodo didelis lankas – bus ilgas lietus“ (4). Kai nėra mėnulio, stebimos žvaigždės: prieš darganą jos „pasišiaušusios“ (4), labai mirga (12), „apsiblausę“ (13). Jeigu Paukščių Takas ryškus, bus giedra (12). „Pilnas dungus žvaigždžių – pagada, tai pagada!“ (1). Jei aušra blanki, bus lietinga diena ar net audra. Saulei sėdant dangus raudonas – prieš vėjuotą, bet giedrą dieną (4, 12, 14).

Nebūtina artėjančio lietaus požymių dairytis danguje – jie čia pat: „Prieš lietų rūkytų lašinių skūra rasoja (9); raugintų kopūstų sunka statinėje pakyla“ (4). „Vištos prieš lietų ilgai neina tūpt, lesinėja, kapstosi net ir sutemus – rytoj iš pat ryto bus ūkanota ir lis“ (13). Žarijos ilgai krosnyje žėruoja, dūmai

iš kamino nekyla aukštyn, o driekiasi pažeme – bus lietaus. Prieš lietų rasoja ir akmenys, plūktinė asla sudrėksta (4). Pastebėta, kad debesims einant juostomis, po trijų dienų ateina ir lietus (4). Lietų atnešantys debesys – „tinkliniai“ (5). Manyta, koks oras per pilnatį, toks išbus ir iki jaunaties (10, 11). Iš eglės ar kadagio šakelės žmonės mokėdavo pasidaryti paprastą barometrą. Pritvirtina šakelę vienu galu kur prie sienos, pasižymi jos padėtį. Artėjant lietui ji linksta žemyn, prieš giedrą – kyla viršun.

Griaustinio vasarą žmonės labai bijodavo; jo sukelti gaisrai yra nusiaubę ne vieną kaimą. Sodindavo prie namų aukštus medžius, kad atliktų perkūnsargio rolę (6, 12, 16). O kai perkūnas „pa dungų važinėja, švystus žalynus unt lunga statydava, oktavinius, pa Devintines surinktus, tai verbas, lazdyna, diemedžia, berža šakelas“ (9). „Aždarydava lungus, duris, neleisdava darinėti durų, kad skersvėjas neįtrauktų žaiba“ (15). Nekūrendavo krosnies, uždarydavo juškas ir prie kamino nesėdėdavo (6). „Lazdynas saugodavo nuo perkūnijos ir žaibų, ypač šventintos jo šakelės, taip pat ir kiti šventinti žolynai. Jais ir lazdyno šakelėmis iškaišydavo palubį“ (1, 8). Taip pat per perkūniją ant lango statydavo kryželį, šventojo atvaizdą, verbą, padėdavo šv. Agotos duonos (14), peržegnodavo su šventu paveikslėliu dangų, melsdavosi į šv. Florijoną (10). Manoma, kad ir šiandien pravartu namuose turėti kriaukšlelį duonos, pašventintos vasario 5-ąją (1). Ji gelbstinti nuo gaisrų, padedanti malšinti užsiliepsnojusio pastato ugnį. „Kai dega namas, žmonės bėga aplink ir į ugnį barsto Agotos duoną, tada ugnis nesiplečia“ (1). Taigi, dar ir mūsų dienomis nevisai pasitikima perkūnsargiu, naudojami ir tradiciniai apsaugos metodai.

Kai kurie apsaugos būdai turi aiškią mitologinę potekstę. Griaudžiant prie langų nevalia sėdėti, merginoms negalima plaukų šukuotis, reikia skarele apsigobti (2). „Smilkydavo šventintų žolių po visus namų kampus, kad velnią išvarius“ (11). Labai tikėtina, kad šiuose papročiuose likę aidai mito apie Perkūno ir Velino nesantaiką. Nuo Perkūno kulkų Velinas, tapęs folkloriniu velniuku, slepiasi netgi žmogaus namuose.

Pirmoji vasaros šventė – Sekminės; ji labai būdinga Aukštaitijai4. Piemenys tądien vainikuodavo Šaknys Ž. B. Aukštaičių kalendoriniai papročiai // Aukštaičių tapatumo paieškos. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2006, p. 89–100.

4

16

pargenamas karves, iš šeimininkių gaudavo sūrio ir keletą centų (7). Sudeikiuose vykdavo garsūs atlaidai ir kermošius, vadinamas „rūgštelių“. Vidurvasariu laikomos Joninės (13). Joninių rytą saulė ilgai keliasi, prausiasi, puošiasi (11), ji linksma (2), tekėdama tarsi šoka „vienoje vietoje“ (1, 3). „A jei par Jonines nelyja – blogi metai“ (9).

Vidurvasario rasa ypatinga: ja gydydavo visokius spuogus, karpas, dedervines, kojų prakaitavimą (3, 9, 10, 11). Mergos rasa veidus prausdavo, kad skaistūs būtų (1, 2, 4, 15). Prausiantis rasa, strazdanėlių galima atsikratyti (12). Ir snaudulį puikiai prausimasis rasa išblaško (9). Rasa gydydavo suskirdusias, sutrūkinėjusias bei skaudančias kojas. Net ir nervus nuramina išbraidžiotos rasos (6). Šienauti eidavo su rasa – dalgis geriau ima (15). Vaistažoles rinkdavo mėnuliui augant iki pilnaties birželio pabaigoje ar liepos mėnesio pradžioje – „tada jos turės ypatingą gydomąją galią“ (12). Renkami žolynai rasai nukritus, bet iki vidurdienio (1, 9).

Saulė vidurvasarį eina savo vasaros taku. Piemenukai žinodavo, kad trumpiausias šešėlis yra vidurdienį (5, 7). Įbesdavo žemėn botagą ir stebėdavo jo šešėlį trumpėjant (12). Arba savo šešėlį žingsniais ar pėdomis pamatuodavo ir žinodavo, kada laikas ginti pokaičio (4, 9, 14). Vidurdienį šešėlio ilgis – penkios pėdos (4).

Po saulės laidos būdavo draudžiama dirbti; šis paprotys turi neabejotiną mitologinę reikšmę. Negalima nieko sodinti, nes neaugs; negalima nešti iš namų šiukšlių, nes kartu bus išnešta iš namų ir skalsa (16). Tad geriau vakare išvis nešluoti. Draudimus sustiprina perspėjimas darbštuolėms, kad

17

neverptų ir neaustų, nes „vištažabalis užpuls“ (9).

Būta ir papročio neskambinti varpais už mirusįjį po saulės laidos (4). Dar sakoma, „saulei nusileidus, negalima skalbti rūbų, nes laumės gali užpulti prie ežero ar upės“ (5). Vaikams drausdavo į saulę rodyti pirštu, pagąsdindami, kad jis nudegs (13).

Arba tuo tiesiog nereikia jos supykinti, įžeisti (15).

Taigi, mitinė sąmonė saulei buvo priskyrusi dideles gamtos ir žmogaus darbų globos galias. Saulei nusileidus, suaktyvėjanti negatyvioji mitinių būtybių veikla.

Labai tolimų laikų atminties yra toks pasakymas apie saulės stebėjimą: „Sėslūs gyventojai maždaug žinodavo pagal medžius, kalnus, kur saulė teka“ (1, 10, 13); „Pastebėdavo, kad per vienas šventes leidžiasi vieno kaimyno bulvių lauke, per kitas – už kito kaimyno trobos ar už didžiosios kalvos“ (15). Tai mūsų laikus nuotrupomis pasiekusios vadinamosios azimutinės astronomijos, kai datos būdavo matuojamos pagal šviesulio laidą ar teką horizonte, žinios.

Jokios praktinės naudos jos nebegalėjo turėti, tik kažkaip užsiliko kolektyvinėje atmintyje.

Apie vidurvasarį ateina metas šienapjūtei. Šiam darbui taip pat mėnulio fazė esanti reikšminga. Atolas gerai atželia, žolę nupjovus esant jaunam mėnuliui (4, 12). Septynių brolių miegančiųjų diena, liepos 10-oji, nurodo vasaros antrosios pusės, lietingesnės, orus (2).

Atokvėpiui nuo darbų – įžymūs Aukštaitijos kermošiai po atlaidų: Užpaliuose po Šv. Trejybės, Vyžuonose – po Šv. Marijos Magdalietės, Pakalniuose – po Šv. Onos. O Sudeikiuose garsėjo „maslionkų“ kermošius po Šv. Elžbietos atlaidų (7).

Liepos antroje pusėje rugiai „paspėja“; juos paprastai stengdavosi nukirsti pilnatyje (1). Tačiau dėl oro sąlygų darbas gali ir suvėlinti, nes pilnatyje prasidėjęs lietus ilgai nesiliauja (2, 11). Kaip tuomet laukiama vaivorykštės pasirodant! Utenos apylinkėse ji vadinama drigniu arba laumės juosta (3, 6). Lyja todėl, kad ji vandenį siurbianti iš upės ar ežero (8, 10).

O atsiradusi ji danguje, išausta nežemiškos audėjos (10) ar trijų laumių (16).

Apie mėnulio vaizdinius Tikėtina, kad mėnulio fazių poveikį žmogus pastebėjo jau laukinės gamtos reiškiniuose. Pavyzdžiui, žinoma, kad vilkai rujoja ir staugia pilnaties metu (13). Jaunam mėnuliui esant geriau dygsta grybai (1, 11, 14), tada jie ir mažiau kirmyja (8). Senagalyje išdygę, būna „apglebę“ (13).

Iš gyvosios gamtos stebėjimų bei ūkininkavimo ilgametės patirties bus kilęs ir šio nakties dangaus šviesulio mitologizavimas. Pirmą kartą pamatę jauną mėnulį žmonės persižegnodavo, sukalbėdavo maldą. Arba neomeniją pasveikindavo tokiais žodžiais: „Tau panystę, man jaunystę...“ (11). Pamačiusios tą mėnesį pirmą kartą jo ploną pjautuviuką, merginos tikėdavosi naktį susapnuoti savo būsimąjį vyrą. Tik turėdavo vakare ištverti su niekuo nekalbėjusios.

Apskritai, pirmą kartą tą mėnesį matant jauną mėnulį sugalvotas noras išsipildo (15).

Neomenijos poveikis apskritai laikomas pozityviu; sudėtingiau yra su pilnaties vertinimu; joje atrandami labai skirtingais laikmečiais susidarę vaizdiniai. Utenos apylinkių žmonės sakydavo, kad mėnulio pilnatyje matosi žmogaus veidas (3); mergaitė einanti vandens su dviem kibirais (10, 12), mergina su naščiais (15). Šie antropomorfiniai vaizdiniai yra kilę iš senosios baltų religijos mitologemų. Sakmėse Mėnulis priglobia skriaudžiamą, persekiojamą našlaitę, pasiųstą vandens atnešti. Šiai istorijai vėlesniais laikais virstant anekdotu, mėnulyje imta matyti bobą ar tik jos naščius. Yra ir krikščionybės suformuotų vaizdinių: du žmonės susikabinę stovi (8), „ten Kainas ir Abelis“ (2), „matosi Abraomo veidas“ (5). Taigi čia kalbama apie biblinę legendą. Todėl darosi suprantamas ir toks atžagarus kreipinys: „Ar tave biesas mėnesienoje išperėjo?!“ (4).

Vėl į archaiką grąžina draudimas vaikams rodyti pirštu į mėnulį. Sakydavo, „nigdi nebūva možna rodyt pirštu – griežtai prisakydava“ (9). Netgi juokais pavadinę mėnulį „sūriu“, vaikams pirštu rodyti drausdavo (11). Miegančius vaikus saugodavo nuo pilnaties šviesos, manant, kad juos nemiga užpuls (8), pradės žvairuoti (7) ar gali susirgti „mėnulio liga“ – pradėti vaikščioti naktimis, tapti nervingais ar net lunatikais (10). Todėl lopšį uždengdavo (13), o ypač saugodavo nuo siauro pilnaties šviesos ruožo (11) ir kad nešviestų į momenėlį (15). Apšviestą „blogu“ mėnuliu vaiką gydydavo taip: pasodinus ant slenksčio prausdavo sūdytu vandeniu (9).

Iš mėnulio poveikio supratimo bus kilęs ir savaitės dienų skirtingas vertinimas. Utenos apylinkių žmonės įsitikinę, kad pirmadienis darbų pradžiai visai netinkama diena (1, 13). „Net ir ubagas pirmadienį neina kalėdoti“ (4). Geriausia didelius darbus pradėti viduryje savaitės (14). O penktadienis – „nūdna“ diena (5).

Gamtos reiškinių sąsajų su mėnulio fazėmis taisyklės similinės magijos principu perkeliamos ir į socialinį gyvenimą. Būdavo tikima, kad mėnulio fazė kūdikio gimimo metu turi įtakos jo sveikatai ir likimui: „Jauname gimęs – žvalus, pilnatyje – stiprus“ (14), „Gimęs jauname, visą laiką atrodys jaunas, greit nepasens, bet bus nedrąsus, nestiprus. Delčioj gimęs bus pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos“ (12). „Jei gimei priešpilny, turtingas būsi.

Blogai gimti delčioje – nebus nei turto, nei sveikatos“ (9). Žmogaus būdas priklausąs ir nuo jo gimimo savaitės dienos. Jei tai pirmadienis – bus nelaimingas (14). „Pirmadienį gimęs būna lebeda, toks nerangus, tingus, lėtas, na, lepšis; ketvirtadienį – geras turgininkas, penktadienį – surūgęs, blogo būdo, šeštadienį – švarus, tvarkingas, sekmadienį – labai uliaunas, linksmybių, kompanijų mėgėjas (1). „Gimusi ketvirtadienį, bus mandra pana“ (7) – šis pasakymas sietinas su įprastine diena turgums rengti. Sekmadienio vaikas apskritai „prie tinginio“ (15). Pavasarį gimęs – švelnesnio būdo, nuoširdesnis, o rudenį – piktesnis atšiauresnis, žiemą – silpnesnės sveikatos (10). Piršliais važiuodavo mėnulio priešpilny; senagalys netinka, nes šeima gali iširti (1). O vestuves keldavo per pilnatį (11, 12). Gerai ir trobos statybą užbaigti per pilnatį, kad joje gyvenimas džiugintų pilnatve (6).

18

Rudens ir žiemos darbai Pirmoji šventė, nuspalvinta rudens nuojauta – šv. Baltramiejus, rugpjūčio 24-oji. Sakoma, po jos išskrenda gandrai, o žmonės pradeda rauti linus (2). Tikras ruduo prasideda šalnoms nubalinus ražienas (12). Jeigu gervės anksti skrenda, tai ir ruduo bus ankstyvas (10). Rudens orai būdavo spėjami iš šermukšnių: jei daug uogų pamiškėje raudonuoja – ruduo ilgas ir lietingas (12, 15). Jei daug riešutų, o grybų mažai – bus rūsti ir gili žiema (12). Žiemkenčius sėdavo Sietynui pasisukus į pietus (6). O mėnulio išvaizdą rudenį stebėdavo, ruošdami maisto atsargas žiemai. Pjaunant kiaulę būtina žiūrėti, kad būtų priešpilnis ar pilnatis, tada lašiniai verdami labiau išbrinks (4, 10), mėsa nesusitrauks, jos puode bus daug ir skanios (1). O vis tik dažniau skerdžia „in sanagalia“, nes tada mėsa gerai laikosi (9). Jei paskerstos kiaulės kasa lygi, ateinanti žiema bus be šalčių; jei vienas galas storesnis, kitas plonesnis, tai žiema bus šalta ir su atodrėkiais (8, 13, 16).

Medžiotojai apie būsimos žiemos pobūdį spręsdavo iš nušauto kiškio riebumo (13).

Kopūstus šeimininkės raugdavo pilnatyje ir delčioje, kad būtų kietesni (6, 8). Jei raugtų per jaunatį – būtų minkšti ir blogai laikytųsi (9). Agurkus šeimininkės irgi dažniausia raugia mėnuliui bebaigiant dilti (4).

Avis ūkininkai kirpdavo per mėnulio priešpilnį – vilna geriau verpsis (15). O ėriukai būdavo pjaunami spalio pabaigoje; iš čia dar vieno įdomaus kermošiaus, rengiamo Sudeikiuose po Šv. apaštalų Simono ir Judo (Tado) atlaidų, pavadinimas – „jukos“ (7). Žiemos piktieji mėnesiai prasideda nuo lapkričio.

Saulė tepakyla „par kačergų“ (2). Paskutinė rudens šventė – šv. Martynas, lapkričio 11-oji. Piemenukai tądien ožką apie beržą tris kartus su dainomis vesdavo, kad tik greičiau pasnigtų ir baigtųsi ganiava (14). Tai labai prosenoviška apeiga, kilusi iš senosios religijos praktikuotos aukos žemės dievams atsidėkojant už išaugintą derlių. Kaip žinia, vaikų folklore galima rasti žaidimais tapusių labai archajiškų dalykų. Dar sakoma, „jei par Martynų ladas, par Kalėdas – vanduo; jei par Martynų vanduo, par Kalėdas – ladas“ (1).

Moterys per adventą verpdavo, o dienai ilgėjant, sėsdavo staklėsna. Verpimą pradėdavo per pilnatį, kad darbas geriau sektųsi, o austi – per senagalį, kad audeklas stipresnis būtų (1). Vyrų žiemos darbas –

19

Liberto Klimkos nuotraukos

medžius nusikirsti statyboms; geriausia – vasario mėnesį (6). Žiemą kaimo žmogui mažiau darbų, tai to laiko daugiau galima skirti ir sau. Merginos plaukus pasikirpdavo, tačiau tik sulaukus jauno mėnulio. Sakydavo, tada tvirtesni ataugs (5, 8, 15). Pirties metas – po pilnaties (1).

Pažiūrėję į gilų žiemos dangų, uteniškiai sakydavo, kad kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę: „Jei žmogus gimė po laiminga žvaigžde, visas jo gyvenimas laimingas“ (1, 12, 14). Jei kam nesiseka – „netikusi jo gyvenimo žvaigždė“ (13). „Krinta žvaigždė – kažkur miršta žmogus.

Tada reiktų jam sukalbėti „Amžiną atilsį“... (2, 5, 10, 15).

Dažnas šių apylinkių gyventojas danguje skiria pagrindinius žvaigždynus, įvardija Paukščių Taką – „paukščiai jį pramynė“ (12). Mitologinių tikėjimų nuotrupa – „Taku ir laumės skraidžioja“ (11). Nakties metu pagal Grįžulo (Grigo) Ratų „pasisukimą“ galima apytikriai laiką nustatyti (2, 3, 15).

Prieš šaltį labai žvaigždėtas dangus (11) ir jauno mėnulio rageliai labai smailūs (13). Šąlant krosnyje gerai dega ugnis, ilgai žėruoja žarijos (4), iš kamino dūmai kyla į viršų (12). Žiemos orų permainos ženklai gamtoje tokie: prieš šalčius varnos sutupia medžių viršūnėse (14), katė ant krosnies lipa (5).

Nesunku atspėti atodrėkį: „Miškas tolumoje atrodo melsvas ir gaudžia (12). O dūmai iš kamino driekiasi pažeme (12), katė lauke voliojasi ant sniego (1).

Darbų ir švenčių rato derinimas su gamtos reiškiniais, valdomais periodinio dangaus šviesulių judėjimo, suponuodavo ciklinę laiko sampratą, labai būdingą ir kitiems žemdirbiškos kultūros etnosams. Utenos apylinkių žmonių atmintyje tokia tradicinė nuostata tebėra gana ryški, netgi nepaisant netolimos sovietmečio praeities ar šiuolaikinio gyvenimo kultūrinių įtakų.

IŠVADOS 1. Utenos krašto etnografiniai papročiai gana tiksliai reglamentuoja žemės ūkio darbų derinimą su mėnulio faze. Manyta, kad jaunas mėnulis skatina augimą, vešėjimą; tačiau esant šiai fazei besiformuojanti biomasė neturi tvirtumo, ilgaamžiškumo.

Delčios metas apsaugo ją nuo irimo, yra pražūtingas kenkėjams. Netinkamiausios dienos darbams pradėti – astronominė jaunatis ir pirmadienis.

2. Mėnulio sureikšminimas tradicinėje kultūroje bus turėjęs ir mitologinį atspalvį. Iš neomenijos sveikinimo formulių ryškėja jo antropomorfizmas; tai laikytina archajiškuoju tikėjimų lygmeniu. Krikščionybės įtaka galėjo lemti prieštaringą mėnulio šviesos poveikio žmonių sveikatai vertinimą; pasveikinus neomeniją, tikimasi lūkesčių išsipildymo, pilnaties šviesa laikoma kenksminga, ypač kūdikiams.

3. Mėnulio fazių įtakos agrokultūrai žinios priskirtinos praktinės etnožinijos sričiai; tikėjimai mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams priskirtini similinei magijai; kartu tai yra įsišaknijusio tradicinėje kultūroje paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių išraiška. Utenos apylinkių senųjų gyventojų atmintyje mėnulinio kalendoriaus reliktai dar buvo gana ryškūs. Lygiai ryški ir tradicinė ciklinė laiko samprata, labai būdinga žemdirbiškos kultūros etnosams, išlikusi nepaisant visų XX amžiaus eigoje įvykusių gyvensenos permainų. Žinių pateikėjų sąrašas 1. Bagdonienė Aleksandra, g. 1920 m. Kvyklių k.

2. Bazienė Irena, g. 1926 m. Sudeikių k.

3. Gasiūnaitė Stefanija, g. 1927 m. Vaikutėnų k.

4. Jurgelėnienė Adelė, g. 1919 m. Biliakiemio k.

5. Juškaitė Valerija, g. 1910 m. Butiškių k.

6. Juzėnas Rimgaudas, g. 1942 m. Spitrėnų k.

7. Kalytienė Ona, g. 1924 m. Juškėnų k.

8. Kazakevičienė Genovaitė Danutė, g. 1938 m. Sirutėnų k.

9. Latėnaitė Anelė, g. 1928 m. Pilkiškių k.

10. Mažliokienė Eugenija, g. 1931 m. Noliškėse 11. Mikulėnienė Anelė, g. 1939 m. Mockėnų k.

12. Mitalienė Regina, g. 1919 m. Sudeikių k.

13. Raslanas Boleslovas, g. 1931 m. Dičiūnų k.

14. Rudinskienė Ona, g. 1924 m. Noliškių k.

15. Treinienė Elena, g. 1930 m. Bareišių k.

16. Valiulienė Rima, g. 1960 m. Utenoje

20

Langinių istorija Aukštaitijoje: nuo buitiškosios paskirties senovėje iki puošybinės dabartyje Regina Stundienė ______________________________________________________________ Gynė nuo vagių, saugojo nuo šalčio Aukštaitiški namai išsiskyrė savo puošnumu: būdavo su langinėmis, gonkais, išpuoštais įvairiausiais ornamentais. Seniausi langai buvo mažučiai, it žlibos namo akelės. Dėl stiklo brangumo ir trūkumo buvo aptraukiami kiaulės pūsle ar riebaluose mirkytu popieriumi. Prasigyvenus jau turėta iš ko pasigaminti didesnius langus, nors pokario pirkių langai nuo naujesniųjų namų dar skyrėsi ir dydžiu, ir forma, ir puošyba. Senųjų pirkių langai žymiai mažesni, vyravo keturių ar šešių dalių (rūčių), kurių aukščio ir pločio santykis 1 : 0,7–1 : 0,8. Šie, ne kaip pirmieji mažučiai, jau buvo su langinėmis – medinėmis durelėmis langui iš lauko pusės uždaryti. Jos pradžioje buvo skirtos apsisaugoti nuo nekviestų nakties svečių, todėl jas dariusiems staliams talkindavo ir kalviai: įstatydavo vyrius, apkaustydavo. Norėdami nakčiai apsaugoti namus, įstrižai per visą langinę dėdavo užraktus. Vyrius tvirtino prie staktos, padarydavo ilgus vinis, įkaldavo ir užlenkdavo, kad neišplėštų.

Kalviai dar išraižydavo ornamentus, įrėždavo datą, o norėjusysis analaikiškai pasireklamuoti, ant jų – ir savąją pavardę. Senovėje metalinės dalys buvo tepamos

Langinių schema

21

Langinėmis puošdavosi net šiaudastogiai namai

riebalais, bičių vašku, kad nerūdytų, ilgiau laikytų.

Tarnaudavo langinės ir šilumai palaikyti, sulaikydamos žvarbius rudens vėjus ir žiemos pūgų siautulį, jos buvo ir jauki puošmena, ir funkcionali namo detalė. Kadangi mūsų senoliai namus, kaip ir visą aplinką, vertino ne tik materialiai, bet ir suteikdavo viskam prasmę, tai langas buvo suvokiamas kaip namo akys, pro kurias žmogus nuo mažų dienų stebėdavo pasaulį. Lango rasai buvo suteikta gydomųjų savybių, ja gydydavo dedervines ir kitas odos ligas.

O kadangi aukštaičiai iš prigimties mėgo grožį, tai Rytų Aukštaitijoje gatviniuose kaimuose ypač išplėtota gatvės ir gerojo kiemo fasadų puošyba. Namų akys išgražintos virš langų puošniais antlangiais, išdrožinėtais simetriškais geometriniais, augaliniais, kartais ir gyvūnų ornamentais bei kukliau dekoruotais polangiais. Ir tarsi namų žvilgsnio sargybą „ėjo“ plačios įsprūdinės konstrukcijos langinės. Jos būdavo dekoratyviai sukaltos iš suleistų profiliuotų lentų.

Kartais naudota durų, langų ir langinių polichromija. Langų rėmai dažniausiai nudažyti baltai, rudai ar mėlynai. Tokių langinių rasta Utenos apskrities Balčių, Degučių, Vikonių kaimuose.

Lietuvoje prieškariu langinės pirmiausia paplito miestuose ir dvaruose, vėliau jas ėmė naudoti ir di-

Langaveryčios – taip vadinamos langinės Labanoro krašte.

Jas savo tėviškėje išsaugojo Valerija Augūnienė

desnių namų šeimininkai kaimuose. Pasitaikydavo pirkių net su 6–8 langais ir visi būdavo su langinėmis. Išskirtina, kad gausiausiai langinėmis puoštų namų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, kitur mažiau.

Atvertos langinės pritvirtinamos prie sienų, kad jų neblaškytų vėjas. Puošiama toji pusė, kuri matoma dieną, kai langinės atvertos. Langinių puošyboje naudojama primityvi grafika ir tapyba. Mėgstamiausias motyvas – gėlė vazone. Senovėje jos savaip parodydavo kelią pas batsiuvį, siuvėją, duonos kepėją: ant langinių būdavo išpaišomi profesijų atstovų įrankiai ar gaminiai. Dauguma langinių ir jų puošmenų būta simetriškų, pačios langinės – rėminės konstrukcijos su įsprūdomis (filingais). Pačios paprasčiausios – plokščios lentos, nudažytos ar margintos piešiniais.

Kita gana gausiai užtinkama langinių konstrukcija yra dvigubų lentų su puošniu apkalu. Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje naudota paprasta ir praktiška langinių puošmena: meniškos langų angelės šviesai įleisti. Jos būdavo lapo, širdelės, augalo šakelės, mėnulio, užrakto skylutės formų. Faktų apie tokią puošybą Aukštaitijoje rasti nepavyko1.

Grįžta namų senųjų puošmenų mada Veikiausiai pavargę nuo ankstesnės statybos mūrinukų, panašių it kareiviai, rutinos šiuolaikinių namų šeimininkai vis dažniau statosi medinukus, ir neretai, kur keliaujant, žvilgsnį maloniai paglosto marguojančios langinės. Jos šiuo laiku atlieka vien puošmenos funkciją, bet, pasak vieno statybininko, jam namas su langinėmis atrodo linksmesnis. Kaip nuo seniausių laikų langinės buvo daromos iš medienos, taip ir dabar, tačiau namo šeimininkui no1

Rytų Aukštaitijos tradicinė kaimo architektūra. Vilnius, 2009.

rėtųsi palinkėti sąžiningo meistro, žinančio, kad iš tinkamai paruoštos medienos padarytosios langinės gali gerokai pragyventi namo šeimininką, atitarnaudamos jam penkias dešimtis ar net šimtą metų. Jokių impregnantų prieškario dailidės nei žinojo, nei turėjo, o medinukai statiniai ir jų puošmenos atlaikydavo ne vieną ir ne du dešimtmečius. Senoliai langinėms gaminti rinkdavosi eglės arba pušies medieną, nors šioji ypatingai sugeria drėgmę, bet viską lemdavo jos paruošimas. Medžius pjaudavo sausio–vasario mėnesiais, džiovindavo be skubos – natūraliai. Dabar, kai medkirčiai pjūklais mojuoja apskritus metus, pavasario ir vasaros medžiai kupini syvų, tad ir iš šių džiovyklose skubiai išdžiovintų išpjautomis grindlentėmis nesidžiaugsi, nes jos, bemat išsišiepusios, žnaibys padus, o langinės, saulės nuglostytos, bemat „apsiverks“ prasiveržusiais sakais, kurių nei nuplausi, nei nušveisi ir, žinoma, bus trumpaamžės. Beje, langinę pritaikyti galima ne kiekvienam langui: kai arti vienas kito, jos netelpa, todėl pats mažiausias atstumas tarp jų turėtų būti toks, kad tilptų visa langinė.

Langinės amžiui pratęsti tinkamiausia dažyti, prieš tai medieną apdorojus specialiais impregnantais, o dažus pasirinkti tokius, kurie ant paviršių ne-

Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė ne tik karpytomis užuolaidėlėmis puošia langus, bet mėgsta karpyti ir pačios langinės motyvą

22

sudaro plėvelės, todėl mediena kvėpuoja. Meniškos prigimties žmonės yra pastebėję, kad kartais iš tinkamos medienos padarytas langines savaip nuspalvina ir gamta: pablukina saulė ir lietus, suteikdami natūralių spalvų ir atspalvių.

Nors dabar ilgapirščių apstu, langinės nuo jų vizitų vargiai apsaugos, nes daugiau tarnauja tik grožiui. Žinoma, anais laikais su kirveliu vargiai koks vagišius galėjo užraktą numušti, dabar ir plieniniams vyriams ar užraktui nupjauti – priemonių įvairiausių, todėl turtuoliai vis dažniau renkasi meniškai nukaldintas langų grotas.

Rokiškėnai nusilenkė lunginyčiom...

Prasmingai, jautriai ir kūrybingai Rokiškio rajono menininkai išsprendė nuo laikmečio šiūrstančio medinukų mikrorajono skaudulį, išgydydami suvargusias senųjų namukų langines. Centrinė Respublikos gatvė, nuo pat rodyklės įsivedanti svečius į miestą, su tarpukario metais ir dar seniau statytais vienaukščiais mediniais namais labiau primena kaimo ūlyčią. Tačiau šis miesto „trūkumas“ sėkmingai pavirto didžiuliu pranašumu, kai teisingai buvo sudėlioti akcentai, paryškinus būdingus aukštaitiškos architektūros bruožus.

Jau devinti metai vyksta langinių tapymo plenerai. Pasak Kultūros centro etninio projekto autorės

Miesto šventei Anykščių r. Traupio bendruomenė sukūrė floristinį kilimą, panaudoję langinių motyvą

ir vadovės Nidos Lungienės, šios namų puošybos tradicijos atgaivinimo idėjos autorius ir plenero kuratorius – Jaunimo centro Dailės skyriaus vedėjas, dailininkas, Rokiškio dailininkų klubo RODA vadovas Arūnas Augutis. Jis daugiau nei prieš dešimtmetį kartu su savo mokiniais ištapė pirmąsias langines Ąžuolų g. 2. 2005 metais, gavus finansavimą, plenerus kasmet remia Kultūros rėmimo fondas, Rokiškio rajono savivaldybė bei kiti rėmėjai, o 2007 metais – ir ES fondai. Devyniuose pleneruose dalyvavo 117 menininkų iš Lietuvos (Vilniaus, Šiaulių, Šakių, Panevėžio, Zarasų, Ukmergės, Rokiškio) bei Latvijos ir Lenkijos. Kai kurie iš 42 dailininkų bei 3 medžio meistrų dalyvavo po keletą kartų. Arūnas Uogintas iš Šiaulių

Gyvūnų motyvais ištapytos vienintelės langinės ant namo, turinčio įdomią istoriją. Jame prieškariu buvo žydo mėsos krautuvė, kurioje dirbo Stefanijos Bagdonaitės-Sucharevos tėvas, o dabar seniai butu virtusiame name gyvena ji pati

23

atvyksta jau 7 metai, o kraštietis Arvydas Bagdonas iš Vilniaus bei dusetiškis Eugenijus Raugas – 4 metus. Be abejo, kasmet dalyvauja patys rokiškėnai – Rokiškio dailininkų klubo RODA dailininkai. Aktyviausi – Arūnas Augutis, Sigutė Klemkaitė, Sigitas Daščioras, Žilvinas Vaičiūnas, Asta Keraitienė.

Devyniuose pleneruose ištapytos 252 langinės (daugiau kaip pusė iš jų dar ir restauruota), vienos dvipusės durys, kraičių skrynia, trims namams pagamintos vėjalentės ir lėkiai bei antlangiai ir polangiai. Tapytomis langinėmis papuošti Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatvių bei Rokiškio rajono Jurgiškių, Kamajų, Antakriaunių, Bajorų ir Salų, Šetekšnių namai, o Panevėžyje – dailės galerija „Menų namai“.

Rokiškio plenere tapytos langinės

Šiemet liepos 8–12 dienomis vykusiame 9-ajame langinių tapymo plenere dalyvavo 15 dalyvių: 13 dailininkų ir 2 medžio meistrai. Dailininkai ištapė 32 langines Respublikos ir Kauno gatvių bei Šetekšnių kaimo J. ir A. Tunaičių etnografinės sodybos namams. Taip pat du medžio meistrai – rokiškėnai Eugenijus Deksnys ir Eugenijus Majauskas – puošybiniais antlangiais, polangiais, vėjalentėmis ir lėkiais papuošė du Respublikos gatvės 46 ir 65 namus.

Per pirmąjį langinių tapybos plenerą 2005 metais projekto vadovė, Kultūros centro direktorė Nida Lungienė teatrališkai priminė, jog jai pritarti šios idėjos autoriui ir projekto kuratoriui Arūnui Augučiui buvo labai lengva, nes savotiškas kodas buvo josios pačios pavardė (aukštaitiškai langas – lungas) ir vardas, nes jiedviem su Arūnu vienodai patinka senąją mažąją architektūrą šiuolaikiškai pritaikantis Nidos miestas.

Avangardinių kūrinių autorius, šiaulietis dailininkas ir skulptorius Martynas Gaubas rokiškėnams ištapė langines etnografiniais motyvais

Pradžioje namų šeimininkams dailininkai gana atsargiai siūlė atnaujinti langines. Po pirmojo plenero keliavo su „Gastautos“ etnografiniu ansambliu, kuriam vadovauja direktorė, po kiemus ir koncertavo atgijusių langinių namų šeimininkams. Po to siūlytis nebeteko – patys prašydavo „išmaliavoti“ jų senutėlių medinukų laiko nudrengtas langines.

Bet geriau vieną kartą pamatyti, nei iš pasakojimų ar rašinių įsivaizduoti. Teko dalyvauti ir poros plenerų uždaryme, ir ramiai pasivaikščioti po Respublikos gatvės spalvotų medinių paveikslų galeriją, kuri tarsi po atviru dangumi ir ne, po pastoge ir tarsi ne. Gidas visai nereikalingas – ir juo, ir žiūrovu esi pati. Kartais kipšiukas gundo neleistinoje vietoje kirsti gatvę, idant čia pat po akimis esančias langavyres palygintum su kitoje pusėje esančiomis. Kartais sunerimsti, ar nebilstelės į stiklą kurio namuko šeimininkė: ko čia nepažįstama moteriškė įsispoksojusi į josios langą. Be reikalo kremtuosi – rokiškėnai nuoširdūs

Dangaus atspindžiai žaidžia ir langinėse, ir lango stikle (Rokiškio plenero kūrinys). Reginos Stundienės nuotraukos

24

žmonės ir prie galerijos „lankytojų“ per tiek metų jau įpratę. Dar viena mintis vejasi: kaip sunku būtų išsirinkti sau patinkančias, jei medinuką turėtum – kiekvienų pora vis kitokia, atspindinti užslėptą tapytojo mintį ir drauge atverianti tavojo potyrio jausmą.

Net langinių išdėstymas žaidžia. Vienose – debesėta diena ir žvaigždėta naktis, o pačiame lange atsispindi tikri debesys ir kontrastinga medinukui blokinio namo „dėžutė“. Netikėtai atsiveja poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Nežinoma daina“ eilutės „Buvo gražiai nupaišytos langinės ir išrašyti žirgai“, nes vienose laigo tarsi iš šiaudų nupinti stilizuoti žirgeliai. Dar vienose Pasaulio medžio viršūnėje gieda paukštė, o piešinys atkartoja karpinio motyvą. Kitapus gatvės ant palangės tupintis pelargonijos keras

sutariai žydi su langinėse raudonuojančiomis tulpelėmis. Smagurio seilę nuryji matydamas kepyklėlės langinėse „kvepiančias“ bandeles ir riestainius...

Visgi visos langinės, šviesiomis spalvomis žydinčios, negailestingai kontrastuoja su senais namukais, išduodančiais, jog juose gyvena jau ir garbiaamžiai šeimininkai, nebeišgalintys perdažyti lietaus bei vėjo nudrengtų sienų ir net pačių langų, bet čia jau nebe dailininkų rūpestis, valia ir galia. Bet tebūnie tai it kontrastų simbolis – seno ir senojo naujaip atgimstančio – persipinančių ir masinančių pasidžiaugti, kad sena naujajame laike vis tik sužydo. Senieji namai žvalgosi naujomis, langinėmis spindinčiomis, akimis, praeivių žvilgsnius prikaustančiomis.

9-ojo langinių tapymo plenero (2013 m.) dalyviai: 1-oje eilėje: Sigitas Daščioras, Eugenijus Raugas (Zarasų r., Dusetos) ir Arūnas Uogintas (Šiauliai). Nėra Renatos Murauskaitės (Raseinių r., Viduklė) 2-oje eilėje: Arūnas Augutis, Arvydas Bagdonas, Emilija Klemkaitė, Sigutė Klemkaitė, Aurimė Daščiorienė, Eglė Mažuknaitė (Rokiškis–Vilnius), Žilvinas Vaičiūnas, Eugenijus Deksnys, Eugenijus Majauskas, projekto vadovė Nida Lungienė, Daina Eglite (Jekabpilis, Latvija) ir Sandra Sabine Jaundaldere (Lielvardė, Latvija).

Nuotrauka iš Rokiškio kultūros centro archyvo

25

Senoji Tauragnų istorija naujausių Taurapilio tyrinėjimų duomenimis Gintautas Zabiela

_____________________________________________________________

Tarp Utenos rajono miestelių Tauragnai gali pasigirti bene geriausiai ištyrinėta praeitimi. Daug medžiagos jai pažinti paskelbta 2005 m. „Versmės“ leidyklos išleistoje Lietuvos valsčių serijos knygoje „Tauragnai“. Mažiausiai žinoma seniausioji Tauragnų istorija, nors pirmuosius duomenis apie apylinkių archeologinius objektus turime dar iš XIX a. vidurio1. Senoji Tauragnų istorija dažniausiai pradedama nuo Tauragnų pilies, bemaž visuotiniu tyrinėtojų sutarimu stovėjusios Taurapilio piliakalnyje2. Pats piliakalnis archeologų nėra tyrinėtas, tačiau Taurapilį Lietuvoje ir už jos ribų išgarsino 1970–1971 m.

Adolfo Tautavičiaus (1925–2005) vykdyti Taurapilio pilkapyno tyrimai. Jų metu ištyrus 14 paviršiuje matomų pilkapių liekanas, surasta 15 griautinių ir 3 degintiniai žmonių kapai, 4 griautiniai žirgų kapai, tarp jų ir pilkapyje Nr. 5 aptiktas labai turtingas V a. griautinis kario (dažnai įvardinamo kunigaikščiu) su žirgu kapas3. Pastarasis atradimas ir buvo tas katalizatorius, kad, praėjus beveik 40 metų, 2011 m. į Taurapilį vėl grįžo archeologai. Pradžia buvo nieko neįpareigojanti ir grynai žvalgomoji, norint Lietuvos sąlygomis išbandyti vieną iš XXI a. Europos ir ypač Vokietijos archeologijoje sparčiai populiarėjantį prietaisą, vadinamą magnetometru. Šis prietaisas sensoriais matuoja Žemės magnetinio lauko pokyčius. Šie pokyčiai yra tokie maži, kad matuojami dešimtosiomis nanoteslų (nT) dalimis (tesla yra magnetinės indukcijos matas). Kiekvieną sensorių sudaro 2 davikliai, kurių vertikalioje padėtyje fiksuojamas skirtumas įrašomas į duomenų kaupiklį Plačiau apie tai žr. Zabiela G. Atkasta Tauragnų apylinkių praeitis, Tauragnai, Vilnius, 2005, p. 105–120; Zabiela G. Tauragno pakrančių senovės palikimas, Ties Tauragno krantais, Utena, 2012, p. 43–51.

2 Lietuvos piliakalniai. Atlasas, Vilnius, 2005, t. III, p. 270.

3 Tautavičius A. Taurapilio pilkapių (Utenos r.) kasinėjimai 1970 ir 1971 metais Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais, Vilnius, 1972, p. 40–48; Таутавичюс А., Урбанавичюс В. Воин V в. из Таурапилиса, Вильнюс, 1974, 4 c.; Werner J. Der Grabfund von Taurapilis, Rayon Utena (Litauen) und die Verbindung der Balten zur Reich Theodoricus, Archäologische Beiträge zur Chronologie der Völkerwanderungszeit. Antiquitas, Reihe 3, Bd. 20, Bonn, 1977, p. 87–92; Tautavičius A. Taurapilio „kunigaikščio“ kapas, Lietuvos archeologija, Vilnius, 1981, t. II, p. 18–43 (straipsnis perspausdintas: Tauragnai, Vilnius, 2005, p. 121–151).

1

ir apdorojamas kompiuteriu atitinkamai pašalinant trukdžius. Magnetinio lauko pokyčiai priklauso nuo ieškomo objekto dydžio – kuo jis didesnis, tuo anomalija ryškesnė. Gaunamoje magnetinėje nuotraukoje silpniausi pokyčiai parodyti šviesiai, didelis įžemio magnetizmas – tamsiai. Taurapilyje žvalgymai buvo vykdyti Dr. Förster firmos magnetometru (daviklių tipas Ferrex).

Kadangi Lietuvos archeologai iki šiol šio prietaiso neturi, jį atsivežė Romos – germanų komisijos (Vokietija, Frankfurtas prie Maino) archeologas Sebastian Messal, kuris su dviem kiek skirtingomis

S. Messal dirba su magnetometru, 2012 m.

G. Zabielos nuotrauka

jo modifikacijomis per kelias 2011 m. pavasario ir rudens dienas bei 2012 m. ekspedicijos metu padarė apie 3 ha ploto magnetinę nuotrauką Taurapilio piliakalnyje, jo papėdės gyvenvietėje bei teritorijoje greta jų, taip pat ir šalia pilkapyno. Jos analizė išryškino nemažai įdomių magnetinių anomalijų ir leido parinkti perspektyvias tyrinėjimų vietas, siekiant šias anomalijas susieti su konkrečiomis archeologinėmis struktūromis. Tą 2012 m. liepos pabaigoje – rugpjūčio mėnesiais bei 2013 m. gegužės pabaigoje atliko bendra Klaipėdos universiteto ir Romos – germanų komisijos archeologinė ekspedicija (vadovai Eglė Stankevičiūtė (2012 m.), šio straipsnio autorius (2013 m.) ir S. Messal4. Be grynai tiriamojo darbo Kasinėjimus visokeriopai rėmė Tauragnų seniūnija, už ką ekspedicijos dalyviai lieka dėkingi jos seniūnui Alvydui Danauskui.

4

26

Taurapilio piliakalnio aplinkos magnetometru žvalgytų plotų planas. S. Messal brėžinys

ekspedicijoje, įvairios lauko tyrinėjimų patirties sėmėsi apie pora dešimčių Klaipėdos, Vilniaus ir Giotingeno (Vokietija) universitetų studentų bei jaunųjų archeologų. Lietuviams ypač buvo įdomios kolegų iš Vokietijos taikomos įvairios tyrimų technologijos, leidžiančios žymiai pilniau suvokti tiriamąjį objektą. Lietuvos archeologinių objektų tyrinėjimuose jos taikomos retai, o taip kompleksiškai iki šiol dar niekur nebuvo pritaikytos. Toliau straipsnyje ir pateikiami pagrindiniai šių tyrimų metu gauti rezultatai.

Pagrindinis tyrimų dėmesys buvo kreipiamas į papėdės gyvenvietę. Iki tol buvo žinoma, kad į vakarus, pietus ir pietryčius nuo piliakalnio apie 6 ha plote yra jos kultūrinis sluoksnis, kurį ardant rasta lipdytos brūkšniuotos, grublėtos, lygiu paviršiumi bei žiestos keramikos, molinis verpstukas, molio tinko, geležies gargažių5. Per du tyrimų sezonus joje dviejose vietose ištirtas bendras 56 m2 plotas. Vienas 6x6 m dydžio plotas buvo pamatuotas dviejų ryškių Zabiela G., 1985 metų MMT žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Utenos rajone ataskaita, Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f.

1, nr. 1376, p. 343–344.

5

27

magnetinių anomalijų vietose, į pietryčius nuo piliakalnio, arčiau jo papėdės esančioje gyvenvietės dalyje, išsidėsčiusioje čia esančios kalvos rytiniame šlaite. Antras 10x2 m dydžio plotas tirtas jau už saugomos papėdės gyvenvietės teritorijos ribų, privačioje Romo Petrausko žemėje6. Šioje vietoje magnetinėje nuotraukoje buvo matyti ilga siaura griovio vietą primenanti anomalija, nors paviršiuje jokių jo žymių nebuvo. Ši anomalija panašiai per 100 m nuo piliakalnio papėdės nutolusiu puslankiu juosė apie 4,5 ha teritoriją. Magnetinės nuotraukos apimamuose ruožuose ji visiškai nepaisė reljefo specifikos – tai kilo šlaitu, tai ėjo kalvos viršumi.

Pirmojoje perkasoje iškart po velėna aptiktas intensyvus juodas kultūrinis sluoksnis. To ir buvo tikėtasi, nes čia yra saugoma papėdės gyvenvietės teritorija. Netikėtas buvo šio sluoksnio storis. Nors tyrinėta vieta buvo kalvelės šlaite, vientiso kultūrinio sluoksnio storis siekė iki 80 cm, į kalvelės pusę jis tik storėjo, o į įžemį įgilintose duobėse ir kitose Tyrimų vadovai jam dėkingi už leidimą šioje vietoje ištirti perkasą.

6

Ploto 1 papėdės gyvenvietėje tyrimai iš šiaurės 2012 m.

G. Zabielos nuotrauka

struktūrose jis siekė iki 1,4 m storio. Tyrimų metu paaiškėjo, kad įgilintos vietos ir generavo abi magnetinėje nuotraukoje matomas anomalijas. Pirmoji iš jų buvo 80 cm skersmens ir 50 cm gylio duobė stačiais šonais. Paprastai tokios duobės aptinkamos labiau Vakarų Lietuvoje I tūkstantmečio vidurio – antros pusės gyvenvietėse, kur laikomos maisto atsargų saugyklomis7. Antroji anomalija buvo didžiulė sugriuvusi molinė krosnis, kurios perdegęs molis ir sudegę akmenys skleidė skirtingą nuo aplinkos ma-

Krosnis plote 1 ir Taurapilio piliakalnis iš pietryčių 2013 m.

G. Zabielos nuotrauka

šukių lizdas. Jis rodo, kad krosnis (o kartu matyti ir namas, kuriame ji buvo įrengta) buvo apleistas staiga, kažkokios nelaimės metu. Be puodo, Taurapilio krosnyje rasta itin didelis kiekis žuvų žvynų, kuriuos pavyko surinkti sijojant krosnies užpildą. Žvynų analizė dar neatlikta, tačiau iš bendros jų išvaizdos matyti, kad būta nedidelių kelių rūšių žuvų, greičiausiai vietinių, sužvejotų Tauragne. Paprotys žuvų valymo atliekas mesti į krosnį Taurapilio atveju išsaugojo bene didžiausią tokios rūšies radinių kolekciją Lietuvoje. Dar galima paminėti, jog kartu su žvynais rasta ir žuvų kaulų, tiesa, nelabai daug. Vadinasi, šioje sodyboje gyventa žvejo. Kultūrinio sluoksnio sijojimas leido nustatyti ir visai kitokios ūkinės veiklos požymių – labai smulkias bronzos apdirbimo žymes – nulašėjusius metalo fragmentėlius. Tai rodytų, kad tyrinėjamoje vietoje ar visai greta jos dirbo amatininkas juvelyras.

Tyrinėtoje vietoje storas Viduramžių laikotarpio kultūrinis sluoksnis labai suardė ankstesnių laikų palikimą. I tūkstantmečio gyvenvietę čia buvus liudija vos kelios šukės grublėtu ir brūkšniuotu paviršiumi, šiam laikotarpiui priskiriama perkasoje atkastos 50 cm skersmens 25 cm gylio ūkinės duobės dalis. Geriau datuojamų I tūkstantmečio vidurio sluoksnių, kuriuos būtų galima sieti su kapais pilkapiuose, tyrinėtoje vietoje nerasta, tačiau tai ir nenuostabu, nes ištirta tik apie 0,05 procento žinomos gyvenvietės.

Antroje perkasoje, kaip kad ir tikėtasi, magnetinėje nuotraukoje aptiktas užslinkęs gyvenvietės gynybinis griovys. 4 m pločio 1,8 m gylio nuo dabartinio žemės paviršiaus smailiu dugnu griovys buvo iškastas paskutiniu gyvenvietės gyvavimo metu, veikiausiai XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje. Že-

gnetinį lauką. Krosnies dydis buvo 2,3x1,4 m. Ji pakuros vietoje buvo įgilinta į įžemį ir visumoje atrodė kaip tipiška XIV a. krosnis, žinoma iš kitų Rytų Lietuvoje tyrinėtų piliakalnių ir gyvenviečių. Joje aptikti archeologiniai radiniai – apžiestos keramikos šukės, puoštos bangele – šią chronologiją patvirtino. Taurapilio atveju krosnyje rasta nemažai vienam sukiužusiam puodui priklausančių šukių – taip vadinamas Zabiela G., Jarockis R. Opstainių (Vilkyškių) piliakalnis ir papėdės gyvenvietė, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 91.

7

Gynybinio griovio pjūvis plote 2 iš šiaurės rytų 2012 m.

G. Zabielos nuotrauka

28

mės iš jo buvo mestos gyvenvietės pusėn, kur buvo suformuotas apie 3 m pločio ties pagrindu pylimėlis (liko tik jo pėdsakai), ant kurio turėjusi stovėti kažkokia medinė užtvara. Vėlesniais laikais apleidus gyvenvietę pylimėlio žemės suverstos atgal į griovį jį užlygino. Griovio išorėje jokių žmogaus gyvenimo pėdsakų neaptikta, vadinasi, griovys juosė gyvenvietę su tam tikra atsarga. Įtvirtintos nemažos papėdės gyvenvietės buvimas Taurapilio atveju Lietuvos archeologijoje lieka unikaliu atveju, nes visur kitur Viduramžių gyvenviečių įtvirtinimų neaptikta, tarp jų ir bene geriausiai tyrinėtoje Kernavės gyvenvietėje. Tokie įtvirtinimai yra labiau besiformuojančio (ar numatomo steigti) miesto požymiai. Lietuvoje iš rašytinių šaltinių žinoma, kad XIV a. pabaigoje juos planuota įrengti Vilniuje, tačiau tas liko neįgyvendinta8. Iš nedidelės apimties tyrinėjimų Taurapilyje, nedarant platesnių išvadų, dabar galima teigti bent tai, kad Viduramžių pabaigoje Taurapilio piliakalnio papėdės gyvenvietei, matyt, buvo numatyta žymiai didesnė reikšmė, tačiau tai liko nerealizuotu projektu.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje medinė Tauragnų pilis įėjo į Aukštaitijos pilių grandinę, dengusią šį regioną nuo Livonijos ordino. Jos istorija fragmentiškai žinoma iš istorinių šaltinių9. Nors Tauragnus norima matyti nuo 1255 m. (Thovraxe valsčius)10, pirmas neabejotinas Tauragnų pilies (lotyniškai Taurage castrum) paminėjimas yra iš 1373 m. vasario 14 dienos, kuomet šalia jos buvo apsistojusi į Lietuvą įsiveržusio Livonijos ordino magistro Vilhelmo vadovaujama kariuomenė11. 1375 m. vasario 5 d. Livonijos ordinas vėl niokojo Tauragnų žemę (terra Taurage)12. 1387 m. vasario 17 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Tauragnų pilį su jai priklausančia sritimi užrašė Vilniaus vyskupui13.

XIV a. pabaigoje Livonijos ordino sufalsifikuotame 1261 m. rugpjūčio 8 d. datuojamame Mindaugo Sėlos užrašymo Livonijos ordinui dokumente greta

kitų Sėlos vietovių minimi ir Tauragnų įtvirtinimai (burchwall (vallum) Thowraggen (Towracken)14. Dokumentas rodo, kad tuo metu buvo tik piliavietė, tačiau šiuo faktu falsifikate tikėti nereikia bent dėl poros priežasčių. Pirmiausia Tauragnų apylinkės niekuomet neįėjo į istorinės Sėlos (XII a. pabaigos – XIII a. pradžios) teritoriją, kuri plytėjo gerokai šiauriau nuo jų, už Šventosios upės15. Pasitaikę bandymai sėlių ieškoti Tauragnų apylinkėse yra pagrįsti klaidingai interpretuojamais šaltiniais16. Falsifikatorius domino pretenzijos į realią Sėlą, kurios paribyje, Taurožės upelio kairiajame krante, yra išlikę Lašinių piliakalnio liekanos17. Paskutinis Tauragnų pilies (tho Wraggen, Towgal) paminėjimas yra iš 1433 m. vasario pradžios, kuomet ją sunaikino Livonijos ordino kariuomenė18. Piliai parinkta strategiškai svarbi vieta beveik ties Tauragno ežero viduriu, jo pietiniame krante esančiame nežymiame kyšulyje. Piliakalnis įrengtas atskiroje 13–14 m aukščio kalvoje. Aikštelė pailga rytų–vakarų kryptimi, trapecinė, 90 m ilgio, 22 m pločio rytiniame gale ir 14 m – vakariniame. Jos rytiniame krašte supiltas 6 m pločio, 0,4 m aukščio pylimas, vakariniame – 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas. Nuo sausumos pusės piliakalnį papėdėje juosia 220 m ilgio, 25 m pločio, 4 m gylio griovys 10 m pločio dugnu griovys. Drėgnesniu metų laiku jame ir dabar stovi vanduo, tad pilies gyvavimo laikais jis, matyt, jungėsi su ežeru ir, atrodo, buvo užpildytas vandeniu19.

Pačiame Taurapilio piliakalnyje kasinėjimai dėl lėšų ir laiko stokos nevykdyti, tačiau duomenų apie jame esantį kultūrinį sluoksnį surinkta jo žvalgymų metu. Magnetinėje nuotraukoje matyti aikštelės pie­ tiniu pakraščiu einanti didesnio magnetizmo anomalija – greičiausiai vėlyviausiu pilies naudojimo laiku stovėjusi sudegusi siena. Aikštelės šiaurinėje dalyje jos nematyti – šis jos kraštas yra nuslinkęs į ežerą. Kalamuoju zondu jame padaryta keliasdešimt zondažų (dirbo S. Messal ir Andra Simniškytė-Stri-

Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos, Vilnius, 1968, p. 72.

9 Baranauskas T. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis, Lietuvos archeologija, Vilnius, 2003, t. XXIV, p. 90.

10 Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000, p. 201.

11 Hermanas iš Vartbergės. Livonijos kronika, Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos, Vilnius, 1991, p. 199; Tyla A. Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes, Ignalinos kraštas, Vilnius, 1966, p. 24.

12 Hermanas iš Vartbergės. Livonijos kronika, Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos, Vilnius, 1991, p. 201; Tyla A. Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes, Ignalinos kraštas, Vilnius, 1966, p. 26.

13 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius, 1955, t. I, p. 58.

14

8

29

Batūra R. Linkmenų pilis ir krašto gynyba XIII–XV a., Ignalinos kraštas, Vilnius, 1966, p. 36.

15 Simniškytė A. Sėlos kraštas VI/VII–XIII/XIV amžiais: teritorinė struktūra ir hierarchija, Lietuvos archeologija, Vilnius, 2005, t. XXVII, p. 38 pav. 3.

16 Vaitkevičius V. Pietinės Sėlos ribos beieškant: Sėlės kaimas, Lietuvos archeologija, Vilnius, 2009, t. XXXV, p. 193–198.

17 Lietuvos piliakalniai. Atlasas, Vilnius, 2005, t. I, p. 86–87.

18 Lietuvių karas su kryžiuočiais, Vilnius, 1964, p. 303; Batūra R. Linkmenų pilis ir krašto gynyba XIII–XV a., Ignalinos kraštas, Vilnius, 1966, p. 38.

19 Lietuvos piliakalniai. Atlasas, Vilnius, 2005, t. III, p. 270–274.

S. Messal aprašo kalamojo zondo mėginį piliakalnio aikštelėje iš vakarų 2013 m. G. Zabielos nuotrauka

maitienė), juos išdėstant linija išilgai aikštelės ir keliomis skersinėmis linijomis. Nors iš zondažų paimti mėginiai dar laukia analizių, jau dabar galima kalbėti apie bendrą kultūrinio sluoksnio struktūrą piliakalnyje. Storiausiais jis yra aikštelės pietiniame krašte, kur siekia 1,8 m. Aikštelės vidurio link, piliakalnio rytinėje dalyje jis plonėja net iki 20 cm, vakarinėje dalyje siekia 40–50 cm. Remiantis zondažų duomenimis, vakarinis pylimas yra piltas mažiausiai per du kartus, nes jame fiksuoti molingas ir žvyringas sluoksniai, esantys ant pilko kultūrinio sluoksnio.

Pastarasis faktas leidžia spėti, kad Taurapilio piliakalnis greičiausiai yra dar Brūkšniuotosios keramikos kultūros (I tūkstantmetis pr. Kr. – II a.) piliakalnis, kuris Viduramžiais buvo pasirinktas medinės pilies vieta. Kalamieji zondavimai leido nustatyti ir maždaug ties piliakalnio viduriu matomo įdubimo kilmę. Anksčiau buvo kilę įtarimų, kad tai gali būti pilies aikštelę į dvi dalis skyrusio smarkiai užslinkusio griovio vieta, tačiau labai seklus kultūrinis sluoksnis matomoje šio griovio dalyje liudija apie čia esantį vėlyvą iškasimą, galbūt likusį nuo XIX a. pirmoje pusėje piliakalnį kasinėjusio kunigo Andriaus Boreikos

(1778–1868)20 „tyrimų“ (jų metu rasta plytų gabalų – taip anksčiau buvo vadinamas molio tinkas) bei ežerinių kriauklių21.

Kalamieji zondai padėjo paaiškinti ir griovio formą. Griovio viduryje rastas 30–35 cm storio durpių sluoksnis, po kuriuo buvo gilyn šviesėjantis smėlis.

Tokiame biriame grunte buvo neįmanoma iškasti griovio smailiu dugnu, kuris skalaujant vandeniui būtų greitai užslinkęs, tad iškastas seklus, tačiau platus griovys. Iš vėlesnių laikų pilių įtvirtinimų žinome, kad tokių griovių dugnuose būdavo įrengiamos ir papildomos medinės užtvaros. Nors Taurapilio atveju apie jas jokių duomenų nėra, šios pilies griovys išlieka bene perspektyviausia vieta rasti tokių užtvarų liekanas.

Po 1433 m. sudeginimo medinė Tauragnų pilis Taurapilio piliakalnyje greičiausiai jau nebebuvo atstatyta, o pati Tauragnų gyvenvietė persikėlė 3 km į vakarus, į dabartinę jos vietą. Taurapilyje, matyt, liko Vilniaus vyskupo XIV a. pabaigoje įkurta bažnyčia.

Pagal XX a. pasiekusią tradiciją jos vieta nurodoma kaip kalnelis Taurapilio piliakalnio papėdės gyven Jis 1832–1835 m. buvo Tauragnų klebonas (Zarasų parapijos istorija, Zarasai, 2012, p. 407).

21 Покровский Ф. В., Археологическая карта Ковенской губернии, Вильна, 1899, с. 39.

20

30

Kapas griovyje iš pietryčių 2012 m. G. Zabielos nuotrauka

vietės pietrytinėje dalyje22, kur XX a. yra stovėjusi sodyba. Šio kalnelio aplinkoje buvo randama žmonių kaulų, dėl to jis archeologijos paminklų sąrašuose buvo įvardytas kaip senkapis23. Visa tai primena šalia bažnyčios, jos šventoriuje buvusius palaidojimus. Šių pasakojimų tikrumą savotiškai patvirtina ir šio kalnelio vakarinėje papėdėje, dar neužslinkusio griovio dugne, 2012 m. aptiktas griautinis 25–35 metų vyro kapas bei pavieniai žmogaus kaulai, priklausę daugiau kaip 15 metų individui24. Mirusysis buvo surištas per rankas, jas prispaudžiant prie kūno ir užkastas negiliai (per kokių 30–40 cm) nuo žemės paviršiaus. Visa tai rodo kažkokį neįprastą laidojimo būdą. Kapo chronologiją apytiksliai galima nustatyti pagal jo palaidojimo vietą bei vienintelę kape rastą įkapę – geležinę sagtį platėjančiu ovaliu priekiu profiliuotais šonais, aptiktą po kairiuoju žastikauliu. Ji priklauso diržui, kuriuo ir buvo suveržtas mirusysis.

Tokios sagtys datuojamos laikotarpiu nuo XIV a.

Kun. Šnapštis. Mūsų pilekalniai, Viltis, 1910.11.10(21), Nr. 129(464), p. 2.

23 Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Vilnius, 1973, p. 201 (AR 1355).

24 Mirusiųjų amžių ir lytį nustatė Vilniaus universiteto archeologijos doktorantas Šarūnas Jatautis.

pradžios iki XVI a. vidurio25. Kadangi mirusysis buvo palaidotas griovyje, tai kapą reikėtų datuoti greičiausiai XVI a.

Sunykus Taurapiliui Naujaisiais laikais (nuo XVI a.) pradėjo augti dabartiniai Tauragnai, esantys geresnėje geografinėje vietoje, prie kelio per sąsmauką tarp Tauragno ir Labės ežerų. Taurapilis liko nuošalyje, jo senoji istorija tapo pamiršta, nors medinė Šv. Onos bažnytėlė jame stovėjo dar 1796 m.26.

2011–2013 m. Taurapilio archeologinių paminklų komplekso tyrinėjimai tėra kukli įžanga į gilesnį jo pažinimą. Jis pernelyg didelis ir sudėtingas, kad tai būtų galima padaryti per kelis tyrimų sezonus.

XXI a. archeologijai vis daugiau remiantis įvairiais neardančiais metodais, toks pažinimas pagreitėja ir pagilėja, tačiau paskutinį žodį, interpretuojant vienokius ar kitokius jų teikiamus duomenis, vis dar taria „profesorius kastuvas“, t. y. kasinėjimai. Ar jie Taurapilyje tęsis – parodys artimiausia ateitis.

22

31

Svetikas E. Sagtys XIV–XVII a.: tipai ir paskirtis, Lietuvos archeologija, Vilnius, 1998, t. 15, p. 395.

26 Baliulis A. Iš Tauragnų praeities, Tauragnai, Vilnius, 2005, p. 182, 185.

25

Iš energetikos istorijos Rytų Aukštaitijoje Gulbinės-Andriejūnų energijos tiekimo mazgas ir Utenos miesto elektrinė Stasys Bilys ___________________________________________________________________ Prekybos ir pramonės ministerijos įgaliotinis elektros stotims ištirti Petras Narutavičius 1920 m. spalio mėn. pabaigoje, vertindamas vokiečių įrengtą Ukmergės miesto elektros tinklą, paminėjo, kad „tinklas „vokiečių darbo“ toks kaip Utenoje ir Ežerėnuose“. Ukmergėje elektrinė įrengta 1916 m. iš trofėjinių įrengimų. Tad ir Utenos elektrinė galėjo būti įrengta tuo pačiu laiku ir panašiai sukomplektuota.

Vokiečių karininko Joachimo fon Gesso 1916 m.

Utenos miesto nuotraukoje matoma ant atramos kabanti elektros lemputė patvirtina, kad miestas buvo elektrifikuotas. Tačiau Utenoje elektrinės nebuvo.

Utenos elektrinės paieškos atskleidė, kad į Uteną buvo tiekiama trifazė kintamos srovės elektros energija per 15 kilovoltų (kV) elektros tiekimo liniją iš Gulbinės ir Andriejūnų elektrinių.

Jau 1916 metais pirmą kartą Lietuvoje buvo pastatytos 750 kVA galios šiluminė elektrinė Gulbinėje ir

400 kVA galios dyzelinė elektrinė Andriejūnuose bei nutiesta 400 km 15 kV elektros tiekimo linijų (ETL).

Gulbinės-Andriejūnų elektros energijos tiekimo mazgas su 400 km 15 kV linijų ir 2 elektrinėmis su trifazės kintamos srovės 3 kV įtampos generatoriais, veikęs 1916–1919 m., kaip meteoras, švystelėjęs Lietuvos padangėje, energetikos istorijoje neminimas.

Utenos, Ežerėnų (iki 1918 m. – Novo-Aleksandrovskas, nuo 1918 m. – Ežerėnai, nuo 1929 m. – Zarasai) ir Rokiškio apskritims, Utenos, Ežerėnų, Dūkšto ir Daugpilio miestams nuo 1916 iki 1919 metų liepos mėn. elektros energija iš Andriejūnų dyzelinės ir Gulbinės šiluminės elektrinės buvo tiekiama per vokiečių kariuomenės nutiestas 15 kV ETL. 1919 m. liepą bolševikams pagrobus elektrinių įrengimus, elektros energijos tiekimas nutrūko. Neveikiančių linijų atramas ir plieno laidus gyventojai naudojo savo reikmėms. Transformatorinę alyvą pil-

Vokiečių karininko Joachimo fon Gesso 1916 m. Utenoje daryta nuotrauka

32

Vokiečių karinės valdžios 1916 m. sausio 26 d. suprojektuoto Gulbinės-Andriejūnų elektros energijos tiekimo mazgo schema (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580, L. 127)

davo į žibalines lempas ir apšviesdavo savo būstus.

Kokiu tikslu tose nuošaliose vietovėse buvo pastatytos tuo metu galingos elektrinės, miestų žemos įtampos tinklai, 15 kV elektros tiekimo tinklas ir kokios jų išnykimo priežastys?

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. pabaigoje visa Lietuvos teritorija buvo okupuota vokiečių armijos. Fronto linija Zarasai– Drūkšos upė–Kazėnai–Naručio ežeras– Smurgainiai išliko iki karo pabaigos.

Nusistovėjus fronto linijai, vokiečių karinė okupacinė valdžia pafrontėje nedelsdama pradėjo statyti gynybines linijas ir užfrontei reikalingą infrastruktūrą: bunkerius, kareivines, ligonines, kepyklas. Pastatyti bunLietuvos specialistų 1919 m. sudaryta Gulbinės-Andriejūnų rajono aukštos keriai buvo išmušti lentomis, apšilįtampos (15 kV) tinklo schema (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580, L. 38)

33

domi metalinėmis krosnelėmis ir apšviesti elektra.

Medžiagoms ir amunicijai transportuoti nutiestos siaurojo geležinkelio linijos. Per patikimą, artilerijos nepasiekiamą atstumą Gulbinės dvare ir Andriejūnuose vokiečių kariuomenės poreikiams pastatytos elektrinės ir elektros tiekimo linijos. Fronto linijai pasislinkus į rytus, elektros tiekimo linijos buvo nutiestos į Daugpilio miestą ir apylinkes.

1918 m. lapkričio 11 d. Vokietijai kapituliavus, vokiečių kariuomenė traukėsi ir visas vokiečių paliekamas turtas tapo Lietuvos valstybės nuosavybe.

Deja, Lietuvai dar reikėjo ginti nepriklausomybę ir savo valstybės teritoriją nuo naujų okupantų.

Išvaduotose Lietuvos teritorijose vyriausybės įgaliotiniai neatidėliotinai apskaitydavo išlikusius įrengimus ir perduodavo apskričių komendantų globon. Gulbinės-Andriejūnų elektrines ir tinklą įvertino Petras Narutavičius, Prekybos ir pramonės ministerijos įgaliotinis elektros stotims ištirti ir kiti specialistai. Buvo sudaryta 15 kV elektros tinklo schema (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580 L. 38).

Lietuvos specialistai, tikrindami paliktus įrengimus, su darbininkais ir vietiniais gyventojais išsiaiškino objektų įrengimo ir pagrobimo aplinkybes. „Gulbinėje, 7 kilometrai nuo Ežerėnų, ant Tetervinio ežero kranto, 1916 m. vokiečiai buvo pastatę aukšto įtempimo 15 000 voltų elektros stotį. Stoties galingumas – 1000 HP (arklio jėgų) ir Andriejūnuose, 6 kilometrai nuo Ežerėnų, prie pat siaurojo geležinkelio linijos Ežerėnai–Įlaukė, kitą elektros stotį, kurios galingumas – 600 HP. Sulig Versalio taikos konferencijos sutarties, visas vokiečių paliktas Lietuvoje turtas yra Lietuvos Valstybės nuosavybė. Užėmus bolševikams Lietuvos šiaurės-rytų sritį be kito labai skaitlingo ir brangaus turto, išplėštos buvo ir tos dvi didelės elektros stotys.

Paėmus lenkams Vilnių, o lietuvių komisarams pabėgus į Smolenską, likusioji bolševikų okupacijoj Ežerėnų, Utenos ir Rokiškio apskričių dalis teko latvių-bolševikų globai. Latvių bolševikų komisarai davė įsakymą visas mašinas ir prietaisus išvežti į Latviją, bet Gulbinės ir Andriejūnų elektros stočių darbininkai griežtai atsisakė tą įsakymą išpildyti; tuomet atsiųsti buvo monteriai iš Daugpilio ir ginkluotos spėkos (jėgos) prievarta visos mašinos iš Gulbinės ir

Andriejūnų per 3 savaites buvo išvežtos į Daugpilį. Įsikišusi į tą reikalą Maskvos valdžia, atėmė mašinas nuo latvių bolševikų ir išsigabeno jas į Kastromą. Visos tos žinios surinktos yra nuo dirbusių Gulbinėje ir Andriejūnuose darbininkų. [...] Gulbinės stotis veikė ligi pat mašinų išvežimo, gamindama elektros energiją šviesos ir spėkos reikalui visam rajonui, kurio schema pateikiama“ (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580, L. 100). „Gulbinės ir Andriejūnų el. stočių tinklas užima 3 apskritis: Ežerėnų, Rokiškio ir Utenos, aukštojo įtempimo tinklas (15 000 voltų) tose 3 apskrityse turi lig 400 km, neruokojant atsišakojimų ir žemo įtempimo tinklų, kurių skaičius siekia keliasdešimt.

Keliolika miestelių ir daugybė sodžių vienkiemių liko be el. šviesos. Andriejūnų el. stotį išdraskė bolševikai pavasarį 1919 m., o Gulbinės – liepos mėn. traukdamiesi nuo lietuvių kariuomenės. Iš Gulbinės el. stoties siunčiama buvo energija į Uteną 65 km, Ežerėnus – 8 km, Daugpilį – 46 km, Dūkštą – 62 km, Įlaukę, Aknystą ir kitas vietas, kas matyti iš pridedamojo Gulbinės ir Andriejūnų el. stočių tinklo plano. [...] Gulbinėje beliko el. stoties triobesiai, barakai, garo katilas Filznero ir Gampero 250 kv. m šildomojo ploto, kilnojamas kranas. Turbo generatorius išvežtas į Rusiją. Du didesnieji miestai Ežerėnai ir Utena, turėjusieji el. šviesą iš Gulbinės, dabar negali elektros energijos vartoti. Ežerėnuose ir Utenoje buvo įjungta po 800–900 lempų. Lig šiam laikui, nežiūrint to, kad Ministerija stengiasi suinteresuoti tų miestų ir apskričių savivaldybes imtis organizuoti kapitalą pastatymui nedidelių el. gamyklų tiems miestams, bet lig šiol iš tų pastangų nieko neišėjo. Apie Dūkštą, Vidžius ir kitus miestus tinkamesnių žinių neturime, nes tos vietos buvo lig šiol lenkų arba bolševikų užimtos“ (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 582, L. 44).

Visas pagrobtas elektrinių turtas buvo įvertintas 5 960 000 auksinų.

Gulbinės elektrinė buvo pastatyta prie pat Tetervinio ežero, 36 m nuo kranto. Elektrinėje buvo garo katilas Filzner – Gamper ir 750 kVA, trifazės srovės, 3000 V, turbogeneratorius. Gulbinės elektrinėje per metus sunaudodavo ligi 20000 kub. m malkų. Mišką kirto rusų belaisviai. Medieną iš miško išveždavo siauruoju geležinkeliu. Medieną smulkindavo prie elektrinės įrengtu elektriniu pjūklu. Spėjama, kad Gulbinės elektrinės įrengimai prieš karą buvo užsa-

34

Kazimiro Katino ir Ko 1919 11 24 prašymas steigti Antalieptės HE ir išnuomoti dalį Gulbinės-Andriejūnų energijos mazgo tinklo (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580, L. 122)

35

kyti Vokietijoje Odesos miestui apšviesti, bet, prasidėjus karui, liko Vokietijoje.

Andriejūnų elektrinėje buvo įrengti 4 dyzeliniai 150 AG varikliai su 100 kVA trifazės srovės 3000 V elektros generatoriais.

Pramonės departamento paskirta komisija inventorizuodavo Gulbinės-Andriejūnų elektros energijos tiekimo mazge surastus transformatorius, kitas medžiagas ir perduodavo į apskričių komendantų nurodytus artimiausių miestų sandėlius. Lietuvos kontroliuojamoje teritorijoje pagal transformatorių sąrašą galime nustatyti elektrifikuotas vietoves, kuriose buvo įrengtos transformatorinės pastotės ir transformatorių galią.

1. Bartašiškėse 5 kVA 2. Gulbinės el. stotyje 5 kVA 3. Juozefavoje

3 kVA 4. Antazavėje

5 kVA 5. Lomkose

3 kVA 6. Lavcenzėje

rastas išardytas 7. Turmante

paėmė bolševikai 8. Obeliuose

10 kVA 9. Eglaitėje paimtas bolševikų 10. Anraščyznoje

nerastas 11. Smalvose

paėmė vokiečiai 12. Daugailiuose paėmė bolševikai 13. Kamariškėse

5 kVA (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580, L. 82) Įvertinę susidariusią padėtį, vietiniai specialistai pasiūlė, kaip atkurti elektros energijos tiekimą Utenai.

Kazimiras Katinas ir būsimieji bendrovės „Pavasaris“ partneriai Aleksandras Dargis ir Jonas Juodis Antalieptėje sumanė pastatyti hidroelektrinę ir, išsinuomoję 15 kV linijos ruožą nuo Daugailių iki Utenos, tiekti elektros energiją Utenos miestui. 1919 m. lapkričio 24 d. jie pateikė prašymą Prekybos ir pramonės ministerijos Pramonės departamentui dėl Antalieptės hidroelektrinės steigimo ir 15 kV ETL linijos ruožo Daugailiai–Utena nuomos. „Sumanėme įsteigti elektros stotį miestelyje Antalieptė, to ir valsčiaus, Ežerėnų apskrity, norime apšviesti Antalieptę ir apylinkę. Tam tikslui yra mums reikalingas tinklas aukšto įtempimo, kuris yra Utenoj ir 7 transformatoriai taipogi yra Utenoj – palikti nuo vokiečių ir stovi be naudojimo. Užtaigi nuoširdžiai meldžiame duoti mums leidimą minėtą stotį steigti

ir išnuomuoti virš nurodytus: tinklą nuo Daugailių iki Utenai ir tuos 7 transformatorius.

Teipgi leisti mums, kur bus galima nusiimti tinklą ir pasistatyti tarpe Antalieptės iki Daugailių [...]“ (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580, L. 122).

Pramonės departamentui nutarus, kad nesant Gulbinės ir Andriejūnų elektrinių, 15 kV elektros tinklas nereikalingas, nutarta elektros tinklą parduoti varžytinėse. Kazimiro Katino ir Ko prašomo išnuomoti tinklo dalį komisija įkainojo ir pardavė K. Katinui. Iš įkainojimo akto sužinome, kad elektrą naudojo ne tik Utena, bet ir Rašė, Vyžuonėlės ir Mackėnai. „Utenos apskr. ribose el. oro laidų tinklo pardavimo byla 1921 m.

Aktas 1921 m. liepos 28 d. Komisija dalyvaujant nuo Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerijos inž.

S. Radzevičiui, nuo Žemės Ūkio ir Valstybės turtų Ministerijos Utenos įgaliotinio p. Steckio, nuo Utenos apskrities Valdybos p. Barisa inventorizavo ir įkainavo Elektros technišką turtą, kuris randasi Utenos apskrityje liekanas Gulbinės ir Andriejunų elektros stočių: 1. Linija Utena–Daugailiai 17 km trifazinis tinklas 15 000 volt.

27 300 auksinų 2. Linija Utena–Rašė 2 km trifazinis tinklas 15 000 volt.

2 340 auks.

3. Linija Rašė–Vyžuonėlės 2 km trifazinis tinklas 15 000 volt.

1 640 auks.

4. Linija Utena–Mackėnai 3 km trifazinis tinklas 15 000 volt.

3 460 auks.

5. Oro laidų tinklas žemos įtampos Utenos mieste 9 700 auks.

6. Transformatoriai firmos Šukerto, trifaziniai N 229724/T 5 kilovatų, 15 000 volt. 228/131.

1 2 500 auks.

7. Tas pat N 79385, 15 kilovatų, 15 000 volt.

145/232 1 5 000 auks.

8. Tas pat N 234529, 5 kilovatų, 15 000 volt.

227/131 1 2 500 auks.

Viso 54 440 auksinų.

Viršminėtas turtas priimtas Finansų Prekybos ir Pramonės min. žinion.

Komisija: S. Radzevičius, S. Stockis, P. Barisa“ (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 788, L. 16,).

36

Kauno miesto elektros apšvietimo akcinės bendrovės prašymas parduoti Ežerėnų–Gulbinės–Obelių rajonuose elektros tinklo likučius (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580, L. 9)

37

Sumokėjus į Valstybės iždą pinigus, K. Katino vadovaujama bendrovė „Pavasaris“ tapo Utenos miesto žemos įtampos tinklo ir 15 kV linijų savininke.

Dienraštyje „Lietuva“ (Nr. 119, 1922 05 28) buvo paskelbtos varžytinės parduoti Gulbinės elektrinės ir likusiųjų linijų liekanas. Dėl jų varžėsi Kauno miesto elektros apšvietimo akcinė bendrovė, Amerikos lietuvių prekybos bendrovė, kuri statė elektrinę Bačiūnuose, netoli Šiaulių, ir bendrovė „Kultūra“, kuri statė elektrinę Stonaičiuose, netoli Plungės.

1922 m. birželio 12 d. Gulbinės elektrinės liekanas ir 15 kV tinklą prie elektrinės nupirko varžytinėse laimėjusi Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė. Valstybės nustatyta kaina buvo 100 000 auksinų. Pirkėjas laimėjo pasiūlęs 100 500 auksinų.

Likusioji tinklo Ežerėnų apskrityje ir apylinkėse dalis atiteko Kauno miesto elektros apšvietimo akcinei bendrovei. Nupirktos medžiagos ir įrengimai buvo panaudoti Kauno miesto apylinkių tinklui praplėsti.

Taip savo egzistavimą užbaigė stambus energijos tiekimo mazgas su pirmosiomis (1916 m.) Lietuvoje 15 kV elektros tiekimo linijomis ir su 3000 V generatorinės įtampos kintamos trifazės elektros srovės generatoriais elektrinėmis. Utenos ir Ežerėnų miestai bei apylinkės liko be elektros energijos šaltinių.

Kaip atkurti elektros energijos tiekimą, turėjo spręsti besikuriančios miestų savivaldybės.

Utenoje buvo žemos įtampos oro laidų tinklas, reikėjo įrengti tik elektrinę.

Inžinierius Petras Narutavičius, Prekybos ir pramonės ministerijos įgaliotinis elektros stotims ištirti, pateikė rekomendaciją, kaip atkurti elektros energijos tiekimą Utenoje. „Utenoje jau pradėjo organizuotis tam tikra prekybos ir pramonės bendrovė. Kuriai rūpi ir elektros šviesa. Tuo tarpu pamatinis kapitalas elektros stočiai pastatyti žada rasti 60 000–80 000 auks. Patariau bendrovės steigėjams pasistatyti lokomobilį ir trifazį generatorių lig 3000 voltų miesto viduryje prie artezinio šulinio arba dvare. 3 000 voltų įtempimo tuo tarpu užtektų ir tuo įtempimu galima būtų eiti 6–7 km į visas puses. Tuomet miestas, apylinkės ir geležinkelio stotis turėtų gausiai energijos. Esamieji apylinkėse bravorai, muilo fabrikai, kaulų ir miltų malūnai, medžio dirbtuvė galėtų eiti su elektros varikliais.

Kadangi tinklas yra valstybės nuosavybė, patariau

bendrovės steigėjams kreiptis į valdžią, kad tinklas būtų bendrovei išnuomotas. Bendrovė pati apsiima tinklą tvarkyti, o esant reikalui ir didinti.

Pastačius trifazinį generatorių galima būtų išnaudoti esamąjį trilaidį tinklą. Visame Utenos mieste ir priemesčiuose lig liepos mėnesio degė arti 800 lempų“ (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 580, L. 67).

Tačiau pasirinktas kitoks sprendimas. Utenos miesto komendantas rekvizavo Aknystos dvaro elektrinę ir panaudojo Utenos apšvietimui. Apie tai nurodyta „Elektros gamyklų bylos ir jų padėtis lig 1921 m. sausio 15 d.“ „1920 m. spalio 7 d. Utenos valdininkų komisija savo iniciatyva Komendantui pirmininkaujant, rekvizavo Aknystos dvaro valstybinę el. gamyklą, mašiną atsigabeno į Uteną.

1920 m. lapkričio 12 d. p. Radzevičius (S. Radzevičius – Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos inžinierius – autoriaus pastaba) priėmė rekvizuotas mašinas F.Pr. ir PR. M-jos (Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos – autoriaus pastaba) žinion ir išnuomojo Utenos apskrities Valdybai 3 mėn. po 300 auks. mėnesiui.

1920 m. lapkričio 22 d. Pramonės skyrius sutartį panaikino, nes sutartį padariusios ir pasirašiusios pusės neturėjo tam reikalui jokių įgaliojimų. Pasiūlytos naujos nuomos sąlygos. [...]“ (LCVA, F. 388, Ap. 1, B. 592, L. 60).

K. Katinas, kaip bendrovės „Pavasaris“ pirmininkas, nusipirkęs Utenos miesto žemos įtampos tinklą ir 15 kV ETL Utena–Rašė, Rašė–Vyžuonėlės, Utena–Mackėnai Rašės dvare ketino įrengti elektrinę ir per liniją Rašė–Utena tiekti elektros energiją Utenos miestui.

K. Katinas 1919 m. balandžio 6 d. Jonavoje iš piliečio Hoero už 5 000 auksinų nusipirko elektros generatorių su prietaisais ir skirstomosios lentos apa­ratais. Bet dėl pirktojo generatoriaus teko aiškintis teisme. Pardavėjui teismas reiškė pretenzijas dėl neteisėto pardavimo.

Bendrovei „Pavasaris“ nepavykus Rašėje įrengti elektrinės, nupirktą Utenos elektros tinklą pardavė konkurentams, bendrovei „Šviesa“. „1922 m. gegužės 30 d. Jankelis Pakemunskis, Leizeronas Šeras ir Abraomas Fainas ir Utenos Apskrities Valdyba, remdamiesi Utenos apskrities Ta-

38

Bendrovės „Šviesa“ laikinos elektrinės projektas (LCVA, F. 388, Ap. 2a, B. 788, L. 16)

rybos nutarimu pasirašė koncesijos sutartį 20-čiai metų. Koncesininkai nemokamai davė miesto gatvių apšvietimui, savivaldybės ir bažnyčios įstaigoms 3625 žvakių (3,625 kW) elektros energijos ir savivaldybei mokėjo po 1500 auksinų kas mėnuo.

Pagal sutarties 7 p. iš privačių asmenų už naudojamą elektros energiją buvo imama 75 % Kauno miesto kainos. Tokiu būdu buvo imama po 1,01 Lt už kWh. Koncesininkai įsipareigojo per 4 mėn. įrengti elektros stotį. Bendrovė „Pavasaris“ pardavė nupirktą 1921 m. Utenos miesto elektros tinklą už 17 550 auks.“ (LCVA, F. 388, Ap. 2a, B. 278, L. 23) Bendrovė „Šviesa“ 1923 metų pradžioje įrengė laikiną elektrinę mediniame pastate Ežero g. 17. Sumontavo 50 AG dyzelinį variklį ir du elektros generatorius. Ant variklio veleno sumontavo du skirtingo skersmens skriemulius. Kiekvienam generatoriui sukti panaudotas atskiras diržas. Taip vienas variklis

39

suko du elektros generatorius.

Bendrovė „Šviesa“ buvo įsipareigojusi pastatyti naują mūrinį elektrinės pastatą ir rekonstruoti tinklą iki 1929 m. liepos 1 d. Utenos savivaldybė reiškė pretenzijas koncesininkams, kadangi jie nevykdė sutarties įsipareigojimų. „Komisija 1929 07 19 patikrino ir nustatė, kad stoties savininkai visai nesirūpina stoties sutvarkymu ir neišpildė Prekybos departamento reikalavimo, išdėstyto 1929 m. balandžio mėn. 7 d. rašto Nr. 8118, Komisija prašo Prekybos Departamentą Utenos elektros stoties veikimą sustabdyti“ (LCVA, F. 388, Ap. 2a, B. 788, L. 7).

Utenos Apskrities Valdyba 1929 12 23 elektros tiekimo koncesiją 20-čiai metų perleido Nisonui Lacui ir Maušai Kučgailiui.

1938 06 07 M. Kučgailis gavo leidimą elektrinei plėsti. Jis planavo pastatyti 150 AG lokomobilį ir 90 kW galios elektros generatorių.

Elektrinei praplėsti leidimas išduotas 1938 06 07 (LCVA, F. 388, Ap. 2a, B. 1913)

1939 metais Utenos elektrinėje buvo 55 ir 150 AG dyzeliai ir 150 AG lokomobilis, 114, 36 bei 90 kW galios elektros generatoriai.

1944 metais vokiečiai, palikdami Uteną, elektrinę susprogdino. Apie padėtį Utenoje sužinome iš Apskrities Vykdomojo Komiteto posėdžių protokolų. „Elektros energijos atpiginimo reikalu pranešimą padarė inž. Daukša [...] Pranešėjas pažymi, kad šiuo laiku naudojamas lokomobilis jau yra labai susidėvėjęs, todėl artimiausiu laiku mano užbaigti dyzelio remontą, nes šiuo laikotarpiu abonentai gauna silpną šviesą.“ 1945 02 27 Protokolas Nr. 8 (LCVA, F. R-754, Ap. 4, B. 26, L. 88). „Išklausius Utenos elektrinės vedėjo drg. Bradelio pranešimą apie elektrinės stovį ir elektros energijos naudojimą paaiškėjo, kad elektrinė po sunai-

kinimo per karą atstatyta tik dalinai. Esanti dinamo mašina 90 kW galingumo pilnai apkrauta, be to esamas lokomobilis yra senas ir neremontuotas per 10 metų.“ 1945 10 25 Protokolas Nr. 37 (LCVA, F. R-754, Ap. 4, B. 58, L. 244).

Elektros energijos vartojimui buvo nustatomi limitai.

Vėliau Lietuvos energetikai pradėjo gauti tankų, torpedinių laivų variklių ir vyko dažni keitimai pagal pareikalaujamą galią. 1959 metais Utenos elektrinės galia buvo 1089 kW. 1960 metais, nutiesus 35 kV ETL Antalieptė–Utena ir sumontavus 35/10 kV pastotę, Utenos miestas turėjo rezervinį maitinimą iš Antalieptės energijos mazgo. 1963 metais Utenoje sumontavus 110/35/10 kV pastotę ir Uteną prijungus prie energetinės sistemos, elektrinė išmontuota.

40

Rusijos Užvolgio stepėse 150 metų glūdėjusi Lietuvos atmintis Gražina Kadžytė

______________________________________________________________

Šiemet minime daug datų, svarbių mūsų istorinei savimonei, etnokultūriniam tapatumui bei savivertei. Greta jų šliejasi kitos, mažiau prisimintos, bet taip pat labai svarbios, norint surasti kažkur giliai po šimtmečiais, kažkur toli svetimose žemėse išsibarsčiusią Lietuvos atmintį, iškelti ją į mūsų dienų šviesą, nupūsti užmaršties dulkes, kad galėtume susivokti, kieno vaikai ir vaikaičiai esame. Tad šis mano rašinys turėtų tikslą ne tik paminėti 1863 metų sukilimą, kurio atbalsiai ir ženklai iki šiol gyvi taip pat ir mūsų, Utenos, krašte, bet ir kitas, tolesnes, datas, kurios ženklina tam tikrus įvykius ir gyvenimus, padėjusius išlikti gal daugiau tautosakinei, romantinei, tačiau dėl to dar labiau mielai Lietuvos atminčiai, glūdėjusiai labai toli nuo Lietuvos – Rusijos Saratovo gubernijos stepėse, kone pačiame Kazachstano pasienyje.

Pereikime kartu tą istorijos tarpsnį, stabteldami ties įvardžiuotiniais datų skaitvardžiais.

1863-ieji...

Prieš 150 metų sausio mėnesį įsiplieskęs Lenkijos karalystės žemėse, sukilimas netruko nuvilnyti per Lietuvą, pasiekdamas taip pat ir rytinių aukštaičių žemes. Svarbūs jo mūšiai jau 1863 m. pavasarį bei vasarą vykę palei Biržus, Raguvą ir kitur. To meto atsišaukimas, kviečiantis ginti savo prigimtines teises, skaitytas Lietuvos bažnyčiose iš sakyklų. Kad jis neliko be atgarsio Utenos krašte, liudija daugelis atminties ženklų. Antai Užpalių kapinėse Viktorijos Jovarienės rūpesčiu 1983 metais pastatytas, šiemet atnaujintas Stanislovo Karanausko stogastulpis primena Povilą Červinskį-Sovą (Savą – vietos tartyje), vieną iš sukilėlių vadų, kuris buvo nužudytas šioje vietovėje, o jo kapas, anot žmonių pasakojimų, sutryptas kazokų žirgų kanopomis taip, kad nė žymės neliktų.

Tačiau vėlesnės kartos iškėlė čia atminties žymenį.

Visai neseniai audros galutinai palaužė Vyžuonų šilo paplentėje ošusią Kliučvaičio pušį, primindavusią šioje vietovėje vykusius įvykius, kurie, virtę tautosaka, ir toliau keliauja per žmonių pasakojimus. Vyžuonėlių dvaras taip pat mena, kaip buvo Čapskių įkeistas gu-

41

bernatoriui Vladimirui Veriovkinui, kad palengvintų buvusių savininkų, atsidūrusių pralaimėjusioje pusėje, dalią. [UKE]. Minčios malūnas, tiesa, jau nebestuksena ginklų kalvės ritmu, tačiau dar neužžėlė šaikinės linijos skersai išilgai Minčios girią. Apie tai bet kuriame renginyje arba ekskursijoje būtinai papasakos miškininkas Rimantas Klimas, gamtininkas Romualdas Šimkūnas arba ryšininkas Algis Kulys – kraštotyrininkai, šių vietovių atminties tyrinėtojai ir sergėtojai. Vietų ženklai yra ir bus, tačiau šeimų, giminių, saugančių tą atmintį, nebe visur senosiose sodybose berasi, kadangi viena iš anuometinės karčios dalios atmainų buvo tremtys.

Teip kad atajus žinia, kad mūsų, Indrašių, namus išveš Sibiran. Žinių dave pati valdžia. Atsiunte su ginklais kareivį, ruskį, kad praneštų ir mum prižiūrėtų, kad niekur neišbėgtumėm. Per parų turėja susiruošt vežimus. Taigi mana tevelis tadu da mažas buva.

Anas basas lakstųs pa gryčių – neturiųs apsiavima.

Ja tevelis (tai mana senelis) pre balanas siuvųs jam čebatėlius. Ė anas toks esųs linksmas, toks patenkintas, kad čebatus siuva. Dabar ir anas bus kaip didelis, tures kuo apsiaut. Ė buvįs jau Adventa laikas – žiema, daug sniego, šalta. Gryčioj tai ir basam gerai. Bet dabar reikės toli važiuot. Taigi mirk gyvink – čebatų raikia. Tevelis siuva, ašaros byra, runkos dreba...

Taip vaizdžiai yra nupasakojusi savo tėvo prisiminimus Veronika Indrašiūtė mokytojai kraštotyrininkei Palmyrai Sirvydytei, grįžusiai į gimtąjį Kaniūkų kaimą. (Sirvydytė) 1863–1964 metais iš Užpalių parapijos metrikų knygų dingo daug šio krašto pavardėmis šauktų šeimų, kurias vėliau aptinkame istoriko Albino Visockio tarp Totorijos ATSR centrinio archyvo dokumentų rastame „Samaros gubernijos, Novouzensko apskrities Novotroicko valsčiaus Čiornaja Padinos kaimo Romos katalikų tikėjimo valstiečių ir lenkų persikėlėlių, vyrų ir moterų sąraše 1872 m.“ (Visockis, 128–139). Jame išskaitome Javarovskių (Jovarų?), Merkovskių (Merkių?), Gaidukevičių (Gaidžių?), Jodelių, Juškų, Namajuškų, Šileikių, Šlapelių, Kazickų,

Remeikių, Dijokų, Miškinių, Velučių, Gudelių, Repšių, Žvironų, Galvydžių, Reikalų, Andrašių, Indrašių, Baukių, Sirvydžių, Buitvydų, Putrimų, Masiulių, Rudokų, Būgų pavardes, tokias dažnas mūsų krašte. (Kadžytė, 11–19). Taip tad prieš 150 metų istorijos vėtros, nulaužusios vieną iš tūkstantmečius žaliavusio tautos ąžuolo šakų, ją nubloškė labai toli – net už plačiosios Volgos, kuri žmonijos tautų kraustymosi laikais, kaip istorijos mokslo teigiama, esą, galėjusi būti ankstyviausia takoskyra tarp baltų, slavų ir kitų, pradėjusių rinktis sėslų gyvenimą, indoeuropiečių genčių.

Kur nuvarė – buvo likę kirkizų pastatytų 16 lūšnų ir tvartukų. Kirkizai iš ten buvo pastumti. Stenka Razinas iš ten juos buvo išvijęs. Carui reikėjo dirbamos žemės – jis ir susitarė, kad pastūmėtų tuos iš tų derlingų Pavolgio žemių. Kirkizai su avimis užsidengdami nuo kazokų taip ir pasitraukė (...) Kirkizai ten tik avis ganė, o carui reikėjo darbingų žmonių žemės ūkiui. Štai taip tautosakiškai per žmonių pasakojimus perteikta kelių tautų istorija Antano Vilučio laiškais pateko į šiauliškės kraštotyrininkės Irenos Rudzinskienės rankraščius. (Rudzinskienė). „Kų gi darysi – gyvas žemėn nelįsi“ – yra toks mūsų krašto žmonių atsidūsėjimas, tad atsidusus ir teko imtis dirbti tą žemę, kurti naują žemdirbišką gyvenimą svetimam krašte. O žemės žemelės! Lietuvoje jos taip nedaug turėjusiems čia buvo pasiūlyti neaprėpiami plotai – imk, kiek pagali. Tai, be abejo, suteikė vilties, kad ir čia nepražūsią.

1888-aisiais, po 25-erių metų, pusiaukelėje tarp buvusių pirmųjų lietuvių tremtinių gyvenviečių, Čiornaja Padinos ir Talovkos, išsiskleidė trečias lietuviškas kaimas – Litovka, kurį statė čia, tremtyje, išaugę sūnūs ir dukros, kuriantys savąsias šeimas ir gyvenimus žemėje, kuri jų vaikams taps jau gimtąja.

Derlingos žemės platybės kvietė skleistis. Regėjos, kad čia Lietuvos, tegu ir atskirtosios, gali ženkliai padaugėti. Deja, Litovkos istorija netvėrė nė šimto metų: 1989-ųjų vasarą čia radome tik plačias avių ganyklas, skurdžia žole apžėlusius kauburėlius, ženklinančius kadaise buvusius sodybų pamatus, ir palei rankomis kastą vandens telkinį, vietinių vadinamą „Lietuvių tvenkiniu“, mus tada pribloškusią dirbtinio lietuviško vietovaizdžio detalę: ... Sustoji nustebęs, tarytum ne savo valia įkritęs į tėviškės peizažo gabalėlį: čia kalnelis, čia klonelis, čia – tarytum pavasarinio vandens išgraužta negili griova, čia –

vasaros karščių išdžiovinto upeliūkščio vaga... Ir visa tai – vidury plynos stepės, vidury akim neaprėpiamos lygumos?! (...) – tai iš tolimos Lietuvos atsivežtas gimtojo kaimo palaukių vaizdinys, kuris, matyt, taip kankinamai nedavė ramybės per sapnus... (Kadžytė, 24) Taip tad 1913-aisiais, po gero pusamžio, Užvolgio stepių platybėse vienas kito žvalgosi jau trys gausūs gyventojų lietuviški kaimai. Vien Čiornaja Padinoje trimis plačiomis gatvėmis išsistatė bemaž šimtas sodybų. Augant sūnums, gausėjo tų pačių pavardžių.

Pasakojama, jog, pristigę lietuvių nuotakų (o vesti svetimtautę anuomet būtų buvusi negarbė, akibrokštas ne tik šeimai, bet ir visai bendruomenei), jaunesni vaikinai yra ne kartą keliavę į tėviškes anuomet vadintoje Kauno gubernijoje, lankydami gimines, susipažindami su Lietuvos merginomis, išsiveždami jas martauti į tą tolimą, bet jau tam tikra prasme lietuvišką kraštą.

Kartu su marčiomis atsivežtos šeimų dainos, šnektos ypatumai papildydavo nuo pradžių turėtą lietuvybės kraitį. Sužinoję apie pasiturimą čionykštį gyvenimą atkeliaudavo ir savanoriai ūkininkai, kuriems Lietuvoje įsigyti žemės nebuvo galimybių. Atsirado kitų pavardžių, kilusių iš kitų regionų.

Amerikos lietuviams šelpiant, buvo pastatytos dvi bažnyčios: Šventojo Jono – Talovkoje ir Šventųjų Petro ir Povilo – Čiornaja Padinoje. Abiejų kaimų giminaičiai ir bičiuliai lankydavo vieni kitus piršlėmis, šiaip viešėdami, pakermošaudami per atlaidus.

Panaikinus lietuviško rašto, spaudos, mokyklų draudimą (1904), netruko ir šiuose kaimuose įsi-

Čiornaja Padinos kaimo lietuviai, dainininkai ir pasakotojai (sėdi iš kairės į dešinę) Viktorija Galvydienė, Justinas Kuosa, Marijona Kuosienė, (stovi iš kairės į dešinę) Julė Kuosaitė ir Viktė Gylienė, 1963 m. Nuotr. N. Vėliaus.

LTRFt 1039

42

kurti lietuviškos pradžios mokyklėlės, atvažiuodavo mokytojai iš Lietuvos, kurie atveždavo ne tik vadovėlių, bet ir dainynėlių, dramaturgiškai apdorotų tekstų vaidinimams. Įvairiomis progomis buvo organizuojami lietuviški meno mėgėjų vakarai, bažnyčių chorai giedojo šventas ir dainavo pasaulietines dainas lietuviškai. Ypatingai su meile tenykščių prisimenami mokytojas Varnas, kunigas Strikas, anot minėjusių, kilę nuo Vyžuonų (LTRFk 1707). Šiuodviem grįžus į Lietuvą, mokytojauti ir šventes organizuoti liko viena iš gabiųjų mokinių – Ona Baukytė.

1921–1922 m., kai Spalio revoliucijos sugriautą, komisarų apiplėštą Rusiją siaubė badas, Lietuva savo tautiečiams anapus Volgos nusiuntė porą vagonų grūdų ir kvietimą: „Grįžkit!“ Kadangi tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos jau buvo pasirašyta tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo sutartis, į Tėvynę sparnus pakėlė kone pusė Čiornaja Padinos, didesnioji dalis Litovkos, Talovkos kaimų: susiruošė stipriausios, turtingiausios ūkininkų šeimos, tos, kuriose buvo daugiausia jaunų darbingų žmonių – juk buvo aišku, kad reikės ten iš naujo kurtis.

Buvusiame Litovkos kaime pačių gyventojų iškastas tvenkinys, kurį vietiniai žmonės vadino „Litovskij prud“ (Lietuvių tvenkinys). Nuotr. N. Vėliaus. LTRFt 989

Mūsų tėvai nebenorėjo važiuoti. Tai mes taip mylėjom tą Lietuvą iš tų knygelių, kur Sigutė, Genovaitė (...) Ir savo vaikams tuos vardus davėme, tais vardais pavadinome(...)

Taip rašė Antanas Vilutis. (Rudzinskienė) Legenda tapo iš lūpų į lūpas perduodamas pasakojimas apie Ubagų (dabar – Liepkalnio) kaimo senolį Rapolą Buitvydą, kuris, prigyvenęs šimtą metų,

Viena iš seniausių Čiornaja Padinos kaimo grytelių – krėsta iš molio. Tokiose grytelėse lietuviai praleido pirmuosius tremties dešimtmečius. Vėliau turtingesnės šeimos parsiplukdydavo rąstų namų statyboms, o vargingesnieji liko tokiose gyventi ištisą šimtmetį, iki XX a. vidurio. Nuotr. N. Vėliaus. LTRFt 987

43

vienas iš nedaugelio ištremtųjų sulaukęs tremties pabaigos, visą kelią kalbėjęs, jog jam tereiksią užlipti ant savo trobos pečiaus pasišildyti, o tada jau galėsiąs ir mirti... Taip, esą, ir atsitikę – nenugalimas gimtinės ilgesys padėjo senoliui ištverti ilgą ir sunkią kelionę, kad ramus galėtų atgulti gimtosios Užpalių parapijos kapinėse (LTRFk 1712).

1923-iaisiais metais Sukilimo atminties istorija nuplaukė dviem tėkmėmis – su tais, kurie parkeliavo į Lietuvą, ir su tais, kurie pasiliko.

Grįžusių į Lietuvą vėlgi laukė dvejopi įsikūrimo scenarijai. Mat trėmimų metais į kiekvieną ištremtųjų sodybą buvo atkeliama bent po dvi šeimas tremtinių bei kolonistų iš kitų Rusijos imperijos gubernijų, Ukrainos, Baltarusijos. Jei atkeltoji šeima tebegyveno ten pat – sodyba ir žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės parėdymais buvo grąžinama grįžusiems šeimininkams, o aniems atkilėliams skiriamas sklypelis valstybinės žemės ir pašalpa įsikurti kitur. Tuo tarpu jeigu sodyba jau buvusi perparduota lietuvių šeimoms, tuomet įsikūrimo pašalpas gaudavę par-

vykstantieji. Todėl daugelis mūsų krašto pavardžių netikėtai atsirado Kauno, Panevėžio, Šiaulių, netgi Klaipėdos, Vilkaviškio apskrityse.

Aname Volgos krante likusių lietuvių šeimų likimai sparčiai ėmė ristis nykimo link: kone visai ištuštėjo Litovka ir Talovka, nes tuometinės aplinkybės jau skatino netgi likusių prie žemės šeimų jaunimą ieškotis saugesnio gyvenimo būdo miestų proletariato gretose. „Proletkulto reikmėms“ buvo išdraskytos bažnyčios – jose imta rengti šokius ir mitingus. Kunigų likimas iki šiol nežinomas, nors žmonės apie tai pasakoja baisiausias istorijas... Talovkoje po daugelio metų senutė Ona Lukošiūnienė (zarasiškių sukilėlių vado Kazimiero Lukošiūno giminaičių marti) mums rodė šviesesnį grindų lopinėlį trobos kampe, po kuriuo buvę slėpti bažnytiniai rūbai, kurie, deja, prastai suvynioti, suplėko, sutrūnijo...

Tik Čiornaja Padinoje vis dar teberuseno stambesnis lietuviškumo židinys, bet ir čia pradėjo drąsiau maišytis kitataučiai – marčios ir žentai, kaimynai, perpirkę iškeliaujančių paliktas

Per šimtą metų Čiornaja Padinos kaimas buvo išaugęs į daugiau kaip šimto sodybų gyvenvietę, išsidėsčiusią palei tris plačias gatves. Viena iš jų keliauja kalbininkas Aloyzas Vidugiris, kalbėdamasis su vietos lietuvėmis moterimis. Nuotr.

N. Vėliaus. LTRFt 977

44

sodybas. Tebesilaikė Čiornaja Padinos lietuviška mokykla. Dar daugiau – baigę ją gabesnieji mokiniai važiavo tęsti mokslų į sąjunginę Dimanovo (dab. Baltarusijoje) vidurinę mokyklą – mokytojų kursus (LTRF 1707). Čia susitikdavo Sukilėlių ainiai ir vaikai iš tų lietuviškų šeimų, kurias jau vėlesniais dešimtmečiais imperinei nutautinimo ir permaišymo politikai veikiant, noras turėti nuosavos žemės nuo Labanoro, Linkmenų, Ignalinos ir kitų Švenčionijos nederlingų, smėlėtų vietovių išvedė į Mogiliovo (Baltarusija) gubernijos pigiau parduodamas parceliuojamų dvarų žemes (LTRFk 1719). Nors buvo teigiama, kad Dimanove ruošiami tautiniai kadrai pedagoginiam kultūriniam darbui savo tautinėse bendrijose, tačiau išskridę iš namų, pamatę platesnio pasaulio, studentai retas kuris begrįždavo. O ir tėvai labai neragino.

Vėlgi labai praretėjo Rusijos lietuviški kaimai per 1929 metų kolektyvizacijos vykdytą „išbuožinimą“, kuomet ūkininkai, netgi vidutiniokai, buvo nuvyti nuo žemės ir dar kartą ištremti tolyn į rytus – Sibirą, Kazachstaną. Kai 1937–1938 m. čia pakartotinai apsisukta, ieškant „kapitalizmo šnipų bei kitų liaudies priešų“, žmonės sakosi ilgiems metams įgiję baimę viešoje vietoje prašnekti lietuviškai. Sava kalba užsidarė lietuvių pirkiose, pasislėpusiose pagal to krašto architektūros savitumą už aukštų tvorų aklinais vartais. Sodybos iki šiol išliko tokios pat vienodos ir tik geltonųjų jurginėlių krūmai palangėse gali pašnibždėti lietuvišką šeimininkų kilmę. Jie kone pusantro šimto metų tarnavo slaptu ženklu: čia įėjusiam į lietuvišką palabinimą bus taip pat atsakyta lietuviškai. Tik tose trobose buvo savaip kalbamasi, sekamos sakmės, pasakos ir tikros istorijos, giedama ir dainuojama.

Ten, daugiausia ištikimų savo kalbai ir tikybai motinų dėka, buvo išsaugotas brangus tautosakinės atminties kraitis, atitekęs visų pirma folkloristui, mitologui dr. Norbertui Vėliui, žemaičiui, tačiau gimusiam, žaismingu lemties sutapimu, taip pat prieš 75-erius metus – 1938-aisiais.

1963-iaisiais, minint Sukilimo 100-ąsias metines, 25-erių N. Vėlius, tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis, pasitelkęs talkon kolegą bendraamžį kalbininką Aloyzą Vidugirį, suplanavo jubiliejinę kelionę – eks-

45

pediciją į Saratovo srities lietuviškus kaimus. Būtų beveliję surinkti kur kas didesnį pulką bendraminčių, nes tuo metu jau buvo susikūrusi Kraštotyros draugija, tačiau anais laikais lietuviškumo ieškojimas, juoba – kažkur toli nuo Lietuvos, atrodė įtartinas, galintis pakenkti tuomet skambiai įvardintai „tarybinių tautų draugystei“. Netgi jų dviejų kelionė buvusi „palaiminta“, tik tuomet, kai paraiška ekspedicijai buvo nusiųsta į Visasąjunginę Mokslų akademiją, tarpininkaujant pasaulinio masto baltistams, akademikams Vladimirui Toporovui ir Viačeslavui Ivanovui. Paraiškoje buvo pateiktos grynai mokslinės intencijos: vienos seniausių pasaulio kalbų, laimei, užsikonservavusios minimose vietovėse, kalbos faktų fiksavimas, tautosakos reliktų nagrinėjimas. Su šitokiu kelialapiu atvykę jauni mokslininkai, suprantama, ir vietinės valdžios buvo priimti labai iškilmingai – su duona ir druska, atsakingų asmenų sveikinimo kalbomis, o tai atvėrė tenykščių lūpas dainomis ir pasakojimais.

Dešimties dienų (1963 m. liepos 5–16 d.) viešnagės metu N. Vėliui pavyko užrašyti 160 dainų ir pasakų (LTR 3616), kurių Lietuvoje, tuo labiau – mielai linkstančiame modernėti, pamėgusiame romansus, chorines ir kitas tuo metu į madą atėjusias dainas, Utenos krašte jau nebebuvo sutinkama maždaug nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Tačiau kad jų čia tikrai būta, liudija prieškariu sudaryti Prano Gipiškio (LTR 882) ir kitų to meto tautosakos užrašinėtojų, kurie darbavosi Molėtų, Rokiškio, Utenos, Zarasų apylinkėse, sudaryti tautosakos rinkiniai. Tuo pačiu N. Vėlius užrašė ir stambų pluoštą istorinių ir etnografinių pasakojimų (LTR 3615), padarė nemažai nuotraukų (LTRFt 975–1050), o kalbininkas A. Vidugiris savo ekspedicinius užrašus išmargino gausybe senovinių ir tarminių žodžių, posakių, tekstų, pagal kuriuos buvo nustatyta, jog šiuose tremtinių kaimuose vyrauja uteniškių, tada gražiai, poetiškai vadinta aukštaičių žalininkų (žolė – žala) puntininkų (pantis – puntis) patarmė.

Netgi tie žmonės, kurių pavardės ir šeimų istorijos liudijo juos kilus iš kitų Lietuvos vietovių, bendrojoje kaimų lietuviškos kalbos vartosenoje natūraliai buvo perėmę uteniškių tarmės ypatumus (Vėlius, Vidugiris, 119–123). Lietuvių tautosakos rankraštynui parvežtuose tekstuose puikuojasi apie 30 gerų

Norbertas Vėlius. Tokį jį prisimename šiemet minėdami mokslininko 75-ąsias gimimo metines. Onos Pajėdaitės nuotr. (1978), Lietuvių tautosakos rankraštyno fototekai perduota žmonos Ramunės Vėliuvienės. LTRFt 7973

tautosakos pateikėjų pavardžių, tačiau bene įdomiausia iš jų – Marijona Kuosaitė-Jankūnienė, tarytum kaimo dvasios vadovė, anot žmonių, „ir ažu kunigų, ir ažu mokytojų atabuvus“. Jos įtaiga ir autoritetas veikė netgi anūkus, kurie įsirašė močiutės dainas į magnetofono juostą (LTRFk 1712), o pastarieji leido mums persirašyti, gražiai aukštaitiškai rypuojamas pasakas su dainuojamaisiais intarpais, giminės susiėjime dainuotas dainas, kurias močiutė, jau vietos, slaviško, dainavimo stiliaus paveikta, užvesdavo itin aukštu balsu. Nežinau, ar betarnauja Jankūnienės anūkams ta garsajuostė, bet mūsų studentų ne vieną pulką žavėjo ir masino, kėlė juoką ir azartą galimybė „tokias natas paimti“, na, aukštaitėms kartais ir pavykdavo...

Po kelių snūduriuojančių dešimtmečių, per kuriuos į Užvolgio lietuviškus kaimus kartkartėmis užklysdavo nebent tiktai žygeiviai pakeliui į Vidurinės Azijos kalnynus ar vienas kitas pavienis uolus

istorinės atminties ieškotojas, kuomet tik vienas kitas giminaitis iš ten atklysdavo Lietuvon, nors draudžiama jau nebebuvo, jaunas žurnalistas, Kauno miesto Sąjūdžio grupės entuziastas Algimantas Birbilas 1988-ųjų vasarą (taigi, vėl po ketvirčio amžiaus) iš naujo „atrado“ Čiornaja Padinos kaimą, o iš ten, vietos seniūno Justino Kuosos padedamas, aplankė keletą dar užsilikusių lietuvių Talovkoje.

Taip prasidėjo 1989–1991 metų „Lituanicos“ jaunimo bendrijos ekspedicijos, vedusios jau naujos kartos jaunimą susipažinti su lietuvių gyvenimu ten, kur apie Lietuvą ir joje kadaise kilusį metiežių [iš rusų k. „maištą“, t. y. Sukilimą] tebuvo likę legendos ir kukli istorinė ekspozicija mokykloje, kuriai anuomet vadovavo Taisija Aleksandrovna Kazickaja – vietos lietuvių Kazickų marti, matematikė ir kartu kraštotyrininkė, palanki lietuviškosios atminties išsaugojimui. Tad pirmieji atvykėliai buvo maloniai nustebinti ir nudžiuginti, jog ir vaikai šį bei tą žino apie kraštą, iš kur atvyko jauni žmonės, kalbantys jų senolių kalba. Su vaikais susidraugauti lengviausia – patį pirmąjį viešnagės vakarą svečiams buvo surengtas koncertas ant mokyklos laiptų.

Susirinko būrelis įvairaus amžiaus vaikų (...) tikras internacionalas: rusai, kazachai, ukrainiečiai, armėnai, moldavas, na, ir lietuvių atžalos. Repertuaras taip pat labai įvairus: rusiški estradiniai šlageriai, traukiami vaikiškais balseliais, kaukazietiškas šokis „Lezginka“, ir, o stebukle, lietuviška „Sėjau rūtą, sėjau mėtą...“ (Sutkevičienė).

Tose ekspedicijose dalyvavo kunigai Artūras Jagelavičius (1989), Virginijus Veprauskas (1991), kurie teikė krikšto ir santuokos sakramentus, šventino kapus, laikė kasdienes pamaldas. Dalyvavo mokytojos Iliuminata Gaigalaitė, Vytautė Dalinkevičiūtė, Eglė Girčytė, Virginija Sluoksnaitienė, Irena Zujeva, kurios vaikus mokė lietuviškai suprasti ir kalbėti per dainas, žaidimus, įvairius kitokius kalbų mokymo metodus. Mudvi su Aušra Jarašiūnaite užrašinėjome tautosakos tekstus, kiti ekspedicijos dalyviai taip pat bendravo su žmonėmis, užrašinėjo jų pasakojimus, savo ruožtu pasakojo, kas vyksta Lietuvoje, tvarkė kapines, atnaujino antkapių užrašus, pastatė atminimo kryžių jau nebesančiam Litovkos kaimui. Tačiau, kaip buvo nesuvokiamais likimo dėsniais priartėta, taip vėl

46

neatšaukiamai imta tolti, nors dėta pastangų, kad taip neatsitiktų. 1997-ųjų vasarą jau vėl buvo užsidariusios tarpvalstybinės sienos, tad Lietuvos kino studijos grupei, susiruošusiai filmuoti režisieriaus Algimanto Maceinos dokumentinį filmą „Troškulys“ (1998) pavyko gauti leidimus tiktai radus kolegų Saratovo apskrities kino studijos vadovybėje, sutikusių „duoti iškvietimą“, t. y. laiduoti mūsų kelionę. Deja, ir tai, ką radome Čiornaja Padinoje ir aplink, prabėgus vos keleriems metams po ekspedicijų, taip pat nenudžiugino: tik vardus antkapiuose perskaitėme tų, kuriuos, daugiausia galinčius papasakoti senosios kartos lietuvius, taip norėta nufilmuoti... Netgi Lietuvių tvenkinys prieš pat mums atvykstant, pavasario polaidžiui pralaužus užtvanką, jau buvo dingęs stepių smėlynuose... Tačiau tai, kas dar buvo likę ir pavyko pagauti į kino kadrus, dabar gyvuoja kitose, vaizdinėse, laikmenose ir labai praverčia norintiems prie tos atminties nors progomis prisiliesti. Antai,

šios vasaros pradžioje Užpaliuose Birutės Minutkienės organizuota filmo peržiūra, pasikvietus patį režisierių A. Maceiną, virto labai jaukiu vakaru, atveriančiu pakankamai slaptas žmonių gyvenimų kerteles, kuomet be įtampos ir priešpriešų išsikalba ir tie, kurių šeimos grįžo iš anos tremties, ir tie, kurių senoliai buvo atkelti čia anais sodybų tuštėjimo metais. Suėjo krūvon tie, kurie per šeimų istorijas saugo kelių kartų prisiminimus, tie, kurie prieš ketvirtį amžiaus pirmąkart susipažino su ana istorijos dalimi, ir visų jų atmintis buvo atnaujinta Rasos Sliesoriūnienės įspūdžiais iš šio pavasario viešnagės Čiornaja Padinoje, kur taip pat buvo paminėtas Sukilimo jubiliejus, susiklostė labai savaimingi ir nenuobodūs pokalbiai, vėlgi atvėrę sudėtinius atminties paveldo klodus turtingai mūsų istorijai. Šiemet, 2013-aisiais, 150-aisiais metais nuo Sukilimo istorijos pradžios, įrašius šią datą į svarbiausių metinių įvykių sąrašą, iš atminties saugyklų imta

1863 m. sukilėlių stovyklavietėje Teresbore Ramuldavos girioje, teatralizuotame renginyje, skirtame Sukilimo 150-mečiui, ano laikmečio bei tremtinių dainas prisiminti padėjo folkloro ansamblis „Dijūta“, vadovaujamas Rūtos Žarskienės.

Audriaus Bridžiaus nuotrauka

47

kelti įvairias jos apraiškas. Antai, Čiornaja Padinoje gimusio, Lietuvoje augusio, JAV savo gyvenimą susikūrusio verslininko Juozo Kazicko noras parodyti gimtinę savo vaikams, išpildytas 2003-iųjų vasaros kelionėje, aprašytas knygoje „Vilties kelias“ (2002; 2013). Kazickų šeimos fondui remiant, 2006 m. sukurtas režisieriaus Sauliaus Beržinio dokumentinis kino filmas „Tremties ainiai“. Tiek knygoje, tiek filme kalbama apie tai, kas buvo, kadangi jau XX–XXI amžių sandūroje nulydėtas „lietuviškų kaimų saulėlydis“, kaip yra gražiai pasakęs šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, išlydėdamas vieną iš ano meto ekspedicinių grupių. Ten jau nebeliko kam lietuviškai dainuoti, kalbėtis, melstis...

Tačiau šiais, 2013-aisiais, kurie, be viso kito, dar yra paskelbti ir Lietuvos tarmių metais, aukštaičių sukilėlių atminimas vėl suskambėjo per naujam gyvenimui prikeltas dainas iš minėtojo Norberto Vėliaus rinkinio (LTR 3616) ir „Lituanicos“ ekspedicijų įrašų (LTRFk 1707–1713). LLTI Tautosakos archyvo skyriaus vadovės, etnomuzikologės dr. Rūtos Žarskienės atrinktos dainos – brandžiausios ir ryškiausiai atskleidžiančios aukštaičių uteniškių tarmę, savitai paveiktą Pavolgio Rusijos tarmių ir melodikos, papildytos istoriniais komentarais (Kadžytė) ir moksliniais fokloro kaitos apraiškų vertinimais (Žarskienė), susiklostė į puikią „Dijūtos“ folkloro ansamblio programą, su kuria, pradėję Tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“, ansambliečiai sėkmingai keliavo po Lietuvoje vykstančius 1863 metų Sukilimo minėjimus. Šį rudenį apie tai, ką patyrėme prieš 150 metų, kaip tai buvo išsaugota dainose, „Dijūta“ pasakojo ir dainavo tarptautinei publikai Gruzijos festivaliniuose renginiuose. Viliuosi, jog dar ne kartą, tegu ir jubiliejiniams metams pasibaigus, įvairiuose uteniškių: ar tai būtų kraštiečių Vilniuje arba Kaune, ar Utenos, Zarasų miestuose bei rajonų miesteliuose – susitikimuose įvairiomis progomis suskambės kadaise iš Lietuvos išsivežtos, dabar vėl čia sugrįžusios dainos. Tuo labiau, kad panašią programėlę iš Aušros Jarašiūnaitės įrašų savo kraityje turi ir folkloro ansamblis „Jorė“. Be to, Utenos, Zarasų, Ignalinos, apskritai, Rytų Aukštaitijos folkloristams neprošal būtų tolydžio priglusti prie šios gyvosios versmės – dainų, kadaise išvežtų į tremtį, bet ir vėl

sugrąžintų ten, kur buvo sukurtos. Pusantro šimto metų jos saugojo atmintį, glūdėjusią Užvolgio stepėse, kad palengvintų buvimą žmonėms, norėjusiems nepamiršti, kas jie, iš kur atkeliavę, kur jų šaknys. Dabar jau nuo mūsų, Tėvynėje perėmusių šį paveldą tautosakiniu pavidalu, priklauso, kaip ilgai ji glūdės mumyse, kokį jį išsaugosime ir paliksime tiems, kurie, atėję po mūsų, norės pasimokyti išdainuotos, išpasakotos atminties, suvokti savo tautos likimą ir save.

Tarkim, po 200 metų – 2063-iaisiais.

Literatūra ir šaltiniai Kadžytė, Gražina. Volgos vanduo „Lietuvių tvenkiny“, Vilnius, 1995; Liutkevičienė, Inga. Lietuviai stepėse. Trys kaimai ir penkiasdešimt likimų. – Lietuvos rytas, 1990 12 07; Rudzinskienė – Šiauliuose gyvenančios kraštotyrininkės Irenos Rudzinskienės asmeninis archyvas; Sirvydytė – Utenos r. Užpalių seniūnijoje gyvenančios kraštotyrininkės mokytojos Palmiros Sirvydytės asmeninis archyvas; Sutkevičienė, Alina. Kaip vėjyje plazdanti liepsnelė. – Tėvynės šviesa, 1990 03 21; LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas; LTRF – Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka; LTRFt – Lietuvių tautosakos rankraštyno fototeka; UKE – Utenos krašto enciklopedija; Vėlius, Norbertas, Vidugiris, Aloyzas. Sukilėlių ainiai. – Pergalė, 1963, Nr. 12, p. 119–123; Vėlius, Norbertas. Čiornos Padinos lietuvių tautosaka. – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai.

Serija A. 2(19), 1965, p. 291–301; Visockis, Albinas. Čiornaja Padinos kaimas XIX a. – Mūsų praeitis, 1992, t. II, p. 128–139.

48

Ugnės šaknys Utenos žemėje Antanas Gasperaitis

___________________________________________________________

Voronežo gimnazijos 8 klasės mokiniai ir mokytojai 1917–1918 metais

Visa palaikančios šaknys – medžius, augalus, žmones. Prie jų sugrįžtame, prie jų prisilietę rasime mums brangių praeities lobių.

Ugnė. Ugnė Karvelis. Kas tai – naujoviška vardo ir pavardės samplaika? Ne, dar ne viskas. Ji dar ir ne vien tik uteniškės motinos Veronikos Bakšytės-Karvelienės dukra. Ji – naujosios lietuviškos mūsų kultūros dukra.

Visur jos pavardę rasime: internete, enciklopedijose. Tačiau ten tėra tik trumputės jos tėvų ir protėvių šaknys. Čia detaliau pažvelgsime į jos motinos artimųjų, kurie nebuvo sėslūs žemdirbiai, šaknis.

Bakšiai. Motina Veronika Bakšytė (g. 1898 12 13 Suoleliuose, Kuktiškių vlsč. – m. 1952 12 27 Strasbūre) buvo viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos mokslo daktarių, pedagogių. Motinos brolis Juozas Bakšys (g. 1884 09 04 Asmalų k., Kuktiškių vlsč. – m.

1925 01 07 Kaune) – teologijos daktaras. Tai buvo nauja jaunosios Lietuvos karta.

49

Ugnės tėvas Petras Karvelis, su kuriuo jos motina Veronika susipažino dar Voronežo gimnazijoje, buvo veiklus ateitininkų vadovas, o Petrograde – lietuvių tarybos veikėjas, laikraščio „Vadas“ redaktorius, Lietuvoje – vienas iš Ūkininkų sąjungos narių, Žemės banko steigėjas, dusyk finansų ministras. Prie Kauno, Noreikiškėse, turėjo stiprų ūkį, kur ir gimė Ugnė.

Iš kur atkeliauta Bakšių Utenos dvaro sąraše 1811 m. pirmasis tokia pavarde įrašytas Nemeikščių kaime Jonas Bakšys, Kazimiero s., turėjo sūnus Jurgį, Jokūbą, Antaną. Tačiau šių giminystė su mūsų Bakšiais nenustatyta.

Teko surasti tikrą mūsų Bakšių protėvį Motiejų, 1793 m. gyvenusį Vidžiūnų k., Kuktiškių valsčiuje.

Kuktiškių parapijos katalikų sąrašuose jau Asmalų kaime 1857 m. surašyta Motiejaus sūnaus Andriejaus šeima. Čia vėliau 1865 m. įrašyta Andriejaus

ir jo žmonos Antaninos sūnūs Vincas ir Mataušas su žmona Terese. Vinco ir jo žmonos Onos vaikų Katrės ir Vinco likimas nežinomas.

Mataušo linija 1857 m. aiški būsimais palikuonimis: apie 1850 m. jo ir žmonos Teresės šeimoje gimė Justinas, apie 1855 m. Jurgis, jaunėlis Pranciškus.

Asmalų Bakšiai Vardų panašumas dažniausiai parodo ir giminystę. Štai Justino linija: ir jis, ir jo sūnus buvo Justinai, Justino ir Jurgio dukros – Konstancijos, Veronikos, abiejų jų sūnūs buvo Pranai...

Tačiau mūsų tyrinėjimui bus skirta vien BAKŠIO JURGIO LINIJA. Asmaluose, Jurgio ir Cecilijos šeimoje, gimė vyresnieji vaikai, būsimi kunigai, Juozas (1884) ir Pranas. Kaime išlikusi vieta tebevadinama Bakšyne.

Gražaus ir nemažo Asmalų kaimo būta. Ir Utena prie pat kelio į Kuktiškes arti. Ir vieta aukšta, nuo kurios atsiveria Viešio ir Suolelių ežerai į Utenos pusę.

Vakaruose – žvyringieji Andreikėnai, ir prie Kernadeto ežero Kvykliai.

Pagausėjus Jurgio ir Justino šeimoms, gyvenusioms Bakšynėje, Jurgis, gavęs dalią pinigais, kelsis žemyn, į kaimyninį Suolelių kaimą, kadaise buvusį palivarkėlį, ir ten sulauks dviejų dukrų Konstancijos ir Veronikos, Ugnės motinos.

Brolių atsiskyrimas Asmaluose įvyko 1891 metais.

Yra išlikusi rusų kalba rašyta ir Kuktiškių valsčiaus viršaičio Rastenio pasirašyta SUTARTIS (Dogovor), kurioje sakoma, kad pagal valsčiaus valdybos nutarimą 1891 m. kovo 31 d. Justinas ir Jurgis Bakšiai, Asmalų k. gyventojai, Mataušo sūnūs, sutaria, jog Justinui Jurgis sumoka už savo dalią Asmaluose 500 rb., Jurgiui, perkančiam sodybą su žeme (45 dešimtines) Suolelių ir Gegužinės vienkiemiuose iš dvarininkų Karlo Stepono, Onos ir Antaninos Krokickių. Ant šio akto originalo yra Utenos vlsč. viršaičio Adomo Gasperavičiaus įrašas su valdybos antspaudu ir 1921 m. balandžio 5 d. data, jog Jurgis Bakšys šią nuosavybę perleido pil. Ignui Gyliui. Už nemokantį pasirašyti J. Bakšį pasirašęs Antanas Vilūnas.

Per visą Asmalų kaimą iš vakarų į rytus ėjo ūlyčios kelias, kurio šonais buvo trobos su medžiais. Jų vienas kitas likę iki šiol, likusi ir sena klėtelė.

Asmalų kaimas

Bakšiai Asmaluose buvo tvarkingi, darbštūs ūkininkai. Kai ūlyčias mažino, žmones kėlė į vienkiemius, broliai skaldė žemes. Iš senelių ėjo kalbos, kad senosiose Asmalų kapinėse (jos dabar užaugusios šilu į Suolelių pusę, arti plento į Kuktiškes) maro metais daugybę žmonių suguldė į duobes...

Asmaluose seniau gyveno Trinkūnai, Bareišiai, Bakšiai, Gyliai, Vitkai. Ūlyčia buvo gana ilga. Pradėjus eiti nuo Kuktiškių vieškelio, kuris tuomet lanku siekė kaimą, pirmieji namai buvo Rūkų, Juodžių; ten, prie vieškelio, buvo Antano Juodžio akmeninis tretininkų kryžius.

Asmalų Trinkūnas ir Gylys mėgo žvejoti, pasivaišinti iki vidurnakčio, nevietoj iškastoje duobėje pernakvoti... Asmalų Vitkai buvo vadinami Žemasuoliais, nes pas juos gegužinėse būdavę žemi suolai...

Jurgio šeima Suoleliuose Kai 1891 metais Jurgis iš dvarininkų Krokickių čia nusipirko 45 dešimtines žemės su apleistais pastatais, iš Asmalų atvyko su žmona ir mažais berniukais Juozuku ir Pranuku. Pats būdamas beraštis, pasišventė

50

juos išmokyti, ir, svarbiausia, kuniguos išleisti. Be to, kaip ir Gylys, jis buvo užkietėjęs žvejas. O čia pat – ir negilus, žuvingas Suolelių kaimo ežeras.

Nežinia, kodėl jis Suoleliuose apsistojo tik dviem dešimtmečiams ir paskui persikėlė prie dar didesnio ežero Raudžio į Paraudę, iš kur kuniguos išleido abu savo berniukus.

Suoleliai, seniau įrašyti Saleliais, visai arti Utenos–Kuktiškių vieškelio, rytinėje Viešio ežero pusėje. Per dabartinį Suolelių kaimą eina vieškeliukas į Raudoniškio, Biliakiemio pusę.

Bakšių namo vietoje, ant tų pačių pamatų, dabar namus pasistatę Katinai, kurie anksčiau gyveno kaimelio rytuose.

Taigi šitoje vietoje 1898 m. ir gimė Ugnės motina Veronika Bakšytė. Apie jos vaikystę Suoleliuose nei dukters Ugnės atsiminimų knygoje, nei kitur neliko jokių pasakojimų. Iki pasitraukdama į Voronežą iš Vilniaus su lietuvių gimnazija, kuri buvo Pirmojo pasaulinio karo metais, dar yra rašoma, kad Veronika prieš tai mokėsi Vilniaus lietuvių mokykloje.

Iš Suolelių – į Paraudę Už Pačkėnų kaimo, tarp dabar vadinamų Vareikių ir Užvareikių kaimų, pietinėje Raudžio ežero pakrantėje yra išlikęs senas vienkiemis, vadinamas Paraude. Dar buvo vadinama Paraudžiais. Visos šios minimos vietovės priklausė Šnieriškių (anksčiau vadinamų Šnariškių) dvarui.

Išlikusiame to vienkiemio dabartinių savininkų Rukšėnų muziejuje saugomas šios vietovės žemės planas. Jame kaligrafiškai rašoma, kad Paraudzė, arba Voreikiai, priklauso Žuliams, žemė gauta iš dvarininko Kržickio, Šnariškių dvaro, esančio Kauno gubernijoje, Vilkmergės apskrityje. Planas sudarytas 1871 metais, turbūt tuo metu, kai vienkiemį ką tik nupirko iš Pačkėnų kaimo kilę gyventojai Žuliai.

Prie seniau vadinamo Raudės (dabar Raudžio) ežero, užimančio 20 ha, tarp Ąžuolijos miško, Paraudės vienkiemis seniau 1889 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše priklausė Kazimierui Žuliui, Stanislovo sūnui. Vėliau K. Žulys sykiu su Konstantinu Žilėnu pirko Noliškio dvarą (Daugailių prp.).

Minėtame sąraše (Nr. 2480) rusų k. Poraudzė ir sykiu pirktas Artmoniškis sudarė 41 dešimtinę žemės be miško. Tuo tarpu Kazimiero Žulio tėvas Stanis-

51

lovas, kurio tėvas buvo irgi Kazimieras, katalikas, valstietis, turėjo netoli sūnaus irgi du vienkiemius Goraniškį bei Noliškį (75 dešimtinės su mišku). Tai buvo Žuliai, kilę iš Pačkėnų kaimo, Utenos parapijos, kurie Utenos bažnyčiai yra padovanoję varpą su įliedintais jų vardais.

Baudžiavos metais Paraudė su ežeru iš pradžių priklausė Degulių dvarui, paskui kažkokiu mainu ar pralošimu atiteko Šnieriškių dvarininkams Kržickiams, o ežeras, dargi buvęs valstybinis, atitekęs Utenėlės palivarko savininkams Pakalniams. Utenos dvarelio palikuonis Zigmas Pakalnis savo rašiniuose sako, kad išparceliavus Utenėlę, „centrą su sodnu ir rūsiais Milašius (Utenos bažnyčios klebonas) atidavė Petro Pakalnio sūnui Feliksui Pakalniui, kaipo buvusiam savininko Martyno Pakalnio ainiui. Ežerą Utenaitį (Utenėlėje) ir ežerą Raudį pasisavino pravoslavų bažnyčia.

Pravoslavai norėjo ir Utenėlės bažnyčią paversti cerkve.

Utenos kunigo klebono Vyšniausko sukurstyti žmonės tą bažnyčią nugriovė ir medžius išsivežiojo, kad tik nebūtų cerkvės. Pakalnio Felikso sūnus Zigmantas Utenaitį ir ežerą Raudį nuo pravoslavų popų atpirko“.

Dabar kyla klausimas, kada Paraudę iš Žulių perpirko Jurgis Bakšys, persikėlęs iš Suolelių. Matyt, kad 1907 m. pradžioje, nes 1906 m. pabaigoje Suolelius perleido Ignui Gyliui. Internetinė Vikipedija pagal G. Lučinsko straipsnį „Vorutoje“ (2009 06 26) skelbia, jog iš Žulių Jurgis Paraudę nupirko prieš 1908 m. su 12 ha, o Raudės ežerą įsigijęs iš Pakalnio. Vienkiemis Paraudėje buvęs senas, namas mažas.

Iš Bakšių Paraudėje paliktų pastatų dabar likę tik seni tvartai ir ten buvęs senas šiaudais dengtas klojimas.

Arti sodybos mėlynuoja Raudžio ežeras su gražia sala, o tarp ežero ir sodybos – gražūs, sausi dirvonai, ant kurių, sako, vykusios abiejų Jurgio sūnų kunigų Juozo ir Prano primicijų vaišės.

Sodyba buvusi katalikiška: sename septynių stiebų uosyje tuo metu buvo įkelta medinė liaudies meistro darbo koplytėlė su Pieta (motina Marija, laikanti nukankintą sūnų Kristų). Prie kito uosio į klojimo pusę buvusi prikalta kita koplytėlė. Tokią Paraudės sodybą su Raudžio ežeru Vytauto Didžiojo metais iš Bakšių nupirko iš Mažeikių II kaimo, Kuktiškių parapijos, kilęs valstietis Ciprijonas Rukšėnas, kurio dukra čia sugrįžusi ir dabar tebegyvena, o sūnus, technikos mokslų daktaras, čia visada atostogauja.

Pas Rukšėnus išliko ūkio pardavimo-pirkimo aktas, spausdintas rašomąja mašinėle, išduotas Utenos notaro Kosto Bražėno kontoroje, J. Basanavičiaus g. 29. Jame rašoma, kad Konstancija Bakšytė (rašoma: Bakštytė)-Bražėnienė, Jurgio d., notaro žmona, jos tėvas Jurgis Bakšys, tuo metu gyvenę jau Jasonyse, ir Ciprijonas Rukšėnas prie pakviestų liudininkų Sofijos Vaškelienės, Kazio Vaškelio ir Samuelio Liubinskio, pareiškė, kad jie visi sutarė sudaryti kilnojamo ir nekilnojamo turto sutartį. Leidimą naudotis šiuo turtu Konstancija buvo gavusi iš savo tėvo Jurgio anksčiau, 1925 m. birželio 25 d. Į Jasonis ir pagaliau – į Uteną Jurgio dukrų Veronikos, Konstancijos bei kunigų tėvai Bakšiai jau pasenę persikėlė į Jasonių dvarelį, kurį buvo nupirkę ir jame tada gyveno Kostas ir Konstancija Bražėnai. Būdamas notaras, Kostas Bražėnas dar dirbo ir mokytoju Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Jis turėjo Amerikos pilietybę, todėl žmonai Konstancijai, kunigų seseriai, pokario metais buvo leista išvykti iš Lietuvos. Už gautus pinigus, pardavę Paraudę, Bražėnai dar buvo įsigiję namą Kaune, Laisvės alėjoje. K. Bražėnas mirė anksčiau ir buvo palaidotas prie žmonos Konstancijos brolių kunigų Bakšių Utenos kapinėse.

Konstancija susirašinėjo su seserimi Veronika, Ugnės motina. Ir vis tik Konstancija neišvengė Sibiro ir buvo išvežta prie Baikalo. Grįžusi dar pagyveno prie Utenos, Šilinėje, pas giminaičius Vitkus ir tik tada viena jos dukra ją išsikvietė į JAV, vėliau kita dukra – į Australiją, kur ji ir mirė.

metais okupantų vokiečių suimtas, Lukiškių kalėjime kalintas, vėliau – lenkų nacionalistų nužudytas.

O buvo jis aukštos kultūros, didelio mokslo žmogus. Iš pradžių mokėsi rusiškoje Kuktiškių pradžios, paskui – Švenčionių miesto mokyklose, 1908 m. baigė Vilniaus dvasinę seminariją, po jos išvyko į Austriją, kur 1912 m. baigė Insbruko universitetą.

1913–1914 m. buvo Vilniaus Visų šventųjų bažnyčios vikaru, leido kalendorius. 1916 metų vasarą vokiečių suimtas, tardomas sykiu su J. Basanavičiumi, A. Smetona dėl lietuviškų laikraščių, paleistas ir vėl dėl „Lietuvos aido“ į kalėjimą keliems mėnesiams uždarytas.

Pagaliau 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus filharmonijos pastate dalyvavo kaip Vilniaus konferencijos delegatas. Savo bute tuo metu buvo apgyvendinęs delegatus iš Utenos. 1919 m. vasarį, raudoniesiems užėmus Vilnių, persirengęs pabėgo, kad neareštuotų. 1919 m. liepą jam dirbant Merkinėje, lenkų raiteliai traukdamiesi išsivarė jį, taip pat – ir kunigą K. Ribikauską.

Šiame rašinyje nesu numatęs vesti visos genealoginės Bakšių linijos, tačiau negalima praleisti jų artimųjų tragiškos lemties tarpukario ir pokario metais.

Pirmiausia prisiminkime abu Ugnės dėdes kunigus.

Teologijos daktaras kun. Juozas Bakšys (1884 09 04 – 1925 01 07) Tėvai tikėjo vaikų geresniu gyvenimu, tikėjo jų žmoniškesniu likimu. Išmokė juos ir dorais patriotais išauklėjo. Deja. Abi dukros tremtinės, kūrybingas kunigas Pranas, anksti pakirstas ligos, mirė Liepojoje, o Juozas, didis Lietuvos patriotas, 1916

Kunigas dr. Juozas Bakšys

52

1921 metais kunigas Juozas Bakšys dirbo Žiežmarių vidurinės mokyklos kapelionu, o spalio 10 d. paskiriamas Merkinės progimnazijos direktoriumi.

Kun. dr. J. Bakšys, kaip ir jo sesuo Veronika Karvelienė, paminėti bostoniškės „Lietuvių enciklopedijos“ II tome, 64 puslapyje. Ten sakoma, kad jis lietuvių spaudoje bendradarbiavo nuo Insbruko laikų, o nuo 1914 m. vidurio vienerius metus buvo „Aušros“ redaktoriumi.

Pirmasis daugiausia medžiagos apie jį paskelbė mūsų kraštietis B. Kviklys „Lietuvos bažnyčių“ 6 tome, skirtame Kaišiadorių vyskupijai. Skyriuje „Ryškieji vyskupijos dvasininkai“ jis sako, kad Insbruke J. Bakšys studijavo su būsimuoju Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu, rašytoju ir kunigu Mykolu Vaitkumi. „1913 m. grįžęs Vilniun, paskirtas Visų Šventųjų bažnyčios vikaru ir mokytojavo liet. mokytojų kursuose, aktyviai dalyvavo liet. organizacinėje veikloje, padėjo karo meto pabėgėliams. Už lietuvišką veiklą ir pasirašymą memorandumo Vokietijos kaizeriui dėl Vilniaus priklausomybės Lietuvai, vyskupijos administratoriaus prel. K. N. Michalkevičiaus buvo išsiųstas į Merkinę vikaru, kur, padedant kun. Kazimierui Ribikauskui, 1921 m. įsteigė 4 klasių vidurinę mokyklą-progimnaziją ir tapo jos pirmuoju direktorium. Čia išsiskleidė jo mokslinė, kultūrinė, tautinė ir visuomeninė veikla“ (min. kn., psl. 58). Taigi šitaip prelatas lenkas atidavė jį lenkų nacionalistų kulkoms.

Negana to, kaizerinės okupacijos metais kunigas Juozas Bakšys pusantrų metų buvo kalinamas Lukiškių kalėjime. Paskui jį Merkinėje suėmė lenkai su kunigu K. Ribikausku ir tik mainais už lenkų belaisvius jiedu buvo išvaduoti.

Ten jaunas kunigas skatino jaunimą stoti savanoriais į Lietuvos armiją, palaikė ryšius su lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių veikėjais, siuntė jiems pinigų.

Po pirmąsyk mokykloje parodyto filmo 1924-ųjų gruodžio 17-osios vėlų vakarą, pas direktorių būnant dviem mokytojams, suskambus durų skambučiui, kunigas Juozas jas atidarė. Žudikai paleido į jį du šūvius ir mirtinai sužeidė. „Aš nužudžiau kunigą Bakšį“, – vėliau prisipažino vienas lenkas kunigui A. Petraičiui. Negana to, prieš tai 1923 m. vasarį Uciechos dvare lenkai nužudė ir Merkinės pradžios mokyklos įkūrėją mokytoją J. Bloznelį.

53

Laikas buvo neramus, ties Merkine dar vyko kovos. Degančioje Merkinėje kunigas Juozas organizavo pagalbą net iš Amerikos per Raudonąjį Kryžių.

Tuo metu jis įstojo į Šaulių sąjungą. Pats vyko į kaimus, su mokiniais ėjo prie demarkacinės linijos, sykiu dainavo lietuviškas dainas. Jis laisvai kalbėjo net penkiomis kalbomis.

Ten, Dzūkijoje, jis bendravo su V. Krėve, nuspręsdami sykiu su J. Basanavičiumi Merkinėje įkurti lietuvišką progimnaziją. Todėl ėmė gauti grasinamus laiškus. Kulkos sužeistą brolį gelbėjo sesuo Veronika su vyru Petru Karveliu, tačiau po operacijos jis mirė.

1924 m. Merkinės progimnazija buvo uždaryta. Po Juozo Bakšio mirties poetas Liudas Gira jam paskyrė 22 posmų eilėraštį, paskelbtą leidinyje „1928 m. Vasario 16“, kur sakė: Liūdnai Utenoj ir Kaune, ir Merkinėj / Pravirko varpai, kaip ir mes nusiminę. // <...> Plėšriuosius arus gal Vytis tuoj vaikys, / O tu jau užmerkei šviesiąsias akis... / Dar laukia mūs Vilnius, dar laukia Trakai – / O tavojo žygio baigti jau takai.

Ilgą, išsamų, su 48 pozicijų rodykle straipsnį apie kun. dr. Juozą Bakšį, parašytą Gintaro Lučinsko, galima rasti „Vorutoje“, 2009, Nr. 16.

Kunigo Juozo Bakšio kapas senosiose Utenos kapinėse

Kunigo dr. Juozo brolis kunigas Pranas Bakšys (1919 m.)

Ant puošnių antkapinių paminklų su abiejų kunigų nuotraukomis Utenos parapijos kapinėse, stovinčių prieš koplyčią prie centrinio tako, užrašytos abiejų brolių netektys. Pranas Bakšys buvo jaunas, veiklus kunigas. Liepojiškiai parapijiečiai lietuviai jį palaidojus pastatė paminkliuką su įrašytomis padėkomis.

Veronika Bakšytė-Karvelienė (1898 12 13 Suoleliuose – 1952 12 27 Strasbūre) Tai Ugnės motina, artimiausia iš jos šaknų.

Suoleliai, Veronikos gimtinė, ant Utenos ir Kuktiškių parapijų ribos. Bakšių sodyba buvo Suolelių kaimo centre. Kaip minėta, Veronika Bakšytė mokėsi Vilniaus lietuvių mokykloje ir gimnazijoje, o kilus karui, pasitraukė su klase į Voronežą ir ten 1918 m. baigė M. Yčo mergaičių lietuvišką gimnaziją. Jos mokytojai buvo S. Čiurlionienė, P. Mašiotas, K. Šakenis, M. Šikšnys ir kiti žymūs lietuviai. Sykiu su ja šią gimnaziją baigė anykštietė, būsima Lietuvos operos solistė Vincė Jonuškaitė, Utenos „Saulės“ gimnazijos mokytoja Ona Birietaitė, Pulgio Andriušio, Teofilio Tilvyčio auklėtoja.

Grįžusi dirbo Kaune, „Eltoje“, lankydama aukštuosius kursus, o nuo 1921 m. studijavo Miunsterio, Miuncheno, Karaliaučiaus universitetuose pedagogiką, psichologiją, vokiečių literatūrą. 1929 m. Karaliaučiuje įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Ištekėjusi už Petro Karvelio, gyveno Garliavos valsčiuje, Noreikiškių ūkyje. Antrojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Vieną, paskui gyveno Tiubingene, dalyvavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose.

Tarpukariu Karvelių dvaras jos dėka buvo tapęs kultūros židiniu. Ji globojo kalinius, dalyvavo vaikų, moterų draugijų globos veikloje, buvo ateitininkų taryboje. Net popiežius ją apdovanojo ordinu. Buvo viena pirmųjų pedagogikos specialisčių Lietuvoje, įgijusi daktaro laipsnį. „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ kažkodėl Veroniką Bakšytę-Karvelienę nutyli.

Veronikos dukra Ugnė Karvelis (1935 06 13 Noreikiškės – 2002 03 04 Paryžius) Jos dėdė kun. Juozas žuvo už Lietuvą. Jos tėvai ir ji neteko gimtinės, savojo krašto ir žinojo, kad sugrįžti, anot jos, rytoj traukinių nebus... Tėvas Petras,

Ugnė Karvelis.

Nuotrauka iš Kauno r. Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos muziejaus

kurio pavarde ji pasivadino, buvo ekonomistas, teisės daktaras, buvęs finansų ministras, apsukrus, įsigijęs dvarą, supirkinėjęs žemes iš žydų. Su Ugnės motina jis susipažino dar Voronežo gimnazijoje.

Ugnė Lietuvoje buvo Kauno gimnazistė, Vakaruose – studentė Sorbonoje, Paryžiuje. Niujorko universitete studijavo ekonomiką, istoriją. Vėliau – tarptautinių santykių darbuotoja, Lotynų Amerikos, Europos šalių literatūros skyrių vadovė, o nuo 1995 m. iki mirties – ambasadorė prie UNESCO. Tai ji į Pasaulio paveldą tuomet įtraukė ir Vilniaus senamiestį, ir Kuršių Neriją. Paskelbė daug straipsnių, išvertė į prancūzų kalbą daug literatūros kūrinių iš lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų kalbų. Jai gyvenant Paryžiuje, susitiko jos ir garsaus argentiniečių rašytojo Chulio Kortasaro keliai – jiedu buvo vyras ir žmona.

Asmalų kaimo senolis Bakšys didžiuotųsi, kad jo norai turėti tokius vaikus ir jų artimuosius su kaupu išsipildė: keli mokslų daktarai, kunigai, pedagogai, ligi Lietuvos patriotų, ministrų, ligi mūsų garsiosios Ugnės...

54

Kur jo auksinės rankos?

Antanas Gasperaitis

___________________________________________________________

Kai jis buvo dar jaunuolis, savo pirštais spaudydavo vargonų klavišus, o sugrįžęs iš bažnyčių namo po vargonininkavimo dailiausiai obliuodavo, dėliodavo lentikes iš rotono beržo, klijuodavo jomis baldus, nulakuodamas juos bespalviu laku ir pasigrožėdamas žiūrėdavo į savo darbą. Komodos, spintos, dėžutės, muzikos instrumentai vienas po kito dygdavo jo darbščiose rankose. Jo darbo kraitinės skrynios būdavo kitokios kaip kitų baldžių – šviesios, nepanašios į senovinius štampuotus ar teptuku išdažytus ir gana niūrokos mėlynos ar rudos spalvos kuparus ar skrynias.

Feliksas Cibas – Lietuvos karys

Kai jis buvo Nepriklausomos Lietuvos karys, sako, labai mėgęs ir gerbęs kareivišką uniformą, o jo jauna žmona šokėja – tautinius drabužius. Tada jiedu gyveno netoli nuo jo gimtinės – Gudėniškių – esančioje Utenoje, M. K. Čiurlionio gatvėje. Jis, kaip ir jo trys broliai ir sesuo Leonilė, buvo skardžiabalsiai

55

dainininkai; vienas iš brolių Mykolas, kaip ir jis, Feliksas, taip pat buvo vargonininkas, vėliau, po karo, operetės choro Niujorke ilgametis dirigentas.

Jo, Felikso, Gudėniškių kaimo, buvusio Kuktiškių, o dabar Biliakiemio parapijos valstiečio Juozo Cibo sūnaus, gimusio ir išaugusio katalikiškoje šeimoje tarp trijų brolių ir sesers, likimas buvo pats tragiškiausias iš jų visų.

Iš Gudėniškių kaimo istorijos Lenkijos karalystės geografiniame žodyne, išleistame Varšuvoje 1881 m., t. 2, p. 904, įrašyta vietovė Gudeniszki buvo palivarkas, buvęs Kuktiškių parapijoje, Švenčionių paviete, arti Krašuonos (Kruszowa) upės, turintis 8 palivarkus žemės, kuri priklausė Cybovičiui (vardas nepažymėtas). 1866 m. ūkyje buvo 19 gyventojų katalikų.

Anksčiau 1852 m. Švenčionių apskrities (pavieto) dvarų sąraše Gudėniškių vietovė priklausė Klemensui Gosnevskiui. Tame pačiame sąraše kitas, Vaclovynės, dvaras priklausė Domenikui Gosnevskiui, dailininko Elviro Mykolo Andriolli motinos giminaičiui.

Cibų kartomis atėjęs pasakojimas, kad vienas jų giminaitis Cibovičius buvęs generolas ir kad Cibovičiai iš tikrųjų gyveno, o jų kartos dar tebegyvena Gudijoje, dabar vadinamoje Baltarusijoje. Galbūt ir vietovardis Gudėniškės savo kilme irgi siejasi su žodžiu Gudija.

Išliko Adelės Cibaitės-Tumėnienės dukters Danguolės Drigotienės iš jos motinos užrašyti prisiminimai, kuriuose sakoma, kad su Griūčių ir Kryželių (Utenos sen.) žemėmis besiribojusiame Gudėniškių kaime kadaise gyvenę 4 broliai Cibai: Justinas, Juozapas, Antanas, Jonas ir dvi seserys. Jaunuolį Justiną Gudėniškėse vasaroję rusai išsivadinę į Petrogradą, išmokslinę ir jis pasiekęs generolo rangą. Paskui šis rėmęs ir savo brolius, gyvenančius Gudėniškėse. Pasirūpino jis, kad palivarko centras atitektų Juozapui, o tingiajam broliui Antanui nupirkęs galulaukes, kitam gi – Jonui Gudijoje, Šarbajuje, jis nupirkęs du malūnus su žeme. Paskui jis su savo antrąja žmona

ir pirmosios žmonos sūnumi Juozapuku išvykęs ir tą Juozapuką išmokęs matininku. Tačiau tas matininkas netikša Juozapukas paskui ėmęs ir iš dėdės Juozapo išmonijęs pusę Cibų ūkio...

Apgautojo Cibo Juozapo šeimoje buvusio palivarko namuose ir gimė minėti būsimi vargonininkai Feliksas ir Mykolas bei jų broliai Jonas ir Fabijonas, sesuo Leonilė.

Vieškeliuku į Gudėniškes Iš Utenos–Kuktiškių kelio tarpukariu raitėsi gerai prižiūrimas, medeliais apsodintas vieškeliukas pro Ažudvares, kun. A. Liuimos gimtinę, paskui pro Griūčių kapinaites į netolimas Gudėniškes. Už Griūčių Lobų lygumų bereikėdavo įveikti gana aukštą Gudėniškių kalną su į Krašuoną įzurzančiu upeliu ir čia pat stovėjo Cibų namai.

Verta važiuojant pakelyje iš Utenos užsukti į nedidelį kalvotą Griūčių kaimelį su Araminų ir Katinų sodybomis. Dešinėje tebėra dabartinio ūkininko Jono Aramino sodyba su puošniais ornamentuotais gyvenamojo namo langais ir gonku bei su kieme stovinčiu kyžiumi – mūsų minimo darbštuolio Felikso kūriniu, nūnai šeimininkų atnaujintu. Šioje sodyboje yra gimęs kunigas Antanas Araminas, kurio primicijų šventimas su daugybe kunigų ir parapijiečių įvyko kaip tik prie šių labai puošnių gonkų...

Kryžius Griūčių kaime

Dabar pakilkime į Gudėniškių kalną ir pro Anelės Araminienės etnografinę sodybą pasiekime Cibų palivarką. Deja, Cibų pastatų šiandien neberasime.

Tik štai stebuklingai išlikusi Cibų gyvenamojo namo ir jaunimo, traukiančio į šienapjūtę, nuotrauka. Žvilgterime į ją...

Namas lietuviškos aukštaitiškos architektūros su gonkeliu ir išpuoštais langų apvadais, dar nesenais, turbūt Felikso rankų darytais. Feliksas – trečias iš dešinės, po Lionilės ir tarnaitėlės Elenutės Rapoportaitės iš Kuktiškių. Kairiau nuo Felikso – chorvedys Mykolas, o šone jo brolis Juozas. Tada ėjo bene 1939 metai.

Cibų jaunimas prie savo gimtinės. Tarp brolių centre Feliksas, dešinėje – sesuo Leonilė

56

O mums knietėjo sužinoti apie tuometinį Cibų gyvenimą. Nuotraukoje minėta Elenutė, dabar senyva Vedrickienė iš Asmalų, pasakojo: ...Sodyboje buvo nemažas sodas. Jame su jaunimu padarėme klombą, o aplink ją – aikštelę šokiams.

Cibiokai nuplėšė velėną ir, išplūkę moliu padą, padarė šokių aikštelę. Kai suvažiuodavo visi, ruošdavom vakarėlius su vaidinimu sename klojime už vieškeliuko į Gimžiškes. Motina buvo griežta, pamaldi, tėvas labai geras. Vaidinome veikalą apie Adomą ir Ievą Rojuje... Vaidino ir iš kitų kaimų jaunimas. Dešinėje prie namų buvo kryžius. Arti jo vyrai padarė iš lentų pakylą prie pat klombos su gėlėmis viduryje, ant šios pakylos ir dainuodavome. Cibų jaunimo balsai skardžiausi, sakydavo, kad girdėdavosi net Utenoj. Jų jaunimas ir Utenos bažnyčioje giedodavo. O pavasariais, pačiame palaidime, kad suūždavo Krašuonos upė, kad suurėdavo pro šalį skardžiumi tekėdama...

Oi ramu būdavo... Šitokia romantiška buvo Elenutės kalba.

Krašuona. Su pakrašuoniais, su Kalatauka. Ši upė atšniokščianti iš rūdingų balų nuo Rūdynės (toks yra kaimas Kačiūnų krašte) bei nuo minėtos Gosnevskių Vaclovynės iki Gudėniškių senųjų šeimininkų Gosnevkių bei vėliau Cibų palivarko. Ta rūdynų upė, matyt, dar ir gavusi pavadinimą iš lenkiško žodžio kruszowy (rūdos).

Rievėto beržo rotono mozaikos Medžio darbų Feliksas ėmėsi jaunas, kai baigė mokytis vargonavimo, dar prieš jauniausią brolį Mykolą, kuris vėliau mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje.

Kažkodėl abu brolius traukė Žemaitija. Feliksas iš Viekšnių saviškiams rašė: „Viekšniai, 1938 III 24.

Namiškiai, baigiau mokslą, prisiminkite mane. Feliksas.“ Anksčiau, išvažiuojant iš kariuomenės, atsiuntė savo nuotrauką Lietuvos kareivio uniforma su įrašu: „Kaunas, Karo mokykla, 1937 III 6 d.“ Paskui jis su broliu Mykolu vargonavo Varniuose, Utenoje. Atbuvęs karinę tarnybą, Feliksas 1942 m. vedė dailią šokėją Valeriją Kalytytę, kurios tėvai gyveno Kloviniuose. Vėliau jiedu įsikūrė Utenoje, M. K. Čiurlionio gatvėje, kur jis prie savo darytų gonkų kambarėlyje įsirengė medžio dirbtuvę su varstotu, daugybe įrankių. Tiesa, dar jis buvo vargo-

57

nininkavęs ir Kuktiškėse, kur yra ilgokai dirbęs jo kolega vargonininkas Viktoras Kriaunevičius.

Rusvomis rievėmis kieto rietono (utenietiškai sako: rotono) beržo šviesiomis lentikėmis čia, M. K. Čiurlionio gatvėje, jis dengė komodas, gražias, šviesias, su penkiais stalčiais, taip pat etažeres, lakuotos pušies spintas. Nemažai baldų čia jis padarė karo metais.

F. Cibo rankų darbo komoda

Mano tėtė Adomas, būdamas Gudėniškių Cibų kaimynas, dar su Felikso tėvu Juozapu giminiavęsis ir Velykose prie šventoriaus abu mainikavę liuikomis, užprašė Feliksą, kad jis padarytų visoms keturioms savo dukterims po kraitinę komodą. Jo komodos visai skyrėsi nuo avižieniškio Kazio Rinkevičiaus, žmonių vadinamo Topša, komodų, kurio baldai tėvams buvo daryti ir dažyti tamsiai ruda spalva su nutekintomis kolonėlėmis briaunose. Abiejų meistrų komodos buvo penkių stalčių. Anksčiau darytos baldžių skrynios būdavo atidaromos pakeliant jų viršų, taip, kaip ir senieji išgaubtastogiai kuparai, spalvotai išdažyti ar nuštampuoti, gaminti nežinomų baldžių.

Felikso ir jo amžininkų baldai išliko. Mano gimtinėje liko Felikso gaminta rotono beržo lentikėmis išpuošta šviesi komoda, Topšos darbo spinta, komoda tekintomis kolonėlėmis briaunose, namo langų papuošimai. Buvo anksčiau dar dvi Felikso gamintos šviesios komodos, taip pat trijų durų spinta drabužiams su ovaliniu veidrodžiu. Pas Felikso dukras liko etažerė, inkrustuota dėžutė, pas jo seserį Leonilę – šviesi rievėta skrynia. Griūčių kaime liko minėtasis jo darbo kryžius, taip pat – uosinės slidės, užsakytos mano brolio. Viskas,

ką minėjau, buvo padengta bespalviu laku. Atsimenu tėvų įsigytą šviesų, didelį, su stalčiumi svetainėje stovintį stalą, už kurio sėdėjo ir dargi atsinešęs kankles skambino aklas Lietuvos nepriklausomybės kovose regėjimo netekęs savanoris Pranas Daunys.

Broliai pasitraukė, Feliksas liko pražūčiai Jis liko gimtinėje iš meilės gimtinei, Valerijai, savo darbui. Ir tai buvo klaida, nulėmusi jo likimą.

Artėjant frontui 1944 m. vasarą du Felikso broliai, Juozas ir Mykolas, atsisveikino su Gudėniškėmis, sėdo ant dviračių ir nuriedėjo nuo Gudėniškių kalno Utenos linkui, pasiruošę palikti Lietuvą. Utenoje liko tik vyriausiojo brolio Jono ir Felikso šeimos, o Gudėniškėse – motina su Leonile. Brolis Jonas, buvęs Asmalų, Bareišių, Gudėniškių kaimų seniūnas, buvo įsikūręs Utenos Šiaurės gatvėje savo žmonos S. Biksaitės tėvų namuose, statytuose dar dvarininko A. Bolcevičiaus laikais. Vyriausioji sesuo Adelė buvo išėjusi už J. Tumėno, ketvirtasis brolis Fabijonas išsikėlęs užkuriomis į Biliakiemį.

Feliksas, kaip ir dauguma Lietuvos vyrų, tuoj po karo ėmė slapstytis. Biliakiemis buvo vos už Krašuonos skardžio, arti brolis Fabijonas, jo jaunystės draugai Anicetas ir Stasys Žibėnai, kurie slėpėsi, spausdino ir platino Biliakiemyje ir kitur slaptus laikraštėlius. Brolis Jonas tvarkė ūkį Gudėniškėse, prižiūrėjo motiną.

Feliksas tuo laiku Gudėniškių namuose turėjęs slėptuvę, dargi slėpdavęsis ir stačiame Gudėniškių skardžiuje, kuriame enkavedistai neseniai buvo nužudę su kirvukais malkaujančius ir nuo miško šukuotojų bėgusius du jaunuolius Katinus, paskui nutraukę nuo jų kojų batus ir palikę paskardėje gulėti...

Pagaliau saugumiečiai Utenoje suėmė ir ėmė kankinti Felikso žmoną Valeriją. Anot jų dukters Felicijos, Valerija buvusi patriotė, draugavusi su panašiomis į save moterimis. Tada Feliksas ir nutarė pasiaukoti dėl šeimos, žmonos ir mažos dukrelės,– jis nuvyko į Uteną legalizuotis. „Paleiskit žmoną, ji nekalta, suimkit mane...“ – pasakęs saugumiečiams.

Tačiau jį suėmė ir teisė.

1946 m. vasario 22 d. jis pagal 58.1a straipsnį buvo nuteistas 10-čiai metų lagerio, žmona – aštuoneriems. Felikso žmona išsiųsta į Čiuchotką, o jis – į Magadaną. Vėliau į Magadano moterų lagerį buvo atvežta ir Valerija.

Utenos apskrities NKVD skyriaus viršininkas Lopatovas NUTARIME daug ką prirašė, teigdamas, kad Cibas Feliksas, Juozo vokiečių okupacijos metais nuo 1941 iki 1944 m. dirbęs policijos vachmistru ir aktyviai dalyvavęs prieš tarybinius partizanus.

1944 m. dalyvavęs sulaikant parašiutininkus. Rašė, kad išvijus vokiškuosius okupantus iš Lietuvos, jis nelegaliai palaikęs ryšį su nacionalistinės organizacijos dalyviu Stasiu Žibėnu, iš kurio gaudavęs antitarybinės literatūros, be to, lankydavęsis Aniceto Žibėno bute (...). Ar tai viskas teisinga, sunku pasakyti. Gal daug ką išgalvojo, patikėdami kad ir tokiu pokštu: pavyzdžiui, atplėštame voke rado vieno brolio kitam broliui atsiųstą iš Amerikos loterijos reklamą, apie tai, jog jis laimėjęs milijoną, juokais kviesdamas atvykti tos „laimės“ pasidalyti...

O štai vėlgi melas: LR Civilinės metrikacijos Utenos skyriaus LIUDIJIME AG Nr. 028104, išduotame 1999 07 16, rašoma, kad Feliksas Cibas mirė 1952 08 03, turėdamas 38 metus amžiaus, kad mirties priežastis – širdies paralyžius. Tačiau vėlgi klaidingai rašoma, kad „mirties vieta Utena“, o iš tikrųjų jis mirė Magadane, lagerio ligoninėje. Apie tai liudija Magadane keturių ligoninės gydytojų išduota pažyma, kur sakoma, kad jis buvo nuteistas 1946 02 22, kad diagnozė vėžys, o mirties priežastis ne širdies paralyžius.

Išliko Magadano lagerio nuotrauka, kur prie ką tik supilto kapo su įsmeigtu iš metalinio vamzdžio kryželiu stovi trys moterys ir vyras. Plečiant miestą lagerio kankinių kapinės buvo sulygintos su žeme ir toje vietoje pastatyti pastatai...

Apie tokį tėvo likimą iki šiol skaudu pagalvoti jo dukroms ir kitiems artimiesiems.

Vėliau žmona Valerija, sugrįžusi iš Magadano, ištekėjo už felčerio Cibavičiaus, atvykusio iš Baltarusijos Šarbajaus ir po karo dirbusio felčeriu Saldutiškyje. Jiems mirus, namas Utenoje, M. K. Čiurlionio gatvėje, buvo parduotas.

Labai norėtųsi, kad neliktų užmarštyje tarp daugybės stalinizmo aukų lageriuose sunaikintas ir šis auksinių rankų žmogus Feliksas Cibas.

58

Tautų kultūrų spalvos Visagine Dalia Savickaitė _______________________________________________________________ 2011 m. kovo 1 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių gyventojai, 84,2 proc. iš jų – lietuviai, 6,6 proc. – lenkai, 5,8 proc. – rusai, 1,2 proc. – baltarusiai, 0,5 proc. – ukrainiečiai, 0,6 proc. – kiti. Didžiausias tautų margumynas susitelkė Vilniuje – 128 tautybės, Kaune – 85, Klaipėdoje – 77, apie 50 – Šiauliuose ir Panevėžyje, Visagine – apie 43.

Tokiame tautų margumyne bandoma rasti bendrą vardiklį, kuris visus vienytų geram, darniam buvimui Lietuvoje. Kiek savitesnis yra Visaginas.

Skirtingai nuo visų kitų šalies miestų, čia nėra lietuvių daugumos, todėl terpė nacionalinių vertybių puoselėjimui yra sekli. Visagino gyventojai – planinės ekonomikos sukurto industrinio naujamiesčio įkaitai. Nuo senų laikų šis Lietuvos paribys gyveno lietuviškojo standarto neatitinkančiose gyvenimo kokybės sąlygose. Čia specifiška viskas: istoriškai susiklosčiusi kalbinė, demografinė situacija, vertybių hierarchija ir gal net labiau nei vidutiniam aukštaičiui būdingas kovingumas...

Visagino žmonės savo paveldą kūrė valstybės paribyje, retai apgyvendintoje, izoliuotoje vietovėje iš didelės įvairovės, siekdami kažką palikti ateisiantiems po jų. Pirmieji miesto statytojai susidūrė tik su gamtos didybe, o ne su socialinėje veikloje sukurtu paveldu... Dėl veiklos specifiškumo jie turėjo mažai galimybių priimti Lietuvos valstybės vertybines nuostatas. Ir vis tik visaginiečiai – šilti, kūrybingi, inteligentiški žmonės, kuriems reikia visko: jie nori būti reikalingi, pastebėti, gerbiami.

Lietuvių kalbos kančių keliai Visagino apylinkių istorijoje Rytų Lietuvai istorija lėmė didelius išbandymus.

Vienas iš jų – gyventojų nutautinimas ir lietuvių etninių plotų siaurinimas.

Pagoniškos Lietuvos lenkinimas prasidėjo po etninių lietuvių žemių krikšto (1387 m.). Pergalė Žalgirio mūšyje 1410 m. suartino lietuvius ir lenkus.

Po 1413 m. Horodlės unijos abiejų kraštų bajorijos suartėjo. Lenkinimas dar sustiprėjo po Liublino uni-

59

jos (1569 m.). Lietuvių papročiai buvo tapatinami su pagonybe, o lietuvių kalba niekinta ir persekiota kaip „pagoniška“, lenkų kalba vadinta „katalikiška“.

Rytų Lietuvai būdinga ir kita slavėjimo kryptis – baltarusėjimas. Tam pasitarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalbos vartojimo tradicija, nes senoji baltarusių kalba iki 1697 m. buvo oficiali LDK kanceliarinė kalba. Gyventojų nutautinimas turėjo įvairių formų ir apraiškų.

Lietuvoje rusai pasirodė XVII a.: tai negausūs rusų emigrantai, sentikiai, ieškoję prieglobsčio Lietuvoje. Lietuvai atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje 1795 m., rusų valdžia ėmė ignoruoti lietuvius kaip tautą. Buvo numatyta „Šiaurės vakarų kraštą“ brutualiausiu būdu sulieti su Rusija. Žiaurus rusinimo procesas paaiškina, kodėl lietuviai leidosi lenkinami.

Lenkiškumas buvo atspara rusiškumui ir lietuviams katalikams svetimai stačiatikybei, todėl lietuvių polonizacija intensyvėjo. Rusų valdžia sustabdė Lietuvos Statuto galiojimus (1840 m.) ir įvedė rusų įstatymus. Lietuvoje, kaip imperijos sudėtinėje dalyje, stačiatikybė tapo valstybine religija. Silpnindamas katalikybės pozicijas 1839 m. carizmas panaikino Bresto bažnytinę uniją tarp stačiatikių ir katalikų bažnyčių. Ne tik unitai, bet ir dalis katalikų prievarta buvo pervesti į stačiatikių tikėjimą. Vyko ne tik lietuvių, bet ir gudų rusinimas. Caro vienvaldystės, teroro ir represijų sąlygomis katalikų bažnyčia buvo vienintelė reali jėga, sugebėjusi telkti patriotus, priešintis prievartinei rusifikacijai ir stačiatikinimui.

Po nuslopinto 1863–1864 m. sukilimo caro valdžia atvirai ir brutualiai pradėjo įgyvendinti visuotinio rusinimo politiką vadinamajame Šiaurės Vakarų krašte. Katalikų bažnyčios ir vienuolynai buvo laikomi didžiausiais Rusijos valdžios priešais. Katalikai buvo diskriminuojami įvairiose gyvenimo srityse.

Jiems apribojo teisę gauti kreditą, pirkti žemės, nuomoti valstybinius ūkius. Buvo uždarytos visos parapijinės mokyklos ir jų vietoje įsteigtos vien rusiškos, valdžios išlaikomos mokyklos. Uždrausta spauda lotyniškomis (lietuviškomis) raidėmis, spaudinius įsakyta leisti tik kirilica, įstaigose iškabinti grėsmin-

gi įspėjimai „Govorit po letovski strogo vozpreščiajetsia“ (Kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama). Tik per 1864–1866 m. visame Šiaurės Vakarų krašte į stačiatikybę perėjo daugiau kaip 40 tūkstančių katalikų. Tačiau rusifikacija nepaspartėjo – paspartėjo polonizacija. Atvirai įžūli rusų priespauda turėjo ir kitas pasekmes – kėlė gyventojų tautinį sąmonėjimą.

Prasidėjo knygnešių ir daraktorių epocha, per „Aušrą“ ir „Varpą“ vedusi į laisvę.

XIX–XX a. sandūroje Rytų Lietuvoje atsirado daug subaltarusėjusių kaimų ir sulenkėjusių miestelių. Kalbininkų nuomone, apie pusę amžiaus pabuvę „gudais“ lietuvių kilmės kaimiečiai nutautintųjų skatinami ar net verčiami vis dažiau virsdavo „lenkais“.

Dažnas jų nežinojo istorinės tiesos apie savo kilmę, todėl vietinis Rytų Lietuvos krašto gyventojas savęs nelaikė lietuviu ir netgi galėjo įsižeisti, kai jam buvo primenama kilmė. Marga buvo ir Rytų Lietuvos kultūrinė inteligentija: dauguma – dvikalbiai. To meto Lietuvos šviesuomenei aktualiausia buvo tautinio apsisprendimo problema.

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte (1920– 1939) iki 1923 m. veikė lietuviškos gimnazijos, privačios ir valstybinės pradinės mokyklos, lietuviškos draugijos, skaityklos, buvo praktikuojamas namų mokymas. Tačiau kai lenkų valdžia pamatė, jog į lietuviškas švietimo įstaigas ateina daugiau mokinių negu į lenkiškas, pakeitė savo poziciją. 1923 m. Švenčionių apskrityje, kuriai priklausė Ignalinos kraštas, buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos. Kai kurios uždarytos lietuviškos mokyklos, krašto šviesuolių rūpesčiu, tapo slaptomis. Jeigu lenkų valdžia jas susekdavo, pastarųjų mokytojai turėdavo mokėti dideles pinigines baudas ar net kurį laiką praleisti kalėjime.

Nepalanki lietuvių kalbai krašto situacija išliko ir pokariu. Grobuoniška Lietuvos didžiųjų kaimynių politika nulėmė tai, kad Lietuvos žemėse gyveno nemažai žmonių iš kitų valstybių. Šis Lietuvos pakraštys garbingai atlaikė grubų gniuždymą. Išmanantys Šiaurės Rytų Lietuvos vietovių istoriją didžiausią Lietuvos ežerą – Drūkšius – vadina lietuvybės veidrodžiu. Nuo seno ežero gelmės ir salos vadintos lietuviškais vardais: Beržine, Džiaugiške, Gimbe, Meškine, Liepine, Pupine, Žilvytine. Iš ežero išteka upelė Drūkšė, o įteka trys: Gulbė, Smalva, Ričia. Didingą,

rūsčią ir dramatišką lietuvybės išsaugojimo praeitį mena aplinkiniai kaimai. Bet tokių kaimų jau reta.

Visagino apylinkių tuštėjimo metas Visaginas išsidėstęs šiaurrytinėje Lietuvos dalyje.

Pabrėžtina, kad Visagino rajono ar regiono kaip tokio savarankiško kultūriškai ir politiškai integruoto čia niekada nebuvo. Vietiniai gyventojai labiau linkę šias vietas vadinti Dūkšto kraštu. Nekito šis požiūris ir vėliau, nes Dūkštas buvo labai susijęs su atominio komplekso statyba ir tolesne jo plėtra. Platesne prasme apie šį regioną galima kalbėti kaip sudaryto Ignalinos AE uždarymo regiono formavimąsi ir gyvavimą. Į jį įeina Ignalinos ir Zarasų rajonų bei Visagino savivaldybės. Dėl žemiau aptariamų politinių, ekonominių, socialinių vystymosi sąlygų AE regio­ nas yra vienas iš rečiausiai apgyvendintų Lietuvoje.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Europos šalyse vyko intensyvi gyventojų migracija. Repatriacija, žmonių grįžimas į buvusias senąsias jų gyventas vietas, yra viena iš migracijos apraiškų. Imigracija buvo ypač aktuali Lietuvos kaimynei Lenkijai, kare patyrusiai skaudžias netektis ir siekusiai padidinti savo šalies darbingų gyventojų skaičių, pakviečiant ir perkeliant lenkus iš anksčiau Lenkijos aneksuotų kaimynų žemių.

Pritarus TSRS vyriausybei, 1944 m. rugsėjo 22 d.

Liubline Lenkijos ir Lietuvos TSR vyriausybės pasirašė susitarimo protokolą dėl Lenkijos gyventojų evakuacijos iš Lietuvos TSR į Lenkiją ir lietuvių – iš Lenkijos į Lietuvos TSR. Gaila, bet dažniausiai judėjimas vyko į vieną pusę… Repatriacijos įstaigos buvo įkurtos tuometinėje Zarasų apskrityje – Dūkšte, Švenčionių apskrityje – Švenčionyse, Ignalinoje, Pabradėje ir kitur. Pagal susitarimus lietuviai repatrijuoti į Lenkiją negalėjo, bet jie ieškojo būdų ištrūkti iš tarybinės santvarkos. Siekdami palikti TSRS, dalis lietuvių užsirašė lenkais, kiti lenkino lietuviškas pavardes, klastojo dokumentus, fiktyviai tuokdavosi, už pinigus įsigydavo evakuacijos lapus ir kt. Taip su lenkais iš Lietuvos išvyko ir daug lietuvių. Išvykstantiesiems buvo kompensuojama už paliekamą nekilnojamąjį turtą, neatlygintinai suteikiami vagonai turtui pervežti. Išvykstantieji registruodavosi repatriacijos įstaigose. Per 1944–1947 metus Dūkšte išvykti užsiregistravo 13 707, išvyko 5 590 žmonių, Pabradėje iš

60

užsiregistravusių 15 969 išvyko 5 525, Švenčionyse iš 10 233 užsiregistravusių išvyko 4 465, Ignalinoje iš 2 961 išvyko 1 465. O kiek neapskaitytų emigrantų…

Rytų Lietuvos rajonuose lenkų mažėjo ir dėl vietinės migracijos, nes jie kėlėsi gyventi į Vilnių. Rytų Lietuva ypač gausiai pasipildė imigrantais iš Baltarusijos. Šalies pakraštys tuštėjo. Gyventojų tankumas buvo vienas mažiausių Lietuvoje. Likusiųjų čia gyventi gretas dar praretinio pokario kovos, trėmimai. Buvusių dvarelių ir sodybų vietoje plėtėsi šabakštynai...

Dabartinio Visagino apylinkių gyventojų skaičius ir tankumas labai sparčiai keitėsi ir po 1950 m.

Didžiausią dabartinės Visagino savivaldybės teritorijos plotą užėmė miškai, kuriuose kaimai ir taip buvo išsidėstę retai, prigludę prie ežerų ar upių. Šios teritorijos kaimai buvo vieni mažiausių respublikoje.

Daugiausiai savo gyventojų prarado kaimai, kai, melioruojant laukus, buvo keliama iš vienkiemių. Tuo laikotarpiu dauguma jaunimo paliko savo gimtąsias vietas ir išvyko į miestus. Vietiniai gyventojai, echnatonai, yra šių kaimų gyvybės sergėtojai. Įdomu ir tai, kad tarp kaimų dydžio ir gyventojų amžiaus yra tiesioginis ryšys: kuo mažesnis kaimas, tuo senesni gyventojai. Prognozės liūdnos: po kelerių metų šių kaimų neliks arba jie bus prieglobstis tik vasaros metu atvykstantiems pailsėti miestiečiams, taps Visagino rekreacine zona.

Iki 1996 m. Lietuvoje buvo sulėtėjęs kaimo gyventojų persikėlimas į miestus, bet šiose apylinkėse – atvirkščiai. Jėgainės statybos sutraukė gyventojus iš visų aplinkinių kaimų, kaimelių, vienkiemių ir miestelių. Labai gaila, bet Visagino apylinkių kaimai jau tuomet nebegalėjo būti aukštaitiško kaimo tradicijų perteikėjai.

Kodėl taip atsitiko? Į šį klausimą atsako 1995 m. vasarą šiaurės Norvegijos mokslinių tyrimų instituto organizuoti vietos gyventojų demografiniai tyrimai.

Tyrimo rezultatai rodo, kad Aukštaitijos regione vykę demografiniai procesai žymiai išsiskiria iš kitų respublikos regionų. Tyrime Aukštaitijos regionui buvo priskirti Ignalinos, Utenos, Švenčionių bei aplinkiniai Anykščių, Kupiškio, Molėtų, Rokiškio, Zarasų rajonai (toliau Aukštaitijos). Aukštaitijos regiono rajonų plotas sudaro 17,8 proc. šalies teritorijos, 1995 m. čia gyveno 146,1 tūkstantis (arba 12,3 proc.)

Lietuvos gyventojų.

61

Vienas svarbiausių rodiklių, nustatančių nagrinėjamos teritorijos demografinį potencialą ir atsparumą įvairiems socialiniams bei ekonominiams pokyčiams, yra gyventojų skaičiaus kaita. Visame Aukštaitijos regione gyventojų ypač sparčiai mažėjo. 1959–1995 m. bendras šalies kaimo gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1670,8 tūkst. iki 1191,3 tūkst. arba 28,7 proc., tuo tarpu aštuoniuose Aukštaitijos rajonuose – nuo 263,4 tūkst. iki 146,1 tūkst. arba 44,5 proc.

Būtent šioje teritorijoje anksčiausiai Lietuvoje prasidėjo kaimo gyventojų depopuliacijos procesas. 1970 m., kai natūralus prieaugis Lietuvoje buvo teigiamas ir sudarė 5,2 proc., keturiuose rajonuose: Anykščių, Zarasų, Ignalinos ir Rokiškio – kaimo gyventojų jau daugiau mirdavo nei gimdavo. Šeimose gimdavo vis mažiau vaikų, gyventojai senėjo, vidutinis šeimos dydis buvo vienas mažiausių šalyje. Tokioje tuštėjančioje, senstančioje aplinkoje augo jaunatviškas Visaginas.

Labai sparčiam gyventojų skaičiaus mažėjimui didelės įtakos turėjo migracinis judėjimas. Aukštaitijos regiono kaimai ilgą laiką buvo tas „aruodas“, kuris aprūpindavo gyventojais Lietuvos sostinę ir gretimus didesnius miestus – rajonų centrus. Kaip tik šiame regione laiko požiūriu intensyvi gyventojų migracija į sparčiai augančius Visagino, Vilniaus, Panevėžio, Utenos miestus prasidėjo anksčiausiai. Augantis, patrauklus, įvairias paslaugas ir darbo vietas teikiantis Visagino miestas traukė darbingus aplinkinių vietovių gyventojus: lietuvius ir kitų tautybių žmones.

Reikia pasakyti, kad po Nepriklausomybės atkūrimo demografiniai procesai šalyje kito, bet jie labai mažai pasikeitė Aukštaitijoje. Čia gyventojų mažėjimo procesas tęsėsi ir toliau, tik mažesniais tempais.

Visagino savivaldybė Europoje ir Lietuvoje unikali dar ir tuo, kad čia iki dabar yra teigiamas gyventojų prieaugis.

Nauji pokyčiai rytiniame Ignalinos rajono pak­ raštyje Jauniausio Lietuvos miesto Visagino bendruomenė pradėjo formuotis 1974 metais iš čia atominę elektrinę atvykusių statyti įvairių tautybių žmonių.

Nuo pirmų dienų žmones jungė tikslas: statomas

objektas ir ją statančiųjų socialinės gerovės kūrimas.

Statomasis objektas buvo strategiškai svarbus tuometinei Tarybų Sąjungai. Padidintas dėmesys jam ir jį kūrusiems žmonėms neskatino integracijos į šalies (tuomet vienos iš sąjunginių respublikų), kurioje statomas objektas, kultūrinę bei socialinę erdvę. Poreikis integracijai ryškiai formuotis pradėjo po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Atkūrus Valstybės nepriklausomybę, prasidėjusių radikalių ekonominių bei politinių pasikeitimų sąlygomis daugelis žmonių sutriko, nesugebėjo keistis, prisitaikyti. Formavosi dvasinės stagnacijos būsena, socialinis pasyvumas, apeliavimas į valdžios pagalbą patiems nerodant pastangų pasirūpinti savimi.

Siekdami teigiamo savo asmenybės vertinimo, sėkmingo gyvenimo, pozityviai nusiteikę (tai buvo tik dalis gyventojų) žmonės pradėjo mokytis būti Lietuvos visuomenėje (socializuotis).

1977 m. gruodžio mėnesį pirmą kartą buvo išrinkta Sniečkaus gyvenvietės Liaudies deputatų taryba. Buvo formuojama gyvenvietės vykdomosios valdžios institucija, spaudoje vadinama gyvenvietės taryba. Pirmieji gyvenvietės vykdomosios struktūros darbuotojai dirbo pirmame gyvenvietėje pastatyto gyvenamojo namo dviejų kambarių bute.

1985 m. gyvenvietės taryboje, dar kitaip vadinamoje „possovietu“, jau dirbo 11 žmonių. 1989 m. gyvenvietės tarybos pirmininkas buvo Rimantas Kumpis. Per 1990 m. vykusius rinkimus į vietos savivaldą Ignalinos rajone buvo išrinkti 225 deputatai į rajone veikusių 14 vietinių tarybų. Viena iš jų – Sniečkaus energetikų gyvenvietės taryba, kuri, vykstant istorinėms permainoms, nepalaikė (nepritarė) nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir reikalavo įvesti tiesioginį valdymą iš TSRS. Buvo siekiama dar labiau izoliuoti ir taip dėl krašto periferiškumo kenčiančius gyventojus, kuriems iškilo sunkumų visavertiškai integruotis į naujos valstybės gyvenimą.

Tarybiniais laikais statomomis švietimo įstaigomis ir visais kultūros bei švietimo klausimais energetikų mieste rūpinosi Ignalinos rajono Liaudies švietimo ir kultūros skyrius. Būsimo energetikų miesto Švietimo skyriaus pamatus padėjo Ignalinos rajono Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Aleksas Giržadas. Strateginiai kultūros ir švietimo veiklos planai Visagine, darbuotojų priėmimo ir atleidimo klau-

simai buvo Ignalinos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo kompetencija. Su A. Giržadu buvo derinami visi materialinio aprūpinimo ir finansavimo klausimai. Klausimai, nesusiję su finansinėmis išlaidomis, buvo sprendžiami vietoje. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, prasidėjo atskiro kultūros ir švietimo padalinio formavimas energetikų mieste. Naują nepriklausomos valstybės tvarką ir vykstančius pasikeitimus dalis miesto gyventojų sutikdavo priešiškai, todėl mokyklų ir kultūros bei švietimo darbuotojams reikėjo užsiiminėti „ne visai kasdieniškais dalykais“.

Reikėjo nuosekliai, aiškiai ir suprantamai visai daugiatautei bendruomenei aiškinti tai, kodėl ir kas vyksta Lietuvoje, kokia tų permainų perspektyva.

1992 m. buvo pakeistas miesto pavadinimas: Sniečkus tapo Visaginu.

Nepriklausomybę atkūrusi šalis tuomet sprendė daug neįprastų klausimų. Lietuvos valstybė kartu su kitais iškilusiais politiniais, ekonominiais uždaviniais jau pirmosiomis savo veiklos dienomis ėmė rūpintis ir tautinių mažumų reikalais. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis seimas 1990 m. kovo 12 d.

(Nepriklausomybė paskelbta kovo 11 d.) priėmė vadinamąjį nulinį Pilietybės įgijimo variantą: visiems pareiškusiems norą kitataučiams, nepriklausomai nuo to, kada ir kokį tikslą turėdami jie atvyko gyventi į Lietuvą ir kiek laiko čia gyveno, buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Ne visi Visagino savivaldybės gyventojai pasinaudojo teise gauti Lietuvos pilietybę.

Nuo 2001 m. Visagino gyventojų skaičius stabilizavosi ir buvo apie 29 tūkst. gyventojų. Šiuo metu Visagino savivaldybės migracijos procesams įtaką daro faktoriai, būdingi visai Lietuvai. Gyventojų skaičius nuosekliai ir sparčiai mažėja. Tai miestas, kuriame nėra nuosavų namų.

Savivaldybės trūkumas – prastas gyventojų valstybinės kalbos mokėjimas, pranašumas – daug jaunų žmonių, kalbančių trimis ar net dar daugiau kalbų, mokančių naudotis aukšto lygio informacinėmis technologijomis (kompiuterizacija ne tik atominėje elektrinėje, bet ir miesto įstaigose yra viena aukščiausių šalyje). Savivaldybės gyventojų išsilavinimo statistika taip pat iškalbinga: beveik 16 proc. turi aukštąjį išsilavinimą (šalyje – 12 proc.), aukštesnįjį išsilavinimą turi 2 proc., o vidurinį 6 proc. daugiau žmonių negu vidutiniškai Lietuvoje.

62

Tautinis ir religinis Visagino margumynas 2006 metais tuometinis Visagino savivaldybės meras Vytautas Račkauskas rašė: „Svarbiausią miesto ypatybę ne taip lengva pastebėti iš pirmo žvilgsnio...

Kiekvienam miestui būdingi savi ypatingi bruožai.

Man norėtųsi išskirti daugiatautiškumą kaip vieną pagrindinių Visagino skiriamųjų savybių. Būtent tai yra pagrindinė miesto savybė, nulemianti jo gyvenimą, kasdienybę, šventes, verčianti atsižvelgti į įvairių tautybių žmonių interesus, miesto politiką ir ekonomiką, švietimą ir kultūrą. Kiekviena tauta, gyvenanti Visagine, turi istoriškai susiformavusį mentalitetą.

Tradicijos, papročiai, požiūriai, temperamentai – kartais labai artimi, kartais visiškai skirtingi. Tačiau mes gyvename kartu. Įtakojame vieni kitus formuodami Visagino bendruomenę, miesto veidą, susidedantį iš atskirų jo gyventojų veidų“.

Miesto kūrimasis tiesiogiai priklausė nuo atominės elektrinės statybos. Gyventojų daugumą sudarė rusakalbiai, „ilgą laiką Visaginas buvo vienas iš tų Tarybų Sąjungos miestų, kurie nebuvo žymimi jokiame pasaulio žemėlapyje, galbūt ši priežastis lėmė ir miesto infrastruktūros išdėstymą miške. Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Visaginas tarsi nebuvo Lietuvos miestas, jo gyventojai palaikė labai glaudžius ryšius su tėvyne. Panaši situacija yra ir dabar. Nors ir turi miesto statusą, Visaginas yra silpnai integruotas į Lietuvą. 2006 m. Visagine gyveno dauguma viso regiono tautinių mažumų atstovų. Visaginas tapo reikšminga daugelio tautinių mažumų gyventojų telkimosi vieta. Visaginiečiai iki dabar savo gyvenimą sieja su atominės elektrinės likimu.

Gyventojai norėtų, kad Visaginas būtų lygiavertis Lietuvos miestas, stengiasi, kad miestas nebūtų izoliuotas, rengia įvairias šventes, kurių metu suvažiuoja svečiai iš įvairių Lietuvos kampelių. Gaila, kad tik dabar Visaginas atkreipia daugelio tyrinėtojų dėmesį. Dirbant Visagine gimė posakis: „Ant kiekvienos šaligatvio plytelės – po daktarinę disertaciją“. Taip ir yra, nes čia visos standartinės socialinės teorijos įgauna labai savitus atspalvius. Tai tiesiog neatrastas mokslininkų rojus. Kiek ankstėliau jame buvo atlikti tyrimai, siekiant išsiaiškinti Visagino religinių bendruomenių kūrimosi aplinkybes, bendruomenių ryšius su visuomene ir žiniasklaida. Tyrime dalyvavo visų Visagine veikiančių religinių bendruomenių at-

63

stovai. Tyrėjai apibendrindami teigia, kad „dar turės praeiti nemažai laiko, kol Visaginas iš tikrųjų taps visaverčiu Lietuvos miestu. (...) ir vis dėlto šiandien jau galima džiaugtis vienu dalyku – Visagino religinio gyvenimo įvairove, kuria jis prilygsta didiesiems Lietuvos miestams. Kaip jau minėta, nuo pat įkūrimo Visaginas turėjo būti tikras sovietinis miestas, kuriame gyventų ištikimi komunizmo ideologijos pasekėjai. Atrodo, kad didesnį savo gyvenimo laikotarpį Visaginas toks ir buvo. Mieste, šlovinančiame komunizmą ir jo rytojų, religijai vietos nebuvo nei miestiečių gyvenime, nei infrastruktūroje“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo kurtis religinės bendruomenės.

Visagino religinės bendruomenės pagal jų įsikūrimo būdą ir dar kai kuriuos kitus požymius skirstomos į grupes. Pirmajai grupei priskirtini stačiatikiai, katalikai, sentikiai ir baptistai, t. y. bendruomenės, kurios išlaikė tradicijos tęstinumą per sovietmetį.

Antrajai grupei priskirtinos tos religinės bendruomenės, kurios sutaria religiniu lygmeniu, t. y. sekmininkai, baptistai, pilnos Evangelijos bažnyčia.

Tos pačios religinės šių bendruomenių šaknys lemia jų bendravimą religiniu lygmeniu. Jos kartu rengia evangelizacijas. Trečios grupės bendruomenės su kitomis miesto bendruomenėmis nepalaiko jokių tarpusavio santykių – nei religinių, nei visuomeninių. Šiai grupei priskirti Krišnos sąmonės religinė bendruomenė ir Jehovos liudytojų bendrija.

Straipsnyje nurodoma, kad oficialiai pripažintos religinės bendruomenės sudaro vieną miesto religinio gyvenimo pusę. Kita pusė – pseudoreligingumas, kuris taip pat reikšmingas miesto gyvenimui.

Visaginas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos miestų, kuriame pradėjo lankytis įvairūs parapsichologai, ekstrasensai bei ateities pranašautojai. Ir šiandien vos ne kiekviename miesto laikraštyje esama skelbimų, kviečiančių apsilankyti pas aukščiau minėtus specialistus. Ne kartą teko įsitikinti, jog miesto gyventojai mėgsta lankytis pas šiuos asmenis, atsižvelgti į jų patarimus ir pan.

Tyrinėtojų žiniomis, pirmasis Visagino meras Vladimiras Ščiurovas norėjo suaktyvinti kai kurias neveiklias religines bendruomenes. Pavyzdžiui, siekė, kad sentikiai aktyviau reikštųsi miesto gyvenime.

Tyrimo išvadoje sakoma: „Vertinant Visagino religi-

nių bendruomenių vaidmenį miesto gyvenime, galima atsižvelgti į visuomenės veidrodį – žiniasklaidą.

Sprendžiant iš publikacijų apie religines bendruomenes skaičiaus, Visagino spaudoje – ir visuomeniniame gyvenime – pirmauja stačiatikiai, antroje vietoje – Romos katalikai, trečioje – sekmininkai. Apie kai kurias bendruomenes per pastarąjį dešimtmetį nebuvo net užsiminta. Tai baptistai ir Jehovos liudytojai.“ Tyrinėtojai konstatavo, kad Visagino religinis gyvenimas labai įvairus. 2001 m. balandžio 6 d. gyventojų surašymo duomenimis, Visagino gyventojai pagal tikybą skirstėsi taip: 37,16 proc. stačiatikių (ortodoksų), 26,63 proc. Romos katalikų, 2,59 proc. sentikių, 0,41 proc. musulmonų sunitų, 0,32 proc. evangelikų reformatų, 0,27 proc. evangelikų liuteronų, 0,08 proc. baptistų (ir laisvųjų bažnyčių), 0,18 proc. gyventojų save priskyrė kitai, čia neišvardintai bendruomenei. Nei vienai religinei bendruomenei nepriklausė (ateistai) 25,09 proc., 8,28 proc. gyventojų nenurodė savo religinės tapatybės. Visaginiečiai tolerantiški skirtingų religinių įsitikinimų bendruomenėms. Mieste yra viena katalikų bažnyčia ir dvi cerkvės. Katalikų pamaldos vyksta trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir rusų. Stačiatikių cerkvėse vartojamos slavų bažnytinė ir rusų kalbos.

Skirtingų konfesijų bendradarbiavimo pradžia Visagino mieste laikomi 1991 metai. Tais metais bendruomenės susitiko garbindamos Dievo Motiną.

Apie rytų ir vakarų krikščionių Dievo Motinos garbinimo tradicijas pranešimus skaitė stačiatikių ir katalikų dvasininkai, koncertavo bendruomenių meno kolektyvai.

Katalikų Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčioje pastatyti naujausi Lietuvoje koncertiniai vargonai (statė L. Pikutis). Tai didžiulis klebono Vidmanto Rudoko pasiekimas ir nenuilstamas darbas ieškant rėmėjų. Ir bažnyčia, ir cerkvė turi puikius chorus. Religingumą skatinančiais muzikos renginiais garsėja ir klebonas V. Rudokas, ir tėvas Zateišvilis. Mieste gyvena ir kuria net dvi ikonų tapytojos. Tai labai specifinis tapybos žanras. Plačiau pagarsėjusi ikonų tapytoja Olga Kiričenko.

Tautinių mažumų bendrijos Armėnai: Visagino armėnų bendrija įregistruota 2003 m., vaikai armėnų kalbos ir kultūros,

kitų tautai reikšmingų dalykų buvo mokomi nuo 1994 m. Armėnai Visagine apsigyveno vėliau nei kitos tautos (kuomet keletas jaunų specialistų buvo atsiųsti dirbti į atominę elektrinę). Šiuo metu didžioji dalis armėnų verčiasi verslu, ypač paslaugų ir prekybos sferose.

Armėnai šeimose rengia tautines ir valstybines šventes, palaiko ryšius su etnine tėvyne ir kitomis armėnų bendrijomis Lietuvoje ir užsienyje, rūpinasi savo tautos kalbos ir kultūros išsaugojimu. Pastaraisiais metais bendrijos veikla susilpnėjo. Galima tik spėti, kad tai įvyko todėl, jog užaugo ir namus paliko vaikai: nėra kam adresuoti tradicijų perdavimo. Šeimose bendrauja armėniškai, vaikus pradeda vadinti senaisiais vardais. Reikėtų tikėtis, kad bendrijos veikla atsigaus anūkams atvykus pas senelius.

Baltarusiai: Visagine veikia keletas baltarusių organizacijų. Visagino baltarusių bendrija įkurta 1992 m. (prie jos anksčiau veikė ansamblis „Ščara“, vėliau įsikūrė ansamblis „Tanačok“). 1995 m. įsikūrė baltarusių kultūros centras „Krok“ (prie jo įsi-

Visagino baltarusių meno kolektyvas „Svitanak“

kūręs ansamblis „Svitanak“) bei visuomeninė baltarusių organizacija „Veras“. Baltarusių bendrijos jaunoji karta mokosi gimtosios kalbos ir kultūros sekmadieninėje mokykloje, meno kolektyvai sėkmingai dalyvauja miesto, respublikos bei užsienio šalių organizuojamuose koncertuose, patys kviečia į savo renginius. Labai aktyvus „Krok“ vadovas Oleg Davidiuk dabar yra išrinktas ir savivaldybės tarybos nariu, tad baltarusių teisėms yra aktyviai atstovaujama. Etninės tėvynės vyriausybei padedant, abu baltarusių meno kolektyvai yra aprūpinti puikiais tautiniais kostiumais.

64

Visaginas labai arti Baltarusijos sienos. Kai žmonės vyko į miestą dirbti, sienos su Baltarusija dar nebuvo iš viso, todėl iki šių dienų išlaikyti labai glaudūs gimininiai ryšiai. Kita vertus, dera prisiminti ir tai, kad kintant Lietuvos sienoms tai viena, tai kita sritis papuldavo į vienos ar kitos valstybės įtakos sferas, jaunimas susitikinėjo, kūrė mišrias šeimas. Dar iki miesto statybų dabartinėse Visagino apylinkėse gyvenusių žmonių kalba buvo labai mišri, sudaryta iš baltarusiškų, lenkiškų, lietuviškų žodžių mišinio.

Lietuvos paribių gyventojai dar vadinami „tuteišais“.

Kitas išskirtinis buvusių sovietinių šalių gyventojų (kalbama apie didžiąją dalį rusų, ukrainiečių ir pan.) bruožas yra tas, kad TSRS respublikose vykdyta kultūros politika neigė etninę, senąją (ikikrikščionišką) krašto kultūrą. Tarybinio laikotarpio kultūra yra stipriai įsišaknijusi visų Visagine veikiančių meno kolektyvų kūrybinėje tradicijoje ir yra didelis kliuvinys ieškant tikrosios, savosios tautinės (etninės) tapatybės. Mieste gyvenantys žmonės saugo ne tik tai, ką atsimena iš savo jaunystės (tarybinių laikų), bet ir bando atrasti senąsias savo etninių tėvynių vertybes, kurios dabar sparčiai atgyja jų gimtųjų kraštų papročiuose.

Daug tautų papročių, apeigų bendrumo randama paanalizavus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Žečpospolitos istoriją. Įdomu, kad tiek Lietuvoje, tiek slavų kilmės kultūroje randami tokie archajiški instrumentai kaip cimbolai ir dūdmaišiai.

Lenkai: Lenkų bendrija susibūrė 1994 m., o po ketverių metų gavo juridinį statusą: visuomeninė organizacija Lietuvos lenkų sąjungos Visagino skyrius.

Tada atsirado ir lenkų dainos ansamblis „Tumielianka“. Lenkų sąjungos skyriai aktyviai bendradarbiauja

Koncertuoja lenkų dainos ansamblis „Tumielianka“.

Indrės Gruodienės nuotrauka

65

tarpusavyje ir su tėvynainiais Lenkijoje. Skyrius aktyviai remia lenkų jaunosios kartos mokymą sekmadieninėje mokyloje, aprūpina knygomis, technika, rūbais, organizuoja keliones.

Rytų Lietuvos lenkai turi netiesioginį ryšį su etniniais Lenkijos lenkais, bet jų atsiradimas, kaip ir baltarusių, yra tiesiogiai susijęs su LDK ir pokario istorija. Vietiniai lenkai sutiko pirmuosius Visagino statybininkus, papildė savo gretas ir tautiečiais iš etninės tėvynės, mielai ir aktyviai su jais bendravo, dirbo aptarnavimo ir vadovaujančiuose postuose, stebino atvykėlius savo religingumu. Gyvumas, inteligentiškumas, galantiškumas ir energingumas – labai pozityvus lenkų indėlis Visagino mentaliteto mozaikoje.

Tai bene pirmoji tautinė bendruomenė Visagine, kur senbuviai galėjo atvykusiems tautiečiams perduoti Lietuvos lenkų sukauptą kultūrinį paveldą.

Lietuviai: Šiose teritorijose gyveno rytų aukštaičiai, garsėję savo darbštumu, kovingumu, sutartinėmis ir savita tarme, rėdėsi tik šiam regionui būdingais rūbais, garsėjo savitais audimo raštais. Senosios buities rakandų dabar galima pamatyti Visagino „Verdenės“ gimnazijos muziejinėje ekspozicijoje „Aukštaičio pirkia“. Šiuo metu senąją krašto kultūrą reprezentuoja vaikų folkloro ansamblis „Radastėlė“, naujam gyvenimui, pasikeitus vaikų kartai, keliasi „Sedula“, „Krusnės“ sutartinių giedotojos stebina demonstruodamos archajišką šio krašto dainavimo manierą, lietuviškų dainų ir šokių vaikai mokosi darželiuose, stilizuotus lietuvių liaudies šokius šoka net du mišrūs suaugusiųjų šokių kolektyvai „Gervelė“ ir „Žilmas“, liaudies muzikos kapelos „Linksmuolė“ ir „Samanyčia“. Kasmet į grojimo mokymo senaisiais instrumentais – cimbolais, smuiku, būgneliu ir dūd­ maišiais – kviečia respublikinės stovyklos.

Visagino savitumas tas, kad į atominio komplekso statybas žmonės atvyko iš įvairių Lietuvos etninių regionų. Su savimi jie atsivežė savo tarmę, etninio regiono kultūros ypatumus. Visus vienija Lietuvos istorija ir kalba. Lietuviams Visagine, nors ir esant mažuma, iškyla uždavinys kuo gražiau ir patraukliau pristatyti krašto istoriją, papročius, tradicijas, liaudies meną, tautinį charakterį, kad kitataučiai visaginiečiai pamiltų jį, norėtų čia auginti savo vaikus, ramiai sutiktų senatvę, įsilietų į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, kartu išsaugodami savo mentalitetą. Visa-

gino lietuviams tenka reprezentuoti ir šalį, nes kitos tautos dar nežino subtilybių. Tenka susidurti ir su kuriozinėmis situacijomis: pvz., baltarusiai, uzbekai, kiti svečiai iš kitų šalių atvykdami stengiasi išmokti su salės žiūrovais pasisveikinti lietuvių kalba, bet… tada jų pasisveikinimą reikia versti salėje sėdintiems… arba lietuvių dainininkų kolektyvas, kuris vadinasi „Putinas“, koncerto pradžioje sukūrė neigiamą požiūrį į save, nes salėje sėdintys manė, kad tai politinės dainos kolektyvas ir tyčiojasi iš Rusijos prezidento…

Rusai: Dauguma rusų atvyko statyti ir eksploatuoti atominės elektrinės. Tai – pati gausiausia Visagino tauta, jie sudaro daugiau nei pusę miesto gyventojų. Palaipsniui prie jų prisidėjo pavieniai rusai iš kitų Lietuvos regionų. Trečioji šios tautos grupė yra sentikiai-stačiatikiai, kurie nepriėmė cerkvės reformos Rusijoje ir XVIII a. emigravo į Lietuvą gelbėdamiesi nuo persekiotojų.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jie atsidūrė psichologiškai sunkioje situacijoje: tapo tautine mažuma, nors Visagine jų buvo didžioji dauguma.

Jiems iki šiolei nėra būtinybės saugoti identitetą Visagine, nes čia buityje plačiai vartojama rusų kalba. Šiandien Visagine skaičiuojama per tris tūkstančius

Lietuvos pilietybės neturinčių žmonių. Dalis jų – seni tėvai, kuriuos buvę atominės statytojai pasikviečia pas save, norėdami palengvinti senatvę. Problema atsiranda, kai reikia kontaktuoti su kitų Lietuvos miestų žmonėmis, pvz., nuvykus į Vilniaus gydymo įstaigas jaunam lietuviakalbiui gydytojui (jau nemokančiam rusų kalbos) paaiškinti savo sveikatos problemas.

Dėl mažai pakitusių bendravimo galimybių nebuvo poreikio kurti specialios tautinės organizacijos.

Kita vertus, kinta vertybinės nuostatos ir etninėje tėvynėje, senąją kultūrą čia gyvenantiems rusams sėkmingai ir profesionaliai pristato Visagino miesto rusų kultūrinė bendrija „Sadko“: šios organizacijos veikla yra etnografinio, folklorinio, religinio pobūdžio. Ypatingai daug dėmesio skiriama vaikams, jų gebėjimui susipažinti su gamtos ciklo darbais ir šventėmis. Ansambliams „Bylina“ ir „Žavoronok“ vadovauja vienos šeimos – Churakovų nariai. Ansamblio repertuare – Rusijos etnografinių regionų tradiciniai kūriniai, rateliai. Ansamblio nariai tyrinėja Lietuvos rusų senbuvių kultūrinį palikimą. Tos pačios šeimos sukurtas modernaus folkloro kolektyvas „Prazdnik“ pelnė aukščiausią Lietuvos apdovanojimą modernaus folkloro grupėje – „Aukso paukštę“.

Visagino totorių meno kolektyvo „Miras“ dalyviai su tėvynainiais iš Totorijos

66

Kultūros įstaigose koncertams ruošiasi choras „Rodnik“, „Banga“, „Pušelės“ (daugiausia atlieka rusiškas dainas, bet puikiai pasiruošia ir Respublikinėms dainų šventėms, yra jų dalyviai), nuostabus Galinos Chutorskich 25-erius metus vadovaujamas merginų šokių kolektyvas „Rodničok“, šokantis rusų ir kitų tautų šokius, daugkartinis Respublikinių dainų švenčių dalyvis bei kiti. Savivaldybėje šių meno kolektyvų vadovai traktuojami ne kaip mažumų kolektyvai, o kaip biudžetinės įstaigos darbuotojai.

Rusų kalbos ir kultūros dalykų mokoma bendrojo lavinimo mokyklose.

Totoriai: 1997 m. buvo švenčiamos 600-osios totorių įsikūrimo Lietuvoje metinės. Minint tą dieną Visagine įsikūrė totorių bendrija. Bendrijoje yra visų kartų žmonių, kurie keičiasi savo patirtimi, nuo pirmų bendrijos įkūrimo dienų vaikai mokomi totorių kalbos ir kultūros. Iki šių dienų totoriai yra dėkingi Kafijai-ebi: įdomiai, apsišvietusiai, bendraujančiai moteriai, kuri savo nuoširdumu subūrė visus Visagino totorius draugėn, neleido užsisklęsti, sukvietė į pirmąją „Sabantujaus“ šventę, tapusia prielaida susibūrimui, vienijimuisi ir tradicinės kultūros puoselėjimui. Totorių bendrijai aktyviai ir išradingai vadovauja Zilia Karymova.

Totoriai į Visaginą suvažiavo iš įvairių TSRS regionų, daugelis jų gyveno apsupti kitų tautų, antrąja, o kartais ir pirmąja kalba tokioms šeimoms buvo rusų kalba. Bendrija palaiko kontaktus su Totorijos totoriais, Lietuvos, Latvijos totorių bendrijomis. Bendrija kiek kitokia nei kitos Lietuvos totorių bendruomenės. Lietuvos totoriai Trakuose, Ukmergėje, Klaipėdoje ir kitur savo veiklą skaičiuoja šimtmečiais, save identifikuoja per nuopelnus jau nuo LDK laikų, o visaginiečiai atsivežė tarybinės santvarkos bandytą koreguoti, bet nesudarkytą mentalitetą, yra atkaklūs ir labai saugo savo kultūrą, religiją. Jos raiškoje nėra lietuviškumo atspindžių, tai lyg grynuolis vietinių ir visos Lietuvos totorių tradicijų atgaivinimo kelyje.

1997 m. prie bendrijos įsikūrė meno kolektyvas „Miras“. Kolektyvas koncertuoja miesto, šalies, užsienio šalių ir Respublikinėse dainų šventėse. Kolektyvas atlieka senąsias totorių dainas, instrumentinius kūrinius mandolinai, kubyzei, kurajai ir kitiems instrumentams. Labai aktyvi totorių sekmadieninė mokykla. Joje minima daug kalendorinių švenčių.

67

2008 m. Visagino totorių bendrijos šventė „Sabantuj“ įtraukta į Lietuvos etninės kultūros vertybių sąvadą. Šventė stebina savo bendruomeniškumu, geranoriškumu, svetingumu.

Ukrainiečiai: Ukrainiečiai savo kultūrinei veiklai plėtoti susivienijo 1989 m., tais pačiais metais įkūrė ir ukrainiečių dainų ansamblį. Organizacija oficialiai įregistruota 1992 m. Dainų ansamblis 1998 m. pavadintas „Kalyna“. Ukrainiečių jaunimas aktyviai mokomas tėvų etninės tėvynės kultūros ir istorijos bei kitų dalykų. Kolektyvas koncertuoja mieste, šalyje ir užsienyje organizuojamuose koncertuose, palaiko glaudžius ryšius su Ukrainos ambasada Lietuvoje, kaimyninėse šalyse gyvenančių tautiečių bendrijomis. Aktyviai atgyja tradiciniai ukrainietiški amatai, ypač – siuvinėjimas.

Koncertuoja ukrainiečių ansamblis „Kalyna“.

Indrės Gruodienės nuotrauka

Į Visaginą ukrainiečiai atvyko kaip ir daugelis – statyti ir eksploatuoti atominio giganto. Paminėtina, kad ukrainiečiai Lietuvoje gyvena nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Gausiausios senųjų ukrainiečių „salos“ Lietuvoje (po Visagino) Airėnų ir Geisiškių kaimuose (apie 60 šeimų).

Kolektyvas mini svarbiausias tradicines ir valstybines etninės tėvynės šventes, daug dėmesio skiria ukrainiečių literatūrinės kalbos pradininko, poeto ir dailininko Taraso Ševčenkos kūrybos pristatymui. Šio iškilaus žmogaus darbų paminėjimas svarbus visai Lietuvai, o Visagino apylinkių gyventojams – ypatingai. T. Ševčenkos gyvenimas susijęs su Lietuva. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad jaunasis kūrėjas, dar būdamas baudžiauninkas, tarnavo ponui Engelhartui, keletą metų praleido Vilniuje, o, kaip žinia,

vienas iš Engelharto dvarų buvo ir Visagino savivaldybės teritorijoje, Magūnų kaime.

Uzbekai: Visagine uzbekų nedaug, tačiau daug kitų tautybių žmonių čia yra atvykę iš Uzbekijos. Kitataučiai apie 1960 metus važiavo į Uzbekijos dykumą statyti rūdos kasyklų. Darbams vadovavo ta pati ministerija, kuri statė ir atominį kompleksą. Dalis Uzbekijoje „atsilaisvinusių“ darbuotojų buvo atsiųsti į Lietuvą. Uzbekijoje pabuvę kitataučiai „perėmė“ tradicijas: jų butuose daug uzbekiškos buities elementų, kilimų, indų ir pan.

Uzbekų kultūros centras apie save buria visus, kam brangus rytietiško kraštovaizdžio grožis. Uzbekų kultūros centro Visagino padalinys kiekvienais metais organizuoja savitą šventę, kuri iš dalies kompensuoja uzbekų kalendorines šventes. Ją vadina uzbekų plovo švente. Šventė sutraukia daug bendraminčių. Šiaip daugiau bendraujama namuose, stengiamasi vienas kitam suteikti pagalbą, kartu pasidžiaugti.

Nuolatinę paramą uzbekų kultūros centrui teikia vyriausybinė Uzbekijos organizacija – Bičiulystės su užsienio valstybėmis bendrijų taryba. Centrą aplanko įvairios parodos ir Lietuvoje gastroliuojantys etninės tėvynės kolektyvai.

Vokiečiai: Kai kurie vokiečiai į Visaginą atvyko iš kitų Lietuvos regionų, kur atskiros vokiečių šeimos gyveno keletą amžių. Dauguma Visagino vokiečių atvyko iš Rusijos ir Kazachstano miestų ir priklauso vadinamiems Pavolgio vokiečiams.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Visagine liko apie 20 vokiečių šeimų. Visagine veikianti bendrija vienija žmones, norinčius susipažinti su savo protėvių – Rusijos vokiečių ir tautiečių vakaruose – kultūra. Tai miestuose gyvenę vokiečiai, kurie kilę iš mišrių šeimų. Daugelis jau nemoka kalbos, o iš tautinių savitumų prisimena tik močiutės pyragus.

Bendrijoje jie mokosi vokiečių kalbos, susipažįsta su Vokietijos kultūra ir folkloru, mokosi gaminti tradicinius patiekalus, rengia bendras šventes. Bendrijos dalyviai patys pasiuvo vaikams ir suaugusiems tautinius kostiumus ir pagamino įvairių Vokietijos žemių galvos apdangalų. Nors nėra skaitlinga, Visagino vokiečių bendrija palaiko ryšius su kitomis vokiečių organizacijomis Lietuvoje, dalyvauja festivaliuose.

Kiti tautinių mažumų atstovai nėra susibūrę į organizuotas bendruomenes arba jos yra įgijusios ben-

Tarptautinio tautų kultūrų festivalio „Rudeninės“ akimirkos

68

drumo pagal pomėgius pobūdį, pvz., fotografai, dailės studijos ir pan. Slavų tautų kilmės žmonės buriasi apie jiems priimtinas slaviškas bendruomenes. Kitų tautų atstovai bando savo kultūrinius poreikius tenkinti lietuviškose ar kitose bendruomenėse. Daugelis atskiroms tautoms atstovaujančių žmonių moka savo tėvų gimtąją kalbą, bet buityje dažniausiai bendrauja rusų kalba. Šiek tiek keista, kad į bendruomenę nesusibūrę Visagino žydai, nors jų yra nemažai.

Hipotetiškai galima spėti: nejau ir čia liko TSRS vykdytos politikos žymė – negatyvus požiūris į šią tautą Rusijoje, o, kita vertus, nesugebėjimas suprasti šios tautos vietos Lietuvos istorijoje. Šio krašto teritorija turi gilias istorines šaknis.

Jos kitataučiams pristatomos tautinių bendrijų susibūrimuose. Taip gyventojams sudaromos galimybės lengviau prisitaikyti gyventi regione, lyginti savo etninės tėvynės ir pasirinktos gyventi vietos kultūrinius savitumus, ieškoti panašumų ir skirtumų neprarandant etninės savasties. Buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius A. Petrauskas teigė, kad „Visaginas – tarsi tolerancijos, įvairių kultūrų pažinimo laboratorija“.

Tačiau visaginiečių kontaktai su kitais Lietuvos regionais yra silpni dėl kalbinio barjero (buityje dažniausiai kalbama rusiškai, žiūrimos rusakalbės TV), dėl neženklaus lietuvių gyventojų procento ir dėl per miesto gyvavimo metus susiformavusios negatyvios stigmos. Tautinės mažumos intensyviau bendrauja ne su Lietuvos tautinių mažumų bendrijomis, bet su etninių tėvynių gyventojais, nors jų intelektas ir vertybinės nuostatos jau taip pat pakitusios (lyginant su tuo, ką jie paliko išvykdami). Žmonėms sunku save sutapatinti ir su etnine tėvyne, ir su gyvenamąja vietove – silpna jų istorinė atmintis. Dar sudėtingesnė jaunimo būsena: augdami rusakalbėse šeimose jie perima tėvų vertybių sistemą, bet jų gimtinė jau yra Lietuva, o tėviškė – Visaginas, apie kurį jie žino mažai ir „dvejina“ savo vertybines nuostatas nelabai suvokdami, su kuo save sutapatinti.

Formuojant regiono kultūrinę politiką reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną labai svarbų vertybinį faktorių, kuris būdingas visoms posovietinėms tautoms. Žmonės, kuriems dabar per 40 metų, yra užaugę ir vertybines nuostatas, idealus, simboliką sufor-

69

mavę tarybiniais laikais, 30–40 metų žmonės – mišri grupė, kuri gyveno tarybiniu laikotarpiu, bet brendo ir vystėsi naujomis sąlygomis. Jaunesni asmenys jau visai kitokio mentaliteto. Globalizacijos įtakoti intensyvūs pokyčiai suformavo net dažnai jau neįveikiamą kalbos barjerą (vyresniesiems suprantama rusų, jaunesniems – anglų kalbos). Visagino savitumas dar ir tas, kad šis miestas yra išlaikęs kaimo kontrolės mechanizmą, kur vyresnė karta lyg ir kontroliuoja jaunesniąją. Kodėl? Miesto statyti jie atvažiavo ne vienu traukiniu, ne iš karto visi ir butus turėjo.

Seniau atvykęs stebėjo naujakurį, bendravo, padėjo vienas kitam. Po to augo jų vaikai, tėvai patarinėjo vieni kitiems, nes senelių čia nebuvo... Taip vienas kitą pažindami, paremdami pastatė miestą, užaugino vaikus, sulaukė anūkų, kurie vienas kitą pažįsta, sudrausmina, pataria... Visaginas bene vienintelis miestas Lietuvoje, kur gyvena tik trys žmonių kartos, kur kiekvienas vyresnis žmogus gali būti gidas, nes puikiai pamena miesto statybos istoriją.

Aukštaitiškame kaime vartojamas žodis atėjonis čia visai tinka: kiekvienas naujas žmogus čia „filtruojamas“ ir priimamas tikrai ne iš karto. Patyrimas parodė, kad ir čia ilgai gyvenantys lietuviai jau truputį kitokie. Daugiatautė aplinka keičia ir juos: pamėgtos ryškesnės spalvos, aktyvesnis temperamentas...

Visagine tradicijos kuriamos kasdien. Visagino gyventojai neturėjo ką „perimti“: vietos tradicijų puoselėtojai buvo iškeldinti iš tradicinės aplinkos, o į jų vietą „atsivežtas“ labai nevienalytis, įvairiatautis, skirtingo kultūrinio patyrimo kraitis. Dera prisiminti ir tai, kad miestą statė, atominę aptarnavo aukšto išsilavinimo specialistai, o šis Lietuvos pakraštys negalėjo pasigirti aukšto inteligencijos lygio žmonėmis. Tad visiškai aišku, kad lietuviška kultūra jiems negalėjo tapti patraukli. Šiandien vienintelė gyva tradicija, vertybė, priimtina visiems, yra miesto statytojų pagerbimas miesto šventėje, jų patirties perėmimas. Tokiam miestui vienos aiškiai išreikštos vertybės per maža.

Tradiciniu tampa tautų kultūrų festivalis „Rudeninės“. Jis gali tapti puikiu atskirų tautų bendravimo ir vertybinių nuostatų formavimo įrankiu, patraukliai pristatančiu ir Lietuvos kultūrinę patirtį.

Naudoti A. Kavaliausko rankraščiai Nuotraukos iš Visagino savivaldybės fotoarchyvo

Zarasiškės Marytės Melnikaitės portretas vakar ir šiandien Justas Jasėnas

________________________________________________________________

Ne apie didvyrius daina Ir jų garbingą kelią...

Jos kelias trumpas. Ji jauna Linažiedžių akelėm.

Salomėja Nėris Likiminis paveikslėlio ieškojimas Vaikystėje dar nemokėdamas skaityti vartydavau mokyklinius mamos vadovėlius: lietuvių kalbos ir literatūros, politinės ekonomijos, istorijos... Atmintin įstrigo paveikslėlis ar medžio raižinys, jaunos, drąsios, ryžtingos merginos portretas, būtinai išsidraikiusiais plaukais, juodu švarkeliu, aukšta ir įtempta krūtine. Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos mokykloje jau nesimokiau to, ką atmintinai „iškaldavo“ mama, domėjomės nauja, kita ir kitokia Europos Sąjunga, NATO, stengėmės įsiminti galybę datų ir šio laikotarpio didžiųjų strategų, didvyrių, politikų pavardžių, o kartu liko netikrumo prieskonis, kad viso to tikrai nereikia, kad tas žinojimas nepadės asmeniškai įsikurti, įsišaknyti ir prisijaukinti gyvenimą.

Kiekvienai kartai savi iššūkiai ir kiekviena karta kažko esmingo nežino ir stokoja, nutolsta, nebegyvena, nebesižavi. Mama puikiai išmanė Komunistų partijos istoriją, kada ir kas pasakyta sąjunginiame suvažiavime, bet nieko nenutuokė apie Lietuvos gyvenimą, o man priešingai – tarybiniai reliktai kėlė juoką ir buvo nuo manęs nutolę, nebejaudino, bet mintinai žinojau, kada ir kokia valstybė įstojo į Europos Sąjungą, ką ji duoda ir ką atima, kokias vertybes pristato ir deklaruoja kaip prioritetus bei kuo iš tiesų kasdienybėje gyvena bijodama, dangstydamasi ir visaip neigdama krikščioniškojo pamato šaknis.

Vėliau tą knygose sutiktą ir atmintyje išsaugotą vaizdinį siedavau su Orleano mergele Žana d’Ark arba su 1831 m. sukilimo organizatore Emilija Pliateryte.

Gaila, jau nebėra tų vadovėlių, nebėra kaip palyginti to, kas buvo ir to, kas esti dabar, o labai norėtųsi tuos tekstus perskaityti ir apmąstyti šiandienėmis aki-

M. Melnikaitės portretas, 1923–1943 m.

Dailininkas S. Bondar

mis. Gerokai vėliau vaikystėje matytas paveikslėlis prišaukė ir tikrąją jo heroję – darbuodamasis ežerų krašte ir vieną žiemą vaikščiodamas ant Baltojo ežero baltojo ledo supratau, kad gyvenu Zarasuose, vieninteliame mieste, išauginusiame tuometinę Tarybų Sąjungos didvyrę Marytę Melnikaitę.

Peržiūrėjus visa, kas apie ją pasakyta, ypač tarybinių metų periodikoje, susidaro įspūdingas tekstų skaičius, nesistengiant jų vertinti arba perrašyti. Istorijai gal net būtų pravartu juos visus sutelkti draugėn kaip paliudijimą, jog buvo ir TAIP. Bet kolei tai išsipildys arba ne, ryžtuosi „Sietuvose“ kalbėti nepatogia, šiandien nebeaktualia, dviprasmiška tema, kuomet taip sunku grūdus atsijoti nuo pelų, rasti tikrąją tiesą, užčiuopti tai, kas išgalvota ir pameluota.

Tebus tai artėjimas, nors ir suprantu, kad objektyvios istorijos nėra, nes skirtingai žiūrime, vertiname, slepiame arba iškeliame skaudulius, kalbame taip, kaip

70

mums patogiau, dažnai vengdami temos aštrumo ir daugiabriauniškumo arba kalbame taip, kaip priimta, primesta, kad būtų mums ir šalia esantiems saugiau. Rašydamas apie Marytės Melnikaitės laiką ir jos kultą atsisakiau patį asmenį aukštinti arba koneveikti. Tai paties Dangaus darbas. Ketinu būti šalia ir nepriskiriu jos nei šventųjų, nei nusidėjėlių stovyklai – taip bus išmintingiau. Noriu padėkoti savo bičiuliui zarasiškiui Rolandui Juknevičiui, kaupiančiam visą ir visokią medžiagą apie Zarasus.

Su juo ne sykį kalbėta ir apie Marytę Melnikaitę, jis mane palaikė ir paakino vis dėlto imtis šios temos analizės. Tenorėjau žemiškai ir žmogiškai pažvelgti į žmogų ir kelis santvarkos dešimtmečius, kurie buvo, kurių nevalia ignoruoti. Nors to laiko atšvaitų jau nebesurasime miestų aikštėse ir skveruose, bet žmonių atmintyje ir gyvensenoje dar daug sumaišties, daug utopinių idėjų, kurios neįbrenda į gyvenimą, bet lieka knygose, popieriuose, ataskaitose, mitinguose...

Palyginus laikus: besikartojančios spalvos ir atspalviai Vaikščiodamas Zarasų gatvelėmis, vis bandžiau įsivaizduoti, kaip miestas atrodė M. Melnikaitės jaunystėje, kokius pastatus ir namų stogus ji matė, ko dar nebuvo, kuriomis gatvėmis ir takeliais ji vaikš-

čiojo, apie ką svajojo, įsiklausė, svarstė. Kaip jau sakyta, tarybinių ženklų ir gatvių pavadinimų nė su žiburiu nebesurasi, dokumentika nugulė muziejuose, daug kas nukeliavo tiesiai į šiukšlių konteinerį. Aišku, išmintingiau būtų saugoti ir pripažinti, nes tuomet taip pat būta gyvenimo, laikas sruveno, žmonės lygiai taip pat dirbo, gimdė vaikus, šventė gimtadienius, sirgo ir mirė. Nutolusi, gyvybę praradusi šiandien ir Marytės istorija. Lyg ir nuodėminga svarstyti apie prabėgusius laikus, juolab, kai kurie pasakys, kad nusikaltimas buvusios santvarkos kasdienėje tamsoje surasti nors šešėlį tikrumo. Sako, kad to nebuvo...

Bet ar tikrai viskas buvo tik blogai, tik tuščiomis ideologijos kalbomis paremta? Ne tik. Būta, tikrai būta to, kas žmones palaikė. Kai žmonių klausdavau, ką jie žino apie Zarasus, man vis paliudydavo, jog atsimenantys ežerus ir Marytės Melnikaitės skulptūrą.

Liko ežerai, tik nebeliko paminklo Zarasuose. Dabar jis Grūto parko ekspozicijoje, nebe toks įspūdingas, nes pastatytas ne ant to postamento. Pasikeitė kartos, sukurtasis mitinis dievybės kultas neteko aktualumo ir žavesio. Nors dar gyvena Marytės bendraamžiai, galėtume surasti ir tolimesnių giminaičių, bet miestelėnų niekada negirdėjau kalbant, prisimenant, liudijant buvusias dienas. Marytės vardas, praeityje kė-

Marytės Melnikaitės kapas ir paminklas, 1986 m. J. Nemanio nuotrauka

71

lęs šiurpą ir pasididžiavimą, aukštintas ir skanduotas minėjimuose ir eisenose, dabar kelią juoką, primena pasaką, gal net kalba apie menkumą, kvailumą, nevisavertiškumą, siužetas primena trečiąjį brolį Joną.

Neklausinėjau ir aš savo parapijiečių, nors tema gal žmonių ir nebeerzina. Bibliotekoje peržiūrėjau visus Zarasams skirtus atvirukus. Juose būtinai yra paminklas – kaip kitaip. Marytė Melnikaitė buvo tapusi miesto veidrodžiu, vizitine kortele, prie jos paminklo ar namo – visos sovietinės šventės, minėjimai, kalbos, paraginimai, sovietinės darbo dvasios kūrimas ir visa stiprybė kolūkiečiams. Ir visos informacinio pobūdžio knygelės, skirtos Zarasams, nepamiršta pakartoti Marytės žygdarbio, nepaliauja turistams ir svečiams porinti apie šviesų rytojų ir geresnį gyvenimą – išsvajotąjį rojų, kurį greitai pasieksime, užkariausime, jei gerai įvykdysime penkmečio planus.

Taip ir liko sovietinės propagandinės knygelės,1 po Nepriklausomybės geresnių niekas neišleido. Perkėlus M. Melnikaitės palaikus, nuvertus paminklą iki tol buvęs jaukus, tulpėmis apsodintas skverelis sunyko. Vasaromis tingėta net usnis ir kiečius nupjauti.

Laimei, dabar toje vietoje pristatyta mažų akmeninių skulptūrėlių, atsirado automobilių stovėjimo aikštelė, pėsčiųjų takas, nusidriekiantis ežero pakraščiu, ap­ žvalgos ratas, nuo kurio atsiveria įspūdingas, kerintis Zaraso ežero grožis. Čia dabar praeitį mena tik šalia stūksantis buvusio „Undinės“ restorano ir universalinės parduotuvės pastatas, niekam nebenaudojamas, išdaužytais langais.

Pasikeitus laikams, tenka naujai klausti, ką svarbaus vertėtų pamatyti Zarasuose, ką išmokti, kas dabar gyvenimui teikia prasmę, o gal jį gniuždo. Kuriami nauji kultai, tik kitokiomis priemonėmis, bet ar rasime tokį žmogų savo artumoje, kuriam nuoširdžiai rūpėtų, nuoširdžiai skaudėtų, kuris nebūtų suaugęs su partijos interesais ir melu. Kur teisybę surasti? Į ką šiandien su pasitikėjimu atsiremti, kad Turiu galvoje kad ir šias knygeles: V. Šileikis, Marytės Melnikaitės tėviškėje (iš korespondento užrašų), Vilnius, 1950, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla; A. Naujokaitis, K. Greblikas, Tautų draugystės dienos. Kaip Zarasų rajono kultūros įstaigos propaguoja tautų draugystės idėjas, Vilnius, 1964, Lietuvos TSR Kultūros ministerija, Respublikinis kultūros – švietimo darbo mokslinis – metodinis kabinetas; V. Nevronis, Ežerų krašto sostinėje, (lankstinukas), Vilnius, 1966, leidykla „Mintis“; K. Sinkevičius, Marytės Melnikaitės kovų keliu, (lankstinukas), Lietuvos respublikinė turizmo ir ekskursijų taryba, Vilnius, 1970, leidykla „Mintis“; I. Pošienė, M. Melnikaitės memorialinis muziejus, (lankstinukas lietuvių ir rusų k.), M. Melnikaitės memorialinis muziejus, Vilnius, 1987, leidykla „Mintis“.

1

Šiame name gimė ir iki 1926 m. gyveno Marytė Melnikaitė

galėtum būti saugus ir ramus, kad jaustumeisi esąs svarbus ir reikalingas? Siaurėjančioje, tuštėjančioje, išsivaikščiojusioje, išvažinėjusioje, išsisklaidžiusioje, pasimetusioje, pasenusioje, smarkiai paramstytoje socialinėmis pašalpomis Lietuvoje tai beveik nebeįmanoma. Nebeįkvepia jokiems žygdarbiams nei Marytės pavyzdys, tiesą sakant, ir kiti vardai, kuriuos priklijuojame ant namų, bibliotekų ar mokyklų sienų, greitai tampa negyvi, neiškalbingi, nieko neprimena, o juolab – neįkvepia mūsų gyvenimo, nekeičia mūsų vertybinės programos. Neįdomus žmogus ir jo gyvenimas, o su primesta vardo vėliava kaip nors iškentėsim. Tuščio vardo tiesa. Kaip naujai, žmogiškai pasižiūrėti į savo valstybę, žmonių bendrabūvį, kaip surasti vienybės ir prasmės krislelį, kuris būtų gyvas, reikalingas, įkvepiantis? Dar apie tautų draugystę, kuri taip populiarinta sovietmečiu: bendra gamyba, statybos, rūkstantys kaminų dūmai, cechai, linijos, besisukantys sraigteliai. Visur be galo vienoda, gali valdyti ir kontroliuoti, beveidžiai darbininkai, palinkę, nešantys dienos kaitrą. Tokių pavargusių, išsekusių veidų dabar nesunkiai galima rasti didžiuosiuose prekybos centruose, taip atrodo moterys, sėdinčios kasose po kelių parų nesibaigiančio pamaininio darbo.

Ką rašo vaikai, kas vaikams rašoma Visos ideologijos reikalauja aklo paklusnumo, tad žmogui su savuoju mąstymu jau nebėra kur įsiterpti. Lieka trys keliai: kovoti ir neigti, prisitaikyti ir įtikėti arba viešai deklaruoti ir gerbti primestas tiesas, o sielos kamputyje tyliai saugoti tai, kas artima.

Ir sovietinė ideologija pirmiausia stengėsi paveikti išprususius žmones, inteligentus, mokytojus. Stengėsi įsišaknyti jaunosios kartos sąmonėje. Keli to-

72

kio kulto pavyzdžiai, kuriuos užtikau spaudoje. Štai Ignalinos 1-osios vidurinės mokyklos V klasės mokinė Rima Cicėnaitė straipsnelyje „Marytės muziejuje“ rašo: „Mūsų draugovė pavadinta Marytės Melnikaitės vardu. Tai ir nuvažiavome į M. Melnikaitės muziejų Dūkšte. Muziejus – mažas namelis, kuriame prieš karą buvo sandėlis. Kai prasidėjo karas ir Dūkšte įsikūrė vokiečių žandarmerija, šiame name buvo nukankinta daug tarybinių žmonių. Namelyje trys kameros: viena moterims, antra vyrams, trečia bendra. Moterų kameroje buvo kankinama Marytė Melnikaitė. Toje kameroje prie mažo langelio stovi suolas, ant kurio gulėdavo Marytė. Duryse mažytė skylutė. Pro ją sargybinis žiūrėdavo, ką Marytė veikia. O ji, bijodama, kad, praradusi sąmonę, gali išduoti draugus, dainavo lietuvių liaudies dainas.

Marytę visaip kankino. Tačiau ji viską ištvėrė. Mes visi mylėjome M. Melnikaitę, žinojome jos ištvermę, drąsą, tačiau dabar, aplankę muziejų, mes ją pamilome dar karščiau“. Kitas pavyzdys iš 1963 m. „Tarybinės moters“: „Laikote paskutinį egzaminą. Čia, mokykloje, pavadintoje Marytės Melnikaitės vardu.

Ir puokštė gėlių, priglausta prie paskutinį kartą dėvimos mokyklinės uniformos, skirta jai – Marytei.

Todėl, kad savo dar neilgame gyvenime įpratote viską sieti su jos vardu, kasdien mokykloje žvilgsnis sustodavo ties raidėmis: Marytės Melnikaitės vardas įpareigoja: karštai gerbti savo Tėvynę, saugoti revoliucines ir kovines tradicijas, kurių kaina mes turime laisvą gyvenimą; būti pavyzdingais moksle, visuomeniniame gyvenime; visuomet gerbti žmogų, nes jis bičiulis, draugas, brolis... Pro mokyklos langus matote bronzinę figūrą, gražiuosius laisvus Zarasus, už kuriuos prieš 20 metų Marija Melnikaitė padėjo savo jauną galvą. O jūsų jaunystė dar prieš akis. Ir egzaminas, kurį išlaikėte, paskutinis tik mokykloje.

Nes juk ne popieriaus lapu matuojamas jauno žmogaus subrendimas. Dabar jus patikrins gyvenimas.

Tikime – jis nepareikalaus kraujo kainos, nes juo už jūsų, mūsų visų vakardieną, šiandieną ir rytdieną užmokėjo Marytė Melnikaitė. Todėl žvilgsnis krypsta į bronzinę stovylą, o gėlių puokštė, priglausta prie paskutinį kartą dėvimos mokyklinės uniformos, skirta jai, Marytei“2.

Be autoriaus. Laisvi jau tavo ežerai..., Tarybinė moteris, 1963, Nr. 7, p. 2.

2

73

Melnikų šeima 1927 metais. Sūnui Jonui – 6 m., Marytei (stovi priekyje pirmoji) – 3 m., Janinai – 2 m.

Tarybinių metų respublikinėje ir regioninėje spaudoje mirgėte mirgėjo Marytės vardas: linksniuojami, kartojami jos darbai, jos garbei organizuojamos šventės ir mitingai, partijos vadovų iš kaimyninių broliškų valstybių vizitai. Po Nepriklausomybės dingo visa sovietinė atributika, užmirštas ir Didvyrės vardas, per dvidešimt metų pasirodė tik kelios publikacijos, o pati Marytės istorija dar tebelaukia rimto analitinio istorikų žvilgsnio. Muziejuje buvusi ekspozicija atgulė į saugyklas, dabar dėmesys sutelktas krašto istorijai, dvarams, sakralinei skulptūrai, šiuo laikmečiu kuriančių dailininkų darbams. O kadaise Zarasuose apsilankius buvo galima užsisakyti ekskursiją „M. Melnikaitės kovų keliu“ po rajoną. Įdomu būtų dabar tas vietas aplankyti, kaip jau sakyta anksčiau, nepažymėtas šiandieniniuose žemėlapiuose. Zarasų bibliotekoje suradau ekskursijų medžiagą (bibliotekon atkeliavusią iš tuometinio ekskursijų biuro), skirtą turistams supažindinti su miestu ir, aišku, M. Melnikaitės gyvenimu. Ekskursija po mies-

tą užtrukdavo 5 valandas. Turistai galėdavo pastebėti, kaip išaugo ir išgražėjo Zarasai tarybiniais metais, pabūti centrinėje Tarybų aikštėje, Draugystės saloje ir prie Stelmužės ąžuolo. Būtinai sustojama prie paminklo, prie gimtojo namelio, pasakojama legenda apie Marytės gyvenimą. Nemažai medžiagos surinkęs, fotografavęs Jonas Nemanis, kuris tuomet buvo atsakingas už rajono paminklų apsaugą. Likę gražių epitetų, dedikuotų Marytei – ji ir narsuolė, ir didvyrė, verta jai – šauniajai ežerų krašto dukrai – nusilenkti. Mano aptariamoje medžiagoje radau įrašyta: „Kaip Zarasų kraštas išaugino seniausią Lietuvoje ąžuolą, taip Zarasai išaugino liepą – Tarybų Sąjungos didvyrę M. Melnikaitę“.

Sovietinis ruporas ieškojo partizanės, kuri būtų žuvusi su ginklu rankoje vykdant karinę užduotį. Tik tokia moteris – būtinai lietuvė ir būtinai komjaunuolė – galėjo pretenduoti į Sovietų Sąjungos Didvyrės vardą. Propagandinis pavyzdys Lietuvos žmonėms netrukus rastas – Marytė Melnikaitė tinkama kandidatė būti lietuviškąja Zoja Kosmodemjanskaja (kandidatę pasiūlė Vasilijus Atajevas, partizanų bū-

rio vadas iš Zarasų krašto). Naujiena nusiųsta į Maskvą LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui.

Patikrinus tinkamumą ir patogumą, 1944 m. kovo 22 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku M. Melnikaitė paskelbta SSRS Didvyre. Lietuvos Komunistų partijos (bolševikų) CK organe „Tiesa“ tas įsakas „Dėl suteikimo Melnikaitei Marijai, Juozo dukteriai, Tarybų Sąjungos Didvyrio vardo“ viešai paskelbtas: „Už pavyzdingą karo vadovybės kovos uždavinių atlikimą kovoje prieš vokiškuosius fašistinius grobikus priešo užnugaryje ir parodytą narsumą bei didvyriškumą suteikti Melnikaitei Marijai, Juozo dukteriai, Tarybų Sąjungos didvyrio vardą, įteikiant Lenino ordiną ir medalį „Aukso žvaigždę“3. Įsaką Maskvoje, Kremliuje, pasirašė TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas M. Kalininas ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Sekretorius A. Gorkinas. Jau minėtoje „Tiesoje“ akys užkliuvo už įrašo: „Mirtis vokiškiesiems okupantams!“ Laikraštyje paskelbtas ir pirmasis lozungas „Tegyvuoja Lietuvos partizanai – ištikimi lietuvių tautos sūnūs, kovotojai prieš hitlerinę okupaciją! Garbė mūsų tau3

Tiesa, 1944 m. kovo mėn. Nr. 11 (72), p. 1.

74

Marytės Melnikaitės artimieji prie obelisko jos suėmimo vietoje

tos didvyrei partizanei Marytei Melnikaitei!“4 O tada ima lietis versmės – lyg iš gausybės rago. Maskvoje gyvenusiam rašytojui Antanui Venclovai buvo užsakyta parašyti biografiją. Sukurtas gyvenimo aprašymas, kiek vėliau – ir apybraiža5. Paskutiniuosius A. Venclovos žodžius norisi pakartoti: „Šiandien didvyriškąją lietuvių tautos dukterį žino ir Maskvos darbininkas, ir Uzbekijos valstietis, ir Tolimųjų Rytų geležinkelietis, ir Uralo fabrikų inžinierius, ir Raudonosios Armijos karys nuo Ledjūrio ligi Juodosios jūros. Iš jos gyventi, mylėti laisvę ir dėl jos kovoti mokosi ne tik lietuvių tauta, bet ir Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos jaunimas, jos pavyzdys į kovą veda įvairių prieš fašizmą kovojančių tautų kovotojus fronte ir partizanus priešo užnugaryje. Nebetoli toji diena, kada Tarybų Lietuva bus vėl laisva. Marijos Melnikaitės vardas, kaip negęstanti žvaigždė, lietuvių tautą ves į naujas pergales. Didvyriškos lietuvaitės atminimas gyvens milijonų širdyse. Ir amžiais skambės mūsų laisvoje tėvynėje dainos, ir iš kartos į Ten pat.

Venclova A., Tarybų Sąjungos Didvyrė Marija Melnikaitė, 1944, Maskva, LTSR valstybinė leidykla. Įdomu – 40 puslapių apybraiža išspausdinta „Izviestija“ spaustuvės Maskvoje, 15 000 egzempliorių tiražu. Taip pat paskelbtas Įsakas dėl Tarybų Sąjungos Didvyrio vardo suteikimo bei M. Melnikaitės Komjaunimo bilieto faksimilė.

4 5

75

kartą, iš lūpų į lūpas eis padavimai apie kuklią Zarasų mergaitę, kurios vardas ir žygiai nemirs, kaip negali mirti laisvė, kaip negali mirti tauta, pagimdžiusi Vytautą, Margirį, Gražiną, Mariją Melnikaitę“6. Taigi, užgimė mitas, epas, legenda, o gal viskas iš karto – M. Melnikaitė – arši ir narsi, drąsi mergina, nuo jos rankos krito daug fašistų, išlėkė į orą daugybė sandėlių ir ešelonų. Ji vienintelė kovėsi su keliomis dešimtimis vokiečių, net su virve ant kaklo dainavo patriotines legendas, šlovino Sovietų Lietuvą, dievino draugą Staliną... Pirminė legenda ne sykį kurta ir perkurta, tobulinta, papildyta. Rokas Subačius sako, kad egzistuoja ir vėlesnis pasakojimas – antilegenda: „M. Melnikaitė buvusi rusė Maša Melnikova, alkoholikė ir pasileidėlė, išėjusi į mišką paskui berną, netgi pati išdavusi partizanus vokiečiams“7.

Vardo įamžinimas Zarasų rajone Tarybiniais metais stengtasi paženklinti vietas, susijusias su M. Melnikaitės gyvenimu: 1955 m. liepos 19 d. atidengtas Tarybų Sąjungos Didvyrės Marytės Venclova A., Tarybų Sąjungos Didvyrė Marija Melnikaitė, 1944, Maskva, p. 39–40.

7 Subačius R., Dramatiškos biografijos, Vilnius, „Mintis“, 2005, p. 132.

6

Melnikaitės paminklas (skulptorius Juozas Mikėnas, architektas Gediminas Valiuškis), minimas ir kapas (prie paminklo); pažymėtas namas, kuriame 1923 m. balandžio 8 d. gimė ir iki 1926 m. gyveno M. Melnikaitė; 1967 m. birželio 10 d. pastatytas paminklinis obeliskas Ežerėnų tarybiniame ūkyje Girsių kaime – „Čia prasidėjo Tarybų Sąjungos Didvyrės Marytės Melnikaitės kovos kelias“; pastatytas paminklas-obeliskas Dūkšte, Kaniūkų kapinėse (M. Melnikaitės žūties vietoje) bei paminklinis obeliskas Apvardų kolūkyje Ignalinos rajone, kur įvyko paskutinis Marytės ir jos kovos draugų mūšis su okupantais; pažymėtas namas Dūkšte, kuriame M. Melnikaitė kankinta; M. Melnikaitės vardas suteiktas vidurinėms mokykloms Zarasuose ir Dūkšte, jos vardu pavadintos gatvės Zarasuose ir Dusetose, buvo M. Melnikaitės vardo kolūkis Smalvų apylinkėje, Zarasų r. (beje, pirmasis Zarasų rajone susikūręs kolūkis Antalieptėje taip pat buvo pavadintas M. Melnikaitės vardu).

M. Melnikaitės vardas suteiktas tekstilės ir galanterijos fabrikui Zarasuose. Jos vardu buvo pavadinta Zarasų M. Melnikaitės vidurinės mokyklos pionierių draugovė bei 15 pionierių būrių rajono mokyklose.

Aišku, po Nepriklausomybės tie ženklai, praradę visas reikšmes, buvo pašalinti.

Beje, buvusiuose gimnazijos rūmuose (dabar biblioteka ir Krašto muziejus – autoriaus pastaba) 1969 metais atidarytas M. Melnikaitės memoria-

M. Melnikaitės tėvai su pionieriais

linis muziejus. Žinoma, kultui plėtoti ir sovietinei propagandai skleisti. Salės skirtos M. Melnikaitės atminimui, revoliucinei Zarasų rajono praeičiai. Erdvės skirtos ir zarasiečiams, dalyvavusiems Didžiojo Spalio įvykiuose, dėmesys lietuviškai komunistinei spaudai, išleistai Tarybų Rusijoje, pasiekusiai Zarasus ir plačiai skaitomai darbo liaudies. Ekspozicijoje buvo vaizduojama kova už Tarybų valdžią Zarasuose. Nuotraukos ir dokumentai rodė to laikotarpio gyvenimą, atkreipė dėmesį į rajono revoliucinių komitetų veikėjus. Turėta ir klumpių, buities reikmenų, darbo įrankių, atskleidžiančių, „kaip bloga vargšui lietuviui buržuazinėje Tėvynėje“.

1983 m. išleistame lankstinuke „M. Melnikaitės memorialinis muziejus“ vėl pakartojama propagandinė biografija... Ir dar: „Ji suprato, kad jos vieta naujojo socialistinio gyvenimo gretose. Ji įsidarbina kelių žinyboje, mokosi vakarinėje mokykloje, viena pirmųjų įstoja į komjaunimą. <...>. M. Melnikaitės memorialinis muziejus šventai saugo Marytės atminimą. Jį aplanko ekskursantai iš visos Lietuvos, svečiai iš broliškų respublikų. Atvykusieji susipažįsta su Marytės gyvenimu ir kova, nusilenkia šauniajai ežerų krašto dukrai. Nuo M. Melnikaitės memorialinio muziejaus prasideda svečių pažintis su Zarasais.

Daug laiškų muziejus gauna iš pionierių draugovių, būrių, pavadintų M. Melnikaitės vardu. Muziejus palaiko glaudžius ryšius su Marytės giminėmis ir artimaisiais, Taškente esančia M. Melnikaitės vardo vidurine mokykla, šilumvežio Jaltoje „M. Melnikaitė“ įgula. Savo nemirtingu žygdarbiu, meile Tėvynei Marytė pasilieka visiems laikams su gyvaisiais, skatindama juos darbo ir kūrybos laimėjimams. Muziejuje pravedami susitikimai su revoliucinių kovų daly-

76

Marytės Melnikaitės kapas Zarasuose iki 1963 m.

viais, darbo pirmūnais, kultūros ir meno darbuotojais. Stojantiems į komjaunimą M. Melnikaitės salėje įteikiami komjaunimo bilietai. Per metus muziejų aplanko apie 30 tūkstančių žmonių“8.

Vardas literatūroje, muzikoje, kine ir dailėje Norom ar nenorom M. Melnikaitės vardas turėjo įkvėpti ir kūrėjus9. Eilėraščius dedikavo A. Jonynas „Marytės atminimui“, P. Keidošius „Apie partizanę – Lietuvos mergelę Marytę Melnikaitę“, K. Kubilinskas „Pėdom Marytės Melnikaitės“, J. Marcinkevičius „Prie didvyrės paminklo“, E. Mieželaitis „Marytė“, V. Mozūriūnas „Marijai Melnikaitei“, E. Selelionis „Marytei“. Sukurtos ir poemos: V. Mozūriūnas „Tame krašte“, S. Nėris „Marija Melnikaitė“, V. Reimeris „Lietuvos duktė“, V. Valsiūnienė „Marytė Melnikaitė“, „Daina apie Marytę Melnikaitę“.

Kompozitorius A. Račiūnas sukūrė pirmąją tarybinę operą „Marytė“. Libretas A. Venclovos ir P. Keidošiaus, režisierius J. Gustaitis, Marytės vaidmenį Pošienė I., M. Melnikaitės memorialinis muziejus, 1983, M. Melnikaitės memorialinis muziejus, Zarasų kelionių ir ekskursijų biuras, spausdino Zarasų rajono spaustuvė.

9 J. Kundrotas, K. Trečiakauskas, Marytė Melnikaitė, Vilnius, 1968, p. 79–81, leidykla „Mintis“.

atlieka E. Saulevičiūtė. Premjera 1953 m. Vilniaus Operos ir baleto teatre. 1954 m. spektaklis parodytas Maskvoje, lietuvių literatūros ir meno dekadoje. Taip pat A. Račiūnas parašė ir oratoriją „Tarybų Lietuva“ („Saulė iš Rytų“). Tekstas V. Reimerio. Pirmą kartą atlikta 1949 m. Vilniuje, Filharmonijoje, dirigentas B. Dvarionas. A. Klenickis parašė kantatą „Marytė Melnikaitė“. Tekstas S. Nėries. Pirmą kartą atlikta 1945 m. Vilniuje, Filharmonijoje, dirigentas autorius. 1947 m. sukurtas, kaip skelbiama, ir pirmasis nacionalinis meninis filmas „Marytė“, „Mosfilm“.

Scenarijaus autorius F. Knorė, režisierė V. Strojeva, kompozitorius B. Dvarionas, operatoriai J. Andrikanis ir G. Pyškova. Pagrindinį vaidmenį atlieka T. Lenikova. Dailėje irgi būta pasiekimų. 1951 m. R. Antinis Druskininkuose sukūrė paminklinę skulptūrą „Marytė Melnikaitė“. 1953 m. gimė L. Belvertaitės-Kamuntavičienės M. Melnikaitės skulptūrėlė (keramika). Paminėti reikia G. Guntienės gintaro mozai­ką „M. Melnikaitė“ (1963), J. Mikėno 1949 m. „M. Melnikaitė. Galva“, L. Paškauskaitės 1958 m. ofortą „M. Melnikaitė“, P. Tarabildos 1946 m. piešinių ciklą (tušas) „M. Melnikaitė“, L. Vaineikytės 1950 m. paveikslą „M. Melnikaitės mirtis“ (drobė, aliejus) ir E. Varno 1954 m. piešinį „M. Melnikaitė“. M. Melnikaitės gyvenimas atskleistas ir keliose knygose10.

Pasikeitė laikai, pasikeitė ir vertinimai. Asmens portretas, nuspalvintas ideologiškai šviesiomis spalvomis, prieš kelis dešimtmečius kalbėjo arba turėjo kalbėti, šiandien jau nebeiškalbingas, bet svarbus kaip buvusio laiko liudininkas. Istoriją reikia pažinti, atsiminti tai, kas buvo vakar, kad galėtume būti šiandien. O šiandieninis svarstymas tebus apspręstas viduriniojo kelio – taip gal išmintingiau – M. Melnikaitės nereikėtų sudievinti, nereikėtų ir pasmerkti.

Tiesiog – Zarasų krašto moteris, buvusi, gyvenusi, turbūt – labai mylėjusi...

Nuotraukos iš Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos fondų

8

77

A. Matiukas, Ištvermė, (apybraiža), Vilnius, 1986, „Vyturys“; J. Kundrotas, K. Trečiakauskas, Marytė Melnikaitė, Vilnius, 1968, leidykla „Mintis“.

10

Iš vasaros užrašėlių Arvydas Šaltenis

______________________________________________________________

„...Palinko laikas ties erdve...“

Vydūnas * Ir vėl skaitinėju tėvo verstą Vydūno knygą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Jos autoriui – rašytojui ir filosofui, mokytojui ir visuomenės veikėjui – šiemet sukaktų 145-eri metai... „Visos gėlės, visi medžiai, laukai ir miškai, visa žemės, vandens ir oro gyvybė pirmąsyk žmogui pasirodė tėvynėje. Ir visa tai jam savitai pasireiškė. Čia tėvynėje palinko laikas ties erdve, kurioje jis užgimė, ir nuvedė jį į pirmąsias dienas, mėnesius, per metų laikus, nuolatinę jų kaitą ir permainas, pro kitų žmonių gyvenimus, leisdamas pražysti jo paties gyvenimui.“ * Pakelėm – vaikai, pardavinėjantys voveraites, mėlynes... „Jei galėčiau, iš visų viską supirkčiau“, – sako Beatričė – mažoji mano draugė. Vežu ją pas kitus senelius į Dzūkiją iš Aukštaitijos, iš Vyžuonų šilo pakraščio prie Luknos upelio. Jo vingy, jau tarsi salytėj, aukštai alksniuose mudu statom mūsų „slaptą“ namelį su virvinėm kopėčiom, kur ir miegosim, klausysim miško, žiūrėsim į žvaigždes... * Vydūnas gi rašo: „Miškas pasakoja, kas skaudu ar džiaugsminga kadaise yra vykę Tėvynėje. Seniai praėję laikai glūdi lapuose bei šakose ir nubunda medžiams ėmus šlamėti. Praeitis it šventa malda liejasi į vaikų sielas.“ * Vyžuonose kermošius. Marijos Magdalenos atlaidai. Mergaitės tarsi baltais nuometais barsto gėlių žiedus aplink seną bažnyčią, menančią Žalgirio mūšio laikus. Jos apsidėj, lauke, šalia nukryžiuotojo

Kristaus įmūryta pagonių garbinta akmeninė žalčio Vyžo galva ir švedkarių laikų patrankos sviedinys...

Stovim su anūke netoli altoriaus. Prieina bažnyčios moteris ir prašo pabūt vienu iš atnašų nešėjų.

Tyliai jai sakau, kad nevietinis aš, kad man nepritinka... bet ji vis tiek labai prašo, ir tenka sutikt.

Einu viduriu bažnyčios altoriaus link paskui vaikus, nešdamas vynuoges, kriaušes... tarsi pakylėtas, tarsi nesiekdamas žemės, tarsi tikrai atstovaučiau šitai gražiai bendruomenei, jos papročiams... Angelo balsu grigališkai gieda dukterėčia Otilija, jos vyras Saulius skaito iš Šventojo Rašto...

Kai grįžtu pas Beatričę, ji kužda man į ausį: „Mačiau tave – taip gražiai...“ Prie vaišių stalo namuose Otilijos sesuo Dalia, ištekėjusi už užpalėno Mindaugo Indrašiaus, visiems rodo ką tik išleistą knygą „Indrajos motinėlės vaikai“ apie gausią Indrašių giminę. Garsiai skaitau apie giminės vardo kilmę – saulės deivę Indrą, apie Indrajos upelį, ežerą...

Beatričė irgi klauso...

Pro virtuvės langus matyti kaimynystėj gyvenančio menininko Algio – irgi Indrašiaus – spalvotų medinių skulptūrų sodas, kuriame – visa Lietuvos istorija...

Palydim Dalią iki autobusų stotelės ir atsiduriam ant Vyžuonų ozo, ilgos žalčio formos kalvos. „Pavirskim paukščiukais, kad pamatytumėm žaltį“, – sako man Beatričė, o aš jai pasakoju apie priešais mus stūksantį keistą didžiulį ieties antgalio formos obeliską. Jį tarpukary Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių garbei iš lauko akmenų sumūrijo vyžuoniškiai piemenys. Paminklas su visais lietuvybės ženklais ir užrašais stebuklingai išliko per visas okupacijas. Ozas užaugęs mišku, žemėliau – stogastulpis partizanams, o pakalnėj – kolūkių laikų fermos.

78

* Prie švento Krokulės šaltinio Užpaliuos – tokia ramybė. Ąžuoluos koplytėlės... Beatričė liepia visiems nusiprausti veidus šaltinio vandeniu... * Sėdim prie jūros Nidoj ir statom pilis iš šlapio smėlio, kasam kanalus... Jūra įsibėgėja, atslūgsta, ir mūsų pilys pamažėl griūva... „Nesakyk, kad pikta. Jūra gera“, – sako man Beatričė. Ir ji tikriausiai jaučia šitą erdvės amžinybę... * Surandu Vydūno mintį: „Tėvynę pagimdė jūra.

Ir vis dar ją globoja. Tėvynės globai tebėra atsidėjusi. Debesimis ir lietum, rūku ir rasa, savo šaltiniais, gurgančiais giliai po žeme, upeliais ir upėmis jūra išsiliejus po visą kraštą, alsuoja su viskuo, kas gyva tėvynės erdvėje. Taip jūra palaiko tėvynės gyvybę. O laimina saulė.“ * Dreverna, kurion taip sunkiai įplaukiam su kateriu, nes gylis tik apie 90 cm – mažai kas gali beatplaukt – apmirus. Naujas gražus uostas už Europos Sąjungos pinigus pastatytas, tik projekte užmiršta, kas svarbiausia – pagilinti įplauką. Nušiurę tarybinių laikų žvejų artelės sandėliai, šaldytuvas, kuriame – miniatiūrų paroda... Čia neseniai vyko menų festivalis, kurį kūrė klaipėdiškiai Drevernos 670-mečiui. Seni laivai ant kranto arba kiemuos – kaip kokie paminklai. „Tinklai sukarpyti, kad nežvejotume“, – sako kapitonas... Kurėnų statytojo namas-muziejus, kalnely senos, daugiausia vokiškais užrašais kapinaitės... „Čia atplaukę vikingai už išpirką kuršiams žiemodavo. Nekariaudavo, kai jėgos būdavo lygios...“ – pasakoja bendrakeleivis verslininkas iš Klaipėdos, miesto tarybos narys, puikiai žinąs šito krašto istoriją, pilnas idėjų. – „Čia, visai netoli, Kintai, kur mokytojavo Vydūnas. Mes jam paminklą 2018 metais Klaipėdoje statysim...“

79

* Grįžtam pro Rambyną. „Tėvo takais“. Atmenu jo ekskursiją, kai buvau septintokas. Tie jo nuostabūs pasakojimai, dabar suprantu, buvo Vydūno dvasios įkvėpti. Dabar gi aš bandau tai daryt, ir man geriausiai sekasi su mažąja mano drauge.

Nuo sutvarkyto piliakalnio pro išpjautų medžių taką atsiveria vaizdas tarsi matytum visą Mažąją Lietuvą. Tai Vydūno erdvė. Nemunas, karalienės Luizos tiltas, Tilžė (Sovietskas), kaimai, miesteliai, tolumos, ten, kažkur – Gumbinė (Gusevas), kur tarnauta svetimoj kariuomenėj, už jos – K. Donelaičio Lazdynėliai, Tolminkiemis... * „Mūsų lietuvninkai, čia žemės, mūsų kalneliai ir Romintos šilai, o ne vokietininkų, kurie čia iš pašalių atėjo...“ – randu poeto žodžius Vytauto Šilo ir Henriko Samboros knygoje „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“, kur viskas surašyta, išvardinta... Ir susopsta širdį dėl to krašto lietuvių: skalvių, nadruvių, sembų, sūduvių, kitų... „Likimas atskleidžia, kokia yra Kūrėjo valia. Pripažįstant kitų teisę gyventi, patvirtinama ir savoji.

Kas elgiasi prieš Kūrėjo valią, pats nuo jos atsiskiria.

Ir taip nulemia savo likimą“, – sako Vydūnas, baigdamas savo knygą. * „Koks auksas!“ – šūkteli Beatričė, kai jau visai grįžtam namo, Aukštaitijon. Nupjautos rugienos taip švyti, nes dangus toks tamsus, prieš audrą ar kokius viesulus...

Fotografijose – užpalėnų mokytojų Ksaveros ir Juozo Baltakių šeimos istorija Rolanda Gudynienė

_________________________________________________________________

1941 m. birželio 14–18 d. vyko pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Negailestingi, bet gerai apgalvoti sovietų smūgiai sunaikinti Lietuvą, kad niekuomet neatgimtų, pirmiausia kirto inteligentiją. Per šį „Juodojo birželio“ trėmimą į įvairias Altajaus, Krasnojarsko kraštų, Komijos ASSR, Tomsko srities, Kazachijos SSR vietoves ištremta apie 18 tūkstančių Lietuvos gyventojų, iš jų – 1 222 pedagogai. Tai vietovės ir skaičiai, už kurių slypi tūkstančiai žmonių likimų, išgyvenimų ir netekčių. Daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną birželį mes minime niekada nepraradusią vilties Birželio 14 dieną, prisimindami liūdną mažos Lietuvos trėmimų statistiką. Bet už jos – atskira kiekvieno tremtinio išgyventa skaudi istorija. Tremtinių istorijos, be bendrų gyvenimo bruožų, turi ir specifinių žinių. Tik įsijautę į kiekvieno žmogaus, išgyvenusio tremties kančias, atsiminimus galime suvokti to laikmečio tragizmą.

Praėjusiais metais Lina Baltakytė-Kardonienė Utenos kraštotyros muziejui padovanojo nemažai nuotraukų iš asmeninio albumo. Tai 1941 m. birželio 14 d. tremtinių, mokytojų iš Užpalių Ksaveros ir Juozo Baltakių šeimos nuotraukos, liudijančios šviesų ir prasmingą mokytojų gyvenimą Lietuvoje ir sunkią dalią tremtyje. Nuotraukos ne tik papildė muziejaus fotografijos rinkinį, bet ir atskleidė primirštą dar vienos šeimos istoriją.

Daugelyje nuotraukų – tarpukario šeimos gyvenimas: mokiniai, mokytojai, buitis, visuomeninė veikla, įvairios šventės, saviveikla, giminių, šeimos bičiulių portretai. Visa tai Užpaliuose fotografavo fotografas Ch. Halberštatas.

Juozas Baltakys gimė 1907 m. Davainiškių kaime, Kamajų seniūnijoje, Rokiškio rajone. Kilęs iš didelės Salų dvaro ūkvedžio, turėjusio aštuonis vaikus, šeimos. Juozas – vienintelis vaikas, išleistas į mokslus. J. Baltakys dirbo pradinių klasių mokytoju Užpaliuose. Nuoširdaus ir ramaus būdo mokytojas įsijungė į Užpalių saviveiklinį gyvenimą, vadovavo miestelio chorui. Buvo puikus čiuožėjas. 1932 metais

vedė Ksaverą Vebaitę. Mirė 1942 m. Rešiotų lageryje.

Reabilituotas 1961 m.

Ksavera Vebaitė-Baltakienė gimė 1906 m. Traidžiūnų kaime, Užpalių seniūnijoje. Ūkininkų šeimoje augo trys vaikai: Ksavera, Kazys ir Anelė. Iki ištrėmimo su vyru ir dukrele gyveno Užpaliuose, mokytojavo. Buvo reikli ir griežta mokytoja. Kaip ir visi to meto inteligentai – kaimo šviesuoliai – kartu su vyru aktyviai dalyvaudavo visuomeniniame miestelio gyvenime, mokykloje statydavo mėgėjiškus spektaklius.

Mėgo bendrauti su žmonėmis, jų namuose dažnai lankydavosi draugai, giminės. Bendravo ir su Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėju Antanu Namiku. Ryšius su bičiuliais palaikydavo ir laiškais, kuriuos mėgdavo rašyti. Reabilituota 1962 m. Mirė 1993 m.

Kartu su tėvais 1941 m. birželio 14 d. iš Utenos geležinkelio stoties ištremta ir mažametė mokytojų dukra Lina Baltakytė, gimusi 1937 m. Užpaliuose. Ji su mama Ksavera Baltakiene ištremtos į Trofimovską, prie Laptevų jūros. Tėvas Juozas Baltakys Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Rešiotų lagerį, kuriame nuo išsekimo mirė 1942 metais.

Karui pasibaigus, Lenos upe Lina Baltakytė su mama pasiekė Jakutską. Ten vėliau baigė farmacijos mokyklą. Į Lietuvą Lina Baltakytė grįžo 1957 m.

Sukūrė šeimą su Zenonu Kardonu, mokytojo Juozo Kardono sūnumi. Mirė 2013 m.

Beje, Kardonų šeima iš Ažugirių 1941 metų birželį taip pat buvo ištremta. Tai dar vienos šeimos istorija.

Lina Baltakytė-Kardonienė muziejui padovanojo ir keletą savo vyro, a. a. Zenono Kardono, tėvų šeimos nuotraukų.

Utenos kraštotyros muziejuje saugoma per keturis tūkstančius tremties ir rezistencijos eksponatų. Tai nuotraukos ir negatyvai, įvairūs dokumentai ir daiktai.

Baigiamas kurti Laisvės kovų muziejus senojoje geležinkelio stotyje. Čia veiks tremties ir rezistencijos ekspozicijos, kurios lankytojus supažindins su ištremtų į tolimus kraštus Utenos apylinkių žmonių likimais ir Vytauto apygardos partizanų kovomis prieš okupantus.

80

Lietuviai tremtiniai Jakutijoje, Kiusiure 1953 m. Priekyje sėdi: Birutė Stasiulionytė, Irena Ulevičiūtė, Juozas Ališauskas, Vita Plechavičiūtė, Lina Baltakytė; antroje eilėje: Jonas Stasiulionis, Ona Ulevičiūtė, Jonas Lisauskas, Jurgis Zabukas; stovi: Araškevičius, Aldona Rinkevičiūtė, Juozas Ulevičius

Linutė Baltakytė apie 1940 m. Foto Ch. Halberštato

81

Lina Baltakytė su Užpalių mokytojomis

Ksavera Vebaitė, Utenos „Saulės“ gimnazijos gimnazistė 1927 m.

Ksavera Vebaitė-Baltakienė, mokytoja, 1941 m. birželio 14 d. tremtinė

K. ir J. Baltakių tarnaitės Veronikos Trumpaitės vestuvės Užpaliuose. Foto Ch. Halberštato

82

Lietuvės tremtinės Trofimovske 1949 m. Iš kairės: Ksavera Baltakienė, Nijolė Zabukaitė, Lina Baltakytė, Marija Zabukienė

Juozas Baltakys 1932 m., mokytojas, 1941 m. birželio 14 d. tremtinys, mirė Rešiotų lageryje

Kazio Vebos vestuvės 1932 m. Šalia jaunikio sėdi sesuo Anelė Vebaitė, šalia jaunosios – Juozas Baltakys (mokytojas, 1941 m. tremtinys)

83

Jakutsko medicinos mokyklos studentai 1955 m. Trečioje eilėje iš kairės pirma – Lina Baltakytė

Mokytojai Ksavera ir Juozas Baltakiai su dukra Linute ir mokytoju Feliksu Karpavičiumi savo bute Užpaliuose.

Foto Ch. Halberštato

Mokytojas Juozas Baltakys savo bute Užpaliuose.

Foto Ch. Halberštato

84