370 gegužė 2012 #25

Page 1

2012 gegužė #25

iNtELEKtuALuS AZARtAS PAGAL R.PETRAUSKĄ ERDvėS FiLoSoFo MiNtiES APDARAS

„CiE. touLA LiMNAioS“ KovA Su žEME AKTORĖ E.GUDAVIČIŪTĖ:

„REiKiA išMoKti SuSiGyvENti Su NEužtiKRiNtuMu“

SOSTINĖS TEMPERATŪRĄ MATUOJA „VILNIUS TEMPERATURE“ 37o.diena.lT 370_025.indd 1

2012.05.04 16:50:35


370.DIENA.LT FACEBOOK.COM/370MAGAZINE Čia visada rasi PDF versiją

370_025.indd 2

37O SMALSIEMS PROTAMS

2012.05.04 16:50:36


37o

#25 NUMERIO BENDRADARBIAI: ŠIAUDINĖ KALIAUSĖ žiNo, KuR, KAS iR KADA

MARIUS BUROKAS KNyGŲ iR PLuNKSNŲ GRAužiKAS

DOMANTAS RAZAUSKAS PoEtišKAS MuZiKANtAS ARBA MuZiKALuS PoEtAS RADOM.LT

VLADA KALPOKAITĖ MENŲ SPAuStuvėS „SANDėLiNiNKė“

GODA DAPŠYTĖ NEPiKtŲ tEAtRo RECENZiJŲ AutoRė

SuPERKuLtūRiNGA GEGužė Rašė: Jurgita Kviliūnaitė iliustracija: „Shutterstock“

R

uošdama „Išklotinę“ (ieškokite paskuti­ niuose žurnalo puslapiuose) susidūriau su problema – renginių tiek daug, kad teko grūste sugrūsti į suplanuotus puslapius. Suprantama, daug jų liko ir už borto. štai vien sostinės Menų spaustuvėje gegu­ žę vyks net keturių festivalių („Baltijos šokio“, „Naujosios dramos akcijos“, šokių festivalio „Dansema“, tarptautinio neįgaliųjų festivalio „Begasas“) renginiai. Negana to, dar savo diplominius darbus spektaklius pristatys Lietu­ vos muzikos ir teatro akademijos bei Klaipė­ dos universiteto absolventai. Dar savo „Rė­ kiantį koncertą“ gegužės 26 d. toje pačioje Menų spaustuvėje surengs vidas Bareikis (ži­ nantys vido spektaklius ir ankstesnius koncer­ tus turi nemažai orientyrų, kaip jis „rėks“ šį kartą, arba bent jau įsivaizduoja galimas šio reiškinio kryptis). Na, matote, kiek renginių vienoje vietoje! Linksma bus ir kitose sostinės erdvėse. štai gegužės 11 ir 12 d. vilniuje t.ševčenkos loftų kvartale jau ketvirtą kartą vyks „Dizai­ no savaitgalis“, šį kartą kviesiantis aplanky­ ti čia įsikūrusias fotografijos, video, maisto, daiktų ir interjero dizaino studijas, sėkmingai dirbančias čia ištisus metus. Rekomenduoja­ me šį renginį tiems, kurie su malonumu per­ žiūri, kas sudėliota mūsiškėje Alisos stebuk­ lų lentynoje. Drąsiai galime sakyti, kad Borisas Gre­ benščikovas yra ne tik Rusijos, bet ir Lietu­ vos legenda, nes mūsų šalyje svečiuojasi ko­ ne kiekvieną pavasarį. šį kartą savo dainų lobyną jis atvers gegužės 10 d. „Forum Pa­ lace“ rūmuose. Suprantama, kad ir vėl ne viską paminėjo­ me. Bet visa tai, ką išvardijome čia ar pasku­ tiniuose puslapiuose, vyks uždarose patalpo­ se. taigi, organizatoriai gali susidurti su gero oro problema (bent jau reikia tikėtis, kad ge­ gužė šiuo atžvilgiu nebus prastesnė nei ba­ landžio pabaiga). Juk dažnas šiltą vakarą

O

mieliau renkasi laisvalaikį lauke – ar knygą ant suoliu­ ko parke, ar bokalą alaus lauko kavinėje, ar rausimąsi nuosavoje lysvėje. Nenoriu prikarksėti, bet ar tik nebus per daug tuščių kėdžių salėse? Kita vertus, puikiai suprantu, kad spektaklį į lauko erd­ ves perkelti nėra taip paprasta nei fiziškai, nei finansiš­ kai, o apie festivalius nėra ką ir kalbėti. tiesa, stebėti spektaklį lauke – gana įdomus užsiėmimas. išbandžiau tai savo kailiu „Be2gether“ festivalyje (deja, dabar jau mirusiame), kai avantiūrai vaidinti lauke bene pirmą kar­ tą ryžosi Gyčio ivanausko teatro aktoriai. Bet juk koncertai tikrai galėtų dažniau vykti atvirose erdvėse. Gal tai netinka Kauno „žalgirio“ arenoje kon­ certuosiančiai grupei „the Prodigy“, kurios į publiką iš­ metami garso pliūpsniai lauko erdvėse išsisklaidytų ir pasirodymas prarastų žavesį. Bet štai „Red Hot Chili Peppers“ mieliau klausyčiau po atviru miesto (nesvarbu kurio) dangumi. Arenos nėra blogis savaime, tiesiog va­ sara per trumpa, kad ją leistum šaltose patalpose. Gegužę turim tikrai vieną puikų renginį, kuris atitinka ir aukštus (čia aš vėl apie gerą orą) mano kriterijus. tai Gatvės muzikos diena, kai ne tik didžiausių šalies mies­ tų, bet ir miestelių gatvėse užverda šurmulys. taigi, dar kartą žemai lenkiuosi Andriui Mamontovui, kurio galvo­ je gimė šio nuostabaus renginio idėja, po truputį užka­ riaujanti ir kitas šalis. Beje, šį kartą šventė vyksta dviem savaitėmis vėliau, nei buvome įpratę. Bet tai tik į nau­ dą – gal tie patys orai nekrės pokštų. o apie ką mes pokštaujame šiame numeryje? Su jau­ nąja aktore, Auksinio kryžiaus laimėtoja Elze Gudavičiū­ te kalbėjomės apie išvarymą. visomis prasmėmis. Su vi­ siems gerai žinomu Robertu Petrausku – ne apie krepšinį ar trečiąjį Reichą, o apie beprotiškai fantastišką pramo­ gą – protų mūšius. Klaipėdos menininkas Arūnas Eimulis atskleidė alternatyviąją Klaipėdos pusę, o su islandijoje gyvenančiu ir kuriančiu dizaineriu Dainiumi Bendiku aiš­ kinomės, kas yra „Mėnulio vienuolis“, – taip vadinasi jo naujausia kolekcija. Dar kartu su projekto„vilnius temperature“ kūrėjais ma­ tavome sostinės temperatūrą. Rezultatus rasite 8 p. o kadangi vėl prakalbome apie temperatūrą, skubu atsisveikinti. Geras oras nelaukia! Gero skaitymo ir šiltos gegužės!

TEATROMETRAS.LT FACEBOOK.COM/TEATROMETRAS.LT

tautė BernOtaitė MėNuLĮ APKELiAvuSi FiLoLoGė

rūta kazlauskaitė KLAiPėDoS KuLtūRoS REiKALŲ AtAšė

karOlis Vyšniauskas MuZiKoS SiNoPtiKAS

Marija kaBlytė FOTODEIVĖ, viRšELio AutoRė

GRAFILOGIKA.LT/ FACEBOOK.COM/GRAFILOGIKA

37o

37o 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, vilniuje Leidėjas uAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz. už reklamos turinį „37o“ neatsako #25, gegužė, 2012

S S

370_025.indd 3

2012.05.04 16:50:37


>> žirklės Ra­šė: Au­ri­mas Min­se­vi­čius Nuotraukos: Kristinos Sereikaitės, Dmitrijaus Matvejevo, Donato Madzevičiaus

Vieną dieną – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kitą dieną – jau Kauno valstybiniame dramos teatre. Trečią – Keistuolių teatre. Tada – Menų spaustuvėje. Laisvą dieną dar kokį kryžių kas nors užkabina. O kas bus kitais metais – absoliuti nežinia. Tokios klajonės tenka aktorei Elzei Gudavičiūtei. O mes skundžiamės, kad tenka važiuoti darban iš Pašilaičių į centrą... Tad apie jauno aktoriaus gyvenimo (ne)pastovumą ir kitas (ne)gandas kalbamės su pačia Elze.

– Auk­si­nis sce­nos kry­žius sve­ria že­myn ar ke­lia aukš­tyn? – Aš jau kaip ir pa­m ir­šau tai. Tai jau praei­tis. Tie­siog bu­vo la­bai gra­ ži šven­tė. Ki­tą die­ną vėl lau­kė re­pe­ti­ ci­jos ir žings­nia­v i­mas pir­myn. Sun­ ku pa­sa­k y­ti, ar sve­r ia, ar ke­l ia. Tai pir­mas ma­no įver­ti­ni­mas, ta­čiau per daug to ne­su­reikš­mi­nu. Pui­k iai su­ pran­tu, kad vie­ną die­ną esi gar­bi­na­ mas, ki­tą – ga­li bū­ti try­pia­mas su že­ mė­mis. Svar­biau­sia – to­bu­lė­ti.

Ak­to­rė E.Gu­da­vi­čiū­tė:

4 // © 370

„Rei­kia iš­mok­ti su­si­gy­ven­ti su neuž­tik­ rin­tu­mu“

370_025.indd 4

– O ke­lio pra­džia bu­vo sun­ki? – Taip, stu­di­jų me­tai man bu­vo ypač sun­kūs. Rei­kė­jo la­bai daug lauž­ti sa­ ve, įro­di­nė­ti, kad ga­li. Tiek sau, tiek dės­ty­to­jams, tiek ko­le­goms. Jau­čiau­ si kaip šu­niu­kas, murk­do­mas į van­ de­n į, kad iš­mok­t ų plauk­ti. Tuo me­ tu be­veik kiek­v ie­ną die­ną ra­šiau die­ no­raš­t į, fik­sa­vau vi­sas dės­t y­to­jų pa­ sta­bas ir da­bar, kai jį kar­tais pa­skai­ tau, pri­si­me­nu, ko­k ia bu­vau nai­v i ir at­si­da­v u­si dar­bui. – Į ko­kią si­tua­ci­ją pa­ten­ka ką tik stu­di­jas bai­gęs jau­nas ak­to­rius? – Šiuo me­t u su­si­k ū­r u­si po­l i­t i­k a rink­t i kuo dau­g iau ak­to­r ių, to­dėl na­t ū­ra­lu, kad daug jų išei­na tie­siog į ne­ži­nią. Mū­sų kur­sui vis­kas la­bai gra­ž iai su­si­k los­tė, nes jau stu­d i­jų me­tais su­si­for­ma­vo tru­pė. Be­je, jau nuo ant­ro kur­so vai­di­no­me Kau­no vals­t y­bi­nia­me dra­mos teat­re. Kur­so va­do­vas Gin­ta­ras Var­nas taip pat to­ liau su mu­mis dir­ba. Tad mū­sų atė­ji­ mas į pro­fe­sio­na­lų teat­rą bu­vo ga­na na­t ū­ra­lus. Vaid­me­nų mums ne­trū­ ko. Min­ti­m is per­bė­g u­si vi­są tą lai­ ko­tar­pį ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vi­suo­met tu­rė­jau pro­fe­si­nės veik­los. Ki­ta ver­t us, to­k ia si­t ua­ci­ja tu­r i ir ant­rą pu­sę. Kai esi lais­vas ir ne­ prik­lau­sai jo­k iam teat­r ui, ga­li rink­ tis tai, kas tau įdo­mu, bet rei­k ia iš­ mok­ti su­si­g y­ven­ti su neuž­tik­rin­tu­ mu. Aš kiek­v ie­ną kar­tą ne­ži­nau, ko lauk­ti iš ki­to se­zo­no, ar bus vaid­me­ nų atei­t y­je. Bū­na ir la­bai sun­k ių pe­ rio­dų, kai at­ro­do, kad sce­no­je kar­ to­jie­si, kad ne­be­t u­r i jė­g ų iš sa­vęs pa­rei­ka­lau­ti vis ki­to­k io sa­vęs. Sten­ giuo­si iš­mok­ti ra­miai priim­ti to­k ius eta­pus. To rei­k ia mo­k y­tis kiek­v ie­ nam, bai­g ian­č iam ak­to­r ys­tės stu­ di­jas. Juk įsto­ji ku­pi­nas nai­vaus op­ ti­miz­mo, ta­čiau su­si­dū­r us su rea­ly­

be la­bai leng­va pul­ti į ne­v il­t į, su­gniuž­dy­ ti sa­ve pa­t į. – Jei­gu stai­ga gau­tum eta­ti­nio ak­to­rės dar­bo pa­siū­ly­mą iš vals­ty­bi­nio teat­ro, su­tik­tum ar to­liau lik­tum lais­va me­ni­ nin­ke? – Da­bar jau ki­to­k ia si­tua­ci­ja. Tu­riu dar­ bų įvai­r iuo­se teat­r uo­se: Kau­no vals­t y­ bi­nia­me dra­mos teat­re, Lie­tu­vos na­cio­ na­l i­n ia­me dra­mos teat­re, Lė­l ių teat­re, Keis­t uo­l ių teat­re, G.Var­no „Uto­pi­jo­je“, „No Theat­re“ tru­pė­je. Tai la­bai nuo­sta­ bu. Taip bend­rau­ji su įvai­riais kū­rė­jais, ne­si už­si­kon­ser­va­vęs tarp tų pa­čių žmo­ nių. Aš tai la­bai bran­g i­nu ir ver­ti­nu. Jei­g u gau­čiau ko­k į nors konk­re­t ų pa­ siū­ly­mą, tuo­met jį ir svars­t y­č iau. Ka­ dan­g i jo nė­ra, to­dėl nė­ra tiks­lo ir gal­vo­ ti apie tai. – Teat­ro ju­dė­ji­mas „No Theat­re“ yra tar­si tru­pė, su­kur­ta iš jū­sų kur­so ak­ to­rių? – Šį ju­dė­ji­mą su­bū­rė Vi­das Ba­rei­k is. La­ bai ge­rai, kad mes tu­ri­me vie­n i ki­t us ir esa­me vi­si kar­tu. Jau­nam ak­to­riui la­bai sun­ku iš­lik­ti. Daug leng­v iau, kai esi tru­ pė­je. Tuo­met ga­l i kar­t u aug­t i, to­bu­lė­ ti, ieš­ko­t i. Są­ly­gos, ku­r ias su­si­k ū­rė­me, pui­k ios: ku­ria­ma sto­v yk­lų ir works­ho­pų prin­ci­pu. Po ko­k ių pen­k io­li­kos me­t ų tai pri­si­min­si­me kaip la­bai gra­ž ų jau­nys­tės ieš­ko­ji­mą ir žai­di­mą. „No Theat­re“ kū­r y­ba daž­nai vyks­ta ekst­re­ma­l io­m is są­ly­go­m is. Pa­v yz­d žiui, Drus­k i­nin­kuo­se tris sa­vai­tes kū­rė­me sta­ ty­bi­nin­k ų ap­leis­to­se pa­tal­po­se, kur tek­ da­vo re­pe­tuo­ti su du­jo­kau­kė­mis. Kai sta­ tė­me spek­tak­l į „Mr. Flu­x us“, ried­len­čių par­ke bu­vo gal aš­tuo­ni laips­niai ši­lu­mos, to­dėl vai­d in­da­vo­me su pal­tais. Ge­g u­ž ę iš­va­žiuo­ja­me trims sa­vai­tėms į Vo­k ie­ti­ją, kur pra­dė­si­me kur­ti nau­ją spek­tak­lį. Ma­ nau, ten ir­g i lau­k ia ne­ti­kė­tu­mai. – Už­si­mi­nei, kad po pen­kio­li­kos me­tų tai pri­si­min­si­te kaip jau­nys­tės ieš­ko­ji­ mą ir žai­di­mą. „No Theat­re“ ju­dė­ji­mas nu­ma­ty­tas kaip konk­re­tų lai­ką tu­rin­ tis pro­jek­tas? – Aš ne­ma­nau, kad po pen­k io­li­kos me­t ų mes vi­si, tie pa­t ys žmo­nės, bū­si­me kar­tu. Tai na­t ū­ra­lu. Jau da­bar kai ku­rie žmo­nės at­k ren­ta – lyg ir ne­la­bai no­ri, lyg ir idė­jos ker­ta­si. Ki­ti kaip tik at­si­ran­da. Ta­čiau iš­ lie­ka tam tik­ras bran­duo­lys, ku­riems pa­ ke­liui. „No Theat­re“ for­muo­ja­si kaip V.Ba­

2012.05.04 16:50:43


rei­k io teat­ras. Klau­si­mas, kiek jam bus įdo­ mu bū­ti su mu­mis ir kiek mes vie­ni ki­tiems dar bū­si­me rei­ka­l in­g i. Gal pen­ke­r ius me­ tus. Gal de­šimt. O gal po dvi­de­šim­ties me­ tų su­si­r ink­si­me ir, kaip kaž­ka­da pla­na­vo­ me, su­vai­din­si­me sa­vo pir­mą­jį spek­tak­l į – „Žvaigž­d žių kru­šą“. Nie­ka­da ne­ga­l i ži­no­ti, kaip bus to­liau, bet tai, ką tu­ri­me da­bar, yra la­bai svar­bu ir reikš­min­ga. – Sa­kai, kad pra­de­da kirs­tis idė­jos. O ko­ kia yra „No Theat­re“ ju­dė­ji­mo idė­ja ta­vo, kaip ak­to­rės, esan­čios vi­so­je to­je mės­ma­ lė­je, aki­mis? – Man „No Theat­re“ su­tei­k ia lais­vę kur­ ti kar­t u su žmo­nė­m is, ku­r iuos la­bai ge­rai pa­ž įs­t u, ku­r iais ti­k iu, su ku­r iais jau­čiuo­si sau­g i, ne­su­var­ž y­ta. Čia ga­liu siū­ly­ti idė­jas, klys­ti, at­ras­ti žai­di­mą teat­re. Spė­ju, kad „No Theat­re“ bus gy­vas ir mes bū­si­me gy­v i ja­ me, kol dirb­si­me iš idė­jos.

Man „No Theat­re“ su­ tei­kia lais­ vę kur­ti kar­ tu su žmo­nė­ mis, ku­riuos la­bai ge­rai pa­žįs­tu, ku­ riais ti­kiu, su ku­riais jau­ čiuo­si sau­gi, ne­su­var­žy­ta.

– Kuo šiuo me­tu gy­ve­na „No Theat­re“ ju­ dė­ji­mas? – Kaip jau sa­k iau, ge­g u­ž ę va­žiuo­ja­me į Vo­ kie­ti­ją, į kū­r y­bi­nę sto­v yk­lą, ku­rio­je bus sta­ to­mi du nau­ji spek­tak­liai. Jie bus iš­leis­ti ki­ tą se­zo­ną. Vis­k ą da­r y­si­me kū­r y­bi­nės dirb­ tu­vės prin­ci­pu, tad jau bū­nant ten paaiš­kės vaid­me­nys ir ki­ti pa­na­šūs niuan­sai. Va­sa­rą dar va­žiuo­si­me į gast­ro­les Mol­do­vo­je. – At­ro­do, va­sa­rą ato­sto­gų ne­la­bai bus? – At­ro­do, taip. Ta­čiau la­bai no­rė­čiau jas tu­ rė­ti... Ti­k iuo­si, ra­siu lai­ko kur nors ding­ti. Bent trims sa­vai­tėms. Pail­sė­ti nuo teat­ro, nes tai ir­g i svar­bu. Tie­siog pail­sė­ti nuo tų pa­čių žmo­nių, su ku­riais, kai vyks­ta re­pe­ ti­ci­jos, kar­tu pra­lei­di vi­są die­ną. Net­g i pie­ tau­ji kar­tu.

– O šiuo me­tu čia, Me­nų spaus­tu­vė­je, ką nors re­pe­tuo­ja­te? – Jea­no Pau­lio Sart­re‘o „Išė­ji­mo nė­ra“. Re­ži­ suo­ja Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to re­ži­sū­ros stu­ den­tas Ig­nas Ba­si­jo­kas. Nors dir­ba­me ne su „No Theat­re“ tru­ pe, vis­kas taip pat vyks­ta bend­r ų kū­r y­bi­nių ieš­ko­ji­mų prin­ ci­pu. Kar­tu ieš­ko­me ir tin­ka­mų kos­tiu­mų va­rian­t ų, ir tin­ka­ mos mu­zi­kos. Taip pa­ma­tai vi­są spek­tak­lio kū­ri­mo me­cha­ niz­mą, ku­ria­me jun­g ia­mi skir­tin­g i da­ly­kai, ir kaip į vi­sa tai įsi­lie­ja ak­to­rius. Ki­taip ta­riant, pa­ma­tai ir ki­tą spek­tak­lio kū­ ri­mo pu­sę. Kiek­v ie­nam nau­jam dar­be vis ieš­kai, kas tau bū­t ų ver­tin­ga kaip žmo­g ui. Kad ga­lė­tum sa­ve keis­ti ir nau­jai at­ras­ti. Pa­me­ nu, dar stu­di­jų lai­kais bu­vo la­bai svar­bu pa­ts pa­si­ro­dy­mas sce­ no­je, pa­ties įė­ji­mo į ją in­ten­ci­ja. Mes tie­siog de­gė­me tuo. Da­ bar, jau bai­g us stu­di­jas, man ne­si­no­ri pra­ras­ti to jaus­mo, kad tai yra taip svar­bu. Jei­g u tai tam­pa ne­bes­var­bu, ta­da kam iš vi­ so ei­ti į sce­ną? To­dėl prieš kiek­v ie­ną spek­tak­l į sau ke­liu klau­ si­mą, kas man šį va­ka­rą svar­bu ir ko aš į tą sce­ną li­pu. – Tad ko­kios mi­si­jos ve­da­ma vis li­pi į tą sce­ną? – Vi­sų pir­ma – pa­gar­ba pro­fe­si­jai. Vi­sa­da į teat­rą atei­nu anks­ čiau. Pa­bū­nu, ap­gal­vo­ju. Ne­ga­liu atei­ti tie­siog iš gat­vės su sa­ vo min­ti­mis, rū­pes­čiais. Tu­riu at­si­ri­bo­ti nuo to. Jau­čiu at­sa­ko­my­bę žmo­nėms, ku­rie žiū­ri spek­tak­l į. Juk jie su­mo­kė­jo pi­ni­g us ir atė­jo į teat­rą. Ne­ga­li tie­siog ei­ti ve­da­mas in­ten­ci­jos: „Čia aš jums tru­pu­t į pa­vai­din­siu.“ Ma­nau, teat­ras tu­rė­t ų kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Juk ko žiū­ro­vas ei­na į teat­rą? Jis no­ri bū­ti ap­gau­tas, pa­ti­kė­ti iliu­ zi­ja, priim­ti ir ma­t y­ti gims­tan­čią konk­re­čią per­so­na­žo min­ tį, jaus­mą. To­dėl rei­k ia jam tai su­teik­ti. No­rė­da­mas tai at­lik­ ti sce­no­je, ak­to­rius tu­ri bū­ti tam spe­cia­liai pa­si­r uo­šęs. To­dėl kiek­v ie­ną kar­tą prieš lip­da­ma į sce­ną pa­gal­vo­ju, kas man svar­ bu šian­dien. Aiš­ku, ne­nuk­r yps­tu nuo re­pe­tuo­to va­rian­to, ta­ čiau tam tik­r ų niuan­sų ieš­kau kiek­v ie­ną kar­tą. – Pa­si­tai­ko neat­sa­kin­gai į sa­vo dar­bą žvel­gian­čių ko­le­gų? – Kaip ir vi­sur. Juk ir chi­rur­g ų bū­na neat­sa­k in­g ų. Ma­nau, pir­ miau­sia kiek­v ie­nas tu­ri žiū­rė­ti į sa­ve. Keisk ne pa­sau­l į, o sa­ve. Jei­g u kas nors ne­ten­k i­na, ta­da keisk po­žiū­r į ar­ba pri­si­tai­k yk. Čia kiek­v ie­no žmo­gaus po­žiū­rio ir at­sa­ko­my­bės rei­ka­las. Ži­ no­ma, yra įvai­rių ko­le­g ų... Bet yra ir la­bai ryš­k ių pa­v yz­džių – ak­to­rių, ku­rie ypač ger­bia sa­vo pro­fe­si­ją. Iš jų ir mo­kau­si. – „Iš­va­ry­me“ gvil­de­no­te la­bai lie­tu­viš­ką te­mą – emig­ra­ci­ją. Kiek ak­tua­li ir ar­ti­ma emig­ra­ci­jos te­ma tau pa­čiai? – Po mo­k yk­los bu­vau iš­v y­ku­si gy­ven­ti į Vo­k ie­ti­ją. Ma­niau, kad ten ir lik­siu. Tu­rė­jau dar­bą, ruo­šiau­si sto­ja­mie­siems į ak­ to­ri­nį Štut­gar­te, kū­riau gy­ve­ni­mą TEN, bet gi­liai šir­dy­je nuo­ lat jaus­da­vau heim­weh (pa­žo­džiui – nos­tal­gi­ja). Tad vie­ną die­ ną vis­k ą me­čiau, su­si­k ro­v iau daik­tus ir grį­žau. Vai­k ys­tė­je la­ bai mėg­da­vau kny­gą „Pa­na­ma yra gra­ži“. Ti­k iu ta min­ti­m i, jog ne­bū­ti­na iš­v yk­ti į pa­sau­lio kraš­tą, kad pa­jus­tum ra­my­bę ar trokš­ta­mą lai­mę. Gra­žiau­sia vie­ta yra ten, kur ta­vo na­mai, o ta­vo na­mai yra ten, kur tau ge­ra. – Spek­tak­ly­je gau­sy­bė įvai­rio­mis kryp­ti­mis ad­re­suo­tų ne­cen­zū­ri­nių žo­džių. Pa­ti mie­liau keik­tum emig­ran­tus ar mū­sų Lie­tu­vė­lę? – Pa­ž įs­t u ne­ma­ž ai žmo­n ių, ku­r ie su­si­k ū­rė gy­ve­n i­mus NE ČIA ir yra pa­ten­k in­ti, bet aš la­bai my­liu Vil­nių. Jei­g u kur il­ ges­niam lai­kui iš­v yks­tu, la­biau­siai pa­siilg­tu bū­tent Vil­niaus se­na­mies­čio. Ta­da grįž­tu ir man taip ge­ra, kad aš vėl na­mie. Kol kas sun­k iai įsi­vaiz­duo­ju sa­ve gy­ve­nan­čią NE ČIA, bet kaip Shmu­le Youn­gas pa­brė­žia: „Ne­ver say ne­ver.“

370_025.indd 5

2012.05.04 16:50:47


>> žirklės Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Nuot­rau­kos: Ge­di­mi­no Bar­tuš­kos ir as­me­ni­nio ar­chy­vo

In­te­lek­tua­lus azar­tas pa­gal Ro­ber­tą Pet­raus­ką Žai­dė­ja prieš ve­dė­ją – taip bū­tų ga­li­ma juo­kais pa­va­din­ti šį in­ter­viu. Kiek­vie­ ną pir­ma­die­nį su Ro­ber­tu Pet­raus­ku (ne­ma­nau, kad rei­kė­tų jį pla­čiau pri­sta­ti­nė­ ti) su­si­tin­ka­me žūt­bū­ti­nia­me mū­šy­je, kur sto­vi­me skir­tin­go­se ba­ri­ka­dų pu­sė­se ir kar­tais ne­tgi pa­si­gin­či­ja­me, nes pro­tų ko­vo­mis Ro­ber­to pa­va­din­ta­me, o liau­dy­ je tie­siog pro­tmū­šiu va­di­na­ma­me žai­di­me azar­tas neap­len­kia nė vie­no – net ir jo ve­dė­jo...

– Ži­nau, kad ir pa­ts pro­tų mū­šių ba­ci­lą pa­si­ga­vai juo­se da­ly­ vau­da­mas kaip žai­dė­jas... – Taip, iš pra­džių ir aš ku­r į lai­k ą bu­vau žai­dė­jo kai­ly­je. Su TV3 ko­man­da žai­dė­me pas Iną (Ina Ro­se­nai­tė – vie­na pro­t ų mū­šių pra­di­nin­k ių Vil­niu­je – red. pa­st.) ir mums ne­blo­gai se­kė­si. Ke­ le­tą kar­t ų ne­tgi lai­mė­jo­me. Už­sik­rė­čiau tuo azar­tu, ku­r į tei­k ia šis žai­di­mas. Pas­kui te­ko pa­čiam reng­ti klau­si­mus pro­t ų mū­ šiui vie­na­me TV3 va­ka­rė­ly­je. Net­r u­kus suorganizavau dar po­ rą žai­di­mų sa­vo drau­gams. Man ėmė pa­tik­ti klau­si­mų kū­ri­mo pro­ce­sas, o pa­skui – ir grą­ža. Kaip mėgs­tu sa­k y­ti, vi­si mes esa­ me pa­na­šūs bent jau tuo, kad dirb­da­mi ko­k į nors dar­bą no­ri­me su­lauk­ti grą­žos. Jo­k iu bū­du ne­tu­riu ome­ny­je fi­nan­si­nės iš­raiš­ kos, nors ir tai nė­ra blo­gai. Kal­bu apie mo­ra­li­n į pa­si­ten­k i­ni­mą. – Žai­di­mą įvai­riuo­se Lie­t u­vos mies­t uo­se ve­di jau ke­le­tą me­t ų, ta­čiau vis tiek ne­re­tai ten­ka pa­si­gin­č y­ti su žai­dė­jais dėl klau­si­mų for­mu­luo­čių. Tai yra ta juo­do­ji šios veik­los pu­sė? – Ne­pa­sa­k y­čiau. Juk ir krep­ši­nio tei­sė­jas nuo­lat su­lau­k ia pro­ tes­t ų, ape­lia­ci­jų, ko­men­ta­r ų ir ki­to­k ių reak­ci­jų. Tai tik azar­to, ku­ris ir yra va­ro­mo­ji žai­d i­mo jė­ga, iš­raiš­ka. Azar­to pa­gau­tas žmo­g us ga­li pa­si­karš­čiuo­ti, ko­k ių nors ne­g ra­žių da­ly­k ų pa­sa­ ky­ti, bet ga­lų ga­le tos aist­ros nu­rims­ta. O jei­g u grį­ši­me prie gin­č ų ob­jek­to – klau­si­mų, ga­liu pri­pa­ žin­ti: ne­k lys­ta tas, kas ne­dir­ba. At­ro­dy­t ų, tų gin­č ų il­gai­niui tu­rė­jo su­ma­ž ė­ti. Ta­čiau jų ne­ ma­ž ė­ja, nes ne­ga­li nu­ma­t y­ti, ką žmo­nės su­gal­vos, mė­g in­da­mi at­sa­k y­ti į klau­si­mą, nes ga­li­mų tei­sin­g ų va­rian­t ų ga­li pa­si­tai­k y­ ti ne vie­nas. Da­bar tai prii­mu kaip na­t ū­ra­lų pro­ce­są. Tie klau­ si­mai, ku­rie ne­ke­lia dis­ku­si­jų, yra en­cik­lo­pe­di­niai. Konk­re­t ūs skai­čiai, geog­ra­fi ­niai ob­jek­tai ir pan. Ma­no žai­di­me to­k ių klau­ si­mų ma­ž ė­ja.

6 // © 370 370_025.indd 6

– O ko­kie klau­si­mai tu­ri bū­ti, kad ir vil­kas bū­tų so­tus, ir avis svei­ka? – No­riu, kad ma­no žai­di­me ga­lė­tų da­ly­vau­ti vi­si. Ki­taip ta­riant, kad tai ne­bū­t ų aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas ir kad atė­ju­si nau­ja ko­man­da neiš­si­gąs­t ų su­pra­tu­si, kad čia jiems nė­ra ką veik­ti. Ma­no žai­di­mo mo­de­lis toks: yra še­ši tu­rai po de­šimt klau­ si­mų. Tarp tų de­šim­ties tu­ro klau­si­mų tu­ri bū­ti ke­li leng­v i, ke­ li sun­kes­ni ir ke­li tik­rai sun­k ūs. Bet ir sun­k iau­si tu­ri bū­ti įvei­ kia­mi – t. y. į juos tu­ri su­ge­bė­ti at­sa­k y­ti bent ke­lios ko­man­dos. Tai­g i, tu­ri­me sma­g ią pra­džią, sma­g ų vi­du­r į, o ga­le pra­si­de­da spor­tas – du trys klau­si­mai, ku­riuos įvei­k ia to­li gra­žu ne vi­sos ko­man­dos. Šie klau­si­mai pa­de­da nu­sta­t y­ti žai­di­mo fa­vo­ri­tus. Pro­tų ko­vo­se yra vi­so­k ių ko­man­dų: vie­nos ko­vo­ja dėl aukš­čiau­ sių vie­t ų, ki­tos ban­g uo­ja per vi­du­riu­k ą, bet neišk­ren­ta į že­mes­ nį le­g io­ną (yra A ir B le­g io­nai – red. pa­st.), o dar ki­tos tie­siog atei­na ge­rai pra­leis­ti lai­ko. – Drįs­tu spė­ti, kad ta­vo gim­tų­jų Gargž­dų ko­man­dos at­sa­ko į

ma­žiau klau­si­mų nei vil­nie­čiai... – Taip, jei­g u im­t u­me tuos pa­čius klau­ si­mus, vil­nie­čiai at­sa­k i­nė­ja ge­riau­siai, o Gargž­dai pa­gal at­sa­k y­mus iš vi­sų čem­ pio­na­te da­ly­vau­jan­čių mies­t ų bū­t ų pa­ sku­t i­nė­je vie­to­je. Bet tai nor­ma­lu: juk Vil­n iu­je ap­skri­tai dau­g iau žmo­n ių gy­ ve­na, tai ir po­ten­cia­las di­des­nis. Bet juk iš tų pa­čių Gargž­dų į Vil­nių kiek at­va­žia­ vu­sių. O juk iš­va­žiuo­ja bū­tent tie, ku­rie iš gy­ve­ni­mo ti­k i­si dau­giau. Tai­gi, skir­tu­ mų tarp mies­t ų yra. Bet ge­riau­sios iš ge­ riau­sių ko­man­dų vie­nos ki­toms ne­nu­si­ lei­džia. Be­je, tų pa­čių Gargž­dų ko­man­ da per­nai ir lai­mė­jo Lie­tu­vos čem­pio­na­ to „Grand pri­x“. – Kaip vyks­ta klau­si­mų gal­vo­ji­mo pro­ ce­sas? Įsi­jun­gi kom­piu­te­rį, at­si­da­rai gūg­lą... – Taip, ir gūg­las ta­me da­ly­vau­ja, taip pat žur­na­lai, kny­gos. Be­je, iš pra­džių klau­si­ mų gal­vo­ji­mo pro­ce­sas nė­ra su­dė­tin­gas, nes dar ne vi­si plo­tai už­ka­riau­ti. Už­ten­ ka es­mi­nių ži­nių, ne­rei­k ia ieš­ko­ti ko­k ios nors spe­ci­fi ­nės in­for­ma­ci­jos. Su­gal­vo­ji šim­tą klau­si­mų, pa­skui pa­sie­k i tūks­tan­ tį. O dar vė­liau atei­ni į miš­k ą ir su­pran­ ti, kad tų gry­bų jau ra­ga­vai. Tau jie ne­ beį­do­mūs, tad ir ki­tiems jų ne­no­ri siū­ly­ti. Ga­liau­siai klau­si­mų gal­vo­ji­mo pro­ce­sas virs­ta pro­fe­si­ne li­ga. Klau­si­mų ran­di ne­tgi ko­k io­je nors gy­ve­ni­miš­ko­je si­tua­ci­jo­ je – tie­siog ei­da­mas gat­ve ir pa­ma­tęs ko­ kį pa­sta­tą ar ką nors su­ti­kęs. Pa­si­tik­ri­ni in­for­ma­ci­ją ko­k iuo­se nors šal­ti­niuo­se, ir taip gims­ta klau­si­mas. Ir tai ne­nut­r ūks­ ta­mas pro­ce­sas. Tu­riu to­k ią min­čių ba­zę, kur su­si­ž y­miu tai, kas ga­lė­t ų virs­ti klau­ si­mais. Va­žiuo­da­mas trau­k i­niu į Šiau­lius, Klai­pė­dą, Kau­ną ar Gargž­dus iš­si­trau­k iu kom­piu­te­r į ir ku­riu žai­di­mo klau­si­mus. Be­je, džiau­g iuo­si at­ra­dęs trau­k i­n ius – taip su­tau­pau daug bran­gaus lai­ko. – No­ri pa­sa­ky­ti, kad da­bar klau­si­mus gal­vo­ti sun­kiau nei kar­je­ros pra­džio­je? – Gal­vo­ti klau­si­mus – kū­r y­bi­nis dar­bas. Tad ir čia bū­na, kad kar­tais vis­kas ei­na­si kaip iš pyp­kės, o kar­tais už­strin­g i ir ne­ ga­li nie­ko su­gal­vo­ti. Be­je, man la­bai pa­

Pa­si­ro­do, Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai žmo­nių, ku­ riems rei­kia ir ki­to­kios, in­te­lek­tua­ les­nės, te­le­ vi­zi­nės pra­ mo­gos.

de­da Pro­t ų ko­v ų (taip ofi­cia­liai va­di­na­ mi bū­tent Ro­ber­to ve­da­mi pro­t ų mū­šiai – red. pa­st.) klu­bo žai­dė­jai, ku­rių vi­so­je Lie­t u­vo­je yra apie 2 tūkst. Se­zo­no pra­ džio­je įves­ta nau­jo­vė, kai žai­dė­jai ga­li pa­ tys gal­vo­ti klau­si­mus, pa­si­tei­si­no šim­tu pro­cen­t ų. Juk vie­nas žmo­g us ne­ga­li su­ gal­vo­ti tiek, kiek ga­l i su­gal­vo­ti 2 tūkst. Be to, taip ap­drau­džiu sa­vo žai­di­mą nuo mo­no­to­ni­jos, vien­pu­siš­ku­mo ir ki­t ų nei­ gia­mų veiks­nių. – Bet juk žais­ti vis tiek įdo­miau, nei kur­ti klau­si­mus ir ves­ti žai­di­mą! – Tai toks žai­di­mas, kur ve­dė­jas yra toks pa­ts žai­dė­jas, kaip ir vi­si ki­ti. Tik aš vie­ nas žai­d žiu prieš vi­sus... Po ku­rio lai­ko pra­de­di pa­žin­ti žai­di­mo da­ly­v ius, juo­lab kad kai ku­rios ko­man­dos da­ly­vau­ja jau ne pir­mą se­zo­ną. Tai­g i, daug­maž pra­de­ du jaus­ti, ko iš jų ga­li­ma ti­kė­tis. Pra­de­du gal­vo­ti, kaip juos ap­gau­ti – pa­v yz­d žiui, pa­da­rau dve­jas du­ris, kad jie tu­rė­t ų ga­ li­my­bę ati­da­r y­ti ne tas ir nuei­ti ne­tei­sin­ gu ke­liu. Aš šia­me žai­di­me ne­si­jau­čiu tik ve­dė­ju. Nors ir ži­nau at­sa­k y­mus, vis tiek jau­čiu azar­tą, ku­ris tie­siog sklan­do ore. Ir po kiek­v ie­no žai­d i­mo ga­l iu pa­ts sau pa­ž y­m į pa­ra­šy­ti, nes ma­tau, kaip vis­kas vyks­ta – pa­ti­ko klau­si­mai ar ne. – Bet net ir tarp in­te­lek­tua­lų pa­si­tai­ko su­kčiau­to­jų. Kaip ko­vo­ji su gūg­lin­to­ jais ir ki­to­kio plau­ko su­kčiais? – Pir­mas ko­vos bū­das – už­duo­ti to­k ius klau­si­mus, ku­rių neį­ma­no­ma iš­g ūg­l in­ ti. Pa­v yz­džiui, pa­tei­k iu tris skir­tin­g us pa­ veiks­lė­lius ir klau­siu, kas juos sie­ja. Nei gūg­las, nei ki­tos paieš­kos sis­te­mos kol kas ne­ga­li ras­ti lo­g i­nių są­sa­jų tarp skir­ tin­g ų da­ly­k ų. Na, ga­l i mė­g in­t i ieš­ko­t i, bet kol tu gūg­lin­si, ki­tos ko­man­dos at­sa­ ki­nės jau į ki­tą klau­si­mą. Ki­tas bū­das tin­ ka tik mu­zi­k i­nio tu­ro klau­si­mams – mu­ zi­kos fai­lus šiek tiek pa­kei­čiu, kad spe­cia­ lios pro­g ra­mė­lės jų neat­pa­žin­t ų. Jei­g u jau kal­ba­me apie su­kčius, tai pir­ miau­sia ma­nau, kad nė­ra pra­smės ap­gau­ di­nė­ti ki­t ų, nes vi­sų pir­ma ap­gau­ni sa­ve. Tai nė­ra žai­d i­mas, ku­r ia­me ga­l i lai­mė­ ti mi­li­jo­ną ar bent jau nau­ją au­to­mo­bi­l į.

2012.05.04 16:50:49


Tai žai­di­mas, ku­ria­me tu pa­si­tik­ri­ni sa­ vo ži­nias. Uni­ka­li pri­zi­nė tau­rė, ku­ri šio se­zo­no fi­na­le (jis vyks bir­že­lio 2-ąją Pa­ lan­go­je, o ja­me su­si­kaus ge­riau­sios Lie­ tu­vos ko­man­dos – red. pa­st.) ati­teks nu­ ga­lė­to­jams, nors ir nė­ra pi­g i, vis tiek tu­ rės la­biau mo­ra­li­nę reikš­mę. Kaip ir apie 100 li­t ų kai­nuo­jan­tis me­da­lis, ku­r į gaus kiek­v ie­nas ko­man­dos nu­ga­lė­to­jos na­r ys. Tai­g i, ne­ma­nau, kad me­da­lis su­teiks pa­ pil­do­mo ma­lo­nu­mo ir džiaugs­mo, jei jis bus iš­ko­vo­tas (teo­r iš­k ai) ne­są­ži­n in­gai. Juk žai­d žia­me dėl ma­lo­nu­mo, dėl gar­ bės ir no­ro są­ži­nin­go­je ko­vo­je įveik­ti ly­ giai taip pat ri­te­riš­kai ko­vo­jan­čius prie­ši­ nin­kus. Taip, tu ga­li elg­tis ne­są­ži­nin­gai. Ir vi­sa­da ga­li­ma ras­ti bū­dų, kaip ap­gau­ti. Juk ir vi­r u­sus ku­rian­t ys spe­cia­lis­tai vi­sa­ da yra žings­niu prie­k y­je nei tie, ku­rie ku­ ria an­ti­v i­r u­si­nes pro­g ra­mas. Pap­ras­tai ne­są­ž i­n in­gai mė­g i­na žais­ ti nau­jo­kai, ku­r iuos pa­gau­na azar­tas ir jie no­ri bet ko­k ia kai­na lai­mė­ti. Ko­man­

370_025.indd 7

doms, ku­rios žai­džia jau ne pir­mą se­zo­ ną, ne­rei­k ia aiš­k in­ti, kad gūg­lin­ti ne­ga­li­ ma, kad te­le­fo­nai tu­ri bū­ti pa­slėp­ti ki­še­ nė­se ir per žai­di­mą jų ne­ga­li­ma ju­din­ti. – Tur­būt ži­nai, kad bent jau Vil­niu­je pro­tų mū­šiai vir­to ma­si­niu reiš­ki­niu – ko­ne kas ant­ras ba­ras siū­lo juo­se da­ ly­vau­ti... – Yra daug blo­ges­n ių da­ly­k ų, ku­r iuos ga­li­ma veik­ti ka­v i­nė­se. (Juo­k ia­si.) Ir ne tik jo­se. Apsk­ri­tai lais­va­lai­k iu. Ga­li­ma ir nie­ko ne­veik­ti... Ma­nau, kad vie­toj ei­l i­ nio pir­ma­d ie­n io ar ant­ra­d ie­n io va­k a­ ro prie te­le­v i­zo­riaus ge­riau nuei­ti į pro­ tų mū­šį. Ir lai­k ą sma­g iai pra­lei­si, ir pa­si­ gin­č y­si, ir ži­nių pa­si­sem­si. O svar­biau­sia – pa­da­r y­si sme­ge­nų mankš­tą. Be­je, esu šim­tu pro­cen­t ų įsi­ti­k i­nęs, kad te­le­v i­zi­jos žai­di­mas „Kas? Kur? Ka­da?“ (Ro­ber­tas yra šios lai­dos kū­r y­bi­nio tu­ri­nio va­do­vas ir bal­sas – red. pa­st.) Lie­tu­vo­je bū­t ų pri­ gi­jęs daug sun­k iau, jei pro­t ų mū­šiai ne­

bū­t ų pa­r uo­šę dir­vos. – Nes te­le­vi­zi­joms il­gai at­ro­dė, kad lie­ tu­viams rū­pi tik leng­vos pra­mo­gos... – O „Kas? Kur? Ka­da?“ rei­tin­gai įro­dė ką ki­ta... Pa­si­ro­do, Lie­t u­vo­je yra ne­ma­ž ai žmo­n ių, ku­riems rei­k ia ir ki­to­k ios, in­te­ lek­tua­les­nės, te­le­v i­zi­nės pra­mo­gos. Be to, ta lai­da pui­k i tuo, kad žiū­ro­vai ga­li siųs­ti sa­vo klau­si­mus. Ki­taip ta­riant, pa­t ys da­ly­ vau­ti ku­riant lai­dą ir pa­čia­me žai­di­me. – Ru­de­nį išei­da­mas iš te­le­vi­zi­jos sa­ kei, kad ra­šy­si ant­rą­ją „Tre­čio­jo Rei­cho trium­fo“ da­lį. Ar per pro­tų mū­šius kny­ gai lie­ka lai­ko? – Na, ži­nių lai­dą pa­li­kau dėl dvie­jų prie­ žas­č ių – ir dėl kny­gos, ir dėl žai­d i­mo... Ran­du lai­ko ir kny­gai. Grei­tai tu­rė­siu jo dar dau­g iau, nes nuo bir­že­l io iki spa­l io pro­t ų ko­vos ne­v yks. Tai­g i, vi­sus tuos ke­ tu­ris mė­ne­sius ga­lė­siu skir­ti tik kny­gai.

Pro­tų mū­šių is­to­ri­ja pra­si­de­da nuo bri­tiš­kų „pub quiz“ (smuk­lių vik­to­ri­nų – angl.), vė­liau tai iš­po­ pu­lia­rė­jo ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ko­lo­ni­jo­se. Vien Di­džio­jo­je Bri­ ta­ni­jo­je da­bar re­gu­lia­riai vyks­ ta dau­giau nei 20 tūkst. pro­tmū­ šių. Šie žai­di­mai pra­si­dė­jo apie 1975 m., ta­čiau užuo­maz­gų bū­ ta jau anks­čiau.

2012.05.04 16:50:52


M Ko ies­t pa ks as nu ­si­s yra yra či s­ i­k ten Vi tok m a p al­tė ­gia l­niu s, ci uz­ i­k at g ­lių , ka s? ko­k a­l ą an at­v mie d V Vie į su šis ­tus ė­j s­ta il­n ­ni ­ku m ir e n s, ius uža ­ria ie ta u­fi ki s­ta ip l­m t­i Eu n­ty pa im ­ro ­je ­ty s tu par­ uo­ja a ­po sle s m r­i. o­d ­je k ­p ie ­ M o, aku am iš­s ia s­tie e um k i­s p s ­č ­r s o­kį ­tiš­k ą, m kir­t ei­lį iai. įd a ir k i i ų om ­ ū­ry gro kr­o kai es ­bi ­f p ­ni n­ į ­jan o­ną an po ­čiu , tr­i ­te s ej­ n­ i.

So te s m „V a m t­ i­ p ­ n Te il­n ­tu er­ ė m i o as ­pe us ­ja ­tū r­ a r­ ą t­ u ­r

>> scena Ra­šė: Ka­ro­lis Vyš­niaus­kas Nuot­rau­kos: Karolinos Kapustaitės, Martynos Jovaišaitės ir „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ ar­chy­vo

P

ir­mą­jį vaiz­do kli­pą „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ in­ter­ne­te pa­ vie­ši­no lie­pos pa­bai­go­je, ter­mo­met­rui ro­dant 22 laips­ nius ši­lu­mos. De­biu­tuo­ta ty­liai, taip, kad su­ži­no­tų tik ar­ti­miau­si drau­gai ir ta­da nu­fil­muo­tos gru­pės „Elect­ric La­ dy“ ger­bė­jai. Ta­čiau kli­pas po kli­po, nuo­ro­dos nuo „sie­nos“ prie „sie­nos“ ir ne­ju­čia vis­kas spro­go. Skai­čiai ne­leis su­me­luo­ti: šiuo me­tu You­Tu­be.com/VilniusTemperature tu­ri per 1000 pre­nu­me­ra­to­ rių, ka­na­le įkel­ti pen­kio­li­kos skir­tin­gų mu­zi­kan­tų vaiz­do kli­pai, ku­rių bend­ras per­žiū­rų skai­čius vir­ši­ja 330 tūkst. Įdė­jus nau­ją kli­pą „Fa­ce­book“ su­ju­da taip, kad (kū­rė­jų duo­me­ni­mis) apie jį su­ži­no maž­daug 50 tūkst. so­cia­li­nio tink­lo gy­ven­to­jų.

Ma­da – iš Pa­ry­žiaus „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ ne­pa­siū­lė nie­ko re­vo­liu­cin­gai nau­jo. Fil­ muo­ti akus­ti­nius mi­ni­kon­cer­tus ne­tra­di­ci­nė­se vie­to­se – gat­vė­ je, par­ke, drau­go bu­te, upė­je, bet kur, tik ne sce­no­je – dar 2006-ai­siais pra­dė­jo Pa­ry­žiaus ne­prik­lau­so­mo ki­no meist­ras Vin­cen­tas Moo­nas. Kli­pus jis „pub­li­ka­vo“ tink­la­raš­ty­je „La Blo­got­he­que“, o to­kį dai­nų at­li­ki­mą pa­va­di­no „Ta­ke Away Shows“. R.E.M., „Ar­ca­de Fi­re“, „Bon Iver“, mū­siš­kė Ali­na Or­ lo­va – vi­si jie yra gro­ję V.Moo­no ka­me­rai. Šis žan­ras pli­to ir įgavo ne­ti­kė­tų ra­kur­sų. Štai Lon­do­ne star­ ta­vo tink­la­raš­tis „Black Cab Ses­sions“, ku­rio au­to­riai mu­zi­kan­ tams siū­lo pa­si­va­ži­nė­ji­mą „hack­ney car­ria­ge“ (le­gen­di­niu Lon­ do­no tak­si) mai­nais į dai­nos at­li­ki­mą ir fil­ma­vi­mą čia pat, ant ga­li­nės au­to­mo­bi­lio sė­dy­nės. Bruk­li­ne po­ra drau­gų, bu­ te tu­rin­čių se­ną ap­de­gu­sią gel­to­ną so­fą, užuo­t ją pa­li­kę prie kon­tei­ne­rio, pra­dė­jo pro­jek­tą „Big Ug­ly Yel­low Couch“. Juo­ du kvie­čia mu­zi­kan­tus pa­si­sve­čiuo­ti, pa­ruo­šia jiems pie­tus o ta­da nu­fil­muo­ja gru­pę, gro­jan­čią ant gel­to­no­sios so­fos. Su­ mon­tuo­ja kli­pą ir pub­li­kuo­ja jį in­ter­ne­te. Ams­ter­da­me pra­dė­tas vaiz­do tink­la­raš­tis „Ams­ter­dam Acous­tics“, ku­ria­me – akus­ti­niai gru­pių pa­si­ro­dy­mai įvai­rio­ se šio mies­to vie­to­se. Vie­no­je ana­lo­giš­ka veik­la už­sii­ma tink­ la­raš­tis „They Shoot Mu­sic“, Sid­nė­ju­je – „Shoot the Player“ ir t. t. Be­veik kiek­vie­na­me di­des­nia­me Va­ka­rų mies­te esa­ma akus­ti­nių mu­zi­kos vaiz­do tink­la­raš­čių, ku­riuo­se pri­sta­to­mi vie­ tos ar­ba kon­cer­tuo­ti iš už­sie­nio at­vy­kę mu­zi­kan­tai.

8 // © 370 370_025.indd 8

„Pa­si­da­ryk pa­ts“ es­te­ti­ka Tai­gi, „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ nė­ra ino­va­to­riai, ta­čiau į pa­sau­ li­nės mu­zi­ki­nės blo­gos­fe­ros trau­ki­nį įšo­ko lai­ku ir va­žiuo­ja ne ga­li­nia­me va­go­ne. Iš pra­džių fil­ma­vę vien vie­tos gru­pes, da­bar jie tu­ri ir tris Vil­niu­je vie­šė­ju­sių už­sie­nio mu­zi­kan­tų kli­ pus. Spe­cia­liai pro­jek­tui „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ akus­ti­nius kū­ri­ nius at­li­ko is­lan­dų elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos ve­te­ra­nai „Gus­Gus“, re­gio kū­rė­jas iš Uk­rai­nos Sun­Say, bri­tų folk at­li­kė­jas De­ni­ sas Jo­ne­sas. Vi­si jie gro­jo esant skir­tin­gai lau­ko tem­pe­ra­tū­rai. Oro są­ ly­gos ko­man­dai „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ yra vie­nas svar­biau­ sių veiks­nių. No­rė­da­mi pa­brėž­ti Vil­niaus, kaip mies­to, ku­ria­ me bū­na vi­si ke­tu­ri me­tų lai­kai, vei­dą, prieš fil­muo­da­mi jie kas­kart pre­ci­ziš­kai už­fik­suo­ja lau­ko tem­pe­ra­tū­rą. O ji bu­vu­ si įvai­ri – nuo plius 28, „Ka­ma­nių ši­le­liui“ tie­sio­gi­ne žo­džio pra­sme gro­jant vi­du­ry Vil­ne­lės, iki mi­nus 9 Eri­cai Jen­nings ir Jur­giui Di­džiu­liui Va­len­ti­no die­nos iš­va­ka­rė­se at­lie­kant iro­niš­ ką dai­ną apie ne­mei­lę.

Šiuo me­tu, be vi­sų drau­gų pa­gal­bi­ nin­kų, projekte „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ da­ lyvauja ke­tu­ri vai­ki­nai: fil­ma­vi­mu, gar­so įra­šy­mu ir po­stpro­duk­ci­ja už­sii­ma Sau­ lius Ba­ra­dins­kas, And­rius Ja­nu­ta ir Ed­ ga­ras Kor­diu­ko­vas, o va­dy­ba – me­tų pra­džio­je pri­si­jun­gęs Mar­ty­nas But­ke­ vi­čius. Nė vie­nas jų nė­ra pro­fe­sio­na­lus ope­ra­to­rius, ta­čiau ko­ky­biš­ka tech­ni­ka (fil­muo­ja­ma veid­ro­di­niais fo­toa­pa­ra­tais ir / ar­ba ka­me­ra) ir su­kaup­ta ne­ma­ ža fil­ma­vi­mo pa­tir­tis tai kom­pen­suo­ja. Juo­lab kad re­ži­sū­ri­nių ar ope­ra­to­ri­nių spren­di­mų ne­rei­ka­lau­ja pa­ts žan­ras. Daž­nai kli­pai nu­fil­muo­ja­mi vie­nu ban­ dy­mu, įmant­ry­bės tik su­ga­din­tų dai­nų in­ty­mu­mą ir „pa­si­da­ryk pa­ts“ es­te­ti­ką. Or­ga­ni­zuo­ja ir kon­cer­tus Atė­jus Mar­ty­nui, pra­si­dė­jo nau­jas eta­ pas – „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re On Sta­ge“. Vai­ki­nai pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti sa­vo nu­fil­ muo­tų mu­zi­kan­tų kon­cer­tus sos­ti­nės klu­ buo­se. Su „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ vė­lia­va jau kon­cer­ta­vo gru­pė „Gar­ba­no­tas bo­ sis­tas“ ir ne­se­niai de­biu­ti­nį al­bu­mą iš­ lei­dęs Mar­kas Pa­lu­ben­ka. Kon­cer­tams, bu­vu­siems ir bū­si­miems, tai­ko­mas „mo­kėk, kiek ma­nai, kad at­ li­kė­jas yra ver­tas“ prin­ci­pas. Stra­te­gi­ja pa­si­tei­si­na: nors ma­nan­tys, kad at­li­kė­jas ver­tas nu­lio li­tų, taip pat ga­li pa­tek­ti vi­ dun, daž­niau­siai atė­ju­sie­ji ne­bū­na skru­ džai. Pa­vyz­džiui, į „Gar­ba­no­to bo­sis­to“ au­kų dė­žu­tę bu­vo su­rink­ta per 600 li­tų. Vi­si iki cen­to jie iš­ke­lia­vo tie­siai mu­zi­kan­ tams į ki­še­nes. Iš kur toks alt­ruiz­mas? „No­rė­da­mi iš­gy­ven­ti, dau­gu­ma Lie­tu­ vos mu­zi­kan­tų dir­ba ki­tus dar­bus. Mu­ zi­ka jiems yra tik ho­bis, sa­vi­raiš­ka, bet ne pa­grin­di­nė veik­la. Tai su­tei­kia kū­ ry­bos lais­vę, bet ma­ži­na mo­ty­va­ci­ją.

Kas nors tu­ ri ją pa­kel­ ti. To­kie pro­jek­ tai, kaip mū­sų, yra bū­das pa­ro­dy­ti mu­zi­ kan­tams, kad jie yra rei­ ka­lin­gi ir pri­va­lo bū­ti ver­ti­na­ mi. No­ri­me, kad jie tai jaus­tų“, – sa­kė Mar­ty­nas. Jis pa­ts Lie­tu­vos mu­zi­kan­tų džiaugs­mus ir rū­pes­čius jau­ čia pui­kiai, nes taip pat už­sii­ma gru­pės „Freaks on Floor“ va­dy­ba. Vaiz­do kli­pai – do­va­na „Ne­ma­nau, kad ka­da nors im­si­me pi­ ni­gus iš mu­zi­kan­tų už fil­ma­vi­mą. Mū­sų nu­fil­muo­tas kli­pas yra do­va­na gru­pėms. Tai ge­ras tramp­li­nas, no­rint su­ras­ti klau­ sy­to­ją. Kai skai­tai ko­men­ta­rus po kli­ pais ir ma­tai, kad žmo­nės ra­šo, jog jiems pa­ti­ko, bet anks­čiau to­kios gru­pės ne­ži­no­jo, su­pran­ti, kad tai rea­liai vei­ kia“, – pri­dū­rė vie­nas pro­jek­to „Vil­nius Tem­pe­ra­tu­re“ kū­ry­bi­nin­kų Sau­lius. Sie­kian­tys to­kios do­va­nos jau sto­ja į ei­lę. Į elekt­ro­ni­nio pa­što dė­žu­tę kas­ dien at­ke­liau­ja ma­žiau­siai trys laiš­kai iš ko­lek­ty­vų, ku­rie no­rė­tų fil­muo­tis. Vy­rų jau ne­ste­bi­na, kad fil­muo­tis no­ri mo­kyk­ li­niai cho­rai ar vos gi­ta­ra iš­mo­kę brąz­ gin­ti jau­ni mu­zi­kan­tai, sie­kian­tys grei­ tos šlo­vės. „Sten­gia­mės at­skir­ti tuos, ku­rie no­ri tie­siog mu­mis pa­si­nau­do­ti, ir tuos, ku­rie tik­rai de­ra plė­to­jant pro­jek­tą. Bet svar­ biau­sia, kad yra iš ko rink­tis. Gru­pių tik­ rai ne­trūks­ta. Dau­gu­ma mū­sų fil­muo­ja­ mų at­li­kė­jų yra mū­sų pa­čių pa­si­rin­ki­mas ir no­ro bend­ra­dar­biau­ti re­zul­ta­tas“, – skep­siui dėl Lie­tu­vos mu­zi­kos sce­nos ma­žu­mo vie­tos ne­pa­lie­ka Mar­ty­nas.

Ne­ma­ nau, kad ka­da nors im­si­me pi­ni­ gus iš mu­ zi­kan­tų už fil­ma­vi­mą. Mū­sų nu­fil­ muo­tas kli­ pas yra do­ va­na gru­ pėms.

„Vilnius Temperature On Stage“ serijos koncertai vasarą vyks „Vasaros terasoje“ (Mokytojų namų kiemelyje) ketvirtadieniais. Gegužės 24 d. į sceną žengs „Colours of Bubbles“, birželio 7 d. „Fusedmarc“.

2012.05.04 16:51:00


Per­se­kio­jo „Gus­Gus“ Pak­lau­sęs jų is­to­ri­jų apie fil­ma­vi­mus, su­pran­ti ko­dėl. Fil­ma­vi­ mas reiš­kia nuo­ty­kį, ku­rio neį­ma­no­ma nu­ma­ty­ti, net jei die­not­ var­kė su­pla­nuo­ta mi­nu­čių tiks­lu­mu. Štai su „Gus­Gus“ vis­kas at­ro­dė pa­pras­ta: vai­ki­nai su­si­sie­kė su gru­pės va­dy­bi­nin­kais ir dar li­kus po­rai sa­vai­čių iki kon­cer­to ga­vo pa­tvir­ti­ni­mą: fil­ muo­ti ga­lės. Bu­vo su­de­rin­tas lai­kas, dai­na. O ta­da pra­si­dė­ jo: kon­cer­to die­ną is­lan­dai už­stri­go Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je, tad į Lie­tu­vą at­vy­ko tri­mis va­lan­do­mis vė­liau nei pla­na­vo. Vai­ ki­nai su­pra­to, kad fil­muo­ti lai­ko ga­li ne­lik­ti ir ėjo va bank – sė­do į au­to­mo­bi­lį ir va­žia­vo tie­siai į vieš­bu­tį, kur gru­pė bu­ vo ap­si­sto­ju­si. „Mes vai­kė­mės juos kaip pa­pa­ra­cai. Sė­dė­jo­me vieš­bu­čio fo­jė su gi­ta­ra ir ka­me­ro­mis pa­si­ruo­šę dai­ną nu­fil­muo­ti čia pat. Skam­bi­nau gru­pės va­dy­bi­nin­kams, ži­no­da­mas, kad tai blo­ go to­no ženk­las – juk, pa­vyz­džiui, jie ga­li mie­go­ti. Bet ri­zi­ ka­vo­me. Nu­si­lei­do Pre­si­dent Bon­go (gru­pės vo­ka­lis­tas – aut. pa­st.), pa­sa­kė, kad nie­ko nei­šeis – jie pa­var­gę, ne­pa­si­ruo­ šę, vo­ka­lis­tė be ma­kia­žo. Bet su­si­ta­rė­me pa­ban­dy­ti nu­fil­muo­ ti are­no­je, prieš kon­cer­tą“, – pri­si­mi­nė Mar­ty­nas. Vai­ki­nai ra­do gru­pę už­ku­li­siuo­se, ta­čiau nors kiek ap­švies­ tos, fil­muo­ti tin­ka­mos vie­tos ten ne­bu­vo. Mar­ty­nas tę­sė to­liau: „Pub­li­ka jau rin­ko­si į kon­cer­tą, o mes iš­si­ve­dė­me gru­pę pro ki­tą are­nos pu­sę. Žmo­nės žiū­ri, ne­sup­ran­ta, kas da­ro­si. Ne­ ga­na to, ga­liau­siai jau pra­dė­ję fil­muo­ti iš­gir­do­me, kad jie gro­ja ne tą dai­ną, dėl ku­rios bu­vo­me su­si­ta­rę.“ Ta­čiau vis­kas bai­gė­si sėk­min­giau, nei bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis. „Gus­Gus“ at­lik­tos dai­nos „Wit­hin You“ akus­ti­nės ver­si­jos in­ ter­ne­te pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo – komandos „Vil­nius Tem­pe­ ra­tu­re“ vaiz­do kli­pas lig šiol yra vie­nin­te­lė ga­li­my­bė ją to­kią iš­girs­ti. Jau pir­mą die­ną, kai gru­pė pa­vie­ši­no vaiz­do kli­pą sa­vo „Fa­ce­book“ pro­fi­ly­je, jis su­lau­kė 660 „lai­kų“, o pa­si­ da­ly­ta bu­vo 50 kar­tų.

370_025.indd 9

m N ii o m ti, š­gy ­rė­d a d ­v a Li a e ­ tų mu e­tu u­g n­ u t M us dir ­zi­k ­vo ­ u­z d ­b an s a a bi yra i­ka r­b ki ­ s, j u ­ sa tik iem s. k pa a, ­vi­r ho s ­g be a ­ ri i n t š­ ve ­di ne ik ­nė l­ a .

u ­re “ Pa­tys vai­ki­nai už pa­gal­bą gru­ pėms sa­ko gau­nan­tys tai, kas Ab­ ra­ha­mo Mas­low po­rei­kių pi­ra­mi­dė­je yra pa­čio­je vir­šū­nė­je – sa­vi­rea­li­za­ci­ją ir ap­lin­ki­nių pa­lai­ky­mą. „Pa­ti­kėk ma­ni­mi, nė­ ra ma­lo­nes­nio jaus­mo, kai ry­te at­si­ke­li ir ži­nai, kad šian­dien fil­muo­si“, – dės­tė Sau­lius.

Truk­dė pik­ta se­no­lė Pa­si­tai­kė ir ne to­kių įtemp­tų, ta­ čiau ne ma­žiau ku­rio­ziš­kų is­to­ri­jų. Pa­vyz­džiui, fil­muo­jant lig šiol dau­giau­ sia per­žiū­rų (be­veik 70 tūkst.) su­lau­ku­sį „Sau­lės klio­šo“ dai­nos „Ener­gy“ kli­pą, mu­ zi­kan­tus nu­til­dy­ti ban­dė gre­ti­ma­me na­me gy­ve­ nan­ti se­no­lė. „Spė­ju, kad tai bu­vo vie­nas tų žmo­ nių, ku­rie so­viet­me­čiu ga­vo bu­tą se­na­mies­ty­je ir nuo ta­da kas­dien yra ne­pa­ten­kin­ti, kad ten kas nors vyks­ta. Gru­pė gro­jo akus­tiš­kai, tik­rai ne­bu­vo gar­su. Ta­da vie­nas mu­ zi­kan­tas nu­sto­jo gro­ti ir sa­ko: „Stop, kaž­kas gir­di­si.“ Priei­na­ me prie lan­go, žiū­ri­me, ta mo­te­ris at­grę­žu­si te­le­vi­zo­rių į gat­vę ir at­su­ku­si vi­są gar­są. Pap­ra­šė­me jos, kad pri­til­dy­tų, o ji: „Sa­kot, triukš­mas, ar ne? Aš ir­gi sa­vo triukš­mą tu­riu“, – lig šiol se­no­lės el­ge­siu ste­bi­si A.Ja­nu­ta. „Bet ap­skri­tai su Vil­niu­mi vis­kas ge­rai. Be­si­pik­ti­nan­čių vi­sa­da bus, ta­čiau tų, ku­riuos mu­zi­kan­tai pra­džiu­gi­na, vis tiek bus dau­ giau, – iš­kart pri­de­da Sau­lius. – Dėl jų ir ku­ria­me.“

„Vil­niaus Tem­pe­ra­tu­re“ nu­fil­muo­tus mu­zi­kan­tų pa­si­ro­dy­mus ga­li­ma pa­ ma­ty­ti You­Tu­be.com/VilniusTempe­ rature ar­ba vi­meo.com/­Vil­nius­Tem­ pe­ra­tu­re

2012.05.04 16:51:28


>> MaDa Rašė: tautė Bernotaitė Nuotraukos: visvaldo Morkevičiaus

Gal labai ir nenustebino tai, kad drabužių dizaineris Dainius Ben­ dikas, kuris šiuo metu kuria ir gyvena Reikjavike, atsakydamas į klausimus nedaugžodžiavo. Juolab kad jau buvau skaičiusi jo naujausios kolekcijos „Mėnulio vienuolis“ aprašą: „Visad klajojan­ tis erdvės filosofas, keleivis Mintimi. Tai personažas, kurio asme­ nybė dinamiška vidumi. Visa apimanti begalybė – jo Mintis visa­ da atvira, tobulai rami, bet vis dėlto tuo pat metu kylanti į orą.“

„judėjiMo“ są­ voka kiekvienaM Mūsų skaMba skirTingai, pri­ klausoMai nuo paTirčių. Man Tai reiškia visą ai­ bę Minčių ir idė­ jų, išreiškiančių energiją.

ERDVĖS FILOSOFO MINTIES APDARAS 10 // © 370 370_025.indd 10

2012.05.04 16:51:49


iš­jaus­tas dė­me­s ys kiek­ vie­nai smul­k iau­siai kū­r i­ nio de­ta­lei nuo pat pir­mi­ nės emo­ci­jos iki ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to. Šia­me pro­ce­se at­ran­du har­mo­ni­ją. – Nau­jau­sia ta­vo ko­lek­ ci­ja „Mė­nu­lio vie­nuo­lis“ kal­ba apie nuo­lat ju­dan­ tį „erd­vės fi­lo­so­fą“, ge­ ban­tį ke­liau­ti min­ti­mis. Ar ti­ki žmo­gaus ga­li­my­ be dau­giau­sia lai­ko pra­ lei­džiant sa­vo gal­vo­je pa­ žin­ti pa­sau­lį? – Fi­lo­so­fi­nia­me kon­teks­te kon­temp­l iuo­ja­mos min­ tys ir emo­ci­jos man vi­sad reiš­k ia nuo­šir­džią pre­ten­ zi­ją į sa­vęs pa­ži­n i­mą. Ti­ kiu žmo­gaus ga­li­my­be su­ ras­ti nuo­lat pro­gre­suo­jan­ čią pu­siaus­v y­rą tarp vi­di­ nės vi­sa­tos ir išo­ri­nio pa­ sau­lio. – „Ju­dė­ji­mas“, kaip su­ pran­tu, tau vie­na svar­ bes­nių są­vo­kų? – „Ju­dė­ji­mo“ są­vo­ka kiek­ vie­nam mū­s ų skam­ba skir­t in­gai, pri­k lau­so­mai nuo pa­tir­čių. Man tai reiš­ kia vi­są ai­bę min­čių ir idė­ jų, iš­reiš­k ian­čių ener­g i­ją. – Kur bu­vai, kai ste­bė­ jai Mė­nu­lio už­te­mi­mą (2010 m. bir­že­lio 26 d.), ku­rio spal­v ų kai­ta at­spin­dė­ta ta­vo ko­lek­ci­ jo­je? – Ste­bė­jau gy­vą trans­lia­ci­ ją iš vie­no ge­riau­siai ma­to­ mo taš­ko Že­mė­je, Aust­ra­ li­jo­je. Ki­to už­te­mi­mo lau­ kiu 2012 m. bir­že­lio 4 d.

P

rieš tre­jus me­tus D.Ben­di­kas Lie­tu­vo­je įsi­mi­ nė dėl ko­lek­ci­jos „In­filt­ruo­ti“ (pa­me­na­te vy­ rus su du­jo­kau­kė­mis?). Ją su ko­le­ga Be­nu Staš­kaus­ku pri­sta­tė „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“, nes tą­ met ta­po „In­jek­ci­jos“ (ga­li­my­bė jau­niems di­zai­ ne­riams at­si­ras­ti tarp vil­kų) nu­ga­lė­to­jais. Ma­tyt, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ja su­švirkš­tė tin­ka­mų sy­ vų, „In­fek­ci­ja“ pa­tik­ri­no at­spa­ru­mą ir Dai­nius ta­ da už­tik­rin­tai in­filt­ra­vo­si į ma­dos ka­riau­ną. Nau­jo­sios „Mė­nu­lio vie­nuo­lio“ ko­lek­ci­jos spal­ vos at­lie­pia 2010 m. kū­rė­jo ste­bė­tą Mė­nu­lio už­ te­mi­mą. Mė­nu­lis la­bai ge­rai pa­de­da at­spin­dė­ ti ku­ria­mą he­ro­jų – to­kį vie­nuo­lį (juk nuo žo­džio vie­nas), ku­ris ste­bi įrė­męs ati­džią akį, bet ty­kiai, ne­šauk­da­mas apie sa­ve. Ku­ris ju­da pa­ki­liai, bet nie­kad ne­sus­to­da­mas. Mė­nu­lio vie­nuo­lis tu­ri tu­rė­ ti lais­vę ju­dė­ti ir mąs­ty­ti, nes kaip ki­taip pa­keis fa­ zes? Pa­to­gu­mas ir ju­de­sio ga­li­my­bė, at­ro­do, la­ bai svar­bu Dai­niui. Di­zai­ne­ris net apa­vė vie­nuo­lį bend­ra­dar­biau­jant su or­to­pe­di­jos kli­ni­ka su­kur­tais „Moon­Walks“ ba­tais. Pa­ti D.Ben­di­ko ko­lek­ci­ja ir­gi jau pra­dė­jo ju­dė­ti sa­va or­bi­ta – su ja lai­mė­tas „Jau­no­jo di­zai­ne­rio pri­ zas 2011“ Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, tais pa­čiais me­tais įvy­ko jos pri­sta­ty­mas Mask­vos tarp­tau­ti­nia­ me jau­nų­jų di­zai­ne­rių kon­kur­se „Rus­kij si­luet“. O už­ sie­nio po­rta­luo­se pa­si­ro­dan­čio­se pub­li­ka­ci­jo­se mes per­spė­ja­mi at­kreip­ti dė­me­sį į šio kū­rė­jo var­dą, nes jis „neiš­ven­gia­mai ar­ti­ku­liuo­ja ma­dos atei­ties vi­zi­ją“. „Moon­walk king is dead, long li­ve the Moon­ Walks monk!“ (Moon­walk ka­ra­lius mi­rė, te­gy­vuo­ ja Moon­walks vie­nuo­lis – angl.)

370_025.indd 11

– Ką šiuo me­tu vei­ki Is­lan­di­jo­je? Jei ne­klys­tu, dir­ bi su di­zai­ne­riu Sru­li Rech­tu? Pa­pa­sa­kok, kaip pra­dė­jo­te bend­ra­dar­biau­ti. – Prieš pu­sant­r ų me­t ų kar­tu su S.Rech­tu per ma­no pra­kti­k ą Is­lan­di­jo­je kū­rė­me jo pir­mą ko­lek­ci­ją, ku­ rios tiek es­te­ti­ka, tiek sti­lis­ti­ka ta­po pa­ma­tu to­les­ nei jo kū­r y­bai. Ko­lek­ci­ja su­lau­kė di­de­lės sėk­mės ir daug ger­bė­jų vi­sa­me pa­sau­ly­je, nuo to lai­ko stu­di­ja plė­tė­si. Ta­da grį­žau į Lie­tu­vą tęs­ti moks­lų ir kū­r y­ bos. Dar ne­si­bai­g us stu­di­joms Vil­niaus dai­lės aka­ de­mi­jo­je, Sru­li pa­kvie­tė grįž­ti ir tap­ti ky­lan­čios įmo­ nės da­li­mi. Da­bar stu­di­jo­je gi­lin­u ži­nias ir dė­lio­ju nau­jus pla­nus. – Ta­vo ko­lek­ci­jos ke­lia to­kį virš­že­miš­ku­mo po­jū­ tį: he­ro­jus – kos­mi­nis ke­liau­to­jas, Mė­nu­lio te­ma, prieš tai bū­ta apo­ka­lip­ti­nių du­jo­kau­kių. Koks ta­ vo san­ty­kis su rea­ly­be? – Tik­r u­mo po­jū­tis daž­niau­siai atei­na ra­my­bė­je, be­ ku­riant, fik­suo­jant emo­ci­jas sa­vo pri­zmė­je. To­k ia in­ terp­re­ta­ci­ja opo­nuo­ja ša­lia esan­čiai rea­ly­bei, o iš to ir at­si­ran­da opo­nuo­jan­ti iš­raiš­kos for­ma. – Ka­dai­se vie­na­me in­ter­viu sa­kei, kad ta­vo dra­ bu­žiai „tu­ri sa­vo lai­ką ir sa­vo erd­vę“. Ar ga­li­ma su­ pras­ti, kad dra­bu­žių di­zai­ne­rio spe­cia­ly­bė tau la­ biau yra pa­si­rink­tas bū­das mąs­ty­ti ir kal­bė­ti apie pa­sau­lį ne­gu kad kur­ti ma­dą, var­to­ji­mą? – Su­lig kiek­v ie­nu nau­ju kū­ri­niu at­si­ran­da nau­ja erd­ vė ir lai­kas. Kiek­v ie­nas pro­jek­tas vi­sa­da yra as­me­ niš­k ai gi­laus ir pro­g re­sy­vaus pro­ce­so re­zul­ta­tas. Taip, tai kal­ba ir kar­t u vi­d i­n is pro­g re­sas, pa­si­tel­ kiant dau­g y­bę išo­ri­nių veiks­nių ir iš­raiš­k ų. Ati­dus,

– Ką nau­jo su­ži­no­jai apie Mė­nu­lį, kai juo do­ mė­jai­si kur­da­mas šią ko­ lek­ci­ją? – Vi­sa­tos kū­nais do­miuo­ si jau ga­na se­niai, tad už­te­ mi­mo reiš­k i­nys ir nuo­sek­ lus Mė­nu­l io ry­šio su Že­ me cik­las man im­po­nuo­ ja la­biau kaip kai­tos sim­ bo­lis, ku­ris vi­sa­da įvyks­ta nau­jo­je erd­vė­je ir lai­ke. – Dai­niau, ką reiš­kia bū­ti ta­len­tin­gam? Ko­kį krū­vį tai pri­de­da as­me­niui? – Kiek­v ie­nas mū­sų esa­me čia dėl tos pa­čios prie­žas­ ties, bet kar­tu vi­si tu­ri­me ir in­di­v i­dua­lų tiks­lą. Esa­ me čia, kad pa­tir­tu­me gy­ ve­ni­mą kaip įma­no­ma gi­ liau ir tik­riau, o in­di­v i­dua­ liai mes tu­ri­me iš­skir­ti­nę sie­k ia­my­bę – pa­žin­ti uni­ ka­lų­jį sa­ve. – Kaip įsi­vaiz­duo­ji, ar Is­lan­di­ja, kur da­bar bū­ ni, kar­tais nė­ra kuo nors pa­na­ši į Mė­nu­lį? – Is­lan­di­ja gam­tos san­t y­ kiu su žmo­g u­m i pa­na­ši į di­de­lę erd­vę gi­l iems ap­ mąs­t y­mams.

2012.05.04 16:52:03


Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Šį mė­ne­sį Ali­sos ste­buk­lų len­ty­na skir­ta mies­to kla­jok­liams, ku­rie po mies­tą vaikš­to per pe­tį per­si­me­tę trans­for­muo­ja­mas mo­du­li­nes ran­ ki­nes, avi uni­ka­liais vie­ne­ti­niais ba­tais ir vil­ki lie­tu­vių di­zai­ne­rių kur­tus dra­bu­žius. Kol jau­no­sios di­zai­ne­rės Dia­nos Paukš­ty­tės ir „Creep“ fo­tog­ra­fų me­lan­cho­liš­ko­je ma­dos fo­to­se­si­jo­je „skrai­dė“ bal­dai ir in­dai, pas De­nį Kuch­tą-Ne­mo su­ra­do­me iš­ties mo­nu­men­ta­lią len­ty­ną, skir­tą tik­ram mies­to žmo­gui, o nuo di­zai­ne­rės Eg­lės Žie­my­tės pa­ka­bų „nu­ka­bi­no­me“ idea­liai pa­va­sa­rį mies­te ne­šio­ti tin­kan­čius ženk­lu D.EFECT pa­žy­mė­tus dra­bu­žius ir ba­tus žu­di­kus. Be­li­ko įsi­pil­ti šiek tiek bran­daus vy­no, ku­riam už­kimš­ti nau­do­si­me šmaikš­čius ir sti­lin­gus bu­te­lių kamš­tu­kus iš po­rce­lia­no... Ge­ro pa­va­sa­rio!

LIE­TU­VIŠ­KI AK­SE­SUA­RAI MA­MOMS „NO SHAM­PAG­NE“ LIE­TU­VA

Ge­gu­žės pir­mą sek­ma­die­nį star­ta­vęs lie­tu­viš­ kas pre­kės ženk­las ma­moms „No Sham­pag­ ne“ pri­si­sta­to trum­pai: „No­ri­me, kad ma­mos bū­tų sti­lin­gos!“ Kū­rė­jai ža­di­na smal­su­mą ir kal­ ba apie odi­nes, itin pa­to­gias ir trans­for­muo­ja­ mas ran­ki­nes, ku­rios jau­kiai įsi­tai­so ant kū­di­kio ve­ži­mė­lio ar­ba pe­ties, o vi­du­je sle­pia del­ni­nu­ kę saus­kel­nėms. Ir vi­sa tai „pa­gar­din­ta“ gau­sy­ be ki­še­nių ma­žiems da­ly­kams. „No Sham­pag­ ne“ daik­tai kol kas tik par­duo­tu­vė­je „De­col­te“ (Sa­vi­čiaus g. 12), Vil­niu­je.

LEN­TY­NA „MO­NU­MENT SHELF“ LIE­TU­VA

Di­zai­ne­ris De­nis Kuch­ta-Ne­mo su­kū­rė mo­nu­men­tą biu­rui – kny­goms, žur­na­ lams ir ki­tiems gra­žiems daik­tams eks­ po­nuo­ti. www.jui­cys­qua­re.com

www.de­col­te.com

BA­TAI „BOC’CA­RO“ LIE­TU­VA

Ma­rius Sta­ne­vi­čius – nau­jas var­das lie­ tu­vių di­zai­ne­rių są­ra­še, kaip ir jo ku­ria­ mas ma­dos ženk­las „Boc‘ca­ro“. Kon­ cep­tua­lūs, uni­ka­laus di­zai­no vie­ne­ti­niai ba­tai jau sto­vi ša­lia ki­tų gar­sių Lie­tu­vos di­zai­ne­rių su­kur­tų daik­tų „Bo­ho Chic“ par­duo­tu­vė­je Vil­niu­je.

VY­NO BU­TE­LIŲ KAMŠ­TU­KAI „WI­NE­DI­VER“

KAI­NA 8,95 EU­RO (APIE 31 LI­TĄ)

www.boc­ca­ro.lt

VO­KIE­TI­JA

DIA­NOS PAUKŠ­TY­TĖS KO­LEK­CI­JA „ME­LAN­CHO­LI­JA“ (2012–2013 M. RUDUO–ŽIEMA) LIE­TU­VA

Ant lie­tu­viš­ko po­diu­mo vėl su­grį­žu­si jau­na di­zai­ne­rė Dia­na Paukš­ty­tė prieš mė­ne­sį pri­sta­tė nau­ją ko­lek­ci­ją atei­nan­čiam ru­de­niui ir žie­mai, o da­bar ji ro­ do ir įspū­din­gą fo­to­se­si­ją, pa­da­ry­tą kar­tu su ko­lo­bo­ran­tais – fo­tog­ra­fi­jos gu­ ru „Creep“. Ko­lek­ci­jos te­ma – me­lan­cho­li­ja. „Tai bū­se­na, pa­si­reiš­kian­ti liūd­na sa­vi­jau­ta, dep­re­si­ja, en­tu­ziaz­mo, ener­gi­jos trū­ku­mu. Anot pran­cū­zų ra­šy­to­ jo Vic­to­ro Hu­go, me­lan­cho­li­ja yra „lai­mė bū­ti liūd­nam“, – sa­ko di­zai­ne­rė. Ši ko­lek­ci­ja nu­spal­vin­ta tik­ra me­lan­cho­li­ja: spal­vos – tam­sios, au­di­niai – dra­pi­ ruo­ti, for­mos – kam­puo­tos, ele­men­tai – dest­ruk­ty­vūs, li­ni­jos – asi­met­riš­kos. Ji skir­ta daž­nai į ap­mąs­ty­mus pa­si­ne­rian­tiems žmo­nėms, ku­riems vi­di­niai iš­gy­ve­ ni­mai yra itin svar­būs.

Di­le­ma: ką da­ry­ti su pu­siau iš­ger­tu vy­no bu­ te­liu? Iš­pil­ti ar už­kimš­ti? Aiš­ku, už­kimš­ti! Su­si­ pa­žin­ki­te – šuo Jo­jo, ryk­lys Ru­fus ir be­ždžio­nė Bru­ce – jų mi­si­ja san­da­riai ir sti­lin­gai už­kimš­ ti bu­te­lius. Pa­ga­min­ti iš po­rce­lia­no ir kamš­ti­nio pa­grin­do, jie dar pri­vers ir aik­te­lė­ti jū­sų kom­ pa­nio­nus. www.don­key-pro­ducts.com

www.di­zai­nas­tau.lt To­mo Vyš­niaus­ko (t&v | creep) nuo­tr.

A.NES­TE­RO­VAI­TĖS MO­DU­LI­NĖ RAN­KI­NĖ LIE­TU­VA

12 // © 370 370_025.indd 12

Di­zai­ne­rė Ais­tė Nes­te­ro­vai­tė į rin­ką pa­ lei­do dar vie­ną mo­du­li­nių ob­jek­tų se­ri­ ją. Šį kar­tą – įvai­rių spal­vų ir dy­džių vo­ko for­mos odi­nes ran­ki­nes, skir­tas tik­riems mies­to kla­jok­liams. Ran­ki­nes ga­li­ma in­di­vi­dua­li­zuo­ti pa­gal po­rei­kį: pa­vyz­džiui, prie pa­grin­di­nės ran­ki­nės spe­cia­liais dir­že­liais pri­seg­ti ma­žų pa­ pil­do­mų „mo­du­lių“ – ran­ki­nių fo­toa­pa­ ra­tui, mo­bi­lia­jam te­le­fo­nui, o gal net ir ma­žam ne­šio­ja­ma­jam kom­piu­te­riui. www.not­jus­ta­la­bel.com

EG­LĖS ŽIE­MY­TĖS KO­LEK­CI­JA „D.EFECT.BAL­TA VAR­NA“ (2012 M. PAVASARIS–VASARA) LIE­TU­VA

„Bal­to­ji Var­na mė­go auk­są, o Gul­bė Ne­by­lė (jos pus­se­se­rė) ne­prie­ kaiš­tin­gai kep­da­vo įvai­rias­pal­vius py­ra­gė­lius. Įp­ras­tai, kaip ir kiek­ vie­ną pir­ma­die­nį, drau­gės su­si­tik­da­vo puo­de­lio ar­ba­tos. Jos bu­vo tik­ ros čiauš­ka­lės. Ap­kal­bė­da­vo vi­sus, ypač tuos, ku­rie puoš­da­vo­si mė­tų la­pe­liais ir ma­žy­čiais le­di­nu­kais...“ – taip sa­vo įspū­din­gą šio se­zo­ no ko­lek­ci­ją per­nai „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“ pri­sta­tė Eg­lė Žie­my­tė – vie­na sėk­min­giau­sių pa­sta­ro­jo lai­ko Lie­tu­vos ma­dos di­zai­ne­rių. Šie mo­de­liai iš­ke­lia­vo į įvai­rias pa­sau­lio ša­lis, ta­čiau jų vis dar li­ko ir Lie­tu­vo­je! www.de­fec­ton­li­ne.com

2012.05.04 16:52:21


>> kinas

Rašė: Rūta Kazlauskaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

ALtERNAtyvioJi KLAiPėDoS PuSė PAGAL A.EiMuLĮ

Saulėtas trečiadienio rytas, 11 val. Rytas man, naktinėtojai, kuri tokiu metu retai iškiša galvą į lauką, nors tuomet Klaipėdos centras gyviausias. Kas su lagaminėliu nuo biuro iki banko, kas iš vieno universiteto fakulteto į kitą, kas pabėgę iš pamokų su kuprinėmis ant pečių prie Danės pasi­ džiaugt pavasario spinduliais... Visi jau seniai iš lovų pakilę, taip pat mano kavos „sugėrovas“ – uostamiesčio alternatyvaus kino kūrėjas Arūnas Eimulis. „Turiu tik gerą pusvalandį“, – perspėja, tad mes be ilgų įžangų pradedame kalbėtis apie kiną, Klaipėdą ir kultūrinį šio miesto gyvenimą.

susiradO FestiValiŲ OrganizatOrius A.Eimulis norėtų, kad „37o“ skaityto­ jams būtų pristatomas lakoniškai – filmo „Pašteto brolija“ režisieriumi. tačiau ne­ galiu nuo savęs nepridurti, kad jis ne tik kino kūrėjas, bet ir aktyvus Klaipėdos kultūrinio gyvenimo veikėjas. tiesa, iš kultūros nelabai pragyvensi, o valgyti juk visiems norisi. Arūnas duoną valgo iš reklamos kūrimo. Nuo ko viskas prasidėjo, klausiu pa­ šnekovo. „Mes su dabartiniu kolega Doniu (Donatu Ravaičiu – red. past.) tuo metu studijavome Kauno technologi­ jos universitete. vieną dieną nusipirkau interneto kamerėlę, pradėjome sukti ko­ vinius namų filmukus. ir tuomet supra­ tau, kad noriu tai daryt“, – pasakoja menininkas. Maždaug dešimtmetį kiną kuriantis Arūnas tik visai neseniai aktyviai pra­ dėjo belstis į viso pasaulio festivalius: „Padariau labai paprastai: pasiėmiau iš interneto festivalių sąrašą, užpildžiau krūvą anketų ir pradėjau siuntinėti. taip „SuperM nuotykiai“ į didžiąją dalį fes­ tivalių ir pateko. Lietuvoje šis filmas bu­ vo rodomas „Scanoramoje“, kita trum­ pojo metro kino juosta „Sublimuojanti metamorfozė“ pasirodė šiųmečio „Ki­ no pavasario“ ekranuose. šie filmukai taip pat „prasisuko“ Kanadoje, italijoje, vokietijoje, Rusijoje vykstančiuose festi­ valiuose.“

mas kartu su keletu bendražygių suku­ ria naują filmuką. Kūrėjas pasakoja, kad stengiasi sukti ironiškus filmukus: „Pašteto brolijoje“ pa­ šiepiama pilkoji visuomenės dalis, nau­ jausia juosta „Sublimuojanti metamorfo­ zė“, kuri pristatoma kaip „trijų modernių menininkų meilės istorija“, labiau prime­ na  karikatūrišką ir ko­ mišką nei tyrą ir jausmingą meilės pa­ sakojimą.“ visai neseniai Klaipėdos senamiesty­ je, prie istorinės „Bohemos“ ir parodų rūmų, veikė meninės pakraipos vydūno vidurinė mokykla. tačiau praėjusį rudenį ji buvo perkelta į nuošalesnę miesto vie­ tą, o mokyklos pastatas taip ir liko sto­ vėti apleistas. tačiau aktyvūs Klaipėdos kultūros veikėjai nesnaudė ir nusprendė bent laikinai ją paversti menininkų dirb­ tuvėmis. vienas šios idėjos autorių bu­ vo ir A.Eimulis. Paklaustas, kaip ši buvu­ si mokykla atsidūrė jo ir bendraminčių žinioje, jis sakė bare sutikęs Klaipėdos miesto mero patarėją Simoną Gentvilą, kuris ir pasakė, kad yra tokia galimybė, nes ta mokykla stovi tuščia: „Jis pasiū­ lė surinkti chebrą ir tuo užsiimti. taigi, aš ir puoliau tai daryti. Surinkau kelis žmones ir užsikabinom visi. tiesa, pa­ gal planą tas patalpas mums davė tik vieniems metams“, – dėsto Arūnas. 

  

Mokyklos pastatą ateityje žadama parduoti arba nugriauti. Sklando gan­ dai, kad net prekybos centrą vydū­ no mokyklos vietoje norima pastatyti. „vis dėlto esmė ne pastatas, o žmo­ nių bendruomenė, – teigia A.Eimulis. – Jeigu tas būrys žmonių, kurie turi sa­ vo dirbtuves vydūno mokykloje, sulips, tuomet, manau, rasti kitą vietą tikrai ne­ bus sunku. Kaip tik po metų kitų žada­ ma baigti kultūros fabriko statybas. ten visi galbūt ir persikelsime.“ klaiPėdOs neišduOs Klaipėdoje yra du kino teatrai: „Forum Cinemas“ ir „Jūratė ir Kastytis“. šis eg­ zistuoja tiesiogine šio žodžio prasme, nes durys čia atviros labai retai. šiame kino teatre šįmet vyko animacinių filmų festivalis „tindirindis“, jaunosios kartos lietuvių režisierių trumpojo metro filmų festivalis „Maindfak“, tačiau jie pritrau­ kia visai negausų būrį kino mėgėjų. tad paklausiau Arūno, ar įmanoma šį kino teatrą prikelti iš mirusiųjų, kaip buvo pri­ keltas vilniaus „Skalvijos“ kino teatras? „Ne... Nėra šansų. Pirmiausia, vieta vi­ sai nepatogi („Jūratė ir Kastytis“ įsikūręs gana toli nuo miesto centro – red. pa­ st.) Be to, to kino teatro fojė yra tapu­ si „marozų landyne“, čia pristatyta lo­ šimo aparatų“, – be užuolankų kalba pašnekovas.

tačiau vis dėlto klaipėdiečiai be ge­ ro kino neliks – filmų režisierius patiki­ na, kad dar statomame „Kultūros fabri­ ke“ bus nedidelė salė   alternatyvaus kino mėgėjams. Ateityje Arūnas žada užsiimti vien fil­ mų kūrimu, nes kultūros puoselėjimas, t. y. ne tik kilni idėja, bet ir darbas – begalė skambučių, bendravimo su įvai­ riausio plauko žmonėmis, – atima daug brangaus laiko. Paklaustas, ar nebuvo kilę minčių emigruoti bent jau į didesnį Lietuvos miestą, režisierius linkteli gal­ vą – juk mažame mieste sunku suras­ ti bendraminčių, filmavimo aparatū­ ros. „Bet aš apsisprendžiau, kad čia yra mano kelias, o Klaipėda yra mano miestas“, – ištikimybę uostamiesčiui pri­ siekia menininkas. Po dešimties metų A.Eimulis save įsi­ vaizduoja kuriantį nuostabius mažo biu­ džeto ir pilnametražius filmus, iš kurių būtų galima išgyventi. arūnas rekOMenduOja Taigi, su paskutiniais kavos gurkšniais ir baigėme pokalbį. Vis dėlto dar susigundžiau paklausti apie mėgstamiausią Arūno filmą, juk jo skoniu turbūt abe­ joti nedera. „Vienas geresnių, kurį tikrai nedažnas yra matęs, – brolių Coenų „The Hudsucker Proxy“. Tai labai didelio biudžeto meninis filmas, kuris finan­ siškai buvo visai nesėkmingas. Tačiau išties vertas dė­ mesio“, – rekomenduoja režisierius.

Mėgsta irOnijĄ inspiracijos ir polėkio kurti Arūnas se­ miasi iš savo patirties, kitų filmų bei meilės kinui. Jo idėjos, kaip ir dažno menininko, gimsta visai netikėtai. Jas reikia skubiai užsirašyti, nes idėjos turi vieną nemalonų bruožą – taip pat stai­ giai, kaip ir ateina, išeiti iš galvos. vė­ liau, praėjus šiokiam tokiam laiko tarps­ niui, Arūnas tas idėjas iš naujo peržiūri, atrenka kurią nors vieną ir josios veda­

370_025.indd 13

2012.05.04 16:52:29


>> ŪSAI Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Nuot­rau­kos: „Aki­va­rų“ ar­chy­vo ir Re­na­tos Druk­tei­ny­tės

(Ne)pa­sken­du­si „Aki­va­ruo­se“ Tiems, ku­rie ne­la­bai ži­no­te šio pui­kaus lie­tu­viš­ko žo­džio, paaiš­ki­na­me: „aki­ va­ras“, re­mian­tis „Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nu“, yra neuž­žė­lu­si pel­kės vie­ta. Ki­ taip ta­riant, jei­gu į jį pa­tai­ky­si, sau­sas ne­lik­si, o gal net ir vi­sai neiš­si­kaps­ ty­si. Prieš ke­le­tą mė­ne­sių ba­rą „Aki­va­rai“ sos­ti­nės A.Jakš­to gat­vė­je ati­da­ riu­si al­ter­na­ty­vių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Jur­ga Nag­roc­ky­tė juo­kia­si, kad žo­ džio „aki­va­ras“ reikš­mė la­bai ar­ti­ma jos ba­ro kon­cep­ci­jai: „Kai ku­rie sve­ čiai taip ir sa­ko: atei­ni ir įklimps­ti, ne­be­ga­li išei­ti.“

Kai po­mė­gis virs­ta dar­bu Jur­gai pa­na­šiai nu­ti­ko su al­ter­na­ty­vią­ja mu­zi­ka – įklim­po ir neiš­li­pa jau ke­lio­li­ka me­tų. Ji ne tik klau­so­si to, ko neiš­gir­si per ra­di­ją, bet ir ak­ty­viai pro­pa­guo­ja to­ kią mu­zi­ką. Nors iš iš­vaiz­dos (kiū­riš­kos šu­kuo­se­nos (jos au­to­rys­tė pri­klau­so „The Cu­re“ ly­de­riui Ro­ber­tui Smit­hui) ir juo­dų dra­bu­žių bei na­gų) ji at­ro­do pri­jau­čian­ti go­tams, Jur­gą ga­li­ma su­tik­ti pa­čiuo­se įvai­riau­siuo­se al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos (me­ ta­lo, go­ti­kos, pa­go­niš­kos ir kt.) ren­gi­niuo­se, kur jai ne­re­tai ten­ka pa­grin­di­nės or­ ga­ni­za­to­rės vaid­muo. Pri­rem­ta prie sie­nos ir pa­klaus­ta, ko­kiai su­bkul­tū­rai pri­jau­čia la­biau­siai, Jur­ga paaiš­ki­na, kad neišs­ki­ria nė vie­nos, nes jai la­biau­siai pa­tin­ka pa­ts or­ga­ni­za­vi­mo pro­ce­sas ir, ži­no­ma, re­zul­ta­tas. O pra­si­dė­jo vis­kas nuo... bal­to pa­vy­do. Jur­ga pa­me­na, kaip su kam­ba­rio drau­ gė­mis oku­puo­da­vo Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to (ten ji stu­di­ja­vo dai­lę) bend­ ra­bu­čio lan­gus, kai „Pep­si Zet“ (ša­lia bend­ra­bu­čių vei­kęs klu­bas) vyk­da­vo me­ta­ lo mu­zi­kos ren­gi­niai. Jau­nos stu­den­čio­kės pi­ni­gų bi­lie­tams daž­niau­siai ne­tu­rė­da­vo ir pa­vy­dė­da­vo vi­siems, ku­rie ga­li ten užei­ti. Vis­kas pa­si­kei­tė, kai jau­na stu­den­tė su­si­pa­ži­no su Ug­niu­mi Lio­ge (kas jo ne­pa­žįs­ta?), ku­ris ir už­krė­tė al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo vi­ru­su; nuo ta­da už ren­gi­nių bi­lie­tus ji ne­be­mo­ka. „Ma­ne ve­žė Ug­niaus idė­jos ir su juo dirb­ti bu­vo sma­gu nuo pat pra­džių“, – be­ne ak­ty­viau­siam al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riui, kom­pak­ti­nių plokš­ te­lių lei­dė­jui komp­li­men­tų ne­gai­li Jur­ga. Jur­gos ir jos bend­ra­min­čių or­ga­ni­zuo­tų ren­gi­nių są­ra­šas la­bai il­gas. Dėl vie­tos sto­kos iš­var­dy­siu tik tuos, ku­rie su­lau­kia (-ė) dau­giau­sia dė­me­sio. Be­ne di­džiau­sias

jų – po­stfolk, al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos ir šiuo­lai­ki­nės bal­tų kul­ tū­ros fes­ti­va­lis „Mė­nuo Juo­da­ra­gis“, šie­met vyk­sian­tis jau 15ą kar­tą. Jur­ga bu­vo ir al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­mų A.LT ini­cia­to­rė bei or­ga­ni­za­to­rė (šiais me­tais vie­toj jų at­si­ra­do T.Ė.T.Ė.) Daug ger­bė­jų pri­trauk­da­vo ir „Ku­ni­gun­da Lu­na­ria“ – be­ne di­džiau­sias go­tų su­bkul­tū­ros ren­gi­nys Bal­ti­jos ša­ly­se. De­ja, šis fes­ti­va­lis prieš ke­le­tą me­tų mi­rė. „Ku­ni­gun­da Lu­na­ ria“ už­si­bai­gė na­tū­ra­liai, tur­būt taip tu­rė­jo bū­ti. Atei­na lai­kas ir vie­ni fes­ti­va­liai pa­kei­čia ki­tus, gal­būt ką nors atei­ty­je nau­jo su­gal­vo­sim“, – gir­džiu nos­tal­gi­ją pa­šne­ko­vės bal­se. Keis­ta mo­ky­to­ja Jur­ga dir­bo ir įvai­rių gru­pių bei at­li­kė­jų va­dy­bi­nin­ke. Nedaug kas jau pa­me­na, bet ji bu­vo ir pir­mo­ji da­bar Ru­si­ją mė­gi­ nan­čios už­ka­riau­ti Ali­nos Or­lo­vos de­ši­nio­ji ran­ka. „Gru­pių ir at­li­kė­jų va­dy­ba tur­būt bu­vo vie­na di­džiau­sių pa­tir­čių, ku­ri pa­dė­jo pra­plės­ti aki­ra­tį pra­mo­gų pa­sau­ly­je, bet tai jau ir­gi praei­tis. Šis dar­bas atim­da­vo daug lai­ko, tad ne­be­ga­lė­jau jo de­rin­ti su ki­to­mis veik­lo­mis“, – kalba Jur­ga, ku­rią drą­siai ga­li­ma va­din­ti Bar­be de­vyn­dar­be (ne­mai­šy­ti su lė­le Bar­be, čia tik se­nas lie­tu­viš­kas po­sa­kis). Sen­ti­men­tų li­ko ir dar­bui pa­gal spe­cia­ly­bę – Jur­ga ket­ve­

KNYGOS Ma­rius Ivaš­ke­vi­čius IŠ­VA­RY­MAS VIL­NIUS, „APOST­RO­FA“, 2012 M.

14 // © 370 370_025.indd 14

Smū­gis beis­bo­lo laz­da per pa­kau­šį. Pa­ ga­liau šis tas ne sei­lė­to, ne ku­pi­no skun­ dų, kal­ti­ni­mų ar dva­sin­go apie mus ir mums nu­ti­ku­sią emig­ra­ci­ją. Su vi­su pur­vu są­mo­nė­je ir pa­na­ gė­se. Su ru­siš­kais keiks­ma­žo­ džiais, ku­rių iš mū­sų sme­ge­nų neišt­rin­si ir iš dai­nos neiš­me­si. „Iš­va­ry­mas“ pa­sa­ko­ja apie lie­tu­vių ir ki­tų emig­ran­tų ban­ dy­mą pri­si­tai­ky­ti ir iš­gy­ven­ti Lon­do­ne. Pje­sė su­kur­ta au­to­ riaus šia­me mies­te rink­tų au­ ten­tiš­kų is­to­ri­jų pa­grin­du. Pag­rin­di­nis šios pje­sės per­ so­na­žas Be­nas, pe­rė­jęs vi­sus emig­ran­to gy­ve­ni­mo pra­ga­ro ra­tus (gy­ve­na su val­ ka­tom po til­tu, jį su­spar­do vie­ti­niai), pa­ si­ryž­ta per­si­lauž­ti ir tap­ti toks, kaip jie – už­mirš­ti sa­ve, sa­vo kal­bą ir ta­pa­ty­bę. De­ja, šių da­ly­kų neat­sik­ra­ty­si. Ki­tas vei­ kė­jas Van­da­las sa­vo įnir­šį ant pa­sau­lio iš­lie­ja griau­da­mas na­mus ir ga­lų ga­le iš jo te­lie­ka ur­na su pe­le­nais. Ne­ką lai­min­ ges­nė ir Eg­lė, pa­ma­žu tam­pan­ti kiek­vie­ no pi­ni­gin­ges­nio vie­ti­nio su­gu­lo­ve ir ga­ lop iš­te­kan­ti už mu­sul­mo­no.

A M

And­rei Ma­ki­ne’as TRUM­PŲ AM­ŽI­NŲ MEI­LIŲ KNY­GA

IŠ A

IŠ PRAN­CŪ­ZŲ KAL­BOS VER­TĖ AK­VI­LĖ MEL­KIŪ­NAI­TĖ. VIL­NIUS, „TY­TO AL­BA“, 2012 M.

Jie vi­si – ne tik emig­ran­tai, bet ir tam­ sių­jų mū­sų są­mo­nės ker­čių per­so­ni­fi­ka­ci­ ja. Kiek­vie­na­me mū­sų sle­pia­si sa­vęs iš­ si­ža­dė­ti pa­si­ry­žęs Be­nas, snu­kius dau­žyt pa­si­ruo­šęs Van­da­las ir po tur­tin­ges­ niu at­si­gul­ti trokš­tan­ti Eg­ lė. Toks tas mū­sų iš­kreip­ tą fi­zio­no­mi­ją at­spin­din­tis veid­ro­dė­lis. Kiek­vie­nam, va­žiuo­jan­ čiam ten „ge­res­nio gy­ve­ ni­mo“ ieš­ko­ti, ar arian­čiam čia, Lie­tu­vo­je, ko­kiam nors vie­ti­niam įno­rin­gam vers­lo gu­zui už men­kas bab­kes, de­rė­tų ko­ne at­min­ti­nai iš­mok­ti 129–133 pus­la­piuo­ se esan­tį Edžio ir Be­no po­kal­bį. Apie an­čių me­džiok­lę ir „pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą“ šu­ni­mi. O svar­biau­sia, kad lai­min­gu šu­ ni­mi. Stip­ru, skau­du ir tei­sin­ga. Vis dėl­to, kad ir koks niū­rus, be­vil­tiš­kas ir tam­sus at­ro­dy­tų šis kū­ri­nys, jį gelbs­ti hu­ mo­ras. Mū­sų hu­mo­ras – daž­nai ties­mu­ kas ir ark­liš­kas, juo­dų juo­džiau­sias ir ab­ sur­diš­kas, jis nu­švie­čia šią pje­sę. Tai kas, kad pa­ka­ruok­liš­ka švie­sa.

Kny­ga – lyg blyks­nis nuo stik­lo Die­vui pla­čiai at­la­po­jus lan­gus. Taip su­bti­lu, kad su­bti­liau, re­ gis, ir bū­ti ne­be­ga­li, taip pran­cū­ziš­ka, kad to­ liau ne­bė­ra kur. Tik štai ap­ra­šo­ma kny­go­je rea­ ly­bė – vi­sai ne Pa­ry­žius, o So­vie­tų Są­jun­gos gū­du­ma, ku­rio­je gy­ve­nan­čius žmo­nes gelbs­ti ir iš­ga­no vie­nin­te­lis da­ly­kas – mei­lė. „Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­ga“ – jau ket­vir­ta­ sis Si­bi­re gi­mu­sio pran­cū­zų ra­šy­to­jo ro­ma­nas lie­tu­vių kal­ba. Šia­me ro­ma­ne au­to­rius pa­sa­ko­ ja iš pir­mo žvilgs­nio ne­su­si­ju­sias aš­tuo­nias mei­ lės is­to­ri­jas. Svar­biau­sia jo­se – mo­te­rys, ap­ra­ šy­tos taip įtai­giai ir su di­džiu­le mei­le. Kū­ri­nys nos­tal­giš­kas, ne­tgi šiek tiek ale­go­riš­kas, tar­si ra­šy­to­jas pa­sa­ko­ tų ne apie So­vie­tų Ru­si­jos kas­die­ny­ bę, o at­pa­sa­ko­tų vi­du­ram­žių le­gen­ das apie ri­te­rių ir da­mų mei­lę. Pries­pau­da, ka­ ras, svar­bios Ma­ ki­ne‘o ro­ma­nų te­ mos neiš­nyks­ta ir šio­je kny­go­je, ta­ čiau ra­šy­to­jas žvel­

gia į praei­tį per at­stu­mą, o tik­ro­ji kny­gos dva­sia – mei­lė – trum­pa am­ži­ny­bės aki­mir­ka, su­tei­kian­ti lais­vės ir žmo­gų pa­da­ran­ti žmo­ giš­kes­nį. Tie­sa, Ma­ki­ne‘o pran­cū­ziš­ku­ mas la­bai ru­siš­kas. Skai­ty­da­mas šį ro­ma­ną, nie­kaip ne­ga­li at­si­ kra­ty­ti įspū­džio, kad jis su­da­ry­ tas iš Bu­ni­no, Tur­ge­ne­vo, Če­ cho­vo ir dar ke­le­to XIX a. au­to­rių iš­trau­kų. Vie­to­mis ra­šy­to­jo su­bti­lu­mas virs­ta sa­cha­ri­nu, o kar­tais sen­ ti­men­ta­liu virk­te­lė­ji­mu. Tai au­to­ rius, ku­rio ci­ta­tas no­ri­si nu­si­ra­šy­ti į die­no­raš­tį raus­vais pa­kraš­tė­ liais ar pa­siųs­ti įra­šius į at­vi­ru­ ką. Gal ne­su­si­lai­ky­siu ir pa­ci­tuo­ siu ir aš: „Kai – de­ja, la­bai re­tai – su­tin­ku du se­nus žmo­nes, taip pat nea­be­jo­ti­nai ku­pi­nus švel­nu­ mo vie­nas ki­tam, įsi­vaiz­duo­ju jų gy­ve­ni­mą kaip il­gą ėji­mą sau­lė­ tą ir vais­kią žie­mos die­ną ran­ ko­je ne­šan­tis po auk­si­nių vy­nuo­ gių ke­kę.“

2012.05.04 16:52:37

Lei gr jos ka ra nu N M po ro­d pe ko „M

ty­j ga di­n su­v ve ro­p ge ka ji­m mu ka sa


rius me­tus dir­bo dai­lės mo­ky­to­ja vie­no­ je sos­ti­nės mo­kyk­lų. „Man šis dar­bas pa­ti­ko. Tik mū­sų su­sta­ba­rė­ju­sio­je švie­ ti­mo sis­te­mo­je to­bu­lė­ti nė­ra kur. Džiau­ giau­si, kad ma­no sti­lius ir po­žiū­ris į gy­ ve­ni­mą nei mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­jai, nei mo­ki­niams la­bai ne­truk­dė. Na, mo­ ki­niams ne­tgi bū­da­vo pra­mo­ga bend­ rau­ti su to­kia kie­ta mo­ky­to­ja, o mo­kyk­ los ad­mi­nist­ra­ci­ja po ke­le­to ban­dy­mų ma­ne pa­keis­ti ap­si­ra­mi­no, nes su­pra­ to, kad ne­pa­vyks ma­nęs apau­ti aukš­ta­ kul­niais ar tvar­kin­gai su­šu­kuo­ti“, – juo­ kia­si „Aki­va­rų“ šei­mi­nin­kė. Jur­gai pa­vy­ko ir kai ku­riuos sa­vo mo­ki­ nius už­krės­ti al­ter­na­ty­vią­ja mu­zi­ka. Jie ta­ po nuo­la­ti­niais jos or­ga­ni­zuo­ja­mų ren­gi­ nių ir, ži­no­ma, ba­ro „Aki­va­rai“ lan­ky­to­jais. Užk­lys­ta ir sei­mū­nų Jei­gu įsi­vaiz­duo­ja­te, kad „Aki­va­ruo­se“ sė­di vien barz­do­ti me­ta­lis­tai ir go­tai,

la­b ai klys­ta­te. Te­ko šia­me ba­re lan­ ky­tis ne kar­tą ir ma­no ste­reo­ti­pai bu­ vo su­lau­ž y­ti. O ir Jur­ga pa­ti­ki­na, kad į jos ba­rą už­klys­ta net ir Sei­mo na­rių, ir vals­ty­bės tar­nau­to­jų, ir ad­vo­ka­tų, ir me­ ni­nin­kų. „Se­ka­si ge­rai, nes la­bai pa­lai­ ko „mū­sų“ pub­li­ka. Be to, sklin­da ge­ ras gan­das apie mū­sų pui­kų mais­tą, ge­rą alų, tei­sin­gą mu­zi­ką, to­dėl klien­ tų tik­rai ne­trūks­ta“, – ne­daug­žo­džiau­ ja ji. Kad jau pra­kal­bau apie mais­tą, tai jis čia ne pa­sku­ti­nė­je vie­to­je, nes vir­tu­vei va­do­vau­ja ki­tas ba­ro bend­ra­ tur­tis Vil­man­tas. Pa­ti iš­ban­džiau – tik­ rai ska­nu. Uoj, pa­mir­šau pa­mi­nė­ti, kad ba­ras ne­di­de­lis. Bet to­kias pa­tal­pas Jur­ga rin­ ko­si ne iš bied­nu­mo, o dėl kon­cep­ci­ jos. Jos ma­ny­mu, ba­rų ir klu­bų, ku­riuo­ se ga­li­ma reng­ti di­des­nius kon­cer­tus, sos­ti­nė­je už­ten­ka. Juo­lab kad no­rą or­ ga­ni­zuo­ti di­des­nius ren­gi­nius ji vi­sa­da

mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ ci­ja po ke­le­ to ban­dy­mų ma­ne pa­keis­ ti ap­si­ra­mi­ no, nes su­ pra­to, kad ne­pa­vyks ma­nęs apau­ ti aukš­ta­ kul­niais ar tvar­kin­gai su­šu­kuo­ti.

ga­li pa­ten­kin­ti ant Tau­ro kal­no įsi­kū­ru­sio­je „Pro­pa­gan­do­je“ – Jur­ga yra vie­na da­ li­nin­kių vie­šo­sios įstai­gos, ku­ri pri­žiū­ri šią ge­rai al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos ger­bė­ jams ži­no­mą vie­te­lę. Bet ren­gi­nių vyks­ta ir „Aki­va­ruo­se“. Be­je, ne­re­tai – ne­mo­ka­mų. Ne­di­de­lė­je sce­ no­je iš­si­ten­ka elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos at­li­kė­jai, pa­vyz­džiui, ma­din­gie­ji „Gol­den Pa­ra­ zyth“ ar­ba to­kios alternatyvios muzikos legendos kaip Sta­va­ris iš VRR (dėl tos pa­ čios vie­tos sto­kos neaiš­kin­siu, kas jis toks, pa­si­gūg­lin­ki­te). Vis dėl­to ati­da­ry­ti ba­rui, ir dar to­kiam al­ter­na­ty­viam, rei­kia drą­sos. O gal net ir šiek tiek... be­pro­tys­tės. Jur­ga pri­ta­ria­mai link­si gal­va: „Aki­va­rai“ – be­pro­tiš­kas eksp­rom­tas. Ru­de­nį išė­jau iš dar­bo vie­na­me sos­ti­nės ba­re, kur or­ga­ni­za­vau ren­ gi­nius. Ir per Ka­lė­das pa­gal­vo­jau: ko­dėl nea­ti­da­rius ba­ro pa­čiai. Bu­vau šiek tiek su­si­tau­piu­si, nu­re­ke­ta­vau tė­vus ir dar pa­sko­lą paė­mė­me. La­bai gi­liai neįk­lim­po­me, nes sten­gė­mės vis­ką da­ry­ti mi­ni­ma­liai. Štai net ir in­ter­je­rą kū­riau pa­ti, pa­de­da­ma drau­gės. No­rė­jo­me su­kur­ti (ir ma­nau, kad mums pa­vy­ko) pa­to­gią, šil­tą, šiek tiek ekst­ra­va­gan­tiš­ką, bet kar­tu ir neį­pa­rei­go­jan­čią ap­lin­ką.“ Trum­pai ta­riant, ar sun­ku ati­da­ry­ti nuo­sa­vą ba­rą? „Sun­ku! Tai rei­ka­lau­ja daug dar­bo, kant­ry­bės, ži­nių, už­si­spy­ri­mo ir drau­gų pa­gal­bos“, – re­ziu­muo­ja J.Nag­ roc­ky­tė. O kad ba­ro veik­la ir va­sa­rą dėl ge­rų orų neap­mir­tų, Jur­ga ke­ti­na bent ke­le­tą sta­liu­kų pa­sta­ty­ti lau­ke ša­lia ba­ro. Ki­ta ver­tus, ne vi­si mėgs­ta sau­lę, tad pus­rū­sy­je įsi­kū­ręs ba­ras – pui­ki vie­ta pa­si­slėp­ti nuo karš­čio. Iki pa­si­ma­ty­mo „Aki­va­ruo­se“. Žiū­rė­ki­te, ne­pras­me­ki­te! Ra­šė: mb

Ar­tas Spie­gel­ma­nas MAUS

IŠ ANG­LŲ KAL­BOS VER­TĖ JŪ­RA­TĖ JUŠ­KIE­NĖ, OL­GA LEM­PERT. KAU­NAS, „KI­TOS KNY­GOS“, 2012 M.

Lei­dyk­la „Ki­tos kny­gos“ ir VšĮ „Ki­to­kia gra­fi­ka“ ėmė­si keb­lios švie­tė­jiš­kos mi­si­ jos – pa­ga­liau įkal­ti lie­tu­viams į gal­vą, kad ko­mik­sai yra li­te­ra­tū­ ra ir me­nas. Ir pra­dė­jo nuo šio žan­ro kla­si­kos. Ne­se­niai bu­vo iš­leis­tas Mar­ja­ne Sat­ra­pi „Per­se­ po­lis“, o ne­tru­kus pa­si­ ro­dė ir Pu­lit­ze­rio pre­mi­ją pel­nęs Ar­to Spie­gel­ma­no ko­mik­sas apie ho­lo­kaus­tą „Maus“. Aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ ty­je JAV li­te­ra­tū­ro­je, ku­rią ga­li­ma pa­va­din­ti žy­diš­ka, iš­ryš­kė­jo va­ di­na­mo­sios ant­ro­sios kar­tos ban­dy­mai su­vok­ti ho­lo­kaus­to pa­tir­tį. La­ge­rius iš­gy­ ve­nu­sių žy­dų vai­kai ėmė ra­šy­ti apie Eu­ ro­pos žy­dus iš­ti­ku­sią ka­tast­ro­fą. A.Spie­ gel­ma­nas ap­ra­šo sa­vo tė­vo pa­tir­tį per ka­rą, ta­čiau tuo neap­si­ri­bo­ja: pa­sa­ko­ ji­mas apie ho­lo­kaus­tą virs­ta ir pa­sa­ko­ji­ mu apie vai­kų ir tė­vų san­ty­kius, skir­tin­gų kar­tų san­ty­kį su praei­ti­mi ir da­bar­ti­mi, sa­vi­rea­li­za­ci­ją, dva­si­nes trau­mas. Į šį gra­fi­nį pa­sa­ko­ji­mą, ku­rį ga­li­ma

370_025.indd 15

pa­va­din­ti ale­go­ri­ja, rei­kė­tų įsi­gi­lin­ti rim­ tai ir at­sa­kin­gai, kaip į fun­da­men­ta­lius klau­si­mus ke­lian­tį kū­ri­nį. Štai ką apie kny­gą ra­šo jos lei­dė­jai Lie­tu­ vo­je: „Ne­su­vo­kia­ma ho­lo­kaus­ to pa­tir­tis, ku­rios Ar­tas ne­ge­ ba ap­rėp­ti pro­tu, yra įkū­ny­ta tė­ve kaip gy­vas prie­kaiš­tas – at­sa­ky­da­mas jis pri­kai­šio­ja tė­ vui to­kį pa­tį nau­jo­jo, po­stho­lo­ kaus­ti­nio pa­sau­lio ne­su­vo­ki­mą bei at­si­ri­bo­ji­mą nuo jo užuo­t ban­džius su­pras­ti ir iš­mok­ti.“ Šį so­li­dų ir la­bai gra­žiai iš­leis­tą lei­di­nį de­rė­tų pla­tin­ ti vi­so­se Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se, mo­ky­mo­ si įstai­go­se, bib­lio­te­ko­se, nes lie­tu­viams jis ypač ak­tua­lus. Juk mū­sų san­ty­kiai su žy­dų tau­ta – itin skau­dūs. O to­kia pa­ vei­ki švie­čia­mo­ji prie­mo­nė tik­rai ne­pa­ kenk­tų. P. S. Jei kam už­kliū­tų ver­ti­mas (o jis ga­li už­kliū­ti), ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek – ver­ tė­jai sten­gė­si per­teik­ti au­ten­tiš­ką, šiurkš­ čią, lau­žy­tą au­to­riaus tė­vo kal­bą. Jiems ne vi­sur tai pa­vy­ko, bet to­bu­lų da­ly­kų re­tai pa­si­tai­ko.

Li­ba­ras M.Fo­fa­na MIRŠ­TAN­ČIŲ LA­PŲ ŠAUKS­MAS

IŠ PRAN­CŪ­ZŲ KAL­BOS VER­TĖ GER­DA ANA MEL­NIK. VIL­NIUS, „TY­TO AL­BA“, 2012 M.

Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis švei­ca­ras Mar­ku­sas Ro­ du­ne­ris, Eu­ro­pos li­te­ra­tū­ros die­nų fes­ti­va­lio or­ ga­ni­za­to­rius, kas­met su­ran­da ma­žiau ži­no­mų įdo­mių pro­zi­nin­kų ir pri­sta­to juos Lie­tu­vo­je. Vie­ nas to­kių au­to­rių – iš Gvi­nė­jos ki­lęs pran­cū­zų kal­ba ra­šan­tis Li­ba­ras. „Mirš­tan­čių la­pų šauks­ mas“ – tre­čias jo ro­ma­nas. Nors au­to­rius gy­ve­na Pran­cū­zi­jo­je, ra­šo apie sa­vo gim­tą­ją ša­lį Gvi­nė­ją ir gim­tą­jį že­my­ną Af­ri­ką. Ro­ma­nas žiau­rus, rūs­tus, pa­sa­ko­jan­tis apie skur­de sken­din­čius žmo­nes, at­stum­tuo­sius ir pa­nie­kin­tuo­sius. Tai tik­ras af­ri­kie­tiš­kas pa­sa­ko­ji­mas, ja­me – ne vien tam­sa ir pur­ vas, bet ir poe­zi­ja, mis­ti­ka, ne­sen­kan­tis šio že­my­no gy­ven­to­ jų op­ti­miz­mas ir mei­ lė gy­ve­ni­mui. Šį pa­sa­ko­ji­mą ne­ tgi sun­ku pa­va­din­ti ro­ma­nu, jis ne­daug

nu­to­lęs nuo sa­ky­ti­nės af­ri­kie­tiš­ kos tra­di­ci­jos, nuo sak­mių, mi­ to­lo­gi­jos, folk­lo­ro. Vi­sas šis mar­ gas pa­vel­d as dis­cip­li­nuo­tas eu­ro­pie­tiš­ką kul­tū­rą pe­rė­mu­sio au­to­riaus plunks­nos. To­dėl šis li­ te­ra­tū­ri­nis kok­tei­lis – sa­vo­tiš­kas, stip­rus ir uni­ka­lus. Juk apie af­ri­ kie­čius ar af­ri­kie­čių kil­mės au­ to­rius ne­ži­no­me be­veik nie­ko, jų li­te­ra­tū­ra mums to­kios pat džiung­lės, ko­kios au­ga kur nors Kon­ge. Ro­ma­ne pa­tei­kia­mas raiš­kus skurs­tan­čios, su­ža­lo­tos, po­li­ti­nių ne­su­ta­ri­mų dras­ko­mos Af­ri­kos po­rtre­tas. Ta­čiau svar­biau­sia ja­me ne po­li­ti­ka, o žmo­nės, pri­vers­ti gy­ven­ti ir iš­gy­ven­ti vi­suo­ti­nio ir nuo­la­ti­nio chao­so są­ly­go­mis. Be­je, ro­ma­nas ap­do­va­no­tas 2011 m. Lie­tu­vos jau­nų­jų fran­ ko­fo­nų pre­mi­ja.

2012.05.04 16:53:09


>> muzika

IANas AN­DER­SONas

Thick As a brick 2

AMS­TER­DAM KLEZ­MER BAND

Mo­kum

EMI

2012-04-02 „Thick As a Brick 2“ (to­liau va­di­na­mas TAAB 2) tu­ri re­ mar­ką: „Wha­te­ver Hap­pe­ned to Ge­rald Bos­tock?“ Gar­ siau­sių art­ro­ko di­no­zau­rų „Jeth­ro Tull“ ger­bė­jams tai pa­sa­ ko štai ką: šis al­bu­mas yra gru­pės ly­de­rio (taip taip, to, ku­ris gro­ja flei­ta sto­vė­da­mas ant vie­nos ko­jos!) Ia­no An­ der­so­no ban­dy­mas pra­tęs­ti „Jeth­ro Tull“ 1972 m. al­bu­mą „Thick As a Brick“. Jei pa­me­na­te, to al­bu­mo pa­grin­di­nis vei­kė­jas bu­vo ge­ni­jus ber­niu­kas Ge­ral­das Bos­toc­kas. Tai­gi da­bar I.An­der­so­nas nu­spren­dė pa­fan­ta­zuo­ti: o ko­kiu vy­ru tas ber­niu­kas ta­po po tiek me­tų? Al­bu­mas pa­sa­ko­ja pen­ kias skir­tin­gas ber­niu­ko gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas, pen­kis va­rian­ tus, ku­rie ga­lė­jo nu­tik­ti. Go­dus ban­ki­nin­kas, ho­mo­sek­sua­ lus be­na­mis, ka­rei­vis Af­ga­nis­ta­ne, fa­ri­zie­jiš­kas evan­ge­li­kų pa­moks­li­nin­kas ir nie­kuo neiš­sis­ki­rian­tis ve­dęs vy­ras, tu­rin­ tis sa­vo par­duo­tu­vė­lę, – to­kie yra pen­ki hi­po­te­tiš­ki pa­grin­ di­nio he­ro­jaus li­ki­mai. Pa­ti mu­zi­ka „Jeth­ro Tull“ ger­bė­jų ne­ tu­rė­tų nu­vil­ti – tas pa­ts an­der­so­niš­kas pro­gre­sy­vu­sis ro­kas, sun­kiai įsi­me­na­mos ir neat­kar­to­ja­mos art­ro­ki­nės me­lo­di­ jos, flei­tos so­lo, šiek tiek sens­te­lė­jęs vo­ka­las. Ta­čiau ypa­ tin­gas al­bu­mo kon­cep­tua­lu­mas ne­lei­džia juo iki ga­lo pa­si­ mė­gau­ti – rei­kia nuo­lat sek­ti is­to­ri­ją. TAAB ger­bė­jams tai, ma­tyt, bus įdo­mu. Ta­čiau aš toks ne­su, tad TAAB 2 pa­si­ ro­dė kiek nuo­bo­do­kas. 60

100

THE STRANG­LERS

Giants

Cour­se­good

16 // © 370 370_025.indd 16

2012-03-05 Kai 1990 m. iš le­gen­di­nės bri­tų po­st-punk gru­pės „The Strang­lers“ pa­si­trau­kė jų vo­ka­lis­tas Hugh Corn­wel­las, dau­ gy­bė ger­bė­jų pa­ma­nė: vis­kas. Nors pa­ti gru­pė ne­sus­to­ jo ir iš­lei­do dar net 6 al­bu­mus (ne­skai­čiuo­jant „Giants“). Ta­čiau be idė­ji­nio va­rik­lio, koks bu­vo H.Corn­wel­las, tie al­bu­mai at­ro­dė tar­si „The Strang­lers“ še­šė­lis, des­pe­ra­tiš­ki mer­din­čio­jo trau­ku­liai, ne­pa­ly­gi­na­mi su iš­leis­tais ge­riau­ siais gru­pės me­tais. Kei­tė­si vo­ka­lis­tai, gru­pė ste­nė­jo... Pa­ si­tai­ky­da­vo ge­rų dai­nų, bet... Tie­sa, dar ir iki aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio bu­vo aki­vaiz­džių šio mer­dė­ji­mo po­žy­mių. At­ro­dė, kad gru­pė na­tū­ra­liai mirs, ir bu­vo gai­la, kad ji to ne­pa­da­rė. Bet štai pa­si­ro­dė sep­tin­tas šio la­vo­no (17-as ap­skri­tai) al­bu­mas „Giants“. Ir ką? Kaž­kas pa­siė­mė ge­rą (ne ki­niš­ką) de­fib­ri­lia­to­rių ir pa­da­rė streng­le­riams elekt­ro šo­ką! Be jo­kios abe­jo­nės, tai ge­riau­sia, ką gru­pė su­kū­rė nuo ta­da, kai ją pa­li­ko H.Corn­wel­las. Jau pir­ma dai­na, tiks­liau inst­ru­men­ti­nė kom­po­zi­ci­ja, už­ka­bi­na ne­pa­kar­to­ja­ mu J.J.Bur­ne­lio bo­su. Be­je, J.J.Bur­ne­lis yra vie­nas ge­riau­ sių new wa­ve ir po­st-punk eros bo­sis­tų ir tai ypač ryš­ku nau­jau­sia­me al­bu­me – jis vi­sas su­lip­dy­tas ap­link sod­rią, iš­raiš­kin­gą bo­so li­ni­ją. Vo­ka­las tik­rai nė­ra pa­grin­di­nis da­ ly­kas, ir tai ge­ras spren­di­mas. Ne vi­sos iš 10 dai­nų už­ka­ bi­na, ta­čiau per­klau­sius al­bu­mą įspū­dis lie­ka tik­rai pui­kus. Išd­rį­siu pa­sa­ky­ti, kad tai ge­riau­sia, ką „The Strang­lers“ iš­ lei­do nuo 1979 m. le­gen­di­nio „The Ra­ven“. 75

100

Es­say Re­cor­dings

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

GROUN­DA­TION

Buil­ding an Ark

2012-03-02 „Ams­ter­dam Klez­mer Band“ šie­met šven­čia 15-os me­tų ju­ bi­lie­jų, taip pat sau­sį su trenks­mu paminėjo sa­vo 1000-ąjį kon­cer­tą ir nau­jo al­bu­mo „Mo­kum“ at­si­ra­di­mą. „Mo­kum“ ji­diš kal­ba reiš­kia „mies­tą“, o tarp Olan­di­jos žy­dų tai – Ams­ter­da­mas. „Mo­kum“ – tai 16 dai­nų, įra­šy­tų ypa­tin­gu bū­du. Vi­sos dai­nos bu­vo vie­nu me­tu įra­ši­nė­ja­mos stu­di­jo­ je be jo­kių „tei­kų“, iš pir­mo kar­to. Stu­di­jo­je taip pat bu­ vo pub­li­ka. „Ams­ter­dam Klez­mer Band“ gar­sūs sa­vo gy­ vais pa­si­ro­dy­mais. Tai ab­so­liu­tus klez­mer ir bal­ka­niš­kos mu­zi­kos šėls­mas, per ku­rį mu­zi­kan­tai lei­džia sau vis­ką ir to pa­ties ti­ki­si iš pub­li­kos. Tad liūd­na šios gru­pės ne­pa­va­ din­si. Ir tai be­pro­tiš­kai links­mas al­bu­mas, nuo­lat ver­čian­ tis ju­dė­ti, šok­ti, kru­tė­ti. Ki­ta ver­tus, gi­liau­sia es­me klez­mer, ko ge­ro, yra liūd­na mu­zi­ka, kai šo­ki ir aša­ros by­ra. Klez­ mer su­si­for­ma­vo Ry­tų Eu­ro­po­je ir bu­vo vei­kia­ma sla­viš­ko folk­lo­ro, bal­ka­niš­kos mu­zi­kos. To­dėl ne­nus­teb­ki­te iš­gir­dę olan­dų žy­dus dai­nuo­jant ir ru­siš­kai. „Ams­ter­dam Klez­mer Band“ – vie­na ge­riau­sių sa­vo žan­ro gru­pių. Ji tu­ri uni­ka­ lų sti­lių, nes klez­mer drą­siai jun­gia su ska mu­zi­ka, net punk, įvai­rių tau­tų folk­lo­ro mo­ty­vais. Ir, svar­biau­sia, vi­si gru­pės mu­zi­kan­tai yra ab­so­liu­tūs sa­vo inst­ru­men­tų vir­tuo­ zai. Iš­ban­dy­ki­te, ir ši mu­zi­ka ga­li tap­ti ne­pa­kei­čia­ma jū­ sų va­ka­rė­liuo­se!

Vp Re­cords

2012-03-20 Ne­si­ruo­šiu čia pa­sa­ko­ti apie ras­ta­fa­ria­niz­mo ju­dė­ji­mą, kul­tū­rą, apie Hai­le Se­las­sie, Ba­bi­lo­ną, Sio­ną ir ki­tus svar­ bius da­ly­kus, ku­riais kiek­vie­nas no­rin­tis ga­li pa­si­do­mė­ti ir be ku­rių sun­ku per­pras­ti gi­lią­sias re­gio pra­smes. Tik kons­ ta­tuo­ju: kai va­ka­rie­tis su ka­sia­ku dan­ty­se sa­vo ba­sei­ne pra­dė­jo klau­sy­tis Bo­bo Mar­ley, kai tur­gus Kam­den Tau­ne už­si­pil­dė marš­ki­nė­liais su Se­las­sie lai­kų Etio­pi­jos vė­lia­vo­ mis, kai re­gio at­li­kė­ju ėmė va­din­tis Shag­gy, atė­jo lai­kas sta­ty­ti No­jaus lai­vą. Ge­riau­sia šiuo­lai­ki­nė roots-reg­gae gru­pė „Groun­da­tion“, ve­da­ma tik­ro pa­moks­li­nin­ko Har­ ri­so­no Staf­for­do, tai ir pa­da­rė. „Groun­da­tion“ teks­tuo­se neiš­gir­si­te nei ra­gi­ni­mo ką nors le­ga­li­zuo­ti, už­draus­ti, nei „good ti­me“, nei „beau­ti­ful world“. Tai daž­niau­siai liūd­ nos re­gio rau­dos, net mal­dos. Gru­pę su­da­ro 9 žmo­nės (kar­tais ir dau­giau), iš ku­rių da­lis yra pro­fe­sio­na­lūs džia­ zo mu­zi­kan­tai. Tad kar­tais „Groun­da­tion“ sti­lis­ti­ką bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti roots-reg­gae-jazz, nes su­dė­tin­gos aran­ žuo­tės, ne vi­sa­da pa­pras­tos rit­mi­nės fi­gū­ros, pu­čia­mų­ jų par­ti­jos pri­me­na, kad vy­ru­kai jau­nys­tė­je ne žo­lę ga­ ra­že au­gi­no. Ar bent jau da­rė ne tik tai. Kad ir kaip ten bū­tų, „Buil­ding an Ark“ yra še­dev­ras, ko­kių re­ta. To­dėl kad tai mu­zi­ka par ex­cel­len­ce. Rau­dos, rei­ka­lau­jan­čios klau­sy­mo, gi­li­ni­mo­si, mu­zi­ka ne­priei­na­ma kiek­vie­nam, no­ rin­čiam at­si­pūs­ti ir „ge­rai pra­leis­ti lai­ką“. Tai mu­zi­ka su so­te­rio­lo­gi­ne, me­sia­nis­ti­ne už­duo­ti­mi, kaip ir vi­sa ras­ta­ fa­ria­niz­mo re­li­gi­ja. 95

100

80

100

KOS­TAS SMO­RI­GI­NAS

Al­bu­mas

Kos­tas man pa­tin­ka tuo, kad ne­vy­nio­ja į va­tą, kad jo ne­ pas­tum­dy­si kaip no­ri. Už­tat daug kas jį ir lai­ko aro­gan­tiš­ ku ar­tis­tu. Bet jis tie­siog yra at­si­kra­tęs vi­sų ca­ca ir lia­lia, jis nuo­žmus sau ir ne­gai­les­tin­gas ki­tiems. Pa­me­nu, kai su­ si­pa­ži­no­me, jis pa­sa­kė: „Vis­kas, ką tu da­rai, nė­ra taip jau blo­gai (!).“ Ir pa­ti­kė­ki­te, man tai bu­vo komp­li­men­tas! Nie­ ko nau­jo Smo­ri­gi­no dai­nų ger­bė­jas „Al­bu­me“ neiš­girs: tos pa­čios „kos­tiš­kos“ har­mo­ni­jos, akor­dų se­kos, in­to­na­ci­jos. Ta­čiau Smo­ri­gi­no dai­nų ger­bė­jas grei­čiau­siai nie­ko nau­jo ir neieš­ko. Neieš­ko ir Kos­tas. Jam svar­biau ne nu­ste­bin­ti, o už­fik­suo­ti. Už­fik­suo­ti tai, kas su­vai­din­ta per ke­lis de­šimt­ me­čius sce­no­je, gy­ve­ni­me. Taip pat ref­lek­ty­viai, at­si­grę­ žiant at­gal vi­sa tai ap­rau­do­ti. Sko­nin­gai, pro­fe­sio­na­liai ir dai­liai, kaip mo­ka ge­riau­si to­kio žan­ro at­sto­vai. Tie­sa, kai kuriuos ga­li nu­ste­bin­ti būg­nai (skam­ban­tys per­dėm sin­ten­ tiš­kai), elekt­ri­nės gi­ta­ros... Bet so­čios aran­žuo­tės, ink­liu­zai es­mės ne­kei­čia. Tai tas pa­ts Kos­tas. Taip, su tais pa­čiais ge­rais bi­čiu­liais: Ne­da, Ole­gu Dit­kovs­kiu ir taip to­liau, bet Kos­to ego svo­rio ne­nus­telb­si ir neuž­go­ši – ga­li nors ir „Led Zep­pe­lin“ pa­si­kvies­ti. Kas al­bu­me man pa­si­ro­dė ge­riau­sia? Pui­kūs Rim­vy­do Stan­ke­vi­čiaus teks­tai. Pui­kūs to­dėl, kad pa­ ra­šy­ti spe­cia­liai Kos­tui ir tie­siog stul­bi­na­mai in­ty­miai ir at­ vi­rai per­tei­kian­tys Kos­tą, lyg jis bū­tų pa­ts juos ra­šęs. To­dėl svei­ki­nu, nė­ra jau toks blo­gas al­bu­mas! P. S. Deja, naujo albumo viršelio nespėjome sugaudyti, nes „Albumas“ pasirodys gegužės pabaigoje. 70

100

2012.05.04 16:53:22


370_025.indd 17

2012.05.04 16:53:28


>> išklOTinė

renGiniai

Rašė: tautė Bernotaitė Nuotrauka: Sabine Wenzel

Gegužės 2–9 d. Vilniuje padaugėjo žmonių, kuriems judėji­ mas yra aiškesnė bendravimo forma negu kalbėjimas. Tokią kombinaciją mieste moka sukurti tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Jau šešioliktas.

š

iemet jo kulminacija taps trupės iš Berlyno „cie. toula limnaios“ spektak­ lis „Kiekvieną mielą dieną“, kuris buvo įkvėptas Albert‘o Camus knygos „Sizifo mitas“. Tikiuosi, spektaklis uždarymui pasirinktas ne todėl, jog fes­ tivalis, kuris nemažai kartų baugino, kad dėl nesupratingo finansavimo neį­ vyks, pats kartais jaučiasi kaip tas Sizifas? Bet net jei ir taip, nieko baisaus: A.Camus klasikinį graikų mitą interpretuoja išskirtinai – sako, kad Sizifą turi­ me matyti laimingą! Autoriaus filosofija, išsakyta knygoje, sujudino trupės įkū­ rėją – graikų kilmės choreografę Toulą Limnaios. Choreografė stato labai poetiškus, magijos, archajiškumo kupinus spektaklius. Pastatyme „Kiekvieną mielą dieną“ tokį įspūdį kurs žemių pilna scena ir šokėjų ko­ va su ja, kažkuo primenati Sizifo akmens ridenimą. Bent jau anonsas žada tikrai jausmingą reginį. ši kūrėja, kuri turėjo galimybę mokytis pačios Pinos Bausch vado­ vaujamoje studijoje, vienodai daug dėmesio skiria judesiui, šviesoms, muzikai. Gal todėl Berlyne jau penkiolika metų veikianti trupė yra laikoma įdomiausia vo­ kietijos šiuolaikinio šokio atstove. Ruošdami šį pokalbį, sužinojome, kad „cie.toula limnaios“ buvo paskelbta George’o tabori apdovanojimo (steigia Berlyno atlikė­ jų meno fondas) nugalėtoja, palydint žodžiais, kad „kompanija kaskart meta iššū­ kį žiūrovo įpročiams, erdvę minčiai kurdama per jausminę tobulybę ir fizinius nu­ sižengimus, lydimus metaforiškų, trikdančių įvaizdžių“. trumpai pakalbinome choreografę apie dar labai mažai kur rodytą spektaklį. ilgesnės ir bežodės atsakymų versijos – gegužės 9­ąją Nacionaliniame dramos teatre 18.30 val.

– Jūsų naujasis darbas „Kiekvieną mielą dieną“ kalba apie galingąjį Sizifo mitą. Vi­ siškai sutinku su A.Camus, kuris sako, kad turime matyti Sizifą laimingą. Bet kaip jūs tai aiškinate – kur jūs asmeniškai matote galimybę Sizifui būti laimingam? – Sizifo mito herojus yra tragiškas, nes jis žino, kad toks yra. Žmonės dirba kiek vieną savo gy venimo dieną ir jų likimas nė kiek ne mažiau absurdiškas. Bet gy venimas įgy­ ja tą tragedijos sluoksnį tais retais momentais, kai žmogus supranta, kad likimas toks yra – absurdiškas. Žmogiškosios būtybės lemtis jau nebėra šis tas abstraktaus, apim­ ta Dievo suvokimo, dabar gy venimas tapo tik žmogaus klausimu. Nėra jokio tikslo, ga le laukia tik mir tis. Todėl žmogaus likimas priklauso tik jam ir dėl to jis kar tais ty­ liai džiaugiasi. Aišku, šis mitas ga li turėti labai įvairių interpretacijų. – Žemės, kurios naudojamos jūsų spektaklyje, yra labai intensyvi medžiaga. Su­ prantu, kad interpretacijai čia vietos apsčiai, bet ką jums dabar reiškia tos že­ mės, turint omeny, kad tiek laiko teko su jomis būti ir paversti šokėjams paklus­ nia medžiaga?

KovA Su žEME – Visa scena padeng ta žeme. Man tai tarsi metaforiška žmogaus reprezentacija: „mes ateina­ me iš žemės, ir į žemę grįžtam“, į žemę sodinam, iš jos gaunam derlių. Mums tik rai teko per visas repeticijas tobu lėti bū nant su žeme, kol ji mums tapo suprantama. Tai irgi buvo kova... panašiai kaip Sizifo kova su ak meniu! – Koks skirtumas yra šokti ant grindų ir ant žemės? – Žemė daug minkštesnė ir natū ra lesnė, ji pabudina archajiškus, pirmapradžius jausmus ir emocijas, kurias mes, kaip miesto žmonės, jau pamiršom. – Ar esate vienas tų žmonių, kurie „norėdami galvoti turi judėti“? – „Deja, mes mokomės gy venti prieš išmokdami galvoti“ – taip sako A.Camus. Bet aš neda­ rau persky ros tarp šių veiksmų! – Sukurti šokio spektaklį jus įkvėpė A.Camus knyga. Ar įsivaizduotumėte, kad galėtų įvykti priešingai? – Po šokio spektak lio parašy ti knygą, turite omeny? Įmanoma, bet man šie da lykai turi visai skir tingą energiją ir jėgą! Transliavimo būdai visai kitokie – rašy tojai yra rašy tojai, choreog­ rafai yra choreografai. Įk vėpimas yra kaip šaltinis, bet šokdami mes nepasakosime mito siuže­ to, nebandysime jo iliustruoti. Bet ga liausiai ir rašy tojai, ir choreog rafai nori pasiekti, suj(a)u­ dinti kitus ir patys būti suj(a)udinti. – Be knygų, kas dar jus išjudina kurti? – Žmonės, kelionės, muzika ir kiti menai. Mintys apie mūsų globa lią sistemą ir visuomenę. Degantis žmonijos klausimas dabar tiniu metu ir mintis, kuo menas gali prisidėti, siekiant su­ prasti gy venimą. Rašė: šiaudinė Kaliausė Nuotrauka: BFL

KūRyBiNiŲ iNDuStRiJŲ FEStivALiS „iKRA SAvAitė“ GEGužėS 22–26 D.

ĮVairiOse klaiPėDOs erDVėse

18 // © 370 370_025.indd 18

Klaipėdos menininkai pasiryžę iššūkiui – pirmajam kūrybinių industrijų festivaliui „iKRA sa­ vaitė“: uostamiesčio pajėgos adaptuoja užsienyje populiarią kūrybiškumo renginių tradici­ ją prie vietos realijų ir aktualijų. Festivalį organizuoja praėjusių metų spalį įkurta visuomeninė organizacija Klaipėdos re­ giono kūrybinių industrijų asociacija (iKRA), vienijanti dizaino, architektūros, informacinių technologijų, reklamos, kino, medijų, muzikos, scenos menų ir kitų kūrybinių bei kultūrinių industrijų sektorių atstovus ir kūrybines įmones iš pajūrio. „iKRA savaitė“ sumanyta kaip nau­ josios organizacijos prisistatymas visuomenei ir pretenduoja tapti kasmečiu renginiu. interjero projektavimo ir reklamos atviros kūrybinės dirbtuvės, muzikinių vaizdo klipų kon­ kursas, madų šou, greitieji verslo pasimatymai, atvirų durų dienos architektų biuruose ir ekskursija po aukščiausius uostamiesčio architektūros objektus, maisto dizaino studija bei kavos laboratorija, teatro, kino ir pokalbių vakarai – „iKRA savaitėje“ įvairių kūrybinių pro­ fesijų atstovai kvies pažinti kasdienės savo veiklos virtuvę ir darbo rezultatus. Renginio da­ lyvių sąraše – aktorius ir režisierius valentinas Masalskis, blokbasterio „Zero“ kūrėjas Emi­ lis vėlyvis, Klaipėdos alternatyvaus kino kūrėjas Arūnas Eimulis (apie jį plačiau skaitykite 13 p.) ir kiti žinomi menininkai. Renginiai vyks Danės krantinėse įsikūrusiose kavinėse ir kitose uždarose bei atvirose se­ namiesčio erdvėse. Festivalio „iKRA savaitė“ renginių vietos slepia užuominą apie galimą didesnį kūrybinių industrijų atstovų ir menininkų indėlį populiarinant Klaipėdos centrą kaip veiksmo ir verslo vietą, jaukinantis mažiau lankomas erdves, skatinant verslininkų išradin­ gumą ir kūrybišką požiūrį. Daugiau informacijos – www.creativeklaipeda.lt. čia pat rasite išsamius renginių ap­ rašymus ir registracijos formas.

2012.05.04 16:54:02


VEL­NIŲ SA­LOS KA­RA­LIUS NUO GE­GU­ŽĖS 10 D.

KI­NO TEAT­RE „SKAL­VI­JA“ (Vil­niu­je, A.Goš­tau­to g. 2 / 15)

„Jei bū­si ne­ge­ras, iš­sių­siu į vel­nių sa­lą“, – taip nor­ve­gų suau­gu­sie­ji gąs­ di­na ne­pak­lus­nius vai­kus. Fil­mo is­to­ri­ja nu­ke­lia į 1915-ųjų žie­mą Nor­ve­gi­jo­je. Bas­tio­jos sa­lo­ je jau ant­rą de­šimt­me­tį vei­kia ne­pak­lus­nių ber­niu­kų in­ter­na­tas. Sa­lo­je tvar­ka ge­le­ži­nė, juos bau­džia psi­cho­lo­giš­kai ir fi­ziš­kai. Ber­niu­kai nuo­ lat iš­nau­do­ja­mi kaip dar­bo jė­ga. Vie­ną die­ną čia iš­lai­pi­na­mas sep­ty­ nio­lik­me­tis Er­lin­gas, ku­ris ne­ty­čia už­mu­šė po­li­ci­nin­ką. Aš­tuo­nio­li­kai suė­ jus jis bus per­kel­tas į suau­gu­sių­jų ka­lė­ji­mą. Vai­ki­nas jau nuo pra­džių pa­si­ry­žęs žūt­būt pa­bėg­ti iš sa­los. Er­lin­gas su­si­bi­čiu­liau­ja su ki­tais vai­ki­ nais, to­dėl bėg­ti vie­nam ne­be­lei­džia drau­giš­ku­mas. Mo­ki­niai ima bur­ tis ir slap­čia ruoš­tis maiš­tui. „Ta vie­ta bu­vo api­pin­ta le­gen­do­mis. Apie ją šiek tiek gir­dė­jau aug­da­ mas. Smal­su­mas ma­ne nu­ve­dė į Na­cio­na­li­nį ar­chy­vą, kur ga­lė­jau pa­si­ raus­ti se­nuo­se do­ku­men­tuo­se. Svars­čiau, ko­dėl apie tą vie­tą taip ma­žai ži­no­ma? Grei­tai su­pra­tau, kad me­džia­ga la­bai tin­ka dra­ma­tiš­kam fil­mo pa­sa­ko­ji­mui. Tai is­to­ri­ja, ku­ri pa­pa­sa­kos svar­bius da­ly­kus apie „įstai­gų“ žmo­nes, pa­ro­dys tam tik­rą el­ge­sį, pa­dės at­skleis­ti, kas nu­tin­ka už­da­ro­ se ins­ti­tu­ci­jo­se, kai per daug ga­lios ati­duo­da­ma į vos ke­lių žmo­nių ran­ kas“, – sa­ko re­ži­sie­rius Ma­rius Hols­tas. Fil­mas ap­do­va­no­tas nor­ve­gų pri­zu „Aman­da“ kaip ge­riau­sias fil­mas, taip pat už mu­zi­ką, ant­rap­la­nį vy­ro vaid­me­nį, Ge­te­bor­go ki­no fes­ti­va­ly­je ga­vo no­mi­na­ci­ją „Ko­dak“ Šiau­rės vi­zi­ja“, Va­len­si­jos ki­no fes­ti­va­ly­je pri­ pa­žin­tas ge­riau­siu fil­mu. Šis fil­mas su­lau­kė ir ge­rų per­nykš­tės „Sca­no­ra­ mos“ fes­ti­va­lio žiū­ro­vų įver­ti­ni­mų. Ki­no spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, „Vel­nių sa­los ka­ra­lius“ tu­rė­tų pa­tik­ti tiems, ku­riuos su­ža­vė­jo šve­dų juos­ta „Blo­gis“.

Londonietiškas „Future Shorts“ daigas tvirtinasi ir Lietuvoje

Rašė: Aura Mykolaitytė Nuotraukos: organizatorių archyvo

N

Paulius Juočeris

370_025.indd 19

eįprastai vasariškos paskutinės balandžio dienos nubloškė vilnie­ čius prie ežerų ir įgrūdo į rankas šašlykų iešmus. Visgi didžiausio pasaulyje trumpų filmų festivalio „Future Shorts“ gerbėjai sugrįžo į miestą ir užkopė net ant Tauro kalno. Čia įsitvirtinti Lietuvos kultūrinėje že­ mėje antrą kartą bandė neįpareigojantis kino vakarėlis iš Londono – „Fu­ ture Shorts“. „Festivalio idėja žavi tuo, kad žiūrovui neprivaloma sėdėti kino teatro kėdė­ je. Atėjęs į klubą jis gali pasiimti alaus, kokteilį ar kitą gėrimą, pabendrauti su draugais, susipažinti su naujais ir čia pat aptarti filmus“, – sako Paulius Juoče­ ris, festivalio „Future Shorts“ organizatorius Lietuvoje. 25-erių vaikinas apie šį festivalį sužinojo Londone, kur gyventi patraukė metęs mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei įstojęs į kino prodiusavimo studijas „University for creative art“. Jo noras Londone pajusti kitokį mentalitetą ir kultūrą atvedė į nestandartinį renginį – „Future Shorts“ vakarėlį. „Šis prekės ženklas ten labai gerai išvystytas, turi gigantišką auditoriją dau­ giau nei 50-yje šalių ir vyksta keturis kartus per metus. Jį sugalvojo toks Fabie­ nas Riggalas, kažkada sumąstęs, kad Londone filmams žiūrėti trūksta netradici­ nės aplinkos. Pirmieji jo rengti „Future Shorts“ vakarėliai taip sužavėjo žmones, kad netrukus jie išaugo į festivalių tinklą Europoje, JAV, Azijoje ir Afrikoje“, – pasakoja Paulius. Dabar jau Lietuvoje gyvenantis vaikinas sako ir pats kurį laiką sukęs galvą dėl panašaus kino vakarėlio sostinėje. Pirmąjį „Future Shorts“ vakarėlį Vilniuje Pau­ lius su draugais surengė šią žiemą „Lofte“. Žiūrovų gausa įrodė, kad lietuviams taip pat patinka žiūrėti filmus be eilės ir kėdės numeriuko. Sėkmės paskatintas, balandžio 28 d. bare „Propaganda“ įvyko antrasis „Future Shorts“ vakarėlis su pavasario sezono programa. Žiūrovai išvydo Kanuose įvertintą juodojo humo­ ro užtaisą „Lokys“ („Bear“, rež. Nashas Edgertonas), „Myliu tave labiau“ („Lo­ ve You more“, rež. Samas Tayloras Woodas, Didžioji Britanija), paremtą „Os­ karo“ nominanto Patricko Marberio scenarijumi, ir kitus filmus. Taip pat buvo pateikta valandinė programa. Artimiausias „Future Shorts“ vakarėlis numatomas šią vasarą. Sekite naujienas!

2012.05.04 16:54:30


>> išklotinė

teatras

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: teatrų archyvo

„PLĖŠIKAI“ ŽIŪRĖKITE GEGUŽĖS 10, 22 D. IR BIRŽELIO 2, 16 D. KAUNO VALSTYBINIAME DRAMOS TEATRE (Kaune, Laisvės al. 71)

Klasikos interpretavimas jau tapo režisieriaus Artūro Areimos prekės ženklu. Šį kartą jis ėmėsi vo­ kiečių romantiko Friedricho Schillerio „Plėšikų“ ir interpretuoja šį kūrinį gana drastiškai. Režisieriaus drąsa perrašyti klasikinį tekstą atsipirko. Dramą režisierius kartu su vertimo redaktoriumi Teodoru Četrausku aktualizuoja pasitelkdamas šūkį „sex, drugs and rock’n’roll“ ir taip F.Schillerio „plėši­ kus“ paverčia „cepūriniais“ gangsteriais, paskendusiais smagiame narkotiniame kvaitulyje, kur ne tik liuoksi neprilygstama pliušinė Indrės Patkauskaitės Voverė, bet ir „vaidenasi“ Cholina. Itin džiugina Sauliaus Čiučelio kuriamas Franco vaidmuo, liudijantis šio jauno aktoriaus profesi­ nę pažangą ir tobulėjimą, nors ir tenka pripažinti, kad aktorius ne visada pakelia režisieriaus jam užkrautą naštą. A.Areimai ne iki galo pavyko suvaldyti dviejų itin skirtingų brolių (Tomo Rinkūno Maksimiliano ir S.Čiučelio Franco) linijų tarpusavio dermę ir dėl to kiek kenčia spektaklio kuria­ mos prasmės ir dominuojantis komiksinio trilerio siautulys laimi prieš rimtąsias apmąstymų scenas. Tačiau „Plėšikuose“, kaip būdinga A.Areimos darbams, suteikiama galimybė mėgautis aktorių an­ sambliškumu. Smagu pasinerti į kūrėjų siūlomą teatrinę žaismę ir atpažinti taiklias įvairių meno kū­ rinių bei kūrėjų parodijas.

„PRODUKTAS“ ŽIŪRĖKITE

„SLAPTOJI DVIRATININKŲ DRAUGIJA“ ŽIŪRĖKITE GEGUŽĖS 18, 23 D.

KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRE KITĄ SEZONĄ

VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Vilniuje, Arklių g. 5)

Garsusis britų dramaturgas Markas Ravenhillas teigia, kad geras menas turi būti konkretus ir geriau rizikuoti būti lokaliam negu bendriniam. Regis, šią dramaturgo mintį visiškai pražiūrėjo jaunasis režisierius Tomas Jašinskas, Klaipėdos dramos te­ atre kurdamas spektaklį „Produktas“ pagal šio dramaturgo monologą. „Produktas“ – globalizmo ir terorizmo valdomo ar kankinamo pasaulio po Rug­ sėjo 11-osios refleksija su „Kill Bill“ ir britiško humoro elementais. Igoris Reklaitis čia kuria kino prodiuserio, pasakojančio aktorei apie naujo filmo, kuriame ji kvie­ čiama vaidinti, scenarijų. Pagrindinė filmo herojė per Rugsėjo 11-osios teroro ak­ tą Niujorke praranda mylimąjį, tačiau įsimyli „Al Qaedą“ ir galiausiai leidžiasi jo išvaduoti iš kažko panašaus į Gvantanamą. Šis spektaklis tik dar kartą įrodo, kokie tolimi mums pasaulio įvykiai ir kokie ne­ apčiuopiami jų padariniai. Regis, nei režisierius, nei aktorius iki galo nesuvokia nei pjesėje aprašomų įvykių, nei kūrinio žanro, nei dramaturgo požiūrio. Spek­ taklis tampa paviršutiniškai globalus, vengdamas savo požiūrio, o tai jį paver­ čia beskoniu ir bekvapiu, atsietu nuo konteksto. I.Reklaičio beriamas tekstas tam­ pa beprasme intonuojamų, bet ne interpretuojamų žodžių lavina, vis papildoma neapskaičiuoto komizmo. O scenoje gvildenamos tariamai bendros problemos tampa niekieno.

Naujausia Jaunimo teatro premjera – vienas spektaklių, skatinančių pamąstyti apie žiūrovų, kaip vartotojų, teises. Teatro vadovas Algirdas Latėnas ėmėsi šiuolaikinio rusų dramaturgo Olego Bogajevo absurdo pjesės ir nugramzdino ją buitiniame realizme, o visuomenės para­ bolę pavertė lengvo turinio komedija. Pjesėje vaizduojama šiuolaikinė rusų šeimyna, kurios nariai (Tėvas, Motina, paauglė Du­ kra, Senelis ir Senelė ir net Katinas) pastoja ir laukiasi nuo savo sapnų / svajonių / pomė­ gių. Scenografas Gintaras Makarevičius scenoje pateikė detalų realistinį miegamųjų rajonų buto vaizdą bei projekcijas ir sukūrė visas galimybes režisieriui žongliruoti absurdo žanru bui­ tinėmis aplinkybėmis. Apmaudu, kad režisierius tuo nepasinaudojo. Apie šio spektaklio kokybę byloja Simono Storpirščio kruopščiai ir atidžiai kuriamas Ka­ tinas, daugelyje scenų nukonkuruojantis likusius personažus. Tai jokiu būdu nesumenkina ki­ tų spektaklyje vaidmenis kuriančių aktorių (itin įdomus Rasos Marazaitės kuriamas Motinos portretas, kaip ir Sergejaus Ivanovo Senelis) darbo. Kai šalutiniai personažai nukonkuruoja pagrindinius, tai kalbama ne apie vaidybos, o apie režisūros problemas. Taigi nors aktorių komanda ir stipri, publikai pateikiamas antrinis produktas. Nežinia kodėl, ar dėl to, kad re­ žisierius nepajėgia pakilti nuo buities iki absurdo, ar taip nuvertinama publika, kurią tiesiog reikia pajuokinti.

„MANON LESKO“

20 // © 370 370_025.indd 20

Naujausias režisierės Dalios Ibelhauptaitės darbas – Giacomo Puccini opera „Manon Lesko“. Pagal Abbé Prévost novelę „Ševaljė de Grijė ir Manon Lesko istorija“ sukurtos operos siužetas ir jo plėtojimas ne mažiau komplikuotas nei jos libreto autorystės klausimas (priskaičiuojama iki šešių prie šio kūrinio prisi­ dėjusių autorių). Trūkinėjantis šios operos, pasakojančios aistros kupiną nelai­ mingos meilės istoriją, siužetas ir netikėti šuoliai komplikuoja ne tik pačios isto­ rijos, bet ir jos herojų interpretavimą bei apsunkina scenines užduotis vaidinti ne itin pratusiems mūsų solistams. Puošniais ir preciziškais nuolatinio režisierės bendradarbio Juozo Statkevi­ čiaus kostiumais mirgančio spektaklio ašis – Asmik Grogorian kuriama Ma­ non Lesko. Solistė, apdovanota prigimtiniais sceniniais gabumais, geba vie­ na užpildyti sceną ir „ištempti“ sunkiau su vaidybos niuansais susitvarkančius partnerius. Naujoji „Bohemiečių“ opera žada estetišką ir stilingą vakarą su klasikine muzika ir aistros istorija (tiesa, „sekso“ scena gali smarkiai prajuokinti), nors ir neskatina didžių apmąstymų ar gilių išvadų.

2012.05.04 16:54:52


Rašė: vlada Kalpokaitė Nuotraukos: Naujosios dramos akcijos, „Dansemos“ archyvo

FEStivALiS „NAuJoSioS DRAMoS AKCiJA’12“ žiūRėKitE GEGužėS 15–21 D.

MenŲ sPausTuVėJe (Vilniuje, šiltadaržio g. 6), lieTuVOs naciOnaliniaMe DraMOs TeaTre (Vilniuje, Gedimino pr. 4)

tarptautinis teatro festivalis „Naujosios dramos akcija“ (NDA) vyksta jau keturioliktą kartą ir vi­ sai gali būti, kad paskutinį (bent jau tokios nuotaikos šiuo metu apėmė jo sumanytoją ir pagrin­ dinį „lokomotyvą“ Audronį Liugą). Su NDA susijusios daugybė pradžių – čia prasidėjo reiškiniai ir procesai, žmonės ir erdvės, mokytasi skaityti, perskaityti, būti tekste ir iššokti iš jo į tikrosios kū­ rybos erdves. Mokėsi tiek režisieriai, aktoriai, dramaturgai, kiti teatro žmonės, tiek žiūrovai. tar­ si logiška, kad tai, kas turi pradžią, per visus kablelius, dvitaškius ir brūkšnius prieina iki taško. Bet tai vis tiek nelinksma. šiemet NDA kalba apie kitoniškumą. visa programa sudėta į theatre.lt, o Menų spaustuvės salės turės garbę priimti štai ką: įžangą į programą „Nafta – Menui“ „Norvegijos kelias“, kurią pristatys projekto autorius ir atlikėjas Amundas Sjølie Sveenas iš Norvegijos. organizatoriai ža­ da provokuojantį paskaitos žanro spektaklį apie norvegų tapatybę, pinigų ir laimės ryšį bei meno galimybes pakeisti pasaulį (gegužės 15 d. 18 val.). tą pačią dieną 20 val. NDA suteiks sma­ gią galimybę pamatyti mūsų talentingojo, šmaikščiojo ir populiariojo kaimyno režisieriaus Alvio Hermanio spektaklį pagal tatjaną tolstają „Sonia“. Gegužės 21 d. gausim bent kiek „paragauti“ kito kaimyno, keistojo lenkų teatro genijaus Kr­ zysztofo Warlikowskio opuso „(A)Pollonia“. tiems, kurie bent ką nors apie šį epochinį spektaklį girdėjo, po šio sakinio turėjo šoktelėti širdis. Skubu normalizuoti ritmo: pačiam spektakliui atvež­ ti vis dar trūksta BvP ir kitų finansinių trumpinių iš trijų raidžių. Bet bus galima pažiūrėti bent jau spektaklio vaizdo įrašą, o po jo – dokumentinį filmą apie šio galingo reginio kūrimą.

tARPtAutiNiS šiuoLAiKiNio šoKio FEStivALiS vAiKAMS iR JAuNiMui „DANSEMA“ žiūRėKitE GEGužėS 17–20 D.

MenŲ sPausTuVėJe (Vilniuje, šiltadaržio g. 6)

LiEtuvoS MuZiKoS iR tEAtRo AKADEMiJoS iR KLAiPėDoS uNivERSitEto MENŲ FAKuLtEto DiPLoMiNiAi DARBAi žiūRėKitE GEGužėS 12, 22, 24 iR 25 D. MenŲ sPausTuVėJe (Vilniuje, šiltadaržio g. 6)

Rašymas apie premjeras – visiškai futurologinis žanras, susijęs su bandymu spėti iš tirščių (tai yra pavadinimų, vardų ir pačių kūrėjų sumeistrautų anonsinių pažadų). Paklaidos tikimybė, kaip rodo praktika, yra didžiulė ir visą reikalą verčia avantiūra. Bet visiems vaidinantiems per premjeras, ir ypač diplominius, labai reikia tikrų žiū­ rovų – ne tik apsiašarojusių iš gerumo, puokštes lamdančių mamų ir tėčių, draugų ir artimųjų. Dėl to ateikite, būkite mieli, nors kas ten bus – velniai žino. visų diplominių spektaklių datas rasite menuspaustuve.lt.

Jau penktus metus šio festivalio organizatoriai – šokio teatras „Dansema“ – kantriai ir užsi­ spyrusiai augina mažuosius šiuolaikinio šokio žmones. Potencialius šokėjus, choreografus ar išprususius žiūrovus. žodžiai „ugdymas“ ar (ne­ duokdie) „edukacija“ biurokratų ir projektų ke­ pėjų dėka virto absoliučia banalybe ir nieko įdomaus nebereiškiančia standartine formuluo­ te. o bet tačiau: yra žmonių, kurie ne tik žon­ gliruoja šiomis sąvokomis kaip „Briuselio ko­ pūstėliais“ (dėl tų pačių Briuselio „kopūstėlių“), o iš tiesų užsiima ugdymu. ir mažieji šokio ver­ tintojai, kuriuos į festivalį „Dansema“ pradžio­ je kas nors nešė, paskui vežė, paskui vedė už rankos, po kurio laiko jau niekaip nepasakys, kad šiuolaikinis šokis – tai ča ča ča. visa festivalio programa yra čia: dansema. lt. Penktoji „Dansema“ šiemet pristato italų, bel­ gų, olandų ir lietuvių spektaklius vaikams nuo 6 metų ir 11–15 metų jaunimui.

Rašė: šiaudinė Kaliausė Nuotrauka: organizatorių archyvo

„ĮKALiNti“ GEGužėS 19 D.

šVYTuriO MenŲ DOke (klaipėdoje, naujojo uosto g. 3)

tai istorija apie froidiškai patologiško šeimos modelio tragediją – žaidimą, neturintį taisyklių, bet turintį vienintelį dės­ nį – veiksmas reikalauja atoveiksmio, nusikaltimas reikalauja neišvengiamos bausmės, o tai lemia paradoksalų am­ žinąjį variklį: žmogus, siekdamas įvykdyti bausmę kitam už padarytą nusikaltimą, pažeistą tabu, yra priverstas pats nusikalsti. Spektaklio personažai, kaip ir kiekvienas mūsų, iš prigimties ambivalentiškos asmenybės, susiduria su sa­ vo demoniškais troškimais, kurie ir neleidžia nutrūkti tragedijos vyksmui. Sąmonė ir pasąmonė čia susilieja į vientisą realybę, kurioje nebeatskiri tikrovės nuo savo sąžinės ar troškimų iliuzijų, baimės sukeltų haliucinacijų; nebesupran­ ti, ar tu vis dar gyveni, ar jau sukiesi Dante’s „Pragaro“ ratuose. Beje, šį Eglės Kazickaitės režisuotą spektaklį Eugene’o o‘Neillo trilogijos „Elektrai skirta gedėti“ motyvais bus ga­ lima pamatyti ir vilniuje, Menų spaustuvėje, šalia kitų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Klaipėdos universiteto menų fakulteto diplominių darbų. vaidina Greta Kazlauskaitė, Agnė Stalaučinskytė, Gediminas Rimeika.

370_025.indd 21

2012.05.04 16:55:17


>> išklotinė

Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archyvo

koncertai

„THE PRODIGY“ GEGUŽĖS 25 D. „ŽALGIRIO“ ARENA (Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 50)

Jeigu jūsų jautri klausa, prieš šį koncertą rekomenduojame užsuk­ ti į vaistinę ir įsigyti ausų kištukus. Prieš pirmąjį grupės „The Pro­ digy“ pasirodymą „Siemens“ arenoje juos dalijo nemokamai ir jie tikrai pravertė. Kita vertus, „Žalgirio“ arenos akustika geres­ nė nei „Siemens“ (bent jau taip kalba šios srities specialistai), tad galbūt jų ir neprireiks. Pasaulyje nėra daug grupių, sugebančių užkurti tokį praga­ rą ausims. Daugybę stilių (rave, hardcore, techno ir netgi punk) savo muzikoje sugebanti suvienyti „The Prodigy“ anąsyk paliko neišdildomą įspūdį ne tik savo gerbėjams, bet ir koncerto ren­ gėjams – dėl ultragalingos garso įrangos naudojimo saugumo

sumetimais buvo papildomai sutvirtintos visos salėje esančios stiklinės pertvaros. Per 22 gyvavimo metus grupė į pasaulį paleido vos 5 studiji­ nius albumus ir apie 20 singlų, kurių beveik absoliuti dauguma daug kartų tapo platininiais ir auksiniais ne tik Europos šalyse, bet ir Kanadoje bei Australijoje. Naujausią studijinį albumą „Invaders Must Die“ 2009 m. iš­ leidusi grupė dar šiemet ketina palepinti gerbėjus naujomis dai­ nomis, iš kurių keletas galbūt nuskambės ir Kaune. O jei ne, tai mums užteks ir senųjų kūrinių. Smack My Bitch Up!..

„POWER HIT RADIO“ 9-ASIS GIMTADIENIS SU SISTER BLISS GEGUŽĖS 11 D. ŪKIO BANKO TEATRO ARENOJE (Vilniuje, Olimpiečių g. 3)

Galbūt tik tikri melomanai žino pseudonimą Sister Bliss (ko gero, tikrasis vardas Aya­ lah Bentovim net ir jiems sako nedaug), tačiau pavadinimas „Faithless“ bent kiek muzi­ ka besidominčiam žmogui reiškia nemažai. Radijo eteryje skambėję kūriniai „God is a DJ“, „Insomnia“, „Feel Me“, „Music Matters“, „Tweak Your Nipple“, „Not Going Ho­ me“, „Why Go“ ir „Miss U Less See U More“ – tai tik maža britų elektroninės muzikos grupės „Faithless“ diskografijos dalis. Lietuviai turėjo šansą išgirsti šias dainas gyvai, tačiau 2010 m. rudenį Vilniuje pla­ nuotą pasirodymą grupė atšaukė dėl vieno narių Maxi Jazz ligos. Koncertas buvo nu­ keltas į pavasarį, tačiau ir vėl buvo atšauktas pačių grupės narių iniciatyva. Netrukus „Faithless“ paskelbė, kad išsiskirsto. Taigi, „Faithless“ Lietuvoje greičiausiai jau nepamatysime (nebent sugalvotų atsikurti, o tai nėra retas reiškinys). Bet dabar turime šansą pamatyti bent jau vieną grupės narę – „Faithless“ klavišininkę ir dainų bendraautorę, dabar didžėjos veiklą tęsiančią Sister Bliss, kuri pažadėjo didžiausius grupės hitus pristatyti Vilniuje. Britų žvaigždės pasirodymą apšildys Ignas ir „Power Hit Radio“ laidų vedėja Ramin­ ta Vyšniauskaitė.

370_025.indd 22

2012.05.04 16:55:37


„GALAPAGAI SAKO!“: „BLACK LABEL SOCIETY“ GEGUŽĖS 14 D. „Forum Palace“ (Vilniuje, Konstitucijos pr. 26)

Festivalis „Galapagai / Roko naktys“ 10-mečio jubiliejui ėmė ruoštis anksti. Jau įvy­ ko keli ciklo „Galapagai sako!“ renginiai, į kuriuos rinkosi įvairiausios muzikos gerbė­ jai. Savo dozės gegužę sulauks ir sunkesnės muzikos gerbėjai – į Lietuvą atvyksta il­ gametis kultinio dainininko Ozzy Ozbourne’o bendražygis Zakkas Wylde’as su savo grupe „Black Label Society“. Sunkiojo metalo stiliaus muziką atliekantis kolektyvas Lietuvoje svečiuosis jau antrą kar­ tą. Grupė yra išleidusi 9 studijinius albumus. Geriausiu jų darbu kritikai ilgą laiką va­ dino 2005-aisiais išleistą albumą „Mafia“, tačiau jie buvo priversti pakeisti nuomonę, kai 2010 m. pasirodė „Order of the Black“, kuris jau pirmą savaitę pagal pardavimą užkopė į 4-ąją „Billboard Top 200“ vietą ir tapo sėkmingiausiu Z.Wylde’o komandos albumu. Naujausią albu­ mą grupė išleido 2011 m. „The Song Remains Not the Same“ galima rasti akustines praėjusio albumo versijas, taip pat kelis naujus kūrinius ir kitų atlikėjų perdirbinius. Bū­ tent šį darbą grupė ir pri­ stato jau antrus metus ke­ liaudama aplink pasaulį. Gal „Black Label Society“ nė nebūtų, jei ne tam tikros aplinkybės. Nuo 1987ųjų su O.Osbourne’u koncertavęs Z.Wylde’as suirzo išgirdęs Ozzy pa­ svarstymus apie karje­ ros pabaigą ir nuspren­ dė suburti savo grupę. Ir nors O.Osbourne’as karjeros taip ir nebai­ gė, Z.Wylde’o priori­ tetu tapo „Black Label Society“.

„LOGIN 2012“ APDOVANOJIMAI IR „LOFTO“ SEZONO PABAIGA BIRŽELIO 1 D. Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)

Dviejų dienų progreso konferenciją „LOGIN 2012“ vainikuos Lietuvos interneto apdovanojimai, per ku­ riuos geriausiems iš geriausių Lietuvos interneto kū­ rėjų bus išdalytos net 25 statulėlės. Apdovanojimų vakarą pratęs siautulinga britų gru­ pė „Discopolis“ iš Edinburgo. Sužinoję, kad gros in­ terneto apdovanojimuose, ir paklausti, koks jų šiuo metu mėgstamiausias interneto tinklalapis, nedve­ jojo: „Šiuo metu dažniausiai lankomės lithuania. com.“ Masyvus ir visa užgožiantis grupės indie-electro skambesys vadinamas nauja Škotijos viltimi ir ge­ riausiu Škotijos muzikai nutikusiu dalyku nuo tada, kai susikūrė grupė „Franz Ferdinand“. Atrodo, „Discopolis“ ir „LOGIN 2012“ laimėtojai birželio 1 d. menų fabrike užvirs vakarėlį iki mak­ simumo. Be to, tai bus ir „Lofto“ sezono uždarymo naktis bei oficiali pasiruošimo festivaliui „LOFTAS FEST’12“ pradžia.

370_025.indd 23

2012.05.04 16:55:58


370_025.indd 24

2012.05.04 16:56:01


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.